Nuotykiai suŠare
Versta iš
Katja Brandis
SEAWALKERS 2. RETTUNG FÜR SHARI
Arena Verlag GmbH, Würzburg, 2020
Knygos vertimą remia Goethe,s institutas, kurį finansuoja
Vokietijos užsienio reikalų ministerija
Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos
integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt
© Tekstas, Katja Brandis
© Viršelis ir iliustracijos, Claudia Carls
© Arena Verlag GmbH, Würzburg, Deutschland, 2020. www.arena-verlag.de
Pirmą kartą 2020 m. vokiečių kalba pavadinimu Seawalkers 2. Rettung für Shari Vokietijoje išleido Arena Verlag GmbH. Lietuvių kalba išleista susitarus su Arena Verlag GmbH, Viurcburgas, Vokietija.
Visos teisės saugomos.
© Vertimas į lietuvių kalbą, Viktorija Uzėlaitė, 2025
© Leidykla „Nieko rimto“, 2026
ISBN 978-609-441-986-7
Katja Brandis
Vilnius 2026
Nuotykiai suŠare
Iliustravo Claudia Carls
vokiečių kalbos vertė Viktorija Uzėlaitė
Jau apsipratau su mintimi, kad esu bastūnas tigrinis ryklys. Deja, ne visi apsidžiaugė, kad gavau galimybę mokytis Mėlynojo Rifo gimnazijoje. Pavyzdžiui, Elos mama Lidija Lenoks ant manęs pyksta už tai, kad per mane jos dukra apsijuokė. Be to, visiškai netyčia sužeidžiau Elą. Gerai, kad susiradau tokių draugų kaip Šarė ir Džasperas – jie mane palaiko. Kol kas dar gerai nežinau, ką galvoti apie kai kuriuos bendraklasius ir mokytojus...
Ir vėl nemalonumai
„Kovok pagaliau, pilkas nuoboda!“
Ne kasdien išgirsi tokį įžeidimą. Juolab iš suaugusios didžiosios orkos, kurią tuo metu puoli.
Paprašiau panelės Vait, mūsų kovos už būvį mokytojos, kad skirtų man individualias pamokas ir padėtų išmokti tramdyti pyktį. Ji sutiko, tik iškart perspėjo, kad visaip stengsis mane išprovokuoti. Buvo šeštadienio vakaras, mes jau daugiau nei valandą treniravomės atviroje jūroje, tolokai nuo Mėlynojo Rifo gimnazijos. Panelė Vait antruoju pavidalu lėkė į mane kaip taranuojantis povandeninis laivas.
Išsigandau ir negalvodamas šastelėjau į šalį. Šioje vietoje buvo taip tamsu, kad net neįmačiau dugno.
Milžiniškas juodmargis gyvūnas vikriai pasisuko į mane. „Ko taip lėtai plaukioji? Greičiau nesugebi? – įgėlė panelė Vait. – Net vėžlys skaudančiais klubais tave aplenktų!“
„Dar niekada gyvenime manęs nebuvo aplenkęs joks vėžlys“, – atkirtau ir pamėginau greitai apsisukęs sugriebti ją už peleko. Nedaug trūko, bet visgi trūko.
Panelė Vait vikriai šovė į viršų ir prunkštelėjo. „Ir dar nori būti pavojingiausias gyvūnas mokykloje? Ei, tu, raiša silke, kokia nauda iš tokios daugybės dantų, jei net nesugebi įkąsti?“
Raiša silkė?! Pajutau, kad kyla pyktis, bet pamėginau jį suvaldyti. Priminiau sau, kad mokytoja tenori mane suerzinti.
Nusprendžiau pastoti jai kelią ir parodyti, kad taip pat moku kandžiotis.
Taigi aplenkiau ją, kylančią į paviršių, ir atsisukau. Deja, nieko nepešiau, toji įsibėgėjo ir pašoko. Juodbaltis pilvas praskriejo virš manęs ir orka nutolo tiek, kad nebepasiekiau. Mėšlas! Puoliau vytis panelę Vait, bet ji buvo greitesnė. Subjurau kaip reikiant.
„Nagi, vykis, labiau pasistenk, nugeibėle sardine!“
„Tuoj pavysiu“, – niūriai patikinau.
Sukaupiau visas ryklio jėgas, išžiojau nasrus ir šoviau tiesiai
į ją. Bet šįkart didžioji orka net nebandė išsisukti, sustojo, atsigręžė į mane ir taip pat išsižiojo. Kūginiai jos dantys buvo gerokai didesni už manuosius. Vajė. Aš ir vėl apsigręžiau.
„Cha, cha, išsigandai, uodeguotas lepūnėli?“
Kai ji sakydavo tiesą, būdavo dar sunkiau nesupykti. Nusprendžiau nesileisti išmušamas iš pusiausvyros. Žinojau, kad taip elgiasi tyčia. Taip pat žinojau, kad pratrūkęs pralaimėčiau.
Žmogaus pavidalu galėčiau kelis kartus giliai įkvėpti, bet šiuo metu buvau tigrinis ryklys, todėl nuplaukiau tolyn tiesia linija, kad į žiaunas priplūstų gaivaus vandens. Staiga šovė mintis, kaip galbūt pavyktų įveikti panelę Vait. Delfinai labai smalsūs, o orkos... tėra didžiuliai delfinai.
