2021 m. balandis
LAIKRAŠTIS LIETUVOS
MIELI KOLEGOS,
NACIONALINIO
OPEROS
IR
BALETO
T E AT R O
3
Nr.
MĖNRAŠTIS
štai ir trečias laikraščio numeris, o tai jau tradicija. Šįkart kalbame apie atvirumą – esu tikra, kad tai viena gražiausių žmogaus būties sąlygų. Atviras, laukiantis menininkų iš visų pasaulio kampelių, juos kviečiantis teatras... Taigi atvirumas – ir teatro būties sąlyga. Ačiū Personalo skyriui – pasirodo, teatre esu jau 25 metus. Visada, nuo pat vaikystės, norėjau čia būti, mano studijos buvo susijusios su Operos teatru, lankydavau spektaklius, stebėdavau artistų darbą, keletas jų buvo mano tėvų draugai. Teatras man nebuvo paslaptinga šventovė. Puikiai suvokiau, kad teatras – tai žmonės, sukuriantys jį savo darbu. Ir vis dėlto kas kartą po premjeros pagalvoju: bet juk tai stebuklas! Tos kelios naujos realybės valandos – lyg naujo pasaulio sukūrimas... Gal tuo žmogus ir panašus į savo Kūrėją? Atviras ir kuriantis. Laikraščio redaktorė Eglė Ulienė
KAS N AU J O TEATRE, VADOVE?
Teatras, ATVIRAS PASAULIUI, – toks šių metų moto G
yvename sunkiu ir nenuspėjamu laiku. Galima sakyti, beveik metus buvome suvaržyti. Todėl šiandien kaip niekada aktuali yra pasauliui atviro teatro alegorija. Kaip niekada norisi išeiti į pasaulį ir kviesti pasaulį pas save. Norisi matyti pasaulį, įvairius žmones, išgirsti idėjas ir dalytis tuo, kas per metus susikaupė, norisi išsakyti kaip iš gausybės rago užplūdusias menines mintis. Pasauliui atviro teatro idėja nereiškia, kad visi galimi norai, sumanymai bus patenkinti, visų menininkų kūrybinės mintys bus įgyvendintos, o kiekvieno darbuotojo visos galimos problemos – išspręstos. To norėtųsi, bet tai nerealu, nes riboti tiek ištekliai, tiek laikas. Man įvardytasis atvirumas visų pirma reiškia pagarbą vienų kitiems ir supratimą, kad esame skirtingi, todėl norą pakeisti kolegą aš keisčiau noru jį pažinti ir suprasti. Esame menininkai, esame tie, kuriems menas yra darbas. O būtent menas labiausiai atskleidžia mūsų vidaus pasaulį. Menas,
kūryba – labai sakralus veiksmas, sykiu labai atviras, bet ir paslaptingas. Žiūrovai mumyse ieško grožio, kūrybiškumo ugnies, ieško to, kas juos pakylėtų virš kasdienybės, virš buities. Mene labai svarbu asmenybės – įvairios, aistringos, neįprastos, įdomios, karštos, melancholiškos, keistos... Būtent asmenybės, jų vidaus ir išorės skirtumai bei darni šių skirtumų visuma daro mus gebančius kurti. Judant link pasauliui atviro teatro idėjos, norėčiau mums visiems, o ypač sau pačiam palinkėti stiprybės priimti vieniems kitus tokius, kokie esame. Kritiškumą keičiant pagalba, pyktį – atjauta, pavydą – meile, intrigą – klausimu. Sveikinu mus visus atsidarius teatrui. Sveikinu mus visus su pavasariu! Jonas Sakaluskas LNOBT generalinis direktorius
LAIKRAŠTIS
2 TEMA
2021 m. balandis Nr. 3
PASAULIS mūsų TEATRE N
ISPANIŠKŲ NUOTAIKŲ MOZAIKA
esunku atspėti, kad labiausiai daugiatautis yra teatro baleto trupės kolektyvas. Pasak baleto direktorės Rūtos Butvilienės, iš 58 trupės šokėjų (skaičiuojant be šiuo metu motinystės atostogose esančių balerinų) 17 yra užsienio valstybių piliečiai. „Kai prieš dešimtmetį pradėjau vadovauti teatro baleto trupei, joje, be Lietuvos šokėjų, radau porą japonų ir kelis iš postsovietinių valstybių atvykusius artistus. Tad galiu tvirtinti, kad per šį laiką trupė tautiniu požiūriu tapo gerokai margesnė. Ypač sparčiai situacija pradėjo keistis, kai 2012 m. pradėjome rengti tarptautines peržiūras teatro trupėje šokti norintiems artistams. Kasmet sulaukdavome maždaug 200 kandidatų paraiškų, iš jų kartu su tuometiniu LNOBT baleto meno vadovu Krzysztofu Pastoru atvykti į Vilnių pakviesdavome maždaug pusę šimto preliminariai atrinktų artistų. Tačiau Vilniuje jų pasirodydavo mažiau, nes per kelis iki peržiūros prabėgančius mėnesius dalis kandidatų gaudavo darbą kituose teatruose”, – pasakoja R. Butvilienė.
Visi puikiai žinome, kad teatro koridoriuose skamba ne vien lietuvių kalba. Bet ar žinojote, jog šiuo metu LNOBT darbuojasi net dvylikos užsienio šalių piliečiai? Jų asmens dokumentuose nurodyta Baltarusijos, Estijos, Ispanijos, Italijos, Japonijos, Jungtinės Karalystės, Nyderlandų, Prancūzijos, Rusijos, Slovakijos, Ukrainos arba Vengrijos pilietybė.
Atėjo laikas pasidomėti, ką apie savo patirtis Lietuvoje kalba patys LNOBT baleto trupės užsieniečiai. Pirmosioms žodį suteikime balerinoms iš saulėtosios Ispanijos, kurios atstovų gretos mūsų trupėje, kaip minėjo direktorė, vienos iš gausesnių. „Pagrindinė priežastis, kodėl atvykau čia – ta, kad mano vaikinas Sandro Lalaguna jau šoko šioje trupėje. Pažinojau ir kelis kitus čia dirbusius ispanų kilmės artistus. Man patiko repertuaras, sudarytas iš klasikinių ir neoklasikinių spektaklių, taip pat optimalus trupės dydis. Pastebėjau, kad atvykusieji iš užsienio dažnai jaučiasi atskirti, net nežinau kodėl, nes visi draugiški, šokant scenoje jaučiama vienybė ir atsidavimas bendram tikslui. Ta sklindanti energija yra stulbinanti ir įkvepianti! Ir vis dėlto buvo gana sunku. Ne tik dėl kalbos barjero, bet ir dėl kultūrinių skirtumų. Nors visi esame europiečiai, kartais jaučiuosi nepritampanti prie daugumos“, – atvirauja šeštąjį teatro sezoną Vilniuje bebaigianti MEL BOMBARDO.
