Vasarvydžio nakties sapnas galutinis variantas po pataisymu
Autorius. Ką repetuoja?
Sufleris. Vasarvidžionaktiessapną.
Autorius. Žmonės gali verkti per Oteląar juoktis per Užsispyrėlės sutramdymą , bet jie nesupranta Vasarvidžio nakties sapno ir juokiasi. Nors gal ir gerai, kad nesupranta. Ar žinote, koks šios pjesės siužetas?
Sufleris. Aš tik sufleris. Negalėčiau išsamiai paaiškinti.
Autorius. Tai niūrus siužetas.
Sufleris. O mane jis labai pralinksmina.
Autorius. Deja, jis visai ne linksmas. Visas kūrinys tik ir siekia parodyti, kad meilė, bet kokia meilė, yra absoliutus atsitiktinumas ir nuo mūsų visiškai nepriklauso. Žmonės užmiega, ateina elfas Pakas, duoda jiems pauostyti gėlę, ir nubudę jie įsimyli pirmą pro šalį einantįjį, nors prieš užmigdami buvo susižavėję kažkuo kitu. Štai kaip fėjų karalienė įsimyli kaimietį su asilo galva. Tai siaubinga tiesa, tačiau griaunanti tiesa gali baigtis savižudybe, o pasauliui dabar labiau nei bet kada reikia paguodžiančių tiesų, tiesų, kurios stato. Reikia galvoti ne apie save, o apie kitus. Į repeticiją neisiu.
Federico García Lorca Pjesėbepavadinimo (isp. Poemasintítulo)
Author: What are they rehearsing?
Prompter: AMidsummerNight’sDream.
Author: People may cry over Othelloor laugh over TheTaming of the Shrew , but they don’t understand A Midsummer Night’s Dreamand laugh. Although it’s probably a good thing they don’t. Do you know what the plot of this play is?
Prompter: I’m just a prompter. I couldn’t explain it in detail.
Author: It is a gloomy plot.
Prompter: And it makes me very happy.
Author: Unfortunately, it’s not funny at all. The whole play is just to show that love, any love, is an absolute coincidence and completely independent of us. People fall asleep, the elf Puck arrives, gives them a flower to smell, and when they wake up they fall in love with the first person who walks by, although before they fell asleep, they were fascinated by someone else. This is how the fairy queen falls in love with a villager with the head of a donkey. It is a terrible truth, and yet a destructive truth can end in suicide, and the world needs comforting truths more than ever, truths that build. We must not think of ourselves, but of others. I will not go to the rehearsal.
Federico García Lorca PlayWithoutaTitle (Esp. Poemasintítulo)
LNOBT generalinė direktorė | General Manager of the LNOBT Laima Vilimienė
BENJAMIN BRITTEN (1913–1976)
VASARVIDŽIO NAKTIES SAPNAS
A MIDSUMMER NIGHT’S DREAM
3 veiksmų opera anglų kalba | an opera in 3 acts sung in English
Libretas | Libretto by Benjamin Britten, Peter Pears pagal | after William Shakespeare
Muzikos vadovas ir dirigentas |
Music Director and Conductor
Dirigentas | Conductor
Režisierius | Director
Scenografas | Set Designer
Kostiumų ir grimo dailininkas |
Costume and Makeup Designer
Šviesų dailininkas | Lighting Designer
Lėlių ir kaukių dailininkė |
Designer of Puppets and Masks
Judesio režisierė | Movement Director
Martynas Stakionis
Julius Geniušas
Gintaras Varnas
Vytautas Narbutas
Juozas Statkevičius
Eugenijus Sabaliauskas
Julija Skuratova
Elita Bukovska
Premjera 2026 m. kovo 20 d. | Premiere: 20 March 2026
LNOBT yra asociacijos Opera Europa narys | LNOBT is the member of the Opera Europa association
Vilnius, 2026
LISANDRAS
O jei sutampa abipusė meilė, Tai karas, ligos ar mirtis jai graso, Ir laimė būna laikina it aidas, Trumpa it sapnas, it lakus šešėlis: Kaip žaibas tvykstelia ji tamsią naktį, Nuplieksdama padangę su žeme, Ir, tau nespėjus šūktelti: „Žiūrėk !, Juodi tamsos nasrai praryja liepsną... Toks būna trumpas džiaugsmo spindesys!
HERMIJA
Jei tikrą meilę nuolat lydi skausmas, Matyt, toksai yra likimo dėsnis.
Tad nesėkmės lai moko mus kantrybės!
Juk mylintiems kentėt nuo amžių tenka, –Atodūsiai, svajonės, ilgesys Ir gailios ašaros vis lydi meilę.
LYSANDER
Or, if there were a sympathy in choice, War, death, or sickness did lay siege to it, Making it momentany as a sound, Swift as a shadow, short as any dream, Brief as the lightning in the collied night, That, in a spleen, unfolds both heaven and earth, And, ere a man hath power to say “Behold!” The jaws of darkness do devour it up. So quick bright things come to confusion.
HERMIA
If then true lovers have been ever crossed, It stands as an edict in destiny. Then let us teach our trial patience Because it is a customary cross, As due to love as thoughts and dreams and sighs, Wishes and tears, poor fancy’s followers.
W. Shakespeare A MIDSUMMER NIGHT’S DREAM
VAIDMENYS IR ATLIKĖJAI | CAST
Oberonas, fėjų ir elfų karalius | Oberon, King of the Fairies
Titanija, fėjų ir elfų karalienė | Titania, Queen of the Fairies
Pakas, arba Šaunusis Robinas | Puck, or Robin Goodfellow
Voratinklėlis | Cobweb
Garstytukas | Mustardseed
Plaštakė | Moth
Pelėžirnis | Peaseblossom
Lisandras, įsimylėjęs Hermiją | Lysander, in love with Hermia
Demetras, įsimylėjęs Hermiją | Demetrius, in love with Hermia
Hermija, Egėjo duktė, įsimylėjusi Lisandrą | Hermia, in love with Lysander
Elena, įsimylėjusi Demetrą | Helena, in love with Demetrius
Vaidas Bartušas Lawrence Zazzo
Lina Dambrauskaitė Gunta Gelgotė
Laurynas Juozapas Aksamitas
Robertas Petraitis Nojus Žalys
Emilis Grižas Vincentas Spruogis
Jurgis Digimas Vincentas Spruogis
Jokūbas Ardišauskas Vytis Litvinas
Faustina Perrin Gabrielė Šimkutė
Michael Nevill Gibson Karolis Kašiuba
Arminas Skirvainis Steponas Zonys
Jelena Kordić Evelina Volodkovič
Ona Kolobovaitė Austėja Zinkevičiūtė
Tesėjas, Atėnų kunigaikštis | Theseus, Duke of Athens
Ipolita, amazonių karalienė, Tesėjo sužadėtinė | Hippolyta, Queen of the Amazons
Koncertmeisterio pavaduotojas | co-principal Linas Šalna
Koncertmeisterio antrasis
pavaduotojas | sub-principal
Ugnius Dičiūnas
Petras Kuraitis
(anglų ragas | English horn)
Lukas Sarpalius
(anglų ragas | English horn)
Klarnetai | Clarinets
Koncertmeisteris | principal Vytautas Giedraitis
Koncertmeisterio pavaduotojas | co-principal Donatas Kalinauskas
Koncertmeisterio antrasis
pavaduotojas | sub-principal
Ernestas Šidiškis
Vilius Kalvėnas
Vida Lukošiutė
(bosinis klarnetas | bass clarinet)
Fagotai | Bassoons
Koncertmeisteris | principal
Andrius Puplauskis
Koncertmeisteris | principal
Jonas Žemonis
Koncertmeisterio pavaduotojas | co-principal Robertas Šidiškis
Koncertmeisterio antrasis
pavaduotojas | sub-principal
Mantvydas Baltrukėnas
Tadeušas Gotoveckis
Tomas Girskis (kontrafagotas | contrabassoon)
Valtornos | Horns
Koncertmeisteris | principal
Stefano Berluti
Koncertmeisteris | principal
Gintaras Ščerbavičius
Koncertmeisterio pavaduotojas | co-principal Vytenis Matutis
Koncertmeisterio pavaduotojas | co-principal Valentinas Drūlia
Albinas Stonys
Zigmantas Augaitis
Tomas Bidva
Jurgita Jankevičienė
Vytautas Štrapenskas
Trimitai | Trumpets
Koncertmeisteris | principal
Arvydas Barzinskas
Koncertmeisterio pavaduotojas | co-principal Vilius Surdokas
Koncertmeisterio antrasis
pavaduotojas | sub-principal
Aurimas Jankevičius
Augustinas Malikėnas
Žilvinas Kumpys
Trombonai | Trombones
Koncertmeisteris | principal
Tomas Karka
Koncertmeisterio pavaduotojas | co-principal Paulius Batvinis
Koncertmeisterio antrasis
pavaduotojas | sub-principal
Felix Rockhill
Jonas Kazimieras Kunčius
Alexander Froggatt (bosinis trombonas | bass trombone)
Tūbos | Tubas
Koncertmeisteris | principal
Laimonas Masevičius
Sergijus Kirsenka
Mušamieji | Percussion
Koncertmeisteris | principal
Tomas Kulikauskas
Koncertmeisterio pavaduotojas | co-principal Mikas Šliogeris
Almantas Puidokas
Ernestas Verba
Lukas Budzinauskas
Mikas Dulevičius
Jose Vicente Fusco Rojas
Arfos | Harps
Koncertmeisterė | principal
Aistė Baliunytė-Dailidienė
Gabrielė Abromaitienė
Vilija Grencevičiūtė
Liucilė Uršulė Vilimaitė
Klavišiniai | Keyboards
Artur Shutov
Lina Žutautaitė
Marija Grikevičiūtė
HERMIJA
O Lisandrai, mielas! Aš Kupidono tau lanku prisiekiu Ir jo taikliausia auksine strėle, Veneros balandėlių skaistumu, Tyros vilties ir meilės šventumu, Ugnim, kuri Didonę glamonėjo, Nakčia klastingai paliktą Enėjo, Ir vyrų priesaikom, duotom suktai Dažniau, nei moters žino apie tai, Kad ten, toj vietoj, kur paskyrei tu, Rytoj tikrai mes būsime kartu.
HERMIA
My good Lysander, I swear to thee by Cupid’s strongest bow, By his best arrow with the golden head, By the simplicity of Venus’ doves, By that which knitteth souls and prospers loves, And by that fire which burned the Carthage queen When the false Trojan under sail was seen, By all the vows that ever men have broke (In number more than ever women spoke), In that same place thou hast appointed me, Tomorrow truly will I meet with thee.
Benjamin Britten |
1913–1976
Anglų kompozitorius, dirigentas ir pianistas Benjaminas Brittenas (1913–1976) – viena svarbiausių XX a. britų muzikos asmenybių. Jo kūryba apima orkestrinę, chorinę, solinę vokalinę, kamerinę ir instrumentinę, kino muziką, nepamiršti ir vaikai. Vis dėlto reikšmingiausia jo kūrybos dalis – 16 operų (įskaitant ir kamerines bei parašytas vaikams), kurios įtvirtino jo kaip vieno ryškiausių XX a. operų kūrėjų vardą. Visos jo operos šiandien statomos pasaulio teatruose ir laikomos geriausiomis anglų operomis nuo žymiojo Henry Purcello, kūrusio XVII a., laikų! Pasak Operabase, B. Britteno operos atliekamos dažniau nei kurio nors kito XX a. gimusio kompozitoriaus. O turint omenyje visas po 1900 m. sukurtas operas, jį lenktų tik Giacomo Puccini ir Richardas Straussas.
B. Brittenas gimė 1913 m. nedideliame Safolko grafystės žvejybos uoste Loustofte, rytinėje Anglijos pakrantėje. Jo gimimo diena, lapkričio 22-oji, sutampa su šv. Cecilijos, muzikos globėjos, švente. Ši aplinkybė tapo simboliška kompozitoriui, kurio kūryboje muzika įgavo ir etinę, ir dvasinę dimensiją. Mama Edith Britten buvo talentinga muzikantė mėgėja ir Loustofto muzikos draugijos sekretorė. Kviesdama svarbius vietos bendruomenės narius į muzikos vakarus savo namuose, E. Britten muziką suvokė kaip priemonę, padedančią išlaikyti šeimos socialinę padėtį. Mama jaunajam Benjaminui buvo pirmoji fortepijono ir muzikos rašto mokytoja. Vėlesnį jo muzikinį lavinimą lėmė klasikinės muzikos meistrai, o ambicinga mama troško, kad talentingasis sūnus taptų „ketvirtuoju B“ – po Johanno Sebastiano Bacho, Ludwigo van Beethoveno ir Johanneso Brahmso. B. Brittenas priklausė paskutinei kartai kompozitorių, augusių beveik vien gyvai skambančios muzikos aplinkoje, – jo tėvas atsisakė namie turėti tiek gramofoną, tiek vėliau pasirodžiusį radijo aparatą. Pirmieji sūnaus bandymai komponuoti išryškėjo sulaukus penkerių, fortepijono pamokas jis pradėjo lankyti septynerių, o dar po trejų metų ėmė groti altu.
1928 m. B. Brittenas pradėjo mokytis Grešamo mokykloje (Norfolko grafystė), kur ypač intensyviai studijavo kompoziciją. Lemiamą įtaką jam padarė mokytojas Frankas Bridge’as. Berniukui jis tapo ir dvasiniu autoritetu. Padedant šiam mokytojui, B. Britteno muzikos horizontai gerokai prasiplėtė, jis atrado kompozitorius Claude’ą Debussy ir Maurice’ą Ravelį, kurie, kaip rašė B. Britteno biografas muzikologas Davidas Matthewsas, „jam suteikė orkestrinio skambesio modelį“. Taip pat F. Bridge’as supažindino mokinį su Arnoldo Schoenbergo ir Albano Bergo kūryba.
Laimėjęs stipendiją, B. Brittenas 1930 m. pradėjo kompozicijos studijas Londono karališkajame muzikos koledže. Ankstyvasis jo kūrinys A Boy Was Born (1933) chorui a cappella atkreipė muzikinės visuomenės dėmesį – jame jau girdėti savitas polifoninis mąstymas ir jautrus požiūris į tekstą.
1935–1937 m. B. Brittenas parašė beveik 40 kūrinių, tarp jų – muzikos dokumentiniams filmams, eksperimentiniam teatrui ir BBC programoms. Ši patirtis paskatino jį domėtis scenine muzika. Pažintis su poetu Wystanu Hugh Audenu taip pat padėjo plėsti estetinį, intelektinį ir politinį akiratį.
1937 m. pasirodžiusios jo Variacijos Franko Bridge’o tema styginių orkestrui pelnė B. Brittenui tarptautinį pripažinimą. Sėkmė šį kūrinį lydėjo Šiaurės Amerikoje – čia jis, diriguojamas Johno Barbirolli ir Serge’o Koussevitzky, buvo atliekamas Toronte, Niujorke, Bostone, Čikagoje ir San Fransiske.
Dar du 1937-ųjų įvykiai buvo nepaprastai svarbūs B. Britteno gyvenime: mirė jo mama ir jis sutiko tenorą Peterį Pearsą. Nors B. Brittenas jautėsi nepaprastai prisirišęs prie mamos ir labai sunkiai išgyveno jos mirtį, regis, jam tai tapo ir savotišku emociniu išsilaisvinimu.
1939 m. pavasarį pãskui tais pačiais metais kiek anksčiau išvykusį W. H. Audeną B. Brittenas ir P. Pearsas išplaukė į Ameriką. Palikti Angliją paskatino kelios priežastys, tarp kurių – sunki jų, kaip pacifistų, padėtis vis labiau įsitraukiančioje į karą Europoje, kūrinio Variacijos Franko Bridge’o tema sėkmė Amerikoje bei Anglijos spaudoje pasirodę menkinantys atsiliepimai apie B. Britteno kūrybą ir jos nepakankamai gerus, prastai parengtus atlikimus. Tuo metu B. Brittenas ir P. Pearsas užmezgė artimus santykius. Nuo tada iki pat B. Britteno mirties jie buvo partneriai tiek profesiniame, tiek asmeniniame gyvenime. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, B. Brittenas ir P. Pearsas kreipėsi į Britanijos ambasadą Vašingtone ir jiems buvo leista likti JAV kaip meno ambasadoriams.
1941 m. gegužę Kolumbijos universitete įvyko pirmo sceninio B. Britteno kūrinio – Brodvėjaus miuziklų stiliaus operetės Polis Banjanas pagal W. H. Audeno libretą – premjera.
1942 m. B. Brittenas perskaitė poeto George’o Crabbe’o poemą Miestelis. Safolko pakrančių vaizdai jam sukėlė nepakeliamą Anglijos ilgesį. B. Brittenas suprato ilgiau nebegalįs pasilikti Amerikoje. Tuo pat metu jam kilo mintis, kad šios poemos istorija apie žveją Piterį Graimsą galėtų tapti puikiu naujos operos siužetu. Prieš B. Brittenui išvykstant iš JAV, S. Koussevitzky’o fondas, visada dosniai rėmęs jaunus talentus, skyrė jam 1000 dolerių komisinį mokestį operai parašyti.
Grįžę į Didžiąją Britaniją, B. Brittenas ir P. Pearsas pateikė prašymus atleisti nuo karo tarnybos dėl įsitikinimų. Iš pradžių B. Brittenui buvo pasiūlytas alternatyvus būdas tarnauti kariuomenėje, o vėliau jis, pateikęs apeliaciją, buvo visiškai atleistas nuo karo tarnybos.
Už motinos jam paliktus pinigus B. Brittenas Sneipo miestelyje (Safolko grafystė) įsigijo seną malūną, kurį pertvarkė į savo užmiesčio namus ir čia sukūrė operą Piteris Graimsas. Tuo metu dainininkas P. Pearsas pradėjo bendradarbiauti su Sadler’s Wells operos trupe, kuriai vadovavo dainininkė Joan Cross. Ji pranešė ketinanti atnaujinti trupės veiklą Londone pastatydama naują B. Britteno operą, kurioje pagrindinius vaidmenis atliks ji pati ir tenoras P. Pearsas.
Piterio Graimso premjera įvyko 1945 m. birželį, ką tik pasibaigus Antrajam pasauliniam karui. Nors pasigirdo keletas prastai slepiamų homofobiškų pasisakymų, o trupės nariai skundėsi tariamu favoritizmu ir B. Britteno partitūros „kakofonija“, Piterio Graimso premjera sulaukė tiek publikos, tiek kritikų pagyrų. Pajamos, gautos pardavus šio spektaklio bilietus, prilygo tą patį sezoną pastatytų operų Bohema ir Madam Baterflai pajamoms ar netgi jas viršijo. Operos administratorius Harewoodas pavadino Piterį Graimsą „pirmąja tokia pavykusia britų opera nuo Purcello laikų, neskaitant Gilberto ir Sullivano“. Šis kūrinys tapo lemiamu posūkiu B. Britteno kūryboje ir iškėlė jį į XX a. operos kompozitorių olimpą.
Nusivylę Sadler’s Wells operos trupėje kilusiais nesutarimais, B. Brittenas, P. Pearsas ir J. Cross 1945 m. gruodį nutraukė su ja ryšius ir įkūrė tai, kas vėliau tapo anglų operos trupe English Opera Group . B. Brittenas buvo jos meno vadovas, kompozitorius ir dirigentas, dar prisidėjo libretistas Ericas Crozieris ir dailininkas Johnas Piperis. Trupė išsikėlė tikslą užsakyti ir kurti angliškas operas bei kitus kūrinius ir atlikti juos visoje šalyje. 1947 m. B. Brittenas English Opera Group trupei parašė komišką operą Albertas Heringas. Visa ši veikla paskatino surengti festivalį mažame Safolko grafystės Olboro miestelyje, kuriame B. Brittenas buvo neseniai apsigyvenęs ir kuris tapo pagrindine jo gyvenamąja vieta iki pat gyvenimo pabaigos.
Pirmasis Olboro festivalis įvyko 1948 m. birželį. Pagrindinėje miestelio Jubiliejaus salėje, vos keli žingsniai nuo B. Britteno namų, buvo parodytas Albertas Heringas, o XV a. statytoje Olboro Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje nuskambėjo nauja kompozitoriaus kantata tenorui, chorui ir orkestrui Šventasis Mikalojus. Festivalis tapo B. Britteno muzikinės veiklos centru, iš karto sulaukė sėkmės, o ilgainiui tapo ir vienu svarbiausių Didžiosios Britanijos muzikos festivalių, yra kasmet rengiamas iki šiol. Nauji kompozitoriaus kūriniai, tarp jų – ir operų Vasarvidžio nakties sapnas (1960 m. Jubiliejaus salėje), Mirtis Venecijoje (1973 m. Snape Maltings koncertų salėje) premjeros, skambėjo beveik kiekviename festivalyje iki pat jo mirties 1976 m.
Visą XX a. šeštąjį dešimtmetį B. Brittenas toliau rašė operas. Puikiai įvertinta buvo jo Bilio Bado (1951) premjera Covent Garden teatre. O štai karalienės Elžbietos II karūnavimo proga 1953 m. sukurtoji Gloriana iškilmingoje premjeroje, kurioje dalyvavo pati karalienė ir visa britų aukštuomenė, buvo sutikta gan šaltai. Niūri Elžbietos I nuosmukio istorija ir, premjeros publikos manymu, tokiai progai „pernelyg moderni“ B. Britteno muzika neįstengė įveikti to, ką Davidas Matthewsas pavadino „įsišaknijusiu valdančiųjų klasių filistinizmu“. Nors vėliau Gloriana pelnė vienos iš geresnių B. Britteno operų vardą, kurį laiką šis kūrinys Britanijos teatruose nebuvo statomas. Tuo tarpu 1954 m. pasirodžiusi kamerinė opera Sraigto posūkis sulaukė visiškos sėkmės ir kartu su Piteriu Graimsu tapo dažniausiai statoma kompozitoriaus opera.
1959 m. rugpjūtį B. Brittenas nutarė sukurti operą, kuri būtų atliekama 1960 m. birželį atversiančioje duris atnaujintoje Jubiliejaus salėje. Laiko libretui parengti nebuvo, tad jiedu su P. Pearsu operai pasirinko Williamo Shakespeare’o komediją Vasarvidžio nakties sapnas. Kaip B. Brittenas anuomet atskleidė, jį visada žavėjo ši W. Shakespeare’o pjesė, išradingas jos siužetas ir gelmė. Tad pritaikydami kūrinį operai, jiedu su P. Pearsu labai griežtai laikėsi originalo teksto, kai kur tik vos vos jį patrumpindami ar sukurdami jungtis tarp epizodų. Kaip ir W. Shakespeare’o pjesėje, operoje galima išskirti tris veikėjų grupes, kurių kiekviena turi iš esmės atskirą siužetą. Šiuos skirtingus pasaulius ir jų pasakojimus kompozitorius perteikia vis kitų spalvų garsais: fėjų pasaulio grožį įgarsina ryškus arfų, klavišinių ir mušamųjų skambesys, įsimylėjėlių poroms skirti šilti styginių ir pučiamųjų garsai, o žemesni medinių ir varinių pučiamųjų, tarsi mechaninis skambesys, – aktoriams mėgėjams. Stiliaus požiūriu tai B. Brittenui būdingas kūrinys, pasižymintis labai individualiu garsų pasauliu: ne ryškiai disonansiniu ar atonaliu, bet kupinu subtilių atmosferinių harmonijų ir garsinių vaizdų.
Ko gero, visos W. Shakespeare’o pjesės yra sulaukusios operinių adaptacijų, ir net ne po vieną, bet šis opusas, itin ištikimas originalui, laikomas vienu labiausiai pavykusių. Užburiančios, unikaliame vasarvidžio nakties sapnų pasaulyje plevenančios dvasios opera yra turbūt žaviausias iš visų B. Britteno šio žanro kūrinių.
Vasarvidžio nakties sapnas pirmą kartą atliktas 1960 m. birželio 11 d. Jubiliejaus salėje Olboro festivalyje. Dirigavo pats kompozitorius, režisavo choreografas Johnas Cranko, scenografiją ir kostiumus sukūrė Carlas Tomsas.
Komiška, poetiška, romantiška Vasarvidžio nakties sapno istorija patraukia savo daugiasluoksniškumu. Vieni ją suvokia kaip tradicinę pasaką su daugybe juokingų situacijų, kiti joje mato ištisą psichologijos žinių lobyną: tyrumas, beprotybė ir žiaurumas, susiduriantys vienas su kitu, kuria įtrauklų efektą. Muzikos mėgėjai čia išgirs daug muzikinės pagarbos ir satyros ženklų – nuo baroko iki A. Schoenbergo.
B. Britteno muzika Lietuvoje skamba, nors ir nedažnai. Štai 2000 m. Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras pakvietė į spektaklį vaikams Žaiskime operą! (dirigentas Martynas Staškus, režisierius Aidas Giniotis, dailininkė Ramunė Skrebūnaitė). Opera Vasarvidžio nakties sapnas pas mus statoma pirmą kartą.
1962 m. sausį B. Brittenas baigė vieną svarbiausių savo darbų – Karo requiem. Kūrinys buvo parašytas naujosios Koventrio katedros, kuri iškilo per Antrąjį pasaulinį karą subombarduotos XIV a. katedros vietoje, konsekracijos iškilmėms. Tradiciniai lotyniški mišių už mirusiuosius tekstai čia iškalbingai gretinami su poeto Wilfredo Oweno karo tematikos eilėraščiais, parašytais Pirmojo pasaulinio karo metais.
Kompozitorius numatė, kad siekiant atskleisti vienybės dvasią kūrinį turėtų atlikti solistai Galina Višnevskaja (rusė), Peteris Pearsas (anglas) ir Dietrichas Fischeris-Dieskau (vokietis). Deja, sovietų valdžia neleido G. Višnevskajai vykti į Koventrį. Likus vos dešimčiai dienų iki premjeros, prie atlikėjų prisidėjo sopranas Heather Harper, kuri ir dainavo atstatytoje katedroje 1962 m. gegužės 30 d. Autoriaus prašymu, nuskambėjus paskutinei natai, aplodismentų nebuvo. Bet tai buvo jo triumfas! Kritikai ir klausytojai pripažino šį jaudinantį antikarinį kūrinį šiuolaikiniu šedevru. Po premjeros B. Brittenas seseriai rašė: „Tikiuosi, kad jis privers žmones šiek tiek susimąstyti.“
1967 m. B. Brittenas gavo BBC2 televizijos užsakymą sukurti pirmąją televizijos operą. Kaip ir Sraigto posūkis, opera Ovenas Vingreivas rėmėsi rašytojo Henry’o Jameso vaiduoklių istorija. Darbas užtruko, ir kompozitorius savo jaunąjį kolegą Nicholasą Maw mokė: „Dirbkite kuo daugiau dabar, nes metams bėgant tai darosi daug, daug sunkiau.“ Naujojo kūrinio partitūra baigta tik 1970 m. rugpjūtį, o 1971 m. gegužę pirmą kartą Didžiojoje Britanijoje opera buvo transliuojama per BBC2 televiziją. Netrukus Oveną Vingreivą parodė Airijos, Austrijos, Belgijos, Danijos, Jugoslavijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Nyderlandų, Norvegijos, Prancūzijos, Švedijos, Šveicarijos ir Vokietijos televizijos kompanijos.
1970 m. rugsėjį B. Brittenas paprašė meno kritikės Myfanwy Piper, jau anksčiau jam adaptavusios dvi H. Jameso istorijas, paversti libretu Thomo Manno apysaką Mirtis Venecijoje. Apie šį kūrinį jis mąstė jau kurį laiką, tardamasis su dailininku J. Piperiu ir rašytojo sūnumi Golo Mannu. Prasidėjus darbams, gydytojai B. Brittenui pranešė, kad jeigu norįs gyventi ilgiau nei dvejus metus, jam būtina širdies operacija. Kompozitorius ryžosi užbaigti operą prieš guldamasis į ligoninę ir dirbo labai skubėdamas. 1971 m. pasirodžiusio Luchino Visconti filmo Mirtis Venecijoje pagal tą patį T. Manno kūrinį B. Brittenui buvo patarta nežiūrėti. Kaip sakė pirmojo operos Mirtis Venecijoje pastatymo režisierius Colinas Grahamas, kai kurie filmą matę kompozitoriaus kolegos Tadzio ir Ašenbacho santykius apibūdino kaip „pernelyg sentimentalius ir pikantiškus“. Tai prisidėjo prie B. Britteno sprendimo Tadzio ir jo šeimą pavaizduoti kaip nebylius šokėjus. Apie operą Mirtis Venecijoje C. Grahamas rašė: „Šis kūrinys turbūt giliausiai palietė Britteno sielą: čia labai daug kas primena jį patį, jo sveikatą, jo emocinę būklę, Thomo Manno Ašenbachą (mirštantį T. Manno kūrinio protagonistą) ir Peterį Pearsą, kuriam, ko gero, teko persiplėšti į tris dalis, kad sukurtų pagrindinio veikėjo vaidmenį.“ Premjera įvyko 1973 m. Olboro festivalyje, Snape Maltings koncertų salėje. Deja, tai buvo paskutinė B. Britteno opera.
Per 28 metus, prabėgusius nuo Piterio Graimso iki Mirties Venecijoje, B. Britteno muzikinis stilius keitėsi. Bet nors ir įtraukdamas į savo muziką atonalizmo elementų, iš esmės jis liko tonalus kompozitorius. Įtakos jam turėjo ir rytietiška muzika, ypač gamelano garsai, ir japonų teatras no, ir XX a. kompozitoriai. Vis dėlto labiausiai B. Brittenas, kaip ir jo amžininkas kompozitorius Michaelas Tippettas, buvo atsidavęs XVII a. pab.–XVIII a. pr. anglų muzikai, ypač H. Purcello kūrybai. Apibrėždamas savo kaip operų kūrėjo misiją, B. Brittenas rašė: „Vienas pagrindinių mano tikslų – pamėginti muzikoje atkurti anglų kalbos spindesį, laisvę ir gyvybingumą, taip stebėtinai retai pasitaikančius mirus Purcellui.“
B. Britteno operos kaip tik ir vertinamos už meistrišką angliško teksto įprasminimą muzikoje, už spalvingus orkestrinius epizodus, tikslią dramaturgiją ir puikų psichologinį personažų charakterizavimą. Kamerinėse operose, pavyzdžiui, Lukrecijos išniekinime, jis įrodė, kad rimtas muzikinis teatras gali klestėti ir už tradicinio operos teatro ribų. Nuolatinis noras eksperimentuoti su moderniais muzikos stiliais, formomis, skambesiu ir naujomis teatrinėmis erdvėmis davė puikų rezultatą.
B. Brittenas buvo ir garsus pianistas, dirigentas: dažnai pats atlikdavo ir įrašydavo savo kūrybą. Nemažai dirigavo ir įrašė kitų kompozitorių kūrinių, tarp jų ir H. Purcello muziką, J. S. Bacho Brandenburgo koncertus, Wolfgango Amadeus Mozarto simfonijas bei kartu su P. Pearsu – Franzo Schuberto ir Roberto Schumanno dainų ciklus.
B. Britteno kūryba ir veikla įvertintos gausybe pripažinimo ženklų gimtojoje šalyje ir užsienyje. Jis buvo 19 Europos ir Amerikos konservatorijų ir universitetų garbės narys, pelnė 3 Grammy apdovanojimus. Jam pirmajam iš kompozitorių 1976 m. buvo suteiktas pero titulas ir jis tapo baronu Benjaminu Brittenu iš Safolko grafystės Olboro miesto.
Mirė B. Brittenas 1976 m. gruodžio 4 d., sulaukęs 63-ejų.
„Išgirdau apie jo mirtį... Ilgai vaikščiojau užšalusiu ežeru tyloje švelniai krintant snaigėms – tai visiškai atitiko neapsakomos tuštumos jausmą jo netekus. Pasaulis tapo šaltesnis ir vienišesnis be mūsų didžiausio muzikos kūrėjo“, – rašė kompozitorius ir dirigentas Peteris Maxwellas Daviesas.
Namas Olbore, kur B. Brittenas ir P. Pearsas gyveno ir dirbo nuo 1957 m. iki pat B. Britteno mirties 1976 m., tapo Britteno-Pearso fondo būstine. Ši institucija rūpinasi jųdviejų kūrybiniu palikimu, įgyvendina tarptautines edukacines programas. Reikšmingiausia B. Britteno kūrybos dalimi fondas laiko jo operas, tad joms ir skiria daugiausia dėmesio.
B. Brittenas nemanė esąs toks genijus, kokiu jį laikė kiti, vis dėlto nors pats pernelyg kritiškai vertino savo darbus, buvo labai jautrus kritikai.
Kolegų kompozitorių nuomonės apie B. Britteną išsiskyrė. M. Tippettas jį laikė „tiesiog muzikaliausiu žmogumi, kokį tik buvo sutikęs“, pasižymėjusį „neįtikėtinais“ techniniais įgūdžiais. Leonardas Bernsteinas apie B. Britteną atsiliepė kaip apie „žmogų, nesutariantį su pasauliu“, ir apie jo muziką sakė: „Jeigu ją iš tiesų girdi, o ne tik paviršutiniškai klausaisi, suvoki kažką labai tamsaus.“ Panašiai kalbėjo ir tenoras Robertas Tearas, glaudžiai bendradarbiavęs su kompozitoriumi vėlyvuoju jo karjeros laikotarpiu: „Jo sieloje žiojėjo didžiulė, milžiniška bedugnė... Jis pateko į mirties šešėlio slėnį ir nebegalėjo išlipti.“ Jaunesniajai anglų kompozitorių kartai, kompozitoriaus ir dirigento Oliverio Knusseno žodžiais tariant, B. Brittenas buvo tarsi „fenomenalus tėvas“. O muzikologas Phillipas Brettas tvirtino, kad B. Brittenas tam tikru mastu padarė įtaką visiems vėlesniesiems britų kompozitoriams: „Tai pagrindinė figūra, prisidėjusi prie britų muzikinės kultūros iškilimo antrojoje XX a. pusėje, o jo poveikį viskam – nuo pat operos iki atgaivinto muzikinio ugdymo – sunku deramai įvertinti.“
Muzikologo Arnoldo Whittallo nuomone, viena iš ilgalaikio B. Britteno populiarumo priežasčių – tai jo muzikos „progresyvus konservatizmas“. Jis vengė kūryboje avangardo ir nekvestionavo konvencijų, kaip tai darė, pavyzdžiui, jo amžininkas M. Tippettas. P. Bretto manymu, „srovė, kuri nušlavė serializmą, atonalumą ir daugelį kitų muzikinio modernizmo formų bei iškėlė neoromantizmą, minimalizmą ir kitus su tonalumu susijusius raiškos būdus, galbūt atnešė ir susidomėjimą kompozitoriais, kurie atrodė atsilikę nuo laikmečio“. Visgi B. Brittenas kompozitoriaus misiją suvokė labai paprastai – kaip siekį „kuo labiau įtikti nūdienos žmonėms“.
Gerokai peržengusi ir Didžiosios Britanijos, ir savo meto ribas, Benjamino Britteno muzika skamba visame pasaulyje, kaskart atskleisdama vis naujas gelmes, naujas mintis ir atradimus.
l Eglė Ulienė
TITANIJA
Jį palydėkite į mano būstą. Atrodo, mėnuo apsiverkęs teka, Aplinkui gėlės ašaromis plūsta, Kad kažin kas skaistybės nebeteko. Mielajam tykiai rodykite taką.
W. Shakespeare VASARVIDŽIO NAKTIES
TITANIA
Come, wait upon him. Lead him to my bower. The moon, methinks, looks with a wat’ry eye, And when she weeps, weeps every little flower, Lamenting some enforcèd chastity. Tie up my lover’s tongue. Bring him silently.
W. Shakespeare A MIDSUMMER NIGHT’S DREAM
Benjamin Britten | 1913–1976
English composer, conductor and pianist Edward Benjamin Britten (1913–1976) is considered one of the most important figures in 20th-century British music. His work spans a wide range of genres – he wrote orchestral, choral, solo vocal, chamber and instrumental music, as well as music for film, and was especially popular with children and amateurs. However, his most important work is his 16 operas (including chamber works and works for children), which have established him as one of the most prominent opera composers of the 20th century. His operas have been considered the best English operas since Henry Purcell in the 17th century! Britten's operas are firmly established in the international repertoire: according to Operabase, they are performed worldwide more than those of any other composer born in the 20th century, and only Puccini and Richard Strauss come ahead of him if the list is extended to all operas composed after 1900.
Benjamin Britten was born in Lowestoft, a small fishing port in Suffolk, on the east coast of England. His birthday, 22 November, coincided with the feast of St. Cecilia, the patron saint of music, a symbolic occasion for the composer, in whose work music acquired both an ethical and a spiritual dimension. His mother Edith Britten was a talented amateur musician and secretary of the Lowestoft Musical Society. Music was the principal means by which Edith Britten strove to maintain the family's social standing, inviting the pillars of the local community to musical soirées at the house.
For young Benjamin, his mother was his first piano and music teacher. The boy’s musical education was determined by the masters of classical music, and his ambitious mother sought to make her talented son the "fourth B" – that is, after Bach, Beethoven and Brahms. Britten belonged to the last generation of composers who grew up almost exclusively in an environment of live music: his father refused to have either a gramophone or a radio set at home, which later appeared. His first attempts at composition were at the age of five; in 1928 he began his studies at Gresham School in Norfolk, where he intensively studied composition. His teacher Frank Bridge, who also became a spiritual authority, had a decisive influence on him. Thanks to this teacher, Britten's musical horizons expanded significantly – he discovered Debussy and Ravel, who, as Britten's biographer, musicologist David Matthews wrote, "gave him a model for an orchestral sound". Bridge also introduced Britten to the works of A. Schoenberg and A. Berg.
In 1930, Britten won a scholarship to study composition at the Royal College of Music in London. His early work, A Boy Was Born (1933), for a cappella choir, attracted the attention of the music community, and already shows Britten's distinctive polyphonic thinking and sensitivity to text.
Between 1935 and 1937, Britten composed nearly 40 works, including music for documentaries, experimental theatre and BBC programmes, an experience that stimulated his interest in stage music. It was during this time that he met the poet Wystan Hugh Auden, who had a profound influence on Britten, encouraging him to broaden his aesthetic, intellectual and political horizons.
His 1937 work Variations on a Theme of Frank Bridge for string orchestra brought Britten international acclaim. The work was a success in North America, being performed in Toronto, New York, Boston, Chicago, and San Francisco, conducted by John Barbirolli and Serge Koussevitzky. In that same year there were also two events of huge importance in Britten's life: his mother died, and he met the tenor Peter Pears. Although Britten was extraordinarily devoted to his mother and was devastated at her death, it also seems to have been something of an emotional liberation for him.
In April 1939 Britten and Pears sailed to North America, going first to Canada and then to New York. They had several reasons for leaving England, including the difficult position of pacifists in an increasingly bellicose Europe; the success that Frank Bridge had enjoyed in the US; the departure of Auden to the US from England three months previously; hostile or belittling reviews of Britten's music in the English press; and under-rehearsed and inadequate performances. Britten and Pears consummated their relationship and from then until Britten's death they were partners in both their professional and personal lives. When the Second World War began, Britten and Pears turned for advice to the British embassy in Washington and were told that they should remain in the US as artistic ambassadors. Pears was inclined to disregard the advice and go back to England; Britten also felt the urge to return, but accepted the embassy's counsel and persuaded Pears to do the same.
In the USA, the premiere of Britten's first stage work, the Broadway musical-style operetta Paul Bunyan (libretto by W. H. Auden), took place at Columbia University in May 1941.
In 1942 Britten read the work of the poet George Crabbe for the first time. The Borough, set on the Suffolk coast close to Britten's homeland, awakened in him such longings for England that he knew he must return. He also knew that he must write an opera based on Crabbe's poem about the fisherman Peter Grimes. Before Britten left the US, Koussevitzky, always generous in encouraging new talent, offered him a $1,000 commission to write the opera.
Having arrived in Britain, Britten and Pears applied for recognition as conscientious objectors; Britten was initially allowed only non-combatant service in the military, but on appeal he gained unconditional exemption. After the death of his mother in 1937 he had used money she bequeathed him to buy the Old Mill in Snape, Suffolk which became his country home. He spent much of his time there in 1944 working on the opera Peter Grimes. Pears joined Sadler's Wells Opera Company, whose artistic director, the singer Joan Cross, announced her intention to re-open the company's home base in London with Britten's opera, casting herself and Pears in the leading roles.
Peter Grimes premiered in June 1945, shortly after the end of World War II. Although members of the company complained about perceived favouritism and the "cacophony" of Britten's score, as well as sharing a few poorly hushed homophobic remarks, the premiere of Peter Grimes was met with praise from the public and critics. Ticket sales equaled or exceeded those of La bohème and Madame Butterfly, both produced in the same season. Lord Harewood, the opera's administrator, called it "the first such successful British opera since Purcell, apart from Gilbert and Sullivan." The opera was a turning point in Britten's career, elevating him to the top of the 20th-century operatic ranks.
Disillusioned with the atmosphere and discord at Sadler's Wells, Britten, Pears and Cross broke with the company in December 1945 and formed what later became the English Opera Group. Britten became artistic director, composer and conductor, and was joined by librettist Eric Crozier and artist John Piper. The group's aim was to create and commission new English operas and other works, presenting them throughout the country. In 1947, Britten wrote a comic opera, Albert Herring, for the English Opera Group. All this activity led to the organisation of a festival in the small Suffolk seaside town of Aldeburgh, to which Britten had recently moved from Snape and which became his main residence for the rest of his life.
The first Aldeburgh Festival was launched in June 1948, with Britten, Pears, and Crozier directing. Albert Herring played at the Jubilee Hall, and Britten's new cantata for tenor, chorus, and orchestra, Saint Nicolas, was presented in the parish church. The festival was an immediate success and became an annual event that has continued into the 21st century. New works by Britten featured in almost every festival until his death in 1976, including the premieres of his operas A Midsummer Night's Dream at the Jubilee Hall in 1960 and Death in Venice at Snape Maltings Concert Hall in 1973.
Throughout the 1950s Britten continued to write operas. Billy Budd (1951) was well received at its Covent Garden premiere and was regarded by reviewers as an advance on Peter Grimes. Gloriana (1953), written to mark the coronation of Elizabeth II, had a rather chilly reception at the gala premiere in the presence of the Queen and the British Establishment en masse. The downbeat story of Elizabeth I in her decline, and Britten's score – reportedly thought by members of the premiere's audience "too modern" for such a gala – did not overcome what Matthews calls the "ingrained philistinism" of the ruling classes. Although Gloriana did well at the box office, there were no further productions in Britain for another 13 years. It was later recognised as one of Britten's finer operas. The Turn of the Screw the following year was an unqualified success; together with Peter Grimes it became, and until 2013 remained, one of the two most frequently performed of Britten's operas.
In August 1959, Britten decided to compose a full-evening opera for the reopening of the refurbished Jubilee Hall in Aldeburgh in June 1960. As this left no time for a libretto to be prepared anew, he chose to adapt Shakespeare’s A Midsummer Night’s Dream together with Peter Pears, though as he admitted at the time, he had always admired the original play and was excited by the various levels of action between the different groups of characters. As with The Turn of the Screw, these groups are characterised by strongly differentiated colours: the bright, percussive sounds of harps, keyboards and percussion for the fairy world, warm strings and wind for the pairs of lovers, and lower woodwind and brass for the mechanicals.
Perhaps all of Shakespeare's plays have had their operatic adaptations, and not even once, but Britten’s opera is extremely faithful to the spirit of the original and is considered one of the most successful operatic adaptations of Shakespeare's plays. It is perhaps the most charming of all composer's operas, a work with a bewitching atmosphere, floating in the unique world of a midsummer night's dream.
A Midsummer Night's Dream was first performed on 11 June 1960 in the Jubilee Hall at the Aalborg Festival. The composer conducted, the choreographer John Cranko directed, and the sets and costumes were designed by Carl Toms. It is a comic, poetic, romantic story, attractive for its multi-layeredness. Someone finds in it a traditional fairy tale with many truly funny situations, someone sees a whole psychological treasure trove – purity, madness and cruelty, confronting each other, creating an engaging effect. Music lovers will hear in it many gestures of musical respect and satire, from Baroque to A. Schoenberg, based on many classical works.
Britten's music has been performed in Lithuania many times, but A Midsummer Night's Dream is being staged at the Lithuanian Opera for the first time. In 2002, the Lithuanian National Opera and Ballet presented the production of Britten’s Let’s Make an Opera! (conductor Martynas Staškus, director Aidas Giniotis, designer Ramunė Skrebūnaitė).
In January 1962, Britten completed one of his most important works, the War Requiem. It was first performed on 30 May 1962, was commissioned to mark the consecration of the new Coventry Cathedral, which was built after the original 14th-century structure was destroyed in a World War II bombing raid. He chose to set the traditional Latin Mass for the Dead interwoven with nine poems about war by the English poet Wilfred Owen.
For the opening performance, Britten intended that the soloists should be Galina Vishnevskaya (a Russian), Peter Pears (an Englishman) and Dietrich Fischer-Dieskau (a German), to demonstrate a spirit of unity. Close to the premiere, the Soviet authorities did not permit Vishnevskaya to travel to Coventry for the event. With only ten days' notice, Heather Harper stepped in and performed the soprano role. The premiere took place on 30 May 1962, in the rebuilt cathedral. At Britten's request, there was no applause following the performance. It was a triumph, and critics and audiences at this and subsequent performances in London as well as abroad hailed this poignant anti-war masterpiece as a contemporary masterpiece. Writing to his sister after the premiere, Britten said of his music, "I hope it'll make people think a bit."
In 1967 the BBC commissioned Britten to write an opera specially for television. Owen Wingrave was based, like The Turn of the Screw, on a ghost story by Henry James. By the 1960s Britten found composition much slower than in his prolific youth; he told the 28-year-old composer Nicholas Maw, "get as much done now as you can, because it gets much, much more difficult as you grow older." He did not complete the score of the new opera until August 1970. Owen Wingrave was first broadcast in Britain in May 1971, when it was also televised in Austria, Belgium, Denmark, France, Germany, Ireland, the Netherlands, Norway, Sweden, Switzerland, the US and Yugoslavia.
In September 1970, Britten asked Myfanwy Piper, who had already adapted two stories for him, to adapt Thomas Mann's short story Death in Venice, which he had been thinking about for some time, in consultation with the artist Piper and the writer's son, Golo Mann. When work began, Britten was told by doctors that if he was to live more than two years, he would need heart surgery. Britten was determined to finish the opera and worked very quickly... Britten was advised not to see the 1971 Luciano Visconti film. According to Colin Graham, the director of the opera's first production, some of the composer's colleagues who had seen the film found the relationship between Tadzio and Aschenbach "too sentimental and piquant". This contributed to the decision that Britten would turn Tadzio and his family into silent dancers. Colin Graham wrote of the opera: "Perhaps of all his works this one touched Britten's soul most deeply: there are an extraordinary number of similarities between himself, his health, his emotional state, and Thomas Mann, Aschenbach (Th. Mann's dying protagonist) and Peter Pears, who apparently had to tear himself into three parts to create the role of the main character." The opera premiered at the 1973 Aalborg Festival, at the Snape Maltings Concert Hall. Sadly, it was Britten's last opera.
In the 28 years between Peter Grimes and Death in Venice, Britten's musical style changed, and although he incorporated elements of atonal music, he was remaining essentially a tonal composer. There were also influences from Eastern music, especially the sounds of gamelan, Japanese Noh theatre, as well as the works of 20th-century composers. Besides his growing attachments to the works of 20th century masters, Britten – along with his contemporary Michael Tippett – was still devoted to the English music of the late 17th and early 18th centuries, in particular the work of Purcell. In defining his mission as a composer of opera, Britten wrote: "One of my chief aims is to try to restore to the musical setting of the English Language a brilliance, freedom and vitality that have been curiously rare since the death of Purcell."
Britten's operas are renowned for their masterful musical interpretation of English texts, their colourful orchestral sequences, dramatic precision, and deep psychological characterization. In chamber operas such as The Rape of Lucretia and his ecclesiastical allegories, he demonstrated that serious musical theatre could flourish outside the confines of traditional opera. His constant desire to experiment with modern musical styles, forms, sounds, and new theatrical spaces has yielded extremely fruitful results.
Britten was a renowned pianist and conductor, often performing and recording his own works. He also conducted and recorded music by other composers, including Purcell, Johann Sebastian Bach's Brandenburg Concertos, Wolfgang Amadeus Mozart's symphonies, and, with P. Pears, song cycles by Franz Schubert and Robert Schumann.
For his work and activities, Britten received numerous recognitions, awards, and honorary titles both in the United Kingdom and abroad, held honorary degrees and memberships in 19 conservatories and universities in Europe and America, and won 3 Grammy Awards. In June 1976, the last year of his life, Britten accepted a life peerage – the first composer so honoured – becoming Baron Britten, of Aldeburgh in the County of Suffolk
Britten died at the age of 63 on 4 December, 1976. “I heard of his death... and took a long walk in total silence through gently falling snow across a frozen lake, which corresponded exactly to the inexpressible sense of numbness at such a loss. The world is colder and lonelier without the presence of our supreme creator of music”, – wrote Sir Peter Maxwell Davies, a prominent English composer and conductor.
The Red House, Aldeburgh, where Britten and Pears lived and worked together from 1957 until Britten's death in 1976, is now the home of the Britten-Pears Foundation, established to promote their musical legacy The Britten-Pears Foundation considers the composer's operas "perhaps the most substantial and important part of his compositional legacy."
Britten was not always confident that he was the genius others declared him to be, and though he was hypercritical of his own works, he was acutely sensitive to criticism from anybody else. Fellow composers had divided views about him. To Tippett he was "simply the most musical person I have ever met", with an "incredible" technical mastery; Leonard Bernstein considered Britten "a man at odds with the world", and said of his music: "If you hear it, not just listen to it superficially, you become aware of something very dark." The tenor Robert Tear, who was closely associated with Britten in the latter part of the composer's career, made a similar point: "There was a great, huge abyss in his soul... He got into the valley of the shadow of death and couldn't get out."
Nevertheless, after his death Britten was lauded by the younger generation of English composers to whom, in the words of Oliver Knussen, British composer of contemporary classical music and conductor, he became "a phenomenal father-figure". Musicologist Philip Brett believed that he affected every subsequent British composer to some extent: "He is a key figure in the growth of British musical culture in the second half of the 20th century, and his effect on everything from opera to the revitalization of music education is hard to overestimate."
Musicologist Arnold Whittall claimed that one reason for Britten's enduring popularity is the "progressive conservatism" of his music. He generally avoided the avant-garde, and did not challenge the conventions in the way that contemporaries such as Tippett did. Perhaps, says Brett, "the tide that swept away serialism, atonality and most forms of musical modernism and brought in neo-Romanticism, minimalism and other modes of expression involved with tonality carried with it renewed interest in composers who had been out of step with the times." Britten defined his mission as a composer in very simple terms: composers should aim at "pleasing people today as seriously as we can".
Despite everything, Britten's music continues to resonate throughout the world, far transcending the boundaries of both Great Britain and his era, each time revealing new depths, giving rise to new thoughts and discoveries.
OBERONAS
Mielasis Pakai, šen! Ar tu meni, Kaip aš klausiaus iškyšuly undinės, Besėdinčios ant nugaros delfinui?
Taip švelniai melodingai ji dainavo, Kad net bešėlstanti nutilo jūra,
O žvaigždės iš padangių krito žemėn Klausytis jos dainos.
PAKAS
Taip, aš menu.
OBERONAS
Tada aš pamačiau, kaip tyliai skriejo
Tarp mūsų žemės ir mėnulio šalto Ginkluotas Kupidonas, nusitaikęs
Į valdančią vestalę Vakaruos.
