JOHN FLANAGAN
Iš anglų kalbos vertė Viktorija Uzėlaitė
viguba aridų raitelių vora lėtai risnojo per Toskano lygumą, keldama dulkių debesėlius. Vėjas nepūtė, tad dulkės tvyrojo ore, rodydamos jų nujotą kelią. Būrelis stebėtojų ant neaukštos kalvos maždaug už pusės kilometro girdėjo jų kanopų kaukšėjimą.
– Stot! – sukomandavo Seletenas, su signalizuotojų būreliu stovintis ant kalvos netoli anų stebėtojų. Vienas iš jo vyrų nedelsdamas iškėlė didelę vėliavą raudonais ir baltais langeliais, du kartus mostelėjo pirmyn atgal, tada greitai nuleido. Stebėtojai išgirdo tylų vado šūksnį žemiau plytinčioje lygumoje, ir dvi raitelių voros tuojau pat sustojo. Pakilusios dulkės trumpam juos pridengė.
– Išsirikiuot į vieną gretą! – davė komandą Seletenas. Jis kalbėjo ne gimtąja aridų kalba, o bendrąja, kad suprastų stebėtojai. Signalizuotojai iškart ėmėsi darbo: iš aplinkui stovinčių dėžių ištraukė tris įvairiaspalves vėliavas ir iškėlė aukštai virš galvų. Tada, kaip ir anksčiau, staigiais mostais nuleido.
Kariai pajudėjo. Galiniai abiejų vorų raiteliai nušuoliavo
palei vorą, jiems įkandin nusekė arčiau buvę kariai. Tik du vorų priekyje stovėję raiteliai liko savo vietose. Dvi voros greitai virto viena ilga raitelių greta. Tada jie sustojo.
– Lankininkai – į priekį! – šūktelėjo Seletenas. Vėl buvo pakeltos ir nuleistos vėliavos.
Penkiolika raitelių iš abiejų ilgos gretos galų paragino žirgus ir išjojo į priekį. Kraštiniai kariai pajojo toliau už savo kaimynus, greta išlinko ir tapo panaši į jaučio ragus. Judėdami į savo vietas trisdešimt vyrų sukišo ilgas, plonas ietis į siaurus odinius dėklus, kabančius dešinėje balno pusėje, ir iš laikiklių už nugarų kairėje pusėje išsitraukė nedidukus lankus. Numetę vadeles žirgams ant kaklų, vyrai per petį pasiekė strėlines už nugaros, išsitraukė po strėlę ir užtaisė lankus. Gretos galuose trumpam kilo menkas šurmulys.
Seletenas pažvelgė į toskanų generolą, įdėmiai stebintį visus šiuos veiksmus.
– Generole Akviliferi, šiuo metu mes pereitume nuo vėliavų signalų prie rago.
Generolas, aukštas lieknas toskanas, vilkintis baltus puošnius odinius šarvus, linktelėjo, bet neatitraukė akių nuo raitelių apačioje.
– Žinoma, – tarė. Jis suprato, kad iki šiol vėliavų signalai puikiai veikė, bet, kavalerijai puolant, kyla tokia maišatis, kad kariai jų nepastebėtų.
Seletenas davė ženklą kitai signalizuotojų grupelei, ir šie pakėlė prie lūpų žalvarinius ragus.
– Pirmyn, – tarė aridų vadas.
TŪ-TŪŪŪ! TŪ-TŪŪŪ! TŪ-TŪŪŪ!
Ragui sugaudus, ilga raitelių greta žingine pajudėjo į priekį.
Stovinčiųjų ant kalvos ausis pasiekė tylus pakinktų ir ginklų žvangesys.
– Risčia, – pasakė Seletenas. Vėl sugaudė ragai, ir raiteliai pasileido dar greičiau. Kanopos jau garsiau sukaukšėjo į kietą, sausą žemę. Priekyje, maždaug už penkių šimtų metrų nuo karių, stovėjo tariami priešai: šiaudinės lėlės ir skydai.
Kai iki jų liko trys šimtai metrų, Seletenas linktelėjo trimitininkui.
– Puolimas, – tyliai tarė. Jo elgesys nederėjo prie skubrių kavalerijos veiksmų ir triukšmo lygumoje.
