VILNIUS, 2025
Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt
ISBN 978-609-444-611-5
Versta iš: Shari J. Ryan, The Family Behind the Walls, London: Bookouture, 2025
Copyright © Shari J. Ryan, 2025
© Rasa Rudzevičiūtė, vertimas
į lietuvių kalbą, 2025
© Eileen Carey, dizainas, 2025
© Leidykla „Sofoklis“, 2025
Skiriama kovotojams ir didvy riams, kurie perima ir neša iš kartos į kartą perduodamą deglą, kad nušviestų mums kelią.
Prispaudžiu baltos kreidos gabalėlį pačiame juodos lentos viduryje, įkvepiu ir brūkšteliu datą:
Sausio 27‑oji
PROLOGAS
Dalija, 1943 m. liepos 27 d.
ZX
Hamburgas, Vokietija
Tamsiame bunkeryje, svilinančiame karštyje, maždaug dvidešimt penki met rai po žeme stovime petys į petį su kitais savo kaimo gyventojais. Tvirtai apkabinu vaikus. Mano vyras Leo apglėbia visą šeimą. Nejudėdami stovime ir laukiame. Iš kiek vieno mūsų kūno lopinėlio sunkiasi prakaitas. Po kojomis nenustoja drebėti nuolaužos. Regis, ištisą amžinybę mus mėto į visas keturias puses.
Tačiau galiausiai viskas liaujasi – tarytum tebūtų šmėkštelėję mūsų vaizduotėje, o ne nutikę rea lybėje. Žinodami, kad tai gali pasikartoti, laukiame. Daugybę minučių nepajuntame nė vieno nervus stingdančio žemės drebėjimo.
Niekas neprataria nė žodžio, tačiau baimė visų širdyse skamba garsiau už viską, ką man šįvakar teko išgirsti.
– Michėjau, – surinka kažkas. – Michėjau, stokis, kelkis.
Tik riausiai kažkas parkrito. Čia nieko nesimato, be to, kai beveik negalime pasijudinti iš vietos, nepavyktų įžiebti degtuko.
– Michėjau!
– Kažkam reikėtų išeiti pažiūrėti, kas dedasi gat vėje, – taria pačiame bunkerio gale mums už nugarų stovintis vyras. –
Antskrydis baigėsi.
Iš kur galėtume žinoti, kad visa tai tik rai baigėsi? Manėme, kad prieš kelias dienas priešams sugriovus vakarinę
Hamburgo dalį, antskrydžiai nebepasikartos, tačiau, regis, britai ir amerikiečiai ruošiasi pulti ir rytinę dalį.
– Per anksti ten eiti, – atsako Leo. – Šalies vakaruose padaryta tiek žalos, be to, gaisrai dar neužgesinti. Išlipus į gatvę geriau nebus.
– Čia nėra kuo kvėpuoti, – pasiskundžia viena moteris.
Norėčiau paprieštarauti, kad lauke deguonies ne daugiau nei čia, tačiau nėra prasmės vargintis ką nors atsakyti, kai visi meldžia, kad kaip nors išliktų gyvi virš galvų liepsnojant pasau liui.
– Mano seni tėvai liko vieni. Turiu juos surasti, – sušunka kitas balsas.
– Nežinau, ką daryti, – sušnabžda Leo man į ausį. Jis visada žino, ką daryti, o jei prireiktų, turi ir atsarginį planą. –Ugnis taip greitai nenurims. Net jei šio vakaro bombos jau paskutinės, padaryta nemažai žalos ir jos tik daugės. Žmonės turi suprasti, kad už šio bunkerio durų – tik ras pragaras.
– Negali spręsti, ką jiems daryti, – pašnibž domis atsakau, primindama, kad jis vadovauja nebe savo divizijai, o tik šį bunkerį užėmusiems piliečiams.
Apimtas sielvarto ir įtūžio Leo atsidūsta. Nenustygsta vietoje, vis perkelia svorį nuo vienos kojos ant kitos. Pelenais aplipusia ranka paliečia manąją.
