Versta iš:
Peter swanson
A Talent for Murder
William Morrow, an imprint of HarperCollins Publishers
Bibliografinė informacija pateikiama
Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIs) portale ibiblioteka.lt
Šį kūrinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
IsBn 978-609-487-606-6
Copyright © 2024 by Peter swanson
© First published by William Morrow, an imprint of HarperCollins Publishers
© Ina Rosenaitė, vertimas į lietuvių kalbą, 2026
© Tadas Šaučiulis, viršelio dizainas, 2026
© adobe stock, viršelio iliustracijos
© BaLTo leidybos namai, 2026
Skiriu Steinbeckų šeimai. Begalė talento, ir nė lašo jo žudymui.
Kažkas mirė.
Net ir medžiai tą žino.
anne sexton, „Rauda“
DŽOUZĖ
nors Džouzė nikson buvo baigusi universitetą, ištekėjusi, mokėjo pakabinti užuolaidas ir kaupė pensijai banke, kelionė į tą konferenciją jai vis dar atrodė brandžiausias dalykas, kokį ji gyvenime yra dariusi. Tiesiog jautėsi velniškai suaugusi, siunčiama kažkur į apmokėtą darbinę kelionę dalyvauti profesiniame renginyje, kurio pavadinimas užrašytas santrumpa.
Užsiregistravusi prie ilgo stalo Šepaugo universiteto studentų centre, netyčia atsistojusi į a–M, o ne n–Z eilę, Džouzė gavo visai gražų drobinį maišelį su MeK logotipu. Baltą, išmargintą taip, kad atrodytų tarsi nutaškytas dažais. nešina tuo maišeliu, nuėjo prie vienos iš dirbtinės odos sofų palei sieną ir atsisėdo. Maišelyje rado savo nario kortelę, virvelę jai pasikabinti ant kaklo ir trijų dienų konferencijos programą. Buvo dar ir buteliukas vandens, pakelis vietinės gamybos bulvių traškučių ir šokoladukas, irgi iš kažkokios to regiono bendrovės. Džouzė dievino nemokamus dalykus ir visas tas grobis ją be galo pradžiugino. Telefonu nufotkinusi kitus besiregistruojančius mokytojus, ji nusiuntė nuotrauką Treviui, nors jis ir buvo sakęs, kad jam nereikia detalios ataskaitos apie tą savaitgalį. Trevis siekė, kad Džouzė jaustųsi nepriklausoma, kad darytų ką tinkama, bet ji išties nekantravo pranešti jam, kad sėkmingai atvyko. Pati to būtų norėjusi, jei į konferenciją būtų vykęs jis. Trevis iškart sureagavo į jos žinutę dviem širdutėmis – raudona ir juoda.
Džouzė įdėmiai perskaitė programą, nors jau ir buvo ją išsinagrinėjusi internete, kad iš anksto išsirinktų seminarus ir diskusijas, kuriuose norėjo dalyvauti. Geras dalykas dėl tos Menų edukacijos konferencijos buvo tas, kad, nors renginio pakraipa ir pedagoginė, dauguma seminarų buvo tiesiog dailės pamokos.
Džouzė labiausiai laukė koliažo ir marionečių gamybos. Prie jos priėjo du mokytojai ir paklausė, ar galėtų prisėsti ant tos pačios sofos. Ji pasislinko ir jie atsisėdo greta – vyriškis ir moteris, jis su žila uodegėle, ji – aukšta ir visai žavinga. Jie drauge skaitė programą. aiškiai buvo kolegos ir jau ne pirmą kartą tokioje konferencijoje, nes juokavo apie renginius. Vyriškiui garsiai perskaičius marionečių gamybos seminaro pavadinimą, moteris pakomentavo: „ačiū, ne.“
Kai Brajanas, jos viršininkas, pranešė Džouzei, kad ją patvirtino dalyvauti šioje konferencijoje, pasakė jam, kad jai tai pirma komandiruotė gyvenime.
