

BALLET TRIPTYCH
LNOBT yra asociacijos Opera Europa narys
LNOBT is the member of the Opera Europa association
Vilnius, 2026
![]()


LNOBT yra asociacijos Opera Europa narys
LNOBT is the member of the Opera Europa association
Vilnius, 2026
Premjera | Premiere 2022 05 27
Vienaveiksmis baletas | One-act ballet
Choreografas | Choreography Wayne McGregor
Muzikos autorius | Music Max Richter
Scenografas | Set Design Julian Opie
Kostiumų dailininkas | Costume Design Moritz Junge
Šviesų dailininkė | Lighting Design Lucy Carter
Garso režisierius | Sound Design Chris Ekers
Choreografas statytojas | Staged by Neil Fleming Brown
Pagrindinis repetitorius | Principal Coaching Antoine Vereecken
Dizainerė statytoja | Design Associate Catherine Smith
Muzikos vadovas ir dirigentas | Music Director and Conductor Mārtiņš Ozoliņš
Dirigentas | Conductor Karolis Variakojis
Spektaklis sukurtas Karališkojo baleto užsakymu | Commissioned by the Royal Ballet
Pirmą kartą INFRA atliko Karališkojo baleto trupė Karališkajame operos teatre Londone 2008 m. lapkričio 13 d. INFRA was first performed by The Royal Ballet at the Royal Opera House, London, on 13 November 2008


Spektaklyje šoka | Dancers
Moterys | Women
Kristina Gudžiūnaitė
Marija Kastorina
Charlotte Lejeune
Gabriele Marčiukaitytė
Karolina Matačinaitė
Ugnė Milerytė
Haruka Ohno
Marine Pontarlier
Ieva Repšytė
Miryam Roca Cruz
Kotryna Rudych
Nora Straukaitė
Olesia Šaitanova
Julija Turkina
Vyrai | Men
Ignas Armalis
Ernest Barčaitis
Andrea Canei
Victor Coffy
Arata Yamamoto
Edvinas Jakonis
Joao Jezler
Aistis Kavaliauskas
Jonas Laucius
Reito Nashiki
Imanol Sastre
Dino Staković
Minia | Crowd
Julija Akelė, Julia Alonso, Urtė Bareišytė, Tėja Daujotaitė, Gabrielė Dukel, Viktorija Frik, Vasarė Grinevičiūtė, Barbora Gudavičiūtė, Aliaksandra Ivanova, Adriana Jakonytė, Saulė Jauniškytė, Agnė Juškaitė, Charlotte Lejeune, Smiltė Mazūraitė, Austėja Medekšaitė, Ugnė Milerytė, Vilija Montrimaitė, Imogen Moss, Miryam Roca Cruz, Kotryna Rudych, Beatrice Scifo, Darija Seliukaitė, Saulė Stanytė, Yeva Shportiuk, Vaida Šniurevičiūtė, Akvilė Šulcaitė, Brigita Švendravičiūtė, Julija Turkina, Sofia Villar
Minia | Crowd
Aiden Bazylinski, Mantas Daraškevičius, Lorenzo Epifani, Federiko Farina, Adrien Hohenberg, Kosei Yamatani, Aistis Kavaliauskas, Tomas Kratkovskis, Arnas Kunavičius, Ethan Mass, Reito Nashiki, Stanislav Semianiura, Robertas Vaištaras, Karolis Valčiukas
Kvartetas | Quartet
I smuikas | Violin
Bernardas Petrauskas
Algirdas Šochas
Ingrida Rupaitė
II smuikas | Violin
Linas Valickas
Simas Tankevičius
Ginta Kriščiūnaitė
Altas | Viola
Tomas Savickas
Karolis Rudokas
Gabrielė Zaneuskaitė
I violončelė | Cello
Rokas Vaitkevičius
Roma Jaraminaitė
Ignė Pikalavičiūtė
II violončelė | Cello
Povilas Jacunskas
Mykolas Rutkauskas
Lukas Abromaitis
Fortepijonas | Piano
Artur Shutov
Marija Grikevičiūtė
Lina Žutautaitė
Spektaklis Infra, kurio pavadinimas sietinas su lotyniška fraze vide infra (liet. žiūrėk žemiau), piešia gyvenimo, kurį slepia išorinis miesto sluoksnis, paveikslą. Tokiame judriame mieste kaip Londonas kasdien prasilenkia begalės nepažįstamų žmonių, nieko nežinančių apie tai, kas vyksta kitų gyvenime. Žmonių jausmai dažnai yra santūrūs, o tai reiškia, kad socialiai nepriimtini impulsai ar idealizuojami dalykai nesąmoningai virsta socialiai priimtinais veiksmais ar elgesiu. Wayne’as McGregoras yra sakęs, kad ši fiziologinių tyrimų idėja sutapo su jo stebėjimais 2005 m., kai per Londono transporto sistemoje savižudžių įvykdytus sprogdinimus žuvo 52 žmonės, o dar apie 770 buvo sužeisti.
Šis baletas neria gilyn ir nagrinėja intymiausias žmogiškumo paslaptis – tai jaudinantis asmeninių santykių pjūvis. Infra atskleidžia emocinę žmogiškumo pusę: šokėjai simbolizuoja pažeidžiamus žmones, sąžiningai atveriančius tuos savo asmenybės aspektus, kurie paprastai būna slepiami. Spektaklis nuplėšia paslapties skraistę nuo santykių ir visuomenės portretų.
Visus kūrinio aspektus McGregoras suvokia kaip choreografinių problemų se-
riją. Jis nagrinėja šviesų dizaino, scenografijos, muzikos ir šokėjų tarpusavio santykius. Jo nedomina tradicinė baleto hierarchija, kur pirmiau eina muzika ir tik po jos – choreografija. Kurdamas Infra, McGregoras eksperimentavo supriešindamas tradicinį baleto žodyną su kasdieniais judesiais – ėjimu, bėgimu, sėdėjimu. Choreografui buvo įdomu pasitelkti tradicinę baleto leksiką, o vėliau ja remiantis panaudoti atlikėjo kūną taip, kad judesys įgautų dar neregėtų spalvų. Anot jo, šiandieninių baleto šokėjų kūnai skiriasi nuo šokėjų kūnų prieš penkiasdešimt metų: dabar atlikėjai turi daugiau žinių apie maistą ir mitybą, geriau išmano kūno biomechaniką. Jie greičiau juda, smarkiau sukasi ir aukščiau šoka.
Infra pasaulis – tai britų menininko Juliano Opie sukurtas didžiulis, per visą sceną besidriekiantis šviesos diodų ekranas, atskleidžiantis hipnotišką vaikštančių figūrų tėkmę, ir prie šio ekrano šokantys dvylika šokėjų, kurių atliekamose miniatiūrose išryškėja esminiai gyvenimo ženklai. Tai ekrane judančių elektroninių figūrėlių srautas. Kiekviena jų vis kitokia, pasižyminti unikaliu fiziniu „parašu“, kurį iliustruoja laikysena, eisena, apranga ir
laikomi objektai. Šias figūras Opie sukūrė savo studijoje Londone stebėdamas žmones, bėgančius judančiu takeliu.
