– Ghraagh, whrag, – suvaitojo mumija.
Gosas vos neišgriuvo iš išgąsčio. Šikbombė! Tas daiktas leidžia garsus! Juda! Jis... jis stojasi!
Daugiau nieko nelaukęs, Gosas nėrė iš kambario, užtrenkė duris ir užrėmė jas nugara. Širdis daužėsi it pašėlusi. Čia ne lėlė! Mumija gyva! Pats matė. O gal ne? Ką? Gal jis išsikraustė iš proto?
Ar teko kada lovoje rasti... gyvą savo amžiaus mumiją? Gosui vieną dieną taip nutiko ir tada viskas apsivertė aukštyn kojom. Ne taip lengva naujajam draugui, miegojusiam kelis tūkstančius metų, papasakoti, kaip pasikeitė pasaulis. Arba paaiškinti, kaip elgtis galima, o kaip – ne. Ir kaip pačiam kalbėti su mokyklos vaikais, kad jie nesužinotų, kas išties yra Dumis?
O čia dar staiga dingsta mumijos aukso skarabėjas!.. SIRSAR!
