Issuu

l bravissimo l 2018 l 1

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro Ĺžurnalas

ISSN 1822-3001

2018 l 1 / 103

bravissimo l 2018 l 1 l

ISSN 1822-3001 Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro leidžiamas žurnalas 2018 l 1 / 103 Redaktorė Laūra Karnavičiūtė Maketuotoja Jūratė Juozėnienė Kalbos redaktorė Danutė Ulčinskaitė Fotografas Martynas Aleksa Vadybininkas Nerijus Masevičius Adresas: A. Vienuolio g. 1, 01104 Vilnius Tel.: (8 5) 261 6484 zurnalas@opera.lt www.opera.lt Spausdino UAB Indigo Print, tiražas 1900 egz. Perspausdinti bet kurį straipsnį ar iliustraciją be rašytinio redakcijos sutikimo griežtai draudžiama

redaktorės skiltis

redaktorės skiltisllbravissimo bravissimo l 2018 2017 l 1

Mieli skaitytojai, Jūsų rankose – pirmasis 2018 m. Bravissimo numeris, šį kartą pasirodantis ypatingu metu. Jį tarsi įrėmina dvi svarbios nacionalinės premjeros: kiek daugiau nei prieš du mėnesius ne tik Lietuvos šokio, bet ir apskritai teatro padangę itin ryškiai nušvietęs baletas Procesas ir jau netrukus dienos šviesą išvysianti nauja opera Post futurum. Puslapiuose, kuriuos netrukus sklaidysite, atsispindi tiek vienas, tiek kitas reiškinys: apie pirmąjį pasakoja spektaklio vaizdai ir jauna kritikė iš Latvijos Olga Dolina, apie antrąjį kalba operos kompozitorius Gintaras Sodeika ir režisierius Oskaras Koršunovas. Jei reikėtų rasti šių dviejų lietuviškų premjerų bendrą vardiklį, juo, ko gero, taptų laisvės pojūtis, atsižvelgiant į spektaklio specifiką, su šokėjų gestų, režisūrinių minčių ar muzikinių pasažų pagalba besiskleidžiantis pačiais įvairiausiais būdais. Proceso laisvė – tai drąsus, nuginkluojantis choreografijos, muzikos, vizualumo ir begaliniai nuoširdaus visos kūrybinės komandos darbo gaivalas, persmelktas virpulius keliančio suvokimo, kad scenoje viskas atrodo ir vyksta tiesiog idealiai. Kokie skrydžiai slepiasi Post futurum partitūros puslapiuose ir personažų lūpose, dar sužinosime, bet jau dabar aišku, kad spalvingos kūrybinės laisvės šiame spektaklyje netrūks.

Pirmame viršelyje: Jeronimas Krivickas – Jozefas K. balete Procesas Fotografas Martynas Aleksa Kostiumo dailininkė Jurgita Jankutė Grimo dailininkė Ūla Pakalniškytė

Laisvės sąvoka tiesiogiai susijusi su dar viena itin svarbia proga: visai neseniai su šviesiu džiugesiu paminėjome Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį. Turėjome galimybę dar kartą apmąstyti ir įvertinti, ką mums iš tiesų reiškia vienybė, nepriklausomybė ir, žinoma, laisvė: iš kokių elementų kiekvienas ją sudedame, kokio dydžio jos sparnai, kokios spalvos plunksnos. „Laisvė – tai vienatvė“, – skelbia eilutė iš Post futurum. Veikiausiai būtų galima pridėti, kad tai dar ir amžinoji kūryba, kuri niekada nesibaigia ir nuolat kelia naujų išbandymų. Juk kiekvienas iš mūsų savo laisvę kasdien vis lipdome iš naujo, dėliodami galimybių, pasakytų ir nepasakytų žodžių ar poelgių mozaiką. Tad siųsdama sveikinimus Lietuvos 100-mečio proga, norėčiau palinkėti darnaus kūrybinio skrydžio visiems jums, kurie nuolatos kuria – savo gyvenimus, spektaklius, teatrus, savo Lietuvą. Nuoširdžiai – Laūra Karnavičiūtė

turinys 4

bravissimo l 2018 l 1 l

apdovanojimai 3

2017 Metų solistai

rampos šviesoje 6

Kaltas be kaltės: apie baletą Procesas Vilniuje Olga Dolina

2017

premjeras pasitinkant 14 Laiko mašina – į šimtmečio premjerą. Pokalbis su kompozitoriumi, naujos lietuviškos operos Post futurum autoriumi Gintaru Sodeika

Rasa Murauskaitė

Laisvė kurti Pokalbis su režisieriumi Oskaru Koršunovu

Jurgita Mieželytė

Pasitinkant Prancūzijos baleto žvaigždės Korsarą: pokalbis su choreografu Manueliu Legris

Jūratė Terleckaitė

Lietuvai – 100 26 Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras – Lietuvos valstybės 100-mečiui Eglė Ulienė, Renata Baltrušaitytė Anonsas 29 Estijos nacionalinės operos vadovas Aivaras Mäe: „Laikome jus savo sielos broliais“

Renata Baltrušaitytė

Kauno muzikinis teatras 34 Lietuvos jubiliejui – nacionalinė opera

Lina Stankevičiūtė

Menu akimirką žavingą 38 Tegyvuoja baleto karalienė! Baleto artistės Genovaitės Sabaliauskaitės jubiliejus Žilvinas Dautartas Coda

Kryžiažodis

Renata Baltrušaitytė

Sausio 31 dieną Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras paskelbė Metų solistų apdovanojimų laureatus – geriausius mūsų operos ir baleto solistus, sukūrusius išskirtinius vaidmenis LNOBT scenoje 2017-aisiais metais. Paskelbtos 5 nominacijos: Metų operos solistas ir Metų baleto solistas bei operos ir baleto Viltys, taip pat pirmą kartą apdovanojimų istorijoje įsteigta speciali nominacija Metų įvykis. LNOBT Metų solistais pripažinti operos dainininkė Viktorija Miškūnaitė ir baleto šokėjas Jeronimas Krivickas. Metų viltimis tapo dainininkė Dovilė Kazonaitė ir šokėja Neringa Česaitytė, o Metų įvykiu – teatro baleto trupės darbas, kuriant baletą Procesas. Rėmėjų įsteigtos piniginės premijos geriausiems teatro solistams įteiktos jau šešioliktą kartą. Laureatus išrinko vertinimo komisija, sudaryta iš LNOBT vadovų ir meno kolektyvų atstovų, teatro rėmėjų, operos ir baleto kritikų. Geriausiems metų solistams buvo įteiktos ir keramikės Violetos Ganusauskienės sukurtos skulptūrėlės.

apdovanojimai l bravissimo l 2018 l 1

Metų solistai

Apdovanojimų laureatai (iš kairės): Neringa Česaitytė, Viktorija Miškūnaitė, Jeronimas Krivickas, Dovilė Kazonaitė, Martynas Rimeikis

bravissimo l 2018 l 1 l apdovanojimai

Metų operos solistė – Viktorija Miškūnaitė

Metų baleto viltis – Neringa Česaitytė 2017 Metų baleto viltimi už Džuljetos vaidmenį Sergejaus Prokofjevo balete Romeo ir Džuljeta bei Eglės vaidmenį Eduardo Balsio balete Eglė žalčių karalienė tapo Neringa Česaitytė. Be to, pernai balerina debiutavo ir kaip Ridikutė balete Čipolinas. „Praėję metai atnešė daug naujų reikšmingų vaidmenų, dėl ko esu labai laiminga. O dar buvo ir gastrolės Kinijoje. Ten šokdama viename Gulbių ežero spektaklyje pasitempiau kojos raiščius, bet šypsodamasi užbaigiau Mažųjų gulbių šokį ir kritau tik pasiekusi užkulisius. Svarbiausia, kad žiūrovai nieko nepastebėjo“, – džiaugiasi N. Česaitytė.

2017 Metų operos soliste už įsimintiną Džuljetos vaidmenį Vincenzo Bellini operoje Kapulečiai ir Montekiai pripažinta Viktorija Miškūnaitė. Tai jau antras toks apdovanojimas soprano karjeroje – prieš dvejus metus dainininkė Metų solistės apdovanojimą pelnė už Manon vaidmenį to paties pavadinimo Jules Massenet operoje. Metų operos solisto premiją šįmet įsteigė koncernas MG Baltic. „2017-ieji man buvo dar vieni intensyvaus darbo scenoje metai. Jie įsimintini tuo, kad galėjau išbandyti save tikroje bel canto stilistikos operoje. Teko vieną vokalinę mokyklą pakeisti kita, o dainininkams tai nėra paprasta. Bet kai įveiki sunkumus – supranti, kad esi palypėjęs vienu laipteliu aukščiau. Smagu, kai ir kiti tai pastebi. Bet nebijokit, ant laurų užmigti nežadu. Kai surinksiu bent penkis Metų solistų apdovanojimus – tada jau galvosiu, kad esu šio to pasiekusi“, – teigia V. Miškūnaitė.

Nuoširdžiai sveikiname apdovanojimų laureatus ir linkime sėkmingos tolesnės kūrybos!

V. Miškūnaitei apdovanojimą įteikė MG Baltic atstovė Zita Sarakienė

Baleto viltį N. Česaitytę sveikina LNOBT generalinis direktorius Sigitas Žutautas

apdovanojimai l bravissimo l 2018 l 1

Metų baleto solistas – Jeronimas Krivickas

2017 Metų baleto solistu už Jozefo K. vaidmenį Martyno Rimeikio balete Procesas pripažintas Jeronimas Krivickas. Vos prieš metus jis buvo vienas ir Metų baleto vilties apdovanojimo laureatų, taigi vilties išsipildymo ilgai laukti neteko. Metų operos solisto premiją šįmet įsteigė ilgametė LNOBT rėmėja Raminta Kuprevičienė. „Metai buvo puikūs, esu dėkingas trupei už suteiktą galimybę atsiskleisti ir šokti tiek daug. Juk tai – vos trečias mano sezonas teatre, o vaidmenų sąrašas jau netrumpas. Daug žymių choreografų teko pažinti, daug puikių partnerių scenoje sutikti. Žinoma, fizinių jėgų naujiems vaidmenims irgi reikėjo nemažai, bet esu dėkingas likimui, kad mano žvaigždės taip sukrito. Ir toliau žadu iš savęs reikalauti tiek pat, kiek iki šiol“, – žada J. Krivickas.

Metų įvykio apdovanojimą atsiėmė baleto Procesas choreografas Martynas Rimeikis Šįmet teatro apdovanojimuose yra ir nauja nominacija – 2017 Metų įvykis. Ją įsteigė koncernas MG Baltic. Metų įvykiu paskelbtas LNOBT baleto trupės darbas, kuriant choreografo Martyno Rimeikio baletą Procesas. „Dėkoju visai mūsų baleto trupei ir visiems Proceso kūrybinės komandos nariams, padėjusiems įgyvendinti mano scenos viziją. Tikiuosi, kad pirmasis ilgo metro spektaklis, kurį man kaip choreografui patikėjo pastatyti, šioje scenoje nebus paskutinis. Kolegų jam suteiktas apdovanojimas suteikia tokių vilčių. Norėčiau, kad Procesas scenoje gyvuotų ilgai ir kuo daugiau žmonių galėtų jį pamatyti, nes juk pats didžiausias apdovanojimas kiekvienam iš mūsų yra patenkintas žiūrovas“, – reziumuoja baleto Procesas idėjos autorius M. Rimeikis.

Metų operos viltis – Dovilė Kazonaitė

2017 Metų operos viltimi už naujai sukurtą Grafienės vaidmenį Johanno Strausso operetėje Vienos kraujas paskelbta solistė Dovilė Kazonaitė. Teatro publika jauną solistę gali girdėti dainuojančią ir operose Figaro vedybos, Karmen bei operetėje Šikšnosparnis. Metų operos vilties apdovanojimą šįmet įsteigė verslininkas Vytautas Stankevičius. „Iki šio apdovanojimo mažais žingsneliais ėjau net penkerius metus – tiek prabėgo nuo mano debiuto operos scenoje, kai po perklausos pirmąkart gavau mažytį Barbarinos vaidmenį Figaro vedybose. Metų operos vilties apdovanojimą vertinu kaip geltonąjį operos diržą. Jis neabejotinai paskatins mane siekti juodojo operos diržo“, – kovos menų terminologiją pasitelkė D. Kazonaitė.

J. Krivicką apdovanojo nuolatinė LNOBT baleto trupės mecenatė Raminta Kuprevičienė

MG Baltic įsteigė ir Metų įvykio nominacijos apdovanojimą – jį atsiėmė LNOBT baleto trupės atstovas choreografas Martynas Rimeikis

Privataus rėmėjo Vytauto Stankevičiaus apdovanojimą Operos vilčiai D. Kazonaitei įteikė atstovas Darius Navardauskas

bravissimo l 2018 l 1 l rampos šviesoje

Kaltas be kaltės:

apie LNOBT baletą

tema l bravissimo rampos šviesoje bravissimo ll2017 2018ll41

Procesas 2017 m. gruodžio 1 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre įvyko plataus užmojo premjera, kuriai lemta tapti artimiausių metų repertuaro ašimi. Franzo Kafkos romano motyvais pastatytas šiuolaikinis dviejų veiksmų baletas Procesas įveikė net palyginti konservatyvių Baltijos šalių baleto mėgėjų atsargų skepticizmą. Publika audringai plojo stovėdama, visi bilietai į artimiausią spektaklį kitų metų pradžioje jau parduoti. Taigi planuokite teatrines atostogas Vilniuje iš anksto – tikrai verta.

bravissimo l 2018 l 1 l rampos šviesoje

Olga Dolina Olga Dolina – kultūros žurnalistė, kino ir šiuolaikinio šokio kritikė. Baigusi Latvijos kultūros akademijos Audiovizualiųjų ir scenos menų teorijos skyrių, toliau magistrantūroje studijavo meno istoriją. Pasitelkusi tarpdisciplininį požiūrį, ji rašo recenzijas įvairiems interneto portalams ir kultūros leidiniams. Šiuo metu Olga Dolina domisi trimis jai svarbiausiomis meninės raiškos formomis: kinu, dizainu ir šokiu.

Lietuvos baleto menininkai įrodė, kad pasiekti puikių rezultatų įmanoma ne tik pasikvietus choreografą iš kokios nors Europos šiuolaikinio baleto sostinės. Procesas yra šimtu procentų ir nuo nulio Lietuvoje sukurtas baletas: Martyno Rimeikio choreografija pagal Lauryno Katkaus libretą, originali Mindaugo Urbaičio muzika ir Marijaus Jacovskio scenografija. Jaunasis choreografas M. Rimeikis lietuvių žiūrovams puikiai pažįstamas kaip trupės solistas. Procesas – pirmas jo ilgojo metražo baleto spektaklis LNOBT scenoje. 2012 m. LNOBT baleto meno vadovo Krzysztofo Pastoro iniciatyva įkurtas projektas Kūrybinis impulsas – naujų idėjų ir kūrybinių eksperimentų laboratorija, kurioje nacionalinio baleto trupės šokėjai gali išbandyti savo jėgas ir pasirodyti publikai kaip choreografai. M. Rimeikio darbai yra kaip tik šios sveikintinos iniciatyvos pirmieji vaisiai:

pirmaisiais projekto metais jis iškart patraukė dėmesį kompozicija Belaukiant Godo, vėliau – Adagio styginiams (2014) ir Vienas (2016).

Kafkizmo keliai Vienas reikšmingiausių XX a. modernizmo literatūros autorių, ano meto susvetimėjusios visuomenės groteskiško absurdo vaizduotojas F. Kafka Procesą rašė Pirmojo pasaulinio karo metais, kartu išgyvendamas ir meilės dramą. Banko tarnautojas Jozefas K. vieną rytą pabunda savo kambaryje, yra be jokios priežasties suimamas ir prieš jį pradedamas teismo procesas. Niekuo nenusikaltęs herojus bejėgiškai stengiasi jį nutraukti ir pasipriešinti siurrealistinei biurokratų kariaunai. Kafka – tai yra ekspresionistinė fantasmagorija – argi gali būti dar parankesnis choreografinei raiškai literatūrinis

Dėdė – Mantas Daraškevičