Linos Eitmantytės-Valužienės iliustr. iš Neringos Vaitkutės knygos „Titnago plunksna“, leidykla „Nieko rimto“, 2014
Senovinis. stalo žaidimas
LAIMES NAMAS
„T a ikie č i a i “ j ū s ų
n amu o s e, p. 3 3 –3 5
p. 22–23
Literatūrinis žurnalas
p. 28 29
.
Fantazijos salies myletojams KAINA 6,50 Lt
Nr. 2(52), 2014
K r ist ijono Donel aič io Ar tiesa, kad: Donelaičio „Metai“ –
kietas riešutėlis.
Taip. Poema sukurta prieš 300 metų. Joje daug senovinių žodžių ir ilgų sakinių, pamokymų. Poemoje nėra nuotykių aprašymo. Kristijonas Donelaitis nesitikėjo, jog „Metus“ tuo metu ir juo labiau po keleto amžių skaitys vaikai. Tad būkite kantrūs ir atidūs, jei ryšitės skaityti šią poemą.
Donelaičio poemoje „Metai“ –
Kristijonas Donelaitis, dailininko J. Varno raižinys, 1963 m.
atradimai.
istoriniai
Taip. Pažvelkite į poemą „Metai“ tarsi į eiliuotą 18 amžiaus lietuvių gyvenimo ir juos supančios gamtos enciklopediją. Gerame literatūros kūrinyje svarbu ne tik tai, kas vaizduojama, o kokiais žodžiais, sakiniais turinys išreiškiamas. Skaitydami „Metus“ atrasite daug netikėtų posakių, apibūdinimų, kurie žadina vaizduotę. (Prisiminkite tai, kai mėginsite ką nors patys sukurti.) Todėl skaityti „Metus“ – tai proga pažinti lietuvių literatūros istorijos pradžią. (Juk savo istoriją turi ne tik miestai, karaliai, daiktai, bet ir literatūros kūriniai!)
Gėda pelėda, jei tu lietuvis,
bet negirdėjai apie Donelaičio „Metus“.
Taip. „Metai“ yra išversti į vokiečių, anglų, rusų, japonų, latvių, lenkų, čekų, švedų, gruzinų, armėnų, vengrų, baltarusių, ukrainiečių, ispanų kalbas. Tiek užsieniečių vertėjų stengėsi šį sudėtingą ir ilgą kūrinį pristatyti savo šalyse! Tad ir mums reikėtų su juo susipažinti ar bent žinoti, kas tai yra.
Prūsijos lietuviai iš Teodoro Lepnerio knygos „Prūsų lietuvis“, Gdanskas, 1744 m.
Hegzametras – ypatingas žodis, pamėgtas ypatingų poetų.
TAIP. Tai toks eiliavimo būdas, kai kiekvienoje eilutėje 6 kartus pasikartoja ilgieji skiemenys, o po 3 ilgųjų skiemenų daroma atokvėpio pauzė (cezūra). izymus li e tuvos zmones
Metai – 2014
Nesąmonių eilutė apie Kristijoną Donelaitį
Žodžio kilmė yra graikiška: hexametron susideda iš hex – šeši ir metron – matas. Šiuo eiliavimo būdu antikos laikų poetas Homeras parašė garsias poemas apie didvyrius ir dievus „Iliada“ ir „Odisėja“. (paauglių ir suaugusiųjų Donelaičiui patiko hegzametras. „Metuose“ jis šį stilių pritaikė savaip. pasisakymai apie Donelaitį (Patikėkite, tik labai kūrybingi žmonės ryžtasi eiliuoti hegzametru ir „Metus“, užfiksuoti laidos arba išrasti naują eiliavimo stilių.) „Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą...“
Padainuokime?
Taip. Dainą su žodžiais iš „Metų“ dalies „Pavasario linksmybės“ sukūrė eksperimentinio roko grupė „Liūdni slibinai“. Tai viena iš dainų „Liūdnų slibinų“ rinkinyje pagal Lietuvos klasikų poetų kūrybą „Imkit mane ir klausykit“. (Dainuokite drauge klausydami šio įrašo: www.youtube.com/watch?v=BJ3jlmg30KE)
Merkurijaus planeta
. Donelaitis ir Ar yra tarp jų kažkas bendro? Taip. Šiais metais Tarptautinė astronomų sąjunga patvirtino devynis naujus Merkurijaus paviršiuje esančių smūginių kraterių pavadinimus. Jie pavadinti garsių anapilin iškeliavusių menininkų vardais. Vienam iš šių kraterių suteiktas ir Kristijono Donelaičio vardas. Merkurijaus paviršius NASA (JAV valstybinės agentūros, atsakingos už nekarines kosmoso tyrimo programas) nuotraukoje.
„Klausimėlis“ kūrėjų įvairiuose Lietuvos miestuose): • Buvo kompozitorius, sukūrė pjesę „Laimės žiburys“. • Buvo poetas, parašė „Anykščių šilelį“. • Pastatė Trakų pilį. • Yra dar gyvas, gyvena Kaune, jam dabar 80 arba 90 metų. • Donelaitis – tai slapyvardis, o tikroji pavardė – Baranauskas. • Kūrė lenkų kalba. • Kristijono Donelaičio kūrinys „Metai“ – tai 7 stulpelių eilėraštis apie Lietuvos garbės gynimą. • Pagrindinis „Metų“ veikėjas – senas siuvėjas su didelėmis žirklėmis. • „Metuose“ aprašomas Mažvydas, Vytautas, Būras. Netikite, kad Lietuvoje yra taip manančių žmonių? Užsukite ir įsitikinsite: www.youtube.com/ watch?v=3tX3kuips8w
Andersenas –
Ar galima įsivaizduoti vaikystę be Hanso Kristiano Anderseno pasakų? Be fantazijos, nuotykių ir išbandymų, šviesaus liūdesio ir tykiai slypinčios išminties? Galima, tačiau nelabai norisi. Juk ir patys kartais esame bjaurieji ančiukai, dar nežinantys, kad galime tapti gulbėmis. Arba nepatiklūs imperatoriai, mylinčios undinėlės, iš vietos į vietą keliaujančios coliukės. Hanso Kristiano Anderseno pasakos įkvėpė daugybę eilėraščių, spektaklių, baletų, vaidybinių ir animacinių filmų, o kiek dar paveikslų ir iliustracijų! Kasmet balandžio 2 dieną švenčiama Tarptautinė vaikų knygos diena. Ši data pasirinkta neatsitiktinai: tai Anderseno gimtadienis. Rašytojo vardu pavadintas svarbiausias vaikų literatūros apdovanojimas – H. K. Anderseno premija. Gauti ją – ypatingas įvertinimas. Turint omeny šią pomirtinę šlovę, sunku įsivaizduoti, jog rašytojo gyvenimas iš tiesų primena bjauriojo ančiuko istoriją. O prasidėjo viskas 1805-ųjų metų balandžio 2 dieną, kai Danijoje, Odensės miestelyje, neturtingai batsiuvio ir skalbėjos šeimai gimė sūnus. Vienturtis vaikas buvo labai mylimas, tačiau gyvenimas nelepino: vienuolikmetis Hansas Kristianas liko be tėvo. Sulaukęs keturiolikos ir gavęs motinos palaiminimą, jis iškeliavo į Kopenhagą. Mokslai būsimam rašytojui ne kažin kaip sekėsi. Buvo pradėjęs dainuoti, tačiau, dingus balsui, teko užsiėmimą mesti. Ir baletą šokti mėgino, tačiau buvo... per liesas. Bet užtat gebėjo kurti istorijas. Jo kūryba, kurią mielai skaitydavo kitiems, toli gražu ne visiems patiko. Be to, rašymą aplinkiniai dažnai iš viso nerimtu užsiėmimu laikė. Ir meilėje visą gyvenimą nesisekė – Andersenas taip ir liko vienišas. Kuo ne bjaurusis ančiukas? Žinoma, pamažu atėjo ir pripažinimas, ir šlovė. Tačiau užsienyje Andersenas buvo kur kas labiau vertinamas nei gimtojoje Danijoje ir dėl to kartais krimtosi. Andersenas ne tik rašė ir pasakojo istorijas. Galbūt ne visi žinote apie
rasytoju gyv e n i m o istorijos
