Greta Uldukytė_aiškinamasis raštas_nuasmenintas

SANTRAUKA

Darbas tyrinėja miesto silueto kaip kolektyvinės atminties katalizatoriaus formavimą urbanistinėje erdvėje. Tyrimo kryptis kilo iš vietai specifiškos problematikos – prarastų reprezentacinių vaizdų, nutrūkusio vizualinio ir funkcinio ryšio su mariomis ir dėl istorinių lūžių pasikeitusios miesto demografinės sudėties. Vietos dvasią nusakančių orientyrų praradimas ir kolektyvinė užmarštis lėmė žmogaus ir gyvenamosios vietos emocinę atskirtį, apribojant gyventojų galimybes susitapatinti su vieta. Šias pasekmes nulėmė Antrojo pasaulinio karo padariniai bei vėlesnis pramoninio uosto vystymas palei visą marių pakrantę, suformavęs techninį barjerą tarp miesto ir vandens, taip pat suardęs reprezentacinę panoramą.

Projektavimui pasirinktas Klaipėdos žiemos uosto konversijos atvejis leidžia tiesiogiai spręsti kompleksišką užduotį: teritorija yra reprezentacinės panoramos pirmajame plane ir istorinio miesto dalyje, kuri pasižymi urbanistiniu daugiasluoksniškumu.

Kolektyvinė atmintis ir teritorijos pasisavinimo procesas kuriami modifikuojant miesto siluetą bei vertikaliąsias dominantes, panoramos medžiagiškumą, teritorijoje koduojant esminius istorinius sluoksnius ir projektuojant kultūros centrą-muziejų. Teritorijoje žmogus supažindinamas su turtingu istoriniu palikimu ir kuria savo palikimą bei tapatumą per kultūrines-kūrybines veiklas.

Atveriamas ryšys tarp miesto ir marių pakrantės, kuriamos vandens-įtraukios rekreacinės veiklos, taip integruotai stiprinant specifinį uostamiesčio identitetą.

SUMMARY

This paper explores the formation of the city skyline as a catalyst for collective memory within urban space. The direction of the research emerges from site-specific issues: the loss of representative views, a severed visual and functional connection with the lagoon, and a shift in the city’s demographic composition caused by historical disruptions. The loss of landmarks defining the genius loci and subsequent collective amnesia have led to an emotional detachment between individuals and their living environment, limiting the residents’ ability to identify with the place. These consequences were driven by the aftermath of World War II and the subsequent industrial port development along the entire lagoon coast, which formed a technical barrier between the city and the water, while also disrupting the representative panorama.

The selected case of the Klaipėda Winter Port conversion allows for the direct resolution of this complex task: the territory lies in the foreground of the representative panorama and within the historic part of the city, which is characterized by urban complexity.

Collective memory and the process of spatial appropriation are fostered by modifying the city skyline and its vertical landmarks, altering the materiality of the panorama, encoding essential historical layers within the territory, and designing a cultural center-museum. Within the site, individuals are introduced to a rich historical heritage and actively shape their own legacy and identity through cultural and creative activities.

A connection is established between the city and the lagoon coast, and water-inclusive recreational activities are created, thereby comprehensively strengthening the specific identity of the port city.

TURINYS

0. Įvadas 6

0.1 Temos aktualumas, problematika 6

0.2 Tyrimo objektas 7

0.3 Tikslas ir uždaviniai 7

0.4 Darbo struktūra 8

0.5 Metodika 8

1. Analitinė teorinė dalis 9

1.1 Identiteto ir kolektyvios atminties fenomenologinis tyrimas 9

1.1.1 Miesto identitetas kaip reiškinys 9

1.1.2 Miesto sandara – fizinės identiteto dedamosios dalys 10

1.1.3 Kolektyvinė atmintis kaip miesto identiteto pagrindas 11

1.1.4 Genius Loci – vietos patyrimas 12

1.1.5 Panorama, siluetas ir miesto įvaizdis 14

1.1.6 Vandens ir sausumos sandūros įtaka urbanistiniam siluetui 15

1.1.7 Medžiagiškumas ir materialinė atmintis 16

1.2 Klaipėdos identitetas ir jo formavimo galimybės 17

1.2.1 Lietuvos identiteto kontekstai: Klaipėdos atvejis 17

1.2.2 Klaipėdai būdingos architektūros ir medžiagiškumo kontekstas – Fachverkas 19

1.2.3 Medžio kaip patyriminės ir tvarios medžiagos privalumai 21

1.2.4 Sociologinė kultūros centrų ir muziejų vaidmuo bendruomenės formavime22

1.3 Architektūrinių projektų studija 22

1.3.1 Projektų atrankos kriterijai 23

1.3.2 Elbphilharmonie projektas 23

1.3.3 Satama Event Centre projektas 25

1.3.4 Vennesla Library and Culture House projektas 26

1.3.5 Odunpazari Modern Museum (OMM) projektas 27

1.3.6 Sara Cultural Centre projektas 28

1.3.7 Projektas – Katajanokan Laituri 30

1.3.8 Projektas – Loodusmaja31

1.3.9 Projektas – Tautos namai 32

1.4 Analitinės teorinės dalies apibendrinimai 35

2. Eksperimentinė tiriamoji dalis 36

2.1 Architektūra ir inovacijos modulio rezultatai – vertybės bei inovacijų galimybės 36

2.2 Miesto architektūrinių ir urbanistinių struktūrų analizė 41

2.2.1 Klaipėdos istorinis kontekstas – miesto įvaizdžiai41

2.2.2 Panoramos medžiagiškumo raidos analizė 49

2.2.3 Urbanistinės analizės išvados 51

2.3 Meniniai urbanistiniai principai – urbanistinio teritorijos siūlymo pjūviai 51

2.3.1 Metodologija 51

2.3.2 Klaipėdos silueto formavimo galimybės 52

2.3.3 Žiemos uosto istorinis politinis-ekonominis kontekstas – Mažoji Vitė 52

2.3.4 Žiemos uosto teritorijos formavimo gairės 54

2.3.5 Išvados 59

3. Eksperimentinė projektinė dalis 60

3.1 Sklypų analizė 60

3.1.1 Sklypai miesto mastu 60

3.1.2 Gamtinės sąlygos ir miškai 61

3.1.3 Teritorijos vystymas 62

3.1.4 Bendrojo plano rodikliai 63

3.1.5 Istorinės teritorijos nuotraukos 64

3.1.6 Šiandien aktualios teritorijos nuotraukos 65

3.1.7 Žiemos uosto privalumai, trūkumai ir galimybės – sklypo analizės išvados 67

3.2 Architektūrinio objekto formavimo galimybės 69

3.2.1 Bendros formavimo gairės 69

3.2.2 Meninių urbanistinių principų taikymas toliau detalizuojant potencialių sklypų sprendinius 70

3.2.3 Pirmasis variantas – Kultūros malūnas (vystomas 1-asis sklypas)71

3.2.4 Antrasis variantas – Kultūros bokštas (vystomas 2-asis sklypas) 72

3.2.5 Išvados ir teritorijos parinkimas 75

3.3 Architektūros sprendinių siūlymai 76

3.3.1 Architektūrinė koncepcija – Locų bokštas 76

3.3.2 Tūrinė-erdvinė kompozicija 77

3.3.3 Teritorijos sutvarkymo sprendiniai 79

3.3.4 Sklypo sutvarkymo sprendiniai 84

3.3.5 Funkcinis-erdvinis planavimas 85

3.3.6 Planinės struktūra ir srautai 86

3.3.7 Interjero sprendiniai 89

3.3.8 Medžiagiškumas ir fasadinė išraiška 90

3.3.1 Konstrukcinis sprendimas 90

3.3.1 Pritaikymas neįgaliesiems 92

3.3.1 Evakuacija ir gaisrinė sauga 93

3.3.1 Bendrieji rodikliai 94

3.3.2 Išvados 95

4. PROJEKTO PARTNERIAI 96

5. Literatūros sąrašas 97

5.1 Tekstiniai šaltiniai 97

5.2 Naudoti tinklalapiai 101

6. Paveikslų sąrašas 103

7. Priedai 107

0.1 Temos aktualumas, problematika

Temos Miesto siluetas – kolektyvinės atminties katalizatorius aktualumas glaudžiai susijęs su miesto istorine ir demografine raida Sunykęs miesto daugiasluoksniškumas esminėse panoramose nebenurodo bendro miesto vaizdo ir esmės. Antrasis problematikos sluoksnis yra kardinaliai pasikeitusi demografinė Klaipėdos sudėtis; tai reiškia, kad mieste ne tik neišliko fizinių ženklų, primenančių istoriją, bet nutrūko ir iš lūpų į lūpas perduodama istorija, kadangi ją išgyvenusių armačiusiųbeveik nėra(poIIpas. karo atsikėlęnaujakuriai). Derindamišias dvivienakitąpapildančias problematikos temas, gauname bendrą klausimą – kaip kurti ryšį tarp miesto ir gyventojo, įgalinti žmones visiškai patirti miestą laiko ir vietos dvasios sluoksniuose ir savaip koduoti miesto ateitį.

1 PAV DVILYPĖ PROBLEMATIKA (AUTORĖS SCHEMA)

Klaipėda nuo savo įsikūrimo iki šių dienų išgyveno pagrindinės miesto funkcijos pokyčius, mūšius, reikšmingus gaisrus, okupacinius periodus – visi šie išoriniai veiksniai stipriai keitė miesto vaizdą bei vietiniams ir atvykstantiems suvokiamą identitetą. Nagrinėjant miesto identiteto klausimą, Klaipėdavisais savo laikais buvo vaizduojama kaip išraiškingo unikalaus silueto panorama nuo Kuršių marių (Smiltynės), o nuo XX a. tokių panoramų aptikti galima vis mažiau; šiomis dienomis reprezentacinis miesto vaizdas perimtas Danės upės krantinės (Meridiano burlaivis, rekonstruoti buvę krantinės fachverkiniai sandėliai, fachverkinis Old Mill viešbutis, t. t.) (žr. 2)

Pagrindinės šio pokyčio priežastys – uosto vystymas, pramonės plėtra ir miesto planavimo sprendiniai; miesto centras yra beveik visiškai pramoninėmis teritorijomis atskirtas nuo Kuršių marių ir miestiečiams yra neprieinamas. Šiuo metu Klaipėdos miestas yra suinteresuotas kurti ryšį su vandeniu ir sukurti patrauklias, gyventojams pritaikytas krantines ir atverti naujas viešąsias erdves (Structum, 2025). Šiuo metu vystomi pakrantės projektai (Memelio miestas, Kuršių vartai) sufleruoja krantinės tvarkymo ir atvėrimo tendenciją, kuri skatina pažvelgti į miestą iš toliau – atrasti istoriškai bei socialiai koduojamus principus, kaip turėtų atrodyti miesto vaizdas nuo Kuršių marių šiandien: medžiagiškumo ir tūrių parinkimo, planinės-erdvinės struktūros, silueto ir panoramos formavimo gairės. Tai leistų vystyti vientisą ir ne atsitiktinį „suklijuotą“ krantinės vaizdą. Tokia tyrimo prieiga Klaipėdoje niekada nebuvo aktuali ir tyrinėta, todėl šis tyrimas gali būti esminis toliau vystant miesto urbanistinį kontekstą

0.2 Tyrimo objektas

Atliepiant išsikeltą problemą ir jos aktualumą, derinant ją su miesto šiandieniniais interesais, projektui parenkama Structum: Išmanusis miestas 12 siūloma teritorija – istorinis Klaipėdos žiemos uostas. Šioje teritorijoje gali būti sprendžiami visi paminėti klausimai – ryšys su vandeniu, turtingos istorinės reikšmės vietos miesto centre perplanavimas, taip pat, kadangi teritorija yra ant Kuršių marių krantinės, tiesiogiai sprendžiamas miesto silueto pirmas planas, atsižvelgiant į už teritorijos esančių planų vertingumą. Tiriama Klaipėdos urbanistinė raida nuo jos įsikūrimo, datuojamo medinės pilies

Danės upės žiočių krantinėje pastatymo 1253 metais, iki šių dienų, apžvelgiami aktualūs Klaipėdos istoriniai priemiesčiai, daugiausia Mažosios ir Didžiosios Vitės žvejų kaimai (žiemos uostas patenka į šių kaimų teritoriją). Projektavimo tyrimui pasitelkiamos urbanistikos, architektūros, sociologijos, aplinkos psichologijos disciplinos

0.3 Tikslas ir uždaviniai

Tikslas – atskleisti miesto silueto interpretavimo reikšmę ir galimybes katalizuojant kolektyvinę atmintį, pasitelkiant šiuolaikinę architektūrą

Uždaviniai:

1) Išnagrinėti miesto identiteto, kolektyvinės atminties, vietos patyrimo, panoramos ir medžiagiškumo sąvokas kaip teorinį architektūrinio projektavimo pagrindą.

2) Išanalizuoti, kaip medžiagiškumas, panorama ir siluetas veikia miesto identiteto ir vietos patyrimo formavimą.

3) Ištirti Klaipėdos miesto istorinę raidą ir miesto identiteto formavimosi kontekstus.

4) Išanalizuoti Klaipėdos panoramos, silueto ir medinės architektūros kaitą istoriniame kontekste.

5) Išanalizuoti Klaipėdai būdingos architektūros ir medinės architektūros tradicijos reikšmę miesto identiteto kontekste.

6) Apibendrinti Klaipėdos miesto identiteto ir urbanistinės struktūros raidos analizės rezultatus.

7) Interpretuoti miesto istorinės raidos ir identiteto sluoksnius formuojant urbanistinius ir architektūrinius principus.

8) Atlikti šiuolaikinių visuomeninių medinės architektūros objektų studiją, siekiant išsigryninti projektavimo principus.

9) Parengti architektūrinio objekto koncepciją, interpretuojančią miesto silueto formavimo galimybes

0.4 Darbo struktūra

Darbą sudaro trys pagrindinės dalys. Pirmojoje – analitinėje teorinėje dalyje – nagrinėjamos miesto identiteto, kolektyvinės atminties, vietos patyrimo, panoramos ir medžiagiškumo sąvokos, analizuojami realūs aktualūs architektūriniai projektai. Antrojoje – eksperimentinėje tiriamojoje dalyje – pristatomi Architektūros ir inovacijų modulio rezultatai ir atliekama Klaipėdos miesto urbanistinių ir architektūrinių struktūrų analizė, kurios pagrindu formuojamas urbanistinis pasiūlymas meninio eksperimento principu. Trečiojoje – eksperimentinėje projektinėje dalyje – pateikiama sklypo analizė ir kuriamas architektūrinio objekto projektinis pasiūlymas.

0.5 Metodika

Darbas grindžiamas teorinių šaltinių analize, istorine ir urbanistine–architektūrine analize ir schematizavimu. Tyrime naudojami istoriniai planai, ikonografinė medžiaga, archyvinės nuotraukos ir šiuolaikiniai miesto vaizdai. Klaipėdos miesto raida analizuojama lyginant skirtingus laikotarpius ir tiriant panoramos, silueto, urbanistinės struktūros bei medžiagiškumo kaitą. Architektūrinių analogų studija ir eksperimentinis tūrio formavimo procesas naudojami kaip projektavimo tyrimo metodas, kurio pagrindu formuojami urbanistiniai ir architektūriniai sprendiniai.

1.1 Identiteto ir kolektyvios atminties fenomenologinis tyrimas

Siekiant kompleksiškai ištirti miesto siluetą kaip kolektyvinės atminties katalizatorių, tikslinga tyrimą pradėti nuo pamatinių urbanistinės fenomenologijos kategorijų – miesto identiteto ir kolektyvinės atminties – analizės. Šios sąvokos padės atskleisti miesto silueto, ne kaip izoliuotos geometrijos, bet erdvinės struktūros, per kurią materializuojasi ir visuomenei atsiveria vietos savitumas, esminį lygmenį. Architektūrinėje teorijoje kolektyvinė atmintis funkcionuoja kaip pagrindinis įrankis, generuojantis ir palaikantis unikalų miesto charakterį bei jo kultūrinį tęstinumą laike. Todėl, norint suprasti, kaip architektūrinė panorama veikia sociologinėje terpėje, pirmiausia būtina apibrėžti patį miesto identiteto fenomeną – tai, ką ši atmintis saugo, reprezentuoja ir transformuoja. Šis skyrius skirtas atskleisti glaudų ryšį tarp fizinės miesto sandaros, bendruomenės mentalinių vaizdinių ir atminties; ir kaip tai manifestuojasi miesto fasade

1.1.1 Miesto identitetas kaip reiškinys

Miestas, pagal „Visuotinę lietuvių enciklopediją“, tai gyvenvietės tipas, teisinę galią turintis elementas, „kiekybiniais ir kokybiniais požymiais ryškiai išsiskiriantis iš aplinkos“ (Miestas, n. d.) Miestai išties stipriai išsiskiria iš aplinkos, tačiau jie taip pat skiriasi ir vienas nuo kito, ne tik minėtais statistiniais duomenimis, tačiau ir filosofiniu, sociologiniu lygmeniu. Kiekvienas miestas turi savo kultūrą, įvaizdį, pojūtį, nuotaiką – identitetą, dėl kurio patyrimo šiuolaikinis žmogus leidžiasi į pažintines keliones. Vien dėl elementaraus komercinio turizmo egzistavimo galime dalinai pagrįsti išskirtinio miesto ekonominę svarbą (Castells, 1997). Be naudos šalies ekonominiam (turistiniam) potencialui, svarbu aptarti miesto identiteto kaip fenomeno aktualumą individui ar bendruomenei Šnekant apie žmogaus patyrimus, reiktų žvelgti į šį fenomeną iš sociologinės bei psichologinės perspektyvos. Neuromokslas ir elgesio psichologija indikuoja, jog aplinkos kuriama emocinė būsena veikia žmogaus mąstymą ir elgesį (Castells, 1997), todėl miesto erdvės aktyviai dalyvauja formuojant žmogaus patyrimą. Kiekviena vieta turi prasmę, kuri manifestuojama tik per žmogaus suvokimą (Castello & Pronchow, 2021). Miesto identitetas yra glaudžiai susijęs su žmogaus savijauta ir jo santykiu su aplinka: „Norint jaustis gerai, būtina suvokti, kas ir kur esame, patirti priklausymo jausmą ir atpažinti vietos dvasią (lot. genius loci), leidžiančią kurti prasmingas ir nuoseklias vietas.“ (Castello & Pronchow, 2021). Tai rodo, kad miesto identitetas nėra vien vizualinė ar formali savybė, bet patirtinis ir egzistencinis ryšys tarp žmogaus ir jo gyvenamos aplinkos. Papildant galima paminėti ir G. Grajausko susitapatinimą su vieta: rašydamas apie Klaipėdą jautėsi lyg parašęs autobiografiją O tai vėliau straipsnio autorius paaiškina M. Maffesoli mintimi: „Erdvėje kristalizuojasi laikas; o vietos istorija tampa asmenine istorija“ (Kiauka, 2018). Identitetas žmogui yra pagrindinis prasmės ir patyrimo šaltinis. Žmogaus identitetas nėra jo vaidmuo ar profesija visuomenėj, kadangi tai tėra sutartis tarp jo ir institucijų. Identitetas yra žmogaus

prasmė, kurią jis pats susikuria individualizacijos procese (Castells, 1997). Gali pasirodyti, kad vietiškumo ir identiteto santykis globaliame pasaulyje, kai didžioji dalis dalykų ir bendruomenių yra virtualiai ir fiziškai pasiekiami, praranda savo aktualumą. Tačiau Castellso aprašyti sociologiniai tyrimai parodė priešingą rezultatą: kuo labiau pasaulis globalėja, tuo labiau žmonės jaučiasi lokalesni, t. y., sieja save ir savo identitetą su aplinka. Net pasauliui sparčiai urbanizuojantis, teritorinis identitetas išlieka pagrindiniu priklausymo jausmo atramos tašku: bendruomenės išlieka net miestuose, tik telkiasi žmogiško mastelio teritorijose – miestas dalijasi į „miesto kaimus“ (Castells, 1997). Tai papildo ir Norberg’as-Schulz’as, pirmojo kalbėjusio apie vietos fenomenologiją architektūros ir planavimo kontekste, pozicija: žmogaus pasaulio patyrimas susiformuoja dar vaikystėje, kai vaikas žaidžia gamtoje, savoje urbanistinėje aplinkoje, pastatuose – tada susiformuoja pasaulio patyrimo sistema, kuri lemia, kaip suvoksime pasaulį likusį gyvenimą. Todėl taip svarbu jausti savo aplinkos išskirtinumą ir jį priimti (Norberg-Schulz, 1976). Iš prieš tai aptartų autorių suvokiame vietos pobūdžio svarbą žmogaus pasaulio patyrimo ir bendruomenių kūrimosi kontekste, tačiau neatmetame fakto, jog identitetas yra priklausomas kintamasis: Hall'as siūlo identitetą suprasti kaip strateginį ir pozicinį, o ne esminį: identitetas nėra vientisas, jis yra fragmentuotas, istorizuotas ir nuolat kintantis. Identitetai labiau susiję su tapsmu nei buvimu: ne tiek „kas mes esam“, „iš kur atėjom“, kiek „kuo tampam“, kaip esame reprezentuojami ir kaip galime reprezentuoti save (Hall, 2021). Todėl identiteto esmė apima fundamentalų saviraiškos ir pasirinkimo laisvės klausimą – kur renkuosi būti iš esmės reiškia, kas esu ir ką renkuosi palaikyti: gyvenimo būdą, socialinį ratą, estetikas, t. t. Iš to suprantame, kad kuriamos erdvės turi būti aktualios šių dienų ir kokrečios vietos poreikiams bei turėti savirealizacijos, kūrybinį aspektą, kuris leistų žmogui suteikti savitumo architektūrai ir jos panaudojimui. Tokiu atveju žmogus galės susitapatinti su gyvenama aplinka ir ją toliau kurti kaip fizinį kultūrinės savimonės tęsinį.

1.1.2 Miesto sandara – fizinės identiteto dedamosios dalys

Kad galėtume kalbėti apie miesto identitetą ar jį projektuoti, turime suvokti, iš kokių elementų jis susideda. Bet kokia vieta, prie kurios prisilietė žmogus, galima sakyti, jog sudaryta iš kraštovaizdžio ir buveinės (Norberg-Schulz, 1976). Į kraštovaizdį įeina fiziniai gamtos elementai ir oro sąlygos (šviesos pobūdis), kadangi tai lemia, kaip aplinka matoma ir kaip suvokiama. (Norberg-Schulz, 1976)

Net jei tankiai urbanizuotame mieste gamtos maža, per reljefą, klimatą, vandens telkinius, augmeniją išskirtinumas vis tiek suvokiamas. Buveinė šiuolaikiniame mieste yra labai kompleksiška, ji fiziškai susideda iš urbanistinio audinio (gatvių tinklo, viešųjų erdvių tipų ir išdėstymo, užstatymo tipų, mastelio) ir konkrečiai architektūros specifikos (medžiagiškumo, stilistikos, tipologijos). Žmogaus kurtą terpę Lefevbre papildo dar vienu aspektu: erdvė yra socialiai sukurta, pilna galios, konfliktų, paslėptų reikšmių, interesų (Lefevbre, 1991). Sudėję autorių mintis, gauname miestą kaip trijų, vieno nuo kito priklausančių, dedamųjų sąveiką: gamta, žmogus ir architektūra (čia turima omenyje visas

žmogaus kurtas struktūras). Žmogus iš gamtos ėmęs resursus sukūrė miestą (Norberg-Schulz, 1976), o po to jame gyvendamas toliau kuria socialinę atmosferą (Lefevbre, 1991).

1.1.3 Kolektyvinė atmintis kaip miesto identiteto pagrindas

Atmintis gali būti suvokiama ne tik kaip individualus psichologinis procesas, bet ir kaip kolektyvinis, socialiai konstruojamas reiškinys. Prisiminimai nuolat rekonstruojami per santykį su materialia aplinka ir vietomis. Miestai statomi šimtus metų skirtingais laikotarpiais, vis atsiradant naujoms žinioms, išradimams, todėl prie fizinės miesto manifestacijos prisideda ir istorijos sluoksnis – jis parodo, iš kur atėjome ir kaip vystėmės, atskleidžia besikeitusius ar užsilikusius bendrus prioritetus. (Halbwachs, 1950; Jo, 2003)

Kolektyvinė atmintis kyla iš kasdienių ryšių ir komunikacijos, tačiau gali įgyti ilgaamžes formas – tekstuose, ritualuose, paminkluose, pastatuose, miestuose ir net kraštovaizdyje (Assmann, 1995). Šiuo požiūriu atmintis perduodama per socializaciją, papročius ir kultūrines praktikas, todėl būtent kultūrinė atmintis palaiko žmonių grupės tipą iš kartos į kartą (Assmann, 1995). Tai rodo, jog aplinka ir kasdienis naudojimasis ja kuria bendrą identitetą. Assmannas išskiria kasdienę komunikacinę atmintį – gyvą, kelioms kartoms būdingą – ir kultūrinę atmintį, kuri išlieka per materializuotas formas bei perdavimą įvairiomis praktikomis ar ritualais (Assmann, 1995). Svarbu, kad kultūrinė atmintis nuolat rekonstruojama dabarties rėmuose, tai reiškia, kad kiekviena epocha iš naujo perskaito, kritikuoja, transformuoja ir aktualizuoja praeities simbolius (Assmann, 1995). Kultūrinė atmintis, įkūnyta architektūroje ir ritualuose, yra įrankis, kuriuo bendruomenė nuolat perkuria save, kad išliktų gyva dabartyje.

Miestui kolektyvinė atmintis ypač reikšminga todėl, kad ji pasireiškia erdvėje ir veikia žmogaus psichiką. Halbwachs rašo, kad stabilūs fiziniai objektai ir atpažįstamos vietos suteikia psichologinį pastovumo, ramybės jausmą ir orientyrus, be kurių žmogus išgyvena svetimą, nevientisą aplinką (Halbwachs, 1950). Žmonių grupė savo tęstinumą patiria per materialaus pasaulio fiksuotumą: grupė susitapatina su vieta, o erdviniai vaizdiniai tampa kolektyvinės atminties laikmena (Halbwachs, 1950). Todėl mieste gatvių ir pastatų griovimas dažnai sukelia didesnį emocinį pasipriešinimą nei politiniai įvykiai – nyksta ne tik forma, bet ir ryšiai, kuriuose slypi prisiminimai, kartojamos praktikos (Halbwachs, 1950). Šią erdvinę atminties logiką papildo Rossi interpretacija: miestas yra artefaktas, turintis savo istoriją, o jo urbanistika saugo įvykių seką laike kaip pastatytą formą (Jo, 2003). Kitaip tariant, miestas kaupia patirties pėdsakus ir leidžia kolektyviai įmatyti prasmes susikaupusiuose sluoksniuose; architektūra čia veikia kaip atminties konstrukcija, jungianti fizinę realybę ir psichologines reikšmes (Jo, 2003). Apibendrinant autorių mintis, miestas kaupia kolektyvius prisiminimus per architektūrą ir urbanistiką, o tai leidžia bendruomenei tęstinai patirti aplinką, su ja susitapatinti.

Kolektyvinė atmintis glaudžiai susijusi su identitetu, nes grupės savivaizdis remiasi tuo, ką ji prisimena ir kaip tai įformina. Kultūrinė atmintis, pasak Assmanno, yra identiteto materializavimasis:

ji saugo žinias, iš kurių grupė semiasi vienybės ir savitumo, vėliau įtvirtina per „tai esame“ / „tai nesame“ logiką (Assmann, 1995). Tai tarsi atspirties taškas ar nuoroda vientisai bendruomenės nuomonei formuoti. Heersminkas teigia, kad kultūrinis identitetas tampa matoma aplinkoje tada, kai kolektyvinius prisiminimus kuriame remdamiesi ne tik savo atmintimi, bet ir artefaktuose bei kitų žmonių atmintyje užkoduota informacija. Todėl atmintis ir identitetas yra santykiniai konstruktai, palaikomi institucijų, bendruomenių praktikų ir simbolinių objektų (Heersmink, 2021). Tai ypač svarbu miestui, nes atmintis egzistuoja ir kasdienėse erdvėse, pastatuose, maršrutuose, ritualuose, muziejuose ir paminkluose, taip pat daiktuose, kurie užsimena apie istoriją ir kuria priklausymo jausmą (Heersmink, 2021). Todėl kolektyvinės atminties reikia ieškoti ten, kur susikerta istorija, forma ir pasikartojanti praktika: gatvių tinkle, urbanistiniuose elementuose, simbolikoje (paminkluose, memorialuose), institucijose (muziejuose, archyvuose), ir pačiuose erdvės naudojimo pėdsakuose (Halbwachs, 1950; Assmann, 1995; Jo, 2003). Pasak aptartų autorių, kolektyvi atmintis yra fizinių miesto objektų ir pasakojimų koduojamas fenomenas, kuris kuria intuityvią ir savą aplinką. Tokią, kurioje savaime kartojamos tradicinės (nuoseklios) praktikos ir žmonės jaučia tapatumo jausmą.

Apipavidalinant kolektyvinės atminties įprasminimą šiuolaikiniame mieste, svarbu kurti tokią erdvę, kuri kasdien palaikytų gyvą ryšį tarp praeities ir dabarties, ir taip kurtų kolektyvinį patyrimą. Reaguojant į modernizmo kraštutinumus, per šiuolaikinę architektūrą iš naujo atrandama pastatų laiko išraiška. Siekiama sukurti emocinį ryšį kuriančią aplinką, kurioje erdvė ir laikas būtų subalansuoti. Aplinkos psichologija tampa esmine disciplina, jungiančia žmogų su kintančia urbanistine aplinka ir istoriniais ryšiais. Istoriniai simboliai ar išraiškos tampaįrankis žmogui sugrįžti prie statybos prasmės, o tuo pačiu ir konkretaus miesto raidos esmės. (Bishop, 1982) Assmannas pabrėžia, kad kultūrinei atminčiai būtina perdavimo forma (kalbinė, vaizdinė, ritualinė) ir organizacija – institucinis palaikymas, įvairios progos, kai bendruomenė susirenka aktualizuoti istorines prasmes (Assmann, 1995). Prisiminimai turi būti vėl įkurdinti savose vietose, todėl stipriausi sprendiniai dažnai yra tie, kurie išlaiko arba perinterpretuoja pažįstamus orientyrus, o ne juos ištrina (Halbwachs, 1950). Rossi pozicija papildo šią mintį ir sukonkretina architektūriškai: siūlo atkurti per tipologijas, analogijas, fragmentų ir sluoksnių logiką, kur forma padeda perkelti reikšmes į naują situaciją ne kopijuojant, o transformuojant, interpretuojant istorines idėjas dabartinėmis praktikomis (Jo, 2003). Heersminkas grindžia gyvos atminties palaikymą socialiniu-žmogiškuoju faktoriumi, o fizinė aplinka yra įrankis bei scenografija tam vykti. Miestas gali būti suvokiamas kaip atminties infrastruktūra, kur artefaktai, praktikos ir institucijos padeda bendruomenei nuolat atkurti ir patirti savo identitetą (Heersmink, 2021). Išgryninama, jog šių dienų mieste palaikyti kolektyviai atminčiai reikia istoriškai aktualių orientyrų, kurie skatintų vientisos bendruomenės praktikas. Tokie įvairių formų orientyrai turėtų leisti puoselėti tradicijas ir patirti priklausymo jausmą, taip pat ir skatintų kalbinį atminties perdavimą, palaikant istoriją gyvą per bendruomenės klestėjimą.

1.1.4 Genius Loci – vietos patyrimas

Jeigu kolektyvinė atmintis paaiškina, kaip praeities patirtys ir reikšmės įsitvirtina erdvėje ir palaiko vietos identitetą, tai genius loci nusako, kaip ši sukaupta prasmė yra patiriama konkrečioje vietoje. (Norberg-Schulz, 1976; Assmann, 1995). Genius loci – vietos dvasia – yra romėniškos kilmės sąvoka, kurią Christianas Norberg-Schulzas architektūros teorijoje apibrėžia kaip vietos charakterį. Tai visuma savybių, kurios leidžia vietą atpažinti kaip būtent šią, o ne kitą (Norberg-Schulz, 1976). Šiuo požiūriu vieta nėra neutrali erdvė, bet struktūruota ir prasminga aplinka, turinti tapatumą.

Norberg-Schulzas teigia, kad žmogaus buvimas vietoje visada remiasi dviem tarpusavyje susijusiomis funkcijomis: orientacija ir identifikacija. Orientacija leidžia suprasti erdvinę situaciją – kur esame, o identifikacija – kaip esame toje vietoje, ar galime su ja susieti save ir joje jaustis savi (Norberg-Schulz, 1976). Tik šių dviejų funkcijų visuma leidžia kalbėti apie tikrą buvimą vietoje, o ne vien techninį naudojimąsi erdve.

Vietos patyrimas apima visą jutiminę ir egzistencinę patirtį: reljefą, šviesą, klimatą, garsą, medžiagiškumą, mastelį, judėjimo ritmus. Norberg-Schulzas vietos struktūrą aprašo per kraštovaizdžio ir buveinės sąveiką: gamtiniai elementai ir žmogaus sukurta aplinka kartu formuoja erdvinę visumą, kuri įgauna atpažįstamą charakterį (Norberg-Schulz, 1976). Šis charakteris nėra tik fizinių elementų suma – jis pasireiškia kaip bendra atmosfera, nuotaika.

Svarbu tai, kad vietos charakteris yra glaudžiai susijęs su laiku. Jis kinta priklausomai nuo paros meto, metų laiko, šviesos pobūdžio, tačiau kartu išlaiko tam tikrą pastovumą, leidžiantį vietą atpažinti skirtingose situacijose (Norberg-Schulz, 1976). Be to, vieta turi gebėti priimti pokyčius ir kaupti įvykius savyje: jos tapatumas nėra statiškas, bet vystosi per skirtingus istorinius sluoksnius, neprarasdamas esminio charakterio. Vietos charakteris nėra vien nuotaika ar emocinis įspūdis – jis visada patiriamas per konkrečius fizinius elementus: medžiagas, mastelį, konstrukciją, šviesą, paviršius. Norberg-Schulzas pabrėžia, kad architektūra „sukoncentruoja“ vietą ir leidžia jos charakteriui tapti apčiuopiamu (Norberg-Schulz, 1976). Tai reiškia, kad genius loci negali būti atskirtas nuo medžiaginės formos – būtent per ją vietos dvasia tampa patiriama, atpažįstama ir įsimenama. Dvasia gali būti suvokiama kaip vietos sergėtojas, kuris gimė iš toje vietoje esančios gamtos, o vėliau ten sukaupė sau mielą architektūrą ir urbanistiką, tarsi savo architektūrinį skonį turinti būtybė.

Šiuolaikinėje teorijoje pabrėžiama, kad genius loci pirmiausia siejamas ne su išskirtine architektūra, bet su kasdiene patirtimi. Castello ir Prochnow teigia, kad vietos prasmė atsiskleidžia per sąmoningą buvimą, pasikartojančius veiksmus ir santykį su tuo, kas jau yra aplinkoje (Castello, Prochnow, 2021). Vecco papildo, kad būtent nematerialios vertės – atmosfera, socialiniai ryšiai, reikšmių laukas – dažnai yra pagrindiniai vietos dvasios nešėjai, o materialios struktūros veikia kaip jų įtvirtinimo forma (Vecco, 2019).

Architektūros vaidmuo šiame kontekste nėra sukurti vietos dvasią, bet ją atpažinti, sustiprinti ir konkretizuoti. Norberg-Schulzas pabrėžia, kad architektūra turi padėti žmogui gyventi vietoje, tai yra įtvirtinti prasmingą ryšį tarp žmogaus ir jo aplinkos, ją sukoncentruoti kuriamuose objektuose (Norberg-Schulz, 1976). Tai reiškia, kad projektavimas turi remtis ne vien funkcine ar ekonomine

logika, bet ir vietos charakterio skaitymu – jos struktūros, mastelio, medžiagiškumo, šviesos ir santykio su kraštovaizdžiu interpretacija.

Šiame darbe genius loci bus suprantamas kaip patyriminė vietos kokybė, kuri jungia fizinę struktūrą, jutiminę atmosferą ir istorinį tęstinumą. Būtent per šią prizmę, jungiant su kolektyvine atmintimi, toliau bus nagrinėjama miesto panorama, medžiagiškumas ir materialioji atmintis – kaip skirtingi sluoksniai, per kuriuos vietos charakteris tampa atpažįstamas ir išgyvenamas.

1.1.5 Panorama, siluetas ir miesto įvaizdis

Miesto panorama ir siluetas yra vizualinė kompozicija-projekcija, kuri veikia kaip kolektyvinio miesto vaizdinio dalis. Per jį miestas atpažįstamas, įsimenamas ir įtvirtinamas sąmonėje. Šis makroaplinkos vaizdinys ne atsitiktinis urbanistinis produktas; tai sąmoningai arba evoliuciškai susiformavęs bendruomenės identiteto atspindys. Teorinėje literatūroje pabrėžiama, kad tikslus šių vizualinių reiškinių suvokimas reikalauja griežto terminologinio diferencijavimo. Kaip pažymi Wayne Attoe (Moughtin et al, 1999), tradicinė linijinė horizonto sąvoka iš esmės yra pasyvi, todėl ji nebegali pilnavertiškai apibūdinti antropogeninių, vertikalių ir dinamiškų tūrių įsiliejimo į kraštovaizdį. Šią funkciją perima miesto siluetas (angl. skyline), apibrėžiantis pastatų bei inžinerinių struktūrų visumą, matomą dangaus fone stambiuoju urbanistiniu masteliu. Kartu Attoe išskiria lokalesnę stogų linijos (angl. roofline) sąvoką, nurodančią artimojo plano pavienių objektų kontūrus, bei stogų peizažą (angl. roofscape), apibūdinantį viršutinės miesto morfologijos suvokimą iš viršutinių panoramos taškų, keičiantį stebėtojo vizualinį santykį su urbanistiniu audiniu (Moughtin et al, 1999). Kevin Lynch teigia, kad miestas žmogaus sąmonėje egzistuoja kaip mentalinis vaizdas, sudarytas iš atpažįstamų struktūrinių elementų, kurie leidžia orientuotis ir kuria vietos identitetą (Lynch, 1960). Tokie navigaciniai orientyrai kaip krantinė, bokštai, reljefo linija ar pastatų masyvai tampa miesto atminties ir esmės nešėjais. Vertikalūs ir horizontalūs panoramos akcentai nubrėžia aiškias mentalines ribas, kurios leidžia suvokti miesto visumą iš pirmo žvilgsnio Šie akcentai tiesiogiai formuoja W. Attoe įvardytą siluetą, kuris tampa pagrindine ašimi, leidžiančia gyventojui vizualiai suvokti ir įvaldyti miesto erdvę (Moughtin et al, 1999) Christianas Norberg-Schulzas vietos charakterį sieja su konkrečiais erdviniais ir formos bruožais, kurie leidžia vietą patirti kaip turinčią savitą identitetą (Norberg-Schulz, 1976). Siluetas šiuo atveju veikia kaip pirminis to charakterio artikuliavimas – viršutinė miesto riba, reprezentuojanti kultūrinę ambiciją ir istorinį kontekstą. Istorinėje perspektyvoje miesto siluetas dažnai funkcionuoja kaip savotiškas bendruomenės parašas. Urbanistikos istorikas Spiro Kostofas šį reiškinį apibūdina kaip „proginius miesto portretus“ (angl. commemorative city portraits), kurie fiksuoja specifinį, individualų gyvenvietės profilį ir jos kultūrinę savimonę (Kostof, 1991). Tokie portretai įamžina bendruomenės vertybių sistemą, išreikštą per architektūrinę formą. Svarbu pažymėti, kad šis fizinis miesto kūnas nėra statiškas. Kostofas ragina miestą suvokti ne kaip baigtinį objektą, o kaip nuolatinį urbanistinį procesą, kurio fizinė medžiaga yra kintanti ir pasižymi takumu, „panašiu į tekančios upės ar besimainančio dangaus“ būvį

(Kostof, 1991). Šis takumas tiesiogiai siejasi su Attoe pastebėjimais apie miesto silueto evoliuciją: naujų, veržlių tūrių atsiradimas keičia nusistovėjusią semantiką, paversdamas panoramą gyvu, laike besitęsiančiu metraščiu, kuriame kiekviena karta palieka savo erdvinį įrašą (1981)

Maurice Halbwachs pabrėžia, kad kolektyvinė atmintis visada remiasi erdviniais rėmais –vietomis ir vaizdiniais, per kuriuos grupė patiria savo tęstinumą (Halbwachs, 1950). Kadangi visuomenės stabilumo jausmas yra tiesiogiai susietas su aplinkos pastovumu, miesto silueto praradimas ar radikalus pakeitimas reiškia ne tik urbanistinės struktūros, bet ir kolektyvinio atpažinimo praradimą, savotišką vizualinę amneziją. Vis dėlto, priimant Kostofo iškeltą miesto kaip dinamiško proceso idėją, istorinis siluetas neturi būti konservuojamas iki visiško sastingio. Priešingai, nauji architektūriniai elementai gali būti integruojami kaip natūralus panoramos evoliucijos etapas. Aldo Rossi interpretacijoje miestas gali ne tik saugoti, bet ir perkurti prarastus miesto vaizdinius, nes architektūra veikia kaip kolektyvinės atminties struktūra, kaupianti ir transformuojanti miesto patirties sluoksnius (Jo, 2003). Miestas sugeba absorbuoti naujus morfologinius darinius, jei jie gerbia jo giluminę struktūrą. Kostofas pastebi, kad urbanistinė plėtra dažniausiai vyksta kaip „nuoseklus planuojamų segmentų skiepijimas ant originalaus branduolio“, o esminis sėkmingos panoramos kokybės rodiklis yra tai, kaip šie nauji segmentai sugeba susipinti arba sąmoningai išsiskirti iš senojo audinio (Kostof, 1991).

Šiame kontekste darbas su prarasta ar transformuota panorama gali būti suvokiamas kaip bandymas per naują architektūrinę formą atkurti nutrūkusius miesto atminties ir identiteto ryšius, sudedant naujus, prasmingus akcentus į jau esamą urbanistinį pasakojimą. Sintezė tarp stambaus mastelio miesto silueto (angl. skyline) ir lankytojui betarpiškai atsiveriančio stogų peizažo (angl. roofscape) leidžia suformuoti daugiasluoksnę erdvinę patirtį. Nauji akcentai turėtų įsilieti į esamą audinį, o kartu ir atspindėti dabartinės bendruomenės poreikius ir sociologinę-kultūrinę bazę.

1.1.6 Vandens ir sausumos sandūros įtaka urbanistiniam siluetui

Miesto panoramos artikuliacija pasiekia didžiausią vizualinį ir emocinį intensyvumą ten, kur susiduria dvi skirtingos stichijos – sausumos tankumas ir vandens atvirumas. Waterfronto (kranto linijos) fenomenas urbanistinėje teorijoje užima išskirtinę vietą, nes vandens paviršius veikia kaip natūralus veidrodis, maksimaliai išryškinantis ir izoliuojantis miesto siluetą, paversdamas jį monumentaliu fasadu. Šis vizualinis santykis yra tiesiogiai priklausomas nuo topografinių aplinkybių. Urbanistinėje silueto analizėje išskiriamos dvi kraštutinės kraštovaizdžio sąlygos: kalvotas reljefas ir visiškai plokščias sklypas (Moughtin et al, 1999). Plokščias sklypas pats savaime neturi jokios erdvinės ar vizualinės reikšmės kaip natūrali forma. Tokioje topografinėje situacijoje bet koks vizualinis interesas ir panoramos charakteris tampa visiškai priklausomi nuo objektų, kurie yra užkeliami ant šio paviršiaus (Moughtin et al, 1999). Tai aktualu kalbant apie Klaipėdos atvejį, kadangi ir buvo pastebėta, jog marių kranto linijos siluetas kažkada buvo reprezentacinis, kol visa kranto linija

nepriklausė pramoninėms uosto teritorijoms; o silueto kompozicija pilnai priklausoma nuo akcentų pasiskirstymo, dėl to taip drastiškai kito miesto vaizdas ir identitetas.

Analizuodamas istorinius miestų portretus, Kostofas pabrėžia, kad urbanistinis profilis įgauna savo tikrąjį identitetą ir svorį tik tuomet, kai jis yra „įspaudžiamas jūroje“ arba iškyla kaip tiesioginis fonas „triumfuojantiems vandenims“ (Kostof, 1991). Vanduo suteikia siluetui erdvę, būtiną jo visapusiškam perskaitymui ir estetiniam suvokimui iš tolimų perspektyvų.

Šis sausumos ir vandens dialogas istoriškai suformavo specifinę pakrančių ir uostų morfologiją, kuri iš esmės skiriasi nuo vidinių miesto struktūrų. Pakrantės siluetas yra tiesioginis funkcinių ir ekonominių poreikių erdvinis rezultatas. Vis dėlto, net ir radikaliai pasikeitus aktualioms sąlygoms – pavyzdžiui, tam tikroms teritorijoms (gynybinėms, industrinėms) praradus savo pirminę paskirtį – pati erdvės struktūra išlaiko savo atminties kodą. Kaip nurodo Kostofas, „pats tvariausias ir ištvermingiausias miesto bruožas yra jo fizinė masė, kuri išlieka su išskirtiniu atkaklumu“ (Kostof, 1991). Nors keičiasi estetikos suvokimas ar funkciniai reikalavimai, pakrantės linijos geometrija, krantinių kontūrai ir uosto baseinų įspaudai išsaugo praeities urbanistinės kultūros įrodymus ateities kartoms.

Uosto teritorijų reintegracija į viešąjį miesto gyvenimą reikalauja to, ką Kostofas įvardija kaip „monumentalią apibrėžtį“ (angl. monumental definition) – tai yra visuomeninių pastatų komplekso, kuris suteikia pakrantės siluetui reikiamą mastelį ir tampa „bendruomenės identiteto orientyru“ (Kostof, 1991). Kai erdvė netenka vertikalių dominančių, atsiranda vizualinis vakuumas, reikalaujantis naujų architektūrinių ženklų. Nauja viešoji, kultūrinė architektūra uosto ir miesto sandūroje neturi mechaniškai imituoti istorinių formų, tačiau ji privalo reaguoti į vandens perimetrą, tęsdama istorinę pakrantės kaip gyvybingo, bendruomenę reprezentuojančio miesto fasado tradiciją.

1.1.7 Medžiagiškumas ir materialinė atmintis

Medžiagaarchitektūroje dalyvauja vietos patyrime ir formuoja, kaip erdvė yra suvokiama kūnu, atmintimi ir laiku (Pallasmaa, 2012; Zumthor, 2006). Architektūra patiriama kompleksiškai kaip integruota materiali visuma, kurioje rega, lytėjimas, garsas, kvapas ir temperatūra veikia kartu (Pallasmaa, 2012). Dėl to medžiagiškumas – nors kartu ir estetinis sprendimas – jis tiesiogiai veikia, kaip vieta yra išgyvenama ir įsimenama. Miesto masteliu medžiaga išsiplečia už pastato ribų ir tampa makrostruktūros dalimi – ji sukuria panoramos tekstūrą, spalvinę gamą bei diktuoja, kaip miesto siluetas reaguoja į natūralią šviesą.

Zumthoras pabrėžia, kad pačios medžiagos savaime nėra „poetiškos“ – prasmę jos įgyja tik konkrečioje architektūrinėje situacijoje (Zumthor, 2006). Medžiagos reikšmė kyla iš to, kur, kaip ir kokioje vietoje ji naudojama. Todėl architektūroje visada būtina klausti, ką tam tikra medžiaga reiškia būtent šiame kontekste, šiame pastate ir šioje vietoje (Zumthor, 2006). Tai reiškia, kad medžiaga tampa vietos charakterio dalimi.

Medžiagiškumas ypač svarbus kalbant apie laiko dimensiją urbanistiniame audinyje. Visa materija egzistuoja laiko tėkmėje, o paviršių senėjimas, patina, nusidėvėjimas ir naudojimo pėdsakai praturtina architektūrinę patirtį (Pallasmaa, 2012). Šiuolaikinė architektūra dažnai siekia laikui nepavaldžių paviršių, tačiau tai silpnina pastato ryšį su žmogaus patirtimi ir atmintimi (Pallasmaa, 2012). Medžiagos, kurios leidžia matyti savo amžių, naudojimą ir natūralią kaitą, kuria gilesnį ir tikresnį santykį su vieta

Šiuo požiūriu medžiaga gali būti suprantama kaip materialinė atminties laikmena. Kaip kolektyvinė atmintis remiasi stabiliais fiziniais orientyrais mieste, taip ir architektūroje medžiagos saugo laiko pėdsakus ir praeities naudojimo sluoksnius (Halbwachs, 1950; Rossi, per Jo, 2003). Bet kokiose erdvėse, kurios istoriškai vystėsi naudojant specifinius taktilinius elementus (Klaipėdos atveju – mūrines bažnyčias, medinius vėjo malūnus, fachverkines pastatų konstrukcijas), tam tikrų medžiagų tipologija tampa vietos kodu.

Zumthoras architektūrą tiesiogiai sieja su asmenine ir kolektyvine atmintimi: architektūrinės atmosferos ir medžiaginiai pojūčiai formuoja vidinį vaizdinių ir patirčių rezervuarą, kuriuo architektas remiasi kurdamas (Zumthor, 2006). Projektavimas tampa darbu su prisiminimais, pojūčiais ir ankstesnių vietų patirtimis, bet ne jų kopijavimu – nauja architektūra gimsta iš atminties, tačiau nėra jos imitacija (Zumthor, 2006).

Pallasmaa kritikuoja architektūrą, kuri tampa perspektyviniu vaizdiniu ir praranda ryšį su kūnu bei medžiaga. Kai architektūra atitrūksta nuo medžiagiškumo ir amato, ji virsta scenografija akiai ir praranda egzistencinį svorį (Pallasmaa, 2012). Natūralios medžiagos – akmuo, plyta, medis – leidžia pajusti materijos tikrumą, laiką ir istoriją, o jų paviršiai pasakoja apie naudojimą ir buvimą pasaulyje (Pallasmaa, 2012).

Frampton pabrėžia, kad architektūra turi kilti iš vietos sąlygų – topografijos, klimato, kultūros ir medžiagiškumo. Medžiaga nėra neutrali: ji perduoda vietos, laiko ir kultūros prasmę (Frampton, 1983). Todėl architektūros patyrimas yra ne tik vizualinis, bet ir kūniškas, sensorinis bei egzistencinis. Medžiagiškumas panoramoje tampa daugiasluoksniu fenomenu, kuriame statinių fasadų materija vizualiai ir jutiminiu lygmeniu persipina su gamtiniais vandens bei žalumos paviršiais (Moughtin et al, 1999).

Apibendrinant galima teigti, kad medžiagiškumas architektūroje yra viena pagrindinių jungčių tarp vietos, laiko ir atminties. Medžiagos formuoja lokalios erdvės atmosferą, bet ir per savo tekstūriškumą dalyvauja miesto panoramos formavime. Tokiu būdu architektūrinė medžiaga tampa materialia kolektyvinės atminties laikmena, kuri uosto ir miesto sandūroje padeda atkurti vizualinį bei sensorinį identiteto tęstinumą.

1.2 Klaipėdos identitetas ir jo formavimo galimybės

1.2.1 Lietuvos identiteto kontekstai: Klaipėdos atvejis

Lietuvos miestų identiteto klausimą tyrinėja lietuvių autoriai, apžvelgiama ir Klaipėdos identiteto problema, tad tai tik patvirtina temos aktualumą ir tyrimo kryptį. Tomas S. Butkus tapatumą sieja su kultūriniu vietos pagrindu, kuris vėlyvajame kapitalizme ima irti: poindustriniame mieste nebelieka vieno dominuojančio vietos identiteto pagrindo, o jie lengviau sukonstruojami per vartojimo tinklus, pramogas ir žiniasklaidą (Butkus, 2011). Ši transformacija Lietuvoje ypač išryškėjo atkūrus Nepriklausomybę. Pereinamuoju laikotarpiu miestų plėtroje įsivyravo nekontekstualūs, urbanistinę struktūrą ignoruojantys tūriai ir sprendiniai, kurie silpnino vietos atpažįstamumą ir tęstinumą (Butkus, 2011). Tokiu būdu tapatumas tampa ne vien paveldo klausimu, o ir kokybiniu fizinės aplinkos parametru: erdvė arba palaiko ryšį su vieta, arba jį nutraukia (Butkus, 2011).

Klaipėdos atveju ši bendra Lietuvos tendencija persikloja su dar radikalesniu istoriniu lūžiu. Tomas Kiauka įvardija 1945 m. kaip esminį miesto identiteto pasikeitimo tašką: miestas neteko didelės dalies savo bendruomenės, o kartu – kasdienės patirties, papročių, prisiminimų ir socialinių įgūdžių, kurie iki tol palaikė miesto tęstinumą (Kiauka, 2018). Todėl Klaipėdai būdingas „svetimos teritorijos“ efektas nėra vien abstrakti metafora. Tai sudėtingas praktinis uždavinys: kaip gyventojams susikurti santykį su miestu, kurio praeities sluoksnis nėra jų pačių bendrai išgyventas (Kiauka, 2018). Kiauka šį procesą apibrėžia kaip pasisavinimą – santykio kūrimą, kai tai, kas svetima, paverčiama sava. Svarbu, kad pasisavinimas apima ne tik administracinį ar funkcinį pritaikymą, bet ir gilesnį, atminties bei laiko lygmenį, kuris neišvengiamai yra subjektyvus ir daugialypis (Kiauka, 2018). Galima papildyti mintį M. Mankaus pabrėžiamais faktais: tik praėjus keliems metams po nepriklausomybės atkūrimo pradėjo kurtis paveldosaugos institucijos bei įstatymai, tik tada pradėta kelti klausimus, kas vertinga išsaugoti Apskaičiuota, kad apie 70 % į Kultūros vertybių registrą įtrauktų pastatų Klaipėdoje priklauso privatiems asmenims (Safranovas, 2024). Kyla esminė priešprieša – miesto vertybinė atmintis priklauso žmonėms, kurie jos nėra išgyvenę. Tai kelia svarbų iššūkį (at)kurti ženklus ir gyvenimo būdą, kuris pabrėžtų vertybinį miesto pagrindą, genius loci, kolektyvinę atmintį.

Šiame kontekste Klaipėdą tikslinga suprasti kaip erdvėlaikį: tai, kas egzistuoja fizinėje erdvėje (architektūra, urbanistinės struktūros), ir tai, kaip šios struktūros veikia laike, kaip jos kinta ir kaip yra suvokiamos per patirtį (Kiauka, 2018). Kiauka pabrėžia, kad miesto identiteto neįmanoma redukuoti vien į objektus. Ji formuojama ir kaip šnekamoji – pasakojimai, interpretacijos, simboliai ir viešos reikšmės, kurios ne tik atspindi miestą, bet ir aktyvuoja urbanistinius procesus (Kiauka, 2018). Tai reiškia: miestą galima keisti ne tik statant, bet ir kuriant tokią pasakojimo logiką, kuri leidžia gyventojams atpažinti vietą kaip prasmingą.

Klaipėdoje šis santykio kūrimas tampa ypač svarbus todėl, kad miesto praeitis yra fragmentuota, o skirtingi laikai ir identiteto ideologijos gali būti ne tik atskirti, bet ir supriešinti. Kiaukos tekste svarbi mintis, kad santykis su miesto erdvėlaikiu nėra pasyvus: miestas nuolat keičiamas žmogaus veiklomis, o gyventojai savo ruožtu reaguoja – kurdami, perkurdami, ignoruodami ar naikindami (Kiauka, 2018). Tokiu būdu identitetas yra dialektinis procesas: erdvė socializuoja žmogų, bet žmogus taip pat socializuoja erdvę.

Butkaus analizė leidžia šį Klaipėdos atvejį papildyti Lietuvos mastu atpažįstamu fonu. Jei tapatumą vėlyvajame kapitalizme lengva perkelti į prekybos ir pramogų tinklus, tada miesto gyvenimas gali būti kuriamas iš istorinių centrų ir kasdienių viešųjų erdvių į vartojimo epicentrus, o identitetas tampa labiau pasirinkimu (kur leidžiu laiką) nei ryšiu su konkrečia urbanistine struktūra (Butkus, 2011). Klaipėdoje tai aktualu dėl to, kad tokia vartojimo logika dar labiau silpnina ir taip trapų ryšį su istoriniais sluoksniais. Kitaip tariant, kai miestas patiriamas kaip greita įvykių seka, mažėja terpė ilgai trunkančiai patirčiai, kuri paprastai kuria kolektyvinę atmintį (Butkus, 2011).

Iš šių dviejų šaltinių gauname išvadą: Klaipėdoje identiteto klausimas nėra vien „ką išsaugome“, bet ir „kaip sukuriame ryšį“ tarp skirtingų miesto laikų, skirtingų patirčių ir skirtingų gyventojų grupių. Pasisavinimas čia tampa ne vien ideologiniu ginču, o kasdienių praktikų, erdvių naudojimo ir prasmių kūrimo uždaviniu (Kiauka, 2018). Butkus tuo pačiu primena, kad be kontekstualios architektūros ir be urbanistinės logikos miestas rizikuoja likti tik „funkcijų rinkiniu“, kuriame tapatumas generuojamas ne per vietą, o per vartojimą (Butkus, 2011). Autorių tekstai indikuoja galimybę per architektūrą ir urbanistinę struktūrą kurti sąlygas ilgalaikei patirčiai, kuri leistų atsirasti naujiems pasakojimams ir naujam, bet ir tęstiniam kolektyvinės atminties pagrindui (Kiauka, 2018; Butkus, 2011).

1.2.2 Klaipėdai būdingos architektūros ir medžiagiškumo kontekstas – Fachverkas

Kadangi darbo tema yra susijusi su medžio architektūros tradicija, verta apžvelgti išskirtinai Klaipėdai būdingą Fachverko konstrukcijos tipą. Šiame poskyryje istoriniai faktai ir informacija pateikiami remiantis Jono Tatorio knyga „Senoji Klaipėda“ (1994)

Fachverkas – tai statybos būdas su mediniu karkasu ir mūriniu (plytų ar molio) užpildu, kuris Europoje pradėjo plisti nuo XVI–XVII a. Jis atsirado kaip atsakas į miškų nykimą ir gaisrų nuniokotų miestų atstatymo poreikį: medis imtas naudoti taupiau – tik karkasui, o sienų tarpai pildomi pigesnėmis ir lengviau prieinamomis medžiagomis. Tokia konstrukcija leido sumažinti medienos kiekį, statyti greičiau, pigiau ir lengviau. Fachverko konstrukcija turėjo ir techninių privalumų: siena buvo išlaisvinama nuo perdangos ir stogo apkrovų, jas perimdavo karkasas. Tai leido statyti aukštesnius, plonesnių sienų, lengvesnius pastatus, kuriuos buvo galima lengviau pritaikyti sandėliavimui, dirbtuvėms ir gyvenimui. Karkaso detalės dažnai būdavo gaminamos dirbtuvėse ar statybvietėse ir surenkamos vietoje, todėl statyba buvo spartesnė. Fachverkas Lietuvoje iš esmės buvo būdingas tik Klaipėdos kraštui. Pasak Tatorio, fachverkas Klaipėdoje atsirado ne dėl gamtinių ar vietinių sąlygų visoje Lietuvoje, bet dėl istoriškai susiformavusios vokiškos statybos kultūros įtakos. Klaipėdoje fachverkas nebuvo susijęs su vienu konkrečiu architektūros stiliumi – jis buvo naudojamas skirtingais laikotarpiais ir įvairios paskirties pastatuose. Nors kartais fachverko konstrukcijos buvo paslepiamos po lentų apkala ar tinku, jis ilgą laiką išliko plačiai naudojama ir miestui būdinga statybos sistema, o ne pavienis ar epizodinis reiškinys.

Klaipėdoje fachverkas ypač tiko dėl minkšto, pelkėto grunto prie Danės, kur masyvūs mūriniai statiniai buvo problemiški. Dėl to fachverkiniai pastatai čia buvo labai plačiai naudojami ir sudarė reikšmingą miesto užstatymo dalį. Jais buvo statomi gyvenamieji namai, sandėliai, vilos, pramoniniai pastatai ir fabrikų korpusai. XVIII–XIX a. mieste stovėjo ir daugiaaukščiai fachverkiniai sandėliai, kai kurie siekė net keliolikos metrų aukštį.

Tačiau pagrindinis fachverko trūkumas buvo medienos neilgaamžiškumas ir didelis gaisrų pavojus. Medinės dalys pūdavo, deformuodavosi, sienose atsirasdavo plyšių, pastatai prastai laikė šilumą ir dažnai turėdavo būti apkaltinėjami lentomis ar nutinkuojami. Daug fachverkinių pastatų

Klaipėdoje sudegė per gaisrus, ypač po 1854 m. didžiojo miesto gaisro.

Po 1854 m. didžiojo gaisro XIX a. antroje pusėje fachverko statyba Klaipėdoje buvo pradėta nuosekliai riboti teisiniais ir urbanistiniais sprendimais. Iš pradžių, 1855 m. statybos nuostatais, buvo nustatyta:

• sandėliai ir gatvių užstatymas turėjo būti mūrinis,

• fachverkas buvo leidžiamas tik gyvenamiesiems namams, tvartams ir panašiems pastatams,

• fachverkiniai pastatai negalėjo būti aukštesni nei apie 6 metrai.

• Vėliau šie reikalavimai buvo toliau griežtinami:

• fachverkas buvo draudžiamas gatvių fasaduose, leidžiamas tik kiemų pusėje,

• ir galiausiai toleruojamas tik žemesniuose, antraeiliuose statiniuose.

Taip fachverkas Klaipėdoje palaipsniui buvo išstumtas iš pagrindinio miesto vaizdo. Iš dominuojančios statybos sistemos tapo ribota, nykstančia statybos forma, nors anksčiau buvo viena iš pagrindinių miesto architektūrinės struktūros dalių (Tatoris, 1994).

Aptarta fachverkinė statyba Klaipėdoje šiame kontekste svarbi ne tik kaip techninė sistema, bet ir kaip reikšmingas miesto kolektyvinės atminties sluoksnis, nes ilgą laiką ji sudarė didelę kasdienės miesto aplinkos dalį. Kaip teigia Halbwachsas ir Assmannas, kolektyvinė atmintis įsitvirtina per materialias formas ir erdvinius orientyrus, kurie leidžia miestui patirti savo tęstinumą laike (Halbwachs, 1950; Assmann, 1995). Medis, kaip istoriškai reikšminga Klaipėdos statybos medžiaga, veikė kaip tokios atminties laikmena, o fachverkas buvo viena ryškiausių jos architektūrinių išraiškų. Norberg-Schulzo požiūriu vietos dvasia (lot. genius loci) visada pasireiškia per konkrečius fizinius ir medžiaginius elementus, per kuriuos vieta tampa atpažįstama ir patiriama (Norberg-Schulz, 1976). Fachverkinės statybos nykimas todėl gali būti suprantamas ne tik kaip konstrukcinės sistemos pasikeitimas, bet ir kaip tam tikro materialaus miesto patirties sluoksnio nutrūkimas. Kaip pabrėžia Pallasmaa ir Zumthoras, medžiaga architektūroje kaupia laiko, naudojimo ir jutiminės patirties pėdsakus ir veikia kaip atminties nešėja (Pallasmaa, 2012; Zumthor, 2006). Tuo pačiu, remiantis Kiaukos analize, Klaipėdos atveju miesto identitetas negali būti kuriamas paprasčiausiai atkuriant ar imituojant istorines formas, nes didelė dalis miesto patirties buvo nutrūkusi po XX a. vidurio lūžių. Vietoje to santykis su miestu formuojamas per pasisavinimą – per dabartinių gyventojų kuriamą ryšį su esamais (ir kuriamais), bet ne jų pačių išgyventais miesto sluoksniais (Kiauka, 2018). Todėl medžio

naudojimas šiame darbe gali būti suprantamas ne kaip fachverko ar istorinių formų kopijavimas, bet kaip kolektyvinės atminties ir vietos dvasios reinterpretacija per medžiagą, kuri, pasak minėtų autorių, leidžia architektūrai tapti tęstinumą kuriančia, o ne praeitį imituojančia struktūra.

1.2.3 Medžio kaip patyriminės ir tvarios medžiagos privalumai

Medis ir medinė architektūra šiuolaikiniame projektavime vertinami ne tik kaip konstrukcinis sprendimas, bet ir kaip patyriminė bei konceptuali architektūros dalis. Gabrėnas (2012) pabrėžia, kad medžio konstrukcija leidžia kurti architektūrą, kurioje konstrukcija, forma ir medžiagiškumas veikia kartu, o pats medis tampa svarbia architektūrinės išraiškos dalimi. Medinė architektūra pasižymi vizualiniu ir taktiliniu turtingumu, kuris suteikia pastatui atpažįstamą charakterį ir stiprina erdvės patyrimą.

Medinė konstrukcija taip pat leidžia derinti šiuolaikines technologijas su tradicinėmis statybos logikomis. Gabrėnas (2012) nurodo, kad šiuolaikinės medžio konstrukcijos (klijuoto medžio, sluoksniuoto medžio sistemos ir kt.) atveria galimybes projektuoti didelio mastelio ir sudėtingos struktūros pastatus, išlaikant konstrukcijos lengvumą, racionalumą ir architektūrinį aiškumą. Tokiu būdu medis tampa ne tik estetine, bet ir pilnaverte konstrukcine alternatyva plienui ar betonui.

Be architektūrinės raiškos, medis pasižymi ir reikšmingu poveikiu žmogaus savijautai. Ashour et al. (2025) teigia, kad natūralios, netoksiškos medžiagos, tarp jų ir neapdorotas medis, siejamos su mažesniu streso lygiu, geresne emocine būsena ir aiškesne kognityvine veikla. Medžio buvimas erdvėje veikia per kelis jutiminius kanalus – regą, lytėjimą ir net kvapą – todėl stiprina emocinį komfortą ir ramybės pojūtį.

Tyrime pabrėžiama, kad medis ir medinė architektūra atitinka biofilinio dizaino principus, kurie remiasi žmogaus prigimtiniu ryšiu su gamta (Ashour et al., 2025). Natūralūs paviršiai, tekstūros ir medžio spalvinė raiška padeda mažinti įtampą, gerina nuotaiką ir palaiko dėmesio koncentraciją. Dėl šios priežasties medinės konstrukcijos ypač tinkamos viešosiose ir kultūrinėse erdvėse, kuriose svarbi ne tik funkcija, bet ir emocinė patirtis.

Medis taip pat turi aiškių tvarumo privalumų. Ashour et al. (2025) nurodo, kad tvarios statybinės medžiagos pasižymi mažu toksiškumu, gerina vidaus oro kokybę ir mažina kenksmingų medžiagų poveikį žmogaus sveikatai. Medžio konstrukcija, kaip atsinaujinančio ištekliaus panaudojimas, atitinka šiuolaikinės tvarios architektūros principus ir leidžia kurti sveikesnę bei aplinkai draugiškesnę architektūrą.

Apibendrinant galima teigti, kad medis architektūroje jungia konstrukcinį racionalumą, stiprią jutiminę kokybę ir tvarumą (Gabrėnas, 2012; Ashour et al., 2025). Be to, Gabrėnas (2012) pabrėžia, kad medis architektūroje nėra tik šiuolaikinė technologinė priemonė – jis taip pat sieja šiuolaikinę architektūrą su statybos tradicija ir kultūrine atmintimi. Dėl šios priežasties medinė architektūra gali būti suvokiama kaip terpė, jungianti šiuolaikinę raišką, konstrukcinę logiką ir istorinį tęstinumą.

1.2.4 Sociologinė kultūros centrų ir muziejų vaidmuo bendruomenės formavime

Šiuolaikiniai muziejai ir kultūros centrai veikia kaip aktyvios kultūrinės erdvės, jungiančios praeitį ir dabartį bei padedančios formuoti lankytojų kultūrinį identitetą (Zou et al., 2025). Muziejai apibrėžiami kaip „gyva istorija“, kurioje per pasakojimus ir ekspozicijas susijungia asmeninė ir kolektyvinė atmintis. Tokia patirtis gali stiprinti priklausymo jausmą bendruomenei ir kultūrai.

Tyrimai rodo, kad kultūrinio identiteto formavimą muziejuose labiausiai veikia du veiksniai: patirtinės, „gyvos“ ekspozicijos ir eksponuojamų artefaktų istorinė reikšmė (Zou et al., 2025). Šie veiksniai skatina kultūrinį įsitraukimą ir emocinį rezonansą. Emocinis rezonansas suprantamas kaip gilus emocinis ryšys su istorijomis ir objektais, o kultūrinis įsitraukimas – kaip aktyvus kognityvinis ir emocinis dalyvavimas patirtyje. Tyrimas parodo, kad būtent šie procesai stiprina kultūrinį identitetą Muziejų ekspozicijos perteikia ne tik materialius objektus, bet ir kultūrines idėjas, vertybes bei istorinius naratyvus (Wang & Gao, 2024). Per simbolius ir formas lankytojams atskleidžiamas „gilusis“ kultūros sluoksnis – vertybės, įsitikinimai ir pasaulėžiūra. Tokiu būdu muziejai aktyviai dalyvauja ne tik atminties saugojime, bet ir kultūrinių reikšmių bei identiteto konstravime. Skirtingos auditorijos gali skirtingai interpretuoti tuos pačius simbolius, todėl muziejai tampa erdve dialogui ir refleksijai apie kultūrinius skirtumus.

Be to, muziejai veikia kaip platformos tarpkultūrinei komunikacijai (Wang & Gao, 2024).

Ekspozicijos skatina lyginti skirtingas kultūras (čia gali būti ir kartų skirtumai, Klaipėdai būdingos skirtingos gimtinės problema (Kiauka, 2018)), suprasti jų vertybes ir istorines patirtis. Tokiu būdu muziejus padeda ne tik pažinti kitą, bet ir geriau suvokti savo išskirtinumą.

Miesto masteliu muziejai suprantami kaip svarbios viešosios erdvės, kurios aktyviai dalyvauja miesto gyvenime (Redaelli et al., 2025). Jie veikia kaip kolektyvinės atminties formavimo vietos ir kultūrinių bei pilietinių vertybių nešėjai. Muziejai gali būti suvokiami kaip miesto orientyrai, padedantys suvokti miesto struktūrą ir jo identitetą

Muziejų viešoji funkcija pasireiškia ne tik per architektūrą, bet ir per veiklas, programas bei socialines sąveikas (Redaelli et al., 2025). Muziejai apibrėžiami kaip „kontaktų zonos“, kuriose susitinka skirtingos auditorijos ir skirtingos reikšmės. Jie skatina diskusijas, neformalų mokymąsi, socialines sąveikas ir įtrauktį, taip prisidėdami prie bendruomenės telkimo ir priklausymo jausmo kūrimo.

Apibendrinant, muziejai ir kultūros centrai veikia kaip transformuojančios kultūrinės ir socialinės erdvės, kurios per patirtį, atmintį, simbolius ir viešąsias veiklas aktyviai prisideda prie kultūrinės ir miesto identiteto formavimo (Zou et al., 2025; Wang & Gao, 2024; Redaelli et al., 2025).

Tai gali būti naudojama kaip tipologija-įrankis sujungti Klaipėdos žmones bei atverti naują erdvę su sąlygomis identitetą kurti pačiam, atrasti save ir miestą gilesniu lygmeniu

1.3 Architektūrinių projektų studija

1.3.1 Projektų atrankos kriterijai

Praktinių patirčių studijai atrinkti architektūriniai objektai parinkti siekiant ištirti, kaip

šiuolaikinėje architektūroje interpretuojama tradicija ir naudojamas medis projektuojant visuomeninius pastatus miesto kontekste.

Projektų atranka buvo grindžiama šiais kriterijais:

• Urbanistinė integracija – objektas miesto kontekste, integruojamas į esamą ar buvusią struktūrą

• Miesto panorama – pastatas formuoja siluetą ir miesto įvaizdį (aukštingumo ir tūrio pasirinkimas derinamas su aplinkiniu užstatymu ar siūloma nauja kompozicija).

• Ryšys su vietos istorija ir kultūra – architektūroje interpretuojamas miestui būdingas kontekstas.

• Funkcija – visuomeniniai, kultūrinės paskirties pastatai (muziejai, kultūros centrai).

• Aktualumas – šiuolaikiniai architektūros objektai.

Atrinktų objektų analizės tikslas – išsigryninti tipologijai būdingus projektavimo principus ir strategijas, kurios galėtų būti panaudojamos projektuojant Klaipėdos žiemos uosto teritoriją, reinterpretuojant tradiciją pasitelkiant šiuolaikinės medinės architektūros inovacijas ir galimybes.

Objektai bus analizuojami pagal šią tyrimui aktualią aspektų sistemą:

• socialinius (objekto paskirtis ir socialinė reikšmė);

• urbanistinius (integravimas į kontekstą (funkcinis integravimas; kompozicinis integravimas; istorinis-kultūrinis integravimas); viešųjų erdvių logika);

• architektūrinius-meninius (kompozicija, medžiagiškumas);

• architektūrinius-funkcinius (zonavimas, ryšiai);

• inovacijos.

1.3.2 Elbphilharmonie projektas

• Autoriai: Herzog & de Meuron

• Pavadinimas / funkcija: Elbphilharmonie Hamburdas – koncertų salė, viešbutis, gyvenamosios erdvės ir viešoji apžvalgos aikštelė

• Lokacija: Hamburgas (Hafencity uosto konversijos teritorija), Vokietija

• Projektavimo metai: 2001–2014

• Įgyvendinimo metai: 2007–2016

• Bendras plotas: ~120 000 m²

• Nuoroda: https://www.herzogdemeuron.com/projects/230-elbphilharmoniehamburg/

Projektas pasirinktas nagrinėti urbanistines pastato formavimo gaires (silueto formavimas) bei buvusios uosto teritorijos gyvinimo strategiją.

Pastatas projektuotas kaip viešasis traukos taškas buvusioje uosto teritorijoje, jis apima tris koncertų sales, viešbutį, apartamentus ir visuomenei prieinamą erdvę. Objektas veikia kaip vienas sėkmingiausių pasaulyje pakrantės aktyvinimo katalizatorių, padeda radikaliai perprogramuoti istorinį pramoninį uosto sandėlį į gyvybingą, kultūrinį miesto centrą.

Urbanistiniame kontekste pastatas įkomponuotas kaip strateginis Hamburgo Hafencity rajono inkaras, žymintis istorinę miesto ir Elbės upės sandūros vietą. Jo geografinė padėtis uosto baseino smaigalyje užtikrina, kad pastatas yra matomas iš visų pusių, o suprojektuota viešoji aikštė sukuria vertikalią pėsčiųjų jungtį tarp žemutinės uosto krantinės ir viršutinių pastato erdvių

Tūrinė kompozicija paremta drąsiu dviejų architektūrinių sluoksnių kontrastu – virš esamo horizontalaus raudonų plytų sandėlio tūrio užkeltas banguojantis, šviesą atspindintis stiklo antstatas. Pastatas tampa neabejotina uosto panoramos dominante, kuri transformuoja istorinį Hamburgo pakrantės siluetą. Viršutinio tūrio stogas projektuojamas pagal 4 bažnyčių stogų koncepciją: bokštų projekcijos atsiranda kaip tūrio vertikalūs išsikišimai ir papildo bendrą silueto kompoziciją.

Medžiagiškumas čia naudojamas kaip pagrindinė dviejų skirtingų epochų ir vietos tapatybių sujungimo priemonė. Sunkus, industrinis raudonų plytų mūras pagrindžia materialinę vietos atmintį, o viršutinis, banguojantis stiklo fasadas reaguoja į aplinkos klimatą – vėją, dangaus spalvas bei vandens atspindžius, taip sukuriantis nuolat kintantį pastato įvaizdį.

Funkcinė struktūra organizuota vertikaliai ir pasižymi ypatingu kompleksiškumu, kur skirtingos funkcijos susitinka centrinėje viešojoje aikštelėje 37 metrų aukštyje. Vidaus ir lauko erdvės uosto peizažo fone yra susietos per panoraminius stiklo fasadus ir atvirą apžvalgos terasą, todėl pastatas veikia kaip vertikalus uosto krantinės tęsinys ir apžvalgos punktas

Projektas rodo, kaip monumentalaus mastelio architektūrinė intervencija ir istorinio paveldo konversija gali turėti didelį poveikį ne tik uosto teritorijos urbanistiniam atgaivinimui, bet ir tapti pasauliniu viso miesto naujojo identiteto bei kolektyvinio įvaizdžio simboliu.

1.3.3 Satama Event Centre projektas

• Autoriai: ALA Architects

• Pavadinimas / funkcija: Satama Event Centre – renginių ir bendruomenės centras

• Lokacija: Kotka (uosto teritorija), Suomija

• Projektavimo metai: ~2014–2015

• Įgyvendinimo metai: ~2016

• Bendras plotas: ~3 000 m²

• Nuoroda: https://puuinfo.fi/arkkitehtuuri/public-buildings/event-centresatama/?lang=en

Šis projektas pasirinktas įsigilinti į vientisos medžio konstrukcijos panaudojimą perdengti didelėms erdvėms, taip pat į vidinių erdvių išdėstymą bei jų ryšį su lauku.

Pastatas projektuotas kaip viešasis traukos taškas uosto teritorijoje, skirtas miesto renginiams, bendruomenės veikloms ir sezoniniams susibūrimams. Objektas veikia kaip pakrantės aktyvinimo katalizatorius ir padeda perprogramuoti buvusią pramoninę erdvę į kasdienį miesto naudojimą.

Urbanistiniame kontekste pastatas įkomponuotas taip, kad stiprintų ryšį tarp miesto ir vandens. Jo padėtis ir orientacija nukreipta į pėsčiųjų srautus pakrantėje, o pats tūris tampa tarpine grandimi tarp atviros krantinės erdvės ir gilesnių miesto audinio sluoksnių.

Tūrinė kompozicija sąmoningai paprasta ir aiški – pastatas veikia kaip kompaktiškas, lengvai atpažįstamas objektas atviroje pakrantės erdvėje. Jis nėra panoramos dominantė, bet svarbus mastelio ir ritmo elementas krantinės siluete, labiau pabrėžiantis horizontalią pakrantės liniją nei kuriantis vertikalius akcentus.

Medis čia naudojamas kaip pagrindinė architektūrinės išraiškos ir konstrukcijos medžiaga.

Medinis fasadas ir vidaus konstrukcijos sukuria šiltą, neindustrinį įvaizdį, kuris kontrastuoja su aplinkine uosto infrastruktūra ir padeda „sužmoginti“ buvusią techninę teritoriją.

Funkcinė struktūra organizuota lanksčiai, leidžiant erdves naudoti skirtingiems renginiams, susibūrimams ir ekspozicijoms. Vidaus ir lauko erdvės tarpusavyje glaudžiai susijusios, todėl pastatas veikia kaip tęstinė pakrantės viešosios erdvės dalis.

Projektas rodo, kaip santykinai nedidelio mastelio medinis pastatas gali turėti disproporciškai didelį poveikį pakrantės teritorijos urbanistiniam atgaivinimui ir viešosios erdvės identiteto formavimui.

1.3.4 Vennesla Library and Culture House projektas

• Autoriai: Helen & Hard

• Pavadinimas / funkcija: Vennesla Library and Culture House – biblioteka ir kultūros centras

• Lokacija: Vennesla, Norvegija

• Projektavimo metai: 2008–2011

• Įgyvendinimo metai: 2011

• Bendras plotas: ~3 300 m²

• Nuoroda: https://www.archdaily.com/209340/vennesla-library-and-culture-househelen-hard

Šis projektas pasirinktas įsigilinti į vientisos medžio konstrukcijos panaudojimą perdengti didelėms erdvėms, taip pat į ryšio su kontekstu aspektą.

Pastatas suprojektuotas kaip pagrindinis Venneslos miestelio viešasis traukos taškas, sujungiantis bibliotekos, kultūros renginių ir bendruomenės susitikimų funkcijas. Jis veikia ne tik kaip knygų saugykla, bet kaip kasdienė miesto vidaus aikštė, kurioje žmonės praleidžia laiką, susitinka ir

dalyvauja kultūriniame gyvenime. Tokiu būdu pastatas tampa aktyvia socialine infrastruktūra, o ne izoliuota institucija.

Urbanistiškai objektas integruotas į nedidelio mastelio miestelio struktūrą ir tiesiogiai siejasi su viešąja erdve priešais pastatą. Tūris ne dominuoja, bet užbaigia urbanistinę kompoziciją, formuodamas aiškią ribą ir kartu atvirą ryšį su aikšte. Pastatas veikia kaip perėjimas tarp miesto audinio ir viešosios erdvės, sustiprindamas centro struktūrą.

Tūrinė ir erdvinė kompozicija čia kuriama iš vidaus į išorę: pastato forma kyla iš vidinių medinių konstrukcijų logikos. Nors išorėje tūris ganaramus, viduje atsiveria stipri, monumentali, bet šilta erdvė, kurios ritmas formuoja pastato charakterį. Miesto masteliu objektas veikia kaip subtilus, bet atpažįstamas akcentas.

Medis šiame projekte yra pagrindinė architektūrinė ir konstrukcinė medžiaga. Klijuoto medžio detalės vienu metu formuoja konstrukciją, interjerą, baldus ir erdvinę atmosferą. Medžiagiškumas čia nėra dekoratyvus – jis tiesiogiai kuria erdvės pojūtį, mastelį ir pastato identitetą, susiedamas architektūrą su vietos tradicija ir jutiminiu patyrimu.

Funkcinė struktūra organizuota kaip vientisa, per visą pastato ilgį besitęsianti erdvė, kurioje skirtingos zonos pereina viena į kitą be griežtų ribų. Tokia struktūra skatina judėjimą, vizualinius ryšius ir pastato naudojimą kaip vieną bendrą viešą erdvę, o ne atskirų patalpų rinkinį.

Projektas dažnai minimas kaip pavyzdys, kaip šiuolaikinė medinė architektūra gali ne tik tęsti tradiciją, bet ir sukurti naują, šiuolaikinį viešosios erdvės tipą, kuriame konstrukcija, medžiaga ir architektūrinė idėja sutampa į vieną sistemą.

1.3.5 Odunpazari Modern Museum (OMM) projektas

• Autoriai: Kengo Kuma and Associates

• Pavadinimas / funkcija: Odunpazari Modern Museum – moderniojo meno muziejus

• Lokacija: Eskišehiras (Eskişehir), Turkija

• Projektavimo metai: ~2016–2018

• Įgyvendinimo metai: 2019

• Bendras plotas: ~4 500 m²

• Nuoroda: https://www.archdaily.com/924568/new-iconic-museum-for-turkey-bykengo-kuma-and-associates

Šis projektas pasirinktas tyrinėti vietos dvasios ir kontekstualumo aspektą formuojant pastato tūrį ir vidinių erdvių struktūrą.

Pastatas suprojektuotas kaip naujas kultūrinis traukos taškas istoriniame Odunpazari rajone, kuriame vyrauja tradicinė medinė osmanų architektūra. Muziejus veikia ne tik kaip parodų erdvė, bet ir kaip miesto kultūrinio atsinaujinimo katalizatorius, pritraukiantis lankytojus į istorinį kvartalą ir aktyvinantis jo viešąjį gyvenimą.

Urbanistiniame kontekste pastatas sąmoningai neformuojamas kaip vienas monumentalinis tūris, bet kaip iš atskirų dalių sudėliota struktūra, atkartojanti aplinkinio užstatymo mastelį ir fragmentiškumą. Tūrių išskaidymas leidžia muziejui natūraliai įsilieti į istorinį audinį ir išlaikyti ryšį su siauromis gatvelėmis bei mažo mastelio aplinka.

Tūrinė kompozicija kuriama kaip sluoksniuota, „sukrauta“ struktūra, kurioje atskiri blokai šiek tiek pasislenka vienas kito atžvilgiu. Tokiu būdu formuojamas ir pastato siluetas – jis nėra vientisas ar dominuojantis, bet labiau primena sutankintą miesto audinio fragmentą, kuris panoramoje veikia kaip kontekstualus, o ne agresyvus akcentas.

Medis šiame projekte naudojamas kaip pagrindinė architektūrinės išraiškos medžiaga, tiesiogiai referuojanti į vietos statybos tradiciją. Mediniai fasadai ir konstrukcinė logika nėra istorinės architektūros kopija, bet jos šiuolaikinė interpretacija, kurioje tradicinė medžiaga perdirbama į naują, šiuolaikinę architektūrinę kalbą.

Funkcinė struktūra organizuota kaip vertikali ir horizontali ekspozicinių erdvių seka, jungiama per centrines erdves ir judėjimo mazgus. Vidaus erdvės kuriamos kaip nuoseklus maršrutas, kuriame lankytojas palaipsniui kyla ir leidžiasi per skirtingus tūrius, patirdamas architektūrą kaip trimatę erdvinę kompoziciją.

Projektas aiškiai parodo, kaip tradicija gali būti interpretuojama ne per formų kopijavimą, o per medžiagos, mastelio ir urbanistinės logikos perėmimą, sukuriant naują kultūrinį objektą, kuris vienu metu yra ir šiuolaikinis, ir giliai įsišaknijęs vietos kontekste.

1.3.6 Sara Cultural Centre projektas

• Autoriai: White Arkitekter

• Pavadinimas / funkcija: Sara Cultural Centre – kultūros centras (teatras, biblioteka, galerijos, viešosios erdvės, viešbutis)

• Lokacija: Šelefteo (šved. Skellefteå), Švedija

• Projektavimo metai: 2016–2017

• Įgyvendinimo metai: 2021

• Bendras plotas: ~30 000 m²

• Nuoroda: https://whitearkitekter.com/project/sara-cultural-centre/ Šis projektas pasirinktas nagrinėti dominantės formavimo tarp žemo užstatymo, vidinės erdvių logikos, medžio konstrukcijos pritaikymo aspektais.

Pastatas suprojektuotas kaip pagrindinis Šelefteo miesto kultūros mazgas, sujungiantis įvairias viešąsias funkcijas į vieną kompleksą. Jis veikia ne tik kaip atskirų institucijų rinkinys, bet kaip miesto kultūros centras, kuriame susikerta kasdieniai ir šventiniai miesto gyvenimo scenarijai. Objektas tapo nauju miesto identiteto simboliu.

Urbanistiniame kontekste pastatas sąmoningai formuoja naują miesto siluetą ir tampa pagrindine dominante. Jo vieta parinkta taip, kad pastatas veiktų kaip orientyras ir užbaigtų svarbią miesto erdvinę ašį. Žemesnės tūrio dalys palaipsniui pereina į aplinkinį užstatymą, išlaikant ryšį su miesto masteliu. Tūrinė kompozicija paremta aiškia vertikalia ir horizontalia struktūra: aukštybinė dalis veikia kaip miesto ženklas, o žemesni korpusai formuoja žmogiškesnį mastelį palei viešąsias erdves ir atkartoja vyraujantį perimetrą. Tokiu būdu pastatas vienu metu dvilypiai figūruoja ir panoramoje, ir pėsčiojo mastelyje.

Medinė konstrukcija šiame projekte naudojama ne tik kaip tvarus sprendimas, bet ir kaip architektūrinio identiteto pagrindas. Pastatas laikomas vienu aukščiausių medinių pastatų Europoje, demonstruojančiu, kad medis gali būti naudojamas didelio masto, sudėtinguose visuomeniniuose kompleksuose. Medžiagiškumas čia tampa ne nostalgijos ženklu, o šiuolaikinės technologinės pažangos išraiška.

Funkcinė struktūra organizuota vertikaliai ir horizontaliai, aiškiai atskiriant skirtingas programas, bet kartu jas sujungiant per bendras viešąsias erdves. Pastato vidinės erdvės veikia kaip miesto vidaus tęsinys, leidžiantis pastatui funkcionuoti ne tik kaip kultūros institucijai, bet ir kaip kasdienei viešajai erdvei.

Projektas aiškiai parodo, kaip tradicinė medžiaga gali būti interpretuojama šiuolaikinėje, didelio mastelio architektūroje, kartu formuojant naują miesto panoramą ir identiteto sluoksnį, paremtą ne istorijos kopijavimu, o jos perinterpretavimu.

1.3.7 Projektas – Katajanokan Laituri

• Autoriai: Anttinen Oiva Architects

• Pavadinimas / funkcija: Katajanokan Laituri – mišrios paskirties visuomeninis ir biurų pastatas uosto teritorijoje

• Lokacija: Helsinkis, Suomija

• Projektavimo metai: ~2018–2020

• Įgyvendinimo metai: 2023–2024

• Bendras plotas: ~17 000 m²

• Nuoroda: https://puuinfo.fi/2025/02/27/katajanokan-laituri-wins-internationalaward-for-wood-architecture/?lang=en

Šis projektas pasirinktas nagrinėti save laikančias medžio konstrukcijas, kranto linijos formavimą, kranto silueto formavimą.

Pastatas projektuotas kaip naujas Helsinkio uosto krantinės užstatymo elementas, jungiantis darbo, viešąsias ir paslaugų funkcijas. Objektas veikia kaip aktyvus miesto pakrantės gyvenimo dalyvis, prisidedantis prie uosto teritorijos transformacijos į mišrią, viešai prieinamą miesto erdvę. Urbanistiškai pastatas formuoja aiškų pakrantės užstatymo frontą ir užbaigia vieną iš Katajanokka krantinės atkarpų. Jo mastelis ir padėtis derinami prie esamos uosto struktūros, tačiau kartu pastatas kuria naują, labiau civilinį ir mažiau industrinį krantinės charakterį, orientuotą į pėsčiuosius ir viešą gyvenimą.

Tūrio kompozicija kuriama kaip pailgas, horizontaliai skaidytas tūris, kurio proporcijos pabrėžia krantinės liniją. Pastatas nėra vertikali dominantė, bet veikiau panoramos foninis elementas, kuris savo ritmu ir masteliu prisideda prie vientisos pakrantės silueto formavimo.

Medinė konstrukcija ir fasadų sprendimai yra vienas esminių projekto bruožų. Pastatas laikomas vienu didžiausių šiuolaikinių medinių statinių Suomijoje, o medis čia naudojamas ne tik dėl tvarumo, bet ir kaip priemonė sušvelninti didelio mastelio tūrį ir suteikti jam žmogiškesnį mastelį bei šiltesnį charakterį.

Funkcinė struktūra organizuota racionaliai ir aiškiai, atskiriant darbo, viešąsias ir aptarnavimo zonas, tačiau kartu leidžiant joms persidengti per bendras erdves ir pirmo aukšto viešąsias funkcijas. Pirmasis aukštas orientuotas į miestą ir krantinę, taip stiprinant pastato ryšį su viešąja erdve.

Šis projektas rodo, kaip medinė architektūra gali būti naudojama ne tik kultūriniuose, bet ir didelio masto miesto pakrantės projektuose, formuojant naują, šiuolaikinį miesto panoramos sluoksnį, paremtą ne istorijos imitacija, o jos tęstinumu per medžiagą ir mastelį.

1.3.8 Projektas – Loodusmaja

• Autoriai: KAVAKAVA Architects

• Pavadinimas / funkcija: Loodusmaja – aplinkosaugos ir viešųjų funkcijų pastatas, muziejus

• Lokacija: Estija

• Projektavimo metai: ~2018–2019

• Įgyvendinimo metai: ~2020–2021

• Bendras plotas: ~4 000 m²

• Nuoroda: https://www.kavakava.ee/en/project/environment-building/ Šis projektas pasirinktas tyrinėti medžio konstrukcijų pritaikymą, vidaus ir lauko erdvių išdėstymą, teritorijos sutvarkymo sprendinius, įsiliejimą į kontekstą.

Pastatas projektuotas kaip šiuolaikinė viešoji institucija, kurios architektūra turi reprezentuoti aplinkosaugos, tvarumo ir atsakingo požiūrio į išteklius vertybes. Objektas veikia ne tik kaip administracinė ar ekspozicinė erdvė, bet ir kaip simbolinis tvarios architektūros pavyzdys.

Urbanistiniame kontekste pastatas integruojamas į esamą miesto audinį, nepertraukiant jo mastelio ir struktūros. Tūrio padėtis ir užstatymo pobūdis derinami prie aplinkinių pastatų, siekiant, kad objektas natūraliai įsilietų į miesto struktūrą, o ne taptų izoliuotu „objektu mieste“.

Tūrinė kompozicija kuriama kaip aiškiai struktūruota, racionali, bet negrubi forma, kurioje svarbus ne monumentalumas, o santykis su aplinkiniu masteliu ir viešąja erdve. Pastatas miesto panoramoje veikia kaip ramus, kontekstualus elementas, stiprinantis, o ne pertraukiantis bendrą siluetą.

Medis šiame projekte naudojamas kaip pagrindinė konstrukcinė ir architektūrinė medžiaga, tiesiogiai siejama su pastato ideologija. Medžiagiškumas čia tampa ne tik estetine, bet ir konceptualia pozicija – architektūra pati savo struktūra demonstruoja tvarumo ir atsakingo išteklių naudojimo principus.

Funkcinė struktūra organizuota aiškiai ir logiškai, atskiriant viešąsias, darbo ir ekspozicines zonas, bet kartu užtikrinant jų tarpusavio ryšį. Vidaus erdvės kuriamos kaip atviros, šviesios ir lengvai pritaikomos skirtingoms naudojimo formoms.

Projektas rodo, kaip šiuolaikinė medinė architektūra gali būti naudojama ne tik kultūros ar reprezentaciniuose objektuose, bet ir kasdienėse viešosiose institucijose, kur medžiaga tampa tiek architektūrinio identiteto, tiek ideologinės žinutės nešėja.

1.3.9 Projektas – Tautos namai

• Autoriai: konkurso laimėtojai – Arquivio architects

• Pavadinimas / funkcija: Tautos namai – nacionalinė koncertų salė ir kultūros centras

• Lokacija: Vilnius, Tauro kalnas, Lietuva

• Projektavimo metai: 2018–2019 (architektūrinio konkurso projektas)

• Įgyvendinimo metai: planuojamas įgyvendinimas (projektas vystomas)

• Bendras plotas: ~15 000–17 000 m²

• Nuoroda: https://www.architektusajunga.lt/wp-content/uploads/2019/10/Juryreport-EN-web_compressed.pdf

Projektas sumanytas kaip nacionalinės reikšmės kultūros objektas, skirtas reprezentuoti Lietuvos muzikinę ir kultūrinį identitetą. Pastatas veikia ne tik kaip koncertų salė, bet ir kaip platesnis kultūros centras, kuriame telkiasi įvairios viešosios funkcijos – nuo renginių iki kasdienio lankymo. Tokiu būdu Tautos namai suvokiami kaip visuomenei atvira institucija, o ne tik specializuota koncertų infrastruktūra.

Urbanistiniame kontekste pastatas projektuojamas kaip svarbus miesto erdvinės struktūros akcentas, įkomponuotas ant Taurakalnio – vienos reikšmingiausių Vilniaus panoraminių vietų. Jo padėtis parinkta taip, kad objektas veiktų netik artimoje aplinkoje, bet ir platesniame miesto mastelyje, įsitraukdamas į Vilniaus panoramų sistemą. Projektas sąmoningai dirba su miesto siluetu ir vaizdinėmis ašimis, kurios atsiveria nuo kalno ir į kalną.

Tūrinė kompozicija formuojama kaip aiški, skulptūriška figūra, turinti reprezentacinį pobūdį, tačiau kartu išskaidyta į logiškas dalis, kad nebūtų suvokiama kaip vienas per didelis monolitas. Pastato siluetas kuriamas taip, kad jis taptų atpažįstamu miesto ženklu, bet kartu išlaikytų ryšį su kalvoto reljefo ir žalumos kontekstu. Objektas veikia kaip naujas panoramos akcentas, bet neatsiejamas nuo gamtinės topografijos.

Medžiagiškumo koncepcijoje svarbi ne tik reprezentacija, bet ir ilgaamžiškumas bei kultūrinė reikšmė. Projekte numatomas šiltas, natūralus medžiagų charakteris, kuris turėtų sušvelninti didelio mastelio visuomeninio pastato monumentalumą ir sukurti artimesnį, žmogiškesnį santykį su lankytoju. Medžio naudojimas (kartu su kitomis medžiagomis) čia suvokiamas kaip kultūrinės tęstinės tradicijos ir šiuolaikinės architektūros dialogo dalis.

Funkcinė struktūra organizuota aplink pagrindinę koncertų salę ir ją aptarnaujančias erdves, tačiau kartu numatytos ir plačios viešosios zonos – fojė, apžvalgos erdvės, bendrosios erdvės, kurios gali veikti ir nepriklausomai nuo renginių. Tokiu būdu pastatas nėra „uždaras“ tik koncertų metu, bet tampa kasdienio miesto gyvenimo dalimi.

Projektas rodo, kaip šiuolaikinis kultūros pastatas gali būti formuojamas ne tik kaip funkcionalus objektas, bet ir kaip miesto panoramos bei kolektyvinio identiteto elementas. Čia

architektūra dirba ne vien su programa, bet ir su simboline, reprezentacine reikšme, jungdama vietos topografiją, miesto siluetą ir kultūrinę atmintį į vieną architektūrinę kompoziciją.

1.4 Analitinės teorinės dalies apibendrinimai

• Identiteto ir kolektyvinės atminties ryšys: miesto identitetas apibrėžia vietos savitumą, o kolektyvinė atmintis veikia kaip jo pagrindas, saugantis ir rekonstruojantis bendruomenės patirtis. Šių fenomenų sintezė būtina, kad fizinė aplinka suteiktų visuomenei pastovumo jausmą bei gilų egzistencinį ryšį su vieta.

• Erdvinė materializacija per orientyrus ir siluetą: kolektyvinę atmintį pakrantės teritorijoje efektyviausiai aktyvuoja darbas su panoramos tipologija ir fiziniais orientyrais. Vertikalūs ir horizontalūs akcentai miesto siluete veikia kaip navigaciniai taškai, kurie padeda gyventojams vizualiai struktūruoti, atpažinti ir emociškai patirti supančią erdvę, paversdami plokščią panoramą gyva ir skaitoma. Reprezentacinės panoramos tiesiogiai susijusios su miesto identitetu.

• Lietuvos konteksto problematika ir pasisavinimas: dėl istorinių lūžių prarasti autentiški fiziniai ženklai ir visiškai pasikeitusi demografinė struktūra šalyje sukuria svetimos teritorijos jausmą. Kadangi dabartiniai gyventojai neturi asmeninio ryšio su praeities sluoksniais, tapatumo kūrimas virsta erdviniu pasisavinimo procesu.

• Architektūrinės priemonės ryšiui kurti: jungtį tarp laiko ir bendruomenės poreikių užtikrina kultūros centro-muziejaus tipologija, veikianti kaip atvira kūrybos erdvė. Svarbiu materialios atminties nešėju tampa kontekstualus medžiagiškumas – natūralios, laiko kaitai pavaldžios medžiagos (pvz., medis), kurios reinterpretuoja istorinę vietos dvasią, nekopijuojant buvusių struktūrų.

• Inžinerinių ir erdvinių sprendinių sintezė: remiantis praktinių pavyzdžių studija, pagrindinių erdvių perdengimui galime taikyti neparemtas vientisas medžio konstrukcijas. Tai eliminuoja vidaus kolonas, leidžia turėti multifunkces ir transformuojamas erdves

11 PAV APIBENDRINIMŲ SCHEMA (AUTORĖS SCHEMA)

2.1 Architektūra ir inovacijos modulio rezultatai – vertybės bei inovacijų galimybės

Architektūros kaip identiteto katalizatoriaus koncepcija naudojama kurti kultūrinei bendruomenei, kuri aktyviai kurs ir palaikys miestoatmintį gyvą per veiklą, buvimą.Šioje stadijoje buvo išgrynintos vertybės, kurios atliepia projektuojamos teritorijos atvejį.

1) Multifunkcė erdvė kūrybai: pastatas suvokiamas kaip vietinės bendruomenės centras, kurio viduje atsiranda viešoji erdvė, skatinanti saviraišką. Didžioji erdvė traktuojama kaip kelias kultūros centro/muziejaus funkcijas aplink jungiantis socializacijos ir inspiracijos katalizatorius. Panaudojimas – erdvė būti, renginiams, ekspozicijoms, t. t.

12 PAV VERTYBIŲ SCHEMA (AUTORĖS SCHEMA)

2) Vanduo ir vėjas: uosto, vandens artumas indikuoja architektūros reagavimą į organišką gamtos neramumą, klimatines ir išskirtinį vietos pojūtį formuojančias sąlygas Pagal aptartą genius loci teoriją gamtos sąlygos yra vienas iš esminių patyriminių vietos elementų, kurie formuoją bendrą vietos dvasią. Tūriui formuoti tai gali būti naudojama kaip deformacinės logikos paieškos inspiracija, pastata.

13 PAV VERTYBIŲ SCHEMA (AUTORĖS SCHEMA)

3) Medžio konstrukcijos tradicija: kadangi darbe tyrinėjama medinė architektūra kaip priemonė priminti istorinį sluoksnį per projektuojamą pasakojimą, tradiciniai statybos principai permąstomi naujai, kad atlieptų šiuolaikinius poreikius ir standartus, tačiau primintų apie miesto išskirtinumą ir ištakas. Tūriams modeliuoti pasirenkamas tradicinis šlaitinio stogo tūris.

14 PAV VERTYBIŲ SCHEMA (AUTORĖS SCHEMA)

4) Medžio konstrukcijos inovacijos: bandant pritaikyti medžio tradiciją naujai, peržvelgiamos CLT, glulam praktikos. Kombinuojant inovacijos vertybę su erdve kūrybinei išraiškai, svarstomos galimybės perdengti didesnę erdvę save laikančia medžio konstrukcija ir taip perdengti dideles erdves nenaudojant kolonų. Taip išlaikomas pirmojo punkto siekis kurti erdvę kuo universalesnę.

15 PAV VERTYBIŲ SCHEMA (AUTORĖS SCHEMA)

5) Pastato kaip panoramą formuojančio elemento siluetas Įsivertinama objekto galimybė formuoti miesto panoramą bei siluetą, tad dėmesys skiriamas tūrio išraiškai kaip dar vienai identiteto kalbos priemonei

16 PAV VERTYBIŲ SCHEMA (AUTORĖS SCHEMA)

Apibendrinant kūrybinių inovacijų principus projekte, formuojama muziejaus-kultūros centro koncepcija, orientuota ne į istorijos ar kitos disciplinos ekspoziciją, bet į gyvą, bendruomenės kuriamą miesto identitetą ir saviraiškos meną. Teorinio tyrimo metu išryškėjęs poreikis stiprinti kolektyvinės atminties patyrimą rodo, kad Klaipėdos miesto identitetas gali būti kuriamas per aktyvią veiklą, bendruomeniškumą ir nuolatinį buvimą erdvėje. Šiame kontekste architektūra tampa platforma, kurioje žmonės patys dalyvauja savo miesto identiteto formavime, o ne vien ją stebi.

Aprašytos vertybės – multifunkcė kūrybinė erdvė, ryšys su vandeniu, tradicinės ir inovatyvios medžio konstrukcijos bei panoramą formuojantis pastato siluetas – pasitelkiamos kaip architektūrinės priemonės kolektyviniam vietos jausmui išreikšti. Šių principų visuma leidžia kurti pastatą, kuris veikia kaip kultūrinis procesas, nuolat papildomas gyventojų patirčių ir veiklų. Tokiu būdu muziejus ir kultūros centras tampa ne tik fiziniu objektu, bet ir miesto atminties bei identiteto kūrimo erdve, aktualia šiuolaikinei Klaipėdos bendruomenei. Tūrio paieškos procesas: Šiame etape modeliavimas vyko neparemtas konkretaus sklypo rodikliais ar kitomis gretimybėmis. Tai pilnai vertybinė-kompozcinė paieškos strategija, leisianti architektūros sprendinių detalizavimo etape būti išsigryninus vertybes bei estetinį siluetą formuojančio objekto potencialą. Atsižvelgiant į Klaipėdos žemaaukščio užstatymo ypatumus, buvo renkamasi dominantę kildinti iš žemesnio tūrio. Taip išlaikomas žmogiškasis mastelis pagrindinėje prieigoje, tačiau pastatas

vis tiek yra silueto akcentas. Pastato žemiausiai daliai pritaikomas primityvaus šlaitinio stogo namo pjūvis, kuris parametriškai banguojamas iki kulminacijos – dominantės (žr. 17 pav. Tūrio paieškos modeliai (autorės nuotraukos)17 pav.). Tokiu būdu dangoraižio monumentalumas suminkštinamas jaukių bei pažįstamų šlaitinio stogo užuomenų ir gamtines sąlygas koduojančio stogo takumo.

Tolimesnėse kultūros centro tūrio potencialo paieškose bandoma įvesti ir vidinės struktūros logikos: tūrį kildinti ir paskirstyti taip, jog jo širdyje atsirastų viešoji multifunkcė erdvė, kurią šiame skyriuje pabrėžiame kaip vertybę. Taikomi tie patys šlaitinio stogo bei vientisos tūrį dengiančios konstrukcijos principai (žr. 18 pav.)

Gaunamas trijų korpusų pastatas su viešąja erdve centre, iš kurios visi korpusai turi vienodą prieigą. Korpusai skirstomi į ekspozicijos, gamybos ir administracijos (žr. 19 pav.).

Kultūros centro tūrio variantas buvo toliau vystomas, tikrinant sprendinių logiškumą ir pritaikymą tolimesniam projektavimui. Paveiksle apačioje (žr. 20 pav.) matoma projektuota bendroji multifunkcė erdvė, kuri jungia tris pastato korpusus. Šioje erdvėje atsiranda ne vienas elementas, skatinantis kolektyvinės atminties ar net miesto išskirtinumo palaikymą – šlaitinio stogo namelio pjūviai korpusų sankirtoje su bendrąja erdve, medžiagiškumo parinkimas, organiška stogo-kiauto konstrukcija, inspiruota jūrinio konteksto. Taip pat verta paminėti, kad erdvė kūrybai skatina kolektyvinę atmintį per kolektyvinę patirtį, kasdienį erdvių panaudojimą, meną, kūrybą – visa, kas gali vykti kurto pastato erdvėse.

Poskyrio išvados:

Miesto identitetas formuojasi ne tik per kuriamus objektus, bet per bendruomenės veiklą, erdvinę patirtį ir ryšį su istoriniu kontekstu, todėl architektūra tampa procesu, o ne baigtiniu rezultatu. Klaipėdos miesto kontekste muziejus ir kultūros centras suvokiamas kaip atvira platforma, kurioje gyventojai patys dalyvauja miesto atminties kūrime. Tradicijos ir inovacijos sintezė, pasitelkiant medinę architektūrą, dominantės principą, ryšį su klimatinėmis ypatybėmis ir erdvinį

atvirumą, leidžia formuoti architektūrinį sprendinį, kuris stiprins miesto identitetą ir bus aktualus šiuolaikinės bendruomenės poreikiams.

Panaudojami išvadiniai principai architektūros detalizavimui kontekstualiame scenarijuje:

• Bendroji-viešoji erdvė turi atsirasti pastato širdyje ir turėti galimybę būti pritaikoma įvairioms veikloms (prieinamumas ir multifunkciškumas);

• Multifunkcei erdvei perdengti naudojama nestandartinio tarpatramio ilgio save laikanti medžio konstrukcija, kad atsivertų kuo didesnė neperskiriama erdvė;

• Multifunkcė erdvė turi turėti gerą ryšį su lauku, daug natūralios šviesos ir strategiškai parinktą vietą, atveriant esminius vizualinius ryšius;

• Pastato organizacijai naudojamas blokavimas pagal šias funkcijas: muziejaus erdvės, gamybos erdvės, administracijos erdvės ir kt.;

• Antrinėms bei pagalbinėms erdvėms planuoti gali būti panaudojamas standartinis 6 x 6 metrų konstrukcinis tinklelis, taip naudojant standartinius gaminius ir užtikrinant mažesnes išlaidas, gaminių prieinamumą ir pernaudojimo galimybes.

2.2 Miesto architektūrinių ir urbanistinių struktūrų analizė

2.2.1 Klaipėdos istorinis kontekstas – miesto įvaizdžiai

Praeituose skyriuose aptarta kolektyvinė atmintis ir genius loci referuoja į miesto ir jo istorijos, ryšių su gamta santykį. Kad suprastume Klaipėdos miesto ir jo žmonių savitumą, verta apžvelgti svarbiausius istorinius įvykius, kurie kardinaliai keitė miesto vaizdą. Kadangi tyrinėjama kolektyvinė atmintis ir bendra miesto panoramos kompozicija, šiame skyriuje pirmiausia apžvelgiama istorija miesto mastu, tai aktualu medžio kaip identitetą formuojančios medžiagos ir panoramos (reprezentacinio vaidzo) formavimo klausimu. Lentelėje (žr. 1 lent.) sužymėti svarbiausi Klaipėdos istoriniai įvykiai ir paryškinti tie, kurie drastiškai keitė miesto vaizdą. Klaipėda politine prasme Lietuvai priklausė tik nuo XX a., tačiau lietuvių kalbą čia, net ir senamiestyje, galima buvo girdėti visais laikais – Klaipėdoje gyveno ir dirbo lietuvių amatininkai (Tatoris, 1994). Todėl miestą nagrinėti verta nuo pat jo ištakų. Miestą nuo įkūrimo pradžios iki II pasaulinio karo J. Tatoris skirsto į du svarbius etapus –miestas-tvirtovė (XIII–XVIII a. vid.) bei jūrų prekybos ir pramonės centras (nuo XVIII a. vid.). Šie svarbūs periodai ir pokyčiai lėmė miesto vaizdąbeipobūdį (Tatoris, 1994).Tai yra dvi skirtingosmiesto funkcijos, lėmusios tam tikros architektūros atsiradimą bei silueto pildymą, tačiau iš istorinių nuotraukų bei piešinių / schemų galime išskirti papildomų laiko taškų, įskaitant ir Tatorio neaptariamą laikotarpį nuo II pasaulinio karo iki šiandienos.

Antrąjį (jūrų prekybos ir pramonės) laikotarpį galima skelti pusiau, kadangi Klaipėda 1854 metais išgyveno didįjį miesto gaisrą, kurio metu degė didelė dalis Kuršių marių pakrantės užstatymo (žr. 21 pav.), tad stipriai pakito miesto reprezentacinio vaizdo pirmasis planas (vadinama reprezentaciniu vaizdu todėl, kad Klaipėdai išsidėsčius palei marias miesto istoriniai vaizdai –nuotraukos, piešiniai, atvirukai – vaizduojami būtent nuo Kuršių marių; remiamasi vaizdais iš Klaipėdos vaizdų albumo (Demereckas, 2015)).

Metai Įvykis Kam priklausė Poveikis miestui

1252

Statoma Memelio pilis ir miestas saloje Dangės žiotyse

XIII–XV a. Nuolatiniai žemaičių puolimai, miestą daug kartų degina

1525 Kryžiuočių ordinas → Prūsijos kunigaikštystė

1540 Miesto gaisras

Kryžiuočių ordinas

Prūsija

1629–1635 Švedų–lenkų karai: Klaipėda okupuota švedų Švedija (laikinai)

1678 Miesto gaisras

Prūsija

1756–1763 Septynerių metų karas: Rusijos okupacija Rusija (laikinai)

1807–1808 Napoleonas užima Prūsiją –Klaipėda Prūsijos sostinė

1854 Didysis Klaipėdos gaisras

1871 Klaipėda Vokietijos imperijoje

1911–1918 I pasaulinis karas

1919 Versalio sutartis – atskiriama nuo Vokietijos

1923 Klaipėdos sukilimas – prijungimas prie Lietuvos

1939 Hitlerio ultimatumas –atiduodama Vokietijai

1944–1945 II pasaulinis karas

1945–1990 Sovietinis laikotarpis

Prūsija

Vokietija

Antantė (prancūzai)

Lietuva

Nacistinė Vokietija

SSRS

1990 Lietuvos nepriklausomybė Lietuva

Miestas netenka gynybinės strateginės reikšmės, persiorientuota į pramonės veiklas (Tatoris, 1994)

Sudega didelė dalis miesto –urbanistiniai pokyčiai (Tatoris, 1994)

Pramonės ir uosto plėtra (Tatoris, 1994; Demereckas, 2015)

Miestas apgriautas 1915 m., bendras ekonominis karo nuostolis dėl medienos pramonės uoste (Safranovas, 2023)

Pirmą kartą istorijoje Lietuvos sudėtyje

Sugriauta didelė dalis miesto

Kardinali urbanistinė ir demografinė transformacija (Kiauka, 2018)

Urbanistiškai nekontekstuali postsovietinė raida (Butkus, 2011)

Po didžiojo gaisro „miestas labai greitai kėlėsi iš pelenų. <…> radosi gera proga perplanuoti miestą, nutiesti naujas gatves, pastatyti naujus <…> pastatus“ (Demereckas, 2015). Demerecko užrašyta įvykių seka tik dar kartą įrodo, kad po gaisro miesto vaizdas drastiškai keitėsi; Tatoris išskiria tik miesto esminį funkcinį pokytį (Demereckas, 2015; Tatoris, 1994).

ŽYMIMA ŽEMĖLAPIO VIRŠUJE) (DEMERECKAS, 2015)

Tad galime daryti išvadą, jog iki II pasaulinio karo turėjome tris skirtingus miesto įvaizdžius (Demereckas, 2015; Tatoris, 1994), o po karo – sovietų sugriautą, nė kiek apie istoriją neprimenantį ir nekontekstualiai perplanuotą Klaipėdos vaizdą(Butkus, 2011;Kiauka, 2018),kuris aktualus ir šiandien. Šiuos 4 etapus reiktų papildyti istoriniais vaizdais, kad būtų atskleistas miesto vizualinis bei reprezentacinis (panoramos, silueto ir, paeiliui, identiteto) pojūtis.

Pagrindiniai Klaipėdos architektūriniai akcentai iki XVIII a. (žr.22 pav.) buvo medinė pilis bei gynybiniai sutvirtinimai – ravelinai. Miestas kūrėsi Dangės upės žiočių saloje, taip pat matomos dar medžiais neužsodintos pajūrio kopos.

23 PAV 2-ASIS ĮVAIZDIS (XIII-XIX A.) – MALŪNŲ MIESTAS 1808 M ATVIRUKE (DEMERECKAS, 2015)

Panoramoje matomi mediniai vėjo malūnai – mieste įsitvirtina amatininkai ir klesti uosto prekyba, atsitraukus Rusijos kariuomenei, tvirtovė virto pramoniniu miestu (Tatoris, 1994). Pirmo plano žemesnę liniją papildo sandėlių bei kiti šlaitinio stogo pastatai; antrame plane matoma aukščiausia miesto Jono bažnyčia (statyta dar XIII a.; sugriauta II pas karo metu).

24 PAV KLAIPĖDOS PANORAMA APIE 1800 METUS (UOSTAS.INFO ARCHYVAS: HTTP://WWW UOSTAS INFO/MIESTAS/PASIMATYMAI/PASTATAIGATVES/32-PASTATAI-URBANISTIKA/331-VEJO-MALUNAI-IRLENTPJUVES HTML/)

Dar akivaizdžiau Klaipėda kaip vėjo malūnų miestas vaizduojamas 1800 metų piešinyje (žr. 24 pav.). Vėjiniai malūnai statomi palei krantinę dėl savo veikimo principo ir prieigos prie vandens lengvesniam transportavimui (laikotarpio istoriniuose planuose matomi kanalai nuo malūnų į marias). Tačiau po didžiojo gaisro 1854 m. teritorijai degus, o panašiu metu paplitus gariniams malūnams, vėjiniai nebebuvo atstatomi (Tatoris, 1994).

Atsivėrus laisvam plotui buvo nutiesta Malkų g. nuo Karlo tilto (artimiausias nuo Kuršių marių) iki kasamo žiemos uosto. Pasak Demerecko, tai buvo vienas svarbiausių veiksnių uosto, o tuo pačiu ir miesto klestėjimui (Demereckas, 2015). Gatvė skyrė miestą nuo uosto teritorijos, palei ją pradėti statyti visuomeniniai pastatai (Tatoris, 1994; Demereckas, 2015). Taip pat verta paminėti, kad tai projektui aktuali žiemos uosto teritorija ir būtent šiuo metu minimas svarbus politinis ir urbanistinis lūžis: po Didžiojo gaisro teritorijoje įsikūrusi Karališoji Vitė buvo prijungta prie Klaipėdos miesto, o jos gatvės prijungtos prie naujosios Malkų gatvės (Demereckas, 2015). Taip pradėjo kurtis nauja Klaipėdos panorama su pirmosiomis pramoninio laivų uosto užuomazgomis pakrantėje.

PAV 3-ASIS ĮVAIZDIS – PRAMONĖS LAIVŲ UOSTAS IR MIESTO BAŽNYČIOS (XIX A I P) (ŠALTINIS: FACEBOOK: KLAIPĖDOS ISTORINIŲ NUOTRAUKŲ RINKINYS)

Demereckas rašo, jog XX a. pradžia Klaipėdai – „gražiausi miesto metai“. Miestas sparčiai atstatomas naujesniais ir didesniais pastatais, nauji visuomeniniai pastatai (ypač aktualūs naujoje Malkų gatvėje – teismo rūmai, Anglikonų bažnyčia, sveikatingumo namai), tramvajus, elektrinė, vandentiekis (Demereckas, 2015). Tad pirmas planas iš malūnų bei sandėlių virto parimetriškai užpildytu bei įvairesniu architektūriniu peizažu (žr. 25 pav.). Taip pat tuo metu išraiškingą siluetą formavo ir keturios bažnyčios (žiemos uoste Anglikonų pirmame plane bei trys miesto dominantės antrame). Svarbu paminėti, kad netrukus Klaipėda buvo prisijungta prie Lietuvos ir suklestėjo kaip lietuviškas miestas, daug investuota į uosto veiklą; tuo metu iškastas projektui aktualus žiemos uostas (Demereckas, 2015).

Po II pasaulinio karo Klaipėdos panoramos nuo Smiltynės vaizdų beveik viešai nedokumentuota; tai gali būti traktuojama kaip reprezentacinio vaizdo sunykimas, taip pat ir nesitapatinimas su okupuota Klaipėda: Demereckas akcentuoja šio laikotarpio demografinius pokyčius, Kiauka interpretuoja tai kaip atminties nutrūkimo tašką (Demereckas, 2015; Kiauka, 2018).

Šiandien Klaipėda turi beveik išimtinai uosto pramoninių statinių dominuojamą panoramą. Į ją antrame plane įsipaišo XXI amžiuje statyti Klaipėdos viešbučio dangoraižiai, šalia Danės žiočių įmatomi ir tradiciniu būdu statyti šlaitiniai pastatai.

Apibendrinant šį poskyrį, Klaipėdos miestas turėjo gan skirtingų įvaizdžių, šnekant apie [buvusį] reprezentacinį panoramos vaizdą. Marių pakrantė visad buvo naudojama pramoniniais tikslais: prasidėjo žvejyba, tuomet tapo medinių vėjinių lenpjūvių (malūnų) eile, pramoninio laivų uosto teritorija (Tatoris, 1994), kuri išliko iki šiandien. Senosiose panoramose (žr. 22 pav.; 23 pav.; 25 pav.; 26 pav.) įžvelgiamas tęstinumas, kompozicija, vientisas mastelis ir aiškios dominantės, šiandienos vaizduose (žr. 27 pav.) šių tendencijų nelikę – naujosios uosto pramonės ir dangoraižių mastelis keičia panoramos suvokimą, pirmas planas ir reprezentacinis vaizdas atitenka uosto kranams. Projekte daug dėmesio bus skiriama 3-iajam laikotarpiui, kadangi tai buvo autorių aprašytas kaip sėkmingiausio periodo miesto vaizdas, o žiemos uosto teritorija tapo aktuali visam Klaipėdos miestui. Malkų gatvė, visuomeninių pastatų statyba palei ją bei žiemos uosto atsiradimas tapo Klaipėdos klestėjimo simboliais, kurių nei vienas šiandien nėra prieinami. Galima teigti, jog tai buvo paskutinis natūraliai susiformavęs įvaizdis, kadangi II pas. karas, okupacijos laikotarpis ir tuometinė plėtra gali būti sulyginama su kolektyvinės atminties nutrūkimu. Tai reiškia, pagal aptartas vietos patyrimo, vietos dvasios bei kolektyvinės atminties teorijas, šis Klaipėdos etapas ir sėkmės periodas kone ištrintas iš apie istoriją ir identitetą primenančių fizinių ženklų terpės. Jei identitetas ir kolektyvi atmintis egzistuoja per žmogaus patirtį, o žmogaus patyrimas yra stipriai apribotas, šie fenomenai neišpildo psichologinio potencialo vietiniam gyventojui ir atvykėliui. O vertinant tai, jog po II pas. karo iš esmės pasikeitė Klaipėdos demografija ir Klaipėdos esminiai vaizdai, vietinis miesto gyventojas net ir šiomis dienomis galėtų būti vadinamas atvykėliu, kadangi nepatiria miesto istorinio bei kompozicinio daugiasluoksniškumo

Tolimesnyje žingsnyje panorama nagrinėjama kaip besikeičiančio silueto ir identiteto išraiška.

PAV S

Žvelgiant į panoramų seką, galima matyti nuoseklias miestotendencijas ir staigų jų nutrūkimą.

Užtvirtinome keturis esminius įvykius, keitusius miesto siluetą, tačiau II pasaulinio karo padariniai

šioje analizėje suvokiami kaip (neigiami) kritiniai. Nuo miesto įsikūrimo iki 1945 m. (3 apatiniai siluetai)

siluetas pasižymi ritmiškumu, vientisu audiniu ar kelių planų kompozicija. Siluetas po karo praranda dominančių seką bei sovietmečiu (iki pat šiandien) pirmasis planas virsta išskirtinai industriniu, užgožia vietines-tradicines formas atskleidusius pastatus, esančius antrame plane. Dabartinė uosto teritorija, pažymėta 29 pav., dar kartą iliustruoja, jog miesto vaizdas yra pirmiausia industrinis ir neatitinkantis orginalaus miesto kompozicinio grakštumo, mastelio bei identiteto (iš teorijos: identitetas negali būti formuojamas jo nepatiriant, o šiuo metu minėta teritorija nėra viešai prieinama).

Tad ne tik vietiniai negali tapatintis su esamomis pirmaplanėnis reprezentacinio vaizdo struktūromis, tačiau ir prieiga prie Kuršių marių yra apribota, vandens artumas jaučiamas teoriškai, tačiau ne per kasdienį patyrimą, kuris kurtų kolektyvinę atmintį.

Aptarinėjant šiandieninę situaciją, reiktų sugrįžti prie esamo silueto. Siluetas atskleidžia bendros kompozicijos kūrimo bei mastelio suvaldymo poreikį: dominuojančios struktūros užgožia net matomus istorinius sluoksnius. Tai nereiškia, jog prioritetas turi būti teikiamas tik istorinei miesto daliai ar praeities atkūrimui, tačiau miesto vaizdas turi kaupti laiko sluoksnius (Kiaukia, 2018) ir dabartinė kompozicija turėtų leisti žmogui skaityti miestą, jo sluoksnius, identitetą, prioritetus ir t. t. Miesto reprezentacinis vaizdas / panorama, kaip aptarta teorijoje, turi įgalinti žmogų jį patirti, kadangi tik taip su vieta tapatinamasi (jaučiamas vietos identitetas), formuojamas priklausymo jausmas. Čia patyrimas traktuojamas kaip suvokimas ir lengvesnis skaitymas iš tolo (panorama) bei erdvių ir uostamiesčio (miesto prie vandens) patyrimas.

Apibendrinant šį poskyrį, įžvelgiamas poreikis kurti tarpines struktūras, jungiančias naują ir seną architektūrą į bendrą audinį (naujų tūrių ir/ar dominančių eksperimentinė kompozicijos paieška aktualiai teritorijai, atsižvelgiant į bendrą miesto ir nagrinėjamos teritorijos kontekstą).

29 PAV ŠIANDIEN AKTUALI MEDINIŲ PASTATŲ, DOMINANČIŲ PASISKIRSTYMAS, UOSTO TERITORIJA (AUTORĖS SCHEMA)

Kaip ir aprašė Tatoris, taip matome ir tyrimo schemoje (žr. 29 pav.): fachverkas daugiausia išlikęs kiemų fasaduose, nuošalesnėse vietose, tačiau XXI amžiaus tendencijos rodo, kad medis sugrįžta į miestą – keletas pastatų palei Danės upę buvo statomi naujai pasitelkiant medį, įskaitant ir Old Mill viešbutį, kuris atstatytas pagal senąją fachverkinę konstrukciją ir šiuo metu matomas tiriamoje panoramoje

Nors šiandien Klaipėdoje medžio pagrindinėse erdvėse bei panoramoje matoma mažai –miesto vaizduose medis, tyrinėjant istoriją, ilgą laikotarpį matomas kaip pagrindinė panoramą formuojanti medžiaga (žr

30 pav.).

PAV MEDŽIAGIŠKUMO PASISKIRSTYMAS PER LAIKOTARPIUS ŽVELGIANT

Žvelgiant į panoramų kaitos cikliškumą, t. y., šnekant apytiksliais skaičiais, nuo miesto

įsikūrimo iki šiandienos iš eilės medžio pasiskirstymas tiriamoje teritorijoje galėtų būti užrašomas

taip: 30 %; 50 %; 15 %; 0 %; <5 %. Imant tik šias tendencijas – medinio miesto vystymąsi, vėliau gaisro

ir karo nuniokotą pirminį įdirbį, o šiais laikais po truputį vėl grįžtančią medžio rolę miesto vaizde –darome prielaidinę išvadą: miesto ir jo gyventojų poreikis visgi yra matyti tradicijos (tradicinės medžiagos bei statybos būdo) figuravimą kasdienybėje. Papildant teoriniais atradimais apie medžio poveikį žmogui, tai ne tik (kaip šiuo atveju) kolektyvinės atminties ir identiteto kūrimo būdas, bet ir medžiaga, jungianti konstrukcinį racionalumą, stiprią jutiminę kokybę ir tvarumą (Gabrėnas, 2012; Ashour et al., 2025). Įsivertinus natūralų palaipsnį medžio grįžimą į miesto vaizdą ir teorinius medžio privalumus, projekte bus siūlomas medinis pastatas kaip alegorija į buvusius medinius bokštus arba medinio miesto vaizdo papildymas

2.2.3 Urbanistinės analizės išvados

Teritorijos struktūrų raidos analizė parodė, kad istoriškai miesto identitetas buvo grindžiamas aiškiai skaitoma panorama nuo vandens, vientisu masteliu, nuoseklia urbanistine struktūra ir didesniu ar mažesniu medžio architektūros dominavimu. Tačiau šie bruožai buvo staigiai prarasti, todėl nėra traktuojami kaip natūralus urbanistinis vystymasis, o kaip išorinių politinių-ekonominių įvykių padarinys. Meninių urbanistinių principų paieškos metu bus siekiama atrasti jungtį tarp savaeigės miesto tekmės ir vėliau atsiradusių iš konteksto iškrentančių struktūrų, rezultatas turėtų būti bendra urbanistinė kalba-kompozicija ir principai.

2.3 Meniniai urbanistiniai principai – urbanistinio teritorijos siūlymo pjūviai

2.3.1 Metodologija

Miesto silueto ir teritorijos formavimas grindžiamas analizuota vietos dvasia bei kolektyvine atmintimi: iš dalies pastiprinamas ryšys su praeitimi, bet ir kuriama kontekstuali, patiriama ir suvokiama erdvė naujam identiteto sluoksniui įsitvirtinti.

Projektinių sprendinių formavimo metodika šiame darbe remiasi analogiškais šiuolaikiniais urbanistiniais projektais, kuriuose miesto siluetas, panoramos ir istorinis uosto kontekstas naudojami kaip pagrindiniai kompoziciniai įrankiai. Tokie projektai kaip Mølleneset (Helen & Hard), Nordhavnen Kopenhagoje ir Bjørvika Barcode Osle rodo, kad nauja urbanistinė struktūra gali būti formuojama ne paneigiant esamą miesto siluetą, bet jį interpretuojant per mastelio, aukštingumo, tūrių ritmikos ir vizualinių koridorių sistemą. Šiuose projektuose pastatų aukštingumas ir kompozicija derinami prie esamo miesto panoramos bei kultūrinio konteksto, išlaikant vizualinį pralaidumą, ryšį su vandeniu ir istorinių dominantų skaitomumą.

Šiame darbe taikomas analogiškas principas: miesto siluetas ir teritorijos struktūra formuojami remiantis istorinės panoramos, buvusių urbanistinių ašių ir esamos miesto struktūros sugretinimu, o pastatų tūriai ir aukštingumai naudojami kaip priemonė kurti daugiasluoksnę, kontekstualią ir su miesto identitetu susietą kompoziciją

2.3.2 Klaipėdos silueto formavimo galimybės

31 PAV MIESTO PANORAMOS PILDYMO KONCEPTUALUS PASIŪLYMAS (AUTORĖS SCHEMA)

Sudėję istorinius siluetus vieną ant kito gauname labai aiškias prarastas ašis, kurios atskleistų Klaipėdos identitetą kaip miesto, turėjusio daugiasluoksnę praeitį. Siluetas gali būti suskirstytas į keturias dalis pagal istorinę prasmę: Senamiestis, Naujamiestis (panoramoje aktualios naujai vystomos Memelio uosto ir Kuršių vartų teritorijos, taip pat įeina ir K, D Klaipėdos viešbučio pastatai), Mažoji Vitė bei Didžioji Vitė (buvę žvejų kaimai). Visi keturi turi skirtingą erdvinį skaitymą, skiriasi architektūros charakteriu.

2.3.3 Žiemos uosto istorinis politinis-ekonominis kontekstas – Mažoji Vitė Šiame projekte analizuojama teritorija patenka į buvusią Mažosios Vitės ribą. Tai buvo žvejų kaimas, kuris po Didžiojo gaisro 1854 m. pradėjo jungtis oficialiai prie Klaipėdos minėta Malkų gatve Mažoji Vitė buvo ekonomiškai išsiveržusi, žvejyba ir prekyba klestėjo, kadangi turėjo tiesioginę prieigą prie Kuršių marių – tai buvo artimesnis uostas nei Danės uostas Klaipėdos mieste. Būtent dėl šios priežasties Klaipėda buvo suinteresuota prijungti kaimo teritoriją – prieiga prie vėliau kasamo žiemos uosto teritorijos (Tatoris, 1994).

Klaipėdos klestėjimas pabrežiamas nuo maždaug XX a. pradžios, nutiesus Malkų g.. Ši gatvė šiandien yra pervadinta į Uosto gatvę ir yra Klaipėdos uosto pramoninėje teritorijoje, kuri viešai

neprieinama. Kadaise tai buvo gatvė, kuri buvo nutiesta sujungtiSenamiestįsu žiemos uosto teritorija. Palei gatvę telkėsi dideli mūriniai visuomeniniai pastatai, kurie simbolizavimo Klaipėdos ekonominį augimą. Taip pat šioje gatvėje kursavo tramvajus, kuriuo galima buvo pasiekti kopgalį (dabartinį

Klaipėdos molą) – čia virė gyvenimas. Romualdas Bėkšta atsiminimų knygoje rašo: Gyvenimas Malkų gatvėje buvo labai patogus – viskas lengvai pasiekiama. Keltas į Kopgalį –žiemos uosto išėjime į marias, nuo namų kokie keturi šimtai žingsnių. Iki kelto į Smiltynę jau toliau, bus visas kilometras, bet ten pat ir pagrindinis turgus. Vytauto Didžiojo gimnazija – taip pat per kilometre nuo namų, bažnyčia – to kelio viduryje. Iki Melneragės pliažo – tik pora kilometrų, bet tai ne

bėda – pro namus eina tramvajus iki Štrandvilos, iki didžiojo kranto švyturio. Malkų gatvė vienu galu

rėmėsi į pakeliamąjį tiltą, o kitu – į restoraną „Dar po vieną lašelį“. Kitoje gatvės pusėje buvo garsusis Klaipėdos „Neptūnas“ – jūreivių restoranas. Antroji gatvės pusė buvo ištisai užstatyta dideliais mūriniais pastatais, pats pirmasis – Malkų g. 2 – raudonų plytų kalėjimas, pastatytas dar tolimais XIX šimtmečio metais. Kiti namai buvo žymiai jaunesni, bet visi mūriniai ir mažiausiai dviejų aukštų olandiškom čerpėm dengtais stogais. Iš tos pusės prasidėjo daug smulkesnių gatvių, vienoje iš jų, Rožių gatvelėje, šeštame name, 1927 metais aš ir gimiau. (Bėkšta, 2015).

Tai galėtų būti traktuojama kaip teritorijos genius loci. Taip pat autorius užsimenaapie žaidimą prie rąstų uosto teritorijoje. Teritorija nebuvo tam skirta, tačiau vis tiek kvietė prie vandens ir kūrė gyvenimą. Patogumas, žaismingumas, gyvybiškumas – tai savybės kurios nusakė teritorijos potencialą, kai ji klestėjo. Tai taip pat savybės, kuriomis remiantis galima būtų geriausiai atskleisti užslėptą vietos dvasią ir potencialą dabar.

Iš šio skyriaus galime išgryninti net 4 projektavimo gaires:

• Gyvenimas prie vandens;

• Teritorijos patogumas;

• Išvystyta viešojo transporto sistema;

• Malkų g. – gatvė, kurioje renkasi visuomenė.

2.3.4 Žiemos uosto teritorijos formavimo gairės

Formuojant žiemos uosto teritoriją įvertinama esama situacija bei pagal teorinį bei meninį tyrimą siūlomas naujas sprendinys.

Dabartinė uždara pramonės teritorija atveriama visuomenei. Dabartinis užstatymas vertinamas kaip neturintis architektūrinės bei urbanistinės vertės, nes neatitinka mastelio ir neigia istorinį teritorijos vystymąsi, tai aiškiai matosi 32 pav.

32 PAV DABARTINIO ŽIEMOS UOSTO UŽSTATYMO AKSONOMETRINĖ SCHEMA (AUTORĖS SCHEMA)

Atsisakius nekontekstualaus esamo užstatymo, didelio ploto tuščią teritoriją pradedama skirstyti atsigręžiant į esmines istorines jungtis. Tai padeda geriau ir pagrįsčiau suvaldyti didelį plotą, papildant jį vietos dvasios teorijos aprašomais principais.

Atkuriama istorinės reikšmės Malkų gatvės ašis; ji paverčiama pėsčiųjų alėja, kadangi tikslas teritoriją atverti žmonėms. Palei ją formuojamas perimetrinis užstatymas, siekiant atkurti buvusios svarbios gatvės patyrimą. Palei ją numatomi aktyvūs fasadai, kurie užtikrins funkcionalumą ir saugumą. Kažkada tai buvo gatvė, palei kurią kilo visuomeniniai klestėjimą pabrėžiantys pastatai, dabar ji atkuriama kaip aktyvus taip pat visuomenę buriantis viešas koridorius.

33 PAV MALKŲ GATVĖS ISTORINĖ JUNGTIS (AUTORĖS SCHEMA)

Teritorija skyla į dvi dalis. Abiejų dalių perimetras šalia Malkų alėjos numatomas aktyvus (komercija ir kt.)

34 PAV NUMATOMAS PERIMETRINIS UŽSTATYMAS PALEI MALKŲ ALĖJĄ (AUTORĖS SCHEMA)

Išlikęs istorinis užstatymas ir istoriniai žemėlapiai diktuoja vis dar aktualų miesto pusės kvartalų skaidymą pagal egzistuojančias ašis.

35 PAV MIESTO PUSĖJE NUO MALKŲ ALĖJOS ESANČIŲ KVARTALŲ SKAIDYMAS (AUTORĖS SCHEMA)

Kvartalai palei krantinę skaidomi statmenai į marias, atsiveria matymo koridoriai ir praėjimai link zonos šalia vandens. Kas kvartalą pasitinka Kuršių marių, kursuojančių laivų ir guvaus miško peizažas.

36 PAV MARIŲ PUSĖJE NUO MALKŲ ALĖJOS ESANČIŲ KVARTALŲ SKAIDYMAS (AUTORĖS SCHEMA)

Sujungiamos viešosios erdvės, atsižvelgiant į šalia esančių aktualių pastatų išdėstymą. Paliekamas erdvus koridorius palei marias kaip potenciali rekreacinė viešoji erdvė. Tai esminis sprendinys atsižvelgiant į miesto norą ir siekį atverti viešąsias erdves šalia vandens (marių).

37 PAV REIKŠMINGI PASTATAI ŠALIA TVARKOMOS TERITORIJOS (IŠ EILĖS: SAUGOMAS OBJEKTAS – SVEIKATINGUMO NAMAS, S. DACHO PROGIMNACIJA, KURŠIŲ VARTAI – KRUIZINIŲ LAIVŲ TERMINALAS SU MIESTO RENGINIŲ ERDVE, SENOJI PERKĖLA Į SMILTYNĘ, ATSTATYTAS KLAIPĖDOS PILIES BOKŠTAS) (AUTORĖS SCHEMA)

Numatomas pėsčiųjų judėjimas teritorijoje pagal viešąsias erdves ir visuomeninius objektus, intensyvesnes gatves. Siekiama pėstįjį nukreipti nuo intensyvios gatvės palei planuojamą teritoriją arčiau vandens, t,. y., arba Malkų alėją, arba alternatyviai – šalia marių formuojamą pėsčiųjų promenadą. Lygiagretus judėjimas palei marias tarsi atkartoja visos Klaipėdos kaip linijinio miesto išsidėstymo principą.

38 PAV PĖSČIŲJŲ JUDĖJIMAS TERITORIJOJE (AUTORĖS SCHEMA)

Pagal viešųjų erdvių jungtis bei vietas santykyje su kitais (esamais) kvartalais parenkamos dvi potencialios vietos naujam viešajam objektui – kultūros centrui. Taip pat šios vietos yra reikšmingos tuo, jog atsiranda ant užsibrėžtos urbanistinio silueto kompozicijos kuriamų naujųjų ašių.

39 PAV POTENCIALIOS VIETOS PROJEKTUOJAMAM KULTŪROS CENTRUI (AUTORĖS SCHEMA)

Išsirenkamas kvartalas muziejui / kultūros centrui pagal vietos intensyvumą. Su Kuršių vartais ir senąja perkėla, taip pat arčiau senamiesčio užtikrins vietos prieinamumą ir efektyvumą. Taip pat statoma ant naujai atveriamos teritorijos pakraščio, todėl skatins apsilankymą, skirtingų bendruomenių būrimąsi ir teritorijos naudojimą. Taip pat pastatas atsiranda ant numatomų naujų siluetų ašių teritorijos – galimybė formuoti išraiškingą tūrį.

2.3.5 Išvados

Genius loci sluoksniai pastebimi žvelgiant į istorines tendencijas, vietos dvasia perteikiama kaip principai formuojant teritoriją Siluetas, gatvių tinklas, užstatymo principas (erdvės pojūtis, patyrimas) – visi šie dalykai daugiasluoksniškai atveria vietos patyrimo ir suvokimo potencialą. Papildomai galima paminėti, jog miesto struktūrų pratęsimas ir atvėrimas link marių kuria vientisą ir patogią naują kvartalų grupę. Planuojamos erdvės gerai integruotos į esamą urbanistinį tinklelį, todėl yra patogiai prieinamos ir logiškos orientaciniu klausimu. Tai darys teritoriją lankomą ir gyvą –sklandžiai veikiančią.

3.1 Sklypų analizė

3.1.1 Sklypai miesto mastu

Sklypai yra Klaipėdos miesto centre, dabartinėje žiemos uosto teritorijoje, Uosto gatvėje. Tai yra Kuršių marių pakrantės teritorija šiaurinėje

Danės upės pusėje, nutolusi maždaug 0.5 km atstumu nuo senamiesčio (tilto per Danės upę)

Teritorija šiuo metu yra neprieinama viešai, kadangi beveik visa uosto pakrantė šiuo metu priklauso

Klaipėdos uostui ir buvo vystoma pramoniniais uosto tikslais. Tačiau būtent nagrinėjama teritorija ateityje Klaipėdos savivaldybės planuojama pertvarkyti ir atverti Klaipėdos žmonėms – Structum skelbia teritorijos sutvarkymo konkursą

Mieste istoriškai kursavo tramvajus, šiuo metu bėgių atkarpų daugumos nėra išlikę, tačiau uosto teritorijoje nutiesti geležinkelių bėgiai vis dar naudojami pramonės tikslais. Jie jungia žiemos uostą su pagrindine miesto geležinkelio stotimi bei pajūrio rekreacijos zonomis – paplūdimių miškais.

Tai gali būti traktuojama kaip potenciali tvari viešojo transporto jungtis su svarbiais miesto traukos taškais, sujungiamas transporto žiedas, kuris užtikrina sklandų atvykimą ir nuvykimą iš teritorijos: geležinkelio stotis (atvykimas iš kito miesto) – žiemos uostas – senoji perkėla į Kuršių Neriją / kruizinių laivų terminalas; miesto centras –žiemos uostas – Girulių paplūdimys.

42 PAV KLAIPĖDOS VIEŠOJO GELEŽINKELIO TRANSPORTO ŽIEDAS (1 – GELEŽINKELIO STOTIS; 2 – TERMINALAS, PERKĖLA; 3 – GIRULIŲ GELEŽINKELIO STOTIS) (AUTORĖS SCHEMA)

3.1.2 Gamtinės sąlygos ir miškai

Kuršių marių akvatorija ir Kuršių nerijos pakrantės patenka į Kuršių nerijos nacionalinio parko ir saugomų teritorijų sistemą, o pati Kuršių nerija yra įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Kuršių nerijos miškai formuoja stiprų gamtinį foną urbanizuotam uosto kraštovaizdžiui, nuo projektuojamo sklypo Smiltynės miškas matomas tiesiogiai kitoje marių kranto pusėje Miesto

Šiaurinėje dalyje palei Baltijos jūros pakrantę išsidėstę Melnragės (~2 km nuo sklypo) ir Girulių (~5 km nuo sklypo) miškai. Miškų plotų sklaida matoma 35 pav Teritorijos reljefas yra beveik visiškai lygus, būdingas pajūrio žemumai. Marių vidutinis gylis siekia apie 3–4 m, o didžiausias vietomis viršija 5–6 m, o sekliose pakrantės zonose gylis gali būti gerokai mažesnis. Aktualių sklypų zonos šiame projekte bus traktuojamos kaip plokščios ir esančios ~2.1 m virš jūros lygio (toks atstumas šiuo metu yra pamatuotas nuo žiemos uosto pakrantės iki vandens lygio), kadangi sklypai yra perplanuojami ir sudalijami naujai.

PAV TERITORIJOS RELJEFAS (VAIZDO IŠKARPA IŠ ARCGIS 3D RELJEFO)

Vietovei būdingas jūrinis klimatas: dažni vėjai, didesnė oro drėgmė, švelnesnės žiemos ir vėsesnės vasaros, lyginant su žemyninėmis Lietuvos teritorijomis. Vyraujantys 3–5 m/s vakariniai vėjai (ir gūsiai) ir teritorijos atvirumas marių akvatorijai turi tiesioginę įtaką teritorijos mikroklimatui ir komforto sąlygoms viešosiose erdvėse. Oro drėgmė per metus Klaipėdoje laikosi vidutiniškai apie 80 %.

3.1.3 Teritorijos vystymas

Šalia sklypo koncentruojasi du jau patvirtinti ir pradėti statyti projektai – Memelio miestas ir naujas kruzinių laivų terminalas.

PAV V

Memelio miestas

(MEMELIO

; IŠKARPOS ŠALTINIS: ARCHES INTERNETINIS TINKLALAPIS) (ANT IŠKARPOS KURTA

)

Plėtojant Memelio miesto teritoriją numatomas buvusios uosto pramoninės zonos konversijos projektas, kuriuo siekiama integruoti šią teritoriją į miesto audinį, išsaugant ir pritaikant dalį istorinės uosto struktūros bei užstatymo fragmentų (kvartalų viduje išsaugomi ir naujai pritaikomi du fachverkinio tipo pastatai). Projekte akcentuojamas ryšys su Klaipėdos istorine raida ir uosto paveldu, formuojant naujus kvartalus su viešosiomis erdvėmis palei vandenį ir išlaikant istorinį urbanistinės struktūros mastelį.

46 PAV VYSTOMOS

(K

ERDVĖ; IŠKARPOS ŠALTINIS: DEVYNI PLIUS ARCHITEKTAI INTERNETINIS TINKLALAPIS) (ANT IŠKARPOS KURTA AUTORĖS SCHEMA)

,

Kruizinių laivų terminalo teritorija – Kuršių vartai

Šalia nagrinėjamos teritorijos vystomas Kruizinių laivų terminalo projektas, kuris tampa viena pagrindinių miesto reprezentacinių erdvių nuo vandens pusės. Teritorijoje formuojama nauja viešoji renginių erdvė – Marių amfiteatras, skirta miesto šventėms ir masinių renginių organizavimui.

Kruizinių laivųterminalasveikia kaip pagrindiniai vartai įmiestą atvykstantiems keleiviamsjūriniu keliu

ir yra svarbi miesto viešųjų erdvių sistemos dalis, jungianti Danės upės žiotis, krantinę ir Senąją perkėlą. Teritorija kartu su Memelio miestu taip pat funkcionuoja kaip pėsčiųjų judėjimo koridorius palei vandenį ir sudaro tiesioginį urbanistinį bei funkcinį kontekstą nagrinėjamam žiemos uosto sklypui.

3.1.4 Bendrojo plano rodikliai

Saugomos teritorijos ir objektai

Žiemos uosto teritorija papuola į Klaipėdos senojo miesto su priemiesčiais teritoriją (buvęs kaimas Mažoji Vitė, pradėta teisiškai jungti prie Klaipėdos po Didžiojo gaisro 1856 m.). Tai dabartinė Klaipėdos naujamiesčio dalis.

47 PAV IŠTRAUKA IŠ KLAIPĖDOS BENDROJO PLANO, KULTŪROS PAVELDO TVARKYMO IR APSAUGOS BRĖŽINIO (ŠALTINIS: HTTPS://WWW KLAIPEDA LT/DATA/PUBLIC/UPLOADS/2021/10/4.-KLAIPEDOS-BP-KULTUROS-VERTYVIU-APSAUGOS-IRTVARKYMO-BREZINYS PDF)

Ištrauka iš Bendrojo plano aiškinamojo rašto:

30. Nekilnojamojo kultūros paveldo sprendiniai <…>

Uostamiesčio įvaizdį kuriančių ir atspindinčių objektų (jūrinis, vidaus vandenų paveldas bei su šiais objektais susijusios teritorijos) saugojimas, naudojimas ir atgaivinimas, uostamiesčio identiteto stiprinimas ir atskleidimas. Uostamiesčio samprata apima jūrinį ir vidaus vandenų paveldą. Taiistoriniai uostai (Dangės uostas, žiemos uostas) bei išlikusios krantinės (Danės upės, piliavietėje, uosto teritorijoje, Kopgalyje), hidrotechniniai statiniai, nuskendę laivai, istoriniai laivai, laivų statyklos bei pramonė, susijusi su uostų veikla (Pauliaus Lindenau laivų statyklos statinių kompleksas), sandėliai, jūrinė ženklų sistema. Išlikę istoriniai uostai, krantinės, hidrotechniniai statiniai turi būti įvertinti paveldosaugos požiūriu.

Vidaus vandenų paveldas - istoriniai vandens keliai. Tai istorinė miesto ašis - Dangės upė, Kuršių marios, Vilhelmo kanalas. BP sprendiniuose įvertinta būtinybė tvarkyti viešo intereso urbanistines erdves prie Dangės upės, krantines, formuojančias uostamiesčio įvaizdį.

Teritorijoje leistini užstatymo parametrai:

Aukštingumas – 30 m

Intensyvumas – 2

Plėtojimo būdas – teritorijos modernizavimas

48 PAV IŠTRAUKA IŠ KLAIPĖDOS BENDROJO PLANO TERITORIJOS PLĖTOJIMO BŪDŲ SCHEMA (ŠALTINIS: HTTPS://WWW KLAIPEDA LT/DATA/PUBLIC/UPLOADS/2021/10/4-PRIEDAS -TERITORIJOS-PLETOJIMO-BUDU-SCHEMA PDF)

Kadangi kuriama nauja istoriškai pagįsta silueto koncepcija, šiame projekte į aukštingumo rodiklį nebus atsižvelgta: autorės siūlymu užstatymo aukštingumas parenkamas pagal meninio urbanistinio eksperimento gaires (žr. 31 pav.)

3.1.5 Istorinės teritorijos nuotraukos

Istorinėse nuotraukose matome perimetriškai užstatytą Malkų gatvę, joje kursuojantį tramvajų, dvi bažnyčias – Anglikonų bei Švč. Trejybės bažnyčią antrame plane. Žiemos uostas matomas kaip atvira, į miestą integruota struktūra, kurianti pramoninio miesto bei miesto šalia vandens pojūtį – uostamiesčio pojūtį.

3.1.6 Šiandien aktualios teritorijos nuotraukos

Nuotraukose matomiistoriniai pastatai, ribojami pramoninių uosto teritorijų tvorų. Nuotraukos buvo daromos iš gretimo aukštesnio pastato bei tik su leidimu žemės lygyje. Tai rodo teritorijos neprieinamumą ir matome, jog vaizdai į vandenį ir Kuršių Neriją yra didžiajai visuomenei blokuojami.

Internete randamuose vaizduose iš paukščio skrydžio matyti, kur nutrūksta miesto ir vandens ryšys. Pramoninis uostas atsiranda kaip fizinis ir vizualinis barjeras, neleidžiantis miesto gyventojui patirti miesto dvasios. Tai gali būti traktuojamas kaip trūkumas, bet ir kaip potencialiai vystytinos teritorijos (galimybė), kurių dažnai yra maža miestų centruose.

3.1.7 Žiemos uosto privalumai, trūkumai ir galimybės – sklypo analizės išvados

Privalumai:

• Pasiekiamumas nuo miesto centro

• Saugomi istoriniai pastatai (vietos dvasia, kolektyvinę atmintį palaikantys istoriniai sluoksniai)

• Vandens artumas (vietos dvasia)

• Akvatorijos konfigūracija žiemos uoste (užutėkis) – ramaus vandens zona

• Gerai jaučiamas jūrinis klimatas kaip vietos dvasią kuriantis elementas (vėjas, drėgmė, kitos būdingos oro sąlygos)

• Geležinkelio bėgiai, jungiantys žiemos uostą su Giruliais (rekreacine miško-paplūdimių zona) bei centrine stotimi

• Pramoniniai elementai, kuriantys vietos dvasią per formą ir medžiagiškumą (kranai, bėgiai, krantinių tvirtinimai)

• Esami medžiai teritorijoje kuria barjerą nuo judrios gatvės

Trūkumai:

• Urbanistinio mastelio bei ryšių neatitinkantys pramoniniai pastatai ir angarai (urbanistinis nekontekstualumas)

• Vandens neprieinamumas, vizualinių ryšių užtvėrimas tvoromis (emocinė ir fizinė gyventojų atskirtis)

• Neišnaudojimas rekreacinis ar pelno generavimo potencialas pačiame miesto centre

• Triukšmo ir vizualinė tarša iš pramoninio uosto infrastruktūros

• Geležinkelio bėgiai kaip fizinis barjeras tarp miesto ir vandens

• Bendrojo plano strateginis trūkumas aktualioje teritorijoje

Galimybės:

• Modifikuoti prarastą reprezentacinį miesto siluetą ir spręsti panoramos

medžiagiškumą pirmame plane

• Uosto pramonines funkcijas perkelti toliau nuo miesto centro, mažinti triukšmą ir vizualinę taršą

• Kurti naują užstatymą ir viešąsias erdves miesto centre, atsižvelgiant į urbanistinį kontekstą; integruoti išlikusį istorinį užstatymą

• Teritorijoje integruoti skirtingas funkcijas:

o visuomeninius pastatus, skatinančius kultūriškai aktyvią visuomenę (kultūros centras, kt.)

o komerciją, generuojančią pelną ir suteikiančią darbo vietas miesto gyventojams

o gyvenamąsias vietas miesto centre ir šalia vandens

o skirtingo pobūdžio viešąsias erdves ir veiklas, tinkančias visokio amžiaus ir pomėgių žmonėms

• Atverti vandens prieinamumą bei vizualinius ryšius į Kuršių marių bei Kuršių Nerijos ansamblį

• Panaudoti ramaus vandens zonos konfigūraciją teritorijoje rekreaciniams tikslams

• Kurti žalią ir funkciškai bei jutimiškai subalansuotą teritoriją Klaipėdos žmonėms, kuri leistų atsitraukti nuo miesto centro (transporto) šurmulio

• Sujungti viešąjįtransportą į žiedinę sistemą, pritaikant pramoninius geležinkelio bėgius viešajam metro (antžeminiam miesto traukiniui) ir įtraukiant vandens transporto stoteles (žiemos uostas sujungiamas su Girulių miškais ir paplūdimiais, centrine miesto stotimi bei Kuršių Nerija, o taip pat ir naujuoju kruizinių laivų terminalu; teritorija tampa lengvai pasiekiama ne tik atvykstant iš kitų Lietuvos miestų, bet ir iš kitų šalių vandens keliais)

• Dalį pramoninių elementų pritaikyti kaip aplinkos sutvarkymo sprendinius, taip kurti daugiasluoksnę vietos patirtį (vietos dvasios išsaugojimas). Dalis bėgių ar kranų gali būti integruojami į rekreacines zonas ir funkcionaliai pritaikomi ne tik kaip estetikos ar vietos dvasios išraiška, bet ir naudojimui

Išvada Visos aprašytos galimybės gali būti išnaudojamos sumažinti visuomenės emocinę atskirtį ir kolektyvinę amneziją, paverčiant žiemos uostą interaktyvia praeities patyrimo ir ateities identiteto kūrimo erdve (per teritorijos sutvarkymo sprendinius, erdvių pojūtį, urbanistinį mastelį, silueto perkūrimą, vietų ir objektų pavadinimų parinkimą su nuorodomis į istorinį vietos kontekstą, kultūros centrą, visų gyventojų įtraukimą ir t. t.)

3.2 Architektūrinio objekto formavimo galimybės

3.2.1 Bendros formavimo gairės

Kadangi šalia Malkų alėjos numatomas perimetrinis užstatymas, tarsi leidžiama suprasti, kad tai savotiška judri vieša erdvė, o kultūrinės funkcijos ir susirinkimo vieša erdvė kuriama pastato viduje.

Tai tarsi prieglobstis nuo jūrinio klimato (vėjo, kritulių), tačiau kartu išlaikant glaudų ryšį su vandeniu ir jo panaudojimo galimybėmis.

Viena iš tokių galimybių yra Skandinavijoje populiari Uosto vonia (angl Harbour bath). Tai baseinas mariose, numatomi marių plotai ir įleisti švarūs baseinai įvairioms veikloms (maudynėms, irklenčių sportui, vandens sportams). Tai galimybė įveiklinti naujai planuojamai teritorijai paskirto uosto dalį ir pasiruošti numatomoms karštesnėms vasaroms / klimato kaitai Formuojama ilga promenada palei marias diktuoja potencialą vandens veikloms. Vieta būtų prieinama iš visos projektuojamos teritorijos ir formuotų ypač gyvybingą vietą, besiglaudžiančią prie gan intensyvių gatvių (Naujojo Sodo g., Naujoji Uosto g.)

52 PAV INTENSYVIOS GATVĖS ŠALIA TERITORIJOS (PALEI MARIAS – NAUJOJI UOSTO G., STATMENAI MARIOMS – NAUJOJO SODO G.) (IŠKARPOS ŠALTINIS: GOOGLE MAPS; ANT IŠKARPOS KURTA AUTORĖS SCHEMA)

Įžengus į projektuojamą teritoriją turėtų pasijausti vandens artumas ir pabėgimas nuo miesto gatvių šurmulio – kuriamas kultūrinis ir socialinis šurmulys

Pastatas atsiranda arba buvusių dviejų malūnų ašyje, arba buvusios Anglikonų bažnyčios vietoje (jų tikslios vietos plane matomos 29 pav.; siluete 40 pav.), todėl, kaip kolektyvinės atminties ir identiteto išraiška, bus formuojamos dominantės šiose ašyse

Pastato programoje numatomos erdvės:

1. Holas

a. Rūbinė

b. Recepcija

c. San. mazgai

2. Muziejus

a. Bendra multifunkcė renginių ar ekspozicijų erdvė

b. Nuolatinės ekspozicijos erdvės

3. Sandėlis

a. Sandėliavimo erdvė

b. Pagalbinės tarnybinės erdvės

4. Gamybos blokas

a. Užsiėmimų salės

b. Dirbtuvių erdvės

5. Kavinė

a. Kavinės staliukų zona

b. Baras

c. Virtuvės patalpos (bendra, pagalbinės, atskiras įėjimas)

6. Biuras/administracijos patalpos

7. Viešosios apžvalgos aikštelės (dėmesys panoramoms)

8. Techninės patalpos, pagalbinės patalpos, san. mazgai

3.2.2 Meninių urbanistinių principų taikymas toliau detalizuojant potencialių sklypų sprendinius

53 PAV TERITORIJOS ARCHITEKTŪRINĖS IR URBANISTINĖS LOGIKOS SCHEMA – TŪRINĖ KVARTALŲ IŠRAIŠKA BEI PRITAIKOMOS DOMINANČIŲ VIETOS PAGAL SILUETO PROJEKCIJĄ-KONCEPCIJĄ (AUTORĖS SCHEMA) Numatomos galimybės detalizuoti dvi teritorijas. Jų abiejų lokacija tinkama vystyti visuomeninės paskirties pastatą, kadangi atsiduria ant viešų erdvių koridorių bei teritorijos pakraščio, 1 2

taip kviečia lankytojus užsukti ne tik į pastatą, tačiau apeiti ir visą naująjį žiemos uostą. Pastatas bus tarsi traukos taškas, renkantis visus aplinkinius, skatindamas bendruomeniškumą ir gyvinantis naują mikrorajoną.

3.2.3 Pirmasis variantas – Kultūros malūnas (vystomas 1-asis sklypas)

Kultūros malūno pavadinimas kilo tiesiogiai iš šioje ašyje ir teritorijoje buvusių malūnų lentpjūvių, kuriomis buvo apdirbama mediena ir palaikė Klaipėdos ekonomiką klęstinčią malūnų miesto laikais. Kažkada malūnai atliko lentpjūvės funkciją, o šiandien jie sugrįžta kaip besisukantys kultūros inkubatoriai, kurie priglaudžia bendruomenės idėjas, jas perdirba ir generuoja kultūrinę bei identitetą kuriančią vertę visam miestui. Taip vietai aktualios struktūros (dėl kolektyvinės atminties kūrimo) pritaikomos šiandieniniams poreikiams, bet vis tiek išlaikoma vietos dvasia kaip vietos, kuri buvo gyva, patogi bei veikė ir kaip industrinė (gamybos) terpė.

54 PAV PASTATO KONCEPCINĖ AKSONOMETRIJA, PANORAMA IR IDĖJINIS PJŪVIS (AUTORĖS SCHEMA)

Mėdinės konstrukcijos tarsi referuoja į istorinę teritorijos panaudojimo specifiką, koduoja kolektyvinę atmintį, kelia klausimą, kuris kursto bendruomenės pokalbį ir bendrystės ryšį per turtingos istorijos pasakojimą.

Malkų gatvės pusėje esanti dominantė pasukta atliepiant kvartalų išsidėstymo kryptį ir taip formuojamas stačiakampis skveras priešais pastato įėjimą. Šis pasukimas taip pat atsuka pastatą statmenai į sankryžą ir kviečia praeivį pasidomėti, užeiti. Nors darbe akcentuojama reprezentacinė

panorama nuo Smiltynės pusės, pastatas yra matomas ir iš skirtingų svarbių kampų – kuriama kompozicija atvykstant nuo senamiesčio bei statmenai link žiemos uosto

PAV PIRMOJO SKLYPO VYSTYMO KONCEPCINIAI PIEŠINIAI (AUTORĖS SCHEMOS)

Projektuojamame tūryje viešosios funkcijos numatomos žemės lygyje bei kylant vetikaliai (santykis su viešosiomis erdvėmis bei panoramos atvėrimas visuomenei). Viduriniuose aukštuose numatoma mišri funkcija – biurai/administracija, kitos patalpos. Įėjimo holas surenka srautą nuo miesto pusės skvero, o multifunkcė bendroji erdvė pasukta į vandens ir Kuršių nerijos pusę, kuriamas nuoseklus judėjimas link ramaus ir inspiruojančio gamtiško peizažo, matomo iš pagrindinės vidaus erdvės. Bokštų pirmuose aukštuose numatomos ekspozicijos ir užsiėmimų erdvės, kurios kvies praeivius prisijungti prie kultūrinių-kūrybinių ar patyriminių veiklų.

Numatomos vandens veiklos ant žiemos uosto pakrantės, taip pat galimybė transformuoti bendrosios vidaus erdvės fasadą, kad švenčių ar parodų metu galima būtų turėti nepertraukiamą susiliejimą su lauko erdvėmis.

Dominuojančiuose tūriuose gali būti numatomas 6 x 6 m struktūrinis tinklelis, galima būtų panaudoti standartinę medžio konstrukciją (kolektyvinės atminties tęstinumas bei tvarus statybos išteklių parinkimas) Bendrai erdvei aplink bokštus perdengti numatoma save laikanti medinė stogokiauto konstrukcija, kad būtų užtikrintas erdvės panaudojimo potencialas (netrukdant kolonoms).

3.2.4 Antrasis variantas – Kultūros bokštas (vystomas 2-asis sklypas)

Antrajame sklype kadaisestovėjo anglikonų bažnyčia, kuri čia – uoste– dirbančius gyventojus burdavo susitikimams bei kultūrinėms-dvasinėms progoms. Jos tiksli vieta matoma pažymėta Google maps žemėlapyje 52 pav. (šio sklypo perimetre palei atkuriamą Malkų alėją)

Buvusios bažnyčios lokacija nereiškia, jog šioje vietoje reiktų atstatyti bažnyčią ar kaip nors ją imituoti – priešingai: vietą reiktų pritaikyti šiandieninėms aktualijoms, tačiau istorinis sklypo parinkimas visuomeninėms veikloms koduoja jo tinkamumą kultūros objektui. Tai vėlgi, kaip Kultūros

malūno atveju, vietos dvasios nuoroda. Sklypui buvus gyvos Malkų gatvės centre, jis būrė visus į vieną vietą ir buvo gerai prieinamas.

Papildant kolektyvinės atminties palaikymo principus, statant Kultūros bokštą būtent šioje vietoje, dominantė kaip orientyras miesto mastu sugrįžtų į savo vietą ir veiktų kaip vietos patyrimą ir identitetą palaikantis objektas.

Pastato tūris veikia kaip surenkantis srautą iš naujamiesčio (gatvės) pusės ir paskirstantis link marių, senamiesčio ir bokštu į viršų apžiūrėti miesto (žr. 57 pav.). Bokštas numatomas sklypo centre, kad veiktų kaip pastato širdis ir pagrindinė detalė, aplink kurią vyksta gyvenimas.

Pastato erdvės dėliojamos taip, kad komercinė ir kūrybinė veikla vyktų palei miesto pusės fasadą, o pagrindinė viešoji erdvė būtų nukreipta į marias ir kurtų inspiruojantį vandens ir Kuršių Nerijos gamtišką foną bendruomenės susibūrimams ir veikloms. Bokštas numatomas kaip dalinai ar pilnai viešai prieinamas, kadangi atveria vaizdus į senamiestį, naujamiestį, marias, o kartu ir visą Klaipėdą periferijoje. Vaizdai traktuojami kaip inspiracijos šaltinis, galimybė matyti pilną miesto vaizdą ir ne tik dabartinį, o šiuo metu ir papildytą istorinėmis vertybėmis (medžio konstrukcija, prieiga prie vandens, dominantėmis ir kt.). Matant visa ir turint galimybę vietoje kurti, miesto gyventojas labiau susitapatina su miestu, kadangi jį pažįsta ir pats jį aktyviai kuria per kultūrines veiklas.

Pastatui taip pat numatoma medinė konstrukcija, kuri bus detalizuojama vėlesniuose etapuose. Čia tradicinė medžiaga taip pat kuria vietos dvasią palydintį vaizdą ir palaiko kolektyvinę atmintį gyvą.

3.2.5 Išvados ir teritorijos parinkimas

Abu sklypai turi potencialą būti vystomi kaip visuomeninės paskirties. Jie yra strategiškai patogiose vietose bei atliepia užsibrėžtą silueto formavimo koncepciją, kuri yra viso šio darbo esmė. Tolimesniam projektavimui pasirenkamas 2-asis sklypas. Šis dar nebuvo nagrinėtas kaip potencialus vystymui, o taip pat jis gali būti traktuojamas kaip geriau sujungiantis naujamiesčio viešąsias erdves bei šiandien aktualias Memelio miesto bei Kuršių vartų teritorijas. 1-asis sklypas yra arčiau senamiesčio ir pagrindinio miesto veiksmo, tačiau urbanistiškai strategiška būtų rinktis sklypą, esantį tarp dviejų mikrorajonų: taip skatinamas bendruomenių maišymasis ir tolygus traukos objektų (sustojimų) pasiskirstymas.

1-asis sklypas numatomas kaip kitos funkcijos visuomeninis objektas, jis pagal silueto koncepciją vis tiek traktuojamas kaip antroji teritorijos dominantė.

3.3 Architektūros sprendinių siūlymai

Urbanistinėje analizėje ir koncepcijoje žiūrėjome į bendrą Klaipėdos vaizdą ir istoriją, nusistatėme dominančių ir visuomeninių pastatų vietas, medžiagiškumą, bendrą pastato kaip kultūros inkubatoriaus veikimo principą. Tolimesnėse tūrinės išraiškos paieškos stadijose buvo gilintąsi į aktualios teritorijos vietos dvasią, t. y., kokia buvo žiemos uosto specifika. Jei traktuojame istorinius sluoksnius kaip prasmingus bendros urbanistinės kompozicijos vienetus, žiemos uosto prasmė ir esmė taip pat turėtų likti užkoduota naujos architektūros dvasioje. Toliau tekste žiemos uostas reikš tik projektuojamą Klaipėdos žiemos uosto teritoriją.

3.3.1 Architektūrinė koncepcija – Locų bokštas

Vienas iš svarbiausių objektų, buvusių Klaipėdos žiemos uosto teritorijoj, buvo Locų bokštas, kuris atliko apsaugos funkciją. Jame budėdavo locmanai, uosto sargai, visą parą pasikeisdami stebėdavo uostą ir pranešdavo apie aktualią situaciją (Locų bokštas, n. d.). Locų bokštas ilgą laiką buvo vienas iš miesto siluetą bei reprezentacinę panoramą formuojančių objektų. Pradžioje medinis, vėliau atstatytas mūrinis.

60 PAV KLAIPĖDOS LOCŲ BOKŠTAS (ŠALTINIS: UOSTAS INFO)

Naujasis locų bokštas skiriamas Klaipėdos bendruomenei kaip įrankis stebėti dabartį, pažinti praeitį ir aktyviai kurti savo ateitį per kultūrines veiklas. Taip klaipėdietis tampa miesto stebėtoju ir kūrėju. Tai simbolis, sujungiantis turtingą istoriją su naujaisiais miesto gyventojais; jis leidžia susitapatinti su miestu, kurti naują jo identitetą.

Bokšto kaip stebėjimo ir pranešimo punkto prasmė žiemos uosto teritorijoje išlieka aktuali, tik bokštas tampa viešai prieinamas. Derinama teorinė vietos dvasios ir kolektyvinės atminties palaikymo prieiga bei praktiniai problemos sprendimo būdai, aprašyti teorinėje-analitinėje dalyje: sugrąžiname istorinį orientyrą kaip kultūros objektą, kuris leis prisijaukinti miesto dvasią, o kartu ir ją toliau bendruomeniškai kurti.

61 PAV KONCEPTUALUS ŽIEMOS UOSTO VAIZDAS NUO KURŠIŲ MARIŲ PUSĖS (AUTORĖS VIZUALIZACIJA)

Bokštas įsilieja į bendrą silueto kompoziciją, tampa žiemos uosto vertikaliu akcentu.

3.3.2 Tūrinė-erdvinė kompozicija

Tūrinė pastato išraiška gaunama derinant Klaipėdos miesto centrui būdingą perimetrinį užstatymą ir bokštą, kuris atsiranda ant vienos iš urbanistinės silueto koncepcijos-projekcijos ašių.

Bokštas pastate veikia kaip susibūrimo taškas, todėl organizuojamas bendrose erdvėse, pastato širdyje. Bendroji erdvė organizuojama kaip viešas koridorius, jungiantis Naująją Uosto gatvę bei formuojamas viešąsias erdves palei marių krantinę žiemos uoste. Šie sprendiniai koduoja tūrio blokavimą horizontaliai bei vertikaliai.

63 PAV KULTŪROS CENTRO TŪRIO VYSTYMO SCHEMA – VIEŠŲJŲ ERDVIŲ SUJUNGIMAS HORIZONTALIAI IR VERTIKALIAI (AUTORĖS SCHEMA)

Tūris nulaiptuojamas nuo žemės iki bokšto viršaus, taip daugiaaukščiame pastate įvedamas žmogiškasis mastelis. Aukštų susukimas į vientisą spiralę inspiruojamas vietos gamtinių sąlygų bei nestandartinio istoriškai susiformavusio gatvių tinklo. Tūris sukasi tarsi veikiamas jūriniam klimatui būdingų vėjų, taip kartu atverdamas vis kiek kitokią panoramą bokšto aukštų patalpose Bokštas geriausiai suvokiamas pastato viduje bei panoramose, kuria unikalią lipimo bei stebėjimo patirtį. Taip pat palaiko kolektyvinę atmintį per bendro miesto silueto formavimą.

64 PAV KULTŪROS CENTRO TŪRIO VYSTYMO SCHEMA – BENDROS DIZAINO KALBOS ĮVEDIMAS (AUTORĖS SCHEMA)

Viešos erdvės, kaip minėta, organizuojamos statmenai į marias bei kylant bokštu į viršų. Taip užtikrinamas lauko viešųjų erdvių integravimas bei panoramų prieinamumas: lipant aukštyn lankytojas stebi visą miestą, yra supažindamas ir įkvepiamas atsiveriančių vaizdų.

Sugrįžtant prie Locų bokšto koncepcijos, kilimas aukštyn numatomas bokšto perimetru iš pastato širdies: kaip locmanai klaipėdiečiai mato viską 360 laipsnių kampu ir gali vertinti bendrą vaizdą. Lipant pirmuose aukštuose matomos muziejaus ir multifunkcės erdvės žemės lygyje, o vėliau atsiveria panoramos į senamiestį, naujamiestį, Kuršių marių ir Kuršių Nerijos vaizdus.

65 PAV KULTŪROS CENTRO TŪRIO KONCEPCINĖS SCHEMOS – VIEŠŲJŲ PATALPŲ IŠDĖSTYMO LOGIKA IR JUDĖJIMAS (AUTORĖS SCHEMOS)

Aukštų persidengimai panaudojami funkcionaliai kaip stogeliai virš įėjimų (abiejų pagrindinių įėjimų, 3 aukšto stogo terasos įėjimo).

66 PAV LOCŲ BOKŠTO NAUJOJO UOSTO G ĮĖJIMO KONCEPTUALUS VAIZDAS (AUTORĖS VIZUALIZACIJA)

3.3.3 Teritorijos sutvarkymo sprendiniai

Žiemos uostas meninių urbanistinių principų dalyje sudalinamas kvartalais, parenkama aukštingumo ir tūrinė koncepcija (žr. 53 pav.). Architektūrinių sprendinių siūlymuose detalizuoti renkamasi pasirinkto sklypo teritoriją bei žiemos uosto krantinės perimetrą. Tokiu būdu detalizuojamas pastato santykis su vandeniu (mariomis) bei sprendžiamas Structum projekto aprašo išskirtas viešųjų erdvių šalia vandens klausimas.

Bendra pakrantės koncepcija

Žiemos uosto pakrantė projektuojama žmonėms – čia numatomos visokio tipo rekreacinės veiklos ir viešosios erdvės šalia vandens. Čia norisi užsukti ir užsilikti, čia galima pažinti Klaipėdą ir išnaudoti jos kaip uostamiesčio potencialą (ir dabartinį, ir kaip istorinio miesto prie vandens).

Kiti svarbūs pastatai be Locų bokšto yra metro stotis, kuri leidžia sujungti teritoriją su Klaipėdos pajūrio paplūdimiais bei centrine stotimi, ir [vandens] sporto centras, kuris numatomas kitos žiemos uosto dominantės vietoje (žr. 68 pav.: stotis kairėje, sporto centras dešinėje). Sporto centras leidžia išnaudoti naujai projektuojamas prieigas prie vandens irklavimo ar kitam vandens

sportui. Tai aktualu, kadangi dabartiniai irkluotojai Klaipėdoje treniruojasi Danės upėje, bet neturi vidaus patalpų fiziniam pasirengimui ar kitoms sporto progoms šalia vandens. Pirmuose kitų pastatų aukštuose šalia viešųjų erdvių numatomi aktyvūs fasadai (komercinė paskirtis pirmuose aukštuose), tad pakrantė visad bus gyva ir prieinama, o taip pat ir generuos pelną.

Pakrantės nulaiptuojamos, kad galima būtų pasivaikščioti arčiau vandens, prisėsti ar net sumerkti kojas į vandenį. Projektuojamos įvairių dydžių ir paskirčių prieplaukos.

Pakrantės sudalinimas zonomis ir vandens kanalai

Kadangi pastatas atsiranda projektuojamos teritorijos viduryje (žiūrint nuo marių), jis tarsi skelia krantinę pusiau ir leidžia skaidyti erdves, įvesti skirtingo aktyvumo zonų, įvairių veiklų pakrantėje. Aktyviausios zonos numatomos arčiausiai senamiesčio ir vis ramesnės tolstant nuo jo (žr. 69 pav. 1 – ramiausia, 4 – aktyviausia).

Dar ryškesniam pakrantės sudalijimui pasitelkiami vandens kanalai, kurie simbolizuoja čia kažkada stovėjusius malūnus-lentpjūves, iki kurių lengvesniam transportavimui buvo iškasti kanalai nuo marių. Tęsiant lentpjūvių idėją, krantinėms ir prieplaukoms naudojamas medis. Tai daugiasluoksnis vietos dvasios ir kolektyvios atminties palaikymo sprendinys.

Zonų funkcijos

1 zona skiriama transporto įžiedinimui; čia numatoma metro stotelė ir vandens transporto stotelė

71 PAV 2-OSIOS ZONOS AKSONOMETRINĖ SCHEMA (AUTORĖS SCHEMA)

2 zona skiriama ramesnio pobūdžio rekreacinėms veikloms. Čia formuojamas žalias Bėgių parkas, kuriame išsaugomi industriniai teritorijos elementai, kuriantys vietos dvasią. Ant bėgių važinėjančių kranų platformos perdaromos į komercijai pritaikytus kioskelius. Žmonės čia gali užsukti eidami pakrante, tai tarsi rami stotelė tarp viešojo transporto žiedo ir kitų aktyvesnių žiemos uosto zonų.

3 zona skiriama privesti vandenį ir žiemos uosto gyvybę arčiau Locų bokšto Čia numatomi baseinai maudynėms, kavinės, pirtis, amfiteatras šalia vandens. Galima sakyti, kad tai aktyvi-kultūrinė žiemos uosto zona, kuri tęsiasi nuo kultūros centro fasado link marių. Maudynių zona pavadinama Malūno baseinais: tokiu būdu pavadinimas kursto kolektyvinę atmintį apie Klaipėdos istoriją, bet ir apie būtent šios vietos dvasią ir specifiką.

Baseinai žiemą gali būti pritaikomi kaip ledo čiuožyklos, o pirtis veikti visus metus, turint galimybę žiemos maudynių entuziastams išsimaudyti šaltame marių vandenyje. Šie sprendiniai ne tik kuria aktyvų mikrorajoną, bet ir yra aktualūs klimato kaitos klausimu, kai miestuose darosi vis karščiau.

4 zona skiriama aktyvioms-sporto veikloms. Numatomas sporto centras indikuoja ir lauko sporto erdvių projektavimą. Aktyvi zona pasirenkama ši, kadangi ji yra arčiau senamiesčio, kruizinių laivų terminalo ir jo sklype esančios renginių erdvės. Tai savaime rodo, jog ši vieta bus aktyvesnė ir garsesnė.

Čia numatoma krepšinio aikštė su tribūnomis šonuose, vaikų žaidimo aikštelės, paplūdimio tinklinio aikštelė, stalo teniso zona, bėgimo takas, treniruoklių zona, prieplaukos irklenčių bei vandenlenčių sporto galimybei, taip pat supilamas smėlio paplūdimys. Priešais sporto centrą paliekama multifunkcė aikštė, pritaikoma renginiams ar treniruotėms.

3.3.4 Sklypo sutvarkymo sprendiniai

Sklypo planas organizuojamas tęsiant vidaus erdves.

Naujojo Uosto gatvės pusėje muziejaus ekspozicija pratęsiama į lauką kaip ekspozicijų parkelis. Ši pusė traktuojama kaip ramioji sklypo pusė, iš čia patenkama į pastatą atvykstant nuo naujamiesčio. Kitoje pusėje į pastatą patenkama nuo marių pusės, čia lauke pratęsiama kavinės/transformuojama renginių erdvė. Šoniniai fasadai skiriami tarnybiniams įėjimams bei autobusų sustojimo zonai, kadangi pagrindinį judėjimą numatome per pastato vidaus holą. Taip pat mumatoma kiss&ride keleivių paleidimo zona, kelios automobilių stovėjimo vietos darbuotojams ir svečiams. Lankytojai automobilius gali palikti požeminėje saugykloje, į kurią patenkama nuo Naujojo Uosto g. pusės.

3.3.5 Funkcinis-erdvinis planavimas

Žemės lygyje muziejaus ir kitos viešos patalpos išdėstomos palei skersai pastatą einantį holą, kuris jungiadvi viešąsias lauko erdves šalia pastato. Abejose pusėse projektuojami lygiaverčiai įėjimai, kad žmonės rastų pastatą ir nuo centro, ir nuo marių pusės. Pirmojo aukšto holas yra pilnai viešas, o patekimui į muziejų, kitus aukštus ir kavinę renginio metu numatoma bilietų patikra.

Tarnybinės ir pagalbinės patalpos išdėstomos palei šoninį fasadą, kuriame numatomi atskiri patekimai

76 PAV KULTŪROS CENTRO TŪRIO VYSTYMO SCHEMA – MUZIEJAUS VEIKIMO LOGIKA (AUTORĖS SCHEMA)

Muziejus veikia „išgirdau, sužinojau, pamačiau, kūriau, perdaviau“ principu kylant nuo žemės lygio į viršų. Vertikaliai išdėstytos kultūrinės erdvės leidžia lyg poetiškai kylant į viršų vis daugiau matyti, kartu ir daugiau žinoti, patirti, įsikvėpti. Vis aukščiau muziejaus patalpos siūlo vis interaktyvesnius užsiėmimus, taip surenkamos vertingos lankytojų idėjos ir nuomonės. Užkilus ant bokšto stogo tarsi paleidžiama žinutė miestui ir kitiems jo gyventojams – tai galimybė gyventojui pasijausti turinčiam galios ir būdų padaryti Klaipėdą savą (perrašyti jos prasmę pagal savo kaip bendruomenės nario vertybes ir poreikius) per meną, kultūrą – unikalų balsą.

1. Pirmas aukštas – holas sujungia lauko viešąsias erdves, palei jį organizuojamos visos viešos patalpos. Muziejus ir multifunkcė salė organizuojami aukštoje erdvėje.

78 PAV PIRMO AUKŠTO FUNKCINĖ SCHEMA (AUTORĖS SCHEMA)

1) Tranzitinis holas, jungiantis visas viešąsias pirmo aukšto erdves

2) Muziejaus ekspozicija ir patekimas į bokštą

3) Kavinė / multifunkcė salė renginiams

4) Kitos viešos patalpos – konferencijų salė ir atributikos / meno parduotuvės

5) Tarnybinių ir pagalbinių patalpų blokas

2. Antras aukštas – šis aukštas naudojamas kultūros centro veikimo palaikymui: čia organizuojamos administracijos patalpos, kūrybinių dirbtuvių patalpos, užsiėmimų salės bei holas palei salę, taip kuriamas balkonas su vaizdu į bendras erdves, čia planuojamos bendros darbo zonos.

79 PAV ANTRO AUKŠTO FUNKCINĖ SCHEMA (AUTORĖS SCHEMA)

1) Holas

2) Užsiėmimų erdvės

3) Muziejaus erdvės (bokštas)

3. Tipinis bokšto aukštas – čia organizuojamos interaktyvios ekspozicijos, kurios leistų ne tik sužinoti ir patirti, bet ir kurti bei dokumentuoti. Panoraminiai miesto vaizdai veikia kaip inspiracija ir kolektyvios atminties palaikymo šaltinis. Dokumentuojamos klaipėdiečių intervencijos gali būti paverčiamos modernaus meno kūriniais ir eksponuojamos pirmuose aukštuose fiziniu ar video pavidalu.

80 PAV TIPINIO BOKŠTO AUKŠTO PLANO SCHEMA (AUTORĖS SCHEMA)

4. Stogai – 3 aukšto stogas išnaudojamas kaip žalia lauko dirbtuvių ar ekspozicijų erdvė. Bokšto stogas paverčiamas apžvalgine panoramine aikštele su interaktyviais elementais

PAV VEIKLOMS PRITAIKOMŲ STOGŲ (3 AUKŠTO BEI 15 AUKŠTO) SCHEMA (AUTORĖS SCHEMA)

5. Požeminis aukštas

Požeminiame aukšte numatoma automobilių saugykla (69 vt., iš kurių 5 pritaikytos žmonėms su negalia) bei slėptuvė. Šių dienų aktualijos rodo, jog yra slėptuvių poreikis bei jų trūkumas, todėl naujai projektuojamame pastate tikslinga tokią numatyti.

82 PAV POŽEMINIO AUKŠTO SCHEMA (AUTORĖS SCHEMA)

3.3.7 Interjero sprendiniai

Interjere taikomi patyriminiai principai: lipant į bokštą matome 360 laipsnių panoramą, pirmiausia interjero erdvių, vėliau viso miesto.

83 PAV KONCEPTUALUS VAIZDAS Į MUZIEJAUS EKSPOZICIJOS ERDVES (AUTORĖS VIZUALIZACIJA)

Erdvės gali būti transformuojamos ir pritaikomos įvairioms ekspozicijoms bei dirbtuvėms. Bokšto aukštuose atsiveria miesto panoramos, kurios inspiruoja kūrybą. Čia gyventojai gali palikti savo žinutę per kultūrines-kūrybines veiklas.

84 PAV KONCEPTUALUS VAIZDAS Į BOKŠTO INTERAKTYVIAS MUZIEJAUS ERDVES

3.3.8 Medžiagiškumas ir fasadinė išraiška

Pastato fasadai numatomi iš medinių rėmų fasadinių vitrinų bei medinės sienų apdailos. Istoriškai miesto panoramoje buvo kur kas daugiau medžio ir tai buvo dalis miesto identiteto. Tai yra istorinio medinio locų bokšto interpretacija naujoms reikmėms, naudojantis šiuolaikinėmis galimybėmis. Fasadinės vitrinos užtikrina praregimumą į miesto panoramas, taip pat leis bokštui šviesti iš tolo tamsesniu paros metu kaip orientyrui

Medinės fasadinės lamelės kuria privatumą privatesnėse ar tarnybinėse patalpose pirmame bei antrame aukšte.

Stogai virš pirmo bei antro aukšto perimetru apželdinami, taip sugeriamas gatvės triukšmas, kuriamos jaukios bei žalios erdvės

3.3.1 Konstrukcinis sprendimas

Pastatas projektuojamas daugiausia iš karkasinių medžio konstrukcijų. Pagalbinių patalpų blokui numatomas standartinis 6 x 6 m struktūrinis tinklelis.

Projektuojamo bokšto tūris sprendžiamas taikant karkasinę-ryšinę konstrukcinę sistemą su centrine monolitine gelžbetonine standumo šerdimi Ši vertikali šerdis veikia kaip pagrindinis pastato erdvinį standumą užtikrinantis elementas, perimantis visas horizontalias ir vertikalias apkrovas bei perduodantis jas į pamatų struktūrą.

86 PAV PASTATO ANTŽEMINIO KONSTRUKCINIO MODELIO SCHEMA (AUTORĖS SCHEMA)

Pagrindinės salės perdangos laikymui taikomas gembinių (konsolinių) konstrukcijų principas su vidine jėgų atsvara. Pagrindinis šio sprendimo tikslas – eliminuoti kolonas po sale, taip sukuriant vizualiai lengvą tūrį ir visiškai atvirą erdvę pirmajame aukšte. Šioje stadijoje pateikta schema iliustruoja tik patį konstrukcinį principą. Nurodyti matmenys, gembės iškyšos ilgis ir atsvaros santykis nėra tikslūs – jie turėtų būti detalizuojami ir tikslinami vėlesniame etape.

87 PAV SALĖS KONSTRUKCIJOS PRINCIPO DETALĖS SCHEMA (AUTORĖS SCHEMA)

3.3.1 Pritaikymas neįgaliesiems

Teritorija yra plokščia, todėl esminių judėjimo negaliai pritaikytų sprendinių sklype nenumatoma. Patekimui ant žemėjančių terasų prie vandens numatomos rampos (po vieną baseinų, Bėgių parko bei aktyvioj-sporto zonoj).

88 PAV RAMPŲ IŠDĖSTYMO TERITORIJOJE SCHEMA (AUTORĖS SCHEMA)

Judėjimui tarp aukštų numatomi liftai. Bokšte du liftai ir vienas papildomas liftas šalia Naujojo Uosto g. įėjimo, juo lankytojai gali pakilti iš požeminės automobilių saugyklos. Taip pat įtraukiamas ir krovininis liftas prie sandėlio.

Pastate kiekviename aukšte numatomi san. mazgai, pritaikyti žmonėms su negalia. Pirmame ir antrame aukštuose po tris, bokšte po vieną.

89 PAV ŽN PRITAIKYTŲ ELEMENTŲ PASKIRSTYMO SCHEMA (AUTORĖS SCHEMA)

3.3.1 Evakuacija ir gaisrinė sauga

Numatomos dvi evakuacinės laiptinės pastato perimetre priešingose pusėse.

Pabėgimas iš bokšto numatomas konstrukcinėje šerdyje esančia evakuacine laiptine, kuri rūsyje apjungiama su kita laiptine ir pro ją galima išbįgti į lauką. Dėl aukštų skaičiaus ir esančios tik vienos evakuacinės laiptinės žmonių skaičius bokšte turės būti ribojamas. Toks sprendinys priimtas norint išlaikyti bokšto tūrio proporcijas, taip bokštas neužgožia esamų struktūrų bendrame silueto vaizde.

Visos patalpos, besiribojančios su stogo terasa ar esančios pastato perimetre žemės lygyje, turi atskirą išėjimą į lauką.

3.3.1 Bendrieji rodikliai

Sklypo rodikliai

Sklypo plotas – 7582.44 m2

Sklypo užstatymo plotas – 3817.54 m2

Sklypo užstatymo tankumas – 50.35 %

Sklypo užstatymo intensyvumas – 1.01

Automobilių stovėjimo vietų skaičius sklype – 6 vnt. utomobiliams, 3 vnt. autobusams

Pastato rodikliai

Bendrasis plotas – 12782.8 m2

Naudingas plotas – 5971.7 m2

Pastato antžeminių aukštų skaičius – 15

Pastato aukštis – 69.90 m

Automobilių stovėjimo vietų skaičius požeminėje saugykloje – 69 vnt. (4 pritaikytos ŽN)

1. Analitinėje-teorinėje dalyje buvo nagrinėjamas identiteto, kolektyvinės atminties ir žmogaus patyrimo prasmės santykis. Pasak autorių, žmogaus susitapatinimas su vieta per jos išskirtinumą lemia priklausymo ir kitus teigiamus jausmus. Pridedamas ir poreikis turėti galimybę prisidėti prie vietos identiteto kūrimo, kadangi kiekviena karta, palikdama savo pėdsaką kuria istorinį-urbanistinį daugiasluoksniškumą.

2. Atrandami Klaipėdos demografiniai bei miesto struktūriniai pokyčiai, kurie lėmė koletyvinės atminties nutrūkimą ir vietos identiteto nevientisumą.

3. Kaip sprendimo būdas siūloma nauja miesto reprezentacinio silueto koncepcija bei žiemos uosto sutvarkymo detalizacija kaip pirmoji silueto intervencija. Projektuojamas kultūros centras traktuojamas kaip erdvė, jungianti istorinę miesto dvasią su dabartinių gyventojų kūrybiškumu ir išskirtinumu. Taip gyventojas atranda ryšį su miestu ir pats aktyviai kuria savo miestą per kultūrines veiklas.

4. Atrenkami vertingi bei nevertingi istoriniai sluoksniai ir ženklai, dalis jų koduojama naujose struktūrose per medžiagiškumą, funkciją, pavadinimus, t. t.

5. Įveiklinamos esamos industrinės struktūros – geležinkelio bėgiai – viešajam transportui, komercinėms veikloms.

6. Projektuojamos viešosios erdvės prie vandens stiprinaKlaipėdos kaip uostamiesčio identitetą, leidžia įtraukti vandens veiklas ir matymą į kasdienybę, buria bendruomenes

Partneriai

Pritaikymas projektui

YIT Vystytojas

Projektavimo sprendimai

PP baltic

Detaliam pastatų projektavimui

Betono konstrukcijų sprendimai

Schomburg Hidroizoliacija

BMI Lietuva Stogų sprendimai

Saulės grąža

Saulės elektrinės ant administracinių/visuomeninių pastatų stogų

Ejot Fasado apdailos profiliai ir detalės

Barema rytai Fasado žaliuzės

Betono mozaika Trinkelės tvarkomoje teritorijoje

Miestui.lt

Mažosios architektūros sprendimai

Baltled Apšvietimas lauke

Artechnika Saugumo ir aplinkos stebėjimo sprendimai

Panasonic Kondicionavimas ir šildymas

Imi hydronics ŠVOK sprendimai

Cewood Garso izoliacija sporto erdvėms

Waynerr

Garso izoliacijos sprendimai administracinėms erdvėms

5. LITERATŪROS SĄRAŠAS

5.1 Tekstiniai šaltiniai

Knygos

• Jonas Tatoris (1994). Senoji Klaipėda: Urbanistinė raida ir architektūra iki 1939 metų. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla.

• Tomas S. Butkus (2011). Miestas kaip įvykis: Urbanistinė kultūrinių įvykių studija. Kitos knygos.

• Vasilijus Safranovas et al (2024). Klaipėda: Architektūros gidas. Leidykla LAPAS.

• Romualdas Bėkšta (2015). Gyvenimas Malkų gatvėje: Atsiminimai apie tarpukario Klaipėdą (2-asis leid.). Leidykla Gelmės.

• Kęstutis Demereckas (2015). Klaipėdos vaizdų albumas. Klaipėda: Libra Memelensis.

