Pagalba meškinui ir kitos istorijos

Turinys

Pagalba meškinui

Igor Plohl, iliustravo Vitor Hugo Matos

Kai užaugsiu

Majda Koren, iliustravo Greta Alice

Ponas Kurmis ir radinių biuras

Saško Dermanskyj, iliustravo Lisa Penedo

Chameleonas, kuris nepažino spalvų

Marta Curtis, iliustravo Raimonda Nabažienė

Sparnuotos kanopos

Olha Kryštopa, iliustravo Teja Milavec

Dafnė pametė uodegą

Evelina Daciūtė, iliustravo Catarina Glam

Geriausia dovana

Virgis Šidlauskas, iliustravo Iryna Biluta

Kur keliauji, Leonai?

Maša Ogrizek, iliustravo Kristina Valko

Suk lėkštę,

Rita Sineiro, iliustravo Tamara Rimele

Kas antrą dieną

Adélia Carvalho, iliustravo Marija Kozyrenko

Apie mergaitę Oliunią ir voveraitę Pūkuotukę

Olena Lotocka, iliustravo Marija Smirnovaitė

Liusė ir drugelis

Ignė

Darka Erdelji

Pagalba meškinui

Igor Plohl, iliustravo Vitor Hugo

Matos

Kartą meškinas iškrito iš seno aukšto ąžuolo. Norėjo pasmaguriauti laukinių bičių medumi, bet netyčia paslydo.

Nespėjo nei „bum“, nei „trakšt“ pasigirsti, kai tėškėsi žemėn ir susilaužė abi galines letenas. Kol jos gijo, teko naudotis neįgaliojo vežimėliu.

– Ajajai... –

dūsavo paršeliai, aplankę sužeistą

draugą. – Vargšeli, tau tiek daug pagalbos reikės! Bet mes mielai padėsime. Tu tik pasakyk, kuo galime būti naudingi!

– Oi, ačiū, – širdingai padėkojo meškinas. – Laimei, dar daug ką galiu pats.

– Vis tiek gal galime kuo padėti? – nerimavo paršeliai.

– Gal ir galėtumėt, – svarstė meškinas. – Kai pavargs letenos, būtų puiku, jei padėtumėt stumti vežimėlį. Noriu aplankyti tetulę voverę – ji gyvena labai toli. – Žinoma! – apsidžiaugė paršeliai. – Mielai tave palydėsime!

Taip jie iškeliavo. Meškinas pats stūmėsi vežimėlio ratus, o paršeliai linksmai trepsėjo iš paskos. Tap tap, tap tap skambėjo jų žingsniai.

Iš pradžių kelias buvo lygus ir gerai pramintas, bet netrukus priešais juos iškilo pirmasis kalnelis. Meškinas ryžtingai stūmėsi į priekį.

„Vargšelis... – pagalvojo zuikis, išvydęs keliautoją vežimėlyje. –Kaip jam sunku! O tie tingūs paršeliai tik dairosi aplink, užuot jam padėję!“

– Gal galiu tau padėti? – pasisiūlė zuikis. – Mano kojos stiprios ir vikrios.

– Tu labai malonus, – atsakė meškinas, – bet kol kas dar susitvarkau pats.

– Ak, šit kaip... –

nustebo zuikis ir nuskubėjo savais keliais.

Po kiek laiko vidurinis paršelis neištvėrė:

– O tau letenų dar neskauda?

– Tikrai ne, – nusišypsojo meškinas. – Nejaučiu nė menkiausio skausmelio.

Tamsiame miške, pilname didingų medžių, jų eiseną pastebėjo elnė.

„Vargšelis... – pagalvojo ji, pažvelgusi į meškiną. – Ir tie niekam tikę paršeliai kapstosi po medžių šaknimis, o jam nė kiek nepadeda!“

– Sakykite, pone, – pagarbiai kreipėsi elnė, – gal jums reikia pagalbos? Mielai padėčiau.

– Jūs labai maloni, gerbiamoji ponia, – padėkojo meškinas, –bet kol kas tikrai nereikia.

– Ar jūs tuo įsitikinęs? – nustebo elnė. – Na, jei apsigalvosite, tik šūktelėkite.

– Ačiū! – nusišypsojo meškinas. – Jei prireiks, žinau, kad man padės paršeliai.

Dienai įpusėjus jiems teko kopti į didelį kalną. Kelias buvo sausas, grįstas akmenimis, bet vis statėjo.

– Dabar tau letenas jau tikrai skauda, – tyliai tarstelėjo mažiausiasis paršelis. Jo paties kanopėlės buvo pavargusios.

– Na, tiesą sakant, jau šiek tiek maudžia, – prisipažino meškinas. – Bet dar galiu pats.

„Ak, tas meškinas! – piktinosi sau

vyriausiasis paršelis. – Tikras užsispyrėlis!“

Po pietų jie pasiekė didelį lauką. Paršeliai džiugiai įsirausė

į žemę ir ėmė čepsėti niam niam, niam niam...

Meškinas stabtelėjo pailsėti. Truputį atsikvėpęs, vėl ėmė stumti vežimėlį.

– Tau tikrai reikia pagalbos! – staiga pasivijo žirgas. Jis čiupo vežimėlį ir mikliai ėmė stumti į priekį. – Negi tikiesi pagalbos iš tų paršų, kurie tik ėsti moka?

– Ačiū, bet nereikia, – priešinosi meškinas. – Pats susitvarkysiu. O paršeliai – labai patikimi.

Ak, šit kaip!

– prunkštelėjo žirgas. – Na, tuomet laimingo kelio!

Saulė jau lietėsi su horizontu. Keliautojai buvo beveik pasiekę tikslą. Dar vienas posūkis – ir priešais juos išniro senasis ąžuolas. Jo drevėje gyveno meškino tetulė.

– Kodėl neleidai mums padėti? – supyko vyriausiasis paršelis. –Visą kelią ėjome kartu – visai be reikalo! Mums kanopėlės jau seniai pavargo, o kaip jautiesi tu pats? Ir dabar visi galvos, kad mes beširdžiai!

– Tiesa, skauda, – prisipažino meškinas. – Bet aš geriausiai jaučiuosi tada, kai sugebu pats. Tada didžiuojuosi savimi. O kai didžiuojuosi – esu laimingas.

Meškinas sukaupė visas jėgas ir ryžtingai paskutinį kartą pastūmė vežimėlį į priekį. Kai be jokios pagalbos pasiekė tikslą, džiaugsmingai sušuko:

tai bent! Man pavyko!

– Sveikas atvykęs, mano mielas meškiuk! – apsidžiaugė tetulė voverė. – Pakviesčiau tave arbatos, bet žinau, kad nepasieksi mano drevės...

– Oi, aš viską galiu! – nusišypsojo meškinas. – Tam ir turiu savo pagalbininkus!

Paršeliai surėmė galvas ir sumanė štai ką: iš šakelių supynė krepšį, įkėlė į jį meškiną, pririšo virvę, pritaisė ratelį prie senojo ąžuolo ir pakėlė meškiną aukštyn – tiesiai prie voverės namelio.

Voverė plojo iš džiaugsmo, visus svečius vaišino skanėstais, o senasis ąžuolas didingai šlamėjo lapais.

Kai užaugsiu

Majda Koren, iliustravo Greta Alice

Mano vardas – Zagi. Mano žali plaukai yra švelnūs.

Mano akys – mėlynos kaip dangus. Esu tokio paties ūgio kaip ir tu.

Gyvenu labai toli.

Ateik, parodysiu!

Sėdame į raketą. Varikliai užgaudžia brim brim ir ššššš!

Lekiame pro tūkstančius saulių ir planetų. Kai kurios

žvaigždės mažos ir baltos, kitos – didesnės ir geltonos. Dar kitos – milžiniškos ir raudonos.

Artėjame prie mano planetos! Raketa tyliai leidžiasi.

Išsiskleidžia parašiutas ir raketa supasi kaip pienės pūkas prieš nutūpdama ant ežero.

Namelis prie ežero – tai mano namai.

– Pažvelk pro langą! Ar matai?

Glaudžiuosi mamos glėby. – Zagi, kuo būsi, kai užaugsi? – klausia mama.

– Būsiu astronaute. Plauksiu per visatą.

Švyst – praskrisiu pro mūsų langą raketa ir tau pamojuosiu!

Įsivaizduoju save astronaute. Raketa skrenda per visatą brim brim ir ššššš!

Sutinku keisčiausių būtybių kitose raketose.

Vienos raketos – smailios kaip strėlės, kitos –apvalios kaip lėkštės. Jomis skrenda padarai iš visų visatos kampelių. Vieni – gauruoti, kiti – žvynuoti.

Vieni – visai nuogi, kiti – spalvoti kaip paukščiai. Visiems, kuriuos sutinku, pamoju.

Pro šalį ką tik pralėkė raudona

apvali raketa, o joje – plunksnuotas astronautas ilgu žaliu snapu.

Pamojau jam ir...

langą!

Švyst – praskrisiu

pro mūsų langą

raketa ir tau pamojuosiu!

– O jeigu netapsi astronaute? Kuo tada būsi, kai užaugsi? –pažadina mane iš svajonių mama.

– Tada būsiu konditere! Minkysiu tešlą, plaksiu kiaušinius, kepsiu biskvitus ir sausainius, puošiu tortus, virsiu kremus ir uogienes. Kasdien tau parnešiu po sausainį – gal net visus du!

Užsimerkiu. Mmmmm – užuodžiu vanilę ir cinamoną. Dideliame puode mentele plaku grietinėlę. Jos vis daugėja, tuoj išsilies per kraštus! Nustoju plakti, perbraukiu pirštu per puodo kraštą, nugremždama grietinėlės perteklių. Lyžteliu pirštą lyžt lyžt! Saldu! Labai!

Atmerkiu akis ir pagalvoju: – Gal vis dėlto nebūsiu konditere...

– Kuo tada būsi, kai užaugsi? – vėl klausia mama.

– Kai užaugsiu, būsiu lenktynininke. Laimėsiu aukso medalį ir parnešiu jį tau, kad pamatytum!

Užsimerkiu. Girdžiu plojimus ir šūksnius:

– Bravo, bravo, Zagi! Valio!

Atsiverčiu laikraštį – ten mano nuotrauka. Stoviu ant nugalėtojų pakylos, ant kaklo puikuojasi aukso medalis, rankose –puokštė.

Žurnalistas iš televizijos klausia manęs, kaip jaučiuosi.

– Labai džiaugiuosi, kad iškovojau pirmąją vietą! – atsakau jam.

– O jeigu nelenktyniausi? Kuo tada būsi, kai užaugsi? –mama klausinėja toliau.

– Žinai ką? Gal būsiu sunkvežimio vairuotoja. Vežiosiu dėžes, pilnas ledų ir vaflių. O kai išvežiosiu visus ledus, vieną visada paliksiu tau!

Užsimerkiu. Vairuoju sunkvežimį. Ant šaldytuvo kabo nupiešti spalvoti ledai. Variklis burzgia. Keliauju ir šen, ir ten, kairėn ir dešinėn vingiuotais keliais. Važiuoju į kalnus ir į slėnius.

Sustoju, kai per kelią bėga gyvūnėlis.

Sustoju, kai šviesoforas rodo mėlyną šviesą.

Važiuoju toliau, kai užsidega rožinė.

O sunkvežimio gale, šaldytuve, su manimi keliauja šimtų šimtai ledų!

Mama vėl pakutena mane: – O jeigu vis dėlto nebūsi vairuotoja? Kuo tada būsi, kai užaugsi?

– Būsiu gėlininke! Auginsiu gėles vazonuose, laistysiu jas ir persodinsiu. Kursiu puokštes nuotakoms, gimtadieniams, o mažas – įsimylėjėliams.

Užsimerkiu. Vaikštau tarp vazų, pilnų gėlių. Kiekvienoje – vis kitokios. Renku ir dėlioju. Ruošiu puokštę princesei, švenčiančiai gimtadienį.

Kai kurios gėlės turi spyglius. Ai! Šita mane tikrai smarkiai bakstelėjo!

Atmerkiu akis. Mama šypsosi.

– Zagi, ar žinai, kuo būsi, kai užaugsi?

Atrodo, mama šiek tiek juokauja su manimi.

– Žinai ką, mama? Kai užaugsiu, būsiu tavo vaikas, o tu – mano mama. Ir aš ateisiu tavęs apkabinti – kaip ir dabar! Nes tu kvepi nuostabiausiai! Gražiau nei gėlės gėlių parduotuvėse, gardžiau nei sausainiai, nuostabiausiai visoje visatoje!

Užsimerkiu. Mama mane apkabina. Jos glėbyje – šilta ir jauku.

Ponas Kurmis ir radinių biuras

Saško Dermanskyj, iliustravo Lisa Penedo

Ponas Kurmis miške dažnai rasdavo pamestų daiktų.

