Berniukas ištiesia vazonėlį.
– Reikia kasdien laistyti, – paaiškina.
Tai pasakęs nubėga.
Senolis laiko rankose vazoną ir išsižiojęs spokso jam pavymui.
– Bet... – prieštarauja. – Aš jau niekuo nebegaliu rūpintis! Aš juk...
Ar tau kartais būna liūdna, niūru ir sunku, kai atrodo, kad visai nieko nesinori? Senajam Larsonui būna. Jis gyvena vienas dideliame tamsiame name ir yra toks paniurėlis, kad net jo paties katinas nuo jo pabėgo.
Taip Larsonas ir būtų gyvenęs nevėdintuose ir pilnuose dulkių namuose tarp nuvytusių gėlių, jei ne kaimynų berniukas.
Tikrai keista, bet kartais gali užtekti vienos mažos gėlytės, kad atgytų visas namas. Ir galbūt netgi kur kas daugiau nei vien namas.