Virtualios knygos ir ištraukos

• Christian Norberg-Schulz (1976) The Urban Design Reader: Genius Loci: Towards the Phenomenology of Architecture. Nuoroda per internetą: https://books.google.lt/books?hl=en&lr=&id=Gb0lkuETIqUC&oi=fnd&pg=PA272&dq= Christian+Norberg-Schulz&ots=LFQqgHRx92&sig=IyrE4Q2-UYcF7ShCaTH8xnIKNY&redir_esc=y#v=onepage&q&f=false

• Stuart Hall (1990/2021). Cultural identity and diaspora. In Selected writings on cultural identity. Durham: Duke University Press. Internetinė nuoroda: https://books.google.lt/books?hl=en&lr=&id=JBqFqCiD_egC&oi=fnd&pg=PA15&dq=h all+s+who+needs+identity&ots=Zc3Pc6T7U7&sig=4e3L_cy5kphrBHqmP0oyfecLmxo &redir_esc=y#v=onepage&q=hall%20s%20who%20needs%20identity&f=false

• Manuel Castells (1997). The power of identity. Oxford: Blackwell. Nuoroda per internetą: https://d1wqtxts1xzle7.cloudfront.net/68536644/file1libre.pdf?1627984439=&response-contentdisposition=inline%3B+filename%3DPower_of_Identity_The_Information_Age_Ec.pdf& Expires=1766076076&Signature=gR-0FrOFyIGmDCkzxH6KMLZ-

LS~5QNSIc7MYzPf08dhp0JE2~7hd0pa9TPpgKSxOE6OnOA1ndU1FNnVMGSB6~Cn BCNCR5BB57H9kUA-aGQWSxM9nYESx6tX20oiav1smr8iYZW2WGwM~VfsVIMdnRFsCZhfzLk0j7Z-

uUIumLPQ~RDIw9hER0MUgEfytE1wgthZSpnRIrg~S4ETWqJhMySQdwuc8guzi8aM a~L-

JpYUJSQA~nllbBm5scNRESM3zDxwrMVrnwFDWbfCib9kmC701eMdlEnD7BQEczLK

rqXlay6vH60fv~RSlYUZE9ANk835vU4cEwQHesPCzR-K3A__&Key-PairId=APKAJLOHF5GGSLRBV4ZA

• Kostof, S. (1991). The city shaped: Urban patterns and meanings through history. Bulfinch Press. Internetinė nuoroda: https://bauhauskoolhaas.wordpress.com/wpcontent/uploads/2016/12/kostof_thecityshaped.pdf

• Moughtin, C., Cuesta, R., Sarris, C., & Signoritti, P. (1999). Urban design: Ornament and decoration (2nd ed.). Architectural Press. Internetinė nuoroda: https://www.uop.edu.jo/PDF%20File/uop%20uop%20[Architecture_Ebook]_Urban_De sign_-_Ornament_and_Decoration-20522_Part40.pdf

Moksliniai straipsniai

• Lineu Castello Simone Back Prochnow (2021). Once upon a time a genius loci conceived a place. In Proceedings of the 26th International Conference on Urban Planning, Regional Development and Information Society (CORP 2021). Viena. Nuoroda per internetą: https://repository.corp.at/846/1/CORP2021_96.pdf

• Maurice Halbwachs (1992). On collective memory (Edited and translated by Lewis A. Coser). Chicago: University of Chicago Press. (Original work published 1950). Nuoroda per internetą: https://d1wqtxts1xzle7.cloudfront.net/9579216/hawlbachsspacelibre.pdf?1390857178=&response-contentdisposition=inline%3B+filename%3DHalbwachs_Coser_On_Collective_Memory.pdf&E xpires=1767978278&Signature=fmTCupkkoShYGbRO3JEjPZC~pJ5wihu6pyh9Y6oSi8rs~lAxqtfDjW-

UH4RPQHETVUTXvd8EaEpfJwNnCfeky824fwAmtjYCh3bxnDQryZ~h0lHxXBx615dwl r9st6D-6XdGoEvjMg0~gK8Dx0K3llg9s4pUAdnO0NbVxcoWyWLEiic13es7Bwy8LsQD8VGeLT8WwL3WnF21~nu1hf577mVhGm3PQsly~JJYbp1po67~7cV0HnBim3UcXbX1Md6J3coF1UHnW mwb-8AvMID6ksugCvJZLbH0YOB53i9MvQUzwW7ibLE7-5bW4601IrL4QXndEedy4DK~cPqn2A__&Key-Pair-Id=APKAJLOHF5GGSLRBV4ZA

• Jan Assmann John Czaplicka (1995). Collective memory and cultural identity. New German Critique, (65), 125–133. Nuoroda per internetą: https://d1wqtxts1xzle7.cloudfront.net/28394739/assman_collective_memorylibre.pdf?1390874124=&response-contentdisposition=inline%3B+filename%3DCollective_memory_and_cultural_identity.pdf&Ex pires=1767980810&Signature=YZo00NTSQPmjrs5TAAcOsAmztVe8Cbih3KGSyQiz6~fUQ2ISQhjdOauGo0R6Y0bP4aBmWYorlwGqdvyQEiCMCIKxqZMZ qrpaWbdCJM7KZRE2BBrDuFLvAmeHrTkcoH0WACt4myq3uodPy846Y6YD3aWaU0S le6rkwiNEEZhZIwbyOCR4kyd2Z0dPZtcIm4wG-tmU~ylrRg6obsM-

4CRqziRR6~6Zp7mdZSt1qcK~TercJck~1 PpGLioFaYZ146JDnWslUUQpFxs8M9UHBZXHi4w1M~wf42n2QH59YNwDrCI7~xqS KwZKg2~6Qm6f5FBhwYRgD3oBe~ap0S0RVAQ__&Key-PairId=APKAJLOHF5GGSLRBV4ZA

• Seungkoo Jo (2003). Aldo Rossi: Architecture and memory. Journal of Asian Architecture and Building Engineering, 2(1), 231–237. Internetinė nuoroda: https://www.tandfonline.com/doi/pdf/10.3130/jaabe.2.231

• Richard Crinson (2005). Urban memory – an introduction. In Richard Crinson (Ed.), Urban memory: History and amnesia in the modern city (pp. 1–6). London: Routledge. Internetinė nuoroda [žiūrėta: 2026 01 08]: http://ndl.ethernet.edu.et/bitstream/123456789/3335/1/98.pdf.pdf

• Richard Heersmink (2021). Materialised identities: Cultural identity, collective memory, and artifacts. Review of Philosophy and Psychology, 12, 1–24. Internetinė nuoroda: https://link.springer.com/article/10.1007/s13164-021-00570-5

• Reid Bishop (1982). The Perception and Importance of Time in Architecture. Surrey: University of Surrey. Nuoroda per internetą [2026 04 16]: https://openresearch.surrey.ac.uk/esploro/outputs/doctoral/The-Perception-andImportance-of-Time/99516243402346

• Peter Zumthor (2006). Thinking architecture. Basel: Birkhäuser. Internetinė nuoroda: https://d1wqtxts1xzle7.cloudfront.net/43158995/Zumth__Thinkinglibre.pdf?1456657969=&response-contentdisposition=inline%3B+filename%3DZumth_Thinking.pdf&Expires=1767991326&Sign ature=H2-

iuKgO~PbkumtU3zD1FlYWziE~AIifvmkwsWDLfgw8tH8S6dUICUmjqvfN018wBnH~NCCtyjaCrdulP7wrVeV7jMN~8wtCN1RD1FTxBv6s2TUkUtEe~AKeo7OpDpQg RzxQmSzZ0rPJNnc8ZVw71da7912oSVCtXr2NY7S0hn2Fag7E6Ff20COWmwduuKdQ z1NwOjFSv1efJ8fYscoetoURdPfybe-

CqMlBEicCznLwKZgiQvKphZsb4SroLBHfsOe49tCqpL60YZx9ohqgOKERser9ozcwrxA OeggZdj9a39x~BCakKSJOr~9~gDfTzTAN25GFMZ0bMXTmNeqpA__&Key-PairId=APKAJLOHF5GGSLRBV4ZA

• Juhani Pallasmaa (1996). The eyes of the skin: Architecture and the senses. Chichester: Wiley. Internetinė nuoroda: https://d1wqtxts1xzle7.cloudfront.net/32144282/Eyes_of_the_Skin_9-38libre.pdf?1391471031=&response-contentdisposition=inline%3B+filename%3DEyes_of_the_Skin_9_38.pdf&Expires=176799201 9&Signature=JmayTTRNOFVCNqOdBp2APBCEV~j1M6sc1DsTbJFRwG9nwdfl0pQLT

JjsPwMd~upHI~OgHbb6~9aNMySKzEelMN3e5Axb6O8ZzAZbq3SuygBcns35mTpbzJlXWAcipQfOh2xse5LJUR~w p5eJoVXICdgp1tig1CMqfpdIe1NPDjY6j2-wrMPatFgqvue5YaOOzgEtdZNxZk5YMnKap4DmwswVdBMFAcDrtt6eILLlGvmTJOKMOTKrLFcuJxhmk 9MqZrc1fr07CI0JVA9TZduicREm-CZ05ayQD1L0Ccxn6AgGDNEPFUCGRy9shBC25jT~fMRFcrVORt3jB7zkLOA__&Key-Pair-Id=APKAJLOHF5GGSLRBV4ZA

• Juhani Pallasmaa (2017). Embodied and existential wisdom in architecture: The thinking hand. Body & Society, 23(1), 96–111.

• Kenneth Frampton (1983). Towards a critical regionalism: Six pointsforan architecture of resistance. In Hal Foster (Ed.), The anti-aesthetic: Essays on postmodern culture (pp. 16–30). Bay Press. Internetinė nuoroda: https://marywoodthesisresearch.wordpress.com/wpcontent/uploads/2014/03/frampton-prospects-critical-regionalism.pdf

• Marilena Vecco (2019). Genius loci as a meta-concept. Journal of Cultural Heritage Management and Sustainable Development, 9(2), 225–238. Nuoroda per internetą: https://www.sciencedirect.com/science/article/am/pii/S1296207419301748

• Kevin Lynch. (1960). The Image of the City. MIT Press. https://d1wqtxts1xzle7.cloudfront.net/37014469/The_image_of_the_city__Kevin_Lynch-libre.pdf?1426646606=&response-contentdisposition=inline%3B+filename%3DThe_image_of_the_city_Kevin_Lynch.pdf&Expires =1767996389&Signature=ZaaeqemcXo8XMVVg0e3YbKpt7CxK5iBhuAvUymDEvksqKWjbrVh1HG66Mmfq9OaismyA7BoEPXE1scDMBnT~0VPBNX9fPVpw2EaN8x0WX OohbZL5baPf-sOB9T431y7aA~~-

QrF74pOEx50KFKbiOHEXU~H2Dq96Z5QAgfRyMNBuXfFrYRviCLr5sSA5q71PKqfi8LF rxmrM9cAvSVKy~mvLlIdWNfBFsAvJ02g2TtWRzY9C~BYy4rYoiWgTLi5ueb~hOdIqS AXDleMwZF94VDOQneaWjOzmGsD0kflb7hIlx7nZ1yI6Bk8QpD57KtS88~OfveCJH3CfgTiqk6VQ__&Key-Pair-Id=APKAJLOHF5GGSLRBV4ZA

• Kiauka Tomas. (2018). Miesto erdvėlaikis ir tapatybės diskursas, arba kaip pasisavinti Klaipėdą? Sociologija. Mintis ir veiksmas, 2(43), 133–154 Nuoroda per internetą: https://www.zurnalai.vu.lt/sociologija-mintis-irveiksmas/lt/article/view/12849/11686

• Algis Mickūnas (2018). Mito garsas. Logos, 94, 33–54. Nuoroda per internetą: https://d1wqtxts1xzle7.cloudfront.net/111457114/Logos_94_033_054_Mickunaslibre.pdf?1707912261=&response-contentdisposition=inline%3B+filename%3DMito_garsas.pdf&Expires=1768049347&Signatur e=XRIluKRTm7auPNiowi7KZ8Ize~1qt0MjKGbWMWs0ZUUBs8mOkFA1GUAkUm4aY

89GmUUMP4Q2S5IXd6Z2esOCTeWs7fdP2mF~AYKzC6c46MNy-J1qKoEHN0BlE3Cp5ufJKwZPwIGUZk6nehZYZoCKQhgEj~pIWwtzqAFvtzR2O3v45Ei~0 T9jQFNoUvH37DAz5MHZRI4alLIrFhylQ5bFr6Ap7Jvnj4vMIlrSI6cXKEh1UMbKuPXAcK0R0V2xjxgKPTOgo4u6EOieZTTn7OFkDzD8R2xfp WdrCKRijdgFs5BY00-ouyizMD9nvTrfjMrr7~DT5j4yDDGkfvr-aHIQ__&Key-PairId=APKAJLOHF5GGSLRBV4ZA

• Cynthia Erlita Virgin Wuisang (2014) Defining Genius Loci and Qualifying Cultural Landscape: of the Minahasa Ethnic Community in the North Sulawesi, Indonesia. Nuoroda per internetą: https://d1wqtxts1xzle7.cloudfront.net/76648606/02wholelibre.pdf?1639737940=&response-contentdisposition=inline%3B+filename%3DDefining_genius_loci_and_qualifying_cult.pdf&Ex pires=1766230567&Signature=YeS0TIDC-kJKCN1hu28i7hWROjdO3vOjBYxva0vpjIYTw1wgi-jV648bjAmbzHOMKzKFtjsuX0XdOkFj89F9GQvR3rk7hP6Y7TmlW2xxmCqLCqjHioMOFJapo35pA4Gv9QnWqR3sbXEiOEfiEnxy ~Fql9nVQhNfwA-EPuYKTg-0cbaVaPkCsIB5UJLjqnJa6lB4YUkZQOIPHodJ0FSwbHw4cPzmpSbtDusbVwJ1YWUV4coJ Q8yHATSCx6e6WP3OSUQbn1BCoNwVeWXQYesfdUK9P2lxrzdoGVx4rx0-e-umQAjUomVAaDfyp8ssjSb20kCCGzVpGjSdRLxqHTg__&Key-PairId=APKAJLOHF5GGSLRBV4ZA

• Gabrėnas, A. (2012). Innovative use of wood in contemporary architecture. Journal of Architecture and Urbanism, 36(2), 119–133. Nuoroda per internetą: https://doi.org/10.3846/20297955.2012.697705

• Ashour, A. S., Proctor, C. A., & Rohn, M. M. (2025). Neuroarchitecture and mental health: The role of sustainable building materials in cognitive and emotional well-being. New Environmentally-Friendly Materials, 4(1), 1–22. https://doi.org/10.55121/nefm.v4i1.431

5.2 Naudoti tinklalapiai

• Structum. (2025). IM12 Klaipėda. Structum. Nuoroda per internetą: https://Structum.lt/wp-content/uploads/2025/10/IM12_Klaipeda.pdf.pdf

• Miestai.net forumas. (n.d.). Klaipėda paveiksluose. Miestai.net. Nuoroda per internetą: https://www.miestai.net/forumas/forum/bendrosios-diskusijos/miestai-irarchitekt%C5%ABra/miest%C5%B3-architekt%C5%ABros-raida/15409klaip%C4%97da-paveiksluose

• Maps4u.lt. (n.d.). Klaipėdos žemėlapiai ir istoriniai planai. Maps4u. Nuoroda per internetą: https://www.maps4u.lt/lt/viewpage.php?page_id=61

• Visuotinė lietuvių enciklopedija. (n.d.). Klaipėdos istorija. Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras. Nuoroda per internetą: https://www.vle.lt/straipsnis/klaipedosistorija/

• Mažosios Lietuvos enciklopedija. (n.d.). Vitė. Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras. Nuoroda per internetą: https://www.mle.lt/straipsniai/vite-1

• Diena.lt. (2023). Turistams pristatoma ir senoji jūrinė Klaipėda. Diena.lt. Nuoroda per internetą: https://m.diena.lt/naujienos/klaipeda/miesto-pulsas/turistamspristatoma-ir-senoji-jurine-klaipeda-1081462

• Kraštogidas. (n.d.). Maketas „Istorinė Klaipėda iki XX a. vidurio“. Kraštogidas. Nuoroda per internetą: https://krastogidas.lt/objektai/maketas-istorine-klaipeda-iki-xx-avidurio?route=17635

• Uostas.info. (n.d.). Klaipėdos uostas. Uostas.info. Nuoroda per internetą: http://www.uostas.info/

• Europeana. (n.d.). Klaipėdos (Memel) vaizdinė medžiaga iš LIMIS kolekcijos. Europeana. Nuoroda per internetą: https://www.europeana.eu/da/item/2021803/LIMIS_795317735

• Kraštogidas. (n.d.). Klaipėdos anglikonų bažnyčia. Kraštogidas. Nuoroda per internetą: https://krastogidas.lt/objektai/klaipedos-anglikonu-baznycia?route=17588

• Facebook. (n.d.). Klaipėdos istorinių nuotraukų rinkinys [Nuotraukų albumas]. Nuoroda per internetą: https://www.facebook.com/media/set/?set=a.276470631975&type=3

• Facebook. (n.d.). Klaipėdos senųjų vaizdų rinkinys [Nuotraukų albumas]. Nuoroda per internetą: https://www.facebook.com/media/set/?set=a.10153214705026976&type=3

• Facebook. (n.d.). Klaipėdos miesto istorinės fotografijos [Nuotraukų albumas]. Nuoroda per internetą: https://www.facebook.com/media/set/?set=a.10150097645116976&type=3

• Wikimedia Commons. (1913). Memel Stadtplan von 1913 [Žemėlapis]. Nuoroda per internetą: https://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/e/e7/Memel_Stadtplan_von_1913 .jpg

• Klaipedensis. (n.d.). Prisiminus istorinės Vitės reikšmę. Klaipedensis. Nuoroda per internetą: https://www.klaipedensis.lt/prisiminus-istorines-vites-reiksme/

• LRT. (2023). Istorinės Klaipėdos pėdos. Epizodas Nr. 18: Klaipėda ir Didysis karas. Lietuvos radijas ir televizija. Nuoroda per internetą: https://www.youtube.com/watch?v=fqf7Oym9fGQ&t=525s

• Atvira Klaipėda. (2023). Klaipėda ir Didysis karas. Atvira Klaipėda. Nuoroda per internetą: https://www.atviraklaipeda.lt/2023/12/08/klaipeda-ir-didysis-karas/

• Gražulis, A. (2013). Istorinis Klaipėdos uostamiestis (Pabaiga, pradžia Nr. 13). Mokslolietuva.lt. Internetinė nuoroda: https://mokslolietuva.lt/2013/10/istorinisklaipedos-uostamiestis-2/

• Miestas. (n. d.). Visuotinė lietuvių enciklopedija. Internetinė nuoroda [2025 10 23]: https://www.vle.lt/straipsnis/miestas/

• Locų bokštas. (n. d.). UOSTAS.info Internetinė nuoroda: http://www.uostas.info/uostas/uostoistorija/navigaciniaizenklai/231-locmanubokstas.html

6. PAVEIKSLŲ SĄRAŠAS

1 pav. Dvilypė problematika (autorės schema) 6 2 pav. pirmieji internete randami Klaipėdos reprezentaciniai vaizdai šiandien (šaltinis: Google nuotraukos)

3 pav. Elbphilharmonie projekto nuotraukos (šaltinis: herzogdemeuron.com)

4

5 pav. Vennesla Library and Culture House projekto nuotraukos (šaltinis: Archdaily)

6 pav. OMM Projekto

7 pav. Sara Culture Centre projekto nuotraukos (šaltinis: whitearkitekter.com)

8 pav. Katajanokan Laituri projekto nuotraukos (šaltinis:

9 pav. Loodusmaja

pav. Tautos namai projekto nuotraukos (šaltinis: architektusajunga.lt)

(autorės schema)

(autorės schema)

pav. Vertybių schema (autorės schema)

pav. Tūrio paieškos modeliai (autorės nuotraukos)

18 pav. Tūrio paieškos modeliai (autorės nuotraukos)

19 pav. Tūrio paieškos modeliai (autorės eskizai)

20 pav. Detalizuoto tūrio bendrosios erdvės vaizdas (autorės vaizdai)

21 pav. 1854 m. Didžiojo gaisro Klaipėdoje plitimo schema (juodi plotai – sudegusios vietos, pradžios vieta žymima žemėlapio viršuje) (Demereckas, 2015)

22 pav. 1-asis įvaizdis – Klaipėdos tvirtovė 1674 m. piešinyje (Demereckas, 2015)

23 pav. 2-asis įvaizdis (XIII-XIX a.) – malūnų miestas 1808 m. atviruke (Demereckas, 2015)

44

24 pav. Klaipėdos panorama apie 1800 metus (UOSTAS.info archyvas: http://www.uostas.info/miestas/pasimatymai/pastataigatves/32-pastatai-urbanistika/331-vejomalunai-ir-lentpjuves.html/)

44

25 pav. 3-asis įvaizdis – pramonės laivų uostas ir miesto bažnyčios (XIX a. I p) (šaltinis: Facebook: Klaipėdos istorinių nuotraukų rinkinys) 45

26 pav. 4-asis (ne)įvaizdis – pramonės uostas (1945–1990 m.) (šaltinis: Facebook: Klaipėdos istorinių nuotraukų rinkinys)

45

27 pav. Klaipėda šiandien (apačioje), lyginant su praeities vaizdais (šaltinis: Facebook: Klaipėdos istorinių nuotraukų rinkinys) 46

28 pav.Skyriuje aptartų skirtingų Klaipėdos laikotarpių siluetai (autorės schema) 47

29 pav. Šiandien aktuali medinių pastatų, dominančių pasiskirstymas, uosto teritorija (autorės schema) 49

30 pav. Medžiagiškumo pasiskirstymas per laikotarpius žvelgiant nuo Kuršių marių.............

31 pav. Miesto panoramos pildymo konceptualus pasiūlymas (autorės schema) 52

32 pav. Dabartinio žiemos uosto užstatymo aksonometrinė schema (autorės schema) 54

33 pav. Malkų gatvės istorinė jungtis (autorės schema)

34 pav. Numatomas perimetrinis užstatymas palei Malkų alėją (autorės schema)

35 pav. Miesto pusėje nuo Malkų alėjos esančių kvartalų skaidymas (autorės schema)

36 pav. Marių pusėje nuo Malkų alėjos esančių kvartalų skaidymas (autorės schema)

55

55

56

56

37 pav. Reikšmingi pastatai šalia tvarkomos teritorijos (iš eilės: saugomas objektas –Sveikatingumo namas, S. Dacho progimnacija, Kuršių vartai – kruizinių laivų terminalas su miesto renginių erdve, senoji perkėla į Smiltynę, atstatytas Klaipėdos pilies bokštas) (autorės schema)

38 pav. Pėsčiųjų judėjimas teritorijoje (autorės schema)

39 pav. Potencialios vietos projektuojamam kultūros centrui (autorės schema)

57

58

58

40 pav. Potencialios kultūros centro vietos bendrojoj silueto koncepcijos ištraukoj (autorės schema)

34 pav. Teritorijos lokacijos schema Klaipėdos mastu (autorės schema)

59

60

35 pav. Klaipėdos viešojo geležinkelio transporto žiedas (1 – geležinkelio stotis; 2 –terminalas, perkėla; 3 – girulių geležinkelio stotis) (autorės schema)

43 pav. Teritorijos reljefas (vaizdo iškarpa iš ArcGIS 3D reljefo)

60

61

44 pav. Klaipėdos 2024 m. vėjų rožė (šaltinis: Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba: https://www.meteo.lt/klimatas/lietuvos-klimatas/skn/)

61

45 pav. Vystomos gretimos teritorijos (Memelio miesto tūrinė logika; iškarpos šaltinis: Arches internetinis tinklalapis) (ant iškarpos kurta autorės schema)

62

62

46 pav. Vystomos gretimos teritorijos (Kuršių vartų tūrinė logika, nauja miesto renginių erdvė; iškarpos šaltinis: DEVYNI PLIUS ARCHITEKTAI internetinis tinklalapis) (ant iškarpos kurta autorės schema)

47 pav. Ištrauka iš Klaipėdos Bendrojo plano, kultūros paveldo tvarkymo ir apsaugos brėžinio (šaltinis: https://www.klaipeda.lt/data/public/uploads/2021/10/4.-klaipedos-bp-kulturos-vertyviuapsaugos-ir-tvarkymo-brezinys.pdf)

63

48 pav. Ištrauka iš Klaipėdos Bendrojo plano. Teritorijos plėtojimo būdų schema (šaltinis: https://www.klaipeda.lt/data/public/uploads/2021/10/4-priedas.-teritorijos-pletojimo-buduschema.pdf)

64

49 pav. Istorinės žiemos uosto ir Malkų gatvės nuotraukos (šaltiniai: Facebook nuotraukų albumas – Klaipėda iki 1945 m., Google nuotraukos)

50 pav. Žiemos uostas šiandien (autorės nuotraukos)

51 pav. Žiemos uostas šiandien (šaltiniai: Atvira Klaipėda, Vakarų ekspresas)

65

65

66

52 pav. Intensyvios gatvės šalia teritorijos(palei marias – Naujoji Uosto g.,statmenaimarioms

– Naujojo Sodo g.) (iškarpos šaltinis: Google Maps; ant iškarpos kurta autorės schema) ..................

69

53 pav. Teritorijos architektūrinės ir urbanistinės logikos schema – tūrinė kvartalų išraiška bei pritaikomos dominančių vietos pagal silueto projekciją-koncepciją (autorės schema) 70

54 pav. Pastato koncepcinė aksonometrija, panorama ir idėjinis pjūvis (autorės schema) 71

55 pav. Pirmojo sklypo vystymo koncepciniai piešiniai (autorės schemos) 72

56 pav. Sklype stovėjusi anglikonų bažnyčia ir Malkų gatvė priešais ją (šaltinis: Krašto paveldo gidas)

57 pav. Pastato koncepcinė aksonometrija ir panorama (autorės schema)

73

73

58 pav. Pastato koncepcinė aksonometrija ir panorama (autorės schema) 74

59 pav. Siūlomų variantų maketo nuotraukos (autorės nuotraukos)

75

60 pav. Klaipėdos locų bokštas (šaltinis: Uostas.info) 76

61 pav. Konceptualus žiemos uosto vaizdas nuo Kuršių marių pusės (autorės vizualizacija)

77

62 pav. Kultūros centro tūrio vystymo schemos – perimetrinis užstatymas ir bokšto vieta (autorės schemos)

77

63 pav. Kultūros centro tūrio vystymo schema – viešųjų erdvių sujungimas horizontaliai ir vertikaliai (autorės schema)

78

64 pav. Kultūros centro tūrio vystymo schema – bendros dizaino kalbos įvedimas (autorės schema) 78

65 pav. Kultūros centro tūrio koncepcinės schemos – viešųjų patalpų išdėstymo logika ir judėjimas (autorės schemos)

79

66 pav. Locų bokšto Naujojo Uosto g. įėjimo konceptualus vaizdas (autorės vizualizacija) 79

67 pav. Pažymėta sprendinių detalizavimo zona ant situacijos schemos (autorės schema) 80

68 pav. Teritorijos sutvarkymo aksonometrinė schema (autorės schema) 80

69 pav. Pakrantės funkcinis sudalinimas zonomis (autorės schema) 81

70 pav. 1-osios zonos aksonometrinė schema (autorės schema) 82

71 pav. 2-osios zonos aksonometrinė schema (autorės schema) 82

72 pav. 3-osios zonos aksonometrinė schema (autorės schema) 83

73 pav. Konceptualus vaizdas nuo Locų bokšto į marias (autorės vizualizacija) 83

74 pav. 4-osios zonos aksonometrinė schema (autorės schema) 84

75 pav. Sklypo plano iškarpa (autorės schema) 84

76 pav. Kultūros centro tūrio vystymo schema – muziejaus veikimo logika (autorės schema)

77 pav. Patalpų funkcinio išdėstymo aksonometrinė schema (autorės schema)

78 pav. Pirmo aukšto funkcinė schema (autorės schema)

79 pav. Antro aukšto funkcinė schema (autorės schema) 87

80 pav. Tipinio bokšto aukšto plano schema (autorės schema)

81 pav. Veikloms pritaikomų stogų (3 aukšto bei 15 aukšto) schema (autorės schema) .......

82 pav. Požeminio aukšto schema (autorės schema)

83 pav. Konceptualus vaizdas į muziejaus ekspozicijos erdves (autorės vizualizacija) 89

84 pav. Konceptualus vaizdas į bokšto interaktyvias muziejaus erdves (autorės vizualizacija)

90

85 pav. Naujojo Uosto g. fasado schema (autorės schema) 90

86 pav. Pastato antžeminio konstrukcinio modelio schema (autorės schema) 91

87 pav. Salės konstrukcijos principo detalės schema (autorės schema) 92

88 pav. Rampų išdėstymo teritorijoje schema (autorės schema) 92

89 pav. ŽN pritaikytų elementų paskirstymo schema (autorės schema) 93

90 pav. Evakuacinių laiptinių paskirstymo schema (autorės schema) 94 Lentelių sąrašas

1 lent. Svarbiausi Klaipėdos istoriniai įvykiai (paryškinti miesto įvaizdį drastiškai keitę įvykiai). (Lentelė parengta autorės, remtasi tekstiniais šaltiniais bei istoriniais įvykiais) 42

7. PRIEDAI

Planšetas