Adriana Meilūnaitė_AR_nuasmenintas

Architektūra Baigiamasis magistro darbas

ANOTACIJA

Magistro darbe nagrinėjama neuroarchitektūros principų įtaka žmogaus emocinei bei psichologinei būsenai ir šių principų pritaikymas projektuojant SPA centrą Anykščiuose. Darbo tikslas – ištirti žmogaus smegenų ir architektūrinės aplinkos sąveiką bei, remiantis tyrimų išvadomis, sukurti darnią ir gydančią erdvę.

Analitinėje-teorinėje dalyje tiriama architektūrinių elementų (šviesos, erdvės proporcijų, formų, akustikos ir spalvų) neurobiologinė įtaka žmogui, analizuojami pasauliniai neuroarchitektūros pavyzdžiai. Eksperimentinėje-tiriamojoje dalyje nagrinėjama gydomosios architektūros koncepcija, atliekamas eksperimentinis modeliavimas bei kokybinis ekspertų interviu tyrimas (su neuromokslininku, sociologe ir architekte-psichologe), kurio metu išgrynintos psichologinio saugumo, kognityvinio krūvio mažinimo, socialinės dinamikos ir jutiminės harmonijos projektavimo gairės.

Eksperimentinėje-projektinėje dalyje atliekama Anykščių miesto rekreacinės teritorijos analizė ir pristatomas SPA centro architektūrinis projektas. Projektuojamas kompleksas harmoningai integruojamas į esamą gamtinę aplinką, pasitelkiant plastišką, organišką tūrių kompoziciją. Komplekso erdvės projektuojamos atsižvelgiant į tyrimo metu išgrynintas projektavimo gaires bei remiantis neuroarchitektūros principais, siekiant sukurti žmogaus nervų sistemai palankią, sveikatinančią aplinką.

The Master's thesis examines the influence of neuroarchitecture principles on the human emotional and psychological state and the application of these principles in designing a SPA center in Anykščiai. The aim of the work is to investigate the interaction between the human brain and the architectural environment and, based on the research findings, to create a harmonious and healing space.

In the analytical-theoretical part, the neurobiological influence of architectural elements (light, space proportions, forms, acoustics, and colors) on humans is investigated, and global examples of neuroarchitecture are analyzed. The experimental-research part examines the concept of healing architecture, and conducts experimental modeling as well as a qualitative expert interview study (with a neuroscientist, a sociologist, and an architect-psychologist), during which design guidelines for psychological safety, cognitive load reduction, social dynamics, and sensory harmony were refined.

In the experimental-design part, an analysis of the recreational territory of Anykščiai city is performed, and the architectural project of the SPA center is presented. The designed complex is harmoniously integrated into the existing natural environment using a plastic, organic composition of volumes. The spaces of the complex are designed taking into account the design guidelines refined during the research and based on the principles of neuroarchitecture, aiming to create a healthpromoting environment favorable to the human nervous system.

3.2

2.1.1.

2.1.3.

3.3

2.2.1.

2.2.2.

3.4

3.2.3.

3.4.1.

Apibendrinimas:

3.5 EKSPERIMENTINĖS

4.

4.1.1. Teritorijos pasirinkimas

4.1.2. Teritorijos padėtis

4.1.3. Teritorijos pasiekiamumas

4.1.4. Aplinkinis kontekstas

4.1.5. Gamtinis kontekstas .......................................................................................................................................

4.1.6. Sklypas Anykščių miesto bendrajame plane

4.1.7. Esamos situacijos tyrimai vietoje

4.1.8. Išvados

4.2

4.2.1. Programa

4.2.2. Koncepcija

4.2.3. Pirmasis variantas – Dialogas su vandeniu

4.2.4. Antrasis variantas – Miško linijos tąsa

4.2.5. Tūrinių

1. ĮVADAS

1.1 TEMOS AKTUALUMAS IR PROBLEMATIKA

Šiuolaikinėje architektūroje vis labiau pabrėžiama ne tik estetinė ar funkcinė erdvės vertė, bet ir jos įtaka žmogaus psichologinei ir emocinei būsenai. Globalūs pokyčiai, spartėjantis gyvenimo tempas ir augantis streso lygis lemia vis didėjantį visuomenės susidomėjimą aplinkos, kurioje gyvename ir dirbame, poveikiu jų gerovei. Pastaraisiais dešimtmečiais išryškėjusi tarpdisciplininė kryptis – neuroarchitektūra – jungia architektūros, psichologijos, neurologijos ir socialinių mokslų žinias. Ją pasitelkus siekiama suprasti, kaip erdviniai sprendimai veikia žmogaus emocinę būseną, smegenų veiklą, elgesį ir savijautą.

Moksliniai tyrimai patvirtina, kad architektūriniai elementai, tokie kaip šviesa, forma, proporcijos, spalva, akustika ir medžiagiškumas, gali turėti reikšmingą įtaką žmogaus psichologinei savijautai, streso lygiui, dėmesio koncentracijai. „Smegenys kontroliuoja mūsų elgesį, o genai kontroliuoja mūsų smegenų struktūrą. Aplinka gali keisti genų struktūrą, todėl ir smegenų struktūrą bei galiausiai mūsų elgesį. Todėl aplinkos, kurioje gyvename, architektūrinis dizainas keičia mūsų smegenis ir keičia mūsų elgesį.“ (Robinson &. Pallasmaa, 2015). Vis dėlto, nepaisant kylančio susidomėjimo šia tema, pasaulinės architektūros praktikoje neuroarchitektūros principai vis dar taikomi fragmentiškai ir nemetodiškai.

Iš to kyla problema – erdvės dažnai projektuojamos neatsižvelgiant į neurologinius ir psichologinius žmogaus poreikius. Trūksta išsamių tyrimų, kurie padėtų pagrįsti, kaip konkrečios erdvės savybės veikia žmogų ir kokiais metodais galima kurti aplinką, skatinančią sveiką gyvenimo būdą, produktyvumą, visapusišką gerovę.

1.2 DARBO OBJEKTAS

Darbo objektas – žmogaus ir architektūrinės aplinkos sąveika neuroarchitektūros kontekste.

1.3 DARBO TIKSLAS

IR UŽDAVINIAI

Darbo tikslas – ištirti neuroarchitektūros principų įtaką žmogaus emocinei ir psichologinei būsenai bei išanalizuoti jų taikymo metodus kuriant darnią aplinką.

Darbo uždaviniai:

1. Išsiaiškinti neuroarchitektūros sąvokos teorinius pagrindus ir jos ištakas.

2. Nustatyti pagrindinių architektūrinių elementų (šviesos, spalvos, erdvės, tekstūros, akustikos) poveikį žmogaus emocinei ir psichologinei būsenai.

3. Išnagrinėti ir įvertinti neuroarchitektūros principų taikymą šiuolaikinėje architektūroje.

4. Atlikti empirinius tyrimus – respondentų apklausą ir ekspertų (neuromokslininko, psichologo, sociologo) interviu – siekiant išanalizuoti ir moksliškai pagrįsti žmogaus ir architektūrinės erdvės tarpusavio ryšį.

1.4 DARBO METODIKA

Darbo metu bus vykdomas tiek teorinis, tiek kokybinis empirinis tyrimas. Teorinėje dalyje atliekama mokslinės literatūros ir ankstesnių tyrimų analizė, apimanti neuroarchitektūros raidos tendencijas, pagrindinius principus ir jų sąsajas su neurologiniais ir psichologiniais procesais. Analizuojamas įvairių autorių požiūris į aplinkos poveikį žmogaus gerovei, išskiriant architektūrinių elementų įtaką emocinei būsenai.

Empirinėje dalyje atliekamas kokybinis tyrimas – interviu su specialistais (neuromokslininku, psichologu ir sociologu) – kurio tikslas – gauti profesionalias įžvalgas apie neuroarchitektūros principų taikymo aktualumą ir jų poveikį žmogaus psichologinei sveikatai. Gauti duomenys analizuojami siekiant identifikuoti ryšį tarp architektūrinių sprendimų ir žmogaus emocinės ir psichologinės reakcijos į juos, o rezultatai naudojami rekomendacijoms formuoti.

1.5 PAGRINDINĖS SĄVOKOS

Amygdala (migdolinis kūnas) – migdolo formos neuronų branduolių grupė, esanti smegenų limbinėje sistemoje. Ji atlieka esminį vaidmenį apdorojant emocines reakcijas, ypač baimę, nerimą ir pavojaus atpažinimą, ir dalyvauja formuojant emocinę atmintį (Amunts et al., 2005).

Biofilinis dizainas (angl. Biophilic Design) – projektavimo strategija, grindžiama E. O. Wilsono suformuluota biofilijos hipoteze, teigiančia, kad žmonės turi įgimtą biologinį polinkį ieškoti ryšio su gamta. Architektūroje tai pasireiškia per natūralių elementų, medžiagų, formų ir erdvinių struktūrų integravimą į pastatytą aplinką siekiant gerinti žmonių sveikatą ir gerovę (Kellert et al., 2008).

Biologinis grįžtamasis ryšys – metodas, kurio metu elektroniniai prietaisai naudojami matuoti ir pateikti informaciją apie fiziologines organizmo funkcijas (pvz., širdies ritmą, kvėpavimą, raumenų įtampą), siekiant išmokyti asmenį sąmoningai reguliuoti šias, paprastai automatiškai vykstančias, funkcijas (Schwartz & Andrasik, 2017).

Cirkadinis ritmas – endogeninis, maždaug 24 valandų trukmės biologinis ciklas, reguliuojantis fiziologinius procesus (pvz., miego ir budrumo ciklą, hormonų sekreciją, kūno temperatūrą). Šį ritmą daugiausia sinchronizuoja aplinkos šviesos ir tamsos kaita (Refinetti, 2016).

Fototropizmas – biologijoje apibrėžiamas kaip organizmo augimas arba judėjimas link šviesos šaltinio (arba nuo jo). Architektūros kontekste ši sąvoka metaforiškai taikoma apibūdinti žmogaus instinktyvų elgesį judėti link apšviestų erdvių (Kuttler, 2011).

Haptika (haptinis suvokimas) – aktyvus informacijos apie aplinką gavimas per lytėjimo pojūtį, apimantis ne tik odos receptorių (taktilinius), bet ir raumenų bei sąnarių (kinestezinius) signalus. Architektūroje tai susiję su medžiagiškumo, tekstūros, svorio ir temperatūros patyrimu (Pallasmaa, 2012).

Homeostazė – organizmo gebėjimas palaikyti santykinai stabilią vidinę būseną (pvz., temperatūrą, pH lygį, gliukozės koncentraciją) nepaisant besikeičiančių išorinės aplinkos sąlygų (Cannon, 1932).

Interocepcija – fiziologinės organizmo būklės suvokimas; nervų sistemos gebėjimas priimti, apdoroti ir integruoti signalus, ateinančius iš vidaus organų (pvz., širdies plakimas, kvėpavimo dažnis, alkis) (Craig, 2002).

Kognityvinis krūvis – bendras protinių pastangų kiekis, naudojamas darbinėje atmintyje tam tikrai užduočiai atlikti. Aplinkos psichologijoje didelis kognityvinis krūvis (pvz., dėl sudėtingos navigacijos) gali sukelti stresą ir mažinti gebėjimą orientuotis erdvėje (Sweller, 1988).

Kortizolis – steroidinis hormonas, gaminamas antinksčių žievėje, dažnai vadinamas „streso hormonu“. Jo lygis kraujyje pakyla reaguojant į fizinį ar psichologinį stresą, mobilizuojant organizmo energijos išteklius (Sapolsky, 2004).

Neuroarchitektūra – tarpdisciplininė tyrimų sritis, jungianti neuromokslus ir architektūrą. Ji tiria, kaip pastatyta aplinka veikia žmogaus smegenų struktūrą, funkciją ir cheminius procesus, siekiant sukurti erdves, kurios atitinka žmogaus biologinius poreikius (Eberhard, 2009).

Neuroestetika – neuromokslų šaka, tyrinėjanti biologinius pagrindus ir neuroninius mechanizmus, atsakingus už estetinį suvokimą, grožio vertinimą ir meno patyrimą (Zeki, 1999).

Prefrontalinė žievė – priekinė smegenų kaktinės skilties dalis, atsakinga už sudėtingas kognityvines funkcijas: planavimą, sprendimų priėmimą, socialinį elgesį, asmenybės raišką ir impulsų kontrolę (Fuster, 2015).

Priekinė cingulinė žievė (ACC) – smegenų sritis, juosianti didžiąją jungtį. Ji dalyvauja reguliuojant emocijas, dėmesį ir autonomines funkcijas (pvz., širdies ritmą) (Bush et al., 2000).

Propriocepcija – gilusis jutimas, leidžiantis suvokti savo kūno dalių padėtį erdvėje, judesius ir raumenų jėgą be regos pagalbos. Tai būtina koordinuotam judėjimui ir erdvinei orientacijai (Proske & Gandevia, 2012).

Apžvalgos ir prieglobsčio (angl. Prospect-Refuge) teorija – J. Appletono pasiūlyta estetinė teorija, kurioje teigiama, kad žmonės evoliuciškai teikia pirmenybę aplinkai, kuri suteikia galimybę stebėti aplinką (apžvalga) būnant saugioje, nepastebimoje vietoje (prieglobstis) (Appleton, 1975).

Simpatinė ir parasimpatinė nervų sistemos – dvi autonominės nervų sistemos dalys, veikiančios antagonistiškai. Simpatinė sistema mobilizuoja organizmą veiksmui, o parasimpatinė sistema skatina atsipalaidavimą (McCorry, 2007).

Veidrodinė neuronų sistema – neuronų tinklas, kuris suaktyvėja tiek tuomet, kai individas atlieka veiksmą, tiek tuomet, kai jis stebi kitą individą atliekantį tą patį veiksmą. Ši sistema laikoma fiziologiniu empatijos ir imitacinio mokymosi pagrindu (Rizzolatti & Craighero, 2004).

Vestibiuliarinis aparatas – vidinėje ausyje esanti jutiminė sistema, atsakinga už pusiausvyrą ir erdvinę orientaciją. Ji siunčia smegenims informaciją apie galvos judesius ir padėtį gravitacijos atžvilgiu (Highstein et al., 2004).

2. ANALITINĖ – TEORINĖ DALIS

2.1 NEUROARCHITEKTŪROS MOKSLO TEORINĖ ANALIZĖ

2.1.1. Neuroarchitektūros sampratos atsiradimas ir raida

Neuroarchitektūra – tai tarpdisciplininė sritis, jungianti architektūrą, neuromokslus ir psichologiją. Siekiama išsiaiškinti, kaip architektūrinė aplinka veikia žmogaus smegenų veiklą, emocijas ir elgesį. Ši kryptis atsirado kaip reakcija į norą kurti moksliškai pagrįstą architektūrinę aplinką, kuri gerintų žmogaus fizinę ir psichologinę gerovę. Kaip teigia amerikiečių architektas Johnas Paulas Eberhardas (2009), „Neuromokslai pradeda suteikti mums supratimą apie tai, kaip smegenys kontroliuoja visas mūsų kūno funkcijas ir galiausiai daro įtaką tam, kaip mes mąstome, judame, suvokiame, mokomės ir atsimename “ (angl. „Neuroscience is beginning to provide us with an understanding of how the brain controls all of our bodily activities and ultimately affects how we think, move, perceive, learn and remember. “, p. 10). Šis požiūris parodo, kad architektūra gali būti vertinama ne tik iš estetinės ar funkcionalumo pusės, bet ir neurobiologiškai.

Neuroarchitektūros ištakos siejamos su XX a. viduryje iškilusiais tyrimais, kuriuose nagrinėta, kaip fizinė aplinka veikia žmogaus nuotaiką ir elgesį. Šios krypties tyrimai siekė empiriškai pagrįsti ryšį tarp architektūrinių sprendimų ir žmogaus psichologinės būsenos. Vienas iš reikšmingiausių ankstyvųjų

pavyzdžių – aplinkos psichologo Rogerio Ulricho (angl. Roger S. Ulrich) 1984 m. atliktas tyrimas (žr. 1 pav).

1 pav. Ulricho tyrimo schema | © Ulrich 1984

Dirbdamas su pacientais, sveikstančiais po sudėtingų operacijų, psichologas išsiaiškino, kad ligonių gijimo trukmė, vaistų poreikis, komplikacijų pavojus yra esmingai susiję su vaizdu, kurį matė pro savo palatos langus. Tie, kurie pro langą matė gamtos vaizdus, sveiko greičiau nei tie, kurių langas atsivėrė į plytinę sieną. Šis tyrimas pateikė aiškų empirinį įrodymą, jog fizinės aplinkos elementai – šiuo atveju vizualinis kontaktas su gamta – gali turėti tiesioginį poveikį žmogaus sveikatai ir psichologinei savijautai. Tai tapo vienu iš kertinių momentų, parodžiusių, kad architektūra gali būti suvokiama ne tik kaip estetinė ar funkcinė disciplina, bet ir kaip veiksnys, turintis reikšmingą įtaką žmogaus psichinei ir emocinei būklei.

Tolesnį šios srities institucionalizavimą paskatino Neuromokslų akademijos skirtos architektūrai įkūrimas (Academy of Neuroscience for Architecture – ANFA). Šią akademiją 2003 metais įkūrė amerikiečių tyrinėtojas ir akademikas Johnas Paulas Eberhardas. ANFA tai ne pelno siekianti organizacija, kuri siekė suburti architektus ir neuromokslininkus, kad šie sukurtų empiriniais duomenimis paremtus tvarios architektūros projektavimo principus ANFA skatina tyrimais pagrįstą projektavimą (angl. evidence-based design), kuris remiasi moksliniais duomenimis apie žmogaus ir jį supančių erdvių sąveiką. Ši inovatyvi koncepcija padėjo neuroarchitektūros mokslui įgauti aiškų akademinį statusą ir tapti nepriklausoma tyrimų kryptimi. Ši architektūros disciplina remiasi keliais pagrindiniais principais. Pirmiausia, žmogus suvokiamas kaip materialus subjektas, kurio patirtį formuoja ne tik vizualiniai, bet ir garsiniai, taktiliniai ir erdviniai dirgikliai. Fenomenologija, ypač architektūroje, remiasi mintimi, kad žmogus pasaulį patiria ne abstrakčiai ar teoriškai, bet per savo kūną, pojūčius, judėjimą ir sąveiką su aplinka. Tai priešingas požiūris racionaliam, funkcionalistiniam mąstymui, kuris architektūrą vertina tik kaip formų ir funkcijų sistemą. Kaip pažymi architektūros teoretikas Harris Francisas Mallgrave’as (2015), „Fenomenologai teigia, kad mes esame įkūnyti organizmai, veikiantys aplinkoje“. Mallgrave’as akcentuoja, kad architektūra nėra tik vizualiai suvokiamas objektas, bet procesas,

kuriame žmogaus kūnas ir aplinka egzistuoja dinamiškai tarpusavyje sąveikaudami. Fenomenologinis požiūris į architektūrą skatina mąstyti apie erdvę kaip apie gyvą patyrimo lauką, kuriame žmogus ne pasyviai stebi, o aktyviai dalyvauja ir reaguoja. Kūnas tampa pagrindiniu erdvės suvokimo instrumentu. Šis požiūris ypač svarbus neuroarchitektūroje, nes jis padeda suprasti, kaip erdviniai sprendimai gali tiesiogiai paveikti žmogaus nervų sistemą, emocijas ir elgesį.

Šiandien neuroarchitektūra tampa svarbia teorine ir praktine sritimi, kuri padeda labiau suprasti, kaip erdvė formuoja žmogaus savijautą ir elgesį, ir kaip mokslu grįstas dizainas gali prisidėti prie sveikesnės ir darnesnės aplinkos kūrimo.

2.1.2. Žmogaus smegenų ir architektūrinės aplinkos sąveika

Žmogaus smegenys nuolat dinamiškai sąveikauja su aplinka, o šią sąveiką lemia daugybė jutiminių stimulų – šviesa, forma, proporcijos, akustika (garsas), spalva ar medžiagiškumas (tekstūra). Visos šios juslės veikia kartu. Net ir, atrodo, nereikšmingos detalės erdvėje gali keisti tai, kaip ją išgyvename. Pavyzdžiui, galerijos lubų aukštis lemia tai, kaip skamba garsai jos erdvėse, grindų paviršius ir žingsnių aidas formuoja specifinę nuotaiką, apšvietimo stiprumas, ryškumas, susidarę šešėliai padeda erdves pajusti skirtingai. Neuroarchitektūra yra tarpdisciplininė sritis, tirianti, kaip šie specifiniai aplinkos elementai veikia neuroninius procesus smegenyse. Šio mokslo svarbą pabrėžia statistiniai duomenys. Remiantis 1994 m. atlikta „National Human Activity Pattern Survey“ (NHAPS) apklausa, Klepeisas, Nelsonas, Ottas, Robinsonas, Tsangas ir kiti (2001) nustatė, kad vidutinis žmogus praleidžia šiek tiek daugiau nei 92 % savo laiko uždarose erdvėse. Šis empirinis stebėjimas atspindi pagrindinį neuroarchitektūros principą: žmogaus elgesys, emocinės būsenos ir fiziologinės reakcijos neatsiejamos nuo erdvės konteksto, kurioje asmuo egzistuoja. Tad kyla klausimas – ar bent dalis šiuolaikinių psichologinių problemų gali būti išsivysčiusios ne tik dėl socialinių ar asmeninių priežasčių, bet ir dėl netinkamai suprojektuotų erdvių, kuriose žmonės praleidžia tiek laiko? Galbūt nuolatinis buvimas vizualiai ar emociškai sekinančiose erdvėse veikia mūsų savijautą, mažina gebėjimą susikaupti, ilsėtis ir jaustis saugiai, kai to norima. Jei erdvė yra mūsų kasdienės patirties fonas, tai kiekvienas architektūrinis sprendimas tampa ne tik estetinis, bet ir turi kritinę reikšmę mūsų gerovei.

Erdvės poveikis smegenų funkcijoms realizuojamas per daugialypius jutiminius kanalus. Specifinės aplinkos savybės aktyvina atitinkamas nervų grandines, kurios reguliuoja esmines (žr. 2 pav). funkcijas, tokias kaip emocijų apdorojimas, dėmesio valdymas, streso lygis ir pažinimo (kognityvinės) funkcijos. Žmogaus reakcijų į erdvę spektras aiškiausiai atsiskleidžia per šviesos, formos, proporcijų, akustikos ir spalvų poveikio analizę.

2 pav. Ciklinis neuroarchitektūros veikimo mechanizmas | © Autorė 2025

Šviesos poveikis smegenų veiklai

Šviesa yra vienas svarbiausių aplinkos veiksnių, turinčių tiesioginį poveikį žmogaus smegenų veiklai, emocinei būsenai ir fiziologinėms kūno reakcijoms. Jos pobūdis – intensyvumas, kryptis, difuziškumas ir erdvinis pasiskirstymas – lemia, kaip žmogus suvokia aplinką ir kaip jo nervų sistema į ją reaguoja. Šviesa architektūroje nėra tik vizualinis ar funkcinis komponentas – ji tampa neurobiologiniu stimulu, kuris formuoja budrumo, dėmesio, emocinio tonuso būsenas.

Natūrali šviesa yra svarbiausias žmogaus biologinių ritmų reguliatorius. Tačiau šiais laikais, kai didžiąją laiko dalį praleidžiame uždarose erdvėse, tampame priklausomi nuo dirbtinio apšvietimo. Moksliniai tyrimai rodo, kad skirtingi šviesos tipai aktyvina skirtingas smegenų sritis. Aukšto intensyvumo šviesa (>1000 liuksų) stimuliuoja smegenų kamieno tinklinį darinį, hipotalamą ir kitas susijusias smegenų struktūras, kurios reguliuoja budrumą ir dėmesio palaikymą (Vandewalle, Maquet & Dijk, 2009). Toks apšvietimas trumpam pagerina žmogaus efektyvumą, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje gali sukelti nervinę įtampą ar nuovargį. Priešingai, žemo intensyvumo šviesa (<100 liuksų) siejama su parasimpatinės nervų sistemos aktyvumu, mažesniu širdies ritmo kintamumu ir ramesne emocine būsena.

Šviesos kryptis ir jos pasiskirstymas erdvėje taip pat daro didelę įtaką erdvių suvokimui. Tiesioginė šviesa, ypač kai ji sklinda iš vieno aiškaus šaltinio ar nukreipta tiesiai į akis, aktyvina regos žievę ir padidina beta bangų aktyvumą, kurios yra susijusios su momentiniu dėmesio sustiprėjimu

(Küller & Wetterberg, 1993). Vis dėlto ilgalaikėje perspektyvoje tokia aplinka kelia nuovargį, nerimą ir diskomfortą. Netiesioginė, difuzinė šviesa, atsispindinti nuo paviršių ir tolygiai pasiskirstanti erdvėje, skatina alfa ir teta bangų dominavimą, kurios yra susijusios su ramybės ir koncentracijos būsena. Tokia šviesa mažina streso hormonų išsiskyrimą ir gerina bendrą savijautą.

Didelę įtaką turi ir šviesos šaltinio padėtis. Viršutinė šviesa, pavyzdžiui, sklindanti per stoglangius ar aukštai esančius langus, sukuria vertikalų šviesos gradientą, kuris, kaip nustatė

Boubekris ir kolegos (2014), aktyvina prefrontalinę žievę ir yra siejamas su geresniu emociniu mikroklimatu, skatina geresnę miego kokybę. Tuo tarpu šoninė ar horizontali šviesa stiprina erdvinės orientacijos pojūtį ir padeda žmogui intuityviau suvokti jį supančią aplinką, skatindama saugumo jausmą.

Kriterijus / savybė Neurologinis poveikis Fiziologinis poveikis

Tiesioginė šviesa

Netiesioginė / difuzinė šviesa

Viršutinė šviesa (pvz., stoglangiai)

Šoninė / horizontali

šviesa

Didelio intensyvumo

šviesa (>1000 lx)

Žemo intensyvumo

šviesa (<100 lx)

Aktyvina regos žievę ir beta bangas

Didina alpha ir theta bangas

Aktyvina prefrontalinę žievę

Padidina orientacinių neuronų aktyvumą

Stimuliuoja tinklinį darinį (budrumas)

Aktyvina parasimpatinę sistemą

Didina kortizolio kiekį

Mažina simpatinį aktyvumą

Subalansuoja hormonų ritmą

Gerina erdvės suvokimą

Padidina dopamino gamybą

Mažina širdies ritmą

Psichologinis poveikis

Tyrimo šaltinis

Skatina budrumą, gali sukelti nuovargį Küller & Wetterberg (1993)

Skatina atsipalaidavimą, vizualinį komfortą Küller & Wetterberg (1993)

Sukelia atvirumo, pozityvumo jausmą Boubekri et al. (2014)

Skatina saugumo pojūtį Boubekri et al. (2014)

Gerina dėmesį, bet gali kelti įtampą Vandewalle et al. (2009)

Sukelia ramybę Vandewalle et al. (2009)

1 lentelė. Išvadinė lentelė apie šviesos įtaką smegenų veiklai | © Autorė 2025

Apibendrinant galima teigti, kad šviesos poveikis žmogaus smegenų veiklai yra daugiasluoksnis ir priklauso nuo jos pobūdžio Tiesioginė ir intensyvi šviesa skatina aktyvumą, bet gali sukelti įtampą, o netiesioginė, subalansuota ir viršutinė šviesa siejama su emocine pusiausvyra, dėmesio stabilumu ir fiziologiniu komfortu. Šie duomenys suteikia neuroarchitektūrai empirinį pagrindą projektuoti šviesos sistemas, atsižvelgiant į žmogaus biologinius ritmus ir psichofiziologinius poreikius (žr. 1 lentelę).

Formos ir proporcijų poveikis smegenų veiklai

Forma ir proporcijos yra vieni pagrindinių architektūros elementų, tiesiogiai veikiančių žmogaus smegenų aktyvumą, fiziologinę būklę ir psichologinę gerovę. Žmogaus nervų sistema nuolat apdoroja daug aplinkos struktūrinių elementų – linijas, kontūrus, simetriją, mastelio santykį –

todėl šie veiksniai tampa svarbiais neurobiologiniais stimulais, kurie formuoja emocinę, pažintinę ir fiziologinę žmogaus būseną. Neuromoksliniai tyrimai rodo, kad skirtingų formų ir proporcijų struktūros aktyvina skirtingas smegenų sritis. 2017 metais buvo vykdomas tyrimas „Pasivaikščiojimas architektūrinėmis erdvėmis: interjero formų poveikis žmogaus smegenų dinamikai“ (angl. „Walking through Architectural Spaces: The Impact of Interior Forms on Human Brain Dynamics“ (Banaei, Hatami, Yazdanfar & Gramann, 2017)), kuris tyrė žmogaus smegenų dinamiką vaikštant po architektūrines erdves virtualioje realybėje – lenktos, harmoningos formos sukėlė padidintą priekinės cingulinės žievės (ACC) ir orbitofrontalinės žievės aktyvumą – šios sritys yra susijusios su emocijų reguliavimu, empatija ir psichofiziologiniu komfortu. Tuo tarpu aštrūs kampai ir netaisyklingos geometrinės formos aktyvina amygdalą ir kitas sritis, kurios dalyvauja vertinant grėsmę. Tai parodė, kad vizualinės formos smegenyse apdorojamos ne tik per estetikos prizmę, bet ir biologiniu lygmeniu, kaip signalai apie aplinkos saugumą ar riziką.

Proporcijos ir jų tarpusavio santykis taip pat lemia tai, kaip mūsų smegenys apdoroja tai, ką matome Neurologijos mokslo profesorius Anjanas Chatterjee (2014) neuroestetikos tyrimuose pabrėžia, kad harmoningos proporcijos, artimos aukso pjūvio principui, smegenyse apdorojamos efektyviau nei chaotiškos ar netvarkingos. Tai reiškia, kad smegenys teigiamai vertina proporcingumą, nes tai leidžia energiją nukreipti į kitus pažintinius procesus, o ne į perteklinį vizualinės informacijos analizavimą. Šie neurologiniai pokyčiai tiesiogiai atsispindi fiziologiniame lygmenyje. Išlenktos, simetriškos struktūros sukelia parasimpatinės nervų sistemos aktyvaciją –mažėja širdies ritmas, tai rodo fiziologinį atsipalaidavimą. Tuo tarpu aštrūs kampai ir neproporcingos formos stimuliuoja simpatinę sistemą, didindamos širdies susitraukimų dažnį ir kortizolio koncentraciją kraujyje. Toks atsakas būdingas pavojaus signalams, kurie atsirado kaip evoliucinis mechanizmas, skirtas greitai pastebėti potencialiai pavojingas struktūras aplinkoje.

Taigi, formos ir proporcijos lemia, kaip žmogus suvokia erdvę – lenktos, organiškos formos intuityviai siejamos su saugumu, organiškumu ir natūralumu, todėl sukelia ramybės ir pasitikėjimo būseną. Priešingai, kampuotos, netvarkingos struktūros dažnai suvokiamos kaip dirgikliai, kurie skatina budrumą, įtampą ir trumpalaikį dėmesio suaktyvėjimą, bet ilgalaikėje perspektyvoje –nuovargį ir diskomfortą. Proporcijų harmonija taip pat turi reikšmę pažinimui: aiškiai struktūruotos, subalansuotos erdvės palengvina orientaciją, padeda išlaikyti dėmesį ir gerina atminties veiklą, nes smegenims yra paprasčiau skaityti tvarkingus erdvinius santykius.

Kriterijus / savybė

Lenktos, organiškos formos

Kampuotos, aštrios formos

Harmoningos, proporcingos struktūros

Netaisyklingos proporcijos

Subalansuotas mastelis (žmogaus mastelis)

Neurologinis poveikis Fiziologinis poveikis Psichologinis poveikis

Aktyvina priekinės cingulinės

žievės ir orbitofrontalinės

žievės sritis, susijusias su emocijų reguliavimu ir malonumu

Stimuliuoja amygdalos ir parietinės žievės aktyvumą –grėsmės, budrumo signalai

Efektyviau aktyvina regos žievės apdorojimo tinklus, mažina neuroninį triukšmą

Sukelia papildomą neuroninį aktyvumą dėl apdorojimo sudėtingumo

Aktyvina parietalines sritis, atsakingas už kūno–erdvės santykio suvokimą

Skatina parasimpatinę veiklą – lėtėja pulsas, kvėpavimas tampa tolygesnis, mažėja įtampa

Sužadina simpatinę sistemą – didėja širdies ritmas, kortizolio lygis

Palaiko fiziologinį balansą ir stabilų širdies ritmą

Didina fiziologinį budrumą, kartais diskomfortą

Padeda palaikyti natūralią laikyseną ir kvėpavimo ritmą

Sukelia ramybės, saugumo ir komforto pojūtį, gerina dėmesio stabilumą

Sukelia budrumo ir įtampos būseną, gali lemti psichologinį diskomfortą

Sukelia harmonijos, aiškumo, pasitenkinimo pojūtį

Gali skatinti kūrybinį mąstymą, bet ilgainiui kelia nuovargį

Skatina saugumo, erdvinės orientacijos ir kontrolės pojūtį

2 lentelė. Išvadinė lentelė apie formos ir proporcijų įtaką smegenų veiklai | © Autorė 2025

Tyrimo šaltinis

Banaei et al., 2017

Banaei et al., 2017

Chatterjee, 2014

Chatterjee, 2014

Banaei et al., 2017

Taigi, formos ir proporcijos veikia smegenis daugiasluoksniškai – nuo neuroninių tinklų aktyvacijos iki fiziologinių ritmų reguliavimo ir emocinės pusiausvyros palaikymo. Architektūrinės erdvės, pasižyminčios proporcijų harmonija ir organinėmis formomis, skatina homeostazę, o neproporcingos ir aštrios struktūros aktyvina vidines pavojaus bei įtampos sistemas. Tai įrodo, kad architektūros forma nėra tik estetinė išraiška – tai neurobiologinis veiksnys, tiesiogiai veikiantis žmogaus savijautą, dėmesį ir emocinį balansą (žr. 2 lentelę).

Garso ir akustinės aplinkos poveikis smegenų veiklai

Garso ir akustinės aplinkos kokybė daro tiesioginį poveikį žmogaus smegenų veiklai. Garsiniai dirgikliai – vieni stipriausių pojūčių, kurie nuolat veikia mūsų emocijas, nervų sistemą ir fiziologiją. Žmogaus klausos sistema veikia kaip greito reagavimo signalų tinklas: garsai apdorojami ne tik klausos žievėje, bet ir limbinėje sistemoje, hipotalame ir prefrontalinėje žievėje, kurios koordinuoja streso, dėmesio ir emocijų reguliavimo funkcijas. Akustinės aplinkos poveikį galima vertinti kaip nervinės sistemos reguliavimo mechanimą – priklausomai nuo garso tipo, intensyvumo ir struktūros, jis gali skatinti ramybę arba sukelti įtampą

Vienas iš išsamiausių empirinių tyrimų šioje srityje buvo atliktas neuromokslininkų komandos Environmental Research moksliniam žurnalui (Stobbe, Forlim, & Kühn, 2024). Tyrimo metu buvo naudota funkcinė magnetinio rezonanso tomografija (fMRT) siekiant nustatyti, kaip

skirtingi garsovaizdžiai – natūralūs ir urbanistiniai – veikia smegenų jungčių aktyvumą. Tyrime dalyvavo 32 tiriamieji, kurių smegenų veikla buvo stebima klausantis įrašų su miško, vandens tėkmės ir miesto transporto garsais. Rezultatai parodė, kad natūralūs garsai optimizuoja neuronų veiklą užpakalinėse smegenų srityse, o tai rodo efektyvesnį informacijos apdorojimą ir mažesnį streso lygį Priešingai, miesto triukšmas didino šių sričių aktyvumą ir smegenų triukšmo indeksą, susijusį jutiminiu pertekliumi ir emociniu dirglumu.

Panašūs rezultatai gauti ir Japonijoje atliktame fiziologiniame tyrime (International Journal of Environmental Research and Public Health, Alvarsson et al., 2010; p. 2649), kuriame 40 tiriamųjų buvo stebimi pasitelkiant aukštos kokybės garso įrašus ir neinvazinį artimosios infraraudonosios spektroskopijos (NIRS) metodą smegenų deguonies prisotinimui matuoti. Tyrimo metu tiriamieji klausė miško, tekančio vandens ir miesto eismo garsų. Gamtiniai garsai sumažino kraujo deguonies prisotinimą priekinėje žievėje, o tai siejama su parasimpatinės nervų sistemos aktyvacija ir streso lygio sumažėjimu. Tuo tarpu miesto triukšmas priešingai – padidino širdies ritmą– tai rodo aktyvuotą simpatinę sistemą ir padidintą fiziologinį budrumą. Šie rezultatai patvirtina, kad net trumpalaikis garso pobūdžio pokytis turi matomą neurofiziologinį efektą.

Garso poveikis žmogui psichologiškai pasireiškia per emocijas, dėmesio sutelkimą ir mąstymo efektyvumo lygį. Journal of Environmental Psychology (Kang et al., 2024) atliktame EEG tyrime buvo nustatyta, kad natūralūs garsai – ypač vandens ir paukščių – padidina alfa bangų aktyvumą smegenų priekinėje srityje, kas siejama su raminančia, regeneruojančia būsena. Tiriamieji, klausęsi šių garsų, parodė greitesnį atsigavimą po stresinių užduočių ir geresnį dėmesio stabilumą, lyginant su tais, kurie buvo veikiami triukšmo ar disonansinių garsų. Tuo tarpu akustinės aplinkos sudėtingumas – didelis aidėjimas ar foniniai trukdžiai – didina smegenų neuroninio apdorojimo krūvį, dėl to mažėja pažintinis efektyvumas ir didėja nuovargio pojūtis.

Kriterijus / savybė Neurologinis poveikis Fiziologinis poveikis Psichologinis poveikis

Natūralūs garsai (pvz., vanduo, paukščiai, miško aplinka)

Urbanistinis triukšmas (eismas, sirenos, mechaniniai garsai)

Vidutinio intensyvumo foniniai garsai

Mažesnis neuroninis entropijos lygis užpakalinėje cingulinėje žievėje; stipresnis smegenų jungčių koordinavimas

Padidėjęs neuroninės entropijos indeksas, aktyvuotos streso ir jutiminio budrumo sritys

Padidėjęs alfa bangų aktyvumas priekinėje žievėje, subalansuotas neuroninis aktyvumas

Mažesnis širdies ritmas, suaktyvėjusi parasimpatinė sistema

Padidėjęs širdies ritmas, aukštesnis simpatinės sistemos aktyvumas

Stabilus širdies ritmo kintamumas, mažesnis kortizolio lygis

Sukelia ramybės, atsigavimo būseną, kelia teigiamas emocijas

Tyrimo šaltinis

Berto et al., 2023 (Frontiers in Psychology)

Sukelia nerimą, nuovargį Alvarsson et al., 2010 (IJERPH)

Skatina koncentraciją, gerina emocinę savijautą

Kang et al., 2024 (Journal of Environmental Psychology)

(natūrali muzika, tolygus fonas)

Sudėtinga, aidinti akustinė aplinka

Tyla ar minimalus garsinis fonas

Padidėjęs neuroninio apdorojimo krūvis

Sumažintas neuroninis aktyvumas, dominuoja alfa ritmai

Padidėjęs fiziologinis stresas, nuovargio požymiai

Mažesnis kraujospūdis, fiziologinis atsipalaidavimas

Sumažėjusi dėmesio kontrolė, emocinis diskomfortas

Sukelia psichologinės regeneracijos būseną

3 lentelė. Išvadinė lentelė apie garso ir akustinės aplinkos įtaką smegenų veiklai | © Autorė 2025

Berto et al., 2023

Kang et al., 2024

Apibendrinant galima teigti, kad garso ir akustinės aplinkos poveikis smegenų veiklai yra daugiasluoksnis. Natūralūs, harmoningai struktūruoti garsai aktyvina smegenų tinklus, susijusius su malonumo ir vidinės pusiausvyros reguliavimu, o triukšminga ar disonansinė aplinka sužadina streso neurotinklus, padidina neuroninį ir fiziologinį krūvį. Todėl akustinės aplinkos planavimas architektūroje ir urbanistikoje tampa svarbiu aspektu, užtikrinančiu ne tik girdimą komfortą, bet ir sveiką nervų sistemos veiklą (žr. 3 lentelę).

Spalvų poveikis smegenų veiklai

Spalva daro reikšmingą poveikį žmogaus smegenų veiklai, emocinėms reakcijoms ir fiziologiniams procesams. Jau nuo senų laikų spalvos buvo siejamos su žmogaus emocinėmis būsenomis ir psichologiniais išgyvenimais, tačiau šiuolaikiniai neurovizualiniai tyrimai atskleidžia, kad spalviniai dirgikliai turi aiškiai apibrėžtą neurobiologinį pagrindą. Spalvų suvokimas aktyvina ne tik regos žievės sritis, bet ir limbinės sistemos, prefrontalinės žievės tinklus, kurie reguliuoja emocijų intensyvumą, budrumą ir motyvaciją.

Vienas iš išsamiausių empirinių darbų, nagrinėjusių spalvų poveikį smegenų aktyvumui, yra Brain and Cognition žurnale publikuotas fMRI tyrimas (Kim et al., 2020), kuriame tiriamieji stebėjo skirtingų spalvų paviršius, o tyrėjai fiksavo kraujo deguonies lygio pokyčius regos ir emocijų apdorojimo centruose. Tyrimas parodė, kad šiltos spalvos (raudona, oranžinė) stipriau aktyvuoja amygdalą ir orbitofrontalinę žievę – struktūras, susijusias su emociniu sužadinimu ir motyvaciniu atsaku. Tuo tarpu šaltos spalvos (mėlyna, žalia) aktyvuoja užpakalinę cingulinę žievę ir parietalines sritis, kurios siejamos su atsipalaidavimu ir dėmesio stabilumu. Šis kontrastas rodo, kad spalvų poveikis nėra vien psichologinis – jis kyla iš biologinių mechanizmų, susijusių su emocijų reguliavimu ir autonominės nervų sistemos pusiausvyra.

Fiziologiniu lygmeniu spalvų poveikį patvirtina ir Journal of Physiological Anthropology (Küller et al., 2009) atliktas tyrimas, kuriame spalvinės aplinkos įtaka buvo vertinta pagal širdies ritmo kintamumą ir kvėpavimo dažnį. Tiriamieji buvo veikiami skirtingų spalvų apšvietimo

kambariuose, o rezultatai parodė, kad mėlynos ir žalios aplinkos sukėlė parasimpatinės nervų sistemos dominavimą – širdies ritmas lėtėjo, rodydamas fiziologinį atsipalaidavimą. Raudona ir oranžinė spalvos priešingai – skatino simpatinę sistemą, didino širdies ritmą ir kvėpavimo tempą, o tai būdinga aktyvumo ir budrumo būsenai. Tokie rezultatai rodo, kad spalva gali būti laikoma fiziologiniu stimulu, moduliuojančiu autonominius kūno atsakus.

Psichologiniu požiūriu spalvų poveikis atsispindi emociniuose vertinimuose, dėmesio paskirstyme ir netgi kognityviniame našume – kaip greitai ir tiksliai galvojame, mokomės, prisimename informaciją ir sutelkiame dėmesį. Frontiers in Psychology (Elliot & Maier, 2014) apžvalgoje pabrėžiama, kad raudona spalva dažnai siejama su pavojumi ar socialiniu signalizavimu, todėl gali skatinti budrumą, bet kartu mažinti kūrybinį mąstymą ar sukelti įtampą. Priešingai, mėlyna ir žalia spalvos siejamos su pasitikėjimu, ramybe ir kūrybiškumu – jų fone tiriamieji lengviau susikaupia ir sugeba išlaikyti dėmesį.

Kriterijus / savybė Neurologinis poveikis Fiziologinis poveikis Psichologinis poveikis

Raudona spalva (šilto spektro)

Aktyvina amygdalą ir orbitofrontalinę žievę –budrumo sritis

Oranžinė / geltona Vidutinė amygdalos aktyvacija, dopaminerginės sistemos sužadinimas

Mėlyna spalva Aktyvina užpakalinę cingulinę žievę, mažina prefrontalinės žievės įtampą

Žalia spalva Skatina smegenų tinklų sinchronizaciją regos ir emocijų centruose

Neutralios spalvos (pilka, balta)

Mažesnis smegenų sužadinimas, sumažinta emocijų tinklų veikla

Didina širdies ritmą, kvėpavimo dažnį, simpatinės sistemos aktyvumą

Padidėjęs tonuso lygis, bet be ryškaus streso atsako

Skatina energingumą, bet gali sukelti įtampą ar nerimą

Sukelia džiaugsmo, kūrybiškumo, socialinio aktyvumo jausmą

Lėtina širdies ritmą Sukelia ramybės, saugumo ir dėmesio susitelkimo būsenas

Stabilizuoja autonominį balansą, palaiko fiziologinį komfortą

Neutralus poveikis fiziologijai

4 lentelė. Išvadinė lentelė apie spalvų įtaką smegenų veiklai | © Autorė 2025

Skatina harmoniją, optimizmą, atstisatymą po stresinės būsenos

Sukelia neutralumo, kartais monotonijos būseną

Tyrimo šaltinis

Kim et al., 2020

Küller et al., 2009

Küller et al., 2009; Elliot & Maier, 2014

Elliot & Maier, 2014

Kim et al., 2020

Apibendrinant galima teigti, kad spalvų poveikis smegenų veiklai yra daugiasluoksnis: šiltos, intensyvios spalvos (ypač raudona) skatina simpatinį aktyvumą, sužadina emocijų centrus ir trumpam padidina kognityvinį budrumą, o šaltos, subalansuotos spalvos (mėlyna, žalia) aktyvuoja parasimpatinius mechanizmus, mažina stresą Šie duomenys suteikia neuroestetikos ir neuroarchitektūros mokslams aiškų empirinį pagrindą spalvų sistemų planavimui – spalva tampa ne tik estetiniu, bet ir neuroreguliaciniu veiksniu, darančiu apčiuopiamą poveikį emocinei, pažintinei ir fiziologinei pusiausvyrai (žr. 4 lentelę)

2.1.3. Veidrodinės neuronų sistemos

Veidrodinė neuronų sistema (angl. mirror neuron system, MNS) – tai specifinis neuronų tinklas, aktyvuojamas tiek atliekant tam tikrą veiksmą, tiek stebint kitą individą atliekantį analogišką veiksmą. Ši sistema pirmą kartą buvo aptikta 1990-ųjų pradžioje tyrinėjant beždžionių smegenis.

Buvo pastebėta, kad tam tikri neuronai smegenyse suaktyvėja, kai beždžionė sugriebia kokį nors objektą, ir analogiškai – kai ji stebi kitą beždžionę atliekant tą patį veiksmą (Rizzolatti & Craighero, 2004). Vėlesni neuromokslo tyrimai parodė, jog panaši sistema egzistuoja ir žmogaus smegenyse.

Šių neuronų veikimo principas leidžia paaiškinti, kaip žmonės natūraliai supranta kitų emocijas, ketinimus ir veiksmus. Kadangi veidrodinė neuronų sistema aktyvuojasi tiek veikiant, tiek stebint, ji tarsi sukuria vidinį veidrodinį atvaizdą, leidžiantį mums empatizuoti ir intuityviai suvokti kitų patirtis (Gallese, 2003). Ši sistema taip pat yra susijusi su motorinių įgūdžių mokymusi ir stebėjimo pagrindu veikiančiu mokymusi – pavyzdžiui, sportininkas, stebėdamas kolegą atliekant specifinį judesį, aktyvuoja tuos pačius neuroninius tinklus, kurie dalyvautų jam pačiam veikiant, todėl lengviau perpranta judesio struktūrą.

Pastaraisiais metais veidrodinę neuronų sistemą buvo pradėta sieti ir su estetiniu bei architektūriniu patyrimu. Neuroestetikos tyrimai rodo, kad net stebint abstrakčius meno kūrinius smegenyse suaktyvėja tos pačios sritys, kurios dalyvauja emocijų, judesio ir kūno pojūčių apdorojime (Freedberg & Gallese, 2007). Tai reiškia, kad žmogaus smegenys simuliuoja ne tik veiksmus, bet ir juslines patirtis, kylančias žiūrint į meninius ar erdvinius dirgiklius. Kaip teigia Mallgrave’as (2020), jeigu mūsų smegenys reaguoja į dvimatį vaizdą drobėje, dar stipriau jos aktyvuojasi patiriant trimatę architektūrinę aplinką. Žmonės intuityviai jaučia patalpos proporcijas, mastelį ir medžiagiškumą: tam tikros erdvės skatina išsitiesti, giliai kvėpuoti ar jaustis saugiai, o kitos – įsitempti ar patirti diskomfortą.

Tokiu būdu veidrodinė neuronų sistema tampa svarbi ne tik socialinei ir emocinei sąveikai, bet ir architektūrinei bei estetinei patirčiai. Ji leidžia suprasti, kodėl žmogus ne tik mato erdvę, bet ir ją išgyvena – jutimais, emocijomis ir motoriniais impulsais. Ši įkūnyto suvokimo (angl. embodied cognition) perspektyva atveria naujus požiūrius į neuroarchitektūrą, kur aplinka suvokiama kaip aktyvus, nervinę veiklą formuojantis veiksnys.

2.1.4. Jutiminių patirčių integravimas į architektūrinę aplinką

Jutiminių patirčių integravimas į architektūrinę aplinką yra viena iš neuroarchitektūros krypčių, siekiančių suvokti, kaip įvairūs jutiminiai stimulai – rega, klausa, lytėjimas, kvapas, propriocepcija ar net vestibuliniai pojūčiai – gali būti tikslingai panaudojami formuojant žmogaus emocinį, kognityvinį ir fiziologinį atsaką. Tradicinėje architektūros sampratoje dominuodavo ir būdavo analizuojami tik vizualiniai aspektai – forma, šviesa, spalva ir proporcija. Tačiau šiuolaikiniai neuromokslų tyrimai rodo, kad žmogaus aplinkos suvokimas yra daugiasluoksnis procesas

Reikšmingą indėlį į šią sritį įnešė profesorius ir eksperimentinės psichologijos mokslininkas

Charlesas Spence’as (2020), kuris savo darbe „Vietos pojūčiai: dizainas daugiasensoriniam protui“ (angl. „Senses of place: architectural design for the multisensory mind“) pabrėžia, jog žmogaus patirtis erdvėje formuojasi per įvairių jutiminių sistemų tarpusavio derėjimą, o ne per jų atskirą stimuliaciją. Jis teigia, kad daugiasensorinė aplinkos dermė (angl. multisensory congruency) yra esminė siekiant sukurti stabilią emocinę patirtį. Pavyzdžiui, jei regimoji informacija (šviesos kryptis, spalva, proporcija) dera su garsiniu fonu (tyla ar natūralūs gamtos garsai) ir lytėjimu (medžiagiškumas, paviršiaus temperatūra), smegenys šią aplinką apdoroja kaip nuoseklų jutiminį patyrimą, todėl mažėja kognityvinis nuovargis. Tuo tarpu pojūčių disonansas – kai rega siunčia ramybės signalus, o garsinė aplinka išlieka triukšminga – sukelia emocinį konfliktą.

Šią mintį empiriniu lygmeniu patvirtina ir 2025 m. publikuotas tyrimas žurnale BMC Psychology (Xie et al., 2025), kuriame 40 dalyvių buvo stebimi odontologijos klinikos aplinkoje, siekiant įvertinti daugiasensorinių stimulų poveikį nerimo lygiui. Eksperimentas susidėjo iš keturių etapų. Pirmiausia buvo vykdoma tik vizualinė stimuliacija (neutralus interjeras), tada tik lytėjimo (švelnios medžiagos), tik kvapo (natūralus eterinis aromatas) ir galiausiai kombinuotos lytėjimo ir kvapo stimuliacijos. Pastaroji kombinacija sukėlė reikšmingiausius pokyčius – sumažėjo momentinis nerimas pagal STAI-S (Stait-Trait Anxiety Inventory). Tai įrodo, kad kelių jutimų derinimas architektūrinėje aplinkoje veikia žmogaus autonominę nervų sistemą, skatindamas parasimpatinį aktyvumą ir fiziologinį atsipalaidavimą.

Apibendrinant, jutiminių patirčių integracija į architektūrinę aplinką leidžia sukurti daugiasluoksnę patirtį, kurioje žmogaus smegenys reaguoja į erdvę kaip į visuminį, sinchronizuotą dirgiklių lauką. Tai suteikia galimybę projektuoti aplinką, kuri ne tik palaiko fiziologinį komfortą, bet ir sugeba pasitelkiant įvairius jutimus simuliuoti žmogaus emocijomis. Toks požiūris žymi poslinkį nuo į vizualinį aspektą orientuotos architektūros prie neurosensorinės architektūros

2.1.5.

Neuroestetika

Neuroestetika – tai tarpdisciplininė tyrimų kryptis, nagrinėjanti, kaip žmogaus smegenys apdoroja estetinę patirtį ir kokie neuroniniai mechanizmai lemia emocinę reakciją į meno ir architektūros formas. Šios srities pradininku laikomas Semiras Zekis – britų neurobiologas, Londono universiteto koledžo (UCL) profesorius, kurio darbai nuo XX a. pabaigos iš esmės pakeitė požiūrį į tai, kaip smegenys suvokia grožį ir estetinę harmoniją. Savo veikale „Inner Vision: An Exploration of Art and the Brain“ (1999) Zekis pabrėžia, kad grožio išgyvenimas turi aiškų neurobiologinį pagrindą – estetinio patyrimo metu aktyvuojamos orbitofrontalinės žievės sritys, susijusios su malonumo, prasmės ir emocinio vertinimo procesais. Remdamasis funkcinio magnetinio rezonanso (fMRI) tyrimais, jis parodė, kad kai žmogus mato jam estetiškai patrauklius objektus – nesvarbu, ar tai būtų tapybos kūrinys, ar architektūrinė forma – aktyvuojasi medialinė orbitofrontalinė žievė (mOFC), atsakinga už dopamino išsiskyrimą ir teigiamo emocinio atsako generavimą. Ši smegenų dalis, pasak Zekio, yra grožio matavimo centras, kuriame susijungia jutiminė informacija ir emocinis vertinimas. Esminis jo teiginys – grožis nėra objekto savybė, bet dinamiškas smegenų procesas, kylantis iš to, kaip nervų sistema apdoroja jutiminę informaciją ir suteikia jai emocinę reikšmę. Kitaip tariant, architektūrinė erdvė nėra savaime graži ar negraži – grožio patyrimas gimsta smegenyse, kai jos pasiekia jutiminę pusiausvyrą tarp nuspėjamo ir netikėto.

Vėlesniuose tyrimuose Zekis (2007), bendradarbiaudamas su Tomohiro Kawabata, ištyrė, kad skirtingi estetinės patirties tipai – grožio, bjaurumo ar neutralumo pojūtis – sukelia skirtingus smegenų aktyvumo modelius. Naudodami fMRI, jie nustatė, kad grožio išgyvenimas labiausiai suaktyvina orbitofrontalinę žievę, o bjaurumo pojūtis – amygdalą, atsakingą už emocinį budrumą ir gynybines reakcijas. Tai rodo, kad estetinis patyrimas nėra vien pažintinis procesas, bet yra tiesiogiai susijęs su žmogaus emocine ir fiziologine būsena. Šie rezultatai leidžia suprasti, kad architektūrinė erdvė, kaip vizualiai ir taktiliškai turtinga patirtis, gali būti suvokiama per tuos pačius neuroninius mechanizmus kaip ir menas.

Vėlesni neuroestetikos tyrimai išplėtė

Zekio idėjas. Neurologijos profesorius Anjanas Chatterjee (2014) pasiūlė estetinio suvokimo hierarchijos modelį (žr. 3 pav). Estetinis potyris remiasi trimis tarpusavyje susijusiais lygiais: pirmiausia mes pajaučiame aplinką per jutimus (ką matome, girdime, liečiame), tada

3 pav. Estetinio suvokimo hierarchijos modelis | © Chatterjee 2014

įvertiname emocijomis – ar tai malonu, ar nemalonu, o galiausiai mąstome ir suteikiame prasmę tam, ką patyrėme. Šis modelis padeda suprasti, kodėl tam tikros architektūrinės formos ar erdvės atrodo

harmoningos – kai pojūčiai dera tarpusavyje ir atitinka tai, ko tikimės arba ką laikome gražu ir malonu

Taigi, kai erdvė sukurta pagal žmogaus biologinius ritmus – smegenys ją suvokia kaip nuspėjamą ir saugią, todėl sumažėja kognityvinis nuovargis. Priešingai, chaotiška ar vizualiai ir emociškai trikdanti aplinka, gali sukelti neuroninį stresą, aktyvuojant amygdalą ir simpatinę nervų sistemą. Zekio darbai padeda suprasti, kad architektūra, kaip ir menas, yra tiesioginis neurologinis dirgiklis, veikiantis emocijų, pažinimo ir fiziologinės savijautos sritis.

2.2 ARCHITEKTŪRINIŲ OBJEKTŲ APŽVALGA

Šiame skyriuje atliekama tikslingai atrinktų architektūrinių objektų analizė. Tyrimui pasirinkti pastatai (SPA kompleksai, muziejai, bibliotekos, edukacinės erdvės) išsiskiria ne tik estetine verte, bet ir specifinėmis neuroarchitektūrai būdingomis savybėmis, kurios aktyviai modeliuoja lankytojų patyrimą.

Analizės eiga grindžiama nuosekliu dekonstravimo principu: kiekviename objekte identifikuojami ir išskiriami tik charakteringiausi architektūriniai aspektai (pvz., specifinis navigavimas pastate, šviesos šuliniai, geometrinės formos), kurie vėliau interpretuojami pasitelkiant neuromokslinį paaiškinimą. Tokiu būdu siekiama ne bendro pastato aprašymo, o gilaus priežastinio ryšio atskleidimo – kaip konkretus fizinis sprendinys veikia žmogaus nervų sistemą.

Vertinimo struktūra

Siekiant objektyvumo ir sistemingumo, kiekvieno išskirto charakteringo aspekto tyrimas vertinamas per dviejų pakopų prizmę:

1. Architektūrinis sprendimas (fizinis parametras). Identifikuojami apčiuopiami, objektui būdingiausi erdvės elementai: geometrija (spiralės, sferos, ašys), unikalūs apšvietimo scenarijai (prieblanda, šešėliai) ar medžiagiškumas. Tai yra fiziniai dirgikliai, kurie formuoja pirminį lankytojo įspūdį.

2. Neurobiologinis poveikis (neuromokslinis paaiškinimas). Kiekvienam architektūriniam sprendimui pateikiamas pagrindimas, remiantis neuromokslo žiniomis. Analizuojama, kaip specifinė aplinka veikia žmogaus smegenis ir fiziologiją: pavyzdžiui, kaip erdvės geometrija keičia smegenų bangų dažnį, kaip apšvietimas reguliuoja hormonų (kortizolio, dopamino) išsiskyrimą, ar kaip navigaciniai sprendimai veikia kognityvinį krūvį ir orientaciją erdvėje.

2.2.1. Kubos nacionalinių meno mokyklų kompleksas

Metai: 1961–1965 m.

Architektai: Ricardo Porro, Vittorio Garatti, Roberto Gottardi Vieta: Havana, Kuba

Paskirtis: Menų mokyklų miestelis

I. Architektūrinis sprendimas. Kompleksas atsisako modernizmui būdingo racionalaus tinklelio ir naudoja vingiuotą, organišką planinę struktūrą, kurioje takai ir koridoriai vingiuoja per gamtinę aplinką (žr. 4 ir 5 pav).

Neurobiologinis poveikis. Nenuspėjamas, vingiuotas maršrutas stimuliuoja smegenų sistemą ir skatina dopamino išsiskyrimą. Skirtingai nei tiesus koridorius, kuris iškart atskleidžia tikslą, vingiuotas takas žadina kognityvinį smalsumą ir norą tyrinėti, kas yra už posūkio, taip palaikant įsitraukimą į architektūrinę patirtį.

4 pav. Havanos nacionalinių mokyklų planas

© Vittorio Garatti 5 pav. Meno mokyklos planas | © Michel Gonzalez

II. Architektūrinis sprendimas. Erdvėse dominuoja žemos, skliautuotos plytų lubos ir minkštos, gaubtos formos. Tai nėra tik stilistinis pasirinkimas – tai sąmoningas tūrio formavimas, siekiant sukurti intymias, vizualiai ir akustiškai uždaras zonas (žr. 6 ir 7 pav).

Neurobiologinis poveikis. Šis sprendimas sukuria psichologinį urvo ar prieglobsčio efektą. Žemos, skliautuotos lubos pasąmoningai interpretuojamos kaip saugi užuovėja, todėl mažėja kortizolio (streso hormono) lygis ir aktyvuojama parasimpatinė nervų sistema, leidžianti kūnui atsipalaiduoti.

III. Architektūrinis sprendimas. Dominuoja natūralios neapdirbtos medžiagos: raudonos plytos, terakota ir betonas su aiškiai matomais klojinių įspaudais. Konstrukcijos (kataloniški skliautai) paliktos atviros, paviršiai nėra lygus – jie turi ryškią faktūrą, nelygumus ir vizualinį svorį (žr. 8 ir 9 pav).

Neurobiologinis poveikis. Toks medžiagiškumas aktyvuoja haptinį (lytėjimo) suvokimą ne tik fizinio kontakto metu, bet ir vizualiai (per veidrodinius neuronus).

2.2.2. Salko biologinių tyrimų institutas

Metai: 1965 m.

Architektas: Louis I. Kahn

Vieta: La Jolla, Kalifornija, JAV

Paskirtis: Biologinių tyrimų institutas

I. Architektūrinis sprendimas. Komplekso šerdis – monumentali, visiškai atvira travertino aikštė. Erdvę kerta tik siauras vandens kanalas, kuris vizualiai veda žvilgsnį tiesiai į Ramųjį vandenyną ir horizontą, sukurdamas begalybės pojūtį. Laboratorijų tūriai išdėstyti simetriškai abipus šios ašies (žr. 10 pav.).

10 pav. Pagrindinė pastato aikštė | © Elizabeth Daniels 2020

Neurobiologinis poveikis. Šis sprendimas veikia dvejopai. Pirma, simetrija ir vizualinio triukšmo (augalų, detalių) eliminavimas drastiškai sumažina kognityvinį krūvį – smegenims lengva suvokti erdvę. Antra, atsiveriantis horizontas skatina parasimpatinę nervų sistemą, perjungdamas smegenis iš fokusuoto streso režimo į atvirą, abstraktų mąstymą.

3

II. Architektūrinis sprendimas. Laboratorijų tūriai ir kabinetai suprojektuoti pasitelkiant griežtą ritmą ir 45 laipsnių kampu pasuktus fasado elementus. Tokia geometrija leidžia natūraliai šviesai patekti į patalpas, tačiau blokuoja tiesioginį akinantį saulės srautą ir nukreipia žvilgsnį į vandenyną (tik įžengus į kompleksą, fasadas atrodo aklinas) (žr. 11 pav.).

11 pav. Pastato fasadas | © Xavier de Jaureguiberry 2020 3

Neurobiologinis poveikis. Griežtas architektūrinis ritmas smegenims suteikia nuspėjamumo ir tvarkos pojūtį. Svarbiausia čia – natūralios šviesos valdymas. Pastovus ryškios dienos šviesos srautas yra pagrindinis laiko daviklis, reguliuojantis lankytojų cirkadinį ritmą. Tai užtikrina optimalų budrumą darbo metu (slopinamas melatoninas) ir gerina kognityvines funkcijas bei nuotaiką (skatinama serotonino gamyba).

2.2.3. „Therme Vals“ kompleksas

Metai: 1996 m.

Architektas: Peter Zumthor

Vieta: Valsas, Šveicarija

Paskirtis: SPA centras

I. Architektūrinis sprendimas. Erdvės

formuojamos kuriant dirbtinę prieblandą, kurią

perskrodžia tik šviesos plyšiai lubose. Šviesa

čia nėra funkcinė, ji yra atmosferinė –

formuojanti paslaptingą, urvo estetiką ir

eliminuojanti vaizdus iš išorinio pasaulio (žr. 12 pav.).

Neurobiologinis poveikis. Toks apšvietimo scenarijus sukuria sakralumo jausmą ir leidžia

eliminuoti išorinius vizualinius dirgiklius. Tai

verčia smegenis perjungti dėmesį nuo išorės stebėjimo (eksterocepcijos) į interocepciją –savo paties kūno pojūčių, kvėpavimo ir vidinės būsenos suvokimą.

II. Architektūrinis sprendimas. Pastato planas nors ir geometriškai tvarkingų formų, tačiau suprojektuotas vingiuotumo principu – erdvė niekada neatsiveria visa iš karto. Lankytojas priverstas judėti lėtai, tyrinėdamas už kampo esančias zonas (žr. 13 pav.).

Neurobiologinis poveiki. Toks navigacijos būdas veikia smegenų aktyvumą. Tyrimai rodo, kad ši aplinka lėtina smegenų bangų dažnį iš aktyvios Beta būsenos (budrumas, stresas) į Alfa būseną (gili relaksacija, ramybė).

2.2.4. Tiandzino Binhai biblioteka

Metai: 2017 m.

Architektai: MVRDV kartu su TUPDI

Vieta: Tiandzinas, Kinija

Paskirtis: Viešoji biblioteka ir kultūros centras

I. Architektūrinis sprendimas. Pastato interjero kompozicinė ašis – milžiniškas šviečiantis sferinis tūris (angl. „The Eye“), esantis pačiame atriumo centre, aplink kurį organizuojamas visas lankytojų srautas. Neurobiologinis poveikis. Sferinė forma šioje milžiniškoje erdvėje veikia kaip pagrindinis kognityvinis inkaras (angl. anchor point). Didelėse viešosiose erdvėse žmogaus smegenys nuolat ieško atskaitos taškų erdviniam žemėlapiui sudaryti. Sfera sumažina kognityvinį krūvį orientuojantis ir veikia kaip dėmesio centras, suteikiantis erdvei aiškią hierarchiją (žr. 14 pav.).

14 pav. Sferinis tūris iš eksterjero ir interjero pusės | © Ossip van Duivenbode

3

II. Architektūrinis sprendimas. Pastato centre suformuota itin dinamiška erdvė – atriumas su sferine auditorija, kuri tampa nekintančia pastato šerdimi. Nors ši centrinė zona pasižymi organiškomis formomis, aplink ją išvystytas griežtas, logiškas ir racionalus patalpų išplanavimas. Pagrindinės funkcijos (knygų saugyklos, skaityklos) išdėstytos perimetru, tvarkingai apgaubiant energetinį centrą (žr. 15 pav.).

Neurobiologinis poveikis. Tokia duali kompozicija sukuria kognityvinį balansą: dinamiška šerdis veikia kaip nuolatinis vizualinis stimuliatorius ir orientyras, o logiškas aplinkinis išplanavimas suteikia struktūros ir aiškumo pojūtį.

2.2.5. Juveto kraštovaizdžio viešbutis

Metai: 2008 m.

Architektai: Jensen & Skodvin Architects

Vieta: Valldal, Norvegija

Paskirtis: Poilsio kompleksas gamtoje.

I. Architektūrinis sprendimas. Viešbutis suskaidytas į mažus, atskirus tūrius, išbarstytus miške ant plieninių polių. Kiekvienas kambarys orientuojamas unikaliu kampu taip, kad pro langą matytųsi tik gamta, bet niekada – kito kambario langai (žr. 16 ir 17 pav.).

Neurobiologinis poveikis. Žmogaus migdolinis kūnas (amygdala) jaučiasi saugiai, kai kūnas gali kontroliuoti plačią teritoriją (apžvalga – vitrininis nerimo lygį ir leidžia smegenims pereiti į gilios gynybinius mechanizmus, paprastai reikalingus stebėti

3

II. Architektūrinis sprendimas. Kambarių interjere dominuoja tamsi mediena ir juodi paviršiai. Baldai yra minimalistiniai, vengiama bet kokių dekoratyvinių elementų Vienintelis šviesos šaltinis ir akcentas –didžiulis panoraminis langas (žr. 18 pav.).

Neurobiologinis poveikis. Tamsus interjeras veikia kaip negatyvi erdvė, kuri nekonkuruoja su vaizdu už lango. Tai drastiškai sumažina kognityvinį krūvį. Smegenims nereikia apdoroti jokios informacijos viduje (spalvų, formų, detalių), todėl visas dėmesio resursas nukreipiamas į gamtos stebėjimą. Be to, tamsi aplinka vakare padeda natūraliai kilti melatonino lygiui, sinchronizuojant organizmą su natūraliu saulės ciklu už lango.

2.2.6. „Tschuggen Bergoase“ SPA centras

Metai: 2006 m.

Architektas: Mario Botta

Vieta: Arosa, Šveicarija

Paskirtis: SPA centras

I. Architektūrinis sprendimas. Didžioji SPA centro dalis yra įkasta į kalno šlaitą, o vienintelis matomas eksterjero elementas yra devynios monumentalios, geometrinės burės Šios struktūros veikia kaip milžiniški šviesos kanalai organiškai įsiliejantys į kraštovaizdį ir nukreipiantys natūralią dienos šviesą giliai į požemines erdves, sukuriant sakralią atmosferą (žr. 19 ir 20 pav.).

Neurobiologinis poveikis. Šis sprendimas sukelia stiprų katedros efektą – aukštos lubos ir vertikalūs šviesos srautai skatina abstraktų mąstymą ir kūrybiškumą ir padeda pacientui psichologiškai atsiriboti

„Tschuggen

3

I. Architektūrinis sprendimas. Interjere dominuoja natūralus, grublėtas granitas ir klevo mediena, sujungti į griežtas, pasikartojančias geometrines formas. Mario Botta sąmoningai supriešina tobulą žmogaus sukurtą geometriją su chaotišku, nenuspėjamu Alpių peizažu už lango (žr. 21 pav.).

Neurobiologinis poveikis. Chaotiškoje gamtinėje aplinkoje (kalnuose) žmogaus smegenys nuolat ieško struktūros; radusios aiškią tvarką, jos išskiria dopaminą ir sumažina budrumo (nerimo) lygį. Akmens tekstūros lytėjimas (haptika) suteikia įžeminimo pojūtį, stabilizuojantį vestibuliarinę ir proprioceptinę sistemas.

2.2.7. Čiču meno muziejus

Metai: 2004 m.

Architektas: Tadao Ando

Vieta: Naošima, Japonija

Paskirtis: Meno muziejus

I. Architektūrinis sprendimas. Nors erdvės yra po žeme, jos apšviečiamos per geometrinius kiemelius ir stoglangius, kurie meta aštrius, judančius natūralios šviesos šešėlius ant betoninių paviršių (žr. 22 ir 23 pav.).

Neurobiologinis poveikis. Toks sprendimas užtikrina, kad urvo efektas (saugumas) nevirstų

klaustrofobija, o vertikalus šviesos kritimas aktyvuoja prefrontalinę žievę, gerindamas emocinę būseną uždaroje erdvėje.

II. Architektūrinis sprendimas. Galerijas jungia ilgi, siauri ir tamsūs betoniniai koridoriai. Dažnai jie yra pasukti taip, kad lankytojas nemato galutinio tikslo (žr. 24 pav.).

Neurobiologinis poveikis. Šie perėjimai veikia

kaip kognityviniai valikliai. Einant tamsiu, monotonišku koridoriumi, smegenų vizualinė

žievė gauna mažai stimulų, todėl nusinulina Tai paruošia lankytoją naujam meno kūriniui – išėjus iš tamsaus koridoriaus į šviesią galeriją, patiriamas dopamino pliūpsnis ir dėmesio koncentracija sustiprėja

2.2.8.

Euforijos SPA

Metai: 2018 m.

Architektai: Deca Architecture

Vieta: Mistra, Graikija

Paskirtis: SPA kompleksas

Šis pastatas suprojektuotas ne kaip statiška erdvė, o kaip įrankis, vedantis lankytoją per skirtingas sąmonės būsenas. Šio pastato architektūra atkartoja senovinių katakombų ir bizantinių kupolų struktūrą, kurdama fizinį ir dvasinį perėjimą iš tamsos į šviesą. Ši erdvinė seka tiesiogiai veikia žmogaus smegenis, moduliuodama budrumo ir atsipalaidavimo ciklus.

I. Architektūrinis sprendimas. Pagrindinė komplekso ašis – 25 metrų gylio šulinys (laiptinė), kuris kerta visus pastato aukštus.Apačioje erdvė yra tamsi, primenanti urvą, o kylant į viršų ji vis labiau šviesėja, kol pasiekia atvirą dangų (žr. 25, 26 ir 27 pav.). Neurobiologinis poveikis. Šis sprendimas remiasi fototropizmu – instinktyviu žmogaus (ir visų gyvų organizmų) siekiu judėti link šviesos šaltinio. Tamsa apatinėje zonoje slopina regos stimuliaciją, kas lėtina smegenų bangas ir nuramina kūną (skatina parasimpatinę sistemą), o šviesa viršuje veikia kaip žadintuvas, aktyvuojantis budrumą ir energiją.

II. Architektūrinis sprendimas. Judėjimas pastate organizuojamas

geometriniais apskritimais ir spiralėmis, vengiant ilgų tiesių koridorių ar akligatvių (žr. 28 pav.).

Neurobiologinis poveikis. Spiralinė

forma leidžia judėti sraute/ratu, nereikalaujant kognityvinių pastangų orientuotis ar priimti sprendimus sankryžose. Tai mažina emocinį krūvį, leidžiant smegenims ilsėtis net judėjimo metu.

III. Architektūrinis sprendimas.

Baseino erdvės centre suformuota pusinė sfera, kurios geometrija ir mastelis interpretuoja sakralinei architektūrai būdingą kupolo archetipą. Interjero apdailoje naudojamos spalvinės juostos, kuriose vėsių ir šiltų atspalvių kontrastas tiesiogiai atkartoja

Bizantijos freskų ikonografijos principus, taip sukuriant vizualinę sąsają su istoriniu kosmoso vaizdavimu (žr. 29 ir 30 pav.).

Neurobiologinis poveikis. Tokia erdvinė kompozicija sukuria pakylėtą emocinę būseną, paprastai patiriamą monumentaliose religinėse erdvėse. Vizualiniai sprendimai čia veikia sinergijoje su intensyvia daugiasensorine stimuliacija: judančio vandens akustika, natūralios ir dirbtinės šviesos lūžiai vandenyje sukuria hipnotizuojantį nenutrūkstamo judėjimo įspūdį. Ši kompleksinė stimuliacija aktyvuoja skirtingus jutiminius kanalus, skatindama smegenis pereiti į meditatyvią ramybės būseną.

2.2.9. „Maggie’s“ centras

Metai: 2020 m.

Architektai: Heatherwick Studio

Vieta: Lyds, Jungtinė Karalystė

Paskirtis: Pagalbos centras vėžiu sergantiems žmonėms

I. Architektūrinis sprendimas. Pastato tūris suformuotas iš trijų persidengiančių, vazonus primenančių, tūrių, kurių konstrukciją sudaro surenkamos eglės medienos (CLT) briaunos. Šie elementai kyla į viršų ir plečiasi, laikydami ant stogo esančius želdinius, o interjere medinės konstrukcijos paliktos atviros, be papildomos apdailos, sukurdamos papildomą taktilinį paviršių. Neurobiologinis poveikis. Dominuojantys biofilinio dizaino elementai – tyrimai rodo, kad medžio tekstūros stebėjimas ir lytėjimas tiesiogiai slopina simpatinės nervų sistemos aktyvumą (mažina kraujospūdį ir kortizolio lygį). Tai sukuria saugumo jausmą, būtiną pacientams su padidintu nerimo lygiu (žr. 31 ir 32 pav.).

31 pav. „Maggie’s“ centro eksterjeras | © Hufton+Crow 2020

3

32 pav. „Maggie’s“ centro interjeras| © Hufton+Crow 2020

II. Architektūrinis sprendimas. Interjere visiškai atsisakyta koridorinės sistemos ir aštrių kampų. Erdvės organizuojamos aplink centrinį židinį (virtuvę) sraigtiniu principu, užtikrinant nuolatinį vizualinį ryšį su išore per stiklines atitvaras (žr. pav.).

3

Neurobiologinis poveikis. Intuityvi, neciklinė navigacija mažina kognityvinę apkrovą ir orientacinį stresą, būdingą ligoninių labirintams. Nuolatinis dienos šviesos ir žalumos matomumas stimuliuoja parasimpatinę sistemą ir padeda reguliuoti cirkadinį ritmą, kuris yra kritiškai svarbus emociniam stabilumui gydymo metu.

33 pav. „Maggie’s“ centro planas | © Heatherwick Studio 2020 3

2.2.10. Reabilitacijos centras „REHAB Basel“

Metai: 2002 m.

Architektai: Herzog & de Meuron

Vieta: Bazelis, Šveicarija`

Paskirtis: Reabilitacijos centras

I. Architektūrinis sprendimas. Herzog & de Meuron atmetė tradicinį ligoninės su ilgais koridoriais modelį. Vietoje to, jie sukūrė dviejų aukštų pastatą-miestelį, suplanuotą kaip stačiakampį tinklą su daugybe vidinių kiemelių. Navigacija čia veikia ne rodyklių, o matomumo principu: būdamas koridoriuje ar palatoje, pacientas per stiklą mato kitas erdves (sporto salę, sodą, valgyklą) (žr. 34, 35, 36 ir 37 pav.).

Neurobiologinis poveikis. Skaidri struktūra leidžia pacientams susidaryti kognityvinį žemėlapį (cognitive map). Smegenų traumų atveju orientacija aplinkoje dažnai būna pažeista. Aiškūs vizualiniai orientyrai (o ne vienodi koridoriai) mažina kognityvinį stresą ir aktyvuoja erdvinę atmintį. Taip pat, matant kitus pacientus, dirbančius sporto salėse ar judančius per kiemelius, suveikia veidrodiniai neuronai. Tai sukuria socialinį postūmį ir motyvaciją (dopamino išsiskyrimą) stengtis reabilitacijos procese, priešingai nei izoliuotoje palatoje.

I. Architektūrinis sprendimas. Hidroterapijos baseino erdvė suformuota kaip urvas iš neapdirbto betono ir medžio, tačiau virš vandens įrengti gilūs, apvalūs stoglangiai. Pro juos patenkantis koncentruotas natūralios šviesos srautas krenta tiesiai į baseiną, o nuo vandens atsimušę spinduliai projektuoja judančius atspindžius ant grublėtų betoninių sienų (žr. 38 pav.).

Neurobiologinis poveikis. Šis sprendimas sukuria hipnotizuojantį šviesos raibuliavimą. Tai leidžia pacientui, kuris vandenyje jaučiasi fiziškai pažeidžiamas, patirti saugumo ir ramybės būseną.

III. Architektūrinis sprendimas

Kiekviena paciento palata turi dideles medines duris-langus, pro kurias lovą galima tiesiogiai išvežti į privačią medinę terasą ir sodą, be jokių slenksčių ar liftų (žr. 39 pav.).

Neurobiologinis poveikis. Galimybė tiesiogiai jausti lauko orą ir temperatūros pokyčius (išvežus lovą) stimuliuoja somatosensorinę žievę, neleidžiant jai atrofuotis dėl jutiminio nepriteklio ligoninės palatoje.

2.3 ANALITINĖS TEORINĖS DALIES APIBENDRINIMAI

Atlikta architektūrinių objektų analizė, dekonstruojant juos per neuroarchitektūros prizmę, leidžia daryti esmines išvadas apie fizinės aplinkos ir žmogaus neurobiologijos sąveiką. Išnagrinėjus skirtingų funkcijų pastatus, išryškėjo, kad estetiniai sprendimai niekada nėra neutralūs; jie veikia kaip aktyvūs stimuliatoriai, moduliuojantys lankytojų kognityvinę veiklą, emocinę būseną ir fiziologinius procesus.

Remiantis atliktu tyrimu, galima išskirti keturis pagrindinius architektūrinio poveikio dėsningumus:

1. Navigacija kaip kognityvinio krūvio reguliatorius

Analizė parodė, kad erdvės geometrija tiesiogiai diktuoja smegenų aktyvumo režimą.

• Smalsumo skatinimas: Vingiuotos, organiškos struktūros (pvz., Kubos menų mokyklos, „Euforijos“ SPA) stimuliuoja dopamino išsiskyrimą ir palaiko „tyrinėtojo“ būseną, nes smegenys nuolat bando prognozuoti, kas laukia už posūkio

• Saugumo inkarai: Didelėse erdvėse būtini aiškūs orientyrai (angl. anchor points), tokie kaip sferinė auditorija Tiandzino bibliotekoje, kurie mažina orientacinį stresą ir leidžia smegenims suformuoti aiškų kognityvinį žemėlapį

2. „Prieglobsčio ir apžvalgos“ (angl. Prospect-Refuge) balansas

Daugelyje pavyzdžių (Juveto kraštovaizdžio viešbutis, „Maggie's“ centras) pasikartoja balansas tarp saugumo jausmo ir atvirumo. Žmogaus migdolinis kūnas (amygdala) geriausiai jaučiasi aplinkoje, kuri suteikia fizinę užuovėją (tamsesnės, žemesnių lubų zonos), tačiau leidžia vizualiai kontroliuoti plačią teritoriją (vitrininiai langai į gamtą) Tai mažina gynybinį jausmą ir leidžia aktyvuotis parasimpatinei nervų sistemai.

3. Haptika ir medžiagiškumas kaip emocinis stabilizatorius

Natūralių tekstūrų naudojimas ir biofiliniai elementai (medžio konstrukcijos „Maggie's“ centre) tiesiogiai mažina kortizolio lygį ir kraujospūdį, veikdami per lytėjimo ir regos receptorius.

Apibendrinant, ši analizė patvirtina diagramoje ((žr. 40 pav.) pateiktą teorinį modelį: architektūra nėra tik fonas, o kompleksinė stimuliacijų sistema Erdvės tūris, šviesa ir medžiagiškumas veikia kaip kodas, kuris per jusles (regą, lytėjimą) sukelia konkrečius fiziologinius atsakus (širdies ritmo pokyčius, hormonų svyravimus). Šios įžvalgos pagrindžia būtinybę projektuojant prioritetą teikti ne tik estetikai, bet ir numatomam neurobiologiniam poveikiui.

40 pav. Kompleksinis įvairių disciplinų ryšys| © Autorė 2025

3. EKSPERIMENTINĖ – TIRIAMOJI DALIS

3.1 ARCHITEKTŪRA – DAIKTAS SAVYJE AR ĮRANKIS, PRIEMONĖ?

3.1.1. Eksperimentinės – tiriamosios dalies įvadas

Architektūra nuo pat pradžių buvo suvokiama kaip daiktas, t. y. materialus elementas, forma, kuri atspindi tam tikrą tvarką. Ji simbolizavo žmogaus santykį su gamta, dievybe ir socialine hierarchija – nuo egiptietiškų piramidžių iki gotikinių katedrų. Tačiau modernizmo laikais architektūra pamažu pradėjo netekti šio simbolinio krūvio ir virto racionaliu, funkcionaliu objektu –daiktu, atitinkančiu ekonominius, technologinius ar urbanistinius poreikius. Le Corbusier sakė, kad „namas – tai mašina gyventi“ (Le Corbusier, 1923) – šis teiginys tapo viso XX amžiaus modernizmo architektūros metafora.

Vis dėlto XXI amžiuje ši samprata ima prarasti aktualumą. Architektūra vis dažniau traktuojama ne kaip daiktas, o kaip procesas – nuolat kintantis, tarpdisciplininis veiksmas, kuris formuoja žmogaus patirtį, jo psichologinę būseną. Pastatas nebe tiesiog stovi, jis veikia. Jis tampa įrankiu, galinčiu daryti poveikį – gydyti, jungti, ugdyti sąmoningumą ar skatinti socialinę empatiją. Architektūra, pasitelkdama naujausias technologijas, neuromokslus, biofilinį dizainą ir meną, peržengia savo materialumo ribas. Kaip teigia Juhanis Pallasmaa (2012), architektūra ne tiek apgyvendina kūną, kiek įsikūnija kūne – ji tampa žmogaus pojūčių, atminties ir emocijų tęsiniu. Šiuolaikinė meninė raiška išplečia šį santykį tarp žmogaus ir architektūros. Menininkai ir architektai tyrinėja, kaip erdvė gali būti įrankiu, formuojančiu ne tik aplinkos suvokimą, bet ir kurdama neurofiziologinį atsaką. Tokiu būdu architektūra iš daikto virsta instrumentu, gebančiu keisti žmogaus sąmonės būseną.

Paradoksalu, tačiau ši transformacija sugrąžina architektūrą prie jos archajiškos funkcijos –būti ryšio tarp žmogaus ir pasaulio įrankiu. Tik šiandien tas ryšys nebe metafizinis, o neuroestetinis, pagrįstas tikrais empiriniais duomenimis apie žmogaus patirtį erdvėje. Tad klausimas „ar architektūra šiandien labiau daiktas ar priemonė?“ virsta ne tik estetiniu ar teoriniu, bet ir etiniu – ar pastatai ir tai, kaip jie yra suprojektuoti, gali būti esminiai kuriant žmogaus gerovę? Šiuolaikinė architektūra nebėra vien materialus objektas: ji yra procesas, kuris mus formuoja tiek pat, kiek mes formuojame ją

3.1.2. Architektūros daiktiškumas

Architektūros raida glaudžiai susijusi su tuometinio žmogaus pasaulėžiūra – su tuo, kaip jis suvokė tvarką, dievybę, technologijas ar patį save. Kiekvienas istorinis etapas architektūrą vertino skirtingai, tačiau visais laikais ją siejo vienas esminis bruožas – daiktiškumas, t. y. architektūra kaip materialus, apčiuopiamas įsikūnijimas idėjų, galios, funkcijos ar grožio.

Antikos laikotarpiu architektūra buvo dieviškosios tvarkos atspindys, kur kiekviena kolona ar proporcijos simbolizavo harmoniją. Architektūra buvo suvokiama ne kaip žmogaus kūrybos rezultatas, bet kaip dieviškosios tvarkos materialus atspindys – šventykla buvo metafizinis objektas, tarpininkas tarp dangaus ir žemės (žr. 41 pav.).

Viduramžiais architektūra tapo tikėjimo simboliu, materialiu transcendencijos įrodymu. Gotikinės katedros –pavyzdžiui, Šartro (pranc. Chartres) ar Paryžiaus Dievo Motinos (pranc. Notre-Dame de Paris) – savo vertikalumu ir pro vitražus sklindančia šviesa siekė pakelti žvilgsnį aukštyn, į dangų. Tačiau vis dar – tai daiktas, sukurtas kaip tikėjimo struktūros manifestas (žr. 42 pav.).

Renesanso laikotarpiu architektūrą tapo labiau racionalizuota – ji tapo žmogaus proto, nebe dievybės kūriniu. Vitruvijaus principai įtvirtino triadą – tvirtumą, funkcionalumą ir grožį, kurie buvo laikomi esminėmis pastato struktūrinėmis savybėmis, nesusijusiomis su subjektyvia žmogaus patyrimo kokybe (žr. 43, 44 pav.).

Modernizme daiktiškumas įgavo naują pavidalą. Industrializmas ir technologijų pažanga pavertė architektūrą funkcionaliu mechanizmu. Louiso Sullivano formulė „Forma seka funkciją“ (angl. „Form follows function“) tapo architektūros modernizmo mantra, o Le Corbusier (1923) apibrėžė namą kaip „mašiną gyventi“. Pastatas buvo projektuojamas pagal technologinį racionalumą – kuo efektyviau, greičiau, ekonomiškiau. Architektūra tapo tik mašina, o žmogus – vartotojas, prisitaikantis prie mašinos, kurioje gyvena. Šiame kontekste gimsta architektūra kaip baigtinis, atskirtas nuo žmogaus patyrimo objektas. Jos tikslas – būti funkcionaliai tobula, vizualiai įspūdinga. Tai yra architektūra kaip daiktas, kuris

egzistuoja šalia žmogaus, bet ne kartu su juo. Kaip pastebi Peteris Zumthoras (2006), tokia architektūra dažnai pamiršta „kvapą, garsą ir šviesą“ – elementus, kurie iš tiesų kuria emocijas ir patyrimus (žr. 45 pav.).

XX a. antroje pusėje šis

46 pav. Pasaulio dangoraižiai | © n.d.

daiktiškumo kultas pasiekė kulminaciją – korporacinė architektūra. Dangoraižiai, biurai ir kiti globalizacijos paveikti pastatai tapo kapitalizmo simboliais (žr. 46 pav.). Jie nebe reprezentuoja žmogaus patirčių. Tokia architektūra, pasak Remio Koolhaaso (2001), sukuria purviną (angl. „junkspace“) – erdvę, kurioje architektūra egzistuoja be gilesnės prasmės.

Todėl klausimas apie architektūrą kaip daiktą ar įrankį kyla būtent čia – šioje istorinėje sandūroje. Modernizmas atskyrė architektūrą nuo žmogaus, tačiau postmodernizmas ir šiuolaikinė meninė raiška mėgina tą ryšį atkurti: pastatas vėl tampa gyvas.

3.1.3. Gydomoji architektūra

XX amžiaus pabaigoje architektūra patiria konceptualų virsmą: architektūra nebėra tik forma ar estetiškas produktas – ji tampa veikiančia sistema. Architektūra pradeda gydyti, jungti, kisti kartu su kintančiu pasauliu. Šis poslinkis iš dalies buvo atsakas į modernizmo racionalumą, kuris sugebėjo sukurti įspūdingus miestus, bet ne visuomet – žmogiškas erdves. Šis humanistinis pokytis atvėrė kelią naujam požiūriui: pastatas gali būti ne vien gyvenimo mašina, bet gyvenimo kokybę reguliuojantis įrankis

XX a. pabaigoje ir XXI a. pradžioje architektūroje išryškėjo nauja paradigma – gydomosios architektūros samprata (ang. healing architecture). Ji gimė kaip atsakas į modernizmo šaltumą ir racionalumą. Gydomoji architektūra priešinasi šiai paradigmai ir kviečia suvokti pastatą kaip aktyvų sveikatos, psichologinės gerovės ir socialinės empatijos kūrimo įrankį. Ši kryptis remiasi moksliniais įrodymais – ji jungia architektūrą, mediciną, psichologiją ir neuromokslus. Vienas iš pirmųjų tyrėjų, atkreipusių dėmesį į architektūros poveikį sveikatai, buvo psichologas Rogeris Ulrichas. Jo 1984 m. atliktas tyrimas (angl. „View Through a Window May Influence Recovery from Surgery“) parodė, kad pacientai, po operacijos matę pro langą gamtos vaizdą, sveiko greičiau ir vartojo mažiau nuskausminamųjų nei tie, kurių langas buvo nukreiptas į plytų sieną (Ulrich, 1984). Šis darbas tapo kertiniu įrodymais pagrįsto dizaino (angl. evidence-based design) pagrindu ir paskatino naują architektūros mąstymo kryptį, kurioje erdvės planavimas siejamas su žmogaus fiziologiniu ir

psichologiniu atsaku. Gydomoji architektūra neapsiriboja tik estetine patirtimi – ji tiesiogiai veikia nervų sistemą, emocinę būseną ir netgi žmogaus biologinius procesus. Neuroarchitektūros tyrimai, pasitelkdami funkcinius smegenų vaizdinimo metodus (pvz., fMRI), rodo, kad erdviniai elementai –šviesa, spalva, proporcijos, garsas – sukelia specifinę smegenų veiklą, susijusią su emocijomis, atmintimi ir orientacija (Vartanian & Chatterjee, 2017). Šie rezultatai įrodo, kad architektūra yra ne tik fonas, bet ir aktyvus psichofiziologinis įrankis.

Vienas iš ryškiausių gydomosios architektūros pavyzdžių yra „Maggie’s“ centras – Jungtinėje Karalystėje įkurtas terapinių centrų tinklas, skirtas žmonėms, sergantiems vėžiu (žr. 47 pav.). Šiuos pastatus projektavo garsiausi pasaulio architektai: Zaha Hadid, Norman Foster, Daniel Libeskind, Snøhetta, Heatherwick Studio ir kiti.

Kiekvienas centras yra unikalus, tačiau juos jungia bendra filosofija – sukurti aplinką, kuri skatintų emocinę sveikatą, bendravimą, ramybę. Čia architektūra tampa terapijos dalimi: tai, kaip šviesa patenka į pastato vidų, medžiagiškumas, vaizdai į gamtą, atviri sodai – viskas suprojektuota siekiant gydyti žmogų tiek fiziškai, tiek psichologiškai (Jencks, 2015).

Šį gydomosios architektūros principą įkūnija ir

Khoo Teck Puat ligoninė Singapūre, suprojektuota CPG Consultants kartu su architektūros studija RMJM (žr. 48 ir 49 pav.). Tai vienas pirmųjų projektų Azijoje, kuriame gydomosios architektūros principai įgyvendinti didelio masto viešajame sveikatingumo paskirties objekte. Ligoninė projektuota kaip vertikali sodų sistema: kiekviename aukšte įrengtos atviros terasos, žaliosios poilsio zonos ir vandens sistemos, kurios ne tik kuria gamtinį mikroklimatą, bet ir padeda sureguliuoti palankią oro temperatūrą. Pastatas suprojektuotas taip, kad kiekviena palata turėtų tiesioginį vaizdą į žalumą.

Centrinis kiemas, primenantis tropinį parką su tvenkiniais ir paukščių buveinėmis, atveriamas ne tik pacientams, bet ir visai bendruomenei. Taip ligoninė iš medicinos institucijos virsta miesto parku – atvira, prieinama erdve. Tyrimai, atlikti po institucijos atidarymo, parodė, kad pacientai šioje ligoninėje turėjo mažesnį streso lygį, trumpesnį hospitalizacijos laiką ir aukštesnį pasitenkinimo aplinka rodiklį nei kitose Singapūro ligoninėse (Tan, Chiang & Wong, 2013). Projektas sulaukė tarptautinio pripažinimo – 2011 m. Khoo

Teck Puat ligoninė laimėjo World Architecture Festival apdovanojimą už tvariausią sveikatos priežiūros pastatą pasaulyje.

Gydomosios architektūros principai taikomi ir kitose srityse – nuo psichiatrijos klinikų iki kalinimo įstaigų. 2024 m. tyrimas, paskelbtas žurnale Buildings, nagrinėjo „traumai jautrią“ architektūrą jaunimo pataisos įstaigose ir parodė, kad natūrali šviesa, erdvės aiškumas ir pasirinkimo galimybė gali ženkliai sumažinti agresijos lygį ir gerinti žmonių psichologinę būseną (Brown & Randall, 2024). Tai įrodo, kad gydomosios architektūros principai gali būti taikomi ne tik mediciniame, bet ir socialiniame kontekste.

3.1.4. Socialinė architektūros galia

Jei gydomoji architektūra veikia žmogaus kūną ir emocinę būseną, tai socialinė architektūra padeda gerinti socialinę visuomenės struktūrą. Ji nagrinėja, kaip erdvė gali tapti socialinės įtraukties, bendruomenės stiprinimo įrankiu. Tokia architektūra neapsiriboja estetika ar technologijomis – ji tampa socialinės transformacijos katalizatoriumi. Pasak sociologo Henri Lefebvre (1991), „erdvė yra socialinės praktikos produktas“, todėl kiekvienas pastatas ne tik egzistuoja visuomenėje, bet ir ją formuoja. Socialinės architektūros kūrimas yra atsakingas – kuriamos erdvės, kurios mažina nelygybę, naikina socialinį susiskaidymą, suteikdamos galimybę kiekvienam žmogui oriai gyventi. Šį principą ryškiai įkūnija Čilės architektas

14 pav. SESC Pompéia | © N. Kon 2025

50 pav. Projektas „Half a House” | © F. Diaz Contardo

Alejandro Aravena, tapęs vienu garsiausių socialinės architektūros atstovų, iš esmės permąstęs socialinio būsto koncepciją. Jo projektas „Pusiau namas“ (angl. „Half a House“) (Quinta Monroy Housing, Iquique, Čilė, 2004) tapo lūžio tašku, parodžiusiu, kad architektūra gali būti strateginis įrankis kovojant su skurdu ir socialine atskirtimi, o ne tik humanitarinė parama. Kai Čilės vyriausybė skyrė po 7 500 JAV dolerių vienam socialiai remtinos šeimos būsto kūrimui, šios sumos neužteko pilnaverčiam namui pastatyti. Aravena pasiūlė genialiai paprastą, bet socialiai revoliucingą idėją – pastatyti tik pusę namo (žr. 50 pav.). Jo komanda sukūrė konstrukcinį karkasą su visais esminiais elementais – virtuve, vonia, stogu, laikančiosiomis sienomis ir inžinerinėmis sistemomis – tačiau paliko kitą pusę atvirą, kad gyventojai galėtų ją išplėsti patys, pagal savo poreikius ir finansines galimybes. Toks sprendimas ne tik leido išlaikyti mažą biudžetą, bet ir suteikė gyventojams galimybę būti savo namų kūrėjais. Pastatas čia

nebaigtas – tai gyvas, augantis organizmas, kuris vystosi kartu su bendruomene. Po kelerių metų daugelis šeimų išplėtė savo namus, pagerino medžiagų kokybę, sukūrė individualią estetiką, tačiau vis dar laikėsi bendros struktūrinės tvarkos, kuri išsaugojo darnų kvartalo vaizdą. Šis projektas iš esmės pakeitė požiūrį į socialinį būstą. Jis parodė, kad architektūra neturi būti baigtinis produktas, o gali būti socialinės evoliucijos priemonė. 2016 m. Aravena už šią idėją pelnė Pritzkerio architektūros premiją. Vertinimo komisija pažymėjo, kad jo darbai „parodo, jog architektūra gali pagerinti žmonių gyvenimus net esant dideliems ekonominiams apribojimams“ (Pritzker Prize Jury, 2016).

Kitas išskirtinis pavyzdys – brazilų architektės Linos Bo

Bardi projektas SESC Pompéia (San Paulas, Brazilija, 1977–1986). Šis bendruomenės centras – tai vienas radikaliausių XX a. pabaigos socialinės architektūros manifestų, jungiantis kultūrą, sportą, meną ir kasdieninį gyventojų gyvenimą. Projektas gimė buvusios alaus daryklos pastatų komplekso teritorijoje, kurį Bo

51 pav. SESC Pompéia | © N. Kon 2025

Bardi transformavo ne griaudama, o pritaikydama konversiją (žr. 51 pav.). Ji išsaugojo senosios pramoninės struktūros elementus –betonines kolonas, mūro sienas, gamyklinę įrangą – ir papildė juos naujais tūriniais elementais: dviem monumentaliais betono bokštais su organiškomis, tarsi skulptūrinėmis jungtimis – pėsčiųjų tiltais. Bo Bardi siekė sukurti bendruomeninę architektūrą – vietą, kur susitinka visi socialiniai sluoksniai, kur architektūra tampa laisvos saviraiškos platforma. Biblioteka, teatras, baseinas, koncertų salės, dirbtuvės, restoranai – visa tai atvira bendruomenei. Kaip teigė pati architektė, „tai ne pastatas, o miestas pastate“ (Bo Bardi, 1986).

Aravena ir Bo Bardi kūryba rodo, kad socialinė architektūra nėra tik estetika, o tam tikra etinė pozicija. Ji reikalauja architekto empatijos, klausymosi, bendradarbiavimo su žmonėmis, kurie dažnai neturi balso projektavimo procese. Tokia architektūra yra procesas, o ne objektas; ji gyvuoja per santykį, per dalyvavimą, per kasdienį naudojimą. Kaip teigė Lina Bo Bardi, „architektūra turi išeiti iš architektūros“ – ji turi būti ne tik apie formas ar technologijas, bet apie žmones, apie jų galimybę būti kartu, kurti, dalintis.

3.1.5. Erdvė kaip meninis eksperimentas

Šiuolaikinėje kultūroje vis dažniau išnyksta riba tarp architektūros ir instaliacijos, tarp erdvės ir patirties – architektūra tampa eksperimentine laboratorija, kurioje tiriama, kaip šviesa, garsas, temperatūra ar mastelis veikia mūsų jutimus. Tokie kūriniai nebūtinai yra pastatai tradicine prasme –tai procesai, laikinai suformuojantys architektūrinę patirtį. Ši sritis, vadinama menine architektūra

arba architektūrine instaliacija. Tokie eksperimentai rodo, kad architektūra nebūtinai turi būti pastatyta, kad būtų veiksminga – ji gali būti atmosfera. Du šios krypties pavyzdžiai – Olafuras

Eliassonas kūrinys The Weather Project (2003) ir Diller Scofidio + Renfro instaliacija Blur Building (2002) – iš esmės keičia mūsų supratimą apie erdvę. Abu projektai nagrinėja architektūrą kaip jutiminę patirtį, kur erdvės ribos tampa neaiškios, o žiūrovas pats tampa kūrinio dalimi.

2003 m. danų–islandų menininkas Olafuras Eliassonas pristatė monumentalų kūrinį The Weather Project Londono Tate Modern muziejuje. Tai viena įspūdingiausių šiuolaikinės meno ir architektūros sintezių – instaliacija, kuri materializuoja tai, kas paprastai yra nematoma: atmosferą. Eliassonas sukūrė milžinišką puslankį iš šimtų šviesą išsklaidančių lempučių, kurios skleidė gelsvai oranžinę šviesą, primenančią saulę (žr. 52 pav.). Lubos buvo veidrodinės – jos dvigubino šviesos atspindį ir taip sukūrė iliuziją, tarsi salėje šviestų pilnas, apvalus saulės diskas. Erdvė buvo pripildyta dirbtinės miglos, susidarytos iš garinto cukraus ir vandens mišinio, kuri dar labiau sustiprino šviesos ir šešėlių efektą. Lankytojai instinktyviai elgėsi taip, tarsi būtų lauke: guldavosi ant grindų, žiūrėjo į dangų primenančias lubas, fotografavosi, bendravo. Pats menininkas yra sakęs: „Aš nesukūriau saulės – aš sukūriau sąlygas, kad žmonės galėtų ją patirti“ (Eliasson, 2003). Ši instaliacija tapo masiniu kolektyvinės patirties reiškiniu. Kaip teigia architektūros teoretikas Mark Wigley (2006), Eliassono darbas „atveria architektūrą kaip klimatinį konstruktą, kur žmogaus kūnas tampa jos struktūrine dalimi“. Ši instaliacija buvo ne tiek objektas, kiek procesas, kvietęs reflektuoti, kaip klimatas, šviesa ir erdvė formuoja mūsų emocinę būseną. Kitas reikšmingas meninės architektūrinės erdvės pavyzdys yra amerikiečių architektų duetas

Diller Scofidio + Renfro projektas Blur Building, pristatytas 2002 m. pasaulinėje parodoje EXPO, vykusioje Šveicarijos mieste Yverdon-les-Bains. Tai vienas radikaliausių eksperimentų architektūros istorijoje – pastatas be sienų, be grindų ar stogo (žr. 53 pav.). Blur Building buvo pastatytas virš Neuchâtel ežero ant plieno konstrukcijos platformos. Jį dengė milijonai mikroskopinių vandens lašelių, purškiamų per tūkstančius purkštukų, valdomų kompiuterinės sistemos, reaguojančios į oro sąlygas – vėją, drėgmę, temperatūrą. Lankytojai patekdavo į debesį, kuriame nieko nematydavo; jie pasimesdavo erdvėje, o orientacija tapdavo jutiminė, ne vizuali. Kaip teigia architektė Elizabeth

Diller (2002), šis projektas buvo architektūra be materijos – pastatas, kuris neegzistuoja kaip objektas, o tik kaip patirtis. „Užuot sukūrę pastatą, mes sukūrėme atmosferą,“ – rašė Diller ir Scofidio (2002).

Tokiu būdu Blur Building iš esmės ištrina ribą tarp architektūros ir gamtos reiškinio. Ši instaliacija išprovokuoja klausimą: ar architektūra vis dar egzistuoja, jei ji nepalieka jokio pėdsako? Architektė iškėlė idėją, kad architektūra gali būti efemera – trumpalaikė, išgaruojanti, tačiau turinti emocinį intensyvumą, prilygstantį bet kokiai monumentaliai struktūrai.

Abu anksčiau minėti projektai provokuoja architektūros daiktiškumo fenomeną ir siūlo vietoje jo patyriminį, procesinį modelį: architektūra kaip eksperimentas, kuris egzistuoja tik per žmogaus dalyvavimą. Kaip rašo Juhanis Pallasmaa (2012), „architektūra, kuri veikia kaip menas, yra ta, kuri pažadina mūsų pojūčius, o ne juos užgniaužia“. Eliassono saulė ir Diller rūkas tampa metaforomis šiai minčiai – tai architektūra, kuri išnyksta tam, kad leistų žmonėms pajusti.

3.1.6. Išvados: architektūra – tai įrankis/priemonė

Architektūra visais laikais atspindėjo žmogaus santykį su pasauliu, vertybes. Tačiau jos suvokimas kito: nuo architektūros kaip daikto– materialaus, užbaigto, tam tikros hierarchijos simbolio – iki architektūros kaip įrankio – dinamiško proceso, veikiančio žmogų fiziologiškai, psichologiškai ir socialiai.

Modernizmas architektūrą pavertė racionalizmo ir funkcionalizmo įkūnijimu, tačiau toks požiūris atskyrė pastatą nuo žmogaus, kūrė erdves, kurios dažnai stokojo emocinio ryšio. XXI amžiuje architektūra grįžta prie savo pirminio prado – būti jungtimi tarp žmogaus ir pasaulio, tik šįkart pasitelkdama ne mitus ar religiją, o neuromokslą, socialinį jautrumą ir meninį eksperimentavimą. Gydomosios architektūros pavyzdžiai rodo, kad pastatas gali tapti įrankiu, tiesiogiai veikiančiu žmogaus sveikatą ir emocinę būseną. Tai įrodo, kad architektūra nėra neutrali –ji gali gydyti arba žeisti.

Tad architektūra šiandien yra įrankis – veikiantis, reaguojantis, jungiantis. Kaip teigė Juhanis Pallasmaa, „architektūra gyvena per kūną ir pojūčius“– ji tampa mūsų sąmonės pratęsimu, galinčiu keisti ne tik aplinką, bet ir mus pačius.

3.2 EKSPERIMENTINIS TYRIMAS

3.2.1. Įvadas į eksperimentinį tyrimą

Šiuolaikinis žmogus nuolat susiduria su jutiminiu pertekliumi, didele gyvenimo sparta ir vis didėjančiu nerimo lygiu. Tradicinė architektūra dažnai laikyta tik pasyviu žmogaus veiklos fonu ar statiška struktūra, tačiau augant neuroarchitektūros mokslo sričiai šis požiūris iš esmės keičiasi. Neuroarchitektūra – tai tarpdisciplininis laukas, jungiantis neuromokslus, psichologiją ir architektūrą, siekiantis moksliškai pagrįsti, kaip fizinė aplinka tiesiogiai veikia mūsų smegenis, fiziologiją ir elgesį (Eberhard, 2009). Šiame kontekste erdvė nebėra tik prieglobstis žmogui; ji tampa aktyviu veiksniu, galinčiu daryti įtaką mūsų nuotaikai, streso lygiui ar bendrai savijautai.

3.2.2. Tyrimo hipotezė

Kas nutinka, kai architektūrinė erdvė tampa tiesioginiu, vizualiu ir taktiliu žmogaus kvėpavimo atspindžiu?

Ar toks sinchronizuotas erdvinis grįžtamasis ryšys gali veikti kaip somatinis įrankis, padedantis reguliuoti emocinę būseną ir mažinti nerimą?

3.2.3. Esperimento įkvėpimo šaltinis

Eksperimento atspirties tašku ir pagrindine metafora tapo paprastas, tačiau anksčiau plačiai naudotas objektas – popierinis kvėpavimo maišelis (žr. 54 pav.)

54 pav. „Rudo kvėpavimo maišelio” iliustracija | © Autorė 2025

Tradiciškai (ir dažnai klaidingai) jis siejamas su panikos priepuolių valdymu per anglies dioksido grąžinimą hiperventiliacijos metu, tačiau šio eksperimento metu yra sąmoningai susitelkiama į šios priemonės psichologinę funkciją. Maišelis veikia kaip primityvus, bet itin Maišelis veikia kaip primityvus, bet itin efektyvus biologinio grįžtamojo ryšio (angl. efektyvus biologinio grįžtamojo ryšio (angl. biofeedback) įrankis. Jis materializuoja kvėpavimą, paversdamas nematomą fiziologinį procesą matomu (maišelio išsipūtimu), girdimu (maišelio šnarėjimu) ir taktiliniu (grįžtančios oro srovės pojūčiu). Šis mechanizmas padeda sutelkti dėmesį į kvėpavimo ritmą ir taip žmogui padeda nurimti. Tyrimai rodo, kad sąmoningas dėmesio nukreipimas į kvėpavimą ir jo sulėtinimas tiesiogiai ramina autonominę nervų sistemą (Szczepańska & Gerstenberg, 2025). Šis projektas kelia klausimą: kas, jei šis biologinio

grįžtamojo ryšio maišelis nebūtų mažas rankoje laikomas objektas, o visa architektūrinė erdvė, kurioje mes gyvename?

3.2.4. Kvėpavimo maišelio fenomeno dekonstrukcija

Kvėpavimo maišelio, kaip priemonės panikos priepuoliams ar hiperventiliacijai valdyti, fenomenas ilgą laiką buvo įsitvirtinęs tiek medicinos praktikose, tiek populiariojoje kultūroje (žr. 55 pav.) Tradiciškai manyta, kad kvėpuojant į popierinį maišelį galima atkurti CO2 pusiausvyrą ir taip neutralizuoti hiperventiliacijos metu atsirandantį organizmo rūgščių–šarmų disbalansą. Tačiau šis cheminis aiškinimas šiandien yra laikomas ne tik pasenusiu, bet ir pavojingu.

55 pav. „Rudo kvėpavimo maišelio” veikimo iliustracija | © Autorė 2025

Viena reikšmingiausių šios temos studijų – Callahamo (1989) tyrimas „Tradicinio popierinio maišelio pakartotinio kvėpavimo hipoksinis pavojus pacientams, kuriems pasireiškia hiperventiliacija“ (angl. „Hypoxic hazards of traditional paper bag rebreathing in hyperventilating patients“). Šiame tyrime aprašyti atvejai, kai kvėpavimas į popierinį maišelį buvo panaudotas netinkamai – žmonėms, kurių būklė reikalavo visai kitokios pagalbos. Tokiose situacijose šis metodas ne tik nepadėjo, bet kai kuriais atvejais baigėsi mirtimi. Vėliau Callahamas atliko eksperimentą su savanoriais neturinčiais sveikatos problemų: tyrimo metu stebėtas deguonies (O₂) ir anglies dioksido (CO₂) pokytis kraujyje, kai žmonės 30–60 sekundžių kvėpavo į popierinį maišelį. Rezultatai atskleidė, kad per tris minutes daliai dalyvių O₂ sumažėjo vidutiniškai 26 mmHg, keliems – net iki 42 mmHg, o kai kuriems CO₂ koncentracija taip ir nepakilo iki fiziologiškai reikšmingo lygio. Tai reiškia, jog maišelio metodas gali sukelti gyvybei pavojingą deguonies stygių – pavojų, kuris ženkliai stiprėja, jei žmogaus simptomai kyla ne dėl panikos (pvz., sergant astma, širdies ligomis). Šiuolaikinės gydymo gairės ir tarptautinės organizacijos, pavyzdžiui, ANZCOR ar specializuoti medicinos žurnalai, pabrėžia, kad popierinio maišelio metodas nebeturėtų būti taikomas nė vienu atveju, nes reikšmingai padidina pavojų gyvybei.

Taigi, maišelio naudojimas, kaip kvėpavimą padedančios sureguliuoti priemonės idėja šiuolaikiniame moksle griežtai atmetama, o pirmenybė teikiama kitoms saugioms, moksliškai pagrįstoms panikos priepuolių ir hiperventiliacijos valdymo priemonėms.

3.2.5. Nuo maišelio iki gydomosios erdvės kūrimo

Psichologinis kvėpavimo į maišelį poveikis gali būti apibūdinamas kaip pirminis kūno savireguliacijos mechanizmas, paremtas jutiminiais signalais ir sąmoningu dėmesio nukreipimu į kvėpavimo procesą. Šį reiškinį galima įvardyti kaip jutiminį–kognityvinį grįžtamąjį ryšį. Kvėpuojant

į maišelį, žmogus ne tik vizualiai stebi, kaip maišelis su kiekvienu įkvėpimu ir iškvėpimu plečiasi ar susitraukia, bet ir fiziškai jaučia oro judėjimą, o garsiniai pojūčiai – šnarėjimas, oro tekėjimas –sustiprina visą patyrimą. Tokiu būdu nematomas kvėpavimo ciklas tampa aiškiai atpažįstamu, materialiu veiksmu, kuris mažina nerimą ir padeda geriau įsisąmoninti kūno signalus.

Tyrimai aiškiai rodo, kad kvėpavimo stebėjimas ir jo vizualizavimas yra vienas efektyviausių būdų fiziologiniam stresui mažinti. Pavyzdžiui, Lehrer ir kt. (2020) nustatė, kad žmonės, kurie naudojo ritminio kvėpavimo biologinio grįžtamojo ryšio technologijas, per kelias minutes patyrė reikšmingą širdies ritmo (HRV) padidėjimą – tai vienas svarbiausių parasimpatinės nervų sistemos aktyvumo rodiklių. Šis efektas atsiranda dėl vadinamojo rezonansinio kvėpavimo: lėtas, vizualiai reguliuojamas įkvėpimo–iškvėpimo ritmas sinchronizuojasi su autonomine nervų sistema ir tiesiogiai mažina streso hormonus.

Panašius rezultatus pademonstravo ir Ma ir kt. (2017): jų eksperimente dalyviai, sekę vizualiai pateikiamą kvėpavimo ritmą, greičiau pasiekė autonominę pusiausvyrą ir gebėjo išlaikyti lėtesnį, stabilesnį kvėpavimą ilgiau nei kontrolinė grupė. Sustiprėjęs kūno pojūčių suvokimas (interocepcija) čia tampa kertine grandimi – kuo ryškiau žmogus mato ir jaučia savo kvėpavimo ciklą, tuo lengviau jis pereina į parasimpatinės sistemos ritmą ir grįžta į ramią būseną. Ši vizualizacija taip pat stiprina interocepciją – gebėjimą atpažinti ir interpretuoti vidinius kūno signalus. Neuromokslininkas Craig (2015) vadina interocepciją vidine jusle, o Schulz ir Vögele (2015) patvirtina, kad geresnis kūno pojūčių suvokimas tiesiogiai susijęs su efektyvesniu nerimo, streso ir emocinių reakcijų valdymu. Kitaip tariant, kuo ryškiau žmogus mato ir jaučia savo kvėpavimo ciklą, tuo lengviau jis gali pereiti į parasimpatinės sistemos ritmą ir grįžti į ramią būseną.

Šis projektas remiasi būtent tuo principu, bet jį išplečia: vietoje mažo, rankoje laikomo objekto (pvz., popierinio maišelio), naudojamo kvėpavimui stebėti, čia kvėpavimo veidrodis tampa architektūrinė erdvė, kuri reaguoja į žmogaus fiziologiją. Įkvėpimas ir iškvėpimas materializuojasi kaip judanti membranų sistema, reaguojanti į žmogaus fiziologinį ritmą – tarsi pati erdvė kvėpuotų kartu su žmogumi. Tokia erdvė veikia kaip viso kūno mastu sukurta biologinio grįžtamojo ryšio priemonė.

56 pav. „Rudo kvėpavimo maišelio” principas formoje | © Autorė 2025

Šiame kontekste itin svarbus ir erdvinės atmosferos aspektas – tai, ką žmogus patiria būdamas tokioje kvėpuojančioje aplinkoje. Įžengęs į tokią erdvę, lankytojas susiduria ne su statiška struktūra, bet su dinamiška, į fiziologinius signalus reaguojančia Sistema (žr. 56 pav.). Membranų deformacijos, nulemtos įkvėpimo ir iškvėpimo ciklų, generuoja subtilius akustinius ir vizualinius efektus. Empiriniai tyrimai rodo, kad tokie ritmiškai struktūruoti jutiminiai stimulai gali prisidėti prie autonominės nervų sistemos reguliacijos, skatinti kvėpavimo sulėtėjimą. Todėl architektūrinė aplinka šiuo atveju veikia ne tik kaip pasyvus fonas, bet kaip somatinio grįžtamojo ryšio priemonė. Vartotojas tampa aktyvia reguliacinės sistemos dalimi: jo kvėpavimo signalai formuoja erdvinį atsaką, o erdvinis atsakas atgal moduliuoja fiziologinę būseną.

3.2.6. Eksperimento metodika

Siekiant lengviau vizualizuoti kvėpuojančios erdvės konceptą, pasirinkta mišri tyrimo metodika, apjungianti fizinį modeliavimą ir skaitmeninę simuliaciją.

1. Fizinis prototipas (maketas) – naudotos medžiagos: metalinės vielos karkasas, elastingo audinio membrana ir simuliacija oro srautu (žr. 57 pav.).

Eksperimentas pradėtas nuo karkaso konstravimo. Buvo suformuota sferinė metalo struktūra. Į vidų įterpta elastinga membrana (balionas).

- Stebėjimas: Pučiant orą į membraną, ji veržiasi pro grotelių tarpus.

- Rezultatas: Sukuriama organiška, gyva struktūra. Grotelės veikia kaip ribojantis, bet formą suteikiantis elementas, o membrana – kaip dinamiškas prie struktūros prisitaikantis elementas.

pav.

nuotraukos | © Autorė 2025

Pasitelkus eskizus analizavau, kokia galėtų būti ši erdvė ir jos išraiška (žr. 58 pav.)

58 pav. Idėjiniai eskizai | © Autorė 2025

3.2.7. Skaitmeninių simuliacijų kūrimas

Skaitmeninės simuliacijos šiame projekte buvo pasitelktos kaip priemonė konceptualiai ir vizualiai modeliuoti kvėpuojančios erdvės vaizdą. Simuliacijų tikslas – ištirti, kaip membraninės struktūros galėtų reaguoti į kvėpavimo ritmą didesniu masteliu. Skaitmeninėms vizualizacijoms generuoti naudotas DI, kuris leido eksperimentuoti su įvairiomis membrane morfologijomis, šviesos sklaidos scenarijais. Buvo formuluojami tekstiniai uždaviniai DI, kuriuose buvo aprašytos struktūrų geometrinės savybės, medžiagiškumas ir aplinkos parametrai. Tokiu būdu DI sistema veikė kaip spekuliatyvus įrankis, leidęs greitai generuoti skirtingas galimas erdvių išraiškas (žr. 59 pav.).

Užduotis DI programai:

Remdamasis pridėtu eskizu, sukurk vizualizaciją: Sferinės konstrukcijos erdvėje, žmogus stovi centre ant paprastų, vientisų grindų be membranų, o aplinkui jį – geometrinė grotelių struktūra, formuojanti sienas. Kiekviena grotelių anga užpildyta stipriai išsipūtusiomis, į interjerą giliai išsikišančiomis/arba įdubusiomis permatomomis membranomis, primenančiomis ryškius burbulių formos tūrius, su lygiu, įtemptu paviršiumi. Pro membranas sklinda švelni šviesa, kuri kuria minkštą švytėjimą.

3.2.8. Eksperimento rezultatai ir realus pritaikymas

Sukurtas kvėpuojančios erdvės prototipas gali būti realiai įgyvendinamas kaip lengvos konstrukcijos modulinė instaliacija, sudaryta iš geometrinių rėmų ir pneumatinių membranų, reaguojančių į žmogaus kvėpavimą. Integravus kvėpavimo jutiklius ir paprastą slėgio valdymo sistemą, membranos gali sinchroniškai išsipūsti ir susitraukti, vizualiai atkurdamos lankytojo kvėpavimo ritmą. Tokia interaktyvi struktūra gali būti taikoma įvairiuose kontekstuose: terapinėse ir streso mažinimui skirtose erdvėse, edukacinėse ir muziejinėse instaliacijose, meditacinėje aplinkoje Šis prototipas siūlo suvokti erdvę kaip organizmą, kuris gali kurti unikalią, fiziologiškai veikiančią aplinką.

3.2.9. Eksperimentinio tyrimo išvados

Atliktas eksperimentinis tyrimas atskleidė, kad kvėpavimo maišelio fenomenas – paprastas, fiziologiškai aiškus ritminio oro judėjimo principas – gali tapti veiksmingu architektūrinės erdvės modeliu. Kvėpuojančių membranų sistema, reaguojanti į lankytojo įkvepiamo ir iškvepiamo oro tūrinius pokyčius, sukuria dinamišką, psichofiziologiškai paveikią aplinką.

Tyrimo metu išskirti keli svarbūs rezultatai:

-Interocepcinis ryšys stiprina erdvinį išgyvenimą

Lankytojas, matydamas tiesioginį savo kvėpavimo poveikį membranoms, aiškiau suvokia savo kūno ritmą, o tai, kaip rodo psichofiziologiniai tyrimai, skatina raminančius pojūčius, dėmesio koncentraciją ir autonominės nervų sistemos pusiausvyrą.

-Architektūra gali tapti efektyviu fiziologinio grįžtamojo ryšio (biofeedback) įrankiu

Projektas patvirtina, kad erdvė gali veikti kaip kvėpavimo reguliavimo priemonė vizualiai ir akustiškai įkūnydama žmogaus ritmą, ji gali padėti sumažinti įtampą ir sulėtinti kvėpavimą.

Galutinis rezultatas parodė, kad kvėpuojanti erdvė yra ne tik estetinis eksperimentas, bet ir praktinis aplinkos ir kūno sąveikos įrankis, turintis potencialą būti pritaikytu terapinėje, edukacinėje ar architektūrinėje aplinkoje.

3.3 INOVACIJA ARCHITEKTŪROJE

3.3.1. Įvadas – inovacija architektūroje

Šiuolaikinėje architektūroje vis labiau pabrėžiama ne tik estetinė ar funkcinė erdvės vertė, bet ir jos tiesioginė įtaka žmogaus psichologinei ir emocinei būsenai. Globalūs pokyčiai, augantis gyvenimo tempas ir informacinis triukšmas lemia didėjantį poreikį kurti aplinką, kuri ne tik atliktų savo funkciją, bet ir veiktų kaip įrankis, padedantis reguliuoti lankytojų savijautą.

Šis projektas remiasi neuroarchitektūros principais – tarpdisciplinine kryptimi, jungiančia architektūrą, psichologiją ir neuromokslus. Jos tikslas – suprasti, kaip erdviniai sprendimai, tokie kaip šviesa, forma, proporcijos ir tūris, veikia žmogaus smegenų veiklą, emocijas ir elgesį. Remiantis

Johno Paulo Eberhardo (2009) mintimis, neuromokslai leidžia architektams pereiti nuo intuityvaus projektavimo prie moksliškai pagrįstos aplinkos kūrimo, kurioje erdvė suvokiama ne kaip pasyvus fonas, o kaip aktyvus dirgiklis.

Kaip teigia Juhanis Pallasmaa, šiuolaikinė architektūra neturi tiesiog apgyvendinti kūną, ji turi įsikūnyti kūne, tapdama žmogaus pojūčių ir emocijų tęsiniu. Šiame projekte pastatas traktuojamas ne kaip statiškas daiktas, o kaip neurobiologinis instrumentas, kurio tikslas – sukurti terpę, kurioje architektūrinė forma ir šviesos scenarijai tiesiogiai moduliuoja lankytojų budrumą, dėmesio koncentraciją ir kūrybinį potencialą. Darbe analizuojama, kaip šie neuroarchitektūros principai pritaikomi konkrečiame tūriniame-erdviniame sprendime, siekiant sukurti darnią ir psichologiškai tvarią viešąją erdvę.

3.3.2. Teorinė analizė

Šio projekto architektūrinė koncepcija nėra grindžiama vien estetine ar funkcine logika. Ji remiasi išsamia neuroarchitektūros principų analize, kuri nagrinėja žmogaus ir architektūrinės aplinkos sąveiką neurobiologiniu lygmeniu. Remiantis atlikta analize, projektuojamos erdvės formuojamos kaip aktyvūs dirgikliai, skirti moduliuoti lankytojų kognityvines ir emocines būsenas.

Erdvės ir smegenų sąveika

Mokslinėje literatūroje pabrėžiama, kad aplinka, kurioje esame, tiesiogiai veikia ne tik mūsų elgesį, bet ir smegenų struktūrą. Kaip teigia Robinson ir Pallasmaa (2015), „aplinka gali keisti genų struktūrą, todėl ir smegenų struktūrą bei galiausiai mūsų elgesį“. Tai reiškia, kad architektūra veikia kaip nuolatinis fonas, formuojantis žmogaus savijautą. Projekte vadovaujamasi fenomenologiniu

požiūriu, kuris teigia, jog erdvė patiriama ne abstrakčiai, o per kūną ir pojūčius. Žmogus erdvėje veikia kaip įkūnytas organizmas, todėl pastato projektavimas orientuotas ne tik į vizualinį vaizdą, bet ir į daugiaensorinę patirtį – šviesos, garso ir formos dermę, kuri tiesiogiai veikia nervų sistemą.

Erdvės mastelis ir vertikalumas (katedros efektas“ ir urvo efektas)

Projekte sąmoningai kuriamas kontrastas tarp viršžeminės ir požeminės erdvių, remiantis skirtingu jų poveikiu smegenų veiklai. Aukštos lubos (viršžeminė dalis): Analizė rodo, kad didelės, monumentalios erdvės gali sukelti pagarbios baimės (angl. awe) būseną, kuri skatina mąstymą ir mažina egocentriškumą. Projekto viršžeminėje dalyje aukštos lubos ir atvira erdvė naudojamos siekiant skatinti kūrybiškumą ir socialinę laisvę. Priešingai, žemesnės, skliautuotos ar įgilintos erdvės (požeminė dalis) sukuria vadinamąjį urvo efektą. Tyrimai rodo, kad tokia aplinka interpretuojama kaip saugi užuovėja, todėl mažėja kortizolio (streso hormono) lygis ir organizmas atsipalaiduoja. Šis principas pritaikytas požeminėje bibliotekos dalyje, kuri skirta susikaupimui, darbui mažose grupėse ir individualiai veiklai.

Formų ir proporcijų įtaka

Pastato tūrinė kompozicija – cilindras – pasirinkta ne atsitiktinai. Neuromoksliniai tyrimai (Banaei et al., 2017) rodo, kad lenktos, organiškos formos (kreivės, sferos) aktyvina priekinės cingulinės žievės sritis, susijusias su emociniu komfortu ir saugumo jausmu (žr. 60 pav.)

- Lenktos formos

Smegenys tokias formas intuityviai sieja su natūralumu ir saugumu, todėl jos sukelia parasimpatinės nervų sistemos aktyvaciją (lėtėja širdies ritmas, ateina ramybė).

- Aštrių kampų vengimas

Tyrimai rodo, kad aštrūs kampai aktyvina amygdalą – smegenų dalį, atsakingą už grėsmės atpažinimą, todėl gali kelti pasąmoningą įtampą.

60 pav. Išilginis pastato pjūvis | © Autorė 2025

Šviesos psichofiziologija

Šviesa yra vienas svarbiausių veiksnių, reguliuojančių žmogaus biologinius ritmus ir emocinę

būseną. Projekte šviesa naudojama kaip navigacinis ir nuotaiką formuojantis elementas, remiantis šiais tyrimų duomenimis:

- Viršutinė šviesa

Tyrimai (Boubekri et al., 2014) patvirtina, kad viršutinė šviesa, sklindanti per stoglangius, sukuria vertikalų šviesos gradientą, kuris aktyvina prefrontalinę žievę ir gerina emocinį mikroklimatą. Būtent todėl požeminėje dalyje integruoti apvalūs stoglangiai, prasikasentys iki paviršiaus – jie ne tik apšviečia erdvę, bet ir palaiko ryšį su išore, mažindami izoliacijos jausmą.

- Šviesos intensyvumas ir kryptis

Tiesioginė ir intensyvi šviesa stimuliuoja budrumą ir dėmesio palaikymą, todėl ji dominuoja skaityklos zonoje. Tuo tarpu netiesioginė, difuzinė šviesa skatina alfa bangų dominavimą smegenyse, kas siejama su ramybe ir koncentracija, todėl ji taikoma poilsio ir gilaus darbo zonose.

Apibendrinant, projekte taikomi neuroarchitektūros principai leidžia sukurti aplinką, kurioje architektūrinė forma ir šviesa veikia kaip terapinės priemonės, subalansuojančios lankytojų nervų sistemos veiklą priklausomai nuo jų atliekamos funkcijos (žr. 61 pav.)

61 pav. Pastato interjero vizualizacijos | © Autorė 2025

3.3.3. Architektūrinė koncepcija: dualumas ir balansas

Tūrinis – erdvinis sprendimas

Pastato tūris formuojamas kaip vientisas, kampu į reljefą integruotas cilindras. Ši forma pasirinkta remiantis neuroestetikos tyrimais, kurie rodo, kad žmogaus smegenys lenktas, organiškas formas apdoroja kitaip nei stačiakampius tūrius. Kaip savo tyrime nurodo Banaei ir kolegos (2017), lenktos architektūrinės formos aktyvuoja priekinę cingulinę žievę (ACC) – sritį, atsakingą už emocinį komfortą. Tuo tarpu aštrūs kampai dažnai pasąmoningai asocijuojami su grėsme ir aktyvuoja amygdalą (migdolinį kūną). Cilindro forma šiame projekte veikia raminančiai, intuityviai siūlydama sklandų judėjimą aplink ir viduje, be agresyvių vizualinių barjerų.

III.II. Funkcinis zonavimas per neuroarchitektūros prizmę

A. Viršžeminė zona

Viršžeminėje pastato zonoje dominuoja monumentalus erdvės mastelis, kuriam būdingos aukštos lubos. Šis architektūrinis sprendimas remiasi neuroarchitektūroje apibrėžtu katedros efektu (angl. cathedral effect), kuris, kaip rodo tyrimai, skatina abstraktų mąstymą ir laisvės pojūtį. Didelis oro tūris eliminuoja erdvės apribojimo jausmą, taip psichologiškai nuteikdamas lankytojus atviresniam bendravimui ir socialinėms interakcijoms. Esminiu šios erdvės kompoziciniu akcentu tampa centrinis elementas – didelio tūrio sfera. Ji atlieka dvilypę funkciją: pirmiausia, veikia kaip aiškus navigacinis orientyras (angl. focal point), aplink kurį intuityviai organizuojamas lankytojų judėjimas. Erdvės energetinį foną formuoja natūrali šviesa, patenkanti pro didžiulį, 13 metrų skersmens vitrininį langą. Čia užtikrinamas didelis šviesos intensyvumas, kuris yra kritiškai svarbus fiziologinei aktyvacijai. Remiantis moksliniais duomenimis, tokio stiprumo šviesa tiesiogiai stimuliuoja smegenų kamieno tinklinį darinį, taip padidindama bendrą organizmo budrumą ir kognityvinį aktyvumą, būtiną produktyviam darbui ir bendravimui (žr. 62 pav.).

B. Požeminė zona

Žemutinė pastato dalis formuojama remiantis priešingais principais nei viršutinė. Čia siekiama sukurti psichologinį urvo arba lizdo efektą – įgilintos erdvės ir žemesnės lubos natūraliai sumažina išorinius jutiminius trikdžius ir vizualinį triukšmą. Tokia aplinka siunčia signalą kūnui atsipalaiduoti, leidžiant smegenims pereiti į gilesnio susikaupimo režimą, būtiną koncentruotam darbui ar informacijos įsisavinimui. Siekiant išvengti slegiančio rūsio pojūčio ir užtikrinti emocinį komfortą, per visą pastato tūrį integruojami apvalūs stoglangiai – šviesos šuliniai, kurie prasiskverbia iki pat apatinių aukštų. Remiantis Boubekrio ir kolegų (2014) tyrimais, tokia viršutinė šviesa sukuria vertikalų šviesos gradientą, kuris teigiamai veikia emocinį mikroklimatą ir aktyvina prefrontalinę žievę. Konferencijų salėje esantis oculus tampa ne tik šviesos šaltiniu, bet ir meditatyviu element (žr. 62 pav.).

3.4 KOKYBINIS EMPIRINIS TYRIMAS

3.4.1. Tyrimo metodologija ir organizavimas

Tyrimo tikslas – išanalizuoti, kaip architektūrinė erdvė, jutiminiai parametrai (šviesa, akustika, medžiagiškumas) ir funkciniai ryšiai veikia žmogaus psichofiziologinę būseną ir socialinę elgseną. Inegruojamos skirtingų mokslo krypčių žinios į architektūrinį projektavimo procesą, siekiant sukurti aplinką, kuri ne tik atliktų savo funkciją, bet ir aktyviai prisidėtų prie lankytojų sveikatinimo ir streso mažinimo.

Tyrimo metodas – pasirinktas pusiau struktūruoto ekspertinio interviu metodas.

Tyrimo dalyviai (Imtis)

Tyrimui taikyta tikslinė ekspertinė atranka. Siekiant holistinio požiūrio į problemą, pasirinkti trys skirtingų disciplinų specialistai:

1. Neuromokslininkas (R1): Prof. dr. (HP) Osvaldas Rukšėnas – Vilniaus universiteto Neurobiologijos ir biofizikos katedros vedėjas. Ekspertinė sritis: aplinkos poveikis smegenų veiklai, sensorika, streso fiziologija

2. Sociologė (R2): Dalia Čiupailaitė-Višnevska – Vilniaus universiteto Sociologijos katedros doktorantė. Ekspertinė sritis: socialinė sąveika viešose erdvėse, srautų valdymas, elgesio normos architektūrinėje aplinkoje

3. Architektė-psichologė (R3): Evelina Bartusevičiūtė – architektė, psichologė, psichikos sveikatos santykio su architektūra tyrinėtoja. Ekspertinė sritis: erdvės psichologija

Tyrimo organizavimas ir eiga

Interviu buvo vykdomi 2025 m. gruodžio mėnesį Vilniuje. Pokalbiai vyko gyvai, respondentams įprastoje arba neutralioje aplinkoje, siekiant užtikrinti atvirą ir betarpišką diskusiją. Visi pokalbiai buvo įrašomi diktofonu ir vėliau transkribuojami į tekstinius protokolus (žr. 8 skyrių „Priedai“).

• Interviu su R1 (Neuromokslininkas): Vyko 2025-12-16 Gyvybės mokslų centre. Trukmė –38 min.

• Interviu su R2 (Sociologė): Vyko 2025-12-22 Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete. Trukmė – 1 val. 3 min. .

• Interviu su R3 (Architektė-psichologė): Vyko 2025-12-23 kavinėje Trukmė – 54 min.

Gauti duomenys analizuoti lyginamuoju aspektu, ieškant bendrų sąlyčio taškų tarp neuromokslo, sociologijos ir psichologijos rekomendacijų kuriant architektūrinę erdvę

3.4.2. Tyrimo rezultatų analizė

Apibendrinus ekspertų interviu duomenis, išskirtos keturios esminės probleminės sritys, tiesiogiai lemiančios sveikatingumo centro architektūrinę kokybę ir poveikį lankytojui:

• Psichologinis saugumas erdvėje;

• Navigacija pastate ir kognityvinis krūvis;

• Socialinė dinamika;

• Jutiminė aplinka.

Psichologinis saugumas erdvėje

Analizuojant ekspertų interviu duomenis, išryškėjo, kad bazinis žmogaus poreikis sveikatingumo (SPA) aplinkoje yra psichologinis saugumas. Tai ypač aktualu SPA centruose, kur lankytojas dėl apnuoginto kūno jaučiasi labiau pažeidžiamas nei kitose viešose erdvėse. Tyrimo dalyviai – neuromokslininkas, sociologė ir architektė-psichologė – šį saugumo poreikį grindė skirtingais, tačiau vienas kitą papildančiais argumentais: nuo evoliucinių išlikimo instinktų iki socialinės kontrolės mechanizmų.

Neuromokslininkas Osvaldas Rukšėnas (R1) saugumo jausmą tiesiogiai sieja su sensorika ir evoliuciniu paveldu. Jo teigimu, erdvės kompaktiškumas ir buvimas arčiau sienos ar po žemesne perdanga smegenims pasąmoningai signalizuoja saugumą – urvo efektas. Pasak eksperto: „Kompaktiškumas, buvimas arčiau sienos ar po žemesne perdanga smegenims asocijuojasi su saugumu – tai tarsi urvo efektas, kur nugarai saugu, o kūnui šilta“. Šiai minčiai pritaria ir architektėpsichologė Evelina Bartusevičiūtė (R3), pabrėždama, kad žmonės iš esmės yra „evoliucijos „patobulinti gyvūnai“, kuriems instinktyviai reikia jaukumo ir užuovėjos“. Tuo tarpu aukštos, atviros erdvės (pavyzdžiui, didelės baseinų salės su aukštomis lubomis), nors ir atrodo estetiškai didingai, neuromoksliniu požiūriu sukuria erdvės neapibrėžtumą ir didelį aidą, kuris veikia kaip stiprus dirgiklis ir neleidžia smegenims pereiti į ramybės būseną Saugumo jausmą tiesiogiai veikia ir architektūrinė geometrija. Neuromokslininkas atkreipė dėmesį, kad stačiakampė, aštrių kampų architektūra, nors ir funkcionali, smegenims kelia papildomą kognityvinį krūvį. Ypač neigiamai vertinami pasvirę langai ar iškraipytos geometrijos, kurios sukuria konfliktą tarp vestibiuliarinio aparato ir regos, todėl smegenys šį neatitikimą interpretuoja kaip pavojaus signalą. Siekiant sukurti saugią, gydomąją aplinką, rekomenduojama naudoti aptakias,

gamtai būdingas formas. Anot R1, „užgaubtas stogas ar lenkta siena pasąmoningai priimama palankiau nei aštrus, agresyvus kampas“, nes tokia aplinka atrodo „minkštesnė ir saugesnė“.

Sociologė Dalia Čiupailaitė-Višnevska (R2) saugumo problematiką nagrinėjo per socialinės sąveikos prizmę. Ji išskyrė apžvalgos ir prieglobsčio (angl. prospect-refuge) principo svarbą viešose erdvėse: žmonės intuityviai renkasi vietas, kur jaučia aiškias ribas, kur nugara apsaugota, o erdvė atsiveria prieš akis. Todėl erdvės pakraščiai visada yra populiaresni už centrą. Tačiau esminis saugumo elementas, kurį pabrėžė tiek sociologė, tiek psichologė, yra pasirinkimo laisvė. R2 teigia, kad „blogiausia situacija – priverstinis matomumas, priverstinė sąveika ir negalėjimas atsitraukti“. Saugumas atsiranda tada, kai lankytojas pats gali kontroliuoti savo matomumą. Psichologė (R3) tai apibendrina teigdama: „Saugumo jausmą ir sukelia tai, kad žmogus gali pasirinkti, kaip jis nori būti [...]. Noriu pabrėžti, kad yra ypač svarbu suteikti žmogui daug būvių pasirinkimų, kad jis galėtų būdamas vienoj erdvė pasirinkti, ar jis nori būti matomas, ar ne“ Kaip architektūrinį sprendimą šiam poreikiui tenkinti sociologė siūlo jaukius kampelius ir nišas, teigdama: „Nišos, nišos ir dar kartą nišos yra atsakymas į saugumo poreikį“

Navigacija pastate ir kognityvinis krūvis

Sveikatingumo centro architektūros tikslas – mažinti lankytojų patiriamą stresą, tačiau tyrimo metu ekspertai išskyrė dezorientaciją kaip vieną didžiausių dirgiklių, galinčių nubraukti visą procedūrų naudą. Kai lankytojas priverstas atlikti intensyvų kognityvinį darbą bandydamas susivokti erdvėje, ieškodamas kelio ar spėliodamas, kas laukia už posūkio, jo smegenys negali pereiti į atsipalaidavimo režimą. Todėl intuityvi navigacija ir sklandus srautų valdymas tampa kritiniais projektavimo uždaviniais.

Visi trys tyrimo dalyviai kritiškai įvertino tradicinę koridorinę sistemą. Sociologė (R2) pabrėžė, kad ilgi, tiesūs ir siauri koridoriai kuria nejaukumo, judėjimo konvejeriu jausmą. Tokiose zonose žmonės instinktyviai ima judėti greičiau ir agresyviau, norėdami kuo greičiau jas prabėgti, o tai prieštarauja lėto gyvenimo SPA filosofijai. Neuromokslininkas (R1) paaiškino šį reiškinį per smegenų veiklos prizmę: ilgas, monotoniškas koridorius yra suvokiamas kaip tranzitinė, nesaugi zona. Be to, jei navigacija pastate yra paini (pvz., daug išsišakojimų, neaiškūs ryšiai tarp aukštų), lankytojas patiria kognityvinę perkrovą. Kaip teigė sociologė: „Svarbu rasti balansą: neturi būti autoritarinės aplinkos be jokio pasirinkimo, bet ir ne 38 išsišakojimai“.

Kaip alternatyvą poliklinikos tipo koridoriams, neuromokslininkas pasiūlė taikyti „švelniai vingiuotų“ takų principą. Remdamasis natūraliai ištryptų takų (angl. desire paths) analogija, jis teigia: „Švelni, plastiška linija smegenis veikia raminančiai ir kuria pozityvią, intriguojančią, bet saugią judėjimo patirtį“. Tačiau ekspertas įspėja dėl saiko – per didelis vingiuotumas gali sukurti labirinto

efektą ir aklas zonas, kurios kelia nesaugumo jausmą. Kad navigacija taptų intuityvi ir nereikalautų tekstinių nuorodų skaitymo, sociologė Dalia Čiupailaitė-Višnevska (R2) rekomenduoja naudoti vizualinius inkarus. Tai architektūriniai elementai – nišos, posūkiai, šviesos pertrūkiai, meno kūriniai ar vaizdai pro langą – kurie suskaido ilgą kelią į trumpesnes atkarpas ir padeda orientuotis

Architektė-psichologė Evelina Bartusevičiūtė (R3) papildė, kad orientaciją stiprina medžiagiškumo kontrastai: „Žmonėms padeda orientuotis kontrastai – tiek spalviniai, tiek taktiliniai. Tai leidžia geriau įsiminti maršrutą ir suvokti erdvę be didelio kognityvinio krūvio“ Pavyzdžiui, grindų dangos pasikeitimas iš kietos (tranzitinės) į minkštą (poilsio) smegenims iškart signalizuoja funkcijos pokytį.

Neuromokslininkas išskyrė dar vieną esminį aspektą, mažinantį stresą navigacijoje – tai pastato vientisumas, arba vadinamasis chalato kelias. Pasak jo, „Svarbiausias SPA dalykas yra namų jaukumo efektas, kurį užtikrina galimybė su chalatu, neišeinant į lauką ir nekertant nejaukių zonų, nueiti visur, kur reikia. Tai sukuria saugų kokoną, kuriame lankytojas jaučiasi apsaugotas nuo išorinio pasaulio dirgiklių. Jei šis ryšys nutraukiamas (pvz., tenka eiti per šaltą holą ar klaidžioti ieškant lifto), prarandamas psichologinis komfortas.

Socialinė dinamika

Sveikatingumo centras yra sudėtinga socialinė erdvė, kurioje susikerta privatumas ir viešumas. Tyrimo metu išryškėjo, kad architektūra veikia ne tik kaip fonas, bet ir kaip aktyvus socialinio elgesio reguliatorius. Ekspertai pabrėžė, kad lankytojų tarpusavio sąveiką, triukšmo lygį ir bendrą atmosferą labiausiai formuoja trys faktoriai: akustinė aplinka, aiškus zonavimas ir pasirinkimo laisvė.

Sociologė (R2) ir neuromokslininkas (R1) vieningai sutaria, kad akustika yra pagrindinis nematomas architektas, diktuojantis socialines normas. R2 pastebi, kad didelės, aidžios erdvės (kaip bažnyčios ar galerijos) natūraliai verčia žmones tildyti balsą, nes bet koks garsas tampa viešas. Tačiau SPA centruose dažnai pasitaiko priešingas efektas – triukšmo spiralė. Sociologė pateikė neigiamą pavyzdį (Vichy parkas), kur didelis foninis triukšmas ir prasta akustika verčia žmones kalbėti garsiau, kad susikalbėtų, taip dar labiau didinant bendrą triukšmą Neuromokslininkas pabrėžė, kad aidas yra vienas didžiausių dirgiklių: „Aukštos lubos, nors ir atrodo didingai, sukuria erdvės neapibrėžtumą ir didelį aidą [...], o tai tiesiogiai trikdo poilsį“ Geras architektūrinis sprendimas, pasak R2, yra erdvės įgilinimas, pritemdyta šviesa ir garsą sugeriančios medžiagos (kaip sanatorijoje Draugystė), kas natūraliai mažina norą triukšmauti.

Architektė-psichologė (R3) ir sociologė (R2) pabrėžia tranzitinių (perėjimo) erdvių svarbą. Po procedūrų lankytojas neturi būti išstumiamas į koridorių; jam reikalinga adaptacinė erdvė.

Architektė siūlo taikyti svetainės principą, kurio esmė – pasirinkimo laisvė. Toje pačioje erdvėje turi

būti įvairių sėdėjimo vietų: „Vienas norės prisėsti prie aukštesnio staliuko, kitas atsipalaiduoti ant šezlongo, o trečias galbūt norės pasislėpti jaukiame kampe“. Svarbu vengti socialinės atskirties.

Sociologė griežtai kritikuoja akivaizdžias VIP zonas (pvz., stiklinės sienos oro uostuose), kurios demonstruoja statusą ir kelia neigiamus jausmus kitiems lankytojams. Geriausia kurti erdvių kontinuumą – nuo atvirų iki intymių, prieinamų visiems.

Jutiminė aplinka

Sveikatingumo centras (SPA) išsiskiria iš kitų viešųjų pastatų tuo, kad architektūra čia patiriama ne tik vizualiai, bet ir visu kūnu. Tyrimo metu ekspertai vieningai pabrėžė, kad jutiminė aplinka – tai, ką lankytojas liečia, mato, girdi ir užuodžia – yra esminis veiksnys, lemiantis perėjimą iš kognityvinio (minčių) lygmens į somatinį (kūno) atsipalaidavimą.

Kadangi SPA centre lankytojas didžiąją laiko dalį praleidžia su minimalia apranga arba basomis, lytėjimo pojūtis (haptika) tampa dominuojantis. Neuromokslininkas (R1) paaiškino šio pojūčio svarbą per evoliucinę prizmę: „Aštresni, šiurkštūs paviršiai evoliuciškai asocijuojasi su pavojumi ar nepatogumu [...]. Žmogui natūraliai malonesni ir raminantys yra lygūs, švelnūs paviršiai“. Kai jutiminė informacija per lytėjimą (pvz., pėdomis liečiant grindis) yra maloni, ji lengvai apdorojama smegenų kaktinėje žievėje ir siunčia signalą „čia saugu“. R1 siūlo tuo pasinaudoti kuriant pastato funkcinę, navigavimo sistemą: „Jei grindų danga keičiasi iš šiurkščios (tranzitinės) į minkštą (poilsio), smegenys tai nuskaito kaip signalą „čia galima atsipalaiduoti“ be jokių papildomų užrašų“. Architektė-psichologė (R3) šią įžvalgą papildo medžiagiškumo rekomendacijomis. Siekiant išvengti „nejaukaus sterilumo“, būdingo ligoninėms, ji siūlo taikyti biofilinį dizainą ir naudoti natūralias medžiagas: „Medis, audiniai, molis, akmuo. Kitaip tariant, gamtos įsileidimas į pastato vidų“. Tai kuria vadinamąjį namų jausmą, kuris yra priešingybė instituciniam šalčiui. Šviesa sveikatingumo centre atlieka dvejopą funkciją: fiziologinę ir psichologinę. Neuromokslininkas pabrėžia, kad natūrali šviesa ir dideli langai veikia terapiškai, padeda sinchronizuoti cirkadinį ritmą ir stiprina ryšį su gamta . Tačiau procedūrų ir poilsio zonose ryški šviesa gali tapti dirgikliu. Esminis principas, kurį išskyrė R1, yra galimybė reguliuoti: „Svarbiausias principas čia – suteikti žmogui pasirinkimą pačiam reguliuoti savo erdvę ir apšvietimą“. Žmogus jaučiasi saugiau, kai gali pats užsitraukti užuolaidą ar pritemdyti šviestuvą. Sociologė (R2) atkreipė dėmesį į šviesos kokybę vandens zonose. Ji kaip teigiamą pavyzdį išskyrė žaižaruojančią, pritemdytą šviesą baseine, kuri, skirtingai nei ryškus, plokščias apšvietimas, kuria ramybės atmosferą ir skatina lėtesnį judėjimą Tyrimas atskleidė, kad didžiausia klaida projektuojant SPA yra jutiminė perkrova. Sociologė (R2) pateikė Vichy parko pavyzdį kaip blogą, kur susideda visi įmanomi dirgikliai: „Didžiulis foninis

triukšmas [...], kurtinanti muzika [...], degintų riebalų kvapai [...], plastikas“. Tokia aplinka kelia stresą ir agresiją. Siekiant priešingo – gydomojo – efekto, būtina sinchronizuoti jusles. R2 pateikė teigiamą Druskininkų Grand SPA pavyzdį: „Siena su žaluma (samanomis) ir dekoratyviniais skulptūriniais elementais ir per ją teka vanduo – tai sukuria kūnui iš karto atsipalaidavimo jausmą, nes įjungia visas jusles ir iš minčių veda į kūno sąmoningumą“. Šią mintį patvirtina ir neuromokslininko įžvalgos apie geometriją: gamtoje pasitaikančios aptakios formos ir fraktalai smegenims yra lengvai suvokiami, priešingai nei aštrūs kampai ar pasvirę langai, kurie kelia vizualinį konfliktą.

3.4.3. Apibendrinimas: projektavimo gairės

Atliktas kokybinis empirinis tyrimas, grįstas neuromokslo, sociologijos ir architektūros psichologijos ekspertų įžvalgomis, patvirtino, kad sveikatingumo paskirties pastatuose architektūra veikia ne tik kaip estetinė aplinka, bet ir kaip aktyvus psichofiziologinės būsenos reguliatorius.

Tyrimo rezultatai išgrynino keturias esmines projektavimo kryptis:

1. Psichologinio saugumo užtikrinimą per prieglobsčio ir kontroliuojamo matomumo principus;

2. Kognityvinio krūvio mažinimą per intuityvią, plastišką navigaciją pastate;

3. Socialinės dinamikos valdymą per akustiką ir erdvių įvairovę;

4. Jutiminės aplinkos harmonizavimą, pasitelkiant haptiką ir natūralius elementus.

Siekiant sukurti gydomąją aplinką, architektūriniai sprendimai turi būti orientuoti į lankytojo pasirinkimo laisvę, saugumo jausmą ir jutiminį komfortą, vengiant institucinio sterilumo ar kognityvinę įtampą keliančių elementų.

Žemiau pateikiamos (žr. 63 pav.) pavaizduotos projektavimo gairių schemos, iliustruojančios tyrimo metu išskirtus principus:

Psichologinis saugumas – iliustruojamas „urvo efektas“ : žemesnė erdvė su apsaugota nugaros zona (dešinėje) suteikia ramybės jausmą, priešingai nei aukšta, neapibrėžta erdvė (kairėje), kuri verčia jaustis pažeidžiamam

Pasirinkimo laisvė – vaizduojamas bendros erdvės zonavimas. Tai suteikia lankytojui galimybę pačiam reguliuoti savo matomumą: rinktis buvimą bendruomenės centre arba pasislėpti privačiame kampe.

Erdvinės geometrijos poveikis –lyginama formų įtaka smegenims: aštrūs, agresyvūs kampai (A variantas) kelia kognityvinį stresą, o aptakios, gamtinės formos (B variantas) yra lengviau suvokiamos ir kuria vizualinį komfortą.

Haptinė navigacija pastate – rodomas intuityvus zonavimas per medžiagiškumą: kieta grindų danga signalizuoja tranzitinę zoną, o perėjimas ant minkštos dangos be žodžių nurodo lėtesnę poilsio erdvę.

Judėjimas – gretinami skirtingi koridorių tipai: tiesus, ilgas koridorius (A variantas) veikia kaip „konvejeris“ ir skatina skubėjimą, o švelniai vingiuotas takas (B variantas) kuria intrigą ir natūraliai lėtina judėjimą

3.5 EKSPERIMENTINĖS TIRIAMOSIOS DALIES APIBENDRINIMAI

Eksperimentiniai tyrimai patvirtino hipotezę, jog sveikatingumo architektūra negali būti traktuojama tik kaip funkcinė erdvė ar statiška dėžutė. Remiantis ekspertų įžvalgomis ir eksperimentinio modelio rezultatais, projektuojamas pastatas turi veikti kaip neurobiologinis instrumentas Erdvė privalo tapti aktyvia somatinio grįžtamojo ryšio (angl. biofeedback) sistema, kuri sinchronizuojasi su jo fiziologiniais ritmais, padėdama pereiti iš simpatinės (streso) į parasimpatinę (ramybės) nervų sistemos būseną Apibendrinant teorinę analizę, kvėpuojančios erdvės eksperimentą ir ekspertų rekomendacijas, formuojamos keturios esminės projektavimo gairės, kurios taps pagrindu tūriniams ir planiniams sprendiniams kitame skyriuje:

1. Morfologija – projektuojant pastato tūrį ir vidaus erdves, atsisakoma stačiakampės geometrijos ir aštrių kampų, kurie, remiantis neuromokslo duomenimis, aktyvuoja smegenų sritis, atsakingas už grėsmės atpažinimą (amygdalą). Pirmenybė teikiama plastiškoms, cilindrinėms ir sferinėms formoms. Aptakios linijos ir skliautai pasąmoningai interpretuojami kaip saugi, gamtinė aplinka, mažinanti kognityvinį budrumą ir skatinanti emocinį komfortą.

2. Erdvės dinamika – remiantis atliktu eksperimentiniu tyrimu, erdvė negali būti statiška. Šviesos scenarijai kuriami ne tik apšvietimui, bet ir cirkadinio ritmo reguliavimui: intensyvi, vertikali šviesa aktyviose zonose ir pritemdyta, difuzinė šviesa poilsio zonose.

3. Navigacija: kognityvinio krūvio vengimas – viena didžiausių įvardytų problemų sveikatingumo įstaigose – orientacinis stresas. Projektuojant atsisakoma linijinės ligoninės koridorių sistemos, kuri skatina skubėjimą ir nerimą. Judėjimas pastate organizuojamas vingiuotų koridorių principu – švelniai vingiuojančios trajektorijos natūraliai lėtina žingsnį. Navigacija tampa intuityvi: ją diktuoja ne tekstinės nuorodos, o vizualiniai inkarai, šviesos šuliniai

4. Socialinė architektūra: pasirinkimo laisvė – siekiant užtikrinti psichologinį saugumą viešoje erdvėje, pastatas turi tenkinti du prieštaringus poreikius: socializaciją ir privatumą. Aukštos erdvės (katedros efektas) skiriamos bendravimui ir kūrybiškumui, o poilsio zonos formuojamos kaip saugūs urvai ar nišos su aiškia užnugario apsauga. Svarbiausia – suteikti lankytojui galimybę pačiam reguliuoti savo matomumą.

4. EKSPERIMENTINĖ – PROJEKTINĖ DALIS

4.1 VIETOS IR KONTEKSTO ANALIZĖ

4.1.1. Teritorijos pasirinkimas

Projektuojamo sveikatingumo centro (SPA) vietos parinkimą nulėmė trys esminiai kriterijai: strateginis miesto statusas, tipologinis trūkumas konkrečioje lokacijoje ir unikalios gamtinės charakteristikos, tiesiogiai koreliuojančios su objekto funkcija.

Anykščiai yra viena iš nedaugelio Lietuvos vietovių, turinčių oficialų kurortinės teritorijos statusą. Miesto plėtros strategijoje sveikatingumo turizmas ir rekreacinės infrastruktūros modernizavimas ir kurimas įvardijami kaip prioritetinės kryptys. Pasirinkta teritorija Anykščiuose užtikrina ne tik lokalią, bet ir regioninę centro trauką, nes miestas istoriškai yra susiformavęs kaip poilsio ir reabilitacijos Lietuvos centras. Strateginis sprendimas projektuoti objektą būtent šioje vietoje grindžiamas savivaldybės siekiu plėsti aukštos pridėtinės vertės paslaugų tinklą, kuris orientuotas į visus metus veikiantį sveikatingumo sektorių.

Analizuojant sklypo aplinką pastebima rekreacinių objektų koncentracija: greta įsikūrę kempingai, poilsio namai ir vasaros nameliai. Nors ši teritorija jau turi suformuotą rekreacinį charakterį, joje dominuoja sezoninis, pasyvus poilsis. Esamoje struktūroje trūksta kompleksinio sveikatingumo objekto – SPA centro, kuris užpildytų funkcinę nišą. Projektuojamas centras taptų šios teritorijos traukos ašimi, papildydamas esamą kempingų ir namelių infrastruktūrą profesionaliomis sveikatinimo, vandens procedūrų ir terapijos paslaugomis. Pagrindinis fizinis teritorijos privalumas – sklypą supantis miškas, Anykštos upės kaimynystė ir sklypo ribose esantys natūralūs šaltiniai bei nedidelis Šaltupio upelis. Anykščių, kaip ramybės ir sveikatos šaltinio, įvaizdis yra giliai įsišaknijęs Lietuvos kultūrinėje atmintyje. Miškas ir upė čia nuo seno traktuojami kaip dvasinės pusiausvyros atkūrimo erdvė. Kaip rašė klasikas Antanas Baranauskas poemoje „Anykščių šilelis“ (1861):

„Iš visų pusių miškas, kaip siena sustojęs, Viršūnės susipynę, tarytum lingavę, Miglomis aptekę, snaudžia sau ramiai...“

Šią ramybės ir sveikatinimo viziją vėliau plėtojo ir kitas Anykščių rašytojas Antanas Žukauskas-Vienuolis:

„Kas kartą Anykščiuose pabuvojo, tas jų niekada nepamirš, tas visuomet čia vėl norės sugrįžti... Čia ne tik akis pailsi, bet ir siela atsigauna.“

4.1.2. Teritorijos padėtis

Anykščiai yra įsikūrę

šiaurės rytinėje Lietuvos dalyje. Artimiausi didieji miestai, formuojantys pagrindinius

lankytojų srautus, yra Vilnius, Kaunas ir Panevėžys. Regioniniu mastu Anykščiai glaudžiai

sąveikauja su artimiausiais centrais – Utena ir Ukmerge.

Tokia padėtis tarp didžiųjų šalies

aglomeracijų užtikrina nuolatinį lankytojų srautą (žr. 64 pav.)

pav. Teritorijos padėtis didžiųjų miestų atžvilgiu | © Autorė 2025

65 pav. Teritorijos padėtis Anykščių miesto atžvilgiu | © Autorė 2025

Pasirinkta teritorija yra Anykščių miesto centrinėje dalyje, tačiau pasižymi išskirtiniu, rekreacijai palankiu charakteriu. Sklypas yra organiškai įsiliejęs į miesto gamtinį audinį – miškingą masyvą greta Anykštos upės vingio. Tokia lokacija sukuria unikalią situaciją: objektas yra lengvai pasiekiamas ir betarpiškai susietas su svarbiausiais miesto funkciniais mazgais, tačiau gamtinė aplinka ir upės kaimynystė suteikia jam reikiamą izoliaciją nuo urbanistinio triukšmo. Pateiktoje schemoje (žr. 65 pav.) nurodoma teritorijos padėtis Anykščių miesto struktūroje

4.1.3. Teritorijos pasiekiamumas

Vertinant sklypo padėtį Anykščių mieste, išskiriamas puikus ryšys su pagrindinėmis transporto arterijomis Pietinėje ir rytinėje sklypo pusėje praeina intensyvaus eismo krašto keliai KK120 ir KK119, kurie užtikrina patogų atvykimą asmeniniu transportu. Vienas svarbiausių

teritorijos privalumų – Anykščių autobusų stotis (pažymėta simboliu „A“) yra nutolusi per maždaug

1000 metrų atstumą nuo sklypo centro. Tai reiškia, kad objektas yra lengvai pasiekiamas pėsčiomis per 10–12 minučių (žr. 66 pav.).

66 pav. Teritorijos pasiekiamumas automobiliu ir viešuoju transportu | © Autorė 2025

Šalia sklypo yra suprojektuoti dviračių ir pėsčiųjų takai (pažymėti violetine brūkšnine linija), kurie tarnauja kaip pagrindinė rekreacinė jungtis su miestu. Takų tinklas sujungia projektuojamą teritoriją su visomis strategiškai svarbiomis Anykščių dalimis – nuo centrinės miesto aikštės iki svarbiausių lankytinų objektų ir gyvenamųjų rajonų. Takas driekiasi palei Anykštos upės vagą, suteikdama projektuojamam SPA centrui tiesioginę prieigą prie upės krantinės (žr. 67 pav.).

67 pav. Teritorijos pasiekiamumas pėsčiomis ir dviračiu | © Autorė 2025

4.1.4. Aplinkinis kontekstas

Pasirinkta vieta yra unikali tuo, kad ji turtinga ne tik gamtiniu, bet ir itin stipriu kultūriniu karkasu. Sklypas ribojasi su Anykščių dvarviete. Nors senieji dvaro pastatai laikui bėgant sunyko, šiandien dvarvietės teritorija yra aktyviai pritaikyta visuomenės poreikiams: čia sėkmingai veikia

Anykščių regioninio parko direkcija ir Anykščių menų inkubatorius-menų studija. Ši kaimynystė suteikia projektuojamam SPA centrui kultūrinį svorį ir leidžia sveikatinimo funkcijas derinti su menine ir pažintine veikla.

Artimiausioje sklypo aplinkoje dominuoja poilsio paskirties objektai – greta įsikūrę kempingai, stovyklavietės. Nors ši zona jau turi suformuotą rekreacinį identitetą, joje trūksta kompleksines, visus metus veikiančias paslaugas teikiančio objekto, tad projektuojamas SPA centras organiškai užpildo šią funkcinę nišą. 500–1000 metrų spinduliu išsidėstę kiti svarbūs miesto traukos centrai: centrinis Anykščių parkas ir Anykščių Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia. Netoliese yra

Siauruko muziejus. Visų šių objektų visuma suformuoja visapusišką rekreacinę ekosistemą (žr. 68 pav.)

68 pav. Teritorijos aplinkinis kontekstas | © Autorė 2025

4.1.5. Gamtinis kontekstas

Šis sklypas pasižymi unikaliu gamtiniu kontekstu, kurį geriausiai apibūdina miesto salos fenomenas. Įsikūrusi upių santakų ir slėnių zonoje, teritorija iš visų pusių yra apsupta vandens – iš šiaurės ją juosia Anykštos upė, o iš pietų ir rytų glėbia Šaltupio upelis, todėl sklypas tampa natūraliai izoliuotu gamtos prieglobsčiu pačiame miesto audinyje. Pasižymėdamas išskirtiniu pusiasalio efektu, sklypas yra tarsi įsispraudęs tarp upių ir miško masyvo, todėl savo ramybe ir gamtine struktūra jis tampa lyg unikali sala mieste Pačios teritorijos reljefas yra itin palankus statyboms: sklypas yra lygus, pasižymintis tik lengvais, projektavimui nereikšmingais nuolydžiais link upelių pakrančių. Šią vandens apsuptį papildo vertingi žalieji plotai – į šiaurę ir vakarus driekiasi Mickūnų girininkijos valstybinės reikšmės miškai, suteikiantys sklypui privatumo ir saugantys nuo urbanistinio triukšmo. Nors sklypas nepatenka tiesiogiai į saugomas zonas, visai šalia, šiaurės vakarinėje pusėje už Šventosios upės, prasideda NATURA 2000 teritorija. Tokia artima kaimynystė užtikrina, kad aplinkinis kraštovaizdis yra saugomas Europiniu mastu, todėl bendra aplinka išliks nepakitusi, o masinė agresyvi statyba šioje zonoje nebus leidžiama. (žr. 69 pav.)

4.1.6. Sklypas Anykščių miesto bendrajame plane

Šis sklypas orientuotas į viešąjį interesą, paslaugas ir rekreaciją (žr. 70 pav.).

Skypo techniniai rodikliai:

Funkcinė zona: Specializuotų kompleksų zona (SK)

Leistini žemės naudojimo būdai:

V: Visuomeninės paskirties teritorijos (mokyklos, darželiai, gydymo įstaigos, kultūros objektai).

K: Komercinės paskirties objektų teritorijos (viešbučiai, prekybos paslaugos, maitinimas).

R: Rekreacinės teritorijos (poilsio aikštelės, parkai, kempingai, turizmo bazės).

B: Bendrojo naudojimo teritorijos (miestų aikštės, parkai, skverai – atviros erdvės).

Sklypo plotas: 8600 m2

Maksimalus pastatų aukštis: 10 m (leistina mažaaukštė statyba)

Užstatymo tankis (UT): 30%

Užstatymo intensyvumas (UI): 0,35

70 pav. Iškarpa iš Anykščių miesto bendrojo plano | © Autorė 2025

4.1.7. Esamos situacijos tyrimai vietoje

Atliktose fotofiksacijose (žr. 71-75 pav.)

atskleidžiama esama sklypo urbanistinė ir gamtinė situacija. Atliktose fotofiksacijose akivaizdu, jog nagrinėjamą sklypą gaubia stiprus gamtinis karkasas. 71 pav. fiksuojamas pėsčiųjų tiltas per Anykštos upę, užtikrinantis susisiekimą su aplinkinėmis teritorijomis, o 72 pav. matomas suformuotas perėjimas per upelį link sklypo ir natūraliai susiformavę žmonių takai liudija apie aktyvų teritorijos lankomumą. Gamtinį sklypo charakterį pabrėžia 73 pav. matomas upelis, veikiantis kaip natūralus barjeras tarp gatvės ir sklypo, bei 74 pav. užfiksuota Šaltupio upelio vaga su pėsčiųjų suformuotu tilteliu, rodanti realų poreikį patogiam rekreaciniam judėjimui pakrante.

4.1.8. Išvados

Atlikta išsami Anykščių mieste pasirinktos teritorijos vietos ir konteksto analizė leido identifikuoti pagrindinius projektuojamo objekto potencialus, urbanistinius ryšius ir gamtines charakteristikas:

Strateginis potencialas ir poreikis

Anykščiai turi oficialų kurortinės teritorijos statusą, o miesto plėtros strategijoje sveikatingumo turizmo modernizavimas įvardijamas kaip prioritetinė kryptis. Analizė atskleidė, kad nagrinėjamoje zonoje dominuoja sezoninis, pasyvus poilsis, todėl trūksta kompleksinio, visus metus veikiančio sveikatingumo objekto, kuris užpildytų šią funkcinę nišą.

Salos mieste fenomenas

Sklypas pasižymi unikalia gamtine izoliacija – iš šiaurės jį juosia Anykštos upė, vakaruose teka šaltinėlis, o iš pietų ir rytų pusės teka Šaltupio upelis Šis salos efektas sukuria ramybės oazės jausmą, užtikrinant betarpišką ryšį su gamta ir natūralią apsaugą nuo urbanistinio triukšmo.

Kultūrinis ir gamtinis karkasas

Teritorija ribojasi su Anykščių dvarviete, kurioje veikia Menų inkubatorius. Tai leidžia sveikatinimo funkcijas derinti su menine ir pažintine veikla Gamtinį kontekstą stiprina kaimynystėje esantys valstybinės reikšmės miškai ir NATURA 2000 teritorija, garantuojanti, kad aplinkinis kraštovaizdis išliks nepakitęs.

Emocinė vertė

Anykščių, kaip ramybės vietoso, įvaizdis yra giliai įsišaknijęs Lietuvos kultūrinėje atmintyje Miškas ir upė čia istoriškai traktuojami kaip dvasinės pusiausvyros atkūrimo erdvė, o tai tiesiogiai koreliuoja su neuroarchitektūros siekiu kurti aplinką, kuri gydo.

4.2 ARCHITEKTŪRINIO OBJEKTO FORMAVIMO GALIMYBĖS

4.2.1. Programa

Analizuojant pastato programinius sprendinius, esminiu atspirties tašku tampa sklypo pasiekiamumo apribojimai.

Vienintelis galimas patekimas į sklypą numatytas iš vakarinės pusės, o tai tiesiogiai lemia reprezentacinio mazgo ir pagrindinio įėjimo vietą (žr. 76 pav.).

Kadangi esamą situaciją apsunkina gamtinė kliūtis – sklypą ir kelią skirianti upė – projekte numatomas naujai formuojamas tiltas. Šis sprendinys ne tik

užtikrina logistinį funkcionavimą, bet ir diktuoja visą tolesnį zonų išdėstymą: nuo viešiausios vakarinės dalies iki privatumo reikalaujančių erdvių sklypo gilumoje.

Pastato funkcinė programa

remiasi chalato kelio principu, kuris šiame projekte tampa esminiu komplekso sėkmės ir paslaugų kokybės rodikliu.

Galimybė visas komplekso erdves – nuo gyvenamųjų numerių iki baseinų ar masažo kabinetų – pasiekti vilkint chalatą, nekertant lauko teritorijų ar viešųjų erdvių (tokių kaip recepcija ar pagrindinis restoranas), yra pagrindinis lankytojų komforto garantas (žr. 77 pav.).

1. Reprezentacinė ir aptarnavimo zona (įėjimo mazgas):

• Recepcija;

• Restoranas (virtuvės blokas, sandėliai, salė, lauko terasa);

• Administracija;

• Techninės/ūkinės patalpos (prekių priėmimo rampa, atliekų rūšiavimo patalpa, ir pan.).

3. Aktyvaus poilsio ir vandens zona

• Persirengimo blokas (atskiri vyrų/moterų/šeimų persirengimo kambariai, dušai, tualetai, spintelės);

• Vandens ir pirčių paslaugų zona;

• Sporto zona;

• Techninis rūsys/aukštas (po baseinu būtinos patalpos aptarnavimo įrangai).

4.2.2. Koncepcija

2. Gyvenamoji zona

• Kambariai;

• Aptarnavimo mazgai (kiekviename aukšte – švarios patalynės sandėlis, nešvarios skalbyklos šachta, valymo inventoriaus patalpa);

• Bendros erdvės (mažos poilsio salelės).

4. Pasyvaus poilsio ir terapijų zona

• Terapinių paslaugų kabinetai;

• Meditacijos ir tylos zonos (erdvė be tiesioginės šviesos, skirta poilsiui po procedūrų).

Projekto architektūrinė raiška formuojama per jautrų ir betarpišką dialogą su unikaliu vietos kraštovaizdžiu. Analizuojant sklypą kaip uždarą, vandenų apsuptą ekosistemą, ieškoma formų, kurios ne dominuotų, o organiškai pratęstų esamas gamtines struktūras. Nagrinėjamos dvi tūrinės kryptys siekia akcentuoti pagrindinius vietovės elementus– upes ir jų dinamišką tėkmę bei miško masyvą (žr. 78 pav.)

Koncepcija I:

Dialogas su vandeniu

Akcentuojamas ryšys su vandeniu, sklyposalos charakteris ir formos plastika.

Koncepcija II: Miško linijos tąsa

Akcentuojamas miško masyvas, plyno lauko užpildymas ir pastatas kaip miško dalis.

4.2.3.

Pirmasis variantas – Dialogas su vandeniu

Pagrindinis sklypo bruožas – keturių upių ir upelių apsuptis, formuojanti gamtinės salos įspūdį. Tūris čia neturi griežtų, statiškų kampų; jis projektuojamas kaip tiesioginis atsakas į vandens vagų plastiką. Pastato tūris konceptualiai traktuojamas kaip reljefo tąsa – jis tarsi išnyra iš žemės paviršiaus, pamažu įgydamas formą. Kylantis tūris plastiškai išsišakoja, reaguodamas į aplinkines upių vagas Tokiu būdu architektūra iš lygios plokštumos virsta skulptūrišku tūriu (žr. 79 pav.) 79 pav. Pirmo varianto koncepinės schemos | © Autorė 2026

Projektuojamo komplekso architektūrinė patirtis prasideda nuo simbolinio perėjimo per upę, kuris fiziškai ir emociškai atskiria poilsio erdvę nuo kasdienių rūpesčių. Pėsčiųjų tiltas formuojamas tiksliai ant pastato centrinės ašies, todėl lankytojas jau eidamas tiltu gali matyti perspektyvą į kitą sklypo galą, kur čiurlena upelis. Tuo tarpu automobiliams skirtas tiltas suprojektuotas taip, kad nukreiptų transporto srautą tiesiai į požeminę automobilių saugyklą. Toks sprendimas leidžia visą antžeminę teritoriją palikti pėstiesiems, išsaugant vientisą žaliąjį plotą ir ramybę sklypo paviršiuje (žr. 80-82 pav.)

Pastatas skirstomas į du korpusus, kuriuos jungia bendras įėjimo mazgas (šiltas stiklinis holas):

• Šiaurinis sparnas (Aktyvumas ir bendruomenė): Šis korpusas yra skirtas bendruomenei prieinamoms erdvėms ir aktyvaus poilsio – baseino ir kitų vandens paslaugų – zonai. Šiuo sprendimu išnaudojamas plynas laukas, kuris, įrengus ten baseino infrastruktūrą ir terasasas, nesugadina natūralaus reljefo. Šioje pusėje dominuoja Anykščių upės čiurlenimas, o tiesioginis vaizdas į upę atsiveria tiek iš baseino erdvės, tiek iš restorano terasos.

