– Prieš dvejus metus į mūsų salą atvyko vienas žmogėnas, pageidaujantis, kad jį vadintų valdytoju. Atvykėlis atsigabeno knygą, kurią įteikė imperatoriui Istradijui, kai jie susitiko. Manau, ta knyga užkeikta, o jos tekstai tokie galingi, kad, Istradijui juos perskaičius, magija pasklido aplinkui. Knygos žodžiai įsibrovė jam į protą ir sielą, ištrynė vaizduotę ir savas mintis.
Kai mokslo ir žinių mieste dedasi tokie dalykai, nieko gero nesitikėk. Imperatorius paverčia visus Sansorijos gyventojus nemąstančiais vergais ir įsako jiems, prižiūrimiems zvimbiančių metalinių robotų, statyti aukštą bokštą. Maža to, iš didžiausios pasaulyje bibliotekos dingsta visos knygos.
Kad į miestą grįžtų įprasta tvarka, reikės katino Timio, šermuonėlio Simono, paršelių Džaspero ir Kasparo, inžinierės katytės Floros, nuožmios lemūrės Isės, mergaitės Matildos ir, žinoma, tavo, skaitytojau, pagalbos.
Kaip draugai gelbėjo pagrobtą vaikų juoką, skaitykite knygoje „Nindzė Timis ir pagrobtas juokas“.