TŪ-TŪŪŪŪŪ! TŪ-TŪŪŪŪŪŪŪ! TŪ-TŪŪŪŪŪ!
Išgirdę tris pratisus garsus, raiteliai metėsi į priekį visu greičiu. Kanopų kaukšėjimas dar pagarsėjo, gretos viduryje esantys raiteliai, šaukdami karo šūksnius, nuleido ilgas ietis bambukiniais kotais ir nukreipė jas į priekį. Galuose esantys lankininkai, vis dar keliais metrais aplenkę savo draugus, įtempė lankus ir paleido strėles.
Templių pliaukšėjimą nustelbė šuoliuojančių žirgų kanopų bildesys, bet strėlės buvo matomos kaip tamsus debesis. Jis lanku pakilo aukštyn ir nusileido ant „priešų“ gretų.
Strėlėms dar nespėjus pasiekti tikslo, buvo paleista antra papliūpa. Jos smigo į nejudančius taikinius, lėlės virto, skydai ir ginklai krito ant žemės.
Paleidę trečią salvę, gretos galuose esantys lankininkai apsisuko, nujojo už likusių septyniasdešimties vidurinių raitelių ir išsirikiavo maždaug per trisdešimt metrų jiems už nugarų, pasiruošę pridengti, jei tiems tektų trauktis.
Vidurinieji raiteliai puolė netikrą priešą, sustabdę žirgus ėmė badyti, kapoti ir vartyti šiaudines lėles. Kai kurių ietys įsmigo į lėlių antkrūtinius ir liko styroti, tad vyrai išsitraukė ilgus lenktus kardus ir puolė kapoti lėles, net šiaudai lakstė į visas puses.
Raiteliams įsismarkavus, Seletenas tvirtai sukomandavo:
Vilis ir jo mokinė Madė atvyko į Toskaną padėti tarptautinėse derybose. Sužinoję, kad seni priešai – temudžajų kariai – keliauja Toskano link, Vilis ir Madė ruošiasi artėjančiam pavojui. Laimėti šansų nedaug. Kad juos padidintų, Vilis privalo įtikinti genoviečius duoti savų karių. Žvalgai nusprendžia Sorato slėnyje paspęsti spąstus temudžajams. Tačiau kaip Viliui ir jo naujiesiems sąjungininkams užtikrinti, kad užpuolikai į juos papuls?
Tai jau aštuonioliktoji australų rašytojo Johno Flanagano (g. 1944 m.) nuotykių serijos apie žvalgo mokinį knyga. Tęsinyje pasakojama apie kadaise
žvalgo mokiniu, o dabar jau legendiniu žvalgu tapusio Vilio auklėtinės Madės nuotykius. Šios knygos mėgstamos skaitytojų visame pasaulyje ir susilaukė nemažai literatūrinių apdovanojimų.
Šioje serijoje jau išleista:
Žvalgo mokinys. Gorlano Griuvėsiai
Žvalgo mokinys. Degantis tiltas
Žvalgo mokinys. Ledo šalis
Žvalgo mokinys. Ąžuolo lapas
Žvalgo mokinys. Šiaurės burtininkas
Žvalgo mokinys. Makindo apgultis
Žvalgo mokinys. Erako išpirka
Žvalgo mokinys. Klonmelio karaliai
Žvalgo mokinys. Holtas pavojuje
Žvalgo mokinys. Nihonijos imperatorius
Žvalgo mokinys. Dingusios istorijos
Žvalgo mokinys. Karališkasis žvalgas
Žvalgo mokinys. Karališkasis žvalgas. Raudonosios Lapės klanas
Žvalgo mokinys. Karališkasis žvalgas. Dvikova Araluene
Žvalgo mokinys. Karališkasis žvalgas. Dingęs princas
Žvalgo mokinys. Karališkasis žvalgas. Pabėgimas iš de Falė
Žvalgo mokinys. Karališkasis žvalgas. Arazanos vilkai
Žvalgo mokinys. Priešistorė. Gorlano turnyras
Žvalgo mokinys. Priešistorė. Hekemo viržyno mūšis
Redaktorė Danguolė Vanagaitė
Korektorė Eglė Devižytė
Maketavo Andra Paplauskaitė
Tiražas 1500 egz.
Išleido leidykla „Nieko rimto“
Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius
www.niekorimto.lt
Spausdino UAB BALTO print
Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius
