Kuba – nuostabiausias iš šunų padermės – gulėjo obels pavėsyje ir sapnavo didelį, riebų kaulą, kurio atnešti iš miesto ką tik išėjo jo šeimininkas ir bičiulis – seklys Ambraziejus Noselė.
– Didelio, riebaus kaulo laukimas yra pats maloniausias iš visų laukimų, – skaniai apsilaižydamas sumurmėjo panosėje šuo.
Palaukite! Ar tik nepasigirdo? Šuo iš tikrųjų SUMURMĖJO? Negali būti!
O vis dėlto gali, nes Kuba – išties nepaprastas šuo. Jis moka kalbėti! Sekliui Ambraziejui Noselei labai pasisekė turėti tokį puikų draugą ir pagalbininką. Jis žino, kad net sunkiausią akimirką gali pasikliauti ne tik begaliniu Kubos apetitu, bet ir sumanumu.
Tačiau vieno dalyko seklys nežino – kad jam ir Kubai gresia didelis pavojus.
Laukia labai įdomi byla, kuriai išspręsti vien apetito neužteks – reikės ir sumanumo.
