Pakita

LNOBT generalinė direktorė | General Manager of the LNOBT Laima Vilimienė

PAKITA | PAQUITA

2 veiksmų baletas | a ballet in 2 acts

Pagal Édouard Deldevez, taip pat Ludwig Aloisius Minkus, Cesare Pugni, Adolphe Adam, Friedrich Burgmüller muz. | Alongside Édouard Deldevez, the score also includes music by Cesare Pugni, Ludwig Alois Minkus, Adolphe Adam, and Friedrich Burgmüller

Libreto autorius ir dramaturgas | Libretto and Dramaturgy by Jean-François Vazelle

Choreografas | Choreographer Manuel Legris

Muzikos vadovė ir dirigentė | Music Director and Conductor Maria Seletskaja

Dirigentai | Conductors Modestas Barkauskas, Martynas Staškus

Scenografijos ir kostiumų dailininkas | Set and Costume Designer Jean-Marc Puissant Šviesų dailininkas | Lighting Designer Jacques Giovanangeli

Premjera 2026 m. gegužės 21 d. | Premiere: 21 May 2026

LNOBT yra Opera Europa narys | LNOBT is the member of Opera Europa

Vilnius, 2026

Vaidmenys ir atlikėjai | Cast

Pakita, jauna mergina, išauginta romų | Paquita, a young girl raised in the gypsy tradition

Liusjenas d’Hervilis, prancūzų pulkininkas | Lucien d’Hervilly, colonel of the French regimen

Kristina Gudžiūnaitė

Marija Kastorina

Nora Straukaitė

Olesia Šaitanova

Edvinas Jakonis

Jonas Laucius

Oleg Ligai

Genadijus Žukovskij

Fani Elsler, garsi balerina | Fanny Elssler, a famous ballerina

Ramona, Pakitos įmotė | Ramona, woman who raises Paquita

Donas Lopesas de Mendosa, Sevilijos gubernatorius |

Don López de Mendoza, governor of Seville

Inigas, Ramonos sūnus | Iñigo, Ramona’s son

Jekaterina Kučinskienė

Vilija Montrimaitė

Miryam Roca Cruz

Aliaksandra Ivanova

Agnė Trimonienė

Mantas Daraškevičius

Stanislav Semianiura

Voicech Žuromskas

Ignas Armalis

Andrea Canei

Imanol Sastre

Anita, Inigo mergina | Anita, Iñigo’s companion

Gabrielė Dukel

Yeva Shportiuk

Julija Šumacherytė

Dona Serafina, Mendosos dukterėčia | Doña Séraphina, Mendoza’s niece

Izabelė II, Ispanijos karalienė | Isabel II, Queen of Spain

Haruka Ohno

Ieva Repšytė

Miryam Roca Cruz

Nora Straukaitė

Olesia Šaitanova

Barbora Gudavičiūtė

Charlotte Lejeune

Imogen Moss

Pranciškus Asyžietis Burbonas, princas konsortas | Francisco de Asís of Bourbon, Prince Consort

Eugenija de Montijo, Prancūzijos imperatorienė | Eugenie de Montijo, Empress of the French

Pas de trois

Ernest Barčaitis

Adrien Hohenberg

Aistis Kavaliauskas

Vasarė Grinevičiūtė

Vilija Montrimaitė

Ieva Repšytė

Julia Alonso

Kristina Gudžiūnaitė

Saulė Jauniškytė

Marija Kastorina

Karolina Matačinaitė

Smiltė Mazūraitė

Marine Pontarlier

Akvilė Šulcaitė

Arata Yamamoto

Ethan Maas

Reito Nashiki

SPEKTAKLYJE DALYVAUJA | PARTICIPATING

IN THE PRODUCTION

LNOBT baleto trupės artistai | Dancers of LNOBT’s Ballet Company

Julija Akelė, Julia Alonso, Tėja Daujotaitė, Gabrielė Dukel, Vasarė Grinevičiūtė, Barbora Gudavičiūtė, Adriana Jakonytė, Saulė Jauniškytė, Agnė Juškaitė, Charlotte Lejeune, Gabrielė Marčiukaitytė, Karolina Matačinaitė, Smiltė Mazūraitė, Austėja Medekšaitė, Ugnė Milerytė, Vilija Montrimaitė, Imogen Moss, Haruka Ohno, Marine Pontarlier, Ieva Repšytė, Miryam Roca Cruz, Kotryna Rudych, Beatrice Scifo, Darija Seliukaitė, Yeva Shportiuk, Saulė Stanytė, Vaida Šniurevičiūtė, Akvilė Šulcaitė, Julija Šumacherytė, Brigita Švendravičiūtė, Julija Turkina, Sofia Villar

Ignas Armalis, Ernest Barčaitis, Aiden Bazylinski, Andrea Canei, Victor Coffy, Lorenzo Epifani, Federico Farina, Adrien Hohenberg, Arata Yamamoto, Kosei Yamatani, Joao Jezler, Aistis Kavaliauskas, Jonas Kertenis, Tomas Kratkovskis, Arnas Kunavičius, Ethan Maas, Reito Nashiki, Imanol Sastre, Sanislav Semianiura, Dino Staković, Robertas Vaištaras, Karolis Valčiukas, Voicech Žuromskas

Mimanso artistai | Supernumeraries

Jokūbas Adamonis, Laurynas J. Aksamitas, Dmitrijus Babašinskis, Arūnas Bronušas, Skirmantas Galinis, Juozas Janužas, Martynas Kavaliauskas, Andrius Mockus, Ugnius Naudžius, Ina Tervydytė, Igoris Zaripovas

Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus moksleiviai | Pupils of the National M. K. Čiurlionis School of Arts’ Ballet Department

Orkestro solistai | Orchestra Soloists

Dainius Peseckas, Bernardas Petrauskas, Algirdas Šochas (smuikas | violin)

LNOBT ORKESTRAS | ORCHESTRA OF THE LNOBT

Vyr. dirigentas | Chief Conductor Ričardas Šumila

I smuikai | I violins

Orkestro koncertmeisteris | orchestra concertmaster Dainius Peseckas

Koncertmeisteris | principal Bernardas Petrauskas

Koncertmeisterio pavaduotojas | co-principal Algirdas Šochas

Koncertmeisterio antroji pavaduotoja | sub-principal Ingrida Rupaitė

Indrė Andrikonytė

Angelė Litvaitytė

Vitalija Makrickienė

Aistė Birvydaitė

Monika Paliulienė

Rusnė Matutienė

Justė Martinkėnaitė

Elena Marcinkevičiūtė

Augustina Vizbaraitė

Agnė Pilkauskaitė

Milda Kraujutaitytė

Ieva Daugirdaitė

Gintaras Berulis

Monika Dargytė

Urtė Didžiulytė

Virginija Janina Šliauterytė

Monika Sapiegaitė

II smuikai | II violins

Koncertmeisteris | principal Linas Valickas

Koncertmeisterio pavaduotojas | co-principal Simas Tankevičius

Koncertmeisterio antroji pavaduotoja | sub-principal Ginta Kriščiūnaitė

Danutė Kunigėlytė

Austėja Alenskaitė-Kavaliauskienė

Lina Digimienė

Giedrė Mišeikytė

Oleksandra Bessarabova

Rasa Smolinskytė

Aušra Lekevičienė

Dalia Vagelienė

Eduardas Bogdanovas

Aleksandra Capienė

Donata Dunovska

Laisvyda Leckutė

Altai | Violas

Koncertmeisteris | principal Tomas Savickas

Koncertmeisterio pavaduotojas |

co-principal Karolis Rudokas

Koncertmeisterio antroji pavaduotoja |

sub-principal Ugnė Gaučaitė

Gabrielė Zaneuskaitė

Mantas Makrickas

Emilija Minkevičiūtė

Paulius Jeziorskis

Aleksandras Silickas

Žilvinas Švelnys

Kęstutis Pleita

Genovaitė Čironienė

Violončelės | Cellos

Koncertmeisteris | principal

Rokas Vaitkevičius

Koncertmeisterio pavaduotoja |

co-principal Roma Jaraminaitė

Koncertmeisterio antroji pavaduotoja |

sub-principal Ignė Pikalavičiūtė

Povilas Jacunskas

Mykolas Rutkauskas

Lukas Abromaitis

Aušra Gedžiūtė-Petraitienė

Vaiva Sodaitytė

Regina Rutkauskienė

Tarmo Hiis

Tadas Čobotas

Viktor Rekalo

Kontrabosai | Double-Basses

Koncertmeisteris | principal

Donatas Bagurskas

Koncertmeisterio pavaduotojas | co-principal Yuriy Markaryan

Samanta Ignatjeva

Maria del Carmen Torrano Mellado

Vytenis Šležas

Arūnas Kučinskas

Darijus Liutkus

Vladas Zacharov

Vilius Senūta

Fleitos | Flutes

Koncertmeisteris | principal

Vytautas Sriubikis

Koncertmeisterio pavaduotoja | co-principal Loreta Ščerbavičienė

Koncertmeisterio antrasis pavaduotojas | sub-principal Vytenis Gurstis

Karolina Daukšienė

Ula Čaplikaitė

Obojai | Oboes

Koncertmeisteris | principal Donatas Pocius

Koncertmeisterio pavaduotojas | co-principal Linas Šalna

Koncertmeisterio antrasis pavaduotojas | sub-principal Ugnius Dičiūnas

Petras Kuraitis (anglų ragas | English horn)

Lukas Sarpalius (anglų ragas | English horn)

Klarnetai | Clarinets

Koncertmeisteris | principal

Vytautas Giedraitis

Koncertmeisterio pavaduotojas | co-principal Donatas Kalinauskas

Koncertmeisterio antrasis pavaduotojas | sub-principal Ernestas Šidiškis

Vilius Kalvėnas

Vida Lukošiutė (bosinis klarnetas | bass clarinet)

Fagotai | Bassoons

Koncertmeisteris | principal

Andrius Puplauskis

Koncertmeisteris | principal Jonas Žemonis

Koncertmeisterio pavaduotojas | co-principal Robertas Šidiškis

Koncertmeisterio antrasis pavaduotojas | sub-principal Mantvydas Baltrukėnas

Tadeušas Gotoveckis

Tomas Girskis (kontrafagotas | contrabassoon)

Valtornos | Horns

Koncertmeisteris | principal Stefano Berluti

Koncertmeisteris | principal

Gintaras Ščerbavičius

Koncertmeisterio pavaduotojas | co-principal Vytenis Matutis

Koncertmeisterio pavaduotojas | co-principal Valentinas Drūlia

Albinas Stonys

Zigmantas Augaitis

Tomas Bidva

Jurgita Jankevičienė

Trimitai | Trumpets

Koncertmeisteris | principal

Aurimas Jankevičius

Koncertmeisterio pavaduotojas |

co-principal Vilius Surdokas

Koncertmeisterio antrasis pavaduotojas |

sub-principal Augustinas Malikėnas

Žilvinas Kumpys

Trombonai | Trombones

Koncertmeisteris | principal Tomas Karka

Koncertmeisterio pavaduotojas |

co-principal Paulius Batvinis

Koncertmeisterio antrasis pavaduotojas |

sub-principal Felix Rockhill

Jonas Kazimieras Kunčius

Alexander Froggatt (bosinis trombonas | bass trombone)

Tūbos | Tubas

Koncertmeisteris | principal

Laimonas Masevičius

Sergijus Kirsenka

Mušamieji | Percussion

Koncertmeisteris | principal

Tomas Kulikauskas

Koncertmeisterio pavaduotojas | co-principal Mikas Šliogeris

Almantas Puidokas

Ernestas Verba

Lukas Budzinauskas

Mikas Dulevičius

Jose Vicente Fusco Rojas

Arfos

| Harps

Koncertmeisterė | principal

Aistė Baliunytė-Dailidienė

Gabrielė Abromaitienė

Liucilė Uršulė Vilimaitė

Klavišiniai | Keyboards

Artur Shutov

Lina Žutautaitė

Marija Grikevičiūtė

Laikui nepavaldžioji Pakita

Paini Pakitos istorija

Nuostabioji Pakita – laikui nepavaldus ir ne vieną pokytį patyręs spektaklis, nenusileidžiantis puikiausiems klasikinio baleto perlams. Vis dėlto šio spektaklio kelionė iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti painoka.

Baletas pirmą kartą pastatytas 1846 m. Paryžiaus operoje. Choreografas –prancūzas Josephas Mazillier, muzikos autorius – prancūzų kompozitorius Édouard’as Deldevezas. Šioji baleto versija buvo rodoma maždaug iki 1851 m. Originalios sudėties Pakitą šoko Carlotta Grisi, Liusjeną – Lucienas Petipa, garsiojo choreografo brolis. Kaip tik pastarasis, Marius Petipa, 1847 m. perėmė šį baletą į savo rankas. 28-erių metų palikęs tėvynę, šis prancūzų šokėjas atvyko į Rusijos miestą Sankt Peterburgą ir tapo Imperatoriškosios baleto trupės (dabartinio Marijos teatro) pagrindiniu solistu ir choreografu. Ateityje jis sukurs ištisą baleto mokyklą ir visame pasaulyje išgarsės šiandien puikiai visiems žinomais klasikiniais baletais – Gulbių ežeru, Korsaru, Bajadere, Don Kichotu, Miegančiąja gražuole ir kt.