Viską sujungia elegiška kompozitoriaus
Maxo Richterio partitūra, kurioje melancholiškos styginių melodijos dera su elektronikos garsais. McGregorą ir Richterį įkvėpė 1922 m. sukurto Thomo Stearnso Elioto eilėraščio Prarasta žemė eilutės:
Neįtikimas miestas
Po rusvu žiemiškos aušros rūku, Žmonės plaukė Londono tiltu, jų buvo tiek daug, Nemaniau, kad mirtis suardė tiek daug.
Richteris teigia šia muzika siekęs išgauti kuo daugiau sodrumo ir intensyvumo su
kuo mažiau elementų. Jis sujungė daugybę įvairių garsų; vienas iš pavyzdžių –trumpųjų bangų radijo įrašų klipai. Radijui būdinga pasakoti istorijas, jo garsai atspindi tikrą gyvenimą. Įvairiose radijo stotyse vienu metu skamba daugybė istorijų ir balsų, bet jie nieko nenutuokia vienas apie kitą. Muzika sukurta taip, kad atkartotų ir praturtintų atskirų kūrinio scenų ar vinječių nuotaiką. Richteris atrinko ir išskyrė tam tikrus garsų aspektus ir elektroniniu būdu jais manipuliavo taip, kad sukurtų muzikinį gestą ir ritmą. Infra premjera įvyko 2008 m. ir buvo skirta Karališkojo baleto vadovei Monicai Mason – kaip tik tada ji šventė penkiasdešimties metų darbo su šia trupe jubiliejų.
Parengta pagal https://learning-platform.roh.org.uk/unit/infra
Infra, from the Latin “vide infra” meaning “see below”, presents a portrait of life beneath the surface of the city. In a busy city like London crowds of strangers pass each other every day without knowing anything about what is happening in each other’s lives. People’s feelings and emotions are often restrained, meaning socially unacceptable impulses or idealizations are unconsciously transformed into socially acceptable actions or behaviour. McGregor said that this idea for physiological research coincided with his observations during the London bombings in 2005 where 52 people were killed and more than 770 injured by suicide bombers on the London transport system.
The ballet delves beneath the surface to explore a series of human intimacies, presenting a moving meditation on human interactions. Infra explores the emotional aspects of humanity. The dancers represent people who reveal a normally hidden aspect of themselves in raw, vulnerable and honest ways. The piece uncovers a series of relationships and portraits of society.
McGregor approaches choreography by considering all aspects of the work as a series of choreographic problems. He looks at the lighting design, the set design, the music and the dancers, in relation to each other. He is not interested in the more traditional ballet hierarchy where the music starts and the choreography follows. When creating
Infra Wayne McGregor experimented with contrasting the traditional ballet vocabulary with everyday movements such as walking, running and sitting. He was also interested in using the traditional ballet language and then pushing and exploring the body to take the movement even further. He comments that dancers’ bodies today are different from ballet dancers’ bodies 50 years ago. Dancers today have more knowledge about food and nutrition and better understanding of the biomechanics of the body. They can move faster, turn more and jump higher.
With an LED screen created by British artist Julian Opie running the width of the stage revealing a mesmerising flow of walking figures, Infra features twelve dancers beneath the screen in a landscape of miniatures that expose the very signs of life. There is a flow of electronic walking figures that move across the screen. Each figure is different, with a unique physical signature, illustrated by their posture, the way they walk, what they are wearing and what they are holding. Opie designed the figures by observing a series of people walking on a treadmill at his studio in London.
Accompanying the work is composer Max Richter’s elegiac score, which mixes melancholy string melodies with electronic sounds. McGregor and Richter were inspired by some lines from the T.S. Eliot poem The Waste Land, published in 1922:
Unreal city,
Under the brown fog of a winter dawn, A crowd flowed over London Bridge, so many,
I had not thought death had undone so many.
When composing the music, Richter said he was looking for the maximum richness and intensity with the fewest elements. He collected a lot of found sounds, one example being clips of shortwave radio recordings. The radio sounds have a storytelling quality and suggest real life. In line with the theme
of the piece, there are lots of stories and voices happening at the same time on different radio stations, but they are unaware of each other. The music was composed to echo and enrich the mood of the different scenes / vignettes within the piece. Richter selected and isolated particular aspects of the found sounds and electronically manipulated them to create a musical gesture and rhythm.
Infra premiered in 2008 and was dedicated to the artistic director of The Royal Ballet Monica Mason in celebration of her 50th season with the company.
Text adapted from https://learning-platform.roh.org.uk/unit/infra
Remdamasis į gyvybe pulsuojantį Opie ekraną ir hipnotizuojančią Maxo muziką, pamėginau sukurti žmogaus intymumo seriją – prozišką, netobulą ir trapią. Šiame miniatiūrų kraštovaizdyje, kuris atspindi gyvenimo ženklus, fizinė empatija ir emocinės išvados išgelbsti prarastus scenoje rodomos populiacijos naratyvus. Infra tampa tiesiog pasakojimu apie žmones. Tuo metu (vykstant 2005 m. sprogdinimams. – Red.) Londoną užplūdo ypatingi jausmai. Smurto veiksmas, padaręs miestą pažeidžiamą, buvo išties ekstremalus, tad ir žmonės elgėsi labai įvairiai. Jie tapo kitokie nei paprastai. Dažniausiai visi esame labai užsiėmę, kur nors skubame, nekreipiame į aplinkinius dėmesio, esame susitelkę į savo poreikius. Tie sprogdinimai tarsi pradaužė Londono kiautą, žmonės pajuto empatiją ir ėmė rūpintis vieni kitais. Manau, tada pasijuto įdomi įtampa tarp to, koks miestas būna paprastai, ir šio ekstremalaus, visą būtį staiga pakeitusio įvykio. Norėjau sukurti kūrinį, padedantį įžvelgti, kas slypi po išoriniu miesto ar žmogaus sluoksniu.
Kai Wayne’as paprašė sukurti scenografiją naujam jo spektakliui, sėdėjau Karališkajame operos teatre ir pamėginau suvokti visumą: šokėjus, žiūrovus, pastatą. Įsivaizdavau, kad kėdžių eilės stovi ir ant scenos, virš šokėjų, – žmonės braunasi į savo vietas. Mūsų pokalbis prasidėjo tarsi nuo tuščio lapo. Nenorėjau kurti sceninės erdvės, kurioje šokėjai vaidintų istoriją, todėl užsibrėžiau sukurti paveikslą, kuris įtrauktų šokėjus į kompoziciją. Kilo mintis priderinti savo figūras prie Wayne’o šokėjų ir sukurti judrų kryžmišką vaizdą.
Dirbant su daug žmonių, atsiranda srauto elementas, o iš šio savo ruožtu susiformuoja atskiros srovės. Visada taip dirbti negalėčiau, bet šis projektas buvo puikus. Nustebino, koks jis produktyvus, net nepakilus uždangai arba – mūsų atveju – ekranui. Daug ko išmokau – atsirado naujų kūrybinių galimybių, Infra spektakliui sukūriau apie penkiolika paveikslų. Niekada anksčiau nesiekiau kurti foninio vaizdo, vingiuojančio už šokėjų, bet šiame procese, kurio iki galo neperpratau, Wayne’as man suteikė visokeriopą paramą – buvo garbė dirbti su tokiu aktyviu ir išradingu, o kartu atsipalaidavusiu ir atviru menininku.
Kurdamas spektaklio Infra kostiumus siekiau tarsi išversti Juliano baleto figūrų kalbą į kostiumo kalbą. Nors tai atrodo paprasta, iš tikrųjų taip niekada nebūna, nes šokėjų kūnams galioja savos proporcijų taisyklės. Kurdami prototipus išbandėme su šokėjais daugybę įvairių formų. Tada atrinkau geriausius variantus ir sukūriau kostiumus, derančius su Wayne’o choreografija ir spektaklio įvaizdžiu. Tai nuoseklus darbas su kolegomis ir šokėjais, išsirutuliojantis iš kartais individualaus ir migloto atspirties taško, bet visada pasibaigiantis stipria kostiumo idėja ir rezultatu, kurį regime scenoje.
Lucy Carter | šviesų dailininkė
Sunkiausia mano darbe – paaiškinti ir išplėtoti šviesų idėją nemėginant parodyti, papasakoti ar eksperimentuoti. Tai labai racionalus procesas, ir čia nepaprastai svarbus kūrybinės grupės narių dialogas. Kuo daugiau diskutuojame ir kalbamės apie būsimą darbą prieš ateidami į teatrą, tuo geriau: pradėjus įgyvendinti kūrybinį sumanymą, instinktyviai pasirinktos idėjos yra įterpiamos į kūrinio temas.
Savo šviesų dizaino projektus formuoju iš visos kūrybinės grupės tyrimų ir diskusijų. Tokiu atveju visada galima išbandyti papildomas šviesų idėjas ir koncepcijas, jeigu nepavyksta tai, kas buvo sumanyta. Kūrybos procese labai svarbu būti lankstiems ir reaguoti.
Parengta pagal https://learning-platform.roh.org.uk/unit/infra
Literally below the life-affirming Opie screen and beneath the haunting surface of Max’s music, I have attempted to create a series of human intimacies, bared from under the skin – prosaic, imperfect and fragile. In this landscape of miniatures that expose the very signs of life, physical empathies and emotional inferences rescue the lost narratives of the population on stage. Infra has become simply about people.
London had a very particular feeling at that time (the 2005 bombings – ed.). It was exposed in a really extreme way to an act of violence and people behaved very differently. There was a different type of humanity in the city that you don’t normally see. We are all so busy usually, getting to where we are going, ignoring all the other people that are around us and being very focussed on our needs. Those bombings in London actually broke open the city and people really genuinely did have an empathy and a feeling and a care for one another and I thought that was a really interesting tension, the tension of what cities are normally like and then this extreme event that happened and then what they what they become. I wanted to create a piece that saw below the surface of a city or below the surface of an individual person...
When Wayne asked me to come up with a stage set I sat in the Royal Opera House and tried to envisage the entirety, dancers, audience, building. I imagined the rows of seating continuing onto the stage – the people pushing to get to their seats –continuing above the dancers. The conversation began with a pretty blank canvas. I did not want to make a scene within which the dancers acted out a story but rather I wanted to create a picture that included the dancers within the composition. I thought my figures could combine with Wayne’s dancers to create a moving, crisscrossing, combining dynamic picture.
Working with so many people there is an element of flow, a flow that makes its own currents. I could not work like that all the time but it was a good project. The surprise was how productive it was, even before the curtain went up – or the screen in our case. I learnt a lot – saw new possibilities in my own work, made some 15 related paintings. I never wanted to make a background to slide behind the dancers, and through a process that I don’t fully understand I feel Wayne drew from me a much more full collaboration – it was an honour to work with such a dynamic and inventive yet relaxed and straightforward artist.
My work for the Infra principal costumes was very much a translation of Julian’s icontype figures into a ballet costume. This sounds straightforward but actually never is, because all dancers and human bodies pretty much have their own rules of proportion in costume terms… By developing prototypes we fitted and tested lots of different shapes on the dancers. I then narrowed these down and designed the costumes that proved right for Wayne’s choreography and the overall look of the show. It’s a step-by-step processes working alongside all collaborators and the dancers, developing and designing from sometimes an individual and ambiguous starting point but always ending with a strong costume idea and product that you see on stage.
It is the most difficult part of the job – explaining and developing lighting ideas with no way to “show and tell” or experiment. It is very cerebral, and the dialogue between the collaborators is extremely important. The more you discuss and exchange thoughts and ideas on the work before you go into the theatre the better because, then as you make your choices and begin your journey in the theatre, the more your instinctual choices will be embedded in and inherent to the ideas and themes of the piece. I form my lighting designs from mutual research and discussions with the collaborative team. That way there are always other ideas and lighting concepts to try when something doesn’t work in the moment. It’s very much about flexibility and responsiveness.
Text adapted from https://learning-platform.roh.org.uk/unit/infra
Wayne McGregor | choreografas
Wayne’as McGregoras (g. 1970 m.) –daugybę apdovanojimų pelnęs britų choreografas ir režisierius, tarptautiniu mastu žinomas savo stulbinamomis naujovėmis, kurios leidžia visiškai naujai apibrėžti šokį šiuolaikiniame pasaulyje. Vedamas nepasotinamo dėmesio judesiui ir jo kūrybinėms galimybėms, jis eksperimentuoja su įvairiomis meno formomis, mokslo šakomis ir technologijomis. Įspūdingi daugiamačiai kūriniai, atsirandantys iš šių sričių sąveikos, daugiau nei 25 metus garantuoja W. McGregorui vietą tarp pažangiausių šiuolaikinių menininkų.
W. McGregoras yra Studio Wayne McGregor meno vadovas. Ši studija – tai kūrybinio ryšio išraiška, su šokio, dizaino ir moderniųjų technologijų pagalba peržengianti fizinio intelekto ribas. W. McGregoro kūrybos pamatas – šokis, bet ji apima ir įvairius kitus žanrus: technologijas, vizualųjį meną, kiną, operą ir edukaciją, taip pat ir Company Wayne McGregor, gastroliuojančią šokėjų trupę. Studio Wayne McGregor remiasi eklektišku kūrėjų tinklu: šokėjais, rašytojais, kompozitoriais, programuotojais, mokslininkais ir programinės įrangos inžinieriais. Studija įsikūrusi Karalienės Elžbietos olimpiniame parke Here East, jos tikslas – skatinti kūrybiškumą ir raišką.
Company Wayne McGregor – W. McGregoro vadovaujamas aukštos kvalifikacijos šokėjų ansamblis. Įkurtas 1993 m., jis yra tarsi originalus įrankis, padedantis menininkui plėtoti išskirtinį vizualųjį stilių, atskleidžiantį kūno gebėjimą judėti vis tikslesniais artikuliacijos lygiais. Šiai trupei McGregoras sukūrė daugiau nei 30 darbų. Ir šiandien tai yra jo laboratorija, leidžianti patikrinti ambicingas eksperimentines choreografines idėjas, kurios paskui keliauja po Didžiąją Britaniją ir visą pasaulį. Company Wayne McGregor įsikūrusi Londono teatre Sadler’s Wells.
