NIEKĄ
Kotryna Nausėdė
AČIŪ UŽ NIEKĄ
Kotryna Nausėdė
Redaktorė
Aušra Tamošiūnienė
Dizainas
forma.work
Tapyba
Kornelija Skarolskytė
Šriftas
ABC Otto
Leidėjas
Petro Ofsetas
Spaustuvė
Petro Ofsetas
Tiražas
1000 egz.
©️ 2025 Kotryna Nausėdė
Visos teisės saugomos. Jokia šio leidinio dalis negali būti atgaminama, platinama ar perduodama bet kokia forma ar priemonėmis, įskaitant fotokopijavimą, įrašymą ar kitus elektroninius ar mechaninius būdus, be išankstinio raštiško leidėjo sutikimo. Išskyrus trumpas citatas, pateiktas kritinėse apžvalgose, ir tam tikrus kitus nekomercinius naudojimo būdus, kuriuos leidžia autorių teisių įstatymas.
Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.
ISBN 978-609-420-855-3
PRATARMĖ
Šis kūrinys — autobiografinis romanas, jame pakeisti tik vietovių pavadinimai, žmonių vardai ir kitos tapatybės detalės. Pakeisti, nes man buvo svarbu ne tapti atpažįstamai ar padaryti atpažįstamą savo aplinką — to norėdami žmonės rašo autobiografijas ar memuarus. Romanai greičiau skirti atrasti — juos skaitydami, kartu su veikėjais leisdamiesi vis į naują kelionę, atrandame dalelę savęs. Tą, kuri buvo giliai paslėpta, apie kurią net nenutuokėme, o gal tą, apie kurią ilgainiui pamiršome. To ir linkiu skaitytojui.
Rašydama atvirą prisipažinimą, leidau laikui ir vaizduotei žongliruoti tuo, ką prisimenu, tačiau kartu siekiau aiškaus tikslo: išlaikyti autentišką pasaulėvaizdį ir savivoką tokius, kokie mane — pagrindinę veikėją — lydėjo didžiąją šios istorijos dalį, taip atskleidžiant jauno, sutrikusio žmogaus kasdienybę. Atrodo, kad išsaugodama kuo daugiau tiesos, trindama atskirtį tarp etikos ir asmeniškumo, tabu ir gryno nuogumo, pati sau kaišioju pagalius į ratus; ir visgi atvirame prisipažinime randasi daugiau vertės, erdvės suprasti ir normalizuoti. Toks ir yra šio kūrinio tikslas.
VAIKYSTĖ
LENGVYBĖS PABAIGA
BLACK & WHITE
1. Pasimatymas
2. Pabėgimas
3 . Kirdėjus pirmasis
4. Žaidimai
5. Kas akimis nematoma
6. Dekadansas 215
7. Pabaigos pradžia
8. Sesuo 229
9. Atgarsiai 235
10. Pokštas 239
11. Vienatvės link 243
12. Provokacijos 249
13. Pabaiga 257
JUODMETIS
1. Tuštuma 265
2. Ignas
3. Teklė
4. Praeities blyksniai
5. Festivalis
6. Simuliacijos
7. Ieškojimai 297 TOO MUCH TOO SOON
1. Kirdėjus antrasis 305
2. Šėtonas 313
3. Liūdesio pavidalai 319
4. Nuojautų klystkeliais 327
5. Nemiga 333 DOWN THE ROAD TO HELL
1. Trečiąsyk trolių šalyje 343
2. Ilgesys 349 „IR VIENĄ BAISIĄ DIENĄ TU SUTIKSI SAVE…“
1. Centras 359
2. Aušra 369
3. Grikiai 371
4. Istorijos. Liucija 379
5. Istorijos. Silvija 385
6. Istorijos. Egis
8. Eglė
9. Prošvaistės
10. Rugilė
11. Deima
12. Istorijos. Silvija
13. Peržengti slenkstį
14.Laisvė
KARALIAUS PASVEIKINIMAS
1. The love we
2. Artėjimas
3. Iššūkiai
AZIJA
1. Pirmas prisiminimas
2. Antras prisiminimas
VIENA KRYPTIMI
1. Atsitraukimai
2. Dünckerstrasse
3. Mes nesipykstam
4. Žingsniai gyventi
5. Riba
6. Mėlynasis kilimėlis
7. Kundalini
1. Meditacija
2. Stovykla
3. Vienis
4. Grįžimas
5. Gyvenimo dovana
BAIGIAMOJI DALIS
1 . Epilogas 539
2 . Padėka
3. Pagalba Lietuvoje
4. Mokslinių įžvalgų šaltiniai
Mamyte, kodėl taip ilgai buvai dingusi? Kur buvai?! — Manyje užgimsta klyksmas, tačiau išorėn ištrūkęs garsas duslus, tarsi mus skirtų bent kelių centimetrų storio žemės sluoksnis. Prakeikimas. Būtent tą akimirką, kai ji nusprendžia pasirodyti, mano kūnas tampa daiktu, į kurį įstringu. Šūdinas bendrininkas.
