Mėmelio kaperio dukra

1. Rytas prie Dangės

– Tėve, kelkis! Užtenka kirmyti, jau rytas! – skardus merginos balsas žadino prie džiovinta jaučio pūsle uždengto lango lovoje–migyje miegantį vyrą.

– Kche, kche, keliuosi, jau keliuosi, brangioji dukrele! Būk ramesnė. Juk turi būti švelni, pamaldi ir gležna mergina...

Nešauk taip garsiai… Manoji galva spengia ir be tavo priekaištų... – krenkšdamasir kiekniurzgėdamasdėlsustirusių sąnarių bei sunkios galvos, atsakė migyje sujudėjęs vyras. Jis nusiklojo milo ir avikailių apklotus, išsirito iš lovos, kiek blausiomis, užkritusiomisakimisapžiūrėjo kambarį. Kambario viduryje, įsiręžusirankomisįlaibą,bettvirtąliemenį, stovėjo jo dukra Dolores.

Dolores buvo aukšta, nors ir liaunai atrodanti, bet stipriai sudėta beveik šešiolikos metų mergina. Ji, pakreipusi šviesiais poilgiais plaukais padabintą galvą, pašaipiai stebėjo, kaip senokai skalbtais apatiniais apsirėdęs tėvas lengvai drebančiomis kojomis atsistojo šalia savo lovos ir pasirąžė. Po tovyraspasiūbavo,kaipnepirmąamžiųeinantisklevaspajūrio vėjyje,pasikasė šonusirgalvą.Tėvassugavoužjaučiantįdukros šypsnį ir nustojo siūbuoti. Po to basomis per šaltą aslą jis nutipeno pro merginą iki laukųjų durų.

Malksnomis, nendrėmis ir čerpėmis dengta, iš gerų rąstų suręsta ir storu molio sluoksniu apdrėbta troba stovėjo seniai. Ji suklypo: langų angos ir durų stakta pasėdo, todėl durys darinėjosi sunkiai, tik gerai stumtelėjus iš skeltų lentų sukaltą varčią. Vyras drebančiomis rankomis pastūmė girgždančias duris, ir jos prasivėrė. Peržengiant per daug metų numintą slenkstį į prie pat namo gausiai sužėlusią kiemo žolę, vyrui į akis žiebė vaiskus saulės šypsnys. Jis suerzino mieguistas akis, iš kurių netrukus ištryško kelios ašaros. Būsto šeimininkas, greitai ranka prisidengęs akis žengė pirmyn į platų, žole užžėlusį kiemą, palikdamas atviras trobos duris. Taip jis leido nuo jūros atlėkusiam, žvejybos tinklais kvepiančiam vakariui išvėdinti kiek priplėkusį būstą.

1518 metų pavasario rytą prakaulus aukštas keturiasdešimtmetis mėmelietis Viljamas fon Mielenas

9. Mėmelio šventė

Po mėmeliečių grįžimo iš Kionigsbergo praėjo kelios savaitės.Miestasrugpjūčio1–ąją,kaipdaugelįmetųpoįkūrimo buvo įpratęs, surengė didžiulę miesto šventę. Ji turėjo trukti kelias dienas. Miestelėnai susitvarkė savo trobas ir daržus, išsišlavėkiemus,išsimėžėtvartusirapsirėdėšventiniaisrūbais.

Šventiškai nusiteikę žmonės rinkosi miesto aikštėse. Jose jie prekiavo vienas su kitu ir su atvykusiais aplinkinių vietovių gyventojais. Į Mėmelį atkeliavo kuršiai iš Laistų, Žardės, Garisdos, Palangės, Kretingės ir daugelio kitų vietovių. Laivais ir laiveliaisatplaukė svečiaiišKuršių nerijoskaimelių.Pasirodė ir pulkelis rūsčių, bet tam kartui taikių žemaičių iš Ariogalos, Ivangėnų ir Telšos. Uostamiestį aplankė didesniais laivais atplaukę jūreiviai su pirkliais iš Rygos, Kionigsbergo ir Elbingo. Tąkart Mėmelio uoste apsilankė didelis holkas iš Dancigo. Iš ką tik prisišvartavusio uoste laivo apsukrūs dancigiečiai pradėjo prekiauti prekėmis su miestiečiais ir miesto svečiais. Tai sukėlė vietos pirklių pyktį, nes dancigiečiai atplukdė labai daug puikios kokybės prekių, ir jas pardavinėjo labai pigiai.