Iš lanko taip paleido meilės strėlę,
Jog tūkstančius širdžių galėjo pervert.
Bet aš mačiau, kaip ta strėlė ugninė
Drėgnuos mėnulio spinduliuos užgeso.
Nutolo karalienė vaidilutė
Nepaliesta, aistros neapkerėta.
Bet pastebėjau – ta strėlė nukrito
Ant balto tartum pienas mažo žiedo,
Kurs, meile sužeistas, paraudo skaisčiai.
Mergaitės jį meiliagėle vadina.
Surask jį man. Aš tau esu jį rodęs.
Jei šito žiedo syvais kas pateps
Bemiegančiam akis, tasai iškart
Beprotiškai pamils tą sutvėrimą, Kurį pabudęs pirmą pamatys.
Surask tą žiedą ir sugrįžk atgal, Kol mylią spės nuplaukt leviatanas.
PAKAS
Galiu aplėkt per pusę valandos
Aplink pasaulį.
OBERON
My gentle Puck, come hither. Thou rememb’rest Since once I sat upon a promontory And heard a mermaid on a dolphin’s back Uttering such dulcet and harmonious breath That the rude sea grew civil at her song And certain stars shot madly from their spheres To hear the sea-maid’s music.
PUCK
I remember.
OBERON
That very time I saw (but thou couldst not), Flying between the cold moon and the earth, Cupid all armed. A certain aim he took At a fair vestal thronèd by the west, And loosed his love-shaft smartly from his bow As it should pierce a hundred thousand hearts. But I might see young Cupid’s fiery shaft Quenched in the chaste beams of the wat’ry moon, And the imperial vot’ress passèd on In maiden meditation, fancy-free. Yet marked I where the bolt of Cupid fell. It fell upon a little western flower, Before, milk-white, now purple with love’s wound, And maidens call it “love-in-idleness.”
Fetch me that flower; the herb I showed thee once. The juice of it
On sleeping eyelids laid Will make or man or woman madly dote Upon the next live creature that it sees. Fetch me this herb, and be thou here again Ere the leviathan can swim a league.
PUCK
I’ll put a girdle round about the Earth In forty minutes.
W. Shakespeare A MIDSUMMER NIGHT’S DREAM
Emocijos dirbant su B. Britteno opera Vasarvidžio nakties sapnas – pačios geriausios. Džiaugiuosi galėdamas statyti mūsų teatre iki šiol nestatytą, mūsų publikai dar nepažįstamą operą, o kartu supažindinti su Lietuvoje retai atliekama ekspresyvia, melodinga, modernizmo elementų kupina šio kompozitoriaus muzika. Tai ir pirmoji mano kaip muzikos vadovo LNOBT statoma opera, ir pirmasis mano diriguojamas spektaklis pradėjus eiti operos meno vadovo pareigas. Man tai ypatingas ir ilgai lauktas įvykis.
Išskirtinis B. Britteno operos Vasarvidžio nakties sapnas bruožas – kerinti ir magiška atmosfera. Operoje pagal W. Shakespeare’o komediją meistriškai dera sodri, vaizdinga, lyriška muzika. Kūrinys žinomas dėl savo gyvybingos orkestruotės, kuriančios svajingą, pasakišką pasaulį. Ypatinga tai, kaip Brittenas, sujungęs komiškuosius ir romantinius elementus, operą padaro žaismingą, o kartu ir gilią. Vasarvidžio nakties sapnas išsiskiria iš kitų autoriaus operų fantazija ir išradinga partitūra. Kūriniui taip pat būdinga unikali lengvumo ir gylio pusiausvyra.
Martynas Stakionis Muzikos vadovas ir dirigentas
The emotional state while working on B. Britten‘s opera A Midsummer Night‘s Dream is truly hightened. I am delighted to be able to prepare an opera that has never been staged in our theatre before, an opera that is still unknown to our audience, and at the same time to introduce the expressive, melodic, modernist elements-filled music of this composer, which is rarely performed in Lithuania. This is both my first opera prepared as the music director of the LNOBT, and my first production conducted after taking up the position of artistic director of the opera. For me, this is a special and long-awaited event.
A distinctive feature of B. Britten‘s opera A Midsummer Night‘s Dream is its enchanting and magical atmosphere. The opera, based on W. Shakespeare‘s comedy, masterfully combines rich, picturesque, lyrical music. The work is known for its lively orchestration, which creates a dreamy, fabulous world. What is special is how Britten, by combining comic and romantic elements, makes the opera playful and at the same time profound. A Midsummer Night‘s Dream stands out from the author‘s other operas with its fantasy and inventive score. The work is also characterized by a unique balance of lightness and depth.
Martynas Stakionis Music Director and Conductor
Opera man – kitas pasaulis, valdomas muzikos, į kurį panyri ir nebenori išnerti. Tai nerealus pasaulis, realybės priešingybė.
Fotografas | Photographer Dmitrijus Matvejevas
Federico García Lorca net dviejose savo dramose mini Shakespeare’o Vasarvidžio nakties sapną: trumpa užuomina yra Publikoje ir visas pasažas – nebaigtoje pjesėje, kuri taip ir vadinasi – Pjesė be pavadinimo. Joje personažas režisierius tvirtina, kad tai niūrus kūrinys, ir aš jam pritariu. Pagrindinė šio kūrinio mintis, pagrindinė tema ta, kad meilė yra atsitiktinumas, todėl visi, kuriems Pakas patepa akis gėlės syvais, įsimyli tai, ką pamato nubudę: Titanija – asilą, Lisandras – nebe Hermiją, o Eleną, Demetras, iki tol irgi mylėjęs Hermiją, atsibudęs išvysta Eleną ir ją įsimyli. Kitaip sakant, per vieną naktį viskas absoliučiai pasikeičia. Visi atsibunda, atrodo, kad čia buvo lyg ir sapnas, o gal ir ne sapnas, nesuprasi. Taip ir neaišku, kas čia buvo, ir visi grįžta į realybę, bet ji po šios nakties jau kitokia. Gėda žiūrėti vienas kitam į akis. Tad nėra ši pjesė labai linksma. Išoriškai ji, žinoma, linksma, žaisminga, ypač kad Shakespeare’as kūrinį papildo dar vienu sluoksniu – mėgėjais vaidintojais.
Kitaip sakant, Shakespeare’as analizuoja patį meilės fenomeną, įvairiai jį pavarto. Lyg sakytų: „Galvokite patys. Mano reikalas – sukurti siužetą meilės pavidalų tema.“ Trumpai tariant, tai įvairių meilės aspektų dėlionė.
Galima žiūrėti į šią operą ir tokiu lygmeniu, kaip ją supranta Lorcos sufleris. „O man, – jis sako, – juokinga, aš per daug nesigilinu.“ Bet galima, pasijuokus iš jaunuolių aistrų, pagalvoti, kas iš tikrųjų yra meilė. Kitas svarbus šio meilės eksperimento aspektas – laikas. Vasarvidis. Kas tai yra? Tai Joninės arba dar ankstesnė šventė, tokia kaip lietuvių Rasos. Tai vidurvasario nakties šventė, kurios prasmė – seksas. Tai šventė, kurioje ieškoma neegzistuojančio paparčio žiedo. Šis žiedas – tai metafora: pavyks tau su kuo nors šiąnakt permiegoti ar nepavyks. Rasi tu tą „paparčio žiedą“ ar nerasi? Tai būdavo seksuali naktis su visokiais vainikėliais, būrimais, bet iš esmės „paparčio žiedas“ – surasi tu šiai nakčiai partnerį ar ne. Tad ši aplinkybė irgi svarbi. Ir kaip tik tokią naktį Shakespeare’as vykdo meilės eksperimentą.
Britams būdingas polinkis į maginį mąstymą. Gal tai išlikę iš keltų, druidų? Britai sukūrė ir du didžiausius XX a. fantasy pasaulius – R. R. Tolkieno Žiedų valdovą ir J. K. Rowling Harį Poterį. Tai pasauliai, kur šalia žmonių gyvena daugybė fantastinių, nežmogiškų būtybių, ir jos vienaip ar kitaip veikia mūsų pasaulį. Shakespeare’as irgi nevengia magijos ir nežemiškų būtybių. Ypač svarbus jų vaidmuo Vasarvidžio nakties sapne. Šio kūrinio siužeto spiritus movens – elfai. Taigi magija šiame spektaklyje privaloma.
Magai atlieka su žmonėmis eksperimentus, nes viskas prasideda ne nuo žmonių: juk iš esmės magai aiškinasi savo santykius, o žmonės tiesiog pasipainioja jų kelyje. Oberonas nori nubausti Titaniją. Ir stebuklingos gėlės jam reikia būtent tam. Bet pakeliui pasipainioja tie miške pasiklydę jaunuoliai – įsimylėję, neįsimylėję. Nelaiminga meilė. Oberonas sako: „Na, dar ir jiems akis patepk meiliagėlės syvais, nes man jų gaila.“ Kitaip sakant, magai manipuliuoja žmonėmis. Taigi šis kūrinys kalba apie dviejų pasaulių – žmonių ir magiškojo – susidūrimą.
Iš karto buvo aišku, kad kursime fantasy operą, Vasarvidžio nakties sapno veiksmas – fantastinis eksperimentas fantastinėje erdvėje, čia šalia – elfų ir žmonių pasaulis. Norėjau, kad scenografija, kostiumai aiškiai atskirtų tuos du pasaulius: magiškąjį, kuriame gali plačiai reikštis dailininko fantazija, ir žmonių.
Man svarbu, kad opera turėtų mintį, ne vien siužetą. Manau, kad tą Vasarvidžio nakties sapno niūrumą, tamsumą, kaip sako Lorca, Brittenas labai gerai perteikia. Pagrindinė miško burtų tema labai niūri, ja kūrinys prasideda, ji nuolat kartojasi. Žinoma, galima į šią operą žiūrėti ir kaip į komediją, bet galima suprasti, kad meilė yra visiškas atsitiktinumas. Tai svarbiausia operos mintis. Visa kita tėra žaidimas.
Gintaras Varnas Režisierius
(pagal Daivos Šabasevičienės pokalbį „Fantasy opera apie meilę kaip atsitiktinumą“, Bravissimo 2026 Nr. 1)
Opera for me is another world, ruled by music, into which you dive and never want to surface. It’s an unreal world, the opposite of reality.
Federico García Lorca mentions William Shakespeare’s A Midsummer Night’s Dream in two of his plays: there is a brief allusion in The Audience, and a whole passage in an unfinished play, which is called Play Without a Title. In it, the character of director claims that it is a gloomy work, and I agree with him. The main idea of this work, the main theme is that love is a coincidence, which is why everyone whose eyes Puck anoints with flower juice falls in love with what they see when they wake up: Titania – with a donkey, Lysander is no longer interested in Hermia, but rather in Helena, Demetrius, who had also loved Hermia before, wakes up and sees Helena only to fall in love with her. In other words, everything changes completely in one night. Everyone wakes up, and it seems like it was a dream, or perhaps not a dream, one cannot understand. It’s not clear what happened here, and everyone returns to reality, but it is different after this night. It’s embarrassing to look each other in the eye. Thus, this play is not very
funny. Outwardly, of course, it is funny, playful, especially since Shakespeare adds another layer to the work – amateur actors. In other words, Shakespeare analyzes the phenomenon of love itself, uses it in various ways. As if to say: “Think for yourself. My job is to create a plot on the theme of the forms of love.” In short, it is a puzzle of various aspects of love.
One can also look at this opera on the level that Lorca’s prompter understands it. “And for me,” – he says, “it’s funny, I don’t go into too much detail.” But one can, after making fun of the passions of the young, think about what love really is.
Another important aspect of this love experiment is time. Midsummer. What is it? It is a celebration of Midsummer or an even earlier one, such as the Lithuanian Rasos. It is a celebration of the midsummer night, the meaning of which is sex. It is a celebration in which a non-existent fern flower is searched for. This flower is a metaphor: will you manage to sleep with someone tonight or not? Will you find that “fern flower” or not? It was a sexy night with all kinds of flower crowns, fortune-telling, but essentially a “fern flower” – will you find a partner for this night or not. So, this circumstance is also important. And it is on such a night that Shakespeare conducts a love experiment.
The British have a tendency towards magical thinking. Maybe it’s something left over from the Celts and Druids? The British also created the two greatest fantasy worlds of the 20th century – R. R. Tolkien’s Lord of the Rings and J. K. Rowling’s Harry Potter. These are the worlds where many fantastic, non-human creatures live alongside humans, and they affect our world in one way or another. Shakespeare also does not shy away from magic and extraterrestrial beings. Their role in A Midsummer Night’s Dream is particularly important. The spiritus movens of the plot of this work is elves. Which makes magic is mandatory in this performance.
Magicians conduct experiments on people, because it doesn’t all start with people: after all, magicians are basically figuring out their own relationships, and people just get confused along the way. Oberon wants to punish Titania. And he needs the magic flower for exactly that. But along the way, those young people lost in the forest get confused – in love, not in love... Unhappy love. Oberon says: “Well, anoint their eyes with the juice of the love flower too, because I feel sorry for them.” In other words, magicians manipulate people. It is how this work talks about the collision of two worlds, human and magical.
It was immediately clear that we would be creating a fantasy opera: the action of A Midsummer Night’s Dream is a fantastic experiment in a fantastic space, where the worlds of elves and humans exist next to each other. I wanted the set design and costumes to clearly distinguish between these two worlds: the magical one, where the artist’s imagination can be widely expressed, and the human one.
It is important to me that an opera has an idea, not just plain plot. I think that Britten conveys that gloom, the darkness of A Midsummer Night’s Dream, as Lorca says, very well. The main theme of the forest spell is very gloomy, is launches the work and is constantly repeated. Of course, one can look at this opera through the lens of a comedy, but one can also understand that love is a complete coincidence. This is the most important idea of the opera. Everything else is just a game.
Gintaras Varnas Director
HERMIJA
Nors akys pametė tave, Lisandrai, Klausa — jai ačiū — vėl tave suranda. Kam vieną palikai šią naktį tylią?
LISANDRAS
Kam delst turėjau, jei aš kitą myliu!
HERMIJA
Sakyk, Lisandrai, kas gi atsitiko?
LISANDRAS
Lisandro širdžiai jau kita patiko: Tai Elena –
Ji naktį žėri žiba Šviesiau, nei spindinčių žvaigždžių grožybė. Tau vis mane sekioti dar smagu, Nors aš tau neapykanta degu.
HERMIJA
Negali būt. Ne tai galvoji tu.
ELENA
Ji susimokiusi su jais kartu!
Matau – visi jūs trys susikalbėjot Išdaigą piktą man dabar iškrėsti.
W. Shakespeare VASARVIDŽIO NAKTIES
HERMIA
Thou art not by mine eye, Lysander, found; Mine ear, I thank it, brought me to thy sound. But why unkindly didst thou leave me so?
LYSANDER
Why should he stay whom love doth press to go?
HERMIA
What love could press Lysander from my side?
LYSANDER
Lysander’s love, that would not let him bide, Fair Helena, who more engilds the night Than all yon fiery oes and eyes of light. Why seek’st thou me?
Could not this make thee know The hate I bear thee made me leave thee so?
HERMIA
You speak not as you think. It cannot be.
HELENA
Lo, she is one of this confederacy! Now I perceive they have conjoined all three To fashion this false sport in spite of me. W. Shakespeare A MIDSUMMER NIGHT’S DREAM
SIUŽETAS
I VEIKSMAS
Naktis miške. Fėjų ir elfų karalius Oberonas susipyko su karaliene Titanija dėl berniuko, kurį Titanija atsisakė atiduoti savo vyrui. Oberonas nutaria žmoną nubausti ir siunčia Paką ieškoti stebuklingos gėlės. Pasirodo keturi jaunuoliai. Tai susituokti trokštantys Hermija ir Lisandras, pabėgę, kad išvengtų merginos tėvo įsakymo jai tekėti už Demetro, taip pat pastarąjį persekiojanti Elena, kurios jis nemyli. Oberonas nutaria pasinaudoti stebuklingos gėlės syvais ir priversti Demetrą atsakyti į Elenos meilę. Šeši amatininkai, o kartu aktoriai mėgėjai, vadovaujami Pleišto ir Špūlės, susiburia statyti spektaklio, kurį ketina suvaidinti per Tesėjo ir Ipolitos vestuves. Oberonas įlašina stebuklingos gėlės syvų miegančiai Titanijai į akis: vos pabudusi, karalienė įsimylės tą, kurį išvys pirmą.
II VEIKSMAS
Špūlė su savo bičiuliais repetuoja vaidinimą. Pakas paverčia Špūlę asilu. Nubudusi Titanija iškart jį įsimyli. Ji pašaukia keturis savo palydovus elfus, kad šie palinksmintų naują mylimąjį, o tada sykiu su Asilu nugrimzta į miegą. Oberonas patenkintas viską stebi, bet įsiunta sužinojęs, kad Pakas supainiojo Demetrą su Lisandru. Mėginant ištaisyti šią klaidą, padėtis tik dar pablogėja: abu vaikinai, kurie buvo įsimylėję Hermiją, dabar myli Eleną. Ketvertas įsimylėjėlių smarkiai susikivirčija. Oberonas įsako Pakui juos išskirti ir atkurti tvarką. Išdykėlis Pakas erzina ir vaiko po naktinį mišką įsimylėjusius jaunuolius. Galų gale visi užmiega.