Taigi nukreipiau nosį į paplūdimį ir leidausi plaukti, tarsi netoliese esanti orka manęs nė kiek nedomintų. Ir tikrai po kelių sekundžių panelė Vait mane pasivijo ir ėmė plaukti greta, norėdama pamatyti, kas vyksta.
„Ir kas gi?..“ – pradėjo klausti ji.
Aš žaibo greičiu apsisukau ir nosimi bakstelėjau mokytojai į šoną. Jei būtume iš tikro kovoję, būčiau iškandęs jai gabalą mėsos. Orkos oda priminė glotnią, kietą gumą.
„Man taškas, ar ne?“ – paklausiau.
„Tau taškas, – linksmai patvirtino panelė Vait. – Gražiai mane apmovei. Be to, Tiagai, man labai patiko, kad susitvardei.“
„Tas pokštas apie raišą silkę buvo žiaurokas“, – burbtelėjau.
„Gerai, kad niekas negirdėjo, – tarė panelė Vait ir nusijuokė. –
Smagu nervinti mokinius, bet į mokymo planus tai neįtraukta. –Ji nužvelgė mane savo juodomis akimis. – Šiai dienai užteks, gerai? Grįžk į mokyklą.“
Pamoka buvo sunki. Norėjau tik užkąsti ir griūti į lovą, deja, nepasisekė. Persikeitęs, užsimovęs maudymosi kelnaites, kurias
buvau palikęs po valčių prieplauka, ir užlipęs ant tiltelio, jo gale išvydau pitonę bastūnę Elą Lenoks, vilkinčią veikiausiai brangią baltą suknelę, išsiuvinėtą margomis gėlėmis. Vajė, būtinai turėjau ją sutikti! Ela manęs nekentė taip pat, kaip aš jos. Elos gerbėjų Toko ir Bario šalimais nebuvo, tiedu savaitgaliui išvyko namo ir dar negrįžo.
– Na ką, rykliuk? – Jos šypsena man labai nepatiko. – Ką veikei jūroje? Gal buvai su kuo susitikęs?
– Kodėl taip manai? – paklausiau, vaizduodamas, kad man ši tema baisiai nuobodi.
Pajutau, kaip įsitempia raumenys. Vyliausi, kad panelė Vait pamatys, jog esu ne vienas, ir neišnirs į paviršių! Pabandžiau mintimis sušnabždėti: „Gal galėtumėt dar šiek tiek paplaukioti jūroje? Kai kas mus stebi!“ Deja, pavėlavau.
Tiagas manė, kad yra paprastas paauglys, tačiau paaiškėjo, kad jūros vandenyje jis gali pavirsti rykliu. Pasirodo, iš tiesų vaikinas – jūrų bastūnas. Tokių kaip Tiagas yra ir daugiau. Netgi visa jūrų bastūnams skirta mokykla! Tiagas ima čia mokytis. Žinoma, kai tavo antrasis pavidalas – tigrinis ryklys, o didžiausias iššūkis – išmokti suvaldyti pyktį, susirasti draugų gali būti kiek sudėtingiau. Tačiau nieko nėra neįmanomo. Tiagas ne tik susibičiuliauja su bendraklasiais, bet ir įsivelia į nuotykius. Reikia ne tik padėti geriausiai draugei delfinei, bet ir išsiaiškinti, kas teršia aplinkinius vandenis. O toks detektyvinis tyrimas gali būti net labai pavojingas.
„Nuotykiai su Šare“ – antroji vokiečių rašytojos Katjos Brandis (g. 1970 m.) serijos paaugliams „Jūrų bastūnai“ knyga. Joje – dar daugiau įdomybių apie jūrų bastūnus ir paslaptingą jų mokyklą. Skaitytojų laukia šaunūs nuotykiai, netikėti pavojai ir naujos paslaptys. Bestseleriais tapusių fantastinių knygų apie miškų ir jūrų bastūnus autorė Katja Brandis gyvena Miunchene kartu su vyru, sūnumi ir trimis katėmis – viena iš jų labai panaši į pumą. Rašytojai labai patinka nardyti. Pasaulio jūrose ir vandenynuose ji ne kartą matė ryklius, delfinus bei rajas, ir šie susitikimai paliko neišdildomą įspūdį. Katjai Brandis itin rūpi gyvūnų ir gamtos gerovė. Aplinkosaugos tema svarbi visoje rašytojos kūryboje.
Redaktorė Renata Ustilaitė
Korektorė Eglė Devižytė
Maketavo Andra Paplauskaitė
Tiražas 1000 egz.
Išleido leidykla „Nieko rimto“ Dūmų g. 3A, LT-11119 Vilnius www.niekorimto.lt
Spausdino UAB BALTO print Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius
Tiagas jau beveik apsiprato su mintimi, kad yra ne visai žmogus. Jis – jūrų bastūnas, kada panorėjęs galintis pavirsti
į tigrinį ryklį. Smagu, kai gali tapti tokiu stipriu padaru, tačiau visai nelinksma, jei tavęs bijo tie, su kuriais norėtum susidraugauti. Laimei, Tiagas vis dėlto sugebėjo pritapti jūrų bastūnų mokykloje ir susirasti bičiulių. Tačiau jo geriausia draugė delfinė Šarė nuolat pakliūna į bėdą. Tiagas skuba padėti. Paaiškėja, kad pagalbos gali prireikti visai jūrų bastūnų mokyklai...
Įspūdingi nuotykiai jūroje ir sausumoje!