Pirmasis spektaklis, kurį M. Petipa turėjo pastatyti Sankt Peterburge, o kartu ir pats jame pasirodyti, buvo Pakita. Bet šiame kūrinyje jau skambėjo

Ludwigo Aloiso Minkaus, baletų Bajaderė ir Don Kichotas kompozitoriaus, muzika. Tai buvo dviveiksmis baletas, o trečiasis veiksmas, garsusis Grand pas classique, buvo pridėtas dar po kelių dešimtmečių, 1881-aisiais, rengiant naują M. Petipa Pakitos pastatymą. Kaip tik šis veiksmas, į kurį neretai būdavo įtraukiama balerinų pamėgtų variacijų iš kitų baletų, ilgainiui tapo dažniausiai statoma labai populiaria vienaveiksme Pakitos versija. Vienaveiksmė Grand pas classique versija prigijo, o ankstesnio kelių veiksmų spektaklio repertuare nebeliko.

Nuostabus trečiasis veiksmas ar visas spektaklis?

Kodėl šis Grand pas classique taip išpopuliarėjo? Tai iš tiesų nuostabus daugelio trupės solistų pasirodymas, kur šokėjai atlieka sudėtingiausius klasikinio baleto žingsnelius, o choreografija nuolat keičiasi, leisdama publikai gėrėtis grynuoju šokio pavidalu. Paprastai baletas, kaip ir du pirmieji Pakitos veiksmai, pasakoja kokią nors istoriją. Grand pas classique formaliai yra Pakitos ir Liusjeno vestuvių šventės dalis, bet norint juo mėgautis to žinoti visai nebūtina.

Taigi Pakitos likimas kitoks nei Korsaro ar Žizel, nes visos apimties spektaklio variantas niekada nebuvo tapęs XIX a. klasikinio baleto repertuaro dalimi. Ir vėliau, XX a., populiaru buvo statyti tik Grand pas classique. Beje, tokia Pakita buvo parodyta ir Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Grand pas classique, paremto M. Petipa choreografija, premjera įvyko 2021 m. LNOBT Open festivalyje.

Pasaulyje savas Pakitos versijas pastatė Rudolfas Nurejevas (1964 m., Royal Academy of Dance), Natalija Makarova (1983 m., American Ballet Theatre), bet didžiojo atgimimo šis klasikos kūrinys sulaukė tik XXI a. pradžioje: visą

Pakitos spektaklio versiją Paryžiaus operos teatre 2001 m. atkūrė choreografas Pierre’as Lacotte’as, o 2014 m. Bavarijos valstybiniame balete (Miunchenas) šį baletą pastatė Alexey’us Ratmansky ir Dougas Fullingtonas. P. Lacotte’o versija stengėsi kiek įmanoma atkurti J. Mazillier atmosferą ir vaizdą, tuo tarpu A. Ratmansky’o ir D. Fullingtono duetas siekė kuo labiau priartėti prie M. Petipa varianto. 2017 m. Jurijus Smekalovas pateikė naują Pakitos variantą Marijos teatre.

Kaip nepriklausomą abstraktų grynojo šokio divertismentą Grand pas classique buvo pamėgusios tiek baleto trupės, tiek viso pasaulio publika, bet kaip originalaus varianto vestuvių šventės kulminacijos veiksmas už Rusijos ribų jis nebuvo matomas iki P. Lacotte’o atliktos jautrios 1846 m. baleto rekonstrukcijos Paryžiaus operoje 2001 m.

Baleto veikėjai kilę iš įvairių socialinių sluoksnių. Pakitos šeima, romai, anuomet buvo laikomi žemesnės klasės atstovais, o šalia matome Ispanijos kara-

lienę, prancūzų aukštuomenę. Pirmuosius baleto choreografijoje apibūdina gausūs charakterinio ispaniško šokio judesiai, tuo tarpu Grand pas classique buvo laikomas aukštesniųjų klasių šokiu. Kad ir ką sakytume, Pakita visada yra nugludintos klasikinės technikos spektaklis su nenutrūkstamais virtuoziškais sukiniais ir šuoliais, nuostabiais kostiumais, scenovaizdžiu ir užburiančia, temperamentinga muzika. Pakitos variacijos yra vieni žymiausių

XIX a. klasikinio baleto pavyzdžių, kartu – ir vieni sudėtingiausių.

Manuelio Legris Pakita – originali ir nauja

Vilniuje pristatoma Pakita nėra tik dar vienas šio kūrinio grįžimas į sceną –tai nauja versija, prancūzų šokėjo ir choreografo Manuelio Legris sukurta specialiai Lietuvos baleto trupei. Turėdama naują dramaturginę liniją, išlaikydama klasikines tradicijas ir pasakodama klasikinės choreografijos priemonėmis, ji kalba šiuolaikiniams žiūrovams.

M. Legris spektaklio veiksmas ir idėja nėra labai nutolę nuo klasikinio Pakitos libreto, visgi choreografas kartu su spektaklio dramaturgu Jeanu-François Vazelle’iu nutarė muilo operą primenančią, romantiniam baletui būdingą išgalvotą istoriją kiek įmanoma paremti tikrais istoriniais faktais ir įvykiais, tad riba tarp realybės ir fikcijos išnyksta.

Pakitos veiksmas vyksta Andalūzijos sostinės Sevilijos romų kvartale Trianoje. Tai vieta, garsėjanti kaip ispanų flamenko ir romų šokio gimtinė. Šiame pastatyme veiksmas nukeliamas į laikotarpį jau po Napoleono Bonaparto mirties, kai Ispaniją valdė karalienė Izabelė II. Tapti karaliene jai padėjo karaliaus Ferdinando VII, jos tėvo, pakeistas įstatymas. Tačiau tam pasipriešino karaliaus brolis Karolis V, ir visa šalis suskilo į dvi stovyklas: legalistus, palaikančius Izabelę II, ir karlistus, remiančius Karolį V. Šis susiskaldymas sukėlė šalyje pilietinį karą. Ir net 1852 m. karui formaliai pasibaigus, klestėjo intrigos ir tebebuvo gyvas karlistų noras nuversti karalienę Izabelę II. Šiame kontekste ir vyksta baleto Pakita istorija, prasidedanti 1852 m. vasario 23 d., kai su didžiulėmis iškilmėmis buvo atidarytas Izabelės II tiltas per Gvadalkiviro upę, stovintis Sevilijoje iki šiol ir žinomas Trianos tilto vardu.

Agnė Zėringytė

The Timeless Paquita

The Somewhat Confusing Story of Paquita

The wonderful Paquita – a timeless work of art that has undergone many transformations, rivalling the finest gems of classical ballet. At first glance, however, the journey of this masterpiece may seem somewhat confusing.

The ballet was first staged in 1846 at the Paris Opera by the French choreographer Joseph Mazilier. The music for the production was composed by the French composer Édouard Deldevez. This version of the ballet was performed until around 1851; in the original cast, Carlotta Grisi danced the role of Paquita, and Lucien Petipa, brother of the famous choreographer, performed the role of Lucien. Incidentally, it was Marius Petipa who took over the ballet in 1847. At the time, the 29-year-old French dancer left his homeland and travelled to St. Petersburg, where he became the principal soloist and choreographer of the Imperial Russian Ballet (now the Mariinsky Theatre). The charming and talented M. Petipa was destined to become a legend – he ended up founding an entire ballet school and creating many of the classic ballets known to audiences worldwide, such as Swan Lake, Le Corsaire, La Bayadère, Don Quixote, Sleeping Beauty, and many others.

The first production in which M. Petipa was to perform upon his arrival in 1847 – and which he was also supposed to stage – was Paquita, but with music composed by Ludwig Aloysius Minkus (the composer of ballets La Bayadère and Don Quixote). It was initially a two-act ballet; the third act, the famous Grand pas classique, was added a couple of decades later in M. Petipa’s new production of Paquita in 1881. Over time, this act became the most popular and the most frequently staged one-act version of Paquita, which incorporates variations beloved by ballerinas, even from other ballets. This one-act version of the Grand pas classique took hold, and the full-length production was removed from the repertoire.

The Breathtaking Third Act – or the Whole Ballet?

Why has the Grand pas classique become so popular? It is truly a magnificent performance given by many of the company’s soloists, the dancers perform the most complex steps of classical ballet, and the choreography is constantly changing, allowing the audience to enjoy the pure form of dance. Many ballets, including the first two acts of Paquita, follow some kind of a story. Of course, formally Grand pas classique is part of the wedding celebration of Paquita and Lucien, but sometimes one doesn’t need to know the background to enjoy it.

And thus, the fate of Paquita is not the same as that of Le Corsaire or Giselle – the full version of the work was never a cornerstone of the classical repertoire of the 19th century. Also in the 20th century, it was often more popular to stage exclusively the Grand pas classique. By the way, this is how Paquita was also performed at the LNOBT: the Grand pas classique, based on the choreography of Marius Petipa, premiered at the LNOBT Open Festival in 2021.

In the world, Rudolf Nureyev (1964, Royal Academy of Dance), Natalia Makarova (1983, American Ballet Theatre) staged their versions of Paquita, but this classical ballet experienced a great revival only at the beginning of the 21st century, when in 2001 the full version of Paquita was restored for the Paris Opera by choreographer Pierre Lacotte, and in 2014 the ballet was staged by Alexei Ratmansky and Doug Fullington at the Bavarian State Ballet in Munich. Pierre Lacotte’s version attempted to recreate the atmosphere and image of Joseph Mazillier’s work as much as possible, while the Ratmansky-Fullington duo aimed to get as close as possible to Petipa’s version. In 2017, Yuri Smekalov presented a new version of this ballet at the Mariinsky Theatre.

As an independent, abstract divertissement, the Grand pas classique has remained popular with ballet companies and their audiences all over the world, but had not been seen outside Russia in its original context (as the

climax of the concluding celebrations) before Pierre Lacotte’s sensitive re-creation of the 1846 ballet in its entirety at the Paris Opéra in 2001.

The characters of the ballet represent very different social classes: Paquita’s family, the Gitanos, everyone who was considered a lower class at that time, and next to her – the Queen of Spain, representatives of the French nobility. In the ballet’s choreography, the former are characterized by the abundant movements of the Spanish character dance, while the Grand pas classique was considered a “higher class” dance. In any case, Paquita is always a production with polished classical technique and continuous virtuoso spins and jumps, magnificent costumes and scenery, enchanting, temperamental music. Paquita’s variations are some of the most famous examples of 19th century classical ballet, and at the same time – one of the most complex.

Paquita by Manuel Legris: New and Original

The Paquita that is presented in Vilnius is not just another return of this work to the stage – it is a new version, created by French dancer and choreographer Manuel Legris especially for the Lithuanian ballet company, with a new dramaturgical line, and although it maintains classical traditions and explores the language of classical choreography, it now speaks to a modern audience.

The action and idea of M. Legris’s production are not very far from the classical libretto of Paquita, however, the choreographer, together with the ballet’s playwright Jean-François Vazelle, chose a fictitious “soap opera” story typical of romantic ballet, based as much as possible on real historical facts and events, so the dividing line between reality and fiction disappears.

The ballet is set in Triana, Seville, the Gitanos quarter of the Andalusian capital. It is a place famous as the birthplace of Spanish-gypsy dance and flamenco. In this production, the action is moved to a later period, after the death of Napoleon Bonaparte. It all begins in 1852, when Spain was

ruled by Queen Isabella II, who was allowed to become queen by a law changed by her father, King Ferdinand VII. However, the king’s brother Charles V does not agree with this, and the whole country is divided into two parts: the Legalists, who support Isabella II, and the Carlists, who support Charles V. Such a division within the country even provoked civil war. Even after the formal end of the war in 1852, intrigues flourished and the Carlists’ desire to overthrow Queen Isabella II was still alive. It is in this context that our Paquita’s story takes place, and it begins on 23 February, 1852, when the Queen Isabella’s Bridge, which still remains in Seville and is known today as the Triana Bridge, was opened in a great celebration and with great pomp.

Klasikinis baletas per visą karjerą man buvo svarbiausias dalykas. Ir šiandien mano supratimas apie jį išlieka nepakitęs: klasikinis baletas tebėra labai aktualus ir daugybė

žmonių vis dar nori pamatyti jį scenoje. Vertinu šį žanrą, turintį savo publiką. Kaip tik todėl man buvo svarbu sukurti Vilniuje naują Pakitą.

Šio baleto istorija labai turtinga, bet gavęs Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto vadovės Jurgitos Droninos pasiūlymą pradėjau galvoti apie savą Pakitą. Kartu su Jeanu-François Vazelle’iu sukūrėme naują libretą – jo pasakojimas išlieka susijęs su istoriniu kontekstu, bet pagrindas iš esmės kitas.

Norėjome Pakitos istoriją paremti tikra istorine aplinka, faktais ir skaičiais. Čia sunku atskirti, kur baigiasi realybė ir prasideda pramanas. Nauja istorija kaip tik ir padėjo pajusti, kad galiu sukurti savo Pakitą. Kūrybinį procesą savo talentu papildė scenografas ir kostiumų dailininkas Jeanas Marcas Puissant’as, su kuriuo dirbau pirmą kartą.

Pakita dažnai siejama su klasikiniu grand pas. Šios dalies sąmoningai beveik nekeičiau – tai pernelyg žinoma ir atpažįstama struktūra, ir bandymas ją perkurti galėtų nustebinti ne pačia gerąja prasme. O visa kita balete –istorija, muzika, sceninis pasaulis – kuriama naujai, remiantis mūsų su J.-F. Vazelle’iu suformuota dramaturgine linija.

Vienas didžiausių iššūkių buvo muzika. Pakitos kompozitoriaus Édouard’o Deldevezo ir Ludwigo Aloisiaus Minkaus partitūra labai įkvepianti, bet vien jos nepakako istorijai papasakoti. Todėl įtraukėme Cesare’s Pugni ir kitų kompozitorių muzikos. Man buvo svarbu išvengti muzikinio koliažo įspūdžio – siekiau, kad partitūra būtų nuosekli ir vientisa. Čia labai padėjo pianistė ir muzikos istorikė Maria Babanina. Ji atrinko muziką pagal mano nurodymus ir netgi užrašė perėjimus tarp muzikinių epizodų.

Itin reikšmingas ir muzikos vadovės bei dirigentės Marios Seletskajos vaidmuo – ji ne tik orkestravo dalį fortepijoninių partitūrų, kad jos visavertiškai suskambėtų scenoje, bet ir apskritai atliko didžiulį darbą turimas kai kurių kūrinių tik fortepijono natas pritaikydama orkestrui.

Dirbdamas su įvairiomis trupėmis, taip pat ir Vilniuje, matau daug jaunų žmonių, kurie nori mokytis ir augti kaip klasikinio baleto šokėjai. Todėl esu optimistas – šiuolaikinių formų daugėja, bet klasikinis baletas išlieka ir, manau, išliks dar daugelį dešimtmečių.

Šokėjai, labai džiaugiuosi galėdamas vėl būti su jumis po pirmojo bendro darbo statant baletą Korsaras. Nuostabu šį kartą sukurti baletą specialiai jums! Linkiu didžiulės sėkmės ir tikro džiaugsmo scenoje. Manuel Legris, choreografas

(Pagal Ingridos Milašiūtės interviu „Choreografas Manuelis Legris: „Klasikinio baleto žiūrovai niekur nedingo“, Bravissimo, 2026, Nr. 2)

Classical ballet has always been a fundamental part of my career and education. Today, my understanding of it has not changed much –there is still a massive audience that wants to see it on stage.

I think classical ballet remains very relevant. I love this tradition, and it has its people – that’s why it’s important for me to create a new Paquita in Vilnius.

Paquita has a truly rich history, but after receiving a proposal from Jurgita Dronina, the head of LNOBT’s ballet company, I started thinking about the unique path of my own Paquita. Together with Jean-François Vazelle, we created a new libretto – the story remains connected to the historical context of the ballet, but its basis is fundamentally new. We wanted to build Paquita’s story on a real historical context, facts and figures. It is difficult to distinguish where reality ends and fiction begins. It was this opportunity – to create a new story – that became the moment when I felt that I could discover my version of Paquita. Set and costume designer Jean-Marc Puissant, with whom I am working for the first time, has brought his talent and ideas to the process.

Paquita is often associated with the classical Grand Pas, so I deliberately kept this part almost untouched – it is too familiar and recognizable a structure, and sometimes trying to recreate it can be surprising, not always in a good way. Therefore, I chose to keep the traditional version of this part – the story, the music, the world we see on the stage – was created anew, based on the dramaturgical line that Jean-François Vazelle and I have formed.

One of the biggest challenges was the music. Édouard Deldevez, the original composer of Paquita and Ludwig Aloisius Minkus are very inspiring, but it was not enough for the story I wanted to tell. That’s why I included composers like Cesare Pugni and others. I was aiming for a coherent, unified score, and wanted to avoid the impression of a musical collage. In this process, I was assisted first by pianist and music historian Maria Babanina,

who was helping to select the music according to my indications, and even to write transitions between scores.

The music director and conductor Maria Seletskaja also played a very significant role in this process: she was not only orchestrating parts of the general score, but also did a great job overall, because some of the found pieces were only available in piano scores, so they had to be adapted for the orchestra.

While traveling and working with various companies, including in Vilnius, I see many young dancers who want to work, learn and grow specifically in the field of classical ballet. That is why I am optimistic – modern forms are increasing, but classical ballet remains and, I think, will remain for many more decades.

To the dancers! It’s a joy to be back with you after our first experience with Le Corsaire, and to create a ballet specifically for you this time! I’m wishing you a huge success and a real joy on stage.

Manuel Legris Choreographer

Text prepared after the article Manuel Legris, Choreographer of the Premiere Ballet Paquita: “Classical Ballet Has its Audience – And it Hasn’t Disappeared” by Ingrida Milašiūtė (Bravissimo magazine No. 2, 2026)

Naujojo Manuelio Legris Pakitos pastatymo muzikinį pagrindą pirmiausia inspiravo originalus Édouard’o Deldevezo rankraštis, kurio partitūra šiuo atveju buvo ir ramstis, ir įkvėpimo šaltinis. Vis dėlto choreografo sumanytai naujai dramaturgijai prireikė apgalvotai pertvarkyti muzikinę struktūrą.

Glaudžiai bendradarbiaujant su pianiste Maria Babanina buvo sukurta nauja fortepijoninė partitūros versija – tokia, kuri patobulina pasakojimo tempą ir paryškina muzikinę progresiją, suteikdama baletui naują pagreitį ir dramaturginį aiškumą. Viso to rezultatas – Pakitos versija, vienu metu ir ištikima savo ištakoms, ir spinduliuojanti šiuolaikiška gyvybe.

Papildomo muzikinio sodrumo suteikia ištraukos – daugiausia solo epizodai – iš XIX a. baleto repertuaro. Ši Cesare’s Pugni, Ludwigo Minkaus, Adolphe’o Adamo ir Friedricho Burgmüllerio muzika, kruopščiai įtraukta į partitūros audinį, sustiprino jo išraiškos diapazoną, kartu išlaikydama stilistinę darną.

Mano, kaip spektaklio muzikos vadovės, užduotis buvo sujungti atskirus elementus į visumą – supinti juos į vientisą muzikinį pasakojimą. Ypatingą dėmesį skyriau tam, kad būtų išlaikyta originali É. Deldevezo kūrinio dvasia, elegancija ir stilistinis vientisumas, kad į jį būtų žvelgiama pagarbiai ir su istorinio tęstinumo jausmu.

Ir štai rezultatas – praeitį ir dabartį jungianti Pakita, kurios partitūra reiškia pagarbą savo paveldui ir kartu stato naują dramaturginę ir muzikinę arką.

Maria Seletskaja, muzikos vadovė ir dirigentė

For Manuel Legris’s new production of Paquita, the musical foundation draws deeply from the original manuscript by Édouard Deldevez, whose score serves as both anchor and inspiration. At the same time, the reimagined dramaturgy by choreographer called for a thoughtful reworking of the musical structure.

In close collaboration with pianist Maria Babanina, a new piano score was developed – one that refines the narrative pacing and sharpens the musical progression, lending the ballet a renewed sense of momentum and dramatic clarity. This process resulted in a version of Paquita that is both faithful to its origins and vividly alive in its present form.

An additional layer of richness emerges through the inclusion of selected excerpts – primarily solo numbers – from the broader 19th-century ballet repertoire. These works, composed by Cesare Pugni, Ludwig Alois Minkus, Adolphe Adam, and Friedrich Burgmüller, have been carefully integrated into the fabric of the score, enhancing its expressive range while remaining stylistically coherent.

As music director, my task has been to bring these diverse elements into a unified whole – to merge and shape them into a seamless musical narrative. Particular care has been taken to preserve the spirit, elegance, and stylistic integrity of Deldevez’s original work, approaching it always with respect and a sense of historical continuity.

The result is a Paquita that bridges past and present: a score that honours its heritage while embracing a newly envisioned dramatic and musical arc.

Maria Seletskaja Music Director and Conductor

Mūsų Pakitos vizija

Nutarę Pakitos veiksmą perkelti į Seviliją, tiksliau – į Trianą, istorinį Andalūzijos sostinės romų kvartalą, ikoninę ispaniškam romų šokiui ir flamenkui vietą, mes taip pat siekėme šį pasakojimą susieti su realiu istoriniu kontekstu, įvykiais ir asmenybėmis.

Pakita. 1852 m. vasario 23 d.

Ispaniją tuo metu valdė karalienė Izabelė II. Tiek šaliai, tiek pačiai karalienei tai buvo didelio nestabilumo laikotarpis. Izabelė įžengė į sostą jos tėvui Ferdinandui VII priėmus įstatymą, leidžiantį jai paveldėti sostą, nors teisėtas sosto įpėdinis buvo Ferdinando brolis, infantas Karlosas. Nepaisydamas naujojo įstatymo, Karlosas pasiskelbė karaliumi Karoliu V. Nuo tos akimirkos Ispanijoje įsivyravo įtampa ir kilo pilietinis karas tarp karalienę palaikančių lojalistų ir karlistų, Karolio V šalininkų.

Nors 1852 m. karas oficialiai jau buvo baigęsis, slapta abiejų grupuočių kova tęsėsi: karlistai siekė pašalinti Izabelę, kad Karolis pagaliau galėtų įžengti į sostą.

Greta šių faktų svarbu paminėti, kad Prancūzijoje valdžioje tuo metu buvo Napoleonas III. Jo žmona imperatorienė Eugenija, artima Izabelės draugė, pasirūpino, kad Ispanijos karalienę saugotų Madride nuolat dislokuotas prancūzų pulkas.

Tokiame kontekste 1852 m. vasario 23 d. didžiulėmis iškilmėmis buvo atidarytas Izabelės II tiltas, šiandien vadinamas tiesiog Trianos tiltu.

Taigi mūsų Pakita prasideda...

Pagrindiniai veikėjai ir jų istorijos

Pakita – pagal romų tradicijas užauginta jauna mergina. Šviesi oda ir kilni laikysena kelia bendruomenės, nieko nežinančios apie jos kilmę, susižavėjimą. Mergina visų akyse – grožio karalienė.

Liusjenas d’Hervilis – jaunas prancūzų pulko karininkas. D’Hervilių šeima, kariai iš kartos į kartą, iš tiesų egzistavo. Viešai sklandė gandai, kad į pulkininkus d’Hervilis buvo pakeltas vos dvidešimties kaip karalienės Izabelės II meilužis.

Ramona – Inigo motina romė, priglaudusi ir išauginusi Pakitą. Tik ji viena žino, kas buvo mergaitės tėvai. Ji kruopščiai saugo skarą, kurioje vaikelis buvo suvyniotas, brangina ją ir kaip talismaną, o svarbiausia – kaip prabangų audinį su išsiuvinėtu herbu, liudijančiu Pakitos kilmę. Galbūt vieną dieną...

Inigas – Pakitos įbrolis, kuris gina ją kaip tik galėdamas. Valingas ir ryžtingas, jis anksti įsitraukė į karlistų judėjimą ir yra visiškai pavaldus Mendosai, o šis dosniai atsilygina jam už ištikimybę.

Anita – romė Inigo draugė.

Donas Lopesas de Mendosa – oficialiai – Sevilijos gubernatorius, o slapta –Andalūzijos karlistų pasipriešinimo vadas. Pagrįstai ar nepagrįstai jis tiki romantiniu Liusjeno ir Izabelės II ryšiu. Nuo pat Liusjeno atvykimo į Seviliją ruoštis karalienės vizitui, Mendosa siekia, kad jo dukterėčia suviliotų pulkininką ir taip padarytų jį neveiksnų. Tai leistų smogti karalienei į pačią širdį ir atimtų iš jos patikimą apsaugą. Tokiu atveju sugauti patogiai Sevilijoje įsitaisiusią Izabelę būtų visai paprasta.

Dona Serafina – Mendosos dukterėčia. Nors ir nėra įsimylėjusi Liusjeno, ji vis dėlto paklūsta dėdės reikalavimui ir daro viską, kad sužavėtų jaunąjį pulkininką. Susidūrusi su jo abejingumu, dėl ūmaus būdo ji netrukus praranda kantrybę.

Izabelė II, Ispanijos karalienė, – nuo trejų metų soste, ši valdovė mano, kad rodyti savo valdžią – nuobodu. Labai lengvabūdė, turinti ilgą meilužių, ypač uniformuotų, sąrašą. Ji pirmoji pritaria Liusjeno ir Pakitos santuokai –tai puikus būdas išlaikyti gražuolį pulkininką arti savęs Ispanijoje.

Pranciškus Asyžietis Burbonas, princas konsortas, – jis retai pasirodo šalia žmonos jau vien dėl to, kad moterų draugija mažai domisi.

Eugenija de Montijo, Prancūzijos imperatorienė, – Izabelės draugė, atvykstanti į Seviliją ne tik dėl šių svarbių iškilmių, bet ir kad įtvirtintų Prancūzijos buvimą šalia Ispanijos karalienės. Iš pradžių ji sunkiai supranta Pakitos ir Liusjeno romaną, bet kai Izabelė suteikia leidimą jiems tuoktis ir paaiškėja Pakitos kilmė, ji šiltai laimina jaunuolių sąjungą.

Jean-François Vazelle, libreto autorius ir dramaturgas

Our Vision of Paquita

Beyond our decision to set Paquita in Seville – and more specifically in Triana, the historic gypsy quarter of the Andalusian capital, a global icon of Hispanic gypsy dance and flamenco – we sought to anchor this story within a framework of real historical context, events and figures.

Paquita: 23 February 1852

At that time, Queen Isabel II reigned over Spain, yet both she and the country faced a period of profound instability. Indeed, Isabel owed her accession to the throne to a change in the law enacted by her father, Ferdinand VII, allowing her to succeed, whereas the rightful heir should have been Ferdinand’s brother, Infante Carlos. Despite this new law, Carlos proclaimed himself king under the name of Charles V. From that moment, Spain was plunged into deep tensions and even civil war between the loyalists supporting the Queen and the Carlists, adherents of Charles V.

Although by 1852 the war was officially over, a covert struggle continued to oppose the two factions, the Carlists seeking to eliminate Isabel so that Charles might finally ascend the throne.

To this must be added the situation in France, where Napoleon III was in power. His wife, Empress Eugénie, a close friend of Isabel, ensured that the Queen benefited from the protection of a French regiment permanently stationed in Madrid.

With this context established, it is on 23 February 1852 that the Isabel II Bridge – now commonly known as the Triana Bridge – is inaugurated with great ceremony.

Thus, our Paquita begins...

Principal characters, who tell us their story…

Paquita – A young girl raised in the gypsy tradition, whose fair complexion and noble bearing command the admiration of the entire community, who know nothing of her origins. In their eyes, she is their queen of beauty.

Lucien d’Hervilly – The d’Hervilly family, soldiers from generation to generation, truly existed. Lucien is the young colonel of the French regiment.

Appointed to this rank at the age of twenty, public rumour claimed he owed his promotion to Queen Isabel II, whose lover he was said to be.

Ramona – A gypsy woman and mother of Iñigo, she takes in and raises Paquita. She alone knows the child’s noble origins. She carefully preserves

the shawl in which the child was wrapped, treasuring it both as a talisman and, above all, because its rich fabric and embroidered coat of arms attest to Paquita’s lineage. One day, perhaps…

Iñigo – Paquita’s foster brother, he protects her at all costs. Strong-willed and resolute, he joined the Carlist opposition at an early age and is wholly subservient to Mendoza, who rewards him handsomely.

Anita – A gypsy girl, Iñigo’s companion.

Don López de Mendoza – Officially Governor of Seville, yet in secret the leader of the Andalusian Carlist resistance. Whether rightly or wrongly, he is convinced of a liaison between Lucien and Isabel. Since Lucien’s arrival in Seville to prepare for the Queen’s visit, Mendoza has sought to have his niece seduce the colonel in order to neutralise him. In doing so, he would strike the Queen at her very core and deprive her of her most effective protection. Isabel’s capture, conveniently present in Seville, would then be but a simple matter.

Doña Séraphina – Mendoza’s niece. Not truly in love with Lucien, she nevertheless obeys her uncle’s instructions and does all she can to charm the young colonel. Her impetuous temperament soon leads her to lose patience in the face of his indifference.

Isabel II, Queen of Spain – On the throne since the age of three, she finds the exercise of power tedious. Highly frivolous, she accumulates lovers, particularly those in uniform. She is the first to approve Lucien’s marriage to Paquita – an excellent way of keeping the handsome colonel close to her in Spain.

Francisco de Asís of Bourbon, Prince Consort – He rarely appears beside his wife, not least because the company of women holds little interest for him.

Eugénie de Montijo, Empress of the French – A friend of Isabel, she travels to Seville for this important inauguration, but also to assert France’s

presence alongside the Queen. At first, she scarcely understands the romance between Paquita and Lucien, yet when Isabel gives her consent to the marriage and Paquita’s noble birth is revealed, she warmly blesses the union.

Jean-François Vazelle Author of Libretto and Dramaturgy

SIUŽETAS

PROLOGAS

Vyras ir moteris, nešini maža dukrele, stengiasi išvengti mirties bėgdami nuo karlistų. Pasigirsta šūviai. Vyras krenta, mirtinai sužeista moteris merdi. Pasirodo grupelė romų. Moteris su paskutiniu atodūsiu patiki jiems savo vaikelį, įvyniotą į didelę skarą. Sujaudinti aplinkybių, Ramona ir jos sūnus Inigas pasiima mergaitę su savimi.

I VEIKSMAS

1 scena. Triana po daugelio metų. Izabelės II tilto atidarymas

1852 m. vasario 23-ioji. Gyvas šurmulys kviečia į šventę. Inigas išdidžiai pristato savo merginą Anitą. Pasirodo ir Ramona su Pakita. Pastaroji apsigobusi savo vaikystės skara – nebylia tragiškos praeities liudininke. Inigas globoja merginą kaip tikrą seserį ir gina ją nuo pernelyg įkyrių žvilgsnių.

Atvyksta pulkininkas Liusjenas d’Hervilis, atsakingas už Ispanijos karalienės Izabelės II ir Prancūzijos imperatorienės Eugenijos, atvykusios į tilto atidarymo iškilmes, saugumą. Jam iš paskos seka šventės šeimininkas Mendosa, lydimas dukterėčios Serafinos. Jis niekada nepamiršta, kad yra slaptas Andalūzijos karlistų vadas. Jau kelias savaites prieš Liusjenui atvykstant į Seviliją jis puoselėja niūrų planą: Serafina turi suvilioti pulkininką, kad padarytų jį nepavojingą, o kartu – sudarytų sąlygas pasikėsinti į valdovės gyvybę. Planas turėtų būti vykdomas padedant Mendosos pakalikams, vadovaujamiems slapta savo pusėn patraukto Inigo.

Kol Serafina mėgina sužavėti Liusjeną, vėl pasirodžiusi Pakita puola į ugningo šokio sūkurį. Nuo tos akimirkos jaunasis pulkininkas žvalgosi tik į gražuolę romę. Padrąsintas aplinkinių, jis irgi, pasidavęs nevaldomam impulsui, leidžiasi šokti.

Išdidžioji Serafina įsižeidusi pasitraukia. Matydamas, kad sumanymas žlunga, Mendosa nutaria keisti planą. Artėja iškilmių pradžios valanda. Inigo paraginti, visi išsiskirsto ruoštis. Liusjenas nori įteikti Pakitai rožę, bet ši, nors ir

įsiaudrinusi, jos atsisako. Mergina negali nepaisyti juos skiriančios prarajos: jų kilmė, jų pasauliai neleidžia jaunuoliams būti drauge. Abu pasuka skirtingomis kryptimis, persimesdami trumpais žvilgsniais, bet galiausiai dar akimirką pasiduoda jausmams.

Aikštė pildosi žmonių. Minioje susimaišę ispanai, romai, Prancūzijos delegacijos nariai. Visi laukia atvykstant oficialių asmenų. Prasideda šventė. Vienas šokis keičia kitą. Pakita, švytinti labiau nei bet kada, triumfuoja. Liusjenas atsako jai šokiu.

Atidarius tiltą, minia išsiskirsto. Be abejo, visi nori šventę pratęsti kituose Sevilijos kampeliuose. Žmonės džiaugiasi šiuo istoriniu įvykiu, o Mendosa piktas. Juk Liusjenas atstūmė jo dukterėčią, ir jis priverstas keisti planus. Gubernatorius išsikviečia Inigą: būtina nedelsiant bet kokia kaina pašalinti Liusjeną.

Inigas priverčia įseserę eiti drauge. Pakita nenorom palieka Liusjeną.

2 scena. Smuklė

Apsupti šalininkų, Inigas su trimis bendrais laukia atvykstančio Mendosos. Švelniose mintyse paskendusi Pakita atrodo nuo visko nutolusi.

Suerzintas triukšmo ir nujausdamas, kad netrukus pasirodys Mendosa, Inigas visus išvaiko, o savo sėbrams paliepia išvesti ir Pakitą. Ši paprašo lydinčių

romų eiti, o pati, sekundėlę užgaišusi, akis į akį susiduria su kaukėtu vyru, kuris, akivaizdu, turi kažkokių reikalų su jos įbroliu. Sunerimusi mergina slepiasi netoliese.

Atvyksta kaukėtas Mendosa. Jis sumoka Inigui ir įduoda jam buteliuką migdomųjų, kad šis, sugirdęs vaistų Liusjenui, padarytų jį bejėgį. Gubernatorius su Inigo bendrais išvyksta.

Iš nugirstų pokalbio nuotrupų ir buteliuko žybtelėjimo Pakita išsyk suvokia: Liusjenui gresia didelis pavojus. Tą pačią akimirką merginą pastebi Inigas. Jis įsitikinęs, kad įseserė viską girdėjo, bet Pakita prisiekia nieko nežinanti. Nusiraminęs Inigas atsileidžia, nes žino, jog jam dar prireiks Pakitos, kad ši įviliotų Liusjeną į spąstus.

Kaip tik tada Liusjenas, po visą miestą ieškojęs Pakitos, pagaliau ją suranda. Mergina sunerimusi: ji mato mylimąjį žengiant tiesiai į pavojų. Pakita mėgi-

na atsargiai jį perspėti. Bet Liusjenas nesupranta pavojaus; jį užvaldžiusi tik viena mintis – kaip įveikti mylimosios užsispyrimą ir priversti ją priimti rožę.

Atnešami gėrimai. Pakita slapčia sukeičia taures vietomis. Galiausiai Inigas pakelia prie lūpų gėrimą su migdomaisiais. Vaikiną pamažu apleidžia jėgos ir jis susmunka.

Pagaliau supratęs, jog tai tikrai sąmokslas, Liusjenas ryžtasi tuojau pat išvykti, bet grįžtantys romai pastoja jam kelią. Matydami, kad niekas nevyksta pagal planą, jie išsikviečia Mendosą. Liusjenas, mėgindamas suvokti, kas dedasi, puola priešininką ir atpažįsta gubernatorių. Neturėdamas ko prarasti, Mendosa ryžtasi jį nužudyti. Pulkininkas greitesnis – jis šauna. Mendosa griūva negyvas.

Šūvio įspėti, atvyksta prancūzų sargybiniai. Liusjenas įsako suimti Inigą ir jo bendrus.

Laikas išvykti. Liusjenas kviečia Pakitą eiti kartu. Mergina paklūsta metusi liūdną žvilgsnį į įbrolį, kuris bandė nužudyti jos mylimą vyrą.

II VEIKSMAS

Sevilijos alkazaras

Imperatorienė Eugenija rengia puotą atsidėkodama karalienei Izabelei II už malonų priėmimą. Ispanų aukštuomenė ir Prancūzijos delegacijos nariai elegantiškai bendrauja tarpusavyje. Išreikšdami dėkingumą už išgelbėtą pulkininko d’Hervilio gyvybę, abu valdovai pageidauja, kad į puotą būtų pakviesta ir Pakita su savo įmote Ramona.

Eugenija ypatingą dėmesį skiria Paryžiaus operos baleto šokėjams, tarp kurių – ryškiai spindinti balerina Fani Elsler. Visų akys nukrypsta į garsiąją artistę, o atmosfera prisipildo rafinuoto paprastumo.

Netrukus pasirodo Ispanijos karalienė Izabelė II su sutuoktiniu princu konsortu, lydimi Ramonos ir Pakitos, kurių santūrus elgesys ir susijaudinimas aki-

vaizdžiai kontrastuoja su aplinkui trykštančiomis linksmybėmis.

Fani Elsler triumfuoja pagerbta už tobulą pasirodymą.

Šventės įkarštyje valdovai pakviečia Liusjeną ir Pakitą, norėdami įvertinti jųdviejų drąsą. Didžiai sujaudintas ir vedamas širdies balso, Liusjenas prašo

Jų Didenybių leidimo vesti Pakitą. Kaprizingoji Izabelė II tam neprieštarauja, bet Eugenija primena Liusjenui griežtus padorumo reikalavimus: jo kilmė draudžia tokią sąjungą.

