BRAVISSIMO 2021| Nr. 1/2 by LNOBT

2 O 2 1 1/2

ž o d i s

Tado Kazakevičiaus nuotrauka

r e d a k t o r ė s

Mielieji Bravissimo skaitytojai, rašydama šiuos žodžius jaučiu ypatingą entuziazmą – juk dabartinėmis pasaulinės pandemijos sąlygomis naujo Bravissimo galėjo ir nebūti, bet štai jūs laikote jį rankose! Reikia pripažinti, kad prieš kelis mėnesius leidžiantis į naujojo numerio kūrimo kelionę padėtis buvo gana keista: esame Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro žurnalas, nušviečiantis šios institucijos spektaklius, įvykius, aktualijas. Tad natūraliai kilo klausimas: kaip sukurti Bravissimo, kai teatras uždarytas ir jame nevyksta spektakliai?.. Pasirodo, tai ne tik įmanoma, bet ir gana lengva: per tą laiką visko įvyko tiek, kad nesunkiai sudėliojome dvigubo žurnalo numerio medžiagą. Manau, dauguma mūsų jau suvokėme, kad metas priprasti prie dabartinės tikrovės ir pernelyg nesigręžioti į praeitį, ilgesingai laukiant, kada sugrįš mums įprastas gyvenimas, – bet kuriuo atveju viskas eina į priekį, ir norisi tiesiog būti čia ir dabar, nes šios akimirkos daugiau nepakartosime. Tad kodėl nepasisėmus iš jos naujų galimybių, idėjų ir džiaugsmų? LNOBT šį principą savo veikloje pritaikė tiesiog fenomenaliai: užsivėrus Didžiosios salės durims, nutilus operos so-

listų balsams ir nebegirdint baleto šokėjų plevenimo, atsivėrė nepaprastai plati skaitmeninė erdvė: virtualūs koncertai, aukšta kokybe stulbinantys vaizdo įrašai socialiniuose tinkluose, forumai, konferencijos, tinklalaidės ir dar daugybė kitų džiuginančių kūrybiškumo dovanų. Tai kartu ir galimybė nors virtualiai, bet vis dėlto pabūti su mėgstamais atlikėjais, operų ir baletų kūrėjais. Stebėdama įvairias karantino grimasas dažnai pamąstau, kaip svarbu išlaikyti glaudų ryšį su kitais žmonėmis, ypač kai kūno kalbą nublukina, o šypseną atšaldo nejaukus kompiuterio ar telefono ekranas, kurio padedami dalyvaujame darbo susirinkimuose, „susitinkame“ su seniai matytais artimaisiais. Juk būtent žmogiškas ryšys mus labai stiprina ir globoja. Galbūt todėl šiame Bravissimo numeryje kaip niekada daug pokalbių – tai tarsi ištisas interviu rinkinys, kuriame atpažinsite ne vieną širdžiai mielą veidą. Tikiuosi, kad šie pasikalbėjimai su jūsų mylimais artistais suteiks šviesos ir vilties. Laikykimės! Nuoširdžiai – Laūra Karnavičiūtė

tur i n y s

2 O 2 1

1 / 2

A pdovanojima i 3

Auksinių scenos kryžių atspindžiai mirgėjo veidrodžių kambariu paverstoje LNOBT scenoje / Renata Baltrušaitytė

Rampos švie soje 10 12

Pandemija LNOBT atvėrė naujas galimybes / Eglė Ulienė Operos ir televizijos draugystė: anksčiau ir dabar / Kristupas Antanaitis

Vi s- a- v i s 17

Kostas Smoriginas: „Visą gyvenimą svajoju ir viskas išsipildo“ / Rasa Murauskaitė

Paži nt i s 23

Kai skubantis pasaulis lieka už durų. Pokalbis su LNOBT orkestro koncertmeisteriu Dainiumi Pesecku / Aistė Valentaitė

Teatro žmonė s 30 41

Joana Gedmintaitė: „Scena – antras gyvenimas“ / Elvina Baužaitė Karolina Matačinaitė: „Baletas pasirinko mane“ / Jūratė Terleckaitė

L NOBT Te kstūra 46 Eglė Špokaitė: „Baletu reikia mėgautis” / Gabija Narušytė 54 Smuikininkė Angelė Litvaitytė: „Būtina gyventi tuo, ką darai“ / Laūra Karnavičiūtė A nonsa i 60

Dokumentiniuose kadruose – netikėto diptiko užkulisiai / Sigita Ivaškaitė

K auno valst ybinis muzikinis teatras 63 Zitos Bružaitės Guliverio kelionės – ir vaikams ir suaugusiems / Justina Paltanavičiūtė A smeni nio rė mimo programa 66 Verslininkas Dainius Dundulis – apie tai, kas padeda apsispręsti remti kultūrą / Renata Baltrušaitytė M enu akimirk ą ž avingą 70 Irena Milkevičiūtė švenčia sceninės veiklos 45 metų jubiliejų / Eglė Ulienė 76 „Lietuva – mano meilė“ Baleto solisto Aleksandro Molodovo 60-mečiui / Ilva Leda Eklerienė 82 Iš užrašų apie Artistą. Dar keli Voldemaro Chlebinsko portreto štrichai / Helmutas Šabasevičius Coda 88

Kryžiažodis

apdo v anoj i ma i

2 O 2 1 1/2

Julija Stankevičiūtė

Auksinių scenos kryžių atspindžiai mirgėjo veidrodžių kambariu paverstoje LNOBT scenoje

a p d o v a n o j i m a i

2 O 2 1

Renata Baltrušaitytė

1/2

Geriausia operos solistė Joana Gedmintaitė Tomo Kaunecko nuotrauka

Jau metus Lietuvoje „banguojantis“ karantinas teatralus mėgina įtikinti, kad jiems pakanka vieno vienintelio žiūrovo – visaregės kameros „akies“. Tad ir Auksinių scenos kryžių apdovanojimai kovo 27-ąją – Tarptautinę teatro dieną buvo įteikti be salėje susėdusių kolegų plojimų: ceremoniją filmuojančioms kameroms publiką atstojo laureatų veidrodiniai atspindžiai. Iškilmingą vakarą pradėjo LNOBT generalinis direktorius Jonas Sakalauskas, pasidžiaugęs, kad antrus metus iš eilės Auksinių scenos kryžių apdovanojimų ceremoniją patikėta organizuoti jo vadovaujamam teatrui, bei linkėdamas tiek atlikėjams, tiek žiūrovams kuo greičiau sugrįžti į teatro sales. Su Tarptautine teatro diena nuotoliniu būdu teatralus vėliau pasveikino ir kultūros ministras Simonas Kairys. Auksinių scenos kryžių ceremoniją vedė Julijus Grickevičius. Džiazo nuotaikomis alsuojančioje renginio koncertinėje programoje pasirodė atlikėjai Daiva Starinskaitė, Kotryna Juodzevičiūtė ir Jurgis Brūzga, Linas Adomaitis, Giedrė Kilčiauskienė, Mantas Jankavičius, operos solistai Margarita Levchuk, Monika Pleškytė ir Rafailas Karpis, baleto solistė Julija Stankevičiūtė. Atsiimti apdovanojimo sėkmingiausius darbus 2020 m. pristačiusiems teatrų menininkams teko žengti tarp veidrodžių, tačiau Auksinių scenos kryžių ceremonijos programa išliko nepakitusi: 15 nominacijų, Boriso Dauguviečio auskaras už naujas sceninės raiškos formas bei Padėkos premija už viso gyvenimo kūrybą. Apdovanojimų ceremonijos metu sėkmė neaplenkė ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro: geriausia operos soliste pripažinta Joana Gedmintaitė už Anos Bolenos vaidmenį operoje Ana Bolena, tuo tarpu geriausiu operos solistu tapo Tadas Girininkas už Dalando vaidmenį operoje Skrajojantis olandas (Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras) ir Henriko vaidmenį operoje Ana Bolena.

2 O 2 1 1/2

Geriausias operos solistas Tadas Girininkas Tomo Kaunecko nuotrauka

a p d o v a n o j i m a i

2 O 2 1 1/2

Margarita Levchuk

Rafailas Karpis, Monika Pleškytė

Mantas Jankavičius

„Šio apdovanojimo nelabai tikėjausi, be to, labai norėjau, kad Auksinį scenos kryžių gautų mano kolegė Inesa Linaburgytė. Laikiau jos ranką užkulisiuose ir tą akimirką, kai paskelbė mano pavardę, jausmas buvo keistas, dvilypis. Netgi šmėkštelėjo mintis vestis Inesą kartu į sceną ir ten savo apdovanojimą jai perduoti, bet laiku suvokiau, kad tai nieko nepakeistų: tik komisija turi teisę spręsti, kam skirti Auksinį scenos kryžių“, – atvirai pasakoja geriausia operos soliste pripažinta Joana Ged mintaitė. Pasak solistės, Anos Bolenos partija, už kurią ji buvo apdovanota, sopranams yra pati sudėtingiausia bel canto operos repertuare. „Ruošiant šį vaidmenį teko gerokai paieškoti savyje dramatinių Anglijos karalienės bruožų, nes pati esu prie ramesnių žmonių. Anos Bolenos premjeros atidėliojimai dėl pandemijos taipogi įnešė savų korekcijų: nors pati persirgau besimptome COVID-19 forma, užkrato likučiai ilgai neleido sugrįžti. Todėl daug ką teko perprasti iš intuicijos, žiūrint ankstesnio Anos Bolenos pastatymo Romoje įrašą ir stebint pirmosios solistų sudėties repeticijas. Užtat vėliau prasidėjęs darbas operoje Traviata buvo tikra atgaiva. Gaila, kol kas negalėjome žiūrovams parodyti šios premjeros... “, – pasakoja J. Gedmintaitė. Auksinio scenos kryžiaus laureatas Tadas Girininkas pasakojo, kad rengiantis Anai Bolenai labiausiai trikdė repeticijų stabdymai dėl pandemijos. „Man pačiam, nors atlikti testai buvo neigiami, irgi du kartus teko pasitraukti saviizoliacijon. Ir premjeroje dainavau tą pačią savaitę po jos sugrįžęs. O apskritai su naujomis gyvenimo realijomis pirmąkart susidūriau 2020-ųjų vasarį ir kovo pradžioje dainuodamas Šveicarijos Sankt Galeno teatre: jau ten pradėjome vaikščioti su kaukėmis ir trinti rankas dezinfekciniais skysčiais. Tuomet visų baimės buvo pačios didžiausios – baisu buvo net lėktuvu skristi, nes į kiekvieną sugrįžtantį Lietuvoje žiūrėta kaip į potencialų užkrato nešiotoją... Kai parskridau, Vilniuje turėjome pradėti ruoštis atnaujintiems Giuseppe‘s Verdi operos Ernanis spektakliams, tačiau paskelbtas karantinas jau nebeleido planų įgyvendinti“, – prisimena T. Girininkas. LNOBT surengtos Auksinių scenos kryžių ceremonijos autoriai – režisierius Gediminas Šeduikis, scenarijaus autorius Mindaugas Nastaravičius, muzikinės koncepcijos autorius Ričardas Šumila, choreografas Martynas Rimeikis, scenografė Sigita Šimkūnaitė, šviesų dailininkas Andrius Stasiulis, vaizdo projekcijų kūrėjas Linartas Urniežis, prodiuseris Artūras Alenskas. Profesionaliojo scenos meno premijų steigėja – Kultūros ministerija, 2021 m. Auksinių scenos kryžių apdovanojimų rėmėja – Asociacija LATGA. n

2 O 2 1 1/2

Giedrė Kilčiauskienė, dirigentas Ričardas Šumila

Jurgis Brūzga, Kotryna Juodzevičiūtė

r a m p o s

2 O 2 1 1/2

š v i e s o j e

2 O 2 1 1/2

Daiva Starinskaitė

rampos

š v i e soj e

Pandemija LNOBT atvėrė naujų galimybių 2 O 2 1 1/2

Eglė Ulienė Pandemija viską apvertė aukštyn kojom. Kas buvo įprasta ir paprasta, tapo nepaprasta ir netgi neįmanoma... Ką daryti? Eiti į nežinią ar spausti iš citrinų limonadą? Pirmasis karantinas ištiko netikėtai, nepasiruošus, bet laikui bėgant atsirado suvokimas, kad... Šiandien mes gerokai stipresni ir išaugę iš ateities baimių ir nežinios. Teatras tapo kitoks, bet jis gyvas ir atviras! Ir gerokai stipresnis savo dvasia. Karantino metu LNOBT parengė dvi puikiai pavykusias premjeras – Gaetano Donizetti operą Ana Bolena (rež. Andrea de Rosa, 2020 m. spalio 4 d.) ir Adolphe’o Adamo baletą Žizel (chor. Lola de Ávila, 2020 m. rugpjūčio 27 d.). Net po porą kartų nukeltos premjerų datos, nuotolinės repeticijos, darbas namie nesumažino artistų entuziazmo ir premjerų kokybės. Ir jos įvyko! Pasitaikius pirmai galimybei, trumpu karantino atlaisvinimo metu vasaros pabaigoje ir rudenį, salėje sėdint trečdaliui žiūrovų, šios premjeros buvo tarsi gurkšnis gyvybės vandens tiek artistams, tiek publikai. 2020 m. gruodžio 31 d. LNOBT šventė Lietuvos operos 100-metį ir ta proga buvo numatyta Giuseppe’s Verdi operos Traviata premjera. Išskirtinė opera Lietuvoje, pirmoji pastatyta profesionalų, vėliau ne kartą statyta mūsų šalyje. Šis pastatymas – devintasis Lietuvos operos istorijoje. Nors premjera buvo nukelta, bet jau dabar, įvykus generalinei repeticijai, visiškai aišku: karantino metu teatras pastatė patį prabangiausią ir įspūdingiausią Traviatos spektaklį (rež. Fabio Cereza), kokį esame kada turėję! Belieka laukti, kada bus galima su pasididžiavimu parodyti jį žiūrovams.

Projektas, itin svarbus teatrui, – karantino Avanscenos ciklo koncertai. Pirmasis jų nuskambėjo 2020 m. Kalėdų laikotarpiu. Ir iki šiol kas savaitę teatras klausytojams pristato po koncertą videoformatu. Solistų rečitaliai, duetų programos, orkestro artistų ir viso orkestro pasirodymai filmuojami laikantis karantino saugos reikalavimų. Tai puikūs, kokybiški renginiai, publikai kompensuojantys gyvų koncertų nebuvimą, artistams sudarantys progą neprarasti įgūdžių, meistriškumo, jaustis reikalingiems. Kad ir kokie būtų apribojimai, norime kalbėtis ir bendrauti, norime būti išgirsti, dalytis mintimis ir įspūdžiais. Nuo pat 2020 m. gruodžio mėn. kas savaitę pristatome LNOBT Tekstūras – teatro tinklalaides. Tarp mūsų pašnekovų – režisieriai Fabio Cereza, Günteris Krämeris, Oskaras Koršunovas, operos solistai Violeta Urmana, Kostas Smoriginas, Rafailas Karpis, primabalerina Eglė Špokaitė ir daug kitų įdomių asmenybių. Šalia šių didelių projektų, šalia repeticijų atlikėjų pramogai buvo įrašytas pirmasis LNOBT TikTok vaizdo įrašas ir netikėtai jis sulaukė milžiniškos sėkmės! Beveik 4 mln. peržiūrų, pasaulinis atbalsis... Kodėl šiam vienos minutės įrašui taip pasisekė? Neabejotinai tą lėmė nacionalinio teatro lygis. Solistų dainavimo, filmavimo, garso režisierių darbo kokybė – štai tos sudedamosios dalys, kurios leido net šiam juokais gimusiam projektui sulaukti tokios sėkmės. Vasarą, kai galėjome tai sau leisti, kvietėme žiūrovus į miestelių aikštes pamatyti gyvą spektaklį – keliaujančią operą Tarnaitė ponia specialiai paruošto sunkvežimio priekaboje. Projektą puikiai įvertino ne tik žiūrovai (kai tik atlaisvės karantino apribojimai, jis bus tęsiamas), bet ir Opera Europa konferencijoje jo pristatymas buvo sutiktas su didžiausiu susidomėjimu! Gal tai nauja galimybė teatrui? Karantinas nesibaigia, nors dabar jis mūsų nebegąsdina. Interneto, socialinių tinklų galimybės leidžia pasiekti žiūrovus bet kur, leidžia švęsti ir dirbti, tad priimkime karantino laiką kaip naujų galimybių laiką! Ir vis dėlto... Kad ir kaip žiūrėtume, jokie virtualūs projektai niekada neatstos gyvo, realaus teatro spektaklių magijos. Todėl labiausiai visi laukiame, kad vieną dieną karantinas baigsis, vėl visi grįšime į savo teatrą ir galėsime daryti tai, kas svarbiausia, – rodyti spektaklius scenoje gyvai publikai! n

2 O 2 1 1/2

rampos

š v i e soj e

Operos ir televizijos draugystė: anksčiau ir dabar 2 O 2 1 1/2

Kristupas Antanaitis Kai 2020 m. kovą pasaulis masiškai pradėjo atšaukinėti kultūros renginius ir viskas užsidarė, atrodė, jog prabėgs šiek tiek laiko ir viskas grįš į savas vėžes. Atėjus vasarai niekas nepasikeitė, bet liko viltis, kad ruduo atneš milžiniškų permainų. Gyvenimas tekėjo sava vaga, daugybė teatrų ir operos bei klasikinės muzikos festivalių atvėrė duris klausytojams ir žiūrovams, kiti vaidino, muzikavo ar šoko tuščiose salėse, bet veikla vyko visu pajėgumu. Deja, ruduo vieniems buvo pragaištingas, pavyzdžiui, Niujorko Metropolitan opera teatrui, kuris atšaukė visą būsimą 2020–2021 m. sezoną, kitiems, kad ir Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatrui, – gana derlingas, mat nuo rugpjūčio pabaigos iki lapkričio pradžios parodyta per 30 spektaklių, kad ir apytuštėje salėje.

Socialinių tinklų svarba Per metus pasaulis pasikeitė – žmonės nebe taip jautriai reaguoja į ligą, išmoko gyventi karantine ir dirbti iš namų, suprato, kad be kaukės į lauką neišeisi. Prie pasikeitusio pasaulio prisitaikė ir uždarytos kultūros įstaigos. Sunku rasti teatrą ar simfoninį orkestrą, kuris veiklos nebūtų perkėlęs į internetą. Tie, kurie neturi lėšų renginius transliuoti gyvai, į rinką išleido įrašus, o tie, kurie jų neturėjo, pasinėrė į visiškai naują žanrą – tinklalaides, interneto kanalus ar socialinius tinklus. Reikia pripažinti, jog teatras ir socialinis tinklas draugauja tik kaip reklamos bičiuliai, vienas iš kito gaunantys naudos. Bet kas galėjo pamanyti, kad at-

eis diena, kai į socialinius tinklus teks kelti ne tik spektaklių ar koncertų anonsus, bet ir kurti turinį, kuris daugeliu atvejų nėra susijęs su tiesiogine veikla, – rodyti spektaklį. Puikus socialinių tinklų ir visiškai pamirštų naujovių įdiegimo pavyzdys yra LNOBT – jis ne tik atgaivino ar net prikėlė iš mirusiųjų socialinę erdvę ar YouTube kanalą, bet ir nuėjo į visiškai kitą pusę – į TikTok platformą, kurioje įkelti keli vaizdo įrašai tiesiog išsprogdino internetą. Pirmą kartą teatro istorijoje internete buvo transliuojami spektakliai, kuriami pokalbiai ne tik žurnale, bet ir tinklalaidžių platformose. Atrodo, teatras turėtų rodyti tik spektaklius, o ne kalbinti choro vadovą ar ilgametę orkestro koncertmeisterę. Bet būtent tokiu būdu žmonėms primenama, kad teatras gyvas ir pasiilgęs savo publikos. Galiu garantuoti, kad jei ne ši pandemija, LNOBT socialiniai tinklai ir visas jų turinys tikrai nebūtų toks, koks yra šiandien. Tačiau naujoji realybė spektaklius žiūrėti per televizoriaus ekraną ne tokia jau ir baugi. Žinoma, tikro reginio nepakeis net ir aukščiausios kokybės vaizdo rezoliucija, bet visiems skeptikams, sakantiems, kad spektaklių internetu žiūrėti neįmanoma, galėčiau paprieštarauti.

Operos ir televizijos draugystė Žvelgiant į istoriją reikėtų prisiminti Niujorko Metropolitan operą, kuri ne tik pati pirmoji pasaulyje pasiūlė operas rodyti kino teatruose, bet ir jau tarpukariu galvojo apie spektaklių rodymą ne teatro patalpose. Suvokimas, kad spektakliai tuo pačiu metu gali vykti ne tik teatre, atėjo kartu su technologijų epocha. 1931 m. prasidėjusios spektaklių transliacijos radijo bangomis netenkino visų teatro vadovų siekių, tad atsiradus televizijai buvo susimąstyta, kaip operas perkelti į žydruosius (tuomet nespalvotus) ekranus. Oficialia transliacijų pradžia laikomi 1977-ieji, tad iki tol teatrui teko nueiti ilgą ir sudėtingą kelią. Nuo pat 1931 m. radijo transliacijų pradžios teatras aktyviai bendradarbiavo su šalies nacionaliniu transliuotoju NBC, kuris šiandien žinomas kaip vienas didžiausių JAV televizijos kanalų. Dar

2 O 2 1 1/2

Karmen transliacija kine, 1952 m. (Metropolitan operos archyvas)

Koncertas studijoje, 1940 m. (Metropolitan operos archyvas)

rampos

š v i e soj e

2 O 2 1 1/2

Koncertas Barselonos Gran Teatre del Liceu teatre (organizatorių nuotrauka) tik kuriantis televizijai, NBC savo siųstuvais leido teatrui transliuoti spektaklius per radiją, o 1940 m. gimė idėja specialioje studijoje nufilmuoti koncertą. Teatro vadovas Edwardas Johnsonas subūrė 32 žmonių orkestrą, pakvietė dainininkus Licia’ą Albanese, Bruną Castagną, Fredericką Jagelį, Leonardą Warreną ir įrašė kvartetą iš Giuseppe’s Verdi operos Rigoletas bei Ruggero Leoncavallo operos Pajacai pirmo veiksmo ištraukas. Šią programą transliavo 2000 radijo aparatų. Tai buvo sėkmingas, bet brangus ir sudėtingas projektas, tad jo nutarta nekartoti. 1948 m. vasarą kilo kur kas ambicingesnė mintis – sumanyta tiesiogiai per televiziją transliuoti sezono atidarymo spektaklį, G. Verdi operą Otelas. Per aštuonerius metus buvo smarkiai padaugėję žiūrovų, turinčių namie televizorių. Visgi tiesiogiai transliuoti operą buvo ne taip lengva, kaip tikėtasi. Vienas didžiausių sunkumų – įmontuoti dideles filmavimo kameras ir kitą techniką žiūrovų salėje bei orkestro duobėje. Galų gale, radus technikai vietą, nufilmuotas vaizdas smarkiai išsikreipė ir buvo neaiškus, mat tais laikais kameros filmavo tiksliai iš to taško, kuriame stovi, tad įstrižai stovinti kamera negalėjo centruoti scenos vaizdo. Pirmosios operos vaizdas atrodė neryškus. Dar viena bėda – garso ir vaizdo

neatitikimas. Technikų komandai nepavyko išlaikyti sinchroniškumo, prie kurio esame pripratę šiandien. Kritika smarkiai išpeikė sezono pradžios reginį, matytą per televiziją. Tačiau apskritai sumanymas buvo sėkmingas, kalbos apie jį netilo ištisus mėnesius. Dvejus metus po šito teatras vėl filmavo ir tiesiogiai transliavo spektaklius. 1949 m. sezoną pradėjo Richardo Strausso Rožių kavalierius, kuriame dainavo to meto žvaigždės Risë Stevens, Eleanor Steber, Erna Berger, Emanuelis Listas ir Giuseppe di Stefano. 1950 m. išrinktas naujasis teatro vadovas Rudolfas Bingas (vienas ilgiausiai teatrui vadovavusių žmonių, prisidėjęs prie naujųjų rūmų Linkolno centre statybos) suprato televizijos reikšmę teatrui, tad nuspręsta tobulinti operų filmavimą. 1950–1951 m. sezoną pradėjo G. Verdi Don Karlas su dirigentu Fritzu Stiedry ir tokiomis įžymybėmis kaip Delia Rigal, Fedora Barbieri, Jussi Björlingas, Robertas Merrillas ir Cesare Siepi. Deja, visi minėti įrašai iki šių dienų neišlikę. Impresarijaus R. Bingo iniciatyva vyko daug operų transliacijų projektų, bet beveik visi jie buvo nesėkmingi, kol vieną vakarą 27-iuose šalies kino teatruose 70 000 žmonių išvydo genialiąją Karmen. Antrasis spektaklis kine parodytas 1954 m. Tiesa,

rampos

tai buvo ne spektaklis, o sezono pradžios koncertas, kuriame daugybė solistų atliko populiariausias operų arijas. Bilietų į šias abi transliacijas parduota rekordiškai daug. Po jų paaiškėjo, kad itin kokybiškai filmuoti vis dar nepavyksta. Nuspręsta atsisakyti filmavimo idėjos ir ieškoti patobulinimų, kurie leistų eiti novatorišku ir drąsiu keliu. Nors patyrė sunkumų, Metropolitan opera jau buvo pagarsėjusi kaip viena moderniausių pasaulio teatrinių įstaigų. Kas nuneigs faktą, kad dabartinis teatro vadovas Peteris Gelbas, 2006 m. pradėjęs kino transliacijas, nepasimokė iš R. Bingo klaidų? Neišvengiamos klaidos filmuojant privertė teatro vadovybę darkart grįžti prie idėjos operas filmuoti studijoje, kaip filmą. 1953 m. buvo pasirašyta bendradarbiavimo sutartis su Columbia Broadcasting System ir sukurtas Omnibus projektas, kuris leido nebylų spektaklį nufilmuoti studijoje, o realų spektaklį teatre – įrašyti. Tada sujungti garsą su vaizdu ir taip gana nebrangiai sukurti operą-filmą. Šiam projektui prireikė milžiniškų montavimo pajėgų ir įgūdžių, tad 1958 m. jį teko nutraukti. Šalia Johanno Strausso Šikšnosparnio ir Giacomo Puccini Bohemos dar buvo sukurta Jacques’o Offenbacho Perikola. Įdomu, kad šie austrų, italų ir prancūzų autorių kūriniai publikai buvo pristatyti anglų kalba. Tuo metu Niujorke per CBS televiziją buvo rodomas populiarus Edo Sullivano televizijos šou. Remdamasis anksčiau transliuotais Metropolitan opera

š v i e soj e

įrašais, jis sukūrė popuri ir publikai parodė daug įvairių solistų ir jų atliekamų arijų. Šou buvo toks populiarus, kad televizijos vadovybė reikalavo kviesti operos žvaigždes į studiją ir dainuoti tiesioginiame eteryje. Taip pat reguliariai buvo rodomos operų ištraukos, teatro filmuotos per repeticijas, be žiūrovų. Taip 1956 m. ekrane debiutavo žymioji Maria Callas – parodyta jos atliekama arija Vissi d’arte iš operos Toska antrojo veiksmo. Finansinės naudos teatras negavo jokios, bet viešumas labai padėjo. Smarkiai išaugo parduotų bilietų į spektaklius skaičius. Tačiau teatro vadovas vis tiek įnirtingai siekė pajamų iš televizijos. Paskutinįkart buvo bandoma 1968 m., kai Japonijos televizija NHK atvyko į Niujorką filmuoti Sevilijos kirpėjo. Kaip matyti iš nuotraukos, parteryje buvo nemažai tuščių vietų, nes jų reikėjo technikai sustatyti. Spektaklis pavyko puikiai, su griausmingomis ovacijomis, mat scenoje pasirodė tokie solistai kaip Teresa Berganza, Luigi Alva, Mario Sereni, Fernando Corena ir Giorgio Tozzi, o dirigavo Richardas Bonynge’as. Spektaklis buvo parodytas tik Japonijoje ir teatrui jokio pelno nedavė. Buvo galutinai atsisakyta idėjos filmuoti renginius, vykstančius teatre. 1972 m. surengtas koncertas, skirtas atsisveikinti su išeinančiu į užtarnautą poilsį R. Bingu. Tai buvo paskutinė Metropolitan opera transliacija, parodyta per CBS televiziją, o jos nespalvotą ir labai trūkinėjantį įrašą dar ir šiandien galima aptikti interneto platybėse.

Sevilijos kirpėjo filmavimas, 1968 m. (Metropolitan operos archyvas)

2 O 2 1 1/2

rampos

2 O 2 1 1/2

š v i e soj e

Vis dėlto teatras rado sėkmės formulę – 1977 m. įvyko tiesioginė ir itin sėkminga operos Bohema transliacija. Šis spektaklis pritraukė milijonus žiūrovų. Pagaliau išsipildė ir senoji R. Bingo svajonė – transliacija teatrui atnešė milžiniškus pinigus. Visų pirma, technika buvo smarkiai pažengusi į priekį, ne tokia milžiniška, filmavo iš bet kurio taško, be jokių problemų. Antra, išaušo vadybininkų laikas, ypač JAV. Jie taip įsuko šio spektaklio reklamą, kad bilietai buvo parduoti prieš gerą pusmetį, o televizija reklamavo operą jau tada, kai dar niekas nežinojo, kaip salėje sustatyti kameras. Tad nuo 1977 m. iki šiol teatras transliuoja savo spektaklius per televiziją. Iki pat 2006-ųjų, kai operos persikėlė į kiną, per sezoną šeštadienio vakarais būdavo parodoma 10–15 operų spektaklių. Modelis naudotas toks pats kaip dabar – su interviu, užkulisiais ir vedėju. Pradžioje vedėjas (dažniausiai aktorius) skaitydavo tekstą už kadro, vėliau pradėjo rodytis ekrane. 2006 m. P. Gelbas transliacijas perkėlė į kino teatrus, o praėjus mėnesiui ar dviem po rodymo kine spektaklis būdavo kartojamas per televiziją. Ši graži teatro ir televizijos draugystė trunka jau 43 metus. Iki šiol parodyti 224 spektakliai. Šis teatras dar kartą įrodė savo pirmumą ir 2020 m. kovo 16-ąją nemokamai atvėrė savo archyvus. Iki šiol kas vakarą į interneto puslapį keliama opera, kurią nemokamai galima žiūrėti 24 valandas.

Operos internetu Kiti didieji teatrai – Milano La Scala, Vienos, Paryžiaus, Londono, Berlyno ar Barselonos operos – taip pat persikėlė į virtualią erdvę. Vienas žymiausių renginių įvyko 2020 m. gegužę Barselonos Liceu teatre – ten surengtas koncertas, kurio salėje klausėsi 2000 augalų. Pradžioje daugelis rodė spektaklių įrašus, vasarą vyko spektakliai be žiūrovų (vienas jų – Berlyno valstybinėje operoje įvykusi Richardo Wagnerio operos Lohengrinas premjera su lietuve Vida Miknevičiūte), o rudenį prasidėjo specialūs koncertai, ekskursijos po uždarytus pastatus ar specialios konferencijos, pavyzdžiui, San Francisko operos vasario mėnuo, skirtas R. Wagnerio Nibelungo žiedui. Konferencijos metu muzikologai, teatrologai, psichologai, istorikai ir atlikėjai visą mėnesį kasdien analizuoja visas keturias operas iš skirtingų požiūrio taškų. Tiesa, už tai jau reikia susimokėti. Taigi visi ieškojo išeičių ir stengėsi nustebinti. Vis dėlto populiariausias sprendimas buvo rengti premjeras arba rodyti senus spektaklius. Anglijos nacionalinė opera nustebino pranešdama, kad tarp 2022 ir 2025 m. publikai

pristatys naują Nibelungo žiedo pastatymą, virtualiai stebėti spektaklius žiūrovus kviečia Madrido Real teatras, siūlydamas Normą, Teatro San Carlo – komiškąją Gioacchino Rossini operą Turkas Italijoje ar Opéra de Marseille, kurioje galima pamatyti Toską. Vasario 25-ąją Maskvos didysis teatras publikai pristatė R. Strausso operą Salomėja su Asmik Grigorian. Tokios institucijos kaip Maskvos filharmonija, Paryžiaus filharmonija, Bergeno filharmonijos orkestras, Geteborgo simfoninis orkestras, Karališkasis Stokholmo filharmonijos orkestras, Norvegijos radijo orkestras, Gürzenich orkestras, Detroito simfoninis orkestras klasikinės muzikos mėgėjams taip pat siūlė mokamas ar nemokamas koncertų transliacijas, nuo jų neatsiliko ir nemenką turinį pasiūlė tokios radijo, televizijos programos ir interneto svetainės kaip BBC, Mezzo, Classic fm, Operavision. eu (rodė ir prieš metus LNOBT įvykusios operos Lošėjas transliaciją), Arte.tv, Medici.tv, World Concert Hall, BachTrack, Qello Concerts, PBS. Lietuvos nacionalinė filharmonija savo Skaitmeninėje salėje atvėrė nemažai archyvų ir surengė daug virtualių koncertų, o LRT Klasikos programa visą vasarą leido klausytis Pietų meto koncerto, kuriame dažnai skambėdavo įrašai iš Londono kamerinės Vigmor salės, nuo birželio 1-osios rengusios tiesioginius koncertus be žiūrovų. Karantinas ir pandemija leido suvokti, kad kultūra, apie kurią šiandien dažnai kalbama kaip apie reiškinį, kuris Lietuvoje yra podukros vietoje, vis dėlto yra gyva ir būtina. Žmonės vakarus leidžia ne tik su televizija ar žiniomis, bet ir su spektakliais, kuriuos prieš keletą metų būdavo galima pamatyti tik savaitgalio popietėmis arba vakarais per nacionalinę televiziją, ir tai tik iš Lietuvos. Operos pasaulio karaliai Metropolitan opera ar La Scala už nemenkus pinigus siūlė spektaklius kino teatruose, į kuriuos dauguma senjorų paprasčiausiai nenueina, o šiandien net ir vyresnio amžiaus žmonės gali laisvai rinktis, kokį spektaklį ar koncertą žiūrėti, o nepatikus – išjungti ir nesigraužti, kad sumokėjai už bilietą didelius pinigus ir turėjai eiti namo. Deja, virtualumas susijęs su milžiniška vagysčių rizika, kai spektaklio ar koncerto įrašą galima tiesiog parsisiųsti ir nesumokėti įstaigai nė cento. Didžiausias klausimas, kas nutiks su įrašais, kurie iki pandemijos buvo gausiai leidžiami ir perkami. Reikia tikėtis, kad pandemija jau eina pabaigos link ir kad spektakliai virtualioje erdvėje liks tik smagus prisiminimas, o sales vėl užplūs žiūrovai, nekantriai laukiantys garsiosios LNOBT Traviatos. n

Vis-a-vis

2 O 2 1 1/2

Kostas Smoriginas:

„Visą gyvenimą svajoju ir viskas išsipildo“

Pabandykime mintyse suburti visus Lietuvos operos solistus, kurie žiba tarptautinėse operos scenose, kurie kuria įtaigius, įsimintinus vaidmenis čia, Lietuvos teatruose, – tokia svajonių trupė atrodo išties įspūdingai ir viename interviu baritono Kosto Smorigino mestą mintį apie Vilnių, traukiantį žmones taip, kaip traukia Viena, paverčia realia svajone. Operos baritonas neseniai tapo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro trupės nariu ir tiki, kad čia galima labai daug nuveikti, o ir jam pačiam, prisipažįsta, smagu dažniau pasirodyti Lietuvos scenoje, būti arčiau šeimos. Nors salės pritilusios visame pasaulyje ir planuotų kelionių, koncertų nėra, K. Smoriginas sako, kad veiklos jam netrūksta, – rengiami įrašai, solistas intensyviai dirba pedagoginį darbą, o ir kraustosi į naujus svajonių namus.

Vis-a-vis

2 O 2 1

Rasa Murauskaitė

1/2

Šiuo metu, kai gyvenimo ritmas pakitęs, mėgstu pašnekovo paklausti, ko pripildyta jo kasdienybė. Kuo Jūs šiuo metu gyvenate, kai teatrai, koncertų salės vis dar pritilę? Daug kas sako, kad dėl koronaviruso viskas sustojo: dingo darbai, žmonės negali keliauti ir pan. Mano darbo grafikas iki tol buvo itin įtemptas. Lietuvoje tebūdavau porą mėnesių per metus. Gyvenau tarsi du gyvenimus, o šiandien gyvenu vieną ir esu labai laimingas dėl to. Laimingas, nes matau savo vaikus, šeimą, žmoną, tėvus, kai galima su jais susitikti. O, būdavo, atsikeliu vienas, su šeima pasikalbu telefonu ar internetu ir toliau gyvenu vienišo žmogaus gyvenimą. Taip, buvo kolegos, kūrybinis darbas, pastatymai ir pan., bet dabar išmokau gyventi vieną gyvenimą. Labai daug dirbu su studentais – kasdien. Darbas intensyvus ir sudėtingas, nors anksčiau atrodė, kad dėstyti – ai, ką čia reiškia... Tačiau daugiau pedagogika užsiimdamas suprantu, kad tai labai sudėtinga. Išgyveni kiekvieno žmogaus gyvenimą, nuotaikas. Žmonės juk labai skirtingi, turi savų problemų. Šiuo metu turiu šešis studentus, su kuriais intensyviai dirbu. Dirbu ir su vaikais – mokau mergaitę, kuriai vienuolika metų. Niekada nemaniau, kad galėsiu dirbti su vaikais. Sunku, bet kadangi pats turiu vaikų, matyt, tas supratimas padėjo vaikui prisileisti ir mane. O daugiau – ir visokių koncertų yra. Vokalinė forma tikrai nebloga, nes dainuoju beveik kasdien. Dėstydamas, beje, taip pat. Rytoj turime G. Verdi Requiem repeticiją su Gintaru Rinkevičiumi, sekmadienį – įrašus. Taip pat su maestro įrašėme ir CD, Dmitrijaus Šostakovičiaus Keturioliktąją simfoniją. Labai sudėtinga muzika. Anksčiau yra tekę dainuoti Tryliktąją simfoniją Prahos filharmonijoje. Keturioliktąją buvo numatyta įrašinėti su Asmik Grigorian, bet ji turi sutartį su kita įrašų kompani-

ja, todėl mums labai pagelbėjo Joana Gedmintaitė. Pavyko gražiai įrašyti, labai laukiame, kada bus išleistas diskas. Taigi veiklos užtenka. Nėra taip, kad sėdžiu namie ir galvoju, ką veikti, kaip palaikyti vokalinę formą. Be to, yra ir kitų malonių rūpesčių – įsikraustėme į naujus namus. Pasistatėme tikrą savo svajonių namą, savo jėgomis. Kadangi susitikome Jūsų studijoje, o ir atsakydamas į pirmąjį klausimą nemažai dėmesio skyrėte kaip tik pedagogikai, norėčiau šią temą pratęsti. Mokyti dainavimo – ne tas pat kaip matematikos. Ką savo studentams siekiate įdiegti, o ką vis dėlto jiems teks suprasti ir atrasti patiems? Mąstau plačiai, analizuoju padėtį. Pas mane ateina ir tokių žmonių, kurie jau studijuoja dainavimą pas kitus dėstytojus. Nenoriu būti perdėtai kritiškas, tačiau, mano galva, padėtis prasta. Kai kas moko dainuoti nesuvokdamas, kas apskritai yra dainavimas. Dainavimo pagrindas visų pirma – absoliuti laisvė. Viskas iš esmės turi išeiti natūraliai. Yra daugybė metodikų, kaip žmogui paaiškinti tam tikrus dalykus, bet pirmiausia savo mokiniams dainuojant siekiu įskiepyti laisvę – tiek dainavimo, tiek psichologinę laisvę. Būna, žmonės prisirankioja visokių nereikalingų dalykų, apsilipdo blizgučiais. Bando naudotis kažin kokiais triukais. Tai labai kenkia. O, būna, kiti ateina net nesvajodami apie profesionalo karjerą, ir jiems viskas pavyksta. Kartais labai nustembu – žmogus niekada nesimokė, o jam puikiai išeina. Vieniems reikia daug kartoti, kad pasiektų rezultatą, kitiems pavyksta labai greitai. Nežinau, ar tai reikėtų laikyti talentu, ar tiesiog imlumu, pojūčiu. Apskritai dainavimas yra pojūčių menas. Viskas ateina iš pojūčių, garso supratimo, girdėjimo. Mes esame gyvi ir iš to kyla grožis. Kiekvienas pasirodymas gali būti kitoks ir tai žavinga. Nemėgstu to, kas nušlifuota.

Neseniai prisidėjote prie LNOBT trupės. Šis sprendimas – staigus, netikėtas ar ilgai svarstytas, diskutuotas, brandintas? Supratęs, kad koncertinis, kelionių, kontraktų pilnas gyvenimas sustos, daug mąsčiau. Nors kai kas dar manė, kad nesustos. Prieš metus dar vylėmės, kad dirbsim. Nieko panašaus. Tad šis sprendimas susijęs ir su išlikimu. Susitikome su Ričardu Šumila, paskui nuėjau ir pas Joną Sakalauską, pasikalbėjome, sutarėme. Tuo metu dar net nebuvo griežto karantino, repetavome Traviatą. Žvelgdamas giliau, manau, kad mes čia, Lietuvoje, turime puikias galimybes. Tokie atlikėjai kaip Justina Gringytė, Tadas Girininkas, Ieva Prudnikovaitė, tarkim, ir aš, Merūnas, kiti, galėtume suburti itin stiprią trupę ir teatras galėtų žibėti. Dabar problemų yra ir jos turi būti sprendžiamos humaniškai – privalo vykti natūrali atranka. Jeigu šokėjas nebegali šokti, tai nebešoka. Galbūt gali dirbti kitą darbą, tarkim, pedagoginį. Lygiai tas pat galioja ir dainavimui. Nežinau, ar tai teatro, ar visos valstybės problema, bet ją, be abejo, reikia spręsti. O aš turiu viziją, norėčiau prisidėti prie to, kad teatro lygis kiltų, būtų galima pakviesti įvairių žmonių. Taip pat noriu ir daugiau galimybių išeiti į Lietuvos operos sceną, prisidėti prie pastatymų, operos komandos. Tad kokių planų yra prisidėjus prie šios trupės? Galų gale turbūt ir kitos scenos laukia ir planuoja pasirodymus, kad ir nedrąsiai?

Teatre ko nors ypač naujo nėra suplanuota. Buvo Traviata – man šiek tiek rizikingas, bet įdomus žingsnis. Dainuoti Žermoną galbūt ir ne visai tinka mano balsui. Aš galiu jį sudainuoti, vokalinės galimybės leidžia, bet tam reikia didesnių pastangų. Oneginą esu dainavęs daug kartų, bet manau, kad greitai mano kaip Onegino era baigsis – balsas pasikeitęs, nėra labai lengvas, todėl keičiasi ir repertuaras. Dabar su agente kaip tik dėliojame darbus. Turiu nuostabų pasiūlymą 2023 m. Provanso Ekso festivalyje dainuoti Kurvenalį operoje Tristanas ir Izolda, tas pat vaidmuo laukia ir Liuksemburge. Prasideda mano kaip R. Wagnerio dainininko kelias. Tikiuosi, įvyks ir Brėgenso festivalis, kur kartosime Rigoletą, – ten dainuoju Monteronę. Gana įspūdingas, gražus pastatymas, su galingu mano veikėjo pasirodymu. Taip pat turėčiau vykti į Ciurichą, kur Salomėjoje dainuosiu Joną Krikštytoją. Jau teko jį keliuose pastatymuose atlikti. Turbūt daug kas stebėtųsi, kaip galima po šio vaidmens dainuoti Oneginą ar Grafą Figaro vedybose. Galima. Tai įmanoma, nes metams bėgant atrandu tam tikrų techninių dalykų. Tai tarsi treniruotės, kai labai techniškai dirbant galima išlyginti registrą ir grįžti ten, kur buvai. Visą laiką dainuojant tik labai sudėtingą repertuarą kelias gali būti labai trumpas. Na, ir kartais dar padainuosiu jau daugybę kartų dainuotą Eskamilją.

Oneginas P. Čaikovskio op. Eugenijus Oneginas

2 O 2 1 1/2

Vis-a-vis

2 O 2 1 1/2

Skarpija G. Puccini op. Toska (Roueno opera)

2016 m. interviu sakėte, kad Eskamilją jau tada buvote atlikęs 160 kartų. O kiek kartų būtų iki 2021 m. pradžios? Matyt, apie 300. Gal dar ne visai tiek, bet beveik. Net nežinau, kaip toks didelis skaičius susidarė. Nepasakyčiau, kad labai mėgstu tą vaidmenį, tiesiog taip atsitiko ir man tiko. Sudėtingas vaidmuo, būta ir sėkmių, ir nesėkmių. Į priekį vedė įdomūs pastatymai, iššūkiai. O, būdavo, ir nesinorėdavo dainuoti – ką ten naujo bepridainuosi... Labai mėgstu klasiką, tą esu daug kartų sakęs. Operoje turi būti jausmas. Jeigu jo nėra... Vaikščioti iki pusės nuogai išsirengus? Taip irgi teko. Šokinėti per mašinas – taip pat. Bet atėjęs į operą noriu jausti laikmečio dvasią, stilių – tada tai yra tikra. To žmonės, man rodos, operoje ir ieško. Ateidamas į Bohemą noriu, kad būtų sniegas, Kalėdos. Kitaip man negražu. Bet viename interviu esate kalbėjęs, kad dėl režisūrinių sprendimų dainuoti neatsisakote. Minėjote, kad ir ant galvos stovint dainuoti teko... Ar tai įmanoma?! Matyt, tai ištraukta iš konteksto. Ne, dainuoti stovint ant galvos neteko. (juokiasi) Bet ekstremalių situacijų buvo. Teko dainuoti ir stovint ant labai

aukštos pakylos, ir kabant, ir sėdint ant arklio, ir gulint, ir kai mane nešė... Bet ant galvos stovint – dar ne. Reikėtų pamėginti. Bet iš Jūsų tono galima justi, kad ne režisūriniai viražai, o muzika, dainavimas, balsas yra svarbiausia. Jeigu mes, dainininkai, būtume linkę ginčytis su režisieriais, galbūt rastume kokių nors kompromisų. Bet dažnai režisieriai į kompromisus nelinkę, o sugalvoja ką nors, ir tu tiesiog turi mokytis daryti taip, kaip jie nori. Ar tai maišo atlikimui? Be abejo. Mes juk gyvi, kvėpuojantys, o dainavimo menas – sudėtingas. Jeigu nori dainuoti gerai, žinoma. Galima stovėti ant galvos ir dainuoti prastai, bet koks to tikslas? Reikia viduriuko tarp idėjos ir patogumo atlikėjui. Turi būti malonu tai daryti. O kai dainuoji gaudydamas orą kaip žuvis, išmesta į krantą, operos nebėra. Lieka tik kova su atlikimu. Ne kartą esu pasakojęs apie Barry Koski’o pastatymą Covent Garden operoje (beje, jis turėjo vykti ir šiuo metu – turėjau būti Londone). Tai man buvo visiškas siaubas, nes reikėjo eiti tokiais stačiais laiptais nematant, kur statai koją, šokėjai neša tave ant rankų... Būdavo, prieš spektaklį atsibusdavau vidury nakties ir galvodavau, kaip eisiu į sceną. Buvo didžiulis stresas. Ar to reikia einant į sceną?

Nereikia. Normalu jausti jaudulį, bet stresą įveikti gali ne kiekvienas. Aš kažkaip save nugalėdavau, galvodavau: aš stiprus, susiimsiu, galiu. Susitvarkydavau. Tačiau tai atsiliepdavo kitiems dalykams arba kaupdavosi viduje, jausdavausi labai pavargęs. Į sceną eiti turi būti malonu. Prieš kažkiek laiko teko kalbinti Asmik Grigorian, ir ji pasakodama apie operos tendencijas sakė, kad ilgai vyravus režisieriams dabar tarsi vėl operoje grįžtama prie balso, garso paieškų... Ar pritariate tam, ar pastebite tai? Norėčiau, kad taip būtų. Tikrai ne visi režisieriai leidžia elgtis, kaip tu nori. Daug įvairių pastatymų, stilių... Nedažnas duoda laisvę atlikėjui, kad jam būtų patogu ir malonu dainuoti. Be abejo, jeigu gali diskutuoti su režisieriumi apie pastatymą, yra nuostabu. Bet būna ir daug nesąmonių... Pasitaiko, kad režisierius viską sumaišo, galiausiai ir pats nebežino, ko nori, nes idėjų – krūva. Labai smagu dirbti su turinčiais viziją, pasiruošusiais režisieriais. Pasitaiko tokių, kurie išsivertę kiekvieną libreto žodį. Žino, kas, kaip ir kodėl bus, gali sudainuoti kiekvieną melodiją. O yra tekę dirbti ir su tokiais režisieriais, kurie nieko nežino ir stato operą su CD lankstinuku. Net labai žymūs režisieriai. Visiškai nebijau pasakyti, kad toks žmogus kaip Robertas Carsenas, žymus operos režisierius, pastatęs nuostabių spektaklių, taip daro. Man teko La Scala teatre su juo, Brynu Terfeliu, Barbara Fritolli, kitais statyti Don Žuaną. Visi buvo sutrikę: ką jis stato, kodėl taip stato? Režisierius buvo visiškai nepasiruošęs, ir taip, deja, būna dažnai. Žmonės turi ateiti su savo mintimis – tiek režisieriai, tiek dainininkai. O kas dar, be nepasiruošimo, erzina operos scenoje? Gal nežinojimas ar perdėtas maksimalizmas, kai žmonės puola dirbti stačia galva, renkasi, nepamatavę savo galimybių, sudėtingiausius vaidmenis? Ar tiesiog atsiribojate nuo visko ir dirbate savo darbą? Visko yra buvę. Vienąkart Don Žuano pastatyme dainavau su tokiu italu: aš – Don Žuaną, jis – Leporelą. Jis man patardavo dėl italų kalbos, kad geriau skambėtų, o pats manęs prašydavo pamokų, patarimų. Ateidavo ir dirbdavome. Viename spektaklyje, toje scenoje, kur atgyja Komandoro statula, mudu išsigandę bėgome iš scenos. Aš jį kiek stipriau patempiau už skraistės ir jis man scenoje, atvirai sakant, vos netrenkė. Užkulisiuose rėkė ant manęs itališkai. Buvau šokiruotas. Ėmiau klausti savęs, kodėl dalinu save. Kodėl padedu žmogui, kuris leidžia sau tokius dalykus? Nieko jam nebesakiau, bet situacija buvo nemaloni. Bet apskritai stengiuosi kolegoms scenoje padėti. Tėvukas man visada sa-

kydavo, kad geras scenos partneris ir tave daro geresnį. Visuomet malonu dainuoti šalia aukšto lygio atlikėjo, nes ir tu pakyli iki jo. Kartais prastesnis dainininkas gali pakilti, bet gali ir atvirkščiai būti. Kartais operose, koncertuose žvaigždės kviečiasi prastesnių atlikėjų, kad patys pasirodytų geresni. Tai negražus politinis žaidimas. Kaip tik reikia vesti į sceną tuos, kurie talentingi, suteikti jiems galimybę. Aš gavau galimybių, todėl ir kitiems stengiuosi jų suteikti. Man padėjo, ištiesė ranką, tikėjo manimi. Čia vėl grįžtu prie pedagogikos: pats esu gavęs geros mokyklos dovaną, todėl siekiu perduoti tai, ką žinau.

Figaras W. A. Mozarto op. Figaro vedybos

2 O 2 1 1/2

Užsiminėte apie mokyklą. Ar čia, Lietuvoje, didžiausias buvo Vladimiro Prudnikovo indėlis? Be abejo. Garso supratimas, kiti dalykai. Praėjo dvidešimt metų, bet ir šiandien naudoju tai, ko buvau mokomas. Galbūt prieš dešimt metų to nenaudojau, o šiandien naudoju. Bet įtakos turėjo ir kiti. Užsienyje dirbau su įvairiais dirigentais, dėstytojais. Atsirado kalbos, stiliaus, dirigavimo ypatybių, daugelio kitų dalykų supratimas. Kiekvieną kartą mokaisi ko nors naujo. Daug išmoksti iš gero dirigento. Dainininko specialybę paprastai siejame su disciplina. Ar išties operos solisto kasdienybė tokia griežtai apribota? Ko reikia norint nuolatos palaikyti aukščiausią lygį, būtiną dainuojant ten, kur dainuojate Jūs? Aukštam lygiui palaikyti disciplina būtina. Esu išbandęs viską. Bohemišką gyvenimo būdą – su artistais, aktoriais, vakarėliais... Visko buvo. Buvome jauni, negalvojome apie discipliną. Išmiegojęs, neišmiegojęs – koks skirtumas? Šiandien taip nebeišeitų – man keturiasdešimt metų. Stengiuosi savęs per daug nealinti, palaikyti fizinę formą, žiūrėti, ką valgau. Svarbu gyvenimiška drausmė. O dėl atlikimo disciplinos – ši rutina nuolatinė. Nuolatinis techninis pasirengimas. Per pandemiją gal kiek mažiau, bet anksčiau žmonės man vis sakydavo: kiek tu gali dainuoti? Per savaitę penkis kartus eidavau pas pianistę. Visada. Reikėjo ruošti vieną partiją po kitos. Būdavo, savaitę nepadainuoju ir jau jaučiu, kad kažkas negerai, nebėra formos. Dabar, dirbant pedagoginį darbą, formą lengviau palaikyti, viskas išsilygina natūraliai. Šiaip viską galima daryti, bet su saiku. Balsą reikia tausoti – išsiilsėti, išsimiegoti. Kai jau sudainuota beveik visuose pagrindiniuose operos teatruose, kas yra bene visų, bent jau pradedančiųjų, solistų svajonė, į kokias viršukalnes dar lieka įkopti? Dar tikrai ne viskas padaryta. Yra labai gražių operos teatrų, kuriuose dar norėčiau sudainuoti. Nesu dainavęs Vienos valstybinėje operoje, norėčiau Paryžiaus operoje sudainuoti. Salle Pleyel, vienoje žymiausių Paryžiaus koncertinių salių, dainuoti teko, o Paryžiaus operoje – ne. Tiesa, yra ir tokių didžių scenų, į kurias grįžti nenorėčiau. Pavyzdžiui? Maskvos didysis teatras. Galbūt ten kam nors ir labai pasisekė, bet man ten teko patirti daug streso. Nemėgstu diktatorių. Galiu atsakyti tuo pačiu, jeigu su manimi taip elgiamasi, bet toks santykis

man nepatinka. Padainavęs ten vieną spektaklį išskridau – taip esu padaręs vienintelį kartą gyvenime, ir būtent Maskvoje. Nenorėčiau ten grįžti dėl begalinės įtampos. Ko ten važiuoti? Gal, jei būtų buvęs kitas dirigentas, patirtis būtų buvusi kitokia. Vargu ar norėčiau dar dainuoti La Scala teatre – ten irgi daug pasipūtimo. O šiaip reikia dainuoti visur. Anksčiau taikydavomės tik į geriausius teatrus, o šiandien manau kitaip. Dabar svarbiausia dirbti savo darbą gerai, nesvarbu kur. Todėl reikia dainuoti ir Lietuvoj, ir ne Lietuvoj, parvežti čia naujų idėjų. Taip pat man svarbu repertuaras. Turiu minčių apie didelius vaidmenis, pavyzdžiui, Telramundą Lohengrine, nors dainuoti jį pavojinga. Yra kitų gražių vaidmenų, kuriuos dar norėčiau paruošti. Baigdami pokalbį grįžkime prie minties, kurią išsakėte pokalbyje tinklalaidei Tekstūra. Kalbėjote, kad norėtumėte, jog dainininkai į Vilnių veržtųsi taip, kaip veržiasi į Vieną. Iš tikrųjų manote, kad tai įmanoma? Visiškai. Tam būtina sveika konkurencija. Dabar trupėje per dvidešimt žmonių. Kažin ar Lietuvai tiek reikia? Užtektų trupės, kurioje, pavyzdžiui, dvylika žmonių, visi turėtų darbo, visi būtų patenkinti. Visi galėtų uždirbti daugiau, nes būtų iš ko atlyginimą mokėti. Visi stengtųsi. Norėčiau, kad Lietuvoje atsirastų sistema, kai žmogus dvejiems metams pasirašo kontraktą. Svarbu, kad žmonės jaustų, jog stengdamiesi turės darbą ir bus reikalingi. Visuose Lietuvos teatruose matau šią problemą. O mūsų teatre yra tokių, kurie gauna atlygį sudainuodami vieną spektaklį per metus. Arba du. Tai brangiausiai apmokami žmonės teatre – nė vienas negauname už spektaklį tokių honorarų. Ar galima iš Lietuvos padaryti Vieną? Galima. Turime tam visas sąlygas: puikių muzikantų, puikų skonį, mokyklą. Galime suburti dešimt ar dvidešimt puikių atlikėjų ir viską laikyti ant savo pečių. Tokiu atveju po mūsų atsirastų kitos kartos, kurios stengtųsi lygį išlaikyti. Tai tik svajonė. Ar ji gali tapti realybe? Gali. Visą gyvenimą svajoju ir viskas išsipildo. Visada kuriu planus, mąstau, keičiu. Turiu idée fixe ir ja gyvenu. Viską galima įgyvendinti, tik be idėjos, be svajonės nieko nebus. Tai galioja visiems, nesvarbu, ką jie gyvenime veiktų. Tad linkiu visiems svajoti. n

Paolo Pellegrini nuotrauka

Vis-a-vis

2 O 2 1 1/2

Kai skubantis pasaulis lieka už durų

Pokalbis su Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestro koncertmeisteriu Dainiumi Pesecku

2 O 2 1 1/2

p a ž i n t i s

Aistė Valentaitė

2 O 2 1 1/2

Martyno Siruso nuotrauka

2021 m. sausio 10 d. buvo oficialiai paskelbti Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestro koncertmeisterio konkurso rezultatai. Kompetentingos tarptautinės konkurso vertinimo komisijos sprendimu naujuoju LNOBT orkestro koncertmeisteriu buvo išrinktas smuikininkas Dainius Peseckas. Labai džiaugiamės, kad atlikėjas sutiko pasidalyti mintimis apie naująsias pareigas, jam patikėtą atsakomybę ir muzikinę patirtį.

Laba diena, Dainiau. Ačiū, kad radote laiko pasikalbėti. Neseniai tapote LNOBT orkestro koncertmeisteriu. Ta proga nuoširdžiai Jus sveikinu. Manau, kad žurnalo Bravissimo skaitytojams būtų įdomu daugiau sužinoti apie Jus ir Jūsų veiklą. Tad prašyčiau prisistatyti papasakojant apie savo iki šiol nueitą muzikinį kelią. Labai ačiū už sveikinimus. Mano muzikinis kelias prasidėjo dar vaikystėje, nes abu tėvai grojo simfoniniame orkestre smuiku, tad namie nuo pat ankstyvos vaikystės nuolat girdėdavau muziką. Natūraliai susiklostė, kad tėvams kilo mintis, jog ir man verta pabandyti tapti muzikantu. Atėjus laikui, šiek tiek ūgtelėjęs įstojau į Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą ir pradėjau ten mokytis groti smuiku. Aktyvesnis muzikinės veiklos laikotarpis prasidėjo įstojus į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją – dalyvavau įvairiuose muzikiniuose projektuose, meistriškumo kursuose, pradėjau koncertuoti. Įgyvendinant įvairius tarptautinius projektus prasidėjo pirmosios išvykos į užsienį. Taip po truputį plėtėsi muzikinis akiratis. Mokantis trečiame kurse, pavyko patekti į garsiąją Kremerata Baltica. Tuo metu šis orkestras turbūt visiems studentams buvo svajonių darbo vieta jau vien dėl to, kad jam vadovavo legendinis smuikininkas Gidonas Kremeris. Kartu su juo bendradarbiauti ir muzikuoti buvo neeilinis, išskirtinis įvykis – tokios galimybės niekas nenorėjo praleisti.

p a ž i n t i s

2 O 2 1 1/2

Su Kremerata Baltica susijęs gana ilgas mano muzikinio gyvenimo laikotarpis – groju ten penkiolika metų. Įspūdžiai iš šio etapo – tik patys geriausi, nes su šiuo orkestru apkeliavau visą pasaulį ir grojau žymiausiose koncertinėse erdvėse, pradedant Sidnėjaus, Tokijo, baigiant Niujorko ar San Francisko koncertų salėmis. Dalyvaujant Kremerata Baltica veikloje didelis džiaugsmas buvo bendradarbiauti su žymiausiais pasaulinio lygio muzikantais, išskirtiniais artistais, pavyzdžiui, su pianistais Martha Argerich, Daniilu Trifonovu, Jevgenijumi Kissinu. Grodamas Kremeratoje susipažinau ir su išskirtiniais lietuvių muzikantais: tarkim, pirmoji pažintis su Mirga Gražinyte-Tyla irgi įvyko būtent Kremerata Baltica orkestre, kai ji dirigavo koncertinio turo Europoje metu. Tada ji dar nebuvo tokia pasaulinio lygio įžymybė, kokia yra dabar, bet jau išsiskyrė charizma ir neeiline energija. Tarp ryškių lietuvių muzikantų paminėčiau ir puikų pianistą Luką Geniušą, su kuriuo susipažinome Kremeratoje. Vėliau gyvenimas susiklostė taip, kad buvau pakalbintas išbandyti laimę konkurse į LNOBT orkestro koncertmeisterio vietą. Kadangi muzikinė veikla dėl pandemijos buvo stipriai suvaržyta, turėjau laisvo laiko ir nutariau priimti šį iššūkį. Konkurse dalyvavau neturėdamas didelių lūkesčių, dėl to rezultatas man taip pat buvo smarkiai netikėtas. Reikėjo laiko apsiprasti su tuo, kas įvyko, ir pradėti iš naujo dėlioti ateities planus. Be abejo, man labai didelė garbė, džiaugsmas ir milžiniška atsakomybė imtis šitų pareigų. Stengsiuosi pateisinti lūkesčius ir kartu su visais siekti muzikinių aukštumų. Net neabejoju, kad tas naujas muzikines aukštumas pasieksite. Kaip jaučiatės pradėjęs eiti šias atsakingas pareigas? Kokių esminių skirtumų pastebėjote dirbdamas teatro orkestre ir kituose orkestruose, kuriuose esate iki šiol grojęs? Jausmas tikrai labai įdomus. Manau, prireiks dar nemažai laiko norint įsigroti, nes kol kas spektakliai ir visas didysis muzikinis gyvenimas dar nevyksta. Vis dėlto po truputį jau ruošiame mažesnius orkestrinius projektus. Netrukus bus dalijamasi orkestro vaizdo įrašais, tad dirbame mažomis grupėmis. Tikiuosi, kad įsivažiuosime ir netrukus bus galima internetu pasiekti mūsų orkestro muzikinių įrašų transliacijų. Esminis skirtumas lyginant, tarkim, darbą kameriniame orkestre ir darbą teatro orkestre yra pati muzikinių programų apimtis: tiek muzikinis diapazonas, tiek kolektyvo dydis, tiek pačių spektaklių kompleksiškumas, vienoje komandoje dirbančių žmonių, siekiančių to paties rezultato, skai-

čius. Tad kamerinį orkestrą būtų galima palyginti su nedideliu, kompaktišku lėktuvu, o operos teatro orkestras jau yra tarsi transatlantinis Airbus orlaivis... Pakalbėkime apie patį simfoninio orkestro koncertmeisterio darbą. Kokia jo specifika? Kokia atsakomybė tenka šiam žmogui? Na, pirmiausia jaučiu atsakomybę už bendrą grupės ir netgi orkestro atmosferą, todėl stengsiuos, kiek tai priklausys nuo manęs, palaikyti konstruktyvų ir gerą klimatą. Manau, kad orkestrui svarbiausia yra susikalbėti, bendrumo jausmas ir bendro muzikinio rezultato siekis. Kadangi groju pirmųjų smuikų grupėje, kartu atsakau ir už šios instrumentų grupės pasirengimą. Džiaugiuosi, kad orkestras mane gerai priėmė – sulaukiau daug gražių, palaikančių žodžių ir manau, kad viskas bus gerai. Kartu judėsime pirmyn ir kursime naujas muzikines pasakas. Pradėjote dirbti labai keistu ir sunkiu metu – pasaulį vis dar kaustant pandemijai. Su kokiais iššūkiais susiduria orkestras? Ar jau radote veiklos modelių, padedančių kolektyvui toliau užtikrintai tęsti darbą? Orkestras šiuo metu dirba taip, kad renkamės mažomis grupėmis ir ruošiame muzikines partijas. Pavyzdžiui, susirenka 7–8 pirmieji smuikai ir repetuoja savo programas. Kitą savaitę rinksimės jau po kelis pultus iš kiekvienos instrumentų grupės. Stengiamės išlaikyti atstumus ir atsižvelgti į dabartinius karantino saugos reikalavimus. Jeigu esami ribojimai laisvės, manau, galėsime rengti ir platesnio masto projektus. Kai pandemija dar tik prasidėjo, buvo labai keista – iš aktyvaus muzikinio gyvenimo patekome į visišką veiklos vakuumą. Pamenu, pernai kovo 12 d. su Kremerata Baltica gastroliavome Stambule, kur ruošėmės pasirodymui su nuostabiu prancūzų pianistu Lucasu Debargue. Mūsų rytinė repeticija dar buvo nespėjusi deramai įsibėgėti, kai atėjo salės direktorius ir apgailestaudamas pranešė, kad paskelbta pasaulinė pandemija ir dėl to šio vakaro koncertas neįvyks. Mums tai buvo didelis smūgis ir pirmas tiesioginis susidūrimas su nauja situacija. Iki tol atrodė, kad pandemija kažkur toli ir mūsų nepalies... Tą pačią dieną išskridau namo – per laimingą atsitiktinumą dar pavyko gauti kelionės bilietus. Na, o kovo 13 d. pasaulis sustojo. Manau, niekas netikėjo, kad viskas taip ilgai tęsis. Kita vertus, galbūt tai padėjo mums visiems atrasti ramų gyvenimo tempą, tarsi grįžti atgal prie žemės. Pasirodo, ne taip svarbu, ar versdamasis per galvą

2 O 2 1 1/2

Su Gidonu Kremeriu. Martyno Siruso nuotrauka

groji visus koncertus, repetuoji, lakstai iš vienos vietos į kitą, ar tiesiog namie ramiai išsimiegi, pavalgai, pasivaikštai, paskaitai knygą. Pasaulis nuo to tikrai nesustoja. Galbūt visa ši situacija padėjo suprasti, kad skuba nėra būtina mūsų gyvenimui. Karantinas leido rasti laiko sau, pabūti su šeima, vaikais, imtis įvairių papildomų veiklų. Aišku, kartu ir pasiilgstame aktyvaus koncertinio gyvenimo bei tikimės, kad jis po truputį sugrįš į vėžes. Visi apie tai svajojame ir tikimės to paties. Dabar norėčiau pakalbėti apie autoritetus. Kokius kūrėjus laikytumėte pačiais svarbiausiais savo gyvenimo šviesuliais? Kam esate dėkingas už įgytą patirtį ir kas ypač padėjo formuoti Jūsų asmenybę?

Akivaizdu, kad didžiausias autoritetas, padaręs tiesiog milžinišką įtaką, yra Gidonas Kremeris, su kuriuo penkiolika metų bendradarbiavau grodamas orkestre Kremerata Baltica. Iš jo pasisėmiau labai daug neįkainojamos patirties. Taip pat į šį sąrašą įtraukčiau ir visus savo mokytojus, sutiktus tiek mokykloje, tiek ir vėliau, studijų metais. Taip pat visus ryškius muzikantus, su kuriais teko bendradarbiauti, – kiekvienas jų suteikė įvairiopos patirties. Kuo ryškesnė ir stipresnė asmenybė (ir net nebūtinai iš muzikos srities), tuo didesnį pėdsaką ji palieka gyvenime. Šiuos žmones visada prisimeni. Pamenu, teko didelis džiaugsmas groti kelias muzikines programas kartu su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, diriguojamu Mstislavo Rostropovičiaus. Tai tikrai neeilinė, išskirtinė as-

p a ž i n t i s

menybė ir man buvo neapsakomas džiaugsmas muzikuoti jam diriguojant. Iš esmės visi žmonės, su kuriais susiduri, vienaip ar kitaip daro įtaką. Puikių asmenybių ir autoritetų labai daug ir visi gyvenime sutikti ryškūs žmonės palieka tavo kelyje vienokią ar kitokią žymę.

2 O 2 1 1/2

Nors šiuo metu visi kasdien susiduriame su neapibrėžtumu ir nežinomybe, vis tiek bandome judėti pirmyn ir mąstyti apie ateitį. Kokie yra Jūsų ir orkestro artimiausi kūrybiniai planai, svajonės? Kol kas padėtis miglota, todėl aktyvi koncertinė veikla neįmanoma. Visgi stengiamės planuoti ateitį, nes jeigu neplanuosi, niekas ir neįvyks. Taigi bandome kurti planus tikėdamiesi, kad ateityje bus galima tiek koncertuoti, tiek ir rodyti spektaklius. Su atsargiu optimizmu tikimės, kad šiemet padėtis stabilizuosis ir pagaliau bus galima gyventi normalų gyvenimą. Gal tai įvyks jau kitąmet ar netgi šių metų pabaigoje? Kaip apibūdintumėte šių dienų klausytoją, koncertų ir spektaklių lankytoją? Jūsų nuomone, koks jis? Nenoriu absoliutinti, bet man dažnai atrodo, kad šių dienų klausytojas turi vis mažiau laiko ir kantrybės. Mes visko norime greitai ir iš karto. Matyt, šiuo metu tokios yra viso pasaulio realijos. Žinoma, prie to labai prisidėjo ir internetas. Šiomis dienomis kuo nors nustebinti klausytoją ar žiūrovą labai sunku, nes visi tarsi jau yra viską matę ir girdėję socialiniuose tinkluose. Visgi iš gyvo atlikimo neįmanoma atimti vieno – emocijos, gyvo skambesio šią akimirką, muzikinio įvykio išgyvenimo sykiu su atlikėjais ar aktoriais. Mano nuomone, šis jausmas unikalus. Dėl to koncerte ar spektaklyje esi tarsi priverstas įsigyventi į kūrinį, negali jo išjungti kaip televizoriaus ar interneto transliacijos. Kartu gyvas muzikos atlikimas klausytojui yra ir tam tikra terapija, kai bėgantis, visko perpildytas pasaulis tarytum lieka už durų. Manau, tai tikrai teigiamai veikia žmonių psichologinę ir emocinę sveikatą.

Prisiminkite ne tokius senus laikus, kai galėjote laisvai keliauti, koncertuoti ir publikai dovanoti gražiausius muzikos kūrinius. Kokių įdomių, netikėtų, galbūt juokingų istorijų galėtumėte papasakoti iš koncertinio gyvenimo? Linksmų ir kuriozinių situacijų gyvenime tikrai būna. Pavyzdžiui, klausytojui kas nors nepatinka ir viduryje kūrinio jis atsistoja išeiti arba kam nors koncerto metu suskamba telefonas ir niekaip nepavyksta jo išjungti. Bet tai turbūt įprasti dalykai, standartinės muzikantų gyvenimo situacijos. Keliaujant į užsienį koncertuoti su Kremerata Baltica, dažnai tekdavo skristi jungiamaisiais skrydžiais. Atvykimas būdavo suplanuotas vienu laiku, bet nespėdavome į kitą lėktuvą ir smarkiai pavėluodavome. Pamenu, kartą į Berlyną atvykome likus valandai iki koncerto ir be jokių repeticijų ir pasiruošimo ėjome tiesiai į Berlyno filharmonijos sceną. Dar vienas įdomus išlikęs prisiminimas: kartu su Kremerata Baltica pagroję koncertą Gruzijoje, Tbilisyje, kitą dieną turėjome vykti į Armėniją, Jerevaną. Gruzijos koncertų organizatoriai pranešė, kad kelionė užtruks keturias, na, daugiausia penkias valandas, nors atstumas tarp tų miestų maždaug 280 km. Išvažiavome 9 val. ryto, bet tiek dėl duobėto kelio, tiek dėl baisiausio užlaikymo pasienio punkte kelionė užtruko gerokai ilgiau. Atvykome į Jerevaną likus pusvalandžiui iki koncerto – jis turėjo prasidėti 18 val. Koncerto organizatoriai buvo labai supratingi: užuot tekinom bėgę groti koncerto, pirmiausia buvome pakviesti vakarienės. Koncertas prasidėjo apie 19.30 val. Salė buvo pilna, o klausytojai labai laimingi. Kad žmonės taip laukė koncerto ir pusantros valandos vėlavimas jiems nepasirodė didelis trukdis, padarė įspūdį. Labai ačiū už pokalbį. Linkiu įkvėpimo einant atsakingas ir labai įdomias LNOBT orkestro koncertmeisterio pareigas. Tikiuosi, kad neilgai trukus vėl galėsime susitikti koncertų, teatrų salėse, mėgautis gyvai atliekamos muzikos skambesiu ir nauja, dar neišgyventa muzikine patirtimi. n

2 O 2 1 1/2

„Scena – antras gyvenimas“

Joana Gedmintaitė:

t e a t r o

ž m o n ė s

Koncertų ciklu Avanscena, kuriame operos solistai atlieka įvairių operų, operečių arijas skambant fortepijono akompanimentui, kol žiūrovų salė vis dar skendi tamsoje, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras kviečia patirti meną. Sausio 31-ąją džiaugėmės soprano Joanos Gedmintaitės balsu ir aktorine charizma. Pasaulinės pandemijos akivaizdoje su soliste kalbamės apie šiandieną, ypatingą dabarties meto patirtį ir apskritai apie ją pačią kaip operos meno asmenybę.

Elvina Baužaitė

2 O 2 1 1/2

Vaidmenys Kas Jums, gerbiamoji Joana, yra scena koncertų ciklo Avanscena kontekste? Ką reiškia galimybė išgyventi kitą esatį dainuojant? Turbūt kiekvienam dainininkui, operos solistui, aktoriui scena yra tarsi antras gyvenimas, kuriame patiri visai kitus dalykus negu tikrovėje. Vaidinant spektakliuose tenka ir numirti, ir įsimylėti ne kartą vis kitaip, taip pat būti piktai, valdingai, ištraukti savo tamsiąją pusę. Ši patirtis praturtina asmeninį gyvenimą. Kitų specialybių atstovai negali išbandyti vis kitų gyvenimo scenarijų, o mes, scenos žmonės, turime labai įvairios emocinės ir jausminės patirties, išplečiančios mūsų pasaulius. Ypač dabar, per karantiną, kai net ir mane aplanko liūdnos mintys, kurios šiaip jau yra retos viešnios. Akivaizdžiai pajunti, kaip trūksta buvimo scenoje, kaip reikia tos galimybės save realizuoti, emociškai išsikrauti scenoje. Labai norisi, kad kuo greičiau viskas grįžtų į įprastas vėžes. Nors veikiausiai tikrai nebegyvensime kaip anksčiau... Tačiau pandemijos patirtis leido dar geriau suvokti, koks reikalingas, svarbus, be galo brangus yra buvimas scenoje, – jis teikia pilnatvę, pildo svajones. Plačiau nusakykite savo talentą – galią balsu kurti ir įkūnyti personažus, kompozitoriaus ir teksto autoriaus idėjas. Talentas dainuoti yra toji duotybė, kuri skiria mus, dainininkus, ir aktorius. Dainuodamas turi ne tik balsu visa perteikti, bet dar ir vaidinti. Reikia būti labai universaliam, vienu metu atlikti daug užduočių. Aktorius turi platesnę erdvę laike, o dainininkas apribotas muzikinio tempo, ritmo – muzikinės linijos laiko dimensijoje. Mes atiduodame save, bet taip pat ir labai daug gauname. Todėl ypač svarbus ir be galo reikalingas grįžtamasis ryšys – jausti žiūrovų kvėpavimą,

dėmesį ir buvimą kartu. Sakoma, kad niekados neįbrisi į tą pačią upę, taip pat ir niekados vienodai nepadainuosi. Viskas priklauso nuo nuotaikos tą dieną, nuo emocijų. Kiekvieną personažą galima išgyventi labai įvairiai. Vieną vakarą jį jauti ir supranti vienaip, kitą – kitaip. Netgi ir vokaliai, nors, atrodo, viskas išrašyta partitūroje, žodžiai – tie patys, bet vienąkart kokioje nors vietoje norisi išreikšti mintį kita emocine spalva, perteikti kitu muzikiniu atspalviu. Kai statomas naujas šiuolaikinio kompozitoriaus spektaklis, viena vertus, labai sudėtinga, nes kūrinys dar nėra gimęs, vyksta procesas, kita vertus, yra unikali galimybė gyvai susitikti su autoriumi. Klasikos savi standartai, kurių daugiau ar mažiau vis dėlto laikomasi, siekiama tų geriausių, visuotinai pripažintų atlikimo variantų, paisoma ilgaamžės tradicijos. Todėl labai nelengva pateikti savitą interpretaciją. Dainuoti operoje man tarsi lengviau, nes jau su pirmuoju žingsniu scenoje imi įsijausti į vaidmenį, kuriuo gyvensi iki paskutinio akordo, kol nusileis uždanga, žiūrovai paliks salę. Atliekant dainą ar vokalinį ciklą gerokai sudėtingiau – viskas turi išsipildyti per trumpesnį laiką. O dainuodamas keletą skirtingo žanro dainų ar įvairių operų arijas turi labai greitai persiorientuoti ir susikoncentruoti, kiekvieną jų perteikti kaip ištisą operą. Po spektaklių, koncertų valandą–tris tarsi koks mazgelis užrištas, nesinori ir net negali nei valgyti, nei gerti, gyveni emocijomis. Tačiau visada stengiesi kuo greičiau grįžti į tikrovę. Uždarai teatro duris, palieki meno pasaulį ir savo vaidmenį ten, o pati leidiesi pas šeimą. Kaip gimsta Jūsų personažai? Kurie iš dviejų dešimčių sukurtų vaidmenų yra artimiausi, atrodo geriausiai pavykę, o kurie – tolimesni, gal dar iki galo neatrakinti?

t e a t r o

2 O 2 1 1/2

ž m o n ė s

Turbūt visados didžiausią įspūdį daro pirmasis vaidmuo. Aš dainavau Doną Aną Wolfgango Amadeus Mozarto operoje Don Žuanas. Atrodė, tarsi visos svajonės, kurios regėjosi tokios tolimos, nepasiekiamos, staiga išsipildė. Ši opera ypatinga ir darbu su jau amžiną atilsį dirigentu Jonu Aleksa. Tai išliks atmintyje visą gyvenimą. Tąkart patirta ir nusivylimo momentų, ir džiugaus atradimo ašarų. Šis pastatymas – mano operos atsiminimų padangės aukštumoje. Tapatintis su kokiu nors vaidmeniu nelengva, nes kiekvienas jų labai skirtingas. Galbūt Giacomo Puccini Bohemos Mimi man artima gamtos, grožio meile, tikėjimu. Nors pastatymas buvo labai sudėtingas, be galo mėgstu Fromentalio Halévy operą Žydė. Mano vaidintoji Rachelė pasiaukojimu, dvasios tvirtybe atliepė mane. Pradėjusi mokytis naują operą visados pirmiausia gilinuosi į libretą, stengiuosi išnagrinėti istorinius įvykius, nes labai sunku pajusti personažą, jeigu nežinai jo priešistorės, nepažįsti jo charakterio. Naujojoje Gaetano Donizetti operoje Ana Bolena teko gerokai padirbėti su savimi, įveikti prigimtinį charakterį ir tapti griežta, valdinga asmenybe. Ruošdamasi Anos Bolenos vaidmeniui, peržiūrėjau visus šios operos pastatymus, kino filmus, perskaičiau daugybę literatūros, nes tai istorinė asmenybė, nevienareikšmiškai traktuojama įvairiuose spektakliuose. Norėjau rasti savą personažo interpretaciją, išjausti ir perteikti Aną Boleną, kaip ją suvokiu pati. Buvo nelengva, nes šio vaidmens tipažas kitoks, negu esu aš pati, todėl teko pakovoti su savimi. Reikia pažvelgti į save iš šono, pamatyti, kaip atrodai kitų akimis, nes žiūrovai turi patikėti, kad vaidindama esu personažas jo realybėje.

Lemiama patirtis kelyje į operą Prisiminkite vaikystę. Kas veikė, formavo Jūsų asmenybę? Kas turėjo įtakos pasirenkant operos meną? Nuo pat mažens norėjau dainuoti. Galbūt lėmė tai, kad mama dainuodavo lopšines, liaudies dainas. Sesuo taip pat turi labai gražų balsą. Taigi augau apsupta muzikos. Bet turbūt lemtingas momentas buvo tas, kai, nepamenu, kelerių metų per televiziją atsitiktinai išgirdau Vincenzo Bellini operoje Norma dainuojant Ireną Milkevičiūtę. Tas visiškai kitoks dainavimas man buvo labai įspūdingas, padarė neišblėstantį įspūdį. I. Milkevičiūtės Norma mane tiesiog pakerėjo. Atsimenu, klausantis atėmė žadą, tiesiog sustingusi stebėjau tą stebuklą televizoriaus ekrane. Gal būtent tai mane ir pastūmėjo?..

Anksčiau muzikos mokytojai atėję į mokyklas rinkdavosi mokinius, kviesdavo juos mokytis muzikos mokykloje. Daugelis bendraklasių ėjo į perklausą, o paskui ir lankė muzikos mokyklą. Aš taip pat to norėjau, bet tėvai pasakė, kad negalės manęs leisti į muzikos mokyklą. Kaip dažnai būna, vaikai pasielgia priešingai, nei jiems sakoma, tad nuėjau į perklausą ir buvau priimta į muzikos mokyklą. Įstojusi nežinojau, ką pasirinkti. Klasiokė ėjo į akordeono specialybę, pasirinkau akordeoną ir aš, nors neįsivaizdavau, ko ir kaip reikės mokytis... Bijodama tėvų reakcijos, visą mėnesį lankiau mokyklą paslapčia. Akordeonas – labai gražus instrumentas, sunkus... (juokiasi) Melo kojos trumpos, taigi, kaip visada būna, tiesa išaiškėjo. Ačiū Dievui ir ačiū tėveliams, kad jie visados sakydavo, jog ką pradėjai, turi pabaigti. Todėl muzikos mokyklą ir toliau lankiau. Veikiausiai muzika jau buvo manyje užkoduota, o kai pamačiau Normą dainuojančią I. Milkevičiūtę, ji tapo mano svajone, kuri vedė į Stasio Šimkaus konservatoriją (ten įstojau irgi be didesnio pasiruošimo), paskui – į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, o galiausiai – į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą. Prisiminkite mokymosi S. Šimkaus konservatorijoje ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje metus. S. Šimkaus konservatorijoje įstojau mokytis pas Rūtą Kociūtę-Agafonovienę, pas ją ir baigiau šią mokyklą. Buvau antroji jos mokinė, tad ir jai buvo savotiška pradžia. Manyta, kad aš – mecosopranas, bet mokytoja suabejojo. Apsilankiusi pas gydytoją sužinojau, kad mano balso diapazonas platus, bet aš tikrai ne mecosopranas. Taigi po pusmečio perėjau į sopranus. S. Šimkaus konservatorijos pedagogai davė labai daug. Visų neišvardysiu, bet kiekvieną, net ir tuos, kurie man nedėstė, prisimenu labai šiltai. Konservatorija buvo tarsi antri namai. Iki tol niekur nebuvau išvažiavusi, tad Klaipėda man prilygo Paryžiui ar kitam užsienio šalies miestui. Per ketverius mokymosi konservatorijoje metus ne kartą teko vykti į Vilnių, dalyvauti seminaruose, bet Vilnius taip neišgąsdino kaip Klaipėda pirmąkart... Vilniaus įspūdį susidariau per stojamuosius egzaminus į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Buvau pripratusi prie drėgno, vėjuoto, vėsesnio Klaipėdos oro, o tuo metu buvo patys karščiai, ir man atrodė, kad Vilniuje nėra oro. Buvo taip karšta ir taip sunku dainuoti, kad, maniau, tikrai neįstosiu. Po egzamino sutiktas prof. Vladimiras Prudnikovas, pas kurį prieš stojamuosius konsultavausi, pasakė:

2 O 2 1 1/2

Ana Bolena G. Donizetti op. Ana Bolena

p r e m j e r Ą

p a s i t i n k a n t

2 O 2 1 1/2

Rozina G. Rossini op. Sevilijos kirpėjas

– Toks diapazonas, toks balsas, o per egzaminą papypsėjai. Kur dingo balsas? Tuo metu man atrodė, kad nuo karščio visa sutinau, o ir stresas – taip baisu buvo, kad net balsą praradau. (juokiasi) Vis dėlto įstojau. Rugsėjį vėl gerokai nustebau pamačiusi, kad prie visų įstojusiųjų pavardžių parašyta, pas kokį pedagogą studijuos, o prie mano pavardės – brūkšnelis. „Būsiu studentė pati sau, mokysiuos savarankiškai“, – svarsčiau. Prof. V. Prudnikovas paaiškino: – Mes nenorėjome bet kam atiduoti. Bandyk eiti pas Ireną Milkevičiūtę, jeigu ji tave priims, būsi jos studentė. Taip tarsi gavau antrą galimybę, ir dar pas I. Milkevičiūtę. Susitikimas su ja išliko visam laikui. Nedrąsiai, su širdimi kulnyse nuėjau... Per televiziją žmogus atrodo vienaip – su makiažu, su visais gražiais papuošalais... Tiesa, ir per stojamuosius ją mačiau, bet tada mintys buvo visai kitur... Taigi rugsėjį išvydau labai paprastą žmogų, žemišką, tikrą, tiesiog žmogišką. Sutikau be galo šiltą būtybę. Bet paklausti, ar priims studijuoti, buvo nelengva. Iš pradžių atsiprašė sakydama, kad labai užsiėmusi, – tuo metu jos žvaigždė žibėjo ryškiausiai,

daug gastroliavo, o su manimi reikėjo nemažai padirbėti. Todėl nenorėdama, kad nukentėtų mano studijos, atsisakė. Tačiau ilgai ir atkakliai prašoma priėmė. Taip pas ją mokiausi visus šešerius metus – ir bakalauro studijose ir magistrantūroje. Labai džiaugiuosi, kad studijavau būtent pas I. Milkevičiūtę. Tarsi svajonė išsipildė. Gerbiama Joana, ką reiškia mokytis dainavimo meno? Balsas – labai trapus instrumentas, ne smuikas, nepaimsi ir nepakeisi stygų. O juk net ir smuikai skiriasi, tai ką kalbėti apie kiekvieno žmogaus išskirtinumą, unikalumą. Viskas – talentas, charakterio ypatybės, žinios – sueina į vieną. Būna, kad žmogus visą gyvenimą dainuoja vieno tipo balsu, o galiausiai paaiškėja, kad tai ne jo balso tipas, tiesiog jį klaidingai mokė. Todėl manyčiau, kad pedagogo, ypač vokalo pedagogo, profesija pati sudėtingiausia. Turi tarsi įlįsti į žmogaus vidų, kad viską sudėliotum į reikiamas vietas. Bet pats to nepadarysi, turi rasti, kaip perteikti mokiniui technikos subtilybes, turi įduoti jam savojo instrumento valdymo reikmenų rinkinį ir išmokyti juo naudotis. Todėl labai džiaugiuosi patekusi mokytis pas prof. I. Milkevičiūtę.

2 O 2 1 1/2

Violeta G. Verdi op. Traviata (Alfredas – Tomas Pavilionis)

Tačiau operos solistas mokosi visą gyvenimą. Atrodo, kad jau kaip ir viską žinai, išmanai vokalo meną, moki dainuoti, bet vis susiduri su naujais dalykais, atrandi daugybę ypatybių ir suvoki, kad vis dėlto labai daug ko nežinai. Tikrai nėra taip, kad baigei studijas, įgijai diplomą, ir viskas, esi profesionalas, kuriam nebereikia mokytis. Nuolat randi, ką dar tobulinti. Dirbi su savimi, klausai pats savęs, ieškai profesionalo, kuris pasiklausytų tavęs ir padirbėtų kartu. Yra toks posakis, jog kai tau prireikia pagalbos, ji ir atsiranda. Labai džiaugiuosi sutikusi operos solistę Romutę Tumuliauskaitę, su kuria iki šiol bendraujame. Ji nuolat rūpinasi mano balsu, ypač dabar, karantino metu, kai negalime kartu dirbti. Vis gaunu patarimų, kad viską daryčiau teisingai, galėčiau ilgai dainuoti, mano balsas išliktų jaunas ir skambėtų.

Sceninė patirtis Nusakykite, kas yra repeticija? Kaip ji vyksta? Kol spektaklis išvysta rampų šviesą, įvyksta labai daug procesų. Pirmiausia skaitai libretą – ką ir kaip kompozitorius norėjo perteikti. Išsiver-

ti libretą, nes kiekvienas žodis labai svarbus, turi savo emociją ir muzikinę išraišką. Tai pati pradžia, pasiruošimas. O jau tada prasideda juodas darbas – sėdi prie pianino, mokaisi kiekvieną natą. Išmokęs dirbi su pianistu, sieki, kad viskas būtų tikslu, ritmiška, harmoninga. Žinoma, daug lengviau, jei opera melodinga. Pavyzdžiui, rugsėjį mūsų teatre numatoma Richardo Strausso operos Rožių kavalierius premjera. Pirmą kartą atsivertus klavyrą, norėjosi verkti. Esu dainavusi R. Strausso dainų, bet ne operą. Taip, yra šioje operoje melodija, harmonija, bet nėra žinomų arijų, vyksta ištisinis monologas. Todėl reikia stipraus, gerai pasiruošusio pianisto, nes jis turi išmanyti ne tik grojamą muziką, bet ir solisto personažo muzikinę liniją, kad gebėtų padėti. Darbas vyksta savaičių savaites, žingsnelis po žingsnelio, kol išmoksti muzikinę medžiagą. Tada repeticijos su dirigentu, jis sujungia ansamblius, duetus. Galiausiai prasideda režisūrinės repeticijos, kada jau viskas išmokta, sudėliota galvoje. Tada turi perprasti vaidmens geografiją – žinoti, kada ir kodėl eisi į dešinę ar į kairę, darysi taip, o ne kitaip. Režisieriaus darbas – pateikti dainininkui personažo geografiją, įsiliejančią į bendrą ope-

t e a t r o

2 O 2 1 1/2

ž m o n ė s

ros vyksmą, o šis turi būti darnus, harmoningas ir vientisas, įgyvendinantis to režisieriaus statomo kūrinio idėją. Statoma dažniausiai apie mėnesį. O iki spektaklio režisūros einame ne vieną ir ne du mėnesius. Nors pasitaiko ir kitaip. Pavyzdžiui, yra tekę Giuseppe’s Verdi Traviatą – Violetos vaidmenį – išmokti per dvi savaites. Bet, kaip pastebėjau, greitai išmokęs, greitai ir pamiršti. Tai patyriau 2020 m. rudenį teatrui statant naująją Traviatą – pasijutau, tarsi ir nebūčiau šio vaidmens anksčiau kūrusi, daug kas tiesiog išsitrynė iš atminties. Kuriant vaidmenį, repetuojant, svarbiausia yra muzikinis pasiruošimas. Privalai viską išmokti labai tiksliai, be jokių klaidų, nes nėra nieko blogiau, negu taisyti, mokytis iš naujo. Todėl preciziškai siekiu nuo pirmo žodžio ir natos laikytis ritminio, muzikinio tikslumo. O kaip vertinate operų sušiuolaikinimą? Būna labai gerų pastatymų, kai talentingas režisierius geba istorinius laikus perkelti į dabartį. Bet man asmeniškai istoriją norisi matyti tokią, kokia ji buvo kuriamuoju laiku. Gal esu konservatyvi, bet man priimtiniau laikytis kompozitoriaus idėjos ir pastatyme perteikti tai, ką jis norėjo pasakyti ir parodyti. Todėl mieliau atlieku vaidmenį tokį, koks jis sukurtas, išgyvendama to meto tikrovę. Perkeliant istoriją pasitaiko, kad nesutampa tekstu išsakomos mintys ir scenos veiksmas. Kūrinio istorijos perkėlimas, interpretacija – didelis iššūkis režisieriui, nes sugadinti galima labai greitai. Pasidalykite operos scenoje patirtais asmeniniais iššūkiais. Ak... Daugiausia iššūkių, sakyčiau, patirta F. Halévy Žydėje. Šiame pastatyme scenos grindys grotuotos ir nelygios, pasvirusios į orkestro ložę. Kiekvienas spektaklis kėlė įtampą. Scenoje stovi kėdės, padėtos lėkštės su macais, peilis. Ne kartą teko pačiai gaudyti kėdes ir lėkštes, kad neįkristų į orkestro ložę pas muzikantus. Žiūrovui, manau, kvapą gniaužiantis reginys, kai regi skriejant scenovaizdžio elementus, bet atlikėjui širdis į kulnis nusirita matant, kaip skrenda kėdė, o jis vaidindamas ir dainuodamas turi pagauti... Ši opera pasižymėjo ekstremalumu. Kartą nukentėjau pati: spektaklio metu scenoje prietema, o kadangi opera labai emocinga ir vaidybos, ir muzikine prasme, užvaldžius emocijoms, nepastebėjau stovinčios kėdės ir persikirtau raumenį. Kraujo nebuvo, bet mėlynė – didžiulė. Ir gastrolėse Lenkijoje Žydėje patyriau traumą. Visados prieš spektaklį apžiūriu sceną, pabūnu joje iki spektaklio pradžios, bet tąkart nepavyko ir nepamačiau, kad scenoje šalia šoninės sienos yra plyšys. Spektaklyje, kaip

įpratusi LNOBT scenoje, bėgu prie sienos ir jaučiu, kaip viena koja prasmenga plyšyje, kita užsikabina batelio kulniuku, o kairiu petimi iš inercijos taip trinktelėjau į sieną, kad net aplinkiniai girdėjo... Žiežirbos iš akių pažiro, skausmas baisus, galvoju: aš dar gyva ar negyva? O tuo metu jau turiu dainuoti meilės duetą. Akyse temsta... Kažkaip susiėmiau, atsisukau į sceną ir sudainavau. Batelio kulniukas atlūžo, petį žiauriai skaudėjo, bet padėjo adrenalinas: spektakliui vykstant pamiršau visa tai. Tik per pertrauką pajutau, kad smūgis tikrai buvo, ir stiprus. Gerai, kad į gastroles kartu vyksta medicinos personalas, taigi bemat apšaldė petį ir pabaigiau spektaklį. Bet, pasirodo, traumos pasekmės liko stubure – pasislinko slankstelis. Tai sužinojau vėliau. W. A. Mozarto Užburtojoje fleitoje sukurta Nakties Karalienė balso požiūriu irgi buvo iššūkis. Turint plataus diapazono balsą, kaip ir kiekvienam sopranui, norisi atskleisti jo galimybes ir išdainuoti aukštąsias natas. Be to, Nakties Karalienė yra blogasis personažas, ji visiškai priešinga mano prigimčiai. Norėjau save išbandyti, ar sugebėsiu ją sukurti ir išgyventi. Imdamasi šio vaidmens, siekiau sau įrodyti, kad galiu jį įveikti. Nors vaidmuo gan nedidelis, jo arijos labai sudėtingos, jį laikyčiau tikriausiu iššūkiu ir vienu iš svajonių vaidmenų. Kad jau prakalbote apie Nakties Karalienę iš W. A. Mozarto Užburtosios fleitos, norisi pasiteirauti ir apie Bohemiečių trupę, kurios įkūrėja ir vadovė Dalia Ibelhauptaitė šią operą režisavo. Su Bohemiečiais esate nuo 2003 m. sukurtų Ruggero Leoncavallo Pajacų, kuriuose įkūnijote Nedą. Gerbiamoji Joana, pasidalykite savąja Bohemiečių trupės ir Vilnius City Opera pajauta, ryškiausiais išgyvenimais. Labai gera patirtis ir smagus laikotarpis. Taip, su Dalia Ibelhauptaite susitikome anksčiau, negu susikūrė Bohemiečiai, būtent R. Leoncavallo Pajacuose. Dalyvaudama perklausoje, mažai tikėjau, kad pasirinks mane. Tai man buvo tarsi laimingas atsitiktinumas. Nedos vaidmuo nelengvas, kaip man tada atrodė, dar ne visai mano balsui. Tąkart labai patiko dirbti su režisiere D. Ibelhauptaite ir maestro Gintaru Rinkevičiumi. Pažintis paliko ryškų pėdsaką, labai vertinau galimybę dirbti su jau gan pripažintais menininkais. Paskui susikūrė Bohemiečiai, buvo statoma pirmoji jau viso jauno kolektyvo opera. Visi dainininkai, dar, galima sakyti, niekam nežinomi, bet vienijami jaunatviško entuziazmo, degėme noru dainuoti, kurti. O sąlygų Vilniaus kongresų rūmuose niekada neturėjome tokių, kokios yra LNOBT. Tačiau tai nestabdė, gal net priešingai – įkvėpė dar

2 O 2 1 1/2

Rachelė J. F. Halevy op. Žydė

2 O 2 1 1/2

Ponia Ben R. Šerkšnytės op. Penki Merės stebuklai

labiau. Dabar, kai mintimis grįžtu į kūrybinę praeitį su Bohemiečiais, užplūsta šilti ir gražūs prisiminimai. Ta pati Užburtoji fleita, kiek ten aukso daug buvo... (juokiasi) Veidai, pavargę nuo blizgučių. Paskui juokėmės, kad kovojome su Juozu Statkevičiumi, sakiau: „Viskas! Daugiau jokių blizgučių – Papagena nebebūsiu!“, nes labai braižė veidą. Jis rado išeitį – buvome išdažyti auksine bronza. O iš pradžių nubarstydavo blizgučiais, kurie sunkiai nusivalo... Ir vis tiek šiandien prisimenant kyla vien patys geriausi jausmai. Labai tuo džiaugiuosi, o ir išvis, kad šalia LNOBT atsirado niša jaunajai kartai. Kaip apskritai grimas, kostiumai, scenografija veikia, keičia vaidmens kūrybą? Žinoma, labai keičia. Kartais vaidmenį kuri vienaip, o aprengia kostiumu, ir staiga viskas pasirodo kitaip. Pavyzdys – Traviata, kurios pastatyme nedalyvavau, bet per dvi savaites turėjau įsitraukti į jau sukurtą spektaklį. Buvo labai sunku dainuoti, vaidinti. Atrodo, nuogą į dilgėles išleido... O naujasis pastatymas, kurio publika dar taip ir neišvydo, kurio pavyko tik generalinę repeticiją surengti, ir tai be orkestro, be choro, be mimanso artistų, vien su fortepijono akompanimentu, – visiškai kitoks. Atitinkamo laikotarpio prabangios, puošnios suknelės, ištaigingų rūmų dekoracijos ir jausmas, ku-

riamas aplinkos, įkvepia, imi visai kitaip dainuoti, vaidinti. Pirmame veiksme Violeta turi du skirtingus kostiumus, tad vienu metu tenka dvi sukneles vieną ant kitos vilkėti. Gan juokinga savijauta... O dar aukštakulniai bateliai... Nėra paprasta. Repetavau su medicinine kauke, kuri dainuojant, kai įkvepi oro, lenda į burną, todėl nuolat tenka ją išsitraukti. Generalinėje repeticijoje gavau skydelį. Išeinu į sceną, pradedu dainuoti ir staiga matau vien tiktai savo lūpas, nes, pasirodo, skydelis nuo šviesos atspindi mano veidą. Suvokiau, kad nematau dirigento, nematau partnerio, vilkiu dvi sukneles, aviu aukštakulnius ir turiu dainuodama ariją šokti... Jaučiu, kad galiu neišlaikiusi pusiausvyros nugriūti... Laimė, taip nenutiko. Būna įvairių kuriozų. Pavyzdžiui, Bohemiečių Giacomo Puccini Bohemos pastatyme (ačiū Dievui, kostiumus tada gavome anksčiau) per generalinę repeticiją suplyšo Asmik Grigorian suknelės sijonas. Jai reikėjo labai greitai bėgti laiptukais, o sijonas – siauras siauras... Tame pastatyme visi turėjome būti labai grakštūs, todėl vilkėjome rūbus su korsetais. Juokdavomės: „Na, įkvepiame ir nebekvėpuojame...“ Taip, visko pasitaiko, ypač kol dar nesusigyventa. Paskui pripranti ir netgi atrodo, jog kitaip būti negali. Šiaip ar taip, nuo kostiumų, grimo, šukuosenos, pačios scenografijos labai daug priklauso.

t e a t r o

ž m o n ė s

dainininkai, aktoriai, jaučiame didelę atsakomybę skleisti gėrį, dovanoti jį žmonių sieloms. Didžiausias apdovanojimas šiuolaikiniame pasaulyje, pilname įvairių technologijų ir būdų susisiekti, yra grįžus po spektaklio sulaukti nepažįstamo žmogaus padėkos, gyvai patirti, kad kas nors tą vakarą, pamiršęs savo rūpesčius, patyrė džiaugsmą.

Bruknelė J. Tamulionio op. Bruknelė

Geroji tėkmė Jau esate pelniusi, ko gero, visus Lietuvos operos meno apdovanojimus: 2002 m. – Metų operos vilties, 2004 m. už aptartąjį Rachelės vaidmenį F. Halévy operoje Žydė, o 2010 m. už Siuzanos vaidmenį W. A. Mozarto operoje Figaro vedybos – Metų operos solistės vardas Operos švyturių apdovanojimuose; 2014 m. – Metų operos solistė; 2015 m. – Auksinis scenos kryžius už Rozinos vaidmenį Gioacchino Rossini operoje Sevilijos kirpėjas ir Violetos – Giuseppe’s Verdi operoje Traviata. Pelnyta įvairių įvertinimo ženklų tarptautiniuose konkursuose. Apdovanojimai jus įkvepia ar įpareigoja? Turbūt ne tik mūsų profesijos atstovams, bet ir kiekvienam žmogui visados malonu sulaukti įvertinimo, išgirsti pagyrimą. Kai stengiesi, dirbi, atiduodi save ir esi pastebėtas, įvertintas, tarsi sulauki patvirtinimo, kad esi savame kelyje, eini teisinga linkme. Tai kartu ir įpareigoja, sulig kiekvienu apdovanojimu kartelė kyla vis aukščiau – suvoki, kad neturi teisės mažiau dirbti, prasčiau atlikti. Jauti tikėjimą ir pasitikėjimą tavimi, kad ir toliau stengsiesi mylėdamas savo profesiją. Tai paskata dar labiau stengtis ir siekti, kad žiūrovas iš spektaklio ar koncerto išeitų emociškai pakylėtas. Kartais (kaip man pačiai nutiko per televiziją išgirdus I. Milkevičiūtę dainuojant Normą) tai gali pakeisti – nulemti – gyvenimą: padovanoti svajonę ir įkvėpti jos siekti. Todėl mes, operos solistai,

Esate operos solistė, o kartu – šeimos žmogus, turite dvi dukras. Vis dar įprasta manyti, jog karjera operos mene ir šeima, ypač moteriai, yra veikiau neįmanoma. Žinoma, esama ir kitokių pavyzdžių, vienas tokių – Jūs. Pasidalykite patirtimi apie šeimos ir karjeros operos scenoje dermę. Manau, tai tikrai suderinama, tiesiog reikia to labai norėti ir, žinoma, antroji pusė turi norėti, kad šalia esantis žmogus dainuotų. Kaip tik tokia yra mano patirtis. Džiaugiuosi turėdama mylintį, palaikantį vyrą, kuris padeda kiek tik galėdamas. Abi dukros muzikalios. Vyresnioji aštuonerius metus lankė Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, bet pasirinko kitą kelią. Dabar studijuoja užsienyje, gyvena savarankiškai, bet grįžusi namo visados mielai groja pianinu mėgstamus kūrinius. Jaunėlė – antraklasė, lanko Balio Dvariono menų mokyklą, mokosi groti fleita. Esu labai laiminga turėdama šeimą. Ypač dabar, šiuo sudėtingu karantino laiku, tiesiog neįsivaizduoju, ką daryčiau, kaip jausčiausi būdama viena tarp keturių sienų. Teatre repetuoti galime labai ribotai, spektakliai nevyksta, koncertų nėra... Tikrai būtų daug sunkiau negu dabar, kai esu su savo šeima. Būdama žmona, mama ir turėdama mylimą darbą, esu apdovanota gyvenimo pilnatve. Pokalbio pabaigoje – Jūsų palinkėjimas operos menui, kai ir vėl meno, kultūros pasaulis skambės aukštosiomis gyvenimo natomis. Tokioje kaip dabar situacijoje dar turbūt negyventa. Vykdavo karai, bet tada žmonės kultūros, meno gėrį skleisdavo emigravę į kitas šalis, o dabar visas pasaulis išgyvena tą patį. Ypač kultūrai be galo sudėtinga ne tik Lietuvoje, bet ir apskritai visur. Linkiu visiems stiprybės ir kantrybės – reikia išlaukti. Tikiu, kad viskas pasibaigs ir sugrįšime, gal truputėlį kitaip, labiau saugodami vieni kitus. Sunkius laikus išgyveno mūsų proseneliai, seneliai, o kultūra išliko, ji negali žūti, nes be kultūros, be švietimo, meno nėra tautos. Kultūra – mūsų šaknys. Turime tikėti, būti kantrūs ir viltingi. Tik viltis, norai ir svajonės veda į priekį. Žmogaus, meno, kūrybos meilė įkvepia ir stiprina. Niekas negali pakeisti gyvo žmonių ryšio, todėl tikiu, kad, net ir atradę įvairių bendravimo platformų, sugrįšime ir vėl dainuosime, vaidinsime regėdami publiką, susitiksime teatruose, koncertų salėse ir būsime kartu. Gyvenimas tekės gerąja tėkme. n

2 O 2 1 1/2

Karolina Matačinaitė:

„Baletas pasirinko mane“

t e a t r o

Jūratė Terleckaitė

ž m o n ė s

Karolina Matačinaitė, 2014 m. baigusi Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, tais pačiais metais pradėjo šokti Nacionaliniame operos ir baleto teatre. 2015 m. pelnė Metų baleto vilties apdovanojimą. Sukurti vaidmenys: Pamotė (Pelenė); Mažojo teatro Pelių Karalienė, Rusų šokio, Valso ir Snaigių solistė (Spragtukas); Indų šokio, Grand pas, Šešėlių scenos solistė (Bajaderė); Energijos Fėja, Grand pas solistė, Brangakmenis (Miegančioji gražuolė); Kitri Draugė (Don Kichotas); Vengrų šokio, Didžiųjų Gulbių solistė (Gulbių ežeras); Pas de quatre (Piaf); Fėja (Sniego karalienė), Zulmėja, Odaliska (Korsaras). Solistė kuria emocingus, spalvingus, įtaigius vaidmenis, pasižymi precizika, lengvumu, muzikalumu.

2 O 2 1 1/2

– Kodėl pasirinkote šokėjos profesiją? Ar nuo vaikystės svajojote šokti, o gal į baletą atvedė atsitiktinumas? – Į baletą mane atvedė iš dalies atsitiktinumas, iš dalies likimas. Bendravau kieme su viena mergaite, kuri tuo metu mokėsi baleto. Ji dažnai su užsidegimu apie tai kalbėdavo ir kartą pasiūlė man apsilankyti baleto pamokoje. Nedvejodama sutikau, ir taip prasidėjo mano šokio kelionė, kuri trunka iki šiol. Neslėpsiu, pradžioje nebuvau labai sužavėta ir užsidegusi, nemaniau, kad šoksiu visą likusį gyvenimą. Tačiau bėgant metams šokis man vis labiau patiko. – Kas buvo Jūsų mokytojai? Kuriuos Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos pedagogus pirmiausia prisimenate ir kodėl? – Pirmiausia atsimenu Beatričę Tomaševičienę, Loretą Bartusevičiūtę-Noreikienę ir Neli Berediną. Iš jų labiausiai norėčiau išskirti Beatričę, nes jos įskiepytą metodiką taikau iki šiol. Ji išmokė nuostatos, kad kiekvieno profesionalaus baleto artisto šokis prasideda galvoje. Niekada nenustok svajoti, galvoti ir norėti, nes mintys materializuojasi ir minčių galia gali pasiekti labai daug. – Ką Jums davė Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla? Su kokiu bagažu išleido Jus į gyvenimą, į teatrą? – Šią mokyklą galima lyginti su karine mokykla. Joje išmokau savarankiškumo, drausmės, atkaklumo ir supratimo, kad viskas priklauso tik nuo manęs ir mano įdėto darbo. Be šių savybių, manau, teatre būtų buvę sunkiau. – Kurie vaidmenys Jums artimiausi, labiausiai pavykę ir kodėl?

– Zulmėja Korsare, Kitri Draugė Don Kichote ir Didžioji Gulbė Gulbių ežere. Kurdama šiuos vaidmenis, pasijusdavau, kad nebeegzistuoju, pakylu kažkur aukščiau. Juos sušokusi naktimis negalėdavau užmigti, atrodydavo, net nesuprantu, kad laikas grįžti į save, kad gyvenimas tęsiasi, rytoj vėl reikės keltis ir eiti į baleto salę. – Jūsų vaidmenys, ypač Zulmėja, Kitri Draugė, tarsi Jums sukurti. Kas labiausiai padeda ruošti vaidmenis? Ar iš karto pavyksta perprasti vaidmens stilistiką, ar žiūrite vaizdo įrašus, ar įkvepia kiti dalykai? – Rengiant Zulmėją buvo nelengva perprasti ir perimti pačią šokio choreografiją, išmokti tekstą, suprasti, kaip šokti su bateliais. Bet pati nuotaika, charakteris yra mano širdyje, šis vaidmuo tikrai tarsi man sukurtas. Panašiai galiu pasakyti ir apie Kitri Draugę. Tai absoliuti klasika, technika sudėtinga, bet judesiai aiškūs. Kurdama vaidmenis visada žiūriu kitų šokėjų vaizdo įrašus, semiuosi idėjų ir įkvėpimo. – Į kokius personažus lengviausiai įsikūnijate? Ar jie savo vidumi turi būti artimi dvasiškai? – Geriausiai pavyksta įsikūnyti į linksmus, gyvybingus, pasižyminčius ekspresija personažus, jie man ir yra artimiausi. Visai su kita nuotaika juos šoki scenoje nei tuos, kurie yra liūdni. – Ar namiškiai lengvai Jus atpažįsta scenoje įsikūnijusią į personažą? – Namiškiai visada sako, kad kas plačiausiai ir gražiausiai šypsosi, natūraliai džiaugiasi būvimu scenoje ir, atrodo, joje gyvena, tai ir yra Karolina. Sako, jog kaip tik dėl šito labai lengva mane išskirti iš atlikėjų.

2 O 2 1 1/2

Šešėlių variacija (Bajaderė)

– Ar ilgai gyvenate su personažu, „miegate“ su juo? – Jei personažas gyvybingas, džiaugsmingas, jo nuotaika persiduoda ir į kasdienybę, dažniau norisi šypsotis, džiaugtis paprastais dalykais, tiesiog gyvenimu. Visiškai priešingai veikia niūrūs, liūdni tiek spektakliai, tiek personažai. Tada ir nuotaika slogi, ir viskas aplink atrodo liūdna. Esu labai jautri ir labai giliai išgyvenu personažus scenoje, labai sunku būna juos paleisti paprastame gyvenime. – Kurie spektakliai ypač padėjo atsiskleisti? – Manau, kad Bajaderė, nes tai pats pirmasis spektaklis, kuriame gavau šokti labai techniškai sunkų ir fizinės ištvermės reikalaujantį šokį grand pas. Šokau tik antrą sezoną ir buvau pati jauniausia, patirties neturinti iš kitų trijų, jau daug metų teatre šokančių balerinų. O po kelių mėnesių įvyko Don Kichoto premjera ir man buvo paskirtas Kitri Draugės vaidmuo. Išskirčiau šiuos spektaklius, padėjusius man atsiskleisti kaip balerinai.

– Ar turite nuolatinį scenos partnerį? Jei ne, kas labiausiai padeda prisitaikyti, susiderinti? Ką labiausiai vertinate? – Neturiu. Bet su kiekvienu partneriu reikia repetuoti, kalbėtis, pažinti vienas kito trūkumus ir privalumus, o tai ateina tik repetuojant. – Kas iš dirigentų geriausiai supranta šokėjų poreikius? Ar yra dirigentas, dalyvaujantis Baleto trupės repeticijose, jas stebintis? – Prie kiekvieno dirigento reikia prisiderinti. Su vienais tai pavyksta greičiau, su kitais lėčiau. Prieš spektaklius dirigentai ateina į salę, derinamės, tariamės, kaip kas turėtų vykti. Kaip šiuo požiūriu patogiausius išskirčiau dirigentus Modestą Barkauską ir Ričardą Šumilą. – Su kuriais pedagogais daugiausia dirbate teat re? Ar jaučiatės suprasta? – Daugiausia dirbu su Živile Baikštyte ir Rasa Taučiūte. Nesipykstame, viskas vyksta sklandžiai ir darbingai.

t e a t r o

– Kokios svajonės neišsipildė, kokių vaidmenų dar nešokote? – Mano didžiausia svajonė – šokti Odetą-Odiliją Gulbių ežere. Šis šokis, mano manymu, yra harmonijos balete pavyzdys, jame tobulai dera muzika, plastika ir judesiai. Tai kuria unikalias emocijas. Taip pat labai norėčiau šokti Kitri, Gamzati, Mirtą.

ž m o n ė s

tik antrą sezoną, kai jie statė Don Kichotą. Labai jaudinausi dėl patirties stokos, būdavau labai įsitempusi, bet jie parodė supratingumą, palaikydavo mane ir per premjerą leido šokti Kitri Draugę. Daugiausia įtakos man padarė didelį pedagogo talentą turintis buvęs baleto primarijus, choreografas Manuelis Legris. Jo pastabos buvo itin tikslios, labai aiškiai suformuluotos, kas labai padėdavo scenoje ištaisyti judesius.

– Mano manymu, Jūs būtumėte puiki Kitri! Ar esate išreiškusi norą atlikti šį vaidmenį? – Manau, vaidmenis turi skirti repetitoriai ir teatro vadovai, nes jie mato, kaip tau sekasi šokti ir ar pavyktų atlikti tam tikrus judesius. Aš pasitikiu jų sprendimais ir kompetencija, todėl kol kas nematau reikalo rašyti paraiškos dėl šių vaidmenų.

– Kaip reaguojate į choreografų, pedagogų pastabas? – Pastabos man daug priimtinesnės už pagyrimus. Tik jos man padeda tobulėti ir geriau šokti. Todėl sakyčiau, kad kuo daugiau balete pastabų, tuo geriau.

– Su kokiais choreografais yra tekę dirbti? Kaip su jais sekėsi? – Kurti vaidmenis padėjo Stanislavas Fečo, Vasilijus Medvedevas. Su jais dirbau teatre šokdama

– Kokios žiūrovų reakcijos į sukurtą vaidmenį tikitės sulaukti? – Žiūrovų reakcijos nelaukiu apskritai, apie tai net negalvoju.

Indų šokio solistė (Bajaderė)

2 O 2 1 1/2

t e a t r o

ž m o n ė s

– Kaip vertinate mūsų žiūrovus? – Vertinu teigiamai, ovacijų būna daug, jos pamalonina širdį.

2 O 2 1 1/2

– Ar tikslo siekiate bet kokia kaina, per kraują? – Nelygu koks tas tikslas, bet dažniausiai tikrai darau viską, kad jį pasiekčiau. Tiesiog yra dalykų, kurie nuo manęs nepriklauso, ir tada stengtis ir siekti yra labai slidu. Bet jei galiu pasiekti pati, tada darysiu tikrai viską.

– Kas Jums balete svarbiausia? – Manau, kiekvienam šokėjui svarbiausia prisidėti prie baleto spektaklio pastatymo, įdėti į jį visą savo širdį. – Ką Jums davė baletas? – Baletas man – visas gyvenimas, be jo aš savęs tiesiog neįsivaizduoju. Jis man padėjo augti, tobulėti, įgyti charakterį, išgyventi personažų gyvenimus. – Kas Jums svarbiausia gyvenime? – Man gyvenime svarbiausia šeima.

– Ar nesigailėjote pasirinkusi šią profesiją? – Tikrai tikrai ne. – Ar tapti baleto soliste užtenka vien darbo ir valios? Kokios savybės būtinos norint būti įdomia balerina? – Be darbo ir valios dar išskirčiau besąlyginį norą tobulėti ir siekti vis aukštesnių rezultatų. Kartais man atrodo, kad net ne aš pasirinkau šią profesiją, o ji mane. Šioje profesijoje labai svarbu miklumas priimti ir suvokti informaciją, negali miegoti, nes paprasčiausiai nėra daug laiko repetuoti ir bandyti. Parodė vieną kartą kombinaciją, stoji ir šoki, nėra kada atsipalaiduoti. – Ar jaučiatės deramai įvertinta? – Esu pelniusi Baleto vilties apdovanojimą. Manau, kad kolegos, kurie įvertinti aukštesniais apdovanojimais, tikrai to nusipelnę, todėl nejaučiu, kad būčiau neįvertinta. – Kaip žiūrite į gastroles? – Esu dėkinga už galimybę pamatyti kitų kraštų ir kultūrų teatrus, scenas, praplėsti akiratį. Kita medalio pusė ta, kad gastrolės dažnai būna nelengvos, ypač Kinijoje, nes tenka išvažiuoti ilgam. Daug jėgų atima spektakliai, pasiilgstu namų, šeimos. – Ar turite balerinos idealą? – Taip, – Marianela Núñez. – Mėgstamiausi kompozitoriai? – Piotras Čaikovskis, Sergejus Prokofjevas. – Kuriuos baleto, šokio spektaklius labiausiai mėgstate? – Esu neabejinga visiems klasikiniams baleto spektakliams.

– Galbūt per anksti klausti, bet ar pasvarstote, ką norėtumėte veikti baigusi balerinos karjerą? – Kol kas apie tai dar nesvarsčiau. – Ar turite hobį? – Labiausiai man patinka keliauti, lankytis kitose šalyse. Iki karantino mėgau vaikščioti po parduotuves, bet dabar tai sėkmingai darau internetu, ką nors nusiperku, pasipuošiu – ir iškart nuotaika geresnė. Dar mėgstu žiūrėti filmus, dažniausiai įtempto siužeto arba siaubo. Negaliu atsitraukti nuo baleto vaizdo įrašų – esu peržiūrėjusi turbūt visus YouTube klasikinio baleto įrašus. Ir patinka būti namie su šeima. – Kaip pavyksta įveikti pandemijos sukeltas psichologines problemas – galbūt liūdesį, pyktį ir pan.? Kas labiausiai padeda? – Žinoma, pandemija atėmė iš mūsų sceną, didžiąją dalį veiklos. Tai labai liūdina. Bet man šiuo nelengvu laikotarpiu labai padeda artimieji, šeima, laiko leidimas su jais. – Ar per Jūsų darbo teatre metus Baleto trupė pasikeitė ir kaip? – Šoku teatre jau septintą sezoną, todėl normalu, kad Baleto trupė keitėsi: daug kas baigė karjerą, yra daug naujų narių. Pradžioje buvo ganėtinai nejauku, nes daugelis šokėjų buvo už mane vyresni, bet kasmet mūsų gretas papildo nauji šokėjai, daug atėjo iš Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos tokių, su kuriais buvome draugai nuo pat mažens. Taigi trupėje jaučiuosi kaip namie, visi artimi. – Dėkoju už pokalbį. n

Zulmėja balete Korsaras (Birbantas – Mantas Daraškevičius)

2 O 2 1 1/2

Eglė Špokaitė:

„Baletu reikia mėgautis“

Ana Karenina R. Ščedrino balete Ana Karenina. Michailo Raškovskio nuotrauka

L NO B T

T e k s t ū r a

Gabija Narušytė

2 O 2 1 1/2

Primabalerina Eglė Špokaitė, baigusi įspūdingą karjerą Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, dabar patirtį perduoda savo pačios įkurtos baleto mokyklos mokiniams San Diege, Kalifornijoje. Viena ryškiausių Lietuvos baleto artisčių, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė E. Špokaitė, JAV dabar gyvenanti kartu su vyru mokslininku Dainiumi Mačikėnu, daro viską, kad jaunieji šokėjai patirtų baleto meno džiaugsmą, – tai, ko čia, Lietuvoje, galbūt per skubą trūko mūsų artistams. Mąstydama apie baletą, savo pasirinkimą ir nueitą kelią, E. Špokaitė sako, kad didžiausia laimė šokėjui scenoje jaustis patogiai, mėgautis tuo, ką daro. O viena svarbiausių baleto artisto savybių – muzikalumas, kurio išmokti beveik neįmanoma. Su Egle Špokaite kalbėjosi LRT Klasikos programos laidų vedėja, primabalerinos draugė nuo vaikystės, Gabija Narušytė (Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro tinklalaidė Tekstūra).

Mus skiria tūkstančiai kilometrų, dabar esi labai toli nuo Lietuvos, nuo teatro, kuriame kūrei nepamirštamus vaidmenis. Ir vis dėlto veikla, telpanti į žodį „baletas“, tęsiasi ir dabartiniame gyvenimo etape: Tavo įkurta baleto mokykla Ballet Institute of San Diego įgauna pagreitį ir jau yra kuo pasidžiaugti. Bet pradėkime nuo atradimų, kurių naujausias – kad baleto galima pradėti mokytis ir nuo dvylikos metų. Iš tiesų, jei kas būtų paklausęs prieš metus, būčiau atsakiusi vienareikšmiškai – ne. Tokio amžiaus tai neįmanoma. Bet štai konkretus atvejis: į mokyklą atėjo dvylikos metų mergaitė, labai norinti tapti balerina. Nenorėjau jos priimti, nes ir fizinės savybės ne balerinos, juo labiau amžius. Bet mergaitės mama, labai šauni moteris iš Havajų, sako: „Mes atvažiuosime į San Diegą, dukra labai nori mokytis baleto meno.“ Tad galiausiai priėmiau. Mokyklos mergaitė nelanko, mokosi namie, todėl

baleto pamokas gali lankyti rytais, kai kiti vaikai negali. Pinigų šeima turi. Tai taip pat svarbu. Pradėjau su ja pamokas kaip su mažiukais – septynerių aštuonerių metų vaikais. Jai – dvylika... Pusę metų tai buvo visiška nesąmonė: dvylikametei teko aiškinti dalykus, kurie jau turėtų būti savaime suprantami. Netikėjau, kad tai gali duoti rezultatų. Bet po pusės metų, mergaitei persikrausčius į San Diegą ir pamokas pradėjus lankyti stabiliai, pamačiau, kad labai po truputį ji vis labiau formuojasi kaip balerina. Tad pasiūliau dirbti su kitom mergaitėm, bet ji sako: „Ne, aš nieko nesuprasiu...“ Čia galima palyginti su pianistu – įsivaizduokime vaiką, kuris mokosi iš Jaunojo pianisto dar tik pusmetį. Bet galiausiai dvylikametė apsisprendė ir sutiko. Supratau, kad ji skiriasi iš kitų vaikų. Gal dėl to, kad mokosi namie, visai kitaip formuojasi, kitaip mąsto. Man, mokytojai, tai buvo atradimas. Tada pradėjau klausinėti, kaip sekasi mokytis, ji sako, kad labai gerai. Mane sužavėjo jos drąsa ir energija! Paprastas pavyzdys – pirmieji puantai: mergaitės juos rišdamosi sugaišta 7–10 minučių. O ji tai padaro per dvi minutes ir jau stovi laukdama! Nepaprastas imlumas. Tiesiog ima viską, ką duodi, ir nori daugiau. Ir štai po metų ji šoka! Laimėti, aišku, kol kas dar negali, bet kad ji gali būti gera, net labai gera profesionali šokėja – tikrai. Jei per metus tiek pasiekė nuo visiško nulio! Iki šiol sunkiai tuo patikiu. Be abejo, tai lemia ir talentas, ir finansai, drąsa, begalinis noras šokti. Tai man atradimas. Sunku ir man patikėti, bet tam tikra prasme tai primena ir Tave, nes, kiek pamenu, labai, labai daug dirbai, kol tapai Egle Špokaite. Žvelgiant jau iš perspektyvos, kas lėmė tokį sėkmingą Tavo kelią: talentas, gabumai ar begalinis noras, skatinęs tiek daug dirbti? Aš nebuvau gabi. Pamenu, mes su draugėmis, stodamos į M. K. Čiurlionio menų mokyklą, priėmimo komisijos gydytojui išėjus iš kabineto, pažiūrėjom į specialų aplanką, kur surašyti mūsų pažy-

L NO B T

2 O 2 1 1/2

T e k s t ū r a

miai. Ir labai gerai pamenu, kad pagal penkių balų sistemą visi mano fizinių duomenų pažymiai buvo trejetai, išskyrus keltį, – ji buvo įvertinta penketu. Taigi fiziniai duomenys yra viena, bet, ką aš dabar suprantu stebėdama ir savo mokinius, – mes atrenkame akimis, rūšiuojame vaikus pagal tai, kurių fiziniai duomenys tinkami, o kurių – ne. Bet vėliau dirbant išryškėja įvairūs kiti dalykai, pavyzdžiui, vaikas yra nemuzikalus, neturi charakterio arba netinkamą įtaką daro tėvai. (Yra vaikų, kurie nesiekia tikslo, – jie iš tokių šeimų, kurių tėvai tam tikra prasme yra budistai: kaip bus, taip gerai. Ir tai gali sužlugdyti vaiko kelią į baletą.) Vis dėlto mokytojai atrenka vaikus, kurių geri fiziniai duomenys, nes juos išsiugdyti labai sunku. Bet štai pamenu pirmąją savo klasę, kuriai laikinai dėsčiau M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Dirbau su mergaitėmis kaip su būsimomis profesionalėmis, bet balerinomis tapo visai kitos, o ne tos, kurių fiziniai duomenys, regis, buvo geriausi. Taigi užslėptos, baletui būtinos savybės išryškėjo vėliau. Be abejo, svarbu charakteris, tėvų palaikymas ir figūra. Dėl figūros tai net negali pasakyti, kaip žmogus atrodys, kai jam bus aštuoniolika. Aišku, yra tam tikra metodika, padedanti mums, mokytojams, prognozuoti, bet... Jei gerai atrodys, turės pirmenybę baleto pasaulyje. Jo galimybės bus kur kas didesnės. Bet to neįmanoma numatyti. Be galo svarbus ir kitas dalykas – tikslo siekimas. Kokia mano patirtis? Jei savo fizinius duomenis, kurie nebuvo tokie tobuli, kaip reikėtų, būčiau labiau ištobulinusi, ką buvo galima padaryti, jei kas nors būtų man padėjęs, manau, būčiau galėjusi padaryti geresnę karjerą. Bet turėjau kitą privalumą – tai, ką dabar vadinu užslėpta savybe: nuo vaikystės esu labai užsispyrusi, esu tikslo siekėja, turiu charakterį ir esu nepaprastai ambicinga. Man sakydavo: „Na, tu tikras Ožiaragis.“ Ir tikrai – galiu griūti, kristi, bet atgal aš niekada neinu. Ir dabar štai mudu su vyru Dainiumi kartais sakom: „Viskas, jau nebegaliu...“ Bet imu viską šimtu procentų, kas man ką pasiūlo. Neatsisakau. Esu persidirbusi, bet imu, ką tik įmanoma. Dar viena – pati svarbiausia – mano kaip balerinos duotybė yra muzikalumas. Jį iš tėčio paveldėjau. O ir mama dainavo. Tai genai, tikra dovana man. Esu labai muzikali nuo pat vaikystės. Muzikalumas balete iš esmės yra pagrindinis dalykas. Ir mano dabartiniai mokiniai vieni muzikalūs, kiti – ne. Galima kalbėti apie koordinaciją, judesius, bet baleto artistas turi išjausti muziką, o tai nereiškia, kad tereikia tinkamai ritmiškai ją atkartoti judesiais. To išmokti, manau, neįmanoma, tai įgimta. Tai dovana baleto artistui.

Olimpija L. Delibes’o balete Kopelija

Taip, muzikalumas labai svarbu, bet Tau, kaip minėjai, būdinga ir kita savybė – begalinis darbštumas. Sakei, kad net turėdama per daug darbo nieko, ką pasiūlo, neatsisakai. Ar tai reiškia, kad Tavo mokykla San Diege vis labiau įsitvirtina? Kaip čia paaiškinus... Kas Amerikoje susidūrė su verslo kūrimu, tas supras... Teoriškai tai sunkiai paaiškinama. Viena vertus, visi žino, kad Amerika – verslo šalis, kiekvienas gali čia jo imtis. Kiekvienas gali pasiskelbti esąs santechnikas, statybininkas, baleto mokytojas ar kas tik nori ir pradėti. Šimtu procentų kiekvienas. Kita vertus, pasiūla ir paklausa tokia didžiulė, kad atsirinkti, kas profesionalu, o kas tėra geras skelbimas, kai ko nors prireikia, yra net labai sunku. Visi čia kenčia dėl autoritetų trūkumo. Amerikoje nėra tokių tradicinių taisyklių kaip Europoje, kurios leistų suprasti, kas profesionalu, o kas – ne. Čia tiesiog yra bendra pasiūla. Sakykim, aš atidarau mokyklą, kurioje siekiu kokybės. Bet kiek ir kaip aš galiu tą kokybę demons-

2 O 2 1 1/2

Michailo Raškovskio nuotraukos

truoti? Tam reikia masiškumo, reikia, kad į mano mokyklą ateitų gabiausi vaikai, – tai svarbiausia. Bet masiškumas – ilgalaikis procesas. Štai tau ir uždaras ratas: be masiškumo kokybės nepasieksi. O masiškumas įmanomas tik ten, kur daugelį metų vyksta tas pat, nes amerikiečiai labai inertiški. Jie eina ten, kur visi. Netgi vaikai. Todėl yra taip, kad mano klientai vaikai, deja ar beje, daugiausia yra imigrantai, vis dar išauklėti pagal europines ar azijietiškas taisykles. Mano siekis – užvaldyti ir pačius amerikiečius. Ir tai labai sunku, nes kokybė jiems nėra prioritetas. O mano mokykloje yra ir menas, ir kokybė. Štai kas yra sunku. Susigyventi su tuo – gigantiškas darbas. Vis dėlto viskas labai lėtai, bet juda į priekį. Bet išmokai žaidimo taisykles ir toliau sieki savo. Ir, regis, Tau sekasi. Taip. Esu išsikėlusi tikslą siekti dar didesnių dalykų. Noriu čia, San Diege, Kalifornijoje, ugdyti meninio skonio pajautimą. Ir man atrodo, kad

po truputį tai vyksta. Pavyzdžiui, po paskutinių konkursų kitų mokyklų vaikų mamos tegul dar ir neatveda savo vaikų pas mus, bet apie mūsiškę mokyklą jau sako: „Čia toji mokykla, kur patys gražiausi kostiumai ir vaikų šokyje matyti kiekviena detalė.“ Juk tai jau gerai, tiesa? Nes čia amerikietės taip kalba. Manoji mokykla netaps M. K. Čiurlionio menų mokykla, bet galiu kurti erdvę, pritraukiančią kitų mokyklų vaikus. Labai norėčiau surengti konkursą, nes kaip tik konkursas padeda išgryninti svarbiausius šokio prioritetus. Kaip tik ten ir galima būtų įgyvendinti visus tuos man svarbius tikslus. Bet neužtenka laiko. Kasdien nuo 11 iki 21 valandos dirbu salėje, o kur dar visa kita... Tuomet reikėtų mesti mokytojauti, o aš negaliu – nenoriu, nes man labai patinka su vaikais. Taigi ir sakau, kad esi darboholikė... Tai blogas dalykas. Reikėtų susiimti, perplanuoti daugelį dalykų. Kartais paskaitau kokių nors

L NO B T

T e k s t ū r a

turtingų žmonių pasvarstymus apie vertybes. Man vienintelė vertybė yra laikas. Laikas ir draugai. Aš jau pradėjau suprasti, ką tai reiškia...

2 O 2 1 1/2

Dabar laikas sustojęs, viskas pristabdyta. Kai kalbėjomės prieš metus, kai pandemija buvo dar tik pradėjusi keisti pasaulį, Tu sakei, jog pagalvojai: „Kaip būtų gerai, jei niekur nereikėtų eiti.“ Bet turbūt toli gražu nemanei, kad koronavirusas paralyžiuos visą pasaulį. Ir štai po metų vėl viskas atrodo kitaip. Ko gero, Tavo mokyklai nesibaigiantis karantinas netgi išėjo į naudą. Kokie tai buvo metai? Manau, kad kiekvienam aktyviam žmogui, turinčiam fantaziją ir užsiėmusiam veikla, kuri leidžia pasireikšti idėjoms ir aktyvumui, prabėgę metai

buvo laikas, kada galėjo tai įrodyti. Džiaugiuosi, kad mokykloje, kuriai vadovauju, galiu įgyvendinti savo fantazijas. Be abejo, tam reikia pastangų, ir ne tik mano vienos. Konservatyvesni žmonės paprastai sunkiai ryžtasi naujovėms, bet dabar jie tapo joms kur kas atviresni, nes tiesiog sėdėti namie – nuobodu. Sakykime, vaikai dabar uždaryti namie, tuo tarpu tėvai pasirengę jų meniniam ugdymui, švietimui ar apskritai gerovei skirti daugiau dėmesio. Taigi mano šeimai, turinčiai baleto mokyklą, atsiveria daug galimybių, kas yra nepaprastai įdomu. Mes įvaldėme nuotolinį mokymą, atskleidėme jo privalumus, bet, be abejo, esminis dalykas, kurio niekas neatstos, yra gyvas bendravimas. Visos pamokos vyksta, kaip priklauso, yra ir papildoma veikla tiems, kurie siekia daugiau, tai yra nori dalyvauti konkursuose. Jų geografija plečiasi: anksčiau daugiausia vykdavo regioniniai konkursai ir tik kartais susitikdavome visos Europos, visos Amerikos konkursuose, o dabar visi konkursai virtualūs, tad mūsų vaikai gali šokti ir konkuruoti su viso pasaulio vaikais. Ruoštis, be abejo, nelengva, nes reikia laikytis saugos reikalavimų. Mes, suaugusieji, po truputį vargstam nuo to visko ir laukiam, kada bus normalios sąlygos, bet vaikams tai džiaugsmas, jie tai prisimins. To paties laukiame ir Lietuvoje. Tvyro visiška nežinia. Bet dar pakalbėkime apie Tavo ir Tavo vyro Dainiaus Mačikėno baleto mokyklą. Vyras mokslininkas irgi labai prisideda prie Tavo norų įgyvendinimo, be to, jis dar ir informacinių technologijų specialistas, fotografas. Judu abu šią mokyklą pavertėte pasauline, nes čia mokosi ne tik San Diego, bet ir lietuvių, japonų, šveicarų vaikai. Taigi tinklas plečiasi. Aišku, tai pavieniai atvejai. Bet gražu, kai taip atsitinka, o kai kurie santykiai netgi labai sustiprėjo. Yra mokinių, kurių gyvenimus labai pakeitė susitikimas su baleto mokykla. Jie ėmė daug rimčiau baleto mokytis, sakykim, Čikagoje ar Havajuose. Svarbiausia, kad dabar, atsiradus daugiau laiko permąstyti, atsiradus nuotolinėms galimybėms, vaikas rastų savo pašaukimą ir turėtų kuo geresnes sąlygas jį įgyvendinti. Sakykime, dabar daug laiko leidžiame prie kompiuterio, tad galime pagalvoti, kaip jį geriau panaudoti. Nors tuo tikrai niekada nepakeisime tikro teatro, tikros meno akimirkos, bet dabar toks laikas, kai viską stebime ekrane. Vaikai filmuojasi, siunčia savo šokių vaizdo įrašus. Ir tai puiku. Bet galima pagalvoti ir apie meniškumą panaudojant kelias kameras ir pan. Taip geriau perteikiama esmė, be to, įdomiau.

Kitri L. A. Minkuso balete Don Kichotas

2 O 2 1 1/2

Balerina B. Eifmano balete Raudonoji Žizel . Michailo Raškovskio nuotraukos

Kiekvienas baleto artistas pasakys, jog stebėti baleto repeticiją yra visiškai kita patirtis, dažnai įdomesnė už patį spektaklį. Nes spektaklyje viskas sujungta – orkestras, kostiumai, apšvietimas, tai yra meno kūrinys. O stebėti baleto artistą darbo erdvėje – visai kas kita. Geriau, iš arti pamatai asmenybę, baletas atsiveria visiškai kitaip. Visai kiti pojūčiai, nei žiūrint spektaklį. Tai štai, dabar tas laikas, kai galima tai panaudoti. Visi viliamės, kad šis neįprastas laikas baigsis, o karantino pamokos išeis į naudą. Dabar grįžkime į Tavo metus teatre, į Tavo sceną – į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą, kuriame sukūrei ne vieną išskirtinį vaidmenį. Ar dar prisimeni juos, dar sapnuoji? Įdomus klausimas. (juokiasi) Keliskart sapnavau, kad baigusi karjerą, ką anuomet padariau vidury sezono, sausio mėnesį, vėl grįžau į teatrą ir šoku jame toliau, ir niekaip negaliu išeiti, nors tikro džiaugsmo nėra. Mėginau psichologiškai išsiaiškinti, ką tai reiškia. Bet tikrovėje to niekada nesigailėjau. Dabar iš visų jėgų siekiu perduoti, ką sukaupiau, savo mokiniams ir noriu, kad jie kuo

labiau tuo mėgautųsi. Mokau semtis kuo daugiau scenos galimybių. Bet svarbiausia – daryti tai su džiaugsmu, o ne nuolatos jaudinantis, kaip kad mes, artistai, dažnai darome. Tikrai be reikalo tiek daug dėl visko jaudinamės. O scenos košmarai ar sapnuojasi? Kai Meno forte Eimunto Nekrošiaus spektaklyje Otelas vaidinau Dezdemoną, dažnai sapnuodavosi vienas košmaras. Sapnuoju, kad spektaklis netikėtas, reikia eiti į sceną, o aš neturėjau kada pasikartoti teksto. Dabar pastebėjau, kad to jau nebesapnuoju. Galvoju: gal E. Nekrošiui išėjus ir sap nas mane paliko. Juk tas susidūrimas su dramos teatru buvo labai ryškus. Operos ir baleto teatre tavo kasdienybė įprasta: šoki spektaklius, susitinki su baletmeisteriais. O čia kiekvieną kartą šioks toks šokas, ir tai labai daug davė. Judėk, pereik per stresą... Eik, nebijok, ženk žingsnius ir būsi laimingesnė, o paskui būsi labai labai laiminga ir galėsi tuo mėgautis visą savaitę – toks lipimas per save E. Nekrošiaus teatre. Lyg perėjimas per save pačią. Išėjimas iš komforto zonos.

L NO B T

2 O 2 1 1/2

T e k s t ū r a

Ko gero, mėgsti iššūkius, Tau jų tiesiog reikia. Baletas, dramos teatras, dabar – sava mokykla už tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos, toli nuo europietiškos kultūros ir tradicijų. Ar tokia Tavo prigimtis? Manau, kad iš dalies taip. Kita vertus, norėčiau prisiminti pavyzdį, kai jau prieš pat išeinant iš LNOBT vyko paskutiniai mano spektakliai. Šokome su Martynu Rimeikiu. Kad ir baletą Kopelija – paskutinį savo spektaklį. Nors spektaklis techniškai labai sunkus, tai buvo toks džiaugsmas ir malonumas, sunkiai nusakomas. Galų gale viskas suėjo į viena: šokti nebuvo nepatogu, nebuvo per daug streso, buvo komforto pojūtis spektaklio metu. Dabar, kai žiūriu to spektaklio vaizdo medžiagą, matau, kad pagaliau viskas jame susiliejo. Ir tada pagalvoju: o jeigu būtų buvę kitaip? LNOBT repertuaras juk keičiasi: čia tokia sistema, kad artistai vienu metu šoka iki penkiolikos skirtingų pavadinimų spektaklių. Kitur yra kitokia sistema, pavyzdžiui, keturi spektakliai per metus. Kuri sistema geresnė? Abi turi ir pliusų, ir minusų. Kita vertus, svarstau, kad jeigu būčiau kažką dariusi gerokai daugiau, dažniau, be abejonės, įgūdžiai būtų buvę geresni ir aš, artistė, šokdama būčiau patyrusi daugiau komforto. Galėjusi mėgautis tuo, ką darau. Šokis būtų buvęs kokybiškesnis, meniškesnis. Mano gyvenime, kiek atmenu, viskas labiau priminė bėgimą, bėgimą ir dar kartą bėgimą. Visi tie konkursai, spektakliai, partneriai, traumos ir t. t. Toks įspūdis, kad tik bandžiau ir bandžiau. O galų gale atradau, puikiai sušokau spektaklį ir... išėjau. Toks liko įspūdis. Ne veltui mokinius ragini mėgautis, nes Tavo gyvenime, kaip suprantu, buvo daug streso ir nuolatinio bėgimo. Regis, per mažai pasimėgavai darbo vaisiais? Taip, bet galbūt ir laikas toks buvo. Sunku dabar vertinti. Galima tik pamąstyti apie tai. Perimti geruosius momentus ir perduoti kitiems, kad pasinaudotų gerąja patirtimi. Kaip pagelbėti artistui, kad jaustųsi patogiai, savo vietoje, globojamas, mylimas, kad galėtų ir turėtų laiko kurti? Manau, mūsų laikas buvo ypatingas: juk ką tik atkurta Lietuvos Nepriklausomybė. Turėjome garsinti Lietuvą, kuo geriau ją pristatyti pasauliui, tad daug buvo visokių gastrolių... Dabar kiti laikai. Tad gal galima daugiau užsiimti kūryba, kas artistui labai svarbu. Kalbėjai apie Kopeliją – spektaklį, į kurį sugulė viskas, kurį šokdama su partneriu tiesiog mėgavaisi. Kodėl būtent jis? Tiesiog viskas sutapo. Labai patiko choreografija, spektaklis nepaprastai gražus vizualiai, nors techniškai sudėtingas. Scenografas – vienas garsiausių. Ir labai artimas, bendramintis, tobulas partneris. Muziką jautėme kartu. Atmenu, tiesiog susitardavome:

mėgaukimės. Tiesiog abudu mėgavomės muzika ir šokome. Ir visai nebijojom, kad koks piruetas nepavyks. Tai labiausiai įstrigęs spektaklis, beje, ir labai įdomus. Bet tai jau praeitis. Bet, manau, ne tik tas vienas vaidmuo Tau įstrigęs, kai galėjai šokdama mėgautis, gėrėtis negalvodama apie sudėtingas technines detales... Be abejo. Baletai Karmen, Romeo ir Džuljeta, Gulbių ežeras. Pastarąjį dabar prisimenu kaip vieną geresnių savo baletų. O yra ir tokių, kurie Lietuvoje nematyti, bet mano labai mylimi. Pavyzdžiui, Latvijoje šoktasis Sidabrinis šydas. Gaila, kad šio puikaus baleto neteko šokti Lietuvoje. Galų gale ir smulkesni darbai... Pavyzdžiui, viena iš Jurijaus Smorigino miniatiūrų. Vienu metu kažkokiam konkursui prisireikė ją pailginti. Ir Smoriginas prikūrė pradžią. Visiškai be garso. Be muzikos. Muzikos buvo tik dalis dainos iš ciklo Dainos apie mirusius vaikus. Taigi jis sukūrė savotišką šios dainos įžangą tyloje. Tik šokis. Šokau viena, tik pagal savo judėjimo garsą. Ir atmenu, ką tada atradau: naudoti tik tą kojos braukimo per grindis garsą šokiui, nes kai uždūsti – daug stipriau kvėpuoji. Ir tai buvo prieš trisdešimt metų. Kaip tai šiuolaikiška! Kiek daug buvo tuomet modernumo. Galima tai ir dar labiau išplėtoti. Gal dabar tam laikas? Sakykim, gal artistai galėtų ne tik repetuoti, gastrolėms ruoštis ir panašiai. Bet reikia suteikti jiems ir kuo daugiau laisvės, galimybių kūrybinėms paieškoms. Manau, kaip tik čia gimsta įdomybės, naujovės, menui, o ir pačiam artistui labai svarbios idėjos. Ir to reikia kuo daugiau. Kalbamės tuo metu, kai šventi gražų gimtadienį. Sveikinimai iš Lietuvos! Sakyk, ar džiaugiesi, kad kažkada vaikystėje pasirinkai būti balerina? Atmenu save trejų metų. Dar prieš susipažindama su baletu, ateidama į šokio kolektyvą Liepsnelė baletą labai giliai jau turėjau savyje. Atmenu, tėvams sakydavau, kad būsiu balerina, o man buvo vos treji metai. Ačiū jiems, kad patikėjo manimi ir nuvedė į pirmąsias baleto pamokas. Buvau laiminga, nes baletas man pritiko. Beje, kažkada Niujorke sutiktas aiškiaregys pasakė, kad aš visuose savo gyvenimuose baletą šokau, šoku ir šoksiu. O dabar ar esi laiminga? Dabar man tikrai labai gera. Bet vėlgi tas mano charakteris: esu Ožiaragis, tad būnu laiminga tik kai sekasi. O sekasi, kai mano veikla pasiteisina. Dabar jau turiu bendraminčių, draugų, mokytojų, kurios man skambina, kartu kuriame planus nuo ryto iki vakaro. Pradėjau džiaugtis ir saule, ir vandenynu, ir namais, mokiniais, jų tėvais, kurie tokie geri, nuostabūs. Tikrai esu laiminga. n

2 O 2 1 1/2

Eglė Špokaitė dirba su mokine. San Diego, 2021. Dainiaus Mačikėno nuotrauka

2 O 2 1 1/2

Smuikininkė Angelė Litvaitytė:

„Būtina gyventi tuo, ką darai”

L NO B T

Pandemijos metu startavusios Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro tinklalaidės Tekstūra herojai – įdomūs, saviti ir slepiantys daugybę teatrinių istorijų. Viena iš tokių yra ypatinga LNOBT asmenybė – ilgametė orkestro koncertmeisterė Angelė Litvaitytė. Didžiąją gyvenimo dalį atidavusi scenos menui, šių metų pradžioje pagrindines orkestro pareigas ji perdavė jaunajam kolegai Dainiui Peseckui, bet teatro nepalieka: A. Litvaitytės smuiko garsai ir toliau puoš LNOBT orkestro skambesį, kai tik šiek tiek atsileis pandemijos gniaužtai. O kol jie tvirtai sugniaužti, susitikome pasikalbėti Tekstūroje.

Miela Angele, pokalbį norėčiau pradėti nuo standartinio klausimo: koks buvo Jūsų kelias į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą? Kas įkvėpė paimti į rankas tą stebuklingą instrumentą smuiką? Turbūt galėčiau pradėti nuo pačios kūdikystės. Galbūt tai atrodys keistai, bet tėveliai pasakojo, kad dar gulėdama vežimėlyje įjungus radiją judėdavau pagal muzikos ritmą; jiems tai atrodė lyg stebuklas! Vėliau lankiau darželį Kaune, ir auklėtojos pastebėjo, kad man puikiai sekasi dainuoti gamą, – joks kitas vaikas iš mano grupės negalėjo to padaryti, o man tai buvo visiškai natūralu ir paprasta. Auklėtojos apie tai prasitarė tėveliams, ir šie mane nuvedė į Kauno dešimtmetę muzikos mokyklą. Stojamuosius egzaminus laikiau būdama šešerių: komisijai reikėjo padainuoti dainelę, mušti ritmą, tikrino ir klausą. Su dainele taip juokingai išėjo, nes niekas manęs nieko specialiai nemokė, bet iš kažkur – galbūt iš kokio šeimos pobūvio? – išmokau Svogūnėlį ir Petrušką: „Svogūnėlis ir Petruška, ramtadrylia olialia, kartą kėlė vakarušką, ramtadrylia olialia...“ Žinoma, komisijai tai padarė įspūdį. (juokiasi) Tada mušiau ritmą, o paskui mano būsimasis mokytojas, ilgametė Kauno smuiko pažiba Kęstutis Ivaškevičius, patikrino klausą – atspėjau visas jo grojamas gaidas. Anot tėvelių, tada mane tiesiog paėmė už rankutės ir nusivedė. Prasidėjo mokslai. Žinoma, mokykloje buvo visko: po aštuntos klasės mokytojas pasakė, kad mano pernelyg trumpos rankos ir su smuiku nieko nebus. Tačiau aš labai gerai skambinau fortepijonu, kurio meno mokiausi pas Violetą Kulvietienę, – ji matė, kad šis instrumentas man labai patinka, todėl daug ir nuoširdžiai su manimi dirbo. Galėjau pereiti į fortepijo-

T e k s t ū r a

2 O 2 1

Laūra Karnavičiūtė

ną, bet kai prasitariau apie tai smuiko pedagogui, sulaukiau prieštaravimo. Taigi tradiciškai baigiau mokyklą ir įstojau į tuometę Konservatoriją. Tada kaip tik rinko studentus pedagoginiam skyriui, ir aš, kaip gerai išlaikiusi egzaminus, buvau pasiūlyta būtent į jį. Labai verkiau, nes norėjau groti, o ne kitus mokyti... Vis dėlto susiklostė taip, kad atsidūriau tarp atlikėjų. Patekau į prof. Audronės Vainiūnaitės klasę – iki šiol dėkoju už tai Apvaizdai, nes tai neeilinė asmenybė ir mokytoja, ji visiškai mane pakeitė. Žinoma, Kaune gavau nuostabius pagrindus, bet prieš A. Vainiūnaitę galėčiau atsiklaupti ant kelių. Didžiulį indėlį į mano muzikinę raidą įdėjo ir prof. Kornelija Kalinauskaitė – ji manyje išlaisvino muziką. Visada buvau labai tvarkinga mergaitė, ir man trūko laisvės, išraiškos. Jos dėstymas, pastabos ir meilė padėjo atsiskleisti kitai mano pusei. Niekada neapleidau ir fortepijono – manau, tai labai stipriai išugdė harmoninę klausą ir kitas muzikui būdingas savybes. Beje, lankiau ir vokalo pamokas: turėjau labai didelį diapazoną. Klausausi ir galvoju: esate šimtu procentų teatro žmogus – Jūsų išsilavinimas kone idealus koncertmeisterio profesijai. Tai, kad atsidūriau teatre, yra savotiška tėvelių dovana: nepraleisdavome nė vieno Kauno valstybinio muzikinio teatro spektaklio, lankydavome ir dramos teatrą. Į LNOBT patekau penktame kurse: tuo metu egzistavo maestro Rimo Geniušo suburtas Operos studijos orkestras, kuriam vadovavo Aleksandras Batovas. Kai jis pasiūlė groti teatro spektakliuose, laimės buvo ištisa jūra! Tarybiniais laikais nebuvo jokių konkursų – tik paskyrimai. Savo didžiam nusivylimui, gavau vardinį kvietimą tapti Juozo Naujalio meno mokyklos mokytoja –

1/2

2 O 2 1 1/2

matyt, pasistengė mano pedagogas. Tačiau prof. A. Vainiūnaitės ir prof. Sauliaus Sondeckio dėka vis dėlto likau Vilniuje. Į studentų skirstymą atėjo maestro Jonas Aleksa kartu su Virgilijumi Noreika. Prof. S. Sondeckis pamokė: sakyk, kad nori dirbti Operos ir baleto teatre. Taip ir nutiko! Didžiulė mano svajonė išsipildė. Nuo pat pirmos dienos, kai atėjau į teatrą, įsimylėjau absoliučiai viską – ir spektaklius, ir žmones. Tiesa, negaliu nepaminėti, kad visos savo karjeros metu taip pat dirbau ir Lietuvos nacionaliniame simfoniniame orkestre. Jo dėka sugrotas visas pagrindinis repertuaras – tai nepaprastai praturtino mano mąstymą, supratimą, ir itin pravertė vėliau atliekant simfoninius kūrinius kartu su LNOBT orkestru. Esu iš visos širdies dėkinga maestro Juozui Domarkui, maestro Modestui Pitrėnui už suteiktą galimybę tobulėti, prisiliesti prie pasaulinių šedevrų. Man tai – didžiausias turtas.

Šalia visų šių savybių, koncertmeisteris yra ir labai stiprus instrumentininkas. Prisimenu tokį įdomų epizodą: turėjome koncertą su baleto trupe, iš Maskvos didžiojo teatro buvo atvažiavęs dirigentas, ir po pasirodymo su juo šnektelėjome. Sakiau jam: „Ak, jūsų teatre, ko gero, groja fantastiški smuikininkai koncertmeisteriai!“ O jis man atsakė, kad nebūtinai geras smuikininkas bus ir geras koncertmeisteris. Iš tiesų, svarbiausia yra savybių sintezė. Niekada nepamiršiu Latvijos simfoninio orkestro gastrolių ir jų koncertmeisterio – jis mane tiesiog užbūrė. Tokios visų būtinųjų savybių darnos niekada neteko matyti. Kaip to pasiekti? Kiekvienas turi rasti savo raktą. Tarkim, operos ir baleto koncertmeisteris turi daugybę uždavinių: rasti bendrą vardiklį su savo grupe, tuomet – su dirigentu ir visu orkestru, o galiausiai su solistais, choru, šokėjais. Ko gero, tai sudėtingiausia pozicija.

Įsivaizduokime tokią situaciją: prie Jūsų prieina žmogus, niekada nebuvęs teatre ar klasikinės muzikos koncerte. Ir jis Jūsų paklausia, kas gi yra tas orkestro koncertmeisteris. Kodėl ši profesija tokia svarbi? Man pačiai ne kartą teko girdėti, kad koncertmeisteris – tai antras pagal svarbą orkestro žmogus po dirigento. Pradėčiau nuo to, kad tam tikra prasme tokia profesija netgi neegzistuoja, nes oficialiai koncertmeisterių niekas nerengia. Žinoma, turi būti puikus smuiko specialybės profesionalas, bet tai dar nieko nereiškia – tai tik mažoji dalis to, ko reikia. Daug kas išugdoma bėgant metams – supratimas, prisitaikymas, lankstumas, bet visų šitų savybių užuomazgas žmogus turi natūraliai turėti. Koncertmeisteriui būtini ir pedagoginiai gebėjimai, mat reikia dirbti su žmonėmis, kolegomis: kartais tenka vesti pirmųjų, antrųjų smuikų ar net visų styginių instrumentų repeticijas. Vadinasi, reikia žinoti kiekvieno žmogaus pajėgumus. Toliau – psichologija: labai svarbu gera grupės, viso orkestro atmosfera. Niekas nenori kivirčų, barnių ar pykčių, nes dirbti turime visi kartu, sėdėti šalia kolegų ir su jais bendradarbiauti. Nėra taip paprasta... Koncertmeisteris turi turėti vedlio savybių, bet kartu tam tikrose situacijose turi ir tiesiog akompanuoti. Negana to, būtina ne tik išmokti savo partiją, bet ir atidžiai ją išstudijuoti, pamatyti, kas slypi už natų. Grodamas operoje, privalai atmintinai mokėti visų solistų partijas – tada galėsi deramai akompanuoti jausdamas dainininko kvėpavimą. Baletų stilistika irgi labai skiriasi ir būtina prie to prisitaikyti. O, ko gero, svarbiausia bendra pastaba būtų tokia: būtina gyventi tuo, ką darai. Jei tik atėjęs atgrosi ir išeisi, – nieko gero nebus.

LNOBT orkestro koncertmeisteris – tai ir labai aktyvi pozicija: tenka groti šitiek spektaklių... Tai be galo aktyvus darbas. Įdomumo dėlei esu susirašiusi, kiek apskritai per visus darbo metus esu pagrojusi skirtingų pavadinimų operų, baletų spektaklių: tai 99 operos, 50 baletų ir 10 koncertinių programų. Pačių spektaklių, kuriuose grojau, jau neįmanoma suskaičiuoti, bet maždaug galėtų

L NO B T

T e k s t ū r a

2 O 2 1 1/2

Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

būti 9–10 tūkstančių. Dažniausiai yra tekę atlikti Giuseppe’s Verdi operą Traviata: naujausias jos pastatymas, kurį parodyti teatrui sutrukdė pandemija, man bus šeštasis. Vien Traviatos spektaklių esu grojusi daugiau kaip pusę tūkstančio. Iš baletų rekordininkas būtų Piotro Čaikovskio Gulbių ežeras: nuo 1985 m., kai jame pirmąkart atlikau smuiko solo, sugrota mažiausiai 120 spektaklių. Jūsų profesiniame kelyje itin ryškiai šviečia legendinio Lietuvos dirigento Jono Aleksos pavardė. Gal galėtumėte plačiau papasakoti apie jo įtaką Jums ir Jūsų profesiniam tobulėjimui? Ar galima teigti, kad jis taip pat buvo Jūsų mokytojas? Taip, esate visiškai teisi – netgi pagrindinis mokytojas. Sakyti, kad tai buvo talentingas dirigentas, jokiu būdu negalima: tai jam būtų pernelyg menka. Šis žmogus buvo genialus. Šalia maestro J. Aleksos buvau dvidešimt metų. Kai esi jaunas, žinoma, visai kitaip viską vertini, bet metams bėgant įgauni kitokios perspektyvos. Dabar galiu pasakyti, kad tai buvo didžiulė mokykla, ypač tai, ką sužinojau apie Giuseppe Verdi ir Giacomo Puccini, – stengiuosi tai perduoti ir jauniesiems kolegoms. Maes-

tro J. Aleksa labai mažai kalbėdavo: ištardavo vos vieną kitą žodį, o iš esmės viską išreikšdavo rankomis. Kartais jam užtekdavo menkiausio piršto judesio. Vėliau iš to net pats pasijuokdavo – kartais per Linksmąją našlę mano įstojimą, nustojęs diriguoti, parodydavo koja... Atsimenu vieną J. Aleksos frazę, diriguojant ištartą paskutiniais jo gyvenimo metais: „Žiūrėkit, žiūrėkit, tokių rankų ilgai nepamatysit...“ Ir tai buvo absoliuti tiesa. Kartais galėdavo pasirodyti, kad J. Aleksa nemėgsta smulkmenų, kita vertus, dėl tų smulkmenų kartais jis mus gerokai pakankindavo. Kartais atsisukęs į mane sakydavo: „Jūs ne apie tai grojat. Apie ką jūs grojat?..“ Šią frazę jis perėmė iš savo mokytojo Antano Budriūno, kuris mėgdavo sakyti: „Jūs ne apie tai diriguojat.“ Spektakliai, kuriuos repetuodavome su J. Aleksa, – Makbetas, Don Karlas, Madam Baterflai – nepaprastai giliai įrašyti į mano profesinę patirtį. Tais laikais galėjome sau leisti tris mėnesius intensyviai dirbti su partitūra ir žinojome kiekvieną natą, akordą, žodį, situaciją, emocinę būseną. Dabar viskas pasikeitė – tiesiog toks metas: viskas greičiau, be didelių filosofijų ir metafizikų. Norėtųsi, kad grįžtų analizė, gilumas, teksto ir konteksto suvokimas.

2 O 2 1 1/2

Su kolegėmis gastrolių Izraelyje metu

Kokie spektakliai iš darbo teatre metų Jums labiausiai įsiminė? Ką grojant ypač virpėdavo širdis? Ypač širdis virpėdavo per G. Puccini Madam Baterflai. Kaip ji gali nevirpėti, kai scenoje Irena Milkevičiūtė ir Gehamas Grigorianas, o prie dirigento pulto stovi J. Aleksa? Spektaklio pabaigoje visos verkdavome, išėjusios į užkulisius tiesiog sriūbaudavom. Ir anas, ir dabartinis Madam Baterflai pastatymai tiesiog puikūs – pastarąjį tikrai įtraukčiau į savo mylimiausių pastatymų penketuką. Tai vienas iš pačių brangiausių ir įsiminusių spektaklių. Taip pat negaliu nepaminėti senojo G. Verdi Don Karlo pastatymo, kuriame dainuodavo Gražina Apanavičiūtė, Vaclovas Daunoras, I. Milkevičiūtė, G. Grigorianas, Vladimiras Prudnikovas, o diriguodavo J. Aleksa... Otelas su maestro Vytautu Viržoniu ir V. Noreika. Iš vėlesnių operos pastatymų stipriai imponuoja Jacques’o Fromentalio Halévy opera Žydė – irgi maestro J. Aleksos muzikinis darbas. Tai tiesiog su niekuo nesulyginama. Dar paminėčiau Jules’io Massenet operą Manon – tai vienas tų jausminių spektaklių, kuriuos grodama patiriu didžiulį džiaugsmą. Pastatymą rengė dirigentas Cyrilas Diederichas, ir jo dėka įsivaizduoju, kad prancūziška opera būtent taip ir turėtų skam-

bėti. Tiesa, salėje šio spektaklio iki šiol man neteko matyti, nes visąlaik grodavau orkestre. Iš baletų labai patikdavo senoji, choreografo Nikolajaus Bojarčikovo statyta, Sergejaus Prokofjevo Romeo ir Džuljeta. Bet naujasis Krzysztofo Pastoro pastatymas irgi labai pagavus, ypač jo pabaiga mane pribloškia. O kas Jums labiau patinka: opera ar baletas? Galbūt klausimas kiek absurdiškas, bet turiu omenyje profesinę pusę – juk šių dviejų žanrų labai skiriasi dramaturgija, atlikimo technika ir t. t. Tenesupyksta baletas, kurį labai mėgstu, bet mano didžioji meilė yra opera. Sunku būtų pasakyti, kodėl. Tiesa, mano tėvelis buvo neįtikėtinai stiprus baritonas, mokėsi groti smuiku ir pats išmoko groti akordeonu, turėjo nepaprastai daug energijos ir emocijų. Jam buvo siūlyta stoti į vokalą, bet tais nepalankiais laikais tėvelis negalėjo sau to leisti. Galbūt tai iš to? Kita vertus, didelė dalis meilės operai išugdyta būtent teatre. Grodama mintyse dainuoju su visais operos solistais, kartais ir persistengiu – tada po spektaklio negaliu ištarti nė žodžio, gerklė būna lyg užakusi.

L NO B T

Sausio viduryje paaiškėjo, kad LNOBT orkestro koncertmeisterio konkursą laimėjo Dainius Peseckas, pirmųjų smuikų grupės vadovu tapo Bernardas Petrauskas, antrųjų smuikų – Linas Valickas. Ko palinkėtumėte jauniesiems kolegoms? B. Petrauskas jau penkerius metus groja šalia manęs. Tai mylintis teatrą, daug ką suprantantis žmogus. Jauniesiems kolegoms norėčiau palinkėti įsimylėti muziką, teatrą ir jo žmones, gerbti vie-

T e k s t ū r a

niems kitus, domėtis, studijuoti ir negailėti jėgų, nes darbas bus tikrai labai sunkus. Visiems kuo didžiausios sėkmės. Miela Angele, nuoširdžiausiai dėkoju Jums ne tik už pokalbiui rastą laiką, bet ir už be galo sąžiningą tarnystę teatro menui ir nepaprastą energiją tiek orkestro duobėje, tiek už jos ribų. Iki džiugių susitikimų Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre! n

2 O 2 1 1/2

Viešnagės Oslo operoje metu

a n o n s a i

2 O 2 1 1/2

Choreografas Martynas Rimeikis

Dokumentiniuose kadruose – netikėto diptiko užkulisiai

Sigita Ivaškaitė

Kino dokumentika – vienas ryškiausių ir seniausių žanrų. Kitaip nei teatro mene, kur visas pasaulis kas kartą kuriamas iš pagrindų, filme asistuojanti kamera gali fiksuoti vaidinimą ir gyvenimą bet kur ir bet kada. Žinoma, viskas priklauso nuo aplinkybių. Ir vis dėlto nuo pat kino atsiradimo kamera įgalino žmogų ne tik kurti pasakojimus, nebūtus vaizdinius ir iliuzijas, bet ir atvirkščiai – naujuoju prietaisu fiksuoti nerežisuotą realybę ir demistifikuoti plika akimi neišgvildenamą magiją. Taip dar kita forma patenkinamas nenykstantis žmogaus poreikis visą gyvenimą kaupti jį ženklinančius artefaktus. Materialus įvykio, būties įrodymas – svarbus įrankis norint bet kokioje situacijoje pagrįsti savo tiesą. Joks mokslinis straipsnis ar intelektualus pokalbis neįtikins kito taip, kaip

2 O 2 1 1/2

Kostiumų dailininkė Elvita Brazdylytė

a n o n s a i

2 O 2 1 1/2

tą gali padaryti geras dokumentinis filmas, – pirmiausia dėl to, kad lengviausiai tikime tuo, ką matome savo akimis. Į menus orientuota dokumentika dažnai pasuka į vieną iš savo subkategorijų – į kūrybos užkulisius atskleidžiančius filmus. Ar tai būtų asmenybių portretai, atveriantys už personažų besislepiantį kūrėją, ar vadinamieji „behind the scenes“ ir „making of“ filmai, atskleidžiantys visą gamybos procesą, išnarstantys kūrinio sukurtą magiją į smulkiausias daleles. Atrodytų, kam to reikia? Juk pirma magijos taisyklė: magas niekuomet neatskleidžia savo paslapčių. Visgi teatro magija – ne apgavystė, o išmintis. Net ir sukčiausi scenarijai yra išnarpliojami, sudėtingiausi scenos triukai atveriami publikai, o personažai savo vidinius monologus scenoje garsiai išdeklamuoja žiūrovams. Teatro tikslas – skleisti žinią. Tad ką atskleis šiuo metu LNOBT ruošiama naujoji dokumentika? Jau ne kartą įrodę, kad gali ne tik prisitaikyti, bet ir kūrybiškai žvelgti į pandemijos sunkumus, LNOBT ir režisierius Gediminas Šeduikis ėmėsi bene pusmetį truksiančio projekto, – dokumentuoti būsimos baleto premjeros Pragiedrėjusi naktis / Šventasis pavasaris kūrybos procesą. Karantino laikotarpiu nutįsusios darbų datos, palyginti ramesnis gamybos cechų tempas, atsiradusios laisvos kūrėjų valandos... Visa tai sumanyta panaudoti laike išsibarsčiusiam dokumentavimui – laisva forma, bet turint aiškią idėją fiksuoti kūrybos procesus. Kitaip nei esame įpratę, šis užkulisius atskleidžiantis filmas prasideda ne nuo repeticijų, – jo sumanytojai seka kūrybos eigą nuo pačių užuomazgų, bręstančių tyloje, ramybėje, gal net vienatvėje ar, kaip sako choreografas Martynas Rimeikis, ilgomis „spoksojimo į lubas“ valandomis. Juk kiek visko kūrėjų galvose ir gyvenimuose įvyksta iki jiems žengiant į repeticijų salę. Ėmę fiksuoti šį didžiulį procesą, menininkai netruko pastebėti įdomių detalių, atkreipiančių ne kiekvieno dėmesį. Pirmiausia sunku įsivaizduoti, kad diptiko kompozitoriai kada nors būtų norėję pasirodyti bendrame vakare. Nors vėlyvesniojoje Šventąjį pavasarį sukūrusio Igorio Stravinskio kūryboje atrandama Arnoldo Schönbergo įtakų, pastarasis jaunesnįjį kolegą vertino itin kritiškai

ir net yra jį pravardžiavęs Der kleine Modernsky (Mažasis Modernskis). Žinoma, šiandien abu kūrėjai jau yra muzikos istorijos legendos, o klausytojai lenkiasi abiem. Įdomu, kokį bendrą jųdviejų vardiklį ras diptiko muzikinis vadovas Ričardas Šumila, viena batuta tą patį vakarą valdysiantis abu įnoringus kompozitorius ir jų kūrinius. Tačiau tai – tolesnių kūrybos proceso etapų klausimai. Kol kas iškalbingiausi – kūrinių scenografai ir jų fizinę išraišką įgaunančios idėjos. Pragiedrėjusios nakties scenovaizdį kuriantis Adomas Jacovskis tarsi perduoda estafetę sūnui Marijui Jacovskiui. Kaip prisipažino pats Marijus, prieš imantis Šventojo pavasario, reikėjo išmesti iš galvos senąjį LNOBT pastatymą, kurio dailininkas buvo jo tėvas. Šalia ramaus ir supratingumu dvelkiančio A. Schönbergo kūrinio I. Stravinskio baletas gali pasirodyti lyg skirtas jaunesniajai kartai, jos maištui ar naujam santykiui su aplinka deklaruoti. Puikiai žinoma skandalinga kūrinio premjeros Paryžiuje istorija savotiškai kartojasi visų jo besiimančių kūrėjų santykyje. Geriausias to pavyzdys, žinoma, yra choreografės Pinos Bausch spektaklis, pagaliau išvadavęs Šventąjį pavasarį iš mistikos ir atvėręs jame šiuolaikiniam pasauliui aktualią patriarchato temą. Paradoksalu, kad diptiko kūrinius, kuriuose vyrauja moters likimo linija, kuria vyriškos komandos. Visgi jas svarbiai ženklina kostiumų dailininkės Jurgita Jankutė ir Elvita Brazdylytė. Būtent jų kūryba, įgalinta baleto artistų energijos ir judesio, užbaigs estetinę ir prasminę kūrinių struktūrą. Neatskleidžiant nei dokumentinių kadrų, nei repeticijų kūrybos paslapčių, galima pasakyti, kad J. Jankutės interpretacijoje svarbus veiksmo vietos – miško – motyvas, per romantinius įvaizdžius virsiantis personažų charakterio detalėmis. Tuo tarpu su baletu ir jo teatru augusiai E. Brazdylytei Šventajame pavasaryje rūpi spalvos ir reikšminis bei emocinis jų poveikis. Vis dėlto nei šis tekstas, nei dokumentiniai kadrai iš teatro kūrėjų dirbtuvių, repeticijų salių ar gyvi pokalbiai su kūrėjais, atskleisiantys ilgą nematomą darbą iki pirmosios premjeros, negali atverti skaitytojams visų paslapčių. Juk realybe jos virsta tik prieš jūsų akis. n

k a u n o

v a l s t y b i n i s

m uz i k i n i s

t e a t r a s

Zitos Bružaitės Guliverio kelionės – ir vaikams, ir suaugusiems

2 O 2 1 1/2

Kompozitorė Zita Bružaitė. Justinos Lesauskaitės nuotrauka

Karantino laikotarpis kompozitorei Zitai Bružaitei buvo kaip niekad kūrybingas, nes rengė operos Guliverio kelionės partitūrą. Pirmieji kūrinio akordai gimė daugiau nei prieš dešimtmetį, kuomet poetė Daiva Čepauskaitė parašė pirmąjį libreto variantą. Tačiau, kaip pasakoja kompozitorė, tada darbas darbą vijo, tad Guliveriui teko laukti jos sugrįžtant. Sugrįžimas įvyko, kai kompozitorei netyčia prasitarus apie stalčiuje gulinčius operos eskizus, žinia pasiekė Kauno valstybinį muzikinį teatrą. „Ir žodis tapo kūnu, ties kuriuo dabar ir dirbame. Ir nieko čia keisto: juk ir tema, ir literatūra – J. Swifto Guliverio kelionės – skamba patraukliai ir vaikui, ir suaugusiam“, – sakė Z. Bružaitė. Anot kompozitorės, opera Guliverio kelionės nėra orientuota vien į vaikišką auditoriją – veikiau tai vaikiškas kompozitorės žvilgsnis į mus supantį pasaulį. Operoje, kaip ir literatūriniame J. Swifto tekste, naratyvas konstruojamas keliais sluoksniais: šalia žaismingo mažo ir didelio pasaulio sugretinimo keliami ir gyvenimiški klausimai, į kuriuos atsakymų ieško ir paauglys, ir suaugęs. Z. Bružaitė sako, kad operoje ypač svarbi kelionių linija: „Žmogus, jausdamasis laimingas ir turėdamas viską savo namuose, vis tiek veržiasi keliauti, pažinti, atrasti. Kyla klausimas, kokių motyvų vedini mes tai darome?“ – pasakodama apie meninę operos idėją svarstė kompozitorė. Sim-

boliška, kad autorės Guliverio kelionės pasaulį išvys pandemijos akivaizdoje – laikotarpiu, kai fizinio keliavimo galimybės gerokai apribotos. Mokomosios linijos, skirtos mažiesiems operos žiūrovams, Guliverio kelionių muzikos autorė sąmoningai vengė. Z. Bružaitei pedagoginės meno užduotys neskamba patraukliai, nes, anot jos, kiekvienas žmogus savo kelionę turi keliauti pats, darydamas savo klaidas ir keldamas savo klausimus. Taip gyvena ir mažas, ir suaugęs. Kas kita – nuotykis, pažinimas, atradimai. Apie tai ir kalba Guliverio kelionės. Beje, nuolatiniu pažinimui ir atradimais pažymėtas ir operos kūrybinis procesas, kuris, pasak Z. Bružaitės, prilygsta smagiam dalinimuisi. Idėjomis kompozitorė keičiasi su maestro Virgilijumi Visockiu, režisiere Agne Dilyte, dailininke Ramune Skrebūnaite, choreografu Dainiumi Bervingiu, o jau vykstančias repeticijas vadina smagiu žaidimu, kuriame svarbu turėti tinkamus partnerius. Spektaklyje vaidmenis kuria nemenkas būrys Kauno valstybinio muzikinio teatro solistų, itin svarbus vaidmuo skirtas ir choro kolektyvui. Guliverio kelionės beveik pasiruošusios prisistatyti ne tik teatro darbuotojams, bet ir žiūrovams. Belieka sulaukti, kol Kauno valstybinis muzikinis teatras galės vėl plačiai atverti duris. Justina Paltanavičiūtė

2 O 2 1 1/2

L N O B T

r e p e rtuaro

p e rla i

2 O 2 1 1/2

Verslininkas Dainius Dundulis – apie tai, kas padeda apsispręsti remti kultūrą

a s m e n i n i o

r ė m i m o

p r o g r a m a

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro 2020– 2021 m. sezono generalinis rėmėjas yra Norfos įmonių grupė. Jos savininkas UAB Rivona generalinis direktorius Dainius Dundulis atvirai išdėstė, ko prisibijo apie kultūros rėmimą galvojantys verslininkai, ir pasiūlė, kas padėtų gerinti teatro žiūrovų aptarnavimą.

Renata Baltrušaitytė

2 O 2 1 1/2

Kurie verslininkų požiūrio į menininkus stereotipai teisingi, o kurie klaidingi? Turbūt ne kartą girdėjote nuomonę, kad menininkai tiesiog švaisto kitų uždirbtus pinigus... Nesakyčiau, kad pats taip niekada nemanau. Jei kalbėsime plačiau, ne apie teatro sritį, tikrai matau pavyzdžių, kai kultūrininkai įsisavina paramos pinigus nesuteikdami visuomenei didesnio grįžtamojo ryšio. Antra vertus, tai irgi reikia vertinti atsargiai prisimenant, kad dauguma genijų pripažįstami tik po mirties. Nuo senų senovės žmonės žinojo: reikia duonos, reikia ir žaidimų. Kultūra teikia peno visapusiškam išsilavinimui ir savęs pažinimui. Žvelgiant iš verslo perspektyvos, šiuolaikinėje pramonėje modernizacija ir automatizacija diegiama taip sparčiai, kad „duonos kąsniui“ sukurti reikia vis mažiau žmogiškųjų išteklių. Todėl ateityje daug žmonių neišvengiamai atsigręš į kitas veiklos sritis, taip pat ir į meną, tuo suteikdami vis stipresnį postūmį mūsų emociniam augimui. Ar pastebite kultūros žmonių požiūrio į verslininkus stereotipų? Jei taip, tai kokių? Pasakysiu tik tiek, kad abi stovyklos turi savo suvokimo liniją, kurios nenori peržengti. Teisingai pastebėjote, kad tokia linija yra ir iš menininkų pusės. Kartais didesnės verslo paramos sulaukusį kolegą patys menininkai laiko parsidavėliu... Dar niekam nesu sakęs, kad už suteiktą paramą turi atidirbti. Tikrai, nebuvo net tokios įžūlios minties. Nes kam gi verslininkui kištis į jam mažai suprantamą lauką? Mes, pavyzdžiui, ilgiau nei kultūrą remiame krepšinį. Bet aš nė karto nemokiau, kaip sportininkai turėtų žaisti. Aišku, kai tavo remiama komanda pralaimi, būna šiek tiek liūdna. Bet juk pri-

pranti prie to, suvoki, kad visiems pasitaiko pralaimėti... Kultūroje nėra varžybų, todėl nėra ir emocinių sūpuoklių. Kaip atsirenkate remiamus projektus ir įstaigas? Kuo vadovaujantis formuojamas Norfos įmonių teikiamos paramos paketas? Iki praeitų metų lapkričio visais smulkiais rėmimo projektais užsiėmė mano tėtis – jam ir buvo patikima atranka. Kai tėčio netekau, smulkių rėmimo projektų iš viso atsisakėme, nes į kiekvieną jų reikia atidžiai įsigilinti: deja, apsimetėlių tarp prašytojų netrūksta. Į mus su siūlymais kreipiasi ir įvairūs paramos fondai, bet nesu tikras, kad pagrindinis tarpininkų tikslas tikrai yra labdara. Todėl pasirinktus projektus stengiamės remti tiesiogiai. 2020 m., prasidėjus COVID-19 pandemijai, beveik 700 tūkst. Eur paramą suteikėme medicinos įstaigoms. Už šią sumą nupirkome medikams būtinų apsaugos priemonių. Perskaičiavus tų priemonių vertę tuometinėje rinkoje be mūsų verslo partnerių suteiktų nuolaidų, būtų susidariusi 1,5 mln. Eur viršijanti suma. 400 tūkst. Eur paramą skyrėme sportui – krepšinio ir futbolo komandoms. Daugiau kaip 100 tūkst. Eur parėmėme kultūros įstaigas; didžioji šios sumos dalis atiteko LNOBT. Dar 100 tūkst. Eur skirta įvairioms kitoms sritims. LNOBT pirmasis iš Lietuvos kultūros įstaigų pradėjo diegti Asmeninio rėmimo programas. Kaip manote, kokio korporatyvinių ir asmeninių rėmėjų lėšų santykio turėtume siekti? Sakysiu tiesiai šviesiai: mano nuomone, įstaigų teikiamos sumos turėtų būti gerokai didesnės ir sudaryti bent 70–80 proc. privataus rėmimo lėšų. Tai

a s m e n i n i o

2 O 2 1 1/2

r ė m i m o

p r o g r a m a

lemia visų pirma dabar galiojanti mokesčių politika, pagal kurią pusė asmeninių rėmėjų teikiamų lėšų nukeliauja į bendrą valstybės biudžetą. Kitaip sakant, jei bendrovė Norfa ir asmeniškai Dainius Dundulis skirtų LNOBT vienodo dydžio finansinę paramą, tai iš manęs, kaip iš fizinio asmens, į teatrą atėjusi pinigų suma po mokesčių būtų dvigubai mažesnė negu iš Norfos. Taigi menininkams naudingiau paramą gauti iš bendrovės, o ne iš manęs kaip asmeninio rėmėjo. Norint išvengti tokios nelygybės, reikėtų siekti, kad didesnes sumas (pavyzdžiui, nuo 5000 Eur) skiriantys asmeniniai rėmėjai būtų atleidžiami nuo pajamų mokesčio. Daugelyje šalių jiems teikiamos panašios lengvatos. Antra vertus, jei mokesčių politika šiuo sudėtingu kultūros sektoriui metu suteiktų skatinimo priemonių ir kultūrą remiančioms įmonėms, esu tikras, kad tokių įmonių skaičius gerokai išaugtų. Žinau, kad yra nemažai svyruojančių bendrovių, kurias toks žingsnis paskatintų apsispręsti. Beje, kino rėmėjams paskatos galioja jau dabar. Kodėl teatrų rėmėjai negalėtų gauti tokių pat lengvatų? LNOBT, kaip ir kitos kultūros įstaigos, stengiasi palaikyti asmeninį ryšį su savo rėmėjais, siūlo jiems įvairių privilegijų. Ar iš savo patirties galėtumėte nurodyti, kurios priemonės labiausiai pasiteisina? Įkyraus dėmesio aš, kaip ir daugelis rėmėjų, nemėgstu. Būna ir priešingai: remiamoji pusė paima pinigus, ir tuo viskas pasibaigia. Tuo tarpu LNOBT nebijo parodyti geranoriškumo ir subtilaus dėmesio. Teatro darbuotojai nuoširdžiai stengiasi, kad jų rėmėjai sulauktų to palaikymo, dėl kurio susitarta. Ir dar, kalbant atvirai: kultūros rėmėjų būtų gerokai daugiau, jei įmonės nebijotų, kad jų laisvas apsisprendimas remti vėliau nevirs remiamųjų reikalavimu bendradarbiavimą pratęsti. Juk niekam nėra malonu jaustis spaudžiamam, kai pasibaigus rėmimo sutarčiai viešumon pasipila neigiami pranešimai... Žinau, kad mėgstate keliauti. Ar svetur viešėdamas lankotės operos teatruose? Jei taip, kokie peršasi palyginimai su mūsų teatru? Žinote, anksčiau manydavau, kad kitur bus kažkoks stebuklas. Bet pradėjęs lankytis užsienio teatruose supratau, kad LNOBT yra konkurencingas ir kitiems nė kiek nenusileidžiantis. Žinoma, galima žavėtis istorine Paryžiaus nacionalinės operos ar Vienos valstybinės operos architektūra, bet man ir modernus LNOBT pastatas labai gražus. Kuo daugiau pasaulio teatrų aplankau, tuo labiau jis man patinka.

O teatrų repertuaras šiandien visur įvairus, ir tie patys žymiausi solistai keliauja per viso pasaulio scenas. Ką LNOBT veikloje Jums norėtųsi keisti vertinant eilinio žiūrovo požiūriu? Tiesą sakant, anksčiau apie tai nebuvau susimąstęs. Bet jei paklausėte... Tikriausiai įrengčiau automatinę įeinančių žiūrovų bilietų patikros sistemą, kuri esant dabartinėms gyvenimo realijoms būtų greitesnis ir saugesnis aptarnavimo sprendimas. Iš patirties žinome, kaip puikiai tokios sistemos pasiteisina kino teatruose. Po spektaklių prie rūbinių nusidriekia eilės, tai, mano nuomone, irgi spręstinas dalykas. Pasiimdami paltus, žiūrovai sugaišta maždaug dešimt minučių. Kad to išvengtų, daug kas puola iš salės nesulaukę nusilenkimo pabaigos, o tai trukdo emociškai išgyventi spektaklį iki galo. Kai kurias teikiamas paslaugas LNOBT galėtų tiesiog geriau išreklamuoti. Tarkim, mane sužavėjo galimybė iš anksto užsisakyti serviruotą staliuką bufete, tačiau apie ją išgirdau atsitiktinai. O juk tai visiems naudingas sprendimas, leidžiantis žiūrovams išvengti eilių, o bufeto darbuotojams – sutaupyti brangaus laiko ir kartu aptarnauti daugiau klientų. Šeimoje užauginote keturis vaikus. Gal apibūdintumėte, kokią reikšmę teatras turi vaikų lavinimui? Būsiu atviras: vaikų vedžiojimu po teatrus ir apskritai jų meniniu ugdymu labiau rūpinosi žmona. Ji nuoširdžiai stengėsi suprasdama, kad kultūros pažinimas padeda plėsti vaikų akiratį ir moko visapusiškai vertinti pasaulį. Tiesa, genai vis tiek atliko savo darbą: mūsų vaikai labiau nei menais domėjosi technika ir tiksliaisiais mokslais, ne kartą laimėjo prizines vietas jaunųjų matematikų ir fizikų olimpiadose. Ir aš pats šiandien būčiau geresnis operos ir baleto žinovas, jei mane tėvai vaikystėje būtų atvedę į teatrą, parodę bent vieną operos, baleto spektaklį. Bet tokios galimybės gyvenant Gruzdžiuose nebuvo. Aš apskritai į Vilnių pirmą kartą atvažiavau su ekskursija būdamas septyniolikos. Kad patekčiau į LNOBT – apie tai galėjau tik pasvajoti. n

2O2O / 2O21 sezono generalinis rėmėjas

2 O 2 1 1/2

www.norfa.lt

m e n u

a k i m i r k ą

ž a v i n gą

Irena Milkevičiūtė 2 O 2 1

švenčia sceninės veiklos 45 metų jubiliejų

1/2 „Jeigu nieko apie ją nežinotume, o remtumės tik tuo, ką girdėjome aną vakarą, sakytume, jog ji pas mus atklydo iš kurio nors pasaulinio teatro – Metropolitan, Covent Garden, La Scala ar Dievas žino iš kur...“ „Be jokios abejonės, vakaro kulminacija – Irenos Milkevičiūtės, primadonos iš Lietuvos, pasirodymas...“ Panašius pasisakymus iš recenzijų apie Irenos Milkevičiūtės dainavimą galima būtų cituoti be galo. Vardas ir balsas, kurio neužmirši kartą išgirdęs, ištisa epocha Lietuvos operoje. Primadona, kuriai Dievas visko davė su kaupu – talento, muzikalumo, stiprybės ir išbandymų taip pat. Niekada nesiskundusi, niekada nesivėlusi į jokias teatro intrigas, niekada nekeikianti likimo... Šie „niekada“ lengvai virsta į „visada“, jei kalbame apie kitas savybes: visada besišypsanti, visada geranoriška kolegoms, studentams, kukli, paprasta ir nepaprastai šilta, šviesi asmenybė gyvenime. Scenoje – Artistė, spinduliuojanti valia ir stiprybe Karalienė, kenčianti ir mylinti Aida, ledinį šaltį tirpdančia meile nušvintanti Turandot, dievišku balsu pakerinti Norma... Pelniusi apdovanojimų daugelyje tarptautinių konkursų, ne kartą tapusi geriausia Lietuvos metų soliste, pakerėjusi publiką garsiausiose pasaulio operos scenose, šiandien Irena Milkevičiūtė dar sykį įrodo mūsų operos primadonos, publikos numylėtinės vardų tikrumą. Beveik prieš metus, karantino išvakarėse, pasirodė Aurelijos Arlauskienės monografija Operos legenda Irena Milkevičiūtė (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020), nuostabi knyga apie mergaitę, kuri pasiekė viską, apie ką svajojo, apie moterį, kuri savo gyvenimą dalijo darbui ir vaikams, apie primadoną, kurios išskirtiniam talentui lenkėsi klausytojai Metropolitan Opera, La Scala ir kitose didžiausiose pasaulio teatrų scenose, apie asmenybę, „angelo globos palytėtą“, dosnia ranka ir širdimi dalijančią visiems savo talentą ir šilumą. Apie nueitą kelią, kuriame Irenos Milkevičiūtės sukurti vaidmenys lyg kokioje galerijoje dėliojasi į vientisą visumą.

Eglė Ulienė

Miela Irena, ar džiugina tokia dovana jubiliejaus išvakarėse? Žinoma! Kiekvienam artistui linkiu sulaukti tokios dovanos. Knygos įkvėpėjas buvo mano kolega Antanas Tveraga, esu labai dėkinga ir laiminga, kad tokia knyga išėjo. Dėkoju autorei Aurelijai Arlauskienei, kuri neskubėjo, turėjo kantrybės, nes tuo metu buvo sudėtinga susitikti su manimi pasikalbėti, surinko daug medžiagos archyvuose, derino su manimi... Lenkiuosi prieš tą žmogų. Dėkinga leidėjams – Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai, redaktorei Irenai Daugirdaitei, dailininkei Deimantei Rybakovienei, korektorei Virginijai Savickienei, ačiū visiems, kurie kalbėjo ir negailėjo nuostabių žodžių apie mane. Esu be galo laiminga, bet kitaip ir būti negalėtų. Knygoje Jūsų sukurti vaidmenys lyg kokioje galerijoje dėliojasi į vientisą visumą. Jubiliejaus proga kviečiu stabtelėti prie kai kurių. Pirmasis – Violeta. O kas iki jos? Kiekvienas žmogus turi savo istoriją, kurios neišpasakosi per trumpą laiką, juk tai visas gyvenimas. Keturiolikos metų įstojau į tuometinę Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją, į kanklių specialybę,

2 O 2 1 1/2

Violeta G. Verdi op. Traviata

Norma V. Bellini op. Norma

nes labai norėjosi muzikos, bet neturėjau muzikinio pasiruošimo. Buvo sunku, tad perėjau į Kauno Juozo Gruodžio mokyklą ir ją baigiau. Turėjau nuostabią dėstytoją, Ireną Mintaučkienę, ir mano pirma pergalė tarprespublikiniame liaudininkų konkurse taip pat buvo toje mokykloje mokantis. Baigusi įstojau į Muzikos akademiją, į kanklių specialybę, šalia buvo ir antra – dirigavimas. Gavau labai gerus muzikos mokslo pagrindus, o tai vėliau labai pravertė. Ir visada svajojau apie dainavimą. Trečiame kurse gavau darbą Kaišiadorių muzikos mokykloje, galėjau dirbti, tad iš karto perėjau į dainavimą. Priėmė į antrą kursą, pati paruošiau gan sunkią programą: Miuzetės valsą iš Bohemos, vokalizę ir Irenos Paukštytės šiuolaikinį kūrinį Rugeli žiemkentėli. Mane priėmė profesorius Zenonas Paulauskas, katedros vedėjas. Esu jam už viską labai dėkinga, kad padrąsino dalyvauti konkursuose, kuriuose pelnyti apdovanojimai atvėrė kelią eiti toliau. Mano diplominis darbas buvo Violetos vaidmuo. Tad taip ir patekau į teatrą. O tik pradėjusi jame dainuoti Michailo Glinkos konkurse laimėjau pirmąją vietą. Tai buvo lemtingas laiptelis į stažuotę La Scaloje.

Violetos vaidmuo, ko gero, pirmasis ir svarbiausias. Dainuotas daugelį kartų, įvairiose scenose, su įvairiais partneriais. Kaip Jūs gyvenote su šiuo vaidmeniu, kaip jis kito? Jaunai dainininkei – juk tik kelerius metus buvau mokiusis dainavimo – tai sudėtingas vaidmuo. Laimė, netrukus buvau pakviesta į stažuotę Italijoje, galėjau tobulėti. Mano Violeta ten turėjo laimės būti pakviesta į dešimt spektaklių Parmos teatre, bet tuo metu viskas priklausė nuo Goskoncerto: jis arba išleisdavo, arba ne. Esi stažuotoja ir būk ja, ko daugiau? Žinoma, gaila, kad dėl politinių dalykų Traviatos spektaklių Parmoje teko atsisakyti. Violetą dainavau daug kartų, o trečiasis Traviatos spektaklis įvyko Lodzės operos teatre, dainavome su Virgilijumi Noreika. Po šio spektaklio Lodzės teatras atšaukė savo kito vakaro spektaklį ir paprašė dar vienos Traviatos. Dainuoti su V. Noreika kiekvienam jaunam dainininkui buvo didelė pamoka, o man, tik atėjusiai į teatrą, tai prilygo stebuklui. Tai buvo tikra, nemeluojanti tiesa spektaklyje. Vėliau kartu dainavome daugelį kartų, dažnai per Naujuosius metus.

2 O 2 1 1/2

Ledi Makbet G. Verdi op. Makbetas

Mano Violetos vaidmuo buvo kitoks, nei buvo įprasta Lietuvos operoje. Gal kaltas lietuviškas charakteris, bet dažnai buvo kuriama švelni, nuolanki, trapi ir lyriška Violeta. Mano Violeta buvo ryžtinga, kovojanti, nes tokia ji yra ir Verdi operoje! Tai spinto soprano vaidmuo, jam reikia prigimtinės technikos pirmo veiksmo Violetos arijoje. Ten koloratūros, turi jas išdainuoti, o tai daug lengviau sekasi lyriniam balsui. Tačiau kituose veiksmuose lyrikai dažnai pritrūksta dramatizmo, kurį turi Verdi personažas. Daug dainuota su V. Noreika, Broniumi Tamašausku... Geras partneris yra prabanga scenoje, suteikia pasitikėjimo, gali laisviau jaustis. Bet mes – artistai, juk ne visada būna norimas partneris, gal tas žmogus ne visai atitinka ir tavo charakterį, bet scenoje turi matyti ir girdėti tik tai, ko reikia vaidmeniui. Labai ilgai dainavau šioje operoje, paskutinius Traviatos spektaklius dainavau Kaune, istoriniame mūsų operos teatre. Kitas galerijos vaidmuo – Baterflai. Baterflai mokiausi lietuvių kalba nuostabiam Jono Aleksos ir Vlados Mikštaitės pastatymui. Tad stažuotėje La Scaloje, kur reikėjo išmokti ir dainuoti italų kalba, buvo daug lengviau, nes muzikine prasme jau daug žinojau. Šį vaidmenį Italijoje ruošiau turėdama tikslą dalyvauti Baterflai konkurse Tokijuje. Gludinau kiekvieną natą, gal tai ir lėmė sėkmę konkurse 1986 m.

Turandot G. Puccini op. Turandot

Mūsų teatre, grįžusi iš stažuotės, Baterflai dainavau su Gehamu Grigorianu. Dainuoti su juo tame spektaklyje buvo ypatinga dovana. Bet tai ir Giacomo Puccini nuopelnas: jei tu muzikalus, jei partneris puikiai dainuoja, negali būti blogo rezultato. O LRT fonduose radau įrašytą visą vieną pirmųjų savo Madam Baterflai spektaklių su Jonu Antanavičiumi. Dabar turime kitą, Anthony Minghellos režisuotą, Madam Baterflai pastatymą, jame dainuoja mano mokinė Sandra Janušaitė. Tai kitoks, stebuklingas, spektaklis! Tame pačiame pastatyme Londone dainavo mano dukra Asmik, tad laukiu, gal ji padainuos ir mūsų scenoje. Minghellos pastatyme tiek subtilių detalių, itin tikslaus veiksmo, kad bet kuri solistė, parengusi šią partiją, šiame spektaklyje dainuoti negali, o Asmik tai jau turi. Vaidmenų galerija didžiulė... Prie kurių dar norisi stabtelėti? Visi spektakliai, kuriuose dainuoji, prie kurių prisilieti, tau brangūs. Daug įdedi savęs. Bet ir atvirkščiai: kiekvienas personažas palieka kažką tavyje. Didelis įvykis buvo Norma. Buvau pirma lietuvė, dainavusi šį vaidmenį, – man visada patinka dainuoti stiprias herojes. Iki šiol žmonės prisimena, rašo man apie tai. Normą daug dainavau Varšuvos didžiajame teatre, po Normos sėkmės – ir kitose

2 O 2 1 1/2

jų premjerose, gastrolėse. Daug ten dirbau, turiu ir Lenkijos apdovanojimą. Normą dainavau ir Čikagos lietuvių operoje kartu su Nijole Ambrazaityte. Buvau pirmoji iš sovietinės Lietuvos dainininkių, dalyvavusi jų operos pastatyme. Daug kas apie mane išgirdo po Tokijo konkurso, taip buvau pakviesta ir į Čikagą. Dainavau ten ir kitose operose: Trubadūre, Otele su V. Noreika, Pilėnuose, Lietuviuose. Taip pat Aida, dainavau ją daugelyje teatrų, Splito festivalyje, esu daug dainavusi Sankt Peterburge, Marijos teatre. Turandot – vienas iš paskutinių mano dainuotų vaidmenų, dramatinė partija, bet ją irgi galima atlikti kiek kitaip, lyriškiau. Iš prigimties mano labai geros aukštosios natos, o Turandot partijoje yra man labai tinkama tesitūra. Mėgau tą vaidmenį, gaila, kad pastatymas nelabai ilgai buvo teatro repertuare. Dabar turime jau kitą pastatymą, nuostabų, gražų spektaklį. Dainuodama G. Verdi, G. Puccini ir kitų italų sukurtus vaidmenis, vis svajojau apie Richardo Wagnerio personažus. Man jų labai norėjosi, bet artėjau prie jų labai sunkiai. Dainavau Skrajojančiame olande, vėliau mūsų teatre buvo pastatyta Valkirija, ilgai nesiryžau, abejojau, galvojau – yra jauna dainininkė, tedainuoja ji premjeroje... Bet gastrolėse teko dalyvauti, dainuoti. R. Wagneris – genialus, bet man labai nelengvas kompozitorius. Stebuklingas! Išmokau ir jo penkias Wesendonck dainas, toks džiaugsmas jas dainuoti... Tad kurio kompozitoriaus operas labiausiai norisi dainuoti? Ar galbūt kurias lengviausia? Nieko nėra lengva dainuoti, nors, aišku, svarbu požiūris. G. Puccini, G. Verdi, V. Bellini, vėliau R. Wagneris – genialūs kompozitoriai, dainavau, gyvenau jų vaidmenimis, net negaliu išskirti, kuris artimiausias. Dar buvo rusų kompozitoriai, Piotras Čaikovskis, jo Pikų dama, Liza, o štai jau būdama septyniasdešimties padainavau tame spektaklyje Grafienę, ryžausi mecosoprano partijai. Tiesa, dar Eugenijuje Onegine dainavau su dukra jos Tatjanos Auklę, o anksčiau buvo Tatjana. Nuostabios Modesto Musorgskio operos, Metropolitan Opera teatre kaip tik jo operoje ir dainavau, o La Scaloje dainavau Chovanščinoje Siuzaną, tai nedidelis vaidmuo, bet džiugu, kad buvau išgirsta, pastebėta, rašė spauda. Dainuoti tokiose garsiose scenose – didelis džiaugsmas, bet ir jaudulys. Jaukiausia dainuoti namie. Niekad negalvojau, kritikuos mane ar girs, tiesiog mylėjau savo namus, savo teatrą, jis buvo kaip šeima. Labai malonu, kai esi kur nors laukiamas. Daug metų dirbau Rygos teatre, daug gastroliavau su jais, dvejus metus esu

dainavusi Madride, gražūs prisiminimai iš Varšuvos didžiojo teatro... Labai džiugu, kai esi kviečiama, laukiama, bet namai yra namai. Ar bėgant laikui vaidmenys keičiasi? Manau, kiekviename spektaklyje tas pats vaidmuo vis kitoks – priklauso nuo tos dienos nuotaikos, būsenos, kokie tavo gyvenimo džiaugsmai ar vargai šalia... Visa tai suteikia spektakliui spalvų, vis ką nors naujo. Niekada nesikartoja tas pats. Kadangi vėliau dainavau dramatiškesnius vaidmenis – Madam Baterflai, Don Karle, Otele, todėl ir balsas truputį dramatiškėjo, sunkėjo, norint grįžti prie aukštesnės tesitūros vaidmenų reikėdavo kokios savaitės laiko, reikėdavo ieškoti kitokių techninių sprendimų, kad išgautum tai, kas partitūroje parašyta. Tai keisdavo interpretaciją, spektaklis įgaudavo dar svaresnį atspalvį. Tuomet kokia nors Traviata, dainuojama tarp dramatiškų vaidmenų, būdavo kaip vaistas balsui, nes tai aukštesnė tesitūra, o juk mano balsas nėra grynai dramatinis, kiekvienam balsui sveika grįžti prie lyrinio prado.

Norma V. Bellini op. Norma

m e n u

a k i m i r k ą

ž a v i n gą

Gyvenimo vaidmenų galerijoje – ir Mamos vaidmuo. Ar lengva su dukra dainuoti vienoje scenoje? Tada dvigubai jaudinuosi – ir dėl jos, bet labiausiai dėl savęs, kad nesuklysčiau, kad jai nepakenkčiau. Tada norisi, kad viskas būtų kuo geriausiai, todėl nelengva, bet labai gera, kai gali su savo dukra dainuoti. Didelis džiaugsmas, bet ir jaudulys. Dainininkui sunku būti šeimos galva, auginti vaikus, rūpintis įvairiais buities dalykais, kurie net ne nuo tavęs, bet nuo likimo priklauso. Norisi gerai dainuoti, bet norisi, kad ir namie viskas būtų gerai, norisi užauginti vaikus dorais žmonėmis, kad jie ką nors gyvenime pasiektų. Prieš spektaklį turi būti pailsėjęs, susikaupęs, o kai yra daug visokių rūpesčių – sunku. Balsas viską išduoda, bet žiūrovui nepasakysi, kad šiandien tau „ne ta diena“... Susitelki, kiek gali, gal iš viršaus Likimas man vis padėjo. Aišku, gal dėl tų visų sudėtingų aplinkybių – gyvenau viena, auginau vaikus, tėvelius prižiūrėjau – ir neišvykau daugiau dainuoti užsienyje, bet vis tiek dainavau ir Metropolitane, ir La Scaloje... Tik žinau, galėjo būti daug daugiau ir didelių vaidmenų. Buitis labai daug atima... Bet tai – mano gyvenimas. Visam tam reikėjo labai daug stiprybės, jėgų... Visi apie Jus kalba su didele meile. Kas Jums suteikia jėgų ir stiprybės? Negaliu pasakyti... Labai anksti išėjau iš namų, kaimo vaikas pakliuvau į miestą, turėjau išmokt gyventi pati, sugyventi su žmonėmis, su visom negandom, skriaudom ir bėdom susitvarkyti pati, nes nebuvo kam padėti. Džiaugiuosi, kad niekada netapau dėl savo problemų pikta, o šalia vis atsirasdavo žmonių, visai svetimų, kurie man daug padėjo. Ir gyventi atsirasdavo kur, ir pamaitindavo... Tuomet negali būti kitoks, esi dėkingas, laimingas, kad pasiekei tai, ko norėjai, ko siekei. Tai užgrūdina ir stiprina. Profesorės vaidmuo. Jūsų mokinės garsina Lietuvos vardą pasaulio operos teatruose. Ką labiausiai norite įduoti savo studentėms, pradedančioms solisto kelią? Žinau, kad negali savęs gailėti, tausoti, – turi visas žinias, viską, ką gali, sugebi, perduoti kitiems. Ir psichologiškai labai svarbu būti nuoširdžiai kaip mama, žinoti jų rūpesčius, padėti jiems. Dainavimo specialybėje balso paruošimas, pradmenys labai svarbu.

2 O 2 1 1/2

Sesuo Andželika G. Puccini op. Sesuo Andželika

Džiaugiuosi savo studentėmis, joms sekasi, štai ir dukra pas mane baigė dainavimo mokslus, ir Aušrinė Stundytė, Sandra Janušaitė, Joana Gedmintaitė, kitos studentės, jų daug ir visomis jomis džiaugiuosi. Džiaugiuosi, kad mano žinios nenuėjo veltui, kad galiu jomis pasidalyti, kad jos reikalingos. Kas gyvenime Jums suteikė daugiausia laimės? Kas Jūsų gyvenime yra laimė? Man laimė, kad pasiekiau gyvenime tai, ko norėjau, apie ką visada svajojau. Kad mano dukra tęsia mano kelią, kad auga vaikai, anūkai, kad studentėms sekasi. Viskas kartu. Tai teikia džiaugsmo, tai ir yra ypatingos laimės akimirkos. Supranti, kad šioj žemėj savo pareigą atlikai. n

m e n u

a k i m i r k ą

ž a v i n gą

„Lietuva – mano meilė“

2 O 2 1 1/2

Baleto solisto Aleksandro Molodovo 60-mečiui Šiemet gražią 60 metų sukaktį mini baleto solistas Aleksandras Molodovas. Lietuvą jis pasirinko savo namais, nors, kaip pats prisimena, atvyko čia tik trumpam – metams... Taigi turime gražią progą atversti dar gana nesenos Lietuvos baleto istorijos puslapius ir pakalbinti gana nemažą laiko tarpą, net 35-erius metus, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje šokusį solistą A. Molodovą. Jo sukurtų vaidmenų kraitis labai gausus ir įvairus. Kūno sudėjimas, geri klasikinio šokio pagrindai, technika, ištvermė leido artistui puikiai atsiskleisti klasikiniuose ir šiuolaikiniuose baletuose. Ištarus A. Molodovo pavardę nejučia atmintyje prisimena jo sukurti vaidmenys: Princas Miegančiojoje gražuolėje, Albertas Žizel, Zygfrydas ir Rotbaras Gulbių ežere, Džeimsas Silfidėje, Francas ir Kopelijus Kopelijoje, Bazilis ir Don Kichotas Don Kichote, Francas Žydrajame Dunojuje, Kolinas Tuščiame atsargume, Pelių Karalius ir Štalbaumas

Ilva Leda Eklerienė

Spragtuke, Judas A Proboje, Favoritas Rusiškajame Hamlete, Čekistas Raudonojoje Žizel, Paris ir Tebaldas Romeo ir Džuljetoje, Zorba Graike Zorboje, Žynys Šventajame pavasaryje, Didysis Brahmanas Bajaderėje, Diagilevas Diagilevo fantazijose. Daug vaidmenų sukurta ir lietuviškuosiuose baletuose: Jis Auroje, Vyras Amžinai gyvuose (abu Antano Rekašiaus), Makbetas Makbete (Osvaldo Balakausko), Žilvinas Eglėje žalčių karalienėje (Eduardo Balsio), Jaunuolis Mergaitėje ir Mirtyje (Anatolijaus Šenderovo) ir kt. Na, ir būtina paminėti Sinjoro Pomidoro vaidmenį Kareno Chačaturiano Čipoline, kuriuo solistas prieš penkerius metus atsisveikino su LNOBT scena. Su Aleksandru susitikome jau nebe teatre, o kitoje aplinkoje, kur galėjome ramiai pasikalbėti, o kartu turėjau progą su dideliu susidomėjimu stebėti naująją jo veiklą. Tad pradėkime nuo pradžių.

Aleksandrai, kas paskatino pasirinkti baleto artisto kelią? Kada tam apsisprendėte, o gal buvo dvejonių? Nuo pat mažumės buvau neabejingas muzikai, judesiui. Dar mokydamasis paprastoje mokykloje sužinojau, kad apie pusė mano klasės mokinių (daugiausia mergaitės) bandys stoti į baleto mokyklą. Nutariau ir aš nepraleisti tokios galimybės. Tai labai rimta mokykla, ten tikrai buvo nelengva įstoti. Buvo didelis konkursas, iš klasės įstojau aš vienintelis. Būsimus artistus ruošė pedagogai iš Maskvos ir

Leningrado (dabar Sankt Peterburgas). Buvo sunku, daug laiko užimdavo vien kelionė iš namų į mokyklą ir atgal. Bet nebuvo nė minties mesti mokslų. Man labai patiko mokytis, visus devynerius metus. Buvau labai energingas ir fiziškai stiprus. Net mokydamasis baleto grįžęs po pamokų žiemą eidavau žaisti ledo ritulio, o atšilus orams – futbolo. Pamenu, kad buvo nelengva nuo baleto pamokų pereiti prie bendrojo lavinimo mokslų, ypač karštuoju metų laiku (vasarą karštis pavėsyje siekdavo iki 40 laipsnių, o kondicionierių tuo metu dar nebuvo): po fizinio krūvio sėdint suole dar ilgai tvinksėdavo galvoje ir prireikdavo laiko atsigauti. Mokslams einant į pabaigą, iš tuometinio Leningrado į mūsų mokyklą atvykusi pedagogė Nadežda Tichonova kažką manyje įžvelgė, tikėjo manimi, būsima mano sėkme. Gavau kvietimą toliau tobulintis Agripinos Vaganovos baleto akademijoje su galimybe Leningrade likti ir dirbti. Taip pat 1980 m., tik baigęs mokyklą, buvau pakviestas į Almatos operos ir baleto teatrą kaip pagrindinis solistas. Tais pačiais metais buvau išrinktas atstovauti Kazachstanui Maskvos olimpinių žaidynių atidaryme. Atrinkti geriausi visos šalies šokėjai šokome didžiulės fizinės ištvermės reikalaujantį kazachų tautinį šokį. Gyvenome Maskvoje ir visą mėnesį repetavome iki žaidynių atidarymo. Liko neišdildomų įspūdžių. Baigiantis vasaros atostogoms, nieko niekam nesakęs, priėmiau N. Tichonovos pasiūlymą ir išvykau į Leningradą pasitobulinti. Tik ten nuvykus paaiškėjo, kad reikia turėti teatro siuntimą. N. Tichonova nuramino ir pasiūlė metams vykti į Vilnių, o tada grįžti. Tad kaip prisimenate pirmuosius savo žingsnius Lietuvos balete? Teatre viskas man buvo nauja: aplinka nepažįstama, kalba nesuprantama. O aš toks žmogus, kad negaliu ramiai sėdėti, kiekvienam spektakliui turiu atiduoti visas jėgas ir jausmus. Vilniuje iš pradžių mane priėmė į kordebaletą, o per metus žingsnis po žingsnio išaugau iki pagrindinio solisto. Pradėta kalbėti, kad laukia dideli darbai, geros perspektyvos... Ruošiausi savarankiškai ir pavasarį viename konkurse (teatre vykdavo jaunų artistų konkursai kurti kokį nors vaidmenį) šokau Gulbių ežero pas de trois variaciją. Taip buvau pastebėtas Tamaros Sventickaitės kaip galimas Loretos Bartusevičiūtės partneris, kurio ji tuo metu neturėjo. Teatre viskas vyko pamažu, Miegančiojoje gražuolėje iš pradžių buvau Kavalierius, o atvažiavus Piotrui Gusevui T. Sventickaitė pakvietė parodyti jam Princo variaciją. Gavę P. Gusevo rekomendaciją su Loreta važiavome į Leningradą pas Ninel Kurgapkiną ruošti Miegančiosios gražuolės.

2 O 2 1 1/2

Zorba M. Theodorakio balete Graikas Zorba

Gastrolėse su Mstislavu Rostropovičiumi, Valerijumi Fadejevu, Tatjana Sedunova

m e n u

a k i m i r k ą

ž a v i n gą

2 O 2 1 1/2

Žizel ir Tuščias atsargumas su Loreta Bartusevičiūte

Man atėjus į teatrą baletui vadovavo Vytautas Brazdylis, vėliau Elegijus Bukaitis ir Tatjana Sedunova. Vyravo klasikinis repertuaras, laikui bėgant atsirado šiuolaikinių pastatymų. Kokius spektaklius maloniausia prisiminti? Su kuo sietumėte Lietuvos baleto pakilimo laikotarpį, kai dar šokote? Geriausi mano metai susiję su teatru, gyvenimas teatre – nuostabus... Dalyvavau visuose spektakliuose – visuose. Tai aukščiausio lygio klasikiniai spektakliai. Dirbdamas mačiau, kaip Lietuvos baletas augo – juk ne kiekviena baleto trupė turėjo laimę keliauti su Mstislavu Rostropovičiumi ir jo orkestru po pasaulį. Su Vladimiro Vasiljevo Romeo ir Džuljetos pastatymu aplankyta daugybė šalių ir visur (taip pat ir spaudoje) šalia genialiojo M. Rostropovičiaus ir jo orkestro buvo minimas Lietuvos baletas. Šios gastrolės ir geri atsiliepimai išgarsino Lietuvos baletą visame pasaulyje. Vienas įsimintinesnių spektaklių – Eglė žalčių karalienė ir Žilvino vaidmuo jame. Jis man išlikęs kaip vienas iš sudėtingiausių. Baletmeisterio Egidijaus Domeikos balete buvo daug ilgų šokių, duetų, kuriems atlikti reikėjo ištvermės ir vidinio pasirengimo. O kiek Graiko Zorbos spektaklių sušokta... Dvylika metų Zorbos vaidmenį šokau aš vienas. Ir visi spektakliai buvo anšlaginiai, lydimi didžiausių ovacijų. Kuo puikiausiai prisimenu ir savo šokį paskutiniame šio baleto spektaklyje. O kokie žiūrovų mylimi ir laukiami buvo Boriso Eifmano Raudonoji Žizel ir Rusiškasis Hamletas... Nuostabi muzika, net dabar prisiminus šiurpuliukai per kūną eina.

