Issuu

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro Ĺžurnalas

ISSN 1822-3001

2018 l 1 / 103

ISSN 1822-3001 Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro leidžiamas žurnalas 2018 l 2 / 104 Redaktorė Laūra Karnavičiūtė Maketuotoja Jūratė Juozėnienė Kalbos redaktorė Danutė Ulčinskaitė Fotografas Martynas Aleksa Vadybininkas Nerijus Masevičius Adresas: A. Vienuolio g. 1, 01104 Vilnius Tel.: (8 5) 261 6484 zurnalas@opera.lt www.opera.lt Spausdino UAB Indigo Print, tiražas 1900 egz. Perspausdinti bet kurį straipsnį ar iliustraciją be rašytinio redakcijos sutikimo griežtai draudžiama

Pirmame viršelyje: operos solistė Viktorija Miškūnaitė fotografas Martynas Aleksa už motociklą dėkojame Artūrui Litvinaičiui

redaktorės skiltis

redaktorės skiltisl bravissimo l bravissimol l2018 2017ll21

Mielieji skaitytojai, kai rašau šias eilutes, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras dūzgia kaip bičių avilys – pats darbymetis! Scenoje, prižiūrimas skvarbios žymaus režisieriaus Grahamo Vicko akies, jau repetuojamas W. A. Mozarto Idomenėjas – naujausia operos premjera. Be to, baigiami dėlioti paskutiniai būsimo repertuaro štrichai, rengiama įvairių didesnių ir mažesnių staigmenų, kurios padarys Jūsų apsilankymą teatre dar įdomesnį ir mielesnį. Iš tiesų vasaros pradžia LNOBT visada būna šiek tiek skubanti, lekianti, pilna darbų ir vidinio azarto. Ir vis dėlto žvelgdami į priekį neišvengiamai kreipiame žvilgsnį ir atgal, į jau praėjusius mėnesius, kurie pažėrė svarbių pokyčių ir galbūt todėl niekaip nepalieka mūsų minčių. Bene smarkiausiai visą kultūrinę Lietuvos bendruomenę supurtė legendinio Lietuvos tenoro Virgilijaus Noreikos netektis. Ji skaudžiai palietė ne tik tuos, kurie su Maestro bendravo, bet ir visus, kurie bent sykį girdėjo jo dainavimą. Juk, kartą išgirdęs, tokio balso nepamirši. Kai visa šalis atsisveikino su šiuo grande tenore, ne kartą pagavau save galvojančią, kad tokie žmonės niekada neišeina. Jie pasilieka net ne vaizdo ar garso įrašuose, o veikiau prisiminimuose, kuriuos patys sukūrė, arba tiesiog mūsų žinojime, kad jie, ypatingieji, vaikščiojo ir kūrė šalia. Didžiulė Maestro Virgilijaus Noreikos dovana mums – kad gyvenome tuo pat metu kaip ir jis. Didis džiaugsmas, ypatinga garbė... Virgilijus Noreika visada bus prisimenamas ne tik kaip unikalaus balso dainininkas, bet ir kaip tikras Mokytojas, ugdęs ne vien vokalinius mokinių gebėjimus, bet ir jų asmenybes. Viena šių asmenybių, susijusi su kitu kultūrinės erdvės pokyčiu, – Maestro mokinys Jonas Sakalauskas, nuo šių metų kovo mėnesio vadovaujantis LNOBT. Džiugu, kad šio Bravissimo numerio puslapiuose jau nugulė jo mintys apie teatro dabartį ir ateitį. Belieka nuoširdžiai palinkėti naujajam generaliniam direktoriui sėkmingo, įkvepiančio darbo! O pokyčiai, žinoma, vyksta nuolat ir yra labai reikalingi – be jų mūsų gyvenimas būtų gerokai pilkesnis ir stokotų prieskonių. Tebūnie ši vasara kupina puikiausių skonių, mielieji skaitytojai! Nuoširdžiai – Laūra Karnavičiūtė

bravissimo l 2018 l 2 l turinys

in memoriam

vis-à-vis

7 11

OPEROS TEATRO FANAS Rasa Murauskaitė

rampos šviesoje

VILNIŠKIS KORSARAS – LYG TAURUS SENDINTO AUKSO ATSPINDYS Audronė Žiūraitytė

apdovanojimai

LNOBT kūrėjai pasidabino trimis Auksiniais scenos kryžiais

anonsas

9 2

REŽISIERIUS GRAHAMAS VICKAS IR JO IDOMENĖJAS: NAUJO OPEROS AMŽIAUS AUŠRA Laūra Karnavičiūtė

Kauno muzikinis teatras

JURGIO KARNAVIČIAUS OPERA RADVILA PERKŪNAS

menu akimirką žavingą

OPEROS SOLISTO EUGENIJAUS VASILEVSKIO JUBILIEJUS Kristupas Antanaitis

coda

Kryžiažodis

NEBLĖSTANTIS VIRGILIJAUS NOREIKOS DAINAVIMO MENAS Tamara Vainauskienė

VIKTORIJA IR ELEKTRA: PLONYTĖ MĖLYNA LINIJA TARP SVEIKO PROTO IR BEPROTYBĖS Ingrida Alonderė

NEPRIKLAUSOMYBĖ KAIP DIEVO IR ŠĖTONO ŽAIDIMAS Inese Lūsiņa

3 2018 l bravissimo lin l2 memoriam

NeblÄ—stantis

Virgilijaus Noreikos

dainavimo menas

bravissimo l 2018 l 2 l in memoriam

Tamara Vainauskienė

Netekome Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato profesoriaus Virgilijaus Kęstučio Noreikos (1935–2018). Liūdna žinia nuvilnijo per šalį – Lietuva gedėjo savojo dainiaus. Išėjo menininkas – liko jo menas. Talentu V. Noreika pastatė neblėstančios šlovės paminklą. Mes tebegirdime dainininko balsą, sklindantį eterio bangomis, klausomės jo koncertų ir spektaklių garso ir vaizdo įrašų, žiūrime filmus. Žavimės nepakartojama balso gaida, dainavimo maniera, kūrinių interpretacijomis, menininko charizma. Daugeliui V. Noreikos balsas pažįstamas nuo pat vaikystės ir tapęs savastimi.

Į Operos teatro sceną V. Noreika įžengė 1957 m., būdamas Lietuvos valstybinės konservatorijos ketvirto kurso studentas, prof. Kipro Petrausko mokinys. Tuomet jis dainavo Lenskį P. Čaikovskio operoje Eugenijus Oneginas. Vaidmuo atskleidė ne tik turtingą lyrinę dainininko prigimtį, bet ir siekį savitai traktuoti kuriamą personažą. Solistas atsisakė tradicinių sentimentalių Lenskio interpretacijos kanonų ir savo herojui suteikė gyvenimiškų bruožų, būdingų jaunam, karštai mylinčiam, giliai įskaudintam, kenčiančiam kilnios, poetiškos sielos jaunuoliui. Originalus požiūris į kuriamą operos personažą tapo V. Noreikos interpretacijos bruožu. Lenskio vaidmuo jaunajam lietuvių dainininkui atvėrė kelią į Maskvos didžiojo teatro sceną – debiutas ten įvyko 1964 m. 1958 m. solistas atliko diplominį vaidmenį – grafą Almavivą G. Rossini operos Sevilijos kirpėjas spektaklyje – ir su pagyrimu baigė Konservatoriją. Balso plastiškumu, virtuozine technika pasižyminti bel canto meistro sukurta tenoro partija atskleidė kitas jauno dainininko individualybės puses. Tarp pirmųjų V. Noreikos vaidmenų – Skudutis B. Dvariono operoje Dalia. Jį solistas atliko įvairiais kūrybinės veiklos laikotarpiais. 2004 m. Skudučio vaidmeniu ir atsisveikino su operos scena. V. Noreikos kūrybinėje biografijoje itin reikšmingi pirmieji pagrindiniai G. Verdi operų veikėjai – Alfredas (Traviata, 1959) ir Hercogas (Rigoletas, 1964). Juos solistas su dideliu pasisekimu daugelį metų dainavo Lietuvos ir užsienio teatruose. Repertuarą praturtino prancūzų lyrinės operos tenoro partijos: Romeo (Ch. Gou-

nod Romeo ir Džuljeta), Hofmanas (J. Offenbacho Hofmano pasakos), de Grijė (J. Massenet Manon); rusų operų herojai: Vladimiras Igorevičius (A. Borodino Kunigaikštis Igoris), Mocartas (N. Rimskio-Korsakovo Mocartas ir Saljeris). Įsimintinas ir Princas iš S. Prokofjevo Meilės trims apelsinams. Kurdamas šį netradicinį personažą, dainininkas derino lyriką ir groteską, surado kitokių vokalinės išraiškos priemonių, niuansų įvairovę, meistriškai įvaldė išradingą vaidybinę improvizaciją. 1962 m. V. Noreika išvyko į Rygą, į pirmąsias savo gastroles. Ten dainavo Almavivą ir pelnė latvių publikos simpatijų. 1964 m. solistui atsivėrė tolimesni horizontai – jis buvo pakviestas dainuoti Bulgarijos teatruose. Tai buvo pirmos V. Noreikos gastrolės už tuometinės Tarybų Sąjungos ribų. Pripažinimas solistą lydėjo nuo pat studijų Konservatorijoje – 1957 m. V. Noreika tapo VI pasaulinio jaunimo ir studentų festivalio-konkurso, vykusio Maskvoje, nugalėtoju ir buvo apdovanotas aukso medaliu. Po poros metų iš tokio pat konkurso, vykusio Vienoje, jis parvežė diplomą. 1960 m. V. Noreikai buvo paskirta Lietuvos TSR valstybinė premija, o 1964 m. suteiktas Lietuvos TSR nusipelniusio artisto garbės vardas. 1964-ieji tapo vienais reikšmingiausių solisto biografijoje – tai jo pirmojo kūrybos laikotarpio aukštikalnė. Tais metais jis laimėjo ir sąjunginį atrankos konkursą stažuotis Milano teatre La Scala. 1965–1966 m. V. Noreika tobulino vokalinę techniką pas Gennaro Barrą, įžymaus tenoro Fernando De Lucios mokinį. Vadovaujamas dirigento Enrico

Piazzos, buvusio Arturo Toscanini asistento, gilinosi į italų operos interpretacijos meną. Italijoje V. Noreika parengė šešias reikšmingas tenoro partijas, iš jų penkias naujas: Rudolfo, Kavaradosio, Pinkertono (G. Puccini operos Bohema, Toska, Madam Baterflai), Edgaro (G. Donizetti Liučija di Lamermur) ir Gabrielio (G. Verdi Simonas Bokanegra). Taip pat italų kalba ten parengė ir ištobulino anksčiau lietuviškai dainuotą Hercogo vaidmenį (G. Verdi Rigoletas). Stažuotę vainikavo debiutas La Scala teatre – V. Noreika atliko Pinkertono vaidmenį. Čio Čio San dainavo garsi rumunų kilmės dainininkė Virginia Zeani, La Scala ir Metropolitan Opera solistė. Po sėkmingo debiuto V. Noreikos balsą italai pavadino voce pucciniana. Tokį dainininko amplua apibūdina gebėjimas balsu išreikšti tikrą jausmą, atskleisti giliausius sielos slėpinius. „Reikia dainuoti širdimi“, – sakė V. Noreika. Šis solisto kūrybos moto tapo ir jo mokinių kelrodžiu. Po stažuotės Italijoje visi pastebėjo sutvirtėjusį dainininko balsą, pasitikėjimą jį valdant, nugludintą techniką. Netrukus V. Noreikai buvo suteiktas Tarybų Sąjungos liaudies artisto garbės vardas (taip įvertintas 35 metų dainininkas!). Atsivėrė plačios kūrybinės raiškos erdvės. Su Maskvos didžiuoju teatru jis išvyko gastrolių į Paryžiaus Grand Opéra (1970), su tuo pačiu teatru dar kartą dainavo Milano teatre La Scala (1973). Vėliau Buenos Airių teatre Colón (1977) septyniuose Eugenijaus Onegino spektakliuose atliko Lenskį. Dainavo Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje, Čilėje, Peru, Australijoje,

l bravissimo l 2018 l 2

A. Ponchielli Lietuviai

G. Verdi Traviata

R. Wagnerio Lohengrinas

G. Verdi Traviata

Su Nijole Ambrazaityte

G. Rossini Sevilijos kirpÄ—jas

Su Maja Pliseckaja

G. Verdi Otelas

bravissimo l 2018 l 2 l in memoriam

Japonijoje ir kitur. Užsienyje V. Noreika išgarsėjo kaip puikus italų operos interpretuotojas, dažnai buvo lyginamas su Plácido Domingo, Luciano Pavarotti. Buvo nuolat kviečiamas Berlyno valstybinėje operoje (Unter den Linden) dainuoti G. Puccini operose Bohema, Toska, Madam Baterflai, G. Verdi Rigolete. Bendradarbiavo su Maskvos didžiuoju teatru. Šiai scenai parengė septynis vaidmenis, tarp jų du naujus – Indų Svečio (N. Rimskio-Korsakovo Sadko) ir Bajano (M. Glinkos Ruslanas ir Liudmila). Su teatro trupe dainavo bemaž 50 spektaklių. Didelis kūrybinis solisto laimėjimas buvo Chosė vaidmuo realistinėje G. Bizet operoje Karmen (1972). Ryškus temperamentas, ekspresija, plati balso dinamikos skalė, plastiškos lyrinės kantilenos frazės ir galingi, veržlūs aukštieji garsai, spalvingas jų filiravimas charakterizuoja V. Noreikos sukurtą dinamišką personažą, jo lyriškumą ir tragizmą. Chosė vaidmuo tapo tarsi solisto kūrybine laboratorija, kurioje brendo naujos dramatinės raiškos galimybės, ir tramplinu į herojinę G. Verdi Otelo partiją. Šį kūrybinį iššūkį dainininkas įgyvendino 1983 m. Mūsų operos teatro istorijoje V. Noreika yra ketvirtas Otelo vaidmens atlikėjas ir antras lyrinis tenoras, išdrįsęs įveikti šią dramatinių tenorų tvirtovę. Pirmasis Lietuvoje Otelą atliko K. Petrauskas, lyrinis tenoras. Jis sakė, kad, „norint būti dramatiškam, nereikia dekoracijų plėšyti“. Iš mokytojo estafetę perėmė jo