karpinius, kuriais rašytojas puošdavo namus ar netikėtai pradžiugindavo kokį pašnekovą – ne veltui visad su savimi turėdavo žirkles. Turbūt daugelis matėte, o gal ir mokate pagaminti popierines pintas širdeles Kalėdų eglutei puošti. Ne kas kitas, o pats Andersenas pradėjo jas gaminti. Bent jau seniausia žinoma popieriaus juostelių langučiais padabinta širdelė – didžiojo pasakininko rankų darbas. „Keliauti – tai gyventi“, – rašė Hansas Kristianas Andersenas. Apkeliauti Daniją, o vėliau ir Europą jam tikrai nebuvo gana. Lankėsi netgi Egipte, Sirijoje, Mažojoje Azijoje. Kažin ar kuris kitas tų laikų Europos rašytojas keliavo daugiau. Nemažai iš to, ką matė ar patyrė Andersenas, nugulė tekstuose. Eilėraščiuose, dienoraščiuose, memuaruose... Ir, žinoma, pasakose. Kelionės tema neretai sutinkama Anderseno kūriniuose. Coliukė ar bjaurusis ančiukas, bėgdami nuo negandų, ieško vietos, kur būtų priimti. Undinėlė, svajojusi apie tolimus krantus, nepabūgsta dėl mylimo karalaičio palikti gimtojo jūros pasaulio. Narsioji Eliza iškeliauja gelbėti brolių, piktos pamotės paverstų gulbėmis. Vis dėlto pasakininko tekstus vienija ne siužetai, kurie yra labai įvairūs, o vertybės. Meilė, draugystė, pasiaukojimas, gėrio siekis, atjauta mažiesiems ir silpniesiems – štai kas svarbiausia daugiau nei šimtmetį skaitytojus džiuginančiose istorijose. Andersenas tebekeliauja po pasaulį ir po jo mirties. Keliauja savo kūriniais, kurie išversti į daugiau nei 125 kalbas. Skaitytojai sutaria: Anderseno pasakos ne tik gražios; jos daugiaprasmės ir gilios. Ar šios pasakos – tik vaikams? Ne, sakytų Andersenas, jei galėtumėm jo paklausti. Anderseno istorijos – visiems mums. Tad skaitykime jo pasakas sau tylomis ir balsu kartu su draugais, tėvais, seneliais, broliais, sesėmis. Pažadėkite, kad skaitysite jį ir suaugę.
Suomių dailininkės Kaarinos Kailos (Kaarina Kaila) iliustracijos iš naujojo H. K. Anderseno pasakų leidimo. Leidykla „Nieko rimto“, 2014.
bjaurusis anciukas?
Eglė Devižytė
Pokalbis su gamtininku ir rašytoju Selemonu Paltanavičiumi
Ką veikti gamtoje? Kaip nusprendėte tapti gamtininku? Gamtininko kelio aš nesirinkau ir juo būti niekada nesvarsčiau – atrodo, kad aš juo gimiau, nes man, kiek tik save atmenu, niekas kitas be gamtos nerūpėjo. Prie to labai prisidėjo mano tėvai, trys vyresnieji broliai ir namų, esančių prie pat Kazlų Rūdos girios, aplinka. Joje tapti gamtininku buvo taip paprasta – viskas buvo čia pat, greta, reikėjo tik skaityti, mokytis ir degti noru. O to noro buvo labai daug. Kas jums teikia daug džiaugsmo? Buvimas gamtoje. Ir kūryba. Smagu surasti pirmąją pavasario žibuoklę, pamatyti parskridusius vieversius, atkutusias varles, pirmuosius žalius lapelius. Pavasaris yra nuostabus metas. Jis užburia, suteikia tokių jėgų, kad galėtum kalnus nuversti. Tačiau ir kiti metų laikai labai įdomūs, ypač kai supranti jų reiškinius. Juk žiema, antai, būna žvarbi, šalta – galvotum, kad tuo metu galima išlėkti kažkur labai toli, pasislėpti nuo šalčio. Tačiau ar to reikia? Štai išbrendi per sniegą, per vėją eini laukais ir supranti, kad sniege išrašytos kiškių pėdos yra nuostabus kūrinys, o žolių galveles aižanti sniegena – dar nuostabesnis. Kaip visu tuo nesidžiaugti? Dar labai smagu paimti į rankas savo naują knygą, kvepiančią spaustuvės dažais. Nemoku apsakyti to jausmo, bet jis – malonus.
