Vyno žurnalas Nr. 49 2026 m. gegužė

NORDIC CHAIRS

WWW.NORDICCHAIRS.LT

Kruopščiai atrinktos kėdės

Komercinėms erdvėms

HORECA sektoriui

Renginiams

Redaktoriaus žodis

„Diena be draugo – kaip puodynė, kurioje nėra likę nė lašelio medaus“, – yra pasakęs Mikė Pūkuotukas, brito Alano Alexanderio Milne’o knygos herojus, kuriam šiemet, spalio 14-ąją, sukaks 100 metų. Todėl viršelyje – obuolys ir medus, o atsivertus –sidras ir midus, ledo vynas, lietuviško deserto paieškos, visiems smaližiams aktualus Latvijos vyno ir desertų derinių čempionatas ir Lietuvos desertų žemėlapis.

Midus ir sidras – įdomios lietuviškos temos, nes šie gėrimai turi potencialo tapti nacionaliniai ne tik idėjiškai. Tačiau ir vienų, ir kitų gamintojams vis dar trūksta drąsos ar polėkio ieškoti fanų ne tarp saviškių – medaus rinkėjų, obuolių augintojų (ir alaus

mėgėjų), o tarp vynininkų, kurie, man atrodo, pasiruošę priimti ir suprasti viską. Nes vyno pasaulyje yra vietos ir klasikai, ir pačioms radikaliausioms naujovėms. Tobulas vyno entuziastas yra tas, kuris džiaugiasi viskuo, ko dar nėra paragavęs. Ir mes su autoriais darome viską, kad Jūsų entuziazmas augtų.

Gero skaitymo, naujų atradimų!

Arūnas Starkus

„Vyno žurnalo“ vyr. redaktorius nuo 2005 metų

vynas ir vyno regionai

8 Kaip paliesti amžinybę, arba Burgundijos Grand Cru raudonieji . Petras Jarašūnas

14 Du legendiniai itališki „Chardonnay“. Arūnas Starkus

22 Apie Burgundiją trumpai ir kitaip... Rasa Starkus

24 Burgundijos kontrastai: saulėtas 2023-ųjų dosnumas ir 2024-ųjų preciziškumas. Petras Jarašūnas

32 Ledo vynas iš Niagaros. Arūnas Starkus

38 Clos Cibonne. Arūnas Starkus

48 50 rausvų ‘Garnachos’ atspalvių. Vaidotas Puklevičius

57 Aplankius „Gają“ Barbareske

72 MGA – naujas būdas skaityti Barolo žemėlapį. Gabrielė Pravilonienė

78 Gatis Kužums: 500 veislių kolekcija ir 16 vyno rūšių. Arūnas Starkus

lietuviškas vynas

35 Rasa Šoliūnė tiki baltojo vyno ateitimi

36 „Sodo sidrinė“ prasidėjo nuo sodo. Arūnas Starkus

46 „Geri metai“ – ten, kur šermukšnis kalba vyno kalba

60 Liutauras Šauklys molyje augina ‘Marquette’. Arūnas Starkus

76 Evaldas Mikalajūnas ir jo lietuviška Burgundija. Arūnas Starkus

vyno kultūra, ekonomika ir mokslas

4 Lietuvos vyno vartotojo portretas

12 2026 m. Lietuvos desertų žemėlapis

18 Vyno pažinimo kelionė tęsiasi jau 20 metų (Lietuvos someljė mokyklai – 20). Akvilė Stankutė

40 Žaisminga vyno istorija. Hilary Hope Guise

44 2026 m. Lietuvos vyno turizmo žemėlapis

62 Vynmedžių auginimo bumas tarpukario Lietuvoje. Karolis Bradūnas

ne tik vynas

28 Atgal į ateitį, arba Pamirštų Lietuvos skonių sugrįžimas. Agnė Dovydaitytė

54 Lenkas, padaręs „Baltijos kelio“ midų

66 Lietuviškumo paieškos kuriant desertus. Arūnas Starkus

80 Kur šiemet Latvijoje paragauti geriausių vyno ir desertų derinių. Agnė Dovydaitytė

2026 m. LSA Lietuviško vyno ir midaus čempionatas

84 Čempionato rezultatai

DEMOGRAFIJA

Lietuvos vyno vartotojo portretas

Parodos „Vyno dienos“ apklausose 2022–2025 metais surinktus duomenis* pavertėme Lietuvos vyno mėgėjo portretu.

„Vyno dienų“ lankytojų auditorija – palyginti jauna. Pasaulyje juntamas nerimas, kad galbūt vynas nebebus įdomus jaunajai kartai – dėl gyvenimo būdo pokyčių, dėl nenoro tapatintis su tėvais, kurių karta (50-mečiai ir vyresni) daug metų buvo statistiškai svarbiausias vyno vartotojas. Todėl žinia, kad Lietuvoje jaunimas domisi vynu, yra gera ir verslui, ir vyninėms, kurios steigiasi ir Lietuvoje, – tampame vynuogininkystės šalimi. Moterų „Vyno dienose“ kiek daugiau nei vyrų, o lankytojo pajamos vienam šeimos nariui – vidutinės ir aukštos.

IŠ KUR SUŽINO APIE VYNĄ

Žmonių, kurie yra lankę kokius nors vyno kursus, parodoje yra penktadalis. Tai puikus rodiklis, nes toks vartotojas žino, ko nori, moka vyno kalbą, taigi lengvai supranta, ką jam pasakoja vyndariai ir vyno platintojai. Aukštas parodos lankytojų išprusimo lygis nuo seno stebina vyndarius iš užsienio – jie nesitiki, kad vyno mėgėjai Lietuvoje, kur dar visai neseniai nebuvo gaminamas vynuogių vynas, gali turėti tiek žinių. Kursai yra antras pagal svarbą žinių šaltinis po visais laikais patikimiausio – draugo patarimo. Socialiniai tinklai, nežiūrint alkoholio reklamos draudimo Lietuvoje, svarbesni už knygas ar žurnalus. Visai nedidelė verslo komunikacijos naujienlaiškiais svarba.

MĖGSTAMIAUSIOS VYNUOGIŲ VEISLĖS

Apie tai, kokias vynuoges renkasi vyno mėgėjai, sprendėme iš jų atsakymo į klausimą „Paminėkite dvi savo mėgstamiausias vynuogių veisles“.

Kasmet auga ‘Chardonnay’ populiarumas. Tai labiausiai paplitusi baltųjų vynuogių veislė pasaulyje, todėl atrodytų – nieko

* „Vyno dienose“ kasmet apklausiama 300–500 lankytojų iš 5–6 tūkst. atėjusių į parodą. Apklausos imtis atspindi ne visą rinką, o tik tą jos dalį, kuri nori apie vyną žinoti daugiau, taigi pažangiausiąją. Anketas respondentai pildo savanoriškai, todėl apklausos rezultatai nėra statistiškai patikimi. Visgi jie padeda nupiešti vyno vartotojo portretą ir įvertinti jo pokytį dvidešimties metų laikotarpiu. „Vyno

nuostabaus. Tuo labiau kad jos populiarumą didina šampanas, kremanas ir kiti putojantys vynai. Visgi tai šiek tiek prieštarauja pasaulyje plintančiai tendencijai ieškoti naujų skonių, ragauti neragauto, atrasti naujas, vietines vynuogių veisles.

Antra ‘Sauvignon Blanc’ vieta atitinka pasaulines tendencijas. 2023 metais pasaulyje augo 222 tūkst. ha ‘Chardonnay’ ir 144 tūkst. ha ‘Sauvignon Blanc’ – Lietuvoje šių veislių populiarumo santykis beveik atitinka vynuogynų plotų santykį. Kas šeštam patinka ‘Riesling’ (greičiausiai pusiau sausas–pusiau saldus vynas) – sena Lietuvos vartotojų meilė. Tačiau šiek tiek stebina tai, kad ‘Pinot Grigio’ paminėjo tik septintadalis vyno mėgėjų. 3P taisyklė (prosekas, primitivas, pinogridžias), kurios kai kam pakanka apibūdinti visai vyno pasaulio įvairovei, negalioja „Vyno dienų“ lankytojams. Beje, ‘Glerą’, iš kurios daromas prosekas, kaip mėgstamiausią įvardija vos 1 % parodos lankytojų. Šios veislės vynuogynų plotai auga bene greičiausiai pasaulyje – nuo 2000-ųjų vynuogynai išaugo šešiagubai. Įdomiausi dalykai prasideda nuo penktosios vietos. Čia matome ‘Gewurztraminer’ – vynuoges, kurios nėra plačiai žinomos, taigi atspindi ne pasaulines tendencijas, o sėkmingą Lietuvos pardavėjų darbą. Jų vynas kvapnumu pranoksta visus, neretai pusiau sausas ir nelabai rūgštus, dažniausiai daromas Elzase, Prancūzijoje (pasaulyje – 14 tūkst. ha, 26 vieta tarp baltųjų vynuogių). Tiesa, jo populiarumas blėsta: 2022 metais jį tarp favoritų nurodė 8,2 % parodos lankytojų, o 2025 metais – tik 3,5 %. Toliau eina ‘Gruner Veltliner’ – svarbiausia Austrijos vynuogių veislė (auginama ir kitur Vidurio Europoje, iš viso pasaulyje – 19 tūkst. ha, 19 vieta), iš kurios daromas sausas, gaivus, kartais tikrai lengvas vynas. Gana nuostabu populiariausiųjų dešimtuke matyti ‘Chenin Blanc’

– tik Luaros slėnyje Prancūzijoje arba PAR vynuogynuose auginamas vynuoges (nors gerbėjų – tik 1 %). Gražu tarp žinomų lietuviams matyti ir šiltame klimate augančias svaraus vyno vynuoges ‘Viognier’ (pasaulyje – 13 tūkst. ha, 27 vieta).

Populiariausių raudonųjų vynuogių sąraše jau antri metai pirmauja ‘Pinot Noir’, lenkianti ‘Primitivo’ ir ‘Zinfandel’ duetą. Ir tai neturi nieko bendro su vynuogių plotais pasaulyje, kur dominuoja ‘Cabernet Sauvignon’ (279 tūkst. ha), ‘Merlot’ (258 tūkst. ha), nes jos sodinamos visur, ir ‘Tempranillo’ (226 tūkst. ha), nes jomis apsodinta visa Ispanija. Lietuvoje ‘Pinot Noir’ ir ‘Primitivo’ (diagramoje pavadinda kroatiškai – ‘Tribidrag’) sulaukia beveik pusės visų simpatijų. Italijai Lietuvos populiariausių veislių dešimtuke atstovauja centrinėje šalies dalyje paplitusi ‘Sangiovese’ (pasaulyje – 67 tūkst. ha, 7 vieta), ne pigi Pjemonto veislė ‘Nebbiolo’ (pasaulyje – 7300 ha, 40 vieta) ir panašiai reta ‘Corvina’, iš kurios daromas vynas „Amarone della Valpolicella“.

ITALIJA, PRANCŪZIJA, ISPANIJA

Atsakymai į klausimą „Kurios šalies vyną perkate dažniausiai?“ atspindi Italijos, Prancūzijos ir Ispanijos svarbą – jos pagamina kiek daugiau nei pusę pasaulio vyno. Lietuvoje jų svarba dar didesnė – 72 % rinkos. Naujosios Zelandijos (3,8 % atsakovų 2025 m.), Sakartvelo (3,6 % atsakovų 2025 m.) svarba Lietuvoje viršija šių šalių vietą pasaulio rinkoje 4–5 kartus. Tai rodo, kad mūsų dar laukia daugybė atradimų, kol šalių įvairovė Lietuvos rinkoje atspindės pasaulio vyno įvairovę.

PUTOJANTI ARBATA – POPULIARESNĖ UŽ NEALKOHOLINĮ VYNĄ

Iš vynuogių galima pagaminti ir nealkoholinį vyną. Žinias apie vyną galima panaudoti ir čia. Tačiau panašu, kad Lietuvos vyno vartotojai, lankantys „Vyno dienas“, linkę rinktis ne vyną, o putojančią arbatą arba kombučią. Ją retsykiais vartoja pusantro karto daugiau apklaustųjų, nei nealkoholinį vyną, o dažnai vartoja daugiau nei dukart daugiau žmonių. Ne veltui svarbiausi Lietuvoje putojančios arbatos prekiniai ženklai savo gėrimus pristato kaip alternatyvą vynui.

RESTORANAS – BENT KARTĄ PER MĖNESĮ

Vos 5 % Lietuvoje parduodamo vyno keliauja į restoranus. Todėl tai, kad trečdalis parodos lankytojų ten lankosi bent kartą per savaitę, leidžia spręsti apie didelę čia susirinkusių žmonių svarbą visai Lietuvos rinkai. Jei nevaikštote į restoranus – eikite, ten sutiksite vyno mėgėjus.

VYNO ATSARGOS NAMUOSE

Vyno atsargų dydis namuose neretai priklauso nuo vyno mėgėjo išprusimo: turėdamas namuose skirtingo vyno, gali geriau jį priderinti ir prie vakarienės ar pietų patiekalų, ir prie progos. Atsargos šiek tiek paaiškina ir pirkimo įpročius: vynas buvo perkamas ne tik prireikus, bet ir pamačius ką nors įdomaus, paragavus ko nors degustacijoje ar sutikus parduotuvėje pažįstamą, kuris davė gerą patarimą.

LIETUVOS SOMELJĖ MOKYKLA 2026 m. kursai (ruduo)

Trumpieji vyno kursai Vilniuje

Trumpieji vyno kursai Klaipėdoje

Someljė studijų programos I semestras

Someljė studijų programos II semestras

Someljė studijų programos III semestras

09.23–10.28

10.14–11.18

09.14–12.07

09.15–11.24

09.09–11.25

Individualiai pritaikomi kursai įmonėms ir profesinėms grupėms

WSET Level 3 Award in Wines Nuo 09.14

WSET Level 2 Award in Wines Nuo 10.19

WSET Level 2 Award in Spirits nuo 11.09

Dėstytojai

Dr. Arūnas Starkus   Lietuvos someljė mokyklos studijų vadovas, WSET „Diploma“ studijų absolventas, Vyno magistrų instituto magistrantas, šampano magistras, Lietuvos someljė asociacijos steigėjas ir prezidentas 2008–2015 m.

www.someljemokykla.lt

info@someljemokykla.lt

+370 655 40 970

Rasa Starkus  Lietuvos someljė mokyklos įkūrėja, „Vyno klubo” steigėja ir direktorė, Lietuvos someljė asociacijos steigėja ir prezidentė 2005–2007 m., WSET absolventė, Bordo vyno mokyklos absolventė

Gabrielė Pravilonienė  WSET „Diploma“ studijų

Petras Jarašūnas  „Vyno klubo“ vyno ekspertas

6 paskaitos (18 val.)

6 paskaitos (18 val.)

12 paskaitų (40 val.)

12 paskaitų (40 val.)

12 paskaitų (40 val.)

4 mokymų dienos

3 mokymų dienos

2 mokymų dienos

Martynas Pravilonis  Daugkartinis Baltijos šalių someljė čempionatų nugalėtojas, Europos someljė čempionato finalininkas, pasaulio someljė čempionato 4-os vietos laimėtojas, „Court of Masters Sommeliers“ pažengęs someljė, WSET „Diploma“ studijų absolventas

Andrius Pagojus  „Vyno klubo“ vyno ir stipriųjų gėrimų ekspertas

Burgundijos Grand Cru

Kaip paliesti amžinybę, arba Burgundijos Grand Cru raudonieji

Petras Jarašūnas

„ Terroir yra tarsi puiki muzikos partitūra, gražiai sukomponuoti užrašai – visiems vienodi. Įrankiai, kaip ‘Pinot Noir’, yra mūsų muzikos instrumentai. Galiausiai lieka interpretuotojas – muzikantas, arba vyndarys. Nors grojame tas pačias natas, niekada neišgausime identiškų rezultatų ar emocijų“, – teigia Louis-Michelis LigerBelairas, vienas ryškiausių šiuolaikinės Burgundijos vyndarių. Jis pripažįsta, kad geriausiuose pasaulio sklypuose vyndarys yra ne gamintojas, o mediumas, kuris, pasitelkęs techniką, kantrybę ir netgi filosofines nuostatas, „įgarsina“ istorinę žemę.

Burgundijos Grand Cru vynuogynuose, tuose istoriniuose cistersų vienuolių suformuotuose sklypuose, šiandien susiduria tradicinis asketiškumas ir inovatyvūs gamybos būdai. Kaip taikliai pastebi „Domaine Jacques Prieur“ valdytojas Edouard’as Labruyère’as: „Vynuogyne sukuriama 90 proc. vyno, o vyninėj – tik likusieji 10 proc.“ Šiandieninio elitinio vyndario vaidmuo tampa panašus į atlikėjo, kurio užduotis – ne „sukonstruoti“ ir „pagaminti“ vyną, o leisti unikaliai žemei prabilti kuo grynesniu ir neužmaskuotu vyno skoniu.

VOSNE-ROMANÉE – ROŽĖS, NAŠLAITĖS, AVIETĖS IR TAURŪS AKSOMINIAI TANINAI

Šis poslinkis itin ryškus žymiausiuose Von Romanė (VosneRomanée) Grand Cru vynuogynuose. „Comte du Liger-Belair“ kuriami vynai stebina taurumu ir ekspresyvumu. Louis-Michelis Liger-Belairas naudoja tik vos vos paskrudintas ąžuolo statines ir specifinį uogų vėsinimą prieš fermentaciją, todėl jo 2023 metų „Echezeaux“ (97 balai) yra neįtikėtinai preciziškas, gėlės ir prieskoniai burnoje susilieja į vientisą kilmingą struktūrą.

Šiam aristokratiškam gamintojui nenusileidžia ir Cécile Tremblay, kurios vynai vadinami Kot de Niui (Côte de Nuits) esencija. Jos 2023 metų „Echezeaux“ vynas (98 balai) keri aksominiais taninais ir laukinių uogų raiška, pasiekta taikant pedantišką biodinaminę žemdirbystę bei visiškai netraiškant uogų, t. y. leidžiant fermentacijai prasidėti pačios vynuogės viduje (intraląstelinė maceracija), nes tai suteikia neprilygstamo gyvumo.

O štai „Georges Mugneret-Gibourg“ ūkyje seserys kuria vynus, vadinamus Burgundijos grynumo etalonu. Jos visas uogas nuskabo nuo kekių ir taiko labai ilgą maceraciją žemoje temperatūroje, o brandinimui naudoja ne daugiau nei 60 proc. naujų ąžuolo statinių. Tad jų 2023 metų „Echezeaux“ vynas (98+ balai) skleidžia neįtikėtinai koncentruotą rožių, prieskonių ir našlaičių aromatą ir išlaikant aristokratišką grakštumą be jokio taninų šiurkštumo.

Michelis Gros tęsia tradiciją išryškinti gryną uogų skonį –2024 metų vynas „Richebourg“ (97 balai): po drakoniškos uogų atrankos vynuogės buvo atskirtos nuo kekių ir lėtai fermentuotos dvisienėse emaliuoto plieno talpose. Vos paskrudintose naujo ąžuolo statinėse brandintas vynas stebina koncentracija bei tyrais tamsių vyšnių, aviečių, rožių žiedlapių bei saldymedžio tonais.

Pierre’as Gros pabrėžia, kad „Pinot Noir“ turi būti dosnus ir elegantiškas. Čia pat J. Coudray-Bizot įrodo, kad ramybė yra vertybė.

Jean-Jacques’as Coudray-Bizot yra vyndarys, nebijantis laiko: jo vynai brandinami daugiausiai nenaujose statinėse senoviniame

XVII a. rūsyje nenaudojant jokių naujų technologijų ar perteklinių perpumpavimų ir išleidžiami į rinką tik tada, kai pasiekia reikiamą brandą. Jų 2022-ųjų „Echezeaux“ (95+ balai) kvepia laukinėmis avietėmis, rožių žiedlapiais, saldymedžiu bei miško paklote.

CLOS VOUGEOT – JUODOS UOGOS, VYŠNIOS, BRAŠKĖS, EGZOTIŠKI PRIESKONIAI IR MIŠKO PAKLOTĖ

Dar viena naujovė Burgundijoje diegiama atrenkant uogas. Lalou Bize-Leroy („Domaine Leroy“) ėmė naudoti uogas su koteliu (pediceliu), atskirtas nuo pagrindinio kekės stiebo. Tai tapo įkvėpimu visai jaunajai kartai. Štai Pierre-Olivier Garcia savo „Clos Vougeot“ vyno (2024, 96 balai) gamybai naudoja maniakišką baiepar-baie (uoga po uogos) būdą: vynuogės žirklėmis nukerpamos nuo pagrindinio kekės stiebo paliekant jas su koteliais. Garcia savo talpose taip sluoksniuoja uogas: trečdalis sveikų nenukarpytų kekių, trečdalis nesutraiškytų nuskabytų su koteliais (baie-par-baie) ir trečdalis nuskabytų nuo kotelių uogų, užtikrindamas, kad intraląstelinė maceracija prasidėtų būtent apatiniuose sluoksniuose. Tai suteikia jo vynams neįtikėtino rožių aromato ir tyro uogų skonio. Tuo tarpu Jean-Pierre'as Guyonas taiko tri en nuage (liet. „debesų rūšiavimo“) techniką, rankomis pašalindamas pagrindinį stiebą, bet palikdamas uogas su koteliais – tai jo vynui suteikia savotiško gyvybingumo ir sūraus poskonio. Sodriai rožėmis, tamsiomis vyšniomis, avietėmis ir prieskoniais kvepiantis neįtikėtinai taurus 2024 metų „Echezeaux“ (98 balai) yra geriausias šio skaidrumo įrodymas, pasiektas fermentacijos metu visiškai nenaudojant sieros.

Clos Vougeot vynuogynas išlieka vienu įvairiausių Grand Cru Dirvožemio mozaika diktuoja stilių skirtumus, tačiau būtent čia inovacijų paieškos nuveda iki netradicinių talpų. Jean-Pierre’as Guyonas naudoja itališkas molines kiaušinio formos statines antrajai brandinimo žiemai, kad stabilizuotų vyną be sunkaus ąžuolo pėdsako, tad jo iš nenuskabytų kekių pagamintas 2023 metų „Clos Vougeot“ (96 balai) raiškiai kvepia mėlynėmis, laukinėmis braškėmis bei prieskoniais, o itin smulkūs taninai mena aksomą. Nicole Lamarche daliai vyno brandinti renkasi toskanietiškas terakotos amforas, kurios dėl savo specifinio porėtumo leidžia vynui laisvai kvėpuoti, kartu išsaugodamos pirmines uogų savybes. Nuolat mažindama naujų ąžuolo statinių įtaką savo vynams Nicole leidžia dirvožemiui kalbėti be medienos triukšmo. Šis sprendimas padeda išryškinti uogų savybes ir suteikti papildomo skonio skaidrumo. Jos 2023 metų „Clos Vougeot“ (95 balai) pasižymi itin harmoninga tamsių uogų ir pikantiškų prieskoninių natų derme. „Domaine d’Eugenie“ uogoms atrinkti naudoja modernų optinį rūšiavimą bei dalį vyno brandina itališkose talpose. Neseniai ūkis pradėjo eksperimentuoti ir su borosilikatinio stiklo ( wineglobe ) indais. Jų sienelės yra neporėtos, neutralios ir nekeičia vyno cheminės sudėties, o išgaubta forma užtikrina natūralų vyno judėjimą jose be vyndario įsikišimo. Jų 2023 metų „Clos Vougeot“ (95 balai) stebina puikiai išreikštu tamsių vyšnių, egzotinių prieskonių bei miško paklotės skoniu, neužgožtu naudojant vien naujas ąžuolo statines.

MOREY-SAINT-DENIS – MĖLYNĖS, NAŠLAITĖS, PRIESKONINĖS ŽOLELĖS IR ELEGANCIJA

Morėj Sen Deni (Morey-Saint-Denis) kaimelyje Grand Cru aristokratijai geriausiai atstovauja Clos de la Roche’o ir Clos de

Tarto vynuogynai. „Domaine Ponsot“ ūkis čia laikosi madingo natūralizmo: derlius skinamas itin vėlai ir nenaudojamos naujos ąžuolo statinės. Laurent’as Ponsotas teigia, kad „ąžuolo skonis nėra terroir dalis“, todėl jo 2023 metų vynas „Clos de la Roche“ (95 balai) pasižymi koncentruotu mėlynių, gervuogių ir prieskoninių žolelių aromatu, tačiau nėra sunkus, su gausiais, bet maloniai integruotais taninais. Nors vyninėje taikomi labai archajiški vyndarystės būdai, vynui pasiekus butelį „Ponsot“ atsiskleidžia kaip technologiniai inovatoriai: jie naudoja „Ardea Seal“ polimerinius kamščius, unikalaus atsekamo popieriaus etiketes bei NFC mikroschemas buteliuose kovai su klastotėmis. Monopolinis 2023 metų „Clos de Tart“ (96 balai) gaminamas spaudžiant nenuskabytų vynuogių kekes kojomis, o paskui vyninėje naudojama tik gravitacinė tėkmė ir brandinama tik naujose ąžuolo statinėse – tai suteikia neįtikėtinai smulkių taninų tekstūros ir tamsių vyšnių, juodųjų serbentų, pipirų bei elegantiškų gėliškų natų.

GEVREY-CHAMBERTIN – TAMSIOS UOGOS, MĖSINGAS IR SVARUS

Ževrė Šamberteno (Gevrey-Chambertin) kaimelyje Grand Cru milžinai geriausiai iliustruoja terroir skleidžiamą jėgą. Erwanas Faiveley’us, perėmęs šeimos ūkį, ėmėsi didelių permainų: gravitacinė tėkmė vietoj agresyvių pompų, kur kas švelnesnio spaudimo presai, sumažintas naujų ąžuolo statinių naudojimas. Tai sušvelnino ir pagyvino gaminamą vyną. 2024 metų „Faiveley Charmes-Chambertin“ (95 balai) stebina tamsių uogų natomis, apeliacijai būdingu mėsingumu ir integruotais smulkiais kreidiškais taninais. Šioje apeliacijoje Armandas Heitzas propaguoja regeneracinę žemdirbystę: vynuogyną jis mato kaip gyvą ekosistemą, kur gyvulių integracija yra esminė terroir dalis. Heitzas vyną gamina naudodamas iki 100 proc. vynuogių su paliktais stiebais – tai suteikia jo Grand Cru vynams tekstūros tankumo ir prieskoninių žolelių skonio. Heitzas remiasi garsiojo vyndario Henri Jayer priesaku: „Geriausias pirkinys vyninėje yra kėdė, kad galėtumėte stebėti, kaip dirba jūsų statinė, ir nesikišti.“

CORTON – VYŠNIOS, AVIETĖS, ŽEMIŠKUMAS IR DISKRECIJA Galiausiai Kortono (Corton) kalva ir vienintelis raudonasis Grand Cru Kot de Bono (Côte de Beaune) regione atskleidžia jėgą per savo unikalius sklypus ( climats ). Clos du Roi sektorius pasižymi tankumu ir galia, reikalaujančia kantrybės prieš ragaujant. „Domaine Antonin Guyon“ 2023 metų „Clos du Roi“ (94+ balai) gamino naudodami tik nuskabytas nuo kekių uogas ir pasitelkdami apie 50 proc. naujų ąžuolo statinių. Vynas kvepia tamsiomis vyšniomis, mėlynėmis, avietėmis, juntami tvirti smulkūs taninai. Les Bressandes sklypas yra elegantiškesnis, gėliškesnis, vadinamas „Kortono karaliene“. Šį grakštumą puikiai iliustruoja tik apie 30 proc. naujo ąžuolo statinių naudojantis Michaelis Voarickas, kurio 2022 m. „Corton Bressandes“ (95 balai) yra pabrėžtinai vaisiško stiliaus vynas: taurėje skleidžiasi glotnios tamsios uogos, persipynusios su subtiliais rožių bei prieskonių tonais ir aksominiais taninais. Tuo tarpu Les Renardes dalis garsėja savo laukiniu charakteriu, žvėrienos natomis bei tvirta struktūra. Šią laukinę prigimtį rafinuotai interpretuoja „Domaine Parent“ 2023 metų „Corton Les Renardes“ (94 balai). Optinis

uogų rūšiavimas bei apie 50 proc. naujų ąžuolo statinių lemia, kad vyne dominuoja tamsios vyšnios, avietės, juodieji serbentai, paskaninti pikantiškais prieskoniais ir būdingu žemiškumu. Monopolinio ūkio „Domaine Faiveley“ 2024 metų vynui „Clos des Cortons Faiveley“ (95 balai) būdinga neįtikėtinai tvirta struktūra ir sūrus, kone titnagiškas minerališkumas, lydimas tamsių vyšnių bei miško paklotės natų.

Analizuojant šiuolaikinę Burgundijos Grand Cru raudonojo vyno panoramą, tampa akivaizdu, kad nors terroir yra nekintama partitūra, būtent vyndarys yra tas atlikėjas, suteikiantis vynui gyvybės. Naujų ąžuolo statinių mažinimas ir skonio grynumo paieškos naudojant netradicines talpas – nuo wineglobe iki am -

forų – rodo elito norą nusiimti ąžuolo kaukę ir bandyti „nuvalyti triukšmą“ nuo instrumentų. Nors daugelis geriausių gamintojų lieka ištikimi tradicijai akcentuodami, kad 90 proc. vyno gimsta vynuogyne, visgi būtent tie likę 10 proc. vyndario technikos bei sprendimų nulemia, ar terroir bus atskleistas su chirurginiu tikslumu, ar visgi liks užgožtas vidutiniškumo. Ko gero geriausias vyndarys-muzikantas yra tas, kurio „atlikimo“ mes negirdime – girdime tik pačią muziką – vyną. Juk visa daroma siekiant to paties, apie ką kalba Burgundijos patriarchas Aubert’as de Villaine’as (DRC) – per vyno grynumą bent akimirkai „paliesti amžinybę“ (pranc. toucher l’éternel ).

Du legendiniai itališki „Chardonnay“

Prieš daugiau nei 40 metų pasodintos Italijai nebūdingos vynuogės buvo diskusijų ir traukos objektas užsienio rinkose, o šiandien iš jau senų vynmedžių derliaus daromas tiesiog ypatingos kokybės vynas.

Pasakoja Angelo Gaja

1974 m. pradėjau važinėti į JAV, ieškodamas rinkos savo vynui. Tris keturis kartus per metus po tris savaites lankydavau restoranus ir vyno platintojus, susipažinau su vietiniais vyndariais. Ypač svarbi buvo pažintis su Robertu Mondaviu, kuris tuo metu jau buvo išmokęs gaminti aukštos kokybės vyną dideliais kiekiais. Šis maištautojas paskatino mane peržengti tradicinio mąstymo ribas. Tai turėjo įtakos mano sprendimui 1978 m. pasodinti ‘Cabernet Sauvignon’ Pjemote. „ Darmagi! (it. dial. – Kokia gėda!) – nusivylęs ištarė tėvas, kai pranešiau jam savo sprendimą. – Mes juk turime savo karalienę – ‘Nebbiolo‘!“ „Darmagi“ pavadinau pasodintą vynuogyną, o iš jo derliaus pagamintas vynas išgarsėjo visame pasaulyje.

Tačiau kai 1979 m. sodinau ‘Chardonnay’, tėvas nesipriešino, nes Barbareską laikė raudonojo vyno vieta. Todėl vynas gavo emociškai ir simboliškai stiprų pavadinimą – „Gaia & Rey“, sudarytą iš dviejų šeimos moterų vardų – vyresniosios dukros Gaia Gajos, kuri 1979 metais buvo ką tik gimusi, o šiuo metu vadovauja vyninei, ir močiutės Clotildės Rey, kuri šeimos istorijoje laikoma itin svarbia figūra, nes būtent ji dar XX a. pradžioje įskiepijo šeimai bekompromisį aukščiausios kokybės ir prestižo, o ne masinės gamybos siekį.

Agronomas Giorgio Culasso prisimena: „Kai įsidarbinau pas Gajas, iš karto buvau sužavėtas: Treiso ir Seralungos vietovėse pamačiau du pietvakarių ekpozicijos ‘Chardonnay’ vynuogynus. Tradiciškai Langės regione geriausią ekspoziciją visada skirdavome raudonosioms vynuogėms. Tačiau Angelo dvi išskirtines sklypų dalis skyrė ‘Chardonnay’. 1970-aisiais Langėje žmonės net nežinojo, kaip teisingai ištarti šių vynuogių pavadinimą. Kalbant apie žemę, Treisas ir Seralunga yra visiškai skirtingi regionai. Treiso vynuogynas, – aiškina Giorgio, – pasodintas 1979 metais, pasižymi dideliu temperatūrų svyravimu, dėl to pavasarį vynmedžiai pabunda anksti, žemė įšyla greičiau nei Seralungoje. Tačiau po paviršiniais smėlio sluoksniais slypi gausūs vandens ištekliai, kurie vynuogėms padeda sulaukti derliaus nuėmimo.

Seralungos dirvožemyje yra daugiau molio, nors „Gaia & Rey“ vynuogynui buvo parinktas sklypas, kuriame yra daugiau smėlio, palyginti su kitomis Seralungos vietovėmis.“

„Gaia & Rey“ buvo pirmasis ‘Chardonnay’ vynuogynas, pasodintas Pjemonto regione, ir pirmasis Italijos baltasis vynas, brandintas prancūziško ąžuolo statinėse ( barriques ). Tuo metu, t. y. 1983 m. pasirodžius pirmajam derliui, tai sukėlė tikrą sensaciją ir diskusijas vyno pasaulyje, kurios vėliau virto pripažinimu.

„CHARDONNAY“ SĖKMĖS ISTORIJA SICILIJOJE

Pasakoja Alessio Planeta

Pasirodžius vynui „Gaia & Rey“, Italijoje daug kas suprato, kad tarptautinį pripažinimą galima pelnyti tik vynuogėmis, kurias pažįsta pirkėjai JAV, JK ir vokiškai kalbančiose šalyse. Visi vis dar prisiminė 1976 m. Paryžiaus degustaciją, kurioje įsižiebė amerikietiško „Chardonnay“ šlovė. O 1985 m. Sicilija dar negalėjo pasigirti ypatingais baltaisiais vynais. Todėl Planetų šeima nusprendė eksperimentuoti su ‘Chardonnay’. Pasodino vynuoges 450–550 m aukštyje virš jūros lygio, miškų apsuptyje, šalia ežero, kur ‘Chardonnay’ veislė auga geriausiai. Vyno gamybos procesas primena kruopštų siuvimą pagal užsakymą: vynuogės atrenkamos derliaus nuėmimo metu, vėliau dar kartą ant rūšiavimo stalų, o galutinis vyno mišinys sukuriamas ragaujant kiekvieną statinę atskirai. Taip, vynas brandinams statinėse, nes „Planeta“ siekė sukurti unikalų stilių, kuriame ąžuolo statinių poveikis būtų harmoningai integruotas į Sicilijos „Chardonnay“ skonį. Pirmasis vynas pasirodė rinkoje 1995 metais, tad „Chardonnay Planeta“ jau švenčia savo 30-ąjį derlių. Šis vynas tapo esminiu lūžiu ne tik pačiai „Planetos“ vyninei, bet ir visai Sicilijai, nes tai buvo vienas pirmųjų vynų, parodžiusių pasauliui naują Sicilijos vynininkystės veidą.

PAMINĖDAMI 30-ĄJĮ (2024 M.) DERLIŲ, GAMINTOJAI SUKŪRĖ SPECIALŲ PROJEKTĄ:

• Išskirtinės etiketės: dalies butelių etiketės buvo sukurtos bendradarbiaujant su britų ir italų menininkų kolektyvu. Etiketėje vaizduojamas ugnies simbolis, reiškiantis klimato kaitą, svarbią žemdirbystei, bei žmogiškuosius ryšius, kuriuos padeda kurti vynas.

• Selinuntės archeologinis parkas: pajamos iš riboto leidimo – 300 vnt. 3 l talpos butelių – bus skirtos trijų sodų atkūrimui Selinuntės archeologiniame parke. Taip siekiama palikti ilgalaikį pėdsaką, atkuriant Viduržemio jūros regiono gamtos grožį šioje istorinėje vietoje.

KAUNAS

Vyno pažinimo kelionė tęsiasi jau 20 metų

Akvilė Stankutė

2026 metais Lietuvos someljė mokykla (LSM) sulaukė lietuviškos pilnametystės – dvidešimties! Šiandien sunku įsivaizduoti restoranų kultūrą be someljė, tačiau 2006-aisiais jų nebuvo nė vieno. Nė vieno formalų vynininko išsilavinimą turinčio restorano darbuotojo! Lietuva nebuvo ir negalėjo būti Tarptautinės someljė asociacijos, nustatančios someljė standartus pasaulyje, narė. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, rinka pildėsi, vyno pasiūla augo, šalies gyventojai pradėjo laisvai keliauti ir jiems reikėjo geresnio aptarnavimo Lietuvos restoranuose. Matydami šią tuštumą, Arūnas ir Rasa Starkai suprato, kad laikas imtis permainų – prasidėjo sistemiška edukacija, padėjusi pagrindus šiuolaikinei Lietuvos vyno kultūrai.

LSM steigėjai Arūnas ir Rasa Starkai lemtingoje kelionėje į Bordo 2002 m. (Château d'Yquem)

NUO IDĖJOS PRIE REALYBĖS: KAIP VISKAS PRASIDĖJO

RASA: Esu svajotoja, daranti viską, kad mano svajonės virstų tikrove. 2002-aisiais pirmą kartą nuvykau į Bordo vyno mokyklą (Ecole du vin de Bordeaux), kurios triaukštis pastatas miesto centre mane tiesiog užbūrė. Jame tilpo informacinis centras, jauki krautuvėlė ir palėpėje įsikūrusios klasės su baltais stalais bei degustacijų įranga. Fantastiški prancūziškai ir angliškai dėstantys lektoriai ir visa aplinka mane tiesiog vedė iš proto – taip norėjau tą patį padaryt ir namie. Ženklą, kad reikia įkurti mokyklą Vilniuje, gavau keistai, todėl juo neabejojau. Per vieną iš vizitų į Bordo vyno mokyklą sumaišiau sesijos datas ir patekau į kursus prancūzų kalba. Buvo sunku, tačiau mane drąsino mokyklos direktorius, šviesios atminties Bruno Delmas. Norėdama greičiau išmokti kalbą, vakarais po kursų klausydavausi žinių prancūziškai. Vieną vakarą, kai Prancūzijos prezidentas savo kalboje paminėjo Lietuvą, o per orų prognozę išgirdau Vilnių, supratau – laikas mokyklą atvežti į savo šalį. Atvėrus mokyklos duris, vienas pirmųjų dėstyti atvyko ir mūsų Bordo mokyklos dėstytojas ir knygų apie vyną autorius Dewey’us Markhamas. Daug galėčiau pasakoti apie nuostabius žmones (dalis jų jau išėjo anapilin), kurie mus drąsino ir palaikė kuriant tai, ką sėkmingai tęsiame jau daugiau nei du dešimtmečius. Esame jiems neapsakomai dėkingi.

ARŪNAS: Prieš nerdamas į vyno verslą, gavau aukštojo mokslo diplomą Vilniaus universitete, po to dar septynerius metus dirbau mokslinį darbą ir siekiau socialinių mokslų daktaro laipsnio –išmokau gerbti mokslą ir mokslinius metodus. Todėl žinau, kad daugumai žmonių efektyviausias būdas ko nors išmokti – formalios studijos: su paskaitomis, dėstytojais, kurie žino daugiau už studentus, ir žinių patikrinimu per egzaminus. Taip žinių apie vyną ir kitus gėrimus siekiau ir tebesiekiu pats (pradedant Bordo vyno mokykla 2002 metais, WSET iki pat Vyno magistrų instituto, šampano magistratūros, o paskutiniai mano baigti mokymai – midaus teisėjo kursai LSM (2026 m. vasario mėn.). O štai dutūkstantųjų pradžioje vyno edukacijos Lietuvoje iš viso nebuvo. Tačiau vienas kitas vyno ekspertas jau buvo bepradedą skleisti savo (sugalvotą) tiesą apie vyną. Visuomenėje dar buvo gajus įsitikinimas, kad Rytų Europoje žmonės gali kurti savo teorijas, nebūtina visko perimti iš Vakarų. Su Rasa gavę pirmąjį formalų išsilavinimą Bordo ir Londone (WSET), negalėjome leisti, kad Lietuva nueitų klystkeliais. Todėl sukūrėme

ambicingą tarptautinius someljė standartus atitinkančią studijų programą ir ėmėmės rinkti pirmą studentų grupę.

PIRMIEJI ŽINGSNIAI STUDENTŲ AKIMIS

Prieš du dešimtmečius vienas pirmųjų Lietuvos someljė mokyklos studentų buvo Mindaugas Paliukas (UAB „MV Group Distribution LT“ vyno konsultantas, HRC prekybos vadybininkas). Į kursus Mindaugas atėjo vedinas profesinio smalsumo – tuo metu jis jau dešimtmetį dirbo alkoholio prekyboje, tad natūraliai kilo noras pagilinti žinias bei išplėsti ragaujamų vynų akiratį. Kai įmonė pasiūlė galimybę mokytis, jis nedvejodamas sutiko žengti į tuo metu dar tik besiformuojančią sritį. Nors didelių lūkesčių Mindaugas neturėjo, mokytis jį skatino informacijos stygius rinkoje bei noras išgirsti profesionalų įžvalgas. Studijų procesas buvo įvairiapusis: nors kai kurios teorinės paskaitos prailgdavo, jas kompensavo įtraukiantys praktiniai maisto bei vyno derinimo užsiėmimai. Ryškiausiu studijų prisiminimu tapo egzaminas, pareikalavęs maksimalaus sąžiningumo ir tikrųjų žinių, nes jokių galimybių „sugudrauti“ tiesiog nebuvo. Nors per praėjusius 20 metų Mindaugo profesinis kelias išliko stabilus – jis ir toliau sėkmingai dirba gėrimų prekyboje, – mokyklos indėliu į Lietuvos vyno kultūrą jis laiko gerokai padidėjusį skaičių

kompetentingų žmonių, su kuriais galima kokybiškai diskutuoti apie vyną.

Savo patirtimi dalijasi ir kita to meto studijų dalyvė Indra Ramanauskienė (svetingumo komplekso „Monte Pacis“ įkūrėja), tuo metu kūrusi savo svetingumo verslą, vėliau tapusi pirmąja sertifikuota Lietuvos someljė. Ji pamena, kad someljė kursai atsirado pačiu tinkamiausiu metu: „Tuo metu Lietuvoje dominavo alus ir stiprieji gėrimai, o informacijos ar specializuotos literatūros praktiškai nebuvo – turėjau tik iš JAV parsivežtą vyno enciklopedijos kopiją.“

Nors lūkesčiai buvo maksimalūs – išmokti viską ir kuo daugiau ragauti, – ji pripažįsta, kad ir pati mokykla tuo metu dar kūrėsi kartu su studentais. Visgi mokymosi procesas buvo itin vertingas: įgytos žinios leido profesionaliai sudaryti vyno meniu, užmegzti tiesioginius ryšius su vyndariais ir supažindinti kauniečius su vyno kultūra per daugybę rengiamų degustacijų. Visai šalies vyno kultūrai LSM, pasak jos, suteikė ne tik žinių, bet ir patį pagrindą – vynas iš asocialaus užribio ar nišinio gėrimo tapo prestižine gastronomijos, edukacijos ir diplomatijos dalimi. Ryškiausiais prisiminimais iš studijų laiko išlieka a. a. Jurgio Šliogerio paskaitos, žavėjusios ne tik teorinėmis įžvalgomis, bet ir gilia gyvenimiška filosofija bei praktine patirtimi. „Buvome vienodai nežinantys, bet be galo motyvuoti, – prisimena ji. – Kiek žinau, ne visi likome profesionaliai darbuotis šioje srityje, bet neabejoju, kad vynas visiems laikams liko mūsų širdyse.“

Visai kitokia, bet ne mažiau spalvinga buvo kitos studijų dalyvės Klaros Veselės patirtis. Jos kelias į vyno pasaulį prasidėjo ne Lietuvoje, o Ciuriche, „Antinori“ restorane: „Plono stiklo didžiulė taurė ir labai nedaug vyno – tarsi stebuklas. Vos pasukusi taurę, susirgau meile vyno kvapams ir skoniams.“ Grįžusi į Lietuvą, ji atrado „Vyno klubą“ ir pakvietė Rasą bei Arūną į Kauną vesti prancūziško vyno degustacijos savo darbovietės jogos studijoje. Būtent ten ir

įvyko pirmoji pažintis, peraugusi į ilgametę draugystę. Kartu buvo išgyventa daugybė „pirmųjų kartų“ – nuo Grand Cru vyno degustacijų restorano rūsiuose iki bendrų kelionių po vynines Prancūzijoje, Portugalijoje ir Australijoje. Jos teigimu, someljė studijos buvo ne tiek apie alkoholį, o apie subtilius gyvenimo momentus, žmogaus kūrybą ir gamtos suvokimą. „Stebino, kaip žemė, oras ir žmogaus prisilietimas atsispindi taurėje. Atsivėrė didžiulis potyrių pasaulis: niekada nepamiršiu to skonių žaismo, kai prie paprasto vyno pridedi sūrų riešutėlį ir gauni puokštę malonumo“, – pasakoja ji. Ši patirtis vėliau jai padėjo atrasti sąsajas su frankinsenso (šventyklų smilkalo) pasauliu, kurį ji dabar tiria savo degustacijose, pritaikydama someljė mokykloje įgytą balanso jutimą. Mokyklos įkūrėjus Rasą ir Arūną ji lygina su prancūzų legenda Pauliu Bocuse’u: „Jie padarė neįmanomai daug Lietuvos kultūrai. Prisimenu vizitą Portugalijoje, kai atvykome apsirengę paprastai, o pasipuošęs vyndarių šeimos atstovas iš pradžių stebėjo mus su atsargumu. Tačiau vos išgirdęs Arūną, dėstantį vyno paslaptis, jis dingo ir grįžo persirengęs kasdieniais drabužiais – taip pagerbdamas mūsų grupę. Tą vakarą Lietuva buvo pripažinta.“ Nors pirmoji studentų grupė glaudėsi kur tik galėjo – net vienuolyno patalpose, – „vau“ efektas neapleido visų studijų metu.

NUO VIETINIŲ KURSŲ IKI PASAULINIŲ STANDARTŲ

Mokyklos kursų istorija prasidėjo nuo ambicingos 200 akademinių valandų trijų semestrų trukmės Someljė studijų programos. Ją nuo 2006-ųjų išklausė daugiau nei tūkstantis vyno profesionalų ir mėgėjų. Siekdama priartėti prie tarptautinių standartų, Lietuvos someljė mokykla 2013 metais tapo vienintele Lietuvoje (ir Baltijos šalyse) akredituota WSET (Wine & Spirit Education Trust) kursų teikėja. Šis žingsnis Lietuvos studentams atvėrė duris į tarptautinę

rinką, suvienodino Lietuvos studentų žinias su kolegų Londone, Niujorke ar Tokijuje. Mokykla kartu su studijų vadovu Arūnu Starkumi rengė WSET mokymus ir kitose šalyse: Baltarusijoje (nuo 2014 m.), Armėnijoje (nuo 2019 m.), Sakartvele (nuo 2022 m.). Tai padėjo susiformuoti someljė bendruomenėms šiose šalyse. Nuo 2014-ųjų Lietuvos someljė mokykla yra oficiali „Whisky Ambassador“ kursų teikėja Lietuvoje.

Laikui bėgant mokykla tapo atvira ne tik būsimiems profesionalams, bet ir smalsiems mėgėjams. 2017 metais pristatyti Trumpieji vyno kursai Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Šešių paskaitų ciklą, skirtą tiems, kurie nori jaustis tvirčiau restorane ar prie vyno lentynos parduotuvėje, išklausė gerokai per tūkstantį vyno mėgėjų.

Šiandien Lietuvos someljė mokyklos veikla neapsiriboja vien tik paskaitomis auditorijose, ji aktyviai prisideda ir prie gastronominės kultūros puoselėjimo. Nuo 2010-ųjų organizuojamas Lietuvos vyno ir desertų derinių čempionatas šiandien jau išaugo iki tarptautinio lygio ir vyksta visose Baltijos šalyse, o nuo 2015 metų akląjį ragavimą populiarina čempionatas „Nosis“. Nuo 2018 metų LSM yra oficiali pasaulinės programos „Wine in Moderation“ koordinatorė Lietuvoje, aktyviai skatinanti saikingo ir atsakingo vartojimo kultūrą. Ekspertų sukauptomis žiniomis dalijamasi ir akademinėje erdvėje – nuo 2020 metų mokykla rengia Maisto ir gėrimų meno kursą Šv. Ignaco Lojolos kolegijos studentams.

MOKYKLOS VEIDAS – BENDRUOMENĖ IR DĖSTYTOJAI

Pradžioje LSM kursuose studentų buvo nedaug – grupės retai siekdavo 15 studentų. Tai buvo tie pirmieji smalsuoliai: daug keliaujantys verslininkai, advokatai, bankininkai ar gėrimų prekybos profesionalai, restoranų savininkai. Visi jie jautė, kad vynas nėra tik gėrimas, tai dalis kultūros, kurią norėjosi pažinti giliau. Šiandien

situacija pasikeitusi – auditorijose susirenka daugiau nei 30 studentų. Paskaitos vyksta 4–5 dienas per savaitę, iš karto keliuose miestuose. Nors žmonių dabar gerokai daugiau, tas pradinis jausmas niekur nedingo. Čia vis dar susitinka tie patys ieškantys, smalsūs ir kokybę vertinantys žmonės, tik dabar jų ratas tapo kur kas didesnis.

Mokyklos veiklą šiandien geriausiai atspindi jos studentų pasiekimai: daugybė LSM absolventų dirba someljė geriausiuose šalies restoranuose, skina pergales čempionatuose, o kai kurie jų, sukaupę solidžią patirtį, grįžta į mokyklą jau dėstyti kitiems. Dėstytojai – LSM autoritetai, savo srities profesionalai, kurių pasiekimai vertinami ne tik vietos rinkoje, bet ir tarptautinėje arenoje.

Tai ta pati komanda, kurią sutinkate čia pat, tame pačiame pastate įsikūrusiame „Vyno klube“ ar matote teisėjaujant čempionatuose. Viskas prasidėjo nuo Arūno ir Rasos užsidegimo, o šiandien čia patirtimi dalijasi tie, kurie patys kasdien formuoja gėrimų kultūrą Lietuvoje: Martynas Pravilonis, Arminas Darasevičius, Narimantas

Miežys, pelnę titulus pasaulio ar Europos, Baltijos šalių someljė čempionatuose, gėrimų ekspertai Andrius Pagojus, Petras Jarašūnas ir studijas Vyno magistrų institute pradėjusi Gabrielė Pravilonienė.

O KAS TOLIAU?

Per dvidešimt metų sukaupta patirtis leidžia LSM užtikrintai žiūrėti į priekį. Jau dabar planuojamos naujos programos, plečiamos temos ir ieškoma dar įdomesnių būdų kalbėti apie gėrimų bei gastronomijos pasaulį. Tačiau kad ir kiek naujienų atsirastų, svarbiausi išlieka tie patys pamatai: tikros žinios, pagarba vynui ir gyvas patyrimas čia ir dabar. Mokykla ir toliau lieka atvira kiekvienam smalsiam žmogui – tiek pradedančiajam, tiek profesionalui – bei nuosekliai tęsia savo misiją kurti ir puoselėti Lietuvos vyno kultūrą.

Apie Burgundiją trumpai ir kitaip...

Kasmet vyno regionai išleidžia derliaus apžvalgas, kuriose aprašomos tų metų oro sąlygos, lemiančios skirtingų vynuogių ar vietovių derliaus kokybę. Šįkart kiek kitoks

žvilgsnis į Burgundiją – ne apie derlius ir vyno skonį, o apie jo paklausą, eksportą, kam šioje srityje sekasi, kokie pokyčiai laukia ir, svarbiausia, ar Burgundijos vynas nebrangs vėl.

Rasa Starkus

2025 METAIS BURGUNDIJOS VYNO EKSPORTAS AUGO

Prekyba vynu ne tik pasaulyje, bet ir Prancūzijoje nebėra stabiliai auganti. Ji svyruoja ir stengiasi prisitaikyti prie vartotojo, kuris tampa vis jautresnis kainai. Ypač tai pastebima prekyboje raudonuoju ir rožiniu vynu. Geopolitinė situacija, JAV muitų mokesčiai, šalių akcizo mokesčiai, vyno vartotojų elgsenos pokyčiai, „anti-alco“ lobistai, jautrumas kainai, klimato iššūkiai –šie ir daugybė kitų veiksnių daro įtaką tiek vyno, tiek kitų gėrimų sektoriams šiandien.

Visame pasaulyje vyno vartojimas ir, atitinkamai, mažmeninė prekyba jau kelinti metai susiduria su iššūkiais. Lyginant su 2024-aisiais, pernai vartojimas sumažėjo 3,6 proc. Tačiau Prancūzijoje tai vertinama kaip „vartojama rečiau bet labiau atsirenkant kokybę“ – vynas išlieka stiprus kultūrinės vertės simbolis, turintis gilias kokybės, kilmės ir aiškaus identiteto šaknis. Tai atliepia vartotojo lūkesčius.

Burgundija, skirtingai nuo visos Prancūzijos, išlaiko stabilumą ir skaičiuoja eksporto augimą. Prie to labai prisideda

auganti prekyba „prieinama“ burgundija – bendrinių augaviečių vynu: Bourgogne AOC , Mâcon AOC , Mâcon Villages (+8,6 %) bei Cr é mant de Bourgogne (+13,8 %).

Tiesa, rinkos keičiasi. JAV su nestabilia muito mokesčių politika kiek traukiasi, palyginus su žymiai augančiomis Kanados, JK, Švedijos, Belgijos rinkomis. Čia reiktų paminėti, kad nors Lietuva patenka į Burgundijos vyno eksporto rinkų tridešimtuką, mūsų šalies, taip pat Estijos, Latvijos, Lenkijos skaičių nereiktų tapatinti su vyno suvartojimu šiose šalyse, nes dalis vyno gali būti reeksportuojama į Rytų rinkas.

Matant augančią paklausą sunku buvo tikėtis, kad Burgundijos vynas pradėtų pigti. Tiesa, per pirmuosius 2026 metų mėnesius į butelius buvo išpilstyta mažiau vyno nei pernai.

O dėl gero derliaus vyndariai deklaruoja išaugusį neišpilstyto vyno kiekį sandėliuose. Kadangi 2025-ųjų derlius net 27 proc. didesnis, lyginant su 2024-aisiais, ir prilygsta 2018 ir 2022 metų derliams, atsiranda viltis, kad bent išvengsime vieno geidžiamiausių pasaulio vynų brangimo.

Burgundijos vynuogynų plotai ir vyno gamybos apimtys

KOKIE BUVO 2025-IEJI

Burgundijos vyndariai 2025-uosius vadina įspūdingais. Taip jie apibūdina ne tik derlių, bet ir oro sąlygas, ir iššūkius vynuogynuose, kuriuos teko patirti per visą vegetacinį periodą. O per metus buvo visko, ko galima sulaukti tik per daugelį metų. Žiemos šaltis, pavasarinė šiluma ir pumpurų sprogimas atitiko kelių dešimtmečių vidurkį. O tada prasidėjo... Pavasarinės audros, kaitra, kruša, oro atvėsimas turėjo įtakos skirtingo dydžio vynuogių mezginiams. Kelios kaitros bangos suteikė vynuogėms sodrumo ir spalvos. Nors derliaus ėmimas prasidėjo rugpjūčio vidury, intensyvus lietus vynuogių skynimą padalijo į dvi dalis, todėl vyndariai juokavo, kad darys dviejų derlių vyną. Tiesa, po tokios gana retos iššūkių kombinacijos, nuėmus derlių, visi sutarė, kad jis nuostabus. Pakanka kiekio, o ir kokybė įspūdinga.

Baltosios ‘Aligote’ išlaikė puikų rūgšties ir alkoholio balansą. Tuo tarpu ‘Chardonnay’ atskleidė visą aromatų ir skonių gylį. Raudonosios vynuogės šiais metais gilios spalvos ir išraiškingo vyšnių ir aviečių aromato. Koncentruoti ir kartu elegantiški raudonieji vynai žada puikų rezultatą. Kremanui skirtos vynuogės pasidalino į du derlius, todėl putojančio vyno gerbėjams vyndariai žada platų skonių spektrą ir aromatų įvairovę.

PABAIGAI – APIE KLIMATO KELIAMUS IŠŠŪKIUS

Siekdama išlaikyti vyno kokybę bei užtikrinti vynuogininkystės ir vyndarystės paveldo tvarumą, šiuo metu Burgundijos vyno valdyba bei Technologijų ir inovacijų departamentas vykdo per šešiasdešimt skirtingų eksperimentinių projektų. Jie apima įvairiausias metodikas, siekiant apsaugoti vynuogynus nuo iššalimo ir saulės kaitros, išlaikant vynuogėms būdingus bruožus.

DIDŽIAUSIOS BURGUNDIJOS VYNO RINKOS

30-TUKAS)

(ŠALIŲ

Kaip ir kituose regionuose, Burgundijoje taip pat ieškoma būdų, kaip tipinėms vynuogėms atlaikyti besikeičiantį klimatą. Ir čia reikia paminėti, kad drauge su Šampanės regionu Burgundija eksperimentuoja su naujomis vynuogėmis, daugiau dėmesio skiria eksperimentams su jau auginamomis ‘Chardonnay’ ir ‘Pinot Noir’, siekiant jų natūralaus atsparumo ligoms ir klimato pasikeitimams.

Burgundijos kontrastai: saulėtas 2023-ųjų dosnumas ir 2024-ųjų preciziškumas

Petras Jarašūnas

Į Burgundiją keliauja tie, kas neieško nuspėjamų dalykų ar lengvų atsakymų. Šis regionas, kuriame kiekvienas žemės lopinėlis turi savo pavadinimą, istoriją ir sielą, 2023–2024 metais išgyveno tikrą gamtos jėgų ir žmogaus kantrybės išbandymą – reiškinį, kurį vyndariai pakrikštijo „amerikietiškais kalneliais“. Sakoma, kad gerais metais gamta vyną padaro pati, o sudėtingais jį turi „iškovoti“ vyndarys. 2023-ieji į istoriją įeis kaip neįtikėtinos gausos, saulėto žavesio ir dosnumo metai, o 2024-ieji tapo tikru išgyvenimo iššūkiu, kai kiekviena sveika vynuogių kekė turėjo būti išsaugota nuo negailestingos drėgmės, miltligės ir saulės trūkumo. Šiandien Burgundijos vynuogynų žemėlapis primena sudėtingą mozaiką, kurioje vyndario vardas ir jo kasdienis pasiaukojimas vynuogyne tampa gerokai svarbesni už pačią apeliaciją ar jos oficialų statusą.

2023-IEJI: GAMTOS DOSNUMAS IR SAULĖTA HARMONIJA

2023 metų sezonas prasidėjo tarsi gamtos pažadas kompensuoti visus ankstesnius praradimus. Po švelnios žiemos ir idealaus žydėjimo birželį regionas sulaukė tokio derliaus, kokio vyndariai nematė dešimtmečius. Nors statistiškai tai buvo vieni karščiausių metų, Burgundijos vynuogynai išvengė didelio vandens streso dėl laiku iškritusių kritulių. Vyndariai gavo lietaus ir saulės būtent tada, kai to labiausiai reikėjo. Rugpjūčio pabaigos ir rugsėjo pradžios karščio bangos, kai temperatūra popietėmis siekė net 35 °C, galutinai sunokino gausų derlių. Rezultatas – sultingi, skalsūs ir anksti geriami vynai puikaus prinokusių vaisių ir gaivios rūgšties balanso.

