Issuu

2022 m. sausis

LAIKRAŠTIS LIETUVOS

NACIONALINIO

OPEROS

BALETO

T E AT R O

Nr.

MĖNRAŠTIS

MIELI KOLEGOS,

su visais rūpesčiais, visais darbais, lūkesčiais ir nusivilimais, su viltimis ir visais pasižadėjimais atskubėjome į naujuosius metus. Kokie jie bus? Kas laukia mūsų ir teatro 2022-aisiais? O, jei žinotume atsakymus…

ietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras ir Vilniaus šviesų festivalis pristatė projektą Opera. Sausio 25–29 d. vakarais ant teatro fasado (Vilniaus g. pusėje) švietė Video architects direktoriaus Linarto Urniežio sukurta projekcija, atspindinti, pasak jo, „ kokią didžiulę galią scenoje turi šviesa, kaip ji transformuoja artistų siluetus“. Projektas Opera – tai tarsi pokalbis su šešėliais, kuris kaip muzika prabyla šokyje, orkestre, scenografijoje. Naudojant šviesą kaip meninę priemonę, statiškumas ir skulptūriškumas tampa kinetiški.

O gal ir gerai, kad žmogui neduota žinoti ateities. Juk visada galime tikėtis, kad viskas bus geriau, ramiau, stabiliau, daug kas juk ir nuo mūsų pačių priklauso. Todėl darom ką galim ir stengiamės, ar ne? Eilinį kartą teks susiimti ir dirbti susikaupus, išlaikant ramybę ir pusiausvyrą, kokias citrinas gyvenimas bepasiūlytų. Todėl negalime pasiduoti nerimui, negalime prarasti pusiausvyros – ko gero, tai vienas sunkiausių uždavinių dabartyje! Labai džiugina teatro vadovybės dėmesys darbuotojų emocinei sveikatai, tam skirti nauji projektai ir galimybės darbuotojams. Šiuo metu, trečiaisiais pandemijos metais, tai itin svarbu. Na, o kartais vienas geras žodis ar ištiesta ranka taip pat gali labai daug. Nerašau, kiek gali šypsena, bet besišypsančios virš kaukės akys – taip pat viena iš gyvenimo dovanų! Ir kaip niekad (o gal – kaip visuomet?..) svarbu padėti sau ir kitiems neprarasti darnos, kuri būtina visų mūsų darbuose ir gyvenimuose. Tarsi choro skambesyje – nesvarbu, kokiu balsu dainuoji, svarbu – kaip dainuoji, ir ar girdi, ką dainuoja kiti. Girdėti kitus – vienas gražiausių žmogaus bruožų. Tiek chore, tiek gyvenime. Eglė Ulienė Laikraščio redaktorė

KAS N AU J O TEATRE, VADOVE?

GERBIAMI KOLEGOS,

į prasidėjusius 2022 metus žvelgiu su atsargiu optimizmu ir viltimi, kad jie bus lengvesni nei 2021-ieji. Praėję metai buvo pilni iššūkių: atsiradę saugumo reikalavimai, sustabdyti spektaklių pardavimai, pasipylę žiūrovų prašymai grąžinti pinigus, pasikeitę pirkimo įpročiai, nežinomybė dėl tolesnės pagrindinės teatro veiklos. Šiuo laikotarpiu dėjome dideles pastangas teatro matomumui ir sklaidai virtualioje erdvėje, medijose užtikrinti, taip išlaikydami žiūrovų dėmesį iki ribojimai buvo sušvelninti ir teatras atsidarė. Buvo išmokta daug pamokų ir įgyta naujos patirties, kaip suvaldyti didelius informacijos srautus ir ją administruoti. Pradėjus naująjį teatro sezoną ir atsiradus galimybių pasui, žiūrovai ėmė noriai grįžti į teatrą, o 2021 m. gruodį vainikavo iki šiol geriausi teatro istorijoje pardavimų rezultatai. Kartu noriu priminti, kad iki pandemijos teatro lankomumo vidurkis buvo nepaprastai aukštas ir siekė net 98 proc. Susigrąžinti tokį procentinį spektaklių lankomumą, matyt, dar prireiks laiko, tai priklausys ir nuo išorinių pandemijos veiksnių. Tačiau labai džiugu, kad teatro kolektyvo ilgesys ir užsi-

degimas vėl grįžti į sceną sulaukė tokio pat šilto žiūrovų atsako: teatro salės vėl pilnos malonaus šurmulio, gyvasties ir gerų emocijų. Nujaučiame, kad 2022-ieji irgi nestokos išbandymų, kad teks greitai reaguoti į kilusias problemas ir rasti teisingiausius jų sprendimus. Vis dėlto norisi tikėti, kad sunkiausia jau praeityje, kad mūsų kolektyvas šioje pilnoje neapibrėžtumo situacijoje išliks vieningas, kūrybiškas, pozityvus, o pandemijos laikotarpiu įgyta patirtis padės judėti į priekį. Rinkodaros departamentas nuolat tobulėja, auga, o jį papildantys šios srities profesionalai deda visas pastangas, kad ir toliau išliktume matomiausias teatras Lietuvoje bei didėtų mūsų žinomumas užsienyje. Džiaugiuosi, kad kiekvienas jūsų esate svarbi teatro dalis, kad kiekvieno jūsų įnašas į teatrą kuria jame pilnatvę ir darną. Išlikime sveiki, energingi, o svarbiausia – mylintys teatrą! Audrius Kundrotas, generalinio direktoriaus pavaduotojas, Rinkodaros departamento vadovas

LAIKRAŠTIS

2 TEMA

2022 m. sausis Nr. 9

LNOBT CHORAS skirtingomis akimis ro artistės drauge su kitais operos solistais. Labai remiu tokius dalykus, nes tai rodo kylantį meistriškumą. Ko tikitės iš choristų? Tikiuosi, kad jiems pavyks kuo ilgiau išlaikyti gerą formą, nes meistriškumo, kaip ir bet ko augimas, yra nuolatinis. Taip pat tikiuosi, kad nebus užmigta ant laurų, o vis judama pirmyn. Menas – tai absoliutas, kurį kiekvienas menininkas trokšta pasiekti, nors tai ir neįmanoma. Svarbiausiu momentu tampa siekis. Labai džiaugiuosi choro jaunimu, kuris stiprus vaidybiškai ir labai darbštus. Vadovui reikia žvelgti į perspektyvą, bet jokiu būdu negalima pamiršti tų, kurie chorui atidavė daugybę metų. Chore susigyvenama, apima šeimos pojūtis, nes choras – atskira teatro bendruomenė. Turiu stiprią komandą ir žmonių, kurie man labai padeda. Tai Jolanta Čiugunovaitė, solistas Arūnas Malikėnas, chormeisteriai Alfredas Celiešius ir Povilas Butkus, choro direktorius Petras Paulavičius. Kaip pakito choro darbas per pandemiją? Virusas labai paveikė mūsų darbą, teko dirbti nuotoliniu būdu, o tai ne tas pats. Dainuoti reikia kartu. Kad galėtume laikytis reikiamo saugaus atstumo, šiuo metu repetuojame Akmeninėje fojė. Choristai dėvi apsaugines veido kaukes, nusiima jas tik per pasirodymą. Tai padeda valdyti viruso plitimą ir apsisaugoti nuo ligos.

LNOBT choro meno vadovas Česlovas Radžiūnas

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro choras savo veiklą pradėjo dar 1920 m. Giuseppe’s Verdi operoje Traviata ir tapo pirmuoju profesionaliu choru Lietuvoje. Nuo 1989 m. chorui vadovauja maestro Česlovas Radžiūnas. Per šį laikotarpį surengti 88 koncertai ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje: Olandijoje, Vokietijoje, Slovėnijoje, Izraelyje, Taivane, Italijoje, Vengrijoje, Anglijoje, JAV ir daugelyje kitų šalių. Solinis choro koncertas įvyko ir Kinijoje, kur koncertuota su atlikėjais iš Austrijos ir JAV. Vyko bendrų projektų su Čikagos lietuvių bendruomene ir Lietuvių opera, kurios pagrindas – choras. Parengtos 102 premjeros. Atlikta daugybė kūrinių, kuriuos galima vardyti be galo: Antoníno Dvořáko Requiem (pirmą kartą Lietuvoje), Johanno Sebastiano Bacho Pasija pagal Morkų, Edvardo Griego Peras Giuntas, Onutės Narbutaitės Trys Dievo Motinos simfonijos, Sergejaus Rachmaninovo Nakties vigilija ir daugelis kitų. Apie LNOBT chorą, jo vidaus mechanizmus ir specifiką papasakojo maestro Česlovas Radžiūnas, o patirtimi chore pasidalijo trys jauni choristai: Mantas Ivanauskas, Justina Kazėnaitė ir Jovita Dovsevičiūtė, bei choro senbūvis Valdas Lazauskas.

MAESTRO ČESLOVAS RADŽIŪNAS Kas, Jūsų akimis, yra LNOBT choras? LNOBT choras – tai universalus kolektyvas, gebantis dainuoti operas, miuziklus, operetes ir rengti koncertines programas. Būrys dainininkų – dar ne choras, kaip ir būrio muzikantų negalima laikyti orkestru. Svarbu, kad kolektyvas darniai skambėtų ir puikiai veiktų.

Kaip išugdyti bendruomeniškumo jausmą tokiame dideliame kolektyve?

Pusantrų nuotolinio darbo metų mums labai pakenkė, o juk reikia dainuoti spektaklius, kurie kelerius metus teatre nebuvo rodomi – Halévy Žydę ar Verdi Ernanį.

Norint suderinti šį instrumentą, kad jis puikiai veiktų, reikia mažų chorvedybos paslapčių. Visų pirma, garso formavimas: itin svarbu taisyklingai tarti balsius, mat esama skirtingų vokalinių mokyklų ir atsiranda tam tikras nevienodumas. Antra, ansambliškumas, nes jausti ritmą ir viską daryti kartu itin sudėtinga. Ansamblinis momentas labai svarbus, todėl gaila, kad Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje nemokoma ansamblinio muzikavimo. Taip pat itin svarbu gebėti valdyti kvėpavimą. Tokie garsūs dainininkai kaip Liudas Norvaišas, Vladimiras Prudnikovas, Arūnas Malikėnas tam tikrais karjeros etapais irgi dainavo choruose. Chorą reikia sukurti, suvienyti, kad visose jo grupėse vyrautų viena vokalo spalva ir į paviršių nelįstų atskiri garsai, o dainininkai girdėtų vieni kitus. Kartais nutinka taip, kad besikeičiančiose mizanscenose sopranai dainuoja šalia bosų, altai – su tenorais, ir tenka mechaniškai atkurti tai, kas daryta per repeticijas. Dainuoti ne savo grupėje reikia išmokti, kaip ir judėti dainuojant. Su kokiais sunkumais susiduriate vadovaudamas chorui? Itin opi problema – kartų kaita, bet su tuo susiduria visi kolektyvai, ne tik mūsų choras. Pokyčiai ne visada tokie paprasti, kaip gali pasirodyti. Kai kurie žmonės scenai paaukoja per trisdešimt metų, per tą laiką jų vokalas, kaip ir fizinė būklė, keičiasi, balsas susidėvi. Stengiamės atsisveikinti su žmonėmis kuo gražiau. Kaip pasiekiate tokių gerų choro dainavimo rezultatų? Tai labai ilgo darbo rezultatas. Anksčiau kolektyvas buvo silpnesnis, nes choristus rengė muzikos mokyklos, dabar padėtis yra iš esmės pasikeitusi, operos chore dainuoja tik vokalistai. Džiaugiuosi, kad mūsų choristai gauna ir solinių vaidmenų, pavyzdžiui, Sarsueloje net du pagrindinius vaidmenis atlieka cho-

MANTAS IVANAUSKAS Koks yra LNOBT choras Tavo akimis? Stiprus... Labai stiprus ir profesionalus. LNOBT choras – vienas svarbiausių teatro elementų. Jame gausu įdomių asmenybių, atlikėjų balso tembro spalvų, kas leidžia chorui būti įvairiapusiam. Mano manymu, su puikaus choro vadovo maestro Česlovo Radžiūno ir režisierių pagalba mes scenoje kuriame nuostabius reginius. Kaip jautiesi prieš pasirodymą ir po jo? Puikiai. Prieš kiekvieną pasirodymą jaučiuosi pasirengęs tam, kas manęs laukia, o po pasirodymo, nemeluosiu, būnu pavargęs, bet tas nuovargis yra geras, o taip yra todėl, kad žinau, ką scenoje turiu padaryti, ir darau tai daugiau nei šimtu procentų užtikrintai.

2022 m. sausis Nr. 9

Koks spektaklis pats įsimintiniausias. Kodėl? G. Puccini Turandot, režisuota R. Wilsono. Tai buvo mano pirmoji opera, mano pirmosios repeticijos, mano debiutas LNOBT scenoje. Pamenu, ėjo aštuoni spektakliai iš eilės ir juose yra scenų, kuriose tenka išstovėti, jeigu gerai pamenu, apie 40 minu-čių nejudant. Panašūs įspūdžiai ir padarė šį spektaklį man įsimintiniausią. Kokia buvo Tavo pradžia chore? Ar lengvai pavyko pritapti prie kolektyvo? Pradžioje buvau tylus ir stengiausi niekam nelįsti į akis. Manau, visur reikia laiko, kad išdrąsėtum, labiau atsivertum, kad kolegos geriau pažintų tave, o tu – juos. Net ir po beveik dvejų metų esu linkęs neįkyrėti kolegoms, bet jaučiuosi tikras kolektyvo narys. Kaip, Tavo nuomone, tokiame dideliame kolektyve kuriamas bendruomeniškumo jausmas?

LAIKRAŠTIS

vauti garso įrašuose, kurių metu patyriau tarsi déjà vu. Juk tuo gyvenau pastaruosius kelerius metus, kai senajame darbe teko dirbti nuotoliniu būdu ir įrašinėti būsimiems koncertams reikalingus kūrinius. Tad vis klausiau savęs: o tai kur mano taip pamėgtos operos? Bet ilgai laukti neteko, pradėjau ruoštis savo pirmajam spektakliui, Jono Tamulionio Bruknelei. Prie kolektyvo pritapau gana lengvai, juolab kad nemažai žmonių pažinojau iš anksčiau. Su vienais dirbau Dalios Ibelhauptaitės pastatymuose Kongresų rūmuose, su kitais susipažinau mokydamasi LMTA, tad jokio nejaukumo nebuvo. Visi draugiški ir paslaugūs.

