Issuu

2 0 1 8 / 3

Pirmame viršelyje – LNOBT Operos meno vadovas, dirigentas Sesto Quatrini

2 0 1 8

Fotografas Fabrizio Sansoni

/ 3

Mielieji Bravissimo skaitytojai! Naujasis LNOBT sezonas prasidėjo! Tikiu, kad Jums išties gera po saulėtų, Lietuvai nelabai įprastų vasaros džiaugsmų sugrįžti į jaukią teatro salę, įkvėpti to magiško pudros, karšto šokolado ir prabangos aromato. Pasiilgome Jūsų ir stengsimės, kad naujajame sezone patirtumėte gražiausių teatrinių įspūdžių.

ISSN 1822-3001 Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro leidžiamas žurnalas 2018 l 3 / 105 Redaktorė Laūra Karnavičiūtė Maketuotoja Jūratė Juozėnienė Kalbos redaktorė Danutė Ulčinskaitė Fotografas Martynas Aleksa Vadybininkas Nerijus Masevičius A. Vienuolio g. 1, 01104 Vilnius, Tel.: (8 5) 261 6484 zurnalas@opera.lt www.opera.lt Spausdino

UAB KOPA www.kopa.lt tiražas 1900 egz. Perspausdinti bet kurį straipsnį ar iliustraciją be rašytinio redakcijos sutikimo griežtai draudžiama

2018–2019 m. sezone tokių tikrai bus gausu – pradėję nuo iššūkius keliančios Bélos Bartóko Stebuklingo Mandarino ir Hercogo Mėlynbarzdžio pilies premjeros (apie ją šiame žurnalo numeryje pasakoja choreografas Krzysztofas Pastoras ir režisierius Csaba Káelis), pristatysime Latvijos nacionalinio operos ir baleto teatro gastroles, vėl kviesime pamatyti Jūsų taip pamėgtą Anthony Minghellos režisuotą Madam Baterflai, džiaugsimės pagaliau sugrįžusiu Onutės Narbutaitės Kornetu, rengsime simfoninės muzikos koncertus ir padovanosime ypatingų staigmenų – tegul kol kas jos lieka pridengtos paslapties skraistės. Vieną iš staigmenų matote žurnalo viršelyje – jame šypsosi naujasis LNOBT Operos meno vadovas italų dirigentas Sesto Quatrini. Su šia asmenybe Lietuvos publika turėjo progą susipažinti prieš dvejus metus, kai jaunasis maestro LNOBT dirigavo didžiosios operos žvaigždės Kristīnės Opolais koncertą, – to vakaro žiūrovai neabejotinai įsiminė ugnimi ir nepaprasta kokybe išdabintą dirigento darbą. Vėliau S. Quatrini Vilniuje labai sėkmingai parengė bel canto perlo Kapulečiai ir Montekiai premjerą ir galutinai įsitvirtino tarp LNOBT publikos favoritų. Nuo šių metų spalio maestro iš Italijos Vilniuje matysime gerokai dažniau ir galėsime džiaugtis jo diriguojamais net kelių pavadinimų spektakliais. Didžiausios sėkmės Tau, Sesto! Ir dar viena akivaizdi staigmena, kurią tikriausiai išsyk pastebėjote, – tai naujas Bravissimo žurnalo apdaras. Labai džiaugiuosi, kad prieš pusantrų metų išsikeltas tikslas pristatyti šiuolaikišką ir kokybišką leidinį šiandien įgauna apčiuopiamą pavidalą. Esu dėkinga visai Bravissimo komandai – kūrėjams, autoriams, herojams – už nepaprastai įdomią ir turiningą kelionę grožio ir kokybės link. Bravissimo žurnalas skirtas Jums, mieli skaitytojai. Tikiuosi, kad laikui bėgant šis leidinys dar labiau priartės prie Jūsų, džiugindamas tiek akį, tiek širdį. Nuoširdžiai – Laūra Karnavičiūtė

2 0 1 8

R a m p o s

š v i e s o j e

3 10

Idomenėjas: operos pasaulio permainos / Renata Baltrušaitytė Kūrybinis impulsas 7: šokis per moters prizmę / Ingrida Milašiūtė

Pa ž i n t i s

16 LNOBT Operos meno vadovas Sesto Quatrini: „Muzika turi būti kultūros skleidėja“ / Gerūta Griniūtė Pr e m j e r o s

23 26

b e l a u k i a n t

Pasitinkant baletą Stebuklingas mandarinas. Pokalbis su choreografu Krzysztofu Pastoru / Jūratė Terleckaitė Apie mus ir mūsų: amžinos vyrų ir moterų santykių temos naujo sezono premjeroje. Pokalbis su režisieriumi Csaba Káeliu / Rasa Murauskaitė L NOBT

s v e č i a i

32 Gastrolės: Lietuva – Latvija / Rima Jūraitė V i s - à - v i s

Baletas – sustabdytų minčių santalka muzika alsuojančiame kūne. Pokalbis su baleto artiste Kristina Gudžiūnaitė / Elvina Baužaitė

M e n u

4 4 49 56

a k i m i rk ą

ž a v i n g ą

Talento paslaptys Baleto solistei ir pedagogei Loretai Bartusevičiūtei- Noreikienei – 60 / Helmutas Šabasevičius Operos solistas Arūnas Malikėnas: „Teatras man – dalykas numeris vienas!“ / Elvina Baužaitė Pardavusi širdį baletui. Metai be Aliodijos Ruzgaitės / Helmutas Šabasevičius C o d a

64 Kryžiažodis

Idomenėjas – Paul Nilon

ĹĄ

IdomenÄ—jas: operos pasaulio permainos

2 0 1 8 / 3

šv

Wolfgango Amadeus Mozarto opera Idomenėjas Lietuvoje pastatyta pirmą kartą – premjeriniai spektakliai buvo rodomi gegužės 31 ir birželio 2 dienomis. Idomenėjas, kurį išvydome Vilniuje, pas mus atkeliavo iš Geteborgo: premjera šiame Švedijos mieste įvyko 2016 m. rugsėjo 24 d. Tai – bendras LNOBT ir Geteborgo operos pastatymas. Tarptautinėje jo kūrėjų komandoje, be režisieriaus G.Vicko, darbavosi dailininkas Paulas Brownas (deja, nesulaukęs premjeros Lietuvoje – britų scenografas mirė 2017-ųjų lapkritį), šviesų dailininkas Giuseppe Di Iorio, choreografas Ronas Howellas. LNOBT Idomenėjo muzikos vadovu ir dirigentu būti pakviestas buvo austras Johannesas Wildneris, antruoju dirigentu tapo Modestas Barkauskas.

2 0 1 8 /

/ Renata Baltrušaitytė /

„Šios operos šerdis – klasikinė istorija apie naujo amžiaus aušrą. Mūsų kultūroje būta daugybės šios istorijos variantų: Vandenio eros pradžia, Jėzaus Kristaus gimimas, kiti etapiniai žingsniai, giliai įsirėžę žmonių sąmonėje. Tai regime ir Idomenėjuje: antikinį Elektros, Idomenėjo ir senųjų dievų pasaulį keičia nauja santvarka, kurioje vyrauja viltis. Operos librete, ypač Arbačės tekstuose, nuolat kalbama apie viltį ir tai, kad dievų būtis nebūtinai yra negailestinga ir žiauri. Lygiai taip pat ir Idamantė teigia, kad įmanoma būti kitokiu karaliumi, nei buvo jo tėvas“, – teigė garsus režisierius, britų trupės Birmingham Opera Company įkūrėjas ir meno vadovas Grahamas Vickas, per savo ilgametę karjerą sukūręs jau tris skirtingus šios W. A. Mozarto operos pastatymus. „Šioje operoje W.A.Mozartas išsprogdino tiek tradicinę operos struktūrą, tiek klasikinės graikų tragedijos prasmes. Šiuo Idomenėjo pastatymu siekiau pabrėžti būtent tai, kas kompozitoriui buvo svarbiausia: kalbu apie naują erą, naują pradžią, naują meną. Neabejoju, kad W. A. Mozartas būtų mirtinai įsižeidęs, jeigu kas nors jį būtų pavadinęs tradiciniu kompozitoriumi. Epitetai, kurie jam tiktų labiausiai, yra „išprotėjęs“, „pasiutęs“, pašėlęs“, „revoliucingas“ ir pan. Noriu, kad jūs spektaklio metu patirtumėte jo naujumą ir revoliucingumą. Jaučiuosi įrankiu, privalančiu perteikti kompozitoriaus siųstą žinutę šiandieninei operos auditorijai“, pabrėžė premjeros režisierius. Pastatymo muzikos vadovas ir dirigentas Johannesas Wildneris iš Austrijos įsitikinęs, kad per 237-erius metus, prabėgusius nuo pirmojo operos Idomenėjas pastatymo, buvo bent 160 metų periodas, kai žmonės nenorėjo išgirsti joje užšifruotų W. A. Mozarto minčių. Tarkim, kai 1786 m. Idomenėjas pirmąkart buvo atliktas Vienoje, tuo-

2 0 1 8 / 3

Elektra – Cornelia Ptassek

Idamantė – Emmanuelis Faraldo

metinio Austrijos imperatoriaus kūrinys anaiptol nesužavėjo. „W.A.Mozarto operos muzikinė kalba yra ganėtinai paprasta – ji remiasi dešimtimi ar dvylika svarbiausių muzikinių frazių. Kartais jomis išreikštos emocijos nebūna pačios gražiausios, tačiau jos – tikroviškos, bylojančios tikrą gyvenimą. W.A.Mozarto muzika apskritai nebuvo skirta grožiui - ji skirta realybei. Jau aštuonioliktame amžiuje kompozitorius viešai pasisakydavo prieš feodalizmą, palaikydavo kovą už lygias žmonių teises ir kitas pažangias idėjas. Jo muzika pripildyta tos pačios dvasios. Neabejoju, kad būtent režisierius G.Vickas geba tiksliausiai šią kompozitoriaus dvasią perteikti“, – pažymėjo J.Wildneris.

Pagrindinės Idomenėjo partijos atlikėjas, britų tenoras Paulas Nilonas – vienintelis iš vilniškės premjeros solistų, kuriam teko dainuoti ir Geteborgo operos spektakliuose. Kitus Idomenėjo vaidmenis parengė argentinietis Emmanuelis Faraldo ir Tomas Pavilionis (Idamantė, Idomenėjo sūnus), Viktorija Miškūnaitė ir vokietė Cornelia Ptassek (Elektra, Argo princesė), Rita Petrauskaitė, Aistė Pilibavičiūtė (Ilja, Trojos princesė), Rafailas Karpis, Mindaugas Zimkus (Arbačė), Andrius Bartkus, Edgaras Davidovičius (Neptūno žinys), Liudas Mikalauskas, Liudas Norvaišas (Orakulo balsas). Operos veiksmas vyksta Senovės Graikijos Kretos saloje, kurion kaip karo belaisvė iš Trojos atgabenama karaliaus Priamo duktė Ilja. Mergina įsimyli jos tėvynę pavergusio Kretos karaliaus Idomenėjo sūnų Idamantę, kuris jai taipogi neabejingas. Visgi Idomenėjas sūnui liepia imti į žmonas Elektrą, Argo karaliaus Agamemnono dukrą. Bet sužadėtinių kelionei į Argą sutrukdo jūroje kilusi baisi audra... Britų režisieriaus G. Vicko pastatyme Kreta labiau primena vieną iš migrantų atakuojamų nūdienės Graikijos salų. O ir senovės valdovų karinis konfliktas traktuojamas labiau kaip šiuolaikinei Europai itin aktualus krikščioniškosios ir musulmoniškosios kultūrų susidūrimas. Kad scenoje jis atrodytų įtikinamai, vienam Idomenėjo spektakliui parodyti prireikia daugiau kaip 2 litrų dirbtinio kraujo, 20 kilogramų kamštinės medžiagos drožlių, 3 litrų baltų kreidinių dažų, 18 kibirų vandens ir daugiau kaip 1000 helio balionų.

šv

2 0 1 8 / 3

Elektra – Viktorija Miškūnaitė Bet visa tai – nereikšmingos detalės, palyginti su trimis valandomis nuostabios W. A. Mozarto muzikos bei tris mėnesius trukusiu intensyviu operos solistų, choro artistų, orkestro muzikantų darbu

Ilja – Aistė Pilibavičiūtė

2 0 1 8 / 3

šv

Kūrybinis impulsas 7:

šokis per moters prizmę

Adomo sukūrimas

/ Ingrida Milašiūtė /

Profesionali baleto artistė K. Tarasevičiūtė pirmą kartą Kūrybinio impulso scenoje išbandė savo jėgas choreografo amplua. Autorės darbas Love is just a xoxo, pastatytas pagal Ishome Ken Tavr muziką, atitinka miniatiūros žanrą. Dėmesio centre – šokėjų Kristinos Gudžiūnaitės ir Igno Armalio duetas, kurio atliekama choreografinė kompozicija susipina su ypatingą svarbą įgaunančia vaizdo projekcija, sukurta Emilijos Petkūnaitės. Kompozicijoje sunku nubrėžti liniją tarp šokio, scenografijos ir vaizdo projekcijos, papildančių ir vietomis net užgožiančių vienas kitą. Kaip tik vaizdo projekcijos labiau sutelkia žiūrovų dėmesį, atitraukdamos jį nuo paties šokio ir vizualiai kompensuodamos choreografijos formos, siužetiškumo ir aiškiai išplėtotos meninės idėjos trūkumą. Tačiau žaismingą miniatiūros charakterį gražiai atskleidžia šokėjų duetas, puikiai įvaldęs choreografijos judesių stilistiką.

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro sezono pabaigoje jau septintą kartą praūžė dviejų dalių choreografinių miniatiūrų vakaras – projektas Kūrybinis impulsas 7, kasmet suteikiantis galimybę jauniems šokio meno kūrėjams nevaržomai įgyvendinti kūrybinius sumanymus, tobulėti ir reikšmingai praturtinti savo profesinę patirtį. Vakaro metu teatro publikai pristatytos aštuonios skirtingos choreografinės kompozicijos, kurias paruošė LNOBT Baleto trupė, vadovaujama projekto meno vadovo Krzysztofo Pastoro. Šįkart tai buvo išskirtinis vakaras, kuriame šokio menas prasiskleidė per moters kūrėjos prizmę. Būtent moteriškasis pradas ir suvokimas susiejo tiek pakankamai sceninės ir režisūrinės patirties turinčias choreografes Živilę Baikštytę, Editą Stundytę, Darią Olefirenko, Vaidą Šniurevičiūtę, tiek debiutantes Kristiną Tarasevičiūtę, Gohar Mkrtchyan, Viktoriją Bovinaitę, Gretą Bernotaitę. Projektas Kūrybinis impulsas yra reikšmingas profesionaliojo Lietuvos šokio meno augimui, skatinantis jaunųjų menininkų kūrybinį potencialą. Patyrusių teatro darbuotojų pagalba, profesionali baleto artistų trupė leidžia jauniesiems kūrėjams siekti aukšto meninio lygio, tobulėti ir pateikti žiūrovams profesionalų reginį – nuo trumpų, vos kelias minutes trunkančių miniatiūrų iki ištobulintų didesnės apimties šokio meno kūrinių.

Love is just a xoxo

2 0 1 8 / 3

šv

Armėnų kilmės LNOBT Baleto trupės artistė G. Mkrtchyan šokio bendruomenei ir žiūrovams pristatė kontrastingą stilizuoto charakterinio šokio miniatiūrą Blossom of her Soul, pagrįstą armėnų liaudies šokio motyvais. Autorei artimi tautiškumo elementai, temperamentingi ir veržlūs šokio judesiai meistriškai susilieja į griežtus choreografinius piešinius, įsukančius į raibuliuojantį šokio verpetą. Spalvingi Ugnės Tamuliūnaitės kurti kostiumai suteikia choreografijai ryškumo, pabrėžia jos ugningą tautinį charakterį. Puikiai vizualiai panaudota teatro scena net mažos apimties miniatiūrai suteikia masiškumo, būdingo baletinio charakterinio šokio epizodams. Profesionalus ir išraiškingas baleto šokėjų Urtės Bareišytės, Vilijos Montrimaitės, Harukos Ohno, Martos Ruedos ir Margaridos Triqueiros atlikimas pabrėžė žėrinčią choreografinio paveikslo ekspresiją. Itin intymi, jautrias sielos stygas paliečianti choreografės D. Olefirenko bei šokėjų Ernesto Barčaičio, Aisčio Kavaliausko ir Olesios Šaitanovos papasakota choreografinė istorija Wait for Me and I’ll Come Back. Neatsitiktinai parinkta ir fortepijoninė romantiko Fryderyko Chopino Preliudų, op. 28 Nr. 15 ir Nr. 4, muzika kuria nostalgišką, melancholijos kupiną atmosferą. Viskas – švel-

nūs fortepijono garsai, scenografija, pritemdytos šviesos, subtilios spalvos ir parinktas lengvas, plazdantis solistės kostiumo audinys – padeda kurti trapų, jausmingą, harmoningą choreografinį paveikslą. Nežinia, ar autorės įkvėpimo šaltinis – to paties pavadinimo rusų poeto Konstantino Simonovo 1941 m. parašytas eilėraštis (programoje informacija nepateikta), bet drąsiai galima brėžti prasminę paralelę tarp teksto ir scenoje kuriamos siužetinės linijos. Giliai ir subtiliai išjausta meilės, kančios, laukimo tematika atsispindi natūralioje šokėjų judesių plastikoje, atliepiančioje muzikinio audinio trapumą. Visapusiškai užbaigta, itin meniška ir moteriška choreografinė scena rodo autorės patirtį kurti vaizdiškai tobulą mini spektaklį.