KODĖL BALETAS NEMĖGSTA „TURISTŲ“
ATVILIOJA GERI KOLEGŲ ATSILIEPIMAI
Kokiais kriterijais remiantis atrenkami pretendentai? Pirmiausiai įvertinama, kokių artistų tais metais labiausiai stinga LNOBT trupei. Čia turi reikšmės ir kandidatų fiziniai duomenys, ir profesinės savybės, pavyzdžiui, puiki kūno koordinacija. Kreipiamas dėmesys ir į gyvenimo aprašymą, tačiau trumpoje baleto artisto karjeroje didesnė scenos patirtis nebūtinai laikoma privalumu. R. Butvilienė neslepia, kad ypač atsargiai vertinama dažnai trupes kaitaliojančių ir nė vienoje iš jų ilgėliau neužsibūnančių artistų motyvacija: tokiems gali nepadėti nei žymių baleto mokyklų diplomai, nei garsių teatrų pavadinimai biografijose.
Kokius argumentus trupės vadovai randa užsienio šokėjų motyvaciniuose laiškuose? Dažniausiai minima noro dirbti Lietuvoje priežastis – LNOBT baleto repertuaras, leidžiantis tobulėti tiek klasikiniuose, tiek šiuolaikinės choreografijos pastatymuose. Kiti mini turintys čia jau šokančių draugų ar tos pačios baleto mokyklos absolventų, iš kurių apie Lietuvos nacionalinę trupę girdi gerus atsiliepimus.
„Tikimės, kad į trupę atvykstantys artistai čia šoks ne vienerius metus: juk pirmasis sezonas naujame teatre paprastai skiriamas vien susipažinimui su jame rodomais pastatymais. Naujų atlikėjų įvedimui mūsų pedagogai skiria daug laiko ir pastangų, ir jei po metų ar dvejų artistas mus palieka, visą darbą tenka pradėti iš naujo. Todėl mieliau renkamės ką tik baleto mokyklą baigusį diplomantą, nei daug teatrų apvažiavusį šokėją“, – atskleidžia R. Butvilienė. Dažniau į trupę priimami ES valstybių pilietybę turintys artistai, nes gauti leidimus įdarbinti „trečiųjų šalių“ piliečius teatrui sudėtingiau. Tačiau Lietuvos darbo rinka tampa vis atviresnė pasauliui, o tuo pačiu ir Migracijos departamento reikalavimai įdarbinant užsieniečius tampa lengviau įveikiami. Jau nebebūna tokių absurdiškų situacijų kaip anksčiau, kai įpusėjus teatro sezonui šokėjas privalėdavo trumpam nuskristi į savo gimtąją Japoniją vien tam, kad sugrįžęs galėtų toliau legaliai šokti LNOBT spektakliuose.
„Ne visiems pageidaujantiems pavyksta prie mūsų trupės prisijungti iš pirmo karto: būna ir atkaklių, savo sėkmę bandančių keletą metų iš eilės. Kurį laiką mes buvome itin populiarūs ispaniškai kalbančiose šalyse. Neneigsiu: tam galėjo turėti įtakos tai, kad aš pati kalbu ispaniškai, todėl iš ten atvykstantys šokėjai mažiau bijodavo kalbos barjero“, – pripažįsta R. Butvilienė. Patirtis rodo, kad daugiau sezonų LNOBT šokantys užsieniečiai ne tik pamilsta Vilnių, bet ir išmoksta lietuvių kalbą, nors jų darbui teatre tai nėra būtina. Puikus pavyzdys – prieš porą metų profesionalaus šokėjo karjerą baigęs Davidas Isaacas Evansas, kuris lietuviškai kalbėjo taip laisvai, kad ne visi vietiniai suprasdavo besišnekučiuojantys su britu. „Ir dabar, kai ryte ateinu į teatrą, užsieniečiai su manimi sveikinasi „labas rytas“. Puikiai lietuviškai kalba japonė balerina Haruka Ohno. Valstybinės kalbos mokėjimo egzaminą išlaikė ir kitos dvi trupės vedančiosios solistės – rusė Anastasija Čumakova ir ukrainietė Olesia Šaitanova. O trupės primarijus baltarusis Genadijus Žukovskis jau įvaldė lietuvių kalbą tiek, kad dėsto duetinį šokį Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos moksleiviams“, – pasakoja R. Butvilienė.
Mel Bombardo, Stebuklingas mandarinas
2021 m. balandis Nr. 3
LAIKRAŠTIS
TEMA 3
VILNIUS PATEISINO PRANCŪZŲ VILTIS
Tiek pat metų trupėje šokančiai ir vis dažniau pagrindinius vaidmenis scenoje atliekančiai GOHAR MKRTCHYAN mūsų teatras taipogi tapo profesionalios karjeros starto vieta: „Tai pirma ir vienintelė įstaiga, kurioje dirbau. Mano buvusi bendraklasė tuo metu jau šoko šioje trupėje, todėl iš jos girdėdavau labai gražių atsiliepimų apie LNOBT. Atrankoje turėjau galimybę pamatyti, kaip trupė dirba, ir šis teatras mane pakerėjo. Nuo pirmos akimirkos jaučiuosi maloniai priimta, mano patirtis čia labai teigiama. Aš šoku išsvajotus vaidmenis ir kiekvieną dieną mokausi, kad būčiau geriausia, kokia galiu tapti, šokėja. Nuostabiausia tai, kad mano darbas yra mano aistra ir iš to galiu pragyventi. Sunkiausia – traumos ir kalbos barjeras, bet ilgainiui jis darosi vis mažesnis.“
Persikelkime Ispanijos kaimynų – Prancūzijos atstovų stovyklon. Balerina CHARLOTTE LEJEUNE LNOBT trupėje baigia jau septintą teatro sezoną: „Niekada nebūčiau įsivaizdavusi, kad dirbsiu čia taip ilgai, – kaip greitai bėga laikas! Vilnius tapo mano namais. Baigusi mokyklą, dvejus metus dirbau Brno nacionaliniame teatre, kur gavau vaidmenį K. Pastoro pastatyme Dangerous Liaisons. Man labai patiko jo choreografinis stilius. Sužinojusi, kad K. Pastoras vadovauja LNOBT baleto trupei, nutariau nusiųsti CV ir dalyvauti atrankoje. Jau tada šiek tiek žinojau apie Vilnių, nes 2012 m. su Paryžiaus konservatorijos studentais viešėjome Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Labiausiai mane čia traukė repertuaras, kuriame daug įvairių spektaklių – nuo klasikinių iki neoklasikinių. Tuo tarpu daugelyje pasaulio teatrų rodomi 4–5 skirtingi spektakliai per sezoną. Žmonės labai draugiški, nėra rūšiavimo pagal pareigas, kokį jaučiau trupėse, kuriose dirbau anksčiau. LNOBT nesijaučiu blogai būdama užsienietė. Galbūt iš pradžių buvo savotiškas iššūkis, kad repeticijos ar susirinkimai vykdavo lietuvių kalba, bet pedagogų, šokėjų ir personalo anglų kalba tobulėja, o ir aš pati dabar lietuviškai suprantu daug daugiau. Būtų puiku, jei teatras pasiūlytų lietuvių kalbos kursus darbuotojams iš užsienio.“