TEMA 3

Kaip, Tavo nuomone, tokiame dideliame kolektyve kuriamas bendruomeniškumas? Kaip ir visuose dideliuose kolektyvuose, palaikyti draugiškus santykius su visais sunku, juk visiems geras nebūsi. Ir patarlė ,,Nėra namų be dūmų“ čia taip pat tinka. Dideliame kolektyve labai svarbus yra vadovas ir jo požiūris į kolektyvą. Mes turime puikų choro meno vadovą, prireikus jis visada atsižvelgia į aplinkybes ir randa geriausią sprendimą. Taip pat turime choro profesinę sąjungą, ji ne mažiau svarbi aktyviai sprendžiant choro problemas.

Kaip, Tavo nuomone, tokiame dideliame kolektyve kuriamas bendruomeniškumas? Manau, tam didelę įtaką daro vienijanti veikla ir norimas pasiekti rezultatas. Juk spektakliai suburia į vieną kumštį ir tik bendradarbiaujant, o kartu nepamirštant pagarbos vienas kitam ir supratingumo pavyksta įgyvendinti visas užduotis.

Manau, dideliame kolektyve ypač sunku puoselėti bendruomeniškumą. Daugybė skirtingų žmonių, skirtingi jų tikslai, siekiai, norai, tad norint puoselėti bendruomeniškumą reikia nemažų kiekvieno mūsų pastangų. Vis dėlto nuoširdžiai manau, kad viso to esmė – bendras tikslas. Tikslas, dėl kurio visi dirbame ir stengiamės, – kurti meną ir grožį.

VALDAS LAZAUSKAS Koks yra LNOBT choras Jūsų akimis? Choras yra jėga ir energija, kurią sudaro stiprus ir vieningas kolektyvas. Esu labai dėkingas, kad priklausau chorui ir galiu jame dainuoti. Kaip jaučiatės prieš pasirodymą ir po jo? JOVITA DOVSEVIČIŪTĖ Koks LNOBT choras Tavo akimis? LNOBT choras didelis ir galingas. Tikslingai dirbdamas, jis gali išgauti tobulą skambesį. JUSTINA KAZĖNAITĖ Koks LNOBT choras Tavo akimis? Mūsų choras profesionalus, ryžtingas, charizmatiškas ir pasižymintis didele jėga, juk ne veltui daug choristų baigę solinį dainavimą. Tai jaučiama ne tik garso kultūroje, bet ir artistiškume. Kaip jautiesi prieš pasirodymą ir po jo? Prieš kiekvieną pasirodymą kylantis nedidelis jaudulys yra savotiškai malonus, jis dingsta sulig pirmu garsu, o po pasirodymo apima džiaugsmas, ypač jei viskas pavyko be klaidų. Kiekvienas išėjimas į sceną – tarsi nedidelė šventė. Koks spektaklis pats įsimintiniausias? Kodėl? Dirbu dar labai neilgai, vos kelis mėnesius, todėl atsakymas į šį klausimą, manau, keisis sulig kiekvienu spektakliu. O šiuo metu įsimintiniausia man yra Traviata. Labai laukiau šio naujojo pastatymo, jis be galo mane pradžiugino, o dar smagiau, kad tapau ir jo dalimi. Kokia Tavo darbo chore pradžia? Ar lengvai pavyko pritapti prie kolektyvo? Pirmos mano darbo dienos buvo visai ne tokios, kokias įsivaizdavau. Choras repetavo Draugiškų projektų programą, teko daly-

Kaip jautiesi prieš pasirodymą ir po jo? Jaučiuosi labai gerai, lyg pasisėmusi naujos energijos. Kartais spektaklis ar koncertas suskamba taip puikiai, kad išėjus iš scenos norisi grįžti atgal ir dar kartą pakartoti. Koks spektaklis pats įsimintiniausias ir kodėl? Man pati įsimintiniausia – W. A. Mozarto opera Idomenėjas, nes su ja aš pirmąkart žengiau į teatro sceną. Daugelis kolegų šiam spektakliui nejaučia didelės simpatijos (darbo prasme), nes jame daug persirenginėjimų, purvinimosi, plaukų vėlimo, taškymosi kraują primenančiais dažais ir t. t. O man, naujai choro artistei, tai buvo kažkas nepaprasta: viską dariau su didžiuliu entuziazmu ir noru, nors ir baisu buvo pirmąsyk stovėti ir vaidinti scenoje. Man tai nepamirštamas spektaklis, labai laukiu jo sugrįžtant į repertuarą! Kokia Tavo darbo chore pradžia? Ar lengvai pritapai prie kolektyvo? Pradžia, kaip ir visiems visur, būna nedrąsi, bet man buvo gana lengva, nes moku bendrauti su žmonėmis, esu komunikabili ir draugiška. O ir pažinojau keletą choristų, tad labai baisu nebuvo.

Prieš kiekvieną spektaklį jaučiu jaudulį, ypač jei žinau, kad jį žiūrės mano artimieji, draugai. Po spektaklio jaučiuosi atidavęs visus 110 procentų, nes visuomet stengiuosi sąžiningai atlikti pareigas scenoje. Koks spektaklis pats įsimintiniausias? Kodėl? Sunku išskirti vieną. Man labai patiko senasis Don Karlo pastatymas. Jis buvo klasikinis, su puikiomis dekoracijomis ir kostiumais. Kokia buvo Jūsų pradžia chore? Ar lengvai pavyko pritapti prie kolektyvo? Į chorą atėjau 1981 m. rugsėjį. Man buvo 24, kolegoms – per 50 metų. Maniau, pabūsiu čia kelerius metus, o paskui išvažiuosiu mokytojauti. Bet kolegos jau tada sakė, kad liksiu. Iš tiesų, teatras mane įtraukė ir likau chore iki šių dienų. Dabar stengiuosi palaikyti formą, sportuoju, dainuoju. Labai gera, kad choras pasiekė aukštą meistriškumo lygį ir turi nuostabų, darbui be galo atsidavusį vadovą. Kaip, Jūsų nuomone, tokiame dideliame kolektyve kuriamas bendruomeniškumas? Su visais galima rasti bendrą kalbą. Svarbu su kitais elgtis taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi. Turime padėti vieni kitiems, todėl kartais paklausiu jaunesnio kolegos, ko jis nusiminęs. Kartais reikia atverti širdį, ir viskas būna gerai, o asmenines problemas palikti už teatro durų, nes darbas yra darbas. Išeini iš teatro ir vėl gyveni savo gyvenimą. Agnė Zėringytė

4 MES!

LAIKRAŠTIS

2022 m. sausis Nr. 9

Žaidžiantysis treneris ALFREDAS CELIEŠIUS – apie tikrąją laimę, choro pažangą ir užuomaršą Pasiuntinį mokėjau kaimiškus darbus dirbti: runkelius ravėdavau, jų lapų karvytėms palaužydavau.

Alfredas Celiešius

LNOBT choro chormeisteris, o kartu ir jo baritonų grupės artistas ALFREDAS CELIEŠIUS sausį šventė 65-erių metų sukaktį. Ta proga atsigręžėme į prabėgusius artisto metus, kurių didesnė pusė praleista mūsų teatre, prisiminėme linksmas ir ne tokias linksmas istorijas.

Teko skaityti interviu, kuriame nostalgiškai pasakojote apie vaikystėje klausytas mamos lopšines, močiutės liaudies dainas ir nuostabius tetų balsus. Kuris Lietuvos kampelis galėjo pasigirti tokia muzikine idile? Užaugau Vilniaus širdyje, senamiestyje. Tėvelis 1957 m. gavo butą, kurio adresas – M. Gorkio (dabar – Pilies) gatvė Nr. 6, 6 butas. O kadangi skaičių 6 do mažorinėje gamoje atitinka nata la, tas adresas man skambėdavo kaip „Gorkio lialia“. Bet mano tėvelių gimtinės kaime. Tėvelio – Kaišiadorių rajone, Vilūnuose netoli Jiezno: ant kalniuko namelis, pakalnėj ežerėlis. Mamytės – prie „Via Baltica“ kelio už Garliavos esantys Mauručiai. Mano prisiminimuose įstrigusios tos Suvalkijos lygumos, kur mamos seserys vasaros vakarais dainuodavo prieš eidamos į kluoną miegoti. Penktoje ar šeštoje klasėje rašydamas rašinėlį tema „Kiekvienas yra savo laimės kalvis“ nusprendžiau, kad laimė turbūt ir yra akimirkos, kai išgirsti keliais balsais gražiai traukiamą dainą. Tai yra laimė! Visada tikėjau, kad muzika, menas gali padaryti žmogų geresnį. Tad Jūsų vasaros prabėgo kaime... Ne tik vasaros, bet ir žiemos, kai padėdavau močiutei prakasti sniegynuose tuneliukus nuo gonkų iki klojimo, iki tvartelio ir grandinę džeržginančio šunelio. Nebuvau visiškas miesčionis, šiek tiek

Rožės kavalierius. (A. Celiešiaus trečias iš kairės)

Mano močiutė buvo labai daininga, daug dainų mokėjo – kažkas ir mano atmintyje iš jos išliko. Daug išmokau ir Zitos Kelmickaitės vadovaujamame Vilniaus universiteto folkloro ansamblyje Ratilio. O iki tol dainavau Vilniaus konservatorijos (dabartinė LMTA) etnografiniame ansamblyje, kuriam tada vadovavo dabar mūsų teatro archyvą tvarkanti muzikologė Rūta Gaidamavičiūtė. Todėl iki šiol ją susitikęs padainuoju: „Oi tu rūta, rūta...“ Folkloras man iki šiol labai artimas. Iki Atgimimo pradžios tiek sostinėje, tiek visoje Lietuvoje buvo kilęs tikras etnografinių ansamblių bumas. Dalyvauti tokiuose ansambliuose, dainuoti liaudies dainas buvo labai populiaru. Taip! Ir tai žadino laisvės troškimą bei supratimą, kad Lietuva kažkada buvo laisva. Liaudies dainos tuomet budino patriotizmą, skatino meilę Lietuvai. Dabar to nebeliko, visi labai globalūs pasidarėme. Man tai nelabai patinka. Mokydamasis Vilniaus A. Vienuolio vidurinėje mokykloje buvau ir vienas geriausių skaitovų, skindavau visokius prizus. Skaitydavau eiles, galvojau apie aktorystę. Netgi buvau nuėjęs į stojančiųjų peržiūrą, kurioje skaičiau Eduardo Mieželaičio Žmogų. Bet nesulaukiau tokio įvertinimo, kokio tikėjausi. Užtat konservatorijoje teko dainuoti studentiškuose operų spektakliuose, kuriuos jam būdinga džiazine maniera režisavo Gintautas Abarius. Žinoma, operų tekstai būdavo pakeisti. Tarkim, vaidindamas Karmen dainavau tokią studento Chosė ariją: Dešrą, kurią man dovanojai, – Prie pat širdies aš ją nešiojau. Bet jau suvalgyta jinai. Ir liko virvė vien tiktai... Kelintais metais pradėjote dirbti LNOBT? Atrodo, 1985-aisiais. Po kariuomenės dar porą metų dainavau Lietuvos televizijos ir radijo chore, o tada atėjau į teatrą. Paskambino mano konservatorijos specialybės dėstytojas Albinas Petrauskas ir pranešė, kad LNOBT choras ieško asistento, jis rekomendavęs mane. Po pokalbio tuometinis choro vadovas Anicetas Arminas priėmė mane į darbą. Jūs esate chormeisteris ir kartu pats chore dainuojate baritonu. Viena kitam nemaišo? Kažkada solistas Pranas Zaremba mane pavadino „žaidžiančiuoju treneriu“. Tai iš tiesų sunku, nes choristai tave visą laiką mato: ir choro kambaryje, ir scenoje. Mato, ką gerai ir ką blogai darai.

Bohema

Atėjęs į chorą kaip chormeisteris daugiausia dirbau su choristais antraeilininkais. Jie susirinkdavo iš viso miesto, dažnai – tiesiai iš kito darbo, kartais nė muzikinio išsilavinimo neturėdami. Reikėdavo sunkiai ir ilgai juos mokyti partijų. Vėliau kolektyvas pamažu profesionalėjo, atėjo vis daugiau žmonių, turinčių muzikinį pasirengimą, – vokalistų, chorvedžių. Su jais paprasčiau: duodi natas – ir dainuoja. Kartais patari jiems, kartais jie pataria tau. Dirbu ir su vyrų, ir su moterų grupėmis, ir su LNOBT vaikų choru, kuris dainuoja Spragtuke, Karmen ir Bohemoje. Sunkiausia atlikti šiuolaikinę muziką. Jau Richardo Strausso Rožės kavalierius buvo nemenkas iššūkis choristams, o bus dar sudėtingesnis Felikso Bajoro Dievo avinėlis. Kaip per kelis dešimtmečius kito reikalavimai teatro chorui? Kuo toliau, tuo mažiau laiko pastatymams. Profesionalumas darosi vis svarbesnis, nes premjeros eina viena po kitos, ir choristams nebėra kada ilgai mokytis partijų. Tokios sudėties, kokią radau atėjęs į LNOBT chorą, šiandien dirbti negalėtume. Ir anais laikais būdavo pasiūlymų statyti Sergejaus Prokofjevo ar Dmitrijaus Šostakovičiaus operas, bet jie būdavo supratingai atmetami. O štai neseniai per labai trumpą laiką parengėme S. Prokofjevo Lošėją. Prieš scenines repeticijas kiekvienas choro artistas (įskaitant ir mus, chormeisterius) privalo atsiskaityti choro meno vadovui. Anksčiau Česlovas Radžiūnas mane lengviau praleisdavo, dabar – ne: tenka ir man rimtai ruoštis. Žinoma, visiems tai yra papildomi nervai, užtat po to jau drąsiai galime dirbti su bet kokiu dirigentu. Ir dar: anksčiau choro kambariuose buvo grimo staliukai, dėl to artistams nereikėdavo ateiti į teatrą trimis valandomis anksčiau. Išsitraukdavome iš stalčiukų dažus, šepetėlius ir nusigrimuodavome. Dabar viskas vyksta kur kas profesionaliau. Dėl pandemijos gastrolių, galima sakyti, nebeliko, bet per kone keturis teatre praleistus dešimtmečius dar spėjote jų paragauti. Kurios labiausiai įsiminė? Mano pirmosios gastrolės – į Maskvos didįjį teatrą 1986 m. Ten rodėme Otelą, Borisą Godunovą, Don Karlą, Madam Baterflai, Pilėnus. Važiavo visas mūsų teatro žvaigždynas: Virgilijus Noreika, Irena Milkevičiūtė, Nijolė Ambrazaitytė ir kt. Visi bilietai į mūsų spektaklius buvo išpirkti, Maskvos juodojoje rinkoje juos dviguba kaina pardavinėjo. Vėliau lankėmės Lenkijoje, Vengrijoje, Slovėnijoje, Švedijoje, Suomijoje, Olandijoje, Vokietijoje, Izraelyje, Kinijoje ir netgi da-