Kurmis sutiko, kad Selemonas jį nufotografuotų. Kito rašytojo ir gamtininko draugo ieškokite p. 28–29.
Kaip atsirado knyga „Labas, kaip gyveni?“ su laiškais, kuriuos Jums parašė 14 girios gyventojų? Prisipažinsiu – pradžioje apie knygą visai negalvojau. Netyčia sukūriau du laiškus, kuriuos man parašė kiškis ir lapinas. „Laimiuko“ redaktorė Lina perskaitė, parengė spaudai žurnale ir priminė, kad du laiškai yra tik pradžia. „O kada bus kiti?“ – vis klausė ji. Taip pamažu gimė kiti laiškai, iš kurių susidėliojo visa knyga.
Knygoje „Labas, kaip gyveni?“ savo bičiuliams iš girios pažadėjote parašyti atsakymus. Ar parašėte? Iš pradžių nemaniau jų rašyti. Tačiau kartą dviračiu atmynė Lina ir... po pokalbio su ja aš supratau, kad savo draugams neatsakyti yra labai negražu. Naujoji knyga „Girios paštas“ jau šiek tiek kitokia: kol aš delsiau, mano draugai girioje susilaukė vaikų, o jie, kaip patys suprantate, yra visai kitokie. Todėl net ir man kartais buvo sunku kalbėtis su visais skruzdėliukais ir rupūžiukais. Tačiau dabar visi šie susirašinėjimai jau yra rankraštyje, kuris leidykloje „Nieko rimto“ laukia žalios šviesos kelyje į spaudą. Ar sunku rašyti? Gal turite kokių rašyti padedančių ritualų? Ne, rašyti nesunku, nes tai – ne darbas. Tačiau, kad rašyti būtų lengva, taip pat nesakyčiau. Ritualai, talismanai bei kiti dalykėliai man svetimi. Visi pasauliai, kuriuos kuria rašytojai, yra jų minčių kūriniai. Mintys kartais gimsta iš mažo, nežinia kaip atsirandančio menkniekio – žvilgsnio, žodžio, įspūdžio... Patarimo, kaip rašyti, niekas negali duoti. Tiesiog reikia ilgai rašyti, kad suprastum: gali tu būti rašytoju ar ne...
Kuris gyvūnas jums artimiausias? Hmm... sakyčiau, visi man artimi ir mieli. Labai mėgstu paukščius, juos stebiu, kai galiu – daug valandų praleidžiu specialioje palapinėje. Tačiau miela stebėti ir žvėris. Man patinka žalčiai, driežai, drugiai. Aš esu biologas. Suprantu, kad gyvūnai turi savo gyvenimus. Jie nesvajoja apie žmones ir nesiekia jų draugystės. Todėl visada stengiuosi išlikti greta, bet neįkyrėdamas jiems, netrikdydamas. Koks įdomiausias šios žiemos nutikimas? Šių metų žiemos buvo nedaug. Kartą girioje sutikau du briedžius. Kaip užkerėtas spoksojau į juos – tokius galingus, nepriklausomus žvėris, kuriems giria – namai, ir mane užplūdo smagūs jausmai. Kažin, ar šie žvėrys žino, jaučia, kad žmonės labai bijo šalčio ir žiemos? Kad jie skuba į šiltus namus, apsiklosto kailiais ir žvalgosi į tokią nuostabią gamtą pro siaurą plyšelį. Šie žvėrys verti pačių gražiausių žodžių. Ar galima visa tai aprašyti? Kol kas – ne, nes visa tai labai nauja. Gal kada nors...
Mokykitės pažinti gamtoje viską, kas yra aplink jus. Be knygų tą padaryti bus sunku, tačiau po to jų reikės vis mažiau. Fotografuokite, ką randate gamtoje. Matuokite medžių storį, surastas žvėrių pėdas, rinkite akmenukus, braidykite po pievas. Stebėkite gyvūnus ir mėginkite suprasti, kaip jie visi, dideli ir maži gamtos gyventojai, sugeba būti kartu. Be pykčio, be barnių – taip, kad kiekvienas žmogus galėtų jiems pavydėti šios darnos. Keliaukite gamtoje. Niekada gamtos neskriauskite, ginkite ją ir mylėkite. Tai leista tik mums, žmonėms. Sėkmės jums! Selemonas Paltanavičius
Stebuklus aprašė ir iliustravo Neringa Vaitkutė
Nea tr a st ųj ų že m i ų Į šias žemes nenukeliausi pėsčiomis. Nenuveš ten ir jokia transporto priemonė. Bet vienas būdas į jas patekti yra. Tai – skrydis su vaizduotės sparnais. Uostas pakilimui – Neringos Vaitkutės knygos „Vaivorykščių arkos“ ir „Titnago plunksna“.
Sidabrinis Menesienos tiltas Rytinė Neatrastųjų žemių pakrantė, Fėjų miškai Tiltas prasideda Beribiuose Ledynuose ir tęsiasi iki pat Okeano pakrantės. Jis vingiuoja virš Fėjų miškų, prilaikomas plauko plonumo atramų, kurias sunku pastebėti net stovint ištiestos rankos atstumu. Kiekviena atrama leidžiasi į ovalo formos tvenkinuką, jų yra lygiai du šimtai tūkstančių. Tvenkinių dugnai iškloti lygiomis sidabro plokštelėmis, puikiai atspindinčiomis šviesą. Pilnaties metu, kai mėnulis pakimba tiesiai tarp Dviejų Beribio ledyno smailių, mėnesiena liejasi Sidabro tiltu tarsi vanduo, teka atramomis, įsilieja į tvenkinius. Iš ten fėjos gali semtis jos kiek tinkamos ir kaupti atsargas iki kitos pilnaties. LAIMIU K O BIBLIOTEKA
stebuklai Pasiutėliai, gudruoliai, nuotykiautojai, skrajūnai, fėjos, pranašai – tai tik keletas iš daugelio tautų, gyvenančių Neringos sukurtame pasaulyje. Jų gyvenimuose pasitaiko visko – didingų žygdarbių ir įprastų kasdienių nutikimų. O stebuklų? Žinoma, tik reikia norėti juos pastebėti!
Pasiuteliu Akademijos bibliotekos kupol as Neatrastųjų žemių šiaurės vakarai, Pasiutėlių lygumos Kupolą, kuris dar vadinamas „Padangių akimi“, galima pastebėti jau leidžiantis nuo Mėlynųjų kalnų papėdės, ypač kai pasitaiko šalti ir giedri orai. Ištekintas iš vientiso kalnų krištolo kristalo ir nugludintas iki veidrodinio žvilgesio kupolas žvelgiant iš bibliotekos vidaus atrodo visiškai skaidrus. Stebint iš lauko jo spalva kinta – apsiniaukusią dieną kupolas atrodo metalo pilkšvumo, saulėtą – skaisčiai žydras, o naktį visiškai juodame paviršiuje atsispindi žvaigždės. Kupolo pagrindą puošia trylika marmuro bareljefų, iliustruojančių trylika Pasiutėlių kalendoriaus mėnesių. Saulė ir žvaigždynai, atsispindintys išgaubtame paviršiuje, juda taisyklingu ratu, nuo vieno mėnesio iki kito, tad Akademijos bibliotekos kupolas atlieka ir Kalendoriaus funkcijas.
