Vytauto Didžiojo universitetas
KRITINĖ TEORIJA
IR KULTŪROS POLITIKA
Monografija
Kaunas, 2026
Recenzentai:
Vyriausiasis mokslinis darbuotojas dr. Vytautas Rubavičius (Lietuvos kultūros tyrimų institutas)
Dr. Kasparas Pocius (Vilniaus dailės akademija)
Monografija apsvarstyta ir rekomenduota leisti Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos katedros posėdyje 2023 m. sausio 30 d. (protokolo Nr. 01) ir Humanitarinių mokslų fakulteto tarybos posėdyje 2023 m. vasario 6 d. (protokolo Nr. 1).
Monografija finansuojama Lietuvos mokslų tarybos lėšomis pagal projektą „Kritinė teorija ir kultūros politika Lietuvoje“ (LIP 20-9).
Pataisytas ir papildytas leidimas.
Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.
ISBN 978-609-467-682-6 (spausdintas)
ISBN 978-609-467-684-0 (internetinis)
ISBN 978-609-467-683-3 (ePub3) https://doi.org/10.7220/9786094676840
© Gintautas Mažeikis, 2026
© Vytauto Didžiojo universitetas, 2026
PRATARMĖ
Vienaip ketinta rašyti šią monografiją iki 2022 metų vasario 24 dienos, kai prasidėjo Rusijos agresija prieš Ukrainą, kitaip – kai imta eskaluoti karą. Iš pradžių buvo sumanyta kritinės teorijos kontekste svarstyti Lietuvos kultūros politikos iššūkius bei galimybes, lyginti jas su Vidurio ir Rytų Europos atvejais. Planuota remtis Hannos Arendt politikos nuostata: politika yra diskusija dėl bendro reikalo spontaniškai susiformavusiose ir tradicinėse solidarumo grupėse. Tada atrodė, kad ir Carlo Schmitto politikos, kaip priešų ir draugų kovos, ir Chantal Mouffe agonistinio pliuralizmo, t. y. lenktyniaujančių įvairių politinių galių, koncepcijos pernelyg radikalios. Ketinta palaikyti platų ir dinamišką Jürgeno Habermaso tarimosi demokratijos (angl. delibe rative democracy) modelį, papildant jį dalyvaujamosios demokratijos ir meninio bendruomeninio įsitraukimo idėjomis. Tačiau, atrodo, tikėjimas, kad galima susitarti, kaip ir viltis pasiekti solidarumą, yra utopija, o Mouffe teorija realistiška, tad belieka viltis, kad Schmittas neteisus. Pamažu prarandamas pasitikėjimas tarimosi demokratijos idėja, kaip gęsta ir Francio Fukuyamos viltis, kad nelaiminga istorija baigėsi. Habermasas, Fukuyama ir net Johnas Rawlsas, puoselėjantys liberalią teisingumo teoriją, pasirodė besą utopistai. Tačiau būtent tai ir yra jų privalumas. Tokia pozicija paskatino vykstant karui atsigręžti į monumentalų Ernsto Blocho kūrinį „Vilties principas“. Įvairios ateities utopizacijos – tai būdas įveikti nacionalpopulizmo ir naujojo imperializmo įžiebiamus karus, kartu išsaugant ateities atvertį. Užduotis yra mąstyti apie tokią demokratiją, kur konkuruojantys elitai, meritokratija, o ne masės trukdytų plėstis populizmui ir fašizmui. Kokia galėtų būti tų konkuruojančių elitų kultūra?
Rusija ėmė atvirai ir plačiai demonstruoti agresiją prieš Ukrainą, beprasmiškai ir žiauriai nužudė daugybę žmonių, bombardavo muziejus, universitetus, teatrus,
ĮVADAS
Kritinė teorija nuo pat 1923 metų iki šių dienų dažniausiai yra siejama su Frankfurto mokykla ir Socialinių tyrimų instituto (vok. Institut für Sozialforschung ) veikla. Tačiau šiandien ši teorija suvokiama gerokai plačiau, ji pasipildė tokiais vardais, kaip Giorgio Agambenas, Slavojus Žižekas, Judith Butler, Rosi Braidotti ir kitais. Lietuvoje kritinę teoriją vienaip ar kitaip plėtoja visa aibė filosofų, tačiau reikėtų įžvelgti skirtumą tarp šiuolaikinės politinės filosofijos, poststruktūralizmo, naujojo marksizmo, nihilizmo ir nuoseklios kritinės teorijos.
Terminai „sociumas“, arba „visuomenė“, „socialumas“, arba „visuomeniškumas“, yra vartojami socialinio sutarimo, regimo ir nematomo, prasme. Prancūziškas žodis social buvo suformuotas iš lotyniško žodžio socialis ir reiškė tiesiog buvimą kartu, gebėjimą būti drauge, jungtis į grupes, susivienijimus, partijas. Lietuviško žodžio „visuomenė“ nuoroda į visumą iš dalies prieštarauja šiam mikropolitiniam veiksmui. Ji byloja apie tautą, liaudį, o tai labiau atitinka vokiškas XIX amžiaus vienybės, valdžios vizijas ir mitus. Tikraisiais visuomenės nariais pripažįstami ne tik tie asmenys, kurie dalyvauja tariantis, veikiant kartu, kaip sociume, – visuomenei priskiriama ir pagal kraują, pilietybę, kalbą bei kitus požymius, nebūtinai sietinus su komunikaciniu veiksmu. Visuomenė – tai tam tikras paveikslas, naratyvas, mitas, kurį sukuria aktyviausi ir holistiškai nusiteikę sociumo – viešojo politinio komunikacinio veiksmo – dalyviai. Pavyzdžiui, Senovės Graikijoje tai buvo laisvi polio vyrai, nes moterys, vergai, barbarai tokiais nelaikyti. Taip pat ir baudžiavos laikais priklausomi valstiečiai nebuvo traktuojami kaip visuomenės dalis, kol jie sukildavo ir priversdavo su jais derėtis. O iki to laiko tik bajorai galėjo save vadinti tauta – visuomene. Panašiai gali būti suprantami ir darbininkai, proletariatas, jei jie nėra susibūrę į profesines sąjungas ar tarybas. Visuomenės atomizacija, žmonių mąstymo instrumentalizacija, komunitarizmo gebėjimų menkinimas galiausiai atveda prie sociumo griūties. Taigi
iškelta visuomenės būties sąlyga: sutelktos savanoriškos grupės turi susitarti dėl tarpusavio santykių – gamybinių, šeimos, karo, – taip pat dėl vertybių bei tikėjimų ir atitinkamai įgyvendinti tuos susitarimus. Atomizuotos vartotojų masės ir spontaniškai susiformuojančios minios dar nebus laikomos visuomene, nors joms būdingi sociumo požymiai. Šia prasme bus remiamasi senąja, dar sociologo Ferdinando Tönnieso apibūdinta bendruomenės (vok. Gemeinschaft) ir visuomenės (vok. Gesellschaft) dialektika: be bendruomenių aktyvumo nėra visuomenės. Bendruomenės, kurios ir yra sociumas, vadovaudamosi savo racionalumu: mitais, stereotipais, samprotavimais bei elgesio modeliais, skatina įsitraukti, kurti socialinę interakciją, arba atstumia. Platesnė kritinės teorijos samprata aprėpia klasinio pasirinkimo, nacionalizmo, postkolonializmo, rasizmo, genderizmo studijas, be to, prireikus remiamasi ne tik Vakarų marksizmo bei psichoanalizės, bet ir poststruktūralistinėmis teorijomis. Atmenant, kad šiandien yra itin daug kritinės teorijos autorių ir jų tyrinėjamų temų ratas labai platus, bus siekiama, kad Theodoras Adorno ir jo negatyviosios dialektikos bei Frankfurto mokyklos samprotavimai liktų pagrindinė idėjinė ašis. Apie ją suksis daugelis kitų, tolimesnių ar artimesnių kritinei teorijai, mąstytojų teiginių, susietų su kultūros raida, kultūrinėmis ir kūrybinėmis industrijomis, politikos bei kultūros įtaka žmogaus būties raidai.