W. McGregoras yra Londono karališkojo baleto reziduojantysis choreografas. Šioje trupėje jo kūriniai savitai performuluoja klasikinę šokio kalbą. Iki 2024 m. menininkas buvo ir Venecijos bienalės šokio programos direktorius. Svarbiausios viso pasaulio baleto trupės – Paryžiaus operos baletas, Niujorko baletas, Maskvos didžiojo teatro baletas, NDT 1, Australijos baletas, Danijos karališkasis baletas ir San Fransisko baletas – dažnai užsako W. McGregorui sukurti joms spektaklį.
W. McGregoras sėkmingai kuria choreografiją dramos teatro spektakliams (Old Vic, Nacionalinis teatras, Karališkieji rūmai), operoms (La Scala, Karališkoji opera, Anglijos nacionalinė opera), filmams
(Haris Poteris ir ugnies taurė, Tarzano legenda, Fantastiški gyvūnai ir kur jų ieškoti (1–2 d.), Dainuok, Marija, Škotijos karalienė, Odrė), muzikiniams vaizdo klipams (Radiohead, Thomo Yorke’o, The Chemical Brothers), madų šou (Soma, COS; Gareth’o Pugho kolekcija Londono ir Paryžiaus mados savaitėje; Nicko Knighto SHOWstudio), reklamos kampanijoms (everyBODY for Selfridges, Boots No. 7) ir televizijos renginiams (2016 m. Brit Awards įžanginė ceremonija, 2015 m. Palomos Faith pasirodymas Brit Awards).
Daugiau nei 20 metų kurdamas tarpdisciplininį meną, W. McGregoras bendradarbiavo su daugeliu įvairių sričių meno profesionalų: Johnu Taveneriu, Audrey Niffenegger, Jamie xx, Maxu Richteriu, Jlin, Olafuru Eliassonu, Benu Frostu, Kaija Saariaho, Thomu Yorke’u, Marku Wallingeriu, Random International, Jonu Hopkinsu, Johnu Pawsonu ir Marku-Anthony’u Turnage’u.
Vienas paskutinių W. McGregoro darbų –Dante’s projekto premjera Karališkajame balete. Čia jis bendradarbiavo su kompozitoriumi Thomasu Adèsu, kuris sukūrė virtuozišką partitūrą, bei su garsia vizualiąja menininke Tacita Dean, kuri įgyvendino scenografiją ir kostiumus. Tarp svarbiausių pastarojo laiko choreografo darbų – koncertas ABBA Voyage (premjera 2022 m. gegužės mėn.), o 2022 m. liepą jis su Milano Teatro alla Scala baleto trupe pristatė naują spek-
taklį Vestuvės (pasaulinė premjera) / AfteRite (premjera Italijoje). W. McGregoras perkėlė į sceną postapokaliptinę rašytojos Margaret Atwood viziją (pagal jos romanų trilogiją Oriksas ir Kraikas, Potvynio metai ir MaddAddam). Kanados nacionalinio baleto ir Karališkojo baleto užsakymu sukurtas trijų veiksmų baletas MaddAddam sujungė į visumą Maxo Richterio partitūrą, Garetho Pugh dizainą, Lucy Carter apšvietimą, We Not I dizainą, Ravi Deepres vaizdo dizainą ir Uzmos Hameed dramaturgiją.
W. McGregoras yra Trinity Laban muzikos ir šokio konservatorijos choreografijos profesorius, Plimuto, Lidso, Česterio universitetai ir UAL jam yra suteikę garbės daktaro laipsnį, taip pat jis yra Londono karališkojo koledžo Kultūros tarybos narys. 2017 m. jam skirta Britanijos mokslo asociacijos garbės stipendija. 2018 m. įtakingiausių Londono žmonių šventėje The Progress 1000 jis atsidūrė Šokio sąrašo viršuje.
W. McGregoro kūryba sulaukė daugybės įvertinimų. Ji pelnė keturis Critics’ Circle National Dance Award, du Time Out, du South Bank Show, du Olivier apdovanojimus, Benois de la Danse prizą ir dvi Auksines kaukes. Už nuopelnus šokiui menininkas 2011 m. apdovanotas Britanijos imperijos komandoro ordinu (CBE), o 2021 m. pelnė Lozanos premiją už viso gyvenimo nuopelnus.
Wayne McGregor | Choreographer
Born in 1970, Wayne McGregor CBE is a multi-award winning British choreographer and director, internationally renowned for trailblazing innovations in performance that have radically redefined dance in the modern era. Driven by an insatiable curiosity about movement and its creative potentials, his experiments have led him into collaborative dialogue with an array of artistic forms, scientific disciplines, and technological interventions. The startling and multi-dimensional works resulting from these interactions have ensured McGregor’s position at the cutting edge of contemporary arts for over twenty-five years.
Wayne McGregor is Artistic Director of Studio Wayne McGregor, a creative nexus that pushes the frontiers of physical intelligence through dance, design and technology. McGregor’s work is rooted in dance, yet encompasses a variety of genres including technology, visual art, film, opera and education, as well as Company Wayne McGregor, his own touring company of dancers. Studio Wayne McGregor supports an eclectic network of creators, including – but not limited to – dancers, writers, composers, coders, scientists and software engineers. The space is based at Here East in Queen Elizabeth Olympic Park, and is designed to spark creativity, expression and making.
Company Wayne McGregor is McGregor’s ensemble of highly skilled dancers. Founded in 1993, this was the original instrument through which McGregor evolved his distinctive visual style, revealing the movement possibilities of the body in ever more precise degrees of articulation. McGregor has made over thirty works for the company and today it continues to be his laboratory for ambitious and experimental new choreography, touring his work across the UK and around the world. Company Wayne McGregor is Resident Company at Sadler’s Wells, London.
Wayne McGregor is Resident Choreographer at The Royal Ballet, where his productions reconfigure the classical language, and was the Director of Dance for the Venice Biennale until 2024. He is also regularly commissioned by and has works in the repertories of the most important ballet companies in the world, including Paris Opera Ballet, New York City Ballet, Bolshoi Ballet, NDT 1, Australian Ballet, Royal Danish Ballet, San Francisco Ballet, NDT 1 and Australian Ballet.
He is in demand as a choreographer for theatre (Old Vic, National Theatre, Royal Court) opera (La Scala / Royal Opera, ENO), film (Harry Potter and the Goblet of Fire, The Legend of Tarzan, Fantastic Beasts and Where To Find Them 1 & 2, Sing, Mary Queen
of Scots, Audrey), music videos (Radiohead, Thom Yorke, The Chemical Brothers), fashion shows (Soma for COS, Gareth Pugh at London and Paris Fashion Week, Nick Knight for SHOWstudio) campaigns (everyBODY for Selfridges, Boots No. 7) and TV (The 2016 Brit Awards Opening Sequence, Paloma Faith’s Brit Awards performance 2015).
Some of the long list of artists who have partnered with McGregor through more than twenty years of collaborative multi-disciplinary work include John Tavener, Audrey Niffenegger, Jamie xx, Max Richter, Jlin, Olafur Eliasson, Ben Frost, Kaija Saariaho, Thom Yorke, Mark Wallinger, Random International, Jon Hopkins, John Pawson and Mark-Anthony Turnage.