Mamyteeee! — bandau šaukti. Baisu, kad neišgirs, nepastebės, praeis, sugrįš pas kitą šeimą, su kuria, įtariu, ji ir praleido tuos metus. Bet akimirka trapi, nėra laiko pykti. Moteris lėtai priartėja per ištiestos rankos atstumą. Arčiau neina. Aš tas pats tavo vaikas, noriu priminti jai, bet užuot tai padariusi tik įsispitrinu jai į veidą. Blankus, pernelyg išsiliejęs. Kažkoks ne toks, ne tas, į kurį žvelgiant anuomet išsyk praeidavo pilvo skausmas. Vis dėlto mamytę atpažįstu — iš jausmo. Čia tikrai ji, net jei veidas ir primena vienkartiniais šiaudeliais ant lapo išpūstų dažų drūžes. Galbūt rankos? Svyru priekin, siekiu jas sučiupti. Trokštu ir vėl kaip kadais įsižiūrėti į jos ilgus perlų spalvos nagus, visada mane žavėjusius. Vos paimu jos grakščias rankas, šios išslysta man iš delnų.
Kur tu buvai? Kur tu buvai?! — kartoju, jausdama aštrėjantį savo įkyrumą — jo mamytė niekada nemėgo, — bet susilaikyti negaliu.
Šitą brangią susitikimo akimirką bijau ją atstumti, bet mamytė užsispyrusi, rodosi it pro šydą. Man norisi miglą perplėšti prisilietimais, išsklaidyti dar nepapasakotų istorijų tirada, praleistų įvykių raportais, bet tarp mudviejų stūkso žinojimas: laikas slysta kaip jos rankos man iš delnų. Plūsteli atšiauri, nyki neviltis. Akyse jaučiu besikaupiančią drėgmę.
Turiu eiti, — girdžiu, o gal tik įsivaizduoju
ją sakant.
Atsisveikinimo žodžiai žiaurūs, ji tolsta tykiai. Ir nors jaučiu, kad mamytė man paskui save palieka kuklią šypseną, pasineriu į begalinę širdgraužą. Imu kone kaukti. Geriau būtų net nepasirodžiusi. Tu net nepabuvai, aš tau nepapasakojau... — Springstu kūkčiodama.
Aš tau net nepapasakooo... — Gerklėje stringantis šauksmas prikelia mane iš sapno. Verkiu bent dešimt minučių. Vos numalšinu sapnu užgautą maudžiantį ilgesį. „Ji su kita šeima“. — Ši mintis atrodo tokia tikra, kad rauda tęsiasi.
VAIKYSTĖ
1. DABAR
Jei kas nors paklausia manęs apie pirmąjį vaikystės atsiminimą, pasijuntu nesmagiai. Rankomis imu grabalioti kūną, tarsi jo linkiuose ieškodama pasiteisinimo.