Namie jis sudėdavo radinius į didelę dėžę. Kartą ponas Kurmis

pagalvojo: „Galbūt, kas nors jų pasiilgsta.“ Tuomet virš savo namelio įėjimo jis pritvirtino lentelę su užrašu: „Radinių biuras. (Čia galima rasti pamestą daiktą)“.

Visi aplink žinojo: jei ką nors pametei, eik pas poną Kurmį. Bet kartą nutiko nemalonus dalykas.

Nuo pat ryto ponas Kurmis negalėjo rasti savo akinių. Ieškojo ant stalo. Ieškojo po lova. Dairėsi ant palangės...

– Jų niekur nėra... – sutrikęs tarė ponas Kurmis. – Be akinių aš nieko nematau.

Staiga namelis sudrebėjo. Indai subarškėjo, stiklai languose sužvangėjo. Kieme kažkas sugriaudėjo taukšt taukšt.

Ponas Kurmis pažvelgė pro langą, ten buvo Kažkas Didelis ir Pilkas.

– Atrodo kaip audros debesis, – nusprendė ponas Kurmis.

– Aš ne audros debesis, aš Dramblys! – pasigirdo iš lauko. – Čia aš taip garsiai vaikštau.

Ir Dramblys ėmė trypti vietoje taukšt taukšt.

– Būk geras, palauk lauke, – atsakė ponas Kurmis. – Susirasiu akinius ir išeisiu.

– Ačiū, – atsakė Dramblys ir atsisėdo ant suoliuko.

Tik staiga triokšt!

– Man atrodo... radau tavo akinius. – Dramblys pakilo nuo suoliuko. – Atsiprašau, bet dabar jie sulaužyti.

Ponas Kurmis susierzino ir supyko. Jo kumšteliai susigniaužė. Širdis pradėjo smarkiau plakti, o veidas aptemo. Vis dėlto ponas

Kurmis suprato, kad Dramblys nekaltas. Jis nenorėjo, sulaužyti akinių. Be to, Dramblys atsiprašė.

Kurmis keletą kartų giliai įkvėpė: įkvėpė – iškvėpė, įkvėpė –iškvėpė ir dar kartą įkvėpė – iškvėpė. Pagaliau širdis ėmė ramiau plakti, kumšteliai atsileido. Bet jam vis tiek buvo liūdna.

Į duris kažkas pasibeldė tuk tuk tuk.

Įėjo Kažkas Pilkas.

– Užeik, – mandagiai pakvietė ponas Kurmis. – Tik nematau, kas tu. Dramblys atsisėdo ant mano akinių.

– Gaila, – atsiduso Kažkas Pilkas. – Bet juk jis netyčia?

– Taip, netyčia. Kas tu toks?

– Mane lengva atpažinti iš ausų. Štai, paliesk.

Ponas Kurmis palietė ausis. Jos buvo ilgos ir šiltos.

– Tu panašus į Kiškutį, – spėjo ponas Kurmis.

– Atspėjai! Ieškau pamestos morkos.

Kurmis iš dėžutės ištraukė kažką ilgą ir geltoną.

– Čia bananas, – pasakė Kiškutis. – Morka kietesnė. Ir kvepia kitaip.

Kiškutis išėjo nieko nepešęs, bet netrukus įėjo Kažkas Rusvas.

– Sveikas. Ieškau riešutėlio, kurį paslėpiau ir užmiršau, kur.

– Kas tu? – mandagiai paklausė ponas Kurmis. – Aš nematau, nes Dramblys netyčia atsisėdo ant mano akinių. Ar leisi paliesti tavo ausytes? Noriu sužinoti, kas esi.

– Mane lengviau atpažinsi iš uodegytės, – atsakė Kažkas Rusvas.

Ponas Kurmis palietė uodegytę. Ji buvo minkšta ir pūkuota.

– Tikriausiai esi Voverytė, – suprato ponas Kurmis ir ištraukė iš dėžutės kažką apvalų.

– Čia ne riešutas, o kažkoks rutuliukas. Nenusimink, tu stengeisi.

Ir Voverytė išėjo iš Radinių biuro nieko nepešusi.

Tuomet pro duris įėjo Kažkas Apvalus.

– Sveikas. Dirbdamas sode aš pamečiau pirštinę.

– Nepažįstu tavęs, – atsiduso ponas Kurmis. – Dramblys netyčia atsisėdo ant mano akinių. Ar galiu tave paliesti?

– Geriau nereikia, nes aš dygliuotas, – atsakė nepažįstamasis. –

Geriau paklausyk manęs.

Kažkas Apvalus pradėjo juokingai ir garsiai čiaudėti ir čepsėti: „Čmik čmik čmik! Pliam pliam pliam!..“

– Jau žinau! – apsidžiaugė ponas Kurmis. – Tu Ežiukas!

Ir ponas Kurmis iš dėžutės ištraukė kažką minkštą. Tačiau tai buvo ne pirštinė, o kojinė.

– Čia ne... – pasakė Ežiukas.

Ponas Kurmis nieko neatsakė. Jam buvo gėda ir apmaudu.

– Aš suprantu, kad esi nusiminęs, bet tu labai stengeisi, –ramino jį Ežiukas.

– Be akinių nieko nesugebu. Mano Radinių biuras yra beprasmis ir netikras, – atsiduso ponas Kurmis.

Ežiukas išėjo. Ponas Kurmis nusiminė. Netrukus į duris vėl pasibeldė tuk tuk tuk.

Ant slenksčio stovėjo Kažkas Pilkas, Kažkas Rusvas ir Kažkas Apvalus.

– Štai, – šūktelėjo visi drauge. – Čia tau.

Pro langą išlindo Dramblio straublys ir įkišo Kurmiui į rankas naujus akinius!

– Čia mūsų dovana tau!

Ponas Kurmis užsidėjo akinius. Staiga viskas aplink tapo aišku, spalvinga ir pažįstama.

– Kiškuti! Štai tavo morkytė! Voveryte! Štai tavo riešutėlis!

Ežiuk! Štai tavo pirštinė! Drambly... – ponas Kurmis sutriko. – Ko tu ieškojai?

– Aš ieškojau naujų draugų, – pasakė Dramblys. – Ir radau jus visus!

– Valio! – apsidžiaugė ponas Kurmis. – Taigi, mano Radinių biuras tikras!

Chameleonas, kuris nepažino spalvų

Marta Curtis, iliustravo Raimonda Nabažienė

Pietų Afrikos miške gyveno chameleonas Cha.

Jis buvo labai smalsus ir visada daug klausinėdavo. Cha mėgo įsitaisyti ant aukščiausios šakos ir aplinkui viską stebėti. Kiekvieną rytą jis laukdavo, kol patekės saulė, o jos spinduliai sukurs raštus ant milžiniškų lapų. Būdavo dienų, kai jie atrodydavo lyg šokantys drakonai.

Chameleonas Cha likdavo ant šakos, net

kai pakildavo vėjas. Kartais vėjas pūsdavo taip stipriai, kad priversdavo visą mišką šokti. Tada Cha, stebėdamas siūbuojančius lapus, įsivaizduodavo, kad ten – paukščiai, pasiruošę skristi.

Cha dažnai klausinėdavo draugų apie dalykus, kuriuos jis matė, girdėjo ir jautė, bet šie, regis, jo nesuprato.

–

Ar matėte tą seną

susisukusį lapą? – klausė Cha. – Jis panašus į tunelį, kuriame gali slėptis skruzdėlės ir nesušlapti lyjant lietui.

– O kaip voratinkliai, atrodantys lyg batutai? Norėčiau būti toks lengvas kaip drugelis, kad galėčiau šokinėti nuo vieno ant kito.

– O debesys?

Vakar dangumi labai lėtai skrido

tiranozauras, velociraptorius ir brachiozauras. Nežinau, kur skrido, bet kai jie pažvelgė į mane, sėdintį ant šakos, pamojavau jiems pasisveikindamas.

Nežinau, ar jie mane matė, bet staiga dangus patamsėjo, pasidarė tamsiai pilkas ir debesys dingo. Galbūt jie grįš rytoj.

Per lietų tamsoje medžių kamienai buvo vos įžiūrimi. Miškas nuščiūdavo, atrodydavo, kad visi gyvūnai staiga sustingdavo ir nutildavo. Kartais Cha iškišdavo ilgą liežuvį, kad pagautų lietaus lašą. Jam patiko iš dangaus krintančio vandens skonis. Jis stovėdavo ten klausydamasis lietaus šnarėjimo.

Tuomet staiga miškas virsdavo orkestru: girdėdavosi lietaus barbenimas į lapus, medžius,

žemę ir net į jį patį – pliaukšt, bum, trinkt, tekšt.

Sėdėdamas ant šakos Cha kaitaliodavo spalvas ir galvodavo apie gerus, o paskui ir apie blogus dalykus.

– Kaip gali slėptis, jei net nežinai, kokios spalvos esi? –klausdavo jo kiti chameleonai.

Cha nežinojo, kokia yra žalia augalų ir vilties spalva ar raudona pykčio ir braškių spalva. Jis nežinojo, kokia yra mėlyna jūros ir ramybės spalva ar geltona saulės ir džiaugsmo spalva. Jis nebuvo matęs nei laimės, nei liūdesio spalvų, todėl viską suvokdavo savaip. Vieną dieną Cha pamanęs, kad draugas rodo jam laimės spalvas, nušoko nuo medžio norėdamas pažaisti su juo, bet draugui tai nepatiko ir jis tik supyko:

– Ar nematai, kad esu tamsios spalvos?

Chameleonai kalbėdavo spalvų kalba. Jie taip perteikdavo savo jausmus. Jei pykdavo, nusidažydavo tamsiomis spalvomis, o kai būdavo laimingi, švytėdavo ryškiomis spalvomis.

Vis dėlto chameleonui Cha pasaulis nebuvo bespalvis. Jis matė daug pilkų atspalvių, dar matė šviesą ir detales, daugybę detalių, bet vis tiek nežinojo atsakymo į klausimą: „Kur jam slėptis, jei nežino, kokios jis spalvos?“

Kartą chameleonas Cha mąstė, o viena jo akis vis sukosi, sukosi ir sukosi ieškodama atsakymo ir staiga pastebėjo kitokį medį. Tada kita akimi jis priartino vaizdą ir apžiūrėjo jo žievę iš visai arti. Jis tol žiūrėjo į tą medžio apdarą, kol kažkas staiga

šūktelėjo:

– Jis atrodo, lyg būtų padengtas žvynais! Kaip keista, pagalvojo Cha, jie netgi atrodo kaip manieji.

Kai pykstu, jie pasišiaušia ir pasidaro smailūs bei tamsesni kaip medžio. Tada Cha prisiminė

supykusį tėvą, koks tamsus jis tada atrodė, ir kaip jo žvynai tapdavo minkštesni ir lygesni, kai juokaudavo su draugais.

–

Man nereikia pažinti spalvų, kad pasislėpčiau. Nei tam, kad suprasčiau, ar kas nors yra laimingas, liūdnas ar piktas. Aš atpažįstu kiekvieno odą ir žinau, kaip keičiasi miškas. Atpažįstu rožių švelnumą ir senus lapus, kurie atrodo kaip popierius. Atpažįstu savo draugų žvynus, kai jie supyksta ir kai jie slepiasi šakose. Ir dar – aš atpažįstu kvapą. Tie, kurie nori mane pagauti, nemaloniai dvokia, todėl aš visada laiku pabėgu. Cha žvynai pamažu ėmė darytis vis lygesni ir lygesni, vis lengvesni ir lengvesni, tarytum minkštas gėlės žiedlapis, ir staiga jis tapo nematomas, pasislėpęs tarp gėlių.

Sparnuotos kanopos

Olha Kryštopa, iliustravo Teja Milavec

Kai Sonia piešia, pasaulis aplink ją sustingsta. Oras prisipildo

šilto kvėpavimo ir šnibždesių. Sonia tarsi girdi kvapą ir jaučia spindinčių rudų akių žvilgsnį. Sonia piešia žirgus – tai jos mėgstamiausias užsiėmimas.

Mergaitė nubrėžia liniją – ir jos piešinyje žirgas tarytum ima spardyti kanopomis žemę cak cak, cak cak. Štai ji spalvina – tarsi

ranka liestų lygų kailį.

Žirgai – didžiausia Sonios meilė. Ji piešia vien juos, nes tik

žirgai yra jos geriausi draugai.

Pirmą kartą mama atsivežė Sonią į miesto pakraštyje esantį žirgyną, kai mergaitė atsisakė eiti į mokyklą. Mokykloje triukšmas, dulkės, aplinkui daug žmonių – brrr... Visa tai labai gąsdino Sonią, jai pradėjo skaudėti galvą, ji verkė ir prašė neleisti jos į mokyklą. Tuomet mama pasitarė su kažkuo ir atsivežė ją pas Petrovičių – tėčio pažįstamą, turintį žirgyną.

Nuo tada mergaitė čia važiuoja kiekvieną vakarą ir kiekvieną savaitgalį. Per atostogas ji beveik čia gyvena. Sonia ne tik jodinėja, bet ir prižiūri žirgus, šeria juos, šukuoja. Mergaitė mėgsta užuosti kailio kvapą, kai šukuoja žirgus – ach ach ach... O kai gyvūnas savo aksominėmis lūpomis atsargiai paima iš Sonios delno cukraus gabaliuką krimst krimst – mergaitei užgniaužia kvapą.

Patogiai įsitaisiusi ant šieno ryšulių Sonia ruošia namų darbus. Pastaruoju metu ji ilgai užsibūna šalia naujojo žirgo Griaustinio.

Griaustinis – jaunas žirgas. Žirgyne, iš kurio jį čia atgabeno, jam buvo blogai: žirgo šonuose matyti žaizdos. Jis nerimastingai spardosi brrr, kai prie jo priartėja Petrovičius, ir neleidžia veterinarui prieiti. Tai stebinčiai Soniai širdis ima plakti smarkiau tuk tuk, tuk tuk, tarsi Griaustinis, spardydamasis kanopomis cak cak, cak cak.

Sonia stebi eržilą iš tolo. Jis labai gražus. Jo juodi šeriai spindi tarsi violetiniai.

Sonia trokšta piešti Griaustinį. Ji jau keletą dienų sėdi prie jo gardo žirgyne. Mergaitė beveik nežiūri į žirgą. Ji žino, kaip sunku, kai į tave visi žiūri. Kasdien žirgas vis ramiau kvėpuoja, jai įsitaisius netoliese ant šiaudų. Jaučia, kaip džiaugsmingai jis prunkščia prrr priartėjus.

– Jei Griaustiniui šiandien nesutvarkysime žaizdos, prasidės infekcija, – sako veterinaras Petrovičiui. – Taip galime netekti žirgo.

Tai labai liūdina Sonią. Ji prieina prie suaugusiųjų.

– Aš galiu sutvarkyti Griaustiniui žaizdą, – tarė mergaitė, nepakeldama galvos.

– Tu?! Na ką tu, tai pavojinga! – išsigandęs sako veterinaras.

Petrovičius tyli ir atidžiai žiūri į Sonią.

– Žinai, – sako jis, – pamėginkime...

– Bet... – veterinaras net žadą prarado.

– Žirgas jau priprato prie jos. Ji jau savaitę sėdi šalia jo.

Jis pažįsta ją, atpažįsta jos kvapą. Reikia pamėginti. Mes būsime šalia ir, jei reikės, sulaikysime žirgą.

Po kelių minučių Sonia įeina pas neramiai prunkščiantį

Griaustinį prr prr... Mergaitė, nežiūrėdama jam į akis, ištiesia delną su keliais cukraus gabaliukais.

– Griaustini... – tyliai sako Sonia, – arkliuk...

Ir jaučia šiltą drėgną kvėpavimą ant savo delno ir minkštas lūpas, atsargiai paimančias cukrų. Žirgas sunkiai kvėpuoja – jam skauda žaizdą. Sonia glosto jam kaktą, ir štai žirgas atsargiai paliečia jos plaukus.

– Tau skauda, – šnabžda mergaitė, – aš suprantu, vargšeli

Griaustinėli, tau skauda, bet praeis, mielas arkliuk, tu pasveiksi, geruti, geruti, geruti...

Sonios žodžiai nuramina Griaustinį, jis judina ausis. Juoda

oda po mergaitės pirštais dreba, bet ji nebijo: žirgas ja pasitiki, laiko sava – ji tai jaučia.

Keletą dienų Sonia gydė Griaustinį, valė jį, šukavo ir kirpo jam karčius. Pradėjęs sveikti gražuolis Griaustinis tapo ramesnis ir laimingesnis.

Praėjo vasara, baigėsi atostogos, bet Sonios ir Griaustinio draugystė nenutrūko. Mergaitė į žirgyną ateina tik po pamokų ir savaitgaliais. Ji ir toliau ruošia namų darbus, sėdėdama šalia žirgo. O viską baigusi, piešia savo draugą. Visas Sonios piešinių sąsiuvinis skirtas žirgams, o jame, žinoma, daugiausia yra

Griaustinio atvaizdų, kuriuos mergaitė piešia su sparnuotomis kanopomis.

Dafnė pametė uodegą

Evelina Daciūtė, iliustravo Catarina

Glam

Vieną rytą šunytė Dafnė pabudo, pasirąžė ir ketino pavizginti uodega. Vizginti nebuvo kuo: ten, kur turėjo būti uodega, nieko nebebuvo.

Dafnė žvilgtelėjo po gultu. Po stalu. Tarp sofos pagalvėlių.

Nerado. Pasikniso žaislų ir batų dėžėse. Įkišo nosį į skaniausiai kvepiančią spintelę. Tačiau ir ten uodegos nerado.

Gal ji kieme? Dafnė apibėgo visus pakampius, išnarstė krūmus ir gėlynus, perkniso pernykščių lapų krūvą, bet uodegos niekur nebuvo.

Dafnė žinojo, kad yra šunų, kurie gimsta be uodegų. Bet

Dafnė buvo ne iš tokių. Ji gimė su puikiausia uodega, augo su ja ir neturėjo jokių minčių su ja išsiskirti. Uodegos Dafnei labai trūko.

Kieme saulės atokaitoje šildėsi katė vardu Katė.

– Kate, labas. Ar netyčia nematei mano uodegos? – paklausė Dafnė.

– Ne, nemačiau. Krūmuose žiūrėjai?

– Žiūrėjau.

– Pernykščių lapų krūvoje ieškojai?

– Ieškojau.

– Hmmm... Matyt, tikrai dingo. Blogai tau be uodegos?

– Labai blogai.

Kol surasi, galiu tau paskolinti savąją – šiandien kaip tik niekur neinu.

Katė perdavė Dafnei uodegą ir toji, prieš tai ilgai dėkojusi, iškeliavo ieškoti toliau.

Prie kaimynų tvoros Dafnė pastebėjo povą Dovą.

– Labas, Dafne. Keistai šiandien atrodai, – pastebėjo jis.

– Pamečiau savo uodegą, o Katė man paskolino savąją.

– Gražiai Katė pasielgė. O gal tau labiau tiks manoji? – pasiūlė Dovas.

Povas labai didžiavosi savo uodega ir visiems iš eilės ją demonstravo.

– O kodėl gi ne, – sutiko Dafnė. – Pabandykim.

Dafnė su Dovu apsikeitė uodegomis. Abu nusprendė, kad povo uodega šunytei puikiai tinka, o jis pats kol kas pavaikštinės su katės uodega. Dafnė atsisveikino ir nužygiavo toliau, žvalgydamasi į šalis savo uodegos – gal pamatys kur.

Pievoje šalia miesto parko paršiukas Ūkas rausė tranšėją.

– Povai Dovai, čia tu? – paklausė jis, trumpam nuo žemės atplėšęs knyslę.

– Ne, Ūkai, čia ne Dovas. Čia aš – Dafnė. Pamečiau savo uodegą, o man padėjo Katė, pasiūliusi savąją. O paskui jos uodegą išmainiau į Dovo plunksnuotąją. Kol rasiu saviškę, pavaikščiosiu su skolinta.

– Aaaa... Viskas aišku. Sunku bus tau ieškoti su tokia didele ir sunkia uodega, pavargsi. Geriau jau imk manąją – ji mažytė, lengva, niekur nekliūva.

– Gerai sakai, Ūkai, – sutiko Dafnė ir jie apsimainė uodegomis.

Paršiuko uodega tikrai buvo labai lengva ir kurį laiką šunytė džiaugėsi pavykusiais mainais. Tačiau netrukus Dafnė suprato, kad jai nėra kuo mosikuoti: paršelio uodega tam visai netiko. O mojuoti uodega šunytė labai mėgo – tai buvo pusė pasivaikščiojimo malonumo.

Miesto parke žolę rupšnojo ponis Kurjojis.

– Kurjoji, labas. Kaip tu gražiai makaluoji savo uodega, –pagyrė ponį Dafnė.

– Labas, Dafne. Kartais nuo to taip pavargstu. Norėtųsi ramesnės uodegos.

– Gal pasikeičiam? – pasiūlė šunytė. – Ūko uodega viena ramiausių, kokias tik teko turėti.

Ponis žvilgtelėjo į paršiuko uodegą, šie tiek pasvarstė ir galiausiai sutiko. Dafnė, džiaugsmingai mojuodama tankiais ašutais, patraukė toliau.

Beuostinėdama po senų namų kvartalą Dafnė netikėtai į kažką atsitrenkė. Ji pakėlė akis: pro langą karojo žalia uodega. Netrukus jos spalva ėmė keistis: pirma į raudoną, paskui į oranžinę, violetinę.

– Labas, chameleone Oni. Kokia graži tavo uodega. Kaip nuostabiai mainosi jos spalvos.

– Sveika, Dafne. Kas pakeis tau nuotaiką, jei ne tu pats: nori žalias, nori mėlynas. O jei pasistengi – tai iškart visos spalvos.

– Kaip smagu būtų nors valandėlę su tokia uodega pasivaikščioti, – užsisvajojo Dafnė, jau pripratusi keistis uodegomis. – Gal mainom? Jei, aišku, tau, Oni, negaila.

– Na jeigu trumpam, tada sutinku, – kiek padvejojęs atsakė tas.

Pasipuošusi chameleono uodega Dafnė patraukė toliau.

Gal dėl to, kad nuolat mainė naujosios uodegos spalvas, o gal dėl to, kad jau nemažai apėjo beieškodama uodegos paklydėlės, šunytė pasijuto labai išalkusi, todėl nusprendė, kad pats laikas grįžti namo. Pasistiprins ir vėl galės tęsti paieškas.

Pirmiausia, ką pamatė į gimtąjį kiemą partipenusi Dafnė, buvo vėjyje plevėsuojantys skalbiniai. Tarp mamos palaidinės ir tėtės pižaminių kelnių kabėjo... Dafnės uodega.

– Rad-AU, rad-AU, rad-AU, – Dafnė lojo taip stipriai ir garsiai, kad net nukrito spalvas energingai keičianti Onio uodega.

Jos lojimas išviliojo į kiemą mamą. Ji nukabino nuo virvės uodegą ir grąžino ją šunytei. Kad ir kiek skirtingiausių uodegų ji buvo išsimatavusi, nė viena netiko labiau nei saviškė. Dafnė šokinėjo, sukosi ratu, gaudė savo uodegą: negalėjo atsidžiaugti, kad šioji grįžo į savo vietą.

Chameleono uodegą Dafnė perdavė katei.

Ši apsikeitė su povu.

Povas apsimainė su paršiuku.

Paršiukas – su poniu.

O ponis atidavė chameleonui jo uodegą ir atsiėmė savąją.

Pagaliau mieste buvo tvarka: visos uodegos savo vietose.

Tai pamačiusi pavargusi saulė nusižiovavo ir skubiai nusileido žemyn.

Dafnė žvilgtelėjo pro langą. Danguje verkė žvaigždė.

– Ko verki, žvaigžde? Kuo tu vardu? – paklausė ji.

– Aš ne žvaigždė. Aš kometa Mėta. Pamečiau uodegą.

Ar gali paskolinti savąją?

Geriausia dovana

Virgis Šidlauskas, iliustravo Iryna Biluta

Yra vieta, kur saulė kepina ištisą dieną. Basomis ant smėlio

čia gali nusvilti padus. Oi! Teks šokinėti nuo kojos ant kojos. Štai taip! Op! Op!

Svarbu nesustoti.

Nebent esi mažas Liūtukas.

Tada karštas smėlis tau – vieni juokai.

Gyvena Liūtukas didelės akacijos šešėlyje. Dieną ji saugo nuo kaitros. O naktį tarp šakų jaukiai užsižiebia žvaigždės. Gali jas paslapčia stebėti ir ramiai murkti.

Niekas jų netrukdo. Ne todėl, kad liūtai. Nuo svetimų akių slepia dramblio dydžio uola. Ir tankūs barzdočių krūmai. Šauni slėptuvė! O kas gali būti geriau už mielą kampelį sau?

Liūtukas be galo mielas.

Tą kartoja kiekvienas jį sutikęs.

O kai ima murkti, kito tokio nerastum visame pasaulyje.

Ir štai išaušta gimimo dienos rytas!

O kas ten? Bar bar bar! Kažkas bilda už uolos lyg griaustinis.

Aaa! Tai tolimas jų giminaitis. Užtruko kelyje ir neturi kur nakčiai prisiglausti.

Seniai lankėsi svečiuose. Ir nenutuokia, kodėl visi šypsosi.

O dar mažiau – ką dovanoti Liūtukui. Pats mažas buvo jau labai seniai.

Todėl giliai susimąsto. Vienu nagu pasikrapšto pakaušį. Kripšt kripšt! Kitu – užausį. Krapšt krapšt! Galiausiai – murziną šoną.

Letenoje lieka menkutė sauja žemių.

O Liūtuko akys maldaujamai įsmeigtos į svečią. Ką daryti?

– Sveikinu, – sumurma nepatogiai.

Daugiau nieko nesugalvoja.

Kokia nelaimė!

Liūtukas baisiausiai nuliūsta.

Neišmano, kur tokį daiktą dėti. Argi tai panašu į dovaną?

Mama, pamačiusi ištįsusį snukutį, susirūpina:

– Kas nutiko, mažyli?

– Dėdė padovanojo štai ką, – pasipiktina jis. – Gal sumanė pajuokauti? Ką man veikti su sauja žemės? Išbarstyti pavėjui?

Mama akimirką susimąsto. Išties, geras klausimas. O tada nušvitusi mirkteli akį.

– Žinau. Gali joje ką nors pasodinti, – pasiūlo. – Argi ne šaunu?

Nagi tikrai, pamano Liūtukas. Ir nudžiunga.

Bet tam reikia ypatingos vietos. Kur būtų daug saulės. Niekas neužstotų. Švelniai glostytų vėjas. Praustų lietus. Ir dangus virš galvos driektųsi iki begalybės.

Pirmiausia jis pasidairo vietos pas tėtį.

Bet, kur atsigulus vidurdienį gali atstatyti pilvuką saulei, – jau užimta.

Tada užmeta akį pas mamą.

Čia tupi papūga. Sutemus čirkšteli lyg žadintuvas. Mama gerai išsirąžo. Oi kaip gera išsitempti visu ūgiu! Liežuviu lyžt lyžt dailiai susišukuoja kailį. Ir išslenka medžioklėn.

Pas vyresnį brolį pūpso sausų žolių kamuolys. Su juo žaidžia, kol viską paslepia tamsa. Arba kol kamuolys įsmunka lapės olon. Oi tu, lape! Tuomet tenka ieškotis naujo.

O pas seserį guli kaulai. Ir jaučio oda trauktas būgnas. Kai jį bubina – skamba visa savana. Jei tuo metu pro šalį bėga būrys stručių – visi kaipmat galvas sukiša smėlin. Ir ištraukia tik tada, kai viskas nurimsta. Todėl kartais taip stypso dar ilgai.

Liūtuko vieta – pačiame uolos kamputy. Naktį ten šilčiausia, o dieną – maloniai vėsu. Bet ten niekada nekrinta saulės šviesa! Kokia neteisybė!

Teks pasidairyti po apylinkes.

Šeimynykščiai neprieštarauja. Tik paliepia grįžti iki saulės laidos.

Mažam liūtukui būtina susipažinti su žvėrių ir paukščių kaimynyste. Kaip kitaip karaliaus žemėje, kurios nėra regėjęs?

Liūtukas nesiginčija. Ir pirmiausia dirsteli už uolos. Šniukšt šniukšt kairėn. Šniukšt šniukšt dešinėn. Tik kaip čia pasiutusiai karšta! Viskas nugeltę ir virtę stagarais.

Besižvalgydamas pastebi Feneką. Ilgos stačios ausys matyti iš toli. Jis irgi kažką nešasi letenėlėje.

– Ką ten slepi? – teiraujasi Liūtukas.

Mat jis ne tik mielas, bet ir labai smalsus.

– O kodėl tavo letenos už nugaros? – susidomi Fenekas.

Liūtukas parodo dovaną. Feneko letenėlėje – jo gimtadienio staigmena. Tai mažytė sėkla.

– Neišmanau, ką su ja daryti, – gūžteli. – Kažin kur jai būtų patogiausia?

– Ogi mano žemės saujoje, – nelauktai nušvinta Liūtukas.

Argi ne puiki mintis?

– Bet ji tokia menka, – pastebi Fenekas apuostęs. – Kur rasti vietą, kur jai niekas nekliudytų? Kitaip atbėgs nenaudėlė Hiena ir puls kapstyti.

– Eime ko nors paklauskime, – pasiūlo Liūtukas.

Pirma jie sutinka Ragavarnį. Jis striksi strykt strykt aplink krūmus. Ieško vabzdžių. Paklaustas karkteli:

– Glauskit bet kur, tik ne čia! Jums būtinas šešėlis.

– Bet jame sunku stiebtis į viršų, – sumurma pro šalį skubantis Šarvuotis. – Svarbiausia, vanduo.

– Skuodžiam prie upės, – nušvinta Fenekas.

– Nekvailiokite, mielieji, – kikena surikatos. – Ten zuja būriai gyvūnų. Iš jūsų sėklos liks vien dulkės.

– Tiesa, – susikremta Liūtukas.

Jo akys užkliūva už aukštų medžių. Galbūt ten?

Mėgina įsiropšti. Prilaikydamas straubliu, jiems padeda gerasis Dramblys. Medžiai arčiau saulės. Tik Fenekui nuo aukščio sukasi galva.

Tada nusikabaroję išrausia gilią duobę. Bet joje per vėsu. Sėklelė nušals.

Diena palengva ridenasi vakarop.

Nukabinę nosis bičiuliai tap tap pėdina namo. Galbūt kitą dieną pasiseks labiau...

Staiga susiduria su senu išminčiumi Hipopotamu. Švelniai nužvelgęs jauniklius jis sako:

– Žinau vieną vietelę, bet jums teks paskubėti, – ir kažką šnibžteli ausin.

Pavargę snukučiai vėl nušvinta.

Pamokyti Hipopotamo draugužiai pasuka prie smėlio kopų. Smėlyje niekas neauga. Tačiau jie vis tiek užkopia viršūnėn.

Paberia ten saują žemės. Ir pasodina sėklelę. Čia kaip tik tiek šviesos, kiek reikia. O šalia įsmeigia palmės šaką, kad kristų šešėlis.

Vėjas nuo upės neša gaivą. Kutena žemę.

Sėklelė ir žemių sauja nekliudomos mėgaujasi šiluma ir džiugiai geria šviesą.

Du draugai dar ilgai sėdi kopos viršūnėje. Jie apimti saldaus lengvumo.

Tai pati geriausia gimtadienio dovana!

Kur keliauji, Leonai?

Maša Ogrizek, iliustravo Kristina Valko

Leonas labai mėgo vartyti savo dideles akis. Tą jis mokėjo daryti geriausiai! O liežuviu galėjo net dangų pasiekti! Jo oda priminė medžio žievę – atrodė labai senas, nors iš tiesų buvo dar visai jaunas. Ilgą uodegą galėjo susukti į kamuoliuką, kaip paparčio lapelis susisuka pavasarį. Ir – kaip visi chameleonai –galėjo keisti spalvą.

„Kaip patogu!“ – galėtum pamanyti. Tačiau viskas buvo kur kas sudėtingiau.

Vieną vasaros dieną Leonas ėjo dulkėtu keliu ir sutiko klajūną.

– Kurioje pusėje yra Geltonasis miestas? – paklausė jo Leonas.

– Oho! Kalbantis akmuo?! – senukas net susiėmė už galvos. –

Turbūt nuo saulės man jau perkaito galva! – burbtelėjo ir nuskubėjo šalin.

– Ak, sakai, akmuo! – sušvokštė Leonas ir patraukė toliau.

Netrukus jis pasiekė Geltonąjį miestą, kurį juosė kukurūzų burbuolių siena.

– Geltona vėliava, geltoni mes visi – kas ten prie vartų stovi, pasakyk tu man, pasakyk! – paklausė sargas.

– Chameleonas, – prisistatė Leonas.

– Napoleonas? – nustebo vartininkas. – Kepurę tai turi, bet maniau, kad Napoleonas atrodo visai kitaip. Na, svarbiausia, kad esi geltonas. Į mūsų miestą įleidžiamos tik geltonos būtybės!

– Ak, sakai, turiu kepurę! – sušnypštė Leonas. – Na taip, gal tikrai galėčiau vaikščioti tiesiau... Bet lyginti mane su Napoleonu?! Kas per daug – tas per daug!

Geltonajame mieste tikrai visi buvo geltoni – nuo paprasčiausių piliečių iki Saulės karaliaus, kuris tiesiog negalėjo pakęsti, jei kas nors atrodė kitaip nei jis. Leonui, kurio spalva keitėsi nuo aplinkos, teko būti labai atsargiam. Jis maitinosi tik bananais, kriaušėmis ir mangų ledais, gėrė limonadą, o į vazą ant stalo merkdavo tik saulėgrąžas. Bet net saulėgrąžos ir net saulė ima nusibosti.

Vieną rytą Leonas labai užsinorėjo braškių. Ir rožių. Jis išėjo

į turgų labai anksti, kad nieko nesutiktų. Bet vos tik priartėjo prie prekystalio su kvapniomis braškėmis, jis… Žinoma – pakeitė spalvą!

– Raudonskūris! – suriko prekeivė ir vos neapalpo.

– Čia tau nebėra vietos! – paskelbė miesto sargas ir gana šiurkščiai jį išstūmė pro vartus.

– Eik į Raudonąjį miestą! – dar šūktelėjo iš paskos.

Ir Leonas tikrai išėjo. Jis ėjo septynias ilgas dienas ir septynias naktis. Galų gale pasiekė miestą, kurio siena buvo pastatyta iš sultingų pomidorų.

– Raudona vėliava, raudoni mes visi – kas ten prie vartų stovi, pasakyk tu man, pasakyk! – paklausė sargas.

– Chameleonas, – atsakė Leonas.

– Melionas? – nustebo sargas. – Tavo oda tikrai šiurkšti, bet, maniau, kad melionai atrodo visai kitaip. Na, svarbiausia, kad esi raudonas. Į mūsų miestą įleidžiamos tik raudonos būtybės!

– Ak, sakai, šiurkštus esu! – prunkštelėjo Leonas. – Galėčiau dažniau teptis kremu, bet lyginti mane su melionu?! Kas per daug – tas per daug!

Raudonajame mieste visi buvo raudoni, o jiems vadovavo Širdžių karalienė, kuri negalėjo pakęsti jokios kitos spalvos.

Leonas čia maitinosi vien braškėmis, vyšniomis, pomidorais ir raudonosiomis paprikomis, gėrė burokėlių sultis, o į vazą merkdavo vien tik rožes. Tačiau net rožės ir net širdžių karalienės vieną dieną ima nusibosti.

Vieną rytą Leonas labai užsinorėjo agurkų. Ir cukinijų. Ir filodendro! Į gėlių parduotuvę jis patraukė labai anksti, kad nieko nesutiktų. Bet vos tik priartėjo prie žalių vazoninių augalų, jis… Žinoma – pakeitė spalvą!

– Žaliaskūris! – sušuko gėlininkė ir vos nenualpo.

– Čia tau nebėra vietos! – paskelbė sargas ir vėl gana

šiurkščiai išgrūdo jį už vartų.

– Eik į Žaliąjį miestą! – dar suriko iš paskos.

Ir Leonas vėl iškeliavo. Jis ėjo septynias ilgas dienas ir septynias naktis. Pagaliau pasiekė Žaliąjį miestą, kurio siena buvo iš didžiulių arbūzų. Ten viskas pasikartojo iš naujo.

Kai tik Leonas Žaliajame mieste, kuriame viešpatavo Žaliasis žmogus, išėjo rinkti mėlynių, jis… Žinoma – pakeitė spalvą!

Todėl jį išgrūdo į Mėlynąjį miestą, kurio valdovė, deja, visai nebuvo protinga, nors ir vadinosi Išmintingoji mėlynoji karalienė.

Ji buvo tokia pat netolerantiška kaip visi kiti miestų valdovai.

Kai jau visai nebeturėjo jėgų, Leonas tolumoje išvydo medį, kurio šakose žibėjo geltona, raudona, žalia ir mėlyna spalvos.

– Negi ant to paties medžio auga ir bananai, ir vyšnios, ir obuoliai, ir slyvos? – garsiai nustebo Leonas. – Turbūt nuo alkio man vaidenasi!

Vis dėlto tai nebuvo sapnas – tai buvo Margasis miestas! Jo nejuosė jokios sienos. Ir jame nebuvo nei karaliaus, nei karalienės. Čia gyveno margaspalviai gyventojai –geltoni, raudoni, žali, mėlyni, rožiniai, violetiniai, rudi, juodi…

– Margaspalvė vėliava, margi mes visi – sveikas atvykęs pas mus, kad ir kas tu būtum! – sušuko linksmas būrelis, susėdęs po medžiu, kurio šakose kabėjo popieriniai žibintai. – Nori vaisių salotų?

– Aš – Leonas, – prisistatė linktelėdamas.

Kai jam padavė milžinišką taurę, pilną vaisių, jis akimirksniu pats tapo visų spalvų. Bet Margojo miesto tai nė kiek nesutrikdė.

„Kaip gražu!“ – galėtum pagalvoti. Ir išties taip buvo.