Iš plataus tyrinėjamų temų rato pasirinkta kultūros politika, o ne apskritai kultūra, norint akcentuoti procesą, konfliktą ir atskleisti jos aktualumą, griūvant ar keičiantis pasauliui karo laikotarpiu. Kultūros politika prasideda nuo konflikto: įvairios mūsų viešojo ir su vertybėmis susijusio gyvenimo sferos konfliktuoja, konkuruoja, siekdamos skirtingų tikslų, norėdamos įtvirtinti savitą pasaulėjautą ar pasaulėžiūrą.
Net jei valstybėse ar valstybių sąjungose laimi bankų, kariuomenės, išteklių gavybos ar žemės ūkio interesai, vis tiek po kurio laiko išryškėja kultūros – architektūros, dizaino, muzikos, dailės – svarba. Europos Sąjunga paliko kultūros ir švietimo sferas kiekvienos valstybės nuožiūrai, nereguliuoja jų susitarimais dėl vertybių, nors nuolat rengiami debatai apie tai, ką reikėtų laikyti Europos kultūra, civilizacija, koks yra jos vertybinis pagrindas arba kaip jis keičiasi. Atrodo, kad, pradėjus įgyvendinti ES projektą kaip anglies ir plieno sąjungą, vėliau pavertus jį bankiniu ir euro valiutos tinklu, iš dėmesio rato išleista kultūros politika, jos dinamika, kartu imtasi remti nacionalistinius separatistinius judėjimus. Tai ryškiai iliustruoja Jungtinės Karalystės atsiskyrimo – „Brexito“ – pavyzdys.
Tačiau kultūra gali pabandyti apversti minėtą santykį su svarbesnėmis laikomomis ekonomikos ar saugumo sritimis ir tapti svarbiausia, reginiams pagal įtaką
I. KRITINĖ TEORIJA IR NEGATYVIOJI
DIALEKTIKA
Kritinės teorijos kilmė yra sietina su Socialinių tyrimų instituto (vok. Institut für Sozialforschung ) veikla Frankfurte prie Maino. Instituto idėja buvo diskutuojama 1922 metais. 1923 metais jį įkūrė, finansiškai rėmė ir administravo marksizmui simpatizavęs „milijonieriaus sūnus“ ( Wiggershaus 1995: 25) Felixas Weilas (1898–1975).
Pagrindinė jo tyrinėjimų sritis buvo kapitalistinės socializacijos analizė ir kritika ekonominių teorijų kontekste. Weilas sekė Tübingeno universiteto politinės ekonomikos profesoriumi, vienu iš „Socializacijos komisijos“ atstovų Robertu Wilbrandtu, plėtojusiu klasinės ir politinės socializacijos teoriją, skatinusiu plėsti darbuotojų kooperaciją, kontroliuoti, kaip paskirstomas pelnas, ir didinti žmonių motyvaciją dirbti. Tai turėjo padėti išvengti klasinio bei pilietinio karo, vykstant revoliucinėms reformoms, ir santykinai taikiai pereiti iš laukinio kapitalizmo į socializmą. Wilbrandtas paskatino Weilą įsitraukti į tuo metu jau plačiai paplitusią socializacijos studijų ir įvairių projektų programą. Weilas bendradarbiavo su marksistais Lukácsu, Karlu Korschu, Friedrichu Pollocku ir dešimtimi kitų vokiečių marksistų. Jų patariamas, jis įkūrė Socialinių tyrimų institutą, kuriame pirmiausia ėmėsi socializacijos formų tyrimų ir kritikos. Weilas nuo pat pradžių ieškojo instituto direktoriaus, mat jis pats buvo labai užsiėmęs verslo reikalais. 1923 metais trumpam laikinuoju direktoriumi
