Aušvico arklininkas by knygos.lt

AUŠVICO ARKLININKAS

HENRY OSTER

DEXTER FORD

AUŠVICO ARKLININKAS

Iš anglų kalbos vertė Birutė Bersėnienė

VIL NIUS , 2025

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt

ISBN 978-609-444-608-5

Versta iš: Henry Oster and Dexter Ford, The Stable Boy of Auschwitz , London: Thread, 2023.

Ši knyga dedikuojama mano tėvų, Hanso Izidoriaus Osterio ir Elzbietos Has Oster, atminimui; taip pat dvylikos milijonų nekaltų aukų, tarp kurių buvo šeši milijonai žydų ir pusantro milijono vaikų, atminimui; taip pat ir šešiolikai mano šeimos narių, žuvusių dėl Antrajame pasauliniame kare vokiečių vykdytų nusikaltimų.

Knygą skiriu ir Ivarui Segalovičiui, geriausiam savo draugui, kokiais visada buvome nuo tada, kai 1945 m. Buchenvaldo koncentracijos stovykloje miegojome ant plikų lentų gultų ir badėmės alkūnėmis, iki pat liūdno jo išėjimo 2014 metais.

Kai nebeturėjome ko prarasti, mudu suradome vienas kitą. Henris Osteris

Vudlend Hilsas, Kalifornija 2014 m. liepos 31 d.

Turinys

Devynioliktas skyrius. Pakeltas delnas. Ištatuiruota ranka

Dvidešimtas skyrius. Į ark lides

Dvidešimt pirmas skyrius. Muti, Olga ir Barbarosa .

Dvidešimt ant ras skyrius. Kumeliukas pievoje

Dvidešimt trečias skyrius. Barbarosa

Dvidešimt ket virtas skyrius. Ugnies linijoje .

Dvidešimt penktas skyrius. Pyla, pomidoras ir kepalas duonos

Dvidešimt šeštas skyrius. Apsauginė pirštinė ir vienakis

Dvidešimt septintas skyrius. Kažkas čia vyksta

ant ras skyrius. Kartu su negyvėliais .

Trisdešimt trečias skyrius. Tankas su Dovydo žvaigžde 151

Trisdešimt ket virtas skyrius. Už spyg liuotos

penktas skyrius. Esesininkai neša kailį .

Keturiasdešimt trečias skyrius. Berniukai barake . . 183

Keturiasdešimt ket virtas skyrius. Ir vėl traukinyje . . 186

Keturiasdešimt penktas skyrius. Grįžtant į gyvenimą 190

Keturiasdešimt šeštas skyrius. Sveiki atvykę į

prieglaudą

Keturiasdešimt septintas skyrius. Kažin koks iš

kažin kur

Keturiasdešimt aštuntas skyrius. Kokia toji laisvė . . 206

Keturiasdešimt devintas skyrius. Gerasis laivas

Penkiasdešimtas skyrius. Žmogus iš Amerikos .

Penkiasdešimt pirmas skyrius. Laisvas žmogus

Penkiasdešimt ant ras skyrius. Į pažadėtąją

Penkiasdešimt trečias skyrius. Moteris uoste

Penkiasdešimt ket virtas skyrius. Pagaliau namuose

Penkiasdešimt penktas skyrius. Sveiki atvykę į

Penkiasdešimt šeštas skyrius. Atsiprašome.

septintas skyrius. Grįžimas į Vokietiją

Įžanga

Šios knygos idėja gimė daktaro Henrio Osterio optometrijos kabinete Beverli Hilse. Buvau vienas iš daugybės jo pacientų – ir elgiausi itin kaprizingai.

Jis labai stengėsi parinkti man akinius, keisdavo receptus vieną po kito, bet niekaip nepataikydavo. Kai pagaliau sutardavome, kad mano dešinei akiai reikalinga astigmatizmo korekcija atitinkamu kampu, vos tik pagaminti akiniai atsirasdavo ant stalo prieš mane, aš jau turėdavau naują pageidavimą. Galų gale, praradęs viltį įtikti, jis skyrė man išbandyti akinius senais rėmais. Tai buvo reguliuojami akiniai, senoviško dizaino ir keistokos išvaizdos, jų lęšius galėjau prisiderinti taip, kaip man atrodė patogiau.