– Tai ruoškis, – perspėjo jis, – mokytojai konferencijose atsiskleidžia blogiausia prasme, kaip prastai besielgiantys vaikai.
Daro tokius dalykus, kokių savo mokiniams niekada neleistų.
Ūmai pasijutusi nejaukiai, Džouzė atsistojo ir ėmė vaikščioti po studentų centro pastatą. atrodė, kad absoliuti dauguma dalyvių suvažiavę po du arba nedidelėmis grupelėmis. Ir, kaip dailės mokytojai, buvo kur kas konservatyviau apsirengę, nei manė juos būsiant. nemažai vyrų susikišę marškinius į kelnes, moterų – su džinsiniais sijonais. Ji vilkėjo savo seniausią džinsinį švarkelį ant suvarstytos bordinės suknelės. Pasidažiusi tamsiai raudonu lūpdažiu ir su juodu pakabučiu staiga pasijuto truputį ne savo vietoje, kaip naujokė mokykloje, pirmą dieną apsirengusi pačiais
netinkamiausiais drabužiais. Tarusi sau, kad tai nesvarbu, Džouzė
išėjo į lauką ir pro saulėje išgeltusias vejas patraukė į bendrabutį, kur turėjo nakvoti visi konferencijos dalyviai. Tai buvo bjaurus betoninis statinys, panašesnis į tinklinį viešbutį prie oro uosto su „outback“ restoranu, o ne į naujosios anglijos universiteto bendrabutį. To bendrabučio pirmo aukšto vestibiulyje buvo dar vienas registracijos stalas. Džouzė pasisakė, kas esanti, ir jai padavė lapą su kambario numeriu ir durų kodu. Kambarys buvo šeštame aukšte. Ji įlipo į liftą, kur ją suspaudė dar viena grupė mokytojų, kalbančių apie restoraną mieste, kuris esą puikus, o tada susirado savo kambarį. Jis atrodė panašiai, kaip ji ir tikėjosi: viengulė lova; betoninės sienos, nudažytos baltai; tualetas ir dušai koridoriaus gale. Bet tikrai nesitikėjo išvysti stumdomųjų stiklinių durų, išeinančių į siaurą balkoną. Džouzė negalėjo pakęsti aukščio – vien dėl to atviro balkono egzistavimo ėmė suktis galva ir suspurdėjo širdis. Bet kambaryje bent jau lyg ir veikė oro kondicionierius –ūžianti orlaidė, pučianti priplėkusį šaltą orą. Ji pasakė sau, kad laukia nuostabus savaitgalis, net jei ir nesusiras naujų bičiulių, tada išsipakavo daiktus iš lagamino su ratukais ir išsidėliojo galimus drabužių derinius ateinančioms trims dienoms.
Kitą dieną priminė sau, kad viskas vis dar einasi kuo puikiausiai, nors ir jautė atskirtį nuo kolegų mokytojų. Kaip ir tikėjosi, marionečių pamoka buvo tiesiog puiki. Ji per maždaug penkiolika minučių pagamino tokią raganaitę iš fliso atraižų ir virvelių ir laukė nesulaukė kitais metais išbandyti tai su savo mokiniais. Mokymo metodikos paskaita jai patiko ne per labiausiai, bet sužavėjo rastinių objektų atspaudų pamoka, per kurią visus išginė laukan pasiieškoti, kuo daryti atspaudus. Džouzė rado seną plastikinį
šaukštą-šakutę, kelis ginkmedžio lapus ir sukūrė darbą, dabar jis buvo prisegtas prie jos bendrabučio kambario sienos.
Konferencijos šeštadienio vakarą, per susiėjimą prieš vakarienę, Džouzė išgėrė gerokai per daug vyno ir ėmė aiškinti apie poliamoriją grupei meno mokytojų iš sadberio Masačusestse.
– Tai ar yra kokios taisyklės, ar visai nėra? – paklausė Džouzės viena mergina su dažais nutaškytais džinsais ir storos medvilnės vyriškais marškiniais.