Dar vienas trupės prancūzas ANATOLE‘IS BLAINEAU LNOBT taipogi pasirinko dėl repertuaro: „Čia daug klasikinių baleto spektaklių, kasmet daug naujų pastatymų. Po dvejų darbo metų galiu tvirtai pasakyti, kad tai tinkama vieta tobulėti. Įgudau ruošti premjerinius spektaklius, kas labai skiriasi nuo įprasto, ne pirmą kartą rodomo spektaklio repeticijų. Įgijau daug sceninio darbo patirties. Trupėje jaučiuosi labai gerai, tik kartais būna sunkumų dėl kalbos. Na, o neigiama darbo pusė – norėčiau tobulinti kuriamus vaidmenis, bet tai sudėtinga, kai spektakliai taip retai rodomi.“
BRITAI MĖGAUJASI TEATRO ATMOSFERA
Kitapus Lamanšo užaugęs britas BENJAMINAS THOMAS DAVIS Vilniuje gyvena trečius metus: „Buvo ir nuosmukių, ir pakilimų, bet apskritai džiaugiuosi dirbdamas LNOBT. Šią trupę pasirinkau dėl repertuaro įvairovės. Labiausiai čia man patinka rami atmosfera, o labiausiai nepatinka – organizuotumo stoka. Užsieniečiai trupėje priimami šiltai, kolegų santykiai remiasi pasitikėjimu ir pagarba. Būdamas užsienietis jaučiuosi patogiai, nors yra ir neigiamas dalykas – nesuprantu jūsų kalbos. Bet kolegos lietuviai visada padeda, stengiasi išversti.“ Gohar Mkrtchyan ir Jeronimas Krivickas, Žizel
Julija Šumacherytė ir Charlotte Lejeune, Bajaderė
O štai MIRYAM ROCA CRUZ prie LNOBT trupės prisijungė visai neseniai, jau siaučiant COVID-19 pandemijai: „Patirtis kol kas yra labai gera. Atvykusi buvau maloniai nustebinta radusi stabilią ir sveiką darbo atmosferą. Teatras stengiasi kaip įmanydamas, kad turėtume galimybę tęsti savo darbą ir jaustis saugiai. Deja, šiuo metu sunku palaikyti artimus ryšius su kolegomis, nes nemažą laiko dalį Vilniuje praleidau karantinuodamasi arba dirbdama iš namų. LNOBT pasirinkau dėl puikios galimybės augti kaip profesionaliai šokėjai. Man patiko, kad teatras turi didelį repertuarą su skirtingų šokio stilių spektakliais. Šiek tiek liūdna, kad negaliu tęsti karjeros savo šalyje, bet su tuo tenka taikytis, jei esi ispanė ir nusprendi savo gyvenimą paskirti baletui...“
Ketvirtus metus Vilniuje gyvenantis VICTORAS COFFY čia atvyko baigęs Paryžiaus konservatoriją: „Paskutiniais mokymosi baleto mokykloje metais ieškojau profesionalios trupės, kurioje galėčiau pradėti savo karjerą. Baleto pasaulis pilnas konkurencijos ir gauti kontraktą garsiuose teatruose sunku. Norėjau patekti į nacionalinius teatrus, todėl vykau į atrankas daugelyje šalių. Į atranką Lietuvoje atvykau, nes jaunas ir naivus svajojau šokti klasikiniuose spektakliuose Korsaras ir Žizel su vaizdinga scenografija. Tačiau tuo pačiu metu norėjau turėti galimybę šokti ir kitokius, neoklasikinio stiliaus spektaklius. Ir Vilnius suteikė galimybę išsipildyti mano svajonei, o mano aistrai leido tapti darbu. Nuo pat pradžių dalyvauju spektakliuose, ruošiu vaidmenis premjerose, šokau LNOBT gastrolėse Europoje ir Kinijoje. Su visais kolegomis sutariu puikiai. Didžioji dauguma šokėjų puikiai susišneka anglų kalba ir stengiasi integruoti mane repeticijų ir baleto pamokų metu, nors kalbos barjeras visgi jaučiasi“.
Taip pačiais metais į LNOBT atvykusi šokėja JADE ISABELLA LONGLEY neliko nepastebėta: pernai britė teatre buvo pripažinta Metų baleto viltimi. „Mėgaujuosi darbu šioje trupėje! Pasirinkau LNOBT, nes pasisekė per atranką. Man patiko miestas ir teatro atmosfera, patiko, kad repertuarą sudaro klasikiniai ir neoklasikiniai spektakliai. Dievinu buvimą scenoje, laikotarpius, kai yra daug spektaklių, nes tada labiausiai atsiskleidžiu kaip asmenybė. Kai nėra spektaklių ir darbo mažai, man sunkiausia... Patinka, kad nėra baisios konkurencijos (arba aš tiesiog jos nejaučiu!). Visi nuoširdžiai padeda vieni kitiems ir džiaugiasi vieni kitų sėkme, palaiko sunkiais momentais. Trupėje visi labai svetingi užsieniečiams, nors kartais, žinoma, jaučiuosi pasimetusi, kai nesuprasdama kalbos nežinau, kas vyksta...“
LAIKRAŠTIS
4 TEMA
ITALAS, OPEROJE DAINAVĘS LIETUVIŠKAI
MATO POZITYVIUS POKYČIUS
Šokėjų pasisakymai dar kartą primena mums, teatro lietuviams, kad dėmesingumo atvykusiems iš užsienio kolegoms niekada nebus per daug. Ir ne tik tiems, kurie triūsia baleto salėse, nes kitataučių kolegų galime sutikti visuose LNOBT meno kolektyvuose.
LNOBT simfoniniame orkestre groja du užsienio valstybių piliečiai.Vienas jų – kontrabosininkas JURIJUS MARKARYANAS iš Ukrainos, prieš tai griežęs Vokietijos, Austrijos, Liuksemburgo, Prancūzijos orkestruose.
2020 m. vasarą italų-belgų tenoras MICKAEL SPADACCINI pagarsėjo ryžtu dainuoti lietuvių kalba atliekamoje operoje Lietuviai. „Galiu drąsiai teigti, kad mane ir Lietuvą sieja tikra meilės istorija! Ji prasidėjo prieš šešerius metus, kai paskutinę minutę teko pakeisti puikų solistą Kristianą Benediktą spektaklyje Karmen. Dainavau Don Chosė partiją, pasirodymas buvo labai sėkmingas. Nuo pat pirmos natos LNOBT scenoje pajutau stiprų ryšį su publika, muzikantais ir visais teatro darbuotojais“, – dėsto M. Spadaccini.
„Lietuvoje atsidūriau dėl dviejų priežasčių: viena vertus, pasikeitė mano paties gyvenimo prioritetai, kita vertus, taip susiklostė šeiminės aplinkybės. Nepaisant to, kad LNOBT orkestre esame tik du užsieniečiai, niekada dėl to nejaučiau jokios diskriminacijos ar išskirtinumo. Su kolegomis susiklostė šilti kolegiški santykiai. Turiu pripažinti, kad prasidėjus karantinui man buvo psichologiškai sudėtinga kurį laiką gyventi be muzikos, todėl labai džiaugiuosi, kad teatras atnaujino veiklą ir pagaliau numatyti pasirodymai ribotam žiūrovų skaičiui. LNOBT orkestre groju tik dvejus metus, tačiau matau nuostabius, pozityvius pokyčius: perkami nauji aukštos kokybės muzikos instrumentai, koncertmeisterių konkursas tiesiogiai transliuojamas ir vertinamas tarptautinės žiuri. Galbūt tai nėra išskirtiniai įvykiai, tačiau jie rodo, kad LNOBT žengia geriausių pasaulio teatrų praktikos keliu. Vienintelis dalykas, kurio man asmeniškai trūksta – tai simfoninės programos ir kamerinių ansamblių koncertai. Labai tikiuosi, kad teatre atsiras tokia tradicija“, – viliasi J. Markaryanas.
STEBINA PROFESIONALUMAS IR TVARKA
Viktorija Miškūnaitė ir Mickael Spadaccini, Manon
„Man regis, kultūrai ir muzikai lietuvių širdyse tenka
“
ypatinga vieta.
Pasak dainininko, kolegos tiek scenoje, tiek už jos ribų labai šiltai jį sutiko. Nuo to karto į Lietuvą tenoras sugrįždavo kasmet – dainuodavo Manon, Karmen ir kituose LNOBT spektakliuose. Nutiko dar kai kas svarbaus: Lietuvoje jis sutiko savo didžiąją gyvenimo meilę Liną... „Nuo tos akimirkos pasidarė visiškai aišku, kad turiu šioje šalyje likti. Aš tikiu likimu! Man regis, kultūrai ir muzikai lietuvių širdyse tenka ypatinga vieta. Jaučiuosi pagerbtas ir laimingas būdamas didžiulės LNOBT komandos nariu. Kolegos man labai draugiški, todėl teatre nesijaučiu žmogus iš pašalės. Tačiau iš pagarbos jiems ir savo naujiesiems namams nusprendžiau išmokti lietuvių kalbą – tris kartus per savaitę lankau pamokas,“ – . akcentuoja savo pastangas adaptuotis Lietuvoje M. Spadaccini
Teatre rastume ir tokių pavyzdžių, kai užsienietės damos Lietuvoje tampa meilės emigrantėmis. LNOBT choro artistė slovakė PETRA ZAHUMENSKA Vilniuje atsidūrė savo vyro, operos solisto Šarūno Šapalo dėka. „Čia atvykusi dalyvavau teatro choro artistų perklausoje ir esu labai dėkinga choro meno vadovui Česlovui Radžiūnui, kad mane priėmė dirbti į LNOBT. Kolektyvas labai gražiai mane priėmė – tiek kolegos dainininkai, tiek vadovai visada suteikdavo pagalbą, kai ji būdavo reikalinga, ypač iškilus kalbos barjerui. Mėgaujuosi savo darbu teatre – mane supa nuostabūs dirigentai, režisieriai, solistai. Taip pat maloniai stebina profesionalumas ir tvarka. Šiuo metu esu motinystės atostogose, bet labai laukiu sugrįžimo į darbą, nes nuoširdžiai pasiilgau dainavimo. Esu žmogus, kuriam patinka iššūkiai ir naujovės, todėl Lietuvoje jaučiuosi labai patogiai. Manau, šioje šalyje gyvena kultūringi, teatrą mylintys žmonės“, – negaili Lietuvai komplimentų chore dainuojanti slovakė.
SICILIJĄ IŠKEITĖ Į LIETUVĄ Pianistas, klavesinininkas ir vokalo pedagogas MILO LONGO save taipogi galėtų pavadinti meilės emigrantu. Į Lietuvą jį prieš penkerius metus atviliojo meilė gimtajame krašte – Sicilijoje sutiktai lietuvei muzikantei Monikai. „Taip prieš penkerius metus atsidūriau Klaipėdoje ir likau Lietuvoje – tai tarsi naujas, įdomus nuotykis. Pernai persikėliau į Vilnių, kuris man labai patinka: nuostabus jo senamiestis, kvapą gniaužiančios bažnyčios primena Italiją. Darbas LNOBT teikia daug džiaugsmo – tai svarbi institucija, kuriai vadovauja aktyvūs, dinamiški vadovai. Nesijaučiu šiame teatre kuo nors išskirtinis, nors, žinoma, tai, kad esu italas, padeda dirbti su itališkuoju repertuaru. Nuoširdžiai noriu pasidalinti savo sukaupta patirtimi su LNOBT atlikėjais. Čia gerokai įvairesnis teatro repertuaras, aprėpiantis tiek klasiką, tiek šiuolaikinę teatro kultūrą. Be to, ir darbas čia vyksta kitaip nei Italijoje. Ten dažniausiai nebūna nuolatinių solistų trupių: mes imamės naujo projekto, jį užbaigiame ir tada dairomės kito“, – pasakoja M. Longo.
2021 m. balandis Nr. 3
IŠLIKTŲ DRAUGIŠKI RYŠIAI
Žinoma, negalime nepaminėti ir užsienietiškų pavardžių LNOBT vadovų sąrašuose. Porą metų tokių buvo net dvi: jau minėtas K. Pastoras ir operos meno vadovas SESTO QUATRINI. Pernai K. Pastorą baleto meno vadovo poste pakeitus Martynui Rimeikiui, energingasis italų dirigentas liko vieninteliu užsieniečiu LNOBT vadovybėje. „Lietuvoje atsidūriau laimingo atsitiktinumo dėka – 2016 m. dirigavau soprano Kristine Opolais Baltijos šalių gastrolių koncertus, ir vienas iš jų vyko būtent Vilniuje. Renginys sulaukė didelės sėkmės, tad buvęs LNOBT generalinis direktorius pakvietė mane rengti naują Kapulečių ir Montekių pastatymą. Tai buvo nuostabus laikotarpis mano asmeniniame bei profesiniame gyvenime. Tokiu būdu prasidėjo mano ir Lietuvos meilės istorija. Pamilau Vilnių, norėčiau čia įsigyti nekilnojamojo turto. Tai miestas, turintis specifišką energiją – ji man labai patinka ir norėčiau jos patirti daugiau, nei leidžia mano itin užimtas darbų grafikas“, – teigia S. Quatrini. Operos meno vadovas akcentuoja, kad darbas Lietuvoje skiriasi nuo darbo kitose šalyse pirmiausiai tuo, kad Lietuva yra palyginti nedidelė šalis ir jos muzikinis pasaulis taip pat nedidelis – visi vieni kitus pažįsta, ir kartais kyla jausmas, kad dirbama tarsi vienoje šeimoje. Tai naudingas dalykas kalbant apie žmogiškuosius ryšius, tačiau darbo kokybė ir objektyvūs sprendimai nuo to kartais nukenčia. Neišvengiame ir kitų problemų, iš kurių pati didžiausia – darbuotojų atlyginimai, kuriuos sunku lyginti su Prancūzijos, Anglijos, Italijos, Vokietijos, Ispanijos ar Skandinavijos nacionalinių teatrų skiriamais atlyginimais. „Manau, kad norint tobulėti laikas būtų kelti visų darbuotojų algas ir didinti teatrui skiriamus resursus – pasiekę europinį atlyginimų vidurkį, užsienio profesionalams taptume gerokai patrauklesni. Visgi nuostabu, kad dauguma LNOBT darbuotojų priima iššūkį stengtis tapti lyderiaujančiu Šiaurės rytų Europos teatru, o tuo pačiu – ir dinamiškiausia, kibirkščiuojančia Europos realybe. Po Anos Bolenos pastatymo galiu drąsiai teigti, kad entuziastingai judame tinkama linkme. Faktas, kad esu italas, suteikia man tam tikrą pagarbos privilegiją, kai stoviu ant dirigento pakylos. Kita vertus, man, kaip operos meno vadovui, kartais nėra lengva išaiškinti savo mintis ir idėjas, nes esu kilęs iš visiškai kitokios kultūros. Bet visi labai stengiasi dirbti taip gerai, kaip tik gali, ir mes palaikome šiltus kolegiškus santykius. Man regis, su kai kuriais kolegomis pavyko užmegzti tokias tvirtas ir tikras draugystes, kurios tęstųsi netgi tuo atveju, jei palikčiau šį teatrą“, – tvirtina S. Quatrini. Renata Baltrušaitytė Laūra Karnavičiūtė Emilija Šumacherytė Eglė Ulienė
LAIKRAŠTIS
2021 m. balandis Nr. 3
VISADA TEATRAS 5
Kas sieja
stryką ir teptuką?
Š
ių metų sausį garbingo 80 metų jubiliejaus proga sveikinome buvusį altų grupės koncertmeisterį Valerijų Gratulevičių. Jei ne pandeminė situacija, mielai būtume pakvietę jį į teatrą susitikti spektaklyje. Ir turbūt Žizel. Juk simboliška – alto solo! Deja, nūdienos realijos lėmė, kad kolegą koncertmeisterį sveiki-
jų – tikrasis gamtovaizdis, perteiktas drobėje, kitos – jau mano spalvinė ir stilistinė interpretacija... Kai kurie paveiksluose sukurti gamtos vaizdai gimsta tiesiog galvoje ir fantazijose, tad net nežinau, ar jie realūs.“
nome telefonu. Kūrybos kelią teatre Valerijus pradėjo 1961-aisiais, dar būdamas pirmakursis studentas, ir tas kelias buvo tarsi variacijos. Vos pradėjusį dirbti perspektyvų altininką tais pačiais metais iš teatro į Filharmonijos orkestrą persiviliojo pats Balys Dvarionas. Po dvejų su puse metų maestro Rimas Geniušas parsiviliojo jį atgal. Deja, baigęs tuometinę Konservatoriją (J. Fledžinsko alto klasę), Valerijus „pagal paskyrimą“ buvo išsiųstas į Šiaulių muzikos technikumą, kuriame tada turėjo privalomai atidirbti trejus metus. Nors pedagoginis darbas sekėsi neblogai, tačiau likimą į tikrąją vagą vėl grąžino to paties R. Geniušo skambutis ir kvietimas grįžti į teatrą. Valerijaus paklaustas, nuo kada, R. Geniušas tąsyk atsakė: „Nuo šiandien.“ Detalė: į teatre tą vakarą vykusį Otelą Valerijus iš Šiaulių atskrido kukurūzniku. Tačiau atsiminimuose išlikęs ne vien skrydis, bet ir „maudynės“ to vakaro Otele. Nors spektaklis buvo keletą kartų grotas pirmaisiais darbo teatre metais, bet be repeticijos sėsti prie pulto po trejų metų pertraukos – didelis iššūkis. Didelis, bet pasiteisinęs. Po kelerių metų
leidžia Birštone. Toks posūkis leido lengviau susitaikyti su nauju gyvenimo laikotarpiu ir užgniaužti teatro ilgesį. Abu skendi veikloje ir neturi kada skųstis pensininkų dalia. Onutė – aktyvi Birštono bendruomenės ir Bočių choro narė, o Valerijų, jo paties žodžiais tariant, aplankė dar vienas „gyvenimo netikėtumas“. Išgirdęs apie Birštono meno mokykloje veikiančius suaugusiųjų kursus, jis nusprendė išbandyti save tapyboje. Sėkmė tapo didžiausiu netikėtumu tiek pačiam Valerijui, tiek visiems jį pažįstantiems. Valerijus prisipažįsta iki tol niekada nei bandęs piešti, nei manęs, kad tai sugeba. Tačiau šiandienos kasdienybė – ne altas ir natos, o drobė ir teptukas. „Kurį laiką dar pagrodavau, bet tapyba permušė teatro ilgesį, padėjo užsimiršti. Dabar jau nė dienos be teptuko nebūna, – sako Valerijus. – Nors išbandžiau ir kitas kryptis, net ir moderną (nusijuokia), o prieš keletą dienų baigiau ir Vilniaus senamiesčio fragmentą, vis dėlto peizažai mano širdžiai artimiausi. Kartais tapau gamtoje. Bene mieliausias man iš savų kūrinių yra Nemuno kilpa, kurio eskizą parsinešiau įkvėptas nuo Birštono piliakalnio (Vytauto kalno) atsiveriančio reginio. Yra keletas šio paveikslo versijų. Viena
Paklaustas, kaip jo tapybą veikia muzikinė patirtis ir ar mato ką nors bendra tarp stryko ir teptuko, Valerijus paralelių ilgai neieško. Atsakymas greitas ir aiškus: „Štrichas! Tapydamas visuomet tarsi groju. Kaip ir grojant, rankos, riešo, pirštų judesiai – lemtingi. Nuo jų priklauso potėpio ilgis, gylis, minkštumas, raiškumas, dinamika, akcentai. Aišku, ne mažiau svarbu, kas dedasi ir galvoje (juokiasi). Apskritai tapydamas kartais taip įsitraukiu, pradedu jausti tokią įtampą, užgniaužia kvapą, rodos, nebealsuoju, tarytum gročiau didžiausią solo. Ir, žiūrėk, netikėtai viskas taip greitai atslūgsta, atlėgsta... Tapant galvoje visuomet skamba muzika. Tiesa, gal dažniau simfoninė nei operų ar baletų... Spalvas visuomet lydi muzika. Galima sakyti, kad kartais galvoje skambanti muzika lemia spalvinius tonus, paveikslo nuotaiką...“ Valerijaus tapybą mėgsta ir parodų rengėjai. Jau surengtos autorinės parodos Birštono muziejuje, Kultūros centre, Meno mokykloje, Vilniuje, Lomžoje (Lenkija). Ne vienas paveikslas atsidūręs privačiose kolekcijose. Tačiau bene maloniausias prisiminimas – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos centriniuose rūmuose surengta Valerijaus tapybos paroda, kurios atidaryme skambėjo LMTA alto klasės studentų koncerto garsai. Ir vis dėlto ar nepasiilgsta Vilniaus? „Na, nebent kultūros, renginių, koncertų. Pastaruoju metu didžiausia koncertų salė man yra Mezzo kanalas, bet jau pasiilgau kažko kito – tikro skambesio, pasiilgau kolegų, pasišnekėjimo, pasiilgau Andriaus, Aliaus, Tomo, Genutės...“ Ir mes pasiilgom! Tad pakviesime Valerijų, kai tik vėl atsivers scenos uždanga. Ir pakviesime, matyt, į Žizel, kur ir vėl skambės alto solo. Artūras Alenskas
Valerijus tapo altų grupės koncertmeisteriu ir dirbo teatre iki 2006 m. Tiesa, dar buvo metas, kai pakviestas jis dirbo Varšuvos didžiojo teatro orkestre, bet trumpam sugrįžęs po 1988–1989 m. sezono sulaukė teatro vyriausiojo dirigento Jono Aleksos veto su galimybe rinktis: išvykti ir niekad nebegrįžti arba likti Vilniuje atsisakant kontrakto Varšuvoje. Valerijus pasirinko Vilnių ir teatrą, kuriame pradėjo kūrybos kelią. Ką veikia, kur ir kuo menininkas gyvena šiandien? Prisimindami Valerijų, mintyse turbūt iškart išvystame ir nuostabią buvusios choro artistės Onutės Gratulevičienės šypseną. Valerijus ir Onutė, atsisveikinę su teatru, nusprendė atsisveikinti ir su Vilniumi. Įsikūrę prie Nemuno vingio, jiedu gražiai ir kūrybiškai dienas
„Tapydamas visuomet tarsi groju. Kaip ir grojant, rankos, riešo,
“
pirštų judesiai – lemtingi.
LAIKRAŠTIS
6 PERSONALO LANGAS
2021 m. balandis Nr. 3
I vieta - Arūnas Bronušas
III vieta - Dainius Peseckas ir Linas Valickas
N
Rinkodaros tarnyba džiaugiasi nauja kolege – multimedijų dizainere Ana Andrianova! Man didelė garbė dirbti šiame teatre. Ir tai nėra formali frazė, tai nuoširdi tiesa. Seniai, vaikystėje, mano mama beveik kas savaitę pasiimdavo mane į teatro renginius. Ji buvo žurnalistė, todėl po spektaklio eidavome įrašinėti atlikėjų interviu. Žurnalistikoje tuomet buvau prasta pagalbininkė, bet užkulisiai, dekoracijų apžiūra ir nuoširdūs pokalbiai su teatro darbuotojais buvo mano stichija. Teatras man buvo portalas į tikrą pasaulį, nes, mano manymu, toks turėjo būti ir realus pasaulis – magiškas, užburiantis, gražus, su labai aiškiais gėrio ir blogio protagonistais. Prieš sugrįždama į teatrą (būtent taip įvardinčiau savo naujojo darbo teatre pradžią), dirbau mūsų gražiajame Vilniaus senamiestyje, Italų kultūros institute. Labai džiaugiuosi, kad šiais nelengvais kultūrai laikais galiu prisidėti prie kultūros gyvavimo, palaikymo ir sklaidos. Ir labai tikiuosi jau greitai pasimatyti su jumis visais teatre.
ors šiemet Teatro dienos negalėjome švęsti drauge,negalėjome sveikinti vieni kitų, bet, pasitelkę vaizduotę, šventėme fotografuodami. Teatro dienos proga buvo paskelbtas konkursas Kaip aš švenčiu Teatro dieną. Visi fotografavome ir balsavome. Ir štai, nugalėtojais tapo: I vieta – Arūnas Bronušas II vieta – Tomas Pavilionis III vietą pasidalino dvi nuotraukos – Rūtos Memėnienės ir Dainiaus Pesecko bei Lino Valicko.
Sveikiname! II vieta - Tomas Pavilionis
III vieta - Rūta Memėnienė
PROFSĄJUNGOS DARBAI
PAVASARIO DARBAI LNOBT profesinėje sąjungoje l Sudaryti darbuotojams tinkamas darbo sąlygas. Paskirstyti
esamas patalpas. Užtikrinti darbo sąlygas individualiam darbui. Įrengti poilsio zonas darbuotojams. l Teatro repertuarą formuoti taip, kad būtų maksimaliai naudojami etatiniai darbuotojai. Taip darbuotojai išlaikytų aukštą meistriškumo lygį, o teatras sutaupytų lėšų kviestinių atlikėjų honorarams. l Pirmąją ir antrąją spektaklių sudėtis laikyti lygiavertėmis, t. y. skirti vienodą repeticijų ir spektaklių skaičių. l Siekiant taupyti teatro lėšas, siūloma pasinaudoti Europos Sąjungos fondais, kelti energinį pastato efektyvumą diegiant išmaniąsias technologijas, tobulinti elektros, vandens ir šildymo sistemas.
l
Teatrą paliko viešųjų pirkimų teisininkė Kristina Miliauskaitė, vietoj jos laikinai dirbs teisininkė Edita Rimkutė. l
Nebedirba muzikos instrumentų derintojas Kęstutis Šleinys. l
Nuo balandžio mėn. Solistų skyriuje muzikos instrumentų derintoju dirba Domas Kurklietis.
l
Pavasarį gausu darbų ir gana neblogų pokyčių. Pavardysiu keletą iš jų: Nuo 2021 m. balandžio mėn. teatre nebedirba ilgametis Mechanikos skyriaus tekintojas Vladas Gruodis, dirbęs nuo 1973 m. rugsėjo 25 d. Apie buvusį kolegą kalba Įrengimų tarnybos Mechanikos skyriaus vadovas Gintautas Bagušinskas: Su Vladu teatre dirbome 41 metus. Jis buvo labai geras darbuotojas, savo reikalo profesionalas. Ką jam duosi, viską padarys, aukščiausia klasė. Labai gaila, kad Vladas išėjo, tokio darbuotojo, ko gero, jau nerasime. Pareigingas, niekada neatsakydavo, viską sugebėdavo. Būk sveikas, Vladai, džiaukis poilsiu!