Suk lėkštę, suk pasaulį

Rita Sineiro, iliustravo Tamara Rimele

Stalas yra mano nemėgstamiausia vieta visame pasaulyje. Nemėgstu valgyti ir nelabai mėgstu kalbėtis. O stalas yra vieta, kur reikia valgyti ir kalbėtis. Bent jau taip yra čia, namie.

Mano sesuo, kuri yra daug vyresnė už mane, apkeliavo visą pasaulį.

Kelionės turbūt yra panašios į sėdėjimą prie stalo. Mano sesuo kalba tik apie tai, ką valgė ir su kuo kalbėjosi tose vietose, kurias lankė. Ir atrodo, kad ji daug kalbėjo ir valgė. Išties daug.

Tiek daug, kad dabar ji štai ką

sumanė: keliaukime visi aplink pasaulį savo lėkštėse. Savo lėkštėse čia pat, namie.

Tad kiekvieną sekmadienį

ji eina į virtuvę ir... Plaukai surišti į uodegą, prijuostė tvirtai aprišta aplink juosmenį.

Rankovės paraitotos, kojos įspirtos į klumpes. Patiekalui gaminti produktai atnešti iš sandėliuko, sudėti į dubenį, ant svarstyklių, į keptuvę...

Puodai čia, keptuvės ten ir tra la la la:

Suk, suk, suk. Kompaso rožė, maisto ratas.

Suk lėkštę, suk gaublį, Paragauk viso pasaulio.

– Pusryčiai paruošti! Šiandien keliaujame į Ukrainą! –šūkteli mano sesuo iš virtuvės.

Suk, suk, suk.

Kompaso rožė, maisto ratas.

Suk lėkštę, suk gaublį, Paragauk viso pasaulio.

Pirmasis sekmadienis, o mano lėkštėje – toks aukštas bokštas, kad net liečia grietinėlės dangų su mažais mėlynais vaisių balionais. Mano sesuo pasipuošia galvą gėlėmis ir pradeda: – Kartą seniai seniai...

Mmm... Niam niam!

Valgyti – tai lyg klausytis istorijų.

– Pietūs ant stalo! Šiandien keliaujame po Lietuvą! –šūkteli sesuo iš virtuvės.

Suk, suk, suk.

Kompaso rožė, maisto ratas.

Suk lėkštę, suk gaublį, Paragauk viso pasaulio.

Šiandien antras sekmadienis, o mano lėkštė pilna staigmenų. Ar galiu atspėti, kas tai? Jaučiu šiek tiek sūrio, šiek tiek grybų skonio. Kas gi tai galėtų būti? Sesuo uždeda plokštelę ir į mūsų virtuvę tarsi įžengia gyva grupė. Ir bingo! Aš atspėjau visus skonius.

Mmm... Niam niam!

Valgyti – tai lyg žaisti.

– Kas nori užkandžių?!

Kas nori aplankyti Slovėniją? –klausia sesuo iš virtuvės.

Suk, suk, suk.

Kompaso rožė, maisto ratas.

Suk lėkštę, suk gaublį, Paragauk viso pasaulio.

Trečias sekmadienis, o lėkštės viduryje – šaltas, minkštas, traškus kreminis pyragas. Sesuo išskleidžia ant stalo žemėlapį ir paduoda man didinamąjį stiklą.

Mmm... Niam niam!

Valgyti – tai lyg tyrinėti.

– Eime vakarienės! Portugalija jau čia! –šūkteli sesuo iš virtuvės.

Suk, suk, suk.

Kompaso rožė, maisto ratas.

Suk lėkštę, suk gaublį, Paragauk viso pasaulio.

Šiandien ketvirtas sekmadienis, o mano lėkštė kvepia vakarėliu ir vasara, ant žarijų keptomis sardinėmis. Sesuo į virtuvę atnešė spalvotų daiktų, o išėjusi į lauką paleido balioną su žibintu.

Mmm... Niam niam!

Valgyti – tai lyg piešti.

Šį sekmadienį į virtuvę ėjome dviese. Aš ir mano sesuo.

Ir... plaukai surišti į uodegas, prijuostės tvirtai aprištos aplink juosmenis. Rankovės paraitotos, kojos įspirtos į klumpes. Patiekalui gaminti produktai atnešti iš sandėliuko, sudėti į dubenį, ant svarstyklių, į keptuvę...

Puodai čia, keptuvės ten ir tra la la la:

Suk, suk, suk.

Kompaso rožė, maisto ratas.

Suk lėkštę, suk gaublį, Paragauk viso pasaulio.

– Mama, tėti! Ateikite paragauti! – šūktelime abi iš virtuvės.

Suk, suk, suk.

Kompaso rožė, maisto ratas.

Suk lėkštę, suk gaublį, Paragauk viso pasaulio.

Priešais mamą ir tėtį stovi lėkštė, kaupina šokoladinių saldainių. O šokoladinių saldainių viduje paslėpėme... uoginės paprikos, aitriosios paprikos ir karamelės, salotų ir apelsinų įdaro, medaus kremo su alyvuogėmis, traškių migdolų ir svogūnų.

Mmm... Niam niam!

Valgyti – tai lyg žaisti. Skanų žaidimą!

Dabar stalas nebėra mano nemėgstamiausia vieta pasaulyje. Bet gaminti turi mano sesuo! Tiesiog kai ji vadovauja, maistas atkeliauja ant stalo su istorijomis ir juokeliais, nuotykiais ir retkarčiais su išdaigomis.

Mano sesuo atidarė restoraną. Vietą su daug stalų, prie kurių valgoma ir šnekučiuojamasi. O ten, tarp puodų ir keptuvių... Suk, suk, suk.

Kompaso rožė, maisto ratas.

Suk lėkštę, suk gaublį, Paragauk viso pasaulio.

Jos darbas – patiekti pasaulį lėkštėje, ir jai reikia, kad šalia

būtų žmogus su išlavintu gomuriu...

Mmm... Niam niam!

Valgyti – tai lyg švelniai apsikabinti.

Kas antrą dieną

Adélia Carvalho, iliustravo Marija Kozyrenko

Lijai šešeri metai. Ji gyvena braškių, jos mėgstamiausių uogų, spalvos name.

Lijos name yra keturi gyventojai. Tėtis, juodaplaukis su žaliais akiniais, kurių jam reikia, kad gerai matytų labai arti esančius daiktus, ir mama oranžiniais plaukais, kuri puikiai suranda pamestus daiktus, tiek didelius, tiek mažus. Dar kavos spalvos katė, kuri sumiauksi kiekvienam, praeinančiam pro langą, ir rudas su baltomis dėmėmis šuo, kuriam patinka po valgomojo stalu sukrimsti Lijos numestą skanuką.

Lijai labai patinka ramios dienos.

Lijai patinka viską stebėti, apžiūrinėti, bet pačiai būti nematomai.

Lijai patinka klausytis, o ne atsakinėti.

Lijai patinka saugios vietos, kurios tik jos vienos.

Lijai nepatinka, kai žmonės kalba per garsiai.

Atvykę žmonės skuba ir garsiai kalba, tada Lija ieško saugios vietos. Vietos, kuri būtų tik jos.

Vieną dieną ji aptiko didelį permatomą rutulį ir įlipo į jį.

Būdama rutulio viduje ji žvelgė į pasaulį: iš išorės sklindantys balsai skambėjo švelniai, be jokio šaižumo, o šviesos šokinėjo aplink ją visai neakindamos.

Būdama ten, Lija matė dalykus, kurių daugiau niekas neregėjo.

Vėją, kuris pakėlė lapus į orą.

Lietų, kuris lėtai krito, bet nesušlapino jos plaukų.

Paukščius, kurie čiulbėjo, o ji įsiklausydavo į jų giesmes.

Gyvūnus, kurie bėgo pro šalį, o ji spėdavo juos suskaičiuoti. Lijai patiko skaičiuoti daiktus iki šimto ir dar daugiau.

Kartais gyvūnai ją kviesdavo: – Lija, ateik pažaisti!

Bet Lija išeidavo tik tada, kai norėdavo. Buvo daug „ne“ dienų.

Ne – stipriems apkabinimams.

Ne – trintuvo keliamam triukšmui.

Ne – stipriam maisto kvapui.

Ne – smėliui, prilipusiam prie jos pirštų.

Ne – sustingusiai želei, tirpstančiai burnoje.

Ne – prašymams daryti tai, ko ji nesuprato.

Tomis dienomis rutulys buvo Lijos mėgstamiausia vieta.

Jis buvo tarsi saugus kiautas.

Jis buvo tarsi minkštas debesis.

Bet buvo dienų, kai Lija sakydavo „taip“.

Taip – jūros putos prisilietimui.

Taip – supimuisi sūpynėse.

Taip – iškepto pyrago ragavimui.

Taip – lengvam laikymuisi už rankų.

Taip – katės glostymui.

Taip – sausainio kąsneliui, atiduotam šuniui.

Tomis dienomis Lija išlipdavo iš savo kiauto.

Ji rizikuodavo.

Ji tyrinėdavo.

Mokykloje ji sutiko Nojų. Nojus nenorėjo su ja kalbėtis.

Jam patiko piešti dinozaurus ir dėlioti akmenukus. Nojus

netempė Lijos iš rutulio ir neragino: „Eime, lipk iš ten“.

Jis tiesiog sėdėjo vienas prie rutulio ir laukė.

Vieną dieną Lija išėjo.

Ji atsisėdo šalia jo.

Nojus nupiešė dinozaurą ir padavė jai.

Lija paėmė mėlyną pieštuką ir Nojaus piešinyje nupiešė dangų.

Kitą dieną Nojus atsinešė akmenukų.

Jiedu juos suskaičiavo ir sudėjo į krūvelę. Vienas, du, trys, keturi, penki, šeši, septyni...

Nojui taip pat labai patiko skaičiuoti ir dėlioti daiktus.

Jis rūšiavo juos pagal spalvą, dydį ir formą, bet jam nepatiko kalbėti.

Kitą dieną Lija irgi kai ką atsinešė. Ji atsinešė šviesiai žalią, labai švelnią plunksną.

– Žiūrėk, Nojau, kaip ji skrenda.

Ir papūtė į plunksną.

Nojus taip pat papūtė, ir plunksna pradėjo šokti ore.

Ji kilo aukštyn, leidosi žemyn, tada sukosi ir vėl kilo.

Jie abu tyliai nusijuokė netardami nė žodžio.

Ir neskubėdami.

Kol vieną dieną Nojus ištarė žodį. Tai nutiko per pertrauką mokykloje.

Lija parodė į obuolį ir lėtai tarė:

– O-buo-lys.

Nojus tyliai pakartojo:

– O-buo-lys.

Jai patiko šis garsas.

Lija pakartojo jį dar kartą.

Ir dar kartą.

– Obuolys, obuolys, obuolys.

Lija nusišypsojo.

Jiedu sėdėjo kartu, niekur neskubėjo. Lija išsitraukė žalią plunksną iš kišenės ir tarė:

– Plunksna.

– Plunksna, – pakartojo Nojus.

– Dangus, – tarė Lija, rodydama aukštyn.

– Dangus, – juokdamasis pasakė Nojus.

– Žemė, – tarė Lija, rodydama į žemę.

– Žemė, – pakartojo Nojus.

Jiedu lėtai tarė žodžius.

Žodžiai neskubėdami skrido iš jų lūpų.

Ir jiedu nejautė baimės suklysti.

Taip po truputį, lėtai, savo mėgstamiausiu tempu Lija pradėjo vis labiau atsiverti.

O Nojus ėmė daugiau kalbėti.

Ir jie abu turėdavo „taip“ ir „ne“ dienų.

O kaip tu?

Ar šiandien yra tavo „taip“ ar „ne“ diena?

Apie mergaitę Oliunią ir voveraitę Pūkuotukę

Oliunia įbėgo į butą, taip smarkiai trinktelėdama durimis, kad tinko gabaliukai pabiro ant parketo. Išgirdusi triukšmą iš svetainės išbėgo mama, iš virtuvės – tėtis, o iš vaikų kambario –jos broliukas Tarasas.

– Jūs nepatikėsite, kas atsitiko! – sušuko mergaitė. –

Aš susidraugavau su voveraite! Ir netgi kalbėjau su ja!

Tėvai susižvalgė.

– Kaip tai kalbėjai?

– Tuojau nusiplausiu rankas ir viską jums papasakosiu!

Akimirksniu Oliunia išlėkė iš vonios, nusikratė nuo šlapių

rankų vandens lašelius ir stropiai cak cak caktelėjo liežuviu:

– Taip ji man. O aš jai.

Ir vėl svetainėje prasidėjo caksėjimas: „Cak cak cak!“.

– Dukryte, gal gali išversti, – šypsodamasi paprašė mama.