– Visi, norintys likti bunkeryje, atsitraukite prie galinės sienos. Tie, kas nori išeiti, ženkite į priekį, – taria jis ir stumia mane bei keturis mūsų vaikus atgal. Mums po kojomis maišosi judantys priešinga kryptimi. Sunku pasakyti, kiek apskritai žmonių šiame bunkeryje. Velkamės atatupsti, kol galiausiai atsitrenkiame į akmeninę sieną. Tada Leo mus stumteli į dešinę, patraukia nuo išėjimo.
Lilė ima verkšlenti:
– Mama, man baisu.
Jai tik aštuoneri, tad nė neįsivaizduoju, kas dedasi jos galvoje matant aplink liepsnose skendintį mūsų miestą.
– Viskas gerai, brangute. Čia saugu, – atsakau. Ar jai meluoju? Ar galvodama, kad mes saugūs, meluoju pati sau?
Sudžeržgia metalinės durys ir išvystame akmeninius laiptus. Bunkerį užlieja akinanti oranžinė šviesa. Užsidengiame veidus, saugodamiesi į patalpą besiveržiančio deginančio karščio. Į gat vę skubant daugybei žmonių, pasigirsta sunkūs žingsniai. Tie, kurie nusprendė likti čia su mumis, šaukia: „Uždarykite duris!“
Kažkas iš vidaus išėjimą užsklendžia skląstimi – užrakina mus visus tamsoje.
Dabar galime judėti laisviau, bet į patalpą nebepatenka oro. Mus tarsi stora antklodė gaubia tiršti aitrūs dūmai.
– Nusileidus laiptais, ant sienos kabo žibintas, – taria
Leo. – Jei kas nors stovite toje vietoje, rankomis virš galvos ieškokite lentynos ir užčiuopsite žibintą.
Pasigirsta nežymus drabužių šiugždesys ir stiprus dunksmas į akmenines sienas.
– Radau, – sušunka kažkas, tarytum būtų laimėjęs konkursą.
– Atneškite jį čia. Klausykitės mano balso. Žibintą geriau laikyti kuo toliau nuo išėjimo. Dujos gali…
Leo nutyla. Taip elgiasi tada, kai kalba apie tai, kas jam kelia baimę, ir nenori gąsdinti aplink esančių žmonių.
– Čia, – šaukiu, atliepdama vos girdimus Leo žodžius.
Visi sujunda. Pro minią prasibrauna žibintą laikantis vyras. Ištiesiu ranką, kad pajausčiau, kada praeis pro mane, ir jam prisiartinus čiumpu už marškinių.
– Čia. Duokite jį man.
Leo užčiuopia mano rankas ir paėmęs žibintą ima tolti nuo mūsų. Nuo jo žingsnių girgžda grindys. Leo stabteli. Po akimirkos blankiai sušvinta žibinto stik las.
– Teks pritemdyti. Kad nesunaudotume per daug dujų, –taria Leo.
Šviesos pakanka, kad matytume tuos, kurie stovi arčiausiai.
Keli žmonės nudžiunga sulaukę net ir tokios paprastos dovanos kaip šviesa. Dar keli pravirksta. O viena moteris suklinka:
– Mano Michėjus… Ne! Jis nekvėpuoja. Jis… Padėk man, Dieve! Ne! – Jos šūksmai aidi tarp sienų. – Jis vaikas. Jis dar vaikas!
Pamačiusi tos moters rankose suglebusį negyvą jos sūnų, griebiuosi už krūtinės.
Ko nematome tamsoje, tas nesukels mums skausmo…
Alfis, kurį saugau nuo Vokietijos įstatymų ir laikau savo sūnumi, gūžiasi kampe – rankomis užsispaudžia ausis ir stipriai užsimerkia. Šalia jo matau mažąją Lilę, atrėmusią galvą jam į ranką.