More recently, Wayne McGregor premiered The Dante Project for The Royal Ballet where he collaborated with composer Thomas Adès on a virtuoso new score and celebrated visual artist Tacita Dean on set and costume design. The highly anticipated ABBA Voyage concert, with choreography by Wayne McGregor, premiered in May 2022, and in July 2022 he staged a new production for the Ballet Company of Teatro alla Scala di Milano: Les Noces (World Premiere) / AfteRite (Italian Premiere). Later in the year, McGregor brought Margaret Atwood’s post-apocalyptic vision to the stage in a three-act ballet MADDADDAM based on the writer’s acclaimed trilogy of novels: Oryx and
Crake, The Year of the Flood and MaddAddam. Co-commissioned by the National Ballet of Canada and The Royal Ballet, MADDADDAM featured a specially commissioned score from Max Richter, costume design by Gareth Pugh, lighting by Lucy Carter, design by We Not I, film by Ravi Deepres, and dramaturgy by Uzma Hameed.
Wayne McGregor is Professor of Choreography at Trinity Laban Conservatoire of Music and Dance, has Honorary Doctorates from Plymouth University, University of Leeds, University of Chester, and UAL and is part of the Circle of Cultural Fellows at King’s College London. In 2017 he was awarded an Honorary Fellowship of the British Science Association. McGregor topped the list for dance in The Progress 1000 celebration of London’s most influential people in 2018.
McGregor’s work has earned him a multitude of awards including four Critics’ Circle National Dance Awards, two Time Out Awards, two South Bank Show Awards, two Olivier Awards, a prix Benois de la Danse and two Golden Mask Awards. In 2011 McGregor was awarded a CBE for Services to Dance and in 2021 was honoured with a Lifetime Achievement Award at the Prix de Lausanne.
Premjera | Premiere 2022 05 27
Vienaveiksmis baletas pagal Arvo Pärto ir Erico Whitacre,o muz. |
One-act ballet set to the music of Arvo Pärt and Eric Whitacre
Choreografas | Choreographer Iván Pérez
Muzikos vadovas ir dirigentas | Music Director and Conductor Mārtiņš Ozoliņš
Dirigentas | Conductor Karolis Variakojis
Kostiumų dailininkė | Costume Designer Carlijn Petermeijer
Šviesų dailininkas | Light Design Tom Visser
Šviesų dizaino adaptacija | Lighting Design adapted by Levas Kleinas
Choreografo asistentas | Assistant Choreographer Fernando Troya
Spektaklyje šoka | Dancers
1-as duetas | 1st duet
Marija Kastorina
Julija Šumacherytė
Ernest Barčaitis
Imanol Sastre
2-as duetas | 2nd duet
Kristina Gudžiūnaitė
Julija Stankevičiūtė
Ignas Armalis
Kvartetas | Quartet
Gabrielė Marčiukaitytė
Ugnė Milerytė
Darija Seliukaitė
Andrea Canei
Lorenzo Epifani
Imanol Sastre
Kosei Yamatani
Orkestro solistai | Orchestra Soloists
Bernardas Petrauskas, Algirdas Šochas, Ingrida Rupaitė (smuikas | violin);
Artur Shutov, Marija Grikevičiūtė, Lina Žutautaitė (fortepijonas | piano)
Eilėraštį skaito | Poem read by Birutė Mar
Kaip choreografas debiutavau 2011 m. Tada teatre Nederlands Dans Theater 2 sukūriau spektaklį Flesh, kurį skyriau savo tėvų atminimui. Jie gyvi mano prisiminimuose, jų gyvenimai ir meilė iki šiol mane įkvepia. Šis elegiškas, poetiškas kūrinys kalba apie tai, kaip net ir po mirties, netekę fizinio pavidalo, mes toliau gyvename kitų atmintyje. Spektaklyje skambantis poeto Keith’o Douglaso eilėraštis Peilis, parašytas Antrojo pasaulinio karo metais, šią mintį paremia nepaprastai vaizdinga kalbėsena. Tarpdisciplininis metodas, susiejantis judesį, muziką, skulptūrą, balsą ir fotografiją, kuria simbolinius meninių elementų ryšius, o šie įkvepia gyvybę pagrindinei spektaklio idėjai. Menas padeda išgyventi sielvartą, todėl labai tikiuosi, kad prie to prisidės ir Flesh. l Iván Pérez
When I created Flesh for the Nederlands Dans Theater 2 in 2011, as my choreographic debut, I dedicated the piece to my parents’ passing. They live in my memory and their lives and love still inspire me to this day. This elegiac and poetic work speaks about how we live in people´s memories after death and beyond our physical form. The poem written by Keith Douglas during the Second World War, The Knife, vivid in its visual poetry, underlines this same message. A multidisciplinary approach uniting movement, music, sculpture, voice and photography, forms a symbolical interplay that breathes life into this message. Grief may be processed through art, and I wish for Flesh to allow the audience to do just that. l Iván Pérez



Can I explain this to you? Your eyes are entrances the mouths of caves I issue from wonderful interiors upon a blessed sea and a fine day, from inside these caves I look and dream.
Your hair explicable as a waterfall in some black liquid cooled by legend fell across my thought in a moment became a garment I am naked without lines drawn across through morning and evening.
And in your body each minute I died moving your thigh could disinter me from a grave in a distant city: your breasts deserted by cloth, clothed in twilight filled me with tears, sweet cups of flesh.
Yes, to touch two fingers made us worlds stars, waters, promontories, chaos swooning in elements without form or time come down through long seas among sea marvels embracing like survivors in our islands.
This I think happened to us together though now no shadow of it flickers in your hands your eyes look down on ordinary streets If I talk to you I might be a bird with a message, a dead man, a photograph.
Keith Douglas
Ar galiu tau tai paaiškinti? Tavo akys lyg vartai į žiotis urvų, kuriuos sutveriu iš slėpiningų kertelių, išskleidžiu virš palaimintos jūros ir šviesios dienos, žvelgiu iš šių urvų ir svajoju.
Tavo plaukai, aiškūs tarsi juodas krioklio vanduo, kurį vėsina legendos, akimirksniu užliejo mano mintį, tapo rūbu, be kurio esu nuogas linijos, kurios driekiasi rytą ir vakarą.
Ir kas minutę aš miriau tavo kūne vienas tavo šlaunies judesys galėjo mane prikelti iš kapo tolimame mieste: tavo krūtys, netekusios rūbo, pasidabinusios mėnesiena, kvietė mano ašaras, tos saldžios kūno taurės.
Taip, du susilietę mūsų pirštai pavertė mus pasauliais žvaigždėmis, vandenimis, iškyšuliais, chaosu siūbuodami beformėse ir belaikėse stichijose nusileidome per jūras į gelmių stebuklus išgyvenę apsikabinome savo salose.
Manau, tai nutiko mums, kai buvome kartu, nors dabar tavo delnuose to nėra nė šešėlio tavo akys stebi niekuo neypatingas gatves jei kalbėčiau tau, galbūt būčiau paukštis, nešantis žinią, miręs žmogus, nuotrauka.
Iš anglų kalbos vertė Laūra Karnavičiūtė
Ispanų choreografas Ivánas Pérezas nuo 2018 m. rugsėjo yra Heidelbergo šokio teatro (Dance Theatre Heidelberg, DTH) meno vadovas Theater und Orchester Heidelberg teatre. Jis taip pat yra Heidelbergo šokio bienalės kuratorius ir Heidelbergo choreografijos centro žiuri narys.
I. Pérezas pats yra šokęs Nyderlandų šokio teatre; kaip tik čia spektakliu Flesh 2011 m. jis debiutavo ir kaip profesionalus choreografas. Yra sukūręs darbų Paryžiaus operos baletui, Balletboyz, Maskvos baletui, Compañía Nacional de Danza ir Taipėjaus šokio forumui. 2018 m. jo kūrinį Paryžiaus operos baletui Šokėjas kaip vieną iš vakaro su Crystal Pite, Hofeshu Shectheriu ir Jamesu Thiérrée dalių transliavo Arte ir kino teatrai visame pasaulyje. Dar prieš pradėdamas dirbti DTH, Londono teatre Sadler’s Wells Nataliai Osipovai ir Johnathanui Goddardui jis sukūrė Virpėjimą. Šis bendras jo ir New York City Centre darbas sėkmingai teberodomas visame pasaulyje. 2016 m. BBC2/Arte įvyko vaidybinio filmo Jaunuoliai, kurio pagrindas – trupei Balletboyz sukurtas scenos kūrinys, premjera. Filmas pelnė Auksinės rožės ir Auksinės Prahos apdovanojimus.
Kaip Nyderlandų trupės Korzo vykdomasis choreografas, I. Pérezas drauge su režisieriumi Michieliu de Regtu sukūrė spektaklius Pakratyti kojas (2011), Slėpy-
nės (2013), Sekinanti erdvė (2015) ir Barbarų belaukiant (2016). Pastarasis darbas įkvėpė choreografą užfiksuoti savo šokio praktiką rašytine forma – taip bendradarbiaujant su Hannah Shakti Buhler atsirado jo knyga Judėti. Galvoti. Fiksuoti. Choreografijos įrankių rinkinys. Tuo pačiu metu Nyderlanduose I. Pérezas įkūrė įmonę INNE, ugdančią verslumo ir vadovavimo įgūdžius. Festivalio Operaestate (Italija) užsakymu su INNE sukurtas pirmas konkrečiai vietai skirtas veikalas Gyventojai. Bendradarbiaujant su režisieriumi Grzegorzu Bralu ir teatru Song of the Goat Theater (Lenkija) atsirado spektaklio ISLAND choreografija. Tapsmas –paskiausias jo darbas, sukurtas su INNE ir Taipėjaus šokio forumu bei parodytas Taipėjaus nacionaliniame teatre Taivano tarptautiniame menų festivalyje.
Heidelbergo šokio teatre I. Pérezas stato didelius kūrinius, skatina jaunus choreografijos talentus ir kuria šokio bendruomenę. Šiuo metu choreografas toliau plėtoja savo trilogiją Impresija, Dimensija ir Svyravimas, kuri šokio, vaizduojamojo meno ir muzikos priemonėmis nagrinėja tūkstantmečio kartą. Naujausias kūrinys Ugnies paukštė. Šventasis pavasaris – tai pirmas jo moderniosios klasikos perdirbinys.
IVÁN PÉREZ | FLESH
Since September 2018, the Spanish choreographer Iván Pérez has been the artistic director of Dance Theatre Heidelberg (DTH) at Theater und Orchester Heidelberg. He is also co-curator of the Tanzbiennale Heidelberg and jury of the Choreographic Center Heidelberg.
I. Pérez is a former member of the Netherlands Dance Theatre, where he had his professional choreographic debut in 2011 with Flesh. Since then, he has made new works for companies such as the Paris Opera Ballet, Balletboyz, Ballet Moscow, Compañía Nacional de Danza and Dance Forum Taipei amongst others. In 2018, his creation for the Paris Opera Ballet, The Male Dancer, part of a shared evening with Crystal Pite, Hofesh Shecther and James Thiérrée, was broadcasted by Arte as well as reaching cinemas around the globe. Before starting his position with DTH, he also created Flutter for Natalia Osipova and Johnathan Goddard at Sadler’s Wells in London, co-produced by the New York City Centre, which is still touring worldwide. In 2016, the feature film Young Men, based on the stage work created for Balletboyz at Sadler’s Wells, premiered on BBC2/Arte and won a Rose D’Or and a Golden Prague awards.
As an associate choreographer of the Dutch production house Korzo, he made
Kick the Bucket (2011), Hide And Seek (2013), Exhausting Space (2015), and Waiting for the Barbarians with director Michiel de Regt (2016). From this latest work, he fostered the first written documentation of his practice Moving Thinking Capture, Iván Pérez | A Choreographic Toolbox by Hannah Shakti Buhler. In the same year, he founded his own company INNE in the Netherlands, where he developed his entrepreneurial and leadership skills. With this company, he created his first site-specific work The Inhabitants commissioned by Operaestate Festival, Italy. He also choreographed ISLAND in collaboration with director Grzegorz Bral and Song of the Goat Theater in Poland. Becoming was the last work made with INNE in co-production with Dance Forum Taipei and was presented at the National Theatre of Taipei during TIFA, Taiwan International Festival for the Arts.
Within Dance Theatre Heidelberg, Pérez creates big scale works, promotes new choreographic voices and develops communities around dance. Currently, his trilogy of works examining the millennial generation through dance, visual arts and music, continues to unfold with Impression, Dimension and Oscillation. His latest creation, Firebird & Rite of Spring, marks his first reinvention of modern classics.
Premjera | Premiere 2025 12 18
Vienaveiksmis baletas pagal
Alfredo Schnittke’s, Henryko Mikołajaus Góreckio muziką |
One-act ballet set to the music of Alfred Schnittke and Henryk Mikołaj Górecki (su fonograma | music performed on tape)
Choreografas | Choreographer Krzysztof Pastor
Kostiumų dailininkas | Costume Designer Oliver Haller
Šviesų dailininkas | Lighting Designer Bert Dalhuysen
Premjera Nyderlandų nacionaliniame balete 2008 m. | Premiere at the Dutch National Ballet in 2008
Spektaklyje šoka | Dancers
Solo
Aiden Bazylinski
Edvinas Jakonis
Joao Jezler
Ethan Maas
Pirmasis duetas | First Duet
Marija Kastorina
Ieva Repšytė
Nora Straukaitė
Olesia Šaitanova
Andrea Canei
Victor Coffy
Jonas Laucius
Oleg Ligai
Antrasis duetas | Second Duet
Tėja Daujotaitė
Marija Kastorina
Akvilė Šulcaitė
Julija Šumacherytė
Victor Coffy
Joao Jezler
Imanol Sastre
Dino Staković
Pirmasis vyras | First Man
Lorenzo Epifani
Adrian Hohenberg
Arata Yamamoto
Antrasis vyras | Second Man
Jonas Kertenis
Reito Nashiki
Imanol Sastre
Pirmoji moteris | First Woman
Julia Alonso
Smiltė Mazūraitė
Marine Pontarlier
Antroji moteris | Second Woman
Tėja Daujotaitė
Miryam Roca Cruz
Julija Šumacherytė
Trečioji moteris | Third Woman
Adriana Jakonytė
Imogen Moss
Yeva Shportiuk
Sofia Villar
Ketvirtoji moteris | Fourth Woman
Julia Alonso
Saulė Jauniškytė
Yeva Shportiuk
Akvilė Šulcaitė
Sofia Villar


Moving Rooms sukūriau 2008 m., bet šis baletas niekada nebuvo pamirštas. Jį nuolat rodė įvairios trupės – yra atlikę Nyderlandų, Lenkijos ir Čekijos nacionaliniai baletai. Tad negalėčiau sakyti, kad grįžtu prie jo po daugelio metų, – veikiau šis kūrinys lydi mane nuo pat premjeros. Vis dėlto kiekvienas naujas pastatymas kitoks, visada įdomu stebėti, kaip vis kiti šokėjai šį kūrinį interpretuoja savaip.
Nors Moving Rooms neturi konkretaus siužeto, bet yra kupinas emocijų. Kiekvienas žiūrovas gali susikurti savą pasakojimą, patirti įvairių jausmų ir interpretuoti šį baletą savaip, remdamasis savo patirtimi. Aš sąmoningai palikau originalų anglišką baleto pavadinimą Moving Rooms, kuriuo jis buvo sukurtas Nyderlandų nacionaliniam baletui. Pavadinimas reiškia judančias, besikeičiančias erdves – tiek fizine, tiek emocine prasme.
Scenoje erdvių kaitą apibrėžia šviesa. Būtent ji formuoja šokėjų tarpusavio santykius ir padeda perteikti jų kūnų reiškiamas emocijas. Šviesos ir judesių žaismas nuolat besikeičiančioje erdvėje – šio baleto esmė. Kartais tai kuria artumo ir darnos pojūtį, o kartais – nerimo ir pavojaus nuojautą.
Alfredo Schnittke’s ir Henryko Góreckio muziką pasirinkau dėl šių kompozitorių muzikos charakterio, paslaptingumo, įtampos, dinamikos ir daugelio kitų ypatybių. Muzika – esminis šio baleto elementas. Nuolat besikeičianti jos atmosfera ir ritmas įkvepia šokėjus judėti nepaprastai greitai ir tiksliai, o kartu leidžia ieškoti savitos interpretacijos.
Pati choreografija nieko tiesiogiai neiliustruoja, nors joje galima įžvelgti daugybę įkvėpimo šaltinių ir simbolių. Tai veikiau nuotaikų ir emocijų žaismė dinamiškoje šviesos kompozicijoje. Žiūrovams palieku visišką laisvę išgyventi ir interpretuoti šį kūrinį savaip.
Tegul kiekvienas išeina iš spektaklio su savo įspūdžiais ir savaip išjausta istorija. O jei visgi galėčiau ko nors palinkėti, tai kad kiekvienas pasijustų patyręs kažką ypatinga ir bent trumpam nusikeltų į kitą pasaulį, sukurtą iš judesių, šviesos, žmogaus kūno ir šokio.
Parengta pagal Ditės Elzbergaitės interviu Krzysztofas Pastoras: Moving Rooms grįžta į Vilnių (Bravissimo, 2025, Nr. 4)

I created Moving Rooms back in 2008, but this ballet has never been forgotten, and instead has been constantly performed by various companies – such as the Dutch, Polish and Czech national ballets. Thus, I wouldn’t say that I return to it after many years – rather, this work has stayed with me ever since the premiere. At the same time, of course, each new production is different, and it is always interesting to watch how different dancers interpret this work in their own way.
Moving Rooms does not have a specific plot, but it is filled with emotions. Each viewer can create their own story, experience different feelings and interpret this ballet according to their individual perception, based on their unique experiences. I deliberately left the original English title in which this ballet was created for the Dutch National Ballet – the title embodies moving, changing spaces, both physically and emotionally.
On stage, the change of spaces is defined by light. The latter shapes the relationships between the dancers, and helps to convey the emotions expressed by their bodies. The play of light and movement in a constantly changing space is the essence of this ballet. Sometimes it creates a sense of closeness and harmony, and sometimes – an air of anxiety and danger.
I chose the music of Alfred Schnittke and Henryk Górecki because of the character, mystery, tension, dynamics and many other features of these composers' music. Music is an essential element of this ballet: its constantly changing atmosphere and rhythm inspire the dancers to move with extraordinary speed and precision, while at the same time giving them the freedom to seek their own interpretation.
Even though the choreography is filled with inspirations and symbols, it does not directly illustrate anything. It is rather a play of moods and emotions in a dynamic composition of light. I leave the audience complete freedom to experience and interpret this work as they please.
May everyone leave the performance with their own impressions and a story they have experienced in their own way. And if I could wish for anything, it would be that everyone would feel like they have experienced something special and, at least for a short while, would be transported to another world created out of movement, light, the human body, and dance.
Based on an interview Krzysztof Pastor: Moving Rooms returns to Vilnius by Ditė Elzbergaitė (Bravissimo, 2025, No. 4)

Choreografas Krzysztofas Pastoras yra Lenkijos nacionalinio baleto vadovas, 2011–2020 m. – Lietuvos nacionalinio baleto meno vadovas. Gimė Gdanske, kur ir pradėjo mokytis šokio. Buvo Conrado Drzewieckio Lenkijos šokio teatro
Poznanėje, Lodzės didžiojo teatro ir Liono operos baleto trupių solistas. Nuo 1985 m. šoko Olandijos nacionaliniame balete (Het Nationale Ballet), kur netrukus pradėjo choreografo veiklą. Baigęs sceninę karjerą, 1997–1999 m. dirbo choreografu Vašingtono balete, vėliau tęsė choreografo karjerą Amsterdame, kur 2003–2017 m. buvo reziduojantysis Olandijos nacionalinio baleto choreografas ir pastatė daugumą savo baletų.
Taip pat sukūrė beveik 70 įvairių choreografijos darbų bendradarbiaudamas su Australijos (Australijos baletas, Vakarų Australijos baletas), Belgijos, Čekijos, Didžiosios Britanijos (Škotijos baletas), Honkongo, Italijos, Izraelio, Jungtinių Amerikos Valstijų (Vašingtono baletas ir Joffrey baletas), Kanados, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Naujosios Zelandijos, Švedijos (Švedijos karališkasis baletas), Turkijos, Vengrijos ir Vokietijos baleto trupėmis.
2009 m. K. Pastoras tapo Varšuvos didžiojo teatro – Lenkijos nacionalinės operos – baleto meno vadovu. Netrukus baleto trupė įgijo meninę autonomiją ir Lenkijos nacionalinio baleto statusą. Jam vadovaujant, atverstas naujas, dinamiškas
Lenkijos baleto raidos puslapis: buvo stiprinamas meninis palikimas, o kartu repertuaras turtinamas pasaulinio baleto šedevrais ir naujais lenkų choreografų kūriniais. Varšuvoje K. Pastoras pastatė keletą ankstesniųjų savo baletų (Tristanas, Kurtas Veilis, Šviesa ir šešėlis, Moving Rooms, Romeo ir Džuljeta, Audra, Bolero, Ne, neik lengvai..., Drakula), taip pat naujų choreografijos darbų (Ir praeis lietus..., Adagio ir scherzo, Kazanova Varšuvoje, Gulbių ežeras, F. Šopeno Koncertas f-moll, V. Kilaro koncertas ir Prometėjas).