– Gali būti tikrų poliamorijų atveju, tarkim, tokių, kai žmonės susiburia susitikimams ir panašiai. Mums su Treviu tai labiau, na, suprantat, žinom, kad vienas kitą mylim ir kad būsim kartu amžinai, tai kodėl gi retkarčiais nepaišdykavus? Kam prarasti tą jaudinamą gyvenimo aspektą?
– Ir vienas kitam pasisakot?
– Taip, – atsakė Džouzė. – Tiesą sakant, tai yra taisyklė. Jokių slaptų romanų. Viskas turi būti daroma atvirai.
– o kas būtų, jei kuris nors įsimylėtumėt ką nors kitą?
Šito paklausė vyresnis vyriškis su barzdele, kuris kalbėdamas su žmonėmis prilįsdavo labai arti.
– Bet juk meilė kitam ar kitai gali ištikti visose santuokose, ar ne?
– Žinoma. Bet sakyčiau, kad ta rizika padidėja nusirengus su kitais žmonėmis.
Džouzė gurkštelėjo vyno ir apsipylė krūtinę, nes taurė buvo pilnesnė, nei jai atrodė. ar kažkas jai ką tik atnešė naują?
– Taip, visiškai sutinku, – atsakė ji. – Rizikos esama, bet, manau, aš esu taip įsimylėjusi savo vyrą, kad visai nesuku dėl to galvos. Ir jei tokia problema kiltų, turbūt tada ir svarstytume, kaip ją spręsti. Kartu.
– Ir kaip dažnai judu nuklystat į šoną? – paklausė toji mergina su vyriškais marškiniais, kuri jau irgi smarkiai palinko prie Džouzės.
– Va čia ir kampas. Šiuo metu tai labiau teorija, o ne praktika. Gyvename niujorko valstijos šiaurėje – svingerių ten gausiai nesimėto.
– Maniau, kad gyvenat Vudstoke.
– Taip. Ten daugiau birkenstokų ir kristalinių dezodorantų nei jaunų poliamorininkų.
– Vadinasi, jus labiau domina kiti jauni žmonės, ir mano galiojimas jau pasibaigęs, – pasakė tas vyresnis vyriškis ir nusižvengė, tarsi skėlęs kažką baisiai juokingo.
– nežinau, kas mane galėtų sudominti. Turbūt sužinosiu, kai susipažinsiu.
– Tai ar šita konferencija?..
– Trevis man atrišo rankas, ir aš visai mielai, bet, kaip ir minėjau, tai negali vykti su bet kuo. noriu pasakyti, kad žmogus mane turi traukti.
Paskui, kai Džouzė jau vėl buvo viena, sėdėjo ant kitos kietos dirbtinės odos sofos ir kokį šimtąjį kartą skaitė programą, mintyse atsuko tą pokalbį ir ją apėmė keistas gėdos jausmas. Tuo metu viskas atrodė normaliai, bet dabar, prisiminusi, kaip jie į ją žiūrėjo, pasijuto purvina ir ėmė įsivaizduoti, kaip jie atpasakoja kitiems tą pokalbį kaip juokingą nutikimą iš konferencijos. apie tą keistos išvaizdos merginą, ieškojusią, su kuo pasibarškinti. spoksojo į programą nematydama žodžių ir bandė save įtikinti, kad tai niekniekis. Jos pozicija būtent tokia, ir, jei jiems norisi, gali iš to juoktis. Ir jai tikrai buvo smagu šioje konferencijoje, nors jau ir pasidarė aišku, kad nesusiras, su kuo paišdykauti, kaip vylėsi.
Jau vakarėjo ir ji galvojo tik apie estampą, kurį tądien sukūrė, ir kaip laukė, kada sugrįš į bendrabučio kambarį ir vėl į jį žiūrės. Jau seniai joks jos darbas nebuvo taip džiuginęs.
– nieko prieš, jei prie jūsų prisėsiu? – to paklausė vyresnis vyriškis, lieknas ir aukštas, su buteliu alaus rankoje.