PERTRAUKA
III VEIKSMAS
Oberonas, pagaliau atgavęs berniuką, yra pasirengęs susitaikyti su Titanija. Jis išlaisvina karalienę iš meilės kerų, ir pora vėl drauge. Ketvertas jaunuolių pabunda: Hermija ir Lisandras vėl myli vienas kitą, Elena ir Demetras taip pat pajunta vienas kitam švelnius jausmus. Jie nutaria prašyti Tesėjo leidimo tuoktis.
Tuo tarpu amatininkai aprauda bičiulio Špūlės netektį ir kad jų vaidinimas atšauktas. Špūlė, atgavęs žmogišką pavidalą, prisideda prie draugų ir visi džiaugsmingai skuba vaidinti naujojo spektaklio. Išklausęs įsimylėjėlius, Tesėjas leidžia jiems susituokti. Paskui jis pakviečia amatininkus parodyti vaidinimo jo paties ir Ipolitos vestuvių puotoje. Aktoriai mėgėjai vaidina spektaklį Piramas ir Tisbė. Išmušus vidurnaktį, Tesėjas pareiškia, kad laikas miegoti. Pasirodo Oberonas, Titanija, elfai, fėjos ir Pakas ir suteikia savo palaiminimą.
SYNOPSIS
ACT I
Oberon and Titania have quarrelled over a boy whom Titania refuses to relinquish to her husband. Oberon decides to punish her and sends Puck in search of a magic flower. Four young people appear: Hermia and Lysander wish to marry, but have run away to escape her father’s order that she must marry Demetrius. The latter is being pursued by Helena, whom he does not love. Oberon decides that, with the aid of the magic flower, he will be able to make Demetrius reciprocate Helena’s love. Six rustics, led by Quince and Bottom, meet to prepare a play which they hope to perform in front of Theseus and Hippolyta, to celebrate their wedding. Oberon squeezes the juice of the magic flower into the sleeping Titania’s eyes: when she awakes, she will fall in love with the first creature that she sees.
ACT II
Bottom and his companions rehearse their play. Puck transforms Bottom into an ass. Titania awakes, sees Bottom, and is enraptured. She summons four of her attendants to wait on her new lover, and then she and Bottom fall asleep. Oberon observes this with satisfaction, but is angry when he discovers that Puck has confused Demetrius with Lysander. Oberon’s attempt to correct this mistake makes things even worse: the two men who were in love with Hermia now both love Helena. When the four lovers quarrel violently, Oberon orders Puck to separate them and restore order.
INTERMISSION
ACT III
Oberon, now in possession of the disputed boy, is prepared to make peace with Titania. He frees her from her infatuation and husband and wife are reconciled. The four young people wake up: love is renewed between Hermia and Lysander, and new-born between Helena and Demetrius. They decide to ask Theseus’s permission to marry. The rustics lament the loss of their friend Bottom, and the inevitable cancellation of their play. Bottom, now restored to normal, joins his friends and they leave joyfully.
Theseus pardons the young lovers and gives them permission to marry. He then invites the rustics to perform their entertainment at his and Hippolyta’s wedding reception. Rustics give their performance of Pyramus and Thisbe. When midnight strikes, Theseus declares that it is time for bed. Oberon, Titania, the fairies and Puck appear and give their blessing.
TESĖJAS
Įsimylėję – lyg pamišę būtų:
Jų smegenys nerimsta, o vaizduotė Stipresnė visados už šaltą protą.
Lunatikas, poetas, meilės vergas, –Visi gyvena vien tik vaizduote, Velnių daugiau nei pragare suranda. (…)
Beprotiškas poeto žvilgsnis skraido Tarp žemės ir dangaus, dangaus ir žemės.
Vos mintyse staiga ryškėt jam ima Pavidalai nežinomų daiktų, Jo plunksna tuoj įkūnija svajonę, Suteikia jai ir vardą, ir buveinę.
Dažnai taip žaidžia jo laki vaizduotė, Kad, jeigu džiaugsmo kokio nors ji laukia, Tai, rods, to džiaugsmo pranašą jau regi,
O jei nakčia ją apima baisumas, Lokiu pavirsta paprasčiausias krūmas.
W. Shakespeare VASARVIDŽIO
THESEUS
Lovers and madmen have such seething brains, Such shaping fantasies, that apprehend More than cool reason ever comprehends. The lunatic, the lover, and the poet Are of imagination all compact. One sees more devils than vast hell can hold. (…)
The poet’s eye, in a fine frenzy rolling, Doth glance from heaven to Earth, from Earth to heaven, And as imagination bodies forth The forms of things unknown, the poet’s pen Turns them to shapes and gives to airy nothing
A local habitation and a name. Such tricks hath strong imagination That, if it would but apprehend some joy, It comprehends some bringer of that joy. Or in the night, imagining some fear, How easy is a bush supposed a bear!
W. Shakespeare A MIDSUMMER NIGHT’S DREAM
Gintaras
Varnas
| Režisierius
Gintaras Varnas gimė 1961 m. Vilniuje. 1988–1993 m. studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (kurso vadovai – J. Vaitkus ir R. Tuminas), 1997 m. baigė magistrantūrą ir meno aspirantūrą. 1988 m. įkūrė Šėpos teatrą, iki 1992 m. jam vadovavo. Nuo 1989 m. – laisvai samdomas režisierius, kuria dramos ir operos spektaklius Lietuvoje ir užsienyje, dalyvauja nepriklausomuose projektuose. 2004–2007 m. – Nacionalinio Kauno dramos teatro meno vadovas. 2007 m. Vilniuje įkūrė nepriklausomą teatrą Utopia. Inicijavo nemažai kūrinių vertimų į lietuvių kalbą, 2015 m. su kitais sukūrė verstinės dramaturgijos archyvą internete Dramų stalčius.
Režisavo daugiau kaip 50 dramos ir operos spektaklių, kurių didžioji dalis pastatyti Nacionaliniame Kauno dramos teatre: Heda Gabler (1998), Gedulas tinka Elektrai (1999), Tolima šalis (2001), Portija Koglen (2002), Donja Rosita, arba Gėlių kalba (2003), Nusikaltimas ir bausmė (2004), 10 indėniukų, Nekalti, Švyturys (visi trys 2005), Karčios Petros fon Kant ašaros (2006), Žvaigždžių kruša (2007), Ruzvelto aikštė (2008), Biografija: vaidinimas (2014), Natanas Išmintingasis (2017), Kartoteka (2024).
Svarbiausi teatre Utopia pastatyti spektakliai: Dekalogas (2008), Publika (2010), Tiksinti bomba (2012). Kartu su Audronio Liugos produkcija sukurta Nusiaubta šalis, su Valstybiniu jaunimo teatru – Šekspyriada (abu 2009), su Nacionaliniu Kauno dramos teatru – Mažutis dinamitas (2011), Getas (2018), Sombras (2019), Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pastatyti Svetimas (1995), Publika (1996), Laikas ir kambarys (1997), Gyvenimas – tai sapnas (2000), Bakchantės (2013), Oidipo mitas (2016), Viktoras, arba Vaikai valdžioje (2024); Nusiaubta šalis (2004) – bendras Kauno valstybinio akademinio dramos teatro, Menų spaustuvės ir SEAS projektas. Taip pat režisavo spektaklių Vilniaus Lėlės, Klaipėdos valstybiniame dramos, Vilniaus mažajame, Valstybiniame jaunimo teatruose. Užsienyje G. Varnas pastatė A. Strindbergo Sapną (2000, Slovakija) ir D. Loher Klaros santykius (2005, Latvija).
G. Varnas režisavo keletą operų: R. Strausso Salomėją (1999), G. Verdi Don Karlą (2000) ir Kaukių balių (2002, visas tris Latvijos nacionalinėje operoje), C. Monteverdi Tankredžio ir Klorindos dvikovą ir Nedėkingųjų šokį (abi 2008, festivalis Banchetto musicale), Ch. Gounod Faustą (2010, Bratislava), A. Vivaldi Juditos triumfą (2015, Baroko operos teatras), B. Kutavičiaus Lokį (2022,
Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras). Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre pastatė P. Čaikovskio Pikų damą (2001), G. Verdi Rigoletą (2003), O. Narbutaitės Kornetą (2014).
G. Varnas su savo spektakliais dalyvavo Šarlevilio-Mezjero pasauliniame lėlių teatrų, Bar le Diuko, Paryžiaus teatro scenos, Nansi, Passages (Prancūzija), Sirenų (Vilnius), Baltijos šalių teatrų (Talinas, Estija), Naujosios dramos (Maskva, Rusija), Divadelna Nitra (Slovakija), Homo novus (Ryga, Latvija), Kontakto (Torunė, Lenkija), Baltoscandal (Rakverė, Estija), Baltijskij dom (Sankt Peterburgas, Rusija) ir kituose festivaliuose, jie buvo rodomi JAV, Kanadoje, Norvegijoje, tarptautiniuose SEAS (2004) ir EURALIEN (1997, Stokholmas) projektuose.
Režisieriaus sukurti spektakliai ne kartą pelnė svarbiausius Lietuvos teatro apdovanojimus – Auksinį scenos kryžių (2004, Rigoletas; 2005, Nusikaltimas ir bausmė, Nusiaubta šalis,
Švyturys; 2009, Tankredžio ir Klorindos dvikova, Nedėkingųjų šokis, Dekalogas; 2015, Kornetas, Biografija: vaidinimas; 2018, Natanas Išmintingasis, Pagalvinis; 2022, Lokys), Šv. Kristoforo statulėlę (2000, Heda Gabler; 2001, Pikų dama; 2002, Tolima šalis), Fortūnos prizą (1998, 1999, 2002, 2003, 2005, 2006, 2018), Kauno meno kūrėjų asociacijos premiją, festivalio Lietuvos teatrų pavasaris pagrindinį prizą (2005). G. Varnas – Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas (2005).
Gintaras Varnas | Director
Gintaras Varnas was born in 1961 in Vilnius. In 1988-1997 he studied theatre directing at the Lithuanian Music Academy under Jonas Vaitkus and Rimas Tuminas, and has obtained MA and PhD Degrees in 1997. In 1988 he founded the political puppet theatre Šėpa and held position of its artistic director until 1992. Since 1989 G. Varnas has been working as a freelance director, staging drama and opera productions in theatres of Lithuania and abroad, as well as participating in independent projects. From 2004 to 2007 he was the artistic director of the Kaunas State Drama Theatre. In 2007 in Vilnius G. Varnas established an independent theatre Utopija. G. Varnas initiated the translation of a number of works into Lithuanian, and in 2015, together with others, he created the online archive of translated dramaturgy, Drama Drawers (Lit. Dramų stalčius).
G. Varnas directed more than 50 drama and opera performances. The majority of director’s works were staged at the Kaunas State Drama Theatre: Hedda Gabler by Henrik Ibsen (1998), Mourning Becomes Electra by Eugene O’Neill (1999), The Distant Land by Jean-Luc Lagarce (2001), Portia Coughlan by Marina Carr (2002),
Dona Rosita or the Language of Flowers by Federico Garcia Lorca (2003), Crime and Punishment by F. Dostoevsky (2004), Innocence by Dea Loher, The Lighthouse by Timothée de Fombelle, 10 Little Indians by Agatha Christie (all in 2005), The Bitter Tears of Petra von Kant by R. W. Fassbinder (2006), Star Hail by G. Varnas and G. Labanauskaitė (2007), Praca Roosevelt by Dea Loher (2008), Biography: a Game by M. Frisch (2014), Nathan the Wise by G. E. Lessing (2017), The Card Index by T. Różewicz (2024).
Together with his own theatre, Utopija, G. Varnas presented The Ticking Bomb by M. L. Maclennan (2012), The Public by Federico Garcia Lorca (2010), Ten Commandments by G. Varnas and A. Liuga (2008). Also, together with the Production of Audronis Liuga, the production of Wasted Land was created, with the State Youth Theatre – Shakespeareade (both 2009), with the Kaunas State Drama Theatre – Little Dynamite (2011), Ghetto (2018), Sombras (2019). At the Lithuanian National Drama Theatre he staged The Stranger (1995), Audience (1996), Time and Room (1997), Life is a Dream (2000), The Bacchae (2013), The Oedipus Myth (2016), Victor, or
Children in Power (2024); Wasted Land (2004) – a joint project of the Kaunas State Academic Drama Theatre, the Arts Printing House and SEAS. G. Varnas also directed performances at the Vilnius Puppet, Klaipėda State Drama, Vilnius Small, and Lithuanian State Youth Theatres.
G. Varnas has staged several dramas abroad, including A. Strindberg’s The Dream (2000, Slovakia) and D. Loher’s Klara’s Relations (2005, Latvia).
The director has also staged several operas: R. Strauss’s Salome (1999), G. Verdi’s Don Carlo (2000) and Un ballo in maschera (2002, all three at the Latvian National Opera), Tancredi and Clorinda’s Duel and Dance of the Ungrateful (2008, Banchetto musicale festival), Ch. Gounod’s Faust (2010, Bratislava), A. Vivaldi’s Juditha Triumphans (Baroque Opera Theatre, 2015), B. Kutavičius’s The Bear (Klaipėda State Musical Theatre, 2022). At the Lithuanian National Opera and Ballet Theatre, G. Varnas staged P. Tchaikovsky’s The Queen of Spades (2001), G. Verdi’s Rigoletto (2003), O. Narbutaitė’s Cornet (2014).
G. Varnas’s productions were included in the programmes of such festivals as the International puppet theatre festival in Charleville-Mezieres (France), Passages, Dijon en May, Bar le Duc and Paris’ Theatre Stage, Nancy Festival in France, Sirens in Vilnius, Baltic Theatre Festival in Tallinn (Estonia), New Drama in Moscow (Russia), Divadelna Nitra in Slovakia, Homo movus in Riga, Kontakt in Torun (Poland), Baltoscandal in Rakvere (Estonia), Baltiskij dom in Saint Petersburg (Russia) and others. His pro-
ductions were presented in Norway, Canada, USA as well as during international projects 2004 SEAS and 1997 EURALIEN in Stockholm.
G. Varnas won many of the most important Lithuanian awards, including Golden Cross of the Stage (Best Opera Production for Rigoletto at the LNOBT in 2004; Best Director for Crime and Punishment, The Wasted Land, The Lighthouse in 2005; nominated for Best Director award for Dea Loher’s Innocence in 2006; Best Director for operas Combattimento di Tancredi e Clorinda / Ballo delle Ingrate and drama production of Ten Commandments, and special National Dramaturgy prize for Ten Commandments), the Kristoforas Award (Best Director for Hedda Gabler in 2000; Best Opera Production for Queen of Spades in 2001; Best Director for Distant Land in 2002), Fortune Prizes in 1998, 1999, 2002, 2003, 2005, 2006 and 2018 in categories Best Production and Best Director for productions presented in Kaunas. In 2005 he received the Prize established by the Kaunas’ Association of Artists for his production of Crime and Punishment; it also won the Main Prize at the Lithuanian Theatre Spring. In 2005
G. Varnas was bestowed the Lithuanian National Culture and Art Prize, the highest award in Lithuania. l
Martynas Stakionis
| Muzikos vadovas ir dirigentas
Hamburgo muzikos ir teatro akademijos, Antverpeno karališkosios konservatorijos absolventas Martynas Stakionis tarptautinio dėmesio pirmą kartą sulaukė 2016 m., kai su G. Kremeriu ir Kremerata Baltica sėkmingai debiutavo festivalyje Dvořákova Praha (Čekija), taip pat 2017 m. po dviejų koncertų programos Siono festivalyje (Šveicarija). Nuo devyniolikos metų jis sėkmingai bendradarbiauja su G. Kremeriu ir Kremerata Baltica, dirbo su Hamburgo simfoniniu, Mozarteum, Lietuvos nacionaliniu simfoniniu, Lietuvos valstybiniu simfoniniu, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro simfoniniu, Lietuvos kameriniu ir Baltijos jūros filharmonijos orkestrais, RTÉ Concert Orchestra, Pomeriggi Musicali, Sankt Galeno simfoniniu orkestrais Airijoje, Austrijoje, Baltijos šalyse, Čekijoje, Italijoje, Jungtinėje Karalystėje, Norvegijoje, Prancūzijoje, Rusijoje, Šveicarijoje ir Vokietijoje.
M. Stakionis entuziastingai domisi šiuolaikine muzika. Būdamas dvidešimt ketverių, jis jau bendradarbiavo su A. Pärtu, S. Gubaidulina ir G. Gelgotu, dirigavo pluoštą jų naujausių simfoninių ir kamerinių kūrinių. 2017–2018 m. sezono pabaigoje dirigentas pelnė Norvegijos
kritikų asociacijos premiją už geriausią sezono muzikos atlikimą. Apdovanojimas įteiktas už kartu su Kremerata Baltica 2018 m. gegužę Bergeno festivalyje interpretuotą S. Gubaidulinos kūrinį Fachwerk. Su Kremerata Baltica ansambliu dirigentas taip pat koncertavo Kronbergo festivalyje (Vokietija), Rūro Klavier-Festival (Vokietija) ir Paryžiaus Auditorium de la Fondation Louis Vuitton, kur dirigavo prancūziškąją A. Pärto Didžiųjų antifonų premjerą.
2015–2016 m. M. Stakionis dirbo Zalcburgo valstybiniame teatre, 2016–2018 m. – Hamburgo kamerinės operos teatre, 2022–2023 m. – asistuojančiuoju dirigentu Vienos operos teatre. Tarp naujausių jo operinių projektų – lietuviškoji ir tik antroji pasaulinė F. Schrekerio Liepsnų premjera, G. Puccini Džanis Skikis su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru ir darbas su Operos akseleratoriaus dainininkais 2022 m. Kristupo festivalyje. 2023–2025 m. M. Stakionis du sezonus dirbo Šlėzvigo-Holšteino valstybiniame teatre, kur dirigavo Svynį Todą, Traviatą, One Touch of Venus, Miegančiąją gražuolę, Dead Man Walking ir kt. spektaklius.
Tarp svarbiausių 2024–2025 m. sezono įvykių –debiutas Theater an der Wien. Čia M. Stakionis dirigavo J. Strausso 200-osioms gimimo metinėms skirtą naują Das Spitzentuch der Königin pastatymą, kuris buvo įvertintas BR-KLASSIK apdovanojimu.
Kaip choro dirigentas M. Stakionis dirbo su Latvijos ir Lietuvos valstybiniais, Latvijos radijo, Paryžiaus nacionalinės operos vaikų, Vittoria d’Île-de-France regioniniu ir Ave Sol chorais, yra laimėjęs ne vieną Baltijos šalių chorinio dirigavimo konkursą. Tarp ryškiausių pasiekimų – pirmoji vieta Penktajame tarptautiniame Jāzepo Vītolo chorinio dirigavimo konkurse (Ryga) 2014 m., specialioji premija už geriausią operos scenos interpretaciją Respublikiniame Jono Aleksos jaunųjų choro dirigentų konkurse (Vilnius) 2014 m., trečioji vieta Tarptautiniame
Romano Gandolfi chorinio dirigavimo konkurse (Parma) 2019 m.
Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre
M. Stakionis debiutavo 2021 m., kai dalyvavo
statant A. Schoenbergo Pragiedrėjusią naktį ir I. Stravinskio Šventąjį pavasarį, o 2024 m. –J. Offenbacho operą Hofmano istorijos. 2025–2026 m. sezoną LNOBT jis diriguoja vienaveiksmių G. Puccini operų triptiką, operas Karmen, Madam Baterflai, yra B. Britteno operos Vasarvidžio nakties sapnas muzikos vadovas ir dirigentas. Nuo 2025 m. rugsėjo M. Stakionis –LNOBT operos meno vadovas.
Už nuopelnus Lietuvai Lietuvos Respublikos
Prezidentė D. Grybauskaitė 2015 m. apdovanojo M. Stakionį padėkos raštu, 2018 m. jis nominuotas Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos Metų perspektyvos apdovanojimui.
Martynas Stakionis |
Music Director and Conductor
Martynas Stakionis, a graduate of the Hamburg Academy of Music and Theatre and the Royal Conservatory of Antwerp, has conducted the Hamburg, Mozarteum, Lithuanian National and other symphony orchestras, and has worked in France, Germany, the United Kingdom, Russia, Switzerland, Austria, the Czech Republic, Norway, Ireland, Italy and the Baltic States.
The young conductor first attracted international attention in 2016 after a successful debut at the Dvorakova Prague Festival (Czech Republic) with Gidon Kremer and Kremerata Baltica, and in 2017 after a two-concert programme at the Sion Festival (Switzerland). In addition to his successful collaboration with Gidon Kremer and Kremerata Baltica, which began at the age of nineteen, M. Stakionis has also worked with various orchestras, such as the Hamburg Symphony Orchestra, Mozarteum Orchestra, Lithuanian National Symphony Orchestra, Lithuanian State Symphony Orchestra, Lithuanian National Opera and Ballet Theatre Symphony Orchestra, Lithuanian Chamber Orchestra, the Baltic Sea Philharmonic Orchestra, Irish RTÉ Concert Orchestra, Pomeriggi Musicali and St. Gallen Symphony Orchestra.
M. Stakionis has a keen interest in contemporary music – at the age of 24, he has already collaborated with composers such as Arvo Pärt, Sofia Gubaidulina and Gediminas Gelgotas, and has conducted a number of their recent symphonic and chamber works. At the end of the 2017-2018 season, M. Stakionis was awarded the Norwegian Critics’ Association Prize for the Best Performance of the Season for his interpretation of Sofia Gubaidulina’s Fachwerk with Kremerata Baltica during the Bergen Festival (May 2018). The conductor has also performed with this ensemble at the Kronberg Festival (Germany), the Klavier-Festival Ruhr (Germany) and at the Auditorium de la Fondation Louis Vuitton in Paris, where M. Stakionis conducted the French version of A. Pärt’s Greater Antiphons.
In 2015-2016, M. Stakionis worked as an assistant conductor at the Salzburg State Theatre, in 2016-2018 as an assistant conductor at the Hamburg Chamber Opera Theatre and in 2022-2023 as an assistant conductor at the Vienna Opera Theatre (Theater an der Wien). Recent projects in the operatic genre include the Lithuanian and second world premiere of F. Schreker’s The Flame, as well as G. Puccini’s
Gianni Schicchi together with the Lithuanian State Symphony Orchestra and the Opera Accelerator singers at the International St. Christopher Festival in Vilnius in 2022. For two seasons from 2023 to 2025, M. Stakionis worked at the Schleswig-Holstein State Theatre, where he conducted Swan Lake, La Traviata, One Touch of Venus, Sleeping Beauty, Dead Man Walking and other performances.
His 2024-25 season highlights included his debut at Theater an der Wien for Johann Strauss’ Das Spitzentuch der Königin, a new production in honour of the composer’s 200 birthday which won the Operetta Award from BR-KLASSIK.
As a choral conductor, M. Stakionis has worked with the Latvian and Lithuanian State Choirs, the Latvian Radio Choir, the Children’s Choir of the Paris National Opera, the regional choir Vittoria d’Île-de-France and the Ave Sol Choir. Since 2010, M. Stakionis has won several choral conducting competitions in the Baltic States. Among his most notable achievements are the first prize at the 5th International J. Vitols Choral Conducting Competition (Riga, 2014) and the special prize for the best opera interpretation at the Republican Jonas Aleksa Young Choir Conductors Competition (Vilnius, 2014). He also won third prize at the International Romano Gandolfi Choral Conducting Competition (Parma, 2019). In 2015, M. Stakionis
was awarded a letter of appreciation from the President of the Republic of Lithuania Dalia Grybauskaitė for his musical services to Lithuania, and in 2018 he was nominated for the Prospect of the Year award at the LRT Awards.
M. Stakionis made his debut at the Lithuanian National Opera and Ballet Theatre in 2021, participating in the production of A. Schönberg’s ballet Transfigured Night and I. Stravinsky’s Rite of Spring. In 2024 he also prepared the production of J. Offenbach’s opera The Tales of Hoffmann. In the 2025–2026 season at the LNOBT, M. Stakionis conducts G. Puccini’s Triptych, operas Carmen, Madama Butterfly, and is the music director and conductor of B. Britten’s opera A Midsummer Night’s Dream.
Since September 2025, Martynas Stakionis has been LNOBT’s Artistic Director of Opera. l
Julius Geniušas | Dirigentas
Julius Geniušas baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (prof. J. Aleksos kl.), kur įgijo orkestro ir operos dirigento specialybę. Nuo 1986 m. dirbo Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, 1990–2015 m. – jo vyriausiasis dirigentas. Nuo 2015 m. dirba Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. LMTA profesorius.
J. Geniušas dirigavo per 2800 spektaklių Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, LNOBT, Kongresų rūmuose (Lietuvos valstybiniam simfoniniam orkestrui), Čikagos lietuvių operoje. Kauno valstybiniame muzikiniame teatre parengė per 30 operų, operečių, miuziklų ir baletų premjerų, diriguoja daugelį spektaklių. Čikagos lietuvių operoje parengė ir dirigavo 6 spektaklių premjeras. Dirigavo LVSO daugiau nei 20 simfoninės muzikos koncertų ir 6 operų spektaklius, bendradarbiavo dir. G. Rinkevičiaus ir rež. D. Ibelhauptaitės pastatymuose.
Nuo 1992 m. dirigavo daugiau nei 200 spektaklių LNOBT, dalyvavo 12 pastatymų, parengė G. Rossini Sevilijos kirpėjo ir R. Šerkšnytės Penkių Merės stebuklų premjeras.
Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje, JAV, Rusijoje ir Vokietijoje su Lietuvos valstybiniu, Lietuvos nacionaliniu, Kauno valstybinio muzikinio teatro, Kauno miesto, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, Sankt Peterburgo N. Rimskio-Korsakovo konservatorijos, Rusi-
jos ir ES šalių jaunimo, Latvijos, Estijos, Tartu, Liepojos simfoniniais ir Latvijos kameriniu orkestrais parengė ir atliko per 120 simfoninės, operinės ir kamerinės muzikos programų.
Dalyvavo daugelyje muzikos festivalių: Jeunesses Musicales (Vokietija, 1992), Classionata (Šveicarija, 2001, 2003, 2005, 2007), Palangos (1998), Klaipėdos (1998), Pažaislio (1997–1999, 2001), Gaidos (1999, 2004), Jaunos muzikos (2001), Muzikos Europos pilyse (2008), Opera Days (Kuresarė, Estija, 2004). Nuo 2002 m. kasmet diriguoja tarptautiniame festivalyje Operetė Kauno pilyje, 10 metų buvo jo vyriausiasis dirigentas.
Išleistos 8 J. Geniušo diriguojamų kūrinių, kuriuos atlieka Lietuvos valstybinis simfoninis, Lietuvos kamerinis ir Kauno valstybinio muzikinio teatro orkestrai, kompaktinės plokštelės.
Dirigentas J. Geniušas apdovanotas Estijos Respublikos Baltosios žvaigždės ordinu (2004), Kauno miesto antrojo laipsnio Santakos garbės ženklu (2004), pelnė Fortūnos statulėlę už
G. Donizetti operos Liučija di Lamermur pastatymą Kauno valstybiniame muzikiniame teatre (kartu su kūrybine grupe, 2012).
Julius Geniušas | Conductor
Conductor Julius Geniušas graduated from the Lithuanian Academy of Music and Theatre, where he studied with Prof. Jonas Aleksa and obtained the diploma of orchestra and opera conductor. Since 1986, he has been working at the Kaunas State Music Theatre, in 1990–2015 served as the theatre’s Chief Conductor. As of 2015, J. Geniušas has been working at the LNOBT. He is also professor of conducting at the Lithuanian Academy of Music and Theatre.
J. Geniušas has conducted over 2800 performances produced at the Kaunas State Music Theatre, the Lithuanian National Opera and Ballet Theatre, Vilnius Congress Hall (with the Lithuanian State Symphony Orchestra), and the Lithuanian Opera in Chicago. He has prepared over 30 productions at the Kaunas State Music Theatre including operas, operettas, musicals, ballets, and is currently conducting many of these performances. He also prepared and conducted 6 new productions at the Lithuanian Opera in Chicago. Maestro has conducted over 20 orchestral concerts and 6 opera performances with the Lithuanian State Symphony Orchestra, collaborated with conductor Gintaras Rinkevičius and director Dalia Ibelhauptaitė in opera productions of the Vilnius City Opera.
From 1992 J. Geniušas conducted more than 200 performances at the Lithuanian National Opera and Ballet Theatre, participated in 12 productions, prepared the premieres of Rossini’s Il barbiere di Siviglia and Raminta Šerkšnytė’s opera for children Five Miracles of Mary.
J. Geniušas prepared and conducted over 120 symphonic, opera and chamber music programs in Lithuania, Estonia, Latvia, USA, Germany, Russia with the Lithuanian State Symphony Orchestra, Lithuanian National Symphony Or-
chestra, Kaunas State Music Theatre Symphony Orchestra, Kaunas City Symphony Orchestra, Lithuanian Academy of Music and Theatre Symphony Orchestra, Symphony Orchestra of Rimsky-Korsakov’s Conservatoire in St. Petersburg, Youth Symphony Orchestra of Russia and EU, Latvian Chamber Orchestra, Latvian Symphony, Estonian Symphony, Tartu Symphony, Liepaja Symphony orchestras.
The conductor has participated in many music festivals including Jeunesses Musicales (Germany, 1992), Classionata (Switzerland, 2001, 2003, 2005, 2007), Palanga (1998), Klaipėda (1998), Pažaislis (1997, 1998, 1999, 2001), Gaida (1999, 2004), Jauna Muzika (2001), Music in European Castles (2008), Operadays (Estonia, Kuressaare, 2004). Since 2002, he has been conductor and chief conductor (for the past ten years) of the international festival Operetta at the Kaunas Castle.
Eight CDs of various repertoire, with J. Geniušas conducting the Lithuanian State Symphony Orchestra, the Lithuanian Chamber Orchestra, and the Kaunas State Music Theatre Orchestra, have been released.
J. Geniušas was decorated with the Order of the White Star of the Republic of Estonia and the 2nd degree Santaka Badge of Honor of the city of Kaunas (2004). In 2012, together with the entire creative team, he won the Fortune Prize for the staging of Donizetti’s opera Lucia di Lammermoor at the Kaunas State Music Theatre. l
Vytautas Narbutas | Scenografas
Vytautas Narbutas gimė 1962 m. Klaipėdoje. Mokėsi Klaipėdos dailės mokykloje, 1977–1982 m. – Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume, 1982–1990 m. (su tarnybos SSRS armijoje pertrauka) – Lietuvos dailės akademijoje, kur įgijo scenografo ir kostiumų dizainerio specialybę.
Nuo 1998 m. gyvena Reikjavike (Islandija). Kuria dekoracijas ir kostiumus spektakliams, tapybos ir grafikos darbus. Dalyvauja parodose Lietuvoje, Farerų salose, Islandijoje, Japonijoje. Kelios personalinės parodos įvyko Farerų salose, Islandijoje, Suomijoje. Paskiausios parodos surengtos Islandijoje, galerijose Gong (2022) ir Grotta (2025). Kūrinį Madona su Islandijos peizažu (drobė, aliejus) įsigijo MO muziejus.
Nuo 1987 m. Lietuvos nacionaliniame dramos, Šiaulių ir Klaipėdos dramos, Vilniaus valstybiniame mažajame, Valstybiniame jaunimo, Kauno lėlių, Islandijos nacionaliniame, Islandijos operos, Reikjaviko miesto, Islandijos dramos mokyklos, Viirus (Helsinkis), Nacionaliniame švedų (Helsinkis), Poreia (Atėnai), Šiaurės Graikijos nacionaliniame (Salonikai), Graikijos nacionaliniame (Atėnai), Mungo Park (Kopenhaga), Århuso ir Odensės (Danija), Norvegijos naci-
onaliniame dramos (Oslas), Tórshavn (Farerų salos), Sankt Galeno ir Liucernos (Šveicarija), Augsburgo, Badeno valstybės (Karlsrūhė), Bonos, Bairoito festivalio, Hanoverio dramos (Vokietija), Lvivo dramos (Ukraina) ir kt. teatruose sukūrė daugiau nei 80 spektaklių scenografiją.
Dirbo su lietuvių režisieriais R. Tuminu, C. Graužiniu, G. Padegimu, O. Koršunovu, J. Vaitkumi, G. Tuminaite, G. Varnu ir kt., islandais B. Kormákuru, Þ. Ö. Arnarssonu, S. Baldurssonu, G. Petersenu, H. Snæru Guðnasonu, M Kristjánsdóttir, V. Eggertssonu, Þ. Þorleifsdóttir, H. Jónssonu, Þ. Sigurðssonu, S. Björnsdóttir, K. Eysteinsdóttir ir kt.
2008 m. nominuotas Islandijos dizainerių asociacijos apdovanojimui, 2014 m. pelnė Islandijos teatro apdovanojimą Grima už H. Laxnesso spektaklio Nepriklausomi žmonės scenografiją (rež. Þ. Ö. Arnarssonas) Islandijos nacionaliniame teatre.
Vytautas Narbutas | Set Designer
Vytautas Narbutas was born in 1962 in Klaipėda. He studied at the Klaipėda Art School, and from 1977 to 1982 studied woodworking at the Kaunas Stepas Žukas Applied Arts Technical School. From 1982 to 1990 (with a break in the USSR Army) he studied scenography and costume design at the Lithuanian Academy of Arts. Since 1998 he has lived in Reykjavik (Iceland). He creates sets and costumes for performances, paintings, graphics, participates in exhibitions in Lithuania, Japan, the Faroe Islands, Iceland; among them, several personal exhibitions have been held in the Faroe Islands, Iceland, and Finland. His Madonna with an Icelandic Landscape (canvas, oil) was acquired by the MO Museum. The artist’s latest exhibitions in Iceland were held at the Gong Gallery (2022) and the Grotta Gallery (2025).
Since 1987, he has created sets for over 80 productions at the Lithuanian National Drama, Šiauliai, Klaipėda Drama Theatres, Vilnius State Small Theatre, Youth Theatre, Kaunas Puppet Theatre, as well as the Icelandic National Theatre in Reykjavik, Icelandic Opera Theatre, Reykjavik City Theatre, Icelandic Drama School Theatre, Viirus Theatre in Helsinki, Mungo Park in Copenhagen, National Swedish Theatre in
Helsinki, Poreia Theatre in Athens, National Theatre of Northern Greece in Thessaloniki, National Theatre of Greece in Athens, Århus, Odense (Denmark) theatres, Norwegian National Drama Theatre in Oslo, Tórshavn Theatre (Faroe Islands), St. Gallen City and Lucerne theatres (Switzerland), Augsburg, Bonn, Hanover Drama Theatres, Baden State Theatre in Karlsruhe (Germany), Lviv Drama Theatre (Ukraine), Bayreuth Festival Theatre (Germany), etc.