Mano atmintis kaip žuvies, — sakau, suprasdama, kad galėjau sugalvoti ir ką nors originalesnio.
Tokius atsakymus vadinu Nuobodžiaisiais. Jais, it grindų šepečiu, man kartkartėmis pavyksta tykiai sušluoti klausimą ir pabrukti jį po storu, nuo dulkių išpurtusiu kilimu. Įsivaizduoju save, ant krūtinės suneriančią rankas ir lyg tarp kitko imančią sukiotis į šonus. Taip paslėptą klausimą, lyg kauburėliu kilime iškilusį, trypčiau kojomis, kol sumažėtų iki beveik nepastebimo — tegul ten sau tūno. Kitą kartą, būna, klausiantysis spyriojasi atkakliau, tad ir klausimas nebyra dalimis, nelimpa į kauburėlį, bet skauduliu nuvilnija dūręs tiesiai į širdies branduolį.
Tada suirztu, nes nebegaliu kontroliuoti. Ne ką mažiau apmaudu, kad vos plūstelėjus vaikystės prisiminimų cunamiui kaskart leidžiuosi jo nunešama. Tačiau visų labiausiai negaliu pakęsti jausmo, kad esu paika nedėkinga dukra.
Šis jausmas apgaulingas, apsukriai virsta gynybiniu pykčiu.
Dabar man jau per trisdešimt. Visuomenė programuoja, kad — ypač, kai jau sulaukei tokio amžiaus, — galvodamas apie savo vaikystę turėtum jausti tik dėkingumą. Ir šiukštu nieko daugiau. Nedrįsk kitaip, gražiu žodžiu gerbk, paleisk, atleisk.
„Tu juk protinga...“ — It sunkiasvoriais sviediniais ėmė atakuoti mane visos iki vienos giminės tetos, kai išgirdo apie ketinimus rašyti šią knygą.
Labiau nei to, ką jaučiu galvodama apie savo — dukros vaidmenyje, nekenčiu tik vėmimo. Emetofobija — taip psichiatrai vadina neracionalią vėmimo baimę, — mane lydi nuo keturiolikos. Pati sau nusistačiau diagnozę, išsistudijavusi visą literatūrą, kokią tik radau ta tema. Aiškios šio nerimo sutrikimo priežastys nežinomos, be tos, kuri bene ir taip aiški, — kad jis gali išsivystyti po itin neigiamos vėmimo patirties. Vieni psichikos sveikatos specialistai emetofobiją sieja su maisto baime, maisto vengimo ir riboto maisto vartojimo sutrikimais, obsesiniu kompulsiniu sutrikimu. Kiti — su nerimu, kylančiu dėl baimės prarasti kontrolę.
Kiek obsesyvi savianalizė bėgant metams labiau nei tetukių frazių artilerija, mane įtikino: vaikystė, kad ir kokią ją teko išgyventi, tik sudeda pamatus suaugusiojo gyvenimui. Galiu ir turiu prisiimti atsakomybę už šiandienos sprendimus. Toks pasirinkimas kiek atlaisvina gėdos, — ją svarbu atskirti nuo kaltės, — ir iš jos kylančios agresijos mazgus. Kita vertus, mano patirtis neleidžia neigti to, kad sunkiomis patirtimis it aštriais akmenukais grįsta vaikystė neišvengiamai prisideda prie asmenybės formavimosi ir socialinių iššūkių ateityje.
Save vadinu pasaulio žmogumi. Vis dar neturiu jokio nekilnojamojo turto, maža to, nematau savęs, gyvenančios viename pasaulio mieste. Pasaulis žavi sutinkamų žmonių įvairove. O koks tavo pirmasis vaikystės atsiminimas, pati entuziastingai klausiu. Klausydamasi netrunku pastebėti, kaip skirtingai pasaulį mato jie, užaugę vis kito modelio šeimoje, patyrę vis kitokią vaikystę.