Baltiesiems 2023-ieji tapo „Chardonnay“ prabangos ir tekstūros triumfu. Pulinji Monrašė (Puligny-Montrachet) kaimelyje

François Carillonas pateikė kilmingos mineralogijos pavyzdžių: jo „1er Cru Champ Gain“ (94 balai) yra puikaus geltonų vaisių rūgšties ir uolos jėgos balanso. Merso (Meursault) kaimelyje Patricko Javillier vynas „Les Tillets“ (93 balai) spinduliuoja prinokusiais kaulavaisiais ir prieskoniškumu. Šabli (Chablis), kur vyrauja Kimeridžio kalkakmenis, „Domaine Servin“ sukūrė vynus, džiuginančius neįtikėtinu mineraliniu gyliu: jų vynas „Grand Cru Le Clos“ (94 balai) yra itin koncentruotas, o „Selection Massale Vieilles Vignes“ (90+ balų) turi žaliųjų citrinų ir titnago natų. Kalbant apie raudonuosius, 2023-ieji – tai „Pinot Noir“ šventė tiems, kas vertina vaisių grynumą ir aksominius taninus. Volnė (Volnay) kaimelyje Nicolas Rossignolis sukūrė vynus, kurie yra neįtikėtinai greitai tinkami ragauti, pilni raudonų uogų ir prieskonių natų: jo „1er Cru Santenots“ (94 balai) spinduliuoja galia ir tamsiomis vyšniomis. Von Romanė (Vosne-Romanée) vynai elegantiški: „Domaine d’Eugénie Vosne-Romanee Clos d’Eugenie“ (95 balai) stebina mėlynių natomis ir gėliškumu, o „J. Coudray-Bizot 1er Cru La Croix Rameau“ (94 balai) skleidžiasi rožių žiedlapiais, braškėmis, avietėmis. Ževrė Šamberteno kaimelyje Rene Bouvier padarė mėsiško, tamsaus vyno su tvirtais taninais, puikiai atspindinčio saulėtą vintažo pusę. Toks yra „1er Cru Combe au Moine“ (93+ balai). 2023-iaisiais Burgundija leido pasidžiaugti vaisiškumu čia ir dabar, tačiau kartu suteikė vynams pakankamai struktūros, kad galėtų pasidžiaugti ir tie, kas turi kantrybės laukti.

2024-IEJI: VYNDARIO MEISTRYSTĖ PRIEŠ STICHIJĄ

Po dosnių metų Burgundijos „amerikietiški kalneliai“ 2024-aisiais pasuko link meistriškumo ir disciplinos. Šis sezonas tapo ypatingu kantrybės egzaminu: kritulių ciklas, prasidėjęs dar 2023-iųjų spalį, lydėjo vynuogynus beveik iki pat derliaus nuėmimo, o saulėtų valandų buvo bene mažiausiai per visą XXI amžių. Tokios sąlygos pareikalavo visiško pasiaukojimo: vyndariams teko dirbti be poilsio dienų, o dėl pažliugusio dirvožemio daugelį darbų, reikalingų apsaugoti uogoms nuo miltligės, atlikti tik rankomis. Šiaurinėje dalyje, ypač Šabli, pavasario iššūkiai ir gegužės 1-ąją užklupusi kruša gerokai pakoregavo derliaus kiekį (nuostoliai siekė 60–70 proc.), tačiau tai tik dar labiau išgrynino likusių kekių vertę. Kaip sako Olivier Leflaive’as, tai buvo metai, kai kiekvienas kokybės lašas turėjo būti iškovotas sunkiu darbu, paverčiant gamtos ašaras į itin precizišką ir charakteringą vyną. Nepaisant šios dramos, 2024-ųjų baltieji padovanojo neįtikėtiną preciziškumą ir mineralinę įtampą, kuri daugeliui primena legendinius 2014-uosius. Dėl mažo derliaus vynmedžiai visą energiją sutelkė į kelias likusias kekes, todėl vynai stebina ne jėga, o skaidrumu ir gaiva. Šabli regione, kur išliko tik „išgyvenusieji“, „Billaud-Simon“ vyndariai nusprendė neskubėti skinti išlikusių 20 proc. vynuogių. Kantriai laukdami paskutinių rugsėjo saulės spindulių, jie ištraukė maksimumą iš tų kelių likusių kekių, tad jų baltasis „Grand Cru Les Clos“ (94 balai) yra gilus ir titnagiškas, o „1er Cru Vaillons“ (91 balas) būdinga citrusiška gaiva bei minerališkumas. Merso kaimelyje François Mikulskio 2024 metų vynas „1er Cru Porusot“ (93 balai) stebina precizišku sūriu poskoniu. „Marc Morey“ ūkio vyndariai stipriai retino vynuogių lapus, kad vėjas džiovintų kekes. Jų „Chassagne-Montrachet 1er Cru En Virondot“ (93+ balai) demonstruoja neįtikėtiną titnagišką minerališkumą ir kompleksiškumą. Iš Corton-Charlemagne Grand Cru sklypo 2024-aisiais vynus gamino „Domaine Faiveley“ (94 balai) bei „Domaine Bertagna (94+ balai) – taurūs, titnagiški ir itin ilgo poskonio. Šių ūkių vyndariai dėl itin pažliugusios dirvos vynuogynuose negalėjo naudoti technikos, tad nuo miltligės eidavo purkšti nešdamiesi purkštuvus ant nugaros.

Raudoniesiems 2024-ieji – elegancijos ir klasikinio stiliaus metai, grąžinantys mus prie gėliškų aromatų ir mažesnio alkoholio kiekio. Ževrė Šamberteno kaimelyje „Domaine Faiveley“ ūkio vynas

Derliaus metai Burgundijoje

„1er Cru Les Cazetiers“ (93 balai) koncentruotas, minerališkas. Vosne-Romanée apeliacijoje „Michel Gros“ vyndariai sugebėjo suvaldyti drėgmę, o gamindami vyną taikė itin subtilią maceraciją – jų vynas „1er Cru Clos des Réas (95 balai) aristokratiškai kvepia rožėmis, vyšniomis. Vyndarys Jean-Pierre’as Guyonas garsėja savo tri en nuage („debesų rūšiavimo“) technika: į vyninę pristatytos rankomis nuskintos kekės yra žirklėmis apkarpomos atskiriant uogą su koteliu nuo pagrindinio kekės koto. Taip po vieną atrinktos geriausios sveikos uogos lėmė stulbinantį rožių žiedlapių ir sirpių vyšnių bei aviečių aromatą „Vosne-Romanee“ vyne (94 balai). Ant Kortono kalvos „Domaine Bertagna“ ūkio prisirpintas „Corton Les Grandes Lolières Grand Cru“ (95 balai) spinduliuoja sultingumą ir prieskonišką gyvybingumą. Tai stebėtinai subalansuotas, minkštos tekstūros vynas, kuriame dominuoja tamsios vyšnios bei mėlynės.

VYNDARIO VARDAS KAIP KOKYBĖS GARANTAS

2024-ieji Burgundijoje neabejotinai buvo „rūšiavimo stalo metai“. Tik dėl griežčiausios uogų atrankos buvo įmanoma

sukurti šiuos stebuklingais vadinamus vynus. Vyndariai, kaip antai Hubert’as Lamy, pabrėžia „skynimą pagal rūgštį“ ir leidimą kalbėti pačiam kalkakmeniui. Jo 2023-iųjų „Saint-Aubin En Remilly“ vynui (94 balai) būdingas galios ir intensyvumo balansas, o 2024-ųjų vynas žada dar didesnę vertikalę ir tyrumą. Pierre’as de Benoist iš „Domaine de Villaine“ pastebi esminį skirtumą: 2023-iųjų vynas pirmiausia kalba apie vaisius, o 2024-ųjų – apie grynumą ir terroir .

Šie du derliai – tai intriguojantis Burgundijos pasakojimas apie tai, kaip skirtingai gali atsiskleisti to paties vynuogyno vynas. 2023-ieji į taurę liejasi saulėta prabanga, aksomine tekstūra ir vaisių energija, o 2024-ieji spinduliuoja aristokratišką ramybę, vertikalumą ir beveik matematinį preciziškumą. Šie du kontrastingi vynmečiai tik dar kartą patvirtina svarbiausią regiono taisyklę: geriausių vyndarių rankose terroir visada randa kelią į butelį. Tad šiandien galite rinktis, kokią istoriją norite išgirsti savo taurėje: sodrų, vaisišką 2023-iųjų triumfą ar krištolinę 2024-ųjų preciziką.

Atgal į ateitį, arba

Pamirštų Lietuvos skonių sugrįžimas

Agnė Dovydaitytė

3 restoranai, 3 požiūriai, 3 patiekalai

Tradicinė ir istorinė Lietuvos virtuvė dažnai skamba kaip sinonimai. Tačiau iš tiesų tai du skirtingi pasakojimai. Šiandien tradiciniais vadiname patiekalus, kurių istorija siekia vos šimtmetį: cepelinai Lietuvoje išpopuliarėjo tik XX amžiuje, o dabartinė šaltibarščių versija atsirado panašiu laikotarpiu.

Tikroji istorinė Lietuvos virtuvė nukelia kur kas toliau į praeitį, į XVI–XVIII amžius, kai bulvės dar nebuvo nei kasdienybė, nei lietuviško identiteto dalis. Didikų dvaruose dominavo mėsa, sudėtingi padažai ir įmantrūs patiekalai, labiau primenantys Italijos ar Prancūzijos virtuves nei šiandien įprastą lietuvišką stalą. Tai buvo virtuvė, kurioje svarbiausia – šefo meistrystė, sezoniškumas ir statusas.

Pastaraisiais metais, į Lietuvą atvykus tarptautinių

gastronominių leidinių vertintojams, nacionalinė tapatybė lėkštėje įgavo naują svorį. Vietiniai ingredientai, lietuviškumas ir istoriškumas tapo kaip niekad aktualūs ir geidžiami. Vis dėlto paradoksas akivaizdus – apie tikrąją istorinę virtuvę vis dar žinome labai mažai.

Todėl kalbamės su trijų restoranų atstovais, kurie siekia šią istoriją sugrąžinti į šiandieną. Ir lai pažintis, prasidėjusi šiuose puslapiuose, vėliau persikelia prie stalo.

PAŠNEKOVAI

Restorano „Ertlio namas“ šefas Tomas Rimydis

Restorano „Lokys“ šefė Rita Keršulytė-Ryčkova

Valdovų vakarienių ir restorano „Valdovai“ kūrybos vadovė

Monika Čereškaitė

TRYS SKIRTINGOS ISTORINĖS VIRTUVĖS INTERPRETACIJOS

Vos per 10 minučių pėsčiomis vienas nuo kito Vilniaus senamiestyje įsikūrę „Valdovai“, „Ertlio namas“ ir „Lokys“ siekia to paties tikslo – atgaivinti istorinę Lietuvos virtuvę ir edukuoti savo svečius.

LOKYS. Restoranas „Lokys“ Stiklių gatvėje veikia nuo 1972 metų, o akmeninės jo sienos mena dar XVI amžių. Virtuvė specializuojasi tiekti žvėrienos patiekalus: meniu galima rasti šernienos, bebrienos, stirnienos... Tačiau netrūksta ir lietuviškos klasikos, pavyzdžiui, keptos duonos ar cepelinų. Tiesa, pastarųjų įdaras taip pat gaminamas iš žvėrienos.

Šiandien restorano virtuvei vadovauja Rita Keršulytė-Ryčkova, „Lokio“ kulinarinę kryptį apibūdinanti kaip „Lietuvos virtuvės istorijas“.

Nors šiandien lietuviai žvėrieną valgo ne kasdien, „Lokio“ patiekalai išlieka artimi ir suprantami: dešrelės su troškintais raugintais kopūstais ir bulvių koše, troškiniai, alaus rinkiniai ir kiti pažįstami skoniai.

ERTLIO NAMAS. Šv. Jono gatvėje, istoriniame Jurgio Ertlio name, įsikūręs Tomo Rimydžio vadovaujamas restoranas „Ertlio namas“ istorinę Lietuvos virtuvę interpretuoja šiuolaikiškai. „Tai džiazuojanti istorinė virtuvė“, – sako šefas. Čia istorinė gastronomija persipina su lietuviškumu ir sezoniškumu, o vakarienių metu svečiai ne tik ragauja, bet ir mokosi –kiekvienas patiekalas turi aiškią kilmę bei istorinę reikšmę.

Meniu nuolat kinta, priklausomai nuo sezono ir vietinių ūkininkų pasiūlos. Batvinių sriuba, jautiena su briedžiukais ir bobausių pyragu, andrutai su rabarbarais ir ožkos pieno ledais – tai tik keli patiekalai iš pavasarinės degustacinės kelionės.

„Atiduodame pagarbą savo proproseneliams ir rodome virtuvę, kuri buvo iki bulvės. Nes mūsų šaknys – kur kas gilesnės“, – pasakoja T. Rimydis.

VALDOVŲ VAKARIENĖS. Katedros aikštėje, Valdovų rūmų rūsiuose, įsikūrusiame restorane „Valdovai“ periodiškai rengiamos privačios ir viešos Valdovų vakarienės.

Tai ne įprastos vakarienės: jų metu svečiai sėdi prie ilgų, gausiai dekoruotų stalų, primenančių XVI–XVIII amžių didikų puotas. Konceptą kuria restorano ir išvažiuojamųjų renginių įmonės „Taurakalnis“ kūrybos vadovė ir savininkė Monika Čereškaitė.

Svečiams patiekiami įspūdingi patiekalai, jie pjaustomi visų

akivaizdoje, o vakarienių vedėjai pasakoja patiekalų istorijas. Meniu nuolat kinta, tačiau tarp ryškiausių patiekalų išlieka eršketo drebučiai, žuvimis įdarytos lydekos, foie gras įdarytos putpelės, šafraniniai ryžiai ir kelių rūšių mėsos tortai.

„Tai ne standartinės restorano vakarienės, o gastronominės patirtys – priartėjimas prie to, kuo mėgavosi tik valdovai ir jų aplinka“, – sako M. Čereškaitė.

Kokį istorinį patiekalą verta sugrąžinti į šiandieną?

RITA KERŠULYTĖ-RYČKOVA („Lokys“).

Iš istorinių derinių norėčiau pasiūlyti stirnieną su degintais obuoliais, keptais baravykais ir mėtų pagardu – patiekalą, kuriuo labai didžiuojuosi.

Jis puikiai atspindi „Lokio“ viziją: ingredientai Lietuvoje naudojami nuo senų laikų, dera tarpusavyje, o pats patiekalas atkeliauja iš mūsų miškų, sodų ir daržų. Jis sveikas, maistingas ir galėtų tapti nacionalinės virtuvės simboliu.

Taip pat į meniu esu įtraukusi desertą su tradiciniu lietuvišku obuolių sūriu. Jo receptas – vienas seniausių, rastas XVII amžiaus Radvilų rūmų virėjo knygelėje, todėl tikrai vertas būti šalia klasikinių lietuviškų patiekalų.

TOMAS RIMYDIS („Ertlio namas“).

Nors mūsų svečių mėgstamiausi patiekalai yra bebro paštetas ir vėžienė, dėl ingredientų retumo jiems būtų sunku plačiai paplisti.

Todėl siūlyčiau atgaivinti zrazus, arba suktinukus. Tai Radvilų laikų patiekalas, kurį išpopuliarinome net ne Lietuvoje, o Vokietijoje.

Prieš kelerius metus dalyvavau Vokietijos televizijos kulinarinėje laidoje „Kitchen Impossible“ su Estijos šefu Matthiasu Dietheriu (restoranas „180°“), kur moderniai gaminau zrazus. Iki šiol sulaukiame svečių iš Vokietijos, kurie nori paragauti būtent šio patiekalo.

„Ertlio name“ zrazus siūlome vasarą, nuolat juos tobuliname. Tai patiekalas, kurį galima pasigaminti ir namuose, pasitelkus sezoninius ingredientus ir asmeninį skonį.

Aš rinkčiausi kokybišką jautienos išpjovą, ją įdaryčiau paštetu, susukčiau, apkepčiau ir patiekčiau su keptais pastarnokais, ropėmis bei sodriu sultinio padažu. Jei turėčiau, pridėčiau svieste keptų miško grybų. Patiekčiau su taure mėlynių vyno.

MONIKA ČEREŠKAITĖ (Valdovų vakarienės). Man labiausiai patinka daug šefo meistrystės reikalaujantys patiekalai: kelių žuvų terinai, eršketo drebučiai, įdarytos žąsys... Tačiau žiūrint realistiškai, šių patiekalų pagaminimas per daug sudėtingas, kad jie taptų klasika. Todėl žmonėms juos ir įdomiausia ragauti vakarienėse... Kalbant apie paprastesnius patiekalus, norėčiau, kad klasika taptų mėsos tortas. Šiandien tai yra vienas geriausiai įvertinamų mūsų Valdovų vakarienių patiekalų. Tai uždaras, gražiais tešlos ornamentais dekoruotas tortas, įdarytas penkių rūšių mėsa.

Šiam tortui nenaudojame kiaulienos, kadangi jos nebuvo ant valdovų stalo. Tortas įdarytas žvėriena, antiena, foie gras, jautiena, triušiena ir kita prabangia mėsa. Tiesa, istorinės kulinarijos knygų autoriai sako, jog būtent taip seniau galėjo atrodyti paštetai, nes jie būdavo patiekiami dekoruotoje tešloje.

Mes susiejome kelis receptus ir pateikėme savo interpretaciją. Prie torto siūlome aromatingame vyne virtų vynuogių bei vaisių. Tai puiki atsvara riebesniam tortui. Ar seniau buvo taip daroma? Greičiausiai ne, bet žinome, kad vaisiai alkoholyje buvo verdami ir gardinami įvairiais prieskoniais, tad tiesiog sujungėme kelių patiekalų istorijas ir pateikėme kaip vieną baigtinį patiekalą.

Jei šį patiekalą bandytume prisijaukinti kaip klasikinį, prabangios mėsos naudoti nebūtina. Vienokie ar kitokie nesaldūs pyragai, tortai jau yra daugelio šalių nacionaliniai patiekalai: Britanija turi jautienos ir elio pyragą (steak & ale pie), prancūzai turi pithivier, Kanada – tourtière, graikai – spanakopitą ir t. t. Lietuva galėtų turėti LDK įkvėptą trijų ar penkių mėsos rūšių tortą, kuris būtų kiekvienos šeimininkės ar šeimos meistrystės įrodymas, o jo receptas perduodamas iš kartos į kartą. Kiekvienas regionas galėtų naudoti jiems įprastas mėsos rūšis, žoleles, dekoruoti šeimos ornamentais.

Ar vynas svarbus istorinėje virtuvėje?

RITA KERŠULYTĖ-RYČKOVA („Lokys“). Mano pačios kelias į virtuvę prasidėjo būtent nuo vyno: kadaise Italijoje baigiau someljė kursus, šiuo metu turiu WSET III lygio diplomą. Todėl vynų atranka restorane yra kadaise atsiradusio pomėgio tąsa, virtusi mėgstamu darbu. Restorane siūlome nemažai pasaulyje žinomų vynų ir kitų gėrimų, tačiau būtent lietuviški gėrimai, tarp jų ir vynas, restorane „Lokys“ yra neatsiejama mūsų pasakojamos Lietuvos gastronomijos istorijos dalis.

Siekiame, kad restorano svečiams galėtume pasiūlyti geriausių lietuviškų gėrimų, todėl bendradarbiaujame su nišiniais gamintojais iš visų Lietuvos kampelių. Į gėrimų meniu esame įtraukę per 20 rūšių lietuviško vyno, dažniausiai gaminto iš vaisių ir uogų, ir siūlome jį derinti prie lietuviškų patiekalų.

Restorane vedame ir lietuviško vyno degustacijas, kurios iš pradžių domino beveik vien užsieniečius. Džiugu matyti, kad pastaraisiais metais jas vis dažniau atranda ir tautiečiai bei labai nustemba pamatę vynų įvairovę. Lietuviško skonio ieškantys renkasi ir lietuviško alaus bei Pakruojo dvaro spirito varyklos gėrimų degustacijas.

Tad gėrimų meniu „Lokyje“ kuriamas dvigubu principu – ir derinant prie patiekalų, ir kaip atskirai ragaujamas kulinarinis paveldas.

TOMAS RIMYDIS („Ertlio namas“). Gėrimai mūsų restorane labai svarbūs. Restorano vynraštis atspindi mūsų senojo žemyno vynų sąlytį su Lietuva, nes iš ten jie atkeliaudavo ir į mūsų kraštą. Todėl mes restorane neturime Naujojo Pasaulio vynų. Šios nuostatos laikomės jau 10 metų.

Taip pat nuo pernai pradėjau kreipti daugiau dėmesio ir į lietuviškus vynus. Vynininkystė Lietuvoje pradėjo skleistis kaip gėlelė, ir pamatėme, kiek daug dar neatrastų skonių. Dirbame su vietiniais vyndariais, kai kuriuos vynus naudojame ir padažams.

Daug metų dirbame su midudariais, ypač su „Šušvės midumi“. Midus turi labai daug potencialo, jis gali būti tiek aperityvas, tiek digestyvas, derinamas prie skirtingų patiekalų, priklausomai nuo saldumo.

Šviečiame žmones, kad midus nėra stiprusis gėrimas. Midaus vartojimo kultūra Lietuvoje dar tik auga, bet mūsų svečias jau žino daug, nebijo ragauti, domisi šia kultūra ir ją vertina.

MONIKA ČEREŠKAITĖ (Valdovų vakarienės). Vakarienių metu kreipiame daug dėmesio į gėrimų derėjimą su maistu, tačiau ir vyno istorijos mums labai svarbios. Prie patiekalų deriname tokius vynus, kurių istorijos ar ištakos taip pat gali būti siejamos su valdovų virtuve.

Žinome, kad didikai jau mėgavosi šampanu, tad juo ir vaišiname vakarienių pradžioje. Ant stalo dažnai vietą atranda ir tokajus (vynų karalius, karalių vynas), kurio istorija taip pat labai susijusi su valdovų tema. Vaišiname burgundija, atkeliavusia iš šiandien žinomo brangiausio vyno regiono. Nė neabejojame, kad ją ant savo stalo nori matyti šiandienos valdovai visame pasaulyje.

2025 metų pavasarį Vašingtone buvo priimtas sprendimas, sukrėtęs pasaulio vyno rinkas: JAV paskelbė muitus importuojamoms Kanados prekėms. Kanada neatsiliko – ir ontariečiai ėmė slėpti nuo prekystalių Kalifornijos „Cabernet Sauvignon“, Oregono „Pinot Noir“. Buy Canadian Instead! – šis šūkis tapo politiniu ženklu ir lėmė rinkos perskirstymą ir liberalizaciją: prekiauti vynu leista ne tik specializuotose parduotuvėse, bet ir prekybos tinkluose, palengvėjo prekyba tarp provincijų. O štai JAV vyno eksportas į Kanadą per 2025 metus krito apie 77 proc., Kanadoje liko daugiau savos produkcijos ir iškilo klausimas: kur dabar nukreips savo ypatingiausią produktą Niagaros vyndariai? Atsakymas trumpas – į Europą. Tai gera žinia lietuviams, nes vienas Niagaros vynas nusipelno ypatingo dėmesio.

Peller Estates

Ledo vynas iš Niagaros

Arūnas Starkus

NIAGAROS PUSIASALIO ŽIEMOS ŠALTOS

Niagaros pusiasalis Ontarijuje – tai geografinė anomalija: 43° šiaurės platumos, taigi panašiai kaip Toskana, tačiau Amerikos žemyne temperatūra žiemą kreta žemiau nei Golfo srovės ar Viduržemio jūros šildomoje Europoje. Niagaros ežeras čia veikia kaip milžiniškas termostatas: rudenį sušildo vynuogynų orą ir leidžia vynuogėms likti ant vynmedžių iki gruodžio, o sausio šalčiai būna pakankamai stiprūs, kad užšaldytų uogas. Tai ir yra svarbiausias skirtumas, lyginant su Vokietija ar Austrija: ten ledo vynas – reta prabanga, priklausanti nuo gamtos užgaidų ir gaminamas tik tada, kai žiema leidžia. Niagaroje – beveik kiekvienais metais. Ontarijuje pagaminama daugiau kaip 90 proc. viso Kanados ledo vyno, o Kanada yra didžiausia ledo vyno gamintoja pasaulyje – jo pagamina daugiau nei visos kitos šalys kartu sudėjus.

KAIP GIMSTA LEDO VYNAS

Kanados ledo vynas turi būti daromas iš natūraliai sušalusių vynuogių, kai temperatūra nukrenta žemiau –8 °C. Kanados VQA ( Vintners Quality Alliance ) standartas šią taisyklę įtvirtina įstatymiškai – tik taip pagamintas vynas gali vadintis Icewine , rašant kaip vieną žodį.

Praktiškai tai reiškia naktinį darbą įšalusiame vynuogyne: darbininkai išeina rinkti kietų kaip akmenukai vynuogių kekių spaudžiant –12 ar –15 °C šalčiui naktį, dažnai sningant. Uogos spaudžiamos nedelsiant ir iš jų išsisunkia tik nedidelė dalis labai koncentruotų sulčių – iš 3 kg vynuogių gaunamas vienas 375 ml butelis ledo vyno. Iš tiek vynuogių galima būtų padaryti tris 0,75 l talpos butelius paprasto baltojo. Spausti taip pat tenka kur kas stipriau – iki dešimties kartų daugiau atmosferų nei įprasto vyno gamyboje.

„Inniskillin“ – tai vardas, be kurio ledo vyno istorija apskritai neegzistuotų. Vyninė, įkurta 1975 m. Niagaros Prie Ežero (Niagara-on-the-Lake) miestelyje, 1983 m. padarė pirmąjį ledo vyną, 1991 m. laimėjo Didįjį garbės prizą (Grand Prix d'Honneur) „Vinexpo“ parodoje Bordo – taip Kanada buvo pirmą kartą įtraukta į pasaulinės klasės vyno žemėlapį. Šiandien „Inniskillin“ daro apie 25 proc. viso pasaulio ledo vyno ir yra labiausiai atpažįstamas prekinis ženklas. Degustuoju ledo vyną iš dviejų skirtingų taurių – ISO degustacinės (standartinės) ir „Riedel Icewine“. „Riesling Icewine 2022“ iš ISO taurės kvepia persikais ir obuolių pyragu, o „Riedel“ taurėje – daugiau gėlių, šviežumo, net ledo ir kepinių, grietinėlės ledų kvapo. Taurė platesnė – geriau juntama rūgštis, gaivumas. „Vidal Icewine 2024“ – klasika: persikai, mangai, ličiai, abrikosai, sodresnė spalva nei „Riesling“, nes ir uogos su storesne luobele. Kvapnus, egzotiškas (94 balai). „Cabernet Franc Icewine“: paprikos, slyvų kompotas, rabarbarai, ledinukai. Karamelės poskonis, beveik be taninų, nes nemaceruotas (93 balai).

Dėl didelio cukraus kiekio fermentacija vyksta nepaprastai lėtai – kartais kelias savaites ar net mėnesius. Mielės vargsta cukraus jūroje, alkoholis kaupiasi lėtai, vyne lieka daug nesufermentuoto cukraus ir ryški natūrali rūgštis, neleidžianti vynui tapti saldžia uogiene, o išlaikanti ypatingą gaivą, kuri subalansuoja skonį.

TRYS PAGRINDINĖS LEDO VYNUI NAUDOJAMOS VEISLĖS

‘Vidal’ – hibridinė veislė, sukurta šaltam klimatui. Stora odelė atlaiko žiemos sąlygas, uogos laikosi ant vynmedžio ilgiau nei europietiškų veislių. Vynas tropinių vaisių aromato ir skonio: persikų, abrikosų, mangų, ananasų. Sodrus, kremiškas.

‘Riesling’ – europietiška veislė, Niagaroje vynas iš jos elegantiškesnis ir griežtesnis. Mažiau sodrumo, daugiau rūgšties ir mineralų, kol jaunas – žalių vaisių, citrinų aromato.

‘Cabernet Franc’ – raudonųjų vynuogių veislė, iš kurios gaminamas rožinis arba šviesiai rubininis ledo vynas. Braškių, aviečių, rožių žiedlapių aromato ir švelnios, subalansuojančios rūgšties. Saldumas čia subtiliau užmaskuotas.

KAS GERIA LEDO VYNĄ

Kanados ledo vyno industrija yra santykinai nedidelė –pagaminama apie 2,5–3 mln. pusinių butelių per metus. Ledo vyno eksporto vertė nemažėja, tačiau dalis bendrame Kanados vyno eksporte po truputį krenta: 2011 metais ji siekė 36 proc., 2015 metais – jau tik 25 proc. Tai reiškia, kad kito Kanados vyno eksportas auga greičiau. Covid-19 2020-aisiais smogė smarkiai – gamyba krito perpus, nes turistų skaičius Niagaroje susitraukė nuo 200 tūkst. iki 20 tūkst. per metus, o ledo vyno pardavimas labai priklauso nuo lankytojų, t. y. nuo tiesioginės prekybos vyninėje ir nuo turizmo.

Vyninės „Reif Estate Winery“ istorija šeimyninė, o jos pradžia pažymėta nesėkmės. 1983 m. Ewaldas Reifas, kaip ir „Inniskillin“ steigėjai D. Ziraldo ir K. Kaiseris, bandė pagaminti pirmąjį ledo vyną, bet paukščiai sulesė visas nesaugomas vynuoges naktį prieš pat skynimą. Praėjus keliems dešimtmečiams vyninė yra viena nuosekliausių kokybės siekėjų regione. Jų vynas „Vidal Icewine Grande Reserve 2023“ turi 245 g/l cukraus ir kvepia ličiais, mangais, abrikosais ir medumi. Koncentruotas (96 balai). „Riesling Icewine 2017“ – džiovinti vaisiai, abrikosų uogienė ir vos 10 proc. alkoholio. Kompleksiškas (94 balai).

Kanados ledo vynas

METAI LEDO VYNO DALIS KANADOS VYNO EKSPORTE SVARBIAUSIOS RINKOS

2005 ~40 % JAV, JAPONIJA, P. KORĖJA

2010 ~38 % KINIJA, JAV, P. KORĖJA

2011 36,2% KINIJA, JAV, P. KORĖJA

2015 25,1 % Kinija 33 %, JAV 24 %, P. Korėja 13 %

2018 ~20 % Kinija, P. Korėja, JK

2020 ~18 % Kinija, P. Korėja, JK

2021 ~19 % Kinija 35 %, JAV 22 %, P. Korėja 14 %

2023 ~18 % Kinija, Europa, P. Korėja

Šaltiniai: Kanados vynininkų asociacija, Kanados vynuogininkų asociacija, „Statista“

Prezidento Trumpo muitai Kanados vyndarių neišgąsdino – nors JAV buvo svarbi rinka, ledo vyno eksportui ji niekada nebuvo svarbiausia. Didžiausi pirkėjai jau seniai yra Kinija (per 35 proc. eksporto), Pietų Korėja ir JK. Tačiau politinis ginčas paskatino Niagaros vynininkus aktyviau ieškoti partnerių Europoje. Europa visada buvo ledo vyno importuotoja – Vokietija, Šveicarija, Prancūzija jau seniai perka Kanados ledo vyną. O Lietuva ir visos Šiaurės Europos šalys gali tapti naujomis rinkomis.

Rasa Šoliūnė tiki

baltojo vyno ateitimi

Pirmąjį vyną Rasa Šoliūnė padarė 2007 metais iš sodyboje augančių senų ‘Alfos’ vynuogių. Savo vynuogyną Rasa pasodino 2003-aisiais (‘Solaris’, ‘Varduva’, ‘Supaga’, ‘Osceola Muscat’). Įsirengė mini laboratoriją. 2011 metais padarė pirmąjį vyną. Kadangi vynuogių augina nedaug, vyną daro iš visko, kas auga sodyboje: šilauogių, raudonųjų serbentų su avietėmis, slyvų, kaukazinių slyvaičių, putinų, šermukšnių. Tačiau labiausiai tiki baltojo (ir rožinio) vynuogių vyno ateitimi. Šiuo metu pasiliko auginti baltąsias veisles: ‘Solarį’, ‘Adalmiiną’, ‘Amberliną’, ‘Varduvą’, ‘ES101814’ ir Nežiniukę – neatpažintą veislę, kuri primena ‘Varduvą’, bet yra atsparesnė šalčiui, o jos skonis panašus į šampano. Nors Rasa nesiruošė imtis profesionalios vynuogininkystės, sukaupusi ilgametę patirtį jau gali padėti kitiems vynuogių augintojams. Prieš keletą metų ėmėsi prižiūrėti Arūno Oželio vynuogyną Asvejos regioniniame parke. Garsusis restoranininkas vynmedžius prie restorano pasisodino, kad būtų gražiau, ir nieko nedarė šešerius metus. Vynmedžiai leido ūglius ir formavosi patys. „Priminė agrastų krūmus“, – sako Rasa. Pažįstamų paprotintas paskambino Rasai prašydamas pagalbos, ir ši iš karto sutiko. Kartu nusprendė formuoti vynmedžius aukštai, nes amerikietiškos veislės atsparios šalčiui, taigi jų nereikia dengti žiemą. Aukštą vynmedį patogiau genėti, skinti nuo jo uogas, taip suformuotas krūmas mažiau jautrus šalnoms, nes kiek vėliau sprogsta. Pavasarį formuoja vynmedžius dvipečiu Giujo, bet atsargai palieka porą vertikalių vienmečių ūglių – po šalnos jie gali praversti.

sveikutėliai. Nors Arūnas neturi didelių lūkesčių – vyno gaminti pats neplanavo, bet tai, ką iš jo uogų sufermentuoja Rasa – verta dėmesio. Vynas išlaiko vėsaus, prie miško augančio vynuogyno skonį: daug rūgšties, saikingas vaisiškumas, prieskoninių žolelių natos. Naujokams, kurie ruošiasi sodinti vynuogyną, Rasa Šoliūnė pataria iš anksto nuspręsti, iš kur pirks sodinukus, kokių veislių, kaip formuos vynmedžius, įvertinti, ar turės galimybių investuoti į techniką. Jei vynuogynas didesnis, rankų darbo neužteks. Todėl paliekant tarpus tarp eilių būtina atsižvelgti į traktoriaus plotį ir kitas smulkmenas. Vyninėje padarytas klaidas nesunku ištaisyti kitąmet. Tačiau vynuogynas auga lėtai. O bent 80 proc. vyno kokybės priklauso nuo žaliavos kokybės. Svarbiausia yra išauginti ir sunokinti sveikas uogas.

Su Rasos pagalba Arūno Oželio svajonė, atrodo, įgyvendinta – vynuogynas atrodo idealiai: po medeliais – akmenukai, atramų stulpai – ąžuoliniai, natūralūs, vynmedžiai idealios formos,

„Sodo sidrinė“ prasidėjo nuo sodo

Arūnas Starkus

Lietuviai nori gaminti sidrą, o ir sodai lūžta nuo obuolių.

Tačiau Donatas Genys pradėjo ne nuo sidrinės statybos, o nuo dar vieno sodo – 2013 metais sodyboje Jurbarko rajone pasodino 43 angliškas sidrines obelis.

Tarp Veliuonos ir Seredžiaus esančiame Klausučių kaime tarybiniais laikais buvo vienas didžiausių Lietuvoje Mičiurino sodininkystės ūkis, todėl žmonės čia žino, kaip auginti obelis, tebestovi didelės saugyklos. Tačiau Donatui reikia sidrinių obelų. Išbandęs prieš 12 metų sodintas (kai kurių istorija Didžiojoje Britanijoje sieka XVII amžių), jis atsirinko geriausiai mūsų klimate derančias, perskiepija senas obelis ir sodina naujus sodus. Visa bėda, kad sidrinės obelys labai lėtai auga. Ypač smėlingame, skurdžiame dirvožemyje. Pirmajame sode dešimtmetės obelys vos 3–4 m aukščio, o turėtų augti iki 12 m. Donato pasodinti Burbiškių, Ąžuolo, Senasis ir Saulėlydžio sodai jau išsiplėtė iki 9 ha. Tiesa, šiemet vasario pabaigoje hektaro plote trimetes obelis apgraužė stirnos. Medžius teks formuoti iš naujo nuo likusių 40–50 cm aukščio nepažeistų kamienų. Būsimas šio sodo derlius nusikelia bent trimis metais.

Donatas Genys: „Mano pasiūlymas norintiems uždirbti pinigų iš sidro. Nusipirkite gražią sodybą, pasisodinkite penkias obelis, susikurkite gražią istoriją apie tradicinius močiutės receptus. Ir tada gaminkite sidrą: pirkite koncentratą, gaminkite bet ką. Tada uždirbsite pinigų. Besiterliodami su obelimis pinigų neuždirbsite.“

Sava sidrinė baigta statyti ir gamybos licencija gauta 2025-aisiais. Tačiau jau iki tol Donatas Genys buvo gerai žinomas svarbiausiuose pasaulio sidro forumuose JAV, Ispanijoje. Apie jį pirmą kartą išgirdau būtent amerikietiškoje tinklalaidėje „Cidre Chat“. 2024 m. Čikagoje vykstančiame didžiausiame pasaulyje sidro renginyje „CiderCoin“ tinklalaidės autorė Ria Windcaller pastebėjo jo itin gerai padarytą keeved sidrą – sudėtingos gamybos, kurią naudoja prancūzai, pusiau sausą, labai kompleksišką sidrą. „Kyvinimo esmė – fermentacijos metu iš mielių atiminėti maistą, paliekant tik tiek, kad jos galėtų sidrą užgazuoti, bet neperdirbtų viso cukraus. Jei palieki maisto per daug – butelis susprogs, jei per mažai – neužsigazuos. Bedarydami pirmą partiją praradome trečdalį sulčių. Neekonomiškas sidras. Labiau sportinis. Ir iš desertinių obuolių keeved nesidaro. Jis turi turėti taninų ir galėti bręsti bent keletą mėnesių“, – pasakoja Donatas. 2024 m. rudenį Astūrijoje (Ispanija) „El Salón Internacional de les Sidres de Gala (SISGA)“ jo ledo sidras iš ‘Honey Crisp’ obuolių įvertintas aukso medaliu. Tiesa, Lietuvoje šio gėrimo parduoti negalima, nes pagal lietuvišką reglamentą tokio gėrimo kaip ledo sidras net negali būti. O kaip sidrui, jame per daug alkoholio. Iš lietuviškų veislių Donatui geriausiai tinka ‘Auksis’. Iš jo daroma daugelio naujosios sidrinės sidrų bazė: „Apyninio“, „Rose“, „Brut“. Nedideli kiekiai sidrinių veislių (‘Morgan Sweet’, ‘Tom Putt’, ‘Harry Masters Jersey’) naudojami kaip prieskoniai –pagardinimui.

APDOVANOJIMAI:

• 2023 m. „Keeved“ pelnė aukso medalį „Nordic International Cider Awards“;

• 2024 m. „Keeved“ buvo įvertintas sidabro medaliu seniausiame pasaulyje sidro konkurse Fuenane, Bretanėje;

• 2024 m. „Brut & Wild“ pelnė bronzos medalį minėtame SISGA;

2025 m. „Keeved vol.1“ ir „Apyniuotas“ buvo įvertinti sidabro medaliais Baskų krašte vykusiame Sagardo forume.

Donatas Genys: „Sidras buvo ūkininkų gėrimas. Ir jo evoliucija nuėjo skirtingais keliais. Anglijoje sidras dažniausiai geriamas pabe iš krano pintomis. Bretanėje ir Normandijoje – brandinamas ir patiekiamas buteliuose. Astūrijoje pilamas iš aukštai į stiklinę, Baskų krašte leidžiamas iš statinės, kad užputotų. Geri, kol šviežas, ko neišgėrei – išpili. Žodis tas pats, tačiau gėrimai nepanašūs.“

Ateityje, anot „Sodo sidrinės“ steigėjo, Lietuvoje sidras taps vis svarbesnis. Per pasaulį ritantis mažiau alkoholio turinčių gėrimų bangai ir vartotojui ieškant natūralesnių vietinių gėrimų, sidras yra vienas iš pirmiausių pasirinkimų. Lietuviško sidro tapatybė jau formuojasi. Čia gaminsime tiek tradicinius, tiek modernius sidrus, tiek taniniškus, tiek rūgštesnio tipo, tiek pet-nat , tiek tradiciniu (klasikiniu) būdu pagamintus, tiek vaisinius, tiek botaninius sidrus. Turime jau mažiausiai tris sidrininkus, kurie sidrininkystės mokėsi svarbiausioje sidro mokymo institucijoje – Sidro institute (Cider Institute of North America). Tai yra labai rimtas pagrindas žiniomis pagrįstam sidro augimui Lietuvoje.

Clos Cibonne

Arūnas Starkus

„Clos Cibonne“ vyninės savininkas Olivier Deforges’as daugiausia meldžiasi, kad dar metus išgyventų jo milžiniški ąžuoliniai kubilai ( foudres ), kuriuose per šimtą derliaus metų savo žymę paliko vynas ir jį suformavusi mielių populiacija. „Clos Cibonne“ – vienas iš retų vynų, kurį brandinant statinėje susiformuoja mielių plėvelė, apsauganti vyną ir suteikianti jam unikalumo. Retos ‘Tibourain’ vynuogės, išskirtinis Viduržemio jūros iškyšulyje pasodinto vynuogyno terroir ir žmogaus indėlis pasidaro ne tokie svarbūs laiko tėkmėje, kurią mediena atlaiko sunkiausiai.

‘TIBOURAIN’ VYNUOGIŲ AMBASADORIAI

1930-aisiais Olivier prosenelis Andre Roux nusprendė visą ūkį apsodinti retomis ‘Tibourain’ vynuogėmis – tai virto ir košmaru, ir sėkmingiausiu sprendimu vyninės istorijoje. ‘Tibouren’ yra itin kaprizingos: mažas derlingumas, uogos vienoje kekėje prinoksta netolygiai, veislė jautri tikrajai ir netikrajai miltligėms.

Todėl filokserų krizė XIX a. pabaigoje jas beveik išnaikino Provanse. Bet paliko pusiasalyje tarp Tulono ir Hjero, kur įsikūrusi vyninė „Clos Cibonne“. Viską gelbėjantis veiksnys – visus metus tolygiai pučiantis vėjas, nepalankus plisti grybelinėms ligos. Ši veislė, vadinama ‘Rossese’, randama ir Italijoje, Ligūrijoje. Dabar sunku nustatyti, kas iš ko ją perėmė – prancūzai iš italų ar atvirkščiai. Tačiau Prancūzijoje jos svarbiausias sargas yra „Clos Cibonne“.

Vynuogės suteikia vynui raudonų uogų, baltų žiedų aromato. Jos greitai kaupia cukrų ir linkusios prarasti gaivumą. Todėl tenka derlių imti kiek anksčiau – ir sezono metu, ir dienos, –kad liktų daugiau gaivos. O po to visą darbą padaro mielės ir statinės.

FLEURETTE

Chereso ir Vin jaune iš Jura gerbėjai žino, kas yra vyno paviršių statinėje padengianti mielių plėvelė. Ji apsaugo vyną nuo oksidacijos ir kartu suteikia pikantiško riešutiško aromato bei umami primenančio skonio. Taip daromas rožinis „Clos Cibonne“ yra kone vienintelis pasaulyje. Ne sklidinai pripiltose statinėse plėvelė formuojasi spontaniškai, veikiant per šimtą metų vyninės rūsyje susikūrusiai bioįvairovei. Tai yra didžiausias vyninės turtas ir išskirtinumo šaltinis.

ŠEIMOS RANKOSE NUO 1793 M.

Nors ūkio istorija prasidėjo po Prancūzijos revoliucijos Roux šeimai gavus 12 ha išformuoto de Cibon ūkio, svarbiausią sprendimą priėmė André Roux 4-ajame XX a. dešimtmetyje: jis pasodino vynuogynus išimtinai iš ‘Tibouren’ veislės ir sukūrė etiketes, kurios nepakitusios naudojamos iki šiol. Prasidėjo „Clos Cibonne“ rožinio vyno šlovės era, kuri užtikrino ūkiui vietą tarp 23-ų Provanso Cru Classés . Šiandien pirmųjų Roux palikuonis vyndarys Olivier Deforges'as vadovauja tiek darbams vynuogyne, tiek vyninėje.

„Vyno klubo“ kolektyvas edukacinėje kelionėje

Senovės graikų vyno dievas Dionisas su kantaru (vyno taure). V a. pr. Kr. Atikos raudonfigūrė vaza. Kleofrado dailininkas

Hilary Hope Guise

Vynas – nesvarbu, mėgstate jį ar ne – nuo pat pradžių buvo neatsiejama žmonių gyvenimo dalis. Tiesą sakant, vynas perėmė žmonėms būdingas savybes: jis gali būti nuostabus, šiltas ir suteikiantis drąsos, gali palengvinti bendravimą ir pakelti nuotaiką, tačiau taip pat gali būti prastas, šiurkštus, užvaldantis ir net mirtinas. Visgi, nepaisant to, kad vynas atspindi ydingą žmogaus prigimtį, jo buvimui pritarė pats Dievas, kai slūgstant tvanui liepė Nojui ir jo sūnums pasodinti vynuogyną ir pasigaminti vyno.

Žaisminga vyno istorija

Ararato kalno papėdės, kur, pasak Pradžios knygos, po tvano sustojo Nojaus laivas. Armėnijai priklauso seniausios pasaulyje vyną gaminančios šalies karūna. Todėl manoma, kad vynas į savo pasaulinį užkariavimo žygį išsiruošęs iš senovės Artimųjų Rytų, o pirmoji vynuogių veislė buvusi ‘Shiraz’, pavadinta pagal to paties pavadinimo Persijos miestą. Tai tamsiai raudonos spalvos, dūmo poskonio stiprus vynas – toks, kurį gerdamas neskiestą vandeniu, būtumėte palaikytas barbaru. Šį teiginį pagrindžia kraupi istorija apie Spartos karalių Kleomeną I, kuris išprotėjo gerdamas neskiestą raudonąjį vyną ir susipjaustė save pradėjęs nuo pėdų (Herodotas, V knyga).

Istorija apie baltojo vyno atsiradimą malonesnė. Didysis karalius pavargo nuo savo žmonų skundų dėl jo girtavimo. Jos

badė pirštais į jo barzdą, kuri nuolat būdavo dėmėta, tamsiai purpurinės spalvos, tad karalius pareikalavo, kad jo vyndariai išrastų bespalvį vyną. Nors tai, be abejo, tik legenda, baltasis vynas išvydo pasaulį ir ilgainiui pasiekė svaiginančias „Château d’Yquem“ aukštumas.

Anot mitų, vynas iš Azijos į Europą atkeliavo per Bosforą, atneštas Dioniso – graikų virsmo, dramos, kaukių ir vyno dievo. Tai visada buvo dievų ir dieviškų būtybių (pusdievių) gėrimas, bet jei jaučiate, kad nesate nei dievas, nei dieviška būtybė, jais galite tapti gerdami vyną. Pastaruoju metu į jų tarpą įtrauktos deivės ir moteriškos dieviškos būtybės iš esmės pakeitė padėtį. Vyną geriančios moterys nebėra laikomos „pamišusiomis menadėmis“, kurios garbina Dionisą mušdamos būgnus bei būgnelius ir, apimtos delyrinės ekstazės, drasko gyvus gyvūnus aukštose, snieguotose Parnaso kalno pašlaitėse. Taip buvo graikų pasaulyje,

tačiau romėnai moterims taip pat buvo griežti: pasakojama apie romėnų šeimą, kuri mirtinai numarino badu savo motiną už tai, kad ši pametė (ar panaudojo?) vyno rūsio raktą.

Romėnų požiūris į vyndarystę buvo grynai komercinis. Jie išrado vyno presą, kad greičiau vyktų spaudimas. Vyną jie brandindavo, o amforas laikydavo dūmų kamerose, vadinamose fumaria , kad suteiktų vynui dūmo skonio. Jie eksperimentavo pridėdami žolelių ir prieskonių, panašiai kaip mes dabar gaminame vermutą. Vynmedžius sodindavo tarp levandų ir čiobrelių. O kai kurių rūšių vynas, pavyzdžiui, falernas, buvo toks stiprus, kad galėjo užsidegti. Nepaisant visos šios sumanios rinkodaros, Romos patricijai visada gerdavo graikišką vyną – saldų baltąjį.

Grand Cru vynuogyną Kot d'Oro regione, dabar užimantį 51 ha. Burgundijos terroir (dirvožemis ir mikroklimatas) buvo tobulas, saulėtumas – idealus, o rinka – neišsemiama.

Vien skaitant Kot d'Oro kaimelių pavadinimus (Ževrė Šambertenas, Fisenas, Von Romanė, Romanė Konti, Niui Sen Žoržas, Savinji le Bonas, Alios Kortonas, Pomaras, Volnė, Merso, Šasan Monrašė, Osė Diuresas, Santenė...), kiekvieno vyno mėgėjo nugara perbėga šiurpulys. Vynas ir vynuogynai tapo svarbia krikščioniškojo gyvenimo dalimi ne tik dėl vyno naudojimo Eucharistijoje, bet ir dėl daugybės Senojo bei Naujojo Testamento palyginimų, alegorijų, stebuklų, susijusių su vynu. Vynmedis buvo paminėtas netgi vienoje garsiausių Kristaus ištarmių: „Aš esu tikrasis vynmedis, <...> pasilikite manyje, tai ir aš jumyse

Romėnai išrado vyno spaudimo presą. Satyras su vyno presu, I a. po Kr. romėnų darbas. Britų muziejus.

Romėnai įveisė vynuogynus visoje imperijoje aplink Viduržemio jūrą ir iki pat Didžiosios Britanijos. Derlių nuimdavo pasitelkdami milžiniškas vergų armijas, kurioms, kaip ir romėnų legionams, kasdien būdavo duodama išgerti vyno. Vynas buvo laikomas kasdiene būtinybe visiems, todėl romėnai „demokratizavo“ jo vartojimą. Romėnai buvo puikūs vandentiekio inžinieriai, tačiau net ir tada švaraus geriamojo vandens greičiausiai trūko.

Pradėjus plisti krikščionybei, kuri buvo įteisinta 312 m. po Kr., kai imperatorius Konstantinas tapo krikščioniu ir panaikino bausmę nukryžiuojant, Romos vynuogynai suvaidino lemiamą vaidmenį skleidžiant tikėjimą. Vienuolių ordinams vienuolynuose ir abatijose visoje Europoje reikėjo vyno Eucharistijos šventimui. Vienuolynai buvo kur kas daugiau nei maldos namai, jie veikė ir kaip vietos gyventojų gerovės centrai bei ligoninės sergantiems ir mirštantiems. Abatijos taip pat aprūpindavo vynu nuolatinį kariuomenių, piligrimų, pirklių, kryžiuočių ir tamplierių srautą, keliaujantį aukštyn ir žemyn Ronos upe. Kai jaunas, uolus benediktinų vienuolis Bernaras paliko didingą ir itin turtingą Kliuni abatiją, kad įkurtų labai griežtą cistersų ordiną, jis pasirinko idealią vietą – Le Clos de Vougeot. Ši vieta išaugo į didžiausią ir garsiausią

Vienuolis, vienuolyno rūsio prižiūrėtojas, ragaujantis vyną. Iš Prancūzijos rankraščio, XIII a. pabaiga

demonus ir juodumą sušvelnina slopinantis stipraus raudonojo vyno poveikis. Ši tiršta tamsa vadinama tenebrizmu (lot. tenebrae reiškia fizinę bei metaforinę tamsą ir sumaištį). Tad Caravaggio „Bakchas“ (apie 1596 m.) žvelgia į mus trikdančiu bei visažiniu žvilgsniu, kviesdamas paskandinti savo sielvartą pilnoje taurėje sodraus raudonojo vyno, galbūt barberos ar barolo. Paveiksle vaizduojami pūvantys obuoliai, kriaušė ir granatas perspėja apie pasaulio trūnijimą ir nykimą. Paties Bakcho grožis, vaizduojamas per apnuogintą petį ir krūtinę, išblės lygiai taip pat. Tai – vanitas , gryna ir paprasta. Tarsi norėdamas mus įspėti, kad už besaikį mėgavimąsi vynu teks susimokėti mirtimi, Caravaggio nutapė save patį, nors ir siunkiai įžiūrimą, skęstantį vyno ąsotyje ant akmeninio stalo.

Protingieji olandai XVII a., savo aukso amžiuje nusimetę katalikiškos Ispanijos jungą, puolė mėgautis vynu, moterimis ir dainomis. Jie flirtavo, dainavo ir grojo muzikos instrumentais, rūkė pypkes ir džiaugėsi priklausydami vienai sėkmingiausių mažų valstybių pasaulyje. Kol jų Jungtinės Rytų Indijos bendrovės prekiniai burlaiviai kovojo su bangomis plaukdami aplink Gerosios Vilties kyšulį, olandai namuose kėlė taures puikaus baltojo vyno, kurį importuodavo kanalais tiesiai iš Burgundijos, aplenkdami Paryžių, kad nereikėtų mokėti ten nustatytų mokesčių. Mokesčiai visada buvo glaudžiai susiję su vynu ir jo vartojimu. Pavyzdžiui, Anglijos karalius, sužinojęs, kad Prancūzijos karalius per tris savaites išžudė per 30 tūkst. prancūzų protestantų (hugenotų), smarkiai pakėlė mokesčius prancūziškam vynui

iš Bordo (didžiulė teritorija, iš pradžių, Eleonoros Akvitanietės ir Henriko II valdymo laikotarpiu, priklausiusi Anglijos karūnai). Šis kainų šuolis pastūmėjo Anglijos lordus į portugališko porto gamintojų glėbį, o tai girtuokliaujančiųjų sluoksniuose sukėlė nacionalinę podagros epidemiją.

Prancūzijos revoliuciją išgyvenę aristokratai stengėsi paslėpti bet kokius galimus kilmės pėdsakus rinkdamiesi prastą vin de table – pigų, maišytą vyną, patiekiamą buteliuose be etikečių. Jie sėdėdavo su prancūzų impresionistais ant žolės kaip valstiečiai, o ne įsitaisę paauksuotuose Liudviko XV krėsluose kokiame nors griūvančiame dvare. Manet barai 1, demimondas ir parduodamas angliškas alus Paryžių pristatė kaip geidžiamą palaidūnų anglų seksualinių nuotykių vietą ir keliems dešimtmečiams sumažino rafinuotumo lūkesčius. Rožinis Provanso vynas, idealiai atitinkantis virtos krevetės spalvą, tapo ir iki šiol išlieka labai populiarus, sėkmingai atsikratęs bet kokių sąsajų su elitu.

Vyno istorija prilygsta meno stebuklui: kaip prasta žemė ir neapdoroti brangakmeniai buvo sutrinami ir paverčiami didingais, prasmės ir grožio kupinais kūriniais, lygiai taip mažos, rūgščios vynuogės šimtmečiais buvo rūpestingai ir magiškai verčiamos į patį tauriausią, dangišką vyną kaip šlovingasis

Pomerolio vynas „Château Petrus“.

Londonas, 2026 m. balandžio 10 d. Versta su „Gemini“ pagalba

2026 m. Lietuvos vyno turizmo žemėlapis

Nuo 2011-ųjų, kai Lietuvoje buvo suteikta pirmoji vyno gamybos licencija, šalyje atsirado dar bent 17 licencijuotų vyndarių. Licencijos gavimas – tai didelis žingsnis, kurį pasiryžta

žengti vienetai iš šimtų šalyje vyną savo reikmėms gaminančių vyndarių mėgėjų. Nepaisant to, kad Lietuvoje veikia net dvi vyndarių asociacijos, Lietuvos vynuogininkų asociacija, aibė bendruomenių ir būrelių, iki Lenkijos mums dar toli. Ten jau susiformavę vyno regionai, leidžiamos knygos, žemėlapiai, apie Lenkijos vyndarystę rašo užsienio spauda.

Nenorime atsilikti ir lėtai, bet užtikrintai judame į priekį. „Vyno žurnalas“ kartu su oficialia Lietuvos turizmo agentūra „Lithuania Travel“ pasiryžo sudaryti Lietuvos vyno turizmo

ŽEMĖLAPYJE PAŽYMĖTOS VYNINĖS

„Česlovo vynas“ – Virkytų k. 1, Šilutės r.

„Gintaro Sino“ – Juodalaukių k. 12, Zarasų r.

„Kidulių vynas“ – Sodų g. 26, Kidulių k., Šakių r.

„Sodyba pas bitininką“ – Liepų 2 g., Aukštųjų Kaplių k., Kėdainių raj.

„Šušvės midus“ – Plinkaigalio g. 18, Plinkaigalio k., Kėdainių r.

„Mėmelio vynas“ – Pjaulių g. 16, Pangesų k., Klaipėdos r.

„Roksala“ – Taručių k. 8, Rokiškio r.

„Šv. Vincento vyninė“ – Maironio g. 36, Joniškėlio k., Pasvalio r.

„Prūsijos vynas“ – Atgimimo g. 21, Kukorų k., Saugų apylinkė, Šilutės r.

„Skonis ir menas“ – Veiviržėnų g. 41, Švėkšna, Šilutės r.

„Saulės midus“ – Švedės g. 53, Ginkūnų k., Ginkūnų sen., Šiaulių r.

„Vyno kerai“ – Vyčio g. 1, Kaunas

žemėlapį – pirmąjį tokį Lietuvoje ir drauge tęstinį projektą, kuris pildomas, atnaujinamas ir aktualus ne tik vietiniams Lietuvos keliautojams, bet ir turistams iš užsienio. Jį bus galima rasti ir „Vyno žurnalo“ interneto svetainėje. Žemėlapis – tai ir puiki paskata tobulėti ir plėsti savo paslaugas patiems vyndariams bei kitų gėrimų, tokių kaip midus ar sidras, gamintojams. Jame šiuo metu pažymėjome licencijuotus vyndarius ir kitus gamintojus bei tikimės, kad ateityje jų bus daugiau. Taip pat žemėlapyje galima lengvai pamatyti, kas kokį vyną ar gėrimus gamina, kas šalia vyninės užsiima kaimo turizmu (kavinės, apgyvendinimas). Vasarą tai itin aktualu.

„Geri metai“ – Kun. Antonijaus Dzekano g. 1, Ponasų k., Sužionių sen., Vilniaus r.

„Anykščių vynas“ – Dariaus ir Girėno g. 8, Anykščiai

„Ilzenbergo vino“ – Ilzenbergo k. 4, Juodupės sen., Rokiškio raj.

„Miella vyninė“ – Kauno g. 48, Alytaus k., Alytaus r.

„Pakruojo vynas“ – Ramytės g. 8, Klovainių mstl., Pakruojo r.

„Devynbitė“ – Nepriklausomybės g. 63 B, Vilkaviškis

„Arka terroir“ – Artojų g. 14, Sergeičikų I k., LT-54462 Kauno r.

„Sodo sidrinė“ – Goniūnai 5, Goniūnai, LT-744 05 Jurbarko r.

ELEKTRONINĖ ŽEMĖLAPIO VERSIJA

vynuogių vynas vaisių, uogų vynas distiliatai sidras midus vyksta degustacijos (būtina rezervacija) netoliese yra vynuogynas / uogynas / bitynai galima aplankyti vyninę ir pamatyti gamybos procesą galima nakvynė yra kavinė

„Geri

metai“ – ten, kur šermukšnis kalba vyno kalba

Geriausi Lietuvos vyndariai

Vilniaus rajone, netoli Sužionių, Giedrius ir Irma Kaukai dešimti metai augina 1 500 kultūrinių šermukšnių, 800 putinų, neseniai pasodino 800 šeivamedžių. Gamina tik šermukšnių vyną ir per keletą metų jiems pavyko įrodyti, kad iš šermukšnių galima padaryti geriausią vyną Lietuvoje. Vos 2022 metų gruodį „Geri metai“ pardavė pirmąjį vyno butelį, o jau 2024 metų pavasarį jų saldus šermukšnių vynas „Sweet Newe Nr. 70 2023“ buvo pripažintas geriausiu licencijuoto gamintojo vaisių, uogų, augalų vynu Lietuvos someljė asociacijos organizuotame lietuviško vyno ir midaus čempionate. Šiemet tarptautiniame Liono konkurse saldusis „Konzentra nr. 73“ pelnė aukso medalį, o sausas rožinis „After nr. 95“ – sidabro medalį. Numeriai pavadinimuose neatsitiktinai – jie reiškia vyno numerį. Turėdama nesukaičiuojamą skaičių kombinacijų iš 15 šermukšnių veislių ir neapibrėžtus vartotojų prioritetus, vyndarių pora nuolat ieško naujų skonių. Kiek numerių – tiek eksperimentų. Anot vyndarių, lietuviai vienodai gerai perka ir sausą, ir saldesnį vyną. Viskas priklauso nuo to, kaip jiems vyną pristatysi. Visgi, nežiūrint to,

kad jų vyną jau pripažįsta profesionalūs varžybų vertintojai, dar laukia ilgas edukacinis darbas šviečiant vartotojus. Todėl tik vasarą veikiančią degustacijų salę sode rudeniop papildys ir visus metus atvira degustacijų erdvė vyninėje.