mokiniai – Valentinas Adamkevičius, ilgą laiką vienintelis šio vaidmens atlikėjas, ir V. Noreika. Pokario metais Otelą trumpai dainavo Donatas Lukštoraupis (Donatovas). Šiandien lietuviškąją Otelo tradiciją tęsia V. Noreikos mokinys Vaidas Vyšniauskas (Kristian Benedikt) – K. Petrausko vokalinės giminės antrosios kartos atstovas. V. Noreikos Otelui būdinga subtiliais psichologiniais niuansais grįsta melodeklamacija, herojinė patetika, į kurią įsiterpia lyrinis kantileninis dainavimas. Staigi emocijų kaita – balsas nuo subtiliausio pianissimo kyla į galingiausią forte. „Otelui reikia visų mano jėgų, technikos, rezonatorių. Stengiuosi, kad balsas skambėtų kietai, galingai, lyg trombonas“, – viename interviu sakė dainininkas. Tarp paskutinių V. Noreikos sukurtų personažų – Konradas Valenrodas (A. Ponchielli opera Lietuviai), kurį solistas atliko 1991 m. bendrame Vilniaus ir Čikagos lietuvių operos pastatyme, taip pat Kastytis (K. V. Banaičio Jūratė ir Kastytis) ir Herkus Mantas (G. Kuprevičiaus opera Prūsai). Savo kūrybinius siekius V. Noreika sutelkė ne vien į operos solisto veiklą – jis labai daug koncertavo. Koncertuose visapusiškai atsiskleidė menininko individualybė. V. Noreika gebėjo įsigilinti į poetinį atliekamo kūrinio tekstą, rasti tinkamiausių, savitų vokalinės išraiškos priemonių. Jo daina sklinda iš širdies,

jaudina klausytojus lyrinio balso grožiu, šiluma, didele menine įtaiga, šviesia, viltinga gaida. Atrodo, kad dainininkas kreipiasi į kiekvieną klausytoją, tik jam pasakoja gyvenimo istoriją, graudžią ar linksmą. Vokalo spalvų akvarele jis lieja gimtinės peizažą, žadina vaizduotę, skverbiasi į pačias slapčiausias sielos kerteles ir ilgai neleidžia užmirši patirtų jausmų. Išskirtinio artistiškumo, muzikalumo, meninės intuicijos, improvizacijos meno priemonėmis V. Noreika kiekvieną kūrinį dainuoja taip, tarsi šis būtų sukurtas tik jam. Daugelio dainininkų atlikti, gerai žinomi kūriniai suskamba naujomis intonacijomis, kitomis spalvomis ir tampa interpretacijos pavyzdžiu. 1959 m. pavasarį Konservatorijos didžiojoje salėje V. Noreika surengė pirmąjį rečitalį. Nuo to laiko daugelį metų vokalinio meno gerbėjus solistas kvietė į tradiciniais tapusius koncertus. Jų repertuaras labai gausus. Jį sudaro įvairių epochų, stilių ir žanrų vokalinė muzika. Reikšminga vieta tenka lietuvių kompozitorių kūrybai. Nepamirštama A. Bražinsko Ugnelės, A. Kačanausko Vai gražu, J. Indros Saulė leidžias, Č. Sasnausko Karvelėli ir daugybės kitų vokalinės lyrikos pavyzdžių interpretacija. Būtina paminėti ir kitas V. Noreikos veiklos sritis. 1975–1990 m. jis vadovavo Lietuvos operos ir baleto teatrui, buvo atsakingas už jo meninę, gamybinę ir ūkinę veiklą. Šiuose baruose atliko reikšmingų darbų. Nuo 1976 m. dėstė dainavimą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (nuo 1987 m. – profesorius). Parengė daug Lietuvoje ir užsienyje žinomų operos solistų ir pedagogų. Tarp jų – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vadovą Joną Sakalauską. Kurį laiką V. Noreika dirbo pedagoginį darbą užsienyje – profesoriavo Venesueloje, Karakaso Latinoamericana academia de canto, ir Estijoje. Už nuopelnus estų dainavimo menui 2009 m. jam suteiktas Estijos muzikos ir teatro akademijos Garbės daktaro vardas. Kadaise iš Šiaulių į Vilnių besikeliančią Noreikų šeimą miesto prieigose pasitiko šventinis saliutas. Taip Vilnius sveikino sunkvežimio kėbule sėdintį berniuką – būsimą lietuvių operos žvaigždę Virgilijų Noreiką. Didelę sėkmę pranašaujantis simbolinis ženklas virto tikrove. Per šešiasdešimt intensyvios kūrybinės veiklos metų Virgilijus Noreika daugybę kartų lipo į sceną ir visada jo dainą lydėjo publikos ovacijos. n

vis-à-vis l bravissimo l 2018 l 2

Fotografė Rūta Andre

Operos teatro fanas Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatrui šių metų pradžia yra išskirtinė – kovo 1 d. pareigas pradėjo eiti naujasis teatro vadovas Jonas Sakalauskas. Iki tol Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui vadovavęs operos solistas ir kompozitorius mato gražų LNOBT potencialą ir galimybę saikingai atsinaujinti. Interviu BRAVISSIMO kalbamės apie tai, koks teatras galėtų būti ateityje ir kokį jį naujasis generalinis direktorius norėtų matyti.

bravissimo l 2018 l 2 l vis-à-vis

Rasa Murauskaitė Kokį radote Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą, koks jis yra šiandien? Kad ir kaip būtų, tai vienintelis toks teatras Lietuvoje. Vieta, kur daug potencialių, profesiniu atžvilgiu stiprių žmonių. Kadangi Vilnius – viena iš Europos Sąjungos sostinių, LNOBT yra ir įstaiga, esanti žemyno kultūros žemėlapyje, – su unikaliu pastatu, su savo veikla. Aš radau tai, ką visi matome. Kai kurie parametrai geri – lankomumas, atvykstantys geri režisieriai, puikūs čia dirbantys žmonės ar tarnybos. Tačiau iš esmės radau gana apleistą teatrą. Nors pas mus koncertavo, tarkim, Londono simfoninis orkestras, kiti puikūs kolektyvai, pakankamai dėmesio nebuvo skiriama teatro kolektyvo augimui, jo sąlygoms, teatro aplinkai. Tai dalykai, kurie mažiau matomi, bet labai svarbūs. Žvaigždę pakviesti galime visada, bet gerai veikiantis teatras ir be jos išliks gero lygio. Noriu pasakyti, kad teatro lygis nėra blogas, bet su esamu potencialu galėtume būti ir veržlesni, ir geriau vertinami Europoje. Kitaip tariant, teatras nėra išnaudojęs savo galimybių. Natūralu, kad naujo vadovo atėjimas susijęs su atsinaujinimu. Kokias planuojate atsinaujinimo kryptis – repertuaro, solistų, režisierių, tendencijų? Visi norime matyti išskirtinį teatrą, išskirtinį repertuarą. Bet per penkerius metus jį įmanoma tik iš dalies atnaujinti, o ne iš esmės pakeisti. Daug veiklų jau buvo suplanuotos keletą metų į priekį, meno vadovai taip pat turi savo pasiūlymų, į kuriuos, dirbdamas kartu, atsižvelgsiu. Vienas mano norų – paminėti Leonardo Bernsteino jubiliejų ir parengti miuziklo Kandidas pastatymą. 2020 m. turėtų pasirodyti Traviata. Apie šiuos du projektus šiandien turbūt jau galima

kalbėti drąsiai. Galbūt pavyks į repertuarą įtraukti Sergejaus Prokofjevo Lošėją. Kaip tik kalbėjomės dėl kelionės į Bazelį – bandysime iš ten atsivežti tą įdomų pastatymą, kur labai ryškų vaidmenį sukūrė Asmik Grigorian. Reikia atsiminti, kad kainos Europoje kitokios nei pas mus. Ilgalaikėje perspektyvoje, aišku, mąstau apie naujų operų ir baletų atsiradimą. Savo kūrybinėje programoje minėjau tokius kūrinius kaip Johno Adamso Doctor Atomic. Taip pat kalbėta apie Jeano-Philippe’o Rameau operų ir baletų pastatymus. Kadenciją baigti norėčiau Albano Bergo kūriniu, konkrečiai – Voceku. Tai būtų savotiškas pasitikrinimas, kiek esame pasirengę atlikti tokio masto ir sudėtingumo kūrinius. Iš to, ką minite, galima spręsti, kad repertuarą norėtumėte atšviežinti įtraukdamas mažiau žinomų ar šiuolaikiškesnių kūrinių? Operos teatras apsiriboja vien didžiąja scena, todėl daug erdvės šiuolaikiniams kūriniams sunku tikėtis. Nacionalinė programa leido investuoti į naujus pastatymus, mažiau žiūrėti į jų grąžą, bet vis vien turime atsižvelgti į lankomumą. Teatras turi būti gyvas, per daug nenutolti nuo žiūrovų, tad didžiojoje salėje imtis ypatingų eksperimentų negalime. Reikia išlaikyti subalansuotą repertuarą, kuriame būtų ir klasikos, ir moderniosios klasikos, ir šiuolaikinių klasikos interpretacijų. Šiandien mūsų publika nėra subrendusi perdėm šiuolaikiškiems sprendimams – prie to reikia prieiti. Manau, kad ateityje mums pavyks tendencijas suderinti ir pasukti repertuarą linkme, išsiskiriančia Europos kontekste. Galbūt galėtume pradėti ne nuo didžiųjų žvaigždžių kvietimo, bet pas save formuoti kažką, kas greitai bus ant bangos. Turėti pastatymų, kurie ir žiūrovams patinka, ir yra labai įdomūs, kitokie. Pagrindinis akcentas – kokybiški, laiko dvasią atitinkantys pastatymai, kompromisas tarp to, ką vertina meno elitas, ir to, ką mėgsta žiūrovai. Daugiausia dėmesio noriu skirti žmonėms. Norėčiau kompozitoriams, režisieriams, libretininkams, scenografams, drabužių dizaineriams sudaryti galimybę reziduoti Operos teatre. Kaip tik norėjau klausti apie teatro vaidmenį ugdant jaunąją operos kūrėjų ir atlikėjų kartą. Natūralu, kad, būdamas vienintelis šalyje, Operos teatras negali nuo to atsiriboti. Šiuo metu stažuotojų programa priima

vos po kelis solistus per metus. Ar planuojama ją plėsti? Kokios dar numatomos iniciatyvos, kuriomis būtų siekiama prisidėti prie jaunosios operos kūrėjų ir atlikėjų kartos auginimo? Noriu įkurti vadinamąjį operos ir baleto inkubatorių, kurio tikslas būtų suteikti galimybę jauniems (ir nebūtinai) Lietuvos, o vėliau – ir pasaulio kūrėjams tobulinti kūrybinius, interpretacinius sumanymus pasitelkiant mažas formas. Mūsų tikslas – kelti operos kultūrą Lietuvoje, todėl rezidavimas nebūtinai turėtų būti siejamas tik su didžiąja scena ar mūsų teatro trupe – darbas galėtų vykti visoje šalyje. Ši iniciatyva, panašiai kaip ir Nacionaliniame dramos teatre, nukreipta į jaunus, kurti norinčius žmones, kurie galėtų, pavyzdžiui, statyti kamerines Traviatos ar Karmen versijas, leisti sau daryti, ką nori. Jie turėtų jaunų solistų, išteklių, nedidelį honorarą ir galėtų eksperimentuoti, o paskui pateiktų tai publikai. Mums trūksta srauto, nenutrūkstamos veiklos, kurios rezultatas būtų nauji operos kompozitoriai, režisieriai. Kas šiandien gali pastatyti operą didžiojoje scenoje? Galima būti puikiu dramos teatro režisieriumi, bet nestačius operos, nesuprantant muzikos nebūtinai pavyks genialiai surežisuoti operą. O kur to mokytis? Menų inkubatorius būtų kūrybinis impulsas, paremtas mokymais, rezidencijomis, stipendijomis, eskizų pristatymais. Tokia kūrėjams skirta programa man atrodo prasminga, mat mes kaip nacionalinė įstaiga turime formuoti tendencijas, lauką, kontekstą. Šiandien operos kontekstas Lietuvoje skurdus. Esame maža valstybė ir kol kas nepavyksta sukurti srauto, kuris leistų pas mus atsirasti šiuolaikiniam Verdi, Puccini’ui ar Bergui. Parašyti vieną operą, kad taptum operos kompozitoriumi, neužtenka. Turėdamas omenyje solistus, norėčiau skelbti stažuotojų programą, kurioje dalyvauti galėtų gerokai daugiau dainininkų. Manau, kad galime sau leisti priimti daugiau žmonių, kurie yra perspektyvūs, bet galbūt dar kai ko stokoja. Reikia parodyti, kad teatras jų laukia ir atveria duris tobulėti. Visgi daugiausia dėmesio reikėtų skirti Operos studijai. Ji teatre buvo, bet gana lokali. Čia dainuodamas solistas turi gauti kažką daugiau, nei gavo menų mokykloje, vėliau – Muzikos ir teatro akademijoje. Šalia mūsų pedagogų turėtų dirbti užsienio dėstytojai, geriausi dirigentai, turėtų