Blossom of Her Soul

Wait for Me and I‘ll Come Back

parašas po foto

Pirmosios dalies pabaigoje parodyta V. Šniurevičiūtės pagal Jóhanno Jóhannssono muziką pastatyta konceptualiojo meno choreografinė miniatiūra NEjuoda, kurią atliko baleto šokėjai Mel Bombardo, Voicechas Žuromskas, Marija Kastorina, Jonas Laucius, Marta Navarro ir Julija Stankevičiūtė. Efektingas šviesų panaudojimas, griežta choreografinė stilistika, geometrinis figūrų struktūriškumas rodo kūrėjos gebėjimą matyti šokį kaip šiuolaikinio abstraktaus meno formą, išlaikant tobulą Domo Veriko vaizdo projekcijų ir choreografinių piešinių derėjimą, kas ne visuomet pavyksta mažiau patyrusiems kūrėjams. Akcentuojamas šviesų žaismas, išryškinamos šokėjų pozos, vyraujantis kompozicinis epizodiškumas prikausto dėmesį ir leidžia gėrėtis grafiniu miniatiūros choreografijos paveikslu.

2 0 1 8 / 3

NEjuoda

šv

atminties kryptis – kiekviena jų choreografiškai atspindi prasiveržiančias būsenas, iškylančias iš pasąmonės gelmių ir chaotiškai susipinančias į bendrą emocijų visumą. Profesionali artisčių šiuolaikinio šokio technika, išraiškingos judesių linijos puikiai atskleidė autorės sumanymą.

2 0 1 8

Lietuvių liaudies šokio elementų persmelktą choreografės Ž. Baikštytės miniatiūrą Leliumoi, sukurtą pagal Spanxti muziką (Kristinos Juškevičiūtės aranžuotė), su nepaprasta ekspresija ir vidiniu emociniu užtaisu atliko Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos auklėtinė Barbora Gudavičiūtė. Gana tradiciškai remiantis šiuolaikiniu šokiu interpretuojama lietuviškumo samprata, organiški liaudies šokio žingsnelių pagrindu sukurti judesiai, puikiai derantys su parinkta muzika, atspindi gilius vidinius personažo išgyvenimus ir asmeninę dramą, įtaigiai ir ekspresyviai perteiktą solistės, kurios intensyvios dvasinės energijos pakako žiūrovams užhipnotizuoti.

/ 3

Penkios atminties kryptys

Antroji vakaro dalis žvelgiant iš meninės perspektyvos – gerokai įtaigesnė. Joje debiutavo ir profesionali šokėja Viktorija Bobinaitė – šįkart ji išbandė jėgas choreografijos bare. Jos miniatiūra Penkios atminties kryptys, pastatyta pagal Monikos Sokaitės muziką ir pasitelkiant Imanto Boiko vaizdo projekcijas, – vienas ryškiausių jaunųjų vakaro autorių darbų tiek stipriai išreikšta idėja, tiek vizualiaisiais režisūriniais sprendimais ir pačios choreografijos išradingumu. Panaudota filmuota vaizdo medžiaga ir Julijos Šumacherytės tekstas sustiprino prasminį pagrindą ir leido giliau pažvelgti į žmogaus emocinės atminties klodus. Penkios šokėjos (M. Bombardo, V. Montrimaitė, M. Navarro, J. Stankevičiūtė ir J. Šumacherytė) įkūnija penkias

Leliumoi

Įdomi, išradinga ir dar vienos projekto debiutantės – universalios vizualiųjų menų kūrėjos G. Bernotaitės, kurios meninės veiklos spektre vis solidesnis vaidmuo tenka ir šokio menui, – Rytų kultūra alsuojanti choreografinė miniatiūra Awakening, atlikta Charlotte’s Lejeune, Manto Daraškevičiaus, M. Ruedos ir pačios G. Bernotaitės. Kostiumų aliuzija į japonišką kimono, iš Rytų kovos menų ir šokio perimta savita judesių plastika, kompozitoriaus Reeso Archibaldo, keletą metų studijų tikslais praleidusio Japonijoje, muzika kompozicijai suteikia savitumo ir išskirtinumo, choreografiniai ir vizualieji sprendimai rodo unikalų, nors dar tik besiformuojantį kūrėjos braižą. Pasaulio kūrėjams nesvetimas siekis gilintis į Rytų kultūrą, filosofiją, semtis įkvėpimo ir improvizacinio prado šokyje septintajame Kūrybiniame impulse kontrastavo su kitų autorių darbais, bet pritrūko aiškios, baigtinės kompozicijos formos ir dramaturginio vystymo, kurį suvaldyti jaunam, menkai patyrusiam menininkui yra didelis iššūkis. Be abejonės, viena didžiausią įspūdį padariusių kompozicijų – intelektine išmone, judesio plastika, vizualine kostiumų estetika ir režisūrine dramaturgija pakerėjęs bendras jau patyrusių autorių Jelenos Lebedevos ir E. Stundytės choreografinis pasakojimas Adomo sukūrimas, įkvėptas italų Renesanso epochos šedevro – to paties pavadinimo Michelangelo (1475–1564) freskos. Tai vienintelė vakaro šokio kompozicija, turinti aiškiai apibrėžtą siužetinę liniją. Tarsi iš tapytojo freskos atgyjančios figūros, išraiškingomis formomis atkartojančios epochos skulptūriškumą, talentingai pasitelkiant šiuolaikinio baleto judesį, pasakoja Adomo sukūrimo istoriją. Puikiai padirbėta su kostiumų dizainu (dailininkės J. Lebedeva ir Jolanda Imbrasienė), meistriškai panaudotos scenos apšvietimo galimybės, J. Lebedevos scenografija ir I. Boiko vaizdo projekcijos, įtaigi Giedriaus Puskunigio muzika padėjo sukurti formos ir idėjos atžvilgiu užbaigtą didesnės apimties mini spektaklį. Choreografinė judesių plastika, tapybiškumas, išraiškingos pozos ir puikus trupės artistų atlikimas – visa tai liudija kūrėjų patirtį, subtilią meninę pajautą ir visumos matymą. Meninius autorių sumanymus įgyvendino didelis būrys baleto artistų: Igoris Zaripovas, Olga Konošenko, U. Bareišytė, Eimantė Šeškutė, Jonas Laucius, Romas Ceizaris, O. Šaitanova, Viktoras Coffy, I. Armalis, H. Ohno, Gediminas Švendravičius ir Marius Miliauskas.

2 0 1 8 / 3

Lietuvių šokio meno bendruomenės atstovai vis labiau skleidžiasi ne tik kaip pasaulinio lygio šokėjai, bet ir kaip plataus spektro kūrėjai, choreografai. Kūrybiniame impulse randasi vis daugiau menininkų, kurių darbai neabejotinai įgauna išliekamąją vertę ir pelnytai sulaukia ne tik šalies, bet ir tarptautinio dėmesio, versdami naujus ir reikšmingus Lietuvos šokio meno istorijos puslapius. Kitiems tai – puiki terpė išbandyti save, tobulėti, atrasti savyje kūrybinės minties klodų ir meninę tapatybę. Džiugu, kad kūrybiniai jaunųjų menininkų impulsai pasireiškia ne tik vienadieniuose projektuose, bet ir įgauna tęstinumo pamažu formuodami savitą jų kūrybinio kelio braižą.

Awakening

2 0 1 8 / 3

Sesto Quatrini:

LNOBT Operos meno vadovas

Muzika turi būti kultūros skleidėja

Fotografas Fabrizio Sansoni

2 0 1 8 / 3

2 0 1 8

ne Opolais buvo labai sėkmingas – užsimezgė nauji ryšiai, pradėti plėtoti santykiai su jūsų šalimi, ėmiau pažinti Lietuvos operą ir muzikos meno mylėtojus.

/ 3

/ Gerūta Griniūtė / Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatrui žengiant į naująjį sezoną, teatro Operos meno vadovo pareigas pradeda eiti charizmatiškas italų dirigentas Sesto Quatrini, kurį mūsų šalies publika jau galėjo išgirsti ne kartą. Dirigentas LNOBT scenoje koncertavo su latvių primadona Kristīne Opolais, vėliau sukūrė neužmirštamą Vincenzo Bellini operos Kapulečiai ir Montekiai interpretaciją. Ir nors dirigento darbų grafike, išmargintame ryškiausių pasaulio operos teatrų vardais, sunku rasti laisvų tarpų, vis dėlto Lietuvai vietos čia pakanka ir netgi daugės. „Vienas iš mano tikslų – kad LNOBT taptų vienu iš Europos teatrų lyderių, kad pasaulis pažintų lietuvių operą. Esu tikras: Lietuvoje turime naujųjų Netrebko“, – ryžtingai sako naujasis LNOBT Operos meno vadovas, kurio kelias į pripažinimą buvo spalvingas: iš Romos jis vedė į Niujorką, vėliau – į bohemiškąjį Paryžių ir leido tikrovėje pajusti savo diriguojamų operų herojų gyvenimą.

Pirmą kartą kalbėjomės, kai Lietuvoje viešėjote su latvių operos soliste Kristīne Opolais. Nuo tada Lietuva Jūsų žemėlapyje ėmė atsirasti vis dažniau... Taip, nuo tada Lietuvoje lankiausi ne kartą. Po sėkmingo jūsų minėto koncerto buvau pakviestas dalyvauti Vilniaus festivalio organizuotame V. Bellini operos Kapulečiai ir Montekiai pastatyme, taigi turėjau atvykti į perklausą, susipažinti su idėja, išsirinkti dainininkus. Vėliau čia buvau atvykęs vesti meistriškumo kursų ir grįžęs – diriguoti spektaklio premjeros. Dabar vis grįžtu į Lietuvą. Man čia patinka, džiaugiuosi, kad artimiausiu metu atvyksiu dar dažniau. Regis, pirmasis mano pasirodymas su Kristī-

Jūsų atsakyme skamba žodžiai „atvykti, grįžti“, taigi muziko gyvenimas neatsiejamas nuo kelionių: iš teatro į teatrą, iš šalies į šalį. Gal kada susimąstėte, ar yra tokių vietų (galbūt teatro scenų), kurias galite vadinti namais? Kaip vienas ar kitas kraštas pelno tokią vietą Jūsų gyvenime? Yra keletas miestų, kurie man be galo svarbūs. Pirmiausia, žinoma, Niujorkas, kuriame praleidau pustrečių metų. Kaskart tenai grįžęs jaučiuosi kaip namie. Kitas miestas – Paryžius. Čia kurį laiką gyvenau ir sėkmingai dirbau. Šie du miestai man labai svarbūs. Žinoma, negaliu nepaminėti ir Romos, savo gimtojo miesto. Dabar smalsu, koks bus mano ir Vilniaus santykis, nes čia lankysiuosi vis dažniau. Manau, netrukus ir jūsų miestą galėsiu laikyti namais. Ne tik kasdienės studijos, praktika ir nuolatinis repertuaro plėtimas reikalauja iš muziko daug jėgų, ištvermės ir kantrybės, bet ir tai, kad tenka nuolat vykti į svečias šalis statyti operų ar diriguoti koncertų. Štai ir dabar: kalbamės telefonu Jums važiuojant iš vieno miesto į kitą. O ką Jūs įvardytumėte pačiu sunkiausiu muziko gyvenime dalyku? Nemanau, kad būti muziku ar – mano atveju – dirigentu yra sunku. Toks mano pasirinkimas, tad kelionės – šio darbo dalis. Tiesa, kartais tai vargina, ypač, kai būna keletas skrydžių iš eilės, pavyzdžiui, trys skrydžiai tą pačią dieną. Tada tenka vykti iš miesto į miestą, iš lėktuvo į lėktuvą. Bet man tai patinka, nes keliavimas man – patirtis. Labiausiai kelionėje erzina tai, kad daug brangaus laiko sugaištama oro uostuose. Kita vertus, priimu tai kaip vieną iš savo darbo sudedamųjų dalių. Reikia nepamiršti, kad esu italas, tad man labai svarbu geras maistas, saulė, puikus oras. Visgi, kad ir kur keliaučiau, stengiuosi priimti tos šalies sąlygas ir papročius. Atvykęs į Lietuvą nenoriu būti italas Lietuvoje – noriu tapti lietuviu Lietuvoje. Amerikoje taip pat noriu būti amerikietis. Man svarbu pažinti viską: šalies papročius, maistą, oro sąlygas. Juk

2 0 1 8 / 3

Fotografas Fabrizio Sansoni

tai taip pat svarbi mano darbo dalis. Taigi atvykęs į Lietuvą valgau kaip lietuvis ir rengiuosi kaip lietuvis.

2 0 1 8 / 3

Prabėgusi vasara Lietuvoje buvo gana itališka. Bet štai rudenį būna visko: kartais ilgai gėrimės auksine gamta, maloniai šildo saulė, bet galiausiai atslenka lietūs ir šalčiai. Ar esate pasiruošęs lietuviškiems orams ir niūriai žiemai? Visai to nesibaiminu, tiesiog apsirengsiu kiek šilčiau. Lietuva man patinka su visa savo orų palete: saule, karščiais, vėsa, lietumi ir rūkais. Sunkiau, manau, kas savaitę keisti šalį, klimatą, maistą. Pavyzdžiui, pernai su Kristīne Opolais koncertavau Puerto Rike, po ko vykau į Vilnių. Taigi vieną dieną buvo 30 laipsnių karštis, Karibų jūros bangos, o kitą dieną – sniegas Vilniuje. Tai buvo neįprastai šaltas pavasaris – snigo gegužės 9-ąją. Taigi turiu gebėti staigiai keistis ir prisitaikyti. Tikiu, kad pomėgis keliauti ir gebėjimas gerai jaustis greitai keičiantis sąlygoms yra tiek išugdytos, tiek ir įgimtos savybės. Jūsų tapimo muziku istorija rodo, kad ieškojimų ir kaitos niekada nebijojote – įvairiais gyvenimo tarpsniais keitėsi Jūsų pagrindinės domėjimosi sritys: grojimas trimitu, kompozicija, dirigavimas... Man įprasta išbandyti įvairius dalykus. Esu kompozitorius, kuris diriguoja, o kartu – kuriantis dirigentas. Buvau ir trimitininkas. Sakyčiau, esu sudėtinė asmenybė, ir tai man gyvenime labai padeda, nes gebu greitai keisti mąstymo kryptį. Juk ir diriguodamas operą turiu greitai keisti interpretaciją. Manau, kad mano asmenybės raktas – gebėjimas keistis ir keisti laiką, miestus, maistą, orą, kūrinius. Man tai įprasta, bet manau, kad kitiems nelengva matyti žmogų chameleoną. Grįžkime į pačią pradžią: kaip tapote muziku? Klausiu, nes tenka, pavyzdžiui, bendrauti su žmonėmis, turinčiais tėvus muzikus, kurie, žinodami daugelį tokio gyvenimo kelio detalių, mėgina atkalbėti vaikus nuo šios profesijos. Kokia Jūsų istorija? Muzikos pradėjau mokytis dėl to, kad esu kilęs iš pasiturinčios šeimos. Italijoje gana įprasta, kad tokios šeimos stengiasi vaikus lavinti visapusiškai, suteikti jiems galimybę sportuoti, mokytis kokios nors meno šakos. Taigi mano šeima mane ir sesę leido mokytis muzikos: aš penkerių pradėjau groti trimitu, o sesė nuo pen-

kerių griežė smuiku. Paauglystėje į muziką pradėjau gilintis labiau, nes supratau, kad man ji nėra vien užklasinė veikla, – pajutau, kad tikrai myliu muziką. Septyniolikos baigiau konservatoriją, trimitininko specialybę. Paskui įstojau į universitetą mokytis teisės. Greta to studijavau ir kompoziciją, nes buvo smalsu suvokti, ką groju. Mokydamasis trimito, trombono ar obojaus specialybės, muzikos teorijos neišmanai taip gerai. Man rūpėjo žinoti, kaip viskas muzikoje veikia. Kompozicijos mokiausi dešimt metų – tiek Italijoje trunka bakalauro studijos. Vėliau dvejus metus studijavau magistrantūroje. Ir tik įgijęs magistro laipsnį supratau, kad ir noriu, ir turiu išmokti diriguoti. Esu žmogus, mėgstantis būti muzikos epicentre, dalyvauti kuriant interpretaciją. Trimitininkas, ypač orkestre, tegali kūrinį atlikti taip, kaip kažkas kitas už jį nusprendžia. Jei esi kompozitorius, gyveni žinodamas, kad tavo kūrinį interpretuos kas nors kitas. O štai dirigentui atsiveria galimybė įgyvendinti savo interpretaciją. Tai amžinoji kūrinio ir interpretacijos problema. Taigi būdamas toks, koks dabar esu, geriausiai jaučiuosi galėdamas interpretuoti, ką pats sukūriau. Tai suvokęs, ėmiau diriguoti savo paties ir kitų jaunų šiuolaikinių kompozitorių kūrybą. Supratau, kad dirigavimas ir yra mano kelias, leidžiantis pajusti visišką laisvę įgyvendinti muzikines idėjas. Pradėjau nuo mažų žingsnelių: dirigavau nedidelius koncertus, įgijau žinių, turtinau patirtį, tad dabar esu ten, kur esu, ir tuo labai džiaugiuosi. Baigęs dirigavimo mokslus, Italijoje dalyvavau įvairiuose konkursuose, deja, visur nesėkmingai. Po virtinės nesėkmių nutariau vykti į Ameriką. Dirigento karjerą pradėjau Amerikoje ir Prancūzijoje. Kaip tik dėl to taip labai patinka Paryžius ir Niujorkas. Italijoje niekaip nepavyko patekti į didžiuosius teatrus, o Amerikoje jau po dvejų metų dirbau Metropolitan Opera teatre. Taip, mano žinių bagažas itališkas, bet tikrasis profesinis šuolis įvyko Amerikoje ir Prancūzijoje. Dabar į Italiją grįžtu gana dažnai – Romoje turiu namus, koncertuoju Venecijos Teatro La Fenice teatre, Veronos arenoje, Florencijos teatre Teatro del Maggio Musicale Fiorentino. Taip pat Italijoje diriguoju keleto festivalių scenose, o Europoje koncertuoju visur – nuo Lietuvos ir Latvijos iki Vokietijos, Portugalijos ir t. t. Sakėte, kad Jums svarbu būti muzikos epicentre, norite pats įgyvendinti savo interpretacijos idėjas. Stovint prie dirigento pulto,

2 0 1 8 / 3

Fotografas Fabrizio Sansoni

Jūsų interpretacijos sėkmė priklauso nuo daugelio žmonių: orkestro, solistų, choro. Tai taip pat nelengva, nes reikia rasti būdą su visais kalbėtis. Nelengva būti geram visiems, tad psichologija, ko gero, tampa ypač svarbi? Psichologija – vienas svarbiausių dalykų mano profesijoje. Gauti autoritetingas pareigas ir turėti sprendžiamąją galią yra viena, o gebėti pelnyti orkestro muzikų, solistų ir publikos pasitikėjimą – visai kas kita. Jei tavimi netikės atlikėjai, nepatikės ir publika. Reikia visus įtikinti, kad tavo interpretacija pati teisingiausia. Taigi svarbu pasiekti kur kas gilesnį nei kalbėjimas komunikacijos lygį. Diriguoti, manau, nėra vien perskaityti partitūrą. Tai kur kas gilesnis pjūvis – tai filosofija, gilinimasis į žmogaus esmę. Taip pat dirigavimas – labai erotiškas reiškinys, nes išgyvendamas muziką visuomet giliai kvėpuoji kartu su atlikėjais. Neįsivaizduojate, koks nuostabus jausmas kūrinio kadencijoje kvėpuoti kartu su dainininku ir visu choru – 150 ar 200

žmonių kvėpuoja kartu! Nuo tavęs priklauso, ar pavyks viską atlikti taip, kaip norisi. Kai pavysta – užplūsta stebuklingas jausmas. Tai emocija, skrodžianti tave kiaurai. Esi lyg mediumas, nes kuri skirtingų realybių – choro, scenografijos, režisūros, orkestro – sintezę. Jei pavyksta įtikinti bendražygius sekti tavo interpretacijos keliu, vadinasi, darbą atlikti pavyko geriausiai, kaip tik įmanoma. Vis dėlto gebėjimas įkvėpti – toli gražu ne viskas. Ypač jauniems dirigentams nevalia užmiršti, kad svarbu daug mokytis, nes vien mistifikacijos ar psichologijos negana. Aistra labai svarbi, bet ji anaiptol ne vienintelė. Reikia nepabūgti rutinos ir išnagrinėti partitūras taip, kad prireikus atsisėdęs perrašytum natas iš atminties. Svarbu išmanyti muzikos tradicijas, istoriją, harmonijos žinias ir visiškai atsiduoti darbui. Atsidavimas – tai daugiau nei meilė. Privalai visiškai atsiduoti tam, ką darai, nes niekada nesugebėsi įtikinti kito, jei pats nebūsi įtikėjęs.

2 0 1 8 / 3

Kūrinys, kuriuo įtiki pats ir įtikini klausytojus, tampa esminis gyvenime. Muzikai, su kuriais esu kalbėjusi, dažnai prisimena kokį nors ryškiausią savo darbą. Kokie opusai yra Jūsų gyvenimo švyturiai? Keletas simfonijų ir operų mano gyvenime ypač reikšmingos, žyminčios tam tikrus jo virsmus. Pirmyn mane vedė Johanneso Brahmso simfonijos, ypač Ketvirtoji. Antroji ir Ketvirtoji J. Brahmso simfonijos – šedevrai, paliečiantys sielos gelmes. J. Brahmso kūryba – viena pirmųjų ir didžiųjų mano meilių. Pati pirmoji meilė – Igorio Stravinskio muzika. Ji tiesiog ypatinga. Iš operų pirmąkart susidūriau su Wolfgango Amadeus Mozarto Don Žuanu. Tai įvyko Niujorke dirbant su Fabio Luisi – tada jis buvo Metropolitan Opera vyriausiasis dirigentas. Na o studijuodamas Prancūzijoje ir tobulindamas operos Don Žuanas sekstetą Sola, sola in buio loco... ne tik pajutau, kad esu teisingame – muziko – kelyje, bet kartu suvokiau, kad opera man ypač svarbi ir kad tiesiog turiu tapti operos dirigentu. Yra ir daugiau man reikšmingų kūrinių, pavyzdžiui, Giacomo Puccini opera Toska. Gyvenu Romos centre, tad susiruošęs eiti į bažnyčią renkuosi Sant’Andrea della Valle – būtent tą, kurioje vyksta pirmasis šios operos veiksmas. Iš savo namų balkono matau šios bažnyčios bokštus. Toskos partitūroje įžvelgiu paralelių su savo gyvenimu. Panašiai yra ir su G. Puccini Bohema. Gyvendamas Paryžiuje, mačiau to miesto kasdienybę, bohemišką aplinką – visa, kas yra operos Bohema objektas. Kai buvau jaunas ir gyvenau skurdžiai, jaučiausi tarsi Marčelas iš šios operos. Apmąstydamas svarbiausius savo gyvenimo kūrinius ir minėdamas svarbius Jums miestus, nejučia grąžinote mus prie to, nuo ko pradėjome, – prie Jūsų kelionių įvairiomis kryptimis. Minėjote, kad jau pajutote ryšį su Vilniumi ir Lietuva. Tad kokį regite mūsų operos pasaulį? Koks mūsų teatro pulsas? Noriu pabrėžti, kad LNOBT muzikai puikiai pasirengę. Jau pirmą kartą čia atvykus nu-

džiugino aukštas orkestro muzikų, talentingų solistų lygis. Mano, kaip Operos meno vadovo, užduotis – padėti Lietuvos operos kūriniams skleistis pasaulyje. Vienas iš mano tikslų – kad LNOBT taptų vienu iš Europos teatrų lyderių, kad pasaulis pažintų lietuvių operą. Lietuvos nacionalinę operą reikia padaryti vėliavneše ne tik Baltijos, bet ir kitose Europos šalyse. Aš pats Lietuvoje diriguosiu G. Puccini Bohemą, G. Rossini Sevilijos kirpėją, V. Bellini Kapulečius ir Montekius, taip pat simfoninį gala koncertą, skirtą šviesaus atminimo jūsų operos grandui Virgilijui Noreikai. Deja, pirmąjį sezoną Lietuvoje būsiu ne taip dažnai, kaip norėčiau, nes mano darbų grafikas perpildytas anksčiau suplanuotų koncertų pačiose įvairiausiose pasaulio koncertų salėse. Bet nuo sausio iki gegužės diriguosiu daug dažniau, dirbsiu su muzikais, pradėsime keisti repertuaro veidą, kviesime jaunų atlikėjų. Esu tikras – Lietuvoje turime naujųjų Netrebko. Be to, manau, kad operos teatro scenoje turi rastis vietos ne tik operoms ir baletams, – čia turi skambėti ir simfoninis repertuaras. Tai be galo svarbu norint, kad orkestras nepaliautų tobulėti. Taigi esu pasiryžęs kurti ir simfoninį sezoną, kviesti ryškiausius dirigentus iš viso pasaulio – geriausius iš geriausių. Taip pat labai svarbu bendradarbiauti, rengti bendrus pastatymus su užsienio teatrais ir kūrėjais. Tai padėtų Lietuvos kūrėjus ir atlikėjus pristatyti pasauliui, priešingu atveju viskas lieka čia, tik mums patiems. Galiausiai manoji teatro vizija – atvirumas. Netikiu, kad 2019-aisiais teatras gali būti vien teatras – tai kur kas daugiau. Teatras turi būti atviras kiekvienam Lietuvos žmogui net tada, kai jį riboja finansai ar didelis atstumas. Muzika turi būti kultūros skleidėja. Opera, kaip ir visa kultūra, negali būti vien aukštuomenės, turtingųjų privilegija – ji turi būti pasiekiama visiems. Kultūra – tai gyvas, takus reiškinys. Esu jaunas, turiu žinių, energijos ir minčių, kad galėčiau to imtis. Tikiuosi, visi patikės mano idėjomis šioje naujoje teatro eroje.

2 0 1 8 / 3

Pasitinkant baletÄ…

Stebuklingas mandarinas

Fotografas Ĺ ukasz Murgrabia

Kuo šis Stebuklingas mandarinas skirsis nuo 1978 m. pastatymo? Nežinau, nes neteko matyti to pastatymo.

2 0 1 8 / 3

/ Jūratė Terleckaitė /

Ką šiuo baletu norite pasakyti žiūrovams? Parodyti brutalumą vyrų, kurie su moterimis elgiasi kaip su daiktais. Net pagrindinis veikėjas Mandarinas, kurio geismas pranoksta meilę, negali numirti tol, kol moteris nepaklūsta jo valiai. Norėčiau, kad žiūrovai jaustų tą patį, ką jaučiu aš, kai klausausi šios puikios muzikos ir galvoju apie šį baletą. Ar LNOBT įvyks pasaulinė premjera, ar jį jau buvote pastatęs su kita baleto trupe? Tai bus pasaulinė premjera.

Šių metų rugsėjo 28 d., 29 d., spalio 11 d. žiūrovams bus rodomas baletas Stebuklingas mandarinas (muz. Béla Bartóko). Jame bus šokio kalba pasakojama apie vyrų brutalų elgesį su moterimis. Jį pastatė choreografas Krzysztofas Pastoras, jam talkino scenografijos dailininkas Boris Kudlička, kostiumų dailininkė Tatyana van Walsum, šviesų dailininkas Marc Heinz, vaizdo projekcijų dailininkas Bartek Maciej, muzikos vadovas Robertas Šervenikas, choreografo asistentas Martynas Rimeikis. Pagrindinius vaidmenis atliks Ernestas Barčaitis, Jonas Laucius ir Marius Miliauskas bei Karolina Matačinaitė, Olesia Šaitanova, Mel Bombardo.

Kodėl nusprendėte su LNOBT baleto trupe pastatyti Béla Bartóko baletą Stebuklingas mandarinas? Prieš keletą metų tuometinis teatro generalinis direktorius Gintautas Kėvišas išreiškė norą turėti LNOBT repertuare B.Bartóko operą Hercogo Mėlynabarzdžio pilis ir baletą Stebuklingas mandarinas, pastarąjį pastatyti pasiūlė man. Su džiaugsmu priėmiau šį pasiūlymą, nes Stebuklingo mandarino partitūra yra viena geriausių. Ar tai bus šiuolaikinis baletas? Baleto kalba, kurią naudoju savo pastatymuose kyla iš klasikinio baleto technikos. Yra daug šiuolaikinio šokio technikų, bet aš nenaudoju kurios nors vienos. Sujungiu kelias technikas, savo paties meninę vaizduotę ir pasitelkiu šokėjų kūrybingumą. Stebuklingas mandarinas sukurtas bendradarbiaujant su šiuolaikinio stiliaus dekoracijų ir kostiumų kūrėju ir, žinoma, bendradarbiaujant su mūsų teatro dailininkais. Tai – šiuolaikinis baletas.

Ar šis baletas yra populiarus kitur? Nežinau, ar jis populiarus, ar ne, bet muzikinė partitūra neįtikėtina. Kaip minėjau, tai vienas įtaigiausių muzikos kūrinių parašytų baletui ir svarbu jį pateikti scenoje. Kaip sakėte, kad Belo Bartoko partitūra yra viena geriausių, tinkančių baletui. Dėl ko ji ypatinga, unikali? B. Bartokas kartu su novatoriškais, pažangiais kompozitoriais (pvz., Igoris Stravinskis, Paulis Hindemithas, Morisas Ravelis, Klodas Debussy, Richardas Straussas) išsiveržia iš tradicinio požiūrio į šokio meną. Jo muzika ne tik apie grožį, bet ir žmogaus būseną, jausmus. Ši muzika pripildyta gybybiško ritomo, brutalumo ir yra meistriškos orkestruotės. Stebuklingas mandarinas yra vienas labiausiai bauginančių kada nors parašytų kūrinių. Muzika šokiruojančiai smurtinė ir erotiška. Tai išprovokavo Pirmojo pasaulinio karo padariniai. Stebuklingą mandariną sukūrė netrukus po karo. Šis sukėlė žmogiškų vertybių krizę. Jo muzika verčia atsigręžti į realaus pasaulio problemas, ypač į egzistavusias socialines problemas. XX a. pradžioje kompozitoriai buvo paveikti karo, politinių krizių, skurdo ir nelygybės didėjimo. Muzika išsakomas protestas prieš pasenusius idealus ir cizilizacijos nežmoniškumą. Ši muzika atliepia tą laimetį, kai ji buvo parašyta. Dėl ko Stebuklingo mandarino muzika „baletiška“? Man nėra skirtumo tarp specialiai baletams skirtos muzikos ir kitų jos žanrų. Stebuklingas mandarinas buvo skirtas pantomimai, bet dažnai atliekamas kaip koncertinė muzika. Daug yra parašyta muzikos kūrinių atlikimui, tačiau jie sėkmingai naudojami kuriant baletus.

Ar trupė neturėjo problemų, prisitaikant prie jūsų choreografijos ir orkestruotės? Kiekvienas naujas pastatymas yra iššūkis, reikalauja tiek iš šokėjų, tiek iš choreografų daug jėgų. Statant Stebuklingą mandariną nebuvo neįprastų problemų. Kiekvienas naujas darbas paskatina naujus atradimus. Kuo šis baletas bus kitoks ir panašus į tuos baletus, kuriuos jau esate sukūręs? Kiekvienas naujas baletas truputį skiriasi ir truputį panašus į sukurtus anksčiau. Pirmą kartą statau Stebuklingą mandariną, todėl nežinau, koks bus rezultatas, bet be jokių abejonių skirsis, pvz., nuo Spragtuko. Ar trupės šokėjams pavyko įvykdyti jūsų keltas užduotis? Tai žinosiu po premjeros. Ar šį spektaklį laikote vienu įdomiausių savo kūryboje? Kiekvienas baletas, kurį tenka man statyti būna pats įdomiausias. Kodėl šis baletas svarbus jums, mūsų baleto trupei? Svarbu visiems kuriantiems šį pastatymą, šokėjams taip pat labai svarbu, kad spektaklis kuriamas specialiai jiems ir su jais, kad jie dalyvauja kūrybiniame procese. Visi tikimės perteikti mūsų jausmus žiūrovams. Ar vyrų ir moterų santykiai visada domino jus kaip choreografą? Ar B.Bartóko muzika įkvėpė jus kalbėti apie tai? Mane visada domino šie santykiai, bet kuriame balete (su fabula ar be jos) žmonių, vyrų ir moterų santykiai, visada būna dėmesio centre. Ar šiuo baletu siekėte paiešką geresnių vyrų ir moterų santykių? Partitūra ir Stebuklingo mandarino fabula yra tarsi brutalumo ir erotizmo studija. Tai man primena Antony Burgesso novelę A Clockwork Orange ir Stanley Kubricko filmą. Savo balete pasakoju Melchior Lengyel parašytą istoriją, pagal kurią B. Bartókas vėliau sukūrė muziką. Tai mano ir mano bendradarbių šios pjesės vizija. Kviečiame žiūrovus apsilankyti spektaklyje ir pasidaryti savo išvadas. Dėkoju už pokalbį, linkiu spektakliui ilgo buvimo scenoje.

2 0 1 8 / 3

/ 3

Apie mus ir mūsų: amžinos vyrų ir moterų santykių temos naujo sezono premjeroje

/ Rasa Murauskaitė /

Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras naują sezoną pasitinka intriguojančia premjera – tarptautinė menininkų komanda ruošia vengrų kompozitoriaus Bélos Bartóko vienaveiksmių pjesių diptiko – baleto Stebuklingas mandarinas ir operos Hercogo Mėlynbarzdžio pilis – premjerą. Kūriniai pirmąkart bus pristatyti rugsėjo 28 ir 29 d. Režisuoti premjeros į Lietuvą atvyko žymus vengrų operos ir kino režisierius, Müpa Budapest vadovas Csaba Káelis. Lietuvos publika su juo jau pažįstama – prieš kelerius metus LNOBT jis ruošė Georgo Friedricho Händelio Aleksandro puotą. Šįkart su režisieriumi kalbamės apie operos bendruomenės misiją, vengrus ir lietuvius, galinčius užbaigti vieni kitų sakinius, ir įvairius B. Bartóko kūrybos rakursus.

Fotografė Csibi Szilvia

2 0 1 8

2 0 1 8 / 3

Pokalbis su reĹžisieriumi

Csaba KĂĄeliu

2 0 1 8 / 3

Mėlynbarzdis – Krisztián Cser, Judita – Andrea Szanto

Turite architekto ir kino režisieriaus diplomus. Ar galima Jūsų operiniuose darbuose įžvelgti tokio įvairialypio išsilavinimo ženklų? Manau, kad taip. Richardas Wagneris į operą žvelgė kaip į Gesamtkunstwerk, menų sintezę, kurioje naudojamos visos ar bent jau daugelis meno formų. Darbas su dramine medžiaga yra unikalus ir sudėtingas procesas, jo metu kuriamos muzika ir siužetinėmis linijomis paremtos struktūros. Būtina surasti tobulą erdvę, parengti dekoracijas, kurios padėtų sukurti norimą, režisieriaus įsivaizduojamą atmosferą. Tam prireikia ir kino meno technikų, įrankių, pasiskolintų iš kinematografijos. Taigi įvairialypis išsilavinimas yra mano darbo dalis. Vienas lietuvių leidinys prieš kelerius metus paskelbė pokalbį su Jumis. Jame pasakojote, kad ruošdamas Georgo Friedricho Händelio Aleksandro puotą turėjote slaptą norą – pritraukti daugiau jaunesnių klausytojų. Kodėl, Jūsų nuomone, šiandien reikia ieškoti priemonių jaunimui pritraukti, nes klasikiniai kūriniai jiems atrodo svetimi, tolimi, neaktualūs? Nuoširdžiai tikiu, kad jaunimas turi su opera susipažinti labai anksti. Idealiu atveju tai turėtų būti ne vienkartinė patirtis, o ilgesnio edukacinio proceso dalis. Privalus ilgalaikis, atsakingai suplanuotas dialogas su jaunais žmonėmis.

Reikia sudominti jaunimą ir investuoti į ateities publiką: Müpa Budapest su tuo dirbame jau seniai ir, manau, sėkmingai – nuostabu matyti rezultatus. Kartu tai ir didžiulė atsakomybė. Juk turime suteikti vaikams, jaunimui tokią patirtį, kuri parodytų jiems operos pasaulio magiją. Turime sukurti kažką, kas atimtų žadą, sužavėtų, sujaudintų. Blogas rytinis pasirodymas gali sugadinti dialogą per vieną akimirką, taigi operos teatrai ir koncertų salės turėtų imtis to labai atsakingai – tai svarbi mūsų misija. Vengrija ir Lietuva įvairiais istoriniais ryšiais susijusios daugelį šimtmečių. Be to, didžiąją dalį praėjusio amžiaus ir vieni, ir kiti praleidome už vadinamosios geležinės uždangos. Kadangi jau dirbote mūsų šalyje ir turėjote galimybę susipažinti su lietuviais, mūsų kultūra, gal pastebėjote vengrų ir lietuvių kultūrų, mentaliteto panašumų? Dėl istorinių šaknų ir ryšių turime daug bendro. Kultūra yra unikalus praeities prisiminimų rinkinys, protėvių palikimas, kurį stengiamės išsaugoti, suvokti, atnaujinti ir juo pasidalyti. Geležinės uždangos laikų patirtis abiem šalims davė stiprų gyvenimo instinktą – jėgą ir troškimą gyventi. Tai lėmė ir tvirtą vengrų ir lietuvių ryšį. Žinome, ką mano kitas, galime užbaigti vieni kitų sakinius, tad man visuomet lengva ir gera dirbti Lietuvoje. Kita vertus, tokią brangią

draugystę reikia puoselėti, turime toliau domėtis vieni kitais. Tai priežastis, dėl ko pradėjome Bridging Europe festivalį, kuris vyksta rugsėjį Müpa Budapest. Jame ir kalbama apie geresnį kitų šalių kultūrų pažinimą pasitelkiant į pagalbą jų menininkus ir meno kūrinius. Šiemet festivalio dėmesio centras yra Lietuva ir kitos Baltijos šalys – aš tuo labai didžiuojuosi. Į Lietuvą šįkart grįžote režisuoti savo tautiečio Bélos Bartóko vienaveiksmių pjesių diptiko Stebuklingas mandarinas ir Hercogo Mėlynbarzdžio pilis. Kaip apibūdintumėte šiuos kūrinius? Tai du XX a. šedevrai, išskirtiniai ne vien muzika, kompozicija, bet ir prasme. Abu kūriniai yra išmintinga moters ir vyro santykių refleksija iš skirtingų žiūros taškų. Abi diptiko dalys iki šiol nepaprastai aktualios. Stebuklingas mandarinas kalba apie svetimumo ir atskirties jausmą didmiesčio chaose – sunku šiandien būtų rasti ką nors aktualesnio. Savo ruožtu Hercogo Mėlynbarzdžio pilis – nepaprastai

jaudinantis kūrinys, kuris atskleidžia moters ir vyro tapatybės, ryšių ir lūkesčių problematiką. Šioje operoje kalbama apie pamatinius gyvenimo dalykus. Juos galėčiau apibrėžti ikonine žymaus vengrų rašytojo Frigyeso Karinthy citata: „Kaipgi galėtų vyras ir moteris vienas kitą suprasti?! Jie juk nori visiškai skirtingo dalyko: vyrai – moterų, o moterys – vyrų.“

2 0 1 8 / 3

Händelio Aleksandro puotą interpretavote šiuolaikiškai – kaip madų šou. Kokia pagrindinė idėja sieja abi artėjančios LNOBT premjeros dalis? Mūsų tikslas – šiuolaikiškai ir aktualiai interpretuoti vyrų ir moterų ryšį. Tai begalinė, amžina žmogaus ir jo vertybių tema. Kartu su scenografu Borisu Kudlička siekiame sukurti unikalią abstrakčią, konstruktyvią erdvę.

Hercogo Mėlynbarzdžio pilį režisuojate ne pirmą kartą. Gal trumpai prisimintumėte pirmuosius savo šio kūrinio pastatymus? Vengrijoje režisuoti Hercogo Mėlynbarzdžio pilį yra vienas didžiausių iššūkių, nes mums tai – embleminis kūrinys, puikiai pažįstamas ir statytas daugybę kartų. Nelengva rasti savo balsą ir priversti publiką priimti tavąją viziją, interpretaciją. Savo ruožtu užsienyje jaučiu didelę atsakomybę šį kūrinį pristatydamas publikai, kuri jo nežino. Bandau padėti jai suvokti, kodėl Bartókas ir jo darbai tokie svarbūs. Tai mums su choreografu Krzysztofu Pastoru ir scenografu B. Kudlička yra darbo su šiuo kūriniu išeities taškas.

Baleto Stebuklingas mandarinas premjera pirmojoje XX a. pusėje buvo skandalinga. Dėl tam tikrų moralinių klausimų kūrinys netgi buvo uždraustas. Ar galėtumėte tokią padėtį įsivaizduoti šiandien? Ar per karjerą Jums taip pat pasitaikė sulaukti skandalingų reakcijų į tam tikrus savo sprendimus operos scenoje? Moralė nuo tų laikų labai smarkiai pasikeitė, taigi labai nustebčiau, jeigu kas nors būtų nepatenkintas kūrinyje keliamais klausimais šiandien. Skandalingos reakcijos nesiekiame, bet publiką paveikti norime. Tikimės, kad jai šis diptikas atskleis kai ką netikėta. Manau, kad grynumas, charakterių autentiškumas sujaudins publiką. Sunku šiais laikais įsivaizduoti, kad kas nors mirtų iš meilės ar dėl meilės. Bet juk taip dar nutinka. Jūsų biografijoje mačiau dokumentinį filmą apie B. Bartóką, kuris pasirodė 2005 m. Ar galima sakyti, kad Jūsų ryšys su šiuo kompozitoriumi ypatingas? Be abejo. B. Bartókas reprezentuoja ne tik Vengriją, bet ir visą pasaulį – siūlo tam tikrą

modernizmo kryptį, įkvėptą mūsų šaknų ir praeities. Ji tiesia tiltus tarp mūsų praeities palikimo ir naujų meno formų. Mums, Centrinės ir Rytų Europos gyventojams, toks požiūris nepaprastai svarbus, nes esame privilegijuoti – dar tebejaučiame ryšį su autentiška liaudies muzika, pasaulio muzikos tradicija, o tai yra dovana, kuria reikia išmintingai naudotis. Kokių operos režisierių darbais žavitės? Jeano-Pierre’o Ponnelle’io. Gyvename informacijos pertekliaus laikais, mus supa įvairiausių formų menas, milžiniškas populiariosios kultūros kiekis. Kas vis dar leidžia operai, baletui egzistuoti? Ką, Jūsų nuomone, šie žanrai turėtų daryti: taikytis prie greitai kintančio pasaulio ir publikos skonio ar, priešingai, puoselėti ilgametes tradicijas, nepaisydami esamo ar nesamo atsako? Opera turi nepaprastą galią dramine muzika perteikti žmogaus jausmus, psichologinius modelius. Niekas to negali padaryti geriau. Tai kažkas neįtikėtina! Sparčiai kintančiame da-

barties pasaulyje ir masinių medijų triukšme daugelis žmonių trokšta tokio intensyvumo, kokį galima patirti tik klausantis operos. Taip pat daug žmonių yra alkani tokių kultūrinių nuotykių, bet niekada neturėjo galimybės pamatyti operos, todėl dar nežino, ko ieško... Mūsų tikslas – kūrybiškai ir šviežiai panaudoti medijas ir rinkodarą, kad pasiektume šiuos žmones ir perduotume jiems žinią, jog opera yra tai, ką gyvenime išties verta patirti. Iš Jūsų biografijos susidariau įspūdį, kad šiuolaikiniai sceniniai kūriniai nėra pirminė Jūsų interesų sritis. Kaip yra iš tikrųjų? Kuri operos, baleto epocha jums pati įdomiausia? Dėl ilgos istorijos esama mažiau šiuolaikinių nei klasikinių operų. Bet šiuolaikinė opera man tikrai įdomi, ypač jei ji reaguoja į šiandienos gyvenimą, pasitelkia muzikinius modelius ir formas, kurios atspindi mūsų laikus. Todėl ypač vertinu Péterio Eötvöso kūrybą, turėjau garbės režisuoti dalį jo darbų, vėliausias jų – opera Senza Sangue – tarsi B. Bartóko Hercogo Mėlynbarzdžio pilies dvynys.

2 0 1 8 / 3

Gastrolės:

Lietuva – Latvija

2 0 1 8 / 3

/ Rima Jūraitė / Valstybės šimtmečio proga rengiamų trijų Baltijos šalių operos teatrų gastroles spalio 5–7 dienomis Lietuvoje užbaigs Latvijos nacionalinis operos ir baleto teatras. Lietuvos publikai bus pristatyti trys latviškojo repertuaro spektakliai: Charles‘io Gounod opera Faustas, baletas Peras Giuntas ir baletas-fantazija vaikams Karlsonas skrenda.... Tuo tarpu spalio 3–5 dienomis LNOBT spektakliai svečiuosis Rygoje. Čia bus parodyta Giuseppe Verdi opera Don Karlas ir baletai Čiurlionis bei Piaf. Apie latvių teatro trupės vizitą Lietuvoje ir lietuvių gastroles Latvijoje kalbamės su Latvijos nacionalinės operos ir baleto valdybos pirmininku Zigmaru Liepiniu.

Kaip galėtumėte trumpai pristatyti Latvijos nacionalinį operos ir baleto teatrą Lietuvos publikai? Latvijos nacionalinio operos ir baleto teatro trupė buvo įsteigta šiek tiek anksčiau negu paskelbta nepriklausoma Latvijos valstybė. Plačiai žinoma, kad kompozitorius Richardas Wagneris keletą metų gyveno ir kūrė Rygoje. Taigi, nieko keisto, kad 1918 metais pirmiausia buvo pastatyta šio kompozitoriaus opera Skrajojantis olandas. Šiuo metu Latvijos nacionalinė opera ir baletas yra repertuarinis teatras, pristatantis daugiau nei du šimtus renginių per sezoną. Kasmet įvyksta 4 operų ir 2 baletų premjeros. Šią akimirką savo repertuare turime 18 operų pavadinimų – nuo Gioachino Rossini ir Gaetano Donizetti iki Igorio Stravinskio kūrinių. Taip pat rodome 22 baletų repertuarą, apimantį platų kūrinių spektrą – tai ir klasikiniai baletai Gulbių ežeras bei Žizel, ir šiuolaikiniai darbai, pavyzdžiui, Peras Giuntas bei Romeo ir Džuljeta, taip pat ir užsakytas nacionalinio baleto kūrinys Antonija #Silmači.

Kaip apibūdintumėte Latvijos nacionalinio operos ir baleto teatro repertuaro politiką? Kokie teatro prioritetai? Kaip anksčiau minėjau, Latvijos nacionalinio operos ir baleto teatro repertuaro specifiką nulemia siekis pristatyti kuo platesnį repertua rą – nuo klasikinių darbų iki šių dienų kūrinių. Visada galvojame ir apie dvi esmines kryptis – tai latvių nacionalinės operos ir baletai bei nauji kūriniai vaikų auditorijai. Kokie svarbiausi įvykiai buvo teatre praėjusiame 2017/2018 metų sezone, kuomet Latvija taip pat minėjo valstybės šimtmetį ir kartu 100-ąjį teatro jubiliejų? Ką esate numatę ateinančiam 2018/2019 metų sezonui? Praėjusiame sezone buvo pastatyti du užsakomieji nacionaliniai kūriniai – opera Turaidos rožė ir baletas Antonija #Silmači. Taip pat į repertuarą sugrįžo Giacomo Puccini Turandot – tai istoriškai vertingas 1973 metų pastatymas. Operų repertuarą praėjusiame sezone papildė ir Igorio Stravinskio Švaistūno karjeros bei Gaetano Donizetti Don Paskualės premjeros, o baleto – Don Žuanas. Naująjį sezoną pradėsime Skrajojančio olando premjera. Didelio dėmesio vertu įvykiu bus retai statomo italų kompozitoriaus Italo Montemezzi 1943 m. sukurta vienaveiksmė opera Burtas (L‘incantesimo) – tai kartu ir pirmoji šios operos premjera centrinėje bei Šiaurės Europoje. Taip pat naujajame sezone numatyta Ruggero Leoncavallo operos Pajacai premjera, kurią ruošia ta pati kūrybinė komanda, kaip ir „Faustą“. Didelis iššūkis bus ir kompozitoriaus Francis Poulencas 1956 metais sukurtų Karmeličių dialogo pastatymas, rengiamas prancūzų operos režisieriaus Vincent‘o Boussard‘as komandos. Tuo tarpu baleto trupė rengiasi Trijų muškietininkų premjerai ir dviem užsakytiems vienaveiksmiams jaunosios kartos latvių choreografų baletams. Vienas svarbiausių šio sezono akcentų – tai lapkričio 16 ir 17 dienomis numatytas GALA koncertas, skirtas Latvijos nacionalinio operos ir baleto teatro šimtmečio jubiliejui bei valstybės šimtmečiui paminėti. Koncerte dalyvaus pasaulinės operos žvaigždės: Ainas Angeras, Liudmyla Monastyrska, Franco‘as Vasallo‘as, Stephenas Gouldas, Marina Rebeka, Dinara

Fotografas Jānis Deinats © Latvijos nacionalinis operos ir baleto teatras

2 0 1 8 / 3

Pokalbis su Latvijos nacionalinÄ—s operos ir baleto valdybos pirmininku

Zigmaru Liepiniu

2 0 1 8 / 3

Alieva, Egilis Silinis, Benjaminas Bernheimas, Olesya Petrova, Rame Lahajus, Muratas Karahanas, Dmitro Popovas bei Latvijos nacionalinės operos solistai. Gastrolių Lietuvoje metu rodysite operą Faustas, baletą Peras Giuntas ir vaikišką baletą Karlsonas skrenda.... Kodėl iš teatro repertuaro pasirinkti būtent šie spektakliai? Lietuvių publikai skirtus spektaklius iš mūsų repertuaro rinkosi Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro atstovai – tai yra jų sprendimas. Ar teko girdėti apie mūsų teatre dešimtmetį rodytą Gintaro Varno režisuotą Giuseppe Verdi Rigoleto pastatymą, kurio režisūros ištakos slypi toje pačioje – nebyliojo impresionistinio kino – stilistikoje, kaip ir jūsiškis Aiko Karapetiano Faustas? Tikėtina, kad Lietuvos publika turės didelių lūkesčių ir lygins šiuos spektaklius. Deja, bet nesu matęs šio Rigoleto pastatymo, tačiau tikiuosi, kad jis buvo toks pat sėkmingas, kaip ir mūsiškis Faustas. Kiekviena scena skiriasi savo dydžiu ir akustika. Ar tenka gastrolių spektaklius pritaikyti Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenai? Vilniaus operos scena yra šiek tiek didesnė už mūsiškę, tačiau reikalingi pakeitimai spektaklių scenografijoje jau įgyvendinti, taigi neturėtų kilti problemų. Ar jau žinote, kokie atlikėjai pasirodys jūsų spektakliuose Vilniuje? Fauste išvysite pagrindinius Latvijos nacionalinės operos solistus – tai Sonora Vaice, Jānis Apeinis, Raimondas Bramanis ir kiti. O abiejuose baletuose Latvijos nacionalinio baleto trupei atstovaus svarbiausi artistai. Ką apskritai Latvijos nacionaliniam operos ir baleto teatrui reiškia gastrolės Vilniuje? Ar dažnai teatras gastroliuoja užsienyje? Mes labai didžiuojamės galimybe parodyti savo spektaklius Lietuvos publikai ir džiugu žinoti, kad mūsų kaimynai taip pat švenčia Nepriklausomybės šimtmetį. Teatro trupei visuomet naudinga pasirodyti svetur ir pakeisti aplinką.

Fotografai Agnese Zeltina, Janis Rinkis ir Andris Tone

Anksčiau šiais metais jau turėjome labai sėkmingą apsikeitimą su Estijos nacionaline opera. Vis dėlto, turiu pasakyti, kad gastroliuojančių svečių spektakliai nėra pagrindinis mūsų teatro veiklos aspektas. Šiuo metu mes esame labai entuziastingai nusiteikę bendradarbiauti su tarptautine kompanija ARTE Concert. Latvijos nacionalinė opera ir baletas yra vienas iš 20 didžiausių Europos operos teatrų, pakviestų būti ARTE Concert platformos partneriais. Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro trupė netrukus taip pat vyks gastrolių į Rygą. Bus rodoma Giuseppe Verdi opera Don Karlas ir baletai Čiurlionis bei Piaf. Kokie jūsų lūkesčiai artėjant lietuvių gastrolėms? Galbūt „Don Karlas“ turi tradicijas jūsų teatro ar šalies pastatymų istorijoje ir publika taip pat turės išankstinių lūkesčių? Paskutinį kartą Don Karlas Rygoje buvo pastatytas 1998 metais. Negalėčiau tvirtinti, kad turime gilias šio kūrinio atlikimo ir statymo tradicijas, tad tikriausiai nėra ir išskirtinių lūkesčių. Vis dėlto aš tikiuosi, kad publika parodys nuoširdų susidomėjimą lietuvių spektakliais. Be to, baletas yra itin populiari meno forma Latvijoje, tad esu tikras, kad lietuvių atvežami baletai, kurių pavadinimų nėra mūsų teatro repertuare, sulauks didelio dėmesio.

2 0 1 8 / 3

/ 3

Baletas –

sustabdytų minčių santalka muzika alsuojančiame kūne

/ Elvina Baužaitė /

Kristina Gudžiūnaitė – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro primabalerina, pelniusi aukščiausius šalies teatro meno apdovanojimus: 2014 m. už vaidmenis spektakliuose Miegančioji gražuolė (Aurora) ir Spragtukas (Mari) išrinkta Metų baleto soliste, 2017 m. jai įteiktas Auksinis scenos kryžius už vaidmenis baletuose Don Kichotas (Kitri) ir Romeo ir Džuljeta (Džuljeta). Karjerą LNOBT pradėjusi 2010 m. Ridikutės vaidmeniu spektaklyje Čipolinas, per aštuonerius šokio – (iš)gyvenimo – pagrindinėje mūsų šalies baleto scenoje metus K. Gudžiūnaitė sukūrė daugybę svarių vaidmenų: Gerdos Sniego karalienėje, Klaros ir Lėlės Kopelijoje, Ozildės Tristane ir Izoldoje, Eglės Eglėje žalčių karalienėje, Nikijos Bajaderėje, Odetos-Odilijos Gulbių ežere ir kt. Šie baletiniai į(si)kūnijimai byloja K. Gudžiūnaitės meninį išsipildymą, pasiektas aukštumas, kurias pranašavo dar būnant Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus auklėtine 2006 m. laimėta pirmoji premija Graso tarptautiniame baleto konkurse (Prancūzija) ir dalyvavimas 2008 m. viename prestižiškiausių baleto konkursų Prix de Lausanne (Šveicarija). Be abejo, kad talentas išsiskleistų, reikia nuolatinio darbo ir atsidavimo. Šiame pokalbyje atsiskleidžia primabalerinos K. Gudžiūnaitės patirtis keičiantis vaidmenims, įsikūnijant į vis kitą amplua, kurių naujausias – Medora Manuelio Legris balete Korsaras. Šio spektaklio premjera baigė turtingą 2017–2018 m. LNOBT sezoną. K. Gudžiūnaitė kūrė Medorą, mokėsi veikėjos gyvenimo žingsnių drauge su atvykusia į Vilnių Paryžiaus nacionalinės operos baleto pedagoge Élisabeth Maurin. Medoros vaidmuo – pretekstas pakalbinti mūsų Danseuse Étoile (prancūzų kalba tai – šokėja žvaigždė, taip Paryžiaus operos ir baleto teatre vadinama pagrindinius vaidmenis kurianti šokėja).

Medora balete Korsaras Pasidalykite įspūdžiais apie Manuelio Legris Korsarą – koks šis baletas Jūsų akimis? Mano akimis, šis baletas labai spalvingas, daug įdomių scenų, kurios žiūrovams visada patinka. Jį smagu žiūrėti, nes yra linksmas, patrauklus akiai, atrodo siužetiškai lengvas, nors techniškai ir sudėtingas.

Įkūnijote Medorą, kiek ji artima Jums pačiai? Kiek Medora artima man? Šis vaidmuo nėra emociškai labai sudėtingas, toks, kurį reikėtų giliai išgvildenti. Medora – aikštėje parduodama vergė. Bet atsiranda Konradas, kuris ją išgelbsti. Iš pradžių Medora žiūri į jį tiesiog kaip į viltį išlikti gyvai. Tad pasirenka būti su juo – tai jai priimtiniau, nei būti verge – šimtąja haremo moterimi. Medora griebiasi Konrado kaip šiaudo ir pamažu jį įsimyli.

Fotografė Karolina Pansevič

2 0 1 8

2 0 1 8 / 3

Kristina Gudžiūnaite Pokalbis su

2 0 1 8 / 3

Kaip Medora atsirado Jumyse? Kaip minėjau, šio vaidmens vidinis pasaulis nėra labai sudėtingas. Iš lėto repetuoji, pradedi pažinti vaidmenį, ruošdamas jį pasineri, randi, kaip tinkamai perteikti. Vidinių sluoksnių gvildenimo ir ieškojimų, kažko daugiau kuriant Medorą nebuvo. Kaip aš ją savy radau? Tiesiog repetuodama, dirbdama, taigi, sakyčiau, šokdama. Kas Medora Jums yra šokio choreografijos, technikos požiūriu: iššūkis ar malonumas? Techniškai tikrai sudėtinga, nes yra daug šokių, partijų, labai daug pas de deux, įvairių duetų variacijų. Paties spektaklio apimtis balerinai tikrai didelė. Tai vienas didesnių spektaklių mūsų teatro repertuare, bet buvo išgvildenta ir iššokta. O dėl technikos, galiu pasakyti, kad visi sudėtingiausi dalykai, esantys balete, sudėti į šį vaidmenį. Medora balete Korsaras Džuljeta balete Romeo ir Džuljeta

Medora Jūsų vaidmenų paletėje – kas? Visi vaidmenys labai skirtingi. Ar Medora iš Korsaro, ar Romeo ir Džuljetos Džuljeta, ar Gulbė, ar... Visos jos tokios savitos. Spektaklių situacijos, veiksmai – tokie skirtingi, panašumų nėra, nebent kokie pasikartojantys choreografiniai, techniniai elementai...

2 0 1 8

Turite sau artimiausią vaidmenį? Man vienas brangiausių vaidmenų – Džuljeta. Jame labai daug vidinių išgyvenimų, jį kuriant reikėjo labai išgvildenti save, paieškoti, kaip atidaryti tą „skrynelę“, kurioje yra manoji Džuljeta, ir sukurti ją savitai, kaip man atrodo. Dėl to šis vaidmuo ir yra labai brangus.

Korsare pasitelkti kelių kompozitorių – Léo Delibes’o, Claeso Oldenburgo ir kitų – kūrinių fragmentai, kuriuos į darnią visumą sudėliojo Vienos valstybinės operos pianistas Igoris Zapravdinas. Ką ir kaip Korsaro muzika byloja Jums? Spektaklio muzika išties daugialypė. Nors sudėta iš daugybės kūrinių, parašytų skirtingų kompozitorių, choreografas Manuelis Legris puikiai pasirinko muzikinius fragmentus, todėl muzikine prasme naujoviškai pateiktas spektaklis labai įdomus. Jis lengvas ir dinamiškas, be ištęstų scenų, juodųjų duobių, kurių pasitaiko kituose pastatymuose. Šį spektaklį išgelbsti ir muzika, ir, aišku, choreografija. Pati muzika mus, artistus, visada įkvepia, nes mes ją šokam. Kaip minėjote, Korsare yra daug pas de deux. Jūsų partneris tiek šiame, tiek daugelyje kitų spektaklių – Genadijus Žukovskis, įkūnijantis Konradą. Apibūdinkite, kas Jums yra partnerystė. Taip, šiame spektaklyje šokau su savo Konradu – Genadijumi Žukovskiu, su kuriuo kartu šokame daugelyje spektaklių. Partnerystė?.. Sakyčiau, tikroji sceninė partnerystė yra už(si)auginama. Man tai vienas svarbesnių dalykų. Smagu ir gera būti scenoje su žmogumi, kurį gerai pažįsti, o juk dirbdamas, repetuodamas, kurdamas naujus vaidmenis jį imi pažinti, matyti daug įvairiau. Man partnerystėje turbūt svarbiausia yra emocinis ryšys, kad eitume koja kojon, kad nereiktų kalbėti ilgais sakiniais, o galėtume vienas kito frazes pabaigti, kad iš karto suprastume ir susikalbėtume, kad sietų bendras tikslas ir darbas jo siekiant. Su G. Žukovskiu tai jau ištobulinome, nes partneriai esame kokius penkerius metus...

/ 3

Mari balete Spragtukas (Princas – Genadijus Žukovskis)

Apie Lietuvos baletą Turite daug tarptautinės patirties. 2008– 2009 m. mokytasi Miuncheno baleto akademijoje; šokta Australijoje, Sidnėjaus operos ir baleto teatre; 2009–2010 m. septyni mėnesiai Honkongo teatro kordebalete; nuo 2010 m. – gastrolės su LNOBT Baleto trupe. Kaip Europos, pasaulio kontekste matote Lietuvos baletą? Lietuvos baletas yra lietuviškas, o kartu ir neriantis į tarptautinius vandenis. Mūsų teatro repertuaras įvairus ir, sakyčiau, geras. Baleto trupė stipri, ruošdama premjeras, visada puikiai pasirodo. Nesame prastesni nei Miuncheno ar, tarkim, Honkongo, ar kokios kitos trupės. Visame pasaulyje visko daug vyksta, gal užsienio šalių balete truputį daugiau naujovių, bet tikiu, kad kada nors Lietuva pasivys pasaulį. Tad ko stokojame, ko reikėtų? Manau, norint pasivyti, reikėtų kurti naujus, įdomius pastatymus, bet šalia jų turėtų būti ir senieji klasikiniai darbai, kaip pas mus ir daroma. Taip pat labai svarbu kelti nacionalinę tematiką ir kurti nacionalinius baletus. Tai mums sunkokai sekasi, nežinau kodėl. Koks, Jūsų akimis, LNOBT Baleto trupės veidas? Mūsų trupė tikrai turi savitą veidą, kurį sudaro atskirų jos narių asmenybės. Atvažiavę choreografai, manau, pamato, kad trupė įvairialypė. Tuo ji yra išskirtinė.

Baleto menas – kūryba, įkvėpimas, siekiai...

2 0 1 8 / 3

Kokie Jūsų idealai baleto pasaulyje, kurių siekiate? Šiuo metu pasaulyje labai daug gerų balerinų. Pasakyti, jog kurią vieną seku ar į kurią nors lygiuojuosi, tikrai negalėčiau, tiesiog žiūriu į tas žvaigždes ir analizuoju, kaip jos šoka, ką daro šokdamos, gilinuosi į techniką, emocinę išraišką. O vardyti pavardes... Manau, tiesiog jų per daug. Sakyčiau, visos geriausios šio laikotarpio balerinos. Jūsų žodžiais, balerina – tai... Balerina yra labai stipri, ištverminga, tiksliai žinanti, ko nori, o kartu labai trapi, jautri ir gražiai šokanti scenoje. (nusijuokia) Emocinis balerinos vidus turi meninės pajautos gelmę, kurdama vaidmenis, ji išgvildena ir iškelia į pasaulį, atiduoda žiūrovams savus išgyvenimus.

Eglė balete Eglė žalčių karalienė

„<...> išgvildena ir iškelia į pasaulį, atiduoda žiūrovams...“ Papasakokite, kaip gimsta Jūsų vaidmenys.

Pirmiausia susipažįsti su personažu. Repetuodama spektaklį kartu su choreografais, repetitoriais, gvildeni emocinį, jausminį ir psichologinį turinį, kad iš savęs ištrauktum emociją, tinkančią spektakliui, vaidmeniui. Repetuojant jis formuojasi, o išėjus į sceną dar pagilėja, nes sužinai, ką ir kaip atlikti, kurti, kad žiūrovas pamatytų, patikėtų ir suprastų. Pasidalykite sava menine patirtimi – įkvepiančia, netikėta. Man labai patinka eiti į spektaklius, ypač dramos teatro, tiesiog žiūrėti, kaip jie vyksta, – tai labai įkvepia. Atsimenu Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklį Aš, Fojerbachas (rež. Valentinas Masalskis). Jis labai, be galo mane sujaudino. Taip pat patiko Oskaro Koršunovo Romeo ir Džuljeta, nes visai kita interpretacija, kitas medžiagos pateikimas. Įdomus Sergejaus Polunino, kuris žiemą buvo atvažiavęs, spektaklis, kuris yra ir šokis, ir cirkas – viskas kartu. Tai buvo spektaklis, kai aš nesupratau, kad verkiu, nes toks laimės potyris sukurtas scenoje... Man atrodo, retam menininkui pavyksta tai, ką sukūrė Poluninas.

Be galo mėgstu knygas, deja, ne visada turiu laiko skaityti. Turbūt pati mėgstamiausia knyga – Mažasis princas. Labai daugeliui menininkų ir šiaip žmonių ši knyga patinka, nes ji ir mažiausiam skaitytojui, ir pačiam vyriausiam, joje kiekvienas gali rasti tai, kas jam tą akimirką aktualu. Manau, tai amžina knyga. Scena, buvimo scenoje jausmas – tai... Kas kartą išėjęs į sceną, šokdamas spektaklį gyveni mažą gyvenimą, kuris trunka tris valandas, nes gimsta ir miršta tam tikrą akimirką. Tad man scena yra erdvė, vieta, kur kaskart užlipdamas gimsti ir nulipdamas miršti. Tai visada taip laikina. Žinai, kad tą valandą prasidės spektaklis, vėliau pasibaigs ir nebepasikartos. Juk tas pats spektaklis, tarkim, Korsaras, kaskart vis kitoks, nes yra kita diena, kitokia aš, kitoks oras, kitos tos dienos aplinkybės. Dėl to scenoje visada yra laikinumas ir akimirkos jausmas. Laikinumas, Jūsų nuomone, – tai teatro meno privalumas ar trūkumas? Manau, privalumas. Žiūrovas, mylintis teatrą, būtent dėl to laikinumo ir ateina. Jis supranta, kad tai vyksta čia ir dabar, atėjęs kitą kartą matys spektaklį kitokį. Meno tęstinumas šiuo atveju gali būti vaizdo įrašai, išlikę užrašai, pasakojimai. Bet tas momento laikinumas, – kaip ir gyvenime, kai tu kur nors eini ir kažkas nutinka, – vyksta čia ir dabar, tai daugiau niekada nepasikartoja. Kaip tik tuo mane ir žavi spektakliai, teatro menas. Šokio jausmas – tai... Šokio jausmas – tai, sakyčiau, laisvė, bet toji laisvė santykinė. Šokio jausmas – turbūt labiau minčių sustabdymas ir visiškas susitelkimas į tam tikrą dalyką. Kartu šokio jausmas – tai besiveržiančio judesio išraiška kūnu. Kažkas tokio... Idealus spektaklis Kristinos Gudžiūnaitės požiūriu – koks jis? Idealus spektaklis turbūt yra tas, kai žiūrovai ir artistai būna laimingi, kada viskas vyksta sklandžiai, o taip nutinka tikrai nedažnai... (nusijuokia) Per visą mano gyvenimą, kiek šoku, turbūt buvo kokie du tikrai geri spektakliai, kur nuo A iki Z viskas pavyko. Grimo kambarys – tai... Grimo kambarys man yra vieta, kur persirengiu prieš spektaklį, po spektaklio. Kasdien, atėjusi į teatrą, einu į grimo kambarį, tai kaip namai teatre. (su šypsena atsidūsta) Labai svarbu ir kokie žmonės rengiasi šalia, nes tai nėra mano

asmeninis grimo kambarys. Šiuo metu aplink mane labai malonūs žmonės. Tai be galo svarbu. Grimo kambary daugiau ramybės ar triukšmo? Ramybės. Manau, ten visada turi būti daugiau ramybės, nes triukšmas yra visur kitur. Ką išgyvenate akimirką prieš pakylant ir akimirką prieš nusileidžiant scenos uždangai? Laukimą ir nerimą, tokį nervuką... O kai nusileidžia, – laimę arba liūdesį. (juokiasi) Priklauso nuo spektaklio sėkmės. Kaip išsiskiriate su įkūnyta veikėja, kaip išeinate iš vaidmens, spektaklio? Gana lengvai išeinu iš sceninės būsenos. Eidamas į sceną, ruošiesi ir susitelki į vaidmenį, o paskui gal dar kokią dieną vis mąstai apie praėjusį spektaklį... Ir viskas. Svarbu, koks buvo spektaklis, kaip jis pavyko. Daug analizuojate? Taip. Visada yra analizė. Anksčiau, kai tik pradėjau rimtesnius spektaklius šokti, būdavo, galėdavau ir naktį visą nemiegoti. Atrodo, jau lyg ir baigei šokti, o galva vis dar suka tuos pačius judesius, mąstai, gal tą galėjai geriau padaryti, gal tą, gal kitą judesį galėjai geriau atlikti... Dabar man atrodo, kad esmė yra ne vien judesiai, esmė – tinkamai perteikti emocinę ir vidinę būseną. Kaip nusakytumėte neregiui, kas yra baletas? Be galo įdomus klausimas. Mąsčiau mąsčiau, ir man atrodo, kad tai – muzikos alsavimas. Nes jeigu žmogus negali matyti, tai jis balete girdėtų muzikos alsavimą. Jūsų palinkėjimas sau kaip primabalerinai. Palinkėsiu niekad neprarasti noro, visada būti alkanai baleto, norėti eiti į sceną, būti joje ir sukurti naujų, įdomių vaidmenų. Kad tiktai būtų galimybė, kad teatras mums ją suteiktų. Jūsų svajonių vaidmuo? Svajonė buvo sušokti Romeo ir Džuljetą, pačią Džuljetą. O koks dabar svajonių vaidmuo? Gal ir yra... Manau, jis giliai viduje yra, nors tai priklauso ne tik nuo manęs, bet ir nuo to, ar teatras kurtų tą spektaklį mūsų scenoje. Įvardyti šiuo metu negalėčiau, žiūrėsim, koks bus repertuaras. Premjeros numatytos pavasarį. Tai triptikas – trys vienaveiksmiai spektakliai, viename jų šoksiu. Tai ir bus naujas dalykas.

2 0 1 8 / 3

Talento paslaptys Baleto solistei ir pedagogei Loretai BartusevičiūteiNoreikienei – 60

/ Helmutas Šabasevičius /

Loreta Bartusevičiūtė priklauso tai Lietuvos šokėjų kartai, kurios kūryba išsiveržė į kur kas platesnes baleto kultūros erdves. Su M. K. Čiurlionio menų mokyklos pedagogų ir kitų šalių šokio repetitorių pagalba ištobulintus techninius šokio pavidalus balerina pripildė įtaigaus artistinio turinio ir talento paslapčių, kurios žavi ir šiandien, pasibaigus jos sceninei karjerai. Loretos Bartusevičiūtės kelias į baletą prasidėjo Vilniaus 23-iosios vidurinės mokyklos sportinės gimnastikos būrelyje, kur klasikinį šokį dėstė kolektyvo Liepsnelė vadovė, baleto artistė ir kritikė Lidija Motiejūnaitė. Ji būsimai

solistei ir pasiūlė pereiti į M. K. Čiurlionio menų mokyklos Choreografijos skyrių. Čia Bartusevičiūtė mokėsi pas Lili Ramanauskaitę-Navickytę, Nataliją Makarovą-Sodeikienę ir dar moksleivė 1974 m. pelnė Lietuvos baletui pirmuosius platesnio pripažinimo laurus – diplomą už muzikalumą ir artistiškumą tuomečiame Leningrade vykusiame Baltųjų naktų festivalyje. Lietuvos valstybinio akademinio (dabar – nacionalinio) operos ir baleto teatro scenoje nuo 1976-ųjų sukurta daugybė vaidmenų beveik visuose čia statytuose klasikiniuose ir šiuolaikiniuose spektakliuose. Pirmieji jų – Ana Žydrajame Dunojuje pagal Johanno Strausso muziką (1976, choreografas Elegijus Bukaitis), Snieguolė Bogdano Pawłowskio Snieguolėje ir septyniuose nykštukuose (1977, choreografas Witoldas Borkowskis) – tarytum formavo lyrinės herojės amplua, bet Žizel paveikslas to paties pavadinimo Adolphe’o Adamo balete, sukurtas 1978 m. ir lydėjęs baleriną beveik du dešimtmečius, užminė dramatiško, daugialypio, paslaptingo Bartusevičiūtės talento mįslę – tuo ji žavėjo žiūrovus iki pat paskutinių nusilenkimų. Žizel vaidmuo, parengtas Leningrado mažajame operos ir baleto teatre (dabar – Michailo operos ir baleto teatras) kartu su Petru Skirmantu, padedant pedagogui Nikolajui Morozovui, nustebino neįprastu vaidmens turiniu, jau pir-

2 0 1 8 / 3

majame veiksme išryškėjančia Žizel vienatvės tema, juntama visuose matytuose Bartusevičiūtės Žizel šoktuose spektakliuose. Šis motyvas leido ypač dramatiškai nuskambėti antrajame baleto veiksme svarbiausiai atleidimo temai. Dvilypis – lyrinis ir dramatinis – Bartusevičiūtės talentas atsiskleidė ir Gatvės šokėjos iš Don Kichoto (1978, baletmeisteris Vytautas Brazdylis) paveiksle – pirmajame veiksme ji išdidi, tarytum slepianti kunkuliuojantį temperamentą, kuris aistringai prasiveržia charakteriniuose antrojo ir trečiojo veiksmo šokiuose. Santūrumo ir apgalvotų, vaidmenį praturtinančių temperamento proveržių dermė padėjo balerinai sukurti ir kitus klasikinio baleto paveikslus – Franciską Žydrajame Dunojuje, Beatričę Michailo Čulakio Dviejų ponų tarne (1979, choreografas Nikolajus Bojarčikovas), Kitri Don Kichote (1983). Bartusevičiūtės biografijai reikšminga buvo choreografo Vytauto Brazdylio pastatyta Léo Delibes’o Kopelija (1980, nauja redakcija 1983). Čia ji kūrė pagrindinę spektaklio veikėją, kuri balete išryškino paslaptingą hofmanišką dvasią, realaus ir įsivaizduojamo pasaulio kontrastą (1992 m. šiame spektaklyje balerina sukūrė ir Svanildos paveikslą).

Kurdama Piotro Čaikovskio Miegančiosios gražuolės (1981, baletmeisteris Piotras Gusevas) Aurorą, Bartusevičiūtė pirmajame veiksme pabrėžė pirmą kartą pokylyje dalyvaujančios mergaitės drovą, pamažu užleidžiančią vietą pasitikėjimui savo grožiu ir jaunyste, antrajame – melancholišką vienatvės būseną, skatinančią princą Dezirė išvaduoti miegančią princesę. 1987-aisiais Bartusevičiūtė pirmą kartą šoko Odetą ir Odiliją – svarbiausią Gulbių ežero veikėją, šį vaidmenį parengusi Leningrade, Sergejaus Kirovo (dabar – Marijos) operos ir baleto teatre. Tradicinę lyriškos, nuolankios Odetos vaidmens koncepciją balerina taip pat papildė įdomiais temperamento štrichais, bylojančiais apie šios herojės ryžtą priešintis Rotbaro kerams, o Odilijos paveiksle ryškėjo ne tik veidmainiškos klastos, bet ir moteriško vyliaus motyvai. Kurdama Silfidę to paties pavadinimo Hermano Severino Løvenskioldo ir Augusto Bournonville’io balete (1983), balerina rėmėsi muzikos apibrėžtomis jausminėmis charakteristikomis, pantomimos gestais, artistine nuojauta ir puikia romantinio šokio stiliaus pajauta. Louis Josepho Ferdinando Héroldo Tuščiame atsargume (1987, choreografas Olegas Vinogra-

dovas) iš skoningai komiškų artistinių improvizacijų ir nepriekaištingos šokio technikos reikalaujančių choreografinių scenų Bartusevičiūtė sukūrė Lizos paveikslą. Vienas paskutinių Bartusevičiūtės vaidmenų klasikinio repertuaro spektakliuose – Mari Piotro Čaikovskio Spragtuke (1987, choreografas Vytautas Brazdylis), kur šokėja akcentavo pamažu ryškėjantį jausminį pagrindinės veikėjos ryšį su Spragtuku-Princu. 1992 m. pavasarį teko matyti Maskvoje, Kremliaus suvažiavimų rūmų baleto trupėje, Bartusevičiūtės sukurtą Liudmilos vaidmenį balete Ruslanas ir Liudmila (pagal Michailo Glinkos ir Vladislavo Agafonnikovo muziką, choreografas Andrejus Petrovas) – tai buvo vienas pirmųjų atvejų, kada Lietuvos baleto artistė buvo pakviesta ne gastroliuoti, bet kurti vaidmenį statomame spektaklyje (su Bartusevičiūte repetavo viena garsiausių XX a. antrosios pusės balerinų Jekaterina Maksimova). Per 1000 spektaklių ir koncertų su partneriais Raimondu Minderiu, Vytautu Kudžma, Voldemaru Chlebinsku, Petru Skirmantu, ypač daug – su Jonu Katakinu ir Aleksandru Molodovu sušokta daugelyje pasaulio šalių, taip pat ir Maskvos didžiojo teatro, Sankt Peterburgo Marijos teatro, Varšuvos didžiojo teatro scenose. 1989 m. pavasarį Bartusevičiūtė dalyvavo tarptautinės trupės turnė po Vokietiją, Šveicariją, Austriją, kur šoko Mirtą antrajame Žizel veiksme, taip pat Marijos Taglioni partiją Antono Dolino Pas de Quatre, 1991 m. pavasarį – legendinio Rudolfo Nurejevo Atsisveikinimo ture (The Farewell

Su Vytautu Kudžma L. Minkaus balete Pacheta 2 0 1 8 / 3

Svanilda L. Delibeso balete Kopelija (Francas – Edvardas Smalakys)

Tour) Osle, Stokholme, Liverpulyje, Edinburge, Mančesteryje, Londone, Kembridže, Braitone šoko Pas de six iš Augusto Bournonville’io baleto Neapolis, Pas de Quatre, o keliuose koncertuose – paties Nurejevo redaguotą Pas de deux iš Don Kichoto. Koncertiniame Bartusevičiūtės repertuare buvo ir puikią jos šokio techniką atskleidžiančių Pas de deux iš baletų Pachita, Korsaras, Venecijos karnavalas, Bajaderė. Nemažai vaidmenų sukurta ir šiuolaikiniuose spektakliuose. Po Jurgos Baltaragio malūne (1979) pagal Viačeslavo Ganelino muziką pasirodė Moteris Amžinai gyvuose pagal Antano Rekašiaus muziką (1982; abiejų spektaklių choreografas Vytautas Brazdylis), keli vaidmenys sukurti Lietuvos choreografijos novatoriaus Jurijaus Smorigino spektakliuose. Šokio spektaklių programoje Keturios dramos (1982) Bartusevičiūtė pirmiausia atliko pagrindinį vaid menį Fedroje pagal Iraklijaus Gabeli muziką – ryškiais gestais atskleidė vidinę antikinės herojės dramą, o po kurio laiko, paprašyta choreografo, parengė pagrindinę partiją choreografinėje kompozicijoje Requiem pagal Franciso Poulenco muziką, kuria išryškino choreografui svarbią žemiško laiko trapumo amžinybės akivaizdoje temą.

2 0 1 8 / 3

Daug kartų drauge su baleto solistu Jonu Katakinu Bartusevičiūtė šoko Jurijaus Smorigino Pietą, sukurtą pagal Michelangelo skulptūrą, ir Gustavo Mahlerio Adagietto – šiam duetui apie meilę ir netektį, remdamiesi muzikoje nujaučiama vidine istorija, šokėjai suteikė įtaigų jausminį turinį. Vengrų choreografo Antalo Fodoro spektaklyje A Proba (1989) Bartusevičiūtė sukūrė Marijos Magdalietės vaidmens atlikėjos paveikslą.

Nemažai naujų vaidmenų pateikė 1993– 1994 m. sezonas, kurį Bartusevičiūtė praleido Venesuelos sostinėje Karakase, išvykusi ten su savo vyru Virgilijumi Noreika. Žinomos balerinos Keylos Ermecheo teatre Bartusevičiūtė šoko choreografo Vicentes’o Nebrados Šokį tau (Una Dansa para Ti), Georges’o Balanchine’o balete Apolonas Musagetas, o garsios XX a. pirmosios pusės balerinos Ninos Novak trupėje sukūrė Blanšos vaidmenį balete Karmeličių dialogai (choreografė Mariela Delgado). Grįžusi į Lietuvą, balerina vėl įsitraukė į Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro repertuarą – šoko klasikiniuose spektakliuose, kūrė vaidmenis statomuose naujuose kūriniuose, tarp kurių minėtini tuo metu dar tik kūrybinį kelią pradedančios choreografės Anželikos Cholinos spektakliai Fantazija Karmen (1995), Medėja (1996, pagal Antano Rekašiaus muziką). Į šį vaidmenį Bartusevičiūtė sudėjo visą savo artistinę patirtį, įtaigiai perteikdama išduotos meilės tragediją. Ypač reikšmingas Bartusevičiūtės karjeroje – Eglės vaidmuo Eduardo Balsio balete Eglė žalčių karalienė (1993, choreografas Egidijus Domeika). Šiame spektaklyje artistė demonstravo turtingą vaidybos priemonių spektrą: nerūpestinga žaismė ant jūros kranto, išgąstis sutikus Žilviną-Žaltį, neviltis ir susitaikymas su lemtimi pirmajame veiksme, bundanti ir vis labiau ryškėjanti meilė Žilvinui antrajame ir dramatiški motinos, užkeikiančios savo vaikus, išgyvenimai trečiajame veiksme. 1998 m. Eglės vaidmeniu Bartusevičiūtė atsisveikino su scena, parengusi sau pamainą – baleriną Olgą Konošenko, kuri Eglę šoko pirmajame veiksme. Nuo 1998 m. Loreta Bartusevičiūtė dėsto klasikinį šokį Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriuje. Dvidešimt metų trunkanti pedagoginė veikla – balerinos talento tęsinys, indėlis į Lietuvos baleto kultūrą. Šių metų Baleto skyriaus absolventės Loretos Bartusevičiūtės mokinės puikiai pasirodė kompetencijų vertinimo egzamine, drauge su savo mokytoja parengusios sudėtingą repertuarą: Dominyka Vosyliūtė – Pas de deux iš baleto Korsaras (šoko su dvyliktos klasės mokiniu Martynu Čiučiulka), Emilija Šumacherytė – Odilijos variaciją iš baleto Gulbių ežeras, Darija Seliukaitė – Pas de deux iš baleto Venecijos karnavalas (šoko su LNOBT baleto artistu Victoru Coffy). Visi šie vaidmenys kadaise buvo jaunųjų balerinų mokytojos repertuare, o dabar joms tapo vartais į didįjį baleto meną – visos merginos pakviestos dirbti Lietuvos nacionalinėje baleto trupėje.

2 0 1 8 / 3

Teatras man – dalykas numeris vienas!

Arūnu Malikėnu

Pokalbis su operos solistu

2 0 1 8 / 3

Rudžieras (J. F. Halévy op. Žydė) Kas iškyla prisimenant šį chorą? Ąžuoliukas glaudžiai susijęs su šio choro įkūrėju ir tuometiniu vadovu Hermanu Perelšteinu. Jo dėka mes pirmieji Lietuvoje pradėjome dainuoti Henry Purcellį, pavyzdžiui, operą Didonė ir Enėjas, Franzo Josepho Haydno Metų laikus. Ąžuoliukas tai dainavo tarybiniais laikais, daugiau aplinkui – niekas. Buvo nuostabu.

Studijos ir maestro Virgilijus Noreika / Elvina Baužaitė /

Operos solistas Arūnas Malikėnas šį rugpjūtį pasitiko 60-metį. Graži sąsaja: baritono sceninėje karjeroje – daugiau nei šešios dešimtys vaidmenų, sukurtų įvairiuose operos spektakliuose. Jubiliejaus proga kalbamės apie operos meną, būtį laiko tėkmėje ir skambesį jam – Arūnui Malikėnui.

Ąžuoliuke... Prisiminkite vaikystę – kas ryškiausiai įstrigę atmintyje? Jau vaikystėje žinojau, kad būsiu dainininkas. 1965 m., sulaukęs septynerių, pradėjau dainuoti Ąžuoliuke. Šiame chore praleidau vienuolika metų, čia jau pradėjau ir solo dainuoti.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje mokėtės pas šviesaus atminimo maestro Virgilijų Noreiką. Pasidalykite operos meno studijų patirtimi. Iš pirmo karto patekti į LTSR konservatoriją (dabartinę Lietuvos muzikos ir teatro akademiją) nepavyko, nes Ąžuoliukas tada dar nebuvo muzikos mokykla, taigi neturėjau oficialaus dokumento, patvirtinančio muzikinį išsilavinimą. Baigus parengiamąjį kursą – stojamieji egzaminai. Tais laikais labai sunku buvo įstoti į solinį dainavimą, bet man pavyko. Pagrindinė operos studijų dėstytoja – Vlada Mikštaitė. Tai ji manyje įžvelgė dainininką ir aktorių. Nuo trečio kurso studijavau pas prof. V. Noreiką. Iš pradžioje buvo gana nelengva. Bet jis mane pralaužė. Prof. V. Noreika studentus tiesiog įmesdavo į specialybę: išplauksi ar ne – tavo reikalas. Bet ruošė jis labai stipriai, tad dauguma perplaukdavo tą operos jūrą. Labai ačiū šiam šviesuliui, maestro V. Noreikai. Ištisa epocha baigėsi jam mirus. Mano vertinimu, aukščiau už jį nieko nėra.

men

akimirk

Opera

Kokios asmenybės Jus žavi operos pasaulyje? Labai vertinu tenorą Joną Kaufmanną. Nepaprastai žaviuosi prancūzų kontratenoru Philippe’u Jaroussky. Jis yra viršūnė. Mano dainavimo mokykla – italų, paremta kvėpavimu. Klausausi Ph. Jaroussky’io, lyg ir gerai kvėpuoja, bet kaip jam taip išeina?.. Esu pedagogas, bet jeigu pas mane ateitų kontratenoras, nežinočiau, ką daryti. Šis dainininkas fantastiškas! Labai vertinu Covent Garden teatrą, man jis – numeris vienas. 1989 m. pasisekė nuvažiuoti Vieną ir Valstybinėje operoje išgirsti Gioacchino Rossini Kelionę į Reimsą. Tai spektaklis, padaręs visam gyvenimui įspūdį. Pamačiau nepaprastus dainininkus – Samuelį Ramey, Ruggero Raimondi... Spektaklyje pajutau balso švaros, lengvumo galią. Tai man padėjo atrasti save.

ing

Ką vertinate iš lietuviškų operų? Labai patiko Ramintos Šerkšnytės Penki Merės stebuklai. Tikrai režisieriaus Kęstučio Jakšto labai įdomiai pastatyta. Jono Tamulionio Bruknelė, opera vaikams, irgi nepaprastai įdomi. Nors muzika sudėtinga, mažuosius žavi fejerverkai, šviesos, ta Bruknelė, mergelė uogelė... Žinoma, pirmoje vietoje – Vytauto Klovos Pilėnai. Tai opera, parašyta žmogaus, gerai išmaniusio muziką, vokalą, ją labai patogu dainuoti. Todėl Pilėnų niekas negali pranokti.

Gyvenate operoje, tad ką Jums ji reiškia? Opera neabejotinai – sintetinis menas: ir muzika, dainavimas, ir aktorystė, ir scenografija, ir choreografija – viskas kartu. Mano nuomone, opera pasiekė viršūnę Arturo Toscanini laikais, ilgai laikėsi tenai, o dabar krypsta kita linkme, kuri kartais man nelabai patinka. Kokią regite šių laikų operą? Labai nelengva atsakyti. Šių laikų opera kur kas profesionalesnė. Dainininkai, choristai, orkestrantai yra aukšto lygio. Tai labai gerai. Bet man nepatinka režisūros vyravimas operoje. Kartais opera sudarkoma, nebeįmanoma atpažinti kūrinio: lieka tik muzika, o veiksmas scenoje – režisieriaus išmonė. Mūsų geriausia šio meto opera man, be jokios abejonės, yra Anthony Minghellos pastatyta Giacomo Puccini Madam Baterflai. Kito tokio kūrybinio malonumo dirbdamas nepatyriau. Tai buvo bendras Anglijos nacionalinės operos, Metropolitan Opera ir mūsų teatro pastatymas. Nors mano vaidmuo čia nedidelis, bet garbė buvo dalyvauti. Antroje vietoje – Günterio Krämerio pastatyta J. F. Halévy Žydė. Ypatinga G. Krämerio sukurta atmosfera, tiesiog įelektrinta. Išskirtinis režisierius. Tikras filosofas. Visa, kas geriausia, galiu pasakyti apie jį. Nelengva, bet kaip įdomu... Karmen, Arnaud Bernard’o statyta, Jeano-Claude’o Berutti Ernanis, kuriame labai didelį vaidmenį sukūriau, – irgi pavykę spektakliai. O kiti mažiau patinka.

Personažai – išmokti ir išmylėti vaidmenys

Dankairas (G. Bizet op. Karmen; Remendadas – Rafailas Karpis)

Tris dešimtmečius esate Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje. Kurie vaidmenys Jums patys reikšmingiausi, artimiausi, ypatingiausi? Oi, labai, labai daug buvo spektaklių... Be galo artimas Sevilijos kirpėjas, režisuotas Nerijaus Petroko 1994 m. Vaidinau Figarą. Tikiuosi, šis režisierius kada nors grįš į mūsų teatrą ir vėl kurs. 2014 m., kai Sevilijos kirpėją kūrė Emilio Sagi, atlikau Bartolo vaidmenį, nes Figaro dainuoti jau nebegalėjau pagal metus. Buvo įdomu ir keista po Figaro dainuoti Bartolą.

2 0 1 8 / 3

Jamadoris (G. Puccini op. Madam Baterflai)

Džanis Skikis – malonumas. Jei kalbėsime apie vokalą – Ernanis ir Don Karlo vaidmuo jame. Tikrai įdomi opera ir vienas sudėtingiausių baritono vaidmenų Giuseppe’s Verdi kūryboje. Pats artimiausias vaidmuo (jį dainuosiu ir jubiliejaus proga) – Žermonas Traviatoje. Operetė irgi įdomus žanras, tarp miuziklo ir operos. Jai būdingas išorinis lengvumas, nors išties viskas sudėtinga. Gedimino Šeduikio režisuotame Šikšnosparnyje vaidintas Falkė labai patiko. Į seniai statytą austrų režisierės Monikos Wiesler Vienos kraują atėjau, regis, 2014 m. Ministro Pirmininko, Kunigaikščio Ipseimo-Gindelbacho, pagrindiniu vaidmeniu. Fantastiškai įdomu buvo dirbti. Daug dirbu pas Dalužę Ibelhauptaitę... Teatrą Vilnius City Opera vertinu teigiamai, netgi labai. Ten daug jaunų dainininkų atsiskleidžia. D. Ibelhauptaitė jiems labai padeda. Stebiuosi, kad aš pas ją dainuoju (juokiasi), juk metų jau turiu. Bet ji mane kviečia. Dirbti šiame kolektyve – malonumas. Nelengva, aišku, visą laiką darbas, darbas, darbas, bet užtat kaip įdomu. Pavyzdžiui, miuziklas Svynis Todas – demonas kirpėjas. Aš buvau Bidlas, teisėjo padėjėjas, parūpinantis jam mergaičių... Visiškas bjaurybė – surandu mergaitę ir paskui stebiu... Na, šlykštynė visiškas! Bet dalyvauti šiame pastatyme be

galo įdomu. Nemokėdamas anglų kalbos viską angliškai išmokau. Žinoma, Bohema! Ji rodyta daugiau nei keturiasdešimt kartų... Ten kūriau du vaidmenis iškart – Benua ir Alčindorą. Užburtojoje fleitoje tenoru dainavau Monostatą. Su Rafailu Karpiu keitėmės vaidmenimis. Aš – didelis, R. Karpis – mažas. Klausiau: „Dalia, kodėl taip pasirinkai?“ – „Man patinka kontrastas!“ – atsakė. Labai įdomu drauge kurti vaidmenį. Su R. Karpiu mus sieja daug bendrų vaidmenų, sceninė partnerystė. LNOBT Borise Godunove kūriau Varlamą, o Misailą, Varlamo bičiulį, – R. Karpis. Tuo pačiu metu LNOBT bosu dainavau Varlamą, o pas D. Ibelhauptaitę Užburtojoje fleitoje Monostatą – tenoru. Taigi čia bosu dainuoji, ten – tenoru. Teko ir oratorijų daug sudainuoti. Vieną iš paskiausių visą gyvenimą atsiminsiu – Wolfgango Amadeus Mozarto Didžiąsias mišias c-moll su Sauliumi Sondeckiu prieš dvejus metus... S. Sondeckis mane pažinojo nuo aštuonerių metų. Tąkart susėdome ir prakalbėjome valandą, apie viską tiesiog... Patyriau didžiulį malonumą su juo dainuoti, bendrauti per tas Didžiąsias mišias. Tai tarsi mano atsisveikinimas su S. Sondeckiu. Dainuodamas Carminą Buraną kone visą Ispaniją su Gintaru Rinkevičiumi, jo Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru išvažinėjau.

men

akimirk

ing

Teatro kasdiena ir idealai

Man šešiasdešimt – kaip keista. Supranti, kad dar keleri metai – ir reikės sustoti. Vienas Dievas težino, kiek dar... Operos dainininkui, sakoma, pirmiausia reikia turėti sveikatos ir proto. (juokiasi) Vien balso maža, svarbu puiki atmintis, juk didžiulius kūrinius reikia išmokti.

Vaidmenys, publika, gastrolės – visa tai įprasmina teatras. Teatras man yra dalykas numeris vienas, žinoma, nekalbu apie tėvelius, artimuosius. Bet pažvelkime, ar mūsų gyvenimas – ne teatras? Anglai sako, kad kiekvienas žmogus turi savo paslaptį, mes sakome, kad kiekvienas neša savo kryžių... Taigi visi yra kažką paslėpę. Teatras padeda tas paslaptis atskleisti.

Kas Jūs? Baritonas? Prof. V. Noreikos vienąkart klausiau: „Maestro! Koks mano balsas? Tenoru galiu dainuoti; galiu ir bosu.“ Jis pasakė: „Arūnai, esi aukštasis baritonas, galintis dainuoti net kai kurias stiprias tenorų partijas.“ Taigi esu aukštasis lyrinis baritonas, bet ne universalas.

Teatro paslaptys, stebuklai gimsta repeticijų kasdienybėje. Kas tai yra Jums? Muzikinė repeticija pirmiausia yra šlifavimas – savo vaidmens ir t. t. Tai juodas darbas ieškant ko nors nauja arba kartojant tai, kas pavyko. Nors kartais neįdomi, repeticija – labai svarbus dalykas.

2009 m. pelnėte Auksinį scenos kryžių už talentą ir profesinį meistriškumą kuriant mažus vaidmenis. Kas, Jūsų suvokimu, yra mažas vaidmuo? Taip, parašyta, kad „už mažus vaidmenis“, nors iš tiesų Auksinį scenos kryžių gavau už Dulkamarą Meilės eliksyre, Oskaro Koršunovo statytame. Nepaprastai įdomu buvo su juo dirbti. Gaetano Donizetti Meilės eliksyre Dulkamara pardavinėja žmonėms atseit meilės eliksyrą, o iš tiesų tai – surūgęs vynas. (nusijuokia) Dulkamaros vaidmuo antraeilis, bet jo kavatina išrašyta septyniolikoje puslapių. Nieko sau antraeilis!

Idealus spektaklis Arūno Malikėno požiūriu. Idealus spektaklis – pirmiausia, žinoma, idealiai atlikta muzika; paskui – idealus režisieriaus darbas; aišku, viso kolektyvo – solistų, choro atsidavimas; scenografija irgi turi būti labai įdomi. Sintezė. Net ir šviesos, nuo jų labai daug priklauso. Norėtųsi, kad nebūtų to šiuolaikinio

Tarptautinė patirtis Ką manote apie šiuolaikinius operos klausytojus? Kas ir kokie jie? Opera – labai sudėtingas menas, reikia pasiruošti. Pavyzdžiui, Richardo Wagnerio negali taip eiti ir klausytis, turi žinoti, kas tas R. Wagneris, apie ką jo kūrinys, ką reiškia leitmotyvai ir t. t. Man atrodo, dabar viskas Lietuvoje po truputį pradeda kilti. Džiugu, kad gausėja jaunimo. Norėčiau palinkėti mūsų žiūrovams daugiau temperamento. Carlo Orffo kantatą Carmina Burana Ispanijoje, atrodo, padainavome kaip ir Lietuvoje, bet salė ten rėkė! Žinote, pas mus ploja „plium, plium, plium“, o jie – ritmingai. Visi! Keli tūkstančiai žmonių. Pirmą kartą taip girdėjau... Kalbate apie patirtį svetur, o kas Jums yra gastrolės? Gastrolės plečia akiratį. Pamatai, kaip kiti dirba, ką gali pasiekti, ir pradedi suprasti, kad ir mes ne iš kelmo spirti. Tikrai galiu pasakyti, kad Lietuvoje menas labai aukšto lygio.

Dulkamara (G. Donizetti op. Meilės eliksyras)

2 0 1 8 / 3

kičo, kad viskas labiau remtųsi klasika, ypač tokiuose teatruose kaip mūsų nacionalinis. Koks jausmas likus valandai, penkiolikai minučių iki spektaklio? Kas Jumyse dedasi? Karjeros pradžioje, ypač jei vaidmuo didelis, tikrai jaudindavausi, o dabar mano jaudulys sąmoningas. Jaudintis reikia išlaikant rimtį. Visko gali nutikti, bet svarbu niekam to neparodyti, nes kam reikės, tas žinos, o dauguma nė nesupras. Esu kažkur skaitęs, kad prieš spektaklį reikia atsisėsti ir bent dvi tris minutes visiškai nieko negalvoti. Kartais taip darau – ir tikrai padeda. Spektaklis baigėsi, uždanga nusileido. Kas tada? Nusivalau grimą... Pasėdžiu kokias penkiolika minučių visiškoje tyloje, o tada važiuoju namo ir pradedu ruoštis kitam spektakliui. Iškart pakeičiu viską tarsi vinilo plokštelę ar USB

atmintuką. Prieš spektaklį ir kol jis vyksta, galvoju tik apie jį, visa kita pamiršęs. Nepatinka, kai tuo metu trukdo, kalba apie kitus darbus. Ar mėgstate, vertinate kitus menus – literatūrą, dailę, kiną? Labai mėgstu. Iš filmų – tikrą klasiką. Francio Fordo Copollos Krikštatėvis padarė didžiulį įspūdį. 1983 m. jį pažiūrėjęs savaitę vaikščiojau priblokštas. Taip pat Roberto Zemeckio Forestas Gampas. Daug kam jis patinka, nieko nauja nepasakysiu, Amerika iš proto kraustėsi. Iš lietuvių, aišku, Arūno Žebriūno Riešutų duona. Vytauto Žalakevičiaus Niekas nenorėjo mirti, nors truputėlį sovietiškas, bet išskirtinis. Prisimenate Juozą Budraitį, kai tėvas guli nušautas, o jis bėga aplinkui – šiurpas eina, kaip jis galėjo taip padaryti. Genialus aktorius! Dar didžiulį įspūdį padarė Andrejus Tarkovskis – visas! Andrejus Rubliovas man – kažkas nepaprasta.

Kagleris (J. Strausso op. Vienos kraujas; Kunigaikštis Ipsheimas – Vytautas Juozapaitis)

57 Falkė (J. Strausso op. Šikšnosparnis)

Ko palinkėtumėte sau? Jeigu tai įmanoma, palinkėčiau dar daugiau darbo. Dar daugiau darbo šitoje operos srityje. Be šio darbo savęs neįsivaizduoju. Jis man – viskas. Negaliu gi sau sveikatos linkėti. (juokiasi) Čia jau Dievas turi nuspręsti... O ką pasakytumėte Dievui, jei sutiktumėte, ko Jo paklaustumėte? (atsidūsta) Prieš mirtį, po mirties ar dabar? Dabartyje. (mąsli pauzė) Na, Dieve, kodėl Tu leidi tiek netiesos? Visame pasaulyje. Labai jau daug veidmainiškumo visur. Padėk žmonėms tapti dvasingesniems. Sveikindama jubiliejaus proga ir dėkodama už pokalbį linkiu Jums, Arūnai Malikėnai, turtingos kūrybinės patirties, meninės vertės. Knygas skaitau, bet tokias, kad pailsėčiau. Važiuodamas prie jūros atostogauti paėmiau Niccolò Machiavelli knygą. Šiaip neįmanoma paskaityti, galvoje begalė kitų dalykų knibžda. Itin mėgstu tapybą. Ypač žavi renesansas. Bet pats mylimiausias – Salvadoras Dalí. Iki šiol gailiuosi, kad Madride nespėjau nueiti į jo muziejų, buvome tiktai Prado. Atsisėdau El Greco salėje ir daugiau nieko man nereikėjo. Kas šiandien Jums įprasmina ir atliepia pasitinkamą jubiliejų – partitūra, muzikos kūrinys, garsas? Ką norėtumėte girdėti? Oi... Norėčiau gero sunkiojo roko... Pavyzdžiui, Metallica, Led Zeppelin ar Deep Purple – esu labai didelis jų gerbėjas, nors pradėjau nuo The Beatles, taip pat Queen didelį įspūdį padarė. O šiuolaikinis popsas nelabai. Norėčiau, kad ateityje dažniau tokie kompozitoriai kaip Johannas Sebastianas Bachas skambėtų. Žinote, sakoma, kad W. A. Mozartas rašė žmonėms, o J. S. Bachas – Dievui. Nematau dabar tokių ryškių kūrėjų. Gal mano akiratis nuo darbų susiaurėjęs, ne tiek daug dabar klausausi. Vienąkart važiuodamas automobilyje įsijungiau Gerai temperuotą klavyrą, atliekamą jau seniai mirusio Sviatoslavo Richterio, ir apsalau nuo garso, nuo to, kaip jis groja. Supratau, jog tie žodžiai apie J. S. Bacho rašymą Dievui – gryna teisybė.

Džanis Skikis (G. Puccini op. Džanis Skikis)

2 0 1 8 / 3

Pardavusi širdį baletui

Metai be Aliodijos Ruzgaitės

/ Helmutas Šabasevičius /

Birželio 27 d. sukako metai, kai netekome vienos iš šviesiausių XX a. Lietuvos šokio kultūros asmenybių – baleto artistės, pedagogės, istorikės ir kritikės Aliodijos Ruzgaitės (1923–2017). Vyresnė už patį Lietuvos baletą vos dvejais metais, ji iš arti matė mūsų baleto ir šokio vaikystę, jaunystę ir brandą, aktyviai prisidėjo prie šių meno sričių kūrimo (kaip artistė ir pedagogė), dokumentavimo ir vertinimo (kaip istorikė ir kritikė). Ji susidūrė su beveik visomis garsiausiomis Lietuvoje kūrusiomis šokio asmenybėmis: mokėsi Anatolijaus Obuchovo ir Aleksandros Fiodorovos baleto studijose, lankė Nikolajaus Zverevo ir Aleksandros Fiodorovos statytus spektaklius, žavėjosi Olgos Malėjinaitės ir Veros Nemčinovos šokiu, buvo Jadvygos Jovaišaitės, Broniaus Kelbausko, Marijos Juozapaitytės mokinė, o vėliau – ir kolegė.

Laiku pasirodė Alės Šimkienės parengta knyga Prisiminimų blyksniai (Tyto alba, 2010) – joje skelbiami pasakojimai, kurių vienokias ar kitokias variacijas girdėjo daugelis besilankiusiųjų Aliodijos namuose Vokiečių gatvėje.

Mokslas Marijos Pečkauskaitės gimnazijoje, Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos fakulteto Filologijos skyriuje, Maskvos valstybiniame Anatolijaus Lunačiarskio teatro institute, bendravimas su Lietuvos baleto artistais, perskaitytos knygos, pamatyti spektakliai (paskutiniais metais – per Lietuvos televizijos Kultūros ar Mezzo kanalus), straipsniai, perskaityti Lietuvos žiniose, Muzikos baruose, Krantuose, 7 meno dienose, Dancing Times, – pagrindinės pokalbių temos. Aliodija šykštėjo kalbų apie savo vaidmenis: Zaremą Boriso Asafjevo Bachčisarajaus fontane, Vandą Juozo Pakalnio Sužadėtinėje, Kitrę Ludwigo Minkaus Don Kichote, Žaliąją Damą Pere Giunte pagal Edvardo Griego muziką, Raganą pirmajame ir vieninteliame lietuviškame filme-balete Eglė žalčių karalienė (choreografas ir režisierius Vytautas Grivickas, 1965). Apie šiuos vaidmenis daugiau žinių teikia amžininkų liudijimai. Prieš trisdešimt penkerius metus muzikologė Irena Mikšytė, Aliodijos bičiulė, Anapilin iškeliavusi 2017-ųjų rugsėjį, Kultūros barų žurnale rašė: Bet štai per vieną vasarą mergaitė staiga išstypo 13 centimetrų <...>. Sakytum ne balerina, o krepšininkė. Mergaitė praaugo savo bendramoksles Tamarą Sventickaitę, Genovaitę Sabaliauskaitę – < ...> ir labai nusiminė. Ilgakoję ir ilgarankę nuramino Bronius Kelbauskas, pradėjęs dėstyti baleto studijoje <...>. [Jis] nukreipė savo mokinę į charakterinį amplua. Liūdna buvo atsisveikinti su svajone šokti Odetą, Mariją, Aurorą, Raimondą... Bet netrukus Aliodija pajuto, kad šios „žydrosios herojės“, reikalaujančios tobulos technikos, klasiškos šokio linijos, teikia palyginti nedaug impulsų kurti charakterį. Kas kita charakteriniai vaidmenys: temperamentas, aistros,

2 0 1 8 / 3

aibė įvairiausių kitokių niuansų! <...> Per 26 darbo metus teatre tik du spektaklius yra šokusi su visišku atsidavimu muzikai, be vidinių pastangų nugalėti baimę (Zaremą su Kelbausku ir Venerą Fauste). Tai buvusi tikroji ekstazė ir neužmirštama kūrybos laimė. <...> Ruzgaitės charakterinis šokis yra puošęs ne vienų operos pastatymų (Čigonė operoje Karmen, minėtoji Venera Valpurgijų naktyje, Indų šokėja operoje Lakmė, Mergaitė poloviečių šokiuose operoje Kunigaikštis Igoris, Ispanė Traviatoje). Savotiškas paradoksas: šokdama operose, ypač pirmaisiais darbo metais, Ruzgaitė, ko gero, turėjo daugiau žiūrovų ir buvo ne mažiau populiari kaip mūsų baleto primadonos, nes baletas to meto Kaune nebuvo taip mėgstamas kaip opera ir nesutraukdavo tiek daug publikos. Būtent Irenai Mikšytei Aliodija Ruzgaitė išsitarė: „Visiems laikams pardaviau širdį baletui.

Baletas mano altorius, mano šventovė. Visa, kas su juo susiję, man gražiausia, mieliausia.“ Pokalbiuose su Aliodija dažnai iškildavo detalių, įstrigusių dirbant pedagoginį darbą. O dėstyta daug: 1952–1959 m. tuometėje Lietuvos konservatorijoje ji dėstė teatro istoriją (čia Ruzgaitės paskaitas lankė aktoriai Mykolas Smagurauskas, Vytautas Tomkus, Povilas Gaidys, Vytautas Paukštė, Eugenija Pleškytė, Ferdinandas Jakšys, Arnas Rosenas ir kt.), 1952–1964 m. skaitė paskaitas Vilniaus universitete, daugiau nei tris dešimtmečius (1966–1998) darbavosi M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriuje (tarp jos mokinių – baleto artistės Erika Limontaitė, Laima Žiupkaitė, Deimantė Kupstaitė, Asta Charkovaitė ir kt.). 1964 m. išleista Ruzgaitės knyga Lietuviško baleto kelias – pirmoji mūsų šokio istorija, kurią vėliau pildė ji pati ir jaunesni kolegos, nuolat

2 0 1 8 / 3

grįžtantys prie pirmųjų jos įžvalgų, vertinimų, iš arti matytų vaidmenų analizės ir baleto raidos apibendrinimų. Ruzgaitei rūpėjo ne tik klasikinis baletas, bet ir pačios įvairiausios šokio formos – nuo pat ketvirtojo dešimtmečio ji domėjosi moderniuoju šokiu, šokio kritikei Vitai Mozūraitei buvo perdavusi saugoti Meno šokio istorijos konspektus (šias paskaitas jai skaitė išraiškos šokio pradininkė Lietuvoje Danutė Nasvytytė). Domino Ruzgaitę ir choreografiniai eksperimentai – 1961 m. Kelbauskas jai sukūrė šokio numerius Ispanė ir Gyvatė, kurie buvo įtraukti į naujametę televizijos programą, o 1965 m. ji pati Lietuvos televizijai pastatė įdomios plastinės formos Lėtą šokį, kurį atliko drauge su baleto solistu Raimundu Minderiu. Būdama viena iš Lietuvos šokio informacijos centro steigėjų, Aliodija, kol jėgos leido, lankė festivalio Naujasis Baltijos šokis spektaklius – ne tik kaip žiūrovė ar kritikė, bet ir kaip aktyvi šokio diskurso plačiąja prasme dalyvė. Ji mokėjo linksmintis festivalio uždarymo proga rengiamuose vakarėliuose ir savo šokio aistra uždegti aplinkinius (įvairiose šventėse garsėjo kaip puiki šokėja; pati yra pasakojusi, kad 1970 m. vykusiame Mildos Grušaitės vestuvių pokylyje jos šokių partneriu yra buvęs tuomet mokinys, o dabar Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas). Svarbi vieta Aliodijos gyvenime teko Palangai, kur ji išvykdavo pirmosiomis birželio dienomis, o grįždavo jau rudenėjant – Baltijos jūra ir oras kartu su daroma iki paskutinių gyvenimo mėnesių klasikinio baleto mankšta buvo jos ilgaamžiškumo ir geros nuotaikos receptas. Jos archyve išlikę nuotaikingų nuotraukų, darytų pajūryje, kur baleto judesius ji atlieka su baleto solistu Henriku Baniu, vėliau – su choreografu Jurijumi Smoriginu (lygiai kaip XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, kai Palangoje šokiui paaukoto kūno formas gludino Olga Dubeneckienė, Bronius Kelbauskas, Marija Juozapaitytė). Palangiškiai ir poilsiautojai žavėjosi iki šiol prisimenama aukšta Ruzgaitės figūra, stilinga, ryškia, drąsia apranga, daugeliui buvusia elegancijos etalonu. Ją buvo galima nuolat sutikti ne tik Jono Basanavičiaus gatvėje ar pajūryje, bet ir Vasaros skaitykloje. Paskutinius keletą metų prikaustyta prie lovos, ji laukdavo pajūrio naujienų ir ne kartą yra džiaugusis Jūratės Terleckaitės telefono skambučiu, leidusiu jai išgirsti Baltijos bangų mūšą.

Šie greitai prabėgę metai būtų tikrai nudžiuginę Aliodiją: puikus Martyno Rimeikio Procesas, nauji baleto darbai Kaune (Gianni Santucci Kita Pelenės istorija) ir Klaipėdoje (Donato Bakėjaus ir Manto Černecko Žizel, Aušros Krasauskaitės Karmen), įdomūs Lietuvos jaunosios baleto kartos artistų Kristinos Gudžiūnaitės, Neringos Česaitytės, Kipro Chlebinsko, Jono Lauciaus, Manto Daraškevičiaus, Jeronimo Krivicko, kurių šokio įrašų dar yra tekę jai parodyti, vaidmenys. Ji neabejotinai būtų didžiavusis ir M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus auklėtinių laimėjimais – Vakarės Barboros Radvilaitės pirmąja vieta kovo 30–balandžio 1 d. vykusiame trečiajame tarptautiniame Kanų šokio konkurse (mokytoja Gražina Sakalauskaitė), Edvino Jakonio antrąja vieta kovo 21–26 d. trečiajame tarptautiniame Talino baleto konkurse ir trečiąja vieta Niujorke nuo 1999 m. rengiamame tarptautiniame baleto moksleivių konkurse Youth America Grand Prix (mokytojas Petras Skirmantas; šiemet konkursas vyko balandžio 13–20 d). Su dideliu nekantrumu ji būtų laukusi ir naujosios Manuelio Legris sukurto Adolphe’o Adamo Korsaro premjeros. Šio baleto, kurį 1964 m. pastatė Bronius Kelbauskas, programėlėje Aliodija Ruzgaitė buvo įrašyta kaip repetitorė.

2 0 1 8 / 3

KvieÄ?ia

2 0 1 8 / 3

9 / 10

/ 3

P R EMJE R A

28 / 29 penktadienis šeštadienis 18.30

Béla Bartók STEBUKLINGAS MANDARINAS

vienaveiksmis baletas

Choreografas Krzysztof Pastor

HERCOGO MĖLYNBARZDŽIO PILIS vienaveiksmė opera vengrų k.

Režisierius Csaba Káel Muzikos vadovas ir dirigentas Robertas Šervenikas Dirigentas Julius Geniušas Scenografas Boris Kudlička Kostiumų dailininkė Tatyana van Walsum Šviesų dailininkas Marc Heinz Vaizdo projekcijų dailininkas Mikolaj Molenda Choro meno vadovas Česlovas Radžiūnas

30 sekmadienis 12.00–13.00

Kamerinėje salėje

Sigitas Mickis ZUIKIS PUIKIS

opera vaikams lietuvių kalba Dirigentas Mantas Juozas Jauniškis Česlovas Radžiūnas

L at v i j o s na c i o na l i n ė s o p e r o s i r b a l e t o g a s t r o lė s

spalis

2 0 1 8

ru gsėjis

l n ob t r e p e r t u a r a s

5 penktadienis 18.30 6 šeštadienis 18.30 7 sekmadienis 15.00

10 trečiadienis 18.30–21.00 11 ketvirtadienis 18.30

12 penktadienis 18.30–20.30

Charles Gounod FAUSTAS, 3 v. opera

Dirigentas Mārtinš Ozoliņš

PERAS GIUNTAS

2 v. baletas pagal Edvardo Griego muz. Dirigentas Mārtinš Ozoliņš

13 šeštadienis 18.30–21.00 14 sekmadienis 12.00–14.20

18 / 19 / 20 ketvirtadienis penktadienis šeštadienis 18.30–21.40

24 trečiadienis 18.30–21.30 25 ketvirtadienis

Juris Karlsons KARLSONAS SKRENDA…

2 v. baletas vaikams Dirigentas Mārtinš Ozoliņš

Onutė Narbutaitė KORNETAS, 2 v. opera

Dirigentas Robertas Šervenikas

Béla Bartók STEBUKLINGAS MANDARINAS

vienaveiksmis baletas

Choreografas Krzysztof Pastor

HERCOGO MĖLYNBARZDŽIO PILIS

vienaveiksmė opera vengrų k. Dirigentas Julius Geniušas

PIAF,

2 v. baletas pagal É. Piaf ir kt. muz. (su fonograma)

Giacomo Puccini BOHEMA, 2 v. opera italų k.

26 penktadienis 11.00 27 šeštadienis 18.30–21.00 28 sekmadienis 12.00–14.10

Dirigentas Sesto Quatrini Rudolfas – Angelo Fiore (Italija)

Bogdan Pawlowski SNIEGUOLĖ IR SEPTYNI NYKŠTUKAI

3 v. baletas vaikams Dirigentas Alvydas Šulčys Julija Stankevičiūtė (pirmą kartą Snieguolė)

Paskutinį kartą LNOBT

Gioacchino Rossini SEVILIJOS KIRPĖJAS, 2 v. opera italų k.

Dirigentas Sesto Quatrini Modestas Sedlevičius (pirmą kartą Figaras)

21 sekmadienis 12.00–14.15

Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrius

Sergej Prokofjev PELENĖ, 3 v. baletas vaikams

Dirigentas Modestas Barkauskas

Choro dirigento Adolfo Krogerto (1928–1988) jubiliejui

Giuseppe Verdi DON KARLAS, 2 d. opera italų k.

Dirigentas Martynas Staškus Pilypas – Askar Abdrazakov (Rusija), Don Karlas – Kamen Chanev (Bulgarija)

LNOBT simfoninio orkestro koncertas

DEDIKACIJA

Dirigentas Sesto Quatrini

Edukacinis projektas

Giuseppe Verdi TRAVIATA, 1 veiksmas

Dirigentas Julius Geniušas

Operos solisto Arūno Malikėno jubiliejui

Giuseppe Verdi TRAVIATA, 2 d. opera italų k.

Dirigentas Julius Geniušas Alfredas – Algirdas Drevinskas (Vokietija)

Raminta Šerkšnytė PENKI MERĖS STEBUKLAI

2 v. opera vaikams Dirigentas Julius Geniušas

L apkritis

l n ob t r e p e r t u a r a s

3 šeštadienis 18.30–21.00 4 sekmadienis 12.00–14.20

8 ketvirtadienis 12.00 9 / 10 penktadienis / šeštadienis 18.30–20.10 11 sekmadienis 12.00–14.15 15 / 17 ketvirtadienis / šeštadienis 18.30–22.00 16 penktadienis 18.30–21.20

18 sekmadienis 12.00–13.00 14.00–15.00 21 trečiadienis 18.30–21.00 22 / 23 ketvirtadienis penktadienis 18.30–21.30

Giacomo Puccini BOHEMA, 2 v. opera italų k.

Dirigentas Julius Geniušas

Bogdan Pawlowski SNIEGUOLĖ IR SEPTYNI NYKŠTUKAI, 3 v. baletas vaikams

Dirigentas Alvydas Šulčys

Edukacinis projektas

24 šeštadienis 18.30–21.00 25 sekmadienis 12.00–14.20

Mindaugas Urbaitis PROCESAS, 1 veiksmas

28 / 30 trečiadienis penktadienis 18.30–22.20

Mindaugas Urbaitis PROCESAS, 2 v. baletas

29 ketvirtadienis 18.30–21.00

Dirigentas Modestas Barkauskas

Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrius

Giuseppe Verdi TRAVIATA, 2 d. opera italų k.

Dirigentas Martynas Staškus

Bogdan Pawlowski SNIEGUOLĖ IR SEPTYNI NYKŠTUKAI, 3 v. baletas vaikams

Dirigentas Alvydas Šulčys

Jules Massenet MANON, 3 v. opera prancūzų k.

Dirigentas Julius Geniušas

Piotr Čaikovskij SPRAGTUKAS, 2 v. baletas

Dirigentas Martynas Staškus

Sergej Prokofjev PELENĖ, 3 v. baletas vaikams

Dirigentas Alvydas Šulčys

Vincenzo Bellini KAPULEČIAI IR MONTEKIAI

2 v. opera italų k. Dirigentas Sesto Quatrini

Baleto solistės Loretos Bartusevičiūtės-Noreikienės jubiliejui

Piotr Čaikovskij GULBIŲ EŽERAS

2 v. baletas Dirigentas Robertas Šervenikas

Kamerinėje salėje

Sigitas Mickis ZUIKIS PUIKIS

opera vaikams lietuvių k. Dirigentas Imantas Šimkus

Onutė Narbutaitė KORNETAS, 2 v. opera

Dirigentas Robertas Šervenikas

Baleto solistės Ados Tumalevičiūtės- Nasvytienės jubiliejui

KORSARAS, 3 v. baletas

Pagal A. Adamo, L. Delibes‘o, P. Oldenburgo ir kt. muz. Dirigentas Robertas Šervenikas

Kasos dirba 10–19 val., šeštadienį 10–18.30 val., sekmadienį 10–15 val. Jei sekmadienį vakare rodomas spektaklis, kasos dirba iki spektaklio pradžios. Informacija ir bilietų užsakymas tel. 262 07 27, (+370) 615 51 000, (+370) 612 46 614, info@opera.lt Daugiau informacijos: www.opera.lt

2 0 1 8 / 3

2 0 1 8 /

3 10

Kryžiažodį sudarė Viktoras Paulavičius

1. Jonas

8. Rokas

15. Antema

2. Himnai

9. Neapolis

16. Klaipėda

3. Alžyre

10. Adina

17. Laimis

4. Pianola

11. Nona

18. Oleka

5. Leonora

12. Skarlatis

19. Amneris

6. Silfidė

13. Efai

7. Ceizaris

14. Orovesas

KLAUSIMAI : 1. Personažas iš pirmosios rusų epinės operos. 2. Kas sukūrė baletą Bajaderė? 3. Miuziklas Benediktas ir ... . 4. J. Štrauso operetė. 5. Valstybė, kuriai priklauso teatras Metropolitan Opera. 6. Seniausios lietuvių liaudies įvairių apeigų dainos. 7. Apvalus pastatas muzikiniams spektakliams senovės Graikijoje. 8. Žynys iš operos Aida. 9. Styginių muzikos instrumentų italų meistrų šeima. 10. Tam tikro aukštumo ir tembro garsų žmogaus balso diapazonas. 11. Nedidelė atlikėjų grupė. 12. Aistringa muzikos, dainavimo mėgėja. 13. Vaikų ir jaunimo vokalinės muzikos festivalis ... juosta. 14. Kamerinės operos Zuikis puikis autorius. 15. Sugebėjimas skirti ir suvokti garsus. 16. D. Verdžio opera ... galia. 17. G. Donicečio ... Paskualė. 18. Hercogo ... pilis.

Teisingą atsakymą sužinosite paeiliui surašę sunumeruotas raides. Atsakymą siųskite žurnalo redakcijai adresu zurnalas@opera.lt iki lapkričio 19 d. Burtų keliu išrinksime skaitytoją, kuris dovanų gaus pakvietimą dviems asmenims į vieną iš LNOBT spektaklių.

Iš sunumeruotų langelių: KORSARAS Pakvietimus į spektaklį laimėjo Magdalena Kozlovskaja. Sveikiname! Dėl prizo prašome kreiptis tel. (8 5) 2612646 arba el. paštu zurnalas@opera.lt

2 0 1 8 / 3

2018 l lapkričio 7 l 19.00 LIETUVOS NACIONALINIAME OPEROS IR BALETO TEATRE

KARALIŠKOJO

CONCERTGEBOUW ORKESTRO KONCERTAS P r og r amoj e C. M. Weber Operos Oberonas uvertiūra

Solistas Yefim Bronfman / fortepijonas

L. van Beethoven Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 4 G-dur, op.58

Dirigentas Philippe Herreweghe

J. Brahms Simfonija Nr.2 D-dur, op.73

Koncerte dalyvauja LMTA simfoninis orkestras / vad. Martynas Staškus