Niekas nepastebėjo kartu su Dancigo holko jūreiviais ir uosto darbininkais atplaukusio, tarp krovinių pasislėpusio, vidutinio ūgio, tamsių plaukų, tvirto sudėjimo vyro, kuris iš triumo į vežimus padėjo krauti krovinius. Paskui ramiai pasišvilpaudamas nuėjo į miestelį. Šiek tiek pasivaikščiojęs mieste,vyrasradoapleistądaržinę,esančiątoliaunuouosto.Jis tyliai atvėrė jos vartelius ir smuktelėjo į vidų. Čia įlindo į šieno kaugę ir užmigo.

Ankstų rytą, po dancigiečių laivo atplaukimo į Mėmelį, pakilo saulė, prasklaidydama aplink ją keletą susibūrusių debesėlių. Savo spindulius ji nukreipė žemyn į Mėmelio pilį ir miestelį. Miestelio žmonės ir tvartuose laikomi gyvuliai sparčiai budo. Per šešiasdešimtį medinių trobų ir fachverko namukų miestelis prisipildė gaidžių giedojimo, kiaulių kriuksėjimo ir karvių baubimo, o tai dar papildė besikeliančių žmonių kalbos ir maldos. Miestelis ir pilis dvelkė iš kaminų virstančiais baltais dūmais, iš tvartų išmėžtu mėšlu ir džiūstančiais tinklais. Šie kvapai dar buvo sumišę su poroje laivelių dirbtuvių ant laužų kaitinamos dervos ir deguto kvapais. Visi sparčiai kėlėsi. Darbštūs miestelėnai valė tvartus, maitino gyvulius ir savo nedideliais laiveliais plaukė į Dangę ir

Kuršių marias ištraukti prieš tai pastatytų tinklų. Atsibudo ir daržinėje šiene išsimiegojęs žmogėnas ilgais botfortais. Jis atsargiai išlindo iš kaugės, rankomis nuo drabužių nusibraukė aplipusį šieną ir, tyliai pravėręs daržinės vartelius, iš pradžių pro tarpą nužvelgęs aplinką, dar grįžo nusnūsti į vidų.

Tamsiaplaukio vyro vardas buvo Ursas. Jis ne šiaip atvyko į Mėmelį. Prieš gerą mėnesį įtakingi Dancigo žmonės, įtarę Prūsijosvaldovų klastąir priešjųmiestą rezgamas anųpinkles, pasamdė kelis narsius ir gudrius vyrus. Dancigiečiai juos pasiuntė į kelis Prūsijos miestus sužinoti apie galimas Prūsijos

valdovų kliautis, kuriomis bus siekiama susilpninti Dancigą ir Dancigo draugų įtaką Lenkijoje. Tie vyrai galėjo ne tik rinkti žinias, bet ir padaryti viską, kad Dancigo interesų būtų paisoma.

Po to, kai gavo smulkių nurodymų ir gerą maišelį sidabro markių iš Dancigo didžiūnų, Ursas atvyko į Kionigsbergą ir ten praleido porą mėnesių. Jis mieste sutiko tokį besišlaistantį

Budrį iš Agilos ir su juo bei dar keliais nutrūktgalviais apiplėšė keletą į Kionigsbergą atvykusių keliautojų. Po to gauja apvogė kelis Kionigsbergo turgaus prekeivius. Bendra veikla su sutiktu

Budriu baigėsi nesėkmingai, anam pasimovus ant durklo Krantz smuklėje. Ursas ilgą laiką dienas leido, apsistojęs vienoje užeigoje, kol suuodė apie Kionigsberge atsiradusius vyrus iš Mėmelio, kurie kelis kartus susitiko ir kažką paslapčia tarėsi su vietos valdžia. Užmatęs kraunamus krovinius į

mėmeliečių laivą ir slapčia prie jų prasmukęs, Ursas iššniukštinėjobeveikviską.Jispastebėjokraunamaspatrankas.

Tada jis pabuvęs Kionigsberge kelias savaites, sulaukė, kol į

Mėmelį plauks kitas laivas. Įsiprašė plaukti to laivo triume tarp krovinių. Taip Ursas atsidūrė Mėmelyje. Čia jis ruošėsi ilgiau užtrukti ir sužinoti daugiau apie vietos žmones ir jų darbus.

Paskui Ursas planavo grįžti į Dancigą ir apie viską papasakoti miesto valdovams.