vis-à-vis l bravissimo l 2018 l 2

būti statomos operos. Vien tik dainuodamas mažus vaidmenis geru dainininku netapsi – reikia bent dešimt kartų per metus padainuoti Alfredą, Figarą ir panašiai. Bet didžiojoje salėje jauniems dainininkams tokių galimybių nėra, tad turime ieškoti mažesnių formų, kur jie galėtų save išbandyti. Ilgainiui tai galėtų išaugti į kažką panašaus, kas yra šalia didžiųjų Europos teatrų. Tokias dvejų metų pobakalaurines, pomagistrines studijas galėtume derinti su Akademija. Tai būtų ir prielaida pakeisti mūsų įvaizdį parodant, kad mums reikia jaunų solistų, kad mes norime jiems duoti galimybę subręsti Lietuvoje, – nebūtina išvažiuoti. Man patinka, kai žmonės, net ir darydami puikią karjerą užsienyje, gyvena Lietuvoje, nepraranda ryšio su savo žeme, miestu. Manau, Lietuva turėtų taip lengvai neišleisti solistų. Nemaža džiaugsmo pastaraisiais metais suteikė nauji lietuvių kompozitorių kūriniai teatro scenoje – tai ir opera Kornetas, ir praėjusių metų gale parodytas baletas Procesas, vaikiška opera Penki Merės stebuklai. Ar matote galimybę ir toliau teatro scenoje reguliariai pristatyti naujus lietuvių autorių darbus? Kitąmet į repertuarą grąžinsime Kornetą – tai privaloma, nes šis darbas labai vykęs. Procesas taip pat tapo žiūrovų labai mylimu veikalu. Kol kas konkrečiau numatytas vienas naujas darbas. Ateityje numatome užsakyti vaikiškų operų, nes jaučiamas jų stygius. Yra šioje srityje patirties turinčių kompozitorių, parašiusių operų, nenutrūkstamai rodomų teatruose, taigi vaikiškos operos klausimu esame pažengę kiek toliau. Apie kitus darbus norėčiau kalbėti atsargiai. Aišku tik, kad jų turės atsirasti. Sumanymų yra, vyksta derybos, bet kalbėti konkrečiai nenorėčiau. Bėda ta, kad tokie veikalai neretai būna vienadieniai, mat publika jiems nėra paruošta. Procesui sekasi, Kornetas, kaip tokio tipo kūrinys, galima sakyti, netgi rekordinis, Lokiui taip pat sekėsi neblogai. Bet statant naują lietuvių autoriaus kūrinį išlieka rizika, kad investicija bus didelė, o grąža – maža, trumpas rodymo laikas. Pasikartosiu, bet mes turime kažką padaryti, kad užtikrintume prielaidas kūrėjams užaugti, rasti čia vietą, rašyti tokias operas, apie kurias kalbėtų ir Europa. Bet kokiu atveju, būdami nacionalinis teatras, didžiajai lietuvių operai ir baletui visada turėsime rasti savo repertuare vietos.

Į LNOBT atvykote nespėjęs baigti vadovo kadencijos Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Kokius darbus, spėtus ten nuveikti, laikote svarbiausiais ir ko linkėtumėte naujam to teatro vadovui? Jaučiu didelę kaltę, kad ten nebaigiau darbų, – negalima mesti kelio pasiekus jo vidurį. Davus pažadą prikelti, reikia bent iki tam tikro etapo prieiti, o iki pirmojo, manau, man šiek tiek pritrūko. Bet negalėjau atmesti šio pasiūlymo – labai džiaugiuosi galimybe vadovauti LNOBT.

Klaipėdoje, man atrodo, pavyko pakeisti kryptį. Anksčiau į teatrą žvelgta kaip į periferinį. Tarsi taikytasi prie publikos, bet ši visai nenorėjo būti periferiška: matydama, kokios operos rodomos kitur, ji pati Klaipėdos muzikinį teatrą laikė periferiniu. Vokietijoje – nesvarbu, ar Berlyne, ar Miunsteryje, ar Frankfurte prie Maino, ar prie Oderio – orkestras turi palaikyti lygį, repertuare turi būti rimtų operų, gerų režisierių pastatytų, atitinkančių laiko dvasią, profesinį lygį, tendencijas. Nacionalinio te-

bravissimo l 2018 l 2 l vis-à-vis

atro funkcija – plėtoti tendencijas šalies mastu, kviestis didžiausias žvaigždes, vykdyti nacionalines tobulinimo programas, tačiau valstybinio teatro veikla turi būti iš esmės panaši: jis turi propaguoti aukštąją kultūrą. Negalima „truputį gerai groti“ – yra kartelė, iki kurios reikia pakilti, ir viskas. O Klaipėda – labai svarbus miestas, daugelio Lietuvos gyventojų labai mėgstamas, todėl iš jo daug laukiama. Įvertinimai, buvimas viešumoje, publikos gausa ir sudėtis, manau, parodė, kad teatro kryptį mums pavyko pakeisti. Pokyčius pastebėjo ir profesionalai, ir miesto svečiai, ir menininkai, atvykę į teatrą dirbti, – tuo džiaugiuosi. Tačiau teatras yra žmonės – keičiant kryptį negalima nuo jų atsiplėšti, būtini kompromisai ir stipri valia. Nespėjau pabaigti teatro statybų. Liko nebaigti komplektuoti ir kolektyvai – simfoninis orkestras, choras, baletas, solistai, nebaigti spręsti jų darbo sąlygų gerinimo klausimai skatinant kelti profesinį lygį. Naujasis pastatas savo parametrais bus vienas geriausių šalyje, todėl jame groti turi pastato vertas kolektyvas, tad jis turi įjungti aukščiausią pavarą. Norėtųsi, kad perspektyviems Lietuvos ir užsienio menininkams Klaipėda taptų realizavimosi vieta: teatras turi atsiverti, nebijoti naujų vėjų, neatsisakyti iš baimės gerų pastatymų. Nepatogūs sprendimai garantuoja ateities rezultatus. Manau, tai įrodžiau įsileisdamas jaunus choreografus: Karmen vertinama vienaip, Žizel – kitaip, bet rizikuoti buvo verta. Pasikvietėme ir Dalią Ibelhauptaitę, kas taip pat lėmė tam tikrą kokybės kartelės aukštį, publikos, orkestro, choristų ir solistų pagarbą. Mūsų dainininkai tobulėja dirbdami su geriausiais. Viliuosi, kad būsimas Graiko Zorbos pastatymas taps tam tikro proveržio balete ženklu. Jau po Karmen požiūris į Klaipėdą pakito, kolektyvai, dalyvavę mūsų veikloje, pradėjo kalbėti, kad dalyvavo Klaipėdos muzikinio teatro projekte, nors anksčiau vengdavo tai minėti. Galbūt ateityje Klaipėdoje turėsime stiprų baletą. Nebūtinai klasikinį, galbūt šiuolaikinį. Svarbu ir tai, kas pradėta daryti miuziklo žanre. Miuziklas – atskira kultūra, kuri galėtų dominti ne tik muzikinius, bet ir dramos teatrus. Privaloma šią sritį stiprinti tiek kūrybiškai, tiek kokybiškai. Manau, Klaipėda galėtų tapti vieta, kur šios srities menininkai rastų galimybę tobulėti. Čikaga įrodė, kad ir Lietuvoje galima pamatyti aukšto lygio miuziklą,

nedaug nusileidžiantį Brodvėjaus ar Vestendo prototipams. Norėčiau, kad naujasis teatro vadovas taip pat patikėtų šiomis idėjomis. Tas pat galioja ir šiuolaikinei operai – Į švyturį buvo pastatyta, pastebėta, tuojau atvyks į NOA festivalį, galbūt nuvažiuos ir kitur. Ji nėra populiari tarp žiūrovų, bet tokią kryptį taip pat būtina plėtoti. Stiprinant tą patį kolektyvą galima nuveikti labai daug. Galbūt jo nariai, parodę Į švyturį kitur, pamatę, kad tokią operą mėgsta, supras, kad tai atveria įvairių galimybių. Kodėl šiuolaikinė opera negalėtų būti ne Operos ir baleto teatro, o Klaipėdos muzikinio teatro prioritetas? Klaipėda galėtų tapti laboratorija, nacionalinio teatro, jo kūrėjų tobulėjimo vieta. Jai to labai linkiu. O kokį matote LNOBT savo kadencijos pabaigoje? Absoliutus Lietuvos kultūros lyderis, dalyvaujantis kultūros politikoje, kultūros procesų katalizatorius. Noriu paskatinti lyderystę, iškelti mintį apie kultūros svarbą – tai įgalintų kurti laimingą ir harmoningą, išskirtinę Europoje visuomenę, turinčią stiprių kultūros vadybininkų, kultūros lyderių, įstaigų, kur greitai integruojami nauji, unikalūs modeliai. Taip pat norisi tapti matomu bent jau Šiaurės ir Rytų Europos regiono tašku. Norisi, kad Stokholme sakytų, jog Vilniuje yra kažkokia įdomi opera, įdomi „chebra“, vyksta kažkas įdomaus ir reikia ten nuvykti. Opera ir baletas galėtų tapti svarbiais visos šalies reprezentuotojais. Tai mano siekiamybė ir tam tikru lygiu aš vis vien to pasieksiu. Šiuo metu vyksta derybos su Mezzo dėl Proceso transliacijos, tad turėtume dar ryškiau pasirodyti kultūriniame Europos žemėlapyje. Tačiau viskas priklauso nuo žmonių, galimybių, terpės, kurioje esame, tad stebuklų tikėtis nereikia. Šioks toks susitaikymas su tuo, kad esame čia ir dabar, taip pat yra labai svarbus – kartais tiesiog norime to, ko nėra. Saulės ar kalnų, kurių Lietuvoje nėra. Didžiulių atlyginimų, kurių ekonomika neišgali. Taigi vienas tikslų – ir pamilti tai, ką turime. O turime nuostabų teatrą – dievinu šią architektūrą! Esu absoliutus Vilniaus, Operos teatro, Kauno ir Klaipėdos senamiesčio, apskritai visos Lietuvos aistruolis. Viskas čia gerai, nes tai yra mūsų, tai mums brangu. Kai kurie dalykai netgi unikalūs Europoje, ir mes turime tai parodyti. n

plonytė mėlyna

vis-à-vis l bravissimo l 2018 l 2

Viktorija ir Elektra – linija tarp sveiko proto ir beprotybės

bravissimo l 2018 l 2 l vis-à-vis

Ingrida Alonderė Scenos primadona Viktorija Miškūnaitė Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre debiutavo 2012-aisiais – naujametėje Johanno Strausso operetės Šikšnosparnis premjeroje atliko Rozalindos vaidmenį. Štai čia ir prasidėjo spalvingas profesionalus charizmatiškosios solistės kelias. Atlikėja jau apdovanota dviem Auksiniais scenos kryžiais, pakviesta debiutuoti Insbruko ankstyvosios muzikos festivalyje (Austrija), o šiuo metu ruošiasi naujajai Wolfgango Amadeus Mozarto operos Idomenėjas premjerai LNOBT (2018 m. gegužės 31 d. ir birželio 2 d.). V. Miškūnaitė – išskirtinė operos dainininkė, nuolat siekianti tobulumo ir nebijanti kelti sau iššūkių ir uždavinių. „Kad linksmiau būtų“, – sako solistė, su kuria kalbamės apie meilę muzikai, pašaukimą ir darbo užkulisius.

Viktorija, jau esate pelniusi du Auksinius scenos kryžius. Sakykite, kiek svarbu operos solistui apdovanojimai? Manau, tai labai individualu. Nuo mažens mokykloje dalyvaudavau kone visų dalykų olimpiadose, lietuvių ir rusų kalbų raiškiojo skaitymo konkursuose, pati rašydavau miniatiūras, buvau jaunių plaukimo varžybų dalyvė, netgi savo grafikos piešinių parodą esu surengusi, tad varžytis ir pirmauti man yra tarsi įaugę į kraują. Konkursai – savotiški iššūkiai, tam tikras tikslas, kurio siekdamas turi pranokti pats save, – tai mane be galo motyvavo. Galbūt ne tiek prizas ar konkreti nominacija, bet pats procesas nepaprastai įkvėpdavo siekti, žinoti ir galėti daugiau nei kiti. Scenoje yra šiek tiek kitaip. Čia tarsi ir nėra oficialių konkursų, bet visada yra kur tobulėti, taigi naujų iššūkių išsikeliu sau pati – kad linksmiau būtų. Esu proceso žmogus, darbas mane turi uždegti. Kitaip aš negaliu dirbti. Kitas dalykas: esu tam tikra prasme labai nekantri ir noriu pasiekti kaip įmanoma geresnį rezultatą ir kuo greičiau. Galbūt tai ir yra mano tokio nesuvaldomo veržlumo paslaptis, o apdovanojimai – tarsi šalutinis poveikis viso to, ką darau, kuo gyvenu, – ateina savaime. Jie man yra patvirtinimas, kad einu teisinga linkme, kad žmonėms patinka tai, ką darau. Gera žinoti, kad tavo kasdienis darbas ir scenoje sudeginama vidinė kūrybinė aistra uždega žiūrovus, nepalieka abejingų net komisijos narių. Kaip menininkei man tai didžiulis džiaugsmas, dar didesnis akstinas eiti pirmyn, siekti dar daugiau. Kaip šių metų apdovanojimas už Džuljetos vaidmenį operoje Kapulečiai ir Montekiai nuteikė Jus tolesniam darbui? Kokių jausmų sukėlė? V. Bellini man buvo tikrai kietas riešutėlis: iš pradžių apėmė panika, maniau, nesusitvarkysiu su balsu. Bet, užuot atsisakiusi vaidmens, eilinį kartą nusprendžiau rizikuoti ir įrodyti sau, kad galiu įveikti ir šią bel canto viršukalnę. Darbas buvo itin kruopštus ir preciziškas, garbės žodis, kaip kokia vokalinė juvelyrika! Turiu pripažinti, ne iš karto viskas sekėsi. Buvo dienų, kai maniau, jog gal vis dėlto

per status šįkart tas kalnas... Bet buvau apsupta nuostabių žmonių, profesionalų, kurių kantrybė ir tikėjimas manimi padarė stebuklą. Esu be galo dėkinga ir režisieriui Vincentui Boussard’ui, ir dirigentui Sesto Quatrini. Jie abu išvedė mane į dar aukštesnį lygį. Supratau, kad nuoširdumas ir palanki, palaikanti darbo atmosfera gali suteikti sparnus. Ir rezultatas jau pats savaime buvo toks svarbus ir neįkainojamas laimėjimas, kad, suprantama, tik dar labiau mane įkvėpė siekti dar neįmanomesnių dalykų. Kur yra žmogaus galimybių ribos? Papasakokite apie patirtį atliekant Džuljetos vaidmenį operoje Kapulečiai ir Montekiai. Kas buvo sunkiausia? Na, kaip ir minėjau, sunkiausia buvo prisijaukinti tikrąją klasikinę italų bel canto dainavimo mokyklą ir, be abejo, ta mistinė kriauklė… Pirmą kartą ant jos užsiropštusi, taip išsigandau, kad pusiau juokais, pusiau rimtai šalia stovinčiam Boussard’ui surikau: „I’ll kill you!“ (angl. Nužudysiu tave). Jis man ramiai atsakė: „I know“ (angl. Žinau). Buvau taip išsigandusi, kad nesugebėjau padainuoti net pirmos arijos frazės. Tada jis padavė ranką, nukėlė mane ir pats užsilipęs ant tos kriauklės pradėjo šokinėti sakydamas: „Matai? Čia saugu. Ji išlaiko mane. Vadinasi, išlaikys ir tave.“ – „Bet aš neturiu į ką įsikibti, man slysta kojos!“ – prieštaravau. O jis man: „Nesijaudink, jeigu Netrebko sugebėjo, sugebėsi ir tu. Kriauklė yra kaip tik tai, ko man reikia.“ Kaip matote, pasirinkimo nebuvo, supratau, kad dėl režisūrinio efekto turiu peršokti ir per šią kliūtį. Kaip tai padariau? Tiesiog ėjau va banque. Štai ir visa paslaptis. Kai lipi į tą siaubingai nepatogią mažytę kriauklę ir neturi net į ką įsikibti, o siena verčia tave pirmyn, akimirką tiesiog meldiesi, kad viskas pavyktų. O tada giliai įkvepi, neri visu kūnu į savo baimę ir plauki. Galbūt pirmą kartą scenoje patyriau momentą, kai apima tarsi nesvarumo būsena, viskas lyg sustoja ir pradeda lietis vaizdas. Tada lyg pusiau sapne girdi tik muziką – akordus, savo širdies plakimą ir bandai ritmiškai kvėpuoti, įtikinėdamas save, kad tai ne tu, tai tik Džuljeta taip jaučiasi šią akimirką. Tas padeda.

rampos šviesoje l bravissimo l 2018 l 2

Kaip pavyko susigyventi su Džuljetos vaidmeniu ir kiek tai atėmė laiko? Aktoriniu požiūriu tai nebuvo pats sunkiausias vaidmuo. Kaip tik iš pradžių jis man pasirodė toks vienpusis, infantilus, bet labiau pasigilinusi radau sau įdomių užduočių (Nepamirškite: Miškūnaitei viskas turi būti įdomu!), kaip padaryti Džuljetą kuo trapesnę ir tarsi porcelianinę, kad žiūrovui atrodytų, jog ji tuoj perlūš nuo griežtesnio žodžio ar stipresnės emocijos. Buvo smalsu, kokios mano pačios balso trapumo ribos: buvo momentų, kai bandžiau išgauti tokį pianissisimo, jog jaučiau, kad balso klostės vos liečiasi ir garsas tiesiog kone nutrūksta. Negaliu žodžiais nusakyti, kaip mane kaitina tokie rizikingi momentai! Šiuo metu ruošiatės W. A. Mozarto operos Idomenėjas premjerai. Papasakokite kaip vyksta repeticijos? Kam daugiausia skiriama dėmesio? Daugiausia dėmesio skiriama... tekstui! Labai kruopščiai ir po vieną žodį, frazę tobuliname rečitatyvus. Tai man yra tokia netikėta stilistika, kad nors esu

kažkada seniai dainavusi Mozarto operą, turiu pripažinti, jog šita kone šveicariška (turbūt labiau austriška) precizija kartais varo iš proto. Bet rezultatai išties atperka ilgas ir nuobodžias kartojimo valandas, kas, išvertus pažodžiui, ir reiškia repeticijas. Taip sakant, tiesiogine to žodžio prasme repetuojame daugybę kartų, vėl ir vėl, kol išdailiname tekstą iki gan retoriškos pompastikos, kas Mozarto muzikai suteikia itin žavų prieskonį. Galiu sakyti, kad tik dabar pajutau tikros dramma per musica skonį. Labai pikantiškas ir įdomus! Operą Idomenėjas mūsų scenoje stato britų režisierius Grahamas Vickas. Kaip žinoma, tai gana drastiškų interpretacijų meistras. Kaip atrodys premjera? Ar režisieriaus darbas Jus įtikina? Kaip reaguoja scenos kolegos? Turbūt gimiau po laiminga žvaigžde, nes per tokį ganėtinai trumpą karjeros profesionaliojoje scenoje laiką (penkerius metus) įgijau neįkainojamos patirties ir patyriau džiaugsmą dirbti su tokiais pasaulinio lygio režisieriais kaip

Peteris Konwitschny, Günteris Krämeris, o dabar ir Grahamas Vickas. Kaip kitaip aš galiu apibūdinti šį jausmą – tai toks pakylėjimas ir kūrybinė euforija! Pats pastatymas, manau, yra tipiškas vokiečių Regieoper teatro pavyzdys: minimalistinė scenografija, libretas pasakojamas pasitelkus šiuolaikiniam žiūrovui suprantamus, dažnai net šokiruojančius simbolius. Bet man patinka, kad šiame pastatyme nėra Vakaruose turbūt jau įprastu tapusio perdėto seksualumo, vulgarumo. Gal čia britiškas režisieriaus nuosaikumas, nežinau, – viskas, regis, labai pagrįsta ir apgalvota, nėra jokių nereikalingų sexy. Su mitologiniu libretu gerokai kontrastuojantis, kartais gal net buitiškai negrabus natūralizmas šiame Idomenėjuje mane labiau intriguoja ir kur kas labiau įtraukia nei perdėtas glamūras. Tai nekasdienis pastatymas, sakyčiau, skirtas operos gurmanams. Kaip ir dera, išskirtinį dramaturginį dėmesį režisierius skiria pagrindiniam personažui Idomenėjui, kurį atliks turbūt aukščiausios klasės W. A. Mozarto atlikėjas tenoras Paulas Nilonas. Ne-

bravissimo l 2018 l 2 l vis-à-vis

slėpdama didžiulio susižavėjimo, galiu pasakyti, kad Lietuva dar tokio negirdėjo! Klasikinės muzikos gerbėjai šįkart tikrai turės kuo pasimėgauti. Idamantės vaidmenį atliks ispanas Emmanuelis Faraldo, jaunas, šilto lyrinio tembro tenoras, puikus solistas ir labai draugiškas kolega. Iljos partiją dainuos šiuo metu besilaukianti Aistė Pilibavičiūtė. Ji tokia šaunuolė – puikiausiai tvarkosi su tikrai nelengva partija, tad, manau, premjerinė sudėtis bus labai stipri ir pajėgi įgyvendinti visus reiklaus režisieriaus sumanymus. Rafailas Karpis, Liudas Mikalauskas, Liudas Norvaišas, Rita Petrauskaitė, taip pat lietuvis tenoras Algirdas Drevinskas neabejotinai suteiks spektakliui dar daugiau spalvų. Apskritai turiu pasakyti, kad solistų sudėtis šįkart kaip reta tolygi ir daug žadanti. Kokie didžiausi išbandymai Jūsų laukė ruošiantis Elektros vaidmeniui? Muzika ir personažas. Tai pirmas neigiamas vaidmuo mano karjeroje, taigi debiutas bus rimtas. Kolegos juokaudami vis klausinėja: „Na, kaip, ar jau įsielektrinai?“ (juokiasi) Kurdama šį vaidmenį dažnai pagalvoju: kur yra ta plonytė mėlyna linija tarp sveiko proto ir beprotybės? Ar perdėtai emocingas žmogus jau yra beprotis? O gal išprotėjimas – tai tik nestandartinis mąstymas už proto ribų, kurio nesupranta „normalūs“ žmonės? Prisipažinsiu, Elektros vaidmuo man kelia daugybę filosofinių ir psichologinių klausimų. Nejučiom vėl paėmiau paskaityti C. Jungo Raudonąją knygą. Kažkoks stebuklas: kiekvienas vaidmuo mane savaip sukrečia ir atidaro naujas sielos duris į save. Visi neigiami jausmai kyla iš labai stiprių teigiamų! Neapykanta, pavydas – iš meilės, pyktis – iš nepatenkinto teisingumo, kerštas – iš išduoto nuoširdumo. Koks paradoksas: kuo žmogus trapesnis, jautresnis ir pažeidžiamesnis, tuo stipresni jo neigiami jausmai, nes kyla iš savigynos. Elektra – nepaprastai įdomus daugiaplanis personažas. Laukiu nesulaukiu premjeros! Gal turite kokių ritualų, kaip mokytis tokias sunkias partijas kaip Elektros? Na, visos partijos savaip svarbios ir sunkios. Kiekvienam vaidmeniui turiu rasti kitokį raktą. Bet apskritai, taip, yra tam tikra schema, palengvinanti darbą. Manau, pirmas ir vienas svarbiausių dalykų yra labai tikslus pažodinis teksto vertimas įsigilinant į žodžius, pasibrė-

žiant tuos, kuriuos norima akcentuoti. Paskui – teksto jungimas su muzikos faktūra: jos struktūra, tempai, štrichai, harmoniniai atspalviai dažnai pasufleruoja reikiamas išraiškos priemones. Labai svarbu viską – prasmę, muziką, kūno kalbą ir režisūrines užduotis – jungti į vieną pynę tuo pat metu. Tai sunkus ir labai susitelkti reikalaujantis metodas, bet tik taip operoje išgaunamas natūralumo efektas, kuris mus taip žavi ir prikausto dėmesį. Mūsų pokalbyje prieš operos Manon premjerą (2015 m.) sakėte: „Tikiu, kad galbūt ateityje vėl dainuosiu jo (W. A. Mozarto) operas. Niekada nesakyk niekada.“ Tuo metu buvote susidūrusi su Despinos vaidmeniu ir sakėte, kad Jūsų balsui sunku įsisprausti į galantišką kompozitoriaus muziką. Kaip į Mozarto muziką reaguojate dabar? Kas pasikeitė: požiūris, vokalo technika ar įgijote daugiau patirties? „Dieve, už ką mane baudi“, – pagalvoju kaskart, kai tenka atlikti Mozartą. Tiesą sakant, po Despinos turėjau ne vieną pasiūlymą dainuoti ir Grafienę Figaro vedybose, ir Fiordilidži operoje Visos jos tokios, bet atsisakiau. Paniškai bijojau Mozarto. (juokiasi) Šįkart nebuvo kur dėtis – pats G. Vickas mane pasirinko, tad beliko džiūgauti, kad gausiu progą padirbėti su dar vienu operos genijumi ir rasti būdų, kaip susidraugauti su savo baimėmis. Gal vis dėlto sceninė patirtis ir sutvirtėjusi vokalo technika pakurstė norą įveikti senąjį iššūkį? Juk esu lyg kokia alpinistė – vis turiu užkariauti naujas viršukalnes, kurios seniau atrodė neįveikiamos. Tad tiesiog kibau į darbą – žiūrėsim, kaip man pavyks! Pirmą svarbų vaidmenį mūsų teatre atlikote J. Strausso operetėje Šikšnosparnis. Pamėginkite įsivaizduoti, kokį kelią nuėjote, ir pasakykite, su kuo dirbdama įgijote daugiausia patirties? Kokios operos labiausiai augino Jus kaip scenos primadoną? Absoliučiai viskas. Ir ne tik operos, kompozitoriai, režisieriai ir dirigentai. Labiausiai mane augino sutikti žmonės, kolegos, mano nuolat besikeičianti aplinka ir, žinoma, dideli asmeninio gyvenimo pokyčiai. Neįsivaizduoju, ar apskritai gali menininkas atsiriboti nuo asmeninio gyvenimo – juk visi išgyvenimai, geri ar blogi, taip stipriai veikia mūsų asmenybę. Žinoma, atsiriboti taip pat įmanoma, bet ar tai nereiškia kitos

asmeninės aplinkybės – vienišumo arba visiško pasiaukojimo kūrybai? Jausmai – pagrindinis menininko variklis. Veržlumo turbūt suteikia nekantrumas, smalsumas ir neaprėpiamas noras viską išbandyti, pasiekti tuoj pat. Vėliau atsiranda noras mėgautis pačiu procesu. Blogiausia, kas gali nutikti, bent jau man, – prarasti motyvaciją. Jos nebuvimas yra kūrybinė mirtis. Todėl, ko gero, svarbiausia yra puoselėti tą žiežirbą, įkvėpimo liepsnelę ir darbų verpete rasti laiko kuo nors nuoširdžiai, vaikiškai atvirai ir naiviai pasidžiaugti, nesvarbu, kas tai būtų: puodelis kavos, nauja knyga, kelionė ar nauja meilė... Galbūt ne tiek naujumas suteikia laimės, kiek atradimo džiaugsmas, bet juk tai gali būti ir iš naujo atrasta sena! Visada sakau, kad viskas yra svarbu tik tiek, kiek mes patys suteikiame tam prasmės. Jos reikia ieškoti. Ir pačiam save įkvėpti, tada net nepastebi, kaip vieni ar kiti pasiekimai ateina patys savaime. Ketinate debiutuoti Insbruko ankstyvosios muzikos festivalyje. Esate pakviesta atlikti pagrindinio Didonės vaidmens italų kompozitoriaus Saverio Mercadante’s operoje Paliktoji Didonė. Sveikiname! Bet ar nesirengiate mūsų palikti, išvykti svetur? Jokiu būdu. Galbūt labai patosiškai nuskambės, bet Lietuva yra mano širdies dalis. Aš čia užaugau, brendau kaip atlikėja ir asmenybė, esu labai prisirišusi prie savo šalies. Jaučiu čia savo šaknis. Čia auga mano vaikai. Noriu dirbti Lietuvai ir, ačiū Dievui, turiu tokią galimybę. Į užsienį, kaip ir atostogų, gera išvažiuoti, kai turi namus, kur sugrįžti. Insbruko festivalis labai žinomas pasaulyje, todėl labai džiaugiuosi, kad esu pakviesta ten dainuoti. Tai man reiškia ne ką kita kaip atsakomybę. Juk mes labai laukiame svečių solistų ir skubame jų paklausyti, o dabar ir prie mano pavardės skliausteliuose bus užrašyta „Lietuva“. Todėl susijaudinimas dvejopas – laimės ir atsakomybės jaudulio. Be to, manau, visiems tautiečiams smagu, kai lietuviai garsina šalies vardą užsienyje. Čiagi kaip krepšinis, tik kitokia sporto šaka. n

rampos šviesoje l bravissimo l 2018 l 2

NEPRIKLAUSOMYBĖ kaip Dievo ir Šėtono žaidimas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre valstybės šimtmečio proga pastatyta nauja kompozitoriaus Gintaro Sodeikos opera POST FUTURUM

bravissimo l 2018 l 2 l premjeras pasitinkant

rampos šviesoje l bravissimo l 2018 l 2 premjeras pasitinkant

Nepriklausomos Lietuvos valstybės sukūrimas ir atkūrimas kaip Dievo ir Šėtono žaidimas, linksminantis ir galynėjantis pasitelkus operos formą ir įtraukiant į pasakojimą tiek krikščioniškosios ir pagoniškosios kultūros simbolius ir viršlaikinę visatos erdvę, tiek svarbius tikrus istorinius veikėjus ir buitinę aplinką. Žinoma, ir tautą, kurios vaidmenį įvairių laikotarpių scenose atlieka choras. Taip naujoji lietuviška opera Post futurum (pažodžiui – Po ateities!) pasakoja apie Lietuvos nepriklausomybę – atiduoda duoklę Lietuvos Respublikos nepriklausomybės šimtmečiui.

bravissimo l 2018 l 2 l rampos šviesoje

Mindaugas Jankauskas – Šėtonas

Liudas Norvaišas – Dievas

Inese Lūsiņa Inese Lūsiņa yra latvių muzikologė, baigusi Latvijos Jazepo Vytuolio muzikos akademiją. Įvairias publikacijas kuria nuo mokyklos laikų, nuo 1990 m. yra nuolatinė laikraščio Diena kultūros korespondentė. Muzikos akademijoje daugiau nei 20 metų dėstė įvairias muzikos teorijos disciplinas – harmoniją, polifoniją, formos analizę ir kt.

Mindaugas Jankauskas – Šėtonas, Tomas Dapšauskas – Ožys

Tai kompozitoriaus Gintaro Sodeikos, poeto ir dramaturgo, 2016 m. Baltijos asamblėjos premijos laureato Sigito Parulskio ir tarptautiniu mastu pripažinto lietuvių režisieriaus Oskaro Koršunovo bendras darbas. Greta jų į pastatymo kūrybinę komandą susibūrė Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro dirigentas Robertas Šervenikas, scenografas Gintaras Makarevičius, kostiumų dailininkė Agnė Kuzmickaitė, šviesų dailininkas Eugenijus Sabaliauskas ir choreografė Vesta Grabštaitė. Ši opera, kurios premjera Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre įvyko kovo 2 ir 3 dienomis (dvi skirtingos solistų sudėtys), yra šimtu procentų vietinis kūrinys, be užsienio svečių įnašo. Tai liudija lietuvių kultūrinės aplinkos ir operos trupės talpumą.

Sveika ironija Lietuvių pasakojimas – plataus užmojo, bet nepompastiškas. Spektaklis plėtojamas kaip vizualiai spalvinga kintanti misterija, paremta tikrais Lietuvos istorijos įvykiais, pradedant viduramžiais ir baigiant nepriklausomos Lietuvos valstybės paskelbimu (atkūrimu) 1918 m. vasario 16-ąją. Be to, ši misterija siūlo vizualiai efektingą ir sveikai ironišką požiūrį tiek į pasirinktą temą, tiek į Dievo ir Šėtono įvaizdžius. Šalia ironiškai interpretuojamos liaudies pasakų estetikos principais sukurtų simbolinių Dievo ir Šėtono personažų, susitinkančių šiuolaikinių palydovų ir skraidančių mėsainių užterštoje žvaigždėtos amžinybės erdvėje, operoje eksponuojamos ir tikros istorinės situacijos bei asmenybės, pradedant kunigaikščiu

premjeras pasitinkantl bravissimo l 2018 l 2

Žygimantas Galinis – Vytautas Didysis

Eugenijus Chrebtovas – Basanavičius, Inesa Linaburgytė – Moteris su malkomis

Signatarų choras

Rafailas Karpis – Šėtonas, Egidijus Dauskurdis – Dievas

bravissimo l 2018 l 2 l premjeras pasitinkant

Joana Gedmintaitė – Gabrielė Eleonora

Tomas Dapšauskas – Ožys

premjeras pasitinkantl bravissimo l 2018 l 2

Rafailas Karpis – Šėtonas

Dainius Stumbras – Basanavičius Vytautu Didžiuoju, kurio valdymo ir karo žygių metais XIII a. pabaigoje–XIV a. pradžioje Lietuvos teritorija išsiplėtė nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Ne veltui, šlovinant Lietuvos galybę, iš Vytauto lūpų operoje skamba žodžiai: „Nuo jūros iki jūros“. Dvi scenos skirtos dr. Jono Basanavičiaus, nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo 1918 m. pagrindinės figūros, vidiniam pasauliui ir patriotinei tvirtybei išreikšti. Tokia pat tikra ir mirusi mokslininko žmona, su kuria jis kalbasi savo vaizduotėje. Istorijos kontekstą ženklina ir epizodiniai veikėjai: Francas fon Izenburgas (vokiečių karinių pajėgų administratorius Lietuvoje 1915 m.), Rudolfas Nadolny (Vokietijos pasiuntinys Maskvoje) ir net Leninas, gundantis proletarine lygybe ir kinu kaip svarbiausiu liaudies menu. Neatsitiktinai visi jie dainuoja Šėtono balsu, o šiuos vaidmenis atlieka tas pats solistas – tai iš tikrųjų yra Šėtono metamorfozės. Operos veiksme dalyvauja net pirmasis laisvos Lietuvos prezidentas Antanas Smetona. Palyginimui įdomu pasakyti, kad nauja opera – Rasmuso Puuro Debesų spalvos (Jaano Kruusvallo dramos motyvais) – nepriklausomybės šimtmečio proga pernai pastatyta ir Estijoje, bet jos dėmesio centre yra vienos estų šeimos likimas naujausiųjų permainų laikais – pradedant tautos atgimimu ir Baltijos keliu, baigiant nepriklausomybės atkūrimu ir rūsčiu dešimtuoju dešimtmečiu, kai gyvenimo tikrovė smarkiai nuslopino pirminę euforiją.

Kompozitorius stebina Gintaras Sodeika (g. 1961 m.) – visapusiškai kūrybinga asmenybė. Jis yra dviejų mūzų tarnas: žinomas ne tik kaip kompozitorius, bet ir kaip tapytojas; 2003–2008 m. – Lietuvos kultūros ministro pavaduotojas. Galbūt kaip tik vizualiojo ir garsinio meno sąlytis, į lietuvių mąstymą įdiegtas

jų muzikos ir tapybos klasiko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, nulėmė išreikštą erdvinę Sodeikos muzikos prigimtį ir statiką – jos vidinis gyvenimas organizuotas judriuose faktūros laukuose, susiejant ostinato principą su nuolatine, bet vis dėlto vos pastebima kaita. Ši vidinė gyvybė, raibuliuojanti daug kartų kartojamame sulėtintame ostinato, yra net savotiškai neoperiška, nes neseka kiekvienos dainininko teksto intonacijos, o primena mokslinės fantastikos arba mokslo populiarinamojo kino filmo apie paslaptingus makro˗ ar mikropasaulius garso takelį. Ypač svarbios orkestro spalvos: neapčiuopiama garsų pastelė, kurioje kartais charakteringai iškeliami varinių pučiamųjų tembrai, o kartais – antgamtiški, keisti termenvokso garsai. Šią istorinę retenybę – rusų inžinieriaus Levo Termeno 1919 m. išrastą akustinį generatorių, kuriuo grojama neprisiliečiant (tai pirmasis elektroninis instrumentas), – įvaldė teatro orkestro koncertmeisterė Angelė Litvaitytė.

Žaidimas visais lygmenimis Operos epizodai nuo pat įspūdingai vizualizuoto simfoninio prologo, vaizdu ir muzika atskleidžiančio visatos begalybę, keičia vienas kitą kaip milžiniški gyvieji paveikslai, pasirodantys ir vėl nugrimztantys istorijos gelmėn kartu su visais veikėjais. Mokslininko Jono Basanavičiaus (jo vaidmenį atlieka baritonai Eugenijus Chrebtovas arba Dainius Stumbras), svarbiausios nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo 1918 m. figūros, lakioje vaizduotėje vykstantį muzikiniu požiūriu itin ramų dialogą su per anksti mirusia mylima žmona Gabriele Eleonora (lyriniai sopranai Joana Gedmintaitė arba Agnė Stančikaitė) dviejuose erdviškai atskirtuose ir skirtingai apšviestuose scenos lygmenyse keičia realistinės masinės scenos su itin taikliais a cappella choro intarpais. Tai

asocijuojasi su tautinio romantizmo chorinės muzikos klasika kaip tautos savimonės, jėgos ir vienybės ženklu. Atitinkamą muzikinį apipavidalinimą įgyja ir groteskiškai, ironiškai vaizduojami personažai. Dievulis su balta barzda visatoje nuobodžiai mina dviratį treniruoklį ir sodriu balsu dainuoja (Liudas Norvaišas, Egidijus Dauskurdis), savo ruožtu tenorui (Mindaugas Jankauskas, Rafailas Karpis) skirtas ne įsimylėjėlio ar herojiško tautos didvyrio, o apsukraus ir visokeriopai komiško Šėtono vaidmuo. Nuolatinis Šėtono palydovas yra nedainuojantis, bet nenustygstantis ir paslaugus jo pagalbininkas – fotografas su ožio kauke ir uodega. Tyčia vienašališkai charakterizuojamas ir Vytautas Didysis. Galingas bebaimis kunigaikštis atrodo lyg ką tik išlipęs iš ryškiai iliustruotos padavimų knygos, jam tinka ne tik sodrus Žygimanto Galinio bosas, bet ir atletiškas ūgis bei stotas. Apibendrintai praktinei gyvensenai, kuri priešinama su toliaregiška J. Basanavičiaus tautos švietimo ir dvasios jėgos vizija, atstovauja mecosopranų Eugenijos Klivickaitės ir Inesos Linaburgytės vaidmuo – moteris, atėjusi į Basanavičiaus namus pakurti krosnies. Operoje Post futurum be perteklinio margumo atstovaujama visiems lyg menims. Joje pavyko atskleisti visada aktualią tikėjimo ir abejonių, asmenybės ir objektyvios istorijos, žmogaus ir Dievo valios dilemą. Tai padaryta pasitelkus lietuviams būdingą mentalitetą ir ženklų kalbą, kurioje realijos visada išvien su amžinaisiais simboliais ir vaizdiniais; kartu režisieriaus Oskaro Koršunovo ironija apsaugo nuo neskoningo patoso ir neleidžia pernelyg pasinerti į mistiką. Nepretenduodamas į jaudinantį romantinį empatiškumą, operos Post futurum spektaklis leidžia mėgautis tuo ypatingu klaidinančiu operos dirbtinumu, padedančiu jai atskleisti pačią meno esmę. Bet būkite atsargūs – aš ką tik persakiau Šėtono žodžius! n