– Žinoma, – atsakė Džouzė. – Prašom.
sėsdamasis jis atsiduso, tarsi jį būtų visą skaudėję. o gal jam, kaip ir Džouzei, tiesiog palengvėjo pasitraukus nuo žmonių. akimirką ji manė, kad tas vyriškis nesiruošia su ja šnekėtis, bet tada jis pasisuko į ją ir tarė:
– atleiskit, jei tai nuskambės bauginamai, bet apsidžiaugiau pamatęs, kad sėdit viena. Pastebėjau jus vakar ir vyliausi susipažinti.
– Tik truputį bauginamai, – atsakė Džouzė, bet tada nusišypsojo jam, leisdama suprasti, kad tik juokauja.
Vėliau, kai jie buvo nuogi jos kambaryje, nerangiai susirakinę viengulėje lovoje, ją apėmė pojūtis, tarytum būtų atsiskyrusi nuo savęs – visas kambarys virpėjo tamsia energija, jos siela ar kažkuo, kas atrodė kaip jos siela, plevenanti virš kūno. sueitis su tuo žmogumi prasidėjo visai aistringai, jis nusviedė ją ant lovos kone lekuodamas iš seksualinio susijaudinimo. Bet paskui kažkas pasisuko ne taip. Ji atsisėdo ant jo ir pajuto, kad jis iškart suminkštėjo. Galiausiai viskas baigėsi sėkmingai, jai gulint ant šono, o jam už jos ir rankomis padedant jai baigti. Vis dar kiek pakilusi virš savęs, Džouzė įsivaizdavo pokalbį su Treviu, kaip pasakoja jam apie šitą pažintį, kaip jai buvo visai smagu, nors turbūt ne tiek, kiek patiko čia rytais per pusryčius, pasinaudojus vafline, pačiai išsikepti vaflių.
– Tai kas buvo smagiau? – jis paklausė jos mintyse.
– Vaflinė.
Džouzė nusijuokė mintyse, garsiai turbūt irgi, nes tas vyriškis paklausė:
– Ko juokiesi? – ir tada ji sugrįžo į save.
– nieko, – atsakė.
– atleisk, jei aš...
– ne, buvo puiku.
o paskui jie kalbėjosi ir, tiesą pasakius, čia jau buvo įdomu. Džouzė pasakė jam, kad jai pasirodė, jog jis bijo seksualiai laisvų moterų, o jis nusijuokė ir atsakė, kad turbūt taip ir yra. o tada jis paklausė, ko bijo ji, ir Džouzė jam pasakė, kad aukščio.
– Žinai, o šituose kambariuose juk yra balkonai, – tarė jis.
– Tarsi tai nebūtų pirmas dalykas, kurį pamačiau, vos įkėlusi čia koją.
Ji vis dar buvo girta, be to, prieš valandą buvo suvalgiusi guminuką su marihuana, ir jis kažkaip įkalbėjo ją išeiti į balkoną pažvelgti į akis savo baimėms. Jie ten abu buvo nuogi, danguje plaukė spiečiai žvaigždžių, vėsiame ore prakaitas džiūvo nuo jų kūnų. Ir tai išties jai patiko – net jaudino – bet gal tik todėl, kad aplink buvo tamsu ir nesimatė, kokiame jie aukštyje, o gal todėl, kad kaip tik tuo metu ji patyrė tai, ką vylėsi patirti per šią komandiruotę. Kažką naujo, truputį pavojingo. Pasijuto gyva, bet drauge labai džiaugėsi, kad kitą dieną jau vyks namo. Jau buvo laikas. Ir turėjo naujų idėjų savo klasei, be to, laukė nesulaukė, kada galės Treviui papasakoti apie savo savaitgalį. Tądien jie nebuvo nė žodžiu persimetę. Ūmai Džouzė susivokė, kaip smarkiai jo pasiilgo. Ir kaip tik tada ją išmetė per balkoną.