V. Narbutas collaborated with Lithuanian directors Rimas Tuminas, Cezaris Graužinis, Gytis Padegimas, Oskaras Koršunovas, Jonas Vaitkus, Gabrielė Tuminaitė, Gintaras Varnas and others, Icelanders Baltasar Kormákur, Þorleifur Ö. Arnarsson, Stefán Baldursson, Guðjó Petersen, Hilmir Snær Guðnason, María Kristjánsdóttir, Vidar Eggertsson, Þórhildur Þorleifsdóttir, Hilmar Jónsson, Þórhallur Sigurðsson, Selma Björnsdóttir, Kristin Eysteinsdóttir and others.
Nominated for the Icelandic Designers Association Award in 2008, he won the Icelandic Theatre Award Grima in 2014 for the set design of Halldór Laxness’s play Independent People (directed by Þorleifur Arnarsson) at the Icelandic National Theatre in Reykjavik. l
Juozas Statkevičius
| Kostiumų ir grimo dailininkas
Juozas Statkevičius teatre dirba jau 35 metai –nuo 1991-ųjų. Baigė Kauno S. Žuko technikumą ir Vilniaus dailės akademiją, stažavosi Arnhemo mados akademijoje, dirbo A. Tarlazzi mados namuose Paryžiuje (1990–2000). Būdamas žymiausias lietuvių mados ir teatro kostiumų ir grimo dailininkas, sukūrė net 82 dramos, baleto ir operos spektaklių kostiumus ir grimą ne tik Lietuvoje, bet ir Austrijoje, Estijoje, Izraelyje, Latvijoje, Prancūzijoje, Slovakijoje, Šveicarijoje ir kt.
J. Statkevičius – daugelio mados konkursų nugalėtojas, prizininkas ir žiuri narys. Yra išleidęs 4 knygas: Grožio kirtis (2006), Žinau, ko jums reikia (2008), Juozas Statkevičius. 1988–2018 (2018) ir Interviu (2023). Kūrė kostiumus pirmosioms Lietuvos ir Latvijos damoms, jo drabužius vilki Danijos karalienė Mary, pasaulinio garso dainininkė Björk, aktorės Kyra Sedgwick, Naomi Watts, Molly Sims, Nicole Richie ir kt. Sukūrė net trejus savo vardo kvepalus (2004, 2020, 2021). Lietuvos nacionaliniame muziejuje surengė savo 15 metų kūrybos parodą (2006). Kauno meno mokyklos šimtmečiui buvo skirta jo personalinė aukštosios mados ir teatro kostiumų paroda (2022). Lietuvos kultūros sezono Prancūzijoje metu (2024) pristatė kolekciją, kurią pamatė 22 mln. žmonių visame pasaulyje.
Yra pristatęs per 100 savo darbų kolekcijų. Jo aukštosios mados kolekcijos buvo rodomos Paryžiuje (2001, 2002, 2024, 2025), Čikagoje (2023), Niujorke (2004–2014).
J. Statkevičius sėkmingai dirbo su visais garsiausiais Lietuvos režisieriais ir choreografais. Už darbus Nacionaliniame Kauno dramos teatre,
Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, teatre Utopia, Anželikos Cholinos šokio teatre, Vilniaus miesto operoje įvertintas Šv. Kristoforo statulėle (1998, 2010), Auksiniu scenos kryžiumi (2004, 2011, 2012). Apdovanotas Lietuvos valstybės ordino Už nuopelnus Lietuvai Riterio kryžiumi (2011), pelnė Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos apdovanojimą Nešk savo šviesą ir tikėk (2016). Įvertintas Prancūzijos mados koncerno LVMH premijomis už debiutą ir pažangą (2000, 2001, Paryžius).
Kauno valstybiniame muzikiniame teatre J. Statkevičius sukūrė operos Liučija di Lamermur, operečių Madam Pompadur, Čigonų baronas, Linksmoji našlė, miuziklų Grafas Montekristas, Mozart!, baleto Žydrasis Dunojus kostiumus ir grimą. Bendradarbiaudamas su Vilniaus miesto opera sukūrė operų Pikų dama, Samsonas ir Dalila, Visos jos tokios, Manon Lesko, Katia Kabanova, Eugenijus Oneginas, XYZ – elektroninė operos fantazija, Svynis Todas – demonas kirpėjas, Verteris, Užburtoji fleita, Bohema, Pajacai kostiumus ir grimą.
J. Statkevičius yra Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre pastatytų baletų Medėja (1996) ir Barbora Radvilaitė (2011, abiejų choreogr. A. Cholina), Karmen (1997) ir Vasarvidžio nakties sapnas (1998, abiejų choreogr. K. Pastoras), Paquita. Grand pas classique (2021, meno vadovas M. Rimeikis), operų Kaukių balius (2002) ir Likimo galia (2005, abiejų rež. D. Ibelhauptaitė), Rigoletas (2003) ir Kornetas (2014, abiejų rež. G. Varnas), Aleksandro puota (2014, rež. C. Káelis) kostiumų ir grimo dailininkas.
Juozas Statkevičius | Costume
Designer Juozas Statkevičius’s works are known for their exquisite quality and artistic value. According to the American Vogue, his creations brought Lithuania into the international map of fashion. He has been working in the field of theatre for 35 years – since 1991. After graduation from the Kaunas S. Žukas Technical School and Vilnius Academy of Arts, he interned at the Arnhem Fashion Academy and worked at the A. Tarlazzi fashion house in Paris (1990–2000). As the most famous Lithuanian fashion and theatre designers of our day, J. Statkevičius created costumes for 82 drama, ballet and opera productions presented not only in Lithuania and the Baltic states, but also in Austria, Estonia, Israel, Latvia, France, Slovakia, Switzerland, etc.
J. Statkevičius is a laureate, prize-winner and jury member of many fashion contests. He also wrote four books – Beauty Accent (2006), I Know What You Need (2008), Juozas Statkevičius. 1988–2018 (2018) and Interview (2023). J. Statkevičius created costumes for First Ladies of Lithuania and Latvia, his gowns are worn by Queen Mary of Denmark, the world-famous singer Björk, actresses Kyra Sedgwick, Naomi Watts, Molly Sims, Nicole Richie and others. He created three fragrances under his own name (2004, 2020, 2021). In 2006, the designer organized an exhibition of his fifteen years of work at the National Museum of Lithuania. In 2022, his personal exhibition of high fashion and theatre costumes was dedicated to the centenary of the Kaunas Art School. During the Lithuanian cultural season in France (2024), he presented a collection that was seen by 22 million people around the world.
Throughout his career, the designer presented more than 100 fashion collections. Several of his high fashion collections were also shown in Paris (2000, 2001, 2002, 2024, 2025), Chicago (2023), New York (2004 – 2014).
and Makeup Designer
J. Statkevičius has successfully collaborated with all of the most famous Lithuanian directors and choreographers. For his work in Lithuanian theatres (Kaunas Drama Theatre, Kaunas State Musical Theatre, Utopia Theatre, Anželika Cholina Dance Theatre, Vilnius City Opera) he has been awarded the St. Christopher Prize (1998, 2010), as well as the Golden Cross of the Stage awards (2004, 2011, 2012). In 2011 he was awarded the Lithuanian State Order Knight’s Cross for the merits to the Republic of Lithuania, and was also bestowed the LVMH (Louis Vuitton Moet Henessy) awards for debut and for progress (2000, 2001, Paris). In 2016 J. Statkevičius was given the Carry Your Light and Believe award by the Ministry of Culture of the Republic of Lithuania.
At the Kaunas State Musical Theatre, J. Statkevičius created the costumes and make-up for the opera Lucia di Lammermoor, operettas Madame Pompadour, The Gypsy Baron, The Merry Widow, musicals The Count of Monte Cristo, Mozart!, and ballet The Blue Danube. J. Statkevičius often collaborates with the Vilnius City Opera – he created costumes and makeup for the operas The Queen of Spades, Samson and Delilah, Cosi fan tutte, Manon Lescaut, Katya Kabanova, Onegin, XYZ electronic opera fantasy, Sweeney Todd – the Demon Barber, Werther, The Magic Flute, La Bohème, Pagliacci.
At the Lithuanian National Opera and Ballet Theatre, J. Statkevičius was a costume and makeup designer for ballets Medea (1996) and Barbora Radvilaitė (2011, both choreographed by A. Cholina), Carmen (1997) and A Midsummer Night’s Dream (1998, both choreographed by K. Pastor), Paquita. Grand pas classique (2021, artistic director M. Rimeikis), operas Un ballo in maschera (2002) and La forza del destino (2005, both directed by D. Ibelhauptaitė), Rigoletto (2003) and Cornet (2014, both directed by G. Varnas), and Alexander’s Feast (2014, directed by C. Káel). l
Julija Skuratova |
Lėlių ir kaukių dailininkė
Julija Skuratova 2000 m. baigė magistrantūrą Vilniaus dailės akademijos Monumentaliosios tapybos ir scenografijos katedroje, 2008 m. ten pat – meno aspirantūrą. Nuo 2006 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narė. 2006–2015 m. – VDA Monumentaliosios tapybos ir scenografijos katedros, 2014, 2016 m. – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Vaidybos ir režisūros katedros, nuo 2016 m. – Varšuvos A. Zelwerowicziaus teatro akademijos Balstogės filialo lektorė.
Yra sukūrusi daugiau nei 35 spektaklių scenografiją, kostiumus ir lėles Lietuvoje ir užsienyje: Vilniaus Lėlės teatre, Kauno lėlių teatre, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, Kauno miesto kameriniame teatre, Nacionaliniame Kauno dramos teatre, Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, Klaipėdos dramos teatre, OKT, Valstybiniame jaunimo teatre, šokio teatre Aura, Poznanės animacijos teatre, Balstogės
lėlių teatre, teatre Wierszalin (Supraslis), lėlių teatre Banialuka (Belsko Biala), dramos teatre Bagatela (Krokuva), teatre Lalka (Varšuva), Budapešto lėlių teatre, Krasnojarsko lėlių teatre, Sankt Peterburgo teatre Baltijskij dom, taip pat ansamblio Lietuva pasirodymams.
Dirbo su režisieriais R. Driežiu, J. Jurašu, G. Varnu, P. Makausku, K. Jakštu, V. Streiča, O. Koršunovu, M. Mičiulyte, G. Radvilavičiūte, A. Krasauskaite, A. Ivanova-Brašinskaja, Ch. Baldwinu, J. Ryl-Krystianowskiu, E. Piotrowska, K. Csató, P. Tomaszuku, W. Kobrzyńskiu, J. Zdrada ir kt.
Dalyvavo tarptautinėje Prahos scenografijos kvadrienalėje (2003, 2007, 2023), Vilniaus rotušėje surengtoje parodoje Totorių gatvės menininkai (2004), tarptautiniame teatrų festivalyje Walizka (2024). Surengė personalines parodas
Vilniaus Lėlės teatre (2001), Lietuvos teatro, kino ir muzikos muziejuje (2010), parodą-instaliaciją Gyvos knygos Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje ir Vilniaus Lėlės teatre (2016), koliažų ir piešinių parodą Dvi juodos akys Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejuje (2022), parodą Kontrastai. Nuo brėžinio iki objekto Vilniaus Lėlės teatre, Lomžos galerijoje Galeria pod Arkadami (2024), eskizų parodą Nuomojamas butas Klaipėdos lėlių teatre (2025).
J. Skuratova pelnė Šv. Kristoforo apdovanojimą už spektaklio Juodoji višta scenografiją Vilniaus Lėlės teatre (2002, rež. R. Driežis), Lenkijos lėlių teatrų festivalio Opolėje apdovanojimą už spektaklių Pozytywka (Poznanės animacijos teatras) ir Berniukas iš albumo (Žešuvo lėlių teatras Maska) scenografiją (2007), Lenkijos kultūros ministerijos rengiamo Senosios Europos literatūros inscenizacijų konkurso apdovanojimą už spektaklį Ašigalis Balstogės lėlių teatre (su kūrybine grupe, 2008). Ne kartą apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi: 2009 m. – už lėles C. Monteverdi madrigalinėse operose Tankredžio ir Klorindos dvikova ir Nedėkingųjų šokis (Banchetto musicale, rež. G. Varnas), 2013 m. – už Vilniaus Lėlės teatro spektaklį Me-
teo (su kūrybine grupe), 2024 m. – už spektaklio Liūtas ir paukštis scenografiją (Kauno lėlių teatras), 2025 m. – už spektaklį Nuomojamas butas (kartu su režisiere K. Csató, Vilniaus Lėlės teatras). Taip pat pelnė Fortūnos apdovanojimą: 2017 m. – už scenografiją ir lėles spektaklyje Pagalvinis (Kauno miesto kamerinis teatras) bei lėles spektaklyje Natanas Išmintingasis (Nacionalinis Kauno dramos teatras, rež. G. Varnas), 2024 m. – už spektaklį Liūtas ir paukštis (su kūrybine grupe), 2025 m. – už lėlių spektaklį Nuomojamas butas (Vilniaus Lėlės teatras).
Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre J. Skuratova 2017 m. sukūrė R. Šerkšnytės operos Penki Merės stebuklai (rež. K. Jakštas) kostiumus ir lėles. l
Julija Skuratova | Designer of Puppets and Masks
Julija Skuratova was born in Vilnius. In 2000 she completed her master’s degree at the Department of Monumental Painting and Scenography of the Lithuanian Academy of Arts, and in 2008 she also completed her postgraduate studies there. Since 2006 she has been a member of the Lithuanian Artists’ Union. In 2006–2015 she was a lecturer at the Department of Monumental Painting and Scenography of the Lithuanian Academy of Arts, in 2014–2016 – lecturer at the Department of Acting and Directing of the Lithuanian Academy of Arts, since 2016 – lecturer at the Puppet Theatre Branch of the Warsaw A. Zelverowicz Theatre Academy in Białystok.
She has created sets, costumes and puppets for over 35 productions in many Lithuanian and foreign theatres, such as Vilnius Theatre Lėlė, Kaunas State Puppet Theatre, Lithuanian National Drama Theatre, Kaunas City Chamber Theatre, National Kaunas Drama Theatre, Kaunas State Musical Theatre, Klaipėda Drama Theatre, OKT Vilnius City Theatre, State Youth Theatre, Dance Theatre Aura, performances by the ensemble Lietuva, in Polish theatres –Poznań Animation Theatre, Białystok Puppet Theatre, Wierszalin Theatre, Banialuk Puppet Theatre in Bielsko-Biała, Krakow Drama Theatre Bagatela, Warsaw Theatre Lalka, as well as Budapest Puppet Theatre, Krasnoyarsk Puppet Theatre, St. Petersburg Theatre Baltijskij Dom.
J. Skuratova has collaborated with directors Rimas Driežis, Jonas Jurašas, Gintaras Varnas, Povilas Makauskas, Kestutis Jakštas, Viktorija Streiča, Oskaras Koršunovas, Milda Mičiulytė, Gintarė Radvilavičiūtė, Aušra Krasauskaitė, Anna Ivanova-Brašynskaja, Chris Baldwin, Janusz Ryl Krystianowski, Ewa Piotrowska, Kata Csato, Piotr Tomaszuk, Wojcech Kobržinski, Joanna Zdrada and others.
In 2003, 2007 and 2023 she participated in the international Prague Scenography Quadrennial, the exhibition Artists of Totorių Street at Vilnius Town Hall in 2004, and was a participant in the international theatre festival Walizka in 2024. She organized personal exhibitions at the Vilnius Theater Lėlė (2001), at the Lithuanian Theatre, Film and Music Museum (2010), presented the installation exhibition Living Books at the Lithuanian National Martynas Mažvydas Library and Vilnius Theatre
Lėlė (2016), the collage and drawing exhibition Two Black Eyes at the Vilnius Gaon Museum of Jewish History (2022), the exhibition Contrasts. From Drawing to Object at the Vilnius Theatre
Lėlė, at the Łomža Gallery Galeria pod Arkadami (2024), and the sketch exhibition Renting an Apartment at the Klaipeda Puppet Theatre (2025).
In 2002, Julija Skuratova received the Kristoforas Theatre Award from the Ministry of Culture of the Republic of Lithuania for the sets of the play The Black Hen at the Vilnius Theatre Lėlė (dir. R. Driežis), in 2007 – the award of the Polish Puppet Theatre Festival in Opole for the sets of the plays Pozytywka (Poznan Animation Theatre) and The Boy from the Al-
bum (Żešov Puppet Theatre Maska). In 2008, together with the entire creative team, she received the Polish Ministry of Culture Award at the Old European Literature Staging Competition for the play Biegun at the Białystok Puppet Theatre. She has been awarded the Golden Cross of the Stage several times: in 2009 for the puppets created for the madrigal operas by C. Monteverdi The Duel of Tancredi and Clorinda and Dance of the Ungrateful (project organizer Banchetto Muzicale, dir. G. Varnas) at the Vilnius Theatre Lėlė; in 2013 together with the entire creative team of the play Meteo (Vilnius Theatre Lėlė); in 2024 – for the best puppet theatre sets for the play The Lion and the Bird (Kaunas State Puppet Theatre) and in 2025 –for the best puppet theatre play The Apartment for Rent (Vilnius Theatre Lėlė), awarded together with director Kata Csato. J. Skuratova was also awarded the Kaunas City Theatre Award Fortūna – in 2017 for the sets and puppets for the play The Pillow (Kaunas Chamber Theatre); for the puppets created for the play Nathan the Wise (Kaunas State Drama Theatre, dir. G. Varnas) and in 2024 – together with the entire creative team of the play The Lion and the Bird.