Laimes namas
Žaidimo lentą pagamino Mindaugas Korsakas
Kviečiame pažaisti vieną populiariausių viduramžių Europoje kauliukų žaidimą Laimės namas. Jis taip pat žinomas pavadinimais „Septyni“ arba „Laimingasis paršelis“. Šis žaidimas atsirado XV a. Vokietijoje. Žaidžiant jį buvo naudojami pinigai, bet jūs pinigus pakeiskite sagomis, akmenukais ar savo pasigamintais kartoniniais žetonėliais. Jums reikės: 1. Dviejų D6 kauliukų. 2. Žaidimo lentos iš „Laimiuko“ p. 22. 3. Daug žetonėlių. Žaisti gali 2–6 žaidėjai. Žaidimo aprašymas Kiekvienas žaidėjas gauna po 10 ar daugiau žetonėlių. Nuo jų skaičiaus priklauso žaidimo trukmė. Ėjimo metu žaidėjas meta iškart abu kauliukus. Suskaičiavęs kauliukų taškus, jis ant to skaičiaus langelio padeda savo žetonėlį. Jei langelyje jau yra žetonėlis, jį galima pasiimti. Nuo langelio, pažymėto skaičiumi 7 (su vestuvių simbolika), negalima nuimti žetonėlių – juk į vestuves atneštas dovanas privalu palikti. Jei žaidėjas išridena skaičių 2 (langelis su sėkmės paršeliu), jis gali susirinkti visus ant žaidimo lentos padėtus žetonėlius, išskyrus iš vestuvių langelio (nr. 7) Išmetus skaičių 12, tampama karaliumi. Tai reiškia, jog galima susirinkti visus žetonėlius, net ir nuo vestuvių langelio. Žaidėjas, kuris netenka visų žetonėlių, iškrenta iš žaidimo. Žaidimą galima baigti kada tik panorėjus. Tuomet laimi tas, kuris turi daugiausiai žetonėlių. Kartais žaidžiama, kol lieka vienas žaidėjas su visais žetonėliais (tokiu atveju žaidimas gali ilgai užsitęsti). Ar pastebėjote, jog „Laimės namelyje“ nėra skaičiaus 4? Viduramžiais išridenus šį skaičių žaidėjas privalėjo vieną monetą atiduoti šio žaidimo savininkui. Susitarkite, ar šiuo atveju atiduosite savo žetonėlį „Laimiuko“ savininkui, ar tiesiog praleisite ėjimą.
kmes!
Se
Žaidimą pristatė senovinių stalo žaidimų žinovai Judita ir Mindaugas Korsakai
i r P
e
i a z
d
im
u
s
l ta
o
y
Užduotėlė nr. 1!
6 p. 2
Atsa k
Kryžiažodis Andersenas ir jo pasakos (Atsakymai pagal tekstą p. 8–9)
lį
m
ašyk į kupo ąr nė
HORIZONTALIAI: 1. Kiek brolių turėjo Elzytė? 2. „... gulbės“ 3. Paukštelių maitinimo vieta žiemą 4. „Bjaurusis ...“ 5. Yra įsteigta H. K. Anderseno ... 6. Kiek raudonų aguonų vietoj rupūžių pasirodė Elzytei pasakoje „Laukinės gulbės“? 7. Pagal Anderseno pasakas sukurti ... filmukai 8. Prisimeni arba ... pamiršti 9. Kaip Coliukę pavadino gėlių karalaitis? 10. Kas išperėjo Bjaurųjį ančiuką?
VERTIKALIAI: 11. Pasaka „Ką senelis padarys, ... bus gerai“ 12. Dvylikos brolių sesers vardas 13. Anderseno ... žinomos visame pasaulyje 14. Paprastas, bet nuostabiai giedantis paukštelis
15. Anderseno gimtadienis ir Vaikų knygos diena švenčiama ... mėnesį 16. Andersenas mėgo ... iš popieriaus 17. Laukinės gulbės buvo užburti ... 18. „Drąsus ... kareivėlis“
Nr. 1 – – – – – – – – – – – – – – – – – – – 1
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11
12
13
14
15
16
17
18
Smulkus žuvies kaulas
y Atsa k
Skambus bal...
1
7 2
5
Jis vaikšto be batų arba
3 8
Pyko, rėkė Mitologinis pasakojimas
4
6
D ėmes i o !
Siųskite savo sukurtus kryžiažodžius apie viską, kas susiję su knygomis, jų veikėjais, autoriais, skaitymu. Įdomiausi kryžiažodžiai bus spausdinami „Laimiuke“, o jų kūrėjus apdovanosime leidyklos „Nieko rimto“ raktų pakabukais.
Nr. 2 – – – – – – – – 1
2
3
4
5
6
7
8
Už teisingus kryžiažodžių atsakymus iš „Laimiuko“ nr. 1(51) leidyklos „Nieko rimto“ prizas – knyga „Nuotykis miške“ – skiriamas Nojui Devenson iš Vilniaus „Šviesos“ prad. m-klos 4A klasės ir Lianai Marijai Malinauskaitei iš Simono Dacho progimnazijos 4T klasės.
Kryžiažodžius kūrė Danguolė Garnienė
Popieriaus arba medžio
Katinas ... pieną
... sėklą ir iš jos išaugs gėlė
Užduotėlė nr. 2!
6 p. 2
Pasisveikinimas
Nuriedėjo per skruostą
lį
Kryžiažodis KVADRATAS
m
ašyk į kupo ąr nė
Leidyklos „Nieko rimto“ naujienos! Būna vakarų, kai visai nesinori ramiai gerti arbatą trolių Mumių verandoje. Norisi nuotykių! Kartais jie visai netikėtai užgriūna patys. Kitais kartais nuotykių nebūna be nepaprasto Muminuko tėčio ir nepaprastų jo išradimų: laiko mašinos, įtartinai panašios į siuvimo mašiną, ar filmavimo kameros, įtartinai panašios į kavamalę. Dar būtinai reikės ištikimų draugų: mažosios Miu, Snifo, Snorko ir freken Snork, Snusmumriko ir kitų. Reikės ir mamos, visada galinčios iškepti blynų su braškių uogiene. Ten, kur nuotykiai, ten ir lobiai. O kokie jie – sužinosite knygoje „Trolių mumių slėnio lobiai“, kurią parašė Tapani Bagge, o iliustravo Jukka Murtosaari. Jie mėgaujasi linksma draugija jaukiuose namuose. Bet vieną naktį medžio namelio stogą prakerta aštri ir kieta lyg durklas titnago plunksna ir palaiminga ramybė baigiasi. Skrajūnas Rudis, kurmius Dudsis, nuotykiautoja Ida ir jos pusbrolis ieškikas Nunis patenka į nuotykių sūkurį. Ant ledo lyties perplaukę Okeaną, vaikai atsiduria Neatrastosiose žemėse. Persekiojami kraupių titnago paukščių jie pamažu suvokia, kad pasaulio likimas – jų rankose. Lydimi naujų draugų – linksmuolio šunino Mazgio, paslaptingojo žvėries Pūkio ir žvitriosios pasiutėlės Vejisos – jie ieško Prarajos labirinto. Ten, prie Sapnų pasaulio vartų, jie sužinos, ar pabaisos, kurios veržiasi pro vartus, neša vien tik blogį. O gal tiesa slypi ten, kur mažiausiai tikiesi ją surasti? Antrojoje Neringos Vaitkutės trilogijos dalyje „Titnago plunksna“ sutiksite tris herojus iš knygos „Vaivorykščių arkos“. Bet jų patirtas nuotykis – jau kitoje vietoje ir kitu laiku. Ar ryšitės žengti su jais naujais pavojų ir išbandymų takais? Sulaukus penkiolikos, Aralueno karalystės našlaičiams suteikiama galimybė pradėti naujo gyvenimo etapą. Tereikia, kad kuris nors iš įvairių sričių meistrų pasirinktų tave savo mokiniu. Vilis svajoja tapti riteriu, bet kas priims smulkaus sudėjimo vaikinuką į Karo mokyklą? Kas susidomės, jei tavo talentai – tik laipioti medžiais ir sienomis bei nepastebėtam krėsti eibes? Netikėtai Vilį mokiniu pasirenka miškinis Holtas. Bet juk paslaptingieji miškiniai kelia siaubą paprastiems karalystės gyventojams. Jie – žvalgai, kurie keliauja nematomi ir negirdimi. Niekas nežino, kokios užduotys jiems skiriamos. Žmonės kalba, jog jie netgi imasi kerų, kad taptų nepastebimi... Kol mokytojas ir mokinys mėgins vienas kitą pažinti ir suprasti, piktasis valdovas Morgaratas pasiųs į Aralueno karalystę šiurpias pabaisas... Kas jas sustabdys? Atsakymas – pirmojoje garsaus australų rašytojo John Flanagan serijos „Žvalgo mokinys“ knygoje „Gorlano griuvėsiai“. El. knygynėlyje – geresnės kainos!
ISSN 1392-9674
9 771392 967004