– Na, voverytė man sako: „Sveika! Aš – Pūkuotukė. O koks tavo vardas?“ – O aš jai: „Oliunia!“ Tuomet ji pribėgo arčiau manęs ir paprašė: „Oliunia, išvyk iš čia tą rusvą žvėrį!“ „Ar tu turi omenyje katiną Levčiką?“ – klausiu voveraitės, rodydama į katiną. „Aha! – atsako Pūkuotukė. – Jis pamatys, kur aš paslėpsiu riešutėlį, ir jį pavogs!“ „Na ką tu! – raminu ją. – Katinai riešutėlių neėda. Šis tinginys tik atrodo baisus. Jis, ėsdamas naminį maistą, jau pamiršo, kaip reikia medžioti peles ar kokį nors smulkų paukštį pagauti.“

– Kas yra Pūkuotukė? – paklausė Tarasas.

– Pūkuotukė – tai voveraitė, kuri mūsų sode slepia riešutėlius žiemai.

– Kur? – berniukas nuskuodė prie lango.

Visi nuskubėjo paskui jį.

– Rytoj tau parodysiu, – atsakė Oliunia.

Tuomet ji pagalvojo, kad nepamatė, kur Pūkuotukė paslėpė riešutėlį.

Mergaitė paklausė tėvelio: – Tėti, ar voveraitės vienoje vietoje slepia riešutus?

Ar jos gali užmiršti, kur paslėpė žiemos atsargas?

– Žinoma, gali. Jos daug kur slepia: drevėse, sutrūnijusiuose kelmuose, urveliuose. Jos gali ką nors paslėpti ir vėliau tai pamiršti. Gilus sniegas yra dar viena priežastis, dėl kurios gyvūnai negali pasiekti maisto.

Ji įsivaizdavo, kaip

Pūkuotukė letenėlėmis kasa sniegą ir niekaip negali prisikasti prie atsargų. Ir jai taip pagailo naujos draugės!

Oliunia pažvelgė į sodą. Nors jau buvo ruduo, mamos gėlės vis dar žydėjo įvairiomis spalvomis, žolė sodriai žaliavo ir vešėjo. Vaizduotė mergaitę nunešė į atšiaurią žiemą.

– Vis dėlto reikia išsiaiškinti, kur tiksliai voveraitė slepia maistą. Pažymėti tą vietą lazdele.

Kai sodas bus užsnigtas, galėsiu išeiti ir nuvalyti sniegą Pūkuotukei, – burbėjo po nosimi Oliunia.

Po šiltų rudens dienų, spalio pabaigoje, iškrito sniegas, užklodamas ženklus, žyminčius voveraitės slėptuves. Mergaitė susirūpino – kuo gi dabar maitinsis Pūkuotukė? Tėtis nuramino mergaitę:

– Į lesyklėlę pridėkime riešutų ir gilių!

Į lėkštelę, su kuria tėtis eidavo į sodą, mergaitė sukraudavo riešutus, giles ir graikinius riešutus. Kiekvieną kartą klausdavo, ar viską suėdė voveraitės. Pati pamatyti negalėjo, nes lesyklėlė

buvo pakabinta aukštai, kad jos nepasiektų kieme vaikščiojančios katės.

Artėjo Kalėdos. Oliunia savo laiške Kalėdų Seneliui pasakojo apie gerus darbus, ypač didžiuodamasi tuo, kaip rūpinasi paukščiais ir voveraitėmis. Na, ir papasakojo apie savo svajonę –norėtų turėti žiūronus, kad galėtų stebėti gyvūnus iš tolo ir jų neišgąsdinti.

Broliukas Tarasikas taip pat rašė, tiksliau piešė laišką. – Ar tavo Pūkuotukė irgi rašo laišką Kalėdų Seneliui? –paklausė Tarasikas.

Brolio klausimas ją suglumino. Mergaitė niekada nesvarstė, ar Kalėdų Senelis ateina pas žvėrelius. Ar jie turi savąjį, ypatingą Senelį.

– Tė-ė-ti! Ar Kalėdų Senelis aplanko žvėrelius? – paklausė susimąsčiusi Oliunia.

– Oho, nieko sau klausimėlis, – tėtis pasikasė smakrą. –Gal mama žino?

Tačiau mama taip pat nieko tiksliai negalėjo pasakyti. Taigi, visi pasitarę nusprendė parašyti laišką ir žvėrelių bei paukštelių vardu. Aprašė, kokią naudą jie teikia gamtai ir žmonėms. Buvo tik vienas prašymas – kad visi sotūs ir saugūs išgyventų žiemą.

Pagaliau išaušo ilgai lauktas šventinis rytas. Kvepėjo mandarinais ir mamos liepžiedžių arbata. Šiais metais visi buvo mandagūs ir gavo dovanų. Oliunia tyliai šmurkštelėjo su žiūronais į virtuvę.

– Tėti! Mama! – šūktelėjo mergaitė. – Ateikite čia! Greičiau!

Akimirksniu visi atbėgo.

– Ką tik Pūkuotukė stryktelėjo nuo mūsų palangės!

Pažiūrėkite, ką ji paliko!

Visi sužiuro pro langą.

– Tai – riešutas, – pasakė mama, paimdama Tarasiką ant rankų.

– Riešutas su kevalu! – entuziastingai tęsė Oliunia. – O mes į lesyklėlę dėjome išgliaudytus riešutus. Vadinasi, Kalėdų Senelis atėjo ir pas Pūkuotukę! Ji nusprendė atsidėkoti mums už mūsų rūpestį ir atnešė jo padovanotus riešutus!

Tėvai susižvalgė.

– Dukryte, perduok Pūkuotukei, kad mielai jai pagelbėjome ir dėkojame už dovaną. Bėk į sodą, kol dar voveraitė ten!

Sutrinksėjo durys. Pro atvirą langą iš gatvės girdėjosi Oliunios ciksėjimas: „Cak cak cak!“. Sujudėjo šakos. Pasirodė rausvaplaukė gražuolė ir garsiai suciksėjo atsakydama: „Cak cak cak!“.

– Apie ką jos kalbasi? – šypsodamasi paklausė mama.

Tėtis atsakė:

– Oliunia grįš ir papasakos!

Liusė ir drugelis

Ignė Zarambaitė, iliustravo Darka Erdelji

Liusei yra šešeri metai.

Ji turi MAMĄ, TĖTĮ, BROLĮ ir KATINĄ.

Jie penkiese gyvena name, į kurį neseniai atsikraustė.

Kol kas kaimynų nepažįsta.

Liusei namie nuobodu.

Jai trūksta GERIAUSIO DRAUGO, su kuriuo galėtų žaisti grįžusi iš mokyklos. Katinas į geriausius draugus netinka, nes glaustosi tik apie brolį. Į ją nekreipia dėmesio. Liusė kviečia:

– KIC KIC KIC! KAC KAC KAC!

O jis apsimeta, kad negirdi. Arba tyčia nueina į priešingą pusę. Panašiai elgiasi ir brolis. Visada užsiėmęs savo reikalais.

Mergaitė per dienas mokosi piešti. Mokykloje klasiokai vis kimba, juokiasi iš jos piešinių... Namie išeina geriau, nes niekas netrukdo. Tik kartais ji vis tiek pasijaučia vieniša.

– Išeik į lauką, gal ten rasi draugų, – pasiūlė mama.

– Kaimynystėje lyg mačiau tavo amžiaus berniuką, – pridūrė tėtis.

– O aš lauke nieko nesutinku, – gūžtelėjo pečiais Liusė.

Bet netrukus ji rado sau draugą. Kai suposi sūpuoklėse,

ant rožių krūmo nutūpė

DRUGELIS.

Tokio didelio, gražaus drugelio Liusė dar nebuvo mačiusi!

Pūkuotas kūnelis, ilgos antenos, o jau sparnai kokie! Mėlyni, violetiniai, geltoni. Juodai dryžuoti ir baltai taškuoti.

– Ar būsi mano DRAUGAS? – džiaugsmingai

paklausė Liusė, lipdama nuo sūpuoklės.

Deja, vos tik ėmė artintis, drugelis PLAST PLAST ir nuskrido.

Liusė nusiminė. Bet tik trumpam. Drugelis vėl pasirodė jos kieme. Kvapnios rožės priviliojo vis daugiau drugelių, bet TAS buvo pats nuostabiausias.

Šįkart Liusė ėjo prie jo lėtai, ant pirštų galiukų.

Kai tik drugelis krusteli – ji SUSTINGSTA ir NEJUDA.

Tarsi būtų ne žmogus, o AKMUO. Buvo likę vos keli žingsniai, bet drugelis pastebėjo ir PLAST PLAST nuskrido.

Tą dieną jis nebegrįžo į kiemą.

O kitą dieną nutūpė ant medinio suolelio prie braškyno.

– Gal šiandien susidraugausim? – sušnibždėjo Liusė.

Nusiavė batus ir basomis SĖLINO link suolelio. Lyg būtų ne žmogus, o LAPĖ. Žolė taip kuteno jai pėdas, kad ji nesusilaikė –

CHI CHI CHI pradėjo kikenti.

Buvo likę vos keli žingsniai, bet išsigandęs triukšmo drugelis PLAST PLAST ir nuskrido.

– Kad jį kur, tą bailiuką!

Vėliau Liusė pastebėjo jį tupintį pievelėje. Gal dabar pavyks? Ji ROPOJO keturiomis kaip KATĖ, tada ŠLIAUŽĖ ant pilvo kaip GYVATĖ. Drugelis nieko neįtarė, vis dar šildėsi saulėje. Bet dobilai taip kirbino Liusei nosį...

AAAAAPČI! –

nusičiaudėjo mergaitė.

Drugelis PLAST PLAST ir nuskrido. Liusės kantrybė seko. Kodėl tas drugelis jos baidosi? Jei vis sprunka, gal reiktų jį sugauti? Kai neturės kur dingti, privalės draugauti!

Sandėliuke susirado tinklelį. Tėtis juo traukia iš vandens ŽUVIS, o Liusė sučiups

DRUGELĮ.

Bėda ta, kad drugelis nutūpė į medį.

Aukštai lipti, bet Liusė užsispyrusi!

Užsikišo tinklelį už diržo. KOPĖ KOPĖ medžiu lyg būtų ne žmogus, o VOVERĖ ir štai – drugelis jau ant gretimos šakos.

Mergaitė užsimojo ir GRYBŠT tinkleliu sugriebė drugelį.

– Na va, pričiupau!

Beliko nusileisti…

Lipo žemyn ir tik –

TRAKŠT BRAKŠT BUM!

Ir pati nesuprato, kas atsitiko. Ji jau guli ant žolės, kiek tolėliau –tuščias tinklelis. Ant jo koto ramiai sau ropoja drugelis, kuris

PLAST PLAST ir nuskrido.

– Ajajaj, kaip viską skauda, – sudejavo Liusė. – Na tu palauk, drugeli, atsiimsi!

Mergaitė taip supyko ant drugelio, kad net pamiršo ketinusi būti GERIAUSIA JO DRAUGĖ. Dabar ji kūrė kėslus, kaip tą NENAUDĖLĮ pergudrauti ir pamokyti.

Ir ji išlaukė tinkamos progos. Sykį drugelis įskrido į šiltnamį.

Liusė užvėrė šiltnamio duris.

– Aha, pagaliau pakliuvai! – pikdžiugiškai tarė mergaitė.

Ji sugavo drugelį ir uždarė stiklainyje.

PLAST PLAST! PLAST PLAST! PLAST PLAST! plazdėjo drugelis, tačiau niekur negalėjo išskristi.

– Ką čia turi? – susidomėjo brolis, kai Liusė parėjo namo.

Katinas irgi pribėgo pasižiūrėti. Visiems staiga parūpo.

– Sugavau drugelį, – atsakė mergaitė.

– Kam jis tau?

– Jis yra mano DRAUGAS.

– Draugas? Niekas draugų neskriaudžia, nelaiko uždarytų. Jie arba draugauja su tavimi, arba ne, negali jų PRIVERSTI. Išleisk ir pamatysi, jis išskris ir daugiau NEBEGRĮŠ!

– Jei dabar išleisiu, katinas suės! Argi to norėtum? –dar labiau įniršusi atšovė mergaitė.

Ji parsinešė stiklainį į savo kambarį ir atidžiai stebėjo drugelį.

– Aš Liusė, – prisistatė. – O kuo tu vardu? Jei dar neturi vardo, galiu tau išrinkti.

Kol ji vardijo vardus, drugelis tik blaškėsi tarp stiklinių sienų. Jam rūpėjo vienas vienintelis dalykas – ištrūkti į LAISVĘ.

Mergaitės pyktis pamažu atlėgo. Pasidarė liūdna. Ji suprato –brolis teisus. Ji negali priversti drugelio būti jos draugu. Draugauti turi norėti ABU.

NUBILDĖJO

laiptais žemyn, IŠBĖGO į kiemą ir atidarė stiklainį.