In 2017, she created costumes and puppets for R. Šerkšnytė’s opera Five Miracles of Mary (directed by Kęstutis Jakštas) at the Lithuanian National Opera and Ballet Theatre. l
Eugenijus Sabaliauskas | Šviesų dailininkas
Eugenijus Sabaliauskas yra patyręs Lietuvos šviesų dailininkas, bendradarbiaujantis su dramos teatro, mados, šokio, operos ir kitų sričių menininkais. Ne kartą nominuotas Auksiniam scenos kryžiui už įtaigų šviesų dizainą. Menininko darbai pelnė tarptautinį pripažinimą, buvo pristatyti didžiausiuose pasaulio festivaliuose Argentinoje, Australijoje, Brazilijoje, Japonijoje, Jungtinėse Valstijose, Kinijoje, Pietų Korėjoje, taip pat Jungtinėje Karalystėje, Islandijoje ir daugelyje kitų Europos šalių. Be to, jis vertinamas už žymiausių Lietuvos šviesų dailininkų mentorystę ir reikšmingą indėlį tiek į klasikinius, tiek į šiuolaikinius spektaklius, tarptautinius ir tarpdisciplininius meno renginius.
Tarp ryškiausių E. Sabaliausko darbų: spektaklio Geros dienos! (2011, rež. R. Barzdžiukaitė, Operomanija / NOA / ŠMC), spektaklių Anželikos Cholinos teatre (Tango in Fa, 2001; Jaunystė, 2023; Karalių pasaka, 2025), Vilniaus miesto operoje (W. A. Mozarto Visos jos tokios, 2013; VCO Rock, 2013; E. Humperdincko Jonas ir Greta, 2014; G. Verdi Trubadūras, 2014; e-Carmen, 2016; G. Puccini Toska, 2016), Low Air šokio teatre (Su(si)tikimas, 2018; Vienudu, 2024) šviesų dizainas, spektakliai Vilniaus senajame, Juozo Miltinio dramos, Vilniaus mažajame, Lietuvos nacionaliniame dramos, Jaunimo, Klaipėdos dramos teatruose; A. Čechovo dailės teatre (Maskva), Dailes teatre (Ryga), Nacionaliniame teatre (Praha), Leričio muzikos festivalyje (2025, Italija), Pompėjos tarptautiniame teatro festivalyje (2019, Italija). Jis bendradarbiavo su Gidonu Kremeriu ir Kremerata Baltica (Viskas apie Gidoną, 2013, Vokietija; M. Weinbergo Einamųjų įvykių kronika, 2019, Šveicarija). Latvijos nacionalinėje operoje sukūrė J. Offenbacho operos Hofmano pasakos (2024, rež. A. Karapetianas) šviesų dizainą.
E. Sabaliauskas dirbo su režisieriais O. Koršunovu, R. Tuminu, D. Ibelhauptaite, G. Varnu, G. Šeduikiu, R. Barzdžiukaite, A. Juška, L. Twarkowskiu, D. Krymovu ir kt.
Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre buvo O. Koršunovo režisuotų operų G. Donizetti Meilės eliksyras (2008), G. Sodeikos Post Futurum (2018), iškilmingo koncerto Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui Gloria Lietuvai (2018), taip pat LNOBT rodyto Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus šokio spektaklio pagal M. K. Čiurlionio poemą Jūra (2023, rež. ir choreogr. A. Cholina) šviesų dailininkas.
Vienas iš Lietuvos paviljono kūrėjų 60-ojoje Venecijos bienalėje (2024), kur buvo eksponuojamas Pakui Hardware & Marijos Teresės Rožanskaitės Uždegimas
Rijekos tarptautiniame mažosios scenos festivalyje (Kroatija) pelnė geriausio šviesų dailininko apdovanojimą už spektaklį Hamletas (2009), kartu su visa šiuolaikinės operos Geros dienos! kūrybine grupe apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi geriausio Lietuvos autoriaus pastatymo kategorijoje (2014). Pelnė Vokietijos teatrų apdovanojimą Der Faust (2024) Lighting & Media kategorijoje už spektaklio Word on Wirecard Miuncheno Kammerspiele teatre šviesų dizainą. Apdovanotas už indėlį į Lietuvos dainų šventės 100-mečio minėjimą, pelnė Auksinį scenos kryžių už spektaklio Quanta Lietuvos nacionaliniame dramos teatre šviesų dizainą (abu 2025, pastarasis vėliau rodytas Atėnuose, Antverpene, Krokuvoje, Brno).
Eugenijus Sabaliauskas | Lighting Designer
Eugenijus Sabaliauskas is a seasoned Lithuanian lighting designer, collaborating with artists across theatre, fashion, dance, opera, and more. He has been a frequent nominee for Lithuania’s Golden Cross of the Stage awards for his influential lighting designs. His work has gained international recognition, being featured at major festivals worldwide in countries including France, Argentina, Germany, the UK, USA, Japan, and Brazil, South Korea, China, Australia, Iceland, among others. Additionally, he is acclaimed for mentoring Lithuania’s leading lighting artists and has made significant contributions to both classical and contemporary productions, as well as international and multidisciplinary art events.
Among the most prominent works of E. Sabaliauskas is the lighting design for the opera Have a Good Day! (2011, dir. R. Barzdžiukaitė, Operomanija / NOA / CAC), performances at the Anželika Cholina Theatre (Tango in Fa, 2001; Youth, 2023; The Tale of Kings, 2025), Vilnius City Opera (W. A. Mozart’s Cosi fan tutte, 2013; VCO Rock, 2013, E. Humperdinck’s Hansel and Gretel, 2014; G. Verdi’s Il Trovatore, 2014; e-Carmen, 2016; G. Puccini’s Tosca, 2016), Low Air Dance Theatre (Meeting, 2018; Only Us Two, 2024), performances at the Vilnius Old Theatre, the Art Theatre in Riga, the National Theatre in Prague, the Juozas Miltinis Drama Theatre, the Vilnius Small Theatre, the Lithuanian National Drama Theatre, the Klaipėda Drama Theatre, the A. Chekhov Moscow Art Theatre, the State Youth Theatre, Lerici Music Festival (2025, Italy), Pompeii International Theatre Festival (2019, Italy). The artist collaborated with Gidon Kremer and Kremerata Baltica (All About Gidon, 2013, Germany; M. Weinberg’s Chronicle of Current Events, 2019, Switzerland). At the Latvian National Opera, he created lighting design for J. Offenbach’s opera The Tales of Hoffmann (2024, dir. A. Karapetian).
E. Sabaliauskas collaborated with directors Oskaras Koršunovas, Rimas Tuminas, Dalia Ibelhaup-
taitė, Gediminas Šeduikis, Gintaras Varnas, Rugilė Barzdžiukaitė, Adomas Juška, Lukasz Twarkowski, Dmitry Krymovs and others.
At the Lithuanian National Opera and Ballet Theatre, he was a lighting designer for the operas G. Donizetti’s L’elisir d’amore (2008), G. Sodeika’s Post Futurum (2018), both directed by Oskaras Koršunovas, as well as the gala concert dedicated to the 100th anniversary of the restoration of the Lithuanian state Gloria to Lithuania (2018), and in 2023 – the dance performance of the National M. K. Čiurlionis School of Arts Ballet Department based on M. K. Čiurlionis’ symphonic poem The Sea (directed and choreographed by Andželika Cholina).
In 2024 E. Sabaliauskas was one of the creators of the Lithuanian Pavilion at the 60th Venice Biennale, exhibiting Pakui Hardware & Marija Teresė Rožanskaitė’s Inflammation.
E. Sabaliauskas won the Best Lighting Designer Award for the production of Hamlet (2009) at the Rijeka International Small Stage Festival (Croatia), and together with the entire creative team of the contemporary opera Have a Good Day! he was awarded the Golden Cross of the Stage in the category of the Best Production by a Lithuanian Author (2014). In 2024 he won the German Theatre Award Der Faust in the Lighting & Media category for the lighting design in the production of Word on Wirecard at the Munich Kammerspiele Theater. In 2025 he was awarded for his contribution to the 100th anniversary of the Lithuanian Song Festival. In the same year he won the Golden Cross of the Stage for the lighting design in the production of
Quanta at the Lithuanian National Drama Theatre. Later, this production was presented in Athens, Antwerp, Krakow, Brno. l
Elita Bukovska | Judesio
Elita Bukovska 1985 m. baigė Rygos choreografijos mokyklą, o 1993 m. – Latvijos Jāzepo Vītolo muzikos akademiją, kur įgijo choreografo specialybę. Vėliau šoko Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, Latvijos nepriklausomoje baleto trupėje. 1993–1995 m. – Latvijos jaunimo teatro choreografė ir baletmeisterė, nuo 1996 m. – Latvijos nacionalinės operos baleto trupės administratorė.
Kaip choreografė ir judesio konsultantė E. Bukovska dalyvavo statant daugiau nei 45 operas ir dramos spektaklius, tarp jų – operas Liučija di Lamermur, Eugenijus Oneginas, Salomėja, Don Karlas, Paukščių opera, Užburtoji fleita, Orfėjas ir Euridikė, Kaukių balius, Skrajojantis olandas, Demonas, Pikų dama, Ledi Makbet iš Mcensko apskrities, Figaro vedybos, Karmen, Traviata Latvijos nacionalinėje operoje, Rigoletas, Lohengrinas LNOBT, Manon Lesko Estijos nacionalinėje operoje ir kt.
režisierė
Kaip operos režisierė E. Bukovska debiutavo Latvijos nacionalinėje operoje pastatydama spektaklį vaikams Lėlių opera. Bendradarbiavo su režisieriais V. Kairišu, A. Hermaniu, B. Rubess, M. Gruzdovu, P. Krilovu, A. Žagaru, G. Varnu, V. Nemirova, G. Isakianu ir daugeliu kitų.
E. Bukovska režisavo tokius didelius renginius kaip Latvijos Respublikos Nepriklausomybės metinių koncertas, Didžiosios muzikos premijos teikimo ceremonija, Pasaulio ledo ritulio čempionato atidarymo ceremonija, Latvijas Gāze apdovanojimų ceremonija ir koncertas, Latvijos nacionalinės operos Naujųjų metų gala koncertas.
Elita Bukovska | Movement Director
Elita Bukovska graduated from the Riga Choreography School, class of Marina Sizova (1985), and the Jāzeps Vītols Latvian Academy of Music (1993), where she studied choreography. She has been the ballet artist at the Lithuanian State Opera and Ballet Theatre (1985-1987) and the Latvian Independent Ballet company (1990-1992). She has worked as a choreographer and ballet master at the Latvian Youth Theatre (1993-1995) and as the Ballet Administrator of the Latvian National Opera Ballet Company since 1996.
As a choreographer and movement consultant, E. Bukovska has participated in more than 45 opera and theatre productions including Eugene Onegin, Salome, Don Carlos, The Birds’ Opera, Die Zauberflöte, Orfeo ed Euridice, Un ballo in maschera, Der fliegende Holländer, The Demon, The Queen of the Spades, Lady Macbeth of Mtsensk, Le nozze di Figaro, Carmen, La Traviata at the Latvian National Opera, Rigoletto, Lohengrin at the Lithuanian Opera and Ballet Theatre, as well as productions at Latvian theatres.
She has made her debut as the opera director with the production of Jānis Lūsēns’ children opera The Puppet Opera at the Latvian National Opera. E. Bukovska has collaborated with the stage directors such as Viesturs Kairišs, Alvis Hermanis, Baņuta Rubess, Mihails Gruzdovs, Pēteris Krilovs, Andrejs Žagars, Gintaras Varnas, Vera Nemirova, and Georgy Isaakian among others.
E. Bukovska has been the stage director for such large-scale events as the Great Latvian Music Award, Latvian Republic Independence Anniversary Concert, World Ice Hockey Championship Opening Ceremony, Latvijas Gāze Annual Award concert and ceremony, the Latvian National Opera’s New Year Gala. l
PAKAS
Jei kuo neįtikę esam, Tai įsivaizduoti prašom, Kad tai sapnas šios nakties, –Viskas bus gerai išties.
Pjesė, žinoma, silpna, Bet sapne ir to gana. Tik nebūkite pikti, –Pasistengsim ateity.
Paklausykit doro Pako, Kurs čia nuolankiai jums sako:
Jei neįžeidėm jausmų, Vėl sueisim su džiaugsmu.
Daug mieliau, nei man melagiu palikti. Tad paplokit iš širdies, Ir dabar – labos nakties!
Jei tik būsime draugai, Pakas linksmins jus ilgai. W. Shakespeare
PUCK
If we shadows have offended, Think but this and all is mended: That you have but slumbered here While these visions did appear. And this weak and idle theme, No more yielding but a dream, Gentles, do not reprehend. If you pardon, we will mend. And, as I am an honest Puck, If we have unearnèd luck Now to ’scape the serpent’s tongue, We will make amends ere long. Else the Puck a liar call. So good night unto you all. Give me your hands, If we be friends, And Robin shall restore amends.
W. Shakespeare A MIDSUMMER NIGHT’S DREAM
sezono generalinis rėmėjas
rėmėjai
informaciniai rėmėjai
Operos meno vadovas | Artistic Director of Opera Martynas Stakionis
Režisieriaus asistentės | Assistant Directors Agnė Ambrozaitytė, Jūratė Sodytė
Scenografijos dailininko asistentė | Assistant Set Designer Gintarė Jonaitytė
Kostiumų dailininko asistentė | Assistant Costume Designer Marta Vosyliūtė
Pianistai repetitoriai | Rehearsal Pianists
Artur Shutov, Olga Eleonora Taškinaitė, Lina Giedraitytė, Jonas Šopa, Arsenii Esoulkov
Vyresnysis chormeisteris | Chief Chorus Master Povilas Butkus
Orkestro koordinatoriai | Orchestra Coordinators Vilius Kalvėnas, Vitalija Makrickienė
Operos solistų koordinatorės | Opera Soloist Coordinators Vladyslava Zonienė, Evelina Gaižauskaitė
Režisūros tarnybos vadovas | Head of Director‘s Office Gediminas Šeduikis
Mimanso koordinatorė | Supervisor of Supernumeraries Goda Telmentaitė-Žukienė
Spektaklio vadovai | Stage Managers
Alisa Gaižauskaitė-Šeduikienė, Motiejus Liudvikas Impolevičius, Monika Grigaitytė, Rimantas Žaldokas, Elzė Zaveckienė
Scenos technikos eksploatavimo ir aptarnavimo departamento vadovas |
Head of the Department of Stage Equipment Exploitation and Organization
Mantas Četkauskas
Meninės pastatymų tarnybos vadovas | Head of the Artistic Productions Department
Viktoras Vyskupaitis
LNOBT vyr. šviesų dailininkas | LNOBT’s Chief Lighting Designer Levas Kleinas
Dekoracijų konstravimo ir montavimo skyriaus vadovas |
Head of the Set Production and Montage Section Gintaras Kunigėnas
Scenos apšvietimo, vaizdo ir garso skyriaus vadovas |
Head of the Stage Lighting, Video and Audio Section
Deividas Podvolskis
Grimo ir perukų skyriaus vadovė | Head of the Make-up and Wigs Department
Ūla Pakalniškytė
Kostiumų skyriaus vadovė | Head of the Costume Section
Ilva Leda Eklerienė
Gamybinių dirbtuvių tarnybos vadovas | Head of Workshops
Valdas Vėlyvis
Dekoracijų skyriaus vadovas | Head of Set Workshops
Zigmas Pipcevičius
Siuvimo skyriaus vadovė | Head of Costume Workshops
Vilma Mackevičienė
Repertuaro ir veiklos planavimo skyriaus vadovė |
Head of the Repertoire and Activity Planning Department Neringa Miškinienė
Vyresnioji planavimo specialistė |
The Chief Specialist of Repertoire and Activity Planning Simona Kliševičienė
Rinkodaros tarnybos vadovas | Head of Marketing
Tautvydas Juzėnas
Prodiuseris | Producer Artūras Alenskas
l
VASARVIDŽIO NAKTIES SAPNAS.Programa | A MIDSUMMER NIGHT’S DREAM. Programme notes
Redaktorė | Editor Eglė Ulienė
Anglų k. vertėja ir redaktorė | English language editor and translator Laūra Karnavičiūtė Lietuvių kalbos stilistė | Lithuanian language stylist Danutė Ulčinskaitė Dailininkė | Designer Ana Andrianova Programoje panaudoti Vytauto Narbuto scenografijos, Juozo Statkevičiaus kostiumų ir Julijos Skuratovos lėlių bei kaukių eskizai | Booklet includes set design sketches by Vytautas Narbutas, costume design sketches by Juozas Statkevičius, puppets and masks sketches by Julija Skuratova
W. Shakespeare‘o dramos Vasarvidžio nakties sapnas vertėjas Antanas Miškinis, libreto vertimo adaptacijos autorius Saulius Repečka |
W. Shakespeare‘s drama A Middummer Night‘s Dream translated by Antanas Miškinis, libretto adapted by Saulius Repečka
B. Britteno portretai iš | Portraits of B. Britten from https://mediatheque.philharmoniedeparis.fr/0041319-biographie-benjamin-britten.aspx?_lg=fr-FR https://www.northcountrypublicradio.org/news/npr/245211949/act-like-you-know-benjamin-britten www.opera.lt