Nuliūdusi ir pasiryžusi palikti puotą, Pakita prieina prie Ramonos, o ši motiniškai ją apgobia skara. Staigios nuojautos pagautas, Liusjenas pamato tai, ko niekas iki šiol nepastebėjo, – neįtikėtiną savo paties herbo ir ant skaros išsiuvinėtų herbų panašumą. Sujaudinta Ramona atskleidžia vaiko, kurį kadaise priglaudė, istoriją. Taip išaiškėja ilgai slėpta tiesa: Pakita kilusi iš tos pačios giminės kaip ir Liusjenas.

Liusjenas dar kartą kreipiasi į imperatorienę pakartodamas savo prašymą. Šį kartą Eugenija nedvejodama pritariamai linkteli galva. Išsivadavę iš visų suvaržymų, Pakita ir Liusjenas atsiduoda pergalingam meilės džiaugsmui. Sužavėti svečiai laukia nepaprastos iškilmių pabaigos, kurią pažadėjo imperatorienė Eugenija.

Į sceną žengia vaikai, paskui juos – Paryžiaus operos šokėjai. Prasideda grand pas, sumanytas kaip šventę vainikuojanti akimirka. Prie šio spindulingo triumfo šokio prisideda ir jaunavedžiai. © 2026

SYNOPSIS

Prologue

Fleeing a Carlist attack, a man, a woman and a young girl struggle to escape death. Gunshots ring out: the man falls; the woman, mortally wounded, lies dying. A group of gypsies arrives. With her last breath, she entrusts her child to them, wrapped in a large shawl. Moved by her plight, Ramona and her son Iñigo take in the girl and carry her away with them.

Act I – Scene 1: Triana, the inauguration of the Isabel II Bridge (years later)

23 February 1852

A lively bustle animates the preparations for the festivities. Iñigo proudly presents his companion Anita, while Ramona and Paquita appear, the latter draped in the shawl of her childhood, a silent relic of a tragic past. Protective, Iñigo watches over her as a sister and shields her from what he deems overly insistent gazes.

Colonel Lucien d’Hervilly then arrives, charged with ensuring the safety of Queen Isabel II and Empress Eugénie, who has travelled expressly for the occasion. He is followed by Mendoza, master of the festivities, accompanied by his niece Séraphina. Yet the governor does not forget that, in secret, he is the leader of the Carlists in Andalusia. Since Lucien’s arrival in Seville some weeks earlier, he has nurtured a dark design: Séraphina is to seduce the colonel in order to neutralise him, thus enabling an attempt on the sovereign’s life, with the complicity of his henchmen led by Iñigo, secretly won over to his cause.

While Séraphina strives to captivate Lucien with her affected charms, Paquita reappears, swept up in a fiery dance. From that moment, the colonel has eyes for none but the beautiful gypsy. Encouraged by those around him, he joins the dance, yielding to an impulse he makes no effort to restrain.

Wounded in her pride, Séraphina withdraws. Mendoza, seeing his stratagem collapse, realises he must change course… The hour of the ceremony

approaches. At Iñigo’s urging, all leave the stage to prepare. Lucien then offers Paquita a rose; though troubled, she refuses it. She cannot ignore the gulf that separates them: their stations, their worlds – everything sets them apart. Each departs in a different direction, exchanging a fleeting final glance… Yet, for a moment longer, they meet again and give free rein to their feelings.

The square fills with a crowd in which gypsies, Spaniards and members of the French delegation mingle as they await the officials. The festivities begin; dances follow one upon another. Paquita, more radiant than ever, triumphs. Lucien answers her in dance.

With the bridge inaugurated, the assembly disperses, no doubt to prolong the celebrations in other quarters of Seville. While all rejoice in this historic event, Mendoza fumes: his niece has been spurned by Lucien, and he is forced to alter his plans. He summons Iñigo: henceforth, by any means necessary, Lucien must be neutralised without delay.

Iñigo compels his foster sister to follow him. Reluctantly, she leaves Lucien.

Act I – Scene 2: The Tavern

Among the patrons, Iñigo and his three accomplices await Mendoza’s instructions. Paquita, lost in tender thoughts, seems far removed from all this.

Sensing Mendoza’s imminent arrival and irritated by the noise, Iñigo drives everyone out and instructs his companions to remove Paquita as well. She tells the gypsies to go on ahead; she lingers – and suddenly comes face to face with a masked man, clearly joining her brother. Uneasy, she hides within earshot.

Mendoza arrives, masked. He issues his orders, pays Iñigo, and hands him a vial: a sleeping draught to be administered to Lucien in order to render him powerless. The governor and Iñigo’s accomplices depart.

From these fragments of conversation and the fleeting glint of the flask, Paquita grasps the essential: Lucien is in grave danger.

At that moment, Iñigo notices her presence. He is certain she has heard

everything. Paquita protests and swears she knows nothing. Reassured, he does not press her: he knows he will need her to lure Lucien into his trap.

Just then, Lucien – who has searched for Paquita throughout the city – finally finds her. Anxiety grips her: she sees him walking straight into danger. She tries to warn him, in guarded words. Lucien, however, fails to grasp the peril; he has but one thought – to overcome her refusal and have her accept his rose.

Drinks are served. In a furtive gesture, Paquita manages to switch the glasses. It is Iñigo who ultimately brings the sleeping draught to his lips. Gradually his strength fails him, and he collapses.

At last aware of the plot, Lucien resolves to leave at once, but the returning gypsies block his path. Seeing that nothing has gone as planned, they summon Mendoza. Seeking answers, Lucien throws himself upon his adversary and recognises the Governor. With nothing left to lose, Mendoza prepares to kill him. The colonel is quicker – he fires. Mendoza falls.

Alerted by the shot, the French guards arrive. Lucien orders the arrest of Iñigo and his accomplices.

Now they must leave. Lucien urges Paquita to follow him. She obeys, casting a sorrowful glance towards the brother who sought to kill the man she loves.

Act II – The Alcázar Palace

Empress Eugénie gives a reception to thank Queen Isabel II for her gracious welcome. Spanish dignitaries and members of the French delegation mingle in elegant harmony.

With Isabel’s agreement, the two sovereigns – grateful to the young woman who saved Colonel d’Hervilly’s life – have wished to invite Paquita, together with her adoptive mother, Ramona.

Eugénie devotes particular attention to the dancers of the Paris Opera Ballet, foremost among them the celebrated ballerina Fanny Elssler, who shines brilliantly. All eyes turn towards the illustrious artist, and the atmosphere is one of refined simplicity.

Soon Queen Isabel II of Spain and the Prince Consort appear, accompanied by Ramona and Paquita, whose reserved demeanour and visible agitation stand in contrast to the surrounding gaiety.

Fanny Elssler, triumphant, receives the tribute she so richly deserves for the brilliance of her performance.

At the height of the festivities, the sovereigns summon Lucien and Paquita, wishing to honour in particular the courage they have both displayed. Deeply moved and carried away by the impulse of his heart, Lucien asks Their Majesties for permission to marry Paquita. While Queen Isabel II, a capricious sovereign, raises no objection, Eugénie de Montijo recalls Lucien to the strict demands of propriety: the nobility of his birth, she declares, forbids such a union.

Distressed, Paquita resolves to leave the reception and rejoins Ramona, who, in a gesture both maternal and protective, wraps her once more in her shawl. Struck by a sudden intuition, Lucien notices what none had yet perceived: a troubling resemblance between his own coat of arms and those embroidered upon the shawl. Deeply moved, Ramona reveals the story of the child she once took in… Thus, the long-hidden truth comes to light: Paquita belongs to the same lineage as Lucien.

Lucien turns once more to the Empress and renews his request. This time, without hesitation, Eugénie de Montijo inclines her head in assent. Freed from all restraint, Paquita and Lucien give themselves over to the joy of their triumphant love. The assembled guests, enchanted, await the unprecedented finale promised by Empress Eugénie.

Children enter the stage, soon joined by the dancers of the Paris Opera: it is the Grand pas. Conceived as the crowning moment of the celebration, it becomes a veritable blaze of brilliance when the newlyweds themselves join the dance.

© 2026

Manuel Legris

Choreografas

Paryžiuje gimęs ir Paryžiaus operos baleto mokyklą baigęs Manuelis Legris 1980 m. tapo šios trupės kordebaleto šokėju. Tuometinio Paryžiaus operos baleto direktoriaus R. Nurejevo rekomenduotas, 1986 m. buvo paskirtas pagrindiniu šokėju (Danseur Étoile) ir atliko čia visus pagrindinius repertuaro vaidmenis. Choreografo J. Cranko spektakliu Oneginas 2009 m. jis atsisveikino su Paryžiaus opera kaip šokėjas.

M. Legris šoko pagrindinius vaidmenis choreografų F. Ashtono, G. Balanchine’o, A. Bournonville’io, J. Cranko, N. Duato, M. Eko, M. Fokine’o, H. Landerio, S. Lifaro, K. MacMillano, R. Nurejevo, R. Petit, A. Preljocajo, J. Robbinso, A. Tudoro ir R. Van Dantzigo baletuose. Kaip kviestinis solistas pasirodė su pasaulyje pirmaujančiomis trupėmis tokių žymių choreografų kaip T. Tharp (Žaidimo taisyklės), P. Lacotte’as (Pakita), M. Béjart’as (Arépo, Phrases de Quatuor), T. Brown (O złozony / O composite), W. Forsythe’as (Viduryje, Tarsi pakylėtai, Darbas su žaizdomis), J. Kyliánas (Doux Mensonges, Il faut qu’une porte), J. Neumeieris (Magnificat, Silvija, Pavasaris ir ruduo, Pelenės istorija) ir P. Bartas (Kopelija) spektakliuose.

2010–2020 m. M. Legris buvo Vienos valstybinio baleto direktorius ir Vienos valstybinės operos Šokio akademijos meno vadovas. 2016 m. Vienos valstybinėje operoje jis pastatė savo pirmąjį baletą Korsaras, o 2018 m. čia sukūrė ir savą Silvijos versiją, kuri buvo pastatyta kartu su La Scala (spektaklis pelnė Danza & Danza apdovanojimą).

2020–2025 m. M. Legris vadovavo La Scala baleto trupei. Kaip šios trupės narys jis yra dažnai šokęs La Scala baleto spektakliuose, sukūręs baletą Verdi siuita.

Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre choreografas M. Legris pastatė baletą Korsaras (2018).

M. Legris yra pelnęs daugybę apdovanojimų, tarp jų – aukso medalį Osakos konkurse (1984), V. Nižinskio premiją (1988, 2000), Benois de la Danse apdovanojimą (1998) ir L. Massine’o premiją (2001). Laimėjo publikos prizą už Ulricho vaidmenį pas de deux iš R. Petit Šikšnosparnio 15-ojo tarptautinio baleto festivalio Dance Open (2016) iškilmėse Sankt Peterburgo Aleksandro teatre. Apdovanotas Prancūzijos meno ir literatūros Komandoro ordinu.

Manuel Legris

Choreographer

Born in Paris, Manuel Legris trained at the Paris Opéra Ballet School and joined the Corps de Ballet in 1980. In 1986, he was appointed Danseur Étoile (Principal Dancer) on the recommendation of then ballet director of the Paris Opéra, Rudolf Nureyev. He performed all the major roles in the repertoire. In 2009, he bid farewell to the Paris Opéra as an Étoile after the performance of John Cranko’s Onegin.

M. Legris’s repertoire included principal roles in works by Frederick Ashton, George Balanchine, August Bournonville, John Cranko, Nacho Duato, Mats Ek, Mikhail Fokine, Harald Lander, Serge Lifar, Kenneth MacMillan, Rudolf Nureyev, Roland Petit, Angelin Preljocaj, Jerome Robbins, Antony Tudor, and Rudi Van Dantzig. As a guest artist, he has danced with the world’s leading companies and participated in numerous productions by such prominent choreographers as Twyla Tharp (Rules of the Game), Pierre Lacotte (Paquita), Maurice Béjart (Arépo, Phrases de Quatuor), Trisha Brown (O złozony / O composite), William Forsythe (In the Middle, Somewhat Elevated, Woundwork), Jiří Kylián (Doux Mensonges, Il faut qu’une porte), John Neumeier (Magnificat, Sylvia, Spring and Fall, Cinderella Story), and Patrice Bart (Coppélia).

From 2010 to 2020 M. Legris was director of the Vienna State Ballet and artistic director of the Vienna State Opera Dance Academy. In March 2016, he presented his first ballet, Le Corsaire, at the Vienna State Opera. In 2018, he created his version of Sylvia for the Vienna State Opera, co-produced with La Scala – the production was bestowed the Danza&Danza Award.

M. Legris has won numerous prizes and awards, including the gold medal at the Osaka competition (1984), the Nijinsky Prize (1988 and 2000), the Benois de la Danse (1998), and the Léonide Massine Prize (2001). He is a

Commander of Arts and Letters. In 2016, he received the Audience Award for his performance as Ulrich in a pas de deux from Roland Petit’s Die Fledermaus at the gala of the 15th International Ballet Festival Dance Open at the Aleksandrinsky Theatre in Saint Petersburg.

From December 2020 to February 2025 M. Legris was director of the La Scala Ballet. As a member of the company, he frequently performed with the La Scala Ballet throughout his career and also created the Verdi Suite.

At the LNOBT, choreographer M. Legris staged the ballet Le Corsaire (2018).

Jean-François Vazelle

Libreto autorius ir dramaturgas

Jeanas-François Vazelle’is yra įgijęs ekonomisto ir meno istoriko laipsnius, taip pat turi Centre d’Études Supérieures de Banque (CESB) diplomą. Su šokiu jis susijęs nuo 1966 m., kai L. van Beethoveno Devintosios simfonijos inscenizacija atvedė jį į M. Béjart’o kūrybos pasaulį.

Sėkmingai išplėtojęs karjerą kaip finansų, teisės ir kultūros institucijų vadovas, jis atsidėjo choreografijai ir dirbo įvairiose srityse kaip kritikas, vadybininkas, meno vadovas, CNDC Angers administratorius ir galiausiai – libretų kūrėjas.

Nuo 1996 m. J.-F. Vazelle’is dirbo R. Nurejevo fondo finansų patarėju ir Fondation pour l’Enfance (Anémone Giscard d’Estaing) meno vadovu. Visą dešimtmetį bendradarbiavo su Paryžiaus operos baleto pagrindiniu šokėju

J. Namont’u, sukūrė ir Versalio rūmų karališkajame operos teatre pastatė spektaklį Vaikystės naktys, kuriame suvienijo Paryžiaus operos baleto šokėjus ir hiphopo atlikėjus į novatorišką meninį dialogą.

1998 m. Rabate (Marokas) jis tapo iniciatyvos Nuit pour l’Enfance, remiančios neįgaliųjų sporto asociacijas ir gatvėje gyvenančius vaikus, įkūrėju.

Rašyti libretus J.-F. Vazelle’is pradėjo 1999 m., kai drauge su rašytoju

P. R. Thimonga sukūrė Tomą Beketą, arba Malonę. 2012 m., pakviestas

P. de Banos, jis parašė Kleopatrą – Idą Rubinštein. Spektaklio premjera įvyko 2013 m. birželį Paryžiaus Eliziejaus laukų teatre. Vėliau sukurti Apolonas, Pavasario atodūsiai (keturiskart nominuoti Maskvos Auksinei kaukei), Atsisveikinimo valsas (skirtas étoile šokėjams I. Guérin ir M. Legris), Amžinybės aidai ir Prieš pradedant lyti... (skirtas S. Zacharovai). J.-F. Vazelle’is bendradarbiavo su choreografu M. Legris kuriant baletų Korsaras (2016) ir Silvija (2018) libretus.

2020 m. J.-F. Vazelle’is išleido šokio „meilės žodyną“ Tai, ką man sako šokis, o 2022 m. – knygą Šokio žodžiai.

Jean-François Vazelle

Author of Libretto and Dramaturgy

Jean-François Vazelle holds degrees in Economics and in the History of Art, as well as a diploma from the Centre d’Études Supérieures de Banque (CESB). He has been devoted to dance since 1966, when a performance of Beethoven’s Ninth Symphony led him to discover the work of Maurice Béjart.

Alongside a distinguished career as a senior executive in finance, law and cultural institutions, he has remained deeply engaged with the choreographic arts, serving in a variety of capacities including critic, agent, artistic director, administrator of the CNDC Angers, and ultimately librettist.

From 1996, he acted as financial adviser to the Rudolf Nureyev Foundation and as artistic director of the Fondation pour l’Enfance (Anémone Giscard d’Estaing). For a decade, in collaboration with Jacques Namont, Principal Dancer of the Paris Opera Ballet, he conceived and staged the Nuits de l’Enfance at the Royal Opera House of the Palace of Versailles, notably bringing together étoiles of the Paris Opera Ballet and hip-hop dancers in a pioneering artistic dialogue.

In 1998, he founded in Rabat the first Nuit pour l’Enfance, supporting disability sports associations and street children.

His work as a librettist began in 1999 with Thomas Becket or Grace, written in collaboration with the novelist Philippe Raymond Thimonga. In 2012, at the invitation of Patrick de Bana, he wrote Cléopâtre – Ida Rubinstein, premiered in June 2013 at the Théâtre des Champs-Élysées in Paris. This was followed by Apollon, The Rite of Spring (nominated four times at Moscow’s Golden Mask Awards), Farewell Waltz for étoiles Isabelle Guérin and Manuel Legris, Echoes of Eternity, and Rain Before It Falls…, created for Svetlana Zakharova.

He has also collaborated with Manuel Legris on the librettos of Le Corsaire (2016) and Sylvia (2018).

In 2020, he published Ce que la danse m’a dit…, a personal “dictionary of love” devoted to dance, followed in 2022 by Paroles à danser.

Maria Seletskaja

Muzikos vadovė ir dirigentė

Estijos dirigentė Maria Seletskaja – žinoma kultūros lauko asmenybė. Estijos muzikos ir teatro akademijoje 2022 m. įgijusi orkestro dirigavimo magistro laipsnį (A. Volmerio kl.), ji toliau tobulinosi Järvi akademijos ir Järvi žiemos akademijos meistriškumo kursuose, studijavo pas J. Tuggle’ą, kėlė kvalifikaciją Berklio muzikos koledže.

2019–2022 m. buvo reziduojančioji Kanados nacionalinio baleto dirigentė. Čia dirigavo daugelį pagrindinių kūrinių, tarp jų – S. Prokofjevo Romeo ir Džuljetą, P. Čaikovskio Gulbių ežerą ir Miegančiąją gražuolę, A. Adamo Žizel ir W. Glucko Orfėjo siuitą. Taip pat dirbo dirigento asistente Štutgarto balete ir Casco Phil, pasirodė su tokiomis Europos baleto trupėmis kaip Paryžiaus operos baletas, Norvegijos nacionalinis baletas, Suomijos nacionalinis baletas, Berlyno valstybinis baletas, Štutgarto baletas ir Lietuvos nacionalinis baletas. Nuo 2025 m. rugpjūčio ji – Anglijos nacionalinio baleto ir Anglijos nacionalinio baleto filharmonijos muzikos vadovė.

M. Seletskaja aktyviai darbuojasi ir kaip simfoninio orkestro dirigentė. Ji dirigavo Hallé’s orkestrui (Anglija), Estijos Sinfoniettai, Šverino operos teatro (Vokietija) orkestrui, yra Narvos Jeesū festivalio (Estija) meno vadovė. Jos repertuare tiek klasikiniai, tiek tokie XX ir XXI a. kūriniai kaip I. Stravinskio Trijų dalių simfonija ar P. Vasko ir L. Sumeros muzika. Tarptautiniu mastu pripažinta už baleto repertuaro ir simfoninio meno išmanymą, M. Seletskaja yra viena įtaigiausių savo kartos dirigenčių.

Įgijusi pirminį baleto šokėjos išsilavinimą, M. Seletskaja buvo Berlyno valstybinio baleto, Ciuricho baleto ir Flandrijos karališkojo baleto (2003–2018) solistė. Yra Vaganova-Prix konkurso (2002) ir Helsinkio tarptautinio baleto konkurso (2005) laureatė. Unikalus baleto šokėjos ir dirigentės išsilavinimas daro ją itin jautrią judesiui, frazuotei ir draminei struktūrai.

Būdama poliglotė muzikantė (laisvai kalba septyniomis kalbomis), M. Seletskaja derina techninį tikslumą, išraiškos gelmę ir bendradarbiavimo dvasią. Jos kūryba atspindi retą choreografinės įžvalgos, simfoninės architektūros ir teatrinio instinkto sintezę.

Maria Seletskaja

Music Director and Conductor

Maria Seletskaja is an Estonian conductor and artistic leader, currently serving as Music Director of the English National Ballet and English National Ballet Philharmonic since August 2025. Internationally recognised for her deep understanding of ballet repertoire and symphonic craft, she has rapidly established herself as one of the most compelling conducting voices of her generation.

Before her appointment in London, M. Seletskaja served as Conductor-in-Residence with The National Ballet of Canada (2019–2022), where she conducted a broad range of cornerstone works including S. Prokofiev’s Romeo and Juliet, P. Tchaikovsky’s Swan Lake and The Sleeping Beauty, A. Adam’s Giselle, and Ch. W. Gluck’s Orpheus suite. Her experience also includes positions as Assistant Conductor with Stuttgart Ballet and Casco Phil, alongside guest engagements with major European companies including Paris Opera Ballet, Norwegian National Ballet, Finnish National Ballet, Staatsballett Berlin, Stuttgart Ballet and Lithuanian National Ballet.

In addition to her ballet career, M. Seletskaja is active in the symphonic field. She has conducted the Hallé Orchestra (Manchester), Estonian Sinfonietta, and the Orchestra of the Opera House Schwerin, and serves as Artistic Director of the Narva-Jõesuu Festival in Estonia. Her repertoire spans from the classical canon to 20th- and 21st-century works, including Igor Stravinsky’s Symphony in Three Movements and music by Pēteris Vasks and Lepo Sumera.

M. Seletskaja holds a Master’s degree in Orchestra Conducting from the Estonian Academy of Music and Theatre, where she studied with Maestro Arvo Volmer, graduating in 2022. Her artistic development has been shaped by masterclasses at the Järvi Academy and Järvi Winter Academy, as

well as studies with James Tuggle and advanced musical training at Berklee College of Music.

Originally trained as a ballet dancer, M. Seletskaja was a First Soloist with Staatsballett Berlin, Ballet Zürich and Royal Ballet of Flanders (2003–2018), and a prizewinner of the Vaganova-Prix (2002) and Helsinki International Ballet Competition (2005). This unique artistic background informs her conducting with exceptional sensitivity to movement, phrasing and dramatic structure.

A polyglot musician fluent in seven languages, M. Seletskaja combines technical precision with expressive depth and a strong collaborative spirit. Her work reflects a rare synthesis of choreographic insight, symphonic architecture and theatrical instinct.

Modestas Barkauskas

Dirigentas

Modestas Barkauskas 1997–2001 m. studijavo Šiaulių konservatorijoje, 2001–2005 m. – Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (prof. J. Aleksos ir doc. D. Puišio kl.). 2006–2007 m. – LMTA choro dirigavimo magistrantas, 2006–2013 m. studijavo simfoninį dirigavimą (prof. J. Domarko kl.), įgijo simfoninio dirigento magistro laipsnį. 2016 m. tarptautiniame M. Glinkos atlikėjų konkurse Sankt Peterburge dirigentų kategorijoje tapo laureatu. Tais pačiais metais pripažintas geriausiu jaunuoju menininku ir apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi. 2017 m. prestižiniame 10-ajame tarptautiniame G. Fitelbergo dirigentų konkurse Katovicuose (Lenkija) laimėjo trečiąją vietą.

Kaip dirigentas debiutavo 2009 m. Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Dirigavo operas Traviata, Sevilijos kirpėjas, parengė šokio spektaklių Eglė žalčių karalienė (chor. M. Rimeikis, 2019) ir Faustas (chor. R. Bondara, 2020) premjeras.

2012 m. M. Barkauskas debiutavo Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Čia dirigavo baletą Tristanas ir Izolda (pagal R. Wagnerio muz., chor. K. Pastoras), G. Donizetti operą Meilės eliksyras. 2013 m. parengė baleto Carmen (pagal G. Bizet muz., chor. D. Veldman), 2015 m. – vienaveiksmių baletų triptiko Bolero+ (chor. I. Galili, M. Rimeikis, K. Pastoras; Auksinis scenos kryžius), 2017 m. – M. Urbaičio baleto Procesas (chor. M. Rimeikis), 2023 m. – A. Jasenkos baleto Pradžioje nebuvo nieko, 2025 m. – L. Hérol-

do baleto Tuščias atsargumas premjeras. Kaip antrasis dirigentas dalyvavo R. Šerkšnytės operos Penki Merės stebuklai, S. Prokofjevo baleto Romeo ir Džuljeta (chor. K. Pastoras), P. Čaikovskio baleto Spragtukas (chor. K. Pastoras), W. A. Mozarto operos Idomenėjas (rež. G. Vickas), L. A. Minkaus baleto Pakita, R. Drigo baleto Arlekino milijonai (chor. A. Ratmansky), L. Delibes’o ir J. Jasinskio baleto Kopelija (chor. M. Rimeikis) pastatymuose. Kaip simfoninio orkestro dirigentas parengė koncertų su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu, Lietuvos valstybiniu simfoniniu, Lietuvos kameriniu, Kauno miesto simfoniniu, Klaipėdos muzikinio teatro, Klaipėdos kameriniu, Šv. Kristoforo kameriniu, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos simfoniniu ir kt. orkestrais.

Nuo 2008 m. M. Barkauskas – Vilniaus B. Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos jaunimo simfoninio orkestro meno vadovas ir dirigentas. Nuo 2013 m. dėsto LMTA Dirigavimo ir Dainavimo katedrose. Nuo 2018 m. –Šv. Kristoforo kamerinio orkestro meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas.

Modestas Barkauskas

Conductor

Modestas Barkauskas studied choral conducting at the Šiauliai Conservatory (1997–2001) and afterwards pursued choral and orchestral conducting studies at the Lithuanian Academy of Music and Theatre (2001–2005) with Prof. Jonas Aleksa and Assist. Prof. Dainius Puišys. Having obtained a Bachelor’s degree, he went on to study orchestral conducting with Prof. Juozas Domarkas and received an MA in orchestral conducting in 2013. In 2016, he became a laureate of the Glinka Competition in Saint Petersburg. That same year, he received the Golden Cross of the Stage as the Best Young Artist for the production of ballet triple bill Bolero+ at the Lithuanian National Opera and Ballet Theatre. In 2017, Barkauskas was awarded 3rd Prize at the prestigious Grzegorz Fitelberg International Competition for Conductors in Poland.

M. Barkauskas made his debut as a conductor at the Klaipėda State Music Theatre in 2009, where he has conducted La traviata and The Barber of Seville, among other performances, and has prepared the premieres of the dance productions Eglė, Queen of the Grass Snakes (chor. Martynas Rimeikis, 2019) and Faust (chor. Robert Bondara, 2020).

Since 2012, M. Barkauskas has been regularly conducting performances at the Lithuanian National Opera and Ballet Theatre, where his engagements have included the ballet Tristan und Isolde with music by R. Wagner (chor. Krzysztof Pastor), G. Donizetti’s L’elisir d’amore, ballet Carmen (chor. Didy Veldman), the ballet triple bill Bolero+ (choreographies by I. Galili, M. Rimeikis and K. Pastor), M. Urbaitis’s ballet Der Prozess (chor. M. Rimeikis), A. Jasenka’s ballet In the Beginning There Was Nothing (chor. Ž. Baikštytė), and F. Hérold’s La fille mal gardée (chor. F. Ashton). As a second conductor, he was engaged in the productions of R. Šerkšnytė’s opera for children

The Five Miracles of Mary, S. Prokofiev’s Romeo and Juliet and P. Tchaikov-

sky’s The Nutcracker (both choreographed by K. Pastor), W. A. Mozart’s Idomeneo (dir. Graham Vick), L. A. Minkus’s Paquita, R. Drigo’s Les millions d’Arlequin (chor. Alexei Ratmansky) and L. Delibes / J. Jasinkis’s Coppelia.

Besides his work in opera houses, he has frequently appeared in concerts with major Lithuanian orchestras, including the Lithuanian National Symphony Orchestra, the Lithuanian State Symphony Orchestra, the Lithuanian Chamber Orchestra, the Kaunas City Symphony Orchestra, the Klaipėda State Music Theatre Orchestra, the Klaipėda Chamber Orchestra, the St. Christopher Chamber Orchestra, and the LAMT Symphony Orchestra.

Since 2008 M. Barkauskas has been appointed Artistic Director and Conductor of the Vilnius Balys Dvarionas Music School Youth Symphony Orchestra. Since 2013, he has been a lecturer at the Conducting and Singing Departments of the LAMT. Since 2018, he has been Artistic Director and Chief Conductor of the St. Christopher Chamber Orchestra.

Martynas Staškus

Dirigentas

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje įgijęs orkestro ir operos dirigento specialybę, Martynas Staškus 1995 m. pradėjo dirbti dirigento asistentu Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, po metų tapo šio teatro dirigentu, o 1997–1998 m. buvo jo vyriausiasis dirigentas. Nuo 2004 m. vadovauja Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos simfoniniam orkestrui, nuo 2013 m. – LMTA simfoniniam orkestrui.

M. Staškus yra daugelio tarptautinių choro dirigavimo konkursų laureatas: Vroclave (Lenkija) laimėta pirmoji, Arece (Italija) – trečioji, Miltenberge (Vokietija) – antroji, J. Naujalio choro dirigavimo konkurse (Vilnius) – pirmoji vieta, o Ture (Prancūzija) – specialusis prizas.

M. Staškaus repertuare per 60 spektaklių: operos G. Verdi Nabukas, Aida, Makbetas, Otelas, Traviata, Kaukių balius, Likimo galia, G. Puccini Toska, Džanis Skikis, Sesuo Andželika, Turandot, Madam Baterflai, J. Strausso Vienos kraujas, C. M. von Weberio Laisvasis šaulys, W. A. Mozarto Pagrobimas iš seralio, Don Žuanas, Figaro vedybos, Ch. Gounod Faustas, J. Gaižausko Buratinas, B. Britteno Statykime operą! ir kt.; baletai M. Theodorakio Graikas Zorba, G. Bizet ir R. Ščedrino Karmen, F. Mendelssohno-Bartholdy Vasarvidžio nakties sapnas, M. Ravelio Dafnis ir Chlojė, P. Čaikovskio Spragtukas, Miegančioji gražuolė, S. Prokofjevo Romeo ir Džuljeta, L. A. Minkaus Bajaderė, H. Løvenskioldo Silfidė ir kt. Ne kartą diriguoti L. van Beethoveno, M. Ravelio, W. A. Mozarto, J. Brahmso, M. Musorgskio, J. Haydno, F. Mendelssohno-Bartholdy kūriniai chorui, orkestrui. M. Staškus parengė keleto

nacionalinių veikalų – B. Kutavičiaus Lokio (taip pat ir šios operos CD įrašą, kurį Suomijoje 2002 m. išleido firma Ondine), Ignis et fides ir M. Urbaičio Acid City – pasaulines premjeras. Reikšmingi pastarųjų metų darbai: G. Verdi Don Karlas, E. Balsio Eglė žalčių karalienė, W. A. Mozarto Don Žuanas (visų trijų dirigentas), L. A. Minkaus Don Kichotas, A. Adamo Žizel, N. Rotos La Strada (visų trijų muzikos vadovas ir dirigentas) ir kt.

M. Staškus bendradarbiauja su Klaipėdos valstybiniu muzikiniu teatru, jame dirigavo R. Leoncavallo operą Pajacai, L. Bernsteino operetę Kandidas, M. Theodorakio baletą Graikas Zorba, G. Donizetti operą Pulko duktė, B. Kutavičiaus operą Lokys, buvo šių pastatymų muzikos vadovas.

M. Staškui diriguojant, dainavo pasaulinio garso solistai V. Noreika, I. Milkevičiūtė, V. Juozapaitis, V. Urmana, E. Montvidas, B. Maisuradze, griežė G. Kremeris, skambino K. Broja, A. Paley’us ir kt. M. Staškus yra bendradarbiavęs su garsiais režisieriais J. Jurašu, G. Varnu, J. Vaitkumi, D. Ibelhauptaite, E. Nekrošiumi, G. Kraemeriu, M. Wiesler, D. Soelteriu, A. Minghella, choreografais V. Grabštaite, A. Cholina, A. Melanjinu, K. Pastoru, B. Eifmanu ir kt.

M. Staškus dirigavo šiuolaikinės muzikos festivalyje Gaida, F. Schuberto ir J. Haydno, Vilniaus, Trakų, Murten Classics (Šveicarija) festivaliuose ir kt.

Parengta nemažai koncertinių programų su LMTA kameriniu, Lietuvos valstybiniu ir Lietuvos nacionaliniu simfoniniais orkestrais, Vilniaus ir Lietuvos kameriniais orkestrais, Šiaurės Baltijos šalių jaunimo kameriniu ir Šiaurės Reino-Vestfalijos jaunimo simfoniniu orkestrais, Kremerata Baltica, Ankaros simfoniniu orkestru, Sankt Peterburgo muzikos akademijos operos orkestru ir kt.

Gastroliavo Danijoje, Estijoje, Italijoje, Lenkijoje, Olandijoje, Prancūzijoje, Švedijoje, Šveicarijoje, Taivane, Turkijoje, Vokietijoje ir kt.

M. Staškus 2019 m. apdovanotas Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos garbės ženklu Nešk savo šviesą ir tikėk.

Martynas Staškus

Conductor

Martynas Staškus graduated from the Lithuanian Academy of Music and Theatre in opera and orchestral conducting in 1995. That same year he was engaged at the Lithuanian National Opera and Ballet Theatre as an Assistant Conductor and has been one of the company’s resident conductors since 1996. In 1997–1998 he was Chief Conductor of the Lithuanian National Opera and Ballet Theatre. Since 2004, he has been conducting the National M. K. Čiurlionis School of Arts Symphony Orchestra, and since 2013 – the Lithuanian Academy of Music and Theatre Symphony Orchestra.

M. Staškus is the prize-winner of many national and international competitions, such as International Choir Conducting Competition in Wrozlaw, Poland (first prize), International Choir Competition in Arezzo, Italy (third prize), International Choir Competition in Tour, France (special prize), International Choir Competition in Miltenberg, Germany (second prize) and International J. Naujalis Choir Conducting Competition in Vilnius, Lithuania (first prize).

His repertoire includes over 60 productions, among which are G. Verdi’s Nabucco, Macbeth, Aida, Otello, La Traviata, Un Ballo in Maschera, La Forza del Destino, G. Puccini’s Tosca, Gianni Schicchi, Suor Angelica, Turandot, Madama Butterfly, J. F. Halevy’s La Juive, J. Strauss’s Wiener Blut, W. A. Mozart’s Die Entführung aus dem Serail, Don Giovanni, Le nozze di Figaro, C. M. von Weber’s Der Freischütz, Ch. Gounod’s Faust, J. Gaižauskas’s Burattino, B. Britten’s Let’s Make an Opera!, Ch. Gluck’s Orfeo ed Euridice, M. Theodarakis’s Zorba the Greek, P. Tchaikovsky’s The Nutcracker, G. Bizet / R. Shchedrin’s Carmen, F. Mendelssohn–Bartholdy’s A Midsummer Night’s Dream, M. Ravel’s Daphnis et Chloe, S. Prokofiev’s Romeo and Juliet, L. A. Minkus’ La Bayadere, H. Lovenskjold’s La Sylphide, A. Adam’s Giselle. Also many works of symphonic, chamber and choral music by L. Van Beethoven, M. Ravel, W. A. Mozart, J. Brahms, M. Mussorgsky, J. Haydn, F. Mendelssohn-Bartholdy and others.

M. Staškus has been the music director of three world premieres: Mindau-

gas Urbaitis’s ballet Acid City, as well as Bronius Kutavičius’s operas The Bear (released on Ondine in 2002 – Audio CD) and Ignis et Fides. Among his latest important works are G. Verdi’s opera Don Carlo (conductor), ballets E. Balsys’s Eglė the Queen of Grass Snakes (conductor), L. A. Minkus’s Don Quixote (music director and conductor), A. Adam’s Giselle (music director and conductor), N. Rota’s La Strada (music director and conductor), W. A. Mozart’s Don Giovanni (conductor)

M. Staškus often collaborates with the Klaipėda State Music Theatre, where he participated as music director and conductor of the productions of R. Leoncavallo’s opera Pagliacci, L. Bernstein’s operetta Candide, M. Theodorakis’s ballet Zorba the Greek, G. Donizetti’s opera La Fille du régiment, and B. Kutavičius’ opera The Bear.

M. Staškus has conducted performances of internationally acclaimed artists Virgilijus Noreika, Irena Milkevičiūtė, Vytautas Juozapaitis, Violeta Urmana, Edgaras Montvidas, Badri Maisuradze, Gidon Kremer, Kshishtof Broya, Alexander Paley and many others. His stage partnerships include those with renowned stage directors Jonas Jurašas, Gintaras Varnas, Jonas Vaitkus, Dalia Ibelhauptaitė, Eimuntas Nekrošius, Günter Krämer, Monika Wiesler, Detlef Soelter, Anthony Minghella, choreographers Vesta Grabštaitė, Anželika Cholina, Andrej Melanjin, Krzysztof Pastor and Boris Eifman among others.

M. Staškus has conducted in many prominent festivals, such as Gaida International Festival of Modern Music, Schubert – Haydn Festival, the Vilnius Festival, Murten Classics Festival in Switzerland, the Trakai Festival, to name a few. His concert credits include programmes with the Lithuanian Academy of Music Chamber Orchestra, Lithuanian State Symphony Orchestra, Lithuanian National Symphony Orchestra, Vilnius Chamber Orchestra, Lithuanian Chamber Orchestra, International Nordic / Baltic Youth Chamber Orchestra, Jugendsimfonieorchester Nordrhein – Westfalen, Kremerata Baltica, Ankara Opera Symphony Orchestra, St. Petersburg Music Academy Opera Orchestra and other ensembles.

Guest performances have taken him to Holland, Germany, Italy, Estonia, France, Denmark, Taiwan, Switzerland, Turkey, Sweden, Poland and elsewhere.

In 2019 Martynas Staškus was awarded the honorary prize of the Ministry of Culture of the Republic of Lithuania Carry Your Light and Believe.

Jean-Marc Puissant

Scenografijos ir kostiumų dailininkas

Jeanas-Marcas Puissant’as kuria scenografiją ir kostiumus spektakliams bei kuruoja meno parodas. Jo įvairaus žanro darbai remiasi kultūrine ir praktine meno formų tapatybe, atlikėjų tarpusavio bendradarbiavimu ir įsipareigojimu skatinti meną bei megzti ryšį su šiuolaikine daugiakultūre auditorija. Jo darbo pagrindas – istorijų, tiek naratyvinių, tiek abstrakčių, kūrimas.

J.-M. Puissant’as mokėsi Motlio teatro dizaino kursuose (Londonas), Sorbonos universitete studijavo meno istoriją. Baigęs Paryžiaus aukštąją nacionalinę muzikos konservatoriją ir Paryžiaus operos baleto mokyklą, jis pradėjo karjerą kaip profesionalus šokėjas Štutgarto baleto ir Birmingamo karališkojo baleto trupėse, kur kūrė vaidmenis klasikiniuose ir šiuolaikiniuose spektakliuose.

J.-M. Puissant’as bendradarbiauja su žymiais režisieriais, choreografais, parodų kuratoriais ir prekių ženklų savininkais visuose didžiuosiuose operos ir dramos teatruose bei muziejuose Jungtinėse Valstijose (Metropolitan Opera teatras, Lincolno centras, Santa Fė, Los Andželo, Sent Luiso operos teatrai, Čikagos Lyric Opera, Bruklino muziejus), Jungtinėje Karalystėje (Karališkasis baletas, Karališkoji opera, Škotijos opera, Škotijos baletas, Sadler’s Wells), kitose Europos šalyse (Paryžiaus opera, Vienos valstybinė opera, Châtelet teatras, Venecijos bienalė), Japonijoje (Naujasis nacionalinis teatras, Bunkamura) ir Australijoje (Australijos baletas).

Tarp naujausių menininko darbų: Ch. Wheeldono Oskaras (Australijos baletas) ir Corybantic Games (Paryžiaus operos baletas, Danijos karališkasis baletas), A. Ratmansky’o Kallirhoe (Vienos valstybinis baletas) ir Čaikovskio uvertiūros (Bavarijos valstybinis baletas), G. Balanchine’o Ballet Impérial, G. Bond La Boutique (abu Amerikos baleto teatre), R. Siegalo Naujasis „Rusų baletas“: Petruška ir Pulčinela (Niurnbergo valstybinis teatras), B. Breiner ir R. Siegalo Ravelio vakaras (Ballett am Rhein). Būsimi pastatymai: atnaujinta Madam Baterflai (Santa Fė operos teatras), R. Siegalo ir Scotto Vėl „Rusų baletas“: Jautis ant stogo ir Fauno popietė (Niurnbergo valstybinis teatras), kūriniai Danijos karališkajame balete ir Štutgarto balete.

Jo darbai spektakliuose laimėjo keletą L. Olivier, South Bank Show ir Critics’ Circle šokio apdovanojimų. Jis tapo Pasaulio scenografų konkurso finalininku (2013), Benois de la Danse konkurse buvo nominuotas geriausio scenografo kategorijoje (2016).

2018 m. J.-M. Puissant’ui skirta rezidento stipendija Niujorko universiteto Baleto ir meno centre, kur jis vykdė daugiadisciplinį projektą Šešėlių karalystė – šokis, peržengiantis choreografinę tapatybę. 2019 m. rugpjūtį jis kuravo kritikų pripažintą Niujorko Joyce Theater festivalio programą. Menininkas yra Linbury’io scenos dizaino premijos ekspertas ir komiteto narys, Londono karališkosios kalbos ir dramos mokyklos kviestinis scenografijos dėstytojas. Buvo tarptautinio Londono šiuolaikinio šokio festivalio

Dance Umbrella ir Jungtinėje Karalystėje įsikūrusios labdaros organizacijos Dancers’ Career Development, kuri remia į pensiją išėjusius ir kitą karjerą pasirinkusius šokėjus, valdybos narys.

Jean-Marc Puissant

Set and Costume Designer

Jean-Marc Puissant is a stage and costume designer creating for the performing arts and exhibitions. Working across genres, J.-M. Puissant’s work is rooted in the cultural and practical identity of art forms, in collaboration, committing to support the craft of performers and connect with a varied, multicultural, contemporary audience. Story-telling, narrative or abstract, is central to his practice.

J.-M. Puissant’s career began as a professional dancer with Stuttgart Ballet and Birmingham Royal Ballet; he danced and created roles across classical and contemporary repertoires. He graduated from the Conservatoire National Supérieur de Musique de Paris and School of Paris Opera Ballet.

J.-M. Puissant collaborates with renowned directors, choreographers, curators and brands, at major opera houses, theatres and museums across the U.S. (Metropolitan Opera House; Lincoln Center; operas in Santa Fe, Chicago Lyric, Los Angeles, St. Louis; Brooklyn Museum), the UK (Royal Ballet, Royal Opera; Scottish Opera, Scottish Ballet; Sadler’s Wells), Europe (Opéra de Paris; Vienna State Opera; Théâtre du Châtelet; Venice Biennale), Japan (New National; Bunkamura) and Australia (Australian Ballet).

Recent commissions include C. Wheeldon’s Oscar (The Australian Ballet) and Corybantic Games (Paris Opera Ballet and Royal Danish Ballet), A. Ratmansky’s Kallirhoe (Vienna State Ballet) and P. Tchaikovsky Overtures (Bayersisches Staatsballett), American Ballet Theatre’s Ballet Impérial (Balanchine) and La Boutique (Bond), R. Siegal’s New Ballets Russes: Petrushka & Pulcinella (Staatstheater Nürnberg) and Breiner / Siegal’s Soirée Ravel (Ballett am Rhein). Future productions include Madame Butterfly (Santa Fe Opera, revival), Siegal / Scott’s More Ballets Russes: Le boeuf sur le toit & Prélude à l’après-midi d’un faune (Staatstheater Nürnberg) and works for Royal Danish Ballet and Stuttgart Ballet.

His productions have won several Laurence Olivier, South Bank Show and Critics’ Circle National Dance Awards. A finalist of World Stage Design 2013, he was nominated as Best Scenographer at the 2016 Benois de la Danse for the diversity of his work across several productions.

In August 2019, J.-M. Puissant curated a critically acclaimed program for New York’s Joyce Theatre’s Festival. He was awarded a 2018 Resident Fellowship at New York University’s Centre for Ballet and the Arts, researching a multi-disciplinary project, Kingdom of Shades – Dance Beyond Choreographic Identity.

J.-M. Puissant is a judge and committee member of Linbury Prize for Stage Design, and a guest tutor in scenography at London’s Central School of Speech and Drama. He trained at the Motley Theatre Design Course, London, and studied Art History at La Sorbonne, Paris. He was a trustee of Dance Umbrella, London’s international contemporary dance festival, and Dancers’ Career Development, the UK based charity supporting dancers transitioning into alternative careers after retiring.

Jacques Giovanangeli

Šviesų dailininkas

Jacques’as Giovanangeli – prancūzų šviesų dailininkas, karjerą pradėjęs Paryžiaus operoje. Nuo 1983 m. jis dalyvavo čia statant visus pagrindinius choreografijos darbus, tarp jų – ir R. Nurejevo kūrinius. Vėliau J. Giovanangeli’ui buvo patikėtas Paryžiaus operos baleto gastrolių Niujorke, Sidnėjuje, Tokijuje, Londone, Buenos Airėse ir kitur šviesų dizainas.

Prancūzų choreografas P. Lacotte’as užsakė jam sukurti Silfidės, Kopelijos ir Pakitos, taip pat baleto Markas Spada Maskvos didžiajame teatre apšvietimą. M. Legris paprašė J. Giovanangeli’o sukurti baletų Spragtukas ir Raimonda šviesų dizainą, o vėliau jam patikėjo savo baleto Silvija, kuris buvo pristatytas Vienos valstybinėje operoje, Milano La Scala teatre ir Paryžiaus operoje, šviesų dizainą.

Jacques Giovanangeli

Lighting Designer

Jacques Giovanangeli is a French lighting designer who began his career at the Paris Opera. He joined the Palais Garnier in 1983 and participated in all the major choreographic creations, including those of Rudolf Nureyev. Jacques Giovanangeli was subsequently entrusted with the lighting design for the Paris Opera Ballet’s tours to New York, Sydney, Tokyo, London, Buenos Aires, etc.

The French choreographer Pierre Lacotte commissioned him to design the lighting for La Sylphide, Coppélia, and Paquita, and asked him to design the lighting for the ballet Marco Spada at the Bolshoi Theatre in Moscow. Manuel Legris offered Jacques Giovanangeli the opportunity to design the lighting for The Nutcracker and Raymonda before entrusting him with the lighting design for his ballet Sylvia, presented at the Vienna State Opera, La Scala in Milan, and the Paris Opera.

LNOBT Baleto meno vadovė | Artistic Director of Ballet Jurgita Dronina

LNOBT vyr. choreografas | LNOBT’s Chief Choreographer Martynas Rimeikis

Baleto tarnybos koordinatorė | Coordinator of the Ballet Company Jolanta Davolytė

Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos direktorius | Director of the National M. K. Čiurlionis

School of Arts Dainius Numgaudis

Direktoriaus pavaduotojas baleto ugdymui | Deputy Director for Ballet Education Eligijus Butkus

Sceninės praktikos specialistė | Stage Practice Specialist Giedrė Zaščižinskaitė-Keblienė

Choreografo asistentai | Assistant Choreographers Cedric Ygnace, Steven Etienne

Baleto repetitoriai | Répétiteurs Cedric Ygnace, Steven Etienne, Živilė Baikštytė, Anastasija Čumakova, Aurelijus Daraškevičius, Olga Konošenko-Zariankina, Stefano Palmigiano, Rasa Taučiūtė-Idienė

Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos moksleivių repetitoriai | Répétiteurs of Pupils of the National M. K. Čiurlionis School of Arts Inga Petrauskienė, Kristina Kanišauskaitė - Navickienė, Igoris Zaripovas, Donatas Bakėjus

Muzikos redaktorės | Music Editors Maria Seletskaja, Maria Babanina

Koncertmeisteriai | Rehearsal Pianists Julija Antonova, Monika Laukaitytė-Miklovienė,

Yelyzaveta Matushchak, Eugenijus Žarskus

Spektaklio vadovai | Stage Managers Kristupas Antanaitis, Greta Gylytė, Laurynas Navickas

Orkestro tarnybos administratorė | Administrator of Orchestra Department Marija Račkauskaitė

Scenografijos dailininko asistentė | Assistant Set Designer Gustė Skrupskaitė

Kostiumų dailininko asistentė | Assistant Costume Designer Marija Zalensaitė

Scenos technikos eksploatavimo ir aptarnavimo departamento vadovas | Head of the Department of Stage Equipment Exploitation and Organization Mantas Četkauskas

Meninės pastatymų tarnybos vadovas | Head of the Artistic Productions Department Viktoras Vyskupaitis

LNOBT vyr. šviesų dailininkas | LNOBT’s Chief Lighting Designer Levas Kleinas

Dekoracijų konstravimo ir montavimo skyriaus vadovas | Head of the Set Production and Montage

Section Gintaras Kunigėnas

Scenos apšvietimo, vaizdo ir garso skyriaus vadovas | Head of the Stage Lighting, Video and Audio

Section Deividas Podvolskis

Grimo ir perukų skyriaus vadovė | Head of the Make-up and Wigs Department Ūla Pakalniškytė

Kostiumų skyriaus vadovė | Head of the Costume Section Ilva Leda Eklerienė

Gamybinių dirbtuvių vadovas | Head of Workshops Valdas Vėlyvis

Dekoracijų skyriaus vadovas | Head of Set Workshops Zigmas Pipcevičius

Siuvimo skyriaus vadovė | Head of Costume Workshops Vilma Mackevičienė

Repertuaro ir veiklos planavimo skyriaus vadovė | Head of the Repertoire and Activity Planning

Department Neringa Miškinienė

Rinkodaros tarnybos vadovas | Head of Marketing Tautvydas Juzėnas

Prodiuseris | Producer Artūras Alenskas

PAKITA. Programa | PAQUITA. Programme notes

Redaktorė | Editor Eglė Ulienė

Vertėja ir redaktorė | Editor and Translator Laūra Karnavičiūtė

Lietuvių kalbos stilistė | Lithuanian Language Stylist Danutė Ulčinskaitė

Dailininkas ir maketuotojas | Graphic Design and Layout by Liudas Parulskis

Fotografas | Photographer Martynas Aleksa

Programoje panaudoti dailininko Jeano-Marc Puissant scenografijos ir kostiumų eskizai | The booklet includes sketches of set and costume designs by Jean-Marc Puissant

Spausdino | Printed by KOPA