Gulbių ežero gastrolės su Maskvos karališkuoju baletu

Prieš dešimtmetį – penkiasdešimties metų jubiliejaus proga – sušokote temperamentingą, charakteringą Zorbą Mikio Theodorakio balete Graikas Zorba. Atrodo, tokio pobūdžio vaidmenys Jums labai savi, artimi? Man patiko gyvi, temperamentingi vaidmenys, pasižymintys emocijomis, ekspresija, jėga, vyrišku charakteriu... Bet sugebėdavau pamilti ne tik charakterinius, bet ir klasikinio romantinio plano vaidmenis. Atliekant klasikinius vaidmenis, šokant tiek vienam, tiek dviese, reikia preciziškos tvarkos, harmoningų pozų, puikių klasikinio šokio žinių. Duete labai svarbu žinoti, kaip paduoti ranką, kaip prilaikyti, pakelti, laikytis nuoseklumo. Būtent A. Vaganovos mokykla man tų žinių suteikė. Artisto profesija sunki ir tuo, kad negali žiūrovams rodyti savo rūpesčių ar skaudulių. Mažai kas įsivaizduoja, koks tikrasis nuovargis būna po spektaklio ar kokius skausmus jaučiame. Iki pat nusileidžiant uždangai scenoje esame vaidmens kūrėjai – atlikėjai. Tik nusilenkę žiūrovams grįžtame į tikrovę. Kaip kūnas atlaikė fizinį krūvį, ar jaučiate pasekmes? Juk tiek metų scenoje, o darbas kasdienis... Tuo metu šokdavom bent po tris (kartais ir penkis) spektaklius per savaitę. Ir visi skirtingi, sudėtingi. Krūvis buvo didžiulis. Į gastroles kartais važiuodavo tik viena sudėtis, o spektakliai vykdavo kasdien (net iki aštuonių iš eilės), po ilgų pervažiavimų, praleidžiant daugybę valandų autobuse. Yra buvę ir taip, kad atvažiavus iš ryto visas spektaklis su kostiumais filmuojamas, o vakare jau spektaklis

su publika. Dabar pagalvoju, jog tikrai esu laimingas, kad nepatyriau didesnių traumų. Paskaudėdavo kiek po spektaklio, bet sunkių traumų pavyko išvengti. Matyt, taip jau esu sudėtas, kad pakeliu fizinę apkrovą. Atsisveikinimas su scena – labai sunkus momentas kiekvieno artisto gyvenime. Kaip jį išgyvenote? Ar prieš palikdamas teatrą jau aiškiai žinojote, ką veiksite? Pasitraukimą iš scenos kiekvienas išgyvena skirtingai: vienas labai jautriai, kitas visai neskausmingai. Man šis teatras... Aš dėl jo likau Lietuvoje. Man buvo didelis stresas. Kai esi pripratęs nuolat būti scenoje, prieš publiką... O aš juk dievinu sceną, dievinu muziką, dievinu šokį. Nors tuo metu man jau buvo 55-eri, energijos turėjau daug ir nenumaniau, kur ją panaudoti. Daug keliavau (į Almatą, Tunisą, Egiptą), kad negalvočiau, kad nusiraminčiau. Atėjus rudeniui, kilo mintis susisiekti su geru bičiuliu Anatolijumi Jemeljanovu, Maskvos karališkojo baleto vadovu. Mudu susipažinome, kai kurį laiką kartu dirbome Maskvos baleto festivalyje pas Sergejų Radčenką. Su šia trupe gastroliavome Švedijoje, Graikijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Sirijoje, Turkijoje, Afrikoje, Egipte, Prancūzijoje, Anglijoje, Italijoje, Ispanijoje, Olandijoje, Danijoje, Amerikoje, Belgijoje, Didžiojoje Britanijoje. Atsitiktinai pamatęs juos feisbuke, paskambinau Anatolijui ir sakau: „Liūdžiu... Noriu šokti...“ O jis man ir sako, kad kaip tik spalį vyksta su Romeo ir Džuljeta į Europą, ir klausia, gal galėčiau sušokti Tėvo vaidmenį. O aš: „Tai žinoma!“ Taip atsidūriau dalyvių sąraše ir gavau filmuotą medžiagą, kad išmokčiau vaidmenį. O susitikome Prahoje, kur teatre repetavome, sujungėme viską į visumą. Ten prasidėjo mėnesio trukmės Maskvos karališkojo baleto gastrolės Europoje. Vėliau, pavasarį, – pusantro mėnesio gastrolės Kanadoje, kur buvo rodomas Don Kichotas, – ten atlikau Kitri tėvo vaidmenį. Rudenį gastroliavome Europoje su Gulbių ežeru – gavau Princo Auklėtojo vaidmenį – ir Spragtuku – Droselmajerio vaidmenį. Visus vaidmenis mokiausi iš įrašų. Vėliau buvo gastrolės su Miegančiąja gražuole, o joje – Fėjos Karabos vaidmuo. Taigi išėjęs iš LNOBT vos keturis mėnesius atostogavau, o tada prasidėjo kelionės su Maskvos baleto trupe po pasaulį, kurios tęsėsi iki pat karantino pradžios. Labai džiaugiuosi, kad jau išėjus iš teatro dar kurį laiką LNOBT mane kviesdavo į Don Kichoto, Spragtuko spektaklius atlikti Don Kichoto ir Štalbaumo vaidmenų. Dauguma buvusių baleto artistų lieka savo srityje, pasirenka pedagogo kelią, o yra tokių, kurie

visiškai pakeičia profesiją, nebeturi nieko bendra su klasikiniu baletu ar šokiu. Aleksandrai, kaip nutiko pačiam? Ką dabar veikiate? Šokdamas aš buvau labai laimingas, tad ir dabar toli nenuėjau. Tai, kuo užsiimu, yra šalia: muzika, o greta jos šokis, judesys... Dirbu su dailiojo čiuožimo besimokančiais vaikais: vis ką nors kuriu, taisau, bet likau savo srityje. Labai įsitraukiau į šį darbą su vaikais, juk tai vis vien yra klasikinis šokis, vadinasi, tai, kas man pažįstama, kas mano kraujyje. Vaikai labai stengiasi atlikti įvairius judesius. Klasikinio šokio pamokose viską atlieku pats, o vaikai paskui mane kartoja judesius ir šuoliukus. Tiems, kurie užsiima dailiuoju čiuožimu, būna sunku ištempti pėdą (dėl to, kad yra su pačiūžomis), daug dėmesio skiriu ir kelių tempimui. Kai ruošiama programa ant ledo, aš ir ten vaikus mokau, kokios turi būti pozos, rankų judesiai, laikysena. Dirbu individualiai, o prasitampymo pratimai (špagatai, virvutės, varlytės), pratimai nugarai vyksta ir trims ar daugiau mokinių. Kuriu šokių pradžias ir pabaigas, o toliau prie atliekamų kojų žingsnių, čiuožimo priderinu rankų judesius, galvos padėtį, žvilgsnį. Patariu, kas atliekamam šokiui suteiktų savitą charakterį, įkvėptų gyvybės. Tai nėra lengva, nes čiuožia ant ledo, reikia prisitaikyti. Studijuoju čiuožėjų judesius, čiuožimą, bet, pavyzdžiui, į atliekamus sukinius nesikišu. Į šį darbą dabar einu kaip į šventę, nes tai mano mylima veikla: girdžiu muziką, kuriu judesius, mokau. Tai yra menas. Buvo organizuojamos ir stovyklos, kur vaikams sukūriau linksmų charakterinių šokių, kad jiems būtų smagu šokti... Vaikai – tarsi mano nauja šeima, jaučiuosi kaip namie. Seniau teatras buvo mano antroji šeima, jame ilsėjausi dvasiškai, o dabar – čia. Dirbdamas jaučiu malonumą, darbas su vaikais manęs nevargina. Man patinka, ir vaikai tai jaučia. Išėjus iš teatro, labai prasiplėtė draugų ratas: jų atsirado Maskvoj, kelionėse, o ir čia, ant ledo... Mes kaip šeima, vieni kitus pažįstame, o jubiliejaus proga man suruošė staigmeną ant ledo! Džiaugiuosi šiuo ryšiu. Aleksandrai, ką norėtumėte pasakyti mūsų pokalbio pabaigoje? Ar Jūs patenkintas pasirinkęs Lietuvą savo namais, o baletą – savo profesija? Ko sau dar palinkėtumėte? Lietuva – mano meilė, ir tuo viskas pasakyta. Daug gastroliavau po pasaulį, bet niekur nesijaučiau taip gerai kaip čia, Vilniuje. Pamilau šį miestą ir jau seniai laikau jį savo namais. Kad ir kur nukeliaučiau, traukia grįžti čionai. Man čia visuomet gera, jauku. Į Vilnių atsivežiau ir žmoną Svetlaną (abu esame iš Almatos), čia gyvena ir mūsų dukra Darija su šeima – vyru ir dviem dukrytėm.

2 O 2 1 1/2

m e n u

2 O 2 1 1/2

a k i m i r k ą

ž a v i n gą

Geriausi mano metai prabėgo mūsų teatre. Graži mūsų profesija... Gerai, kad gyvenime buvo daug gastrolių, bendravimo. Sau palinkėčiau sveikatos... ir viskas. Esu laimingas žmogus, darbo turiu daug, viskas gerai, ūpo netrūksta... O aš norėčiau nuoširdžiai, su didele pagarba padėkoti už visuomet šiltą mūsų bendravimą. Malonu prisiminti, kad keliuose spektakliuose galėjau džiaugtis mudviejų scenine partneryste: Miegančiojoje gražuolėje buvome Karalius ir Karalienė, Spragtuke – ponai Štalbaumai. Linkiu Aleksandrui sėkmės, o kartu ir toliau taip šviesiai žiūrėti į gyvenimą. l Per netrumpą karjerą A. Molodovas turėjo daug scenos partnerių. Tai mūsų teatro solistės Loreta Bartusevičiūtė, Neli Beredina, Rūta Railaitė, Jolanta Valeikaitė, Aušra Gineitytė, Eglė Špokaitė, Viltis Algutytė, Asta Bazevičiūtė, Neli Beliakaitė, Živilė Baikštytė, Olga Konošenko. Atėjus šiai gražiai jubiliejinei progai, norėtųsi pakalbinti ir jo pirmąją Lietuvoje baleto partnerę – Loretą Bartusevičiūtę-Noreikienę. Gerbiama Loreta, Jūs buvote pirmoji Lietuvoje Aleksandro scenos partnerė. Kartu ilgai šokote, gal galėtumėte pasidalyti prisiminimais? Tuo metu repetavau su T. Sventickaite, ruošiau Auroros vaidmenį (išėjimą, variaciją, kodą), ir 1980 m. teatre pasirodė Aleksandras Molodovas. Pirmas įspūdis buvo labai malonus: simpatiškas, gražus vaikinas, toks jaunas, tikras Molodovas, visada bus jaunas – pagal pavardę. Atrodė, toks ir liks. T. Sventickaitei jis labai patiko, taip pradėjome kartu repetuoti, iš pradžių Miegančiąją gražuolę, vėliau Žizel, vėliau – ir kitus spektaklius. Aleksandras buvo mano partneris. Buvo stiprus, gerai išmanantis, kaip profesionaliai laikyti partnerę. Jis iš pat pradžių žinojo, kaip rankomis atlikti visus perėjimus, nereikėjo atskirai mokyti. Turėjo labai gerus klasikinio, duetinio šokio pagrindus. Galima prisiminti, kaip ilgai jis šoko... Pasižymėjo gražiomis linijomis, vyriškas, jautrus, dėmesingas, nebuvo manieringas ar savimi besižavintis. Dvelkė iš jo romantizmas, jo neįmanoma buvo nuslėpti. Labai atsakingai kūrė vaidmenis. Puikus princų vaidmenų atlikėjas, o koks buvo Bazilis! Buvo didžiausia laimė šokti su juo, su profesionaliu partneriu, su tikru scenos žmogumi. Jo vidinė šviesa, optimizmas dažnai priversdavo nusišypsoti, sumažindavo įtampą. Prisimenu, mums šokant su juo duetu, pasisukęs nugara į žiūrovus, jis man sakydavo: „Nagi, nusišypsok... Nesijaudink...“ Ir iškart pasikeisdavo nuotaika, dingdavo įtampa, atrodo, tuo

metu tik to ir reikėdavo, iškart pasidarydavo lengviau ir natūraliai nusišypsodavai. Suteikdavo tvirtybės ir pasitikėjimo savimi, optimizmo, gero jausmo. Su Aleksandru teko ne tik šokti, bet ir repetuoti, kai jis šoko su kitom baleto solistėm. Prisimenu, repetavome choreografo B. Eifmano duetus, solistė bijojo atlikti sudėtingus aukštus pakėlimus, o jis ramiai ir sako: „Nieko nedaryk, tik atsispirk aukštyn... Aš viską padarysiu.“ Manau, jis būtų puikus duetinio šokio mokytojas, galėtų labai daug pasakyti, čia tikrai atsiskleistų jo sukauptos žinios ir patirtis. Tai toks partneris, kuriuo visada galėjai pasitikėti. Labai atsakingai žiūrėjo į savo pereigas. Labai mylėjo mūsų teatrą. Mano prisiminimai apie bendrą darbą su juo – patys geriausi. Paskutinis spektaklis, kurį kartu repetavome su didele kūrybine meile, su dideliu kūrybiniu pakilimu, – baletmeisterio E. Domeikos baletas Eglė žalčių karalienė. (Tai buvo mano paskutinis spektaklis.) E. Domeikos choreografija buvo itin sudėtinga – sunkūs duetai, pakėlimai, variacijos. Net dabar ne gėda žiūrėti šio spektaklio. Diriguojant Jonui Aleksai muzika skambėjo nuostabiai, impulsyviai, emocingai. E. Balsio muzikos poveikis labai stiprus, reikėjo labai gerai techniškai pasirengti judesių atlikimui, įvairiems pakėlimams, kad viskas sutaptų su dirigentų J. Aleksos, A. Šulčio muzikiniu siužetu. Išraiškingais judesiais turėjome atskleisti tų dviejų personažų – Eglės ir Žilvino – santykius, meilę, kad visi duetai suskambėtų. Prisimenu, po to spektaklio nuovargis buvo didžiulis, ne tik fizinis, bet ir emocinis. Eglė žalčių karalienė – labai reikšmingas darbas, mūsų abiejų kūrybinio kelio įvykis. Čia atsiskleidė Aleksandro lietuvių liaudies muzikos ir E. Balsio muzikos supratimas. Jis labai atsakingai žiūrėjo į šį spektaklį, į šį vaidmenį. Šokom labai daug Eglės žalčių karalienės spektaklių, buvom vienintelė solistų sudėtis, ir džiugu, kad televizijoje išlikęs šio spektaklio įrašas. Prasidėjus spektakliui, prieš einant į sceną, įtampa būdavo didžiulė, o Aleksandras prieidavo, ir užtekdavo kelių jo žodžių: „Viskas bus gerai, nusišypsok...“ Ir jie būdavo ištarti tada, kai tikrai to reikėdavo. O ir spektaklyje, mums šokant duetu, vis išgirsdavau: „Na, nesijaudink, nusišypsok, viskas bus gerai.“ Labai draugiškas, kultūringas, inteligentiškas, visada paklausiantis, kaip jautiesi. Mielas, geras žmogus. Jis dirbo, šoko labai daug. Kokių galimybių teatras jam suteikdavo, visas priimdavo, paruošdavo, ir paruošdavo gerai. Kokį vaidmenį bepažiūrėsi, jis visur tiko. Jis tikrai nusipelno būti prisimintas kaip įrašęs nemenką įrašą lietuvių balete. Labai džiaugiuosi galėdama taip pasveikinti Aleksandrą jubiliejaus proga. Man jis visada liks puikus scenos partneris ir puikus, dėmesingas žmogus. Labai norėjau pasakyti gerų žodžių apie jį... n

2 O 2 1 1/2

Iš užrašų apie Artistą Dar keli

Voldemaro Chlebinsko portreto štrichai

m e n u

a k i m i r k ą

ž a v i n gą

Helmutas Šabasevičius

2 O 2 1 1/2

2019 m. Livijos Gulbinaitės parengta ir Krantų redakcijos išleista knyga Tūkstančio veidų vyriškis apie baleto artistą Voldemarą Chlebinską jau išgraibstyta – tai su apgailestavimu tenka pranešti visiems, kurie skambina ar rašo į redakciją, norėdami šį leidinį įsigyti. Nenuostabu – su šio menininko kūryba susijęs reikšmingas Lietuvos baleto istorijos tarpsnis, jis daug metų buvo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistas, o baigęs šokėjo karjerą iki pat 2021 m. dirbo baleto kuratoriumi, nuolat stebėdavo spektaklius, patirtimi ir patarimais dalijosi su dabartinės kartos baleto šokėjais. Tad šie metai – ryški riba artisto biografijoje, todėl verta stabtelti, vėl pavardyti per trisdešimt suvirš metų susikaupusius įspūdžius ir užrašus. Chlebinsko sukurti vaidmenys paliko ryškų pėdsaką kelių Lietuvos baleto žiūrovų ir vertintojų kartų atmintyje. Dėmesio jis sulaukė dar mokydamasis M. K. Čiurlionio menų mokyklos Choreografijos skyriuje (pedagogas Vaclovas Sasnauskas). Po 1969 m. moksleivių pastatyto Abelio Klenickio baleto Beširdis baleto kritikė Lidija Motiejūnaitė rašė: „Beširdžio partija – neįprastų ritmų, formų. Atlikėjas Voldemaras Chlebinskas dar tik VI klasėje, tačiau jo artistiniai duomenys jau dabar imponuoja. Jis temperamentingas, jaučia šokio stilių.“1 Temperamentu, ypatingu artistiškumu, įsijautimu į vaidmenį, į spektaklyje pasakojamą istoriją ir kuriamą dramą Chlebinskas nuspalvindavo visus savo vaidmenis – vos pasirodžius scenoje, į jį netrukus nukrypdavo žiūrovų akys, ir pagrindiniams herojams dažnai tekdavo su juo konkuruoti dėl dėmesio. Chlebinsko vaidmenys brendo kartu su Lietuvos baletu. Pradėjęs dirbti dar senuosiuose Jono Basanavičiaus gatvėje esančiuose LNOBT rūmuose, jis ugdė savo artistinę išmintį, o kai kuriuose spektakliuose sukūrė po porą vaidmenų, atitinkančių fizinės, artistinės, gyvenimiškos jo biografijos etapus.

Gulbių ežere – pirmiausia nuožmus ir klastingas Rotbaras, o vėliau – princo Zygfrydo auklėtojas, suteikdavęs pirmojo veiksmo pasakojimui komiškų spalvų; Žizel – girininkas Ilarionas, meilę Žizel išgyvenantis nepaprastai intensyviai ir individualiai, o vėliau – orus Kuršo hercogas, subtiliais vaidmens niuansais sukuriantis fizinį kontekstą metafizinei Žizel tragedijai; Don Kichote – temperamentingas Espada, o vėliau – groteskiškas Gamašas, sukurtas saikingo šaržo principais. Iki šiol atmintyje gyvas liepsningas Chlebinsko Espados žvilgsnis, už ryžtingai į šoną ištiestos jo rankos plevėsuojanti raudona muleta, paskui kurią seka visa toreadorų grupė, nesustabdomai skriejanti tiesiai į žiūrovus. Šis vaidmuo – lyg ispanų matadoro „šviesos drabužio“ – Traje de luces – įkūnijimas aistra, temperamentu ir muziką kiaurai skrodžiančiu judesiu. Lyg meteoras švystelėjęs stulbinančios charizmos Tebaldo vaidmeniu gana trumpai rodytame Nikolajaus Bojarčikovo pastatytame balete Romeo ir Džuljeta, antrajame šio spektaklio pastatyme (choreogr. Vladimiras Vasiljevas) Chlebinskas kūrė įtaigų, dramatišką Kapulečio vaidmenį – kiekvieną kartą iš naujo, vis kitaip keldamas ranką prieš Džuljetą, o vėliau vis kitaip, bet ne mažiau jaudinamai jos gedėdamas. Chlebinskui teko kurti nemažai moteriškų personažų. Žiūrovai leipdavo juokais stebėdami vaidybines jo Marcelinos improvizacijas spektaklyje Tuščias atsargumas, kurį pastatė rusų choreografas Olegas Vinogradovas. Ypač spalvingos jo sukurtos piktosios klasikinių baletų herojės, su kurių pagalba ryškiai ir įtaigiai buvo perteikiama svarbos niekad neprarandanti blogio ir gėrio kova. Spektaklyje Silfidė burtininkės Medžės įkūnijamas blogis triumfuoja – finalinė spektaklio scena su paklaikusiu jos žvilgsniu ir konvulsiškai kretančiomis, į žiūrovus tiesiamomis rankomis virsta danse macabre ant gėrio ir grožio griuvėsių.

2 O 2 1 1/2

Burtininkė Medžė balete Silfidė

m e n u

Kitoms piktadariškoms Chlebinsko herojėms nugalėti nepavykdavo. Ilgą laiką jam teko šokti Raganą vaikų pamėgtame balete Snieguolė ir septyni nykštukai – šiurpulį keldavo obuolio užnuodijimo scena, kuriama iš antgamtiškas galias iliustruojančių mostų ir gaivališkų šuolių, o po kurio laiko negalėdavai nesižavėti klastūniškomis artisto judesių ir veido išraiškų intonacijomis, kuriomis jam nesunkiai pavykdavo apgauti lengvatikę Snieguolę. Šio vaidmens kontūrus ir energetiką, papildydamas savomis detalėmis ir choreografiniais štrichais, vėliau perėmė baleto solistas Igoris Zaripovas. Dviejuose (1981 ir 2006 m.) Miegančiosios gražuolės pastatymuose sukurtas nepamirštamas Fėjos Karabos paveikslas, kiekviename spektaklyje tarytum gimstantis iš naujo, iš Piotro Čaikovskio muzikoje plėtojamų filosofinių temų. Teko matyti daug spektaklių, ir kaskart Chlebinskas nustebindavo naujomis detalėmis ir prasminiais niuansais, gebėdamas meistriškai susidoroti su spektaklyje kartais ištinkančiais netikėtumais. Štai vienas 2005 m. vasario 20 d. baleto dienoraščio įrašas, gimęs iškart po įspūdingo susitikimo su artisto kuriamu menu: „Fėja Karabos – Valdemaras Chlebinskas – artistiškai telkia aplink save baugias pasakiškų konfliktų ir dramaturginio karkaso liekanas. Sulig pirmaisiais muzikos taktais dėmesį prikausto ypatingas jo muzikalumas, iškalbingi žvilgsniai ir gestai, meistriškai valdomos drabužio klostės, plevėsuojančiais sūkuriais skleidžiančios tūžmingą kerštą ir fėjos ambicijų išprovokuotą prakeiksmą, kuris žmonijai paliko pasaką apie šimtą metų miegojusią gražuolę. Chlebinsko vaidmuo tapo Lietuvos charakterinio šokio klasika, bet kažin ar įmanoma atkartoti tuos subtiliausius artistinius niuansus, kuriais be žodžių, bet labai rišliai ir nuosekliai savo pyktį lieja jo herojė: manieringa, pykčio ir didybės pritvinkusi eisena, arogantiškos etiketo kaukės slepiamos aristokratiškos manieros, netrunkančios prasiveržti gaivališkiausia despotiška jėga. Su piktdžiugiška šypsena jo Karabos piešia Auroros ateitį: ji augs, užaugs, bus graži ir maloni, tačiau – dūris į pirštą, ir visa tai nusineš šaltas mirties drebulys. Kiekviename spektaklyje vis kitoks, atskleidžiantis vis naują, nematytą pasakos prasmę, Chlebinskas nesutrinka netgi ekstremaliais atvejais – kad ir parvirtus grėsmingai Karabos karietai, kaip atsitiko sekmadienį; 1981 m. markės vežimui jau tikrai metas į autoservisą: grėsmingai atkragusį jo kėbulą, ir toliau desperatiškai velkamą mažučių elfų, Chlebinsko Karabos netrukus atstatė į vietą; tiesa, sėstis karieton neberizikavo, todėl dar tūžmingiau grūmodama išlėkė iš scenos.“

a k i m i r k ą

ž a v i n gą

2 O 2 1 1/2

Po spektaklio Kopelija

Su a. a. Elegijumi Bukaičiu

Su Martynu Rimeikiu

m e n u

a k i m i r k ą

ž a v i n gą

2 O 2 1 1/2

Kopelijus L. Delibes’o balete Kopelija

Po kurio laiko Chlebinskas parengė sau pamainą – Fėją Karabos paskutiniuose Miegančiosios gražuolės spektakliuose savitai vaidino Andrius Žužžalkinas. Tačiau turtingiausia Chlebinsko sceninėje biografijoje yra Kopelijaus paveikslo, su kuriuo jis susidūrė dar 1970 m. mokykloje, istorija. Baleto istorikės Aliodijos Ruzgaitės atmintyje ilgam įstrigo mokykliniame spektaklyje jo sukurtas lėlininko vaidmuo. Savo knygoje Prisiminimų blyksniai ji rašė: „Chlebinskas mokykloje verkė sužinojęs, kad jam Kopelijoje paskirtas senuko Kopelijaus vaidmuo. Bet iki šiol dar prisimenu Kopelijos sceną, kurioje Chlebinskas-Kopelijus suklumpa ir pravirksta supratęs, kad žlunga iliuzija lėlei suteikti gyvybę.“2 Šis spektaklis, kurį pastatė Genovaitė Sabaliauskaitė, Jadvyga Jovaišaitė-Olekienė, Leokadija Šveikauskaitė-Dumšaitienė ir vaidybą mokykloje dėstęs aktorius Stasys Petraitis, galbūt ir tapo pirmuoju sceniniu krikštu, nulėmusiu sėkmingą menininko kelią. Po dešimties metų, 1980-aisiais, – dar vienas Kopelijus, šį kartą Vytauto Brazdylio

spektaklyje, kuriame šalia hofmaniškų spalvų akivaizdūs ir komiškieji herojaus bruožai, žavingai demonstruojama naivi klasta mėginant įvilioti į pinkles svaiginančiam gėrimui nesugebantį atsispirti Francą (1983 m. šis spektaklis buvo atnaujintas, jį matė daugelio Europos šalių, tarp jų ir Maskvos bei Varšuvos didžiųjų teatrų žiūrovai). 2010 m. originalią Kopelijos versiją Vilniuje sukūrė rusų choreografas Kirillas Simonovas ir dailininkas Michailas Šemiakinas. Nusprendę atidžiau įsigilinti į baleto pagrindu tapusią Ernsto Theodoro Amadeus Hoffmanno pasaką Smėlio žmogus ir šiuo personažu papildę spektaklį, sutapatinę jį su Kopelijumi, kūrėjai paskatino artistą pasinerti į filosofinę, egzistencinę, archetipinę žmogaus prigimties gelmę. Chlebinsko sukurtų pagrindinių herojų sąrašas nėra ilgas, jame išsiskiria Zorbos vaidmuo Mikio Theodorakio balete Graikas Zorba, kurį pastatė Lorca Massine’as. Juo artistas turėjo galimybę atskleisti žiūrovams temperamentingą prigimtį, optimizmą, gyvas reakcijas į gyvenimą. Pakeliui sutiktiems Džonui ar madam Hortenz šis herojus negaili nei patarimų, nei padrąsinimo, nei paguodos. Chlebinsko kūryba pulsuodavo tuo jausmu, kuris baletą drąsiai leidžia vadinti teatru. Jo vaidybos talentas įamžintas Algirdo Dausos filme Markizas ir piemenaitė (1978) – gaila, kad tai vienintelis artisto darbas kine. Taip pat gaila, kad ne visos Chlebinsko talento briaunos liko atskleistos – tai byloja ir Anželikos Cholinos sukurtas monologas pagal Gustavo Mahlerio muziką, kuriame per keletą minučių šokėjas įtaigiai perteikė tragišką artisto kūrybos lemtį. Kartos keičiasi gyvenime, keičiasi ir teatre. Artistinis Chlebinsko talentas pulsavo jaunesniųjų kolegų, su kuriais jis repetavo, vaidmenyse, jis akivaizdus ir sūnaus Kipro Chlebinsko šokyje. LRT mediatekoje saugomi spektaklių įrašai, kuriuose galima gėrėtis Voldemaro Chlebinsko sukurtais vaidmenimis klasikiniuose baleto spektakliuose: Ilarionu Žizel, Medže Silfidėje, Fėja Karabos Miegančiojoje gražuolėje, televizijos baletuose Nepaprasta diena (1981, choreogr. Aleksandras Polubencevas) ir Gražioji gėlininkė (1986, choreogr. Egidijus Domeika). Tai mūsų baleto paveldas, neabejotinai suteiksiantis kūrybiškumo impulsų būsimiems Lietuvos baleto artistams. n

1 2

Lidija Motiejūnaitė, „Didžioji mokyklos premjera“, Literatūra ir menas, 1969 m. birželio 28 d. Aliodija Ruzgaitė, Prisiminimų blyksniai, Vilnius: Tyto alba, 2010, p. 131–132.

2 O 2 1 1/2

c o d a

5 7 11

ISSN 1822-3001 Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro leidžiamas žurnalas

2 6

2021 l 1 / 2

3 10

4 8 9

Redaktorė Laūra Karnavičiūtė Dizainerė Jūratė Juozėnienė Kalbos redaktorė Danutė Ulčinskaitė Fotografas Martynas Aleksa Vadybininkas Nerijus Masevičius A. Vienuolio g. 1, 01104 Vilnius, Tel.: (8 5) 261 6484 zurnalas@opera.lt www.opera.lt

KLAUSIMAI: 1. Lyrinė Ž. Masnė opera. 2. Žymusis J. Štrauso ... maršas. 3. V.Bartulio kamerinė opera Pas de .... 4. Garsų menas. 5. Motyvo ar temos kartojimas atskirais balsais. 6. Operos, baleto aranžuotė fortepijonui. 7. Prieš 310 metų sukurtas G. F. Hendelio sceninis veikalas. 8. M. K. Čiurlionio pradėta kurti opera. 9. Baletmeisteris, parašęs knygą Noriu šokti šimtą metų. 10. Lėtas, iškilmingas 16–17 a. rūmų šokis. 11. LNOBT logotipe pavaizduotas augalas. 12. Virtuozinis baleto solisto šokis. 13. J. Gaidelio opera. 14. Arfos korpuso dalis. 15. Estų baritonas, vaidinęs filme Misteris Iksas. 16. Barinkajaus mylimoji iš operetės Čigonų baronas. 17. Miestas, kuriame vykdavo LNOBT vasaros sezono spektakliai. 18. Dainininkės Katilienės vardas. Teisingą atsakymą sužinosite paeiliui surašę sunumeruotas raides. Atsakymą siųskite žurnalo redakcijai adresu zurnalas@opera.lt iki rugpjūčio 1 d. Burtų keliu išrinksime skaitytoją, kuris dovanų gaus LNOBT įsteigtus prizus.

Sudarė Viktoras Paulavičius

1. Tamulionis

7. Rota

13. Laima

19. Frakas

2. Kamanė

8. Lola

14. Galia

20. JAV

3. Anglas

9. Alba

15. Nataša

21. Des

4. Carmina

10. Ruda

16. Paminos

22. Melisanda

5. Rožės

11. Šlovė

17. Aida

23. Hugenotai

6. Ilija

12. Jėzus

18. Opus

IŠ SUNUMERUOTŲ LANGELIŲ: ŽIZEL LNOBT atvirukų rinkinį laimėjo Jolanta Kukienė. Sveikiname! Dėl prizo prašome kreiptis tel. (8 5) 261 2646, arba el. paštu: zurnalas@opera.lt

Spausdino

Tiražas 2000 egz. Pirmame viršelyje: Operos solistas Kostas Smoriginas Martyno Aleksos nuotrauka

Perspausdinti bet kurį straipsnį ar iliustraciją be rašytinio redakcijos sutikimo griežtai draudžiama

LNOBT repertuaras ir informacija apie spektaklius: