Issuu

r e d a k t o r ė s

Ž o d i s

2 0 2 0

/ 1 ISSN 1822-3001 Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro leidžiamas žurnalas 2020 l 1 / 110 Redaktorė Laūra Karnavičiūtė Maketuotoja Jūratė Juozėnienė Kalbos redaktorė Danutė Ulčinskaitė Fotografas Martynas Aleksa Vadybininkas Nerijus Masevičius A. Vienuolio g. 1, 01104 Vilnius, Tel.: (8 5) 261 6484 zurnalas@opera.lt www.opera.lt Spausdino KOPA Tiražas 1900 egz. Perspausdinti bet kurį straipsnį ar iliustraciją be rašytinio redakcijos sutikimo griežtai draudžiama

LNOBT repertuaras ir informacija apie spektaklius:

2 0 2 Pirmame viršelyje: operos solistas 0 Rafailas Karpis – Gubernatorius L. Bernsteino operetėje Kandidas / l Fotografas Martynas Aleksa Grimo dailininkė Ūla Pakalniškytė l 1 Kostiumo dailininkas Christian Lacroix

Mielieji Bravissimo skaitytojai, Jūsų rankose – pirmasis naujųjų, magiška skaičių kombinacija žavinčių 2020-ųjų metų žurnalo numeris. Regis, naujasis laiko ratas dar tik įsibėgėja, tačiau Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre jis jau sukasi pilnu pajėgumu, dovanodamas įsimintinas akimirkas tiek teatro darbuotojams, tiek publikai. Sausio 30-osios vakarą LNOBT išdalinti jau gražia tradicija tapę Metų solistų apdovanojimai, įvertinantys tuos, kurių darbai praėjusiais metais buvo ryškiausi. Dailus laureatų būrys – operos solistai Rafailas Karpis, Liudas Mikalauskas, Monika Pleškytė, baleto artistės Julija Stankevičiūtė, Jade Longley, šviesų dailininkas Levas Kleinas: žmonės, kuriems žemai lenkiamės už scenoje kuriamą grožį. Ne tik šio, bet ir kito Bravissimo puslapiuose nuguls apdovanotųjų mintys apie savo profesiją ir gyvenimą joje. Ir tikriausiai visiems jiems teks atsakyti į klausimą „kaip jaučiatės gavę tokį svarbų įvertinimą“. Iš tiesų, kiek artistui svarbūs apdovanojimai? Juk dažnas atsakytų, kad scenoje savo jėgas aukoja tikrai ne dėl ištaigingos statulėlės ar premijos. Tačiau bet kuris įvertinimas – nuostabus stimulas kilti naujiems skrydžiams, užtikrintai imtis įdomių, iššūkiais gausių projektų. O būna ir taip, kad scenoje kuriančiam menininkui apdovanojimai teikiami nebūtinai mums įprasta garbės rašto ar kitokia fizine forma. Kartais apdovanojimais nejučia tampa žiūrovų ovacijos, arba bendras darbas su talentingais kolegomis. Tuo įsitikinti būta progos naujausioje LNOBT premjeroje: S. Prokofjevo Lošėjas, atgimęs drąsiai šiuolaikiškoje režisieriaus Vasilijaus Barchatovo vizijoje, nejučia įteikė gražiausius apdovanojimus puikiam solistų ansambliui, kuris tapo bene ryškiausiu spektaklio dėmeniu. Kokie nepaprastai įdomūs, taikliai išpildyti Vladimiro Prudnikovo ir Inesos Linaburgytės personažai, darniai veikiantys scenoje drauge su Asmik Grigorian, Dmitrijumi Golovninu, Ieva Prudnikovaite, Tomu Pavilioniu ir kitais sudėtingos medžiagos nepabijojusiais solistais. Žiūri į juos, ir galvoji – kokie jie visi apdovanoti! Balsais, talentais, drąsa, vieni kitais. Štai kur didysis džiaugsmas ir įvertinimas. Nepamirškite ir Jūs, mieli skaitytojai, pastebėti mažų ir didelių apdovanojimų, kurie kasdien lanko mus pačiais įvairiausiais pavidalais. Nuoširdžiai, Laūra Karnavičiūtė

2 0 2 0

/ 1

r e d a k t o r ė s

Ž o d i s

2 0 2 0

LNOBT repertuaras ir informacija apie spektaklius:

Pirmame viršelyje: operos solistas Rafailas Karpis – Gubernatorius L. Bernsteino operetėje Kandidas Fotografas Martynas Aleksa l Grimo dailininkė Ūla Pakalniškytė l Kostiumo dailininkas Christian Lacroix

r e d a k t o r ė s

Ž o d i s

2 0 2 0

LNOBT repertuaras ir informacija apie spektaklius:

t u r i n y s

2 0 2 0

M e t ų s o l i s t ų a p d o va n o j i m a i 3

LNOBT scenoje pagerbti Metų solistai / Renata Baltrušaitytė Vis-à-Vis

6 Rafailas Karpis: „Publika mato tai, kas gražu – tą ji ir privalo matyti“ / Rasa Murauskaitė

/ 1

R a mp o s šv i e s o j e 13 24

Lošėjo recenzija / Rasa Murauskaitė Vladimiras Prudnikovas: „Lošėjas vertas didelio dėmesio ir meilės“ / Elvina Baužaitė

P r e mj e r ą pa s i t i n k a n t

30 Teisingumas Anai / Polina Lyapustina 34 Ana Bolein: stiprios moters istorija akistatoje su mirtimi. Pokalbis su operos režisieriumi Andrea de Rosa / Ingrida Milašiūtė

Pa ž i n t i s

Monika Pleškytė – metų operos viltis: „Ne aš rinkausi operinį dainavimą, o jis pasirinko mane“ / Ingrida Alonderė

A s m e n i n i o r ė m i m o p r o g r a m a ● 46 LNOBT padėkojo pirmiesiems asmeninio rėmimo programos dalyviams / Renata Baltrušaitytė M e n u a k i m i r k ą ž av i ng ą ● 48 Edgaras Montvidas: „Trokštu būti įdomus pats sau“ / Elvina Baužaitė 55 Gražiną Apanavičiūtę prisimenant / Kristupas Antanaitis K a u n o m u z i k i n i s t e a t r a s

Makbetas Kaune. Istoriniai kontekstai ir įspūdžiai po Giuseppe’s Verdi operos premjeros 58 Kauno valstybiniame muzikiniame teatre / Jonas Bruveris LNOBT bičiuliai ● 60 LNOBT organizuoja Opera Europa konferenciją 62 Kino pavasaris Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre – išskirtiniai Kino pavasario seansai

Coda

64 Kryžiažodis

2 0 2 0

/ 1

Iš kairės: Rafailas Karpis, Monika Pleškytė, Jade Longley, Liudas Mikalauskas

LNOBT scenoje pagerbti Metų solistai

Renata Baltrušaitytė Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras apdovanojo Metų solistus – artistus, kurių pasirodymai 2019-ųjų spektakliuose buvo pripažinti geriausiais. Taip pat įteikta Padėkos premija už ilgametį nepriekaištingą darbą teatro ir žiūrovų labui. Visiems laureatams teatro publikos akivaizdoje įteikti garbės raštai, teatro rėmėjų įsteigtos piniginės premijos, Laikrodžių centro skirtos dovanos ir dekoratyvinės statulėlės, kurių autorius – garsus stiklo menininkas Remigijus Kriukas.

„Išrinkti labiausiai apdovanojimo nusipelniusius iš didelio artistų būrio – sunki, bet maloni užduotis, tenkanti teatro ir jo kūrybinių kolektyvų vadovams. Šie Metų solistų apdovanojimai ypatingi tuo, kad turime garbės juos įteikti įpusėjus jubiliejiniam, 100-ajam, LNOBT sezonui. Linkiu, kad visi laureatai dar ilgai džiugintų mus savo pasirodymais šio teatro scenoje“, – pradėdamas ceremoniją, kalbėjo LNOBT generalinis direktorius Jonas Sakalauskas. Metų operos solisto titulas atiteko dviem dainininkams – Rafailui Karpiui ir Liudui Mikalauskui, puikiai pasirodžiusiems Leonardo Bernsteino operetėje Kandidas. R. Karpis, premjerinio spektaklio pradžioje žengęs į sceną kaip Pasakotojas, pirmasis iš teatro artistų pradėjo 100-ąjį LNOBT sezoną. „Be to, pernai dainavau Roberto Wilsono statytoje Giacomo Puccini operoje Turandot, kurią laikyčiau net ne metų, o dešimtmečio pastatymu mūsų teatre. Šiuo metu ruošiuosi operos Lošėjas premjerai, kurioje dainuosiu Kunigaikščio Nilskio partiją. Sergejus Prokofjevas jai skyrė tik 16 taktų, bet jų tesitūra tokia aukšta, kad mažytė partija tenorams tampa gyvenimo iššūkiu“, – pasakoja R. Karpis, kuriam Metų operos solisto premiją įteikė LNOBT rėmėjai Nerija ir Linas Sabaliauskai.

m e t ų

2 0 2 0

/ 1

s o l i s t ų

a p d o v a n o j i m a i

„Prisipažinsiu: Kandido personažams kiekviename spektaklyje dar ieškau naujų spalvų. Tai ilgas procesas – tarkim, tik pernai pajutau, koks turėtų būti Figaras Wolfgango Amadeus Mozarto operoje Figaro vedybos, kurioje dainuoju beveik dešimtmetį. Mėgstu komiškus charakterinius vaidmenis, bet labai brangus ir Kapelijus Vincenzo Bellini operoje Kapulečiai ir Montekiai. O šį pavasarį susitiksime Gaetano Donizetti operos Ana Bolena premjeroje, kurioje tapsiu Anglijos karaliumi Henriku VIII“, – žada L. Mikalauskas, kuriam Metų operos solisto premiją įsteigė verslininkai Danutė ir Juozapas Budrikiai.

Metų baleto soliste šįmet išrinkta vos prieš metus Metų baleto vilties apdovanojimą atsiėmusi balerina Julija Stankevičiūtė. „Per tuos metus buvo daug nuveikta, prišokta, prisvajota, išmokta, sukurta... Brangiausi prisiminimai – Baletų triptiko premjera ir Kūrybinis impulsas, kuriame pristačiau pirmąją savo sukurtą šokio miniatiūrą, taip pat debiutai baletuose Čipolinas ir Spragtukas. Nekantraudama laukiu ispanų choreografės Lolos de Avilos Žizel redakcijos. Man tai – vienas gražiausių klasikinių baletų“, – teigia ceremonijoje negalėjusi dalyvauti J. Stankevičiūtė, choreografui Martynui Rimeikiui šiuo metu padedanti kurti

Metų baleto solistė – Julija Stankevičiūtė

Metų operos viltis – Monika Pleškytė

Metų baleto viltis – Jade Longley

Metų operos solistas – Rafailas Karpis

Metų operos solistas – Liudas Mikalauskas

Padėkos premijos laureatas – Levas Kleinas

2 0 2 0

/ 1

Iš kairės: Linas ir Nerija Sabaliauskai, Audrius Burbulis, Levas Kleinas, Nijolė Galinienė, Rafailas Karpis, Raminta Kuprevičienė, Jade Longley, Jonas Sakalauskas, Monika Pleškytė, Liudas Mikalauskas

naują spektaklį Poznanės operos teatre. Premiją Metų baleto solistei įsteigė ilgametė LNOBT baleto trupės rėmėja Raminta Kuprevičienė.

Metų operos vilties ir Metų baleto vilties apdovanojimus laureatėms įteikė LNOBT paramos fondo Orfėjaus lyra direktorė Nijolė Galinienė.

Metų operos viltimi pripažinta Monika Pleškytė sako, kad praėję metai buvo patys intensyviausi jos karjeroje. Pernai jos sopranas skambėjo premjerose Kandidas, Amžinybė ir viena diena, Džanis Skikis, jaunoji solistė sėkmingai debiutavo W. A. Mozarto operoje Figaro vedybos. „Daugelis mano ankstesnių vaidmenų sukurti operetėse. Jaučiu, kad potyriais ir emocijomis jau bręstu operiniam repertuarui ir norėčiau drąsiau sukti šia linkme. Nors sopranų konkurencija didelė, man darbų netrūksta: būna, kad rytą repetuoju viename Lietuvos mieste, o vakare dainuoju kitame“, – atvirauja M. Pleškytė.

Paramos fondas Orfėjaus lyra įsteigė ir Padėkos premiją, kuri buvo įteikta LNOBT vyriausiajam šviesų dailininkui Levui Kleinui, šias pareigas ištikimai einančiam jau 40 metų. Per šį laikotarpį L. Kleinas šioje scenoje sukūrė daugiau kaip 70 operos ir daugiau kaip 60 baletų pastatymų šviesų dizainą. Kartu su teatro artistais vyko į gastroles Ispanijoje, Nyderlanduose, Vokietijoje, JAV, Japonijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Graikijoje, Jungtinėje Karalystėje, Egipte, Kinijoje ir kitose pasaulio šalyse. Padėkos premiją už ilgametį nepriekaištingą darbą L. Kleinui įteikė fondo Orfėjaus lyra direktorė N. Galinienė.

Metų baleto viltimi išrinkta antrą sezoną LNOBT baleto trupėje šokanti britų balerina Jade Longley. Anglijos nacionalinio baleto mokyklos absolventė, besidairydama patrauklios trupės, sulaukė kelių šalių teatrų pasiūlymų, bet, atidžiau juos panagrinėjusi pirmenybę suteikė Lietuvai. „Man patiko atvira, draugiška jūsų daugiatautės baleto trupės atmosfera. Jau pirmaisiais metais čia turėjau galimybę dažnai pasirodyti scenoje, o jaunai balerinai vien tai yra didelė sėkmė. Šoku nedidelius vaidmenis baletuose Spragtukas, Korsaras, Bajaderė ir kituose spektakliuose. Ateityje tikiuosi parengti juose pagrindinius vaidmenis, o didžiausia mano svajonė – šokti Džuljetą ir Žizel“, – teigia J. Longley.

V i s - à - V i s

2 0 2 0

/ 1

Rafailas Karpis:

„Publika mato tai, kas gražu. Tą ji ir turi matyti“

Rasa Murauskaitė

Rafailas Karpis – vienas ryškiausių Lietuvos operos scenos veidų. Neseniai jis buvo įvertintas ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro bendruomenės – kartu su kolega Liudu Mikalausku pasidalijo Metų operos solisto apdovanojimą. Jis R. Karpiui įteiktas už įsimintinus vaidmenis ryškiausiose LNOBT sezono premjerose – Giacomo Puccini Turandot ir Leonardo Bernsteino Kandide. Su R. Karpiu kalbamės į teatro sceną garsiai beldžiantis naujausiai premjerai – Sergejaus Prokofjevo operai Lošėjas, kurioje solistas rengia nedidelį, bet efektingą vaidmenį. Siūlome pokalbį apie pagarbą dainavimo menui, meilę įvairiems žanrams, scenos spindesį ir kolegas, iš kurių galima mokytis. Pirmiausia – aktualija. Kartu su Liudu Mikalausku kasmetiniuose LNOBT apdovanojimuose neseniai pelnėte Metų operos solisto apdovanojimą. Kiek tikėtas ir kiek svarbus šis įvertinimas? Kiekvienam solistui tokie apdovanojimai smagūs, nes tai – gražus darbo įvertinimas. Šis apdovanojimas nebuvo labai tikėtas, nes praeitais metais teatre daug artistų sukūrė nuostabių vaidmenų. Daugelis buvo verti šio prizo.

Nusikelkime į Jūsų karjeros pradžią. Kada supratote, kad opera – Jūsų ateitis? Buvo Ąžuoliuko choras, buvo Lietuvos muzikos ir teatro akademija, bet juk lemia ne institucijos, o asmeninis apsisprendimas. Buvo toks epizodas, kai maniau, kad viskas nutrūks, nors jau buvau sukūręs vaidmenį operetėje Linksmoji našlė. Gerai atsimenu, kad LNOBT scenoje debiutavau 2003 m. gruodžio 31 d. Tai buvo pirmas sėkmingas mano vaidmuo, o po sėkmės dažniausiai norisi viską tęsti. Bet studijuodamas, atrodo, ketvirtame kurse, nebuvau tikras, ar viskas ir toliau seksis: paskutiniai studijų metai dažnai būna pilni abejonių. Atmenu, tada jau turėjau nemažai darbo teatre, o nuo to kentėjo mokslai LMTA. Tada ir kilo klausimas, kodėl taip yra. Dėl tokio nesuderinamumo atrodė, kad galbūt esu ne savo vietoje. Vėliau viskas išsisprendė – puikiai baigiau akademiją ir dar į magistrantūrą įstojau. Darbo tik daugėjo, nes, baigęs bakalauro studijas, jau buvau teatre paruošęs keturis ar penkis vaidmenis. Po magistro studijų man iškart pasiūlė etatą. Viskas vyko sklandžiai, nors, tiesą sakant, stodamas į LMTA nebuvau tikras, ar tiksiu operos scenai. Fiziologija daug ką reiškia – kaip dainuoti lyrines herojines partijas, kai tavo ūgis – 1,58 metro? (juokiasi) Buvau realistas, todėl maniau, gal karjera pakryps į kamerinę muziką. Bet susiklostė taip, kad ėmiau gauti charakterinių vaidmenų, kurie man labai patinka ir leidžia parodyti gebėjimus. Charakteriniai vaidmenys dažnai būna komiški. Gali atrodyti, kad juos kurti lengva, nors iš tiesų yra atvirkščiai. Kaip taikliai, įtaigiai, įdomiai, o kartu nebanaliai sukurti charakterinį personažą? Dar negaliu sakyti, kad žinau, kaip tai padaryti, – kartais man tiesiog pasiseka. Vienas iš būdų yra vaidmens analizė kartu su režisieriumi, tikslus jo uždavinių vykdymas siekiant suvokti, ar vienodai perpratome medžiagą. Jeigu režisierių rezultatas tenkina, tikriausiai ir publika bus įtikinta.

Gubernatorius L. Bernsteino op. Kandidas

2 0 2 0

/ 1

V i s - à - V i s

2 0 2 0

/ 1

Pokalbio pradžioje minėtą apdovanojimą pelnėte už vaidmenis dviejose įsimintiniausiose sezono premjerose – Kandide ir Turandot. Apie darbą pastarojoje operoje ypač entuziastingai atsiliepėte ir pats. Tai nepaprastai skirtingi kūriniai ir pastatymai. Gal galėtumėte plačiau papasakoti apie šių operų statymo užkulisius? Kūriniai be galo skirtingi, bet personažai, kuriuos kūriau, turi kažką bendra. Pingo, Pango ir Pongo trijulė yra bene vieninteliai tiek daug judantys operos Turandot personažai. Jų judesiai labai tikslūs, tiesiog preciziški. Visgi galiu prisipažinti, kad Kandido „beždžionės šuoliukas“ gimė Turandot Pangui.

Turandot pastatymas buvo tikras išbandymas visai teatro kūrybinei grupei, nes reikėjo daugybės žmogiškųjų išteklių. Spektaklyje jautiesi tarsi maža didžiulio aparato dalelytė, privalanti būti tiksliai tokia, kokią sumanė režisierius. Viskas pastatyme nenutrūkstamai juda ir turi būti savo vietose. Gink Dieve, negalima pažiūrėti į atžymas apačioje, nes tada kas nors nutrūks, – privalu sekti šviesą. Turandot yra be galo daug uždavinių – tai vienas sudėtingiausių darbų. Piešinys jau yra sumanytas, mes tik perteikiame režisieriaus viziją. Kandide būta daug apmąstymų, analizės kartu su režisieriumi. Kartu mokėmės, nemažai dirbdavome per pertraukas, susitikdavome atskirai – tiesiog skaitydavome tekstą, bandydavome suvokti jo prasmę, kad teisingai sudėliotume loginius kirčius. Kiekvienas iš mūsų Kandide atliko po kelis vaidmenis, kalbėdavomės su režisieriumi, ką kuris personažas nori pasakyti, kodėl jis yra būtent toks. O pabaigoje visi atsiduriame lovose, tarsi kokiuose pamišėlių namuose, – man atrodo, tai įprasmina patį spektaklį. Galiausiai visi tavo atliekami personažai tarsi sueina į vieną. Tai it skirtingi žmogaus gyvenimo tarpsniai, būsenos, skirtingi paveikslai, kurių sprendimas – tuose pamišėlių namuose. Su Vincent’u Boussard’u visuomet labai lengva, paprasta. Jis sukuria tokią atmosferą, kad nebaisu klausti ir klysti.

Don Bazilijus W. A. Mozarto op. Figaro vedybos

Pasakotojas L. Bernsteino op. Kandidas

Dar kartą mintimis grįžkime į studijų laikus. Jūsų profesorius buvo maestro Virgilijus Noreika. Kokią svarbiausią dainavimo, dainininko karjeros pamoką išmokote iš šios operos legendos? Pagarba scenai, kolegoms, savo amatui. Matydavome jo klasėje tokį etiketą, bendravimą, kokį dabar retai bepamatysi. Buvome mokomi gerbti vieni kitus. Operoje pasikeitė kartos, tad viskas jau yra kitaip, ir tai natūralu. Bet prisiminimas, kad bendravau su epochiniu žmogumi, savaime įpareigoja pagarbiau bendrauti su kolegomis ir tikėti vokalo menu.

Keletą kartų teko kalbinti šį režisierių ir jis visuomet sakydavo, kad Lietuvoje kuriama produkcija nuolatos evoliucionuoja... ...ji gyva dėl to, kad mes gyvi ir režisierius prašo mūsų individualaus indėlio. Toks darbo pobūdis be galo artimas, nes jauti, kad kartu su režisieriumi kuri savitą personažą.

2 0 2 0

Gal kurį nors iš šių vaidmenų laikote pačiu įsimintiniausiu ar sudėtingiausiu – tokiu, kuriam prireikė daugiausia pasiruošimo, ypatingo vidinio nusiteikimo? Sunku pasakyti, nes personažą paruošęs pamiršti visą virtuvę. Objektyviai žiūrint, buvo nemažai sudėtingų personažų. Su tuo pačiu V. Boussard’u anksčiau statėme Jules’io Massenet Manon – taip pat nepaprastai sudėtingą kūrinį. Nemoku prancūzų kalbos, tad dirbome su kalbos specialistais ir pačiu Vincent’u – jis, pasilikęs per pertraukas, repetuodavo su mumis rečitatyvus. Ypač smagu prisiminti Svynį Todą, pastatytą turbūt prieš dešimtmetį Vilniaus miesto operoje. Jo medžiaga taip pat buvo sudėtinga – Stephenas Sondheimas nėra tradicinio miuziklo autorius. Kūrinys specifinis – tai nėra miuziklas, kuriame daug šviesos ir šokių, čia kaip tik pilna tamsos ir neįprastų personažų. Teko vaidinti išprotėjusį trylikametį, kuriam protas pasimaišė pamačius, kaip susidorojama su jo mylimu žmogumi. Šis personažas buvo sudėtingas daugeliu aspektų. Pavyko kažkaip į jį įlįsti pasinaudojant ir tam tikrais vaikystės, paauglystės prisiminimais. Neretai dainininkai pabrėžia, kad jų specialybei itin svarbu disciplina. Ką apie tai manote? Visi daugiau mažiau pažįstame savo balso aparatą. Repeticijų būna įvairių – kartais nebūtina dainuoti visu balsu. Tada geriau to ir nedaryti, ypač jei nebuvo kada prasidainuoti, – geriau skiemenuoji, nesistengi atlikti aukštų natų. Saugome savo balsą nuo staigių judesių. Tai sunkaus kasdienio darbo dalis. Publika juk visuomet mato tik spindinčiąją solistų darbo pusę – ryškius vaidmenis, aplodismentus ir gėles. Kas šiame darbe gražiausia, o kas – sunkiausia? Galiu kalbėti tik apie save – kolegoms galbūt viskas atrodytų kitaip. Publika mato tai, kas gražu ir spindi, – tą ji ir turi matyti. O kad viskas spindėtų, įdedame nemažai darbo. Bet jį ir reikėtų palikti mums patiems – žiūrovai tegul ir toliau mato tik gražų vaizdą. O kad jis būtų sukurtas, dirba daugybė žmonių. Ne tik solistai, orkestras, dirigentas, bet ir garso režisierius, scenos technikas ir t. t. Kartais, žinoma, pasitaiko įvairių netikėtumų, bet dažniausiai juos pastebime tik mes patys. Štai prieš dešimt ar daugiau metų per pirmąją spektaklio Figaro vedybos premjerą netikėtai sulūžo lova. Dauguma žiū-

/ 1

Jozefas J. Strausso op. Vienos kraujas

rovų pamanė, kad taip ir turi būti, ir tai – labai geras sprendimas. Rutina nėra paprasta, bet išėjus į sceną jos nelieka. Esate iš tų solistų, kurie reiškiasi ne tik operos, bet ir populiariojoje scenoje, televizijos projektuose. Kuo toji sritis Jus domina? Kaip apskritai susiformavo tokia daugiabriaunė Jūsų karjera? Taip susiklostė dėl to, kad buvau vis kviečiamas, o man patinka ir kiti žanrai. Esate dainavęs net grupėje Pieno lazeriai... Tai buvo dar studijuojant, bet ten savęs visiškai neradau. Tai, kaip jie mokėjo atsipalaiduoti, man buvo tolima. Negalėjau išeiti už savo rėmų, prisitaikyti. Vis vien buvau akademinis dainininkas, o Pieno lazeriams daug labiau tiko džiazo vokalistas. Labai norėjau ten dainuoti, nes prodiuseris Andrius Šarapovas yra mano artimas bičiulis. Su Jokūbu Bareikiu esame paruošę programą The Beatles istorijos – dainuojame bitlų dainas ir pasako-

V i s - à - V i s

2 0 2 0

/ 1

Pangas G. Puccini op. Turandot (Pongas – Tomas Pavilionis, Pingas – Šarūnas Šapalas)

jame šios grupės istoriją nuo susikūrimo iki iširimo. Nuo seno dalyvauju įvairiuose miuzikluose. Ir dabar, kai atrodo, kad daugiau laiko reikėtų skirti operai, nes užimtumas teatre didėja, pastebiu, kad ir toje kitoje pusėje susidomėjimas gana didelis. Kaip tai aprėpti? Ne taip lengva, bet bandau. Stengiuosi, kad aplinkui teatrą esanti veikla netrukdytų, nes teatras – mano pagrindinė darbovietė, prioritetas. Dėl jo dirbu kasdien, kad vaidmenys, kuriuos kuriu, būtų aktualūs ir įdomūs. Turite profesinių autoritetų? Kolegos, su kuriais einu į sceną, yra mano autoritetai – iš kiekvieno turiu ko pasimokyti. Dabar mūsų laukia Lošėjo premjera – fantastika, kad galiu dirbti su žmonėmis, į kuriuos, net nedainuojančius, žiūrėdamas supranti, koks aukštas jų profesionalumo lygis. Vien „skanuodamas“ juos, būdamas šalia tobulėju ir pats. Buvo laikas, kai tarsi baimintasi, kad opera šių dienų žmogui, ypač jaunam, nebeaktuali. Bet kartais atrodo priešingai – LNOBT salė dažniausiai pilna, didžiulio susidomėjimo pastaruoju metu sulaukia šiuolaikinės operos projektai. Galbūt kaip tik reikėtų kalbėti apie tam tikrą operos meno Lietuvoje atsigavimą? Man atrodo, egzistuoja skirtingos stovyklos. Yra konservatoriai, mėgstantys kostiuminius pastatymus, ir yra tie, kurie mėgsta šiuolaikinius, nukelian-

čius į kitas erdves ir laikus, nei sumanė kompozitoriai ir libreto autoriai. Manau, kad ir vieni, ir kiti turi teisę į tai, kas jiems patinka. Džiaugiuosi, kad mūsų scenoje yra ir vienokių, ir kitokių spektaklių. Man pačiam gražiai ir įdomiai pastatytą kostiuminę operą, kad ir mūsų Figaro vedybas ar Sevilijos kirpėją, smagu žiūrėti. Nesutinku su tais, kurie skundžiasi, kad „taip jau šimtą kartų daryta, nieko naujo ir įdomaus“. Ne, taip nėra. Kiekvieną kartą džiugu, kad atlikėjas geba aktualiai pateikti intrigą, kuri buvo įdomi tada, kai Mozartas kūrė savo operą. Lygiai taip pat smagu, kai režisieriai interpretuoja pastatymus taip, kaip jiems atrodo, galbūt paryškindami tam tikrą autoriaus norėtą išsakyti mintį. Manau, visiems tereikia daugiau kalbėtis ir bandyti suprasti, ką kitas norėjo pasakyti. Žmonės smalsūs, tad opera turi eiti koja kojon su šia diena. Ne tik pastatymai, bet ir jų reklama. Viešieji ryšiai turi būti tokie patys kaip ir kitų koncertinių, komercinių įstaigų, nes tada kalbėsime žmonėms suprantama kalba, pakviesime juos ta kalba, kuria jie kviečiami ir kitur. Daugeliui žmonių muzika – laisvalaikis. Jums muzika – kasdienis darbas. Kaip pailsite nuo rutinos? Kokių turite pomėgių, laisvalaikio užsiėmimų? Porą kartų per savaitę einu į sporto salę. Mėgstu žiūrėti dokumentiką, istoriją, skaityti, pabūti namie su šeima. Kartais ir kokį darbą lauke nudirbti, ruošti maistą, kai yra tam laiko.

Artėja Lošėjo premjera, kurioje atliksite nedidelį, bet efektingą kunigaikščio Nilskio vaidmenį. Kuo šios operos premjera teatro kontekste išskirtinė? Ko galima laukti? Kiek prisimenu, Sergejaus Prokofjevo opera Lietuvoje buvo statyta tik vienąsyk – po Meilės trims apelsinams nieko daugiau ir nebuvo. O tai vyko gūdžiu sovietmečiu, gal 1961 ar 1962 m., – maestro Noreika tada dainavo Princą. Apskritai ši opera buvo gana drąsus režisierės Vlados Mikštaitės žingsnis, kiek atsimenu, ji buvo populiari. Labai mėgstu šį kūrinį. Kažkada Operos studijoje ir patys jį ruošėme. Vis dėlto Prokofjevas yra retai mūsų operos scenoje atverčiamas puslapis. Lošėjas – tai bandymas atverti F. Dostojevskio kūrinį, nagrinėjantį lošimo, priklausomybės temą. Mūsų pastatyme ji taip pat gvildenama, bet taip, kad būtų suvokiama šiandienos žiūrovui, – tai nėra klasikinis kostiuminis pastatymas, veiksmas vyksta mūsų dienomis. Žiūrovai pamatys, o tada galėsime dalytis įspūdžiais. Ką jau dabar galiu pasakyti, tai kad solistų sudėtis fantastiška – ji parinkta be galo taikliai. Per vieną orkest rinę repeticiją, kurioje dalyvavo ir Bazelio pastatymo muzikos vadovas, buvo džiugiai pasvarstyta, kad mūsų sudėtis nė kiek ne prastesnė, o gal net geresnė už pirminio pastatymo. Vardai kalba patys už save. Asmik Grigorian – esame be galo laimingi galėdami dirbti su ja. Džiugu už kiekvieną kartą, kai mūsų publika ją mato. Aleksejaus vaidmens atlikėjas Dmitrijus Golovinas puikiai susipažinęs su šia medžiaga ir seniai ją atlieka. Be galo žavus ir didžiulį įspūdį darantis Vladimiro Prudnikovo, dainuosiančio Generolą, darbas – tai kažkas įspūdinga. Nepaprastai džiugu, kad ir Ieva Prudnikovaitė vėl su mumis dainuos – ne taip dažnai ją matome mūsų teat

Trikė P. Čaikovskio op. Eugenijus Oneginas (Tatjana – Sandra Janušaitė)

2 0 2 0

/ 1

Gijo de Morfontenas J. Massenet op. Manon

re. Inesa Linaburgytė įtaigiai, tiesiog įspūdingai kuria ryškų ir vokališkai sudėtingą Bobulytės personažą. Steponas Zonys – bene geriausias šių dienų mūsų baritonas, o kur dar Tomas Pavilionis, dainuosiantis Markizą. Laukia įdomi premjera su tikromis žvaigždėmis. n

V i s - Ã - V i s

2 0 2 0

/ 1

Ĺž

Gyvenimas kaip kazino ruletÄ—

2 0 2 0

/ 1

2 0 2 0

/ 1

Blanša – Ieva Prudnikovaitė, Aleksejus – Dmitrijus Golovninas, Generolas – Vladimiras Prudnikovas, Markizas – Tomas Pavilionis

mybę atvėrė visam pasauliui, bene šaukte šaukdamas: „Žiūrėkit, toks esu aš!“. Taip atsirado Lošėjas.

Rasa Murauskaitė

Paprastai savo demonus slepiame po devyniais užraktais, maskuodami juos fasadiniais tobulo gyvenimo įvaizdžiais. Kiek daug žmonių, iš pažiūros gyvenančių tobulai laimingą gyvenimą, naktimis kenčia nuo nemigos, kurią sukelia gėda, nusivylimas, baimė ar... nevaldoma priklausomybė. Fiodoras Dostojevskis, galima sakyti, buvo tikras mazochistas: jis savąją priklauso-

Tragiška Lošėjo istorija, palytėta Sergejaus Prokofjevo muzikinio talento, sugrąžino į Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro sceną čia jau seniai nematytas žvaigždes. Visų pirma, Asmik Grigorian, kuri čia sugrįžo... su džinsais ir sportbačiais. Taip pat Vladimirą Prudnikovą, kuris LNOBT paskutinį sykį dainavo prieš dešimtmetį – su ikona ir stikliuku rankose. Taip atsitiko, nes režisieriaus Vasilijaus Barchatovo Lošėjo interpretacija išgalvotąjį Ruletenburgo kurortą pavertė „euroremontu“ tegalinčiais didžiuotis svečių namais, su vieninteliais vartais į pasaulį – vieniša autobuso stotele. Negalima atmesti, kad savotiškas „buitiškumas“ – viena šių dienų operos tendencijų, dar vienas būdas meną tarsi suaktualinti. Dostojevskiškojo laiko estetika, kai net ir prasilošusią aukštuomenę įsivaizduotume su ilgomis sukniomis ar puošniais kostiumais – gerokai tolima mums. O toks „paprastumas“ veikia tar-

si dar vienas kvietimas į teatrą tiems, kurie vis dar galvoja, kad opera – tai tik išsipusčiusio elito susibūrimų vieta. Nors, aišku, pirmosios premjeros statusas lėmė ir įdomų disonansą tarp pasipuošusių žiūrovų ir eklektiškai nederančių operos herojų aprėdų scenoje. Ne tik prabangos, bet ir belkantiškų arijų šis Lošėjas negali pasiūlyti – kūrinio vokalinė plėtotė paremta rečitacija, solistų vokalinės partijos daugeliu atžvilgiu artimos ekspresyviam kalbėjimui. Prokofjevo partitūra – sudėtinga, reikalaujanti iš dainininkų puikios technikos ir lygaus diapazono. Vokalines partijas lydi lygiai taip pat nepaprastai ekspresyvi, kiek fragmentuota, tačiau sodri ir dinamiška orkestro partija. Džiugu, kad šįkart galima pasidžiaugti LNOBT orkestru bei pastatymo muzikos vadovu ir dirigentu Modestu Pitrėnu. Jiems pavyko sėkmingai suvaldyti nelengvą ir teatro repertuarui netipišką kūrinį, nesileidžiant į didesnius kompromisus – būta aiškių kulminacijų, niuansuotumo, aiškaus dramaturgijos suvokimo, kurie paliko teigiamą įspūdį.

Markizas – Tomas Pavilionis, Aleksejus – Dmitrijus Golovninas

/ 1

Generolas – Vladimiras Prudnikovas, Kunigaikštis Nilskis – Rafailas Karpis

Likus vos kelioms dienoms iki pirmosios Lošėjo premjeros LNOBT, teko kalbinti Metų operos solistu šiemet pripažintą tenorą Rafailą Karpį – jis pats naujame pastatyme pasirodė nedideliu, tačiau įsimintinu kunigaikščio Nilskio vaidmeniu. Pokalbio metu tenoras pažymėjo, kad Lošėjui teatras subūrė tikrą „žvaigždžių sudėtį“. Būtent pastatymo solistai, mano nuomone, šioje teatro premjeroje, skirtingai nei keleto pastarųjų, yra pati stipriausia grandis, apie kurią norisi daugiausia kalbėti. Premjera šiokiadienį daugeliui netapo kliūtimi vien dėl troškimo pamatyti į LNOBT sceną sugrįžusią A. Grigorian. Interviu prieš Lošėjo premjerą solistė buvo įspėjusi, kad publikai neverta tikėtis, jog Polina bus pagrindinis šios operos „žetonas“. Ir išties, tai iš dalies tik epizodiškas, tačiau, kartu, išskirtinai esmingas šios istorijos dėmuo. Polina – savotiškas herojų lūkesčių ir veiksmų epicentras, daugelio jų poelgių priežastis ir katalizatorius. Ją beviltiškai įsimylėjęs Aleksejus dėl šios moters taip giliai ir panyra į lošimų liūną, bet, paradoksalu, pinigai ir azartas taip įtraukia, kad net pati priklausomybės priežastis – Polina, tampa nebematoma. Būtent ji atsiduria veikalo draminės ir muzikinės kulminacijos ketvirtajame veiksme centre, nepakęsdama į priklausomybę panirusio žmogaus partnerės perspektyvos. A. Grigorian šioje tarsi nedidelėje, tačiau ypač psichologizuotoje rolėje, mano nuomone,

2 0 2 0

Bobulytė – Inesa Linaburgytė

Polina – Asmik Grigorian, Aleksejus – Dmitrijus Golovninas

L r NaO Bmp T a somse n išv n i o i reė m s io m oj pe r o g r a m a

2 0 2 0

/ 1

Aleksejus – Dmitrijus Golovninas, Polina – Asmik Grigorian

galėjo atsiskleisti tiek kaip aukščiausio meistriškumo solistė, gebanti vienodai įtaigiai dainuoti skirtinguose registruose, tiek kaip išskirtinai charizmatiška aktorė, subtiliai pajaučianti ir su sprogstančia energija scenoje išgyvenanti svarbiausius dramos epizodus. Be abejonės, ne kiekvienas scenos partneris gali „atstovėti“ tokį talentą kaip A. Grigorian, tačiau Dmitrijus Golovninas ir pats – talentingas ir charizmatiškas, stiprios energetikos atlikėjas. Teisingi operos režisieriaus V. Barchatovo žodžiai, esą tarp Golovnino ir Grigorian scenoje esti ypatinga energetika – tuo žiūrovai neturėjo suabejoti. Nors Lošėjas tapo šio tenoro debiutu Vilniuje, tačiau čia solistas jau yra lankęsis anksčiau – pradėdamas dainininko karjerą jis šiek tiek mokėsi pas maestro Virgilijų Noreiką. O ir ne vieną lietuvių solistą D. Golovninui jau yra tekę sutikti pasaulio scenose, galų gale, Bazelio teatre Lošėją būtent jis ir dainavo kartu su A. Grigorian. Stebint premjerą, buvo akivaizdu, kad D. Golovninui Lošėjo medžiaga ne tik puikiai pažįstama, bet ir labai sava – giliai dramatinis muzikos ir personažo charakteris atlikėjui puikiai pritinka. Ko kartais pritrūks-

ta mūsų atlikėjams – tai tas platus užmojis, ypatinga drąsa scenoje; būtent tuo, kaip ir meistriškai valdomu balsu, žavėjo D. Golovninas. Kita vertus, jam pasisekė išsaugoti ir tą kiek lengvabūdišką, išdykusią Aleksejaus charakterio pusę, suteikiančią šiam vaidmeniui ypatingo patrauklumo. Vizualinė pastatymo kulminacija buvo išraiškinga vaizdo projekcija – tikras „grimasų šokis“, kurioje didžiulis D. Golovnino veidas rodėsi tarsi į išorę „išverstas“ vidinis Aleksejaus „lošėjas“, paniręs į priklausomybės transą, iš kurio jam pabusti – nelemta. Tai buvo grėsminga, nelemta pražūtingos priklausomybės grimasa. Lietuvoje, kaip žinia, vyksta toks Sugrįžimų festivalis, kuriame dažniausiai pasirodo jauni lietuvių muzikai, savo karjeras tęsiantys užsienyje. Šį Lošėją, panašu, galima pavadinti savotiška „sugrįžimų opera“. Turbūt be A. Grigorian pasirodymo, daugelis ypatingai laukė ir bene žymiausio šalies boso V. Prudnikovo sugrįžimo į LNOBT sceną. Jo Generolas – vienas sodriausių Lošėjo personažų, kuris, tiek muzikiniu, tiek charakterio atžvilgiais, tarsi šiam atlikėjui ir būtų parašytas. Iš esmės, Generolo istorija – visiška klasika. Pinigais prisiviliojęs gerokai jaunesnę gražuolę myli-

mąją Blanšą (Ieva Prudnikovaitė), pinigų netekęs – netenka ir mylimosios. Tai žmogiškoji tragedija, kurią V. Prudnikovas scenoje išgyveno ypač įtaigiai – bravo! Sėkmingas buvo ir I. Prudnikovaitės, senokai matytos LNOBT scenoje, pasirodymas: jos Blanša buvo žavinga, o svarbiausia – puikiai sudainuota. Atskiro dėmesio verta ir Inesos Linaburgytės Bobulytė – Generolo teta, iš kurios tikimasi užtikrintos pinigingos ateities. Deja, daugelio nusivylimui, Bobulytė visiškai sumaišo kortas, atsisakydama dalintis savo turtais, o galiausiai – dar ir prasilošdama. Šis personažas – tragikomiškas. Komedija eskaluojama išorėje, uždedant dainininkei senamadišką peruką ir prie likusios aprangos visiškai nederančią striukę. Tragedija lieka giliau, vidinei dramai atsiskleidžiant, kai Bobulytė prašo Polinos išvykti kartu. Nors ir nebendrautų, bet bent jau būtų tuose pačiuose namuose... Ar neskaudi ta seno žmogaus vienatvė, su kuria ir mes, deja, taip dažnai susiduriame kasdienybėje?

2 0 2 0

/ Krupjė – Austėja Liekytė

Pirmasis krupjė – Edmundas Seilius

Bobulytė – Inesa Linaburgytė, Blanša – Ieva Prudnikovaitė, Generolas – Vladimiras Prudnikovas

r a mp o s

2 0 2 0

/ 1

ĹĄv i e s o j e

2 0 2 0

/ 1

2 0 2 0

/ 1

Aleksejus – Dmitrijus Golovninas, Polina – Asmik Grigorian, Generolo dukrelė – Mėta Banevičiūtė

Lošėjas įkūnija daugybę skirtingų žmonių dramų, o priklausomybė nuo lošimo – tik viena jų. Režisieriaus V. Barchatovo pasirinkimas šias dramas perkelti į svečių namus, kurių bendrosiose erdvėse įvykę skandalai toliau sprendžiasi už uždarų durų, yra tarsi noras parodyti, kad tos pačios tragedijos žmones ištinka nepaisant profesijos, socialinio sluoksnio ir pan. Galų gale, paties lošimo perkėlimas į internetinę erdvę – irgi daugiaprasmis veiksmas. Galbūt tai kalba ne tik apie internete naktimis pokerį lošiančius studentus, bet ir apie vis dažnesnę jauno žmogaus svajonę užaugus tapti „influencer’iu“, kasdien statančiu ant kortos savo asmeninį gyvenimą, siekiančiu išlošti „sekėjų valiutos“, bet neretai turinčiu susimokėti beprotišką viešumo kainą? Tokia Dostojevskio / Prokofjevo Lošėjo interpretacija, kaip ten bebūtų, dviprasmiška. Vieną vertus, tam tikri istorijos aspektai suaktualinami, kitą vertus, kūrinys tokiame kontekste netenka ir dalies savo žavesio. Kad ir kokios žavingos tos Las Vegasą primenančios kazino šviesos, atsidariusios paskutinio veiksmo paskutiniame aukšte...

F. Dostojevskio Lošėjas gimė rašytojui prasilošus. Tai tik įrodo, kokia negailestinga ruletė gali būti pats gyvenimas. Jai sukantis, neretai sudėtinga ir besuprasti, kas yra gera, o kas – bloga. Tokie ir Lošėjo herojai – nei geri, nei blogi, tik įkalinti juos ištinkančių situacijų, kitų žmonių malonių ar prakeiksmų. Net ir neslepiant už savo namų durų pragaištingos priklausomybės, Lošėjas – tai opera apie mus, mūsų gyvenimą, kuris kartais sukasi daug greičiau nei ta viliojanti kazino ruletė. n

Baronas Viurmerhelmas – Arūnas Malikėnas, Aleksejus – Dmitrijus Golovninas

2 0 2 0

/ 1

Aleksejus â€“ Dmitrijus Golovninas, Ponas Astlejus â€“ Steponas Zonys

r a mp o s

2 0 2 0

/ 1

ĹĄv i e s o j e

ĹĄv

2 0 2 0

/ 1

V i s - à - V i s

2 0 2 0

/ 1

Vladimiras Prudnikovas:

„Lošėjas vertas didelio dėmesio ir meilės“

Elvina Baužaitė

Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre Sergejaus Prokofjevo operos Lošėjas (rež. Vasilijus Barchatovas) premjera įvyko vasario 12–15 d. Pirmą kartą Lošėją V. Barchatovas pastatė 2015 m. Bazelio operos teatre. Šio sumanymo jis ėmėsi aiškiai žinodamas, kad Poliną turi įkūnyti Asmik Grigorian, o Aleksejų – Dmitrijus Golovninas. Dabar iš Bazelio Lošėjas atvyko į Vilnių. Čia, LNOBT scenoje, Generolo vaidmenį sukūrė vienas žymiausių Lietuvos bosų Vladimiras Prudnikovas. Su operos maestro premjeros išvakarėse kalbėjomės apie Lošėją ir operos meną plačiąja prasme.

Sergejų Prokofjevą sužavėjo, tiesiog užvaldė Fiodoro Dostojevskio romanas Lošėjas, tad neatsitiktinai vieną dieną gimė to paties pavadinimo opera. 1917 m. ruošiant operos premjerą Rusijoje kilo revoliucija. S. Prokofjevas emigravo į JAV ir Lošėjo partitūrą atgavo tik po dešimtmečio. Pagal perkurtą partitūrą ir perrašytą libretą opera Lošėjas 1928 m. buvo pastatyta Briuselio teatre La Monnaie. Originali versija pirmą kartą scenoje parodyta 2001 m. Maskvos didžiajame teatre. Gerbiamasis Vladimirai, pasidalykite savąja S. Prokofjevo Lošėjo patirtimi – kokia tai opera muzikine prasme? Kuo daugiau gilinuosi į šį veikalą, tuo labiau matau dviejų kūrėjų genialumo apraiškas. Įsimylėjau šią operą, ji pakeri... Lošėjas – draminė opera, ir, manau, ne vien apie lošimą. Ji apie vidinį žmogaus blaškymąsi, neišsipildžiusius troškimus, psichologinį žlugimą. Operos drama paremta įtaigia F. Dostojevskio romano Lošėjas kalba, joje ataidi ir asmeninė rašytojo patirtis. Todėl žiūrovas, eidamas klausyti šio veikalo, turėtų būti bent šiek tiek susipažinęs su rašytojo kūryba ir mėgti S. Prokofjevo muziką. Šioje operoje neišgirsi mūsų mėgstamų melodinių linijų à la Giuseppe Verdi ar Giacomo Puccini... Opera parašyta deklamaciniu principu, vyrauja melodiniai rečitatyvai, viskas sutelkta į draminę pusę. Muzikinė kalba moderni, be galo ekspresyvi ir spalvinga orkestruotė, netikėti minties šuoliai, afektacija. Įdomi dramaturginio mąstymo ir muzikinio girdėjimo jungtis, paremta modernių muzikinės išraiškos priemonių naudojimu. Sceninė kalba, mano manymu, kinematografiška, o spektaklis – tarsi kino filmas. Papasakokite apie savąjį Generolą. Tai nepaprastai įdomus vaidmuo, turintis ryškias tematines, dramaturgines linijas. Generolas yra psichologiškai turtingas, man tai labai atsakingas ir sunkus darbas, nes partija labai sunki techniškai. O pats personažas man labai artimas ir nepaprastai įdomus savo istorija. Generolas – jau pagyvenęs, galbūt doras, sąžiningas žmogus, nesvarbu, kad Bobulytė sako, jog generolo laipsnį gavo išėjęs į pensiją. Gyvenime būna, kad ir pagyvenęs žmogus įsimyli ir tikisi šviesių momentų ateityje, taip ir Generolas nuoširdžiai žavisi tokia viena gan lengvo elgesio moterimi, žada su ja susituokti. Operoje matome, kad Generolas tikisi iš savo giminaitės – Bobulytės – gauti palikimą. Bet toji jam nieko nežada, yra dar visai puikios sveikatos, kupina energijos, labai gyvybinga, drąsi, ryžtinga ir, turėdama daug pinigų, nenori su niekuo jais dalytis. O Generolas tikisi, nes jam tai galbūt padėtų atsistoti ant kojų. Operos veikėjų gyvenimai klostosi emigracijoje, tai žmonės, kurie kažkur bėgo, atvykę čia ne pailsėti, bet gyventi. Pagal šią versiją Generolas turi ir vieną, ir antrą, ir trečią darbą, kad galėtų pragyventi, ir kiti sukasi, kaip kas išmano...

r a mp o s

šv i e s o j e

Taigi Generolas vis laukia, vis tikisi to palikimo, kol galų gale Bobulytė nuvyksta lošti į kazino ir pralošia didžiules sumas. Tai veikia Generolą kaip žmogų, jam gali baigtis labai blogai... O gyvenimas tęsiasi, kaip ir dabartyje – lošimai, narkotikai... Tokia istorija. Kuo pasižymi šis Lošėjas, režisuojamas V. Barchatovo? V. Barchatovas kuria nepaprastai įdomiai, jaučiama subrendusio meistro ranka. Jis moka bendrauti ir bendradarbiauti, kiekvieną vaidmenį yra smulkiai išanalizavęs, išlukštenęs tiesiog iki smulkiausio nervo ir geba tai perteikti, įdomiai papasakoti. Viskas pagrįsta, logiška. Tai puikiai nuteikia ir skatina kurti. Labai geri dirigentai. Modestas Pitrėnas puikiai pažįsta šį S. Prokofjevo kūrinį, taip pat įsigilinęs ir į F. Dostojevskio romaną. Jis kartu su V. Barchatovu statė Lošėją Šveicarijoje. Man atrodo, kad V. Barchatovas ir M. Pitrėnas – pavykęs duetas. Pastatyme dirba labai geri pianistai, manau, turėtų gimti įspūdingas spektaklis. Nepaprastai įdomi, logiška, apgalvota scenografija. Tikiuosi, bus visiems labai įdomu išvysti šią retai statomą operą. Galima sakyti, dabar vyksta Lošėjo atgimimas. Malonu, kad teatras ryžosi, mes taip pat prie to prisidedame. Gerbiamas Vladimirai, kas Jums pačiam yra lošimas? Pasidalykite savo patirtimi ir įžvalgomis. O! Labai įdomus klausimas... Pats nesu lošėjas, bet mėgstu žaisti biliardą, tenisą, o sporte žaidimas juk visai kitoks. Teko Amerikoje svečiuotis šeimoje, kuri tikrąja to žodžio prasme sirgo lošimu. Beveik kasvakar važiuodavo į netoliese esančią kitą valstiją, kurioje leidžiama lošti, ir drebančiomis rankomis, blizgančiomis akimis lošdavo... Mačiau tų žmonių reakcijas. Tai tampa pavojinga liga, priklausomybe, žlugdančia žmonių gyvenimus. Aš pats neturiu jokio potraukio į azartinius žaidimus, nors yra tekę išbandyti ir lošimo aparatus, ir ruletes... Tačiau pavyko išlaikyti šaltą protą... (juokiasi) Esate įvertintas Nacionaline kultūros ir meno premija, apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu, todėl noriu paklausti, kas Jums, tęsiant mintį apie lošimą ir laimėjimus, karjeroje ir gyvenime yra pergalė, kokie įvertinimo ženklai Jums yra esminiai ir tikrieji? Ir vėl įdomus klausimas... Ačiū, kad priminėte, jog kai kas buvo laimėta... Man atrodo, kasdien turime ką nors daryti, kad laimėtume, kad Dievas mus matytų žemėje. O geriausi laimėjimai – mano vaikai, mano studentai, kuriems sekasi, su kuriais palaikomas ryšys. Tai yra laimė, džiaugsmas – didžiausias įmanomas išloštas laimėjimas gyvenime.

2 0 2 0

/ 1

2 0 2 0

/ 1

2 0 2 0

/ 1

r a mp o s

2 0 2 0

/ 1

šv i e s o j e

Prakalbote apie studentus. Esate Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius. F. Dostojevskio romane Lošėjas teigiama, kad išmokti lošti neįmanoma. Taigi, Profesoriau, pasidalykite operos mokytojo esatimi – kas tai? Jeigu žmogus atlieka savo misiją, darbas jam yra malonumas, džiaugsmas, tada galima daug nuveikti. Didelė laimė išgirsti, matyti savo studentus, dainuojančius įvairių pasaulio teatrų scenose. Dažnai vykstu pažiūrėti spektaklių, kuriuose dainuoja mano studentai, o dar ir pačiam dalyvauti su jais – didžiulis malonumas. Iš tiesų daug dėstau – Kaune, LNOBT ir LMTA. Man tai didelis džiaugsmas, esu laimingas būdamas reikalingas. Džiugu, kad jaunimui mano patarimai svarbūs. Meluoti tvirtinant, kad viskas puiku, gražu, – lengva, o neįžeidžiant pasakyti, kas taisytina, mažai kas gali. Tai reikia daryti su didele meile, kitaip būsi nesuprastas. Kita vertus, iš jauno žmogaus turi, tiesiog privalai reikalauti tam tikros interpretacijos, techninių dalykų ir kt., nes jie – suaugę žmonės, jie turi žinoti visą tiesą, bet – su meile žinoti. Taigi viena ranka pirštuku nu nu nu (juokiasi), o kita – paglostai, pagiri, tai labai svarbu. Kai taip elgiesi, sugebi pasakyti visą tiesą, tada tave ir gerbia, ir klausia tavo nuomonės, patarimo. Tiesa ne visada būna saldi, taip, bet tik toks kelias veda į aukštumas, profesionalumą. Mano galva, operos menas – viena iš tobuliausių menų sintezių, tai Menas iš didžiosios raidės. Mes jam tarnaujame, siekiame tobulybės, trokštame idealo. Turėdamas omenyje idealo siekinį, gerbiamas Vladimirai, nusakykite, kas Jums yra repeticija. Repeticijų laikotarpis labai svarbus. Dainininkui būtina saviruoša. Pirmiausia tai – savo instrumento „suderinimas“, rengiamo kūrinio analizė, darbas su koncertmeisteriu. Operoje pradedama nuo vadinamosios sėdimos repeticijos, kai su dirigentu aptariamos muzikinės partijos. Kitoks – daugialypis, intensyvesnis – procesas vyksta repetuojant su režisieriumi. Manau, kiekvienas dainininkas turi ne tik įsigilinti į savo partijos santrauką, bet ir gerai žinoti visą veikalo muzikinį tekstą. Svarbu suprasti dramaturginę savo personažo liniją. Mėgstu repeticijas, kai gali neskubėdamas gilintis į muzikinį tekstą, repetuoti dar ir dar kartą, rasdamas vis naujų spalvų ir išraiškos priemonių. Muzikiniame teatre prioritetas tenka dirigentui. Juk jis veda orkestrą, solistus, chorą, ansamblius, valdo visą muzikinę kūrinio medžiagą. Šiuo metu madinga opera, kurioje svarbiausia – scenos vaizdas, bet užmirštama, kad svarbiausia operoje yra muzika. Stokojant muzikinių repeticijų nukenčia kūrinio esmė. Džiaugiuosi, kad šiame pastatyme dirigentas ir režisierius bendraudami randa pusiausvyrą, kad svarbus muzikinis ir vizualusis operos vienis.

Manau, kad kiekvienas muzikinis teatras turi turėti pastovų muzikos vadovą, nuolat dirbantį dirigentą, kuris lavina orkestrą, dirba su solistais, puikiai pažįsta juos ir jų galimybes. Tokia yra nacionalinio teatro misija ir užduotis. Sukviesti muzikus iš viso pasaulio, kad, trumpam atvykę, vėl dingtų, nesunku. Lietuvoje turime fantastiškų dirigentų, solistų, kuriame spektaklius, turinčius ne ką mažesnį pasisekimą, nei užsienyje statomi... Mylėkime save. O dėl repeticijų – jos yra būtinybė. Repetuoti reikia visą gyvenimą... Taip, bet repeticijos veda į išsipildymą, taigi artėjant Lošėjo premjerai pasidalykite savo patirtimi, pajauta, kas yra premjera. Dabar premjeros retesnės... Man šis spektaklis – kaip Dievo dovana. Beje, Generolas – vienas iš sudėtingiausių mano dainuotų personažų. Tiek vokalinės technikos, tiek psichologiniu požiūriu. Kasdien turi sau tarsi kažką įrodyti, dirbti su savimi, palaikyti vokalinę formą, o turint tiek metų tai nemažas iššūkis... Esu dėkingas režisieriui V. Barchatovui, kuris pasitikėjo manimi, suteikė galimybę kurti be galo įdomų personažą. Manau, kad neeilinių asmenybių – dirigento, režisieriaus, ypatingų dainininkų – A. Grigorian, D. Golovnino, kitų puikių kolegų dėka šis spektaklis taps Lietuvos kultūrinio gyvenimo įvykiu. Kaip nusakytumėte dainavimą: kas tai yra ir ką tai reiškia Jums pačiam? Jei išeini į sceną, turi žmonėms ką nors pasakyti. Tau duota aikštelė tam tikrai žiniai perteikti, supažindinti su kūrinio turiniu, jo istorija. Žmonės turi suprasti, apie ką ir kodėl tu kalbi. Tai iššūkis. Mes, operos solistai, esame susaistyti su ritmo, tempo, teksto, kalbos, fiziologijos ypatybėmis, taip pat su santykiais, kuriuos turime išplėtoti, kad įgyvendintume režisieriaus viziją. Visus šiuos komponentus sujungti į visumą nėra paprasta. Dėl to opera – sintezė – vienas iš sudėtingiausių menų... Kiekvienas pasirodymas scenoje – nesvarbu, ką ir kur dainuotume, – turi perteikti gyvenimą. Nė viena daina neparašyta šiaip sau – visur yra mintis, temos, santykiai (meilė, neapykanta, mirtis ir pan.). Dainuodamas Boriso Godunovo mirties sceną, turiu jos atmosferą perteikti taip, kad publika patikėtų, jog jis – galbūt pamišėlis, bet ir jam bloga, skauda... Kartu turiu visą laiką save stebėti, kad neperžengčiau tam tikrų ribų. Žmogaus balsas – gamtos dovana. Kiekvienas savitas, nepakartojamo tembro. Mylimą balsą atskirsite iš šimtų kitų balsų. Balso tembras dainininkui – neįkainojama Dievo dovana, jis turi būti išskirtinai tavo. Jo pasiskolinti, kopijuoti neįmanoma – taip pamesi save patį. Studentams nuolat tai kartoju. Kasdien dirbame, tobuliname tą savo unikalųjį „ginklą“, kuris ir leidžia būti scenoje...

Esate vienas žymiausių Lietuvos bosų. O ar pamenate savo pirmąjį kartą operoje? Taip pat būtų įdomu sužinoti, ką laikote didžiausiais iššūkiais ir išbandymais. Pirmas mano studentiškas vaidmenukas Operos ir baleto teatre – Vagneris Charles’io Gounod operoje Faustas. Tai tėra trumpa linksma dainelė, bet koks iššūkis buvo... Nesu tikras, ar apskritai tada buvau scenoje. (juokiasi) Į teatrą atėjau dirbti, kai trupėje buvo labai stipri bosų komanda. Konkurencija, noras būti tarp stipriausiųjų vertė daug dirbti, ieškoti. Todėl jau nuo pirmųjų metų dainavau pagrindines partijas – pradėjau nuo Mefistofelio tame pačiame Fauste. Paskui buvo daugybė įvairiausių vaidmenų. Bet tarp pačių sudėtingiausių paminėčiau šiandieninį Generolą... Išskirtinai brangus man vaidmuo – Borisas Godunovas. Su juo apkeliavau daugybę šalių, teatrų, buvau įvertintas žymiausių pasaulio kritikų. Teko dainuoti ir daugybėje simfoninio-vokalinio žanro kūrinių. Čia būtina kitokia balso emisija, technika, vokalinė išraiška. Bet balsui, jo galimybėms visa tai – tarsi vitaminai. Akademijos studentai taip pat dainuoja daug barokinės, klasikinės muzikos – tai tramplinas į romantinę, šiuolaikinę muziką, į tobulą balso valdymą. Ką manote apie šiuolaikinę operą? Ar Jums įdomi dabarties kompozitorių muzika? Įdomi barokinė, klasikinė, šiuolaikinė ar kitokia muzika ir yra gera. Svarbiausia, kad muzikoje neišnyk-

tų esminis dalykas – jausmas, emocija. Štai ir Lošėjo muzikos kalba visiškai moderni, bet kokia geniali... Lietuvos kompozitoriai tikrai talentingi, skamba daug puikios, kokybiškos jų muzikos. O koks esate žiūrovas? Ar gebate patirti operą ir mėgautis menu, ar žiūrėdamas spektaklį esate analitiškas kritikas? Būdami studentai, visus vakarus leidome Operos teatre arba Filharmonijoje. Deja, šiuolaikiniai studentai, galėdami viską išgirsti pasitelkę išmaniuosius įrenginius, užmiršta, kad tik gyvas, pulsuojantis muzikos atlikimas ir jo klausymas leidžia pajusti tikrąją kūrinio vertę, niuansus, atmosferą. Dabar vis dažniau pastebiu teigiamus dalykus: kaip puikiai groja orkestras, kaip dirigentas plėtoja dramaturginę kūrinio liniją, kaip kvėpuoja drauge su dainininku, kaip pagarbiai scenoje žiuri vienas į kitą ir t. t. Pastebiu ir tai, kas netobula, bet nesu linkęs kritikuoti viešai. Pokalbio pabaigoje – Jūsų linkėjimas Lošėjo kūrybinei trupei. Linkiu visiems būti sveikiems, gyvybingiems, pasinėrusiems į šią puikią, labai įdomią istoriją. Nekantraudamas laukiu premjeros, nes tai labai labai retai statoma opera, bet tikrai verta labai didelio dėmesio ir meilės. n

Bobulytė – Inesa Linaburgytė, Generolas – Vladimiras Prudnikovas

2 0 2 0

/ 1

p p r r e e mj mj e e r r ą a ps a p s a i ts ii n t k i na kn at n t

2 0 2 0

/ 1

Teisingumas Anai Polina Lyapustina

1830-aisiais Gaetano Donizetti buvo jaunas ir talentingas. Pradėjęs trečiąją dešimtį, jis jau buvo išgarsėjęs ir skynėsi kelią į tarptautinę šlovę. Tuo metu dar ieškojo savo stiliaus ir pernelyg dažnai cituodavo Vincenzo Bellini. Reikėjo kažko, kas pakylėtų jo kūrybiškumą virš žemės. Galiausiai kompozitorius nutarė, kad pavyko surasti temą. Tiudorų dinastijos valdymo laikotarpis buvo gana populiarus, bet dar niekam nebuvo pavykę sukurti puikaus kūrinio apie tai. Todėl Donizetti nusprendė išmėginti laimę su... Elžbieta I.

Per aštuonerius metus kompozitorius bandė kūrybinę laimę su keliomis karalienėmis, bet ne visada sėkmingai. Nors Ana Bolena dažnai vadinama pirmąja iš „trijų Donizetti karalienių“, pirma tikroji jo valdovė buvo Elžbieta I operoje Elisabetta al castello di Kenilworth, parašytoje metai prieš sukuriant Aną Boleną. Deja, ši opera netapo nei labai populiari, nei pripažinta kritikų. Operoje Elisabetta al castello di Kenilworth Donizetti muzika aklai sekė siužeto vingius. Kompozitorius desperatiškai bandė skirti karalienei daugiau dėmesio, tad gerokai utriravo jos jausmus – tai padarė jos elgesį desperatišką ir nepatogų kitiems veikėjams. Donizetti nepasidavė ir perkūrė šį veikalą. Po metų operos versija Il castello di Kenilworth buvo pastatyta tame pačiame Neapolio operos teatre. Pokyčiai įgyvendinti, išvados pateiktos. Vis dėlto galutinis rezultatas kūrėjo netenkino; karalienės Elžbietos vardas dingo iš operos pavadinimo. Taigi po kelių mėnesių Donizetti laukė dar vienas išbandymas.

31 p r e mj e r a s

p a s i t i n k a n t

2 0 2 0

/ 1

Straipsnyje panaudotos nuotraukos iš Anos Bolenos pastatymo Opera di Roma teatre (fotografas Yasuko Kageyama)

Naujasis kompozitoriaus, kuris per 26 metus sukūrė 68 operas, darbas kaip tik ir buvo dar viena opera. Kūrinio užsakymo metu 33-ejų Donizetti buvo jau gana žinomas ir išgarsėjęs kaip greitai dirbantis. Jis gavo garbingą užsakymą parašyti operą karnavalo sezono pradžiai. Kurti libretą buvo patikėta žymiajam Felice’ei Romani – jis turėjo pateikti kompozitoriui gatavą tekstą trys mėnesiai iki repeticijų pradžios. Bet, kaip dažnai nutikdavo užsiėmusiems Italijos rašytojams, libretą Romani sukūrė pavėlavęs du mėnesius. Donizetti patvirtino savo, kaip nepaprastai greitai rašančio kompozitoriaus, reputaciją – kaip ir planuota, repeticijos prasidėjo po mėnesio. Suprantama, visos šios aplinkybės anaiptol nepranašavo, kad operos pasaulyje gims šedevras. Romani libreto šaltinis – du istoriniai romanai: Ippolito Pindemonte’s Enrico VIII ossia Anna Bolena ir Alessandro Peppolio Anna Bolena. Tiesa, nė vienas iš šių kūrinių (kaip ir daugybė kitų XVIII–XIX a. šia tema parašytų knygų) niekada nebuvo pripažintas kaip teisingai atspindintis istorinius įvykius. Tačiau visas šias knygas sieja vienas bendras dėmuo – Anos asmenybė. Jauna, protinga ir akivaizdžiai patraukli moteris staiga pakliūva į aplinkybes, kuriose niekada neketino atsidurti, nors pati susikūrė tiek savo gyvenimą, tiek karaliavimą. Ši asmenybė itin traukė kompozitorių. Librete nuspręsta susitelkti į laikotarpį, kai karalienė jau

balansuoja ant ribos. Romani sukūrė išties jaudinančią istoriją apie nelaimingą, apsuptą karališkos didybės moterį. Žvelgiant iš mūsų dienų, bene įdomiausiai atrodo labai vyriškas Romani požiūris į Anos naratyvą. Nors pripažinta (tiksliau sakant, tarp kitko paminėta), kad ji buvo išmintinga ir protinga, vis dėlto dramos epicentras yra karaliaus mintys ir sprendimai, tuo tarpu pagrindinė herojė nuo kūrinio pradžios iki pabaigos išlieka emociškai ir socialiai užrakinta. Kai kurie jos gyvenimo aspektai pateikiami tiesiog kaip faktai: sakoma, kad Anos burtai pradėjo sklaidytis. Karalius įsimylėjo kitą moterį. Jis tiesiog atsikratė žmonos. Taip, tai tiesa – taip įvyko ne tik operoje, bet ir realiame gyvenime. Bet už šių faktų driekiasi ilgas, labiau psichologinis nei istorinis pasakojimas – apie karo žmones ir taikos žmones. Ši situacija labiau nuspėjama ir suprantama kalbant apie vyriškuosius personažus (pavyzdžiui, Otele), bet moteriškajame kontekste ji mažiau akivaizdi. Kaip tik taip nutiko Anai (Anai Bolein, Anglijos karalienei). Norėjo ji tapti karaliene ar nenorėjo? Mylėjo Henriką VIII ar geidė sosto? Aišku viena, kad atsiradus galimybei tapti karaliaus meiluže ji ėmė žaisti labai gudrų žaidimą, siekdama laimėti ne karaliaus širdį, o statusą ir karūną. Tai buvo nelengva. Reikėjo suderinti neprieinamumą ir

p r e mj e r Ą

2 0 2 0

/ 1

p a s i t i n k a n t

dėmesingumą. Reikėjo laukti. Kovoti su dvariškiais. Ir ji žinojo, kaip laimėti šį žaidimą ar galbūt karą (pasirinkite, kaip jums priimtiniau). Ana tapo karaliene ir pagimdė vieną garsiausių Europos istorijoje valdovių – Elžbietą I. Būtent šlovės akimirką ją ištiko karo žmonių dalia. Ši nuolat kovojanti moteris paprasčiausiai nežinojo, kaip išgyventi taikos laikotarpį. Karalius gavo iš jos tai, ko troško, bet negalėjo gauti to, ko reikėjo, – sūnaus. Jos karas buvo žaidimas dėl karaliaus, bet jis žaisti nebenorėjo. Ana išsigando, bandė daryti tai, ką gebėjo geriausiai, – vėl kovojo. Bet visiems kitiems atsivėrė naujas taikos ir ramybės pasaulis. Tad visi, įskaitant ir karalių, rengėsi mėgautis pasikeitusiomis aplinkybėmis. Tuo tarpu Ana jose pasiklydo, rengėsi kariauti naują karą ir padarė begalę klaidų. Karo priežastis yra rengimasis karui, ir jį Ana jau beveik pralaimėjo. Tokią ją regime scenoje: išsekintą vyro laukimo, pavydžią ir įtarią. Karalienė prisimena laimingą jaunystę ir pirmąją meilę. Ji apsigyvena šiuose prisiminimuose dar gerokai iki žymiosios pamišimo scenos. Vėliau ji tampa tiesiog patikli ir išsigandusi. Bet ar to tikitės iš šios stiprios moters, iš kurios buvo atimtos galios, kuri nustūmė ankstesniąją karalienę ir be niekieno pagalbos įkopė į viršūnę? Donizetti buvo žinomos visos svarbios detalės, bet librete jos neatsispindėjo. Tekste karalienė pavaizduota neįtikinamai.

p r e mj e r a s

p a s i t i n k a n t

2 0 2 0

/ 1

Sunku patikėti, kad karalienę įveikė pasyvus nerimas. Galite laikyti mano požiūrį feministiniu – galbūt iš dalies jis toks ir yra. Bet kaip muzikos žurnalistė matau savo žodžių patvirtinimą tiek istorijoje, tiek šioje operoje. Už visų žodžių, kaustančių šią išmintingą ir stiprią asmenybę, stovi muzika – ji atskleidžia stiprius Anos jausmus ir proto būseną kiekvienoje scenoje, net jei pati herojė joje nedalyvauja. Siekdamas pateisinti Aną, Donizetti atidavė jai visą šios operos pasaulį. Mūsų dienomis opera Ana Bolena laikoma pirmu Donizetti kūriniu, kuriame pagaliau atsiskleidė unikalus, sudėtingas jo stilius. Ypač jis akivaizdus didelėse scenose, kur daug įvairių poelgių, staigių draminių posūkių ir nuotaikų kaitos. Draminiu požiūriu šio kūrinio muzika nėrė kur kas giliau nei tekstas. Donizetti atsisakė ir tradicinių ansamblių bei duetų komponavimo principų – jis įpynė papildomų, „iš niekur“ sklindančių frazių, kurios atspindi karalienės požiūrį į scenos vyksmą. Taip pat kompozitorius permąstė rečitatyvus ir ypatingą svarbą suteikė orkestrui bei jo melodijoms. Jis ėmė naudoti melodines linijas atskiroms dalims sujungti – tai padėjo išlaikyti publikos dėmesį ilguose veiksmuose keičiantis scenoms. Donizetti požiūris į paskutinę operos sceną išties drąsus ir sudėtingas. Belieka pripažinti, kad garsioji pamišimo scena yra tiesiog tobulas ir tikslus atspindys to, kas nutinka stiprios, bet pasmerktos moters širdyje, – tai atsispindi tiek muzikoje, tiek tekste.

Pagrindinius dėmenis – Anos arijas, rečitatyvų nuotrupas, melodijų fragmentus – kompozitorius derino su monumentaliomis, bet nedidelėmis choro partijomis, trumpais kitų personažų komentarais, rafinuotomis ir įvairiomis orkestro partijomis. Šių elementų darna sukūrė didingą efektą – gerokai galingesnį nei atskirų, nors ir labai įspūdingų, dalių poveikis. Taip atsirado galimybė sukurti finalinę sceną – išties įtikinamą ir ganėtinai stiprią, kad suteiktų visai šiai istorijai dramiškai paveikią pabaigą. Daugelis kritikų pažymi, kad vėliau Donizetti sukūrė dar keletą pamišimo scenų, bet taip ir neparašė geresnės ir sudėtingesnės už tąją, kurią regime Anoje Bolenoje. Šį kartą kompozitorius nesekė niekieno vizija. Jis sukūrė nepaprastai galingą savąją viziją. Tokią, kokios nusipelnė Ana Bolena. Ir tai tapo stulbinamos sėkmės pagrindu. Premjeroje apsilankę kritikai ir kompozitoriai „alpo iš malonumo“. Dabar Donizetti nebebuvo pradedantysis Bellini sekėjas – dabar jis buvo Maestro. Anos Bolenos premjera įvyko 1831 m. liepos 8 d. Londone, Karaliaus teatre. Opera buvo išversta į prancūzų kalbą ir daugelį kartų atlikta JAV. Ir vis dėlto Ana Bolena yra pirmoji iš trijų Donizetti karalienių. Ji išmokė kompozitorių, kaip elgtis su Karaliene. Ji nutiesė kelią į šlovę ne tik pačiam kūrėjui, bet ir dar dviem valdovėms. Puikių atsipiepimų sulaukė tiek Marijos Stiuart (1835), tiek Roberto Deverė (1837) galinga muzika ir draminis įtikinamumas. Šie kūriniai skamba visiškai kitaip, bet tai yra Donizetti Karalienės, mūzos ir galbūt svarbiausia jo kūrybinio palikimo dalis.n

P r e mj e r Ä„

2 0 2 0

/ 1

p a s i t i n k a n t

Ana Bolein: stiprios moters istorija mirties akivaizdoje

Pokalbis su operos režisieriumi

Andrea de Rosa

2 0 2 0

Ingrida Milašiūtė

Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras gegužę pasitiks pristatydamas publikai paskutinę 100-ojo sezono premjerą – Gaetano Donizetti operą Ana Bolena. Tai bendras LNOBT ir vieno garsiausių Europoje Opera di Roma teatro pastatymas. Ši opera, skaičiuojanti beveik du šimtus metų nuo tada, kai išvydo dienos šviesą, iki šių dienų išlieka aktuali prestižinių pasaulio teatrų repertuare. Pagrindinės operos herojės Anos Bolein, Anglijos karalienės, gyvenimą ties mirties slenksčiu vaizduojanti istorinė drama kupina aštrių išgyvenimų. Pokalbyje su operos režisieriumi Andrea de Rosa – kūrėjo įžvalgos ir mintys.

Gegužę Lietuvos operos ir baleto teatre įvyks Jūsų režisuojamos Gaetano Donizetti operos Ana Bolena premjera. Tai bendras LNOBT ir Teatro dell’Opera di Roma pastatymas, pernai jau rodytas Romoje. Ką jaučiate artėjant lietuviškajai premjerai? Niekada nesu lankęsis Vilniuje, bet su šiuo miestu mane sieja prieš daugelį metų patirti jausmai išvydus puikų Eimunto Nekrošiaus spektaklį, kuris mane taip sukrėtė, jog tą akimirką nusprendžiau, kad noriu tapti režisieriumi. Taigi atvyksiu su nepaprastu šio puikaus lietuvių režisieriaus ir maestro atminimu širdyje ir mintimi, kad antrą kartą po Romos teatro statydamas Aną Bolena galėsiu dar labiau įsigilinti į šį spektaklį. Turite filosofo išsilavinimą. Kuo Jus patraukė operos žanras ir kokia vieta Jūsų statomuose spektakliuose tenka filosofijai? Filosofijos vieta mano gyvenime, ypač dramos teatre, tebėra svarbi. Kitas mano statomas spektaklis bus apie Ludwigą Binswangerį, didį XX a. filosofą ir psi-

/ 1

P r e mj e r Ą

p a s i t i n k a n t

chiatrą. Bet ir operą režisuodamas remiuosi metodu niekada nieko nevertinti kaip savaime suprantamo. Visada stengiuosi įsigilinti į personažus, nesitenkinu vien tuo, kas yra paviršiuje.

2 0 2 0

/ 1

Jau kuris laikas pasaulio opera kinta: tradicinius, klasikinius pastatymus keičia šiuolaikiniai, dažnai sulaukiantys įvairių žiūrovų ir meno kritikų diskusijų. Koks Jūsų požiūris į tai? Manau, kad tradicijose ir konvencionalume esama daug painiavos. Aš visiškai sutinku, kad operos teatras turi ištrūkti iš konvencionalių sprendimų ir nuolatinio kartojimosi pateikiant žiūrovui tai, ką jis jau yra matęs praeityje. Bet nemanau, kad tai tik įvaizdžio klausimas. Dažnai modernūs kostiumai, rėksmingos šukuosenos, madingos dekoracijos ir šviesų efektai slepia konvencionalų, įprastą pasirinkimą, trivialų, banalų teksto ir personažų suvokimą. Įvairiuose teatruose esate pastatęs nemažai spektaklių. Kas paskatino imtis Gaetano Donizetti operos Ana Bolena? Prieš daugelį metų inscenizavau Friedricho Schillerio tragediją Marija Stiuart, nes norėjau šiek tiek labiau perprasti absurdišką religinį karą, kuris, rodės, prasidėjo po Rugsėjo 11-osios įvykių. Vėliau susidūriau su to paties pavadinimo Donizetti opera ir galiausiai – su opera Ana Bolena, bet visko pradžia buvo Schillerio kūrinys (net šio spektaklio kostiumai ir scenos iš dalies sutampa su Schillerio dramos pastatymo). Tikiu, kad istorija padeda suprasti, ką patiriame, išgyvename šiandien. Marija Stiuart pasakoja apie tai, kad valdžia beveik visada turi galios eiti prieš žmonių teises ir juos gniuždyti. Man atrodo, tai labai aktuali tema. Kuo Ana Bolein artima Jums pačiam, kiek rezonuoja su Jūsų vidumi ar patirtimi? Žmogiškoji Anos Bolein patirtis mane jaudina iki ašarų. Visame antrajame operos veiksme regime lėtą ir tragišką Anos personažo ėjimą egzekucijos, mirties link. Iki tam tikro momento ji dar priešinasi, kovoja, nes jos mirties bausmė yra akivaizdžiai nesąžininga, ši neteisybė ją kone varo iš proto (nuostabioji finalinė scena). Bet tada jai pavyksta rasti savyje stiprybės ir galbūt ramybės pasitikti budelį. Galiausiai mus, kaip ir senovės graikų tragedijų laikais, vis dar traukia galimybė sekti personažų santykį su mirtimi. „Ramiai numirti yra dievų malonė“, – rašė Euripidas. Tikiu, kad visada siekiame šios „malonės“. Kas Jūsų darbe labiausiai įkvepia? Žmogaus balso stebuklas. Tas pats stebuklas, teatro, taigi ir mūsų civilizacijos, pagrindas, operoje virsta dainavimu! Prieš prasidedant spektaklio repeticijoms

dažnai ateina į galvą begalinės visatos, kurioje klaidžiojame tamsoje, tuštumoje, bet pirmiausia – visiškoje tyloje, vaizdinys, o tada atsiduriu priešais balsus, kurių magija nugali visą tą tylą. Mane taip traukia ir užburia balso grožis, dainavimas, kad žavėdamasis pamirštu darbą. Italijoje dažnai vartojama bel canto (gražaus, lyrinio dainavimo. – I. M.) sąvoka siekiant sumenkinti tokių kūrinių teatrinę, dramaturginę jėgą. Aš manau priešingai: kaip tik tai ir yra didžioji teatro galia, į kurią noriu susitelkti. Kiek Jūsų statomame spektaklyje yra operos medžiagos – siužeto, libreto, muzikos analizės įžvalgų, o kokią asmeninę žinią siunčiate žiūrovams? Operos dramaturginės medžiagos pagrindas man daugiausia ateina iš muzikos, o vėliau kūrybiniuose ieškojimuose repeticijų metu semiuosi įkvėpimo iš įvairių šaltinių. Tuomet vienas iš įdomiausių darbų man – „nubraukti dulkes“ nuo libreto. Šiame tekste būna sutelkta tūkstančiai nusistovėjusių operos rašymo tradicijų, ir nepaprastai svarbu iš naujo atrasti tikruosius personažus. Pavyzdžiui, Džeinė Seimur – labai dvilypė asmenybė, iš to dvilypumo ir išplaukia šio personažo žavesys: panorę nuspręsti, ar Džeinė gera, ar bloga, paverstume ją nuobodžia veikėja. Pagrindinė operos herojė Ana Bolein – istorinė asmenybė. Kiek jos gyvenimo drama aktuali šiandienos pasaulio kontekste? Ana Bolein buvo ambicinga, stipri, ryžtinga, kartais – labai nuovoki moteris. Deja, ji tapo sąmokslų, prie kurių organizavimo prisidėjo ir pati, auka. Ji pasinaudojo Anglijos karaliaus Henriko VIII silpnybėmis, kad taptų karaliene, bet kaip tik tos silpnybės vėliau pražudė ją pačią, nes ji taip ir nesusilaukė sūnaus, kurio karalius beprotiškai troško. Jos pačios ir visos Anglijos laimei, duktė Elžbieta vėliau tapo puikia karaliene. Taigi kalbame apie nepaprastai stiprias moteris, ir tai byloja apie pasaulį, kuriame, deja, ir šiandien dominuoja vyrai, ir dažnai – vidutinybės. Jūsų režisuojamo operos spektaklio veiksmas vyksta kalėjime. Kodėl pasirinkote tokią koncepciją? Ką tuo norite pasakyti žiūrovams? Kalėjimas ir kankinimai anais laikais buvo valdžios galios įrankis. Tai išlikę iki pat mūsų dienų, nors ir skirtingomis, vis sudėtingesnėmis, rafinuotomis formomis. Anuomet Anglijoje buvo įsigalėjęs teroras, bet net ir šiais laikais viršesni būna tie, kurie geba vyrauti ir valdyti, manipuliuoti žmonių baimėmis. Operoje matome, kaip visas Anos Bolein gyvenimas neišvengiamai veda į mirtį. Bet pirmajame spektaklio veiksme, truputį pabrėždamas ar net forsuodamas libretą, atkakliai siekiau parodyti, kaip Ana Bolein sužavi jaunąjį

2 0 2 0

/ 1

Smetoną. Tai žiūrovams primena, kad šiai nepaprastai moteriai buvo sunku atsispirti. Režisieriaus darbe itin svarbus santykis su operos atlikėjais. Ko reikalaujate iš dainininkų, norėdamas atskleisti personažo charakterį? Papasakokite plačiau, kokius įsivaizduojate operos Ana Bolein personažus? Daug dėmesio skiriu darbui su dainininkais ir aktoriais, kad jie atsisakytų išankstinių įsitikinimų, kaip interpretuoti personažus. Iš visų jėgų stengiuosi, kad tie įsitikinimai būtų visam laikui užrakinti įsivaizduojamose dėžutėse. Pirma, ko būtina atsisakyti, – tai kategoriško gėrio ir blogio vertinimo. Jei vertinsime ar net teisime personažą, niekada jo nesuprasime. Pavyzdžiui, aktorius, iškart interpretuojantis Ričardą III kaip iš esmės blogą, piktą, bjaurų žmogų, natūraliai atmeta tai, kad personaže yra tam tikra dalis jo paties. Tada

nelieka nieko kita, kaip tik žiūrėti į vaidmenį iš tolo, tarsi jis būtų kažkas svetima. Bet juk Ričardas III kaip personažas atskleidžia tai, ko anksčiau apie save nežinojome. Blogis čia tėra paviršius. Tas pat pasakytina apie visus Anos Bolenos personažus: neturi būti gero ir blogo skirties! Tai ypač svarbu ir kalbant apie Henriką VIII, kurį didžiulė meilė paskatino atsisukti prieš visą Angliją ir pusę Europos ir padaryti Aną Bolein karaliene. Stengiuosi to nepamiršti ir statydamas Donizetti operą, kurios siužete šios meilės jau galbūt nebelikę. Operos premjera Romoje sulaukė sėkmės. Ko tikitės iš Lietuvos žiūrovų? Tikiuosi, kad Lietuvos publika įvertins įstabiais specialiaisiais efektais neparemtą dramaturgijos kūrinį. Scenografija, šviesos, kostiumai – viskas šiame spektaklyje labai paprasta, nes tuo siekiu sudaryti aktoriams geriausias sąlygas kurti teatrą. n

p a ž i n t i s

2 0 2 0

/ 1

Metų operos viltis

Monika Pleškytė:

„Ne aš rinkausi operinį dainavimą, o jis mane“

Pelnėte Metų operos vilties apdovanojimą. Kokius jausmus tai kelia? Tiesą sakant, iki šiol negaliu patikėti, kad teatras šitaip mane įvertino... Jausmas neapsakomas. Džiaugiuosi, kad teatrui tiko mano kuriami vaidmenys, mano būvis scenoje, mano spalvos. Tai jaudina, skatina dirbti dar sunkiau, siekti dar aukštesnių rezultatų. Suprantu, kad tai tik ilgo kelio pradžia, tik stotelė kelyje. Esu dėkinga, kad pirmąjį mano žingsnį teatras palaimino būtent taip.

Ingrida Alonderė

Monika Pleškytė – Metų operos viltis. Štai tokiu garbingu ir svarbiu apdovanojimu jaunoji atlikėja buvo įvertinta šių metų sausio pabaigoje. 2019–2020 m. stažuodamasi Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, operos solistė kūrybiškumą ir jėgas telkia į šešis vaidmenis. Sezoną pradėjo debiutiniu Paketės vaidmeniu Leonardo Bernsteino operetėje Kandidas. Kiti jos įkūnyti scenos personažai: Siuzana Wolfgango Amadeus Mozarto operoje Figaro vedybos, soprano partija Itziko Galili šokio operoje Amžinybė ir viena diena, Laureta Giacomo Puccini operoje Džanis Skikis, Adelė Johanno Strausso operetėje Šikšnosparnis ir galiausiai – Pusetė Jules’io Massenet operoje Manon. Visi vaidmenys gana skirtingi tiek stiliaus, tiek apimties požiūriu, jiems atlikti reikia įvairių vokalinių ir pasirengimo išteklių. Kaip jaučiasi debiutavusi svarbiausiame Lietuvos operos židinyje ir kaip sekasi dorotis su užduotimis, pokalbyje atvirai pasakoja jaunoji atlikėja Monika.

Kaip manote, ar svarbūs Jūsų amate apdovanojimai? Kodėl? Manau, kad labai svarbūs. Ir visai ne dėl garbės, pinigų ar dėmesio. Man apdovanojimas yra gairė, padedanti susivokti, ar teisinga linkme einu, ar mano darbai kokybiški. Tuo pat metu tai be galo motyvuoja. Supranti, kad žmonės tavimi tiki, tave vertina, tokia gražia forma pasako, kad viską darai gerai. O to labai reikia. Apdovanota esate ne pirmą kartą. 2016 ir 2018 m. Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė apdovanojo padėkos raštais už dalyvavimą tarptautiniuose konkursuose ir Lietuvos garsinimą pasaulyje. 2018 m. Vytauto Didžiojo universitetas už tarptautinius muzikinius pasiekimus skyrė Garbės stipendiją. O 2019 m. už muzikinius pasiekimus skirta Antano Smetonos stipendija. Esate LNOBT stažuotoja. Atrodo, darbo čia turite užtektinai – sukurti net šeši vaidmenys per metus. Bet pradėkime nuo pradžių. Iš kur esate kilusi ir kas Jus pastūmėjo į muziką? Gimiau ir augau Telšiuose, Žemaitijos sostinėje. Abu tėveliai muzikai: mama pianistė, tėtis akordeonistas. Sesuo taip pat daug metų grojo fleita, bet pasuko į ekonomiką. Nuo pat mažens, matyt, dėl supančios aplin-

Fotografas Kipras Kublickas

2 0 2 0

/ 1

p a ž i n t i s

2 0 2 0

/ 1

Cerlina W. A. Mozarto op. Don Žuanas (Don Žuanas – Steponas Zonys; Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, fotografė Olesia Kasabova)

kos, domino muzikiniai dalykai. Mama pasakoja, kad labai ilgai nekalbėjau, bet kai paleisdavo magnetofoną, pradėdavau dainuoti, niūniuoti. Būdama ketverių atkartodavau mamos pianinu pagrotą paprastą melodiją. Nepažinojau nei klavišų reikšmės, nei natų, bet stebėdama mamos ranką įsimindavau klavišus. Vėliau, jau penkiametė, vieną dieną pareiškiau, kad noriu mokytis groti fortepijonu, negana to, dar ir mokytoją pati išsirinkau. Taip muzikos mokykloje fortepijonu skambinau dešimt metų. Nuo ketvirtos klasės Telšiuose lankiau ir teatro studiją. Jau darželyje grupės muzikos vadovė ruošė mane tuometinei Dainų dainelei. Laureate tapau 2000, 2002 ir 2004 m. Vėliau dainavimas kiek atsitraukė. Paauglystėje labiau domino tikslieji mokslai, labai stropiai mokiausi, o muzikos mokyklą suvokiau kaip užklasinę veiklą. Dešimtoje klasėje mąstymas apsivertė, lyg kas kirviu nukirto, – troškau dainuoti profesionaliai, bet ne operoje, o miuzikle. Dieve, kaip mane žavėjo Brodvėjaus ir Vestendo pasauliai... Per naktis skaitydavau libretus, žiūrėdavau pastatymus. Dvyliktoje klasėje pradėjau važinėti pas mokytoją solistę Beatą Smiltinikienę, kuri ruošė stojamiesiems Londone. Deja, nebuvo lemta ten studijuoti. Bet noras dainuoti nepaliko. Nusprendžiau stoti į dainavimą čia, Lietuvoje. Net stojimo sistemoje užrašiau tik dvi vietas: dainavimas (valstybės finansuojama) ir dainavimas (valstybės nefinansuojama). Mokyklos vadovybę labai nustebino, kad taip rizikuoju, bet buvau tiesiog

išprotėjusi dėl galimybės dainuoti... 2014 m. įstojau į Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademiją, į prof. Sabinos Martinaitytės ir prof. Audronės Eitmanavičiūtės klasę. Jau eina šešti metai, netrukus bus baigtos magistrantūros studijos. 2018–2019 m. stažavausi Lenkijos didžiojo nacionalinio operos teatro Operos studijoje, o 2019–2020 m. stažuojuosi LNOBT, kur mano dainavimą tobulina prof. Sigutė Stonytė. Kodėl rinkotės operinį dainavimą? Kuo Jus labiausiai ši profesija žavi? Tikriausiai reikėtų sakyti, kad ne aš rinkausi operinį dainavimą, o jis mane. Pasirinkusi dainavimo studijas, ne iki galo suvokiau, kas tai yra. Juk programoje rašoma: „Atlikimo menas (dainavimas)“. Maniau, tai daugybės žanrų mišinys. Greitai supratau, kur esu, bet manęs tai neišgąsdino. Dėstytojos lėtai ir kantriai mane po truputį bandė „atrakinti“ ir vieną dieną supratau, kad begalinė miuziklų meilė transformavosi į begalinę operos meilę. Operoje labiausiai žavi solisto būties tikrumas ir trapumas, trapumo grožis, kad viskas vyksta čia ir dabar. To nesustabdysi, nesukontroliuosi. Įkūnytas žmogaus gyvenimas eina ir praeina per kelias valandas. Tu pajauti jo emocinę skalę, išgyvenimus, pasaulėjautą. Opera – tai jausmas, emocija. Žinoma, visa ko pagrindas yra technika, treniruotės, pamokos, bet viską vainikuoja emocijų spektras. Mums,

operos solistams, gyvenimas suteikė nuostabią galimybę muzika ir balsu perteikti žmonių istorijas, jų gyvenimo peripetijas. Man tai ir yra operos grožis. Ko galbūt nesitikėjote šioje kultūrinėje oazėje, bet su kuo teko susidurti? Visko yra buvę... Tikriausiai visi esame susidūrę su konkurencija, pavydu ar apkalbomis. Tai mūsų profesijos dalis. Jei kalba, vadinasi, esi gyvas. Anksčiau labai skaudžiai ir jautriai reaguodavau, bet supratau, kad tai neišvengiama, reikia išmokti su tuo gyventi. Esu optimistė, nemėgstu veltis į neigiamą energiją. Kokie buvo Jūsų pirmieji vaidmenys, kur juos atlikote? Papasakokite apie patirtį, išgyvenimus ir sunkumus pačioje pradžioje. Į teatrą atėjau ketvirtame bakalauro kurse. Pirmas vaidmuo – Mabel Gibson, sukurtas 2017 m. Kauno valstybiniame muzikiniame teatre pastatytoje Imre’s Kálmáno operetėje Misteris X. Tai buvo tarsi kosmosas. Ateiti ir pamatyti iš vidaus, kaip dirba profesionalus teatras, o kartu ir pačiai būti spektaklio dalimi... Tai kiekvieno dainavimo specialybės studento svajonė. Labai džiaugiuosi, kad turėjau tokią galimybę. Sunkiausia turbūt buvo atsistoti šalia profesionalių, daugelį metų dirbančių solistų ir pasistengti daryti taip, kad neatrodytų, jog esi tik studentas. Tam reikia ne tik žinių, įgūdžių, bet ir drąsos. Džiaugiuosi, kad Kauno teatras priėmė mane šiltai ir atvirai. Kitą sezoną gavau dar keturis vaidmenis: Paminos W. A. Mozarto vaikams pritaikytoje operoje Mažoji burtų fleita, Kisutės Eduardo Chagagortiano operoje vaikams Ausinė kepurė, Stasi I. Kálmáno operetėje Silva ir Pepi J. Strausso operetėje Vienos kraujas. Buvo smagu, kad teatras manimi patikėjo. Negana to, VDU Muzikos akademija statė W. A. Mozarto Figaro vedybas, kurias dirigavo dr. Jozefas Wallnigas. Likimas suteikė galimybę dainuoti Siuzaną. Na, o pavasarį Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre dainavau Cerliną W. A. Mozarto Don Žuane. Taip natūraliai ir įsisuko teatro ratas. Su kiekvienu vaidmeniu leisdavau sau vis daugiau. Ieškojau, analizavau, iš naujo vertinau kintančias ir didėjančias galimybes.

Adelė J. Strausso op. Šikšnosparnis

O kurie veikalai labiausiai augino Jus kaip operos solistę? Turbūt reikėtų sakyti, kad operinė muzika apskritai. Viena pirmųjų operų, kurią mačiau ir kuri mane sukrėtė iki sielos gelmių, buvo Giacomo Puccini Madam Baterflai. Tada pirmą kartą gyvenime supratau, kiek daug gali opera, kokia ji stipri ir paveiki. Žinoma, pirmiausia solistą augti skatina jo repertuaras, bet svarbu ir kontekstas: pamatytos operos, perskaityta literatūra, išnagrinėti libretai. Pamenu, pirmame kurse sužinojau apie galimybę tiesiogiai stebėti Metropolitan Opera spektaklius Forum Cinemas kino teatre. Dieve, kiek ten šeštadienių praleista... Žiūrėdavau visas transliacijas, analizuodavau, gėrėdavausi.

Mari Letuš I. Kalmanno op. Misteris X (Kauno valstybinis muzikinis teatras)

2 0 2 0

/ 1

p a ž i n t i s

2 0 2 0

/ 1

Stasi I. Kalmano op. Silva (Edvinas Valerhaimas – Ramūnas Urbietis; Kauno valstybinis muzikinis teatras)

Kaip patekote į LNOBT? Ar daug lūkesčių turėjote ir ar jie pasiteisino? Spėju, kad čia dirbant kilo įvairių jausmų ir minčių. Gal galite tuo pasidalyti? 2019 m. pavasarį atvykau į kasmetinę LNOBT solistų perklausą. Vėliau teatras pranešė, kad priima į stažuotojų programą. Stengiuosi neturėti didelių lūkesčių, nesusikurti iliuzijų. Juk kartais taip įsisvajoji, prisigalvoji, viskas galvoje tampa realu, o jei paskui nepavyksta to pasiekti, būna sunku. Šiuo metu tiesiog dirbu savo darbą, darau tai, kas man skirta ir pavesta. Darau tai šimtu procentų, visa siela, su begaline meile. Tada ir įvyksta gražiausi dalykai. Kai gyveni šia diena, šia mintimi, šiuo vaidmeniu, viskas natūraliai susiklosto. Dirbti Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre – svarbus dalykas. Pamatyti visus solistus, dirigentus, režisierius, kuriuos matydavai geriausiuose pastatymuose, koncertuose, kuriuos matai žurnaluose, laikraščiuose, televizijoje... Tai yra dovana. Gera buvo visus juos pažinti, pamatyti, iš jų mokytis. Ir gera buvo, kad jie priėmė mane į savo šeimą. Dėkoju visam LNOBT kolektyvui, jūs visi iki vieno – fantastiški. Pakalbėkime apie šiek tiek kitą darbo pusę – kaip pavyksta dorotis su scenos baime, jauduliu? O gal tai Jūsų nekankina?

Kankina, kankina... Bėgant metams mažiau, bet vis tiek lieka. Įdomu, kad scenos baimė kildavo jau išeinant iš vaidmens. Jei žinai, ką nori pasakyti, suvoki, ką jauti, ko atėjai į sceną, ką reiškia tavo vaidmuo, scenos baimė dingsta visiškai. Bet jei bent sekundę pagalvoji, kur stovi, kokie žmonės sėdi, kokia nata laukia, jaudulys pamažu sugrįžta. Gyvendamas vaidmenyje savotiškai apgauni mąstymą ir organizmą – jis patiki ir eina su tavimi išvien. Debiutas LNOBT – Paketės vaidmuo L. Bernsteino operetėje Kandidas. Kaip pirmasis sceninis kūrinys nuteikė tolesniam darbui? Kokius jausmus sukėlė? Gyvenime viskas be galo dėsninga ir anksčiau ar vėliau susisieja. L. Bernsteino Kandidas – mano paauglystės meilė. Penkiolikmetė išvydusi šį kūrinį, supratau, kad noriu dainuoti, būti scenoje. Esu mačiusi turbūt visus įmanomus jo pastatymus ir įrašus. Moku jį atmintinai nuo pradžios iki galo. Sužinojusi, kad dainuosiu Kandide, maniau, išprotėsiu: praėjo beveik dešimt metų, ir man suteikta galimybė prisiliesti prie šio kūrinio kaip dainininkei, aktorei. O režisieriaus Vincent’o Boussard’o interpretacija buvo tokia įdomi, kad atrodė, jog pažinau Kandidą iš naujo. Kartu tai buvo pirmas mano bandymas stoti tarp aukščiausio lygio solistų. Supratau, kad baimę ir jaudulį reikia tiesiog „išjungti“ ir daryti viską, ką šiandien

galiu geriausio. Pačiai vertinti savo sukurtus vaidmenis sunku, bet džiaugiuosi, kad teatras mano įkūnytąją Paketę priėmė. Vadinasi, ir kitus vaidmenis turiu kurti geriausiai, kaip galiu. Kaip žiūrite į įvairių stilių muziką? Kam reikia daugiau įdirbio, laiko pasiruošti? Daugiausia susiduriu su operų ir operečių muzika. Nemažai kamerinės muzikos. Daugiausia dainuoju klasicizmo ir romantizmo epochų, kiek mažiau – baroko ir šiuolaikinę muziką. Kiekvienai jų reikia savo priėjimo. Būna, kad muzika skamba ne taip tradiciškai, kaip esame pripratę girdėti. Svarbiausia atrasti jos grožį. Vos tik tai padarau, viskas atsistoja į savo vėžes, nesunku nei mokytis, nei atlikti. Prisiminkite visus šešis sukurtus vaidmenis. Kurį išskirtumėte kaip pačiai sunkiausią arba lengviausią? Kodėl? Sunku būtų pasakyti, kuris vaidmuo lengvas ar sunkus. Visi jie man brangūs ir mylimi. Nėra lengvų ar sunkių, kaip ir nėra mažų ar didelių vaidmenų. Į visus juos

p a ž i n t i s

sudedu širdį. Paketė – mano paauglystės meilės Kandido rezultatas. Siuzana – jau trečius metus dainuojama partija, labai ją myliu. Jaučiu, kaip kasmet ji kinta, tobulėja. Žavi šios herojės visapusiškumas, apsukrumas, įžvalgos. Juk ji tik tarnaitė, o laiko visus ne tik rūmų, bet ir gyvenimo kampus. Mūza (Amžinybė ir viena diena) – nežemiška siela. Įdomu buvo ieškoti jos dvasinių spalvų. Ji – ne žmogus, o jausmas, įkvepiantis žmones gyventi kitaip. Laureta – mergina, siekianti begalinės meilės, neigianti visus trukdžius, kliudančius jos meilei išsipildyti. Dainuoti žymiąją ariją O mio babbino caro prieš Vilniaus žiūrovus buvo ne tik didžiulis iššūkis, bet ir neapsakoma garbė. Adelė – seniai lauktas vaidmuo. Žiūrėdama įvairius Šikšnosparnio pastatymus, galvodavau, kad labai norėčiau ją sukurti. Džiaugiuosi, kad LNOBT suteikė šią galimybę. Kurdama vaidmenį, stengiuosi rasti jame kuo daugiau spalvų, pateikti jį kaip gyvą, tarp mūsų vaikštantį žmogų. Juk visi kompozitorių sukurti vaidmenys ir kilo iš mūsų, žmonių, elgsenos ir potyrių. Balandžio mėnesį manęs dar laukia Pusetė J. Massenet operoje Manon. Kol kas dar leidžiu jai pačiai pamažu kurtis, kad taip įgytų kuo daugiau gyvų, tikroviškų spalvų.

Koncertas Teatr Wielki Opera Narodowa teatre. 2018. Foto – serwis Akademii Operowej

2 0 2 0

/ 1

p a ž i n t i s

2 0 2 0

/ 1

Gal turite kokių ritualų, padedančių įsijausti į skirtingus vaidmenis, juos perprasti? Jau mokyklos laikais pastebėjau, kad mano atmintis klausomoji: kur kas geriau prisimindavau, ką mokytojai sako, negu ką pati užsirašydavau ar pamatydavau. Dabar mokydamasi šia privilegija ir naudojuosi. Dažniausiai paprašau pianistų įrašyti man partiją į diktofoną, kad galėčiau nuolat jos klausyti. Arba susirandu labai gerą, mano balso spalvai artimą įrašą. (Suvokiu, kad tai tik darbo įrašas, niekada nekopijuoju dainininko braižo.) Nuolat klausydamasi jaučiu, kaip netikėtai informacija pati susideda man į galvą. O paskui prasideda darbas su dėstytojais, korepetitoriais, padedančiais išgryninti kuriamą herojų. Kurdama vaidmenį pasikliauju režisieriaus mintimis, nuorodomis, mėgstu pasikalbėti su dainininkais, dėstytojais, vienaip ar kitaip susidūrusiais su tuo vaidmeniu ar spektakliu. Įdomu, kaip jiems viskas atrodė, kokius jausmus jie išgyveno, kaip į kitus reagavo pats vaidmuo, – šios gairės labai padeda suvokti vidinį personažo pasaulį. O tada dar pridedu ir pati savęs, savo suvokimo ir meilės (nors mažai dar turiu tos gyvenimo patirties). Viskas manyje susisluoksniuoja ir virsta vaidmeniu.

Kokia esate asmenybė? Gal užsispyrusi perfekcionistė, kas dažna tarp atlikėjų? Kokias savo charakterio savybes išskirtumėte kaip stipriausias? Kokių silpnybių turite? Užsispyrimo ir perfekcionizmo man netrūksta. Tai pagrindinės kiekvieno ambicingo solisto savybės. Perfekcionistė buvau nuo mažens – pradėtą darbą visada pabaigdavau, siekdavau geriausio rezultato. Apimdavo azartas padaryti viską kuo tobuliau. Mano Zodiako ženklas – Ožiaragis, tad užsispyrimo turiu per akis. Esu gana rami, energiją dažniausiai ištaškau scenoje. Nemėgstu konfliktų, visada sprendžiu juos su geresne energija. Tikiu meile, šiluma, abipusiu supratimu. Labai jaučiu ir sugeriu kitų žmonių emocijas, bet scenoje tai tik privalumas. Aplinkinių nuomone, esu baisi darboholikė. Išties, kai darbas įtraukia, atiduodu jam visą dėmesį ir energiją. Galėtumėte būti puikus pavyzdys kiekvienam operos solistui, pradedančiam kelią į didžiąją sceną. Ar šis kelias lengvas? Kokie didžiausi iššūkiai jame laukia? Manau, nė vieno kelias nėra lengvas. Kiekvienos profesijos atstovui, norint joje pasiekti aukštų rezultatų, reikia daug dirbti. Savo aplinkoje matau begalę žmonių (ir ne tik dainininkų!), kurie pasirinktam darbui atiduoda visą širdį. Matyt, sėkmės ir laimės raktas – tikrai mėgstamas darbas. Tada neskaičiuoji nei valandų, nei jėgų siekdamas tikslo. Labai myliu savo darbą ir neįsivaizduoju savęs, veikiančios ką nors kita. Būna, kad užmirštu, kuri savaitės diena, koks mėnuo, ar pavalgiau... Visa tai dėl to, kad mintis užvaldo meilė operai, užburia jos grožis ir idėja. Bet operos solisto kelias tikrai nelengvas. Mažai jaunų žmonių šiandien ryžtasi atiduodi visą laiką ir dėmesį aukštajam menui. Dainuodamas kartą ar du per savaitę, solistu netapsi. Reikia nusiteikti, kad laisvo laiko bus labai mažai arba ir išvis nebus. Reikia pasiruošti didžiuliam fiziniam ir emociniam krūviui. Kūnas turi būti tvirtas, o sveikata – geležinė. Stipri turi būti ir psichika. Deja, kai kurie žmonės bandys tave žlugdyti emociškai ir psichologiškai. Reikia stiprinti ne tik fizinį kūną, bet ir psichinę sveikatą. Darbo diena ilga, per repeticijas reikia atiduoti daug savęs, savo potyrių. Bet jau taip yra susirgus šia teatro liga – viską atperka kūrybos, scenos meilė. Monika, ačiū už šiltą pokalbį ir išsakytas mintis. Linkiu neprarasti šio uždegančio azarto, spindinčių akių ir karštos meilės tam, ką darote! n

2 0 2 0

/ 1

a s m e n i n i o

r ė m i m o

p r o g r a m a

p a ž i n t i s

2 0 2 0

/ 1

LNOBT padėkojo pirmiesiems asmeninio rėmimo programos dalyviams Renata Baltrušaitytė

Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras pirmasis Lietuvoje diegia vakarietišką rėmimo praktiką: pakvietė visus pageidaujančius tapti ilgalaikės LNOBT asmeninio rėmimo programos dalyviais ir jau sulaukė pirmųjų rėmėjų paraiškų. Naujiesiems teatro rėmėjams buvo įteikti pirmieji specialiai pagaminti skiriamieji teatro bičiulio ženkleliai su pasidabruota rūtele. LNOBT tikisi, kad rėmėjų gretoms gausėjant iš tokių ženklelių savininkų susiburs didelė ir graži teatro mylėtojų bendruomenė.

Vienu pirmųjų teatro asmeninių rėmėjų tapo verslo teisės advokatas Linas Sabaliauskas. „Lankydamasis pasaulio teatruose ir festivaliuose matau, kiek daug rėmėjų, mecenatų prisideda prie jų gyvavimo ir tęstinumo užtikrinimo. Tai visada man darė įspūdį. Mano įsitikinimu, mecenatystės tradicija rodo šalies visuomenės brandą. Menas, ypač muzika, lydėjo mane visą gyvenimą. Todėl sužinojęs, kad LNOBT sukūrė asmeninio rėmimo programą, nedvejodamas sutikau prisidėti“, – teigia L. Sabaliauskas. Tą patį padarė SBA koncerno prezidentas Arūnas Martinkevičius, lakoniškai pareikšdamas: „Malonu prisidėti prie kultūros puoselėjimo ir meninių idėjų įgyvendinimo. Gyvenimas su menu ir kultūra – tai gyvenimas šviesoje.“ Savo lėšas A. Martinkevičius norėtų skirti LNOBT baleto repetitorių ir būsimų žvaigždžių ruošimui. Kelių inžinierius ir verslininkas Linas Alekseriūnas save laiko „išprotėjusiu dėl teatro“. „Dėl įdomių operos ir baleto spektaklių ne kartą esu skridęs į Niujorką, Londoną, Maskvą ar Sankt Peterburgą. LNOBT pastatymus stebiu jau nuo 1986 m., tad sugebu vertinti artistų ir statytojų meistriškumą. Bet laikausi svarbios taisyklės – nespręsti apie pastatymą iš vieno spektaklio. Pažiūrėjus antrą ir trečią kartą, nuomonė dažnai keičiasi“, – pasakoja aistringas teatro rėmėjas ir gerbėjas L. Alekseriūnas.

2 0 2 0

/ 1

Valstybės tarnyboje dirbanti teisininkė Ieva Medišauskaitė prisipažįsta tą paslaptingą jausmą, kai prieš spektaklį didžiulėje salėje gęsta šviesos, pamilusi dar vaikystėje: „Kiti prisimena romantiškus vakarus kaime, o aš – gęstančias teatro salės šviesas... Žinau, kad užsienyje populiaru būti asmeniniu teatro rėmėju. Tikiu, kad Lietuvoje daug jaunų žmonių taip pat mielai prisidėtų prie tokios iniciatyvos, tik nedrįsta – laukia, kol pajus tvirtesnį materialinį pagrindą po kojomis. Bet ar verta laukti? Juk LNOBT sudarė sąlygas tapti rėmėju ir investuojantiems nedideles sumas“, – kalba I. Medišauskaitė. Verslininkė Žaneta Fomova užaugo Kaune, tad gęstančias šviesas vaikystėje matydavo šio miesto teatruose. „Dirbdama reklamos versle, dažnai bendrauju su šiuolaikiniais menininkais. Tačiau LNOBT man yra tikra menų šventovė. Be to, šis teatras pirmasis Lietuvoje paskelbė apie asmeninio rėmimo galimybę, tad norėjosi palaikyti vakarietiškos mecenavimo tradicijos diegimą mūsų šalyje“, – teigia Ž. Fomova. LNOBT kviečia savo nuolatinius lankytojus dalyvauti ilgalaikėse asmeninio rėmimo programose, pavadintose kiekvienam muzikos mylėtojui suprantamais terminais: TUTTI, BRAVO ir SOLO. Jose siūlomas paramos dydžio spektras – nuo 200 iki 900 Eur. Kiekvienas rėmėjas gali rinktis, kuriam teatro meniniam sektoriui (operai, baletui, orkestrui) norėtų skirti savo lėšas, taip pat gauti simbolinę padėką – atsirasti teatro rėmėjų sąraše, ku-

ris bus spausdinamas LNOBT Metų knygoje ir Sezono repertuaro knygoje. Užsienio teatrų patirtis rodo, kad didelė paramos dalis surenkama iš smulkiųjų rėmėjų, kurie pradeda aukoti nuo mažų sumų ir, vis labiau įsitraukdami į teatro bičiulių bendruomenę, po truputį jas didina. „Mūsų siūlomas paramos dydžio spektras platus, tad kiekvienas teatrui prijaučiantis žmogus laisvas objektyviai įvertinti savo finansines galimybes. Mainais už didesnę paramą teatras siūlys daugiau privilegijų – galėsite stebėti spektaklių generalines repeticijas, individualiai bendrauti su dominančiais atlikėjais, pirmieji išsirinkti vietas būsimo sezono spektakliuose, gauti dovanų teatro bičiulio aksesuarų rinkinį ir pan. Kuo didesnę sumą aukojate – tuo daugiau įvairių pasiūlymų gaunate“, – aiškina LNOBT generalinio direktoriaus pavaduotojas ir Rinkodaros departamento vadovas Julijus Grickevičius. Pageidaujantiems dalyvauti vienoje iš trijų asmeninio rėmimo programų teatro interneto svetainės skiltyje www.opera.lt/remimas pakanka užpildyti paraiškos formą ir laukti, kol su jumis susisieks teatro atstovas. Asmeninio pokalbio metu bus suderintos pasiūlymo detalės – kuriuose teatro renginiuose rėmėjas pageidaus dalyvauti, kurios datos jam yra priimtinos ir t. t. Su asmeniniais teatro rėmėjais bus palaikomas nuolatinis asmeninis ryšys. n

2 0 2 0

/ 1

m e n u

a k i m i r k ą

ž a v i ng ą

Edgaras Montvidas: „Trokštu būti įdomus pats sau“ Edgaras Montvidas – daugybė vaidmenų, daugybė koncertų viso pasaulio salėse. Išvardyti sukurtus, įkūnytus personažus, suminėti dainuotas arijas, atliktus kūrinius – tai nepasakyti nieko, nes vaidmenis reikia stebėti, kartu su jais gyventi, nes muzika turi skambėti. Vilnius City Opera teatre E. Montvidas 2017 m. sukūrė Faustą Charles’io Gounod to paties pavadinimo operoje, šį herojų operos solistas įkūnijo pirmą kartą savo karjeroje. 2020 m. balandį kūrybinės veiklos dvidešimtmetį E. Montvidas įprasmins Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre sukurdamas de Grijė vaidmenį Jules’io Massenet operoje Manon. Apie visa tai – pokalbis su žymiuoju tenoru E. Montvidu.

2 0 2 0

/ 1

m e n u

a k i m i r k ą

ž a v i ng ą

2 0 2 0

/ 1

Verteris J. Massenet op. Verteris (Šarlotė – Catriona Morison; Bergeno nacionalinė opera)

Elvina Baužaitė

Menininko gyvenimas – jūra Gerbiamas Edgarai, kūrybinės veiklos dvidešimt metis – kas tai Jums? Pirmiausia tai laiko tarpsnis, leidžiantis apžvelgti meninį brendimą, skonio, estetikos formavimąsi. Tai tarsi apibendrinimas to, kas pasiekta, o ką dar norisi nuveikti. Tarsi mažas stabtelėjimas norint nusivalyti nuo kaktos prakaitą, žvilgtelėti į kalno viršūnę, į kurią kopi, ir kopti toliau. Ar dvidešimt metų daug, ar mažai, priklauso nuo to, kiek per tą laiką spėta nuveikti. Apibendrindamas savo pastaruosius dvidešimt metų, turiu pripažinti, kad pasiekta nemažai (atleiskite už nekuklumą).

Kaip nusakytumėte savo kelią? Tai tiesė, kreivė, apskritimas ar spiralė? Galbūt tai detalių mozaika, koliažas? Mano kelias nebuvo perdėm duobėtas, o ir laipteliais kopiau gražiai, po vieną, neperšokdamas dviejų iškart. Būta išbandymų, būta tylos momentų, rankos nusvirusios buvo... Būta džiaugsmo, šampano butelio atidarymo rytą, sužinojus puikių naujienų... Menininko gyvenimas – jūra: bangos pakelia, bangos ir žemyn teškia, paskui vėl pakelia – ir taip nuolat! O kartais jūra būna rami, plūduriuoji sau, neskęsti... (juokiasi) Prisiminkite vaikystę, kokia muzika Jus supo? Spėjau savo vaikystę nudažyti romantiškomis spalvomis. Po daugelio metų vaikystė tampa abstrakti, kažkokia suabsoliutinta, romantiška – gal dėl to, kad ji niekuomet nebegrįš. Išlieka tik gražiausi prisiminimai: koncertai laiptinėje, sniego pusnyje išraustas tunelis, nesibaigiantys būreliai, muzikos mokykla, pirmosios meilės... Baisiai skaudėjo širdį girdint kaimynus leidžiant SAVO muziką, bet pagaliau ir aš įsigijau patefoną, stovėdavau eilėje prie plokštelių parduotuvės Kaune ir pirkdavau tai, ką „išmesdavo“ į prekybą, tad mano kolekcija buvo labai eklektiška – šalia Tinos Turner glaudėsi Rygos katedros berniukų choro plokštelė, šalia Paulos Abdul ar Eltono Johno – Aleksandro Skriabino Ekstazės poema. Paskui pradėjau lankyti kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus paskaitas Vytauto Didžiojo universitete, muzikuoti jo namų sode, po ąžuolu.

L N O B T

Mano šeimos pobūviai neįsivaizduojami be dainų, dainuojama nuolat, tas tradicijas labai puoselėjame ir mes, jaunesnioji karta. Kai su draugais mašina vykstame į pajūrį, važiuojame dainuodami!

Operos žavesys Koks Jūsų pirmasis susitikimas su opera? Galiu net tiksliai pasakyti, kur tai įvyko! Tai Kauno viešoji biblioteka, Įrašų skyrius, ten išklausiau visas Giacomo Puccini operas. Na, o Kauno muzikiniame teatre atlikau praktiką, dainavau chore, kaip tik tada teatras statė Gaetano Donizetti operą Meilės eliksyras (Nemorino vaidmenį ir pats esu atlikęs daugelio teatrų scenose), kurioje dainavo Aleksandras Agamirzovas, Aušra Cicėnaitė. Toliau – Vilnius... Bet aš operos neieškojau, ji pati mane susirado!

r e p e r t u a r o

p e r l a i

kartais net kelis. Labai svarbu jį atrasti ir lavinti. Menininkas, kūrėjas ar atlikėjas, formuojasi visą gyvenimą, mokytis nenustojama niekuomet. Svarbiausia muziko savybė – kantrybė (Roberto Schumanno žodžiai). Balsas susiformuoja įvairiai. Įtakos jam gali turėti ir tinkamas (arba ne) repertuaras. Pirmuosius dvejus trejus metus labai svarbi gero pedagogo priežiūra, gera ausis. Visuomet sakau, kad dainavimas turi būti natūralus, t. y. publikai nedera rodyti „virtuvės“ ar kaip tu sunkiai scenoje dirbi. Tarsi be pastangų, lengvai... Vis dėlto tam tikra prasme esame pramogų verslo dalis, žiūrovai ateina klausytis geros muzikos, žiūrėti spektaklio ir jiems visai neįdomu, kaip tu jautiesi, jiems įdomu, kaip jaučiasi tavo personažas.

Sakoma, kad šiuolaikinėje operoje neretai vyrauja režisūriniai sprendimai, o muzika tarsi lieka antrame plane. Ką Jūs manote apie šiandienos operą? Apie operą pasakysiu paprastai: jos žavesį lemia daugelio menų sintezė, o kalba, kuria šnekama scenoje, yra muzikinė. Richardas Straussas operoje Kapričas gvildena temą, kas svarbiau – tekstas ar muzika. Muzikos įtaka jausmams milžiniška, tad šis teatras yra specifinis. Todėl ir režisieriai, statantys operos spektaklius, dažnai juos tik ir stato, pasitaiko, kad kaip tik dėl šios teatro rūšies specifikos dramos teatro režisierių darbai būna gan nevykę. Galiu jus patikinti – tarp operos dainininkų yra labai puikių aktorių! (šypsosi)

Balso instrumentas, talentas ir mokymasis visą gyvenimą Dainininko instrumentas – balsas, tad, gerbiamas Edgarai, nusakykite, kokia, Jūsų manymu, žmogaus balso galia bendrąja prasme, kaip ją lavinti, stiprinti. Žmogaus balsas – vienas įtaigiausių instrumentų, jį turime savyje visur ir visada, jis kenčia su mumis, džiaugiasi su mumis, keičiasi su mumis... Atlikėjas turi lavinti ne tik savo instrumentą, bet ir sielą. Todėl mano dienos rutinoje yra šie trys elementai, kuriuos nuolat lavinu: mano kūnas, siela ir mano balsas. O visa, kas supa mane, yra įkvėpimas. Kiek operos solistas yra prigimties dovana, talentas, o kiek – mokymasis, savidrausmė, repeticijos? Praskleiskite uždangą, kaip mokomasi dainavimo meno, turėdamas omenyje, kad Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigėte maestro Virgilijaus Noreikos klasę? Turbūt man pritarsite, kad talentas čia labai svarbu – tiesiog tokiu atveju visas procesas būna spartesnis. Mes visi (taip, visi!) turime vienokį ar kitokį talentą,

Faustas Ch. Gounod op. Faustas (Vilnius City Opera; fotografas Dmitrijus Matvejevas)

2 0 2 0

/ 1

2 0 2 0

/ 1

m e n u

Nepasakysiu nieko naujo: norint rezultatų reikia darbo ir, kaip minėjau, kantrybės! Į technines detales nesileisiu, manau, skaitytojams tai nebus įdomu. Profesorius mums perteikė klasikinę itališkąją mokyklą. Pas a. a. V. Noreiką mokiausi apie šešerius metus. Jau studentas pradėjau savarankišką dainininko kelią – dainavau LNOBT ir Latvijos nacionalinėje operoje. Per tuos šešerius metus svarbu išlieti tvirtus pamatus, ant kurių teks statyti namą. Jei pamatas netvirtas – namas sugrius.

Vilnius City Opera Jūsų raiška Lietuvoje tiesiogiai ir labai glaudžiai susijusi su Vilnius City Opera – Bohemiečių trupe. Kas Jums yra Vilnius City Opera? Mane žavi kūrybingi žmonės, stengiuosi būti tokioje bendrijoje. VCO atsiradimas Lietuvoje buvo kažkas nauja, nematyta. Nors pačių spektaklių braižas nėra perdėm modernus, neįprasta buvo erdvė (Vilniaus kongresų rūmai) ir jaunų, veržlių dainininkų desantas. Be to, operų pristatymas platesnei visuomenei, jaunosios kartos įtraukimas į operos pasaulį, manau, yra vienas pagrindinių šio teatro forte. VCO daugeliui dainininkų tapo meno laboratorija, kur išbandomi nauji vaidmenys. Esu vienas šio kolektyvo steigėjų. Teatras – sudėtingas dalykas, tai gyvas, turintis nuolat kisti organizmas. Praėjo daugiau nei dešimt metų, laikas parodys, ar jis gyvuos dar dešimt... Vilnius City Opera teatre labai ryškus, unikalus Jūsų Lenskis Piotro Čaikovskio operoje Oneginas, žinoma, Jules’io Massenet Verteryje sukurtas pagrindinis veikėjas Verteris, už kurį 2009 m. buvote apdovanotas aukščiausiu Lietuvos teatro meno apdovanojimu – Auksiniu scenos kryžiumi, taip pat itin daugiaprasmis, iškalbingas Faustas to paties pavadinimo Charles’io Gounod operoje. Ką šie vaidmenys Jums reiškia ir ką suteikė kaip operos solistui? Tai etapiniai vaidmenys, reikalaujantys atlikėjo brandos, sceninės patirties, gebėjimo valdyti savo instrumentą, įtaiga pavergti publiką, prikaustyti jos dėmesį. Vaidmuo gimdo vaidmenį. Kai vienas laiptelis įveiktas, kopi toliau, tai vadinama kūrybiniu augimu. Tinkamas repertuaras, kaip minėjau, be galo svarbus atlikėjo gyvenime.

Daugiau nei profesija – gyvenimo būdas – opera Kas Jums yra opera viso kūrybinio kelio dvidešimt mečio akivaizdoje? Opera – mano profesija, negražbyliausiu sakydamas, kad tai visas mano gyvenimas. Ne, taip nėra! Jei

a k i m i r k ą

ž a v i ng ą

taip būtų, vadinas, mano gyvenimas būtų kažkoks nevisavertis. Na, gerai, tai daugiau nei profesija, tai tam tikras gyvenimo būdas. Stengiuosi, kad opera neužvaldytų viso gyvenimo, atsakingai planuoju darbo grafiką, kad liktų laiko ir savišvietai, kelionėms, asmeniniam gyvenimui, šeimai, draugams. Be to, jei pasiseka, operos dainininko specialybė yra labai gerai apmokama, turinti laiko limitą. Kaip minėta, šiandienos opera grindžiama režisūrinėmis idėjomis, aktorine solistų raiška, vaidybos meno meistryste. O kas, Jūsų manymu, yra operos solistas: aktorius, kuris dainuoja, ar dainininkas, kuris vaidina? Operos menas žengia koja kojon su laiku. Nors dainuojame XVIII–XX a. kūrinius, jų atlikimo būdas, režisūriniai sprendimai labai įvairūs, priklausantys nuo režisieriaus išmonės. Dabartiniai dainininkai patiria kur kas daugiau iššūkių nei, sakykime, prieš penkiasdešimt metų, o ir konkurencija kur kas didesnė. Dabar turi gerai dainuoti, gerai atrodyti, spektaklių skaičius per sezoną kur kas didesnis. Operos sklaida taip pat labai plati: ji transliuojama kino teatruose, internetu, ekranuose miestų aikštėse. Man pasisekė – dirbau su legendiniais režisieriais, iš kurių daug išmokau. Į pirmąją repeticiją ateinu su savo vizija, nesu tik baltas popieriaus lapas. Susikuriu filmą savo galvoje, stengiuos matyti save iš šalies. Tada ir man, ir režisieriui dirbti kur kas įdomiau, kūrybiškiau. Opera – menų sintezė, o teatras, scena – gyvenimas, kurį įgyvendina susitikę drauge veikiantys žmonės. Tai apibendrinama žodžiu „partnerystė“. Kas Jums yra partnerystė? Atsakysiu Ingmaro Bergmano žodžiais: „Be tavęs nėra manęs.“ Štai kas yra partnerystė scenoje, o ir gyvenime. Kiek kuriant, persikūnijant Jums svarbu vizualumas: scenografija, kostiumai, grimas ir kt.? Jau kalbėjome, kad opera yra menų sintezė. Visi šie aspektai svarbūs galutiniam rezultatui scenoje. Muzika ir balsas turi glostyti ausis, scenografija, kostiumai – akis. Bendras rezultatas – didžiulis meninis pasitenkinimas, puikiai praleistas vakaras teatre, nauji įspūdžiai. Toji menų sintezė suvoktina kaip daugybė įpareigojimų, tačiau būtinoji kūrybos reikmė yra laisvė. Todėl noriu pasiteirauti, kaip ją suvokiate. Laisvė – brangiausias visuomenės turtas. Manau, dėl to jos ir gviešiasi totalitariniai režimai, įvairūs diktatoriai.

2 0 2 0

/ 1

m e n u

a k i m i r k ą

ž a v i ng ą

Dabar ir ateityje

2 0 2 0

/ 1

Naujieji Jūsų debiutai: La Scala teatre – Karolio Szymanowskio operoje Karalius Rodžeris, Ciuricho operoje – naujame Modesto Musorgskio operos Borisas Godunovas pastatyme ir minėtasis LNOBT operoje Manon. O gal kas nors liko nepaminėta Jūsų dabartyje ir jau gana artimoje ateityje, kai įkūnysite De Grijė? Nekolekcionuoju nei teatrų, nei vaidmenų, kurių, beje, sukūriau jau per penkiasdešimt. Man įdomus pats kūrybos procesas, darbas su dirigentais, režisieriais, kolegomis... Bet kvietimai dirbti tokiuose teatruose kaip La Scala ar Covent Garden, žinoma, byloja apie pripažinimą, kurio visi atlikėjai tikisi ir kuriuo mėgaujasi. Nesu išimtis ir aš. Džiaugiuosi, kad mano kūrybinėje biografijoje jau esama didžiųjų Europos, JAV, Japonijos teatrų, festivalių, koncertų salių vardų. Greta šiųjų dar atsiras ir Vienos, Ciuricho ir kt.

De Grijė vaidmenį jau esu kūręs Frankfurto operoje. Bus įdomu vėl jį dainuoti po bemaž daugiau nei dešimtmečio... Ko linkite sau ateityje minėdamas kūrybinį dvidešimtmetį? Mano gyvenimo filosofija – vidinės darnos su aplinka, su pačiu savimi paieška ir visiškas savęs realizavimas. Trokštu būti įdomus pats sau. Norėčiau, kad draugystė su savimi išliktų stipri ir kad po keleto dešimtmečių dar gebėčiau save nustebinti, tuomet ir kitiems būsiu įdomus! Jeigu aš esu garsas, melodija, muzika, tai... Dažniausiai savyje skambėti aš leidžiu tylai.

Anatolis S. Barberio op. Vanesa (Vanesa – Emma Bell; Glaindborno festivalis)

2 0 2 0

/ 1

Gražiną Apanavičiūtę (1940–2019) prisimenant

Kristupas Antanaitis 1970–1990 m. Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras išgyveno aukso amžių. Teatre dirbo režisieriai Eligijus Domarkas, Vlada Mikštaitė (1924–2004), Rimantas Siparis (1927–1990), Nijolė Krotkutė, scenografas Henrikas Ciparis, orkestro kartelę kasdien vis aukščiau kėlė dirigentai Jonas Aleksa (1939–2005), Rimas Geniušas (1920–2012), Vytautas Viržonis (1930– 2010), Chaimas Potašinskas (1924–2009), dainavo visa plejada solistų. Teatro repertuaras buvo labai platus ir įvairialypis. Štai 1972–1973 m. sezone jame buvo 59 operos ir 30 baletų. Tokių skaičių gali pavydėti geriausi pasaulio teatrai.

Viena iš šios epochos kūrėjų buvo solistė Gražina Apanavičiūtė, mirusi 2019 m. pabaigoje. Šiemet, balandžio 5-ąją, solistei būtų suėję aštuoniasdešimt metų. Tai gražus jubiliejus, taip pat graži proga prisiminti šią nepaprastą asmenybę ir iš naujo įvertinti jos nuopelnus Lietuvos kultūrai. Viename interviu solistė yra sakiusi: „Operos dainininkei daug ko reikia. Apie balsą, muzikalumą aš jau nekalbu, tai savaime suprantama. Kad operos dainininkas turi būti puikus aktorius, mes taip pat žinome, bet to pasiekti nelengva. Mums, operos dainininkams, scena – tai ne pasilinksminimas, o sunkus kasdieninis darbas, reikalaujantis didelės ištvermės, jėgų, darbštumo. Vardan scenos tenka daug ko atsisakyti, kitaip ir būti negali. Kai buvau maža, aš to nežinojau, todėl paklausta visuomet pasakydavau, jog būsiu dainininkė. Keista, kodėl. Augau mažame miestelyje, Kybartuose, ir jokių operų nebuvau girdėjusi. Iš kur tas noras dainuoti? Didžiojo tėvynės karo metai, vežamų darbams į Vokietiją rusų, italų belaisvių liūdnos dainos. Gal aš jų prisiklausiau? Motina, sesuo, brolis – visi mes dainavome, tik tėvas neturėjo jokios muzikinės klausos, tačiau labai mėgo operą. Kartu su motina motociklu važiuodavo į Kauną ir matė visus to meto Kaune statomus operų spektaklius. Todėl ir nekeista, jog aš tapau operos dainininke. Matyt, meilė operai užkrečiama.“ Balandžio 5-ąją gimusi G. Apanavičiūtė užaugo Kybartuose, mažame Lietuvos mieste, kuriame nebuvo jokio teatro. Solistės šeima buvo muzikali. G. Apanavičiūtė yra pasakojusi, kad mama dažnai dainuodavo

m e n u

a k i m i r k ą

ž a v i ng ą

2 0 2 0

/ 1

Aida G. Verdi op. Aida

pindama jai kasas, gal todėl solistė puikiai perteikdavo lietuvių liaudies dainų bruožus. Kiekviena jos atliekama daina – vertybė, bylojanti apie lietuviškos praeities dvasią, jausmų harmoniją, laisvės ilgesį. Solistė yra prisiminusi, kad visi jų šeimos gimtadieniai virsdavo muzikinėmis šventėmis. Kompozitoriaus Juozo Tallat-Kelpšos daina „Mano sieloj šiandien šventė“ buvo viena iš dainininkės mėgstamiausių. Ją G. Apanavičiūtė dainavo nuo pat mažumės. Šią dainą ji atliko ir per jubiliejinį operos įkūrimo 50-mečio vakarą. Atvykusi į Vilnių G. Apanavičiūtė įstojo į tuometę Konservatoriją (dab. Lietuvos muzikos ir teatro akademija), kur dainavimo mokėsi pas Salomėją Vaidžiūnaitę ir Aleksandrą Staškevičiūtę. Įdomu, kad visiškai klausos neturėjęs tėvas troško dukterį matyti scenoje. Svajonei buvo lemta išsipildyti. Ilgai to laukti nereikėjo, nes dar nebaigusi studijų išvaizdi, gražaus stoto ir savito, nesupainiojamo balso savininkė pradėjo dainuoti LNOBT. 1968 m. čia ji pradėjo repetuoti Richardo Wagnerio operą Lohengrinas, kurios premjera 1969 m. buvo pirmas J. Aleksos kaip teatro di-

rigento, o ne stažuotojo darbas. Po sėkmingos premjeros vaidmenys pasipylė kaip iš gausybės rago: Mikaela operoje Karmen, Margarita Fauste, Grafienė Figaro vedybose ir kt. Šalia teatro solistė pradėjo nemažai koncertuoti ir dainuoti kamerinę muziką, kas leido jai dar greičiau bręsti ir pažinti technines savo vokalo galimybes. Repertuare atsirado vis įvairesnės stilistikos muzikinių sceninių paveikslų: Jaroslavna (Aleksandro Borodino Kunigaikštis Igoris), Katerina (Dmitrijaus Šostakovičiaus Katerina Izmailova) ir kt. Ko gero, ryškiausi solistės vaidmenys buvo Giacomo Puccini operoje Toska bei Giuseppe’s Verdi operose Aida ir Don Karlas. G. Apanavičiūtė laikoma viena iš geriausių R. Wagnerio operų atlikėjų. Deja, tiek LNOBT, tiek apskritai Lietuvoje šis kompozitorius buvo mažai statomas, taip yra iki šių dienų. Savo talento solistė negalėjo skleisti ir už Lietuvos ribų, nes daugelio teatrų durys jai buvo užtrenktos dėl politinių sumetimų. J. Aleksa buvo vienas iš nedaugelio dirigentų, nemažai dirbusių su soliste. Jau 1977 m. ji pasirodė ne tik spektakliuose, bet ir koncertuose su jo diriguojamu teatro orkes-

tru. Atliko G. Verdi, G. Puccini, Antono Rubinšteino operų fragmentus. Dainavo Franzo Schuberto Stabat Mater su Virgilijumi Noreika, Rimantu Sipariu, Irena Milkevičiūte, Gehamu Grigorianu, Vladimiru Prudnikovu. 1981 m. su LNOBT orkestru ir Konservatorijos choru dainavo Johanno Sebastiano Bacho Mišias h-moll, Vilniaus universiteto Didžiajame kieme su Arvydu Markausku bei Radijo ir televizijos choru – Johanneso Brahmso Vokiškąjį requiem. Koncerte, skirtame operos Lietuvoje 350-mečiui, 1986 m. ji atliko Dalios ariją iš Balio Dvariono operos Dalia. 2018 m. LNOBT įvykusioje Bélos Bartóko operos Hercogo Mėlynbarzdžio pilis premjeroje akylesni žiūrovai galėjo mintyse regėti ir G. Apanavičiūtę, mat LRT archyvuose yra išlikęs šios operos filmas, kuriame ji atliko pagrindinį Juditos vaidmenį. Ryškūs G. Apanavičiūtės vaidmenys lietuviškose operose: Valdovė Vytauto Barkausko Legendoje apie meilę, Eglė Vytauto Klovos Pilėnuose, Dalia to paties pavadinimo B. Dvariono operoje ir kituose scenos veikaluose. Koncertuose solistė mėgo dainuoti fragmentus iš V. Klovos, B. Dvariono operų, dažnai vykdavo į Kompozitorių sąjungos rengiamus Muzikos rudenis, atlikdavo naujus kompozitorių opusus. Iškart po nepriklausomybės, apie 1991 m., G. Apanavičiūtė išvyko laimės ieškoti už Atlanto, kur surengė kelis solinius koncertus. Deja, vėliau solistės muzikinė karjera baigėsi, o grįžusi į Lietuvą ji atsitvėrė tylos siena, tad apie paskutinį gyvenimo dešimtmetį informacijos beveik nėra. Buvęs LNOBT orkestro direktorius Henrikas Tarvydas solistę prisiminė per dirigento J. Aleksos prizmę: „Po vienos iš repeticijų sėdėjome teatro kavinėje su maestro Jonu Aleksa. Jis pamatęs Gražiną Apanavičiūtę man pasakė: „Kokia gera mergaitė.“ Žinoma, jis omenyje turėjo ją kaip menininkę, bet man labai įstrigo šie jo žodžiai. Žinoma, Gražina buvo nuostabi solistė, menininkė, aktorė. Solistė, kurios galėjo pavydėti daugelis teatrų.“ Artima dainininkės draugė režisierė N. Krotkutė, mūsų teatre pastačiusi G. Verdi Don Karlą, kurio dekoracijas sukūrė Liudas Truikys (1904–1987), prisimena, kad solistė buvo labai reikli sau ir aplinkiniams, turėjo tvirtą charakterį. Apie keturiasdešimt metų LNOBT dirbantis choro meno vadovas Česlovas Radžiūnas išskiria 1990 m. įvykusią operos Tanhoizeris premjerą, kur G. Apanavičiūtė sukūrė Elizabetės vaidmenį. Č. Radžiūnas prisimena solistę kaip labai charakteringą asmenybę, greitai rengdavusią vaidmenis ir dėdavusią daug pastangų. Gražina Apanavičiūtė buvo neeilinio talento dainininkė. Ji pasižymėjo puikiai išjaustais ir perteiktais vaidmenimis, greitu įsijautimu į juos, sparčiu jų mokymusi ir supratimu, ko reikalauja režisierius, žavėjo publiką balsu, jo ekspresija, grožiu ir emocijomis. n

2 0 2 0

/ 1

Mikaela G. Bizet op. Karmen

Valdovė A. Barkausko op. Legenda apie meilę

M e n u

a k i m i r k ą

ž a v i ng ą

Makbetas Kaune 2 0 2 0

/ 1

Istoriniai kontekstai ir įspūdžiai po Giuseppe’s Verdi operos premjeros Kauno valstybiniame muzikiniame teatre

Jonas Vytautas Bruveris

Kauniečiui apsilankymas miesto Muzikiniame teatre – kultūros gyvenimo kasdienybės dalykas. Ne kauniečiui – retas įvykis, ir ši istorinė erdvė savaime skatina prisiminti mūsų operos meno raidą. Ji prasidėjo Vilniuje Miko Petrausko ir Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio Birutės atlikimu dabartinės Nacio nalinės filharmonijos salėje (1906). Muzikos kultūra sostinėje plėtojosi sparčiai ir buvo esminga tautinio atgimimo dalis. Būtų buvę prieita ir prie operos teat ro įsteigimo. Vilnių užėmus Lenkijai, visas gyvenimas susitelkė Kaune, kuriam buvo numatytas toks pat likimas. Lenkų planus užgrobti Kauną ir įvykdyti valsty-

bės perversmą susekė lietuvių žvalgyba. Tad atsitiko taip, kad vadinamųjų peoviakų (nuo Polska organizacja wojskowa) teismas baigėsi 1920 m. gruodžio 24 d., o gruodžio 31 d. įvyko Giuseppe’s Verdi Traviatos premjera. Šiandien žiūrint į šią sceną nesunku įsivaizduoti prieš spektaklį įžangos žodį sakantį Stasį Šilingą (1885–1962) – vieną reikšmingiausių valstybės atkūrimo ir tarpukario nepriklausomybės meto politikos bei kultūros asmenybių. Prisiminus spektaklių nuotraukas, žvilgsniu irgi nesunku aptikti scenos vietas, kur kadaise iš tiesų stovėjo tie nufotografuoti dainininkai. Susidarė unikali ir į sostinę jau persikėlusios operos trupės, ir Kauno teatro tradicija kasmet gruodžio 31 d. rodyti Traviatą. Šitaip esmingas meno kultūros įvykis buvo prilygintas kasmet minimiems svarbiausiems valstybės istorijos, politinio ir visuomenės gyvenimo įvykiams, nes jų reikšmė vienoda. Šią tradiciją 2002 m. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre panaikino tik „taurės linksmybių“ siekiančių nuvorišų skonio galia. Kauno teatre Traviata išliko, tik rodoma gruodžio 30-ąją. Šiemet švenčiame Valstybės operos 100-metį. Spaudoje jau skelbta, kad Nacionalinis operos ir baleto teat ras gruodžio 31 d. parodys naują Traviatos pastatymą, taip pat ir Kauno muzikinis teatras. Ar tik tam kartui? Galbūt kas nors surengs mokslinę konferenciją. Nagrinėti būtų ką – kultūros, daugybės žmonių likimus. Štai

K a u n o

1939 m. spalio 28 d. į Vilnių įžengė Lietuvos kariuomenė, nepraėjus nė mėnesiui koncertus ėmė rengti Kauno meno ansambliai, lapkričio 19 d. Valstybės opera parodė Antano Račiūno Tris talismanus, kitą vakarą – Verdi Otelą ir t. t. Solistai dalyvavo koncertuose, spektaklių parodė Valstybės baletas ir drama, 1942–1944 m. 6 operų premjeras parengė tuomet įsteigtas Vilniaus miesto teatras. Tačiau vėl: karas, okupacijos, organizaciniai teatro gyvenimo pokyčiai, daugybės jo žmonių emigravimas į Vakarus, tremtys į Sibirą... 1948 m. spalio 7 d. Piotro Čaikovskio Pikų dama – pirmasis iš Kauno į Vilnių atkeltos operos trupės spektaklis. Tačiau Kaunas neliko be operos – nuo tada kasmet bent po vieną premjerą ėmė rengti 1940 m. lapkritį įkurtas Kauno operetės teatras (pavadinimas keistas keletą sykių). Tad, pavyzdžiui, 1957 m. Georges’o Bizet Perlų žvejai ar 1958 m. Modesto Musorgskio Soročincų mugė iki šiol tebėra vieninteliai šių operų pastatymai Lietuvoje. Kauno scenoje pirmąsyk parodyta Vitolio Baumilo Paskenduolė (1958), Benjamino Gorbulskio Frank Kruk (1959), Giedriaus Kuprevičiaus Karalienė Bona (2002), kiti veikalai. Šitaip visus sceninės muzikos žanrus puoselėjančiame Kauno teatre išlaikyta pirminė operų atlikimo tradicija. Jo repertuare buvo Wolfgango Amadeus Mozarto Figaro vedybos, Don Žuanas, pasirodė ne tik Traviata, bet ir Verdi Rigoletas, Gioacchino Rossini Sevilijos kirpėjas, Gaetano Donizetti Liučija di Lamermur, Charles’io Gounod Faustas bei Romeo ir Džuljeta, Umberto Giordano Andrė Šenjė, Bizet Karmen ir pan. – veikalai, skatinantys ir plečiantys teatro narių, ypač dainininkų, kūrybos apimtis ir pajėgumą. 2011 m. pirmą sykį Lietuvoje parodyta Verdi Atila (bendras darbas su Estijos tarptautiniu operos festivaliu PromFest), paskiau – kitos su festivaliu statytos Nikolajaus Rimskio-Korsakovo, Vincenzo Bellini operos. Ypač svarbus teatro darbas – 2018 m. į šią sceną sugrąžinta Jurgio Karnavičiaus opera Radvila Perkūnas (pirmą kartą parodyta 1937 m.). Taigi Kauno teatras tebėra ir operos teatras. Tai patvirtina naujausias kolektyvo darbas – Verdi Makbetas (premjera įvyko gruodžio 14 ir 15 d.), jo pastatymas visais atžvilgiais laikytinas itin pažymėtinu šio teatrų sezono įvykiu. Pastatymo koncepciją sukūrė režisierius, Sankt Peterburgo konservatorijos profesorius Gintautas Želvys (šio miesto lietuvių bendruomenės pirmininkas), dailininkė – peterburgietė Taisija Chiža. Puikiai parengta spektaklio programa. Joje yra pastatymo muzikinio vadovo ir dirigento Jono Janulevičiaus, režisieriaus, dirigento Juliaus Geniušo, dailininkės, dirigento asistentės ir chormeisterės Rasos Vaitkevičiūtės, choreografo Aleksandro Jankausko, šviesų dailininko Audriaus Jankausko pasisakymai, muzikologės Junijos Galejevos straipsnis apie kompozitorių ir jo veikalą. Priminta, kad Lietuvoje šią operą pirmą kartą parodė Nacionalinis operos ir baleto teatras 1995 m., dirigavo Jonas Aleksa, abiejų naujausio pastatymo dirigentų profesorius. Žiū-

m u z i k i n i s

t e a t r a s

rovų patogumui veikėjų ir atlikėjų sąraše derėjo parašyti, kas yra tie veikėjai (yra tik vardai). Mat, išskyrus Leidi Makbet (Lady Macbeth) ir jos rūmų damą (pastaroji tėra antras moteriškas solo balsas), kiti yra vyrų vaidmenys. Tačiau Dunkanas, Škotijos karalius, yra nebylus veikėjas, Malkolmas – tai jo sūnus ir pan. Patarčiau atsikratyti rusicizmo ledi (tai Lady, tarti leidi), o tų viską žinančių ir pranašaujančių esybių negalima vadinti raganomis, nes tai laumės. Buklete paminėti Eimunto Nekrošiaus šios operos pastatymai Florencijos ir Palermo teatruose bei Maskvos didžiajame teatre. Galima buvo priminti, kad Vilniuje Makbete dainavo Irena Milkevičiūtė, Sigutė Stonytė ir Sofija Jonaitytė bei visa ano meto galingoji vyrija. Operos pastatyme buvo įveikti menko scenos dydžio keliami sunkumai. Veiksmo erdvei sukurti panaudotos apšvietimo galimybės, puikiausiai apsieita su butaforijos minimumu (II d. škotų pabėgėlių choro Patria oppressa choristai sugrupuoti lyg kokio puikaus dailininko paveiksle, ir žiūrovas gal ne iškart pastebės, kad specialaus scenovaizdžio apskritai nėra). Ypatingas sumanymas – II veiksme pakabintas tarsi sietynas, į veiksmą įtraukiamas karališkasis vainikas. Puikus spalvos simboliškumo pavyzdys yra somnambulizmo scena – Leidi Makbet mėginimai balto audeklo juosta nusišluostyti dar neva kruvinas rankas, būsimųjų Škotijos sosto paveldėtojų vizija – baltai aprengti vaikai vienas kitam perdavinėja ateities karališkąjį vainiką. Kostiumai kurti atsižvelgiant į veikėjų luomo, veiksmo aplinkybių, charakterių savybes. Pasigėrėjimą kelia teatro choras. Spektaklyje dalyvauja šokėjai. Nedidelėje ir pilnoje kitų veikėjų scenoje vykusiai pasinaudota jų judesio raiškos galimybėmis. Operoje yra 7 solo partijos, jas parengė 18 solistų (įskaitant svečią baltarusį Stanislavą Trifonovą). Makbet vaidmuo teko Gitanai Pečkytei ir Ramintai Vaicekauskaitei. Abi solistės prieš premjerą spaudoje užsiminė, kad tai – nemažas iššūkis, mat ši partija smarkiai skiriasi nuo jų įprasto repertuaro, nes sukurta dramatiniam sopranui ar mecosopranui. Dėl to turime dvi gana skirtingas Leidi Makbet. G. Pečkytės balso ištekliai pasirodė visiškai pakankami, jos Leidi ir balsu, ir vaidybos maniera – dėl karališkos valdžios žudyti pasirengusi moteris. R. Vaicekauskaitės kuriami tie bruožai ne tokie ryškūs (tai ne trūkumas, bet balso prigimties dalykas). Makbeto vaidmens kūrėjai – minėtas baltarusių solistas ir Dainius Stumbras – galingi baritonai, ir jau nuo jų balsų tembro, galios savybių smulkesnio panagrinėjimo priklausytų kiekvieno savitumo apibūdinimas. Premjerų publika nepaprastai šiltai sutiko ne tik pagrindinių, bet ir kitų partijų atlikėjus, spektaklio kūrėjus. Griausmingai dėkota Jonui Janulevičiui, nedemonstratyviai vadovavusiam spektakliui ir kūrusiam darnią jo eigą. (Perspausdinta iš savaitraščio 7 meno dienos, Nr. 2 (1323), 2020-01-17)

2 0 2 0

/ 1

L N O B T

b i č i u l i a i

2 0 2 0

/ 1

LNOBT organizuoja Opera Europa konferenciją Opera Europa – viena svarbiausių ir didžiausių organizacijų, vienijančių profesionalius operos meno teatrus ir festivalius visoje Europoje. Šiuo metu ši organizacija turi daugiau nei 200 operos meną pristatančių institucijų iš 43 šalių. Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras yra šios organizacijos narys nuo 2003 metų. Opera Europa organizacijos tikslas – skatinti operos meno institucijose dirbančių profesionalų bendradarbiavimą ir profesinį tobulėjimą. Kievienais metais pavasarį ir rudenį skirtingose šalyse vyksta konferencijos, kurių metų koncentruojamasi į tuo metu aktualias temas ir tendencijas, tokias kaip meniniai klausimai, pajamų didinimas, auditorijos plėtra, naujų technologijų ir medijų panaudojimas, žmogiškieji ištekliai, rėmimas, marketingas ir sklaida, ir pan. Opera Europa taip pat pristato įvairias programas, kurios įtraukia ir visuomenės narius. Viena iš jų – Europos operos dienos, kurios plačiai žinomos Lietuvoje ir ne vienerius metus rengiamos mūsų teatre. Kita neseniai pradėta iniciatyva – tai OperaVision platforma, kurios tikslas padaryti operos meną dar labiau prieinamą visuomenei. Šioje platformoje kiekvieną mėnesį žiūrovai gali pamatyti 4 pilnus operos spektaklius ir 20 trumpų siužetų iš spektaklių ir jų gimimo scenoje proceso. Opera Europa taip pat apjungia įvairių sričių specialistų forumus, siekdama sutelkti operos teatruose dirbančius profesionalus ir skatinti tarpusavio bendradarbiavimą bei dalijimąsi gerąja patirtimi, kuriant bendruomeninį tinklą ir pristatant bendras iniciatyvas. Šių forumų narių susitikimai vyksta kelis kartus per metus skirtinguose Europos teatruose. Šiuo metu veikia šie specialistų forumai: meninio administravimo, audio-vizualinių ir skaitmeninių medijų, finansų, kostiumų, perukų ir grimo, edukacijos, lėšų rinkimo,

žmogiškųjų išteklių, marketingo ir komunikacijų, tvarumo, techninių vadovų ir prodiuserių bei dekoracijų gamybos. Minėdamas Lietuvos operos šimtmetį, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras organizuoja vieną didžiausių Opera Europa renginių – jungtinį prodiuserių, techninių vadovų bei kostiumų, perukų ir grimo profesionalų forumą-susitikimą, kurio metu bus gvildenamos koprodukcijų tarp operos teatrų aktualijos, dalijamasi gerąja praktika ir patirtimi rengiant bend rus pastatymus, su tuo susijusius iššūkius ir privalumus. Konferencijoje dalyvaus atstovai iš Vienos, Briuselio, Kopenhagos, Helsinkio, Liono, Linco, Paryžiaus, Strasbūro, Berlyno, Hamburgo, Hanoverio, Karlsruhe, Sarbriukeno, Štutgarto, Rygos, Tel Avivo, Amsterdamo, Bergeno, Oslo, Varšuvos, Poznanės, Liublianos, Barselonos, Madrido, Geteburgo, Malmės, Londono nacionalinės ir karališkosios operos teatrų, Bregenco, Veksfordo festivalių. Šios konferencijos metu greta kitų pranešėjų pasisakys LNOBT atstovai: grimo ir perukų skyriaus vadovė Ūla Pakalniškytė pristatys mūsų teatre naudojamas perukų gamybos technologijas ir jų ypatumus; kostiumų dailininkė – asistentė Ugnė Tamuliūnaitė, kostiumų skyriaus vadovė Ilva Leda Eklerienė ir siuvimo skyriaus vadovės pavaduotoja Vilma Mackevičienė papasakos apie kostiumų gamybos, restauravimo bei specifinių medžiagų panaudojimo patirtį. LNOBT, kaip vienas iš lyderių koprukcinių spektaklių rengimo srityje, turi sukaupęs ilgametę patirtį. LNOBT koprodukcijų partneriai yra Geteborgo, San Francisko, Hiustono, Toronto, Tel Avivo, Bratislavos, Romos operos teatrai, Madrido karališkasis teatras, Anglijos nacionalinė opera, Niujorko Metropolitan opera, Glaindborno festivalis, Chatelet Opera, Paryžiaus nacionalinė opera, Bilbao operos teatras ir kt. Pastatymų, renginių ir gastrolių organizavimo skyriaus vadovas Artūras Alenskas, kuris taip pat yra Opera Europa prodiuserių bei techninių vadovų forumo valdymo grupės narys, ir vadovo pavaduotoja Giedrė Butrimienė pasidalins koprodukcijų, rengimų su aukščiau minėtais pasaulio teatrais, patirtimi, ir pateiks naujas idėjas bendradarbiavimo šioje srityje tobulinimui. Opera Europa renginiai LNOBT vyks 2020 m. vasario 27 – 29 d. Vienas iš itin laukiamų šio renginio akcentų – plačiai pasaulyje nuskambėjęs žymiojo Roberto Wilsono režisuotas, LNOBT su koprodukcijos partneriais Madrido Karališkuoju teatru, Toronto operos trupe, Hiustono opera ir Paryžiaus nacionaline opera, pastatytas operos spektaklis Turandot. n

2 0 2 0

/ 1

L N O B T

2 0 2 0

/ 1

b i č i u l i a i

Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre – išskirtiniai Kino pavasario seansai

Algirdas Ramaška Kovo mėn. 25-ąjį kartą vyksiantis Vilniaus kino festivalis Kino pavasaris kviečia žiūrovus drauge švęsti jubiliejų Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Pirmąjį festivalio savaitgalį, kovo 21–22 d., vyks keturi nepamirštami kino seansai – nuo filmo visai šeimai su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru iki vidurnakčio seanso. „25 metų jubiliejus. Kada, jeigu ne dabar, festivalio žiūrovus pirmą kartą pakviesti į neįprastą kinui vietą – vieną svarbiausių Lietuvos kultūros erdvių – ir suteikti jiems unikalios patirties. Tai bus esminis jubiliejaus akcentas, būdas įsimintinai paminėti šią festivaliui reikšmingą šventę su jo žiūrovais. Kartu nostalgiškai prisiminsime laikus, kai kino filmus rodėme kino teatro Lietuva Didžiojoje salėje, kurioje tilpo tiek pat žmonių, kiek ir Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre“, – renginį pristato Kino pavasario generalinis direktorius Algirdas Ramaška. Festivalio programos sudarytojų komanda atrinko keturis labai skirtingus filmus – įvairaus amžiaus ir pomėgių žiūrovams.

CIRKAS /

Rež. Charles Chaplin, JAV, 1928

Legendinio Charlie Chaplino personažas Valkata apkaltinamas kišenvagyste ir, sprukdamas nuo policijos, pasislepia keliaujančiame cirke. Bet, kaip sakoma, nuo vilko ant meškos... Vargšelis pakliūva į sukto cirko šeimininko pinkles ir, pats to nesuprasdamas, tampa lankytojų linksmintoju. Vienintelė paguoda – pono įdukra. Vienintelė kliūtis – ji įsimyli kitą. Vienintelė išeitis – laimėti merginos širdį beprotišku triuku. Pirmąjį Oskarą Chaplinui atnešusią žaismingą nebyliąją komediją, kurios originalų garso takelį atliks Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, su visa šeima išvyskite Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. „Ši komedija – garsiausio pasaulio kino komiko duoklė akrobatikai ir pantomimai, įkvėpusioms didžiuosius jo gyvenimo vaidmenis. Kaip rašė kino teoretikas Béla Balázsas, plokščios Chaplino personažo pėdos, pasirodo, priklauso velniškai vikriam akrobatui, jo sutrikusi šypsena paperka, o naivumas apdovanotas genialia išmintimi“, – išskirtinę patirtį rekomenduoja Kino pavasario programos sudarytojas Gediminas Kukta.

2 0 2 0

/ PARAZITAS /

Rež. Bong Joon Ho, Pietų Korėja, 2019

LIEPSNO JANČIO S M OTERS PO RTRE TAS / Rež. Céline Sciamma, Prancūzija, 2019

Auksine palmės šakele apdovanotame filme pasakojama apie ankštame rūsyje įsikūrusią Ki-taeko šeimą, kuri, nors ir tvirta kaip kumštis, nepakeliamai skursta, o jos ateitis atrodo miglota. Kitame miesto gale nieko nestokodama prabangioje viloje gyvena verslininko Parko šeima. Laimingo atsitiktinumo dėka vyriausiasis Ki-taeko sūnus gauna privataus Parko dukros mokytojo darbą, o jo artimiesiems akimirksniu gimsta savanaudiškas planas, kaip išbristi iš skurdo. Nesustabdoma įvykių grandinė dviejų šeimų likimus supins negrįžtamai. „Korėjos kino meistras Bong Joon Ho siūlo formaliai įspūdingą intelektualią pramogą, kurią vadina „komedija be klounų ir tragedija be blogiukų“. Jo peripetijose klasių skirtumai tampa varomąja veiksmo jėga, vedančia galingo kulminacinio sprogimo link“, – sako festivalio programos sudarytoja Aistė Račaitytė.

Nuošali sala Bretanėje, XVIII a. vidurys. Jauna tapytoja Mariana (Noémie Merlant) pasamdoma nutapyti neseniai iš vienuolyno išėjusios Eloisos (Adele Haenel) vestuvinio portreto. Būsimoji nuotaka nežino apie savo motinos planuojamas vestuves, todėl Marianai liepta tapyti slapta. Apsimesdama pasivaikščiojimų palydove, dailininkė dienomis merginą tyrinėja, o nakčia, kai ši miega, tapo. Tiksint pirmoms ir paskutinėms Eloisos laisvės akimirkoms tarp moterų įsižiebia uždrausti jausmai. „Pasaulio žiūrovus ir Kanų kino festivalio žiuri pavergusiame filme Céline Sciamma meistriškai režisuoja subtilius aistros ir maišto atspalvius, o įsimylėjusios operatorės Claire Mathon kamera tapo viena kitoje prieglobstį radusių moterų portretus stulbinamo grožio Šiaurės Prancūzijos gamtos fone“, – pasakoja A. Račaitytė.

ZO MŠA / Rež. Quentin Dupieux, Prancūzija, 2019 Absurdo komedija su siaubo elementais. Tamsus vidurnaktis. Su tokia neeiline kino patirtimi siūlo susipažinti juodoji komedija apie Žoržą (Jean Dujardin), kurio fetišas – zomša. Vyriškio manija šiai medžiagai tokia stipri, jog po skyrybų jis visas santaupas išleidžia vintažiniam elnio odos švarkui. Šis idealiai guli, o dar tie kutai! Dabar Žoržas – kietas, tikras stileiva. Vieną vakarą pakelės užeigoje jis sutinka barmenę Denisę (Adèle Haenel) ir, apsimetęs režisieriumi, įkalba paremti neegzistuojantį kino projektą. Viskas tik tam, kad įsigytų dar daugiau odinių drabužių. Jei įmanoma – visus pasaulyje. Beprotybė pasiekia kulminaciją. „Nauja prancūzų kino chuligano ir muzikanto Quentino Dupieux juodoji komedija prajuokino įnoringą Kanų publiką ir iškart tapo vienu geidžiamiausių pasaulio kino festivalių filmų. Laikas ir lietuviams pasitikrinti humoro jausmą“, – kviečia G. Kukta.

c o d a KLAUSIMAI:

2 0 2 0

4 2

/ 1

1 6

7 3

Atsakymai 1. Kavalis

7. Broliai

13. Operetė

2. Arijetė

8. Čariti

14. Boitas

3. Bosai

9. Tamara

15. Tonas

4. Madam

10. Enėjas

16. Perlai

5. Norvaišas

11. Muilas

17. Ratas

6. Kalėdos

12. Estrada

18. Janačekas

Iš sunumeruotų langelių: NAUJIEJI METAI Pakvietimus į spektaklį laimėjo Eidvilė Kadytė. Sveikiname! Dėl prizo prašome kreiptis tel. (8 5) 261 2646, arba el. paštu zurnalas@opera.lt

1. Kieno laivą užklumpa baisi audra R.Vagnerio Skrajojančiame olande? 2. Kieta svečio uoliena paskutinėje A. Dargomyžskio operoje. 3. Populiariausias vokalinės muzikos žanras. 4. Dainininkas, vasario mėnesio LNOBT premjerai sukūręs Generolo vaidmenį. 5. J. Indros sceninis veikalas. 6. Baleto ar siuitos įžanga. 7. Caras iš N. Rimskio-Korsakovo Auksinio gaidelio. 8. Vienas populiariausių J. Naujalio kūrinių. 9. Ir muzikos instrumentas, ir legendinis dainius iš operos Ruslanas ir Liudmila. 10. Didžiausia klasikinės muzikos įrašų kompanija ... Records. 11. Miuziklas, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Madona. 12. Harmoningas perėjimas iš vienos tonacijos į kitą. 13. Kompozitoriaus F. Kulau tautybė. 14. Dainininkės Linaburgytės vardas. 15. V. Klovos scenos veikalas. 16. Neišvydusi scenos J. Bašinsko opera. 17. Žymus dramos teatro režisierius, LNOBT pastatęs net keturias operas. 18. Monodramos Laukimas autoriaus ciklas ... Pjero. Teisingą atsakymą sužinosite paeiliui surašę sunumeruotas raides. Atsakymą siųskite žurnalo redakcijai adresu zurnalas@opera.lt iki balandžio 30 d. Burtų keliu išrinksime skaitytoją, kuris dovanų gaus pakvietimą dviems asmenims į vieną iš LNOBT spektaklių.

Sudarė Viktoras Paulavičius

2 0 2 0

/ 1

2 0 2 0

/ 1

KURKIME TEATRĄ KARTU!

DALYVAUKITE ASMENINIO RĖMIMO PROGRAMOJE www.opera.lt Dideli dalykai prasideda nuo mažų

BRAVISSIMO 2020|Nr. 1