K. Pastoro veikla įvertinta Olandijos fondo Dansersfonds’79 ir Helsinkio tarptautinio baleto konkurso apdovanojimais, jo su Vakarų Australijos baletu pastatytas spektaklis Drakula pelnė Vakarų Australijos šokio meno apdovanojimą kaip geriausias naujas kūrinys (2019). Lenkijos reklaminės emblemos fondas Teraz Polska jam suteikė Išskirtinio lenko vardą (2017). Apdovanotas Lenkijos kultūros ir nacionalinio paveldo ministro premija, Lenkijos teatralų sąjungos bei Lenkijos autorių ir kompozitorių draugijos prizais, Gloria Artis aukso medaliu už nuopelnus Lenkijos kultūrai (2011), Lenkijos atgimimo ordino Karininko kryžiumi (2015), Lietuvos kultūros ministerijos Garbės aukso žvaigžde (2016) ir ordinu Už nuopelnus Lietuvai (2021).
Choreographer, director of the Polish National Ballet and from 2011 to 2020, the artistic director of the Lithuanian National Ballet. He was born in Gdańsk, where he also began his dancing training. He was a soloist with Conrad Drzewiecki’s Polish Dance Theatre in Poznań, Teatr Wielki in Łódź and Le Ballet de l’Opéra of Lyon. In 1985, he joined the Dutch National Ballet (Het Nationale Ballet), where he soon began his choreographic work. Retiring from his stage career from 1997-1999, he was a choreographer with the Washington Ballet. Then he continued his choreographic career in Amsterdam, where he took the position of the resident choreographer with the Dutch National Ballet from 2003-2017, where he staged most of his original ballets. K. Pastor also created nearly 70 various choreographies with companies in Australia (The Australian Ballet, West Australian Ballet), Belgium, Canada, Czech Republic, Germany, Great Britain (Scottish Ballet), Hong Kong, Hungary, Israel, Italy, Latvia, Lithuania, New Zealand, Poland, Sweden (Royal Swedish Ballet), Turkey and United States (Washington Ballet and Joffrey Ballet).
In 2009, Pastor accepted Waldemar Dąbrowski’s invitation to take the position of the director of ballet at Warsaw Teatr Wielki – Polish National Opera, which soon gained artistic autonomy and became elevated to the status of Polish National Ballet. Under his di-
rectorship, the company began a new period of dynamic development by reinforcing its artistic assets and enriching its repertoire with the world’s finest ballet masterpieces and new works by Polish choreographers. In Warsaw, he staged a few of his earlier productions: Tristan, Kurt Weill, In Light and Shadow, Moving Rooms, Romeo and Juliet, The Tempest, Bolero, Do Not Go Gentle, Dracula but also new choreographies: And the Rain Will Pass…, Adagio&Scherzo, Casanova in Warsaw, his version of Swan Lake, Chopin’s Concerto in F minor, Kilar Concerto and Prometheus.
Pastor received choreographic awards at the Helsinki International Ballet Competition and from Dutch Foundation Dansersfonds’79, but also received special prizes from the Polish Minister of Culture and National Heritage, Polish Theatre Artists Union and Polish Society of Authors and Composers and was awarded Merit to Culture – Gloria Artis Gold Medal (2011), the Officer’s Cross of the Order of Polonia Restituta (2015) and Honorary Golden Star from Lithuanian Ministry of Culture (2016) and Order for Merits to Lithuania (2021). In 2017, he was awarded the title of Outstanding Pole by the Polish Promotional Emblem Foundation Teraz Polska. In 2019, his Dracula, created for the West Australian Ballet, won the Performing Arts WA Dance Award for Best New Work.





sezono generalinis rėmėjas
rėmėjai
informaciniai rėmėjai
LNOBT generalinė direktorė | General Manager of the LNOBT Laima Vilimienė
Baleto meno vadovė | Artistic Director of Ballet Jurgita Dronina
LNOBT vyr. choreografas | LNOBT’s Chief Choreographer Martynas Rimeikis
Baleto tarnybos koordinatorė | Coordinator of the Ballet Company Jolanta Davolytė
Infra, Flesh:
Baleto repetitoriai | Répétiteurs Živilė Baikštytė, Anastasija Čumakova, Stefano Palmigiano
Baleto koncertmeisteriai | Rehearsal Pianists Julija Antonova, Danutė Bernatavičiūtė, Eugenijus Žarskus
Scenografijos dailininkų asistentė | Assistant Set Designer Gintarė Jonaitytė
Kostiumų dailininkų asistentė | Assistant Costume Designer Marta Vosyliūtė
Vaizdo projekcijų programuotojas | Video Programmer Ričardas Brazaitis
Moving Rooms:
Choreografo asistentas | Assistant Choreographer Patryk Walczak
Vyresnysis baleto repetitorius | Chief Répétiteur Cédric Ygnace
Baleto repetitorius | Répétiteur Steven Etienne
Scenografijos dailininko asistentė | Assistant Set Designer Gustė Skrupskaitė
Kostiumų dailininko asistentė | Assistant Costume Designer Marija Zalensaitė
Šviesų dailininko asistentas | Assistant Lighting Designer Paweł Piotr Jasiński
Spektaklio vadovai | Stage Managers Kristupas Antanaitis, Greta Gylytė, Laurynas Navickas
Scenos technikos eksploatavimo ir aptarnavimo departamento vadovas |
Head of the Department of Stage Equipment Exploitation and Organization Mantas Četkauskas
Meninės pastatymų tarnybos vadovas | Head of the Artistic Productions Department Viktoras Vyskupaitis
LNOBT vyr. šviesų dailininkas | LNOBT’s Chief Lighting Designer Levas Kleinas
Dekoracijų konstravimo ir montavimo skyriaus vadovas |
Head of the Set Production and Montage Section Gintaras Kunigėnas
Scenos apšvietimo, vaizdo ir garso skyriaus vadovas |
Head of the Stage Lighting, Video and Audio Section Deividas Podvolskis
Grimo ir perukų skyriaus vadovė | Head of the Make-up and Wigs Department Ūla Pakalniškytė
Kostiumų skyriaus vadovė | Head of Costume Section Ilva Leda Eklerienė
Gamybinių dirbtuvių vadovas | Head of the Workshops Valdas Vėlyvis
Dekoracijų skyriaus vadovas | Head of Set Workshops Zigmas Pipcevičius
Siuvimo skyriaus vadovė | Head of Costume Workshops Vilma Mackevičienė
Repertuaro ir veiklos planavimo skyriaus vadovė |
Head of the Repertoire and Activity Planning Department Neringa Miškinienė
Rinkodaros tarnybos vadovas | Head of Marketing Tautvydas Juzėnas
Prodiuserė | Producer Giedrė Butrimienė
Spausdino
KŪNAI IR KODAI.Programa | BODIES AND CODES.Programme notes
Redaktorė | Editor Eglė Ulienė
Anglų k. vertėja ir redaktorė | English language editor and translator Laūra Karnavičiūtė
Lietuvių kalbos stilistė | Lithuanian language stylist Danutė Ulčinskaitė
Dailininkės | Designers Ana Andrianova, Jūratė Juozėnienė
Maketuotoja | Graphic design by Ana Andrianova
Infra, Flesh, Moving Rooms nuotraukų autorius | photographer Martynas Aleksa