Daugelio jų, bent iš pažiūros, taip netrikdo pokalbiai apie ankstyvąjį gyvenimą, veido neišmuša raudonos dėmės, o šiandienos pasaulis jiems atrodo labiau saugus nei pavojingas.
Esu saugi. Esu rami. Esu sveika, — kasryt vos pabudusi vis dar griebiuosi savitaigos. Įsisąmoninu savo galią, atsisakau aukos pozicijos, mano tikslas — tyrinėti, aiškintis, ne kaltinti. Vis dar rašau priminimus į dėkingumo dienoraštį.
Dėkingumas apima prisiminus nakvynes pas močiutę. Galbūt
dėl pirmųjų moteriškos bendrystės ir moteriškumo simbolių pamokų tos ankstyvojo gyvenimo patirtys vaizduotėje įmirkusios stereotipine rožine spalva.
2. MOČIUTĖ
Ankstyvą sekmadienio rytą močiutė įspraudžia mane į šviesiai rožinės spalvos suknelę ir leidžia stebėti, kaip ji ruošiasi į bažnyčią. Sustingusi iš susižavėjimo akimis seku ją, ružu braukiančią per putnias lūpas, pirštų galiukais liečiančią skaistalus — paskui, jais elegantiškai tapšnodama, nuraudonindavo saulėje įdegusius skruostus. Tamsių garbanų (jaunystėje buvo praminta čigone) kupetą mitriai paskandindavo aitraus plaukų lako debesyje ir visą tą įlaminuotą grožį pridengdavo dramblio kaulo spalvos skrybėle. Skrybėlė reikšdavo, kad beliko paskutiniai brūkštelėjimai. Močiutė atidarydavo mažą stalčių, įtaisytą griozdiškoje tamsaus medžio spintoje. Jo glūdumoje tūnančios grožybės tik šventadieniais išvysdavo dienos šviesą. Iš stalčiaus, kurio nė atidaryti nebūčiau išdrįsusi be suaugusiųjų, močiutė vieną po kitos ištraukdavo kelias aksomines dėžutes. Pakiliai nusiteikusi, kaip šventiesiems sekmadieniams ir pridera, ji leisdavo man pirštais perbraukti per tose dėžutėse saugomus vėrinius. Tomis akimirkomis pritrūkdavau kvapo, regis, atliepdama į pagarbų močiutės susijaudinimą. Tokį akinamą žėrėjimą dar retsykiais regėdavau tik griozdiško televizoriaus ekrane.
Kada nors tai bus tavo, — Dėl tokių pažadų jausdavausi ypatinga, juk tai man iš visų anūkų gvardijos ji žadėjo perleisti šitokią savo vertybę.
Įsivėrusi tai dienai išsirinktus raudono aukso auskarus ji, tarsi laukdama verdikto, atsiduodavo veidrodžio nuosprendžiui. Atspindyje matydavau visu stotu išsitempusią gražuolę moterį ir juodagaurę suknelėn įspraustą mergaitę už jos. Jau tuomet žinojau kalbas, esą ji jokiam vyrui nepasiekiama. Nuklausydavau kitus
žmones teiraujantis močiutės, kodėl ji švaistanti savo jaunystę ir savo grožį pasiliekanti tik sau.
Juk tokia jauna dar esi, o ir vyrai tiesiog eilėmis driekiasi... — Įkyrios kaimynės bandydavo patenkinti savo smalsumą.
Jau anuomet gynybiškai sunerimdavau išgirdusi tokius klausimus: ar jie glumina močiutę? Retsykiais jai tokios kalbos įsipykdavo. Jos akmeninės savitvardos sienos neatlaikydavo.
Kam man tas vyras? Kad sekčiau pãskui? — imdavo atsainiai purkštauti kaskart, susizgribdama išdidžiai priminti apie įsipareigojimą nešti našlystės kryžių.