Mano sūnus Maksas – šalia Leo, o jaunesnioji jo sesuo Džordana tvirtai įsikibusi man į ranką nuo tos akimirkos, kai nusileidome čia, po žeme. Nuo galvos iki kojų esame padengti juodais pelenais, tad šviesoje matosi nebent mūsų akys.
– Ar galime grįžti namo? – klausia Džordana. Jos klausime nepajuntu vilties. Jai tik penkiolika, bet jau puikiai supranta, kokie rimti padariniai mūsų laukia.
– Ne, dar negalime niekur eiti, – taria Leo. – Ar kas nors sužeisti? Jei taip, pakelkite ranką.
– Maksai! – sušunku savo sūnui.
Jis atsisuka ir pažvelgia į mane. Per pastaruosius metus, kai septyniolikmečiam mano sūnui Maksui teko imtis vyro vaidmens, vaikiškos jo akys įgavo išminties ir paseno. Nors tegaliu įžiūrėti tiek nedaug jo veido bruožų, dabar aiškiau nei bet kada matau, kad jo akys labai panašios į Leo akis. Jis toks panašus į savo tėvą.
– Nusivesk Džordaną į kampą. Pasirūpink ir Alfiu. Atrodo, kad jis jaučiasi nekaip. – Maksas su Alfiu – geriausi draugai nuo pat kūdikystės, o dabar tarsi broliai. – Turiu padėti kitiems.
Pakyla ne mažiau nei tuzinas rankų. Leo imasi darbo vienoje pusėje, o aš pasisuku į kitą.
Odos nudegimai, prie kūno prisvilusi drabužių medžiaga, nuplikę plaukai. Nuvilkusi drabužius nuo tų, kurie dar nesužeisti, nesuplyšusius audinius panaudoju tvarstydama žaizdas sužeistiesiems – kol galėsime jiems suteikti medicinos pagalbą.
Didžiojo karo* metais dirbdama slauge su nudegimais susidurdavau gana dažnai, bet ne taip dažnai kaip su šautinėmis žaizdomis ar amputacijomis.
Vos spėju padėti vienam žmogui, kai kažkas ima nepaliaujamai belsti kumščiu į metalines duris. Tarp sienų garsiai aidint dunksmui, mus visus apima siaubas. Leo atsistoja ir užlipęs stačiais laiptais prisiartina prie durų. Kilsteli skląstį ir žengteli atgal – mūsų link.
Staigiai atsidaro durys. Už jų pamatome du gestapo pareigūnus, kurie vilki nešvariomis, prakaitu permirkusiomis uniformomis.
– Papiere! – taria vienas jų. – Paruoškite asmens dokumentus. Išgirdus šią komandą, man nudiegia skrandį. Leo prieina prie pirmojo policijos pa reigūno. Ištraukia savo ir mano asmens dokumentus, vaikų dokumentus pasilieka chalato kišenėje.
– Vyresnysis jefreitorius Bergmanas, – taria, kaip visada, pirmiausia paminėdamas savo ankstesnįjį karinį laipsnį, kol pašnekovas nespėjo perskaityti ko nors daugiau ir išsiaiškinti, kad jis žydas. Mano vyro pasiekimai ir karinė tarnyba mums
* Pirmasis pa sau linis karas iki Antrojo pa sau linio karo vadintas Didžiuoju karu. (Čia ir toliau – vert. past.)
garantavo neliečiamybę nuo deportacijos įstatymų, bet, tikriausiai, šia privilegija naudosimės nebeilgai.
Gestapo pa reigūnas ilgai žvelgia į Leo, tada nuleidžia akis į jo dokumentus, o paskui vėl pakelia žvilgsnį ir žiūri mano vyrui į veidą. Tyliai pasitaria su savo partneriu, rodydamas jam Leo dokumentus. Abiejų žvilgsniai nukrypsta į mane.
– Jūs sanitarė? – klausia, kadangi vienai nukentėjusiajai tvarstau koją.
– Ji mano žmona, – nespėjus man atsakyti taria Leo.