Šalta šių metų žiema šermukšniams nepakenkė – šalto klimato medeliai žydi vėlai. Tačiau 2025-aisiais priskynė vos 500 kg uogų vietoj įprastų 5 tonų. Medeliai žydėjo, bet nemezgė, bitės taip pat nepadėjo – neskraidė, nes buvo vėjuota ir šalta. Kadangi dabar labai jauno vyno vyninė nebeparduoda – šermukšnių vynui atsiskleisti reikia laiko, derliaus svyravimus Kaukai tikisi kompensuoti šiemet – kasmet šermukšnių derlingumas auga. Nuo suaugusio šermukšnio jie tikisi priskinti 10–20 kg uogų. Dėl gilaus sniego šiemet nebuvo įmanoma genėti žiemą: šermukšnio priežiūra – kaip obels, tenka genėti rankomis. Dviem žmonėms genėjimas užtruko visą kovo mėnesį dirbant nuo ryto iki vakaro.

LSA Lietuviško vyno ir midaus

apdovanojimai: Arminas

Irma Kaukienė, Giedrius

Arūnas Starkus

50 rausvų ‘Garnachos’ atspalvių

Vaidotas Puklevičius

Mintis pažvelgti ir į ‘Garnachą’ gimė po Priorato vynų degustacijos, kurioje teko degustuoti ir įvairių šios vynuogių veislės vynų. Savo neformaliame degustuotojų būrelyje jau buvome ir anksčiau jų ragavę, tad pagalvojome, kad būtų nuodėmė nepadaryti dar vienos degustacijos, kurioje šią veislę išnarstytume visais kampais. Taip pradėjome kryptingai rinkti skirtingus „Garnachos“ vynus, siekdami kuo tiksliau atskleisti jų ypatybes ir įvairovę.

Gimtojoje Ispanijoje šios vynuogės vadinamos ‘Garnacha’ (tariama – garnačia), Prancūzijoje – ‘Grenache’ (tariama – grenaš), o Sardinijoje –‘Cannonau’. Manoma, kad jos kilusios iš šiaurės rytų Ispanijos, Aragono regiono, kur ‘Garnacha’ auginta dar antikos laikais. Viduramžiais kartu su Aragono karalystės įtaka vynuogės išplito Ebro slėniu iki pietų Prancūzijos ir Sardinijos, tapdamos tikromis Viduržemio jūros regiono gyventojomis. Ir visiškai nenuostabu kodėl. ‘Garnacha’ pasižymi išskirtiniu atsparumu: ji mėgsta saulę, ištveria sausras, nemėgsta šalčio, bet puikiai prisitaiko prie skurdžių, akmenuotų dirvožemių. Dėl šių savybių ji tapo viena pagrindinių Viduržemio jūros regiono vynuogių. Ji giliai įsišaknijo pietinėje Ronoje, kur šimtmečiais (dažniausiai mišiniuose su ‘Syrah’ ir ‘Mourvèdre’) sudarė nuostabios Châteauneuf-du-Pape apeliacijos vynų stuburą. Nors grynų ‘Grenache’ vynų pietinėje Ronoje gal ir nėra itin daug, tokie gamintojai kaip „Rayas“, „Pegau“ ar „Henri Bonneau“ dažnai naudoja 80 proc. ir daugiau ‘Garnachos’, leisdami jai dominuoti mišinyje. Paradoksalu, tačiau savo gimtinėje XX a. pabaigoje ‘Garnacha’ išgyveno nuosmukį. 8–9 dešimtmečiais ją išstūmė ‘Tempranillo’ ir tarptautinių veislių bumas. Tuo metu Ispanijoje buvo kuriami galingi, salstelintys, stipriai ąžuolingi ąžuolo paveikti „parkeriniai“ vynai, kuriais norėta įtikti kritikų skoniui, o ne atskleisti vietinio terroir ypatybes. (Paradoksas, bet iš ’Garnachos’ tikrai galima išspausti dar daug daugiau „šnapso ir uogienės“ nei iš ‘Tempranillo’, o pietų Ronos „Garnacha“ dažnai kaip tik ir asocijuojasi su „parkeriniais“ vynais). Bet kažkodėl Ispanijoje viskas pasisuko kitaip. Kartu nyko regioninis identitetas ir buvo išrauti tūkstančiai hektarų senų vynuogynų.

‘Garnachos’ atgimimas neapsiribojo Europa. Šiandien ji auginama daugiau nei 182 tūkst. hektarų plote visame pasaulyje.

Australijoje šios vynuogės buvo nuo pat pradžių – dar 1832 m. jas į šalį atvežė Jamesas Busby, laikomas Australijos vyndarystės pradininku. Šiltas ir sausas Pietų Australijos klimatas pasirodė esąs itin artimas Viduržemio jūros regiono sąlygoms, todėl ‘Garnacha’ čia greitai prigijo ir XIX a. viduryje buvo laikoma viena labiausiai klestinčių veislių. Ilgą laiką ji buvo patikimas „darbinis arklys“, ypač pastiprintų vynų epochoje, tačiau vėliau, užleidusi vietą ‘Shiraz’ ir ‘Cabernet Sauvignon’, atsidūrė nuošalyje.

Paradoksalu, bet būtent nemadingumas tapo jos stiprybe: ‘Garnacha’ beveik nebuvo persodinama, todėl iki šių dienų išliko daug senų vynmedžių Barosoje ir Maklarene. Šiandien, pasikeitus vyno mėgėjų skoniui ir vyndarių požiūriui, „Garnacha“ Australijoje atrandama iš naujo – jau ne kaip galingas, tamsus vynas, o kaip tai, ką vienas vyndarys taikliai pavadino Pietų ‘pusrutulio „Pinot Noir“. Šviesesnė spalva, aromatinis skaidrumas, elegancija ir struktūra leidžia kurti lengvesnius, bet gilius ir kartu labai, smagiai geriamus vynus, kuriuose svarbiausia ne jėga, bet balansas. Būtent tokį požiūrį puikiai atspindi ir mūsų degustacijoje bei po jos ragauti Australijos „Garnachos“ pavyzdžiai, natūraliai įsiliejantys į bendrą pasakojimą apie šių vynuogių vyno spektrą.

Lūžis įvyko, kai toks suvienodėjęs, nuo vynuogių ar šalies nepriklausantis vynų stilius pradėjo varginti tiek vyndarius, tiek įnoringesnius vartotojus, ieškančius ko nors subtilesnio. Nauja, daug keliaujanti ir smalsi vyndarių karta iš naujo atrado tikrąjį ‘Garnachos’ potencialą. Ir pirmiausia šios vynuogės atgimė Priorate, kur vyndariai Álvaro Palaciosas, René Barbier, Daphne Glorian, Josepas Lluísas Pérezas atgaivino senus ‘Garnachos’ vynmedžius vulkaninio skalūno ( licorella ) dirvožemiuose. Jie savaip interpretavo šitą veislę ir pasistengė atrasti pusiausvyrą tarp elegancijos, galios ir minerališkumo. Po beveik dviejų dešimtmečių Siera de Gredos kalnuose netoli Madrido atsiskleidė dar netikėtesnė ‘Garnachos’ pusė. Augdama ant granito uolienų ir vėsesniame klimate, ši veislė įgauna subtilių gėliškų natų ir beveik primena ‘Pinot Noir’. Šio stiliaus pradininkai buvo Daniele Landi ir Fernandas García. Jų tikslas buvo ne siekti didesnės koncentracijos ar „uogieniškumo“, bet pabrėžti vietos minerališkumą ir senųjų, dažnai pamirštų kalnų vynuogynų balsą. Anot Landi, būtent Burgundijoje jis suprato, kiek daug pastangų ten dedama atskleisti konkretaus terroir savitumą. Todėl ši nuostata įsigalėjo ir Gredos regione, vadinamojoje España Vacía – retai apgyvendintoje, bet labai autentiškoje Ispanijos dalyje.

Panašiai ‘Grenache’ istorija klostosi ir JAV. Kalifornijoje šios vynuogės buvo pasodintos dar XIX a. pabaigoje, apie 1850–1860 metais, kai San Chosė apylinkėse jas auginti pradėjo Charles’is Lefrancas. Nors JAV Sausojo įstatymo laikotarpis skaudžiai kirto visoms vynuogėms, bet kai amerikiečiams prailgintas „sausas sausis“ pabodo, ‘Grenache’ gana greitai sugrįžo į rinką dėl vienos labai praktiškos savybės – ypač didelio derlingumo. Būtent tai lėmė jos likimą pokario Amerikoje: vynuogės tapo pigių, saldžių rožinių vynų, ‘„White Zinfandel“ stiliaus produktų, taip pat visur paplitusių Kalifornijos jug wines („asočių vynu“ buvo vadinamas didesniuose buteliuose parduodamas stalo vynas – red. past.) pagrindu XX a. 8–9 dešimtmečiais.

Dėl to ilgą laiką ‘Grenache’ JAV egzistavo tarsi dviejose paralelinėse realybėse. Viena vertus, kaip masinės gamybos „darbinis arklys“ kaip Australijoje, kita vertus, kaip aukštos kokybės, terroir pagrindu kuriamų vynų sudedamoji dalis. Pastarieji dažniausiai siejami su senosiomis Europos tvirtovėmis – Šatonef diu Papu ar Prioratu, tačiau JAV ‘Grenache’ renesansas atėjo per prancūzus.

Lūžio tašku tapo „Tablas Creek“ vyninė Paso Robleso regione, nuo 1989 metų bendradarbiaujanti su legendiniu Ronos „Château de Beaucastel“. Būtent jų medelyno programa turėjo milžinišką įtaką kokybiškų ‘Grenache’ klonų paplitimui Kalifornijoje, Pietų Oregone ir Vašingtono valstijoje. Nors JAV rinkoje ilgą laiką dominavo ‘Cabernet Sauvignon’ prestižas ar „Sideways“ įtakotas kultinis ‘Pinot Noir’ statusas, pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio sulaukia Ronos veislės, o ypač ‘Grenache’ ir ‘Syrah’. Šiandien būtent tokie regionai kaip Paso Roblesas, Santa Barbara ir Vašingtono

DEGUSTACIJOS VYNŲ RINKINYS

Rožiniai

VYNAS TECHNINĖS DETALĖS

2017 Parisy Rosé. Ronos slėnis, Prancūzija

2020 Ochota

Barrels „Grenache The Fugazi“. Maklareno slėnis, Australija

100 % ‘Grenache’. Kalkakmenis ir molis. Vyndarystė – šalta maceracija, švelnus spaudimas, fermentacija nerūdijančio plieno talpose.

100 % ‘Grenache’. Smėlingas priemolis su molio ir kalkakmenio sluoksniais. Vyndarystė: minimalios intervencijos, laukinės mielės, brandinimas neutraliose statinėse, nefiltruotas.

Neįprastos vietos

DEGUSTACIJOS UŽRAŠAI BALAS

„Parisy“ esame ragavę ne vieną kartą, bet premjera buvo 2017 metais. Šitas rožinis vynas yra pagamintas ‘Garnachos’ pagrindu su maža ‘Cinsault’ priemaiša. Spalva – šviesaus lašišos atspalvio. Aromatas intensyvus: aviečių kompotas, cukruotos vyšnios, rožės, miško paklotė ir šiek tiek prieskonių. Burnoje svarus, platus ir kompleksiškas, visgi jaučiamas 14,5 % alkoholio suteikiamas svoris. Vynas koncentruotas, gilus, turtingo skonio, su vidutine rūgštimi ir ilgu, raudonais vaisiais paremtu poskoniu. 92 balai, bet kitais atvejais būdavo ir daugiau.

Spalva rožiniam vynui gana intensyvi, „lašišiška“. Aromatas vidutinio intensyvumo: vyšnios, rožės, žibuoklės, oda. Burnoje – vidutinio svarumo, įspūdingai lengvas, tik apie 12,5 proc. alkoholio. Vynas sultingas, šilkinės tekstūros, su vidutinio gausumo smulkiais taninais, vidutine rūgštimi ir raudonų vaisių bei gėlių poskoniu.

VYNAS TECHNINĖS DETALĖS DEGUSTACIJOS UŽRAŠAI BALAS

2020 Clos de Luz ‘Garnacha’ Azuda. Almahuė slėnis, Rapelis, Čilė

2018 Cayuse „God Only Knows“. Vala Vala slėnis, JAV

2019 San Giovenale „Habemus Etichetta Blu“. Lacijus, Italija.

Ispanija

100 % ‘Grenache’. Koliuviniai dirvožemiai su dideliu granito ir kvarco kiekiu. Vyndarystė: rankinis derliaus nuėmimas; 100 % visų kekių fermentacija su laukinėmis mielėmis atviruose betoniniuose fermentavimo induose; presuoto vyno brandinimas ~9 mėn. senose ąžuolo statinėse + laisvai tekančio vyno brandinimas 800 litrų molio amforose; buteliuose brandinta prieš išleidimą; nefiltruota ir nevalyta.

Mišinyje dominuoja ‘Garnacha’. Bazaltas, liosas, akmenuota struktūra. Vyndarystė: biodinaminė, laukinės mielės, amerikietiškas ąžuolas.

100 % ‘Grenache’. Vulkaninis molis. Vyndarystė: natūrali, ilgas brandinimas statinaitėse.

VYNAS TECHNINĖS DETALĖS

2012 Clos Erasmus. Prioratas, Ispanija 85 % ‘Garnacha’. Licorella.

2018 Comando G „Tumba del Rey Moro“. Sierra de Gredos, Ispanija

Granitas 700–900 m aukštyje. Vyndarystė: kekėmis, neutralus ąžuolas, minimalus sieros kiekis.

2020 Frontonio „El Jardín de las Iguales“. Aragonas, Ispanija

90 % ‘Garnacha’, 10 % ‘Macabeo’. Skalūnas ir kalkakmenis. Vyndarystė: labai ilga fermentacija, didelės talpos, neutralus ąžuolas.

Vidutinio intensyvumo, į ryškumą linkstanti rubino spalva. Aromatas – tiesiog nesupainiojamas. Vynas, regis, iš taurės klykia „Soy de Chile!“, nes vos įtraukus pirmuosius „garus“ , jis taip trenkia juodaisiais serbentais, kad dar kartą įsitikinome: kad ir ką Čilėje pasodintum, vynas ankstyvoje stadijoje vis tiek kvepės juodaisiais serbentais (kartais atrodo, jog net bulvės ar morkos ten galėtų taip kvepėti). Vis dėlto iš po serbentų „paklodės“ prasimuša ir kiti vaisiški bei žolelių aromatai. Iš skonio galima justi, kad vynas dar jaunas, tačiau taninai minkšti ir smulkūs, struktūra tvari, o visumą palaiko aukšta, gyvybinga ir maloni rūgštis. 91 balas, bet manau, kad potencialas augti su metais gali kilti ir iki kokių 93.

Vidutinio tamsumo rubino spalva. Intensyvus savory aromatas, su braškiškais, vyšniškais, gal dar šiek tiek raudonųjų serbentų, granatų, prieskonių žolelių, kažkokių laukinių (o gal ir naminių?) gėlių, na ir kiek netikėtais mėsos (šoninės) ir dūminių slyvų natų priedais. Burnoje – vidutinio svarumo, gyvybingas, labai koncentruotas, maloniai ir neįkyriai saldus ir drauge pilnas gyvybingos rūgšties su vaisiškais, žolelių arbatos ir net šiek tiek mėsiškais prieskoniais. Taninai minkšti, vidutinio intensyvumo ilgai išliekantis poskonis. Viskas lyg ir puikiai, bet kažko pritrūko iki aukštesnio balo. Gal elegancijos, o gal tiesiog laiko, nes visgi vynas dar gana jaunas.

Absoliuti marmurinė jėga ir galia taurėje – tarsi Mikelandželo Dovydo statula Florencijoje. Spalva gana ryški, linkstanti į tamsesnį rubino atspalvį. Aromatas intensyvus, kupinas gerai prinokusių vyšnių ir laukinių gėlių natų. Pasukus taurę išryškėja kalėdinio spanguolių kisieliaus su gvazdikėliais ir cinamonu niuansai, taip pat Viduržemio jūros prieskoninių žolelių dvelksmas. Skonis – taip pat intensyvesnis nei vidutinis, monolitiškas, struktūriškas, tarsi iškaltas iš akmens. Vynas vientisas ir elegantiškas, kupinas vaisiškumo, minerališkumo bei prieskoninių žolelių. Maloni rūgštis ir švelniai kreidiniai taninai burnoje pasklinda tarsi potvynis Šilutės rajone – užpildo visas gomurio ertmes. Poskonis be galo ilgas. Didžiulis siurprizas, nes nesitikėjome iš Italijos nieko panašaus. Drąsiai 96 balai, bet jeigu gražiai vynas bręs, su laiku gali kilti ir iki 100 balų. Tik kaip pagauti tą tinkamą laiką?

DEGUSTACIJOS UŽRAŠAI

Kultinis Priorato vynas. Vidutinė rubino spalva. Kvapas maloniai, bet neįkyriai intensyvus, kompleksiškas, su pernokusių vyšnių, braškių, figų džemo, šiek tiek odos, deguto, dūmų ir balzaminėmis natomis. Burnoje – vidutinio svarumo, platus ir galingas, su dūminiais, prieskoniniais ir šokoladiniais prinokusių raudonų vaisių skoniais su salstelėjusiomis natomis, didžiulis gylis ir išraiška dera su gausiais, tvirtai laikomais, bet smulkiai grūdėtais didesniais nei vidutiniais taninais. Labai ilgas poskonis. 95 balai, tikrai puikus vynas, bet buvo šalia „Habemus“, kuris kažkiek užgožė. Bet, žinodami „Clos Erasmus“ ir kitų geriausių Priorato vynų potencialą, galime tikėtis, kad su metais vynas tik gerės.

Visai kitokio tipo žvėris. Prieš tai ragauti vynai buvo galingi, o čia pamatėme visiškai kitokią uogų pusę. Vidutinio, į šviesesnę pusę linkstančio rubino atspalvio spalva. Aromatas gana intensyvus, tačiau aiškiai linkęs į raudonų vaisių ir uogų spektrą: rūgščios ankstyvosios vyšnios, raudonieji serbentai, braškės, rožių ir vaistažolių natos. Burnoje – vidutinio svarumo, „liesas“, elegantiškas ir santūrus, su sultingomis raudonųjų vaisių, gėlių ir mineralų natomis. Struktūra subtili ir rafinuota, rūgštingumas labai ryškus ir gaivus, taninai smulkūs ir vidutinio intensyvumo. Poskonis ilgas, tačiau, kitaip nei praėjusioje grupėje ragauti vynai, šis – labiau sukoncentruotas, tarsi strėlė judantis viena linija per gomurį, o ne išsiskleidžiantis į šalis. Čia dominuoja subtilumas ir elegancija, o ne galia ar ekspansyvumas. Šiek tiek pasiginčijome, bet visiems šis minerališkai „liesas“ profilis labai patiko.

Vidutinė, labai šviesėjanti rubino spalva. Tokiam „šviesiam“ vynui intensyvus vyšnių, raudonųjų serbentų, braškių, rožių aromatas, taip juntamos ir prieskonių žolelių užuominos. Vidutinio kūno, lengvas, elegantiškas, labai santūrus, su sultingų raudonųjų vaisių ir gėlių natomis, subtilia ir rafinuota struktūra, aukštu, gaiviu rūgštingumu, vidutinio gausumo smulkokais taninais. Manau, kad visai geras potencialas kilti aukščiau.

BALAS

Walla Walla AVA demonstruoja, kad ‘Grenache’ JAV gali būti naudojama ne tik masinės gamybos vynams, bet ir subtiliems, struktūriškiems, elegantiškiems – vynuogės vėl grįžta prie savo tikrosios, iš terroir kylančios tapatybės.

Pietų Amerikoje, pavyzdžiui, Argentinoje, ‘Garnacha’ dar reta, auginama daugiausia Mendosoje, Uko, Kalčaki slėniuose ar net Kebrada de Humahuakos aukštikalnėse. Tačiau būtent čia, kur kaitri saulė, vėsios naktys ir akmenuotos dirvos, vynuogės įgauna naują išraišką. Vietiniai vyndariai vertina ‘Garnachos’ atsparumą sausrai ir kuria iš jos lengvesnius, gaivius, terroir atspindinčius vynus. Kol kas sunku pasakyti, kokį lygį pasieks Argentinoje užaugintos ‘Garnachos’ vynai, bet, sprendžiant iš to, kaip šioje šalyje prigijo tokios veislės kaip ‘Malbec’, galime tikėtis, kad po keleto metų ragausime labai gero „Garnachos“ vyno.

Taigi ir šiandien „Garnacha“ gaminama visame Viduržemio jūros regione – nuo Aragono, Katalonijos ir Navaros iki Ronos

ir Sardinijos, taip pat Kalifornijoje, Australijoje, Pietų Afrikoje ar Čilėje. Vyne dera intensyvumas ir skaidrumas. Šylant klimatui, problema gali tapti gana aukštas alkoholio kiekis, bet geri vyndariai geba tai valdyti. Dėl šilkinės tekstūros, ryškių raudonų uogų – vyšnių, aviečių, braškių – natų ši veislė tampa nepakeičiama mišiniuose, o ir nemaišytas jos vynas yra aukštos kokybės.

Iš kitų vynuogių, ‘Garnacha’ išsiskiria daugiaveidiškumu. Iš jos galima pagaminti sunkų, uogienišką, alkoholiu ir vaisių ekstraktu pulsuojantį monstrą, tiesiog lipantį iš taurės. Tačiau iš ‘Garnachos’ gimsta ir nepaprastai subtilūs, skaidrūs, vos ne‘„Pinot Noir“ primenantys vynai, kurių tikslas – ne priblokšti aromatų intensyvumu, o, priešingai, pakviesti į tylų, beveik intymų subtilumo, tekstūros ir elegancijos tyrinėjimą.

Būtent apie šią amplitudę – nuo jėgos iki šnabždesio – ir atvėrė mūsų degustacija.

Degustavome pusiau aklai. Išskyrus keletą vynų, žinojome,

Prancūzija

VYNAS TECHNINĖS DETALĖS

2013 Henri Bonneau „Cuvée Marie Beurrier“. Châteauneuf-duPape, Prancūzija

2005 Domaine Pegau „Cuvée Laurence“.

Châteauneuf-duPape, Prancūzija

90 % ‘Grenache’

85 % ‘Grenache’, 15 % ‘Syrah’, ‘Mourvèdre’. Galets roulés Vyndarystė: tradicinė, betonas, seni kubilai, nefiltruotas. Pagaminta 500 butelių.

Intensyvesnė nei vidutinė rubino spalva. Intensyvesnis nei vidutinis aromatas su slyvų, juodųjų pipirų, šoninės, žemės, dūmų, džiovintų rožių žiedlapių, odos natomis. Didesnio nei vidutinis svarumo, sodrus, koncentruotas, tačiau rafinuotas ir elegantiškas, su nepriekaištingai valdomu vidutiniu rūgštingumu ir aukštais, bet smulkiais lipniais taninais. 94 balai (iš tokio banginio norėjosi šiek tiek daugiau).

Didis grožis. Sodri granato spalva. Išraiškingas aromatas su slyvų, žemės, džiovintų vyšnių, skrudintų žolelių ir figų natomis. Svaresnis nei vidutinis, sodrus, aksominis, elegantiškas ir santūrus, kupinas dūminių ir mėsinių džiovintų vaisių niuansų. Daug tvirtų taninų, vidutinis rūgštingumas. Poskonis, atrodo, tęsiasi amžinai.

Christophe'as Baronas ir Karin Gasparotti iš „Bionic Wines“ (Cayuse)

ką gausime, bet niekas, išskyrus šių eilučių autorių, nežinojo tvarkos, todėl degustuodami atskirų grupių vynus aklai spėliojome ir dėliojome teisingą sąrašą. Kartais nepataikydavome, o kartais kaldavome tiesiog kaip į kaktą. Visgi pusiau akla degustacija, kai žinai, ką gausi, ir kai matai vyno aprašymą, nėra labai sudėtingas, bet kartu ir įdomus pratimas. Atrinkdami vynus, žiūrėjome, kad ‘Garnacha’ isudarytų ne mažiau kaip 80 proc. mišinio.

Vakaro vynas? Turbūt labiausiai visus nustebino „Habemus“. Bet dar po kelių dienų pavėlavęs atvažiavo „australas“, 2006 metų „Torbreck Les Amis“ ir jis tikrai būtų sužibėjęs degustacijoje! Nesam daug ragavę grynų australietiškų „Grenache“, vis viena daugiausia teko susidurti su „Syrah“, bet šitas grynas „Grenache“ buvo tiesiog absoliučiai veislinis reikalas. Tai buvo rafinuotos elegancijos ir sodraus, ilgai išliekančio poskonio įsikūnijimas: labai labai intensyvus (bet neįkyriai) aromatas, rožės, žibuoklės, Katunskytės apdainuoti sodai, šiek tiek žemiškų natų, skrudintos žolelės. Vidutinio svarumo, itin elegantiškas ir rafinuotas, aksominis ir kvapnus. Be galo ilgo poskonio. Gaila, kad jo neturėjom, bet labai smagiai išragavom su vienu iš degustacijos dalyvių ir nusprendėm, kad visai tikėtina, jog tauta būtent šitą butelį būtų išrinkusi vakaro vynu.

Fernando Mora MW ir Mario Lopezas iš „Bodegas Frantoio“

Emanuele Pangrazi – „San Giovenale“

Lenkas, padaręs „Baltijos kelio“ midų

Augustavo midaus daryklos savininkas Piotras Piłasiewiczius Lietuvos vyno mėgėjams tapo matomas pernai, kai pristatė midų, padarytą iš 1569 medaus rūšių, surinktų iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos bitynų. Apie šį unikalų gaminį ir kitus su Lietuvos bitininkyste bei midudaryste susijusius projektus paprašėme papasakoti paties Piotro.

DREVINĖ BITININKYSTĖ – PIRMAS

ŽINGSNIS LINK MIDAUS

Mano kelias į midudarystę nebuvo nei tiesus, nei padiktuotas noro tiesiog investuoti santaupas. Gimiau Augustave, kur iki šiol gyvenu su savo mylima žmona Honorata ir trimis nuostabiais mūsų vaikais. Esu įgijęs tarptautinių santykių bakalauro bei tarptautinės jūrų teisės magistro laipsnį. Dirbau tiekimo specialistu įvairiose srityse: nuo plieno pramonės, aviacijos bei gynybos sektorių iki laivų statybos. Nors ankstesni darbai man patiko, su šeima nusprendėme surasti veiklą, kuri leistų mums gyventi arčiau to, ką mylime, – gamtos ir bičių. Tai įvyko 2016-aisiais, tačiau šio sprendimo ištakos siekia dar 2008-uosius, kai mano gyvenime atsirado drevinė bitininkystė – iš pradžių kaip mintis, vėliau kaip hobis, o galiausiai – kaip puoselėjama tradicija.

Tuo metu pirmą kartą išgirdau apie drevinę bitininkystę kaip apie tradiciją, kuri į Lenkiją grįžo meistrų iš Baškirijos (Pietų Uralas) dėka. Pagalvojau: puiku, kad šis amatas atgimsta, tačiau kodėl mes nesiremiame savo artimiausių kaimynų – baltarusių ir ukrainiečių – šaltiniais ir meistrais? Iš savo ankstesnių kelionių po Polesę žinojau, kad drevinė bitininkystė ten vis dar yra neatsiejama kraštovaizdžio dalis, o rasti žmonių, kurie šią kultūrą

puoselėja iš kartos į kartą, visai šalia mūsų, buvo itin paprasta.

Drevinė bitininkystė metams bėgant evoliucionavo kartu su manimi: 2013 m. sukonstravau savo pirmąsias dreves, pradėjau bitininkauti ir įkūriau Drevinininkų broliją (Bractwo Bartne) – nevyriausybinę organizaciją, registruotą Lenkijoje, bet aktyviai veikiančią visame regione. Mūsų organizacija sėkmingai pateikė paraišką įtraukti šį amatą į Lenkijos nacionalinį nematerialaus kultūros paveldo sąrašą, o 2020 m. kartu su draugais iš Baltarusijos pasiekėme, kad drevinė bitininkystė būtų įrašyta į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Nors Lietuva ir Ukraina dėl formalių kliūčių tuomet procese nedalyvavo, mes nuolat skatiname savo bičiulius lietuvius prisijungti prie šios paraiškos.

Nuo 2021 m. glaudžiai bendradarbiaujame su Dzūkijos nacionaliniu parku ir vietos žmonėmis. Daug kam tai gali būti netikėta, tačiau šis senovinis amatas iki mūsų dienų puikiai išliko būtent Dzūkijoje. Dirbdami kartu galime nuveikti kur kas daugiau populiarindami mūsų bendrą paveldą. Šiuo metu baigiame įgyvendinti „Interreg“ (LT-PL) finansuojamą projektą „Drevinė bitininkystė – tradicija be sienų“. Investuojame į savo muziejų Augustave, o Dzūkijos nacionalinis parkas kuria visiškai naują ekspoziciją ir mokymų centrą Musteikos kaime. Esu labai dėkingas Parko administracijai už pasitikėjimą maža nevyriausybine organizacija iš Lenkijos – būtent jų tikėjimas leido inicijuoti šį bendradarbiavimą.

MIDAUS GAMYBA: NUO ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKOS PAVELDO IKI MODERNAUS MEISTRIŠKUMO Esu toks žmogus: jei ko nors imuosi, atsiduodu tam šimtu procentų. Taip buvo su drevine bitininkyste, taip nutiko ir su midumi. 2017 m. kartu su bičiuliu Pawelu Kotwica iš Drevininkų brolijos Augustave įkūrėme midaus daryklą „Augustowska Miodosytnia“. Kaip ir drevinė bitininkystė, midudarystė yra sena ir tauri tradicija, kurią XIX a. išstūmė pigesni, komerciniai alkoholiniai

gėrimai. Nors Augustave pirmieji midudariai veikė nuo XVI a. pabaigos iki pat 1915 m., duomenų apie juos išliko nedaug.