1. Atnaujintos derybos Lietuvos Respublikos trišalėje taryboje dėl Nacionalinės kolektyvinės sutarties, kuri sprendžia biudžetinio sektoriaus darbuotojų pareiginės algos koeficientą ir profesinės sąjungos narių garantijas. 2.Teatro vadovų ir kolektyvų atstovų bendradarbiavimo sesijoje priimtas sprendimas atnaujinti teatro kolegijos veiklą. Kolegija turėtų rinktis reguliariai, joje būtų akcentuojami darbuotojų socialiniai klausimai ir jų sprendimo būdai. 3. Profesinės sąjungos komitetas pateikė šiuos siūlymus teatro 2020–2025 m. strategijos planui:
Balandžio 10 d. 55 metų jubiliejų paminėjo ilgametė profesinės sąjungos komiteto narė, operos solistė Inesa Linaburgytė. Profesinės sąjungos komiteto vardu reiškiame pagarbą gerb. Inesai už neblėstančią energiją, šimtaprocentinį atsidavimą savo kolektyvui ir teatro bendruomenei. Linkime stiprios sveikatos! l
Gegužės 3 d. baigsis 2020 metų gyventojų pajamų deklaravimas, tad kviečiame pervesti 0,6 proc. nuo savo jau išskaičiuotos pajamų mokesčio dalies! Kiekvienas jūsų euras bus skirtas ekskursijų organizavimui (gal pavyks šią vasarą!), anglų kalbos tobulinimosi kursams, kalėdinei vaikų šventei, paramai bėdos ištiktiems profesinės sąjungos nariams. Prašymą galima pateikti internetu iki gegužės 3 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos interneto svetainėje www.vmi.lt rasite tam skirtą prašymo formą FR 0512 v.04.
l Siekiant lyderiauti Šiaurės Europoje, pirmiausia siūloma išsi-
kelti siekį lyderiauti pagal darbo užmokesčio fondą. Tik galėdami siūlyti konkurencingą atlygį į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą pritrauksime aukšto lygio specialistų.
REKVIZITAI Paramos gavėjas – LNOBT profesinė sąjunga Įstaigos kodas 224462330
LAIKRAŠTIS
2021 m. balandis Nr. 3
PERSONALO LANGAS 7
M
ūsų scenoje ji dainavo nuo 1992 m., parengė per 30 mecosoprano vaidmenų. Po 2005 m. stažuotės Maskvos didžiajame teatre pas Makvalą Kasrašvili, vokalo autoritetų paskatinta, pradėjo dainuoti dramatinio soprano vaidmenis. Itin ryškus paskutinis Inesos teatre sukurtas vaidmuo – Bobulytė Sergejaus Prokofjevo operoje Lošėjas, už kurį ji buvo nominuota Auksinių scenos kryžių apdovanojimui. Visuose vaidmenyse solistė išsiskyrė skambiu balsu, artistiškumu, moterišku žavesiu. Sunku susitaikyti su likimo kartais mums krečiamais piktais pokštais... Bet juk Tu pati, miela Inesa, esi sakiusi: „Mano siela negali nedainuoti!“ Todėl tikime ir laukiame. Dainuosime! Eglė Ulienė
I
nesa Linaburgytė yra pavergusi žiūrovų širdis savo stipria asmenybe scenoje, savo tikrumu ir nuoširdžia tarnyste! Dar mokydamasis Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, dirbau teatre mimanso artistu. Tuo metu maestro Jonas Jurašas statė Aidą ir aš, stebėdamas Inesos kuriamą Amneris vaidmenį, supratau, kokios svarbos ir išskirtinumo menininkė ji yra ir kad Lietuvos operos padangėje įsižiebė labai ryški žvaigždė. Ne kartą ir man pačiam yra tekę dainuoti su Inesa ir patirti gaivališką šios menininkės energiją scenoje! Didžiausi jai linkėjimai ir sveikinimai! Edgaras Montvidas
Nuo balandžio mėn. teatre nebedirba operos solistė INESA LINABURGYTĖ
Amneris Aidoje, su Sergejumi Larinu
I
šgirdusi Inesos Linaburgytės vardą, visada prisimenu savo atėjimą į teatrą. Pirmas mūsų susitikimas buvo labai įspūdingas! Ji dainavo Preciozilą operoje Likimo galia, o aš, Operos studijos naujokė, dainavau stažuotojų grupėje už scenos. Kai ją išgirdau ir pamačiau, net sustingau… Kokia ji man pasirodė didinga: reto grožio mecosopranas, plastiška vaidyba ir ji pati tokia kerinti, graži. Savo pirmojo vaidmens, Amneris, mokiausi iš įrašo su ja ir buvau pakerėta scenos su smaugliu ant fortepijono. Po truputėlį kolegiškai suartėjome, nemažai laiko praleisdavome kartu, buvome artimos sielos – pasikalbėdavome ir apie vokalą, ir apie moteriškas smulkmenas. Daug vaidmenų sukurta šalia viena kitos – operoje Meilė ir kiti demonai, taip pat Kaukių baliuje, kur perėmiau jos Ulriką, o ji tuomet perėjo į soprano vaidmenis ir rengėsi dainuoti Ameliją. Dar Eugenijus Oneginas, Penki Merės stebuklai, Kandidas. Stebėjau ją, mokiausi iš jos. Tai neeilinė labai ryškių spalvų, plačios paletės asmenybė. Juk ji ir tapo, ir vaidina – tikra kūrėja. Man didelis džiaugsmas, kad turėjau tokią kolegę. Jovita Vaškevičiūtė
I
nesa Linaburgytė man pirmiausia asocijuojasi su išskirtine aistra operai, teatrui ir scenos menui visomis jo raiškos formomis. Ir tai užkrečianti aistra, nes atsidūręs scenoje šalia Inesos tiesiog negali likti abejingas ar ne toks aistringas. Nepriekaištingas vokalas, vaidyba, gebėjimas jausti partnerį, subtilus muzikalumas ir jautri siela – tai ir yra Inesa Linaburgytė, kurios vardas aukso raidėmis įrašytas į LNOBT istoriją ir visada bus sektinas pavyzdys šalia esantiems ir profesinio tobulumo siekiantiems. Vytautas Juozapaitis
Grafienė Pikų damoje
D Ulrika Kaukių baliuje
rauguže mano miela, tau abejingų nėra nei tarp draugų ar kolegų, nei tarp žiūrovų. Scenoje ir gyvenime esi ryški ir spalvinga kaip ir tavo tapomi paveikslai, nukabinę visas tavo buto sienas. Sklandančios galingos paukštės išskleistais sparnais ir žmonių figūros, tarytum siekiančios nepasiekiamo ir tobulo. Visko, ką tu darai, imiesi su begaliniu atsidavimu ir aistra. Myli taip, kad, rodos, labiau jau neįmanoma, nekenti taip pat karštai, bet ir atleidi su šiluma ir paprastumu. Kai 2004 m. šventėme tavo garbų Vytauto Didžiojo ordino Riterio kryžiaus apdovanojimą, tau žengiant per LNOBT Raudonąją fojė, Jonas Aleksa, su pasigėrėjimu tave stebėdamas, ištarė: „Eina tikra Riterė...“ Kovotoja už tiesą be taip visiems suprantamos diplomatijos, už kūrybą, už kūrėją, už meną. Sveikinu sukūrus jauniausią savo vaidmenį – Babulytę. Tu tobula. Jis brandus ir išglostytas. Sveikinu, drauguže mano miela, su praėjusiu gimtadieniu. Pasiilgau. Regina Šilinskaitė
Ortrūda Lohengrine
J
i apdovanota savito tembro, plataus diapazono, valingo skambesio balsu. Teatre kurti vaidmenys buvo Jos kūriniai. Brandinti, kruopščiai išanalizuoti, giliai ir prasmingai išgyventi. Atrodė, kad scenoje Ji režisuoja ir valdo spektaklį. Tai gali sau leisti tik stipri ir talentinga asmenybė. Tik... skaudu ir gaila, ar tai dar pasikartos?.. Mano atmintyje visuomet skambės: Teatro Primadona Inesa Linaburgytė. Martynas Staškus Hana Glavari Linksmojoje našlėje, su Laimonu Pautieniumi
Bobulytė Lošėjuje
8 PASKUTINIS PUSLAPIS
LAIKRAŠTIS
2021 m. balandis Nr. 3
Pasidalinkite informacija draugų ir pažįstamų tarpe, kad Energetikos skyrius ieško meistro (elektriko/ės).
SKIEPYKIMĖS!
Darbo pobūdis: Priskirtų elektros įrenginių, elektros tinklų, eksploatacija bei remontas. Reikalavimai: •Valstybinės kalbos mokėjimas. •Išsilavinimas: ne žemesnis kaip elektrotechnikos inžinerijos studijų krypčių aukštesnysis / aukštasis koleginis arba jam prilygintas išsilavinimas. •Patirtis: ne mažesnė kaip 3 metų panašaus darbo patirtis susijusi su elektros įrenginių eksploatacija. •Turėti elektrosaugos kvalifikaciją ne žemesnę, nei VK iki 1000V. •Pareigingumas, atsakingumas, savarankiškumas, žingeidumas. •Gebėjimas dirbti komandoje.
S
iekiant kuo greičiau suvaldyti visą pasaulį sukausčiusią koronaviruso sukeltą pandemiją, labai svarbu skiepytis nuo COVID-19 ligos. Vakcinos jau daugiau nei du šimtus metų yra saugi ir patikima priemonė nuo gyvybei pavojingų užkrečiamųjų ligų, pavyzdžiui, poliomielito ar raupų, kurių pasaulyje nebeliko. Skiepai pasaulyje padeda valdyti 28 užkrečiamąsias ligas. COVID-19 vakcinos ligos sukelti negali, nes jose nėra visaverčio viruso, tik jo dalys. Šios vakcinos skirtos imuninei sistemai paruošti, kitaip tariant, tam, kad susidarytų specifinis imuninis atsakas į koronavirusą, imuninė sistema pasiruoštų sunaikinti ligos sukėlėją. Skiepai labiausiai apsaugo nuo sunkios ligos eigos, grėsmės gyvybei ir reikšmingai prisideda prie visuomenės imuniteto šiam virusui. Kol dauguma žmonių nėra pasiskiepiję, privalome saugotis ir saugoti vieni kitus. Nors didžiausią komplikacijų riziką susirgę COVID-19 turi didelės rizikos grupėms priskiriami asmenys, pasitaiko, kad labai sunkiai serga, komplikacijų patiria ir šiai grupei nepriklausantieji. Be to, niekas negali nuspėti, kokia bus individuali kiekvieno žmogaus šios ligos eiga, gretutinių ar galbūt dar nediagnozuotų ligų įtaka jai.
Daugiau informacijos suteiks Energetikos skyriaus vadovas Vasilijus Prokofjevas, tel. 8 682 13210.
SVEIKINAME 25 metų darbo teatre jubiliejų balandžio 12 d. švenčia vyresn. redaktorė EGLĖ ULIENĖ
Sveikiname visus, balandį švenčiančius gimtadienį!
Sveikiname ir dėkojame už ištikimybę teatrui!
Su COVID-19 vakcinomis, kuriomis skiepijama Europos Sąjungoje, yra atlikti visų etapų ikiklinikiniai ir klinikiniai tyrimai. Nors šias viso pasaulio labai lauktas vakcinas mokslininkai sukūrė per rekordiškai trumpą laiką, registruojant jas naudoti ir platinti saugumui buvo nedaroma jokių nuolaidų. Svarbiausių pasaulinių vaistų kontrolės institucijų (ES – EVA, JAV – VMA, JK – VSPR ir kt.) išvados dėl šių vakcinų efektyvumo ir saugumo buvo vienareikšmės: jų nauda pasiskiepijusiesiems aiškiai viršija bet kokią žinomą riziką. Šios institucijos ir toliau tęsia saugumo stebėseną ir analizuoja net ypač retus nepageidaujamus reiškinius, kurie gali nutikti tik keliems žmonėms iš milijono. Visų trijų šiuo metu naudojamų vakcinų nuo COVID-19 galimi šalutiniai reiškiniai yra labai panašūs: skausmas injekcijos vietoje, nuovargis, galvos, raumenų skausmas, šaltkrėtis, karščiavimas, gali pykinti. Tai normali organizmo reakcija, rodanti, kad vakcina yra veiksminga, kuriamas imuninis atsakas. Trys šiuo metu Lietuvoje naudojamos vakcinos turi skirtingus rekomenduojamus laiko intervalus tarp dviejų dozių: „BioNTech“ ir „Pfizer“ sukurtos „Comirnaty“ vakcinos antrąja doze rekomenduojama skiepyti po 21 dienos, „Moderna“ – po 28 dienų, „AstraZeneca“, kurios pavadinimas pakeistas į „Vaxzevria“, – 12-ą savaitę nuo pirmojo skiepo (galimas 4–12 savaičių intervalas, bet labiausiai rekomenduojama 12 savaičių). Tačiau jau ir po pirmos vakcinos dozės rizika sirgti sunkia ligos forma reikšmingai sumažėja. Tad vienintelė reali galimybė išvengti sunkios ir neprognozuojamos COVID-19 ligos – skiepai. Austėja Pečeliūnienė, LNOBT gydytoja laringologė
SKELBIMAI DIRBU privačiai masažuotoju. Esu baigęs specialias studijas, turiu visą reikiamą įrangą, galiu atvykti ir į namus. Kreiptis: baleto šokėjas Ignas Armalis, tel. +370 614 99524, arba el.paštu ignas.armalis@gmail.com MIELI KOLEGOS, LĖLYTĖS – miela dovanėlė mažyliams. Norintys įsigyti skambinkite Nadeždai +370 602 97566
ATLIEKU smulkius remonto darbus. Kreiptis tel. 8 640 18299 į Rimą.
GAMINU 100% vilnos veltinio rankų darbo šlepetes (pagal užsakymą). Gali būti vyriškos, moteriškos, vaikiškos; su papuošimais ar be. Trumpos (kaip foto), ilgesnės (virš čiurnos), arba įsispiriamos (be kulno). Informacija tel. 8 699 36977
karantino metu daugiau skaitome, pastebėjau, kad daug kur tapo populiaru keistis knygomis su kitais. Perskaitei – atnešk ir pasidalink, apsikeisk ir skaityk. Siūlau ir teatre surasti vietą tokiai lentynai, kurioje teatro darbuotojai galėtų atnešti ir palikti jau perskaitytas knygas, jos nedulkėtų namie nebereikalingos, bet pradžiugintų ir kitus, jų dar neskaičiusius. Toks būtų mano pastebėjimas. Henrikas Trabutis
Laikraštį leidžia LNOBT Rinkodaros tarnyba Justina Ignatavičienė, vadovė Eglė Ulienė, redaktorė Birutė Černiauskienė, maketuotoja Danutė Ulčinskaitė, stilistė