– Šie vaikėzai, – parodė Laura į berniukus, – rėkauja lotynų kalba.
– Lotynų kalba... – nusišaipė Kristupas. – Juk tai mirusi kalba, ja niekas nekalba, tuo labiau murzini berniūkščiai. Jie visai nepanašūs į teisininkus ar gydytojus... Ir į aktorius taip pat...
Bet Laura nutraukė draugo tiradą:
– Aš tau ir sakau – tai ne kinas, tai tikrovė. Mes atsidūrėme nežinia kur.
Ir, šiek tiek patylėjusi, virpančiu balsu pridūrė:
– Taip, nežinia kur. Ir svarbiausia – nežinia kokie dabar metai.
Norėdamas pasipuikuoti prieš naujokę, Kristupas nusiveda ją į apleistas statybas...
Jie turėjo kiek paėjėti tamsiu tuneliu ir grįžti atgal...
Tačiau atsitiko šis tas netikėta. Žibintuvėlis sudužo ir... vaikai išvydo šviesą kitame tunelio gale. Išėję iš jo suprato esą... senovės Romoje!
Kaip seksis išdaigininkui Kristupui veikti išvien su klasės naujoke?
Ar jie susikalbės su Romos gyventojais?
Ar pavyks Kristupui su Laura rasti kelią namo? Juk už kiekvieno kampo tyko pavojai!
