Heidai buvo gera kaip dar niekad gyvenime. Ji gerte gėrė į save auksinę ryto šviesą, gryną orą, švelnų gėlių kvapsnį ir tetroško vieno – likti čia visados. Taip prabėgo nemažai laiko, Heida tiek dažnai ir taip ilgai žvelgė į aukštus kalnus, kad ėmė rodytis, jog jie įgavo veidus ir dabar žvelgia žemyn į mergaitę kaip geri draugai.