Motinos tėvas žuvo automobilio avarijoje, kai pati motina dar buvo vaikas. Iš besikartojančių praeities pasakojimų netrukau sujungti komponentes: močiutei gyvenimą sugadino jos pačios vyras.
Velnio neštas, visai šeimai snukį raukdavęs diedalas, — sakydavo močiutė, delnu dengdamasi burną. — Teatleidžia Dievas jam už apatiją, o man už šituos žodžius.
Močiutė pasakodavosi, kad ją ir vyrą skyrė ne tik kalbose apie Dievą išryškėdavęs atsidavimas totalitariniam režimui, bet ir daugybė įžūlių išverstakių meilužių. Viena jų, jau po senelio mirties, net drįso kreiptis dėl mano motinos ir jos sesers globos teisių. Kaskart, močiutei prisiminus šią istoriją, susijaudindavau. Ne dėl kuoktelėjusios meilužės, bet labiau dėl to, kad žinojau piestu besistojančių ant skalpo močiutės plaukų nesulaikytų net stiprus lako laminatas. La morte alla grande bellezza . Nors ji stebėtinai mokėjo tvardytis ir pratrūkdavo itin retai, taip nutikus kildavo uraganas. Jis retai kada užgriūdavo mane tiesiogiai, dažniau antriniu poveikiu — per mano motiną.
Šventadieniais močiutė visuomet būdavo nusiteikusi pakiliai. Kai veidrodžio atvaizde atsispindinčių tamsių akių žvilgsnis pagaliau pritariamai sušvelnėdavo, po namus pasklisdavo melodingas jos balsas. Tuomet suprasdavau — esame pasiruošusios išeiti į šiltą vasaros dieną ir niekas nepajėgs subjauroti tokios
geros mudviejų nuotaikos. Stryktelėjusi įsikibdavau į šiltą namų šeimininkės delną ir tada prisimindavau sujauktą lovą. Močiute, lova! — putliu pirštuku besdavau sujauktų patalų link. Turėjome tokią tradiciją: užbaigdamos religines priedermes kavinėje laižydavome vanilinius ledus, o visą ekskursiją vainikuodavo tingus pasivartymas sujauktoje lovoje. Į ją griūdavome vos tik grįžusios į vėsius namus. Perdėtai aimanuodamos apie kojų nuovargį ir pernelyg išvarginusią dienos kaitrą, kvatodavomės viena kitos glėbyje. Saldžiau nei vaniliniai ledai svaigino žinojimas, kad šventadienio popietėmis aš skęstu ne kur kitur, o džiaugsmingoje močiutės meilėje.
Dabar į rožinių prisiminimų saugyklą — senatve priplėkusį močiutės butą užeinu pernelyg retai. Vis randu kokį kvailą pečius slegiantį pasiteisinimą: nepakankamai išsimiegojau, nerimauju, turiu per mažai laiko, nors jį išeikvojau naršydama pagrindinėse miestelio dėvėtų rūbų parduotuvėse. Tiesiog baisi anūkė. Niurnu sau suprasdama, kad slepiuosi. Slepiuosi nuo jausmų potvynio, kurį sukelia artimo žmogaus nykimo liudijimas. Iš močiutės, tos anuomet gražuolės moters, Alzheimeris paliko tik vaikiškai besišypsantį kiautą, kuris greitai išsigąsta (dar viena patogi priežastis atidėti apsilankymą) ir nebeprisimena, kas šita pas ją vis rečiau užsukanti žmogysta.
Močiute, čia aš, Kotryna, ta didžioji anūkėlė, Kotryna, taip, — kartoju, kol neįsipyksta.
Kai tomis nepertraukiamo prisistatymo akimirkomis alkanu žvilgsniu įsižiūriu į jos it seno derliaus slyva susiraukšlėjusį veidą, jame randu priminimą — esu dar žingsniu toliau nuo savo motinos.