PLAST PLAST

ir drugelis išskrido į laisvę, kažkur toli į viršų.

Liusė atsiduso. Kol kas apsieis be geriausio draugo. Gal kada nors jis atsiras savaime.

Taip ir nutiko.

Grįžusi iš mokyklos mergaitė toliau mokėsi piešti. Ūkanotu oru piešė prie rašomojo stalo. O saulėtą dieną piešė įsitaisiusi lauke ant suolelio. Valandų valandas praleido palinkusi prie popieriaus lapo, taigi jai sekėsi vis geriau ir geriau.

Sykį Liusė pamatė, kad ant suolelio sėdi NE VIENA. Prie jos tupi didžiausias ir gražiausias

DRUGELIS. – Ei, kodėl jis tavęs nebijo? – paklausė prie tvoros priėjęs kaimynų berniukas. – Kiek stebiu, tas drugelis visada plazda šalia, kai tu pieši.

– Nebijo, nes aš nustojau jį gaudyti, – atsakė Liusė. –Nori, parodysiu, ką nupiešiau? – Noriu.

PLAST PLAST

ir drugelis nuskrido nuo suolelio. Bet Liusė žinojo, kad jis vėl atskris, kai tik norės. Į jo vietą prisėdo berniukas.

– Aš Arnas, – jis ištiesė ranką.

– Aš Liusė, – mergaitė paspaudė jam delną. – O štai čia – mano PIEŠINYS.

Hm, kas gi ten galėtų būti?..

IGORIS PLOHLIS

dirba ligoninės mokykloje, kuri įsikūrusi Mariboro universiteto medicinos centro Vaikų klinikoje. Jis dėsto geografiją, pilietinį ugdymą ir etiką. Už savo darbą švietimo srityje yra pelnęs Gustavo Šiliho premiją. 2008 m. jis patyrė sunkią traumą – nukrito nuo kopėčių ir tapo paraplegiku. Po nelaimės išleido pirmąją savo paveikslėlių knygą vaikams – „Rogis liūtas – palaima nelaimėje“. Ją iliustravo jo mokiniai, o pats kūrinys tapo svarbiu lūžio tašku jo gyvenime, nes atsirado naujas tikslas. Savo knygomis autorius siekia atkreipti dėmesį į nugaros smegenų pažeidimo pasekmes, negalią bei tolerancijos, solidarumo, draugystės, atkaklumo ir sveikatos puoselėjimo svarbą. Iki 2024 m. pabaigos Igoris buvo surengęs daugiau nei 300 pristatymų apie savo knygas ir gyvenimą Slovėnijoje ir užsienyje. Jo knygos išleistos JAV, Vokietijoje, Vietname ir Ukrainoje.

VITORAS HUGO MATOSAS

akademinį išsilavinimą įgijo Porte, Portugalijoje. Daugiau nei 20 metų jis dirba architektu ir iliustruotoju – karjeros kelias vedė per Portą, Barseloną ir Lisaboną. Dėstė projekto metodologiją Lisabonos dizaino mokykloje. Jis yra iliustravęs mokyklinius vadovėlius ir vaikų knygas, bendradarbiauja su leidyklomis „UPA Editora“, „Livros Horizonte“, „Porto Editora“, „Penguin Random House“ ir „Nuvem de Letras“. Viena iš jo knygų 2022 m. buvo įvertinta „Caminhos de Leitura“ ženklu ir atrinkta pristatyti DGLAB (Knygos, archyvų ir bibliotekų generalinės direkcijos) paviljone Bolonijos vaikų knygų mugėje. Ši knyga taip pat įtraukta į 2027 m. Nacionalinį skaitymo planą. 2023 m. jo iliustracijos buvo įvertintos „3x3 Magazine“ (Niujorkas) apdovanojimu „Merit Award“, o 2024 m. pabaigoje jis žengė naują žingsnį – įkūrė TILD kūrybinę studiją.

GRETA ALICE

MAJDA KOREN

rašo istorijas apie visiškai paprastus vaikus. Kartais į jos pasakojimus įsmunka ir kitokie padarai – pabaisos ar ateiviai. Ji taip pat rašo keistas, išgalvotas istorijas – pavyzdžiui, apie mamą, kuri savo mylimajam verda pasakas, arba apie virėją, gaminantį sriubą, kuri atbaido lietų. Jai patinka kurti komiksų scenarijus apie du paršelius – nelabai sėkmingus banditus. Jų avantiūros visada baigiasi kalėjime! Slovėniškai jos vadinamos „Kapo in Bundo“, kataloniškai – „Cap i Pota“, itališkai – „Tino e Tano“, o angliškai – „Pick and Pocket“. Slovėnijoje Majda Koren geriausiai žinoma dėl mažosios rožinės mergaitės-pabaisiukės vardu Mici. Rašytoja yra pelniusi visus svarbiausius Slovėnijos vaikų ir jaunimo literatūros apdovanojimus. Jos knygos išverstos į vienuolika kalbų, todėl šiomis knygomis gali džiaugtis ir kitų šalių vaikai. Majda dievina savo katiną, medžius ir ledus.

– iliustruotoja, edukatorė, komiksų kūrėja, iliustravusi daugiau nei penkiasdešimt knygų vaikams ir paaugliams. Menininkė aktyviai dirba vaikų literatūros srityje, aistringai domisi komiksais. Savo kūrybines žinias dailininkė gilino dalyvaudama konkursinėse rezidencijose Estijoje, Latvijoje, Suomijoje ir Japonijoje. Menininkės kūrybinės edukacijos pristatytose daugelyje Europos šalių, literatūriniuose festivaliuose, taip pat Japonijoje ir Indijoje. Gretos edukacijos ir kūrybinės dirbtuvės yra nominuotos Vinco Aurylos premijai, jos kūrybinė veikla bendradarbiaujant su organizacija „Vaikų žemė“ yra apdovanotos Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos premija. Greta Alice, dalyvaudama Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos projekte, iliustravo du leidinius, parengtus lengvai suprantama kalba.

LISA PENEDO

SAŠKO DERMANSKYJ

– vaikų rašytojas, mokytojas, vaikų žurnalo „Takelis“ (ukr. Стежка) literatūros redaktorius. Televizijos kanalo 1+1 laidos „Marijos kino salė“ (ukr. Маріччин кінозал) autorius. Aktyviai užsiima savanoryste ir rengia susitikimus su vaikais deokupuotose teritorijose. Pirmoji jo knyga – pasakų istorija „Makučos valdovas, arba Gyvatės Onyskos nuotykiai“ (ukr. Володар макуци, або Пригоди вужа Ониська) – pasirodė 2004 metais. Šiuo metu yra išleidęs daugiau nei 10 pasakų rinkinių. „Maliaka – Drakonijos princesė“ (ukr. Маляка— принцеса Драконії) bei kiti Saško Dermanskio kūriniai įtraukti į mokyklinę švietimo programą. 2022 m. iš Ukrainos buvo nominuotas Astrid Lindgren atminimo premijai.

– grafikos dizainerė ir iliustruotoja iš Sorės miesto, Koimbros regiono. 2011 m. baigusi grafikos ir multimedijos dizaino studijas „Caldas da Rainha“ dailės ir dizaino mokykloje, ji pradėjo bendradarbiauti su „Buröcratik“, kur dirbo prie įvairių leidybos projektų, tarp kurių buvo „…Em Breve…“, išspausdintas laikraštyje „Diário As Beiras“. 2015 m. ji įgijo grafikos dizaino ir leidybos projektų magistro laipsnį Porto dailės akademijos fakultete, dalyvavo leidybos dizaino projektuose su Margaridos Losos lyginamosios literatūros institutu bei Meno, dizaino ir visuomenės tyrimų institutu. 2023 m. kartu su Marta Curtis įkūrė leidyklą „Goonas“. Pastaruoju metu Lisa vadovauja privačiai tatuiruočių ir kūrybos studijai.

MARTA CURTIS

įgijo medijų ir komunikacijos bakalauro laipsnį Grinvičo universitete Jungtinėje Karalystėje. Ji pradėjo karjerą kine kaip filmų kūrimo asistentė „Yellow Films“ studijoje. Čia ji parašė pirmąjį ilgo metro filmo scenarijų. Vėliau įsidarbino „Soares dos Reis“ meno mokykloje ir dėstė kino ir vaizdo įrašų kursą.

2019 m. persikėlė į Keiptauną, Pietų Afrikos Respubliką, ir čia įgyvendino keletą fotografijos projektų, tarp jų 2021 m. asmeninę parodą „Wallpaper“. Kartu su Lisa Penedo 2023 metais įkūrė leidyklą „Goonas“, kurioje išleido pirmąją savo knygą „Letras de Amor“ (liet. „Meilės laiškai“).

RAIMONDA NABAŽIENĖ

– grafikos dizainerė, knygų iliustruotoja. Ilgą laiką dirbo grafikos dizainere – tai buvo įdomus ir kūrybiškas darbas, tačiau vis ieškojo būdo, kaip realizuoti savo vidinį pasaulį – tokį, kuriame gyvena svajonės, šiluma ir truputis magijos. Ilgainiui piešimas jai tapo neatsiejama gyvenimo dalimi. Dabar kuria iliustracijas vaikams – jose susipina jausmas ir vaizduotė, švelnumas ir žaismingumas. Jai iliustracija – tai mažas pasaulis, kupinas žaismės, svajonių, šviesos ir autentikos. Stengiasi, kad kiekvienas piešinys kalbėtų vaikui, pažadintų jo vaizduotę, sutelktų dėmesį ir leistų pajausti aplink slypintį grožį. Iliustravo šias knygas: Jolitos Zykutės „Kaip karalaitė iš grožio konkurso pabėgo“ (2018); Virgio Šidlausko „Slaptoji „Kornelijaus van Drebelio“ misija“ (2018); Alvilės Rimaitės „Tirliuko sodas“ (2024).

TEJA MILAVEC

OLGA KRYŠTOPA

– ukrainiečių kalbos ir literatūros mokytoja, savanorė ir visuomenės veikėja, gyvenanti Šeptyckio (iki 2024 m. – Červonohradas) mieste. Ji yra dviejų poezijos rinkinių – „Spalvoti negatyvai“ (ukr. Кольорові

негативи) ir „Rimai už durų“ (ukr. Рими за дверима) – bei mažosios prozos rinkinio „Raktai“ (ukr. Ключі) autorė. Nuo 2014 metų aktyviai užsiima savanoryste. Nuo karo pradžios ji savo mieste organizavo ir vedė kalbų klubą „RozMova“, skirtą norintiems mokytis ir tobulinti ukrainiečių kalbą. Taip pat yra programų ciklo „Kalba apie kalbą“ (ukr. Мова про мову) autorė ir vedėja. Rašo apie tuos, kurie kovoja, ir apie tuos, kurie mokosi jų laukti.

– iliustruotoja, animatorė ir pradinės mokyklos mokytoja, kurianti žaismingus, nuoširdžius ir humoristinius vizualius pasakojimus. Be aistros menui, ji itin domisi maistu, ypač desertais. Baigė Dizaino fakultetą Liublianoje. Jos kūryba peržengia klasikinės iliustracijos ribas – apima animaciją, eksperimentinį meną, vaizdo kūrybą ir edukacinius meno užsiėmimus. Ji iliustravo keletą knygų, prisidėjo prie Svetlanos Makarovič kūrinių antologijos bei dalyvavo Slovėnijos iliustracijos bienalėje. Jos animacinis filmas „Aš, 25-erių“ buvo pristatytas „Animateka“ tarptautiniame animacinių filmų festivalyje. Savo kūryboje ji tyrinėja maisto, socialinių tinklų ir meno sąsajas. Gyvena ir dirba Liublianoje.

CATARINA GLAM

EVELINA DACIŪTĖ

Lietuvos vaikų literatūroje debiutavo 2014 metais. Iki šiol yra išleidusi šešiolika knygų vaikams, iš kurių žinomiausios ir apdovanotos: „Laimė yra lapė“, „Drambliai ėjo į svečius“, „Paslapčiausia paslaptis“, „Duobė“, „Ševeliūra“. Autorės knygos išverstos į daugiau nei dvidešimt kalbų, pagal jas statomi spektakliai. Rašytoja dažnai susitinka su vaikais Lietuvoje bei už jos ribų, keliauja į literatūros festivalius, rengia kūrybines dirbtuves.

– portugalų vizualiųjų menų kūrėja, daugiausia dėmesio skirianti personažų dizainui ir iliustracijoms, kurias įgyvendina tapybos, skulptūros ir viešųjų meninių intervencijų formomis. Baigusi komunikacijos dizaino studijas Lisabonos dailės akademijos Dailės fakultete, ji nuo pirmųjų kūrybos metų domisi urbanistiniu menu ir personažų dizainu.

Po pirmų kūrybinių grafičio ir „papercraft“ (popierinės kūrybos) eksperimentų menininkė atrado sieninės tapybos ir medžio skulptūros galimybes, leidžiančias jos kūriniams įgauti didesnį mastelį ir tapti gatvės meno dalimi.

Jos kūrinių estetika atspindi domėjimąsi geometrija ir dailidės amatu – personažai gimsta iš geometrinių formų, kurios tampa piešinių pagrindu. Menininkė nuolat ieško naujų technikų ir kūrybinių sprendimų, perdirbtos medžiagos dažnai tampa svarbia jos kūrinių dalimi.

Tikėdama, kad kiekvienas kūrinys skleidžia savitą žinutę, menininkė šiuo metu siekia pristatyti savo tapybą ir skulptūras įvairiuose kontekstuose ir gimtinėje, ir užsienyje.

IRYNA BILUTA

VIRGIS ŠIDLAUSKAS

– lietuvių vaikų rašytojas. Rašyti vaikams pradėjo įkvėptas dukros gimimo. Autorius tvirtina: „Jei ne dukra, ko gero, nebūčiau į tai įsitraukęs. Bet manau, jei jau taip atsitiko, vadinasi, ne veltui. Niekas neatsitinka šiaip sau.“ Iš tiesų jau pirmasis Virgio Šidlausko leidinys sulaukė pripažinimo – „Ulfas ir stebuklinga barzda“ 2017 m. pretendavo tapti Metų knyga vaikams.

Autorius neabejoja, kad vaikų rašytojas privalo būti atidus ir pastabus, net paprastuose dalykuose įžvelgti tai, kas svarbu, kas ugdytų skaitytoją kaip asmenybę. Virgio Šidlausko kūriniai pasižymi gyvais dialogais, humoru, netikėtomis situacijomis. Rašytojas tekstuose puikiai derina jautrumą ir žaismą.

– jauna menininkė. Ji daug dirba su mangos stiliaus piešiniais ir turi savo paskyrą socialiniuose tinkluose. Šiuo metu dirba su vaikais Ivanyčuko bibliotekos Paauglių socialinės ir kultūrinės veiklos skyriuje. Ji iliustravo pasakas žurnalui „Evening Fairytale“, taip pat kūrė žurnalo „Keys to Victory“ iliustracijas.

CHRYSTYNA VALKO

MAŠA OGRIZEK

yra baigusi kultūrinės sociologijos ir filosofijos studijas. Ji parašė daugiau nei penkiolika knygų vaikams ir jaunimui – nuo knygelių patiems mažiausiems iki komiksų, apsakymų rinkinių ir trumpų romanų. Jos kūrybai būdingi neįprasti, ekscentriški personažai bei išpuoselėta kalba, kartais žaismingai humoristinė, o kartais poetiška. Rašytojos kūriniai ne kartą nominuoti įvairiems apdovanojimams. 2022 m. už knygą „Lapės mėnulis“ ji pelnė apdovanojimą „Večernica“ – svarbiausią nacionalinį prizą už geriausią vaikų ar jaunimo literatūros kūrinį. 2025 metais jos komiksas „Lažninka“ pelnė „Zlatirepec“ apdovanojimą už geriausią komiksą vaikams ir jaunimui. „Lapės mėnulis“ buvo pritaikytas radijo serialui ir jaunimo operai. Pagal jos knygą „Ponia su skrybėle“ taip pat sukurtas radijo serialas. Kūrinys išverstas į makedonų ir rusų kalbas. Maša yra vaikų žurnalo „Galeb“ redaktorė. Gyvena ir dirba Maribore.

– piešimo dėstytoja profesinėje kolegijoje. Naudodama plakato techniką, ji aktyviai iliustruoja karo tematiką ir pristato savo darbus socialiniuose tinkluose. Iki šiol iliustravo daugiau nei 10 knygų, tarp jų „Katė Mycia“(ukr. Киця Миця), „Žmonės prie kavos“(ukr. Люди за кавою), „Leontovyčius nuo A iki Ž“ (ukr. Леонтович від А до Я) ir kt. Veda piešimo būrelį vaikams su negalia. Meno terapijos ekspertė, dirbanti su vaikais, turinčiais individualių poreikių, veda meno terapijos užsiėmimus pažeidžiamoms socialinėms grupėmis, ypač vaikams. Yra sukaupusi didelę patirtį rengdama sociokultūrinius festivalius Lvive, tokius kaip „Znesinnia Fest“ (ukr. Знесіння Фест). Taip pat kuruoja kelias vaikų su negalia darbų parodas.

TAMARA RIMELE

RITA SINEIRO

baigė portugalų kalbos ir Lusofonijos studijas Porto universitete, įgijo vaikų literatūros magistro laipsnį Katalikų universitete. 2015 m. ji netikėtai atrado skaitymo animaciją ir nuo tada keliauja po visą šalį rengdama skaitymo tarpininkavimo veiklas, kūrybines ir edukacines dirbtuves bei seminarus. Jos pirmoji iliustruota knyga „Filas de Sonhos“ (liet. „Svajonių eilės“) pelnė „Llibreter“ premiją Katalonijoje ir 2023 m. António Torrado premiją, taip pat buvo nominuota daugeliui apdovanojimų Lotynų Amerikoje ir Europoje. Ji yra Nacionalinio skaitymo plano tarpininkų programos narė, taip pat savanorė ir trenerė asociacijoje „Nuvem Vitória“.

– įvairiapusė menininkė, dirbanti grafikos, iliustracijos, skulptūros ir taikomojo meno srityse. Ji baigė dailės pedagogikos studijas Mariboro universiteto Švietimo fakultete. Studijų metais gilino grafikos technikų ir skulptūros žinias. Vėliau dalyvavo daugelyje skulptūros simpoziumų, kuriuose kūrė darbus iš medžio ir akmens. Pastaraisiais metais daugiausia dėmesio skiria knygų iliustracijoms. Kartu su dizainere Brigita Klajnšek sukūrė iliustracijas knygai „Šimtas faktų apie Prekmurję“, už jas pelnė geriausios knygos iliustracijos apdovanojimą Belgrado festivalyje „Ilustrofest“ bei specialų žiuri įvertinimą Slovėnijos iliustracijos bienalėje. Kartu su vyru ir sūnumi gyvena bei dirba netoli Ptujaus miesto.

MARIJA KOZYRENKO

ADÉLIA CARVALHO

gimė mažame Šiaurės Portugalijos kaimelyje. Ten ji išmoko laipioti po medžius, kad paragautų pirmųjų vasaros vaisių, kalbėtis su gyvūnais, karštomis dienomis maudytis upeliuose ir žaisti su kitais kaimo vaikais iki saulėlydžio. Jos geriausias draugas buvo šuo, kuris visur ją sekė ir leisdavo apkabinti, kai jai būdavo liūdna.

Persikėlusi į miestą studijuoti, ji pradėjo lankytis bibliotekoje ir nustebo, kad gali nemokamai pasiimti knygų į namus. Vakarais ji skaitydavo pasakas savo seneliui Francisco, nepažinojusiam raidžių.

Ji turi ikimokyklinio ugdymo pedagogo išsilavinimą ir yra apie trisdešimties knygų autorė. Jos knygos išverstos ir išleistos keliose užsienio šalyse. 2024 m. ji buvo nominuota 2025 metų Astrid Lindgren atminimo premijai.

– poetė ir dailininkė, gimė ir užaugo Charkive. Penkių knygų autorė. Dėl įvykių Ukrainoje šiuo metu gyvena Prancūzijoje. Ji iliustravo savo knygas „Saulės bomba“ (ukr. Сонячна бомба), „Prarastų minčių biuras“ (ukr. Бюро загублених думок), „Kramtukė“ (ukr. Жуйка), „Atidaryti čia“ (ukr. Відкривати тут). Taip pat menininkė iliustravo Rytų Ukrainos antologiją „Kalmijus“ (ukr. Кальміюс), išleistą 2017 m. gruodį.

MARIJA SMIRNOVAITĖ

OLENA LOTOCKA

nuo 1999 iki 2014 metų gyveno Kryme, dirbo Eupatorijos miesto archyve. Rusijai aneksavus pusiasalį, ji iš ten išvyko ir apsigyveno Lvive. Šiuo metu tarnauja Ukrainos ginkluotosiose pajėgose. Pirmoji Olenos Lotockos prozos knyga „Dabar gegutė kukuoja“ (ukr. Нині зозуля кувала) apima jos pačios ir visos giminės patirtį – tikriausiai net ne vienos, nes giminės medžių šakos vis išleidžia naujus, jaunatviškus ūglius. Autorę skatina rašyti vidinis poreikis perteikti tai, ką ji girdėjo, matė ir išgyveno, kad skaitytojas jaustųsi sujaudintas iki paslėptų ar atvirų ašarų, susipynusių su šypsenomis. Rašytoja dar yra išleidusi apsakymų rinkinį „Angelai karoliuose“ (ukr. Ангели в намистах).

– dailininkė ir knygų iliustruotoja, kurianti jautrius, pasakojimu grįstus vaizdus, kur susitinka vaikiškas žvilgsnis ir gilus filosofinis klodas. Jos darbus atpažinsi iš subtilaus humoro, poetinės nuojautos ir gebėjimo išgryninti emociją vos keliais potėpiais. Kiekviena knyga – naujas pasaulis: Marija sąmoningai ieško vis kitokių iliustravimo būdų, eksperimentuoja, kad kiekvienas kūrinys būtų autentiškas, o vizualinis pasakojimas – gyvas. 2012 m. jos vaikų knygų iliustracijos buvo įvertintos IBBY apdovanojimu. 2013 m. jos iliustruota knyga pelnė Gražiausios Lietuvos vaikų knygos apdovanojimą (Domicelės Tarabildienės premija). 2014 m. jos iliustracijos buvo atrinktos į Bolonijos vaikų knygų mugės (Italija) Iliustruotojų parodą. Keletas jos iliustruotų knygų buvo išverstos ir išleistos Slovėnijoje, Lenkijoje ir Kinijoje.

DARKA ERDELJI

IGNĖ ZARAMBAITĖ

– knygų vaikams ir jaunimui rašytoja, edukatorė. Šiuo metu yra parašiusi šešiolika knygų. Pelnė ne vieną reikšmingą įvertinimą:

2015 m. Nacionalinio vaikų literatūros konkurso Metų debiuto nominacija už knygą „Emilio laiškas“;

Akcijos „Metų knygos rinkimai 2019“ Vaikų knygų kategorijos laimėtoja už knygą „Stebuklingi senelio batai“; Akcijos „Metų knygos rinkimai 2020“ Paauglių knygų kategorijos laimėtoja už knygą „Juodavandeniai“; 2021 m. Vaikų literatūros premija; 2023 m. Tarptautinė Janio Baltvilko literatūrinė premija.

Laisvalaikiu sportuoja, skaito, kuria sienų reljefus, lipdo lėles, atnaujina baldus, domisi namų interjero ir kraštovaizdžio dizainu.

– slovėnų iliustruotoja, lėlių teatro scenografė ir režisierė. Ji įgijo lėlių scenografijos magistro laipsnį Prahos Teatro menų akademijos (DAMU) Teatro fakultete. Jos kūryboje susilieja vaizduojamasis menas, pasakojimas ir rankų darbo technikos – tokios kaip keramika ir medžio darbai. Ji yra iliustravusi keletą knygų. Kanadoje dirbo lėlių teatro „Soup Theatre“ meno vadove. Šiuo metu dirba Mariboro lėlių teatre, čia kuria scenografiją ir lėles. Jos darbai daugybę kartų buvo apdovanoti ir eksponuoti parodose. Jos spektaklis „Alma“ pelnė apdovanojimą už vizualinį dizainą Slovėnijos lėlininkų bienalėje. Darka tiki, kad pasaulį galima apiplaukti popieriniu laiveliu, rankoje laikant tik degtukų dėžutės dydžio lagaminą.

ISBN 978-609-8237-28-3

Knyga išleista vykdant projektą „Išlaisvinti herojai: sensorinių skaitymų programos įgyvendinimas Europos viešosiose bibliotekose“, kuris yra finansuojamas Europos Sąjungos lėšomis pagal programą „Kūrybiška Europa“. Leidinyje išreiškiamas požiūris ar nuomonė yra tik autorių ir tai nebūtinai atspindi Europos Sąjungos paramos fondo požiūrį ar nuomonę. Nei Europos Sąjunga, nei paramos fondas už tai neprisiima atsakomybės.

Sudarytoja Urtė Šulskienė

Redaktorė Virginija Juškevičiūtė

Kalbos redaktorius Robertas Gedrimas

Vertėjai Germantas Barkauskis, Gabija Kiaušaitė

Dizainerė Vaiva Kovieraitė-Trumpė

Leidėja Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka

Spaustuvė Spaudos praktika

Tiražas 200 egz.

Viršelyje panaudotos Vitoro Hugo Matoso ir Raimondos Nabažienės iliustracijos.

Projektą finansuoja

Projekto koordinatorė

Projekto partneriai

2025