Savo verslą auginame pamažu, reinvestuodami beveik kiekvieną uždirbtą zlotą. Pradėję nuo 2 tūkst. litrų 2018 m., 2025-aisiais pasiekėme beveik 32 tūkst. litrų metinę gamybą. Mūsų midus tapo Augustavo ir Suvalkų krašto pasididžiavimu bei atpažįstamu regioniniu produktu. Augustavas yra populiarus kurortas, kasmet pritraukiantis apie 300 tūkst. turistų (daugiausia iš Lenkijos, Lietuvos bei Vokietijos), o tai mums sukuria puikią bazinę rinką. Dalį pajamų skiriame Drevininkų brolijai, taip remdami senosios bitininkystės kultūros atkūrimą.

Receptų savo gėrimams ieškome turtingoje Abiejų Tautų Respublikos tradicijoje. Studijuodami istorinius midudarystės būdus ir derindami juos su moderniais, siekiame sukurti gėrimus, kurie išlaikytų tradiciją, tačiau atitiktų šių dienų vartotojo lūkesčius, susijusius su elegancija ir kokybe. Šis požiūris pasiteisino – esame pelnę daugiau nei 70 medalių tarptautiniuose konkursuose JAV, Lenkijoje, Ispanijoje ir Meksikoje. Dažnai girdime, kad mūsų midus yra vienas geriausių (o gal ir pats geriausias) Lenkijoje. Vienas svarbiausių mūsų daryklos identiteto elementų yra ryšys su Lietuva. Didžioji dalis gamybai naudojamo medaus atkeliauja būtent iš Lietuvos. Mus skiria vos 50 kilometrų, tad geografinis artumas sukuria natūralias galimybes bendradarbiauti ir keistis idėjomis, o dėl palankaus klimato ir mažesnio gyventojų tankumo Lietuvoje pagaminamas iškirtinės kokybės medaus perteklius. Jau aštuonerius metus bendradarbiaujame su nuostabia šeima iš Šalčininkų rajono. Šie vidutinio dydžio bityną (apie 450 bičių šeimų) prižiūrintys bitininkai daro tai, ką mėgsta, o mes iš jų

medaus kuriame išskirtinės kokybės midus, kuriuose dera gėlių saldumas, skonio sodrumas ir natūralus kompleksiškumas.

Mūsų, lietuvių ir lenkų, ryšys yra ne tik praktinis, bet ir istorinis. Kai Lenkija ir Lietuva buvo viena valstybė, kartu pasiekėme didingiausių pergalių: nuo Žalgirio mūšio 1410 m. ir Maskvos 1612 m. iki Liublino unijos (1569 m. sic!) ar XIX a. sukilimų.

„BALTIJOS KELIO“ MIDUS – TŪKSTANČIO BITYNŲ ISTORIJA

„Augustowska Miodosytnia“ man yra daugiau nei alkoholio gamybos vieta. Tai kultūrinės atminties saugykla ir modernus seniausio pasaulyje gėrimo ambasadorius. Sujungdami Abiejų Tautų Respublikos tradicijas, išskirtinę lietuviško medaus kokybę, lenkišką požiūrį ir tyrą Augustavo šaltinių vandenį, kuriame produktą, pasakojantį apie mūsų paveldą ir regioninį pasididžiavimą. Nors labai vertiname draugus iš Šalčininkų, žinome, kad Lietuvoje ir toliau į šiaurę yra daugybė kitų puikių bitynų.

Idėja sukurti „Baltijos kelio“ („Baltic Way“) midų gimė bendraujant su bičiuliu Aleksandru Pupkevičiumi, bendrovės „Lithuanian Bee“ savininku. Jis renka medaus pavyzdžius iš visos Lietuvos, tad pamanėme, kodėl gi neišplėtus geografijos į Latviją bei Estiją ir nesukūrus vieno bendro midaus. Pirmiausia norėjome jį pavadinti „Tūkstančio bitynų midumi“, tačiau netrukus suvokiau, kad yra daug svarbesnė istorija – 1989-aisiais įvykusi Baltijos kelio demonstracija, kuriai įprasminti galima skirti šį gėrimą.

Kiekvienam lietuviui, latviui ar estui Baltijos kelias yra kertinis įvykis: kiekvienas puikiai prisimena, ką veikė tą dieną. Tai buvo vienybės ir savimonės aktas, aiškus signalas pasauliui, kad šių šalių žmonės niekada savo noru netapo Sovietų Sąjungos dalimi. Jie žinojo, kad jų suverenitetą atėmė vokiečių ir rusų susitarimas prieš pat Antrąjį pasaulinį karą. Ši žinutė išlieka aktuali ir šiandienos geopolitiniame kontekste, primindama apie tautų teisę į laisvę.

Šio midaus gamybai prireikė daug rankų darbo: kartu su bičiuliais iš Estijos daryklos „Nöösker“ visą dieną į virimo katilą pylėme medų iš 1 569 indelių, atkeliavusių iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Pagal Lenkijos midaus klasifikaciją „Baltijos kelio“ midus yra Trójniak – medus sudaro trečdalį gėrimo. Padarėme 2400 0,375 litro buteliukų ir išsiuntėme ne tik į Baltijos šalis, bet ir į Čekiją. Parduodame ir Lenkijoje. „Copa Reina“ midaus varžybose Ispanijoje „Baltijos kelio“ midus įvertintas aukso medaliu, o „Valkyrie Mead Competition“ JAV – sidabro.

Jį ragavę Lietuvos someljė apibūdina kaip kvepiantį gėlėmis, ramunėlėmis, džiovintomis vaistažolėmis, žaliąja arbata. Burnoje saldumą atsveria labai švelnus karstelėjimas ir natūrali medaus gaiva. Tikime, kad „Baltijos kelio“ midus yra mūsų bendro paveldo, meistriškumo ir regioninio pasididžiavimo istorija, supilstyta į butelius.

Aplankius „Gają“ Barbareske

Lietuvių someljė paprašėme pasidalinti įspūdžiais aplankius „Gajos“ vyninę Barbaresko kaimelyje Pjemonte.

„Gajos“ savininkas Angelo Gaja praeito amžiaus 8 dešimtmetyje pradėjo daryti tai, ko Italijoje dar niekas nebuvo daręs: išskirti vynuogynus, atskirti jų vyną pilstant į butelius ir vynuogyno pavadinimą prilyginti Burgundijos Grand Cru. Sorì San Lorenzo, Sorì Tildìn, Costa Russi – šie pavadinimai greitai tapo naujo italų vyndarių požiūrio, anot kurio, terroir ir tapatybė ne mažiau svarbūs kaip vyno skonis, simboliu.

Angelo Gaja keitė požiūrį į darbą vynuogyne ir vyninėje: mažesnis derlius, griežtesnė atranka, prancūziškos statinės (pranc.

barriques, 225 l) vietoj tradicinių itališkų (it. botti, 1000 l ir daugiau). Pastarasis sprendimas anuomet kėlė karštus ginčus, tačiau rezultatas – taniniška, sudėtinga veislė ‘Nebbiolo’ tapo suprantama ir artima rašytojams apie vyną ir kolekcininkams.

Ne mažiau svarbu, kad Angelo Gaja aktyviai keliavo po JAV ir Europą, pristatydamas barbareską kaip lygiavertį bordo ir burgundijai – ir atitinkamai įkainodamas savo vyną. Tai buvo ir provokacija, ir manifestas vienu metu: itališkas vynas nėra pigus malonumas, tai pasaulinio lygio produktas, vertas pagarbos ir investicijos.

DOMINYKAS LIUKPETRIS („DA ANTONIO“)

Po mūsų kelionės į „Gają“ vis dar gyvenu tuo jausmu, kuris, atrodo, nepasibaigia kartu su paskutiniu gurkšniu. Norėjosi labiau pasidalinti ne faktų rinkiniu, o vidine būsena, parsivežta iš Pjemonto.

Jis man atsivėrė kaip kraštas, kuriame viskas vyksta tyliai, bet labai tiksliai. Vynuogynai – vienas už kitą gražesni, tačiau svarbiausia ne estetika, o skirtingi reljefai, formuojantys vyno veidą. Aukštis, dirvožemis, klimatas – viskas čia lemia, kiek elegancijos atsiras taurėje. Būtent Pjemonte pradėjau kitaip suprasti ‘Nebbiolo’. Ne kaip galingas vynuoges, o kaip subtilias, net trapias, bet turinčias tvirtą stuburą ir struktūrą, daug rūgšties, kuri leidžia laikui dirbti. Barbareskas man pasirodė kaip švelnesnė, labiau kalbanti ‘Nebbiolo’ pusė, o barolas – tylesnis, bet gilesnis, reikalaujantis daugiau laiko ir susikaupimo.

Ir tada – „Gaja“. Tai nebuvo tik vynai. Tai buvo skirtingos tos pačios idėjos interpretacijos. Skirtingi balsai, bet ta pati kalba. Labiausiai įsiminė šie vynai:

• „Sperss“ – uogiškas, gyvas, beveik tonizuojantis, net primenantis „Negroni“ savo energija;

• „Sorì San Lorenzo“ – miško paklotė, nukritę lapai, tylus gylis;

• „Sorì Tildin“ – struktūra, kuri gimsta net sudėtingais metais;

• „Darmagi“ – „gaila“, „nusivylimas“ (taip Angelo Gaja pavadino šį „Cabernet Sauvignon“). Tačiau, mano akimis, tai ne klaida, o pareiškimas. Žemiškas. Gilus lyg kepiniai su aguonomis. Ne vaisiai, ne gėlės, o kažkas šilto, tamsaus, beveik nostalgiško. Ir staiga tas „gaila“ tampa labai įdomu ir prasminga.

Net IDDA vyno projektas, nors jau visai kitame krašte, Sicilijoje, paliko stiprų įspūdį: vulkaninis dirvožemis, sūrumas, grynumas. Atrodė, kad mąstysena išlieka ta pati, tik kalba pasikeičia.

Galų gale supratau, kad šioje kelionėje svarbiausia buvo ne vynas, o paieška. Bandymas suprasti, kaip skonis, struktūra ir aplinka susijungia į vieną pojūtį ir kaip tas pojūtis išlieka ilgiau nei pats vynas.

MARTYNAS PRAVILONIS („HEJI“, „ESPERANZA LAKE RESORT“)

Vizitas pas „Gają“ man dar kartą patvirtino per pastaruosius keletą metų susidarytą įspūdį, jog gerų gamintojų, „lengva ranka“ daromų ‘Nebbiolo’ vynų nebereikia brandinti 10–15 metų, kad jie atsiskleistų ir taptų geriami. Tai lemia išaugęs vynuogininkystės ir vyndarystės žinių lygis, ypač ryškus tokiose vyninėse kaip „Gaja“. Dėmesys detalėms, geriausios terroir išraiškos paieškos tiek dirbant vynuogynuose, tiek vyninėje.

Pastaruoju metu vyninėje daug dirbama su didesnėmis geriausiomis austriško ąžuolo statinėmis „Stockinger“. Jos

neužgožia vaisiškumo, nedominuoja, leidžia išsiskleisti vynuogyno bruožams. Tai buvo ypač juntama ragaujant 2023-iųjų vynus, vis dar bręstančius statinėse. Dar neišpilstyti „Costa Rusi“, „Sori Tildin“ bei „Sori San Lorenzo“ jau pasižymėjo nepriekaištinga derme, kvapnumu, sultinga gaiva bei elegancija. Kiekvienas jų išsiskyrė savo ypatumais. „Costa Rusi“ – kvapnus, „lieknas“, kupinas raudonų uogų aromato ir skonio. Virš jo esančio Sori Tildino vynuogyno vynas – tamsesnių tonų, našlaičių, saldymedžio bei juodų vyšnių aromato. Tuo tarpu legendinio Sori San Lorenzo vynuogyno vynas jau kompleksiškas, prieskoniškas, turintis įkaitusio akmens minerališkumo, arbatos, anyžių bei tamsių uogų kvapų.

Nors kelionės metu ragavome ir nuostabaus senų derlių vyno, skaniausias man visgi buvo „Gaja Barbaresco 2018“. Vėsaus, lietingo derliaus vynas buvo glotnus, nepriekaištingos dermės, sultingas, glotnių kreidiškų taninų ir kompleksiško skonio, taurėje skleidėsi visa puokštė vadovėlinių barbaresko kvapų: rožių, vyšnių, bruknių, erškėtrožių, miško paklotės bei subtilių saldžių prieskonių.

Šis vynas puikiai įrodo, jog teiginys, kad barolą ir barbareską reikia gerti po 10–15 metų, yra mitas ir šiems laikams nebegalioja.

Gaetano Pesce’s kūrinys „La crocifissione della manualità” („Amatininkystės nukryžiavimas”). Galingas, nerimą keliantis kryžius, prie kurio prikalta daugybė rankų. Menininkas jį aiškina taip: „Smegenys gimdo idėją ir perduoda rankoms, kad šios ją padarytų matomą. Šiame procese rankos atranda vertybes, kurių smegenys nebuvo numatę. Amatininkystės nuvertinimas yra labai rimta problema kiekvienoje srityje, kur kuriama fiziškai.“ Šis kūrinys mums labai brangus, nes amatininkystė yra visko, ką darome, šerdis. (Gajų šeima)

LUKAS DAUGIRDAS („TODA“, „DŽIAUGSMAS“)

Pjemontas – tai regionas, nuo kurio prasidėjo mano domėjimasis vynu. Nors čia karaliauja raudonieji, ypač barbareskas, barolas bei barbera, mane sužavėjo „Gajos“ baltieji „Gaja Alteni di Brassica Sauvignon Blanc“ ir „Gaja Gaia & Rey Chardonnay“. Šie vynai pakeitė mano požiūrį į baltuosius vynus regione, parodė, kad baltieji gali būti labai unikalūs ir saviti. Tam daug įtakos turi ir pati „Gajos“ vyninė: jų vynai be galo rafinuoti ir tai jaučiama net degustuojant tiesiai iš statinių.

Liutauras Šauklys molyje augina ‘Marquette’

Arūnas Starkus

Liutauro Šauklio vynuogyną „Ievos uogos“ fotografuojame lietingos 2025 m. liepos pabaigoje. Pažąsų kaime Pasvalio rajone po kojomis žliugsi molinga dirva. Žolės nearia. Todėl kai kurie vynmedžiai vos kyšo iš pievos. Tačiau jaunasis vyndarys dėl to nesirūpina: vynuogėms taiko griežtą spartietišką drausmę – išgyventi turi pačios. Visi atsirasiantys tarpai bus užsodinti ‘Marquette’.

Sodyboje daugiau natūralios gamtos – gėlės („Gaila pjauti – tegul žydi“) ir didelis laukas krienų („Norėjau pasodinti toj vietoj šilauoges. Su diskais sukultivavau žemę –krienai susismulkino , pasidaugino ir dabar va – miškas.“)

‘Marquette’, kaip sako Liutauras, „pasiutus veislė, nesvarbu, ji ant žemės, ne ant žemės – auga“. Tiesa, po lietingos, trumpos ir šaltos 2025 m. vasaros Liutauras nepatenkintas net ja: nors vynuogės pasiekė 20 °Brix, tačiau rūgšties buvo labai daug. „Skinant – pusė uogų nesunokusios. Reikėjo liepos mėnesį didžiąją dalį kekių nuskinti, likusi dalis gal galėjo ir prinokti. Bet šiaip – kompotui sultys. 8 litrus pabandžiau rauginti. Išpyliau.“

Ant molio matosi, kas auga, kas nė nebando. Todėl veislių, kurias Liutauras Šauklys ruošiasi pasilikti, ratas labai siauras: ‘Marquette’, ‘Adalmiina’, ‘Itasca’, ‘Valiant’. „Ar galima iš ‘Valiant’ padaryti vyną, pamatysime šiemet: kvapas stiprus – vitis lambrusca, skonis rūgštus. Vynas primena laikus, kai su šiaudeliu iš butelių traukdavome tėvų gaminamą naminį vyną. Bet pasaldini ir padarai „kaimo kapelą“ – kad bobutėm patiktų. Ir toks vynas turės savo pirkėją.“

Liutauras raus lauk ‘Pinot Noir Precose’, nes ši veislė nesulaukia rudens dėl ligų. Jam ‘Juodupė’ kaip techninė veislė – prasta: pernokusi neturi skonio, sunku skinti, nes kekė įsikabina į vielas, prinokusi pradeda byrėti. „Pavalgymui gerai – anksti prinoksta, uogos gana stambios. Vaikai valgo kaip pasiutę. Nepasiteisino: ‘Dovga’, ‘Canadice’, ‘Jupiter’ – kauliukų nėra, šalčiui atsparios, bet ‘Canadice’ – nykščio storio ūgliai, o nedera, ‘Jupiter’ nušalo, ‘Dovgos’ krūmus suvalgo ligos. Dariau iš ‘Baltikos’ raudonąjį vyną – nusivyliau. Skonis geras tik kai rūgsta – pusiau saldus ir mažai alkoholio. Pasibaigus fermentacijai, po malolaktinio virsmo – nieko gero, bus valgymui. ‘Kristal’ po šios žiemos, atrodo, teks keisti formavimo metodą iš aukšto kordono į žemą – šabli kordoną.“ Molingoje dirvoje, anot vynuogininko, nepasiteisino ir ‘Solaris’.

Liutauro Šauklio darbas – automatizuotų krosnių montavimas ir paleidimas. Todėl daug ką yra linkęs daryti savo rankomis: gavo dovanų ir savo malonumui „išmankštino“ seną vokišką 100 t slėgio vyno spaudimo presą.

Liutauras ant rankos išsitatuiravęs vynuogių kekę ir žmoną Ievą su dukrom Ėja ir Ūla.

Vynmedžių auginimo bumas tarpukario Lietuvoje

Karolis Bradūnas

Nacionaliniame Valdovų rūmų muziejuje saugomas XVI a. viduriu datuojamas vynuogės kauliukas (1 pav.). Tuo metu vynuogės Lietuvoje neaugo, todėl galima spėti, kad į Vilnių šis kažkada vynuogės dalimi buvęs Žemutinės pilies radinys galėjo patekti iš kaimyninių Abiejų Tautų Respublikos valstybių – Vokietijos, o gal Vengrijos – arba kauliukas galėjo atkeliauti kartu su Italijoje ar Ispanijoje sudžiovinta razina. Reali galimybė, kad šios uogos į Lietuvą galėjo būti atvežamos ir anksčiau, o nuotraukoje matomas kauliukas tik anksčiausiai datuojamas šios kultūros Lietuvoje pavyzdys.

1 pav. Vynmedžio uogos kauliukas XVI a. viduryje. Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai. Iš: epaveldas, [interaktyvus], https:// www.epaveldas.lt/preview?id=LDK VR8834587514049464, [2025-12-07]

Tais laikais viskas priklausė nuo užsakovo piniginės storio, nes importuoti dalykai buvo savaime brangūs, todėl natūralu, kad vynuogės buvo prabangos prekė, prieinama tik patiems turtingiausiems. Kiek vėliau vynuogės augintos Lietuvos dvarų oranžerijose. Turbūt reto augalo statusas jo savininkui suteikė galimybę pasididžiuoti prieš dvare apsilankančius svečius, todėl galima išvada – ilgą laiką vynuogės Lietuvoje simbolizavo prabangą ir galią.

Visgi retas šio straipsnio skaitytojas gali pasigirti aukštu kilmės jam suteiktu statusu. Istorinę atmintį ir tradiciją išlaikiusių dvarininkų Lietuvoje nėra, o dar tik besiformuojanti naujoji dvarininkystė yra labiau išimtis nei taisyklė, todėl būtų teisinga kalbėti ir klausti ne apie elitą, o kada vynuogės tampa prieinamos ir įperkamos eiliniam Lietuvos gyventojui? Atsakymas: kuomet lietuviai patys jas užsiaugina, o tai įvyksta beveik prieš šimtą metų smetoninėje Lietuvoje.

Nepriklausomybės pradžioje vynuogių visai nebuvo arba jos buvo užsilikusios dvarų, vienuolynų arba mėgėjų soduose bei augalų kolekcijose. 1911 m. tuo metu Sankt Peterburgo universiteto studentas Jonas Kriščiūnas, vėliau tapsiantis vaisių vyndarystės Lietuvoje teorijos pradininku, leidinyje „Apie uogas“ rašo: „[d]auguma mislija, kad vynuoges galima veisti tiktai pietų šalyje, kur daug šilčiau ir, žinoma, mažai kas mėgina veisti pas mus. Ir tie, kurie mėgina veisti, paskui tankiausiai pameta arba taip apleidžia, kad jos jau nėsti panašios į tikras vynuoges“. Minimas J. Kriščiūno parašytas (o gal tiesiog į lietuvių kalbą išverstas) traktatas tampa vienu pirmųjų vynuogių auginimo pradžiamokslių, kuris 1924 m. susilaukia papildyto leidimo.

O štai 1940 m. straipsnis (2 pav.), skirtas vynuogių auginimui, jau rodo brandų tarpukario žiniasklaidos susidomėjimą vynuogėmis.

Jame teigiama, kad vynuogių krūmai šalčiui itin jautrūs tik jauname amžiuje, o subrendę gali atlaikyti ir šaltas žiemas. Palyginimui, tie, kas augina rožes, gali auginti ir vynuoges, nes šių augalų auginimo reikalavimai kone vienodi. Nurodoma, kad vynmedžių kultūra galima atvirame lauke dar 52° šiaurės platumoj, kuri baigiasi ties šiaurės Vokietija, o ten klimato sąlygos gan panašios su pietų Lietuvos. Savo aukso amžių Lietuvoje vynuogės pasiekė 4 dešimtmečio antroje pusėje, kuomet Lietuvos žemės ūkio smulkiųjų šakų ir specialių kultūrų draugijų sąjunga „Sodyba“ (įsteigta 1934 m.) pradėjo masiškai platinti vynuogių kelmelius. „Sodyba“ turėjo nedidelį parduotuvių tinklą visoje šalyje. Siekdama skatinti auginamų augalų įvairovę ši sąjunga pradėjo vynuogių kampaniją visoje šalyje. Sudariusi sutartį su patyrusiu vynuogių augintoju, „Sodyba“ ėmėsi žema kaina platinti vynuogių kelmelius, ir žmonės juos noriai pirko. Buvo galima nusipirkti bent keturių vynuogių veislių sodinukų: ‘Madleine angwine’, ‘Lietuvos saulė’, ‘Früher molingre’ ir ‘Früher blauer burgunder’. Vienmetis medis kainavo 1,5 lt, o antrametis litu brangiau. Minima, kad nuo 1935 m. iki 1937 m. Lietuvoje buvo parduota apie 7 tūkst. vynuogių kelmelių, kurie vos po kelerių metų pradėjo duoti derlių. 1937 m. buvo priskaičiuojama iki 3 tūkst. vynuogių augintojų savo reikmėms. O 1939 m. agronomų surinktomis žiniomis, Lietuvos vynuogių augintojai turėjo 20 tūkst. kelmelių.

Prasidėjus vynuogių auginimo akcijai, kilo papildomos literatūros, kuri išmokytų naujuosius augintojus vynuogių auginimo subtilybių, poreikis. Taip atsirado vieno iš „Sodybos“ vadovų, agronomo Justo Strazdo vadovėlis „Vynuogių auginimas namų pasienyje“ (3 pav.). Šios knygos turinys buvo platesnis, joje nagrinėta daugiau temų nei minėtame J. Kriščiūno darbe. J. Strazdo knyga papildyta ne tik vynuogių dalių apibūdinimais, vynmedžių formavimu, priežiūra vasara ir žiemą, kova su ligomis ir kenkėjais, bet, labai svarbu, itin gausiomis iliustracijomis. Ši knygutė tapo pagrindiniu darbu, kuriuo rėmėsi vėliau įvairiomis vynuogininkystės temomis rašę autoriai.

3 pav. J. Strazdas, Vynuogių auginimas namų pasienyje, 1937, Kaunas. Nuoroda internetu: http:// www.vynmedis. lt/vynmedziuauginimas/jstrazdas-vynuogiuauginimas-namupasienyje/

J. Strazdas nuo kitų autorių skiriasi tuo, kad aprašo vynuogių auginimą ne plikoje žemėje pakreipus sodinuką į pietų pusę, bet pastačius atskirą stiklinę užuovėją, taip sudarant sąlygas vynmedžiui augti visus metus ir išgyventi lietuviškas žiemas: „Vynmedis yra pietų krašto augalas, bet pastaraisiais laikais jis pamažu traukiamas ir į šaltesnius kraštus. <...> Latvija per keletą metų sukūrė vynmedžių

kultūrą po stiklais. Ir Lietuvoje jau rasime ne vieną augintoją, auginantį vynmedžius po stiklais ir jų uogas tiekiantį Lietuvos rinkai.“

J. Strazdas, kaip ir J. Kriščiūnas, taip pat mini vynuoges, kurios gali augti Lietuvoje. Iš J. Kriščiūno įvardintųjų, J. Strazdo sąraše belikusios ‘Madleine angevine’ ir ‘Früher Malingre’. Kitos išvardintos veislės: ‘Früher roter Malvasier’, ‘Muskat St. Laurent’ –labiau prisitaikiusios prie sudėtingų oro sąlygų. Tarp jų netikėtai atsiranda ir viena lietuviška vynuogių veislė. Tai karininko, rašytojo, archeologo Petro Tarasenkos sode prieš 1936 m. išvesta ‘Lietuvos saulė’. Jis nuo 1926 m. apsigyveno Kaune, Tvirtovės alėjoje, kur turėjo didelį, paties prižiūrimą sodą. Kaip vynuogių augintojas, P. Tarasenka turėjo išskirtinį pasisekimą.

Pirmą kartą vynuogės ‘Lietuvos saulė’ paminimos spaudoje per „Sodybos“ akciją: jos buvo tarp 1936 m. parduodamų šios organizacijos vynuogių kelmelių. J. Strazdas savo knygoje taip apibūdina šią veislę: „Lietuvos saulė“, tai nėra Lietuvoje išauginta veislė, bet tik Kauno mieste pas daržininką daug metų augusio vynmedžio palikimas. <...> Tai esanti šalčiams labai atspari veislė, mediena gerai prinokstanti. Uogos vidutiniško didumo, šviesiai žalios, sultingos, gana saldžios.“ Agronomas B. Mikalkevičius šią informaciją dar papildė: vynuogės sunoksta rugpjūčio pabaigoje–rugsėjo pradžioje ir greičiausiai yra išvestos iš ‘Šv. Lauryno’ (‘St. Laurent’) veislės. Galima pridurti, kad veislė nepasižymi dideliu atsparumu netikrajai miltligei, o vynuogės yra nuostabaus muskatinio skonio, kvapnios. Tinka ne tik desertui, bet ir vyno gamybai. Taip pat tarpukariu auginant kitas Lietuvoje augančias vynuoges, kaip ‘Madleine ang wine’, buvo patariama šalia sodinti bent vieną ‘Lietuvos saulės’ kelmelį, nes kitu atveju pirmosios vynuogės žiedai neapsivaisins.

ankstyvosios vynmedžių rūšys.“ Svarbu pridurti, kad tokią aukštą importuojamų vynuogių kainą palaikė pati valstybė: reikalavo sumokėti 3 lt tarifą už 1 kg importinių vynuogių.

Gal šiuo atveju mokestis ir aukšta importinių vynuogių kaina buvo palanki vidaus rinkai, nes lietuviškos vynuogės pradėjo atsirasti ūkio parodose ir, svarbiausia, kasdieninėje apyvartoje. Gražiausiai tai iliustruoja 1937 m. „Ūkininko patarėjo“ 38-ojo numerio pirmajame puslapyje pozuojanti paties J. Strazdo nufotografuota vynuogių kekė su pasididžiavimą keliančiu prierašu, kad čia ne importinės, o lietuviškos, Kėdainių apskrityje, namų pasienyje, išaugintos vynuogės (5 pav.). Iš viso 1937 m. Lietuvoje prisirpo 13 t vynuogių, o jau 1939 m. skaičiuojamas net 50 t vynuogių derlius. Tačiau net ir toks išaugęs kiekis nepatenkino vidaus rinkos paklausos.

Susiklosčiusi situacija vertė vis garsiau kalbėti apie vynuogių auginimą jau nebe namų pasienyje, o olandų ir belgų pavyzdžiu statant didžiulius šildomus šiltnamius: „Naujieji Olandijos ir Belgijos vynuogių šiltnamiai yra ne tiktai pigūs, bet, svarbiausia juose auginant, su mažiausiomis išlaidomis įmanoma pasiekti aukščiausios rūšies gausaus stalo vynuogių derliaus. <...> Šiltnamiai paprastai statomi 7,5–8 m platumo ir 20–40–50 m ilgumo. <...> Svarbu tik, kad arti būtų kūdros, ežero arba upės vanduo, nes šulinio vanduo vynuogėms netinka. <...> Tokio šiltnamio ilgaamžiškumas turėtų būti net 30–40 m., kol pačio šiltnamio dirva taps visiškai nebederlinga.“

Taigi su „Sodybos“ akcija ir ją lydinčia J. Strazdo knyga Lietuvoje įvyko proveržis vynuogių auginimo kultūroje: „Vynuogių auginimas kaskartas vis labiau ir labiau plečiasi Lietuvoje. Ne tik Kaunas ėmė jų auginti savo triobesių pasieniuose, bet ir provincijoj.“ Kitame straipsnyje priduriama: „Šiuo metu Kauno krautuvėse galima jau net pirkti savo kraitę išaugusių ir išnokusių vynuogių. Kilogramas pardavinėjamas po 6 lt, kai tuo tarpu iš užsienio atgabentų kilogramas po 14 lt. Lietuviškos vynuogės lyginant jas su užsieniškėmis yra kiek smulkesnės, nes atvirame ore, ne po stiklais Lietuvoje gali būti auginamos tik

4 pav. Vynuogių kekė, užauginta Serbentų kaime prie atviros sienos. Ūkininko patarėjas, 1936, nr. 40

Tokie teiginiai ir užmojai yra išties įspūdingi, lyginant su situacija Lietuvoje dar prieš keletą metų. Nuo knygelės „Vynuogių auginimas namų pasienyje“ išleidimo iki siūlymų sekti latvių, olandų ir belgų pavyzdžiu, t. y. pradėti vynuogių auginimą pramoniniu būdu šiltnamiuose, praėjo vos dveji metai – tai galima laikyti sveikintinu ir džiaugsmingu pasiekimu . Ir nors visos lietuviškos vynuogės buvo skirtos tik valgymui (vyno rinka buvo užpildyta lietuvišku vaisių vynu), toks progresas r odo didelį lietuvių ūkininkų iniciatyvumą ir atvirumą naujovėms, kurio būtina neužmiršti ir tuo didžiuotis.