Pradėjau kaip pacientas, bet netrukus tapau jo draugu. Man buvo labai smalsu sužinoti, kaip viskas veikia, o Henris, prigimties apdovanotas mokytojo gyslele, mielai man aiškindavo. Vizitas, kuris pas kitą optometristą būtų trukęs vos dešimt minučių, pas Henrį kartais išsitęsdavo iki kelių valandų, mudviem gyvai šnekučiuojantis, kol personalas stengėsi užimti kitus priėmimo laukiančius pacientus.

Galop tapau pagarsėjusių jo kviestinių pietų lankytoju restorano „Nibblers“ pirmame aukšte Vilšyro bulvare, prisijungdamas prie juo besižavinčių draugų ir pacientų draugijos, kuri nuolat pasipildydavo naujais žmonėmis. Nors Henris buvo vyresnis 25-eriais metais, negalėjau atsistebėti jo energija ir užkrečiamu gyvenimo džiaugsmu.

Atrodė, kiek vieną išaušusią dieną Henris priima kaip netikėtą dovaną: jis mėgavosi kiek viena minute ir savo džiugesiu uždegdavo visus kitus elgtis lygiai taip pat. Jis buvo – ir tebėra –tik ras džiaugsmo fontanas jį supantiems žmonėms.

Kartą, kai jis ir vėl nesėk mingai bandė pritaikyti man naujus kontaktinius lęšius, ant jo kairiojo dilbio pastebėjau jau išblukusią, vietomis apsitrynusią, juosvai mėlyną tatuiruotę.

B7648. – Iš kur ji pas tave, Henri? – pasiteiravau. Ši istorija – būtent apie tai. Ir apie tai, kaip protu tiesiog nesuvokiamu būdu, netekęs visko, ką žmogus iš viso gali prarasti, Henris Osteris išgyveno, kad galėtų pasidalyti savo patirtimi su kitais.

Deksteris Fordas Manhatan Bičas, Kalifornija 2014 m. liepa

Pirmas skyrius

Vokiečių berniukas

Kažkada labai seniai buvau penkiametis vokiečių berniukas. Heincas Adolfas Osteris.

Buvau smalsus, energingas ir sumanus mažylis su juodų plaukų kupeta, o dviguba smalsumo dozė manyje neleisdavo nustygti vietoje ir bent kiek ilgiau pastovėti ramiai.

Vienas iš ankstyvųjų mano prisiminimų yra apie tai, kaip vaikštinėdavau medžiais apsodintų Kelno gat vių ša ligat viais sename, didingą istoriją menančiame Vokietijos mieste, kuris tuomet buvo mano namai. Prisimenu, kaip 1933 m. su tėvu ėjome balsuoti visuotiniuose rinkimuose. Kaip tik tie rinkimai ir leido Adolfui Hit leriui ir jo nacionalsocia listų partijai, t. y. naciams, ateiti į valdžią Vokietijoje.

Neturėjau nė mažiausio supratimo, kokia reikšminga tai buvo diena, nei apie tai, kur šie rinkimai atves. Niekas nesuprato, gal net ir pats Adolfas Hit leris. Bet puikiausiai prisimenu, kaip tėvas, Hansas Izidorius Osteris, mums išėjus iš namų pa ėmė mane už rankos ir nusivedė gat ve iki pat balsavimo kabinos.

Tėvas buvo aukštas, liesas, išdidžios laikysenos ir keliantis pagarbą. Gat vėje sutikti žmonės jį atpažindavo, šypsodavosi ir sveikindavo, nukeldami skrybėlę. Tėvo draugai net pasilenkdavo, kad geriau įsižiūrėtų į mažąjį jo berniuką, išsiruošusį į nuotaikingą žygį ir išpuoštą kaip mažasis lordas Fontlerojus. Menu, tėvas be perstojo rūkė, todėl man atrodė dar didingesnis, vyresnis ir reikšmingesnis.

Išeiti į miestą kartu su tėte, tik vienudu, man būdavo reta šventė. Jis valdė kelias smulkias parduotuves ir nuolat būdavo užsiėmęs, todėl daugiau laiko leisdavau su motina. Prisimenu, kaip mums išėjus iš balsavimo apylinkės, tėtė nusivedė mane į cukrainę ir pavaišino schlagsahne, vanilės skonio plakta grietinėle, kas šiandien būtų panašu į ledus. Jaučiausi begaliniai laimingas. Tai buvo nepaprasta man diena.

Šeimoje buvau vienintelis vaikas. Gyvenau su motina ir tėvu tame kosmopolitiniame, elegantiškame mieste Vokietijos vakarinėje dalyje. Kelnas yra garsus savo senovine gotikine kated ra, Kölner Dom, ir dviem identiškais mūriniais ažūro bokštais, šaunančiais tiesiai į dangų ir iškylančiais aukštai virš miesto. Mes nesimelsdavome toje katalikiškoje kated roje, bet buvome tik rai padori vokiečių šeima. Neturėjome jokios priežasties jaustis kuo nors blogesni už savo tautiečius. Tėvas buvo vokiečių kariuomenės, vermachto, veteranas. Jis kovėsi Didžiajame kare – Pirmajame pa sau liniame, kartu su milijonais kitų Vokietijos vyrų. Tame kare buvo sužeistas: ant skruosto, kur per susišaudymą pataikė artilerijos sviedinio skeveldra, liko randas. Už narsą tėvas buvo apdovanotas medaliu. Jam ir į galvą neatėjo, kad galėtų nekovoti, neginti savo šalies – jis kovėsi už tėvynę. Kaip ir bet kuris doras vokietis.

Nuo kitų skyrėmės tik tuo, kad buvome žydai. Tačiau tuo metu neteikiau tam reikšmės. Vienintelis skirtumas nuo kitų vaikų buvo tas, kad penktadienio vakarais aš su šeima eidavau į sinagogą, o jie – sek madienio rytais į bažnyčią. Lankiau vokiečių žydų mokyk lą, kur greta visų įprastinių dalykų mus mokė ir hebrajų kalbos. Bet dėl to nesijaučiau, kad būtume kuo nors geresni ar blogesni už kitas vokiečių šeimas.

Gyvenome įprastinį patogų gyvenimą. Buvau tiesiog nenuorama vokiečių berniukas, augęs geroje šeimoje gyvenimu kunkuliuojančiame Vokietijos mieste. Bet Hit leriui ir naciams paėmus valdžią – tuo metu jau buvau tokio amžiaus, kad suprasčiau, kas vyksta aplinkui, – staiga viskas pakriko.

Heincas (Henris) Osteris, penkerių metų amžiaus, su tėvu Hansu Izidoriumi Osteriu Kelne. Vokietija, 1933 m. Nuotrauka iš Henrio Osterio archyvų.

Pirmą kartą pajutau, kad kažkas ne taip, kad mane išskiria iš kitų ir net ima persekioti, jau pačią pirmą dieną mokykloje 1934 metais.

Kaip bet kuris vaikas tokioje situacijoje, buvau išsigandęs ir truputį sunerimęs. Man buvo tik šešeri, turėjau žengti į naują, nepažįstamą pa sau lį, pirmą kartą be motinos ir tėvo šalia savęs, ir niekam nerūpėjo, ar buvau tam pasirengęs.

Tėvai palydėjo mane iki mokyk los: oriai žingsniavau su nedidele odine kuprine ant nugaros, joje buvo mažytė rašomoji lentelė, gabaliukas kreidos ant virvutės ir kempinėlė lentelei nutrinti. Vilkėjau kelius siekiančius šortus, mūvėjau kojines, galvą puošė nedidelė beretė, rodanti, jog aš pirmaklasis.

Kaip ir kiti vaikai, rankoje nešiausi didžiulę kūgio formos tūtą iš kartono, kurią padarė tėvai. Ji panėšėjo į garsiakalbį ar

kvailelio kepurę, uždedamą atsiliekančiam moksle vaikui. Toji tūta buvo pilna mielų dalykų – saldumynų ir žaisliukų. Tokia buvo vokiečių tradicija – pirmąją mokslo metų dieną, išlydint vaikus į mokyk lą, įteikti vadinamąją Zuckertüte, arba „saldųjį kankorėžį“. Tai turėjo padėti jaustis drąsiau naujame ir keistame pa sau lyje. Atidaryti tūtą buvo draudžiama – viršuje ją užklijuodavo raudona celofano juosta, kad nepasiektume skanumynų tol, kol grįšime namo. Tai buvo tarsi apdovanojimas, kurio džiaugsmingai lauki. Manoji buvo didumo vos ne sulig manim pačiu, bent jau taip man tada atrodė.

Bet kai tądien išėjome iš mokyk los, glėbyje spausdami savo saldžiuosius kankorėžius, ant mūsų metėsi hitlerjugendo gauja, Deutsches Jungvolk ir Jungmädel . Tai buvo triukšminga, didžiulė vos už mus vyresnių berniukų ir mergaičių minia, laukusi mūsų ant ša ligat vio. Jie labai puikavosi, vilkėjo skautų uniformomis ir atrodė panašūs į mažus nacius.

Mirtinai išsigandome. Kai kurie mūsų ėmė verkti. Juk buvome tik maži vaikai – vos šešerių. Ir staiga, po ir taip nerimastingos pirmosios dienos mokyk loje, be jokios priežasties mus užpuolė rėkaujanti nacių minia.

Tėvai jau laukė prie mokyk los, norėdami parsivesti mus namo. Tik jie niekuo negalėjo mums pagelbėti. Hitlerjugendo vadovai, jauni, stiprūs pa aug liai, o kai kurie jau peržengę ir dvidešimties metų ribą, nubloškė mūsų tėvus į šalį.

Menu, kad prieš save mačiau visą jūrą uniformų ir pykčio iškreiptus veidus. Jie rėkė, įžeidinėdami mus, – tie įniršę užpuolikai, po kaklu pasirišę vienodas skareles su svastikos ženk lu. Ant berniukų diržų kabėjo durklai. Jie buvo dar visai vaikai, nuo dešimties iki keturiolikos metų, bet kiek vienas jau nešiojosi po specia lų nacių peilį.

Matėme ir atokiau besibūriuojančius visko organizatorius nacius, ir išdidžius hitlerjugendo narių tėvus, kurie stovėjo, sukryžiavę rankas ant krūtinės. Jie akivaizdžiai džiūgavo, kad jų vaikai pa rodys mažiesiems žydukams, kas ir kaip čia tvarkosi.

Elzbieta Has Oster su Heincu (Henriu) Osteriu. 1928 m. Nuotrauka iš Henrio Osterio archyvo.

Heincui (Henriui) Osteriui šešeri metai. Kelnas, Vokietija. 1934 m. Nuotrauka iš Henrio Osterio archyvo.

Užpuolikai svaidė į mus akmenimis. Mušė lazdomis. Buvome priversti bėgti, norėdami ištrūkti iš jų gniaužtų ir pasiekti tėvus, kur vėl pasijustume saugūs.

Hitlerjugendo nariai specia liai taikėsi išmušti mums iš rankų Zuckertüten – daužė jas lazdomis. Jei kuri tūta pratrūkdavo, jie puldavo ropinėti ant žemės, vagiliaudami mūsų saldumynus ir žaislus.

Pagaliau pasirodė pora Kelno miesto policininkų; tuomet dar ne visi jų bendradarbiavo su naciais. Jie nutraukė puolimą, leisdami man ir kitiems žydų vaikams nubėgti prie tėvų.

Tąkart nė vieno mūsų rimtai nesužeidė – liko tik įbrėžimai ir odos įtrūkimai, kai kur ištryško truputis kraujo. Bet visi buvome ištikti šoko.

Tą rytą ėjau į mokyk lą kupinas džiugesio, tikėdamasis kažko gero, nerimaudamas tik dėl to, kaip seksis mokytis. Kai popiet grįžau namo, pasaulis man buvo tapęs jau daug tamsesnis ir pavojingesnis. Mano gyvenimas niekada nebebus toks, koks buvo iki tol.

Nacių propaganda buvo nutaikyta į vokiečių vaikus. Ši iliustracija paimta iš 1936 m. Vokietijoje išleistos paveikslėlių knygelės, joje atvirai skelbiama antižydiška nuostata: „Netikėk tuo, ką suokia lapė, ir niekada nepasitikėk žydo duodama priesaika.“ Knygelėje vokiečių vaikai raginami mokykloje atsiriboti nuo žydų. Joje rašoma: „Neturėkite jokių reikalų su žydais.“ Knygelę išleido įtakingas nacis Julijus Streicheris, o ją sukūrė aštuoniolikmetė vokietė Elvira Bauer, studijavusi dailę. Iliustracija iš Kalvino koledžo archyvų.