LAIKRAŠTIS

2022 m. sausis Nr. 9

MES! 5

Reklamos, edukacijos ir projektų tarnyboje turime naują žmogų – Komunikacijos ir viešųjų ryšių projektų koordinatoriumi dirbs

ARNOLDAS REMEIKA bar pas mus pagarsėjusiame Taivane. Ten vežėme Jono Jurašo statytą Aidą. Žiūrovų buvo pilnos salės, o vaikštant gatvėmis taivaniečiai mums mojuodavo rankytėmis. Patyrėme ir nuotykių: viena choristė atskridusi išmetė savo lėktuvo bilietą, kuris galiojo ir kelionei atgal. Choro artistams scenoje kartais tenka dainuoti nedidelius vaidmenukus, kuriuose – vos viena ar kelios teksto frazės. Bet kartais atmintis iškrečia piktą pokštą, ir spektaklio metu žmogus pamiršta tą vienintelę reikiamą frazę... Jums yra taip pasitaikę? Tai tarsi prakeiksmas, kai iš streso ir jaudulio atmintį kažkas tarsi išjungia. Nemaloniausia mano patirtis – Otelo spektaklyje, kur, vaidindamas Pasiuntinį, turėjau su trimitu atėjęs pas Otelą pranešti, kad atplaukia galera iš Venecijos. Bet vietoj reikiamos itališkos frazės atmintyje tuo momentu teiškilo jos pradžia ir pabaiga. Tai išgirdęs, maestro Martynas Staškus nustebęs žvilgtelėjo į partitūrą ir dirigavo toliau, o man iki šiol liko didžiulė gėda. Po to manęs net į Otelo gastroles Lenkijoje nebeėmė. Kokius dar vaidmenis teko vaidinti operose? Operoje Džanis Skikis vaidinau Gydytoją Spineločį, kuris su klizma rankose ateina prie apsimetėlio mirštančiojo lovos. Pagrindinę partiją dainavęs Vytautas Juozapaitis, pamatęs tą klizmą, šokdavo iš patalų ir sakydavo, kad jam jau daug geriau. Operoje Madam Baterflai esu Registratorius, sutuokiantis Čio Čio san su Pinkertonu ir palinkintis jiems „susilaukti vaikų“. Ši vienintelė frazė garsiajame Anthony Minghellos režisuotame pastatyme mane nuvežė ir į Madridą, ir į Kiniją. Gintaro Sodeikos operoje Post futurum vaidinau patį Lietuvos prezidentą Antaną Smetoną. O naujausias mano vaidmenukas – Rožės kavalieriuje, čia esu vienas iš Maršalienės patarnautojų.

Buvo toks atsitikimas karjeros LNOBT pradžioje, kai choro vadovas A. Arminas su savo pavaduotoju Ramūnu Tilviku buvo išvykę į Taliną ir man paskambino, kad Karmen spektaklyje padiriguočiau užkulisiuose dainuojantiems choristams. Pažiūrėjau partitūrą, susiradau tą vietą po sumažintų septakordų virtinės ir aukštos Karmen gaidos. Išeinu diriguoti, sulaukiu reikiamo momento, užsimoju ir... niekas nedainuoja. Kodėl, kas nutiko? Pasirodo, buvo per anksti – Karmen partitūroje yra dar vienas beveik analogiškas epizodas. Visiems buvo linksma, tik ne man. Žiūrovams atrodo, kad dainuoti chore – tai ne solo: jei ką pamiršai, gali pažiopčioti... Maestro Č. Radžiūnas kartais pajuokauja, kad šeštoje eilėje jis ir baletą galėtų šokti. Bet iš tiesų iš salės puikiai matyti, ar choro artistas nuoširdžiai dirba scenoje. Ir pats žiūrėdamas spektaklį pastebiu, kas atiduoda visą save, o kas – ne. Bet pasigirsiu, kad apsilankius kituose Europos teatruose man už LNOBT chorą niekada nebūna gėda. Malmėje klausiau Rigoletą ir galiu tvirtinti, kad mes dainuojame geriau. Kopenhagoje klausiau Otelą – ten viskas normaliai, panašiai kaip pas mus. Visai neseniai, per Kalėdas, Vienoje klausiau Don Karlą – mes tikrai dainuojame geriau! Choras anaiptol nėra žemiausia teatro artistų kasta. Iš klausytojų ne kartą esu girdėjęs, kad būtent pasirodžius chorui spektaklyje atsiranda daugiau energijos ir gyvybės. Ar galiu pasmalsauti apie Jūsų šeimą? Su žmona pianiste užauginome du vaikus – dukrą Mildą ir sūnų Kazimierą. Milda mokėsi groti smuiku Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, bet smuikininke netapo. Ištekėjo už dano, gyvena Švedijos mieste Malmėje ir augina mano penkerių metų anūkėlį Viktorą. Ten baigė sociologijos studijas, pati dėsto keliuose universitetuose ir rengia mokslų daktaro disertaciją. O jaunėlis Kazimieras – informacinių technologijų specialistas. Renata Baltrušaitytė

O kaip chormeisteriui ar teko patirti nuotykių?

emažai metų praleidęs viešosios komunikacijos srityje (žurnalistika ir viešieji ryšiai), beveik dešimtmetį dirbęs mados versle (buvau mados žurnalo L’Officiel Lithuania redaktorius, iki šiol su vienu žinomu lietuvišku prekės ženklu kuriu savo vardo vyriškų paltų liniją), pagaliau grįžtu prie to, ką studijavau universitete (turiu viešųjų ryšių magistro diplomą) ir ką, atrodo, jau tikrai neblogai išmanau (darbo patirtis komunikacijoje nuo 2003-iųjų). Šįkart aplinkybės susiklostė taip, kad argumentų klausimui „O kodėl ne?“ tiesiog neradau. Nes prie komunikacijos sugrįžtu ne bet kur, o į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą, kuris man visada buvo ta vieta, kur – atrodo – gyvena operos fantomas. Na gerai, mažų mažiausiai – tik čia patiriama vibracija, išties ypatingas jausmas, kai šiurpai bėga per nugarą iš jaudulio ir artėjančios šventės nuojautos. Kaipgi galėčiau nenorėti būti viso šito dalimi?! Be abejo, suprantu, kad didelę dalį šio jausmo kuria čia dirbantys žmonės, ir prie šitos milžiniškos komandos jungiuosi tam, kad tą jausmą kurtume drauge. Vieni – pasitelkę įspūdingus meninius talentus, kiti – vadybines ir strategines kompetencijas, treti – ne ką mažiau svarbius gebėjimus pasakoti teatro istorijas, tikslingai formuoti teatro įvaizdį, artinti čia kuriamą meną prie žmonių, gausinti teatro gerbėjų ir draugų gretas. Ne veltui LNOBT siekis ir toliau lieka toks pat – būti atviru pasauliui teatru.