bravissimo l 2018 l 2 l rampos šviesoje

Vilniškis KORSARAS – lyg taurus sendinto

rampos ĹĄviesoje l bravissimo l 2018 l 2

aukso atspindys

bravissimo l 2018 l 2 l rampos šviesoje

Audronė Žiūraitytė Korsaro premjeroje neišvydome akinamai žėrinčio vaizdo. Gal net nusivylėme prisiminę Vilniuje 2009 m. matytą Maskvos didžiojo teatro pastatymą. Scenos uždangai pakilus vyravo tarsi pusantro šimtmečio patinos aptrauktas ne toks ryškus, kaip įsivaizdavome, tauraus metalo atspindys. Juk pirmą kartą Paryžiuje 1856 m. pastatytas Korsaras labiausiai visus pakerėjo dekoracijomis ir scenos efektais – jie netgi buvo laikomi geriausiais per visą teatro istoriją, o baleto scenovaizdį dailininkai įamžino drobėje. Šiandienos kompiuterizacijos laikais vizualiųjų efektų išlepintus žiūrovus nustebinti būtų sunkiau. Be to, ar verta, juk pagrindinis šio veikalo turinys vis dėlto yra klasikinis šokis. Kartu nuo vilniškio Korsaro tarsi nuvalytos apnašos, butaforiniai efektai, estetiniu sprendimu jis labiau susijęs su dabartimi. Scenovaizdyje vyrauja santūri spalvų gama, prieš akis iškyla originalus scenografijos (impresionistiškai orientalistinių) ir klasiką subtiliai įvairinantis choreografijos

piešinių pasaulis (choreografas Manuelis Legris, scenografijos ir kostiumų dailininkė Luisa Spinatelli, šviesų dailininkė Marion Hewlett). Tai dažniausiai vadinama tradicijos ir nūdienos pusiausvyra. Nors šypseną keliantys praeities sąlyginumai neišvengiami, kad ir naivios pantomimos ar peilių mosavimo būdas. Be to, banguojančią audringą jūrą, į krantą išmetančią meilei ištikimuosius, finale taip pat pamatome. Nuo pat atsiradimo Korsaras nebuvo grynas, apibrėžtas reiškinys. Baleto pasaulyje Korsaro sąvoka suponuoja daugybę mišrių reiškinių: prancūzų ir rusų kultūrų sąveiką, įvairių kompozitorių muzikos naudojimą, tam tikrus dramaturgijos pokyčius. Vertėtų prisiminti ir pirminį šaltinį – George’o Byrono poemą, kurios transformacijos vis dėlto išlaikė pagrindinę romantinės, baletui itin tinkamos istorijos idėją. Marius Petipa net keturis kartus atnaujino savo pirmąjį Peterburgo pastatymą (1863), o Adolphe’o Adamo muzika buvo papildyta kitų kompozitorių kūriniais. Taigi variantiškumo prielaidos užprogramuotos Korsare nuo pat pradžios. Įvairių šio veikalo XIX–XXI a. redakcijų panorama driekiasi nuo garsiojo Peterburgo Marijos teatro iki JAV baleto scenų. Kad ir gausu įvairių interpretacijų, visų jų invariantinis pamatas yra istorinis. Tai Josepho Mazilier (Paryžius), Jules’io Perrot ir M. Petipa (Peterburgas) choreografija. Visi daugiau ar mažiau efektingi Korsaro pastatymų variantai susiję su siekiu pritaikyti juos baleto žvaigždėms, primabalerinoms. Taigi neišvengiamai – ir su trupės pajėgumu į repertuarą įtraukti legendinį baleto

Anastasija Čumakova – Gulnara

LNOBT baleto trupės meno vadovas Krzysztofas Pastoras, choreografas Manuelis Legris, baleto direktorė Rūta Butvilienė

spektaklį. Tuo visa be išlygų Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro Baleto trupė (ir kordebaletas) gali tik didžiuotis. Ir šokdami visi stengėsi būti nerūpestingi, išreikšti apgaulingai lengvą šypsenos veide įspūdį. Aukšto lygio technikos ir nemanieringos vaidybos sąveika – nuolatinė šiandien interpretuojamo Korsaro siekiamybė. Choreografas M. Legris, iki 2009 m. šokęs Paryžiaus operos Baleto trupėje ir jos vadovo Rudolfo Nurejevo išskirtas danseur étoile (šokėjo žvaigždės) statusu, atsisveikinęs su trupe, užsiėmė įvairia menine veikla ir šiuo metu yra Vienos Staatsballett direktorius. Korsaras – pirmas jo didelės apimties choreografinis veikalas, 2016 m. pastatytas Vienos teatre Staatsoper. M. Legris spektaklyje skamba jo paties parinkta A. Adamo, Léo Delibes’o, Peterio Oldenburgo ir kitų kompozitorių muzika. Bendraujant su baleto kritiku ir libretistu Jeanu-François Vazelle’u, kai kurių veikėjų (pvz., vergo eunucho) atsisakyta, o kitos partijos, įprasminančios įvairias meilės istorijas (Zulmėjos ir Birbanto, Medoros ir Konrado, Gulnaros ir Lankadamo), labiau išplėtotos. Klasikinis didysis pas de deux – tarsi nuoroda į choreografinius šaltinius. Be jo Korsaras neįsivaizduojamas! Chrestomatinio, nuo baleto kultūros praeities neatskiriamo klasikinio baleto pastatymas XXI amžiuje – išbandymas jo kūrėjams ir atlikėjams. Įtampą tarp pra-

rampos šviesoje l bravissimo l 2018 l 2

eities ir dabarties interpretacijų mažina didžiulis M. Legris, dar palyginti neseniai šokusio įvairiuose XX a. choreografų korifėjų pastatymuose, autoritetas. Jo choreografinių ketinimų, savaip apibendrinančių įvairiapusę šokėjo patirtį, įtaigai, matyt, neįmanoma atsispirti. Juolab kad jie nėra šokiruojamai pretenzingi, pasižymi skoniu, pagarba praeities kūrėjams ir šiuolaikiniams baleto gerbėjams. Trupei belieka sumanymus įgyvendinti, o kartelė jai net detalių požiūriu iškelta labai aukštai. Galima paantrinti M. Legris, kad šokis – tai siela, grožis, elegancija, taip pat jėga, bet ne demonstratyvi, o vidinė (net religinės dimensijos), susieta su visuma. Pridurtume – reikalaujanti fizinės ištvermės ir atitinkamos energetikos. Sunkiausia buvo Genadijui Žukovskiui – jis liko vienintelis Konradas, kai šį vaidmenį rengdami ir pirmuosiuose spektakliuose pakaitomis turėję šokti Ignas Armalis ir Isaacas Hernándezas patyrė traumas. G. Žukovskio šokiui stigo energijos, azarto, kartais jėgos jį pastebimai apleisdavo. Išplėtojus meilės linijas iškilo ne viena, o kelios primabalerinos. Jos pirmosiomis die-

Genadijus Žukovskis – Konradas, Kristina Gudžiūnaitė – Medora

bravissimo l 2018 l 2 l

Gohar Mkrtchyan – Zulmėja, Daniel Dolan – Birbantas nomis pakaitomis šoko Medoros ir Gulnaros vaidmenis. Abi – ir Kristina Gudžiūnaitė, ir Olesia Šaitanova – techniškai pajėgios įgyvendinti choreografo sumanymus. Gulnarą šokanti O. Šaitanova skleidė elegantiškai efektingą energetiką, sustiprinančią jos kuriamo vaidmens įtaigą. K. Gudžiūnaitės Medora buvo žemiškai gyva, paprasta, lyg nepastebimi buvo ir balerinos atliekami sudėtingi techniniai viražai. Natū-

ralumu K. Gudžiūnaitė taip pat buvo savaip patraukli, nors romantinės meilės ekstazę (ir šokant su partneriu) kartais buvo sunku pajusti. Charakteriniu amplua gana efektingai pasirodė Karolina Matačinaitė (Zulmėja), Mantas Daraškevičius (Birbantas). Atradimu laikyčiau Joną Laucių (Lankadamas) – jis pasirodė kaip potencialus primarijus. Jaunatviškai azartiškai ir skrupulingai techniškai šoko Julija Stankevičiūtė,

Olesia Šaitanova – Gulnara kuri pirmą kartą LNOBT scenoje stabiliai atliko solo variaciją tarp labiau patyrusių „tercete“ dalyvavusių Haruka Ohno, iš dalies – ir Gohar Mkrtchyan (trys odaliskos). Šokiui akompanavo skirtingų kompozitorių muzika, kurią į visumą susiejo pianistas Igoris Zapravdinas, o partitūrą interpretavo LNOBT orkestrui Martynas Rimeikis – diriguojantis Valerijus Ovsianikovas. Paša Saidas Išretėjęs muzikinis audinys gerai girdėti – orkestro muzikantai nemažai griežia ir kaip solistai bei įvairios sudėties kamerinių ansamblių dalyviai. Būta gražių epizodų, bet pasitaikė ir netikslumų, skambesys ne visada malonino ausį. Precizika ir detalus užbaigtumas čia, kaip ir klasikiniame šokyje, būtini. Dirigento sąveika su orkestru ir baleto artistais trijų veiksmų balete – ganėtinai sudėtinga. Apskritai V. Ovsianikovui pavyko pasiekti darną. Tikroji naujo pastatymo vertė atsiskleidžia kitų interpretacijų kontekste. Šiuo požiūriu mūsų žiūrovai tarsi įmetami į nežinomus vandenis, nors Korsaro fragmentų Vilnius matė dar XIX a. pabaigoje, o 1964 m. – ir gana originalų pirmojo Lietuvos choreografo Broniaus Kelbausko pastatymą. Dabartinį variantą dar lyg reikia prisijaukinti, sujungti įvairiopą, o ne tik į atvirą aukso blizgesį (beje, jo esama šokėjų apdaruose) orientuotą meninę patirtį. Smagu, kad Korsaro pastatymai nepaliko Vilniaus nuošalėje ir atgaivino amžiną romantinio meno grožį. n

l bravissimo l 2018 l 2

Karolina Matačinaitė – Zulmėja, Mantas Daraškevičius – Birbantas Jonas Laucius – Lankadamas

bravissimo l 2018 l 2 l apdovanojimai

LNOBT kūrėjai pasidabino trimis

Auksiniais scenos kryžiais Kovo 27-osios vakarą Nacionaliniame Kauno dramos teatre labiausiai verti menininkai pasipuošė Auksiniais scenos kryžiais. Tarp išrinktųjų – ir trys Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro pastatymų kūrėjai.

Už Džuljetos vaidmenį Vincenzo Bellini operoje Kapulečiai ir Montekiai geriausias operos soliste buvo pripažinta Viktorija Miškūnaitė. Metų choreografu tapo Martynas Rimeikis už baletą Procesas, už muziką tam pačiam baletui geriausiu kompozitoriumi operos/baleto kategorijoje paskelbtas Mindaugas Urbaitis. V. Miškūnaitė apdovanojimų ceremonijos metu kaip kviestinė solistė dainavo spektaklyje Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Teatro atstovų ji prašė padėkoti visai kūrybinei komandai, o ypatingai – prancūzų režisieriui Vincentui Boussard‘ui, kurio režisuotos operos (iš pradžių Manon, o dabar – Kapulečiai ir Montekiai) pagrindines partijas jose dainavusiai solistei pelnė jau antrąjį Auksinį scenos kryžių. „Reiktų šį puikų režisierių kuo dažniau kviesti į mūsų teatrą“, - po aplodismentų atskubėjusi į pobūvį ir pasidabinusi jai skirtu apdovanojimu, su šypsena linkėjo V. Miškūnaitė. Du pirmieji LNOBT repertuarui sukurti spektakliai – ir du už juos pelnyti Auksiniai scenos kryžiai: tokia sėkme, kokia lydi choreografą Martyną Rimeikį nuo pat savarankiškos kūrybos pradžios, retas kūrėjas galėtų pasigirti. „Malonu gauti apdovanojimą už spektaklį, kuriuo gyvenau dvejus metus. Didžiausias ačiū kūrybinei grupei, dar didesnis – baleto trupės kolektyvui. Ir, žinoma, mano tėvams, kurių dėka dabar čia stoviu“, - atsiėmęs Auksinį scenos kryžių už baleto Procesas choreografiją, kalbėjo Martynas Rimeikis. Muziką tam pačiam baletui parašęs kompozitorius Mindaugas Urbaitis džiaugėsi gaudamas Auksinį scenos kryžių savo gimtajame mieste. „Būtent šio teatro salė man sukelia daugiausiai vaikystės prisiminimų. Darbas su Procesu buvo toks įtraukiantis, kad atsivėrė tuštuma, kai jis baigėsi. Kai tenka laimė bendradarbiauti su kūrėju, puikiai suprantančiu muziką, rezultatai niekad neišeina prasti. O toks darnos pojūtis, koks ištiko mus su Martynu Rimeikiu, teatruose apskritai pasitaiko labai retai“, – atvirai pripažino M.Urbaitis.

Fotografas Hugo Glendinning

anonsas l bravissimo l 2018 l 2

Režisierius Grahamas Vickas ir jo

IDOMENĖJAS: naujojo operos amžiaus aušra

bravissimo l 2018 l 2 l anonsas

Laūra Karnavičiūtė

Gegužės pabaigoje Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre žiūrovų laukia ypatinga premjera: Vilniaus scenoje išvysime Wolfgango Amadeus Mozarto operą Idomenėjas. Ypatinga ji dėl keleto priežasčių: pirmiausia, tai labai svarbus veikalas genialiojo austrų kompozitoriaus kūrybinėje kreivėje – kaip tik Idomenėjas žymi Mozarto brandą ir dažnai laikomas pirmąja opera, atskleidžiančia visišką jo kaip operų kūrėjo profesionalumą. Antra priežastis – veikalo režisierius Grahamas Vickas, kurio vardas jau daugelį metų regimas žymiausių ir įdomiausių pasaulio režisierių sąrašuose, o spektakliai pasižymi ryškia, drąsia ir savita stilistika. Idomenėjas, kurį regėsime Vilniuje, pas mus atkeliauja iš Geteborgo – šio spektaklio premjera Švedijoje įvyko prieš porą metų ir sulaukė stulbinamos sėkmės. Kokį įspūdį Idomenėjas padarys lietuvių publikai, sužinosime netrukus, o kol kas su režisieriumi kalbamės apie Mozarto fenomeną, Idomenėjo iššūkius ir operos žanro ateitį.

Maestro Grahamai, pradėkime nuo muzikos. Ar sutiktumėte, kad W. A. Mozartas – tai bene labiausiai mistifikuojamas kūrėjas? Jis dažnai suvokiamas kaip šviesos ir gėrio įsikūnijimas, nors iš tiesų buvo gana sudėtinga asmenybė. Iš tiesų, Mozarto atminimą daug laiko gaubė tobulumo aura, bet pastaraisiais metais ji po truputį sklaidosi. Šio kompozitoriaus kūryba unikali, nepaprastai sudėtinga ir daranti ypatingą poveikį. Būtų neteisinga ją suprasti tik kaip darnių mažorinių dermių visumą. Taigi, Jūsų požiūriu, Mozartas – maištininkas? Mano nuomone, Mozartas buvo absoliutus modernistas, alsuojantis nepriklausomybe, protą ir mintis išlaisvinęs revoliucionierius – ir tai apėmė visas jo gyvenimo sritis: santykius, lytiškumą, seksą, politiką, šeimą. Iš tiesų šis žmogus buvo vienintelis toks. Idomenėjas – toli gražu ne pirmoji Mozarto opera, bet akivaizdu, jog kaip tik šis kūrinys išlaisvino jo kaip operų kūrėjo prigimtį. Davidas Cairnsas knygoje Mozartas ir jo operos teigia, kad Idomenėjas leido Mozartui pagaliau subręsti ir kaip asmenybei, ir kaip kompozitoriui. Ar tai atsispindi Jūsų kuriamame spektaklyje? Kurdamas savąją Idomenėjo viziją, labai daug apie tai galvojau. Juk rašydamas šią operą Mozartas visiškai perkūrė senąją meno formą, įpūtė jai naują gyvybę. Jo kompozicijos principai prikėlė operos žanrą ir suteikė jam ateitį, panašiai kaip Idamantė perima sostą iš savo tėvo Idomenėjo ir pradeda naują amžių. Idomenėjuje gausu įvairių temų, svarbių draminių taškų. Į ką susitelkėte Jūs? Šios operos šerdis – klasikinė istorija apie naujo amžiaus aušrą. Mūsų kultūroje būta daugybės šios istorijos variantų: Vandenio eros pradžia, Jėzaus Kristaus gimimas, kiti etapiniai žingsniai, giliai įsirėžę žmonių sąmonėje. Tai regime ir Idomenėjuje: antikinį Elektros, Idomenėjo ir senųjų dievų pasaulį keičia nauja santvarka, kurioje vyrauja viltis. Operos librete (beje, jį parašė buvęs kunigas), ypač Arbačės tekstuose, nuolat kalbama apie viltį ir tai, kad dievų būtis nebūtinai yra negailestinga ir žiauri. Lygiai taip pat ir Idamantė teigia, kad įmanoma būti kitokiu karaliumi, nei buvo jo tėvas. Taigi

spektaklio trajektorija – nuo ritualistinio, pagoniško šlovinimo ir keršto sistemos link atleidimo, vilties ir meilės. Šios operos pagrindas – mitinė istorija, turinti mažai ką bendra su realybe. Režisieriui tai iššūkis ar pagalba? Opera kaip žanras iš esmės nėra realistinė, tad mitinis siužetas jai labai tinka. Mano požiūriu, šiuo atveju tiek librete, tiek muzikoje užšifruotos nepaprastai stiprios psichologinės personažų charakteristikos: tai ne muilo opera, o intensyvi herojinė drama apie svarbias idėjas. Kita vertus, norėjau sukurti įtemptą spektak lį, kuris sulaužytų teatro taisykles panašiai, kaip Mozartas sulaužė kompozicijos taisykles. Nuo ko pradedate kurti naują operos spektaklį? Iš kur semiatės įkvėpimo? Pirmine inspiracija laikau visa, kas žadina idėjas. Paprastai su kūriniu pirmiausia susipažįstu iš literatūros tekstų, tada, žinoma, ateina muzikos eilė. Opera dažnai suvokiama kaip gana griežtas, ribojantis žanras, bet Jūsų spektakliuose visada daug laisvės. Iš tiesų, ir tai – sąmoningas sprendimas. Operą suvokiu kaip ištisą saviraiškos kosmosą, kuris tik apsimeta ribotu ir struktūruotu pasaulėliu. Kokia, Jūsų nuomone, šio žanro ateitis? Tikiuosi, kad ateityje opera gebės akimirksniu perteikti poveikį kuo platesnei auditorijai, kuri vertina gyvo atlikimo grožį ir mėgaujasi jo teikiamu emociniu potyriu. Manau, kad opera savotiškai suskils: vieni šio žanro kūriniai bus atliekami teatre, kita dalis persikels į visiškai netikėtas erdves. Opera įgaus naujų formų, kitaip sujungs orkestrą, solistus ir naratyvą. Šiuo metu esame pasiekę aukščiausią didžiųjų operos teatrų tašką – turiu omenyje, kad labai ištobulinome galimybes statyti prabangius ir brangius spektaklius, bet tai jau praeitis. Esame pasirengę judėti toliau, ir opera tikrai ras savo vietą, juk žmonėse labai giliai įsišaknijęs poreikis išdainuoti savas istorijas. Kita vertus, šis žanras tikrai labai pasikeis. Neįmanoma spektakliams skirti tiek daug lėšų kaip anksčiau. Galėčiau pateikti politinę analogiją: kaip manote, ar išgalėtume nusipirkti turkišką kilimą, jei Turkija įstotų į Europos Sąjungą? Tikrai ne, nes šis kilimas, turint omenyje europiečių at-

anonsas l bravissimo l 2018 l 2

lyginimus, kainuotų milijonus. Panašiai ir su opera: kad išgyventų, ji turės pasikeisti. Nesikeis puikios šio žanro istorijos ir pasakojimai, bet turėsime rasti naujoviškų, įtaigių ir ekonomiškai palankių būdų, kaip tai priartinti prie žmonių ir juos įtikinti, kad opera – nepaprastai svarbus socialinis reiškinys, kuris turi išlikti. Dažnai girdime, kad opera – išrinktųjų žanras. Neva prieš spektaklį reikia daug ruoštis, pasiekti tam tikrą kultūrinio „nušvitimo“ lygį, kitaip nepavyks visko deramai suprasti ir patirti. Ką apie tai manote Jūs? Mano spektakliams toks požiūris negalioja: būdamas režisierius, esu atsakingas už tai, kad opera būtų lengvai prieinama ir iš karto suvokiama. Žiūrovui ji turi kalbėti tiesiogiai, be papildomo pasirengimo. Mano nuomone, klaidinga pernelyg daug šviestis siekiant suprasti operą – žmogus susireikšmina, jaučiasi esąs viršesnis už kitus. Tam nepritartų joks kompozitorius, o ką jau kalbėti apie Mozartą. Opera jau seniai nebėra vien dailus brangakmenis, į kurį malonu pasižiūrėti. Šiandien šis žanras tapo taikliu socialiniu įrankiu, ar ne? Taip, opera tikrai ne visada yra graži. Atvirkščiai, ji kalba apie tamsias, nešvankias ir labai sunkias problemas. Tam tikra prasme opera yra erdvė, kurioje galima saugiai tyrinėti atokiausius žmogaus pasąmonės ir sielos užkaborius. Šis principas ir yra išties didelė operos žanro vertė. Kokia metodika vadovaujatės dirbdamas su operos solistais? Su kiekvienu solistu dirbu skirtingai, metodą pritaikau kiekvienam asmeniškai. Man svarbu fizinė garso prigimtis – ja naudodamasis siekiu ištyrinėti ir išlaisvinti atlikėją. Daugiausia laiko su dainininkais praleidžiu norėdamas rasti tą solisto esybės vietą, kurioje rezonuoja kūrinio idėja. Tada atsiranda pusiausvyra, laisvė ir grožis. Dainininkui labai svarbu gebėti balsu išreikšti sielą; jei to nemoka, jam net neverta pradėti ko nors siekti šioje profesijoje. Grįžkime prie Idomenėjo. Ar vilniškio spektaklio versija skirsis nuo tos, kurią pateikėte Švedijoje? Manau, ji nebus kitokia. Geteborge pastatytasis Idomenėjas – jau trečias mano sukurtas šios operos variantas. Beje, jis gerokai skiriasi nuo ankstesniųjų ir geriausiai išreiškia mano požiūrį į šį Mozar

Fotografas Mats Bäcker (Geteborgo operos archyvas)

to kūrinį. Žinoma, Vilniuje dainuos kiti solistai, kitos asmenybės, o tai natūraliai suteiks papildomų spalvų. Be to, man šis spektaklis visada siesis su Idomenėjo scenografo Paulio Browno netektimi – jis mirė rengiant operą Vilniui. Šis faktas galbūt atsispindės pačiame spektaklyje – manau, negalėčiau to išvengti. Kam skirtas Jūsų Idomenėjas? Gal kokioms nors konkrečioms žmonių grupėms būtinai reikia jį pamatyti?

Šį spektaklį reikia pamatyti visiems! Tai istorija, kuri turėtų patikti tiek jaunesniems, tiek vyresniems žiūrovams. Juk Idomenėjas kalba apie kultūrų ir epochų susidūrimą, apie savo vietos po saule paieškas, o kartu pasakoja ir labai įtaigią meilės istoriją. O kur dar nuostabūs Mozarto chorai... Spektaklis alsuoja gyvybe. Tai puiki opera, ir visiems būtina ją pamatyti. Dėkui už pokalbį. Linkiu sėkmingos, veržlios premjeros! n

bravissimo l 2018 l 2 l

anonsas l bravissimo l 2018 l 2

bravissimo l 2018 l 2 l menu akimirką žavingą

Operos solisto

Eugenijaus Vasilevskio jubiliejus

Operos solistas Eugenijus Vasilevskis, šiemet švenčiantis 70 metų jubiliejų, per gyvenimą sukūrė išties didingų ir reikšmingų vaidmenų, tarp kurių puikuojasi Alekas, Ūdrys, Figaras, Falkė, Eugenijus Oneginas, Marčelas, Eskamiljas, Jagas, Valentinas, Amonasras, Nabukas, Makbetas, Skarpija... Būtų galima vardyti ir vardyti. Bet svarbiausia juk ne vaidmenų kiekis, o puikus rezultatas, kurį E. Vasilevskis kiekvienąkart pasiekdavo scenoje. Kristupas Antanaitis Jubiliejus – graži proga prisiminti praėjusias dienas, nuveiktus darbus, pasinerti į prisiminimus, apmąstymus ir su lengva šypsena veide žvelgti į ateitį. Keistas jausmas apėmė, kai susitikę pasikalbėti susėdome su artistu buvusiame jo grimo kambaryje, 33 metus priklausiusiame tik jam vienam... Kokia buvo Jūsų vaikystė? Gimiau Baltarusijoje, kaime. Paaugęs pajutau, kad turiu balsą ir labai noriu dainuoti. Dėl to turėjau išvažiuoti iš kaimo, kad galėčiau mokytis, būti arčiau civilizacijos. Taip jau nutiko, kad atsidūriau į Kazachstane, kur su pagyrimu baigiau staliaus specialybę. Ką galite papasakoti apie Kazachstaną? Tai nedažna lietuvių kelionių maršrutų šalis. Kazachstane teko bendrauti su žymia vokiečių pianiste Elisaveta Rause, gerai pažinojusia Fiodorą Šaliapiną, kompozitorių Sergejų Rachmaninovą, Sergejų Jeseniną: ji grodavo, o poetas skaitydavo eiles. Man išvažiuojant iš Kazachstano, ji parodė albumą. Klausė manęs, ar pažįstu nuotraukoje matomus žmonės. Ten pamačiau ją apkabinusį Šaliapiną ir prierašą šalia: „Mylimai draugei. Fedia“.

Kazachstane jau teko tai šen, tai ten padainuoti. Žinojau, kad noriu būti dainininkas ir turiu šį tikslą pasiekti. Kaip atsidūrėte Klaipėdoje? Važiuodamas į namus užsukau į Klaipėdą aplankyti sesers. Ji mane įkalbėjo baigti rimtesnį mokslą, sakė padėsianti įveikti sunkumus. Ir aš sutikau. Ketinau važiuoti į Minską, stoti į konservatoriją. Gal būtų taip ir įvykę, jeigu ne pažintis su Arvydu Paltinu ir Nele Paltiniene. Su šiais žmonėmis pradėjau dainuoti estradoje populiarias to meto dainas. Kaip patekote į Klaipėdos liaudies operą, kur buvo statoma S. Rachmaninovo opera Alekas? Kaip tik tuo metu baigęs konservatoriją į Klaipėdą atvyko dirbti Kazys Kšanas. Jis nutarė Klaipėdos liaudies operoje statyti S. Rachmaninovo Aleką. Jau buvo surinkta visa sudėtis, išskyrus pagrindinį personažą. K. Kšanas, išgirdęs mane koncerte, ėmė kalbinti ateiti į teatrą dainuoti. Pamenu jo žodžius: „Reikia!“ Bet tuo metu dar nemokėjau lietuvių kalbos, buvau ką tik čionai atvykęs. Kaip ir sesuo, visa teatro trupė išsijuosusi žadėjo pagalbą. Žinoma, buvo įdomu pabandyti. Tuo metu turėjau aštuoniolika metų.

Kaip atsidūrėte Vilniuje? Šį spektaklį atvežėme į Vilnių. Į senąjį Operos ir baleto teatrą J. Basanavičiaus gatvėje. Tai buvo išties didelis įvykis. Pažiūrėti operos atėjo daug tuometinės konservatorijos profesorių. Po spektaklio mane iš visų pusių apspito ir puolė įkalbinėti mokytis dainuoti. Supratau, kad turiu tai padaryti, bet, ko gero, Minske. Vėliau ėmiau mąstyti, kad ten nieko nepažįstu ir neturiu pamato po kojomis. Kaip aš gyvenčiau? Net pinigų tuo metu neturėjau. O Lietuvoje buvau tiesiog prašyte prašomas stoti mokytis. Taip ir padariau. O paskui išvažiuoti nebebuvo ko: atsirado šeima, vaikai. Kaip sekėsi konservatorijoje? Mokiausi pas Joną Stasiūną. Tai buvo be galo doras, sąžiningas žmogus, buvo lengva su juo bendrauti. Jis daug padėjo kaip žmogus, o ne kaip mokytojas. Kadangi gamta davė man stiprų balsą, čia daug dirbti nereikėjo. Sunkiau sekėsi mokytis muzikos teorijos, perprasti balso valdymo specifiką ir panašius dalykus. Buvo kur kas sunkiau, nes neturėjau muzikinio išsilavinimo. Bet konservatoriją baigiau tikrai sėkmingai.

l bravissimo l 2018 l 2

Grafas Tyzenhauzas B. Dvariono op. Dalia

bravissimo l 2018 l 2 l

Nabukas G. Verdi op. Nabukas

Kaip tapote Operos ir baleto teatro solistu? Į teatrą buvau priimtas ketvirtame kurse. Viena iš pirmųjų mano operų teatre – Gioacchino Rossini Sevilijos kirpėjas. Čia jau buvo daug baimės... Pirmiausia todėl, kad dainuoti turėjau lietuviškai, ir ne šiaip arijas, o daug greitai besikeičiančių rečitatyvų. Bet daug dirbau ir išmokau. Be abejo, daug padėjo pianistė žmona. Sėkmingai pasirodęs ir daug dirbdamas pradėjau dainuoti pagrindines partijas daugelyje spektaklių ir dariau tai daugiau nei trisdešimt metų. Jūsų vaidmenų sąraše matome Skarpiją, Nabuką, Žermoną, Amonasrą, Eugenijų Oneginą, Eskamilją. O kodėl mažai lietuviškų partijų? Lietuviškų operų nelabai daug ir yra. Esu dainavęs Vytauto Klovos Pilėnuose, Jurgio Karnavičiaus Gražinoje, Algimanto Bražinsko Liepsnoje ir Jono Tamulionio Bruknelėje. Jei jau prakalbome apie Lietuvą, kaip manote, kodėl teatro repertuare beveik nėra lietuviškų kūrinių,

nors anuomet jie buvo tikrai gan dažnai rodomi? Mano nuomone, jaunimą reikia pratinti prie lietuviškos muzikos. Jaunas žmogus, į teatrą atėjęs antrą ar trečią kartą, prisiskaito „nuostabių“ recenzijų, o kai jam nepatinka, ima manyti, kad nieko nesupranta. Atrodo, specialiai nusigręžiame nuo geros lietuviškos muzikos. Kad ir tie patys Pilėnai – nuostabi muzika. Pilėnai – viena pirmųjų operų, kurioje dainavote lietuviškai? Tikriausiai gerokai jaudinotės? Jeigu ne maestro Rimas Geniušas, nieko nebūtų pavykę. Tai buvo labai įdomus spektaklis. R. Geniušas daug padėjo, parodė netikslumus. Jei suklysdavau, jis pakeldavo pirštą rodydamas, kad kažkas ne taip. Su kiekvienu spektakliu gerėjo mano kalba ir balsas. Jūsų repertuare daug dramatinio baritono partijų. Iš pradžių buvau lyrinis baritonas. Vienas pirmųjų tokių vaidmenų – Eugenijus Oneginas to paties pavadinimo Pio-

tro Čaikovskio operoje. Puikiai pamenu tą spektaklį, nes dirbau su dirigentu Jonu Aleksa. Jis labai daug ko išmokė: kaip dirbti teatre, kaip rengti partiją. Parodė visą teatro virtuvę. Buvo labai protingas vyras, daug išmanė apie Čaikovskį ir Puškiną. Jis padėjo ne tik man, bet ir visiems teatre dirbantiems jauniems žmonėms. Kokį įspūdį Jums padarė vienas geriausių teatro spektaklių – Giuseppe’s Verdi Don Karlas, kuriam scenografiją sukūrė Liudas Truikys? Buvo nuostabi trupė: Vaclovas Daunoras, Gehamas Grigorianas, Bronius Tamašauskas, Vitalija Šiškaitė, Nijolė Ambrazaitytė ir aš. Seniau neįmanoma buvo išvažiuoti į užsienį, bet galėjome konkuruoti su bet kuriuo Europos teatru, nes trupė buvo itin stipri, jai nekildavo jokių sunkumų net dėl akustikos. Visi turėjome balsus. Virgilijus Noreika rezonuodavo silpnokai, bet paskutinė eilė viską puikiai girdėdavo, ko šiandien nėra. Žmonės skundžiasi, kad prie pat orkestro stovinčio solisto visai negirdėti. Manau, tai parengimo problema, labai didelė problema.

Olandas R. Wagnerio op. Skrajojantis olandas

menu akimirką žavingą l bravissimo l 2018 l 2

Žinoma, mūsų teatro akustika galėjo būti geresnė. Esu dainavęs geriausiose Europos salėse, kur scenoje net nejauti, kad kažkas negerai. Po gastrolinių spektaklių taip nuostabiai jausdavausi, kad atrodė, jog galiu tą patį spektaklį padainuoti ir antrą kartą, ko mūsų teatre būdavo neįmanoma padaryti. Štai koks paprastas dalykas, bet kiek daug reiškiantis atlikėjui. Dirbant teatre žmonių išvengti nepavyksta. Kaip sutarėte su kolegomis? Dažnai sklando kalbos, kad menininkai nesugyvena. Teatras mums buvo antrieji namai, beveik neišeidavome iš jo. Kiekvieną spektaklį aptardavome teatro bufete. Senoji solistų karta mums patardavo, pamokydavo mus, sakydavo: „Ką tu ten dainuoji? Visai balsas neskamba.“ Iš to buvo galima mokytis. Tai buvo draugystė, teatralų kompanija. Deja, šiandien tokio bendravimo nebėra. Solistas padainuoja ir išeina. Jaunas žmogus, gavęs pastabą ar su-

kritikuotas, iškart įsižeidžia. Su įdomumu prisimenu režisierių ir solistą Rimantą Siparį. Su juo nemažai bendravau, ypač paskutiniais metais. Buvo labai įdomu išgirsti iš jo apie senąją teatro solistų kartą – tokius kaip Kipras Petrauskas. Taip pat jis pasidalydavo kūrybiniais planais, papasakodavo, kaip suvokia spektaklį, ką nori juo pasakyti. Ir kai prasidėdavo repeticijos, būdavau pasiruošęs. Žinodavau, kur pažiūrėti, ką pasakyti, kaip reaguoti. Tai buvo mokykla. Žinoma, labai įdomu buvo dirbti ir su V. Daunoru – jis buvo puikus Pilypas Don Karle. Ko gero, per daugelį metų scenoje pasitaikė ir komiškų ar tiesiog stresinių situacijų? Didelių sunkumų, ačiū Dievui, išvengiau. O iš smulkių kuriozų paminėčiau atvejį, kai dainuodamas Bohemoje turėjau šokti ant stalo ir tuo metu plyšo kelnės. Laimė, buvau su ilgu paltu ir galėjau paslėpti savo bėdą. Bet buvo labai nemalonu. nukelta į 40 p.

Eugenijus Vasilevskis – Makbetas, Sigutė Stonytė – Ledi Makbet G. Verdi op. Makbetas

bravissimo l 2018 l 2 l coda

l bravissimo l 2018 l 2

bravissimo l 2018 l 2 l coda

atkelta iš 37 p.

Atsakymai

Aš visada labai jaudindavausi, bijojau scenos, iš įtampos pasimiršdavo tekstas. Bet išėjus į sceną ir išgirdus orkestrą viskas savaime grįždavo, neprireikdavo net suflerio, kuris šiaip teatrui labai reikalingas, bet tik nuo paties solisto priklauso, trukdo jam ar ne. Man asmeniškai trukdydavo, nes kai sufleruodavo kolegai, manydavau, kad man.

1. Meilės 2. Pauzė 3. Nataša 4. Leharas 5. Mendelsonas 6. Dirigavimas

Kaip jausdavotės gastrolėse? Juk yra tekę iš eilės dainuoti net dvidešimt Nabuko spektaklių? Nuovargis buvo nežmoniškas. Po spektaklio galvodavau: „Dieve mano, nereikia man tų pinigų. Grįšiu namo, apkabinsiu kokį berželį, pažvejosiu, kad tik namie.“ Dainuojant Danijoje puikiai pavyko Toska. Po spektaklių gavau pasiūlymą dainuoti Londono teatre su gerais solistais, bet sutartis nebuvo pasirašyta. Ar yra toks vaidmuo, kurio labai norėjote, bet taip ir nesudainavote? Modesto Musorgskio Borisas Godunovas. Tai buvo viso gyvenimo svajonė. Tą partiją mokėjau atmintinai ir mėgau nuo vaikystės. Šį spektaklį dažnai transliuodavo per radiją. Jis turėjo būti statomas ir mūsų teatre. Naktį nemiegojau, nuskubėjau pas J. Aleksą ir pasakiau. Dirigentas paklausė, ar sugebėsiu padainuoti šią labiau bosams tinkamą partiją. Ilgai nelaukę pasikvietėme pianistę, čiupome klavyrą ir nuėję į repeticijų kambarį sėdome prie fortepijono. Kai padainavau, J. Aleksa vaidmenį paskyrė man. Deja, spektaklis nebuvo pastatytas, o kai po kelerių metų idėja vėl atgaivinta, jau dirigavo kitas dirigentas. Tame pastatyme dainavau labai nedidelį vaidmenį. Lietuvoje, bent jau pastaruosius dešimt metų, įsivyravęs požiūris, kad žiūrovai labiau mėgsta baletą negu operą, tą rodo ir salės užimtumas. Ar Jūs, operos solistas, dažnai lankydavotės baleto spektakliuose? Žinoma. Per premjerą eidavome pažiūrėti, kaip kolegoms sekasi. Dirbdamas teatre, turi žinoti, kas ir kaip šoka. Tai neatsiejama teatro dalis. Dažnai eidavome žiūrėti ir baleto repeticijų. Koks Jūsų gyvenimas dabar? Esu pensininkas. Grybauju, žvejoju, mėgstu būti gamtoje. Buvau gavęs keletą pasiūlymų dainuoti, bet atsisakiau. Reikėtų daug dirbti, kad atgaučiau formą, bet dėl vieno karto neverta. n

7. Remesa 8. Jautis 9. Valandą 10. Agata 11. Duona 12. Kulisai 13. Forlana 14. Fagotas 15. Raktas 16. Aurora 17. Skotas 18. Karpis Teisingą atsakymą sužinosite paeiliui surašę sunumeruotas raides. Atsakymą siųskite žurnalo redakcijai adresu zurnalas@opera.lt iki rugsėjo 1 d. Burtų keliu išrinksime skaitytoją, kuris dovanų gaus pakvietimą dviems asmenims į vieną iš LNOBT spektaklių.

19. Natos 20. Gruodis Iš sunumeruotų langelių: DIAPAZONAS

Klausimai

Pakvietimus į spektaklį laimėjo Akvilė Višniauskaitė. Dėl prizo prašome kreiptis tel. (8 5) 2612646 arba el. paštu zurnalas@opera.lt

1. LNOBT‘o vadovo vardas. 2. Iškilmingos giesmės, giedamos įvairių švenčių ir apeigų metu. 3. D. Rosinio Italė.... Kryžiažodį sudarė 4. Automatiškai skambantis fortepijonas. Viktoras Paulavičius 5. Koks tikrasis Fidelijaus vardas L.van Bethoveno operoje ? 6. Romantinis baletas. 7. LNOBT‘o baleto primarijus Romas ... . 8. Roko operos Jūratė ir Kastytis autoriaus vardas. 9. Šiame mieste sukurti operos tipai – opera seria ir opera buffa. 10. Nemorino mylimoji G. Donicečio operoje. 11. Devynis gamos laipsnius apimantis intervalas. 12. Italų kompozitorius, oratorijos Šventasis Kazimieras autorius. 13. Išpjovos styginių instrumentų rezonatoriaus viršelyje. 14. Normos tėvas V. Belinio operoje. 15. Anglų bažnytinė giesmė chorui pagal Biblijos ar kitus religinio turinio tekstus. 16. Miestas, kurio muzikinis teatras savo veiklą pradėjo opera Mažvydas. 17. Miuziklą Benediktas ir žirafa sukūrusio kompozitoriaus vardas. 18. Dainininkas, pirmajame lietuviškame Traviatos spektaklyje atlikęs du vaidmenis. 19. D. Verdžio Aidos personažas.