Pirmoji Jėzaus Kristaus kūdikystės evangelija 1 SKYRIUS 1 Šiuos pasakojimus radome vyriausiojo kunigo Juozapo, kurį pavadino kažkoks Kajafas, knygoje 2 Jis pasakoja, kad Jėzus kalbėjo net būdamas lopšyje ir pasakė savo motinai: 3 Marija, aš esu Jėzus, Dievo Sūnus, tą žodį, kurį tu išnešei pagal angelo Gabrieliaus pareiškimą tau, ir mano tėvas atsiuntė mane pasaulio išgelbėjimui. 4 Tris šimtai devintaisiais Aleksandro æros metais Augustas paskelbė įsaką, kad visi asmenys turi vykti apmokestinti savo šalyje. 5 Juozapas atsikėlė ir su savo žmona Marija nuvyko į Jeruzalę, o paskui atvyko į Betliejų, kad jį ir jo šeimą apmokestintų jo tėvų mieste. 6 Kai jie atėjo pro olą, Marija prisipažino Juozapui, kad atėjo jos gimdymo laikas, ir ji negali eiti į miestą, ir tarė: Eikime į šitą olą. 7 Tuo metu saulė buvo labai arti nusileidimo. 8 Juozapas nuskubėjo atvesti jai pribuvėjos. ir pamatęs seną hebrajų moterį iš Jeruzalės, jis tarė jai: Melskis, ateik čia, geroji moterie, ir eik į tą olą, ir pamatysi moterį, ką tik pasiruošusią išvesti. 9 Tai buvo po saulėlydžio, kai senoji moteris ir Juozapas su ja pasiekė olą ir abu įėjo į ją. 10 Ir štai, visa tai buvo pripildyta šviesų, didesnių už lempų ir žvakių šviesą ir už pačią saulės šviesą. 11 Tada kūdikis buvo suvyniotas į suvystymus ir čiulpdavo savo motinos šv. Marijos krūtis. 12 Pamatę šią šviesą, jie abu nustebo. senolė paklausė šventosios Marijos: Ar tu esi šio vaiko motina? 13 Šventoji Marija atsakė: “Ji buvo”. 14 Apie tai senoji pasakė: „Tu labai skiriasi nuo visų kitų moterų“. 15 Šventoji Marija atsakė: “Kaip nėra tokio vaiko, kaip mano sūnus, taip nėra ir moters, panašios į jo motiną”. 16 Senoji moteris atsakė: “O mano ponia, aš atėjau čia, kad gaučiau amžiną atlygį”. 17 Tada Dievo Motina, šventoji Marija, jai tarė: “Uždėk savo rankas ant kūdikio! kurią padariusi ji tapo visa. 18 Išeidama ji tarė: “Nuo šiol visas savo gyvenimo dienas prižiūrėsiu ir būsiu šio kūdikio tarnas”. 19 Po to, kai piemenys atėjo, sukūreno ugnį ir labai džiaugėsi, jiems pasirodė dangiškoji kariuomenė, šlovinanti ir garbinanti aukščiausiąjį Dievą. 20 Ir piemenims užsiimant tuo pačiu darbu, ola tuo metu atrodė kaip šlovinga šventykla, nes ir angelų, ir žmonių liežuviai susivienijo garbinti ir šlovinti Dievą dėl Viešpaties Kristaus gimimo. 21 Pamačiusi visus šiuos akivaizdžius stebuklus, senoji hebrajų moteris šlovino Dievą ir tarė: „Ačiū tau, Dieve, Izraelio Dieve, kad mano akys matė pasaulio Gelbėtojo gimimą. 2 SKYRIUS 1 Atėjus jo apipjaustymo laikui, būtent aštuntai dienai, kai įstatymas įsakė vaiką apipjaustyti, jie apipjaustė jį oloje. 2 Sena hebrajų moteris paėmė apyvarpę (kiti sako, kad ji paėmė bambos siūlą) ir užkonservavo alebastro dėžutėje su senu spygliuočių aliejumi.
3 Ji turėjo sūnų, kuris buvo vaistininkas, kuriam ji pasakė: “Neparduok šios alebastro dėžutės su spygliuočių tepalu, nors už tai tau būtų paaukoti trys šimtai pensų”. 4 Tai yra ta alebastrinė dėžutė, kurią nusidėjė Marija įsigijo ir išpylė tepalą ant mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus galvos bei kojų ir nušluostė ją savo galvos plaukais. 5 Po dešimties dienų jie nuvežė jį į Jeruzalę, o keturiasdešimtą dieną nuo jo gimimo pristatė jį šventykloje Viešpaties akivaizdoje, paaukodami už jį reikiamas aukas pagal Mozės įstatymo reikalavimą: vyras, kuris atveria įsčias, bus vadinamas šventu Dievui. 6 Tuo metu senasis Simeonas matė jį spindintį kaip šviesos stulpą, kai šv. Marija Mergelė, jo motina, nešė jį ant rankų ir buvo apimtas didžiausio pasitenkinimo. 7 Aplink jį stovėjo angelai ir jį garbino, kaip aplink jį stovi karaliaus sargybiniai. 8 Tada Simeonas, priėjęs prie šv. Marijos ir ištiesęs į ją rankas, tarė Viešpačiui Kristui: “Dabar, mano Viešpatie, tavo tarnas išeis ramybėje, kaip tu pasakei. 9 Mano akys matė Tavo gailestingumą, kurį paruošei visų tautų išgelbėjimui. šviesa visoms tautoms ir šlovė tavo tautai Izraeliui. 10 Pranašė Ana taip pat buvo šalia ir, prisiartinusi, šlovino Dievą ir šventė Marijos laimę. 3 SKYRIUS 1 Ir buvo taip, kad Viešpats Jėzus gimė Betliejuje, Judėjos mieste, karaliaus Erodo laikais. išminčiai atvyko iš Rytų į Jeruzalę pagal Zoradaschto pranašystę ir atnešė su savimi atnašų: aukso, smilkalų ir miros, pagarbino jį ir aukojo jam savo dovanas. 2 Tada ponia Marija paėmė vieną iš jo suvystymų, į kuriuos buvo suvyniotas kūdikis, ir davė jiems vietoj palaiminimo, kurį jie gavo iš jos kaip kilniausią dovaną. 3 Ir tuo pat metu jiems pasirodė angelas tos žvaigždės pavidalu, kuris anksčiau buvo jų vadovas jų kelionėje; kurios šviesa jie sekė tol, kol grįžo į savo šalį. 4 Sugrįžę karaliai ir kunigaikščiai atėjo pas juos, klausdami: ką jie matė ir padarė? Kokią kelionę ir sugrįžimą jie turėjo? Kokią kompaniją jie turėjo kelyje? 5 Bet jie pagamino vystynes, kurias jiems padovanojo šventoji Marija ir dėl kurios šventė. 6 Pagal savo šalies papročius susikūrę ugnį, jie ją garbino. (Gns) 7 Įmetusi vystyklą, ugnis paėmė ją ir išlaikė. 8 Kai ugnis buvo užgesusi, jie ištraukė suvystytą audinį nesužaloti, tarsi ugnis jos nepalietė. 9 Tada jie pradėjo jį bučiuoti, užsidėti ant galvų ir akių, sakydami: „Tai tikrai neabejotina tiesa, ir tikrai nuostabu, kad ugnis negalėjo jos sudeginti ir sunaikinti“. 10 Tada jie paėmė jį ir su didžiausia pagarba sukaupė tarp savo lobių. 4 SKYRIUS 1 Erodas, supratęs, kad išminčiai delsė ir negrįžo pas jį, sušaukė kunigus ir išminčius ir tarė: “Pasakyk man, kurioje vietoje turi gimti Kristus? 2 Kai jie atsakė, kad Betliejuje, Judėjos mieste, jis ėmė mąstyti apie Viešpaties Jėzaus Kristaus mirtį. 3 Bet Viešpaties angelas pasirodė Juozapui miegant ir tarė: “Kelkis, imk kūdikį ir jo motiną ir eik į Egiptą, kai tik gaidys pragys”. Taigi jis atsikėlė ir nuėjo. 4 Kai jis svarstė apie savo kelionę, jį ištiko rytas. 5 Kelionės metu nutrūko balno diržai.
6 Ir dabar jis priartėjo prie didelio miesto, kuriame buvo stabas, į kurį kiti Egipto stabai ir dievai atnešė savo aukas ir įžadus. 7 Prie šio stabo jai tarnavo kunigas, kuris, kai tik šėtonas kalbėjo apie tą stabą, papasakojo apie tai, ką jis kalbėjo Egipto ir tų šalių gyventojams. 8 Šis kunigas turėjo trejų metų sūnų, apsėstą daugybės velnių, kalbėjusių daug keistų dalykų, o kai velniai jį užklupo, vaikščiojo nuogas, suplėšytais drabužiais, mėtydamas akmenis į tuos, kuriuos matė. 9 Netoli to stabo buvo miesto užeiga, į kurią atėjus Juozapui ir šventajai Marijai ir pavirtus į tą užeigą, visi miesto gyventojai buvo nustebę. 10 Visi stabų teisėjai ir kunigai susirinko prie to stabo ir ten klausinėjo: “Ką reiškia tas pasibaisėjimas ir baimė, apėmusi visą mūsų šalį? 11 Stabas jiems atsakė: “Čia atėjo nepažįstamas Dievas, kuris yra tikras Dievas. be jo nėra nė vieno, kuris būtų vertas dieviškojo garbinimo; nes jis tikrai yra Dievo Sūnus. 12 Nuo jo šlovės ši šalis sudrebėjo, o kai jis atėjo, ją apėmė dabartinis šurmulys ir pasibaisėjimas. o mus pačius gąsdina jo galios didybė. 13 Tą pačią akimirką šis stabas pargriuvo, o jam žlugus visi Egipto gyventojai, be kitų, subėgo kartu. 14 Bet kunigo sūnus, kai jį ištiko įprasta netvarka, įėjęs į užeigą, ten rado Juozapą ir šventąją Mariją, kuriuos visi kiti paliko ir paliko. 15 Kai ponia šv. Marija išplovė Viešpaties Kristaus vystynes ir pakabino ant stulpo, kad išdžiūtų, velnio apsėstas berniukas nuėmė vieną iš jų ir užsidėjo ant galvos. 16 Ir tuojau velniai pradėjo išeiti iš jo burnos ir skristi varnų ir žalčių pavidalu. 17 Nuo to laiko berniukas buvo išgydytas Viešpaties Kristaus galia, jis pradėjo giedoti šlovę ir dėkoti jį išgydžiusiam Viešpačiui. 18 Tėvas, pamatęs jį atgavusį buvusią sveikatos būklę, paklausė: „Mano sūnau, kas tau atsitiko ir kokiomis priemonėmis tu pasveikai? 19 Sūnus atsakė: “Kai mane pagavo velniai, nuėjau į užeigą ir ten radau labai gražią moterį su berniuku, kurio vystynes ji prieš pat išplovė ir pakabino ant stulpo. 20 Vieną iš jų paėmiau ir užsidėjau sau ant galvos, ir tuojau velniai paliko mane ir pabėgo. 21 Tėvas tuo labai apsidžiaugė ir tarė: “Mano sūnau, galbūt šis berniukas yra gyvojo Dievo, sutvėrusio dangų ir žemę, sūnus”. 22 Kai tik jis atėjo tarp mūsų, stabas buvo sudaužytas, visi dievai krito ir buvo sunaikinti didesnės jėgos. 23 Tada išsipildė pranašystė, kuri sako: 'Iš Egipto pašaukiau savo sūnų'. 5 SKYRIUS 1 Juozapas ir Marija, išgirdę, kad stabas pargriuvo ir sunaikintas, juos apėmė baimė ir drebulys ir jie kalbėjo: „Kai buvome Izraelio žemėje, Erodas, ketindamas nužudyti Jėzų, dėl to nužudė visus kūdikių Betliejuje ir toje apylinkėje. 2 Be jokios abejonės, egiptiečiai, išgirdę, kad šis stabas sulaužytas ir nukritęs, sudegins mus ugnimi. 3 Iš čia jie nuėjo į slaptas plėšikų vietas, kurie plėšė iš keliaujančių žmonių vežimus, drabužius ir išvežė surištus. 4 Atėję šie vagys išgirdo didelį triukšmą, pavyzdžiui, karaliaus, turinčio didelę kariuomenę ir daug žirgų, triukšmą ir trimitus skambant jo uvertiūrai iš jo miesto, dėl kurio jie taip išsigando, kad paliko visą savo grobį. už jų ir paskubomis skristi.
5 Po to kaliniai atsistojo, atrišo vienas kito pančius ir, pasiėmę savo lagaminus, nuėjo ir pamatė Juozapą bei Mariją, ateinančius pas juos, ir paklausė: „Kur yra tas karalius, kurio artėjimo triukšmą girdėjo plėšikai. , ir paliko mus, kad dabar saugiai išliptume? 6 Juozapas atsakė: “Jis ateis paskui mus”. 6 SKYRIUS 1 Tada jie nuėjo į kitą, kur buvo velnio apsėsta moteris, kurioje šėtonas, prakeiktas maištininkas, apsigyveno. 2 Vieną naktį, kai ji nuėjo atnešti vandens, ji negalėjo nei ištverti savo drabužių, nei būti jokiuose namuose. bet kai tik surišdavo ją grandinėmis ar virvėmis, ji jas stabdydavo ir išeidavo į dykumos vietas, o kartais stovėdama ten, kur susikerta keliai, ir bažnyčių šventoriuose, mėtydavo į žmones akmenimis. 3 Šventoji Marija, pamačiusi šį vyrą, jos pasigailėjo. Šėtonas tuoj ją paliko ir pabėgo jauno vyro pavidalu, sakydamas: „Vargas man dėl tavęs, Marija ir tavo sūnau“. 4 Taip moteris buvo išgelbėta iš kankinimų. tačiau laikydamasi save nuoga, ji paraudo ir vengė matyti jokį vyrą, o apsirengusi grįžo namo ir papasakojo apie savo atvejį tėvui bei giminaičiams, kurie, kaip buvo geriausi mieste, linksmino šv. Marija ir Juozapas su didžiausia pagarba. 5 Kitą rytą, gavę pakankamai atsargų keliui, jie pasitraukė iš jų ir maždaug tos dienos vakare atvyko į kitą miestą, kur tuoj turėjo būti išleista santuoka. bet dėl šėtono menų ir kai kurių burtininkų praktikos nuotaka tapo tokia nebyli, kad negalėjo net atverti burnos. 6 Bet ši nebyli nuotaka pamatė įeinančią į miestą ponią Šv. Mariją ir nešinančią Viešpatį Kristų ant rankų, ji ištiesė rankas į Viešpatį Kristų, paėmė jį ant rankų ir labai dažnai apkabino. pabučiavo jį, nuolat judino ir prispaudė prie kūno. 7 Jos liežuvio virvelė tuojau pat atsirišo, ausys atsivėrė, ir ji pradėjo giedoti šlovę Dievui, kuris ją atkūrė. 8 Tą naktį buvo didelis miesto gyventojų džiaugsmas, manydami, kad Dievas ir jo angelai atėjo tarp jų. 9 Šioje vietoje jie apsigyveno tris dienas, susitikdami su didžiausia pagarba ir puikiomis pramogomis. 10 Ir tada, kai žmonės buvo aprūpinti maistu keliui, jie iškeliavo ir išvyko į kitą miestą, kuriame buvo linkę apsistoti, nes tai buvo garsi vieta. 11 Šiame mieste gyveno ponia, kuri, vieną dieną nusileidusi prie upės išsimaudyti, štai prakeiktas šėtonas užpuolė ant jos gyvatės pavidalu, 12 Apvyniojo jos pilvą ir kiekvieną naktį gulėjo ant jos. 13 Ši moteris, pamačiusi ponią Šv. Mariją ir Viešpatį Kristų kūdikį jos krūtinėje, paprašė ponios Šv. Marijos, kad ji duotų jai vaiką pabučiuoti ir neštis ant rankų. 14 Jai sutikus ir kai tik moteris pajudino vaiką, šėtonas ją paliko ir pabėgo, o vėliau moteris jo nebematė. 15 Tada visi kaimynai šlovino Aukščiausiąjį Dievą, o moteris apdovanojo juos didele malone. 16 Rytoj ta pati moteris atnešė kvepiančio vandens, kad nupraustų Viešpatį Jėzų. Nuplovusi jį, išsaugojo vandenį. 17 Ten buvo mergaitė, kurios kūnas buvo baltas nuo raupsų, apšlakstyta šiuo vandeniu ir nuprausta akimirksniu išvalyta nuo raupsų. 18 Todėl žmonės sakė, be jokios abejonės, Juozapas ir Marija, ir tas berniukas yra dievai, nes jie nepanašūs į mirtinguosius. 19 Kai jie ruošėsi eiti, atėjo raupsų varginama mergaitė ir prašė, kad jai leistų eiti kartu su jais. taigi jie sutiko, ir mergina ėjo su jais iki tol. jie atvyko į miestą, kuriame buvo didžiojo karaliaus rūmai ir kurio namai buvo netoli nuo užeigos.
20 Čia jie stovėjo, ir kai mergina vieną dieną nuėjo pas princo žmoną ir rado ją liūdną ir liūdną, ji paklausė jos ašarų priežasties. 21 Ji atsakė: “Nenustebkite mano dejavimu, nes mane ištiko didelė nelaimė, apie kurią niekam nedrįstu pasakyti”. 22 Bet, sako mergina, jei patikėsite man savo asmeninį nusiskundimą, galbūt rasiu tau ištaisyti tai. 23 Taigi tu, sako kunigaikščio žmona, išsaugok paslaptį ir neatrask jos niekam gyvam! 24 Aš buvau ištekėjusi už šio princo, kuris valdo kaip karalius didelėse valdose ir ilgai su juo gyveno, kol jis iš manęs neturėjo vaikų. 25 Ilgainiui aš pastojau iš jo, bet deja! Aš pagimdžiau raupsuotą sūnų; kurios, pamatęs, nenorėtų priklausyti jam, bet pasakė man: 26 Arba nužudyk jį, arba nusiųsk pas kokią slaugę tokioje vietoje, kad apie jį niekada nebūtų išgirstas. o dabar pasirūpink savimi; daugiau niekada tavęs nepamatysiu. 27 Taigi aš apgailestauju dėl savo apgailėtinų ir apgailėtinų aplinkybių. Deja, mano sūnus! deja, mano vyras! Ar aš jums tai atskleidžiau? 28 Mergina atsakė: „Radau vaistą nuo tavo ligos, ką tau pažadu, nes aš irgi buvau raupsuotas, bet Dievas apvalė mane, net tą, kuris vadinamas Jėzumi, ponios Marijos sūnumi. 29 Moteris, pasiteiravusi, kur tas Dievas, apie kurį ji kalbėjo, mergina atsakė, kad Jis nakvoja pas jus čia, tuose pačiuose namuose. 30 Bet kaip tai gali būti? sako ji; kur jis? Štai, atsakė mergaitė, Juozapas ir Marija; o kūdikis, kuris yra su jais, vadinamas Jėzumi. Jis išgelbėjo mane iš mano ligos ir kančių. 31 Bet kokiu būdu, sako ji, ar tu apsivalei nuo raupsų? Ar tu man to nepasakysi? 32 Kodėl gi ne? sako mergina; Aš paėmiau vandenį, kuriuo buvo nuplautas jo kūnas, ir užpyliau ant savęs, ir mano raupsai išnyko. 33 Kunigaikščio žmona atsistojo ir juos linksmino, surengdama Juozapui didelę puotą tarp daugybės vyrų. 34 Kitą dieną paėmė kvepalų vandenį, kad nupraustų Viešpatį Jėzų, o paskui tuo pačiu vandeniu užpylė savo sūnų, kurį ji buvo atsinešusi, ir jos sūnus akimirksniu apsivalė nuo raupsų. 35 Tada ji giedojo padėką ir šlovę Dievui ir tarė: “Palaiminta motina, kuri tave pagimdė, Jėzau! 36 Ar tu gydai tos pačios prigimties žmones su savimi vandeniu, kuriuo tavo kūnas nuplaunamas? 37 Tada ji padovanojo ledi Marijai labai didelių dovanų ir su visa įsivaizduojama pagarba ją išsiuntė. 7 SKYRIUS Po to JIE atvyko į kitą miestą ir sumanė ten apsigyventi. 2 Todėl jie nuėjo į vyro namus, kuris buvo ką tik vedęs, bet burtininkų įtaka negalėjo džiaugtis savo žmona: 3 Bet tą naktį jie apsistojo jo namuose, vyras išsivadavo iš sutrikimo. 4 Ir kai jie anksti ryte ruošėsi eiti į priekį, naujasis vedęs žmogus jiems sutrukdė ir parūpino jiems kilnią pramogą? 5Rytoj eidami į priekį, jie atėjo į kitą miestą ir pamatė tris moteris, išeinančias iš vieno kapo, labai verkiant. 6 Šventoji Marija, juos pamačiusi, tarė mergaitei, kuri buvo jų bendražygė, sakydama: „Eik ir paklausk, kas jiems nutiko ir kokia nelaimė juos ištiko? 7 Kai mergina jų paklausė, jie nieko neatsakė, bet vėl paklausė: “Kas tu esi ir kur eini?” Nes diena jau toli, o naktis arti. 8 Mes esame keliautojai, sako mergina, ir ieškome nakvynės namų. 9 Jie atsakė: „Eik su mumis ir nakvynė pas mus“.
10 Tada jie nusekė paskui juos ir buvo įvesti į naujus namus, gerai apstatytais visais baldais. 11 Dabar buvo žiemos metas, ir mergina nuėjo į saloną, kur buvo šios moterys, ir rado jas, kaip ir anksčiau, verkiančias ir dejuojančias. 12 Prie jų stovėjo mulas, aptrauktas šilku, o jam ant kaklo kabėjo juodmedžio apykaklė, kurį jie bučiavo ir maitino. 13 Bet kai mergina pasakė: „Koks gražus, ponios, tas mulas! Jie atsakė ašaromis ir sakė: „Šis mulas, kurį matote, buvo mūsų brolis, gimęs iš tos pačios motinos kaip ir mes. 14 Kai mūsų tėvas mirė ir paliko mums labai didelį dvarą, o mes turėjome tik šį brolį, mes stengėmės įsigyti jam tinkamas rungtynes ir manėme, kad jis turėtų būti vedęs kaip ir kiti vyrai, kažkokia svaiginanti ir pavydi moteris jį užbūrė. mūsų žinios. 15 Ir mes vieną naktį, prieš pat dieną, kai visos namo durys buvo greitai uždarytos, pamatėme, kad mūsų brolis buvo pakeistas į mulą, kokį jį dabar matote. 16 Ir mes, melancholiškoje būsenoje, kurioje matote mus, neturėdami tėvo, kuris mus paguostų, kreipėmės į visus pasaulio išminčius, magai ir būrėjus, bet jie mums nepadėjo. 17 Todėl dažnai, kai mus slegia sielvartas, kylame ir einame su motina prie tėvo kapo, kur, pakankamai verkę, grįžtame namo. 18 Tai išgirdusi, mergina tarė: „Būkite drąsūs ir liaukitės baimintis, nes vaistas nuo bėdų yra arti, tarp jūsų ir jūsų namų“. 19 Aš taip pat buvau raupsuotas. bet kai pamačiau šią moterį ir šitą kūdikėlį su ja, vardu Jėzus, apšlaksčiau savo kūną vandeniu, kuriuo jį nuplovė jo motina, ir tuoj pasveikau. 20 Ir aš esu tikras, kad jis taip pat gali išvaduoti iš jūsų sielvarto. Taigi, kelkis, eik pas mano meilužę, Mariją, ir, atsivedusi ją į savo kambarį, atskleisk jai paslaptį, kartu nuoširdžiai maldaudamas, kad ji užjaustų tavo bylą. 21 Moterys, išgirdusios mergaitės pasisakymą, nuskubėjo pas ponią Šv. Mariją, prisistatė jai ir atsisėdusios prieš ją verkė. 22 Ir tarė: “O Dieve, Šv. Marija, pasigailėk savo tarnaičių, nes mes neturime savo šeimos galvos, nė vieno už mus vyresnio. nei tėvas, nei brolis negali įeiti ir išeiti prieš mus. 23 Bet šis mulas, kurį matote, buvo mūsų brolis, kurį kažkokia moteris raganavo į tokią būklę, kurią matote. Todėl prašome jūsų užjausti mus. 24 Po to šventoji Marija nuliūdo dėl jų atvejo ir, paėmusi Viešpatį Jėzų, pasodino jį ant mulo nugaros. 25 Ir tarė savo sūnui: „O Jėzau Kristau, atkurk (arba išgydyk) pagal savo nepaprastą galią šį mulą ir suteik jam vėl turėti žmogaus ir protingos būtybės pavidalą, kaip anksčiau. 26 Ponia Šv. Marija to nepasakė, bet mulas iš karto tapo žmogaus pavidalu ir tapo jaunuoliu be jokių deformacijų. 27 Tada jis, jo motina ir seserys garbino ponią šv. Mariją, pakėlė kūdikį ant galvų, pabučiavo jį ir tarė: “Palaiminta tavo motina, Jėzau, pasaulio Gelbėtojau! Palaimintos akys, kurios taip džiaugiasi tave regėdamos. 28 Tada abi seserys papasakojo savo motinai, sakydamos: „Tikrai mūsų brolis buvo atstatytas į savo ankstesnį pavidalą Viešpaties Jėzaus Kristaus pagalba ir tos mergaitės, kuri mums papasakojo apie Mariją ir jos sūnų, gerumu. 29 Ir kadangi mūsų brolis yra nevedęs, dera jį vesti su šia mergaite, jų tarnaite. 30 Pasikonsultavę su Marija šiuo klausimu ir jai davus sutikimą, jie surengė šiai mergaitei nuostabias vestuves. 31 Jų liūdesys pavirto džiaugsmu, o gedulas – linksmybe, jie pradėjo džiaugtis. ir linksmintis, ir dainuoti, pasipuošę turtingiausiais drabužiais, su apyrankėmis.
32 Po to jie šlovino ir šlovino Dievą, sakydami: “Jėzau, Dovydo sūnau, kuris liūdesį pakeičia džiaugsmu ir liūdesį linksmybe! 33 Po to Juozapas ir Marija ten išbuvo dešimt dienų, o paskui išvyko, sulaukę didelės pagarbos iš tų žmonių. 34 Jie, atsisveikindami su jais ir grįžę namo, šaukė: 35 Bet ypač mergina. 8 SKYRIUS 1 Keliaudami iš čia, jie pateko į dykumos šalį ir buvo pasakyta, kad ji užkrėsta plėšikų. taigi Juozapas ir šv. Marija ruošėsi per ją eiti naktį. 2 Eidami kartu, jie pamatė du plėšikus, miegančius kelyje, ir kartu su jais miegančius daugybę plėšikų, kurie buvo jų bendražygiai. 3 Šių dviejų vardai buvo Titas ir Dumachas; ir Titas tarė Dumachui: „Prašau tavęs, kad tie žmonės eitų ramiai, kad mūsų kompanija nieko apie juos nesuvoktų: 4 Bet Dumachas atsisakė, o Titas vėl tarė: “Duosiu tau keturiasdešimt grašių ir kaip užstatą pasiimk mano diržą, kurį jis jam davė kalbėdamas, kad nepradarytų burnos ir nesukeltų triukšmo”. 5 Ponia šv. Marija, pamačiusi malonę, kurią jiems parodė šis plėšikas, tarė jam: “Viešpats Dievas priims tave į savo dešinę ir atleis tau nuodėmes”. 6 Tada Viešpats Jėzus atsakė savo motinai: “Motina, kai praeis trisdešimt metų, žydai mane nukryžiuos Jeruzalėje. 7 Ir šitie du vagys vienu metu bus su manimi ant kryžiaus: Titas mano dešinėje ir Dumachas kairėje, ir nuo to laiko Titas eis pirma manęs į rojų. 8 Kai ji pasakė: „Neduok Dieve, kad tai būtų tavo dalis, mano sūnau“, jie nuėjo į miestą, kuriame buvo keli stabai. kuri jiems vos priartėjus pavirto smėlio kalvomis. 9 Taigi jie nuėjo prie platano medžio, kuris dabar vadinamas Matarėja. 10 Matarėjoje Viešpats Jėzus sukėlė šulinį, kuriame šv. Marija išplovė jo paltą. 11 Ir balzamas gaminamas arba auga toje šalyje iš prakaito, kuris ten nutekėjo nuo Viešpaties Jėzaus. 12 Iš ten jie nuvyko į Memfį, pamatė faraoną ir trejus metus išbuvo Egipte. 13 Ir Viešpats Jėzus padarė labai daug stebuklų Egipte, kurių nėra nei Kūdikystės Evangelijoje, nei Tobulumo Evangelijoje. 14 Trejų metų pabaigoje jis grįžo iš Egipto. Kai priartėjo prie Judo, Juozapas bijojo įeiti. 15 Išgirdęs, kad Erodas mirė ir jo sūnus Archelajus karaliauja jo vietoje, jis išsigando. 16 Kai jis nuvyko į Judėją, jam pasirodė Dievo angelas ir tarė: “O Juozapai, eik į Nazareto miestą ir pasilik ten”. 17 Iš tiesų keista, kad jis, visų šalių Viešpats, yra taip nešamas pirmyn ir atgal per tiek daug šalių. 9 SKYRIUS 1 Po to jie atvyko į Betliejaus miestą, ten rado keletą labai beviltiškų negalavimų, kurie juos pamačius taip vargino vaikus, kad dauguma jų mirė. 2 Ten buvo viena moteris, turinti sergantį sūnų, kurį, jam mirus, atvedė pas ponią Šv. Mariją, kuri pamatė ją, kai ji prausė Jėzų Kristų. 3 Tada moteris tarė: „O mano ledi Marija, pažiūrėk iš aukšto į šį mano sūnų, kurį kamuoja baisiausi skausmai. 4 Šventoji Marija, ją išgirdusi, tarė: “Paimk truputį vandens, kuriuo nuploviau savo sūnų, ir pašlakstykite juo”.
5 Tada ji paėmė truputį to vandens, kaip įsakė šventoji Marija, ir apšlakstė juo savo sūnų, kuris, pavargęs nuo žiaurių skausmų, užmigo. ir šiek tiek pamiegojęs puikiai pabudo ir atsigavo. 6 Motina, labai apsidžiaugusi šia sėkme, vėl nuėjo pas Šv. Mariją, o šventoji Marija jai tarė: „Šlovink Dievą, kuris išgydė šitą tavo sūnų“. 7 Toje pačioje vietoje buvo kita moteris, jos kaimynė, kurios sūnus jau buvo išgydytas. 8 Šios moters sūnus sirgo ta pačia liga, o jo akys buvo beveik užmerktos, ir ji raudojo dėl jo dieną ir naktį. 9 Išgydyto kūdikio motina jai tarė: “Kodėl neatvedi savo sūnaus į Šv. Mariją, kaip aš atvedžiau pas ją savo sūnų, kai jis išgyveno mirties kančias? ir jis buvo išgydytas tuo vandeniu, kuriuo buvo nuplautas jos sūnaus Jėzaus kūnas? 10 Moteris, išgirdusi ją tai sakant, taip pat nuėjo ir, pasiėmusi vandens, nuprausė juo savo sūnų, o jo kūnas ir akys akimirksniu atsigavo. 11 Kai ji atvedė savo sūnų į Šv. Mariją ir atidarė jai bylą, ji įsakė dėkoti Dievui už tai, kad sūnus pasveiko, ir niekam nepasakoti, kas atsitiko. 10 SKYRIUS 1 Tame pačiame mieste buvo dvi vieno vyro žmonos, kurių kiekviena sirgo po sūnų. Viena iš jų buvo vadinama Marija, o jos sūnaus vardas buvo Kalebas. 2 Ji atsikėlė ir, pasiėmusi savo sūnų, nuėjo pas ponią Šv. Mariją, Jėzaus motiną, ir pasiūlė jai labai gražų kilimą, sakydama: „O mano ledi Marija, priimk šį mano kilimą ir vietoj jo duok man mažą vystynių audinys. 3 Marija sutiko ir, kai Kalebo motina buvo išvykusi, ji padarė savo sūnui apsiaustą iš vytinio, apvilko jį, ir jo liga buvo išgydyta. bet kitos žmonos sūnus mirė. 4 Po to tarp jų atsirado skirtumų, skirtų šeimos reikalams tvarkyti paeiliui, kiekvieną savaitę. 5 Kai atėjo Marijos, Kalebo motinos, eilė, kai ji kūreno krosnį duonai kepti, ir nuėjo atnešti valgio, ji paliko savo sūnų Kalebą prie krosnies. 6 Jį, kita žmona, jos varžovas, matydamas, kad jis yra vienas, paėmė ir įmetė į krosnį, kuri buvo labai karšta, ir nuėjo. 7 Grįžusi Marija pamatė savo sūnų Kalebą, gulintį krosnies viduryje, besijuokiantį, o krosnis buvo tokia šalta, lyg ji nebūtų anksčiau įkaitinta, ir žinojo, kad jos varžovė, kita žmona, įmetė jį į ugnį. 8 Išvedusi jį, ji nuvedė jį pas ponią Šv. Mariją ir papasakojo jai istoriją, kuriai ji atsakė: „Tyli, aš nerimauju, kad nepaskelbtum šito dalyko“. 9 Po to jos varžovė, kita žmona, semdama vandenį prie šulinio, pamatė Kalebą žaidžiantį prie šulinio ir kad niekas šalia nebuvo, paėmė jį ir įmetė į šulinį. 10 Kai kurie vyrai atėjo paimti vandens iš šulinio, pamatę berniuką sėdintį ant vandens stulpo ir ištraukę jį virvėmis, labai stebėjosi kūdikiu ir šlovino Dievą. 11 Tada atėjo motina, paėmė jį ir nunešė pas ponią Šv. Mariją, apraudodama ir sakydama: „O mano ponia, pažiūrėkite, ką mano varžovė padarė mano sūnui ir kaip ji įmetė jį į šulinį, o aš ne. bet kartais ji bus jo mirties proga. 12 Šventoji Marija jai atsakė: Dievas išteisins tavo sužeistą bylą. 13 Atitinkamai, praėjus kelioms dienoms, kitai žmonai atėjus prie šulinio pasisemti vandens, jos koja buvo įsipainiojusi į virvę, todėl ji stačia galva įkrito į šulinį, o tie, kurie atbėgo jai padėti, rado jai sulaužytą kaukolę. kaulai sumušti.