Iš pradžių atvykėlis turėjo susirasti Mėmelio puodžių

Benediktą. Juk Benedikto brolis Gerhardas gyveno Dancige. Mėmelio puodžius dažnai lankydavosi pas brolį, kuriam savo laiku Dancigo valdovai leido verstis prekyba ir sumažino mokesčius su sąlyga, kad anas ir jo mėmelietis brolis atsidėkos geru ir padės Dancigui, kai to prireiks. Ursas, pasikabinęs ant kaklo, nešiojo iš gintaro pagamintą kryžių sidabro apkaustuose. Tas kryžius buvo ne šiaip koks, o ypatingas – su

19. Pirmasis grobis

Vieną ankstų 1519 metų spalio pradžios rytą, saulei auksuojant rytinį dangų, iš kurio besitraukiantis mėnulis dar švietė blausiupjautuvutamsesniame dangauskrašte, Mėmelio ir Severino Norbio vyrai sulipo į laivus. Švartavimo lynams šlumštelėjus ant denių, trys didžiuliai Severino Norbio achtai atsišvartavę nutolo nuo Mėmelio pilies uostelio ir per mažas marių bangeles nuplaukė jūrų vartų link. Kapitonams sukomandavus, įgulos pakėlė gigantiškas baltas bures ir, joms pasigavus stiprų vėją, trys milžiniški pikti gulbinai, sudraskę rytinį rūką, išnėrė pro jūros vartus į banguotas platumas ir sparčiai nuskriejo į pilkai mėlynus tolius, paskui save palikdami pieno putų šliūžes.

Pirmajame, pačiame didžiausiame laive flagmane „Atkaklusis“ plaukė Dolores su Gustu. Abu stovėjo šalia Severino pačiame laivo priekyje ir, šnekėdamiesi su senuoju kaperiu, žvelgė į jūros tolius. Antrajame laive plaukė Dolores tėvas su savo draugais ir pusbroliais. O į trečią laivą įsiprašė grupė ne ką prastesnių nei Severino vyrai mėmeliečių, ištroškusiųpamatytibekraštę jūrąir užpultikokįsvetimąlaivą, kaip kad triukšmingi jūrų kirai, klykaudami, užpuola jūros paviršiuje plaukiančią žuvelę.

Ant visų trijų laivų vidurinių stiebų buvo įrengti „varnų lizdai“,kursėdėjopoakyląjūreivį.Šiežvalgėsiįtoliusirtikėjosi, pamatę taip trokštamo grobio siluetą, pranešti apie tai savo kapitonams. Trys laivai plaukė į vakarus, po to, suktelėję kiek į pietvakarius, išlygino savo kursą, pasigavo palankų vėją ir nuskriejo į pietus, nedaug nutoldami nuo rytuose išsidriekusios Kuršių nerijos. Burlaiviai plaukė netoli vienas kito. Kapitonų paskirti signalininkai rankų gestais, vėliavėlėmis ir bronzos veidrodėliais, naudodami tik jiems suprantamus sutartinius ženklus, perdavinėjo vienas kitam kapitonų pranešimus.

Kiek prieš vidurdienį vaikinas, tupėjęs „Atkakliojo“ varnalizdyje, pamatė tolumoje boluojančią burę ir, geriau įsižiūrėjęs bei atpažinęs laivo siluetą, šūktelėjo denyje buvusiems jūreiviams:

– Matau vienišą burę ir tamsų korpusą po ja! Ji baltuoja ten, rytų pusėje, priešais besimatančią žaliai mėlynomis pušimis ir eglėmisnuaugusiąNerijosjuostą!Burė judaįšiaurę! Užpirmos burės, atsilikusi per kelis korpusus, matosi dar viena, labai panaši burė!

Šis pranešimas greitai pasiekė Severiną. Šis apsidžiaugė ir jo akys sublizgėjo gudriomis liepsnelėmis. Garbiam vyrui užšokus ant laivo priekyje įtaisyto paaukštinimo, jo akys įdėmiai pažvelgė ta kryptimi, kur pasirodė grobis. Krestelėjo

Severino plaukų garbanos, smilkiniuose tvykstelėjo sidabras, paskui iš besišypsančių lūpų išskriejo linksmas klausimas:

– Dolores, Gustai, aš noriu kuo greičiau priartėti prie tų dviejų laivelių ir abu užimti, per daug jų nesivaikant. Laivų juk jums reikia? O čia net du plaukia mums į glėbį! Ką siūlote?

Mergina, kiek pasistiebusi, ištiesė delną virš antakių, akylai įsižiūrėjo ta pačia kryptimi, o po to pagalvojo ir, atsisukusi į

Severiną, atsakė:

– Kapitone, aš matau du nedidelius šmako tipo laivelius didokomis burėmis. Tokie laivai yra judrūs ir jūsų trims dideliems laivams bus sunku juos vaikytis po jūrą, jei anie sumanys išsiskirti ir kaip pilki zuikiai nušokuos per bangas, vinguriuodami ir mėtydami pėdas.