sutiko pabūti Pollockas, o paskui Weilas išrinko marksistą Carlą Grünbergą, vadovavusį institutui 1924–1930 metais. Tarp kandidatų buvo ir Horkheimeris, tačiau jis dar turėjo mažai patirties, atliekant mokslinius tyrimus. Grünbergas toliau tyrinėjo socializaciją, susijusią su marksistine teorija, akcentuodamas darbininkų būklę ir socialines bei ekonomines gyvenimo sąlygas. Rolfas Wiggershausas apibendrintai aptaria Grünbergo vadovavimo pradžią, vaizduoja jo programą kaip optimistinę, kuriančią – gal dėl to, kad ji sutapo su Weimaro Vokietijos pokarinio nuosmukio pabaiga:
„Ir tada, priešingai pesimistams, jie tapo optimistais. Jie netikėjo nei Vakarų kultūros, nei kultūros apskritai žlugimu, patys nejautė nerimo ir neskatino kitų nerimauti dėl tokios perspektyvos. Remdamiesi istorine patirtimi, jie matė, kad nykstančią kultūros formą pakeičia kita, labiau išsivysčiusi. Jie buvo įsitikinę, kad iš laiko pilnatvės gimsta nauja tvarka: magnus ab integro saeculorum nascitur ordo. Savo ruožtu jie sąmoningai reikalavo palikti nuošalyje tai, kas pasenę, atlaisvinti vietą gimstančioms naujovėms, kad jos greičiau subręstų“ ( Wiggershaus 1995: 25).
Grünbergas pasitikėjo socialdarvinistiniais teiginiais, jam buvo būdingas gilus istorinis teleologizmas – tikėjimas neišvengiama socializmo pergale. Socialinių tyrimų instituto vadovas skatino tyrinėti istorijos raidos dėsnius ir ieškoti būdų, kaip paskatinti (akceleruoti) istorijos raidą. Be to, instituto veiklai vis didesnę įtaką darė Weberio sociologiniai tyrinėjimai ir tuo metu jo redaguotas „Socialinių mokslų ir socialinės politikos archyvas“ (vok. Archiv für Sozialwissenschaften und Sozialpolitik). Taip pat tyrėjas įkūrė „Socializmo ir darbo judėjimo istorijos archyvą“ (vok. Das Archiv für die Geschichte des Sozialismus und der Arbeiterbewegung ) ir tvarkė jį 1911–1930 m. Tačiau 1928 metais Grünbergas patyrė insultą, tad nebegalėjo toliau vadovauti nei institutui, nei „Archyvui“. Daugelį jo veiklų laikinai perėmė vienas iš instituto įkūrėjų Pollockas. Reikia pastebėti, kad visą šį laiką ir vėliau Socialinių tyrimų instituto įkūrėjas Weilas taip pat išliko organizacinis lyderis. 1931 m. institutui pradėjo vadovauti Horkheimeris (turtingo verslininko sūnus, kaip ir Weilas bei Grünbergas). Jis vietoje „Archyvų“ ėmėsi leisti „Socialinių tyrimų žurnalą“ (vok. Zeitschrift für Sozialforschung). Horkheimeris buvo stipriai paveiktas Marxo ankstyvųjų „Filosofinių ekonominių 1843–1844 metų rankraščių“ ir vėlyvosios Freudo kultūros bei visuomenės kritikos. Filosofas pakreipė instituto veiklą kita linkme: paskatino kurti kritinę visuomenės teoriją. Jis, skirtingai nei Grünbergas,
Gintautas Mažeikis
KRITINĖ TEORIJA IR KULTŪROS POLITIKA Monografija Pataisytas ir papildytas leidimas.
Redaktorė Rūta Bagdanavičiūtė Maketuotojos Laura Petrauskienė, Rasa Švobaitė Viršelio dizaineris Darius Jelenskis
2026 01 02. Tiražas 100 egz. Užsakymo Nr. K26-001.
Išleido: Vytauto Didžiojo universitetas K. Donelaičio g. 58, LT-44248, Kaunas www.vdu.lt | leidyba@vdu.lt
Spausdino: UAB „Vitae Litera“ Savanorių pr. 137, LT-44146, Kaunas www.tuka.lt | info@tuka.lt