• Pietinis korpusas (Ramybė ir privatumas): Šis korpusas skirtas pasyviam poilsiui ir gyvenamajai paskirčiai. Jis orientuotas į tankų mišką, sukuriant maksimalią ramybę ir atsiribojimą nuo aktyviosios zonos šurmulio. Gyvenamosios zonos projektuojamos taip, kad pro langus atsivertų raminantis miško vaizdas.

4.2.4. Antrasis variantas – Miško linijos tąsa

Sklypui būdingas tankus miško masyvas, kurio vientisumą nutraukia vienoje dalyje esantis plynas laukas. Ši tuštuma gamtinėje struktūroje tampa pagrindiniu projektavimo atspirties tašku. Pastato tūris projektuojamas kaip minkštas, plastiškas intarpas, kuris užpildo erčią ir savo forma pratęsia miško kontūrą (žr. 83-86 pav.).

83 pav. Antro varianto koncepinės schemos | © Autorė 2026

Pagrindinė projekto koncepcija remiasi plyno sklypo užstatymu, kuris traktuojamas kaip tankaus miško masyvo tęsinys, suformuojantis vientisą gamtinį ir architektūrinį audinį. Patekimas į šią teritoriją tampa simboliniu perėjimu: pėstieji į sklypą patenka kirsdami upę tiltu, kuris tarnauja kaip savotiška pereinamoji erdvė, kviečianti lankytoją į ramią gamtinę aplinką. Tuo tarpu automobilių srautas yra griežtai atskirtas – jiems numatytas atskiras tiltas, vedantis tiesiai į požeminę saugyklą, projektuojamą po pastato kontūru, taip išlaikant sklypo paviršių be transporto priemonių ir paliekant jį tik gamtai ir žmonėms.

Pats pastato tūris formuojamas atkartojant esamos miško erčios kontūrą, o jo vidinis zonavimas grindžiamas aiškiu viešumo ir privatumo zonavimu. Vakarinėje dalyje telkiamos socialiai aktyvios zonos – restoranas, lauko terasa bei aktyvaus poilsio ir baseinų erdvė, o judant gilyn į sklypą, projektuojamos gyvenamosios patalpos ir pasyvaus poilsio zonos. Fasadų sprendimai tiesiogiai reaguoja į supantį kraštovaizdį: į tankų mišką orientuota banguota fasado linija leidžia pastatui organiškai integruotis į medžių masyvą, o priešingoje pusėje, palei sklypo ribą, išlaikomas tiesus fasadas. Kad pastatas neprarastų dinamiškumo, ši tiesioji dalis paįvairinama įgilintomis lauko terasomis, pro kurias atsiveria tiesioginis vaizdas į Anykštos upę ir girdimas raminantis jos čiurlenimas, papildantis bendrą sklypo atmosferą.

4.2.5. Tūrinių pastato variantų palyginimas

Kriterijus I variantas: Dialogas su vandeniu II variantas: Miško linijos tąsa

Pagrindinė koncepcija

Tūrinė forma

Architektūrinis tūris kaip tiesioginis atsakas į keturių upių ir upelių apsuptį, kuri formuoja gamtinės salos įspūdį

Skulptūriškas ir iš žemės paviršiaus išnyrantis tūris, reaguojantis į upių vingius

Architektūra kaip plastiškas intarpas, kuris užpildo miško plynę ir pratęsia jo kontūrą

Pastato tūris formuojamas atkartojant esamos miško erčios (plyno lauko) kontūrą

Struktūrinė schema

Funkcinis zonavimas

Santykis su gamtiniu kontekstu

Pastatas skirstomas į du korpusus (šiaurinį ir pietinį), sujungtus šiltu stikliniu holu

Šiaurinis korpusas: aktyvus poilsis, bendruomenė

Pietinis korpusas: privatumas, ramybė, gyvenamosios erdvės

Pastatas kaip reljefo tąsa, plastiškai reaguojanti į vandens sroves

Vientisas tūris, sudarytas iš plastiškai sujungtų apvalių formų, kurios reprezentuoja skirtingas funkcijas

Vakarinė dalis: socialiai aktyvios zonos (restoranas, baseinai)

Rytinė dalis: einant gilyn į sklypą, numatomos privačios ir ramios erdvės/funkcijos

Banguota fasado linija organiškai integruojasi į gamtinį kontekstą

Panašumai Abu variantai naudoja chalato kelio vidinio patalpų zonavimo principą

Srautų atskyrimas: du tiltai (pėsčiųjų ir automobilių)

Automobiliai nukreipiami į požeminę saugyklą

5 lentelė. Koncepcijos/ tūrinių variantų palyginimas | © Autorė 2026

5. PROJEKTO AIŠKINAMASIS RAŠTAS

5.1

KONCEPCIJA

Atlikus galimybių studiją, buvo išrinktas 1 variantas – projektas „Dialogas su vandeniu“. Šio projekto koncepcija kuria harmoningą ryšį tarp gamtos ir architektūros. Pagrindinis sklypo bruožas –jį supantys keturi upeliai ir upės, formuojantys gamtinės salos įspūdį. Pastato tūris neturi griežtų kampų, jis formuojamas kaip tiesioginis atsakas į vandens vagų plastiką ir konceptualiai traktuojamas kaip reljefo tąsa, išnyranti iš žemės ir pamažu virstanti skulptūrišku tūriu. Architektūrinė patirtis šiame komplekse prasideda nuo simbolinio perėjimo per upę, kuris emociškai atskiria poilsio erdvę nuo kasdienybės. Ant pastato ašies suformuotas pėsčiųjų tiltas lankytojui iškart atveria perspektyvą į kitame sklypo gale čiurlenantį upelį. Tam, kad paviršiuje būtų išsaugota ramybė ir vientisas žaliasis plotas, skirtas išskirtinai pėstiesiems, automobilių srautas atskiru tiltu nukreipiamas tiesiai į požeminę saugyklą (žr. 87 pav.).

5.2 SKLYPO PLANO SPRENDINIAI

Sklypo plano sprendiniuose didžiausias dėmesys skiriamas natūralios gamtos išsaugojimui. Siekiant nekenkti esamai miškingai aplinkai, teritorijoje vengiama grubios intervencijos – čia numatomi tik natūralūs miško takai bei pastato perimetru besidriekianti lauko terasa. Norint atverti kompleksą ir sukurti glaudų ryšį su kaimynystėje esančiomis erdvėmis, projektuojami papildomi pėsčiųjų tilteliai ir takai, vedantys į gretimas teritorijas. Nors sklypas išlaiko laukinės gamtos charakterį, jame subtiliai integruojamos kelios papildomos funkcinės zonos: šalia restorano numatoma vaikų žaidimų aikštelė, o ant pagrindinės pastato ašies, prie pat upės kranto, suprojektuotas nedidelis amfiteatras, sukuriantis jaukią erdvę poilsiui (žr. 88 pav.).

88 pav. Projektuojamos teritorijos sklypo planas | © Autorė 2026

5.3 PASTATO TŪRINIAI ERDVINIAI SPRENDINIAI

5.3 PASTATO PROGRAMA, FUNKCINIAI RYŠIAI

Pastato programa ir funkciniai ryšiai suplanuoti siekiant užtikrinti intuityvų bei sklandų lankytojų judėjimą. Komplekso širdis – centrinėje pastato dalyje suprojektuotas pagrindinis įėjimas. Čia atvykusius svečius pasitinka erdvus holas, veikiantis kaip pagrindinė ašis, iš kurios lankytojų srautai patogiai paskirstomi į skirtingas erdves.

Pats pastatas yra funkciškai ir vizualiai skaidomas į dvi pagrindines dalis. Vienoje iš jų suplanuota aktyvesnė, laisvalaikiui skirta zona, kurioje veikia restoranas bei baseino ir pirčių kompleksas. Kitoje pastato dalyje įkurta ramesnė, poilsiui ir sveikatinimui dedikuota erdvė – joje įrengti viešbučio kambariai bei įvairių procedūrų kabinetai. Abiejų šių pastato dalių vidaus planiniai sprendimai pasižymi organiškumu: lanksčios ir plastiškos patalpų formos atliepia bendrą pastato architektūrinę koncepciją ir gamtinę aplinką (žr. 90 ir 91 pav.).

5.4 PASTATO PLANINIAI SPRENDINIAI

5.4.2. 1 aukšto planas

5.4.4. Projektuojamo pastato patalpų eksplikacijos

95 pav. Projektuojamo pastato vakarinės pastato dalies eksterjero vizualizacija | © Autorė 2026

Projekto architektūrinė išraiška pabrėžia organiško susiliejimo su aplinka idėją – pastato tūris natūraliai iškyla iš esamo reljefo. Judant nuo kelio pusės gilyn į teritoriją, pastatas tolygiai kyla aukštyn, kol galiausiai pasiekia aukščiausią tašką, kur per erdvias vitrinas maksimaliai atsiveria į supančio miško ir upelių panoramą. Pastato fasadams būdingas ritmiškumas, formuojamas per vertikalius fragmentus, tarp kurių dominuoja stambios medinės lamelės. Šis estetinis sprendimas atkartoja aplinkui esančių medžių kamienų vertikalumą, taip dar labiau sustiprinant architektūros ir natūralios gamtos ryšį (žr. 95, 96 pav.).

96 pav. Projektuojamo pastato fasadai | © Autorė 2026

5.6 INTERJERO SPRENDINIAI

Projekto interjero koncepcija pratęsia išorinę pastato architektūrą, kurdama ramią ir gamtai artimą atmosferą. Visas interjeras projektuojamas išskirtinai naudojant natūralias medžiagas. Ypatingas dėmesys skiriamas šviesai – patalpose kuriamas netiesioginis, minkštai išsklaidytas apšvietimas. Dienos metu interjerą nuolat keičia ir pagyvina natūralios šviesos žaismas, krentantis pro vertikalius langus bei stoglangius. Siekiant dar labiau pabrėžti pastato organiškumą ir gamtinį charakterį, vidaus erdvėse atsisakoma griežtų linijų ir vengiama smailių kampų. Vietoj jų dominuoja aptakios, plastiškos formos (žr. 98 ir 99 pav.).

NEUROARCHITEKTŪROS PRINCIPŲ TAIKYMAS INTERJERE

5.7 KONSTRUKCINIAI SPRENDINIAI

Pagrindinė projektuojamo pastato laikančioji konstrukcija – masyvios medinės lamelės. Šiame projekte jos atlieka dvejopą vaidmenį: iš vienos pusės, jos veikia kaip stiprus estetinis elementas, formuojantis išraiškingą, vertikalų fasado ritmą, iš kitos pusės – jos atlieka svarbią konstrukcinę funkciją, patikimai perimdamos ir paskirstydamos pastato apkrovas (žr. 101 pav.). Pastato vidinių erdvių stabilumas ir erdvinis standumas yra užtikrinamas projektuojant kolonų bei laikančiųjų sienų sistemą. Ši vidinė karkaso sistema lanksčiai prisitaiko prie kintančio pastato tūrio: rytinis komplekso korpusas yra dviejų lygių (viršžeminių), o vakariniame korpuse dominuoja vienas lygis, pasižymintis aukštesnėmis lubomis. Po visu pastato perimetru įrengiama požeminė automobilių saugykla (žr. 102 pav.).

Pastato fasadui naudojamos „sunkios“ medžio lamelės nėra tik pasyvi apdaila – jos atrodo lyg pačios žemės tąsa, išaugančios tiesiai iš reljefo. Būtent šis medžio masyvumas ir vertikalumas tampa pagrindiniu, vizualiai dominuojančiu pastato akcentu, kuriančiu monumentalią estetiką.

102 pav. Projektuojamo pastato fasado fragmentas | © Autorė 2026

103 pav. Projektuojamo pastato fasadų sprendinius aiškinančios schemos| © Autorė 2026

5.8 PASTATO PRITAIKYMAS ŽMONĖMS SU NEGALIA

Visas projektuojamas kompleksas ir jo aplinka kuriami laikantis universalaus dizaino principų. Sprendiniai griežtai atitinka STR 2.03.01:2019 „Statinių prieinamumas“ reikalavimus, todėl tiek sklypo teritorija, tiek visos pastato vidaus erdvės yra visapusiškai ir be kliūčių pritaikytos

žmonėms su negalia. Sklandus judėjimas tarp skirtingų pastato lygių garantuojamas visose komplekso dalyse. Į viršutinius aukštus patekimas žmonėms su negalia numatomas pritaikytais liftais – jie patogiai pasiekiami tiek viešbučio kambarių zonoje, tiek aktyviojoje baseino ir pirčių zonoje. Siekiant užtikrinti maksimalų komfortą, visuose pastato aukštuose, kiekviename sanitarinių mazgų bloke, yra suprojektuoti specialūs sanitariniai mazgai, pritaikyti žmonių su negalia poreikiams.

5.9 PRIEDANGOS ĮRENGIMAS

Priedanga įrengiama požeminėje automobilių saugykloje. Ši patalpa yra suprojektuota laikantis STR 2.07.02:2024 „Slėptuvės, kolektyvinės apsaugos statinio ir priedangos projektavimo ir įrengimo reikalavimai“ nuostatų. Priedangos patalpoms (-1A aukšte) skirta 144.41 m². Vertinant STR 2.07.02:2024 priedangų projektavimo reikalavimus, vienam žmogui (be specialių gultų, tik sėdimos/stovimos vietos) rekomenduojama skirti apie 1.5 m² ploto, todėl priedanga gali sutalpinti apie 95 žmones (144.41 m² / 1.5 m²). Į šį skaičių telpa maksimalus viešbučio užimtumas (25 kambariai × 2 žm. = 50 svečiai), papildomi SPA/restorano lankytojai bei personalas. Siekiant užtikrinti savarankišką ir sklandų funkcionavimą ekstremalių situacijų metu, priedangos viduje suplanuota galimybė įrengti visą būtinąją infrastruktūrą: sanitarinius mazgus, vandens bei elektros tiekimo patalpas, medicinos punktą ir sandėliavimo erdvę atsargoms. Saugiai evakuacijai yra suprojektuotas pagrindinis išėjimas iš priedangos, esantis vakarinėje sklypo dalyje. Jis numatomas pro avarinį priedangos liuką, kuris, siekiant užtikrinti maksimalų saugumą galimų griūčių atveju, yra nutolęs 10 metrų atstumu nuo pastato kontūro.

5.10 PASTATO PRIEŠGAISRINĖ SAUGA

Visi pastato gaisrinės saugos sprendiniai parengti vadovaujantis statybos techniniu reglamentu STR 2.01.01(2):1999 „Esminiai statinio reikalavimai. Gaisrinė sauga“. Sklandžiai ir saugiai žmonių evakuacijai iš pastato yra suprojektuotos specialios evakuacinės laiptinės bei numatyti evakuaciniai išėjimai, atitinkantys keliamus normatyvinius reikalavimus ir užtikrinantys greitą pasišalinimą pavojaus atveju. Šalia pastato esantis natūralus vanduo gaisro atveju gali būti operatyviai panaudojamas kaip papildomas ir greitai pasiekiamas resursas ugnies gesinimui.

5.11 PASTATO SOCIALINIAI-EKONOMINIAI RODIKLIAI

Rodiklis

Kiekis / Plotas

Viešbučio kambarių skaičius 25 vnt.

Restorano plotas 183,66 m²

Procedūrų paslaugų erdvės plotas 320,78 m² (įskaičiuojant procedūrų, masažų ir druskų kambarių zonas)

Baseino ir pirčių zonos plotas 438,52 m² (įskaičiuojant baseino zoną, pirtis ir poilsio erdvę)

Automobilių stovėjimo vietų skaičius 36 vnt. (iš jų 2 vnt. pritaikytos žmonėms su negalia)

6 lentelė. Pastato socialiniai-ekonominiai rodikliai| © Autorė 2026

5.12 BENDRIEJI STATINIO RODIKLIAI

Pavadinimas

Rodiklis Pastabos

Sklypo plotas 8600 m² –

Maksimalus pastato aukštis 8,95 m Maksimalus leistinas yra 10 m.

Užstatymo plotas

2174,06 m² –

Užstatymo tankis (UT) 25,28 % Maksimalus leistinas yra 30 %. (Apskaičiuota: 2174,06 m² / 8600 m² * 100).

Užstatymo intensyvumas (UI) ~0,35

Maksimalus leistinas yra 0,35 (Apskaičiuota: 3075,79 / 8600).

Bendrasis pastato plotas 5657,52 m² Visų trijų lygių suma (-1 a., 1 a. ir 2 a.)

Požeminis pastato plotas (-1 a.) 2581,73 m² –

Antžeminis pastato plotas 3075,79 m² Sudaro 1-o ir 2-o aukštų suma (2174,06 m² + 901,73 m²).

Naudingas plotas 5420,04 m² Gautas iš bendrojo pastato ploto atėmus laiptinių ir tambūrų plotą.

7 lentelė. Pastato bendrieji statinio rodikliai| © Autorė 2026

6. STRUCTUM IŠMANUSIS MIESTAS 12 RĖMĖJŲ PRODUKTAI

Natūralaus akmens faktūros trinkelės / plokštės (pvz., „Hansa“)

Šios grublėto paviršiaus trinkelės būtų klojamos lauko erdvėse, tokiose kaip pėsčiųjų tiltas per upę, pagrindiniai tranzitiniai takai. Jų faktūra ir atsparumas slydimui drėgnu oru puikiai atskirs intensyvaus judėjimo zonas nuo lėto poilsio erdvių.

Fasadinių medžio lamelių ir klijuotos medienos sistemos

Šios masyvios medienos konstrukcijos būtų montuojamos kaip pagrindinis pastato fasado elementas ir laikančioji sistema.

- Priešgaisrinė sauga (XTRALIS (Honeywell) aspiracines (VESDA) arba linijines (OSID) dūmų aptikimo sistemos)

- Nematoma perimetro apsauga (CIAS perimetro apsaugos sistemos arba BOSCH detektoriai)

- Praėjimo ir srautų kontrolė (ARITECH (Carrier) žmonių srautų valdymo sprendimai)

- Vaizdo stebėjimas (BOSCH arba 360 VISION TECHNOLOGY vaizdo stebėjimo kameros)

LINELIT COB TW juostos

Pritaikymas viešbučio kambariuose, masažo erdvėse (lankytojai ir darbuotojai galės pritemdyti šviesą ir padaryti ją gintarinio/šilto atspalvio) ir baseinų zonoje: galimas scenarijų kūrimas – ramesnėje, introspektyvioje baseino erdvėje, naudoti šiltą ir silpną apšvietimą, paslėptą po aptakiomis formomis ir gultais.

Fasadinės žaliuzės

Kadangi projekte numatomi dideli vitrininiai langai, tai veiksminga priemonė, padedanti sulaikyti didžiąją dalį tiesioginių saulės spindulių. Dienos metu jos apsaugo patalpas nuo perkaitimo, taip sumažindamos oro kondicionavimo išlaidas.

Ekstensyvūs žalieji stogai

Stogui pasirenkamos pilnai sukomplektuotos „Icopal“ žaliųjų stogų sistemos. Šios sistemos

efektyviai sulaiko lietaus vandenį, pagerina oro kokybę bei didina vietos biologinę įvairovę Konstrukciniam pastato saugumui užtikrinti po augaliniu sluoksniu numatoma įrengti specialias „Icopal“ dangas, atsparias šaknų prasiskverbimui.

Tai garantuoja ilgalaikę hidroizoliaciją ir visiškai atitinka aukščiausius projekto tvarumo standartus.

Akustinės dizaino plokštės

Baseino persirengimo patalpose naudojamos CEWOOD dizaino plokštės, kurios ne tik vizualiai pagyvina edvę, bet ir gerina patalpų akustiką.

Fasado apdaila: „EJOT“ armavimo tinkleliai ir profiliai

Tinkuojamiems fasadams (ETICS sistemoms) būtinas patikimas armavimas, kad fasadas netrūkinėtų nuo temperatūrų svyravimų. Čia siūlau naudoti „EJOT“ armavimo tinklelius bei specialius „EJOT“ fasadinius profilius (kampams, langų angokraščiams, deformacinėms siūlėms). Tai užtikrins, kad išraiškingas molio tinkas aplink medines lameles ir stiklus išliktų stabilus ir estetiškas ilgą laiką.

Kaip pagrindinį projekto rangovą ir vystytoją rekomenduojama pasirinkti „YIT Lietuva“, kadangi ši kompanija siūlo platų ir integruotą paslaugų spektrą, būtiną šiam kompleksiniam projektui realizuoti. SPA centro koncepcija reikalauja ne tik pačio pastato, bet ir sudėtingų aplinkos bei infrastruktūros sprendinių – pėsčiųjų bei automobilių tiltų per upelius įrengimo, sklandaus srautų valdymo. YIT Lietuva“ specializuojasi tiek viešųjų, komercinių pastatų statyboje, tiek kelių, tiltų bei tunelių tiesime.

IMI TA dinaminiai balansavimo ir valdymo vožtuvai su išmaniosiomis pavaromis

Ši sistema itin tiksliai (proporcingai) reguliuoja energijos srautus į skirtingas pastato dalis, todėl užtikrins tobulą mikroklimatą kiekvienam lankytojui individualiai visose patalpose.

Vaikų žaidimų aikštelė ir guminė danga

Projektuojant sklypo infrastruktūrą, šalia restorano numatyta vaikų žaidimų aikštelė. Siekiant išlaikyti harmoningą ryšį tarp natūralios aplinkos ir pastato architektūrinės koncepcijos, pasirenkamas šio gamintojo medinis žaidimų kompleksas. Natūralaus medžio konstrukcijos estetiškai dera prie fasade dominuojančių vertikalių medžio lamelių. Vaikų saugumui užtikrinti po įrenginiais numatoma to paties gamintojo saugi guminė danga. Jai tikslingai parenkami neutralūs atspalviai – taip siekiama išvengti vizualinio triukšmo,

Panasonic PACi NX serijos įrenginiai, pritaikyti didelės drėgmės patalpoms

SPA centre suprojektuota baseino zona, kurioje vandens garavimas yra neišvengiamas. Tinkamai sureguliuotas drėgmės lygis ir temperatūra suteiks lankytojams komforto.

„DURUS EasyFinish“ polipropileno fibra

Projektuojamos požeminės automobilių saugyklos grindų betonavimui numatoma alternatyva tradiciniam plieniniam armatūros tinklui – tūrinis armavimas struktūrine polipropileno fibra. Šis sprendinys leidžia reikšmingai optimizuoti statybos procesus bei sumažinti projekto įgyvendinimo kaštus, kadangi visiškai eliminuojami imlūs laikui metalinės armatūros logistikos, klojimo darbai. Generalinis projektuotojas

Siekiant techniškai tvarkingai realizuoti sudėtingą pastato architektūrinę koncepciją, projekto inžinerinių dalių bei detalaus plano rengimui pasitelkiama inžinerinio projektavimo kompanija UAB „Projektavimo sprendimai“. Ši komanda atliktų generalinio projektuotojo funkcijas.

Energijos kaupikliai

Techninėse patalpose projektuojami pramoniniai energijos kaupikliai. Jie kaups energiją ir užtikrins nepertraukiamą elektros tiekimą kritinėms pastato sistemoms (priedangos vėdinimui, avariniam apšvietimui, baseinų filtravimui) net ir dingus elektrai tinkle.

Hidroizoliacija šlapiose patalpose

Baseinų vonioms ir drėgnoms patalpoms rekomenduojama naudoti specializuotas „Schomburg AQUAFIN“ serijos hidroizoliacines membranas. Plytelių klijavimui baseinuose puikiai tiks ypač elastingi klijai, o plytelių siūlėms (ypač druskų kambaryje ir baseine) – epoksidiniai „ASODUR“ siūlių glaistai. Jie yra atsparūs chemikalams, druskoms ir baseinų vandeniui, todėl užtikrins, kad interjeras išliks nepažeistas, higieniškas ir estetiškas.

Reljefinės akustinės plokštės su infuzuotu kvapu

Šios inovatyvios akustinės plokštės rekomenduomama numatyti viešbučio kambariuose. Jos efektyviai sklaido garso bangas bei sugeria aidą, taip garantuodama nepriekaištingą garso komfortą. Į plokščių struktūrą gamybos metu integruoti natūralūs eteriniai aromatai, kurie lėtai bei tolygiai išsiskiria į aplinką be jokių papildomų elektrinių difuzorių.

Lauko poilsio erdvės: „VikingDome“ berėmiai kupolai

Lauko poilsio ir meditacijos zonoms formuoti pasirenkami Lietuvos gamintojo „VikingDome“ inovatyvūs berėmiai kupolai. Tai iš aukščiausios kokybės UV spinduliams atsparaus polikarbonato gaminamos sferinės struktūros. Unikali šio gaminio savybė – visiškas konstrukcinių rėmų nebuvimas. Tai leidžia sukurti tobulai skaidrią, minimalistinę erdvę, užtikrinančią netrukdomą 360 laipsnių panoraminį matomumą