Švelnukai
Su šiais nematomais sutvėrimais susipažinau prieš daugiau nei dvidešimt metų. Jie pirmieji atsirado tuomet dar labai nedrąsiose mano akvarelėse. Pirmieji pasimatavo iš laumžirgių pasiskolintus sparnus. Šie jiems nepritiko, nes švelnukai gyvena širdyse ir retai skraido.
Tai kas tie švelnukai? Na, visų pirma, tai – ne meškiukai.
Aš juos randu vaikų šypsenose, šviesiose draugų akyse. Namų jaukume ir neapčiuopiamoje, bet tikrai juntamoje erdvėje tarp artimų žmonių. Tai, kas labai švelnu, kartais nenusakoma žodžiais. Jausmas, kad esi mylimas ir kad myli, brangini, rūpinies. Daug įvairiausių širdis užpildančių švelnių virpesių. Kai kurie nutūpė šioje darbo knygoje ir naiviai, nuoširdžiai Jums šypsosi. Nusišypsokite ir Jūs.
Jauskime ir būkime jaučiami.