Esu Arnoldas Remeika, nuo šiol teatre koordinuojantis komunikacijos ir viešųjų ryšių projektus. Jau mėnesį dirbu Rinkodaros ir edukacijos tarnyboje, kurios komandai esu dėkingas už svetingą priėmimą ir geranoriškumą – naujokams jis labai svarbus, dažnai net svarbesnis, nei jie geba parodyti. Ketinu prisidėti prie strateginių teatro ir jo vadovų įvaizdžio kūrimo klausimų, kartu su kolegomis toliau rūpinsiuosi ir kasdiene komunikacija, teatro ir jo žmonių naujienų bei istorijų pasakojimu per labai skirtingus kanalus – be šito šiandien neapsieina jokia organizacija, joks viešas žmogus. Turiu patirties ir valdyti krizes, ir ne tik komunikacines, bet labai tikiuosi, kad šitų įgūdžių šiame darbe prireiks kuo mažiau. Nelaukite – pakalbinkite mane patys, pasidalykite naujienomis, nesikuklinkite ir pasigirkite, drąsiai pasiūlykite mūsų skyriui turinio, kuris gali būti įdomus, naudingas ir plačiajai visuomenei. Be abejo, su idėjomis ir patys pas jus ateisime. O man pačiam beliko perprasti šitos milžiniškos organizacijos struktūrą, padalinių, skyrių ir žmonių sąveikas ir visa ko veikimo principus – juk daugybę metų dirbau labai mažuose kolektyvuose arba ir pats sau vienas, tad ši patirtis man nauja. Tuo tarpu toliau jaukinuosi ne tik teatro žmones ir vidinį įstaigos ritmą, bet ir patį pastatą, kuriame be pagalbos vis dar smarkiai rizikuoju pasiklysti. Arnoldas Remeika, komunikacijos ir viešųjų ryšių projektų koordinatorius

6 TEATRO KALENDORIUS

LAIKRAŠTIS

2022 m. sausis Nr. 9

SAUSIS TEATRE

Olga Peretyatko pasakoja: „Mano gyvenimas labai susijęs su Lietuva. Būdama septynerių, po tėvų skyrybų su mama atvažiavau į Visaginą, kur gyveno mano seneliai, ir išbuvau čia iki keturiolikos metų. Ir dabar galiu sugiedoti Lietuvos himną – visą prisimenu, tai išlikę mano sieloje.“

Arfininkė Aistė Baliunytė-Dailidienė su vyru ir dvynukais

Sausio 2 d. teatro darbuotojų vaikai buvo pakviesti į spektaklį – operą Mamulė Mū, po jo – į šventę prie eglutės Raudonojoje fojė, kurioje dalyvavo ypatingas svečias – paslaptingasis Kalėdų senelis. l

„Su S. Quatrini scenoje jau esame susitikę tris kartus. Po pirmojo koncerto pasakiau jam, kad noriu kartu debiutuoti, nes jis puikus, labai jautrus muzikantas – toks, kuriam išties rūpi muzika. Kartais dirigentai demonstruoja savo ego, o Sesto gyvena muzika. Ne taip dažnai galima tą pamatyti. Jis jaunas, entuziastingas, be proto talentingas ir ypač jautrus dainininkams. Su tokiu dirigentu gali jaustis užtikrintai,“ – apie S. Quatrini sako solistė. „Tai – aukščiausiai pasaulio dainininkų lygai priskiriama artistė, nenusileidžianti anksčiau LNOBT savo gala koncertus surengusioms operos scenos žvaigždėms, tokioms kaip Asmik Grigorian, Kristine Opolais ar Elīna Garanča“,– teigia dirigentas S. Quatrini. l

Bohema: Steponas Zonys, Laurynas Aksamitas, Kšyštofas Bondarenko, Kamilė Bonté, Merūnas Vitulskis

Sausio 19 d. teatre pirmą kartą parodėme mūsų naująją Bohemą, kurios tikroji premjera įvyko vasarą, LNOBT Open festivalyje Valdovų rūmų kieme. Sveikiname visus dalyvavusius, visus solistus, ir ypatingai debiutavusius pagrindiniuose vaidmenyse Kamilę Bonté ir Edgarą Davidovičių! l Sausio 20 d. teatras paskelbė Tarptautinį režisūros konkursą, kurio tikslas – išrinkti geriausią meninę koncepciją Jacques'o Offenbacho operai Hofmano istorijos, šios operos naujas pastatymas bus rengiamas 2022–2023 m. sezoną. l

Justina Gringytė, Chiara Isotton, Kristian Benedikt, Kostas Smoriginas

Sausio 13 d. tradiciškai pagerbėme Laisvės gynėjų atminimą, atlikdami G. Verdi Requiem. Giedojo solistai Chiara Isotton, Justina Gringytė, Kristian Benedikt, Kostas Smoriginas ir teatro choras. Griežė teatro simfoninis orkestras, dirigavo Sesto Quatrini. l

Cedric Andre Ygnace repeticijoje

Sausio 17–31 d. su baleto trupe dirbo baleto pedagogas, korepetitorius Cedric Andre Ygnace iš vienos garsiausių baleto mokyklų Europoje Brussels International Ballet.

Sesto Quatrini ir Olga Peretyatko

Sausio 16 d. teatre skambėjo vieno garsiausių pasaulio sopranų Olgos Peretyatko balsas. Kartu su LNOBT operos meno vadovu Sesto Quatrini ir LNOBT simfoniniu orkestru ji pristatė užburiančią bel canto muzikos programą.

„Jo entuziazmas, noras dirbti ir baleto išmanymas yra labai dideli. Jis mato kiekvieną, net paskutinėje eilėje stovintį kordebaleto artistą, ir turi jam ką pasakyti. Mūsų trupei didelė sėkmė, kad turime galimybę su Cedric‘u dirbti. Pandemijos metu negalėjome organizuoti naujų trupės narių peržiūros, tad ir čia sulaukėme jo pagalbos. Su jo rekomendacija priėmėme į trupę keturis naujus šokėjus – jo mokinius, jie puikūs, ir tai dar kartą patvirtino šio pedagogo profesionalumą,“ – pasakoja baleto direktorė Rūta Butvilienė. Iš Vilniaus pedagogas vyks į Varšuvos didįjį teatrą. l

Muskato karališkasis operos teatras Omane

Sausio 20 d. Operos legendos Franko Zeffirelli sukurtas, bet nespėtas įgyvendinti Rigoletas pradėjo savo kelią. Premjeros aplodismentai ir ovacijos sausio 20 d. griaudėjo Muskato karališkajame operos teatre Omane, o jau šių metų rugsėjį spektaklį išvys ir Lietuvos publika. Tai bus dar vienas koprodukcinis spektaklis mūsų teatre, bendras pastatymas su Muskato karališkuoju operos teatru. Prie šio koprodukcinio darbo ketina prisijungti ir Arena di Verona teatras, kurio choras ir orkestras dalyvavo pastatyme Muskate. Pirmasis LNOBT vizitas įvyko dar 2021 m. gruodžio 17–21 d., į Muskato karališkąjį operos teatrą vyko Dekoracijų skyriaus vadovas Zigmas Pipcevičius, scenografo asistentė Gintarė Jonaitytė, vyr. šviesų dailininkas Levas Kleinas ir spektaklio prodiuseris Artūras Alenskas. Buvo įvertintos scenografijos pritaikymo mūsų teatre galimybės, stebimas montažas. Dekoracijų gamyba ir kostiumų siuvimas vyko Italijoje – Romoje ir Ve-

LAIKRAŠTIS

2022 m. sausis Nr. 9

PERSONALO LANGAS 7

Emocinė sveikata – SVARBIAUSIA ronoje, kostiumai Muskatą pasiekė tik gruodžio 28 d., tad dar prieš premjerą, sausio 19 d. į Muskatą išvyko kostiumų dailininko asistentė Marta Vosyliūtė ir Artūras Alenskas. Premjeras atidžiai stebėjo pastatymo LNOBT muzikos vadovas ir dirigentas Ričardas Šumila bei režisieriaus asistentas Gediminas Šeduikis, taip pat generalinis direktorius Jonas Sakalauskas ir generalinio direktoriaus pavaduotoja, Meninės veiklos departamento vadovė Jurgita Skiotytė. Rugsėjį lauksime premjeros mūsų teatre! l

Žmogiškųjų išteklių ir bendrųjų reikalų departamento projektai 2022 m. pradžioje Laikas lekia lyg greitasis traukinys, tiesiog kulkos greičiu. Tuoj įžengsime jau į trečiuosius pandemijos, pakeitusios mūsų gyvenimo ritmą ir sujaukusios planus, metus. Išgyvenome, nors daug kas labai pasikeitė. 2021 m. kovo pabaigoje atliktoje reprezentatyvioje apklausoje net du trečdaliai respondentų nurodė, kad COVID-19 pandemija turėjo neigiamos įtakos jų psichologinei būsenai. Tuo metu paaiškėjo, kad nerimą patiriančių žmonių padaugėjo beveik pustrečio karto (nuo 26,1 iki 64,3 proc.), patiriančių liūdesį – daugiau nei du kartus (nuo 21,9 iki 46,8 proc.), pyktį – beveik dvigubai (nuo 19,8 iki 35,6 proc.).

Psichologas Paulius Rakštikas

Sausio 25 d. vyko psichologo Pauliaus Rakštiko paskaita Sąmoningumo ugdymas. Pabaigoje buvo pristatyti praktiniai užsiėmimai šia tema ir paskelbta registracija į juos. l

Emocinės paramos linijų duomenimis, 2021 m. pavasarį tarp skambinančiųjų vyravo nerimo, santykių šeimoje, vienišumo, priklausomybių ir depresijos temos. Įvairiose amžiaus grupėse, įskaitant vaikus ir jaunimą, viena iš dažniausiai minimų temų – savižudybės rizika, savęs žalojimas. Nors, palyginti su 2020 m., vidutinis skambučių į paramos linijas srautas sumažėjo, vidutinė jų trukmė per dieną pailgėjo visose linijose: Vilties linijoje – 50 proc., Pagalbos moterims linijoje – 43 proc., Jaunimo linijoje – 38 proc. Didelį nerimą kelia nuo 9 iki 18 proc. išaugęs savižudybių temos dažnumas skambinant į Vaikų liniją. Teatro darbuotojai taip pat susidūrė su pandemijos įtaka jų gyvenimams, sveikatai, asmeniniams ir karjeros planams. Teatro administracija, 2021 m. pabaigoje įvertinusi padėtį ir išgirdusi prašymus dėl psichologo poreikio, 2022 m. nusprendė prioritetą skirti teatro darbuotojų emocinei savijautai ir psichikos sveikatai gerinti. Šiuo klausimu pradėjome bendradarbiauti su Vilniaus visuomenės sveikatos biuru Vilnius sveikiau. Noriu pristatyti keletą startuojančių projektų, skirtų darbuotojų psichologinei būsenai stiprinti.

Maria Kochetkova ir Artemiy Pyzhov po Don Kichoto

Sausio 29 d. balete Don Kichotas šoko svečiai – Maria Kochetkova (Marija Kočetkova) ir Artemiy Pyzhov (Artemij Pyžov). M. Kochetkova, 2002 m. laimėjusi prestižinį baleto konkursą Lozanoje, šoko Anglijos Karališkojo ir nacionalinio baletų trupėse, buvo San Francisko baleto ir Niujorko Amerikos baleto teatro solistė, šoko Maskvos didžiajame, Romos Operoje, Tokijo balete, Suomijos nacionalinio baleto trupėje, pasirodydavo kaip Norvegijos nacionalinio baleto kviestinė solistė. Visgi 2018 m., siekdama tobulėti toliau, šokėja pasirinko laisvos, po pasaulio teatrus keliaujančios artistės kelią. A. Pyzhov yra Slovakijos nacionalinio teatro Bratislavoje vedantysis solistas. l

siekdamas nutolinti stresą ar sudaryti palankesnes sąlygas jam mažinti.“ l „Labai patiko seminaras, ypač kad buvo ir praktinė dalis. Iš tų kelių minučių praktikos gauni labai daug informacijos apie save.“ l „Labai ačiū už šeštadienio mokymus. Smagu, kad tokia galimybė atsirado teatre. Labai norėčiau sulaukti tęsinio, nes šioje srityje, manau, slypi neišsemiami klodai. Norėtųsi išbandyti ir kitą lektorių, kad galėčiau palyginti, kuris labiau patiko.“ l „Man labiausiai patiko mankšta. Kartais sveika ištestuoti savo senstantį kūną.“

Bendradarbiavimas su Vilniaus visuomenės sveikatos biuru Vilnius sveikiau siekiant stiprinti darbuotojų psichikos sveikatą bus tęsiamas ir 2022 m. Planuojami psichikos sveikatos raštingumo mokymai, psichikos sveikatos stiprinimo programa ir kitos veiklos. Sausio 25 d. nuotoliniame susitikime Sąmoningumo ugdymas (kai bus skaitomas šis Laikraščio numeris, tai jau tikriausiai bus įvykę) P. Rakštikas pristatė nuostabią galimybę emocinei sveikatai pažinti ir stiprinti – 8 savaičių seminarų programą. Joje dalyvaus dvi grupės po 17 laimingųjų, pasirinkusių savęs pažinimo kelią. Sausio mėn. kartu su partneriu ID Consulting ir akademiniu tyrėju doc. dr. Tomu Butvilu pradėjome teatro mikroklimato tyrimą. Jo rezultatus paskelbsime artimiausiu metu, bet svarbiausia – tyrimas atsakys į klausimus, kaip sukurti geresnį emocinį foną. Nuo sausio pabaigos visiems teatro darbuotojams suteikiama galimybė kreiptis į emocinės sveikatos profesionalus. Pasirašyta sutartis su vaizdo konsultacijų platforma Visi psichologai. Darbuotojas, prisijungęs prie nuorodos su įmonės slaptažodžiu, gali pasirinkti specialistą (psichologą ar psichoterapeutą) ir gauti nuotolinę konsultaciją. Prireikus konsulta-

PIrmųjų streso valdymo mokymų dalyviai

2021 m. gruodžio 18 d. (šeštadienį) įvyko pirmasis renginys – 6 val. streso valdymo mokymai 14 asmenų grupei. Juos vedė vienas pirmųjų Lietuvoje dėmesingo įsisąmoninimo (mindfulness) mokytojų psichologas Paulius Rakštikas. Mokymuose kalbėta apie moksliškai pagrįstus būdus, kuriuos nuosekliai ir reguliariai praktikuojant gerėja savijauta, atmintis, patiriama mažiau streso, o mąstymas tampa aiškesnis ir sklandesnis. Mokymų klausytojai buvo ir aktyvūs jų dalyviai: 45 minutes jie mankštinosi, atliko įdomias užduotis (klausėsi arbatos ir pan.). Tokie renginiai skatina ir komandinę dvasią, nes mokymuose dalyvavo įvairių padalinių darbuotojai, kai kuriems tai buvo galimybė susipažinti vieniems su kitais. Keletas darbuotojų prisipažino pirmą kartą teatre prisijungę prie panašių mokymų. Štai kelių dalyvių mintys: „Šeštadienį praleidau ne tik gerai, bet ir naudingai.“ „Buvo sunku išjungti savyje ekspertą ir tapti naujoku, todėl bandysiu šį dalyką kuo dažniau taikyti gyvenime

l l

cija gali būti ir ne viena. Naudojantis šia platforma, užtikrinamas anonimiškumas. Mokėdamas už šią paslaugą, teatras matys tik prisijungimų skaičių ir konsultacijų trukmę. Kviečiu naudotis. Ir tai tik pradžia: domimės pasaulinėmis tendencijomis ir galvojame, kuo dar galėtume padėti kolektyvui. Noriu pasidžiaugti ir dar viena iniciatyva. Siekiant visiems užtikrinti lygias galimybes ir išvengti diskriminacijos įvairiais pagrindais, sudaryta teatro Diskriminacijos prevencijos ir lygių galimybių užtikrinimo darbo grupė. Apie jos planus ir darbus – kituose Laikraščio numeriuose. Stengsimės būti svarbūs ir įdomūs. Sausio 18 d. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos mokymai padalinių vadovams ir profesinės sąjungos atstovams nustebino – jie buvo interaktyvūs, reikalingi, įdomūs ir nenuobodūs. Tad niekada neturėkime išankstinių nuostatų! Inga Navickienė, generalinio direktoriaus pavaduotoja, Žmogiškųjų išteklių ir bendrųjų reikalų departamento vadovė

8 PASKUTINIS PUSLAPIS

LAIKRAŠTIS

2022 m. sausis Nr. 9

PROFSĄJUNGOS DARBAI

Profsąjunga švenčia gimtadienį ir DIRBA toliau Henrikas Trabutis

Imkite ir skaitykite. Teatro bibliotekėlė

ernai balandžio mėn. Laikraščio numeryje spausdinome Henriko Trabučio laišką su pasiūlymu keistis knygomis: „Perskaitei – atnešk ir pasidalink, apsikeisk ir skaityk. Siūlau ir teatre surasti vietą tokiai lentynai, kur teatro darbuotojai galėtų atnešti ir palikti jau perskaitytas knygas, kurios pradžiugintų ir kitus, jų dar neskaičiusius.“ Puikus sumanymas, juk daug kur – įstaigose, knygų nameliuose – ši idėja sklandžiai gyvuoja. Tad kodėl negalėtume ja džiaugtis ir teatre? Ir štai pagaliau turime puikią spintą su lentynomis knygoms. Ji yra prie praėjimo į medicinos punktą, šalia tarnybiniovyriausybinio įėjimo. Idėja paprasta: kiekvienas namie turime perskaitytų patikusių, įdomių knygų, kurias vargu ar atsiversime dar kartą. Nepalikime jų dulkėti lentynose, atneškime į teatrą, tegu jos džiugina ir kitus. Teatro bibliotekėlės lentynoje palikę savąsias, pasirinkite jums patikusią neskaitytą knygą ir, ir – prašom!, neškitės. Imkite ir skaitykite! Perskaitę atneškite atgal, ja pasidžiaugs dar ne vienas kolega. „Negaliu suprasti, kaip galima išmesti knygą... Antra vertus, kur jas dėti, jų tiek prisikaupia kiekvienuose namuose... Tad labai džiaugiuosi šia galimybe dalytis, galimybe skaityti naujas knygas ir suteikti tokią galimybę kitiems“, – sako H. Trabutis, į lentyną sudėjęs pirmąsias knygas. Taigi teatro bibliotekėlė jau veikia!

SVEIKINAME SVEIKINAME VISUS, SAUSĮ ŠVENČIANČIUS GIMTADIENĮ!

LNOBT profesinei sąjungai – 32 metai. Organizacijai, kuri niekada negyvena ramiai ir atsipalaidavusi, tai nuostabą keliantis skaičius. Išgyvenome ir nuosmukių, ir pakilimų, bet išlikome stiprūs jūsų, šios sąjungos narių, dėka. Ačiū visiems – ir neseniai prisijungusiems, ir kartu esantiems jau daugiau nei 30 metų. Kažkada su teatro traumatologu a. a. R. Broga guodėmės vienas kitam, kad į mūsų kabinetus žmonės su geromis naujienomis neateina. Bet viską atperka jausmas, kad kuo nors pagelbėjai ar bent kiek palengvinai naštą. 2021-ieji neabejotinai buvo vieni keisčiausių ir sunkiausių: pusę metų – karantinas, pusę – ekstremalioji situacija, daug sergančių darbuotojų, daug nežinomybės ir baimės dėl ateities. • Džiaugiamės, kad šiuo sudėtingu laikotarpiu pagelbėjome savo nariams – skyrėme jiems finansinę paramą susirgus COVID-19, taip pat sveikinome gimus vaikučiams ir jubiliejų progomis.

LNOBT profesinės sąjungos nariai Lukiškių kalėjime

• Ekstremalioji situacija neleido surengti tradicinių, visus mus džiuginusių pažintinių kelionių po Lietuvą. 2021 m. keliomis grupėmis vykome į naktinę ekskursiją po buvusį Lukiškių kalėjimą. Labai tikimės, kad šią vasarą pavyks suorganizuoti puikią pažintinę ekskursiją į dar nematytas Lietuvos vietas. • Norintiems mokytis anglų kalbos suradome puikius mokytojus ir kompensuojame internetinius kursus. • Įvertinę infliaciją, nuo 2022 m. sausio didiname išmokas profesinės sąjungos nariams: mirus artimajam – 150 €, mirus profesinės sąjungos nariui – 300 €, gimus vaikui – 150 €, susirgus sunkia COVID-19 forma (hospitalizacija) – 150 €. Linkime visiems kuo ramesnių, sveikesnių metų. BŪKIME KARTU! Judita Kalinauskienė, LNOBT profesinės sąjungos pirmininko pavaduotoja

| DARBO JUBILIEJŲ SAUSĮ ŠVENČIA 30 METŲ orkestro artistė RASA SMOLINSKYTĖ siuvimo skyriaus vadovė ONA BLAŽINSKIENĖ 25 METŲ orkestro artistas DONATAS KALINAUSKAS 20 METŲ operos solistas DAINIUS STUMBRAS Sveikiname ir dėkojame už ištikimybę teatrui!

Sausį teatre darbus pradėjo kompiuterinės technikos inžinierius PAULIUS MARMA, pakeitęs išėjusį LAURYNĄ MEŠKUTAVIČIŲ. Į baleto trupę atvyko naujas šokėjas iš Brazilijos JOAO PAULO WANDEGA JEZLER.

SKELBIMAI PARDUODU laisvai laikomų vištų kiaušinius. Vištos lesinamos pačių užaugintais grūdais ir daržovėmis, auginamos Varėnos raj. 10 vnt. kaina – 2 €. Tel. pasiteiravimui: Gintaras Guobužas +370 687 20423.

DIRBU privačiai masažuotoju. Esu baigęs specialias studijas, turiu visą reikiamą įrangą, galiu atvykti ir į namus. Kreiptis: baleto šokėjas Ignas Armalis, tel. +370 614 99524, arba el.paštu ignas.armalis@gmail.com

Teatras siūlo darbą ŠVIESOS OPERATORIUI (- EI ). Galbūt kažkas iš Tavo draugų norėtų tapti Tavo kolega? Informacija www.opera.lt/karjera

ATLIEKU smulkius remonto darbus, ATVEŽU IR SUMONTUOJU buitinę techniką ir baldus. Kreiptis tel. 8 640 18299 į Rimą Andrašiūną.

Laikraštį leidžia LNOBT Rinkodaros tarnyba Justina Ignatavičienė, vadovė Eglė Ulienė, redaktorė Birutė Černiauskienė, maketuotoja Danutė Ulčinskaitė, stilistė Martynas Aleksa, fotografas