fantastika
Iš anglų kalbos vertė
EGLĖ PETRAUSKAITĖ
Vilnius, 2025
Romantinė
NeNumaldomas išgama sutiNka NepajudiNamą kalę
Ozrikas
Tik susidūręs su Oriena Ferim, Ozrikas suvokė, kad žvilgsnis gali pjauti it peilis. Įsprausta į dagerotipą, ji stovėjo tiesi ir griežta, tvilkydama jį savo skaisčiomis, tamsiomis akimis.
– Šita? – paklausė Ozrikas.
– Taip, sere, – atsakė vaistytojas Fordaisas.
– Būtinai šita?
– Sere, jūs kaip ir neturite iš ko rinktis.
Ozrikas numetė dagerotipą. Šiam nukritus ant stalo, pakeitęs kampą ir susiradęs naują auką, skvarbus moters žvilgsnis dūrė į lubas. Ozriko stalą taip pat nemaloniai puošė Orienos Ferim gyvenimo aprašymas ir kone begalinis publikacijų sąrašas.
– Ji – galba, – pareiškė Ozrikas. – Jos ordinas su manuoju nedirbs. Atsisakys iš principo.
– Ko gero, sere, – atsakė vaistytojas Fordaisas. – Klausėt, kas galėtų jus išgydyti, o ne kas išgydytų.
– Koks akiplėša.
– Sere, nenorėjau jūsų įžeisti, – pasakė Fordaisas. – Galbų ordino nariai yra neprilygstami gydytojai, o Oriena Ferim – pati geriausia iš jų. Ji fenomenali saitų sistemos ekspertė. Jeigu atsisakys...
– Aišku, kad atsisakys; ji – galba.
– ...tuomet mudu su vaistytoju Šatlvortu visomis išgalėmis stengsimės sulėtinti degeneraciją.
– Kiek man dar liko? – paklausė Ozrikas.
Fordaisas dirstelėjo į kolegą. Ozrikas laukė, kol tas pasakys ką nors naudingo, tačiau persigandęs ir sutrūkčiojęs iš panikos vaistytojas Šatlvortas paspringo savo seilėmis.
Kolegai švokščiant, Fordaisas įsidrąsino.
– Tiksliai sunku nuspėti.
– Atsakyk į klausimą, – paliepė Ozrikas.
– Optimistiškai žiūrint, liko trys ar keturi mėnesiai, kol pastebimai ims nykti jūsų sugebėjimai, sere, – atsakė Fordaisas.
– Pastebimai ims nykti, – pakartojo Ozrikas.
– Taip, sere, – ištarė Fordaisas.
– Neteksiu savo saitų.
– Deja, tai viena iš tikėtinų pasekmių, sere.
– Negaliu prarasti saitų, – pareiškė Ozrikas. – Gi žinot, kas aš.
Taigi, vaistytojai tikrai žinojo – dėl to ir stovėjo kone leisdami į kelnes. Tačiau abu vis tiek patvirtino žiną, energingai linksėdami Ozriko batams.
– Sere, esat Várgų ordino narys, – prabilo Šatlvortas. – Ga-galbūt galėtumėte pasvarstyti apie ankstyvą išėjimą į pensiją?
Žiauriai kvailas klausimas, į kurį Ozrikas atsakė:
– O ar žinai, kaip várgus išleidžia į pensiją?
– Ė... ne, sere.
– Negyvus.
– A.
– Šiokia tokia problemėlė, ar ne?
– Taigi, sere.
– Turiu pasakyti, esu gana nusivylęs rezultatais, atsižvelgdamas į tai, kiek judviem sumokėjau, – pasakė Ozrikas.
– Pati jūsų liga – dėl kurios labai apgailestaujame – neišgydoma, – ištarė Fordaisas. – Mes nežinome jokio šiam degeneraciniam pažeidimui skirto gydymo.
– Niekas negydo geriau negu Galbų ordinas, – atsigavęs po springimo, Šatlvortas apstulbino Ozriką savo šviesia įžvalga.
– Sere, Oriena Ferim – tikrai geriausias jūsų pasirinkimas, – pasakė Fordaisas. – Jeigu kas ir gali jums padėti, tai ji.
– Jeigu patikėčiau jumis ir jūsų kolega, ji – mano vienintelis pasirinkimas.
– Ė... taip.
Nusprendęs, kad iš vaistytojų daugiau jokios naudos, Ozrikas leido jiems eiti.
– Esu tikras, kad galiu pasikliauti jūsų diskretiškumu dėl mano būklės.
Vaistytojai kelis kartus išmikčiojo „taip“.
– Mano ūkvedė jus išlydės, – pasakė Ozrikas. – Palaukit truputį. Žemai nusilenkę, Fordaisas su Šatlvortu išėjo iš Ozriko kabineto. Ant niekam tikusių galvų užsidėję skrybėles, jiedu nuskubėjo į priimamąjį.
Ozrikas pasikvietė ūkvedę.
– Ponia Parson?
Iš už durų staktos išniro ponia Parson ir jos žilstelėjęs kuodas.
– Taip, sere?
– Pasirūpinkit, kad tie vaistytojai neprisimintų šio apsilankymo.
– Žinoma.
Ozrikas įteikė poniai Parson įvertinti Orienos Ferim dagerotipą.
– Tariamai gali mane išgelbėti. Ką manot?
Pasigraibiusi aplink krūtinę, ponia Parson susirado akinius. Užsidėjusi juos ant nosies, įsižiūrėjo į atvaizdą.
– Atrodo žavinga.
– Atrodo kaip įrankis tikslui pasiekti, – pareiškė Ozrikas.
Ponia Parson bakstelėjo pirštu į baltą Ferim suknelę aukšta apykakle.
– Iš Galbų ordino?
– Taip. Be abejo, šventeiva iki kaulų smegenų. Vardu Oriena Ferim.
Ponia Parson nužvelgė Ozriką per akinių viršų.
– Jeigu iš Galbų ordino, tai jums nepadės.
– Akivaizdu, – pasakė Ozrikas. – Bet, pasirodo, ji – Fenomenali.
O man, Parson, reikia kažko Fenomenalaus. Kaip galėčiau ją įtikinti man pagelbėti? – pareiškė atsisukęs į veidrodį ir nužvelgęs pačius geriausius skruostikaulius visame Dešimtete. – Gal suvilioti?
– Kažin, ar pavyktų, – ištarė Parson.
– Ponia, jūs mane žeidžiate.
Ponios Parson būta erzinamai protingos, tad ji tarė:
– Ji yra galba. Greičiau jau panirs į Temzę, negu jums padės. Galbūt geriau apginkluokime jus planu B. O paskui ir planu C.
– Turit omeny šantažą ir prievartą?
– Labai juokinga, sere, – tarstelėjo ponia Parson, nors nepanašu, kad jai buvo linksma.
– Na, gerai, – ištarė Ozrikas. – Apginkluokit mane. Paieškokit ko nors apie tą Orieną Ferim. Raskit, kuo galėčiau pasinaudoti. Kyšiai, plėšikavimas, grasinimas gyvybės ar galūnės atėmimu, na, žinot. Įprastas repertuaras.
– Gerai, sere, – pasakė ponia Parson.
– Tuomet sutarta. Gal, išlydėjusi svečius, galėtumėt atnešti durklus šio vakaro treniruotei? Tą Mulino porą, prašom.
– Žinoma, sere.
Ponia Parson išėjo. Ozrikas sugniaužė delnus. Tirpimo pojūtis plito: pirma atsiradęs ties sprandu, dabar saitų sistema keliavo žemyn pro pečius, dilgčiodamas į pirštus. Ozrikas iš pradžių nekreipė
į jį dėmesio, kol, pajutęs atitinkamus saitų tėkmės srauto pokyčius, išsikvietė vaistytojus. Jų diagnozė prislėgė: saitų denegeracija. Liaudiškai tariant, pūvantys saitai.
Gal būtų išmintingiau išgalvoti kokį pasiteisinimą ir išvengti šio vakaro treniruotės su ordino kolega? Bet jis niekuomet nepraleisdavo treniruočių. Greičiausiai kiltų klausimų, o Ozrikas, susiklosčius tokiai delikačiai situacijai, negalėjo sau leisti kelti kitiems klausimų.
Ponia Parson atnešė durklus. Juos prisitvirtinęs ir nutaisęs šelmišką šypseną, Ozrikas patraukė prie kélakmens.
Ko gero, nepakenks, jeigu ir nueis. Kai kūnas šitaip nutirpęs, sužeistas iš tikrųjų nieko ir nepajustų.
Po kelių dienų ponia Parson grįžo pas Ozriką su tyrimo apie Orieną Ferim rezultatais. Ozrikas laikė save žvalgybos informacijos rinkimo ekspertu, tačiau ponia Parson su savo tarnaičių ir valytojų tinklu irgi buvo ne iš kelmo spirta.
Ji pasibeldė į Ozriko kabineto duris, tarsi regztų kokį sąmokslą.
Ozrikas pamojo įeiti.
– Duomenys apie Orieną Ferim, – ponia Parson iš prijuostės išsitraukė šūsnį popierių. – Mano senelio pusiau sesers dukters trečios eilės pusseserė dirba galbų virtuvėse.
Ozrikas nė nebandė perprasti ponios Parson genealoginio Mėbijaus lapo. Ant savo stalo jis paskleidė popieriaus lapus.
– Ir? Ką išsiaiškinom? Gal galim pasinaudot kokiu Ferim šeimos nariu? Perpirkti kokias nors skolas? Pagrobti? Padėtis darosi beviltiška.
– Keletas šeimos narių yra, – pasakė ponia Parson. – Tėvas – iš Danų krašto, motina – iš Tamazgos. Abu šiuo metu gyvena Londone. Jokių skolų; ji gana pasiturinti. Savaime suprantama, visuomet galima pagrobti.
– Klasikinė išeitis, – pareiškė Ozrikas.
– Gal galėčiau pasakyti, ką manau? – pasiteiravo ponia Parson.
– Sakykit.
– Atsižvelgiant į situacijos pobūdį, jums labiau tiktų, jeigu ji būtų linkusi bendradarbiauti, – pasakė ponia Parson. – Išsiaiškinau, kad Galbų ordinui reikalingas finansavimas. Jie ieško nemažos sumos vienam iš savo tyrimų projektų. Girdėjot apie Plat raupų protrūkį?
– Kažką, – atsakė Ozrikas, – neseku naujienų apie gatvės vaikus ir jų ligas.
– Visai tikėtina, kad ši liga – raktas, padėsiantis priversti galbą imtis jūsų gydymo, – pareiškė ponia Parson.
– Na, tuomet tebūnie palaiminti tie ligoniukai, – atsakė Ozrikas. – Kiek jiems reikia?
– Dvidešimt milijonų trimsų.
– Kad mane kur per šonus.
– Kaip jau minėjau, sere, – suma nemaža. Ieškodami kapitalo, galbos kreipėsi į finansavimo tarybas ir viso Dešimteto karalius ir karalienes, tačiau kol kas jiems prastai sekasi. Regis, kaip ir jūs, gatvės vaikų atžvilgiu visi nusiteikę gana abejingai, vargšiukai. Tačiau jeigu pasiūlytumėt reikalingą sumą, gal išeitų įtikinti galbą Ferim nekreipti dėmesio į natūraliai kylantį priešiškumą jūsų ordinui.
– Taigi, kyšis, – pareiškė Ozrikas. – Puiki mintis. Ponia Parson, regis, suabejojo.
– Ižde jūs turit dvidešimt milijonų?
– Nesakiau, kad mes iš tikrųjų jai sumokėsim.
– A.
– Pateikit pasiūlymą. Praneškit, kaip seksis.
Vis dėlto, užuot nurisnojusi atlikti savo užduoties, ponia Parson liko stovėti priešais Ozriko rašomąjį stalą.
– Sere, gal galėčiau pateikti dar vieną pasiūlymą?
– Ką tokio?
– Oriena Ferim akylai saugoma, – peržvelgusi dokumentus ponia Parson aptiko keletą pastatų išplanavimo schemų. – Ji gyvena galbų tvirtovėje Svonstone. Turi kambarių ir pačioje aptvertoje teritorijoje. Negana to, po Svonstoną patruliuoja sargai.
– Sargai? Nekenčiu sargų. Absoliutūs basliai, visi iki vieno. Ką sargai veikia Svonstone?
– Man sakė, kad Galbų ir Sargų ordinai yra tarpusavy susitarę, –pasakė ponia Parson. – Gydo už apsaugą, ir atvirkščiai.
– Kiek ten tų sargų Svonstone? – paklausė Ozrikas.
– Visuomet trys ar keturi.
– Kad jį kur šunys, kaip nepatogu, – Ozrikas nužvelgė Svonstono teritorijos žemėlapį. – Matau, norint pasiūlyti Ferim kyšį, gali prireikti tam tikrų įgūdžių.
Ponia Parson linktelėjo.
– Šiek tiek akių dūmimo tikrai būtų neprošal.
– Taip jau išeina, kad aš tam visai gabus.
– Nepaprastai.
– Gerai, – pasakė Ozrikas. – Kur mano apsiaustas? Vykstu papirkt žmogaus. O jeigu Ferim atsisakys, tiesiog ją pagrobsiu.
– Klasikinis variantas, sere.
– Kuris arčiausias kélakmuo veda iki tos galbų tvirtovės?
– Artimiausia smuklė būtų Leisk Paleisk.
– Šaunu.
Prisidengęs apsiaustu, užsimovęs pirštines ir dailiai pašiaušęs plaukus, Ozrikas patraukė prie kélakmens.
Svonstone buvo įdarbintas akių dūmimas.
Galbų ordinas įsikūręs saloje, lediniame pačiame Danų krašto užkampyje. Balta Svonstono tvirtovė apsnigtomis gynybinėmis sienomis, regis, su panieka dėbčiojo į besiartinantį Ozriką. Ponia Parson neklydo: Oriena Ferim buvo akylai saugoma. Ji su savo ordinu, tikrąja to žodžio prasme, slėpėsi dramblio kaulo bokštuose.
Palaukęs, kol sutemose ištįso šešėliai, Ozrikas prisiartino. Jis labiau nerimavo dėl sargų, o ne dėl pačios tvirtovės. Įsibrauti buvo viena, tačiau įsibrauti į sargų saugomą teritoriją – visai kas kita. Jų ordinas garsėjo gynyba ir žiauriu susidorojimu su įsibrovėliais sukapojant. Tikrai ypatingi galbos papirkti atvykusio neklaužados várgo priešininkai.
Tačiau Ozrikas taip pat buvo ypatingas.
Šešėliais užsiropštęs į pylimą, jis įsispraudė tarp milžiniškos akmeninės gulbės sparnų, kad apžvelgtų teritoriją. Į akį krito masyvūs sargai žėrinčiais šarvais – du apačioje, du ant pylimo drauge su juo. Patruliavo ir koks tuzinas Svonstono sargybinių. Viena ant pylimo stovėjusių sargių turėjo ryškiai jai pro šarvų plyšius šviečiantį šviesos skydą. Tokiam šešėlių klajokliui kaip Ozrikas nė nepavyktų pakankamai prisiartinti, kad ją nudurtų.
Vis dėlto šiandien – nedažna situacija – Ozrikas nesiruošė nieko nudurti. Jis čia atvyko turėdamas gražių ketinimų.
Apačioje kiemą perėjo keletas baltai apsitaisiusių galbų. Ozriko akimis ši vieta pasižymėjo ekstremaliu sterilumu: viskas sausa, funkcionalu, švaru. Net ir į plonas linijas vėjo supustytas sniegas atrodė taip suneštas tyčia ir dar dezinfekuotas.
Po sniegu kiemas švytėjo nuo apsauginių kerų. Sargams patruliuojant, ant akmens plokščių kryžiavosi storos, žėrinčios kerų saitų linijos.
Valandą stebėjęs palei gynybinį perimetrą žingsniuojančius sargus, Ozrikas patraukė toliau. Tada, ypač stengdamasis išvengti kintančių apsauginių kerų linijų, gynybinės sienos papėdėje ištirpęs tamsoje, jis nusklendė nuo šešėlio prie šešėlio, kol atsidūrė tvirtovės viduje.
Prireikė poros valandų, tačiau neužkliudė nė vienos apsauginės linijos ir nieko nenužudė.
Tikras čempionas.
Iš ponios Parson nugvelbtų tvirtovės schemų Ozrikas žinojo, kad Ferim kabinetas buvo prašmatniame šiauriniame bokšte. Jo ieškodamas kirtęs išilgai visą tvirtovę, Ozrikas praėjo ir pro šašuotų, verkiančių kūdikių kupiną kambarį, ir pro kažkokią didelę patalpą, kurioje, regis, laikė vien tik vaikų lavonus.
Negi negalėjo jų palaidoti? Tie galbos – tikri ligoniai.
Ne – pasigirdo dejonės, – tie vaikai dar šiek tiek gyvi. Pro Ozriką vidun į patalpą nuskubėjo galbų grupė. Dagerotipe be šypsenos įamžintos moters tarp jų nesimatė. Jis patraukė koridoriumi tolyn nuo šešėlio prie šešėlio, vengdamas kartkartėmis pasirodančių sargybinių, kiekvieną kartą džiaugdamasis, kad ten tebuvo paprastas vyras, o ne dar vienas sargas.
Galiausiai prieš akis išniręs plakatas pranešė Ozrikui, kad šis atsidūrė „Saitų tyrimų centre“. Turint omeny jo būklę, vilčių teikianti vieta. Ten buvo ligonių palata ir keletas grėsmingų aparatų prigrūstų patikros kabinetų. Nors visur kitur Svonstone, regis, degino dujas, šie kambariai buvo aprūpinti elektra ir įvairiais saitų varomais įrenginiais.
Drąsino tai, kad šiame padalinyje matėsi mažiau merdinčių pacientų.
Laukiamasis vedė į patikros kabinetus. Ant sienos freskoje buvo ištapyti burbulai su užrašu: „Ar žinojote?“ Kiekviename burbule išrašytas faktas kėlė laukiančiųjų išprusimo lygį. Eidamas pro šalį, Ozrikas skaitė burbulus:
Mūsų istorijos aušroje saitais bendrai vadino įvairias galias, nuo apsauginių kerų iki kovos magijos.
Visi turi saitų sistemą. Ją sudaro specialūs palei nervų sistemą išsidėstę struktūriniai vienetai (saitų kanalai ir mazgai).
Saitai pritaikomi daug kur. Kasdieniame gyvenime greičiausiai saitais siunčiate pikulus ir keliaujate kélakmenų linijomis.
Išėję specializuotus mokslus, saitus taikome sudėtingesnėms reikmėms, pavyzdžiui, gydymui.
Norintieji pasiekti tokį saitų įvaldymo lygmenį privalo užsitarnauti žymę. Žymė – delne išdeginamas ženklas – jūsų saitų sistemai atveria duris į pasaulį. Ordinų nariai žymes užsitarnauja po daugelio studijų metų.
Besaikis saitų naudojimas turi savo kainą. Vis dar tiriama, kas lemia individualią kainą. Iki šiol atlikti tyrimai leidžia daryti prielaidą, kad tai yra padidinta tam tikrų fiziologinių ar genetinių polinkių išraiška.