KĘSTO RIMDŽIAUS PATARIMAI

kaip gaivinti plaukus pavasarį

Po žiemos mūsų plaukai dažnai būna sausi, nualinti ir pažeisti. O kur dar pavasarį besikeičiantys orai, UV spindulių ir vėjo poveikis... Visa tai vargina plaukus. Norite pasirūpinti savo plaukais, kad jie atrodytų sveiki ir žvilgantys? Rinkitės paprastą, bet veiksmingą priežiūrą.

Šampūnas, kondicionierius ir kaukė

Šaltasis metų laikas ir namų šildymas sausina plaukus, jie praranda drėgmę. Kad atgaivintumėte plaukus, siūlau naudoti švelnius kasdienius šampūnus ir atitinkamą kondicionierių. Tam puikiai tinka mūsų naujasis šampūnas iš SCALP SENSITIVE linijos. Nors jis skirtas jautriai galvos odai, gali būti naudojamas dažnai. Turi raminamąjį poveikį, todėl pasirūpina ir sudirgusia, jautria oda.

Taip pat kartą per savaitę siūlau pasimėgauti namų procedūromis ir naudoti plaukų kaukę ar papildomą purškiamą nenuplaunamą kondicionierių, pavyzdžiui, mūsų KUKLA REPAIR kaukę arba KUKLA LEAVE-IN purškiklį

Aliejiniai produktai

Pavasaris ir vasara – tai laikas, kai tikrąja žodžio prasme pasileidžiame plaukus ir nebeslepiame jų po kepurėmis. Todėl dabar pats metas naudoti lengvus aliejinius fluidus su arganų arba simondsijų aliejais. Jie padeda gaivinti plaukus, suteikia minkštumo, glotnumo, o papildomos medžiagos, tokios kaip alavijų ekstraktas, pamaitina plaukus iš vidaus. Taigi plaukai įgauna daugiau elastingumo ir žvilgesio.

Kartu su šampūnu visada rekomenduoju naudoti stipraus poveikio kondicionierių iš mūsų TOP favoritų: KUKLA maitinamąjį, drėkinamąjį ir KUKLA atkuriamąjį kondicionierius. Žiemos nualintiems plaukams puikiai tiks stipresnio poveikio drėkinamasis kondicionierius.

Nors aliejinius produktus dažniausiai naudojame šaltuoju laikotarpiu, nepamirškime jų ir pavasarį. Mūsų TOP pasirinkimas plaukų priežiūrai – KUKLA HAIR OIL ypač tinkamas plonesniems plaukams.

Džiaukimės šylančiais orais ir kasdien gražėjančiais plaukais!

Lietuviškumo paieškos kuriant desertus

Arūnas Starkus

Unikalių, grynai lietuviškų patiekalų, kuriais galėtume didžiuotis, įvairovė nėra labai didelė. Su saldumynais situacija dar liūdnesnė. Mūsų šakočius, medučius, meduolius ar žagarėlius, keptus obuolius, uogienes, uogas ir vaisius galime rasti ne vienoje šalyje. Todėl kasmet Vyno ir desertų derinių čempionate skatiname šefus ir konditerius ieškoti naujų sprendimų ir kurti šiuolaikinę lietuvišką saldumynų tradiciją skirdami specialų prizą geriausiam lietuviškam desertui. Nebūtinai turime iš naujo išrasti spurgą. Tačiau beieškodami naujų skonių derinių ir sąskambių, galime sukurti kai ką unikalaus pasauliniame kontekste.

Restoranas „Saint-Malo“. „Mano močiutės obuolių pyragas“: riešutų sviesto ir medaus biskvitas, vanilės namelaka, obuolių kompotas, ramunėlių putos. (2025)

„Wine + Dessert“ varžybos yra gera proga patyrinėti lietuviškumo temą: jose dalyvauja geriausi, ambicingiausi, kūrybingiausi šalies konditeriai ir virtuvės šefai; čempionatas vyksta jau antrą dešimtmetį, taigi turi ilgą istoriją, iš kurios gali mokytis patys dalyviai; į varžybas įtraukti ne tik profesionalūs šefai, bet ir someljė, žurnalistai, tarp kurių yra ir plataus gastronominio akiračio žurnalistų iš užsienio.

Atradimai įdomūs profesionalams, tačiau kartu reikalauja atviresnio ir atidesnio vartotojų požiūrio. Lietuviškumas šiandien neapsiriboja tik tautybe, dabartine valstybės teritorija ar tik Lietuvoje aptinkamomis sudedamosiomis desertų dalimis. Lietuviškumą formuoja ir migrantų, turistų, ir šefų, atvykusių iš kitų šalių, požiūris į mus. Savo unikalumo mes patys galime nė nepastebėti.

sviestas, pienas, grietinėlė. 2024 m. – geriausias lietuviškas desertas.

Gastrobaras „Esse“ (Birštonas). „Medutis“, įkvėptas rudens: krosnyje ilgai keptų moliūgų kremas su grietine, moliūgų sėklų pralinė, naminio medaus ir lazdynų riešutų biskvitas, ‘Mirabelle’ slyvų ir japoninių greipfrutų padažas, šalavijų lapai. (2024)

Tradiciniai desertai ir jų perkonstravimas

Akivaizdu, kad „Medutis“, varškės, obuolių pyragai, šimtalapis yra desertai, kuriuos pažįstame nuo mažens ir pripažįstame juos lietuviškais. Todėl nauja jų interpretacija nesukelia valgytojų nepasitenkinimo, tačiau konditeriui tai – galimybė nustebinti. Pastaruoju metu tokie desertai Vyno ir desertų derinių čempionate darosi retenybe, nes niekas nenori pasirodyti banalus. Tačiau jie laimi!

Kauno kolegija ir vyninė „Roksala“. „Burokėlių ir šermukšnių harmonija“: žemės riešutų miltų sausainiai, burokėlių putėsiai, burokėlių ir šermukšnių uogų sulčių želė, liofilizuotos šermukšnių uogos. 2025 m. –geriausias lietuviškas desertas.

Restoranas „Red Brick“. „Bulvė“: bulvių lupenų ledai, pagardinti švelnia bulvių karamele, puošiami traškiais keptais lazdyno riešutais, šviežiomis slyvomis ir karamelizuoto pieno traškučiu. 2025 m. – trumpajame kandidatų į lietuviškiausią desertą sąraše.

Restoranas „Gaspar‘s“. „Duoklė bulvei“: bulvių pyragas, grietinė, eršketo ikrai, bulvių karamelė, degintų bulvių odelių pudra, bulvių traškutis. 2025 m. – trumpajame kandidatų į lietuviškiausią desertą sąraše.

Nostalgiška nėra tradiciška

Kai kurie ingredientai mums asocijuojasi su Lietuvos gamta, senomis sodybomis ir valstietišku gyvenimo būdu. Jie yra mūsų nacionalinio gastronominio identiteto dalis, tačiau desertams juos naudoti seniau buvo neįprasta. Geriausi varžybose dalyvaujantys šefai jau daug metų bando desertams panaudoti bulves, kitas šaknines daržoves, burokėlius, grybus, grikius, pušų ūglius, kadagių uogas... Šiame sąraše atsirado ir paprikos, rozmarinai, levandos – tai, kas dabar auga Lietuvoje. Šie desertai stebina, atkreipia dėmesį ir taip pat laimi! Tokie sprendimai gali būti unikalūs, vieninteliai net ir pasauliniu mastu. Tai puiki žaliava naujam lietuviškam desertų identitetui gimti.

Komanda „Draugystės gatvėje“ (Andželika Norkuvienė ir Enrika Norkutė). Morkų pyragas su riešutų kremu „Tikrume“. 2022 m. – geriausias lietuviškas desertas.

Restoranas „Nineteen18“. Paprikos, avietės ir ruginė duona. (2025)

Restoranas „Ertlio namas“. „Miško natos“: pušų aliejus, kadagiai, čiobreliai, mėlynės, baravykai, šokoladas. (2025)

Kauno kolegija ir „Šušvės“ midaus darykla. „Jogailos sapnas“: rekonstruotas „Medutis“, sūrio ir grietinėlės putėsiai, agurkų ikriukai bei liofilizuoti agurkai. (2024)

Restoranas „Juodas kalnas“. Obuolienės spurga su salierų ledais, kankorėžių uogiene, erškėtrožėmis. 2021 m. – geriausias lietuviškas desertas.

Restoranas „Red Brick“. Kavos ir grybų karamelinis kremas su karamelizuotais burokėliais, morkomis ir citrinų, verbenų ažūru. (2024)

Restoranas „Frau Kirsche“ ir Ilzenbergo dvaras. „Pasimatymas Lietuvos miške“: lazdynų riešutų žiedas, ąžuolo žievės parfė, čiobrelių putėsiai, pušų pumpurų namelaka, spanguolių želė. (2025)

Restoranas „Amandus“. Desertas „Saulė“. 2019 m. – geriausias lietuviškas desertas.

Restoranas „Dia“ (Kaunas). „Pasinerk į raudoną“: maskarponės putėsiai, šviežios avietės, aviečių šerbetas, aviečių želė. 2025 m. – trumpajame kandidatų į lietuviškiausią desertą sąraše.

Restoranas „Amandus“. „Dūzgės“: medaus biskvitas, grietinės kremas, moliūgai, svarainiai, moliūgų sėklos, lazdynų riešutai, šermukšniai. (2024)

Restoranas „Skóg“. Karamelizuotų obuolių ir varškės kremas, moliūgų sėklų kremas, cukruotos moliūgų sėklos, obuolių šerbetas, svarainių kompotas. (2025)

Komanda „VMS“. „Rudens derlius“: putėsių pyragaitis iš svarainių, vaisių, medaus, grietinėlės. (2024 )

„Saint

ir „Vyno klubas“.

„Taurakalnis“ ir „Vyno klubas“. „Gustus populi“: obuoliai, šermukšniai, verbenos. (2024)

Modernūs lietuviškų skonių deriniai

Niekas neabejoja, kad tai desertai. Dažniausiai iš vaisių, uogų, kurios auga ne tik Lietuvoje, bet čia nuskintos ir surinktos. Šefus su šiais desertais sieja emocinis ryšys, o jų pasakojamos istorijos labai artimos kiekvienam gamtą, kaimą mėgstančiam lietuviui.

„The Manor Taste Architektas“ (Vytautas Mineral SPA). „Aristokratų auksas“: karamelė, obuoliai, migdolai ir šafranas. (2025)

Restoranas „Nineteen18“. „Šiaurės įkvėptas“: deginto sviesto sausainis, kepti obuoliai, kalvadosas, obuolių sultyse ir acte marinuotos mėlynės, angliškas kremas su sūrio morengu, tongapupės, cinamonas, gvazdikėliai, imbierai, anyžiai. (2024)

Asociatyvu

Gintaras, Čiurlionis, kopos, Nemunas mums –lietuviškumo simboliai. Kai kam pavyksta juos įpinti į desertą. Taip gimsta dar viena nacionalinių desertų atmaina.

Vyno baras „Oecumene“. „Gintaras“: juodasis šokoladas, jūros druska, sviestas, pekanų riešutai, sūris, baltasis šokoladas, kriaušės, citrinų sultys, juodųjų serbentų piurė. (2025)

Senoji rūmų, dvarų, vienuolynų virtuvė

Vis geriau pažindami dvarų virtuvę lengviau priimame prieskonius ir auksą desertuose kaip lietuvišką tradiciją. Bet kuriuo atveju šie ingredientai ant Lietuvos diduomenės stalo atsidūrė anksčiau negu bulvės ir paprikos.

„Taurakalnis“ ir „Vyno klubas“. „Vienuolio sodas“: kriaušės, grietinėlė, kiaušinių tryniai, rudasis cukrus, želatina, imbieras, kardamonas, cinamonas, gvazdikėliai, šafranas, vanilė, bergamotė, naminiai keptų citrinų ledai su imbierais ir ciberžolėm, aukso folija, migdolinės tešlos trupiniai, meduolinės tešlos formelės, kardamono želė. 2025 m. – trumpajame kandidatų į lietuviškiausią desertą sąraše.

Jungtinė komanda „TTT3“ (Cloud Kitchen Desserts, desertusou.lt, Tridens). „M. K. Čiurlionio saulė“: putėsiai, kremas, baltasis šokaladas, grietinėlė, migdolų miltai, riešutai, kakavos sviestas. (2025)

Lietuviškiausias desertas yra ne tas, kurį žmonės valgo nuo pagonybės, o tas, kuris mus daro išskirtinius pasaulyje. Restoranuose eksperimentų jau netrūksta. Lauksime, kol kai kurie jų nukeliaus į kiekvieno Lietuvos gyventojo namus ir taps mūsų gastronominio identiteto dalimi.

MGA – naujas būdas skaityti Barolo žemėlapį

Gabrielė Pravilonienė

2010-aisiais Barolo DOCG apeliacijos istorijoje nebuvo triukšmingų revoliucijų. Neatsirado naujųjų „Barolo berniukų“, niekas nelaužė tėvų statinių, nevirė klasikos ir modernybės konfliktai kaip 9 dešimtmetyje. Vis dėlto būtent tais metais įvyko pokytis, dėl kurio buvo tyliai perbraižytos apeliacijos ribos ir kuris po truputį keičia visos Italijos vyno žemėlapį.

Barbaresco apeliacija buvo pirmoji, 2007-aisiais įvedusi MGA sistemą. Nieko keista – Barolas daug didesnis ir geologiškai sudėtingesnis, todėl prireikė daugiau laiko tiksliam zonų apibrėžimui. Jų pavyzdžiu pamažu pasekė ir kitos apeliacijos. Šiandien kalbame ne tik apie MGA (kuria taip pat didžiuojasi Dogliani bei Roero apeliacijos), bet ir apie UGA sistemą Alto Adige ir Chianti Classico apeliacijose, „Pieve“ sistemą Vino Nobile di Montepulciano apeliacijoje…

Bet ką iš tiesų reiškia šios raidės? Ir kodėl jos tapo vienu svarbiausių šiuolaikinės Italijos vyno kalbos elementų?

Į šiuos klausimus pažvelgsime per Barolo DOCG prizmę.

MGA (it. Menzioni Geografiche Aggiuntive – papildomos geografinės nuorodos) sistema oficialiai apibrėžė Barolo zonų ribas, paremtas istoriniais gamintojų vynuogynais bei kadastriniais duomenimis ir kartais sutampančias su geologiniais skirtumais. Šiam suskirstymui labai svarbūs buvo Alessandro Masnaghetti’o kartografiniai darbai, kuriuose nuosekliai susieti istoriniai vietovardžiai su konkrečiomis teritorijomis. Pats Masnaghetti MGA sistemą vadina retrospektyvine, t. y. užfiksavusią sąmoningą istorinių vietovardžių naudojimą.

Greta 11 komunų, sutampančių su pagrindiniais apeliacijos kaimeliais (Barolo, Castiglione Falletto, Serralunga d’Alba, Cherasco, Diano d’Alba, Grinzane Cavour, La Morra, Monforte d’Alba, Novello, Roddi, Verduno), kartu išskirtos ir 170 MGA. Reikia turėti galvoje, kad istoriškai didžioji dalis barolo buvo skirtingų kaimelių, zonų bei vynuogynų vyno mišiniai – ne tiek dėl stiliaus paieškų, kiek dėl būtinybės (Barolas yra vienas iš regionų, kuriame derliaus kokybė labai varijuoja). Šiame kontekste MGA įteisinimas patvirtino vyndarystės kryptį, orientuotą į konkretaus terroir bei mikroklimato išraišką vyne. Barolas tampa ne tik gamintojo stiliaus, bet ir konkrečios vietos veidu.

Iš pirmo žvilgsnio MGA sistema gali atrodyti kaip bandymas priartėti prie burgundiškojo modelio – preciziško terroir išskaidymo, grįsto climats , crus ir lieux-dits . Tačiau panašumas – tik išorinis. Burgundijos sistema neatsiejama nuo griežtos hierarchijos, o MGA nenurodo, kuris vynuogynas geresnis. Kitaip tariant, MGA veikia kaip kartografinė sistema, nurodanti barolo

kilmės vietą, bet neapibrėžianti jo kokybės. Daugiausia MGA gali padėti renkantis vyno stilių.

Tačiau ir ši nuoroda nėra universali. Kai kurios MGA tokios didelės, kad kalbėti apie bendrą zonos stilistiką tampa pernelyg keblu. Tai puikiai iliustruoja didžiausios MGA: Bricco San Pietro (380,9 ha), Bussia (297 ha) ir Perno (90 ha)*. Šios MGA aiškiai parodo sistemos ribas – jų dydis ir vidinė įvairovė (dirvos, vynuogynų aukščio bei ekspozicijos) tokie dideli, kad apibrėžti vienos zonos stilių tampa sunkiai įmanoma.

Taigi, nepaisant to, kad MGA pateikia detalų apeliacijos žemėlapį, jį suprasti ne visuomet lengva ir paprasta: daug pavadinimų, labai skirtingi zonų plotai, skirtingas ir gamintojų skaičius, siejamas su viena ar kita MGA. Pavyzdžiui, jau minėta Bussia nurodoma bent 49* skirtingų gamintojų vyno etiketėse. Tad natūralu, kad vienos MGA yra žinomesnės dėl to, kad tiesiog dažniau matomos ant etikečių, o štai kitos atspindi laikui bėgant susiformavusią neoficialią hierarchiją ir siejamos su gera reputacija bei aukšta kaina, taigi ir nuolat išlaikoma pavyzdine kokybe, pavyzdžiui, Monprivato ar Vignarionda . Tokie vardai tampa ne tik kokybės sinonimu, bet ir tam tikru orientyru, iškylančiu virš savo komunos, pavyzdžiui, Vignarionda ne vienus metus laikoma viena gražiausių Serralunga d’ Albos išraiškų. Tačiau šiandien, nuskynus penkiolika derlių po MGA įvedimo, kyla kiek sudėtingesnis klausimas, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. MGA pateikė Barolo žemėlapį – bet jis nėra statiškas. Pati vienos zonos barolo idėja iš dalies tapo įmanoma tik dėl šiltesnių, nuosaikesnių pastarųjų dešimtmečių klimato sąlygų – kaip minėta, istoriškai barolas buvo maišomas iš skirtingų plotų, kadangi jie kompensuodavo vienas kito trūkumus. Dėl pastovesnio klimato ‘Nebbiolo’ vynuogės galėjo sunokti tolygiau, todėl skirtingiems vynuogynams atsirado galimybė atskleisti savo veidą.

Tačiau šiandien tas pats procesas – klimato šilimas – ima veikti priešingai. Nuo seno geriausiais laikyti pietų ir pietvakarių šlaitai kai kuriais metais pernelyg įkaista, išgyvena sausrą. Tarkim, Cannubi ar Brunate zonų barolas šiltais metais vis dažniau linksta į sodresnį, alkoholiškesnį, nokesnį stilių nei istoriškai

jam būdinga. Nieko keista, kad vis daugiau dėmesio skiriama vietoms, kurios ilgai buvo laikomos neidealiomis šilumą mėgstančioms ‘Nebbiolo’ vynuogėms. Šiaurinėje Barolo dalyje esančios zonos kaip Monviglierro pastaraisiais metais tapo ne tik Verduno komunos, bet ir visos Barolo apeliacijos pažiba, o gamintojų, darančių vyną vien iš šios zonos, skaičius nuo 2010-ųjų išaugo nuo 7 iki 20 . Panašiai ir Bricco delle Viole zonoje, kur tradiciškai vieno terroir vynus gamino G. D. Vajra, Giovanni Viberti ir M. Marengo, tačiau nuo 2010-ųjų dar 4 gamintojai išleido į rinką šios zonos barolą. Nieko keista, kad gan aukštai esantis vynuogynas (370–495 m virš jūros lygio) ir vėlai nokstančios uogos tampa ypač patrauklūs šylančio klimato akivaizdoje. Vis daugiau kalbama ir apie zonas, kurios formaliai nepatenka į Barolo apeliacijos ribas. Paprastai tai šiauriniai bei aukštesni šlaitai, kuriuose seniau ‘Nebbiolo’ nepasiekdavo tinkamo nokumo. Todėl pastaraisiais metais įsiplieskė diskusija dėl galimo istorinių Barolo apeliacijos ribų peržiūrėjimo. Dalis gamintojų kalba, kad derėtų išplėsti Barolo DOCG ribas atveriant ir šiuos šlaitus vynuogynams, taip esą įgalinant geresnį derlių, ypač karštais ar sausais metais. Kiti prieštarauja,

nes dažnu atveju tai reikštų medžių kirtimą atlaisvinant vietą vynuogynams, taip pat – apeliacijos ribų išplėtimą, o tai būtų gana pavojingas žingsnis šiais produkcijos perviršio laikais, juolab kad ir taip nuo 2010 metų Barolo DOCG vynuogynų plotai išsiplėtė maždaug 500 ha *. Kompromiso kol kas nerasta, tačiau jau pati diskusija rodo, kad Barolo apeliacija yra gana dinamiška, nuolat kintanti.

Tačiau viena galima pasakyti užtikrintai – MGA nepakeitė Barolo esmės. Ji pakeitė būdą, kaip mes jį skaitome, atnaujino žodyną. Nes klimatas, vis sparčiau keičiantis vynuogynų realybę, pradeda keisti pačią kalbą. Ir būtent šioje įtampoje tarp istorinio žemėlapio ir dabarties diskusijų formuojasi tikrasis Barolo veidas.

Evaldas Mikalajūnas ir jo lietuviška Burgundija

Bendikių kaime, vos už 1,3 km nuo Karklės ir Baltijos jūros, naujasis

Lietuvos vynuogininkų asociacijos prezidentas Evaldas Mikalajūnas su šeima prižiūri 1,21 ha vynuogyną. Jame auga tiek šaltajam klimatui pritaikytos hibridinės, tiek klasikinės europinės veislės, tarp kurių ne paskutinę vietą užima burgundiškosios ‘Pinot Noir’ ir ‘Chardonnay’.

Arūnas Starkus

Vynuogynas įkurtas 2018 metais buvusiame žirnių lauke.

Šiandien čia dera daugiau nei 2 000 vynmedžių, dar 1800 laukia pirmojo derliaus.

Evaldas ir Aušra Mikalajūnai ūkininkauja ekologiškai (Ekoagros), su savitu požiūriu: „Žemė mums nepriklauso, mes ją skolinamės iš savo vaikų. Dėl to stengiamės jai viską grąžinti, įskaitant ir žuvusius vynmedžius: kartais edukacijų metu juos deginam linkėdami būsimoms nuotakoms gyvybės santykiuose ir šeimoje. Nepavadintume to pagonybe, nes esame krikščionys. Labiau duokle žemei ir minties siuntimui į visatą.“ Vynuogyne viską dirba patys, tik didesniems darbams pasitelkia pagalbininkus. Kiekvieną pavasarį vynuogyną budina gervės ir gandrai, jūrinis erelis ir sakalai – Pajūrio regioninio parko kaimynystė. Dalį vynuogyno Mikalajūnai skyrė klasikinėms europinėms veislėms: ‘Pinot Noir’, ‘Chardonnay’, ‘Meunier’ – toms pačioms,

iš kurių daromas šampanas. Pats jas vadina „brangiomis damomis“, kurios pirmaisiais metais neauga – stovi vietoje, po to sunkiai mezga, greitai suserga. Šaltesnę žiemą iššąla. Šiemet vėl teks atsodinti apie 700 krūmelių.

Geriausiai šiose žemėse jaučiasi ‘Maréchal Foch’ ir ‘Marquette’, ‘Leon Millot’. Augina ir ‘Regent’, ‘Solarį’, ‘Felicia’, ‘Riesling’, ‘Merlot’. Tačiau didžiausias viltis sieja su ‘Pinot Noir’ ir ‘Marquette’. Vynuogynas žiemą dažniausiai nedengiamas. Ekologinis statusas reiškia, kad kovodami su ligomis turi mažiau priemonių, tenka įdėti daugiau darbo. Nuo miltligės ginasi kontaktiniu būdu – purškia sertifikuotais ekologiškais preparatais. Tačiau 2025-aisiais, kaip ir daugeliui Lietuvos vynuogininkų, sunkumų pridėjo nesiliaujantys lietūs: purški, ir iš karto nulyja. Šių metų planas – įsigyti purkštuvą ant traktoriuko, su kuriuo būtų galima efektyviau „užfiksuoti“ ūglius ir pamaitinti lapelius. Plėvelę po vynmedžiais nuosekliai naikina, ravėjimą žada automatizuoti. Molis po kojomis, smėlis su akmenukais po moliu, vėsus klimatas, jūros artumas – tokios sąlygos, anot Evaldo, yra potencialas, o ne kliūtis. Dirvos struktūra, kaip ir kituose šiauriniuose vynuogynuose, verčia vynmedžius ieškoti drėgmės giliau, streso sąlygomis brandinti koncentruotas uogas. ‘Pinot Noir’ mėgsta vėsą, ‘Chardonnay’ irgi. Klaipėdos kraštas abiejų nenuvils, tiki Evaldas. O Bendikų kaimo gatvė, kurią savivaldybė pavadino Obelynės, o ne Vynuogyno, galbūt dar sulauks pavadinimo pakeitimo.

Gatis Kužums: 500 veislių kolekcija ir 16 vyno rūšių

Arūnas Starkus

Mežuotnė, Latvija. Derliaus skynimo metas. Vynuogyne iš garsiakalbių riaumoja vilkai, kauksi sirenos – tai apsauga nuo paukščių ir jenotų, kurie vienais metais suėdė dvi tonas uogų. Gatis Kužums palieka būrelį vynuoges skinančių šeimos narių ir vedasi parodyti savo turtą –500 vynuogių veislių, iš kurių bent 20 išvedė pats.

Vynuogės Kužumų šeimoje auginamos nuo praėjusio amžiaus 7 dešimtmečio pradžios. Pirmasis jas pasodino tėvas Andrejs, bendradarbiavęs su žymiu latvių selekcininku Paulu Sukatnieku –padėjo šiam platinti vynuoges. Tada sode augo apie 20 veislių. Gatis jaunystėje vynuogėmis nesidomėjo, bet būdamas 30-ies, jau po tėvo mirties, parvažiavęs namo pamatė nuostabias kekes ant tėvo palei namą pasodinto vynmedžio, paragavo ir nustebo. ‘Ossobyj’ veislės vynuogės jį pastūmėjo domėtis vynmedžiais.

Vėliau ėmėsi prekybos sodinukais. Surinko didelį asortimentą, bet pirkėjai pradėjo prašyti vynmedžių vynui. Kadangi jis nežinojo, iš kurių geriausia daryti vyną („aš niekada nemeluoju“), pradėjo pats eksperimentuoti. Pirmąjį vyną padarė 2012-aisiais.

Šiandien jo vyninė įsikūrusi Bauskės rajone, Mūsos kaime, o vynuogės auga Mežuotnėje ir Saulainės apylinkėse. Daugiau nei 500 veislių, kiekvienais metais papildomų 20–30 naujų ir tiek pat atmetamų kaip netinkamų Latvijos sąlygomis. „Patikrinu, ar auga lauke. Jei auga – dauginu, jei ne – šalinu.“ Atranka griežta, bet veiksminga. Gatis Kužums yra vienintelis licencijuotas ‘Marquette’ veislės daigų platintojas visose trijose Baltijos šalyse. Minesotos universitetui kasmet jis turi deklaruoti, kiek parduota sodinukų, ir sumokėti licencinį mokestį. Situacija, anot Gačio, sudėtinga: tie, kas augina ‘Marquette’, neturi teisės pardavinėti nei sodinukų, nei uogų, nei sulčių. Gali parduoti tik vyną. Tačiau daugelis latvių, lietuvių, estų, nusipirkusių daigų, patys pradeda verstis sodinukų prekyba. „Tai neteisėta, bet man nusibodo kovoti“, – sako Gatis. Dabar daugiausia daro vyno „Žemčug Belyj“. Daug skirtingų vynų, tarp jų ir pirmąjį latvišką putojantį vyną charmat metodu. Tarp 16 vynų, kuriuos tiekia prekybai, yra ir vynas iš lietuviškos veislės ‘Varduva’.

„Kužums Winery“ kasmet nuskina 5–7 tonas vynuogių derliaus. Gatis pasakoja, kas jo vynuogyną skiria nuo kitų : „Velėninis karbonatinis dirvožemis! Man net nereikia tręšti žemės. Ariam, sodinam – ir vynmedžiai auga metų metus. Tokia derlinga žemė yra tik Žemgalėje.“ Būtent dėl šio terroir bruožo draugas ir kolega

Ģirts Miķelsons iš Siguldos taip pat persikėlė į Bauskę.

Vynuogynas visas išklotas plėvele. Krūmai vešlūs. Kai Gatis karpydavo ūglius kaip įprasta, paukščiai nulesdavo uogas. Dabar sirenos ir vilkų kaukimas kartu su tankia laja rugsėjo mėnesį paukščių problemą sprendžia.

Daro tik sausą vyną: „Būtent sausi vynai atskleidžia tikrus vyndario gebėjimus. Cukrumi galima paslėpti daug klaidų.“ Vyną Gatis tiekia ne tik Rygos, Bauskės, bet ir Vilniaus restoranams.

2023 m. Baltijos vyno taurėje Kužumo išvestos veislės ‘Kuzminskij Sinij’ vynas laimėjo čempiono titulą sausų raudonųjų vynų kategorijoje, o ‘Colmar Precoce Noir’ veislės vynuogių vynas liko antras. Latvijos someljė asociacijos prezidentas Jānis Kaļķis, ilgai skeptiškai vertinęs latvių pagamintus vynuogių vynus, po šios degustacijos pareiškė: „Gatis Kužums yra pirmasis vyndarys Latvijoje, kuris sulaužė mano stereotipus apie kokybiškus raudonuosius vynus.“ 2025 m. Latvijos vaisių, uogų ir vynuogių vynų čempionate tiek profesionalų, tiek visuomenės balsavimuose geriausiu vynuogių vynu antrąkart pripažintas jo „Valiant“. Gatis Kužums ne tik kolekcionuoja ir augina, bet ir pats kuria naujas veisles. Yra išvedęs jų daugiau nei 20. Svarbiausias kūrinys – ‘Vikmo’ (pirmasis derlius 2019 m.): stambios šviesiai violetinės spalvos uogos, labai saldžios, juodųjų slyvų skonio, noksta rugpjūčio pabaigoje–rugsėjo pradžioje. Valgomosios vynuogės ‘Mežotnė’ – kita Kužumo veislė, gauta sukryžminus ‘Talisman’ su ‘Avatar’. Naujausia – ‘Sexy’, nes prinokusios uogos forma primena moters krūtis. Veislė pirmą kartą buvo pristatyta 2025 m. rugsėjį Baltijos vynuogių parodoje Bauskės pilyje. Kasmet Gatis pasodina 50 naujų augalų, sukryžmintų atrankai. Sprendimą, ar veislė tinkama, galima priimti tik po trijų derliaus sezonų.

„Jei nori gaminti vyną – reikia šeimos“, – tai ne metafora. Žmona Kristīnė yra neatsiejama nuo vynuogyno, sūnūs Didzis ir Mārcis dalyvauja darbuose. O mažoji dukra Sonora kadaise pasakė: „Kai dar nebuvau gimusi, iš debesų krašto pamačiau, kad auginate vynuoges, todėl ir atėjau pas jus.“ Gatis šią istoriją pasakoja rimtai.

Wine

Kur šiemet Latvijoje paragauti geriausių vyno ir desertų derinių

Agnė Dovydaitytė

Vasario mėnesį vykusiame antrajame

„Wine + Dessert Latvia 2026“ čempionate savo gastronominius duetus pristatė 14 restoranų iš Cėsių, Jūrmalos, Rygos ir Lygatnės.

NUGALĖTOJAI – NE IŠ RYGOS

Geriausio vyno ir deserto derinio titulas bei „Vyno klubo“ įsteigtas „Auksinės šakutės“ prizas atiteko restorano „Pavāru māja, Līgatnē“ komandai. Jie pristatė drąsų desertą iš karamelizuotų topinambų ledų, topinambų lupenų traškučių, keptų topinambų ir svarainių putėsio su elnienos taukų karamele ir marinuotais topinambais. Kūrinys buvo patiektas su saldžiu vynu „Oliver Zeter Goldschatz TB“ iš Pfalco regiono Vokietijoje. Scenoje komandai atstovavo šefas Juris Dukaļskis ir 2025 m. geriausias Latvijos someljė Juris Semjonovs.

„Sidabrinė šakutė“ ir „Saltz“ prizas atiteko pernykščiam čempionato nugalėtojui – restoranui „Kest“ (Māris Jansons, Zane Ķiģele) už puikų saldaus vyno „Oliver Zetter Sauvignon Blanc“ ir deserto „Symphony of Thai“ derinį.

3 vietą ir „Bronzinę šakutę“, kurios rėmėjas – vyninė „Niepoort“, gavo viešbučio „Villa Santa“ restoranas iš Cėsių (Egils Grīnfelds, Ginta Maurīte, Santa Anča, Roberts Brencēns, Elīza Anča). Jis taip pat buvo pripažintas latviškiausio deserto kūrėju. Prizą įsteigė „Pavaru Klubs“. Komanda patiekė desertą iš bulvių putėsių, sorbeto, pagaminto iš burokėlių ir marinuotų rūgščių vyšnių. Desertas buvo derinamas su vynu „Guasti Clemente Brachetto d’Acqui“.

LAIMĖJĘS DERINYS BUS SIŪLOMAS RESTORANO SVEČIAMS

„Tai antrasis čempionatas Latvijoje, ir jis buvo labai sėkmingas, – dalijosi įspūdžiais Arūnas Starkus, vertinimo komisijos pirmininkas ir „Wine + Dessert International“ įkūrėjas. – Džiaugiuosi, kad geriausi šalies konditeriai, someljė ir restoranai dar kartą priėmė iššūkį ir parodė aukštą saldžių vynų ir desertų derinimo kultūros lygį Latvijoje. Nors oficialiai paskelbti tik trys

nugalėtojai, daugelis pristatytų derinių nusipelnė ypatingo dėmesio. Po praėjusių metų čempionato kai kurie restoranai įtraukė šiuos derinius į savo meniu, o svečiai atvykdavo specialiai jų paragauti. Tai aiškiai rodo, kad šis formatas veikia ir prisideda prie gastronomijos kultūros plėtros. Raginu visus dalyvius įtraukti konkurso desertus į savo meniu, bet svarbiausia – kviečiame svečius eiti ir jų paragauti. Nepamirškite deserto.“

Čempionai iš „Pavāru māja, Līgatnē“ pažadėjo, kad šis desertas iš karto atsiras jų meniu. Šefas Juris Dukaļskis pastebėjo, kad per trumpą, vos dvejų metų laikotarpį šis konkursas tapo ne tik švente, bet ir susitikimo vieta: „Čia mes visus pažįstame, todėl nebuvome pernelyg nervingi, nes susitikome su draugais ir kolegomis. Labai džiaugiamės pirmąja vieta ir manau, kad jos nusipelnėme.“ Praėjusiais metais ta pati komanda laimėjo apdovanojimą už latviškiausią desertą. Wine + Dessert

ŽIURI TAIP PAT SKYRĖ SPECIALIUS APDOVANOJIMUS

Lengviausio derinio prizas, įsteigtas vandens „Akvilė“, ir 6 vieta atiteko komandai „3 Pavāru Restorāns“ (Pāvels Skopa, Kitija Bartonika). Jie pristatė desertą „Echo“, derintą su vynu „Domaine de la Touraize Vin de Paille 2016“.

Geriausio vyno prizas, įsteigtas „Liebherr“, ir 4 vieta skirta komandai „Zero etiquette“, kuriai atstovavo restorano „Koya“ šefas Maksims Kolomažņikovs ir baro „Vieta“ someljė Arnis Kalviškis. Prancūziškas vynas „Domaine des Baumard Quarts de Chaume Grand Cru 2014“ buvo suderintas su desertu „Madame sur le Chaume“.

Prizas už labiausiai „Instagram“ vertą desertą atiteko restoranui „Gongu“ (Pēteris Vaskis, Vlad Saveljev, Oleksandr Kosovskyi).

Jie pristatė japonišką desertą „Shōtotsu“ su vynu „Schloss Gobelsburg Grüner Veltliner Auslese 2017“. Prizą parėmė putojančios arbatos gamintojas „Copenhagen Sparkling Tea“.

5 vieta – „Stage 22“ (baras ir restoranas „Grand Hotel Kempinski“) už desertą „Vištidė“ su „Ökonomierat Rebholz X-Periment Pinot Noir 2018“ iš Vokietijos.

7 vieta – „SMØR Bistro“ už slyvų desertą su prancūzišku „Michel Chapoutier Rivesaltes Rouge Vin Doux Naturel 1995“.

AUTORITETINGIAUSIA VERTINIMO KOMISIJA ČEMPIONATO ISTORIJOJE

Tarptautinę vertinimo komisiją sudarė pripažinti vyno ir gastronomijos ekspertai: Arūnas Starkus (Lietuva), „Vyno žurnalo“

vyriausiasis redaktorius ir „Wine + Dessert International“ įkūrėjas; Rene Frankas (Vokietija), šefas ir dviem „Michelin“ žvaigždėmis apdovanoto Berlyno restorano „CODA“ įkūrėjas; Amy Wislocki (Jungtinė Karalystė), žurnalo „Decanter“ redaktorė, turinti daugiau nei 25 metų tarptautinės vyno žurnalistikos patirties; Aivaras Hansonas (Estija), atstovaujantis „Falstaff“; Raimonds Tomsons (Latvija), 2023 m. geriausias pasaulio someljė; Aigars Nords (Latvija), „Riga Wine & Champagne“, „Bubbles Parade“, „Latvian Wine of the Year“ ir „Baltic Wine & Drinks Awards“ įkūrėjas.

Vertinimo komisijoje atskirą žiniasklaidos bloką sudarė Liga Zemture, biotechnologijų verslininkė ir žurnalo „ELLE Baltic Latvia“ vyriausioji redaktorė, bei Guzal Said, gastronominio projekto „Butter Dinner Club“ įkūrėja, dirbanti gastronomijos, svetingumo ir jutiminės patirties srityje.

Geriausias pasaulio konditeris Rene Frankas pirmą kartą lankėsi Latvijoje ir buvo labai šiltai sutiktas. Jis liko sužavėtas konkurso formatu, Latvijos restoranų kūrybingumu ir išreiškė pagarbą visiems dalyviams. Tačiau Rene pastebėjo, kad kai kurios komandos konkursui pateikė desertus, jau esančius jų meniu. „Jei aš dalyvaučiau tokiame konkurse, tikrai sukurčiau specialiai konkursui skirtą derinį. Desertas tradiciškai yra patiekalas, valgomas pietų ar vakarienės pabaigoje. Tačiau konkurse komisijos nariai praleidžia valgymo dalį ir vieną po kito ragauja 14 desertų. Manau, kad kuriant desertą labai svarbu galvoti apie kontekstą, kuriame jis bus patiekiamas. Ir nors daugelis ieško kūrybiškiausių sprendimų, aš ieškočiau didžiausios pusiausvyros ir harmonijos.

Desertus mes suprantame kaip labai saldžius patiekalus. Tai gana naujas supratimas, atsiradęs rafinuotam cukrui tapus lengvai prieinamam. Prieš 300 metų, kai buvo naudojami natūralūs saldikliai, desertai nebuvo tokie saldūs, ir galbūt mums reikia vėl prie to grįžti“, – komentavo Berlyne gyvenantis šefas. Varžybose tai pat dalyvavo: „36.line Grill Restaurant“, „Whitehouse“, „Light House Jūrmala“, „Harper Woolf“, „VULF’s“ ir „Shichirin“. Konkursą organizavo Lietuvos vynininkų grupė iš „Vyno klubo“ ir „Lietuvos someljė mokyklos“ bendradarbiaudama su „Wine + Dessert International“, Latvijos someljė asociacija, „Pavāru Klubs“ ir komunikacijos agentūra „JS Agency“.

„Lietuvoje šį konkursą rengiame jau 15 metų ir džiaugiamės, kad turime keletą įmonių, kurios paremia renginį. Tačiau latviai ir estai nustemba išgirdę, kad beveik visą konkursą savo asmeninėmis lėšomis remia du šiuo konkursu tikintys lietuviai – aš ir Arūnas. Žinoma, suprantame, kad verslo požiūriu tai nėra tvaru, tačiau drauge matome dalyvaujančių komandų entuziazmą ir privalome užtikrinti, kad viskas vyktų sklandžiai. Todėl pasinaudojame šia proga ir viešai kreipiamės – jei yra kokia nors Latvijos įmonė, norinti prisidėti prie šio gražaus ir prestižinio renginio, susisiekime“, – sako Rasa Starkus, pagrindinė konkurso rėmėja iš Lietuvos ir Vilniuje įsikūrusios vyno parduotuvės „Vyno klubas“ direktorė.

Organizatoriai: Arūnas Starkus, Rasa Starkus, Akvilė Stankutė, Agnė Dovydaitytė, Monika Stankevičiūtė, Jevgenij Čebotariov

2026 metų LSA lietuviško vyno ir midaus čempionato nugalėtojai

Vynuogių vynas. Sidabro medalių laimėtojai ir geriausi savo kategorijoje bronzos medalių laimėtojai

GAMINTOJAS VYNAS SUDĖTIS SALDUMAS IR TIPAS MEDALIS APDOVANOJIMAS

Riešės krašto vynas Vynuogių saldus 2020 Solaris

Saldus baltasis vynuogių vynas Sidabro

Vynuogynas „Vineola Beatrix“ Running Crisp 2025 Solaris, Amberlina Sausas baltasis vynuogių vynas

Vynuogynas „Vyno karoliai“. Darius Mitka Adalmiina 2024 Adamina, Solaris Sausas baltasis vynuogių vynas

Vilkolė. Olga Vilkelienė Baltas lietuviškų vynuogių vynas 2025 Varduva, Šasla

Kidulių krašto vynas Varduvos vynas pusiau sausas 2025 Varduva

Roksala

Ritos ir Audriaus vynas

Putojantis vynuogių vynas „Adalmiina“ sausas 2024 Adalmiina

Raudonasis vynuogių vynas 2025

Cabernet Cantor, Marquette

DAAK vyninė Leon Millot III 2025 Leon Millot

Roksala

Du žvirbliai

Raudonasis vynuogių vynas „Marquette“ sausas 2024

Marquette

Maréchal Foch 2024

Maréchal Foch

Dzūkijos vyninė Rožinis „Regent“ 2025 Regent

Colmar

Jonas Mikalajūnas

Rožinis vynuogių vynas 2025

Precoce Noir, Vandal Cliche

Pusiau sausas–pusiau saldus baltasis vynuogių vynas

Pusiau sausas–pusiau saldus baltasis vynuogių vynas

Sausas putojantis vynuogių vynas

Pusiau sausas–pusiau saldus raudonasis vynuogių vynas

Sausas raudonasis vynuogių vynas

Sausas raudonasis vynuogių vynas

Sausas raudonasis vynuogių vynas

Sausas rožinis vynuogių vynas

Sausas rožinis vynuogių vynas

GERIAUSIAS VYNUOGIŲ VYNAS. GERIAUSIAS BALTASIS VYNUOGIŲ VYNAS. GERIAUSIAS NELICENCIJUOTO

GAMINTOJO BALTASIS VYNAS. GERIAUSIAS „SOLARIS“. GERIAUSIAS SALDUS BALTASIS VYNUOGIŲ VYNAS

Bronzos GERIAUSIAS SAUSAS BALTASIS VYNAS. GERIAUSIAS NELICENCIJUOTO

GAMINTOJO SAUSAS BALTASIS VYNAS

Bronzos GERIAUSIAS „ADALMIINA“

Bronzos GERIAUSIAS „VARDUVA“. GERIAUSIAS NELICENCIJUOTO GAMINTOJO „VARDUVA“

Bronzos GERIAUSIAS „VARDUVA“. GERIAUSIAS LICENCIJUOTO GAMINTOJO „VARDUVA“

Bronzos GERIAUSIAS PUTOJANTIS VYNUOGIŲ VYNAS

Bronzos

GERIAUSIAS RAUDONASIS VYNUOGIŲ VYNAS. GERIAUSIAS NELICENCIJUOTO GAMINTOJO RAUDONASIS VYNUOGIŲ VYNAS. GERIAUSIAS PUSIAU SAUSAS–PUSIAU SALDUS RAUDONASIS VYNUOGIŲ VYNAS

Bronzos GERIAUSIAS „LEON MILLOT“. GERIAUSIAS SAUSAS RAUDONASIS VYNUOGIŲ VYNAS

Bronzos GERIAUSIAS „MARQUETTE“

Bronzos GERIAUSIAS „MARECHAL FOSH“

Sidabro GERIAUSIAS ROŽINIS VYNUOGIŲ VYNAS. GERIAUSIAS „REGENT“

Sidabro

Dzūkijos vyninė

Rožinis „Leon Millot vynas“ 2025 Leon Millot

Sausas rožinis vynuogių vynas

Bronzos GERIAUSIAS „LEON MILLOT“

Sidras – putojantis obuolių, kriaušių vynas. Sidabro medalių laimėtojai ir geriausi savo kategorijoje bronzos medalių laimėtojai

GAMINTOJAS SIDRAS SUDĖTIS SALDUMAS MEDALIS APDOVANOJIMAS

Ričardas Milius Obuoliu sidras pusiau saldus 2025 Obuoliai

Pusiau sausas–pusiau saldus Sidabro GERIAUSIAS SIDRAS. GERIAUSIAS NELICENCIJUOTO GAMINTOJO SIDRAS. GERIAUSIAS PUSIAU SAUSAS–PUSIAU SALDUS SIDRAS

Tomas Kontautas Cidre Brut 2025 Senų obelų obuoliai Sausas  Bronzos GERIAUSIAS SAUSAS SIDRAS

Midus. Aukso, sidabro medalių laimėtojai ir geriausi savo kategorijoje bronzos medalių laimėtojai

GAMINTOJAS MIDUS SUDĖTIS

Ginto vynas

Juodųjų serbentų midus 2025 Juodieji serbentai, medus

Šušvės midus Laukinė rožė 2025 Medus, erškėtuogės

Augustowska Miodosytnia

Baltijos kelio midus 2025 Medus

Ginto vynas Aviečių midus 2025 Avietės, medus

Sodyba pas bitininką

Kidulių krašto vynas

Šušvės midus

Deivių midus 2025 Medus, mėtos, apyniai, liepų žiedai

Tradicinis medus 2025 Medus, kadagio uogos

Midus „Radvilų“ 2024 Medus, vyšnios

Sodyba pas bitininką Svarainių midus 2025 Medus, svarainių sultys

Rasa Ramanauskienė Ramunėlė ir čiobrelis 2024 Medus, ramunėlės ir čiobreliai

Paulius Kovas Vynuogių midus 2023 Alfa, Regent, Dvietes zila, Zilga, Canadice

Dainija. Dainius Noreika Liepų midus 2025 Liepų medus

SALDUMAS IR TIPAS MEDALIS APDOVANOJIMAS

Sausas midus su uogomis Aukso

Pusiau sausas–pusiau saldus midus su vaisiais

Saldus grynas midus

Pusiau sausas–pusiau saldus midus su uogomis

Aukso

GERIAUSIAS MIDUS. GERIAUSIAS NELICENCIJUOTO GAMINTOJO MIDUS. GERIAUSIAS MIDUS SU UOGOMIS. GERIAUSIAS PUSIAU SAUSAS MIDUS

GERIAUSIAS LICENCIJUOTO GAMINTOJO MIDUS. GERIAUSIAS MIDUS SU VAISIAIS. GERIAUSIAS SALDUS MIDUS

Aukso SVEČIO TEISĖMIS

Sidabro

Saldus midus su prieskoniais Sidabro

Saldus midus su prieskoniais Sidabro

GERIAUSIAS MIDUS SU PRIESKONIAIS. GERIAUSIAS LICENCIJUOTO GAMINTOJO MIDUS SU PRIESKONIAIS

Saldus midus su uogomis Sidabro GERIAUSIAS LICENCIJUOTO GAMINTOJO MIDUS SU UOGOMIS

Pusiau sausas–pusiau saldus midus su vaisiais Sidabro

Pusiau sausas–pusiau saldus midus su prieskoniais Sidabro  GERIAUSIAS NELICENCIJUOTO GAMINTOJO MIDUS SU PRIESKONIAIS

Saldus midus su uogomis

Sidabro

Saldus grynas midus Sidabro

GERIAUSIAS GRYNAS MIDUS. GERIAUSIAS NELICENCIJUOTO GAMINTOJO GRYNAS MIDUS

2026 m. LSA lietuviško

GAMINTOJAS MIDUS SUDĖTIS

Kidulių krašto vynas

Karališkas midus 2024 Medus, vyšnios

Šušvės midus Jūratė 2024 Medus, obuoliai

Valdas Vasiliauskas

Valdo Vasiliausko midus 2024

Sodyba pas bitininką Miško natos 2025

Devynbitė. Renolda

StepanauskaitėKubilienė

Tradicinis 2025

Šušvės midus Pienių žiedai 2024

Algirdas Raškauskas

Uogos miglos apsupty 2024

Medus ir kiti bičių produktai

Medus, pušų pumpurai, kadagių uogos, gvazdikėliai

Poliflorinis pievų medus

Medus, pienių žiedai

Medus, vyšnių, slyvų, raudonųjų serbentų, aronijų, vynuogių ‘Alfa’ sultys, ąžuolo drožlės

Smilgų vyninė Smilgų vyninės Midus su svarainiais

SALDUMAS IR TIPAS MEDALIS APDOVANOJIMAS

Saldus midus su uogomis Sidabro

Saldus midus su vaisiais Sidabro

Saldus kitas midus

Sidabro GERIAUSIAS KITAS MIDUS. GERIAUSIAS NELICENCIJUOTO GAMINTOJO KITAS MIDUS

Saldus midus su prieskoniais Sidabro

Pusiau sausas–pusiau saldus midus grynas Sidabro GERIAUSIAS LICENCIJUOTO GAMINTOJO GRYNAS MIDUS

Pusiau sausas–pusiau saldus kitas midus

Sausas putojantis midus

Bronzos GERIAUSIAS LICENCIJUOTO GAMINTOJO KITAS MIDUS

Bronzos GERIAUSIAS NELICENCIJUOTO GAMINTOJO PUTOJANTIS MIDUS. GERIAUSIAS SAUSAS MIDUS

Bronzos GERIAUSIAS NELICENCIJUOTO GAMINTOJO MIDUS SU VAISIAIS

Vaisių, uogų, augalų vynas. Aukso, sidabro medalių laimėtojai ir geriausi savo kategorijoje bronzos medalių laimėtojai

GAMINTOJAS VYNAS SUDĖTIS SALDUMAS IR TIPAS MEDALIS APDOVANOJIMAS

Geri metai

Sweet Newe Nr. 70 2025 Šermukšnių vynas, šeivamedžių žiedų vynas

Roksala Rožinis putojantis (Classic) vynas 2024 Rabarbarai, avietės

Edita Rimkienė Saldusis vakaras 2025 ‘Rondo’ vynuogės, avietės

Smilgų vyninė Sausmedžių vynas 2025 Sausmedžių uogos

Bytauto vynas

Geri metai

Sausmedžio uogų vynas 2025

Šermukšnių vynas

Nr. 25 2022

Sausmedžio uogos

Šermukšniai

Šepečių vyninė Aviečių magija 2025 Aviečių uogos

Saldus vaisių, uogų, augalų vynas Aukso

Sausas putojantis vaisių, uogų, augalų vynas

Sidabro

Saldus vaisių, uogų, augalų vynas Sidabro

Pusiau sausas–pusiau saldus vaisių, uogų, augalų vynas Sidabro

Pusiau sausas–pusiau saldus vaisių, uogų, augalų vynas

Pusiau sausas–pusiau saldus vaisių, uogų, augalų vynas

Pusiau sausas–pusiau saldus vaisių, uogų, augalų vynas

GERIAUSIAS VAISIŲ, UOGŲ, AUGALŲ VYNAS. GERIAUSIAS ŠERMUKŠNIŲ VYNAS. GERIAUSIAS LICENCIJUOTO GAMINTOJO VAISIŲ, UOGŲ, AUGALŲ VYNAS. GERIAUSIAS SALDUS VAISIŲ, UOGŲ, AUGALŲ VYNAS

GERIAUSIAS PUTOJANTIS VAISIŲ, UOGŲ, AUGALŲ VYNAS. GERIAUSIAS LICENCIJUOTO GAMINTOJO PUTOJANTIS VAISIŲ, UOGŲ, AUGALŲ VYNAS

GERIAUSIAS NELICENCIJUOTO GAMINTOJO VAISIŲ, UOGŲ, AUGALŲ VYNAS

GERIAUSIAS NELICENCIJUOTO GAMINTOJO VAISIŲ, UOGŲ, AUGALŲ VYNAS, GERIAUSIAS SAUSMEDŽIO UOGŲ VYNAS, GERIAUSIAS PUSIAU SAUSAS–PUSIAU SALDUS VAISIŲ, UOGŲ, AUGALŲ VYNAS

Sidabro

Sidabro

Sidabro

GERIAUSIAS AVIEČIŲ VYNAS, GERIAUSIAS NELICENCIJUOTO GAMINTOJO AVIEČIŲ VYNAS

GAMINTOJAS VYNAS SUDĖTIS

Arūnas ir Rasa Leonavičiai Obuolių vynas 2024 Antaniniai obuoliai

Šepečių vyninė Svarainių elegancija 2025 Svarainiai

Geri metai Sorbelle Nr. 94 2024 Šermukšniai

Ilzenbergo dvaras

Raudonasis pusiau saldus vyšnių vynas 2023 Vyšnios

RD šeimos vyninė Spanguolių vynas 2025 Spanguolės

Geri metai After Nr. 95 2024 Šermukšniai

Geri metai

Konzentra Nr. 73 2023 Šermukšniai

Vyno Aidai Šermukšnių vynas „AK“ 2024 Šermukšniai

Paulius Kovas Rabarbarų vynas 2025 Rabarbarai, vynuogės ‘Solaris’

Šepečių vyninė Aronijų nektaras 2025 Aronijų uogos, obuolių sultys

Vyno Aidai

Juodųjų serbentų vynas 2024 Juodieji serbentai

Smilgų vyninė Šilauogių vynas 2025 Šilauogės

Vidas Ruzgus Viru vyšnių vynas 2023 Vyšnios

Kidulių krašto vynas

Vyno Kerai. Artūras Ramaškevičius ir Asta Ramaškevičienė

Ilzenbergo dvaras

Pienių žiedų vynas pusiau sausas 2024 Pienių žiedai

‘Artus’ gervuogių vynas 2025 Gervuogės

Baltasis pusiau sausas svarainių vynas 2022 Svarainiai

SALDUMAS IR TIPAS MEDALIS APDOVANOJIMAS

Pusiau sausas–pusiau saldus vaisių, uogų, augalų vynas

Pusiau sausas–pusiau saldus vaisių, uogų, augalų vynas

Sausas vaisių, uogų, augalų vynas

Pusiau sausas–pusiau saldus vaisių, uogų, augalų vynas

Pusiau sausas–pusiau saldus vaisių, uogų, augalų vynas

Sausas vaisių, uogų, augalų vynas

Saldus vaisių, uogų, augalų vynas

Pusiau sausas–pusiau saldus vaisių, uogų, augalų vynas

Pusiau sausas–pusiau saldus vaisių, uogų, augalų vynas

Pusiau sausas–pusiau saldus vaisių, uogų, augalų vynas

Sausas vaisių, uogų, augalų vynas

Pusiau sausas–pusiau saldus vaisių, uogų, augalų vynas

Pusiau sausas–pusiau saldus vaisių, uogų, augalų vynas

Pusiau sausas–pusiau saldus vaisių, uogų, augalų vynas

Pusiau sausas–pusiau saldus vaisių, uogų, augalų vynas

Pusiau sausas–pusiau saldus vaisių, uogų, augalų vynas

Sidabro GERIAUSIAS OBUOLIŲ VYNAS, GERIAUSIAS NELICENCIJUOTO GAMINTOJO OBUOLIŲ VYNAS

Sidabro GERIAUSIAS SVARAINIŲ VYNAS. GERIAUSIAS NELICENCIJUOTO GAMINTOJO SVARAINIŲ VYNAS

Sidabro GERIAUSIAS SAUSAS VAISIŲ, UOGŲ, AUGALŲ VYNAS

Sidabro GERIAUSIAS VYŠNIŲ VYNAS. GERIAUSIAS LICENCIJUOTO GAMINTOJO VYŠNIŲ VYNAS

Sidabro GERIAUSIAS SPANGUOLIŲ VYNAS. GERIAUSIAS NELICENCIJUOTO GAMINTOJO SPANGUOLIŲ VYNAS

Sidabro

Sidabro

Sidabro GERIAUSIAS NELICENCIJUOTO GAMINTOJO ŠERMUKŠNIŲ VYNAS

Bronzos GERIAUSIAS NELICENCIJUOTO GAMINTOJO RABARBARŲ VYNAS

Bronzos GERIAUSIAS ARONIJŲ VYNAS. GERIAUSIAS NELICENCIJUOTO GAMINTOJO ARONIJŲ VYNAS

Bronzos GERIAUSIAS JUODŲJŲ SERBENTŲ VYNAS

Bronzos GERIAUSIAS ŠILAUOGIŲ VYNAS

Bronzos GERIAUSIAS NELICENCIJUOTO GAMINTOJO VYŠNIŲ VYNAS

Bronzos GERIAUSIAS PIENIŲ VYNAS

Bronzos GERIAUSIAS GERVUOGIŲ VYNAS

Bronzos GERIAUSIAS LICENCIJUOTO GAMINTOJO SVARAINIŲ VYNAS

Žurnalo autoriai

VYNO IR KITŲ GĖRIMŲ PROFESIONALAMS

www.vynozurnalas.lt

Nr. 49. Leidžiamas nuo 2005 m. gegužės mėn. Kitas numeris bus išleistas 2026 m. gruodžio mėn. Kasdien apie vyną skaitykite www.vynozurnalas.lt

El. paštas: info@vynozurnalas.lt

Adresas: Stumbrų g. 15 Vilnius, LT-08101

VYR. REDAKTORIUS

Arūnas Starkus tel. 370 698 34297 starkus@vynozurnalas.lt

DIZAINERIS IR MAKETUOTOJAS

Tadas Šaučiulis

AUTORIAI

Hilary Hope Guise, Petras Jarašūnas, Piotr Piłasiewicz, Vaidotas Puklevičius, Rasa Starkus, Agnė Dovydaitytė, Akvilė Stankutė, Karolis Bradūnas, Gabrielė Pravilonienė, Arūnas Starkus

KALBOS REDAKTORĖ Asta Žūkaitė asta@vynozurnalas.lt

VIRŠELIO AUTORIUS Tadas Šaučiulis, Robertas Daskevičius

FOTOGRAFIJOS, ŽEMĖLAPIAI, PIEŠINIAI

Robertas Daskevičius, Marcis Gaujenietis, Agnė Dovydaitytė, Jevgenij Čebotariov, Vygintas Skaraitis, Arūnas Starkus, Rasa Šoliūnė, „Planeta“ „Gaja“, „Cayuse“, „Bodegas Frontonio“, „Comando G“, „San Giovenale“ , „Geri metai“, Piotr Piłasiewicz, https://www.epaveldas.lt/, Alessandro Masnaghetti, Paolo de Cristofaro, Barolo MGA , vol.1, 3 rd Edition, 2023

LEIDĖJA

VšĮ „Vyno dienos“ ISSN 1822-2153

PLATINIMAS IR NE ALKOHOLIO REKLAMA El. paštas: info@vynozurnalas.lt , tel. +370 69834297

SPAUDA UAB „StepArc“

TIRAŽAS 2500 egz.

Redakcija už reklamos turinį neatsako. Perspausdinti kurį nors straipsnį, paveikslą ar nuotrauką galima tik gavus rašytinį redakcijos sutikimą.