– Dolores teisingai pastebėjo. Kapitone, primenu, kad tavo laivai tik ką suremontuoti. Nežinia, ar jie gali pilna jėga vytis greitus ir mažus laivelius. Juk bangoms ir vėjui išbandant tavo laivų tvirtumą, netikėtai gali išlįsti kokia prieš tai nepastebėta bėda laivuose. Tada turėsime daug vargo ir tie zuikiai paspruks nuo mūsų, kvatojantis jų įguloms. Nereikėtų dabar jų vaikytis kaip skalikams! – pridūrė Gustas.

– Gal ir taip. Ką siūlai, išmintingoji? – į Dolores kreipėsi Severinas, lengvai jai linktelėdamas.

– Siūlau taip: priartėkime prie tų abiejų laivų iš vakarų ir pietųirpabandykimejuosnuvytiMėmeliouostolink.Jisjukčia netoli. Pasistenkime abu laivelius įvyti į mūsų uostą ir ten, trimis tavo laivais užtvėrę išplaukimą pro vartus, tuos laivelius

22. Trečiasis laivas

1520 metų pavasarį Mėmelio uostelyje, Dangės kairiajame krante, prisišvartavo Rygos pirklių holkas, panašus į didesnę baržąsustiebaissuburėmis.TaslaivasplukdėįDancigągrūdus ir kelias bačkas medaus. Holkas iš Rygos iš karto patraukė Viljamo ir Gusto su Peteriu dėmesį. Dėl to trys vyrai susirinko pasitarti nedidelėje smuklėje, netoliese Viljamo ir Dolores trobelės. Trijulė užsisakė dubenį kopūstų su dešrelėmis ir nedidelį ąsotį alaus Gustui su Peteriu. Gi Viljamas, prisiminęs dukrai seniai duotą pažadą, kurio šventai laikėsi, panoro gerti tiktai tyrą vandenį. Vyras gavo atskirą ąsotėlį vandens su bokaliuku. Po pirmo bokalo Gustas mirktelėjo Viljamui ir paklausė:

– Mums reikėtų dar vieno, didesnio laivo. Turimi du šmakai yra mažoki. Aš pasižiūrėjau į atplaukusį iš Rygos holką, ir man kilo viena mintis. Gal numanai, kokia?

– Na,žiūrintįtąlaivą,tokiamvyruikaiptugalikiltitikviena mintis. Ir spėju, kad ji kilo ir man… – gudriai šyptelėjo Viljamas ir mirktelėjo jaunuoliui.

– Vyrai, ir aš apie tai pagalvojau! – šūktelėjo Peteris, net pašokdamas nuo suoliuko.

– Oho, koks šoklus! Peteri, jei tu jau gali pašokti nuo suoliuko, reiškia, kad tavo sėdynė gerai sugijo. Jau gali lakstyti kaip bėris, o tavo rankos visada buvo ir yra miklios ir stiprios. –Viljamas lengvai pašiepė jaunuolį.

– Cha,cha,cha! – nusijuokė Gustas ir pridėjo, – Peteri, tujau priešKalėdas pradėjaigeraivaikščiotiir esipilnasjėgų. Užtaiir išgerkime! – susidaužė su Peteriu bokalais kvapnaus gėrimo su puta.

– Vyrai, o jūs tikri, kad galime čia garsiai kalbėti apie tokį svarbų reikalą? – paklausė Peteris.

– Galime, tik tyliai, nes kartais ir sienos ausis turi, – atsakė Gustas.

– Galime, juk smuklėje mes vieni, o savininką aš puikiai pažįstu – neišplepės. Be to, jo nėra šiame kambaryje, gal kur darže tvarkosi? – abu nuramino Viljamas.

– Na, tada galiu pasakyti mintį, kuri, ko gero, kirba mūsų trijų galvose. – Peteris apžvelgė smuklės patalpą įtariu žvilgsniu,paskuikiekpalinkęspriestaloirprimerkęsakis,tyliai ištarė. – Užgrobkime tą rygiečių laivą. Jis panašus į holką, bet mes jį suremontuosime ir perdarysime į gerą, didesnį nei šmakai laivą su keliomis patrankomis. Tuo laivu galės plaukti dvigubai daugiau mūsų vyrų nei reikia valdyti vienam laivui.

Užgrobus kokį laivą, pusė vyrų galės pereiti į užgrobtąjį ir sėkmingai su nauju trofėjumi parplaukti į namus.