14 Taip jai atėjo bloga pabaiga, ir joje išsipildė tas autoriaus posakis: „Jie iškasė šulinį ir įleido jį giliai, bet patys įkrito į duobę, kurią buvo paruošę“. 11 SKYRIUS 1 Kita moteris tame mieste taip pat sirgo dviem sūnumis. 2 Kai viena buvo mirusi, kita, kuri gulėjo prie mirties, paėmė ant rankų ponią Šv. Mariją ir, tvyrant ašaroms, kreipėsi į ją, sakydama: 3 O mano ponia, padėk ir palengvink mane; nes turėjau du sūnus, vieną ką tik palaidojau, o kitą matau, kad jis miršta, štai kaip aš nuoširdžiai ieškau Dievo malonės ir meldžiu jį. 4 Tada ji tarė: “Viešpatie, tu esi maloningas, gailestingas ir malonus. tu davei man du sūnus; Vieną iš jų pasiėmei sau, o, nepagailėk man šio kito. 5 Šventoji Marija, pamačiusi savo sielvarto didumą, pagailėjo jos ir tarė: “Paguldyk savo sūnų į mano sūnaus lovą ir apklok jį drabužiais”. 6 Ir kai ji paguldė jį į lovą, kurioje gulėjo Kristus, tą akimirką, kai jo akis užmerkė mirtis; vos tik berniuką pasiekdavo Viešpaties Jėzaus Kristaus drabužių kvapas, jo akys atsivėrė ir, garsiai šaukdamas motiną, prašė duonos, o gavęs ją čiulpdavo. 7 Tada jo motina tarė: “O ponia Marija, dabar esu tikras, kad Dievo jėgos gyvena jumyse, kad tavo sūnus galėtų išgydyti panašius į jį vaikus, kai tik jie prisiliestų prie jo drabužių. 8 Šis taip išgydytas berniukas yra tas pats, kuris Evangelijoje vadinamas Baltramiejumi. 12 SKYRIUS 1 Ir vėl buvo raupsuota moteris, kuri nuėjo pas ponią Šv. Mariją, Jėzaus motiną, ir tarė: „O mano ponia, padėk man“. 2 Šventoji Marija atsakė: „Kokios pagalbos tu nori? Ar tai auksas ar sidabras, ar kad tavo kūnas būtų išgydytas nuo raupsų? 3 Kas, sako moteris, gali man tai suteikti? 4 Šventoji Marija jai atsakė: “Palauk, kol aš nuprausiu savo sūnų Jėzų ir paguldysiu jį į lovą”. 5 Moteris laukė, kaip buvo įsakyta. Marija, paguldusi Jėzų į lovą, davusi jai vandens, kuriuo ji nuplovė jo kūną, tarė: “Imk vandens ir užpilk ant savo kūno”. 6 Tai padariusi, ji akimirksniu apsivalė, šlovino Dievą ir jam dėkojo. 7 Paskui pasiliko pas ją tris dienas, ji nuėjo. 8 Įėjusi į miestą, ji pamatė vieną princą, kuris buvo vedęs kito kunigaikščio dukterį. 9 Bet atėjęs pas ją, jis pastebėjo tarp jos akių lyg žvaigždės raupsų požymius ir paskelbė santuoką iširusia ir negaliojančia. 10 Moteris, pamačiusi šiuos asmenis tokios būklės, be galo nuliūdusius ir liejančius daug ašarų, paklausė jų verksmo priežasties. 11 Jie atsakė: “Neklauskite mūsų aplinkybių. nes mes galime pranešti apie savo nelaimes bet kuriam asmeniui. 12 Tačiau ji vis tiek spaudė ir prašė, kad jie jai praneštų apie savo atvejį, perspėjant, kad galbūt ji galėtų nukreipti juos į gydymą. 13 Kai jie jai parodė jauną moterį ir raupsų požymius, kurie pasirodė tarp jos akių, 14 Ji tarė: “Aš irgi, kurį matote šioje vietoje, buvau ištiktas tos pačios ligos, ir, vykdamas į Betliejų, įėjau į vieną olą ir pamačiau moterį, vardu Marija, kuri turėjo sūnų, vardu Jėzus. 15 Matydama, kad esu raupsuota, ji susirūpino manimi ir davė man vandens, kuriuo nuplovė savo sūnaus kūną. tuo aš apšlaksčiau savo kūną ir tapau švarus.
16 Tada šios moterys klausė: “Ar tu, valdove, eisi su mumis ir parodysi mums ponią Šv. 17 Jai sutikus, jie pakilo ir nuėjo pas ponią Šv. Mariją, pasiėmę labai kilnių dovanų. 18 Įėję ir paaukoję jai savo dovanas, jie parodė raupsuotai jaunai moteriai, ką atnešė su savimi. 19 Tada šventoji Marija tarė: “Viešpaties Jėzaus Kristaus gailestingumas tebūna ant tavęs. 20 Davusi jiems šiek tiek vandens, kuriuo ji nuplovė Jėzaus Kristaus kūną, ji liepė juo nuplauti sergantįjį. ką jie padarė, ji tuoj buvo išgydyta; 21 Jie ir visi esantys šlovino Dievą. Pasisėmę džiaugsmo, jie grįžo į savo miestą ir už tai šlovino Dievą. 22 Tada kunigaikštis, išgirdęs, kad jo žmona pasveiko, parsivedė ją namo ir sudarė antrąją santuoką, dėkodamas Dievui, kad žmona pasveiko. 13 SKYRIUS 1 Taip pat buvo mergaitė, kurią kankino šėtonas. 2 Mat ta prakeiktoji dvasia jai dažnai pasirodydavo slibino pavidalo ir buvo linkusi ją praryti ir taip išsiurbė visą jos kraują, kad ji atrodė kaip negyva skerdena. 3 Kai tik ji susigraudindavo, susukusi rankas aplink galvą, ji šaukdavo: „Vargas, vargas man, kad nerasi nė vieno, kuris galėtų išgelbėti mane nuo to bedieviško drakono! 4 Jos tėvas, motina ir visi, kurie buvo aplink ją ir ją matė, liūdėjo ir verkė. 5 Ir visi susirinkusieji ypač nuliūstų ir verktų, kai išgirstų jos dejavimą ir sakant: „Mano broliai ir draugai, ar nėra nė vieno, kuris galėtų mane išgelbėti nuo šio žudiko? 6 Tada kunigaikščio dukra, kuri buvo išgydyta nuo raupsų, išgirdusi tos mergaitės skundus, užlipo ant savo pilies viršaus ir pamatė ją susukusias rankas ant galvos, liejančią ašarų tvaną ir visas žmonių, kurie buvo apie ją liūdesyje. 7 Tada ji paklausė apsėstojo vyro: ar gyva jo žmonos motina? Jis pasakė jai: kad jos tėvas ir motina gyvi. 8 Tada ji įsakė nusiųsti savo motiną pas ją. Kam ji, pamačiusi ją ateinančią, paklausė: “Ar ši apsėstoji mergaitė yra tavo duktė? Ji aimanavo ir aimanavo: „Taip, ponia, aš ją pabodžiau“. 9 Princo dukra atsakė: „Atskleiskite man jos bylos paslaptį, nes aš jums prisipažįstu, kad buvau raupsuota, bet ponia Marija, Jėzaus Kristaus motina, mane išgydė“. 10 Ir jei nori, kad tavo dukra būtų sugrąžinta į buvusią būklę, nuvesk ją į Betliejų ir paklausk Jėzaus motinos Marijos, ir neabejok, bet tavo dukra bus išgydyta. Nes aš neabejoju, bet jūs grįšite namo su dideliu džiaugsmu, kad jūsų dukra pasveiks. 11 Kai tik ji baigė kalbėti, ji atsistojo ir nuėjo su dukra į paskirtą vietą ir pas Mariją ir papasakojo jai savo dukters atvejį. 12 Šventoji Marija, išgirdusi jos pasakojimą, davė jai truputį vandens, kuriuo nuplovė savo sūnaus Jėzaus kūną, ir liepė užpilti ant dukters kūno. 13 Lygiai taip pat ji davė jai vieną iš Viešpaties Jėzaus vystynių ir tarė: “Imk šitą vystyklą ir parodyk ją savo priešui, kai tik jį matai. ir ji ramiai juos išsiuntė. 14 Kai jie paliko tą miestą ir grįžo namo, atėjo laikas, kai šėtonas buvo įpratęs ją suimti, tą pačią akimirką ši prakeikta dvasia pasirodė jai didžiulio drakono pavidalu, ir jį pamačiusi mergina išsigando. . 15 Motina jai tarė: “Nebijok, dukra! palik jį ramybėje, kol jis artės prie tavęs! tada parodyk jam vystynes, kurią mums davė ledi Marija, ir pamatysime įvykį.
16 Tada šėtonas atėjo kaip baisus slibinas, mergaitės kūnas drebėjo iš baimės. 17 Bet kai tik ji užsidėjo vystyklą ant galvos ir apie akis bei parodė jam, tuoj iš vystynių išlindo liepsnos ir degančios anglys ir užkrito ant slibino. 18 Oi! koks buvo stebuklas, kuris buvo padarytas: kai tik slibinas pamatė Viešpaties Jėzaus suvystytą audinį, ugnis išlindo ir išsisklaidė ant jo galvos ir akių; Jis sušuko garsiu balsu: „Ką aš turiu su tavimi, Jėzau, Marijos sūnau, kur man nuo tavęs bėgti? 19 Jis labai išsigandęs atsitraukė ir paliko mergaitę. 20 Ir ji buvo išgelbėta iš šio vargo ir giedojo šloves bei padėkas Dievui ir kartu su ja visiems, kurie dalyvavo darant stebuklą.
11 Kai Salemas grįžo namo ir pamatė sugadintus drabužius, jis pradėjo kelti didelį triukšmą ir barti Viešpatį Jėzų, sakydamas: 12 Ką tu man padarei, Marijos Sūnau? Tu sužeidė mane ir mano kaimynus; jie visi norėjo, kad jų audiniai būtų tinkamos spalvos; bet .tu atėjai ir juos visus sugadinai. 13 Viešpats Jėzus atsakė: “Pakeisiu kiekvieno audinio spalvą į tokią, kokios tu nori. 14 Ir tada jis tuoj pradėjo imti audinius iš krosnies, ir jie visi buvo nudažyti tomis pačiomis spalvomis, kurių dažytojas norėjo. 15 Pamatę šį nuostabų stebuklą, žydai šlovino Dievą.
14 SKYRIUS
1 Juozapas, kad ir kur eitų mieste, pasiėmė Viešpatį Jėzų, kur buvo pasiųstas dirbti vartų, pieno kibirų, sietų ar dėžių. Viešpats Jėzus buvo su juo, kad ir kur jis eitų. 2 Ir kai tik Juozapas ką nors turėdavo savo darbe – padaryti ilgesnį ar trumpesnį, platesnį ar siauresnį, Viešpats Jėzus ištiesdavo į tai ranką. 3 Ir netrukus tapo taip, kaip Juozapas norėjo. 4 Taigi jam nereikėjo nieko baigti savo rankomis, nes jis nebuvo labai įgudęs savo dailidės amato. 5 Kartą Jeruzalės karalius pasiuntė jį ir tarė: “Norėčiau, kad padarytum man tokio pat dydžio sostą, kaip ir ta vieta, kurioje aš paprastai sėdžiu”. 6 Juozapas pakluso ir nedelsdamas pradėjo darbą ir dvejus metus praleido karaliaus rūmuose, kol jį baigė. 7 Ir atėjęs pritvirtinti jo vietoje, jis pamatė, kad jis turi du tarpiklius iš kiekvienos nustatytos matuoklio pusės. 8 Tai pamatęs, karalius labai supyko ant Juozapo. 9 Juozapas, išsigandęs karaliaus pykčio, nuėjo miegoti be vakarienės ir nieko valgyti. 10 Tada Viešpats Jėzus paklausė: ko jis bijojo? 11 Juozapas atsakė: „Kadangi aš praradau savo darbą, kurį dirbau tuos dvejus metus. 12 Jėzus jam tarė: “Nebijok ir nebūk nusiminęs! 13 Tu laikykis vienoje sosto pusėje, o aš kitoje, ir mes jį pateiksime iki teisingo dydžio. 14 Kai Juozapas padarė, kaip Viešpats Jėzus pasakė, ir kiekvienas iš jų su jėga atsitraukė į savo pusę, sostas pakluso ir buvo nugabentas į reikiamus vietos matmenis. 15 Stebuklą matydami šalia stovintys, jie stebėjosi ir šlovino Dievą. 16 Sostas buvo pagamintas iš tos pačios medienos, kuri buvo ir Saliamono laikais, būtent iš medžio, papuošto įvairiomis formomis ir figūromis.
1 Ten taip pat gyveno kita moteris, kurios sūnus buvo apsėstas šėtono. 2 Šis berniukas, vardu Judas, kai tik šėtonas jį suimdavo, būdavo linkęs įkąsti visiems, kas buvo; o jei šalia savęs nerasdavo kito, tai įkąsdavo sau rankas ir kitas dalis. 3 Bet šio nelaimingo berniuko motina, išgirdusi apie šv. Mariją ir jos sūnų Jėzų, tuoj pat atsikėlė ir, paėmusi sūnų ant rankų, nuvedė jį pas ponią Mariją. 4 Tuo tarpu Jokūbas ir Chosė išsivežė kūdikį, Viešpatį Jėzų, tinkamu metu žaisti su kitais vaikais. Išėję jie atsisėdo ir Viešpats Jėzus su jais. 5 Tada atėjo apsėstas Judas ir atsisėdo Jėzaus dešinėje. 6 Kai šėtonas veikė jį kaip įprasta, jis ketino įkąsti Viešpačiui Jėzui. 7 Nesugebėjęs to padaryti, smogė Jėzui į dešinę pusę ir jis šaukė. 8 Tą pačią akimirką šėtonas išėjo iš berniuko ir pabėgo kaip pašėlęs šuo. 9 Tas pats berniukas, kuris sumušė Jėzų ir iš kurio Šėtonas išėjo šuns pavidalu, buvo Judas Iskarijotas, kuris jį išdavė žydams. 10 Tą pačią pusę, į kurią Judas jį smogė, žydai persmeigė ietimi. 15 SKYRIUS 1 Kai Viešpats Jėzus buvo septynerių metų, vieną dieną jis buvo su kitais maždaug tokio pat amžiaus berniukais. 2Jie, žaisdami, iš molio padarė keletą formų, būtent asilų, jaučių, paukščių ir kitų figūrėlių, 3 Kiekvienas giriasi savo darbais ir stengiasi pranokti kitus. 4 Tada Viešpats Jėzus tarė berniukams: Aš įsakysiu vaikščioti šioms figūroms, kurias padariau. 5 Jie tuojau pat pajudėjo ir, kai Jis įsakė jiems grįžti, jie sugrįžo. 6 Jis taip pat padarė paukščių ir žvirblių figūrėles, kurios, jam įsakius skristi, skrido, o kai liepė sustoti, sustojo. o jei jis davė jiems mėsos ir gėrimo, jie valgė ir gėrė. 7 Kai berniukai ilgainiui nuėjo ir papasakojo apie tai savo tėvams, jų tėvai jiems tarė: “Saugokitės, vaikai, dėl jo ateities, nes jis yra burtininkas. venkite jo ir venkite jo ir nuo šiol niekada su juo nežaiskite. 8 Vieną dieną, kai Viešpats Jėzus žaidė su berniukais ir lakstė, jis praėjo pro dažytoją, vardu Salemas. 9 Ir jo parduotuvėje buvo daug to miesto gyventojams priklausančių audinių, kuriuos jie sukūrė nudažyti keliomis spalvomis. 10 Tada Viešpats Jėzus, įėjęs į dažytoją, paėmė visas audeklas ir įmetė į krosnį.
16 SKYRIUS
17 SKYRIUS 1Kitą dieną Viešpats Jėzus, išėjęs į gatvę, pamatęs keletą vaikinų, sutiktų žaisti, prisijungė prie jų draugijos: 2 Pamatę jį, jie pasislėpė ir paliko jį jų ieškoti. 3 Viešpats Jėzus priėjo prie vieno namo vartų ir paklausė kai kurių ten stovinčių moterų: „Kur dingo berniukai? 4 Jie atsakė: “Kad ten nieko nėra. Viešpats Jėzus tarė: Kas yra tie, kuriuos matote krosnyje? 5 Jie atsakė: „Jie buvo trejų metų vaikai. 6 Tada Jėzus garsiai sušuko ir tarė: „Išeik, vaikai, pas savo ganytoją! 7 Staiga berniukai išėjo kaip vaikai ir šokinėjo aplink jį. Moterys, pamačiusios, labai nustebo ir drebėjo. 8 Tada jie tuojau pat pagarbino Viešpatį Jėzų ir maldavo: “Mūsų Viešpatie Jėzau, Marijos sūnau, tu tikrai esi gerasis Izraelio ganytojas! pasigailėk savo tarnaičių, kurios stovi prieš
tave, kurios neabejoja, bet kad Tu, Viešpatie, atėjai gelbėti, o ne sunaikinti. 9 Po to, kai Viešpats Jėzus pasakė, Izraelio vaikai yra kaip etiopai tarp žmonių. moterys atsakė: “Tu, Viešpatie, viską žinai ir tau niekas nėra paslėpta. bet dabar mes maldaujame tavęs ir prašome gailestingumo, kad sugrąžintum tuos berniukus į ankstesnę būseną. 10 Jėzus tarė: “Ateikite čia, vaikinai, kad eitume žaisti. ir iš karto, dalyvaujant šioms moterims, vaikai buvo pakeisti ir grąžinti į berniukų formą. 18 SKYRIUS 1 Adaro mėnesį Jėzus surinko berniukus ir suskirstė juos taip, lyg būtų buvęs karaliumi. 2 Jie pasitiesė drabužius ant žemės, kad jis galėtų sėdėti. Padaręs vainiką iš gėlių, uždėjo jį ant galvos ir stovėjo jo dešinėje ir kairėje kaip karaliaus sargybiniai. 3 Jei kas eidavo pro šalį, suimdavo jį jėga ir tarė: “Ateik čia ir pagarbink karalių, kad tavo kelionė būtų sėkminga”. 4 Tuo tarpu, kai tai darė, atėjo keli vyrai, nešantys berniuką ant sofos. 5 Nes šis berniukas, nuėjęs su savo bendražygiais į kalną rinkti malkų, ten radęs kurapkos lizdą ir įkišęs ranką kiaušinių išnešimui, jį įgėlė nuodinga gyvatė, kuri iššoko iš lizdo. taip, kad jis buvo priverstas šauktis pagalbos savo bendražygių: jie atėjus rado jį gulintį žemėje kaip mirusį žmogų. 6 Po to atėjo jo kaimynai ir parsivežė jį atgal į miestą. 7 Bet kai jie atėjo į vietą, kur Viešpats Jėzus sėdėjo kaip karalius, o kiti berniukai stovėjo aplink jį kaip jo tarnai, vaikinai suskubo pasitikti jį, kurį įkando gyvatė, ir tarė jo kaimynams: Ateik ir pagerbk karalių; 8 Bet kai dėl savo liūdesio jie atsisakė ateiti, berniukai juos patraukė ir privertė prieš jų valią ateiti. 9 Kai jie atėjo pas Viešpatį Jėzų, jis paklausė: “Kodėl jie nešė tą berniuką? 10 Kai jie atsakė, kad jį įkando gyvatė, Viešpats Jėzus tarė berniukams: Eikime ir užmuškime tą gyvatę. 11 Bet kai berniuko tėvai norėjo būti atleisti, nes jų sūnus gulėjo prie mirties; Vaikinai atsakė: “Ar negirdėjote, ką pasakė karalius? Eikime ir užmuškime gyvatę; o tu jam nepaklusi? 12 Taigi jie sugrąžino sofą, nori ar ne. 13 Kai jie priėjo prie lizdo, Viešpats Jėzus tarė berniukams: “Ar čia gyvatės slėptuvė? Jie pasakė: Tai buvo. 14 Tada Viešpats Jėzus pašaukė gyvatę, ji tuoj išėjo ir pakluso Jam. Jis pasakė: “Eik ir išsiurbk visus nuodus, kuriuos įpylei tam berniukui”. 15 Taigi gyvatė prislinko prie berniuko ir vėl pasiėmė visus savo nuodus. 16 Tada Viešpats Jėzus prakeikė gyvatę taip, kad ji iškart suskilo ir mirė. 17 Jis palietė berniuką ranka, kad atkurtų buvusią sveikatą. 18 Jam pradėjus verkti, Viešpats Jėzus tarė: “Liaukis verkęs, nes nuo šiol būsi mano mokinys. 19 O štai Simonas Kanaanietis, minimas Evangelijoje. 19 SKYRIUS 1 Kitą dieną Juozapas pasiuntė savo sūnų Jokūbą rinkti malkų, ir Viešpats Jėzus nuėjo su juo. 2 Kai jie atėjo į vietą, kur buvo miškas, ir Jokūbas pradėjo juos rinkti, štai nuodinga žalčiai jį įkando, todėl jis pradėjo verkti ir triukšmauti. 3 Viešpats Jėzus, pamatęs jį tokioje būsenoje, priėjo prie jo ir pūtė į tą vietą, kur jį įkando angis, ir iškart pasidarė gerai.
4 Vieną dieną Viešpats Jėzus buvo su keletu berniukų, kurie žaidė ant stogo, ir vienas iš berniukų pargriuvo ir netrukus mirė. 5 Ant kurio visi kiti berniukai bėgo, Viešpats Jėzus liko vienas ant namo viršaus. 6 Berniuko giminės atėjo pas jį ir tarė Viešpačiui Jėzui: “Tu numetei mūsų sūnų nuo stogo”. 7 Bet kas tai neigė, jie šaukė: “Mūsų sūnus mirė, ir štai jis jį nužudė”. 8Viešpats Jėzus jiems atsakė: „Nekaltinkite manęs nusikaltimu, kuriuo negalite manęs nuteisti, bet eikime paklausti paties berniuko, kas iškels tiesą į dienos šviesą“. 9 Tada nusileidęs Viešpats Jėzus atsistojo virš mirusio berniuko galvos ir garsiai tarė: Zeinunai, Zeinunai, kas tave numetė nuo stogo? 10 Tada miręs berniukas atsakė: „Ne tu mane numetei, o toks. 11 Kai Viešpats Jėzus liepė šalia stovintiems atkreipti dėmesį į jo žodžius, visi esantieji šlovino Dievą už tą stebuklą. 12 Tam tikrą laiką ponia šv. Marija įsakė Viešpačiui Jėzui atnešti jai vandens iš šulinio; 13 Kai jis nuėjo atnešti vandens, ąsotis, kai buvo pilnas, sugedo. 14 Bet Jėzus, ištiesęs apsiaustą, vėl surinko vandenį ir atnešė savo motinai. 15 Ji, apstulbusi šiuo nuostabiu dalyku, paskyrė tai ir visa kita, ką buvo mačiusi, savo atminimui. 16 Kitą dieną Viešpats Jėzus vėl buvo su kai kuriais berniukais prie upės ir jie traukė vandenį iš upės kanalais ir padarė mažus žuvų baseinėlius. 17 Bet Viešpats Jėzus padarė dvylika žvirblių ir pastatė juos aplink savo tvenkinį iš abiejų pusių, po tris iš vienos pusės. 18 Tai buvo šabo diena, žydo Hanani sūnus, pamatęs juos tai darančius, tarė: “Ar per šabą taip darote figūrėles iš molio? Jis pribėgo prie jų ir išdaužė jų žuvų telkinius. 19 Bet kai Viešpats Jėzus suplojo rankomis ant žvirblių, kuriuos padarė, jie čiulbėdami pabėgo. 20 Ilgainiui Hanani sūnus, atėjęs prie Jėzaus tvenkinio, kad jį sunaikinti, vanduo dingo, ir Viešpats Jėzus jam tarė: 21 Kaip šis vanduo dingo, taip išnyks ir tavo gyvybė. ir tuo metu berniukas mirė. 22 Kitą kartą, kai Viešpats Jėzus grįžo namo vakare su Juozapu, jis sutiko berniuką, kuris taip stipriai bėgo prieš jį, kad jį pargriuvo. 23 Kam Viešpats Jėzus pasakė: “Kaip mane partrenkei, taip krisi ir niekada nepasikelsi”. 24 Ir tą akimirką berniukas parkrito ir mirė. 20 SKYRIUS 1 Jeruzalėje taip pat buvo vienas, vardu Zachiejus, kuris buvo mokyklos mokytojas. 2 Jis tarė Juozapui: Juozapai, kodėl nesiunčiate Jėzaus pas mane, kad jis išmoktų jo laiškus? 3 Juozapas sutiko ir pasakė šventajai Marijai; 4 Jie atvedė jį pas tą šeimininką. kuris vos jį pamatęs išrašė jam abėcėlę. 5 Jis liepė jam pasakyti Alefas. Kai jis pasakė Alefas, šeimininkas liepė jam ištarti Betę. 6 Tada Viešpats Jėzus jam tarė: „Pirmiausia pasakyk man, ką reiškia raidė Alefas, tada aš ištarsiu Betę. 7 Kai šeimininkas pagrasino jį plakti, Viešpats Jėzus paaiškino jam raidžių Aleph ir Beth reikšmę. 8 Be to, kurios buvo tiesios raidžių figūros, kurios įstrižos ir kurios dviženklės; kuris turėjo taškų, o kuris neturėjo; kodėl viena raidė buvo prieš kitą; ir daug kitų dalykų jis pradėjo jam
pasakoti ir aiškinti, kurių pats meistras niekada nebuvo girdėjęs ir skaitęs jokioje knygoje. 9 Viešpats Jėzus toliau tarė šeimininkui: “Įsidėmėk, ką tau sakau. tada jis pradėjo aiškiai ir aiškiai sakyti Aleph, Beth, Gimel, Daleth ir tt iki abėcėlės pabaigos. 10 Tai šeimininkas taip nustebo, kad pasakė: “Manau, kad šis berniukas gimė anksčiau nei Nojus”. 11 Atsigręžęs į Juozapą, jis tarė: “Tu atvedei pas mane mokyti berniuką, kuris yra mokesnis už bet kurį meistrą”. 12 Jis taip pat pasakė šventajai Marijai: “Šitam tavo sūnui nereikia mokytis”. 13 Tada jie nuvedė jį pas labiau išsilavinusį mokytoją, kuris, jį pamatęs, tarė: Sakyk Alefas. 14 Kai jis pasakė Alefą, šeimininkas liepė jam ištarti Betę. į kurį Viešpats Jėzus atsakė: Iš pradžių pasakyk man raidės Aleph reikšmę, o tada ištarsiu Betę. 15 Bet šio šeimininko, pakėlus ranką plakti, ranka tuoj nudžiūvo, ir jis mirė. 16 Tada Juozapas pasakė šventajai Marijai: „Nuo šiol mes neleisime jam išeiti iš namų. nes kiekvienas, kuris jam nepatinka, bus nužudytas. 21 SKYRIUS 1 Kai jam buvo dvylika metų, jie nuvedė jį į Jeruzalę į šventę. o pasibaigus šventei jie sugrįžo. 2 Bet Viešpats Jėzus pasiliko šventykloje tarp gydytojų ir vyresniųjų bei mokinių Izraelio vyrų. jam pasiūlė keletą mokymosi klausimų, taip pat atsakė į juos: 3 Jis jiems tarė: Kieno sūnus yra Mesijas? Jie atsakė, Dovydo sūnus: 4 Kodėl jis dvasioje vadina jį Viešpačiu? kai jis sako: 'Viešpats pasakė mano Viešpačiui: sėsk mano dešinėje, kol padarysiu tavo priešus pakojis tavo kojoms'. 5 Tada vienas vyriausias rabinas jo paklausė: „Ar tu skaitai knygas? 6 Jėzus atsakė: skaitė ir knygas, ir tai, kas knygose yra. 7 Jis paaiškino jiems įstatymo knygas, įsakymus ir įstatus bei paslaptis, kurios yra pranašų knygose. dalykų, kurių negalėjo pasiekti jokios būtybės protas. 8 Tada pasakė, kad rabi, aš dar niekada nemačiau ir negirdėjau tokių žinių! Kaip manai, koks bus tas berniukas! 9 Kai vienas šalia esantis astronomas paklausė Viešpaties Jėzaus: ar jis studijavo astronomiją? 10 Viešpats Jėzus atsakė ir pasakė jam sferų ir dangaus kūnų skaičių, taip pat jų trikampį, kvadratą ir sekstilę. jų progresuojantis ir retrogradinis judėjimas; jų dydis ir kelios prognozės; ir kiti dalykai, kurių žmogaus protas niekada neatrado. 11 Tarp jų taip pat buvo filosofas, gerai išmanantis fiziką ir gamtos filosofiją, kuris paklausė Viešpaties Jėzaus: ar jis studijavo fiziką? 12 Jis atsakė ir paaiškino jam fiziką ir metafiziką. 13 Taip pat tai, kas buvo aukščiau ir žemiau gamtos galios; 14 Taip pat kūno galios, jo humoras ir jų poveikis. 15 Taip pat jo narių, kaulų, venų, arterijų ir nervų skaičius; 16 Kelios kūno struktūros, karštos ir sausos, šaltos ir drėgnos, ir jų polinkiai; 17 Kaip siela veikė kūną; 18 Kokie buvo įvairūs pojūčiai ir gebėjimai; 19 Gebėjimas kalbėti, pyktis, troškimas; 20 Ir galiausiai jo sudarymo ir ištirpdymo būdas; ir kiti dalykai, kurių jokia būtybė niekada nepasiekė supratimo. 21 Tada tas filosofas atsistojo, pagarbino Viešpatį Jėzų ir tarė: Viešpatie Jėzau, nuo šiol būsiu tavo mokinys ir tarnas.
22 Kai jie kalbėjosi apie šiuos ir panašius dalykus, įėjo ponia šv. Marija, tris dienas vaikščiojusi su Juozapu ir jo ieškodama. 23 Pamačiusi jį sėdintį tarp gydytojų ir savo ruožtu klausinėjantį ir atsakiusį, ji jam tarė: “Mano sūnau, kodėl per mus taip pasielgei? Štai aš ir tavo tėvas labai sunkiai tavęs ieškojome. 24 Jis atsakė: “Kodėl manęs ieškojote? Ar nežinojote, kad aš turiu dirbti savo tėvo namuose? 25 Bet jie nesuprato žodžių, kuriuos jis jiems pasakė. 26 Tada gydytojai paklausė Marijos: ar tai jos sūnus? Kai ji pasakė: “Jis buvo”, jie pasakė: “Laimingoji Marija, pagimdžiusi tokį sūnų”. 27 Tada jis sugrįžo su jais į Nazaretą ir visuose dalykuose jiems pakluso. 28 Jo motina visa tai prisiminė. 29 Ir Viešpats Jėzus augo ūgiu, išmintimi ir Dievo bei žmonių malone. 22 SKYRIUS 1 Nuo to laiko Jėzus pradėjo slėpti savo stebuklus ir slaptus darbus, 2 Jis atsidavė įstatymo studijoms, kol suėjo trisdešimtųjų metų pabaiga. 3 Tuo metu Tėvas viešai valdė jį prie Jordano, siųsdamas balsą iš dangaus: “Tai yra mano mylimasis sūnus, kuriuo aš gėriuosi”. 4 Šventoji Dvasia taip pat yra balandžio pavidalu. 5 Tai Tą, kurį garbiname su visa pagarba, nes Jis atidavė mums gyvybę ir būtį ir išvedė iš mūsų motinos įsčių. 6 Kuris dėl mūsų paėmė žmogaus kūną ir mus atpirko, kad taip apkabintų mus amžinu gailestingumu ir parodytų mums savo laisvą, didelę, dosnią malonę ir gerumą. 7 Jam šlovė ir šlovė, ir galybė, ir valdžia nuo šiol ir per amžius, Amen!