– Klausiau ne to, – pro sukąstus dantis iškošia gestapo pareigūnas.
– Karo metu dirbau fronte ir buvau sanitarė, taip, – atsakau.
– Abu eikite su mumis. Reikia pagalbos.
Vaikus turėsime palikti čia, bet negalime to padaryti.
– Mes su žmona privalome likti čia, kad padėtume šiems žmonėms, – paprieštarauja Leo.
Aš toliau tvarstau nukentėjusios moters koją. Jos žvilgsnis tuščias, burna pravira. Akyse matau raudonas kraujagysles.
– Tai ne klausimas, vyresnysis jefreitoriau Bergmanai, –piktai atšauna gestapo pa reigūnas mano vyrui, tarsi iš jo šaipydamasis.
– Miestas skendi liepsnose. Ką mums daryti? – priduria Leo. Puikiai supranta, kad nevalia ginčytis su gestapo pa reigūnu, bet neturime kito pasirinkimo.
Jie pribėga prie mūsų. Leo nusimeta savo chalatą ir gestapininkams sučiupus jį už rankų lieka tik su pižama.
– Atsiras kitų, baigusių medicinos mokymus ar turinčių panašios patirties? – griežtai paklausia kitas gestapo pareigūnas.
Apsižvalgęs pamato mūsų vaikus, senyvus ir sužeistus žmones. Nelaukęs atsakymo, greitai puola prie manęs ir šiurkščiai pastato ant kojų.
– Tu. Eisi su mumis.
Žvilgtelėjusi per petį pamatau, kad Maksas uždengęs Lilei burną. Jo sesė tiesia į mane rankas. Nuo pelenų pajuodusiame jos veide galima pastebėti ašarų paliktus baltus ruoželius.
– Nieko nesakykite. Būkite čia, – sužiopčioju vaikams, melsdama, kad jie suprastų, ką noriu pasakyti.
Maksas pritariamai mirkteli, tada nuleidžia galvą. Ačiū Dievui. Džordana nesiliauja verkusi, purto galvą, atrodo tiesiog įsiutusi ir akimis maldauja mūsų niekur neiti.
Pastaruosius kelerius metus buvau tvirtai įsitikinusi bent dėl vieno dalyko – vaikai visuomet turi būti arba su manimi, arba su Leo – be jokių išimčių. Pro savo buto langą buvome matę, kaip gestapininkai pačiupdavo be suaugusiųjų vaikštančius geltonomis Dovydo žvaigždėmis seginčius vaikus. Įgrūsdavo juos į sunk ve žimius ir neįspėję išsiveždavo. Hamburge liko vos kelios žydų šeimos. Mes – išimtis ir bet kurią akimirką šios privilegijos galime netekti.
Džiaugiuosi, kad vaikams ant pižamų neprisiūtos geltonos žvaigždės. Dabar, kai jie nuo galvos iki kojų padengti juodais pelenais, nesimato nieko, kas išduotų jų tapatybę. Tačiau žinant, ką sugeba gestapo pa reigūnai, tai neturi didelės reikšmės. Jei jie išsiaiškintų, kad tai mūsų vaikai ir čia liko vieni, jų neapsaugotų net už karinę tarnybą Leo suteikta neliečiamybė. Daugumai šios šalies žydų piliečių nesuteikiama galimybė paaiškinti, kodėl su jais turėtų būti elgiamasi kitaip, nei su bet kuriuo kitu žydu. Žydai čia nepageidaujami.
Sužiopčioju „Myliu jus“, nors žinau, kad to nepakaks, jog jie liktų gyvi. Turiu apsaugoti savo vaikus. Mažiausiai noriu kur nors eiti su šiais gyvuliais, bet jei pasipriešinsiu, jie tik rai supras, kad taip elgiuosi tik norėdama pasilikti ir apsaugoti savo vaikus. Tuojau sumes, kad kampe be suaugusiųjų sėdintys vaikai yra mūsų. Visi tapsime taikiniais.
Maksas ir Alfis spokso į mane tuščiomis akimis. Makso skruostu nubėga ašara, o Alfis, regis, tuoj praras paskutinę viltį, kurios laikėsi įsikibęs. Man gelia širdį, gerk lę veržia graudulys, bet iš visų jėgų stengiuosi nuryti skausmą, nes negaliu leisti, kad gestapininkams kiltų įtarimų, jog ką nors palieku. Šiuo metu tik priėmusi tokį sprendimą galėsiu apsaugoti savo vaikus.
O kas, jei klystu? Galbūt ką tik pati savo noru jų atsisakiau arba atidaviau gestapininkams į rankas. Degdama baime nuseku paskui vieną pa reigūną laiptais į bunkerį. Tačiau pasiekusi viršutinį laiptelį suprantu, kad padariau klaidą.
Du gestapininkai žengteli į šalį, ima tyliai šnabždėtis, o mes su Leo laukiame ir galvojame, kas laukia mūsų ir mūsų vaikų. Su trenksmu užsidarius bunkerio durims, krūpteliu.
– Turiu grįžti pas juos, – vos girdimai sakau.
– Meile… – sukužda Leo.
Nuryju gerk lėje susikaupusius sausus pelenus ir aiškiai tariu:
– Atleiskite… Aš… Kai ką pamiršau bunkeryje. Ar galėčiau… – prašau dviejų netoli stovinčių gestapo pa reigūnų.
Vienas iš tų vyrų nusuka galvą į priešingą pusę ir neskuba pažvelgti man į akis – tarsi būčiau ne uždavusi paprastą klausimą, o jį prakeikusi.
– Kai ką pamiršai, ar ne? Keturis vaikus, kuriems iš akių pasipylė ašaros, kai nusivedėme jų mamytę ir tėvelį? – šaipydamasis atsako jis.
– Jiems mūsų reikia. Turėtume būti su jais. Juk suprantate tai? – gaudydama orą klausiu.
Pa reigūnas nenuleidžia nuo manęs akių. Jo veide neįžvelgiu jokio atsakymo. Galiausiai jis sušvilpia švilpuku ir iškėlęs ranką duoda ženklą kažkuriam mums už nugarų stovinčiam vyrui.
– Grįžkite į bunkerį, – taria ir linkteli į duris, pro kurias ką tik išėjome. – Ištempkite iš ten tuos keturis vaikus.
– Taip, herr, – atsako kažkuris iš vyrų ir pasigirsta duslūs jo žingsniai link durų.
– Jis atves juos mums? – paklausiu. Šie žodžiai pro lūpas išsiveržia lyg kulka.
Arčiausiai nuo mūsų stovintis gestapininkas žengia didelį žingsnį į mūsų pusę – dabar mus skiria dar mažesnis atstumas.
– Atves jums ką? – paklausia jis. Neatrodo, kad ko nors nesuprastų. Tiesiog iš manęs tyčiojasi.
– Mano… Jis kosteli.
– Norėčiau jums priminti, kad kiek vieną akimirką, kol čia stovime, miršta vis daugiau žmonių. Dėl to būsite kalta jūs, –primerkęs akis taria.
– Bet mano… Mano… – dabar kosteliu ir aš – taip stipriai, kad pajuntu gerk lėje įstrigusį peilį.
– Neturime tam laiko. Nenoriu girdėti nė žodžio. Ir daugiau jūsų nebeįspėsiu.
Jis atsistoja mums su Leo už nugarų, įremia į mus kumščius ir stumia į priekį.
Pasukusi galvą per petį pamatau, kaip kitas gestapininkas ranka siekia bunkerio durų rankenos, ir man stabteli širdis.
Ne! Neatimkite jų iš manęs. Negaliu nueiti nežinodama, ką jie padarys mano vaikams.
– Ne! Palaukite! – surinku mus stumiančiam pa reigūnui.
Ar bent jau man taip pasirodo, nes ausyse girdžiu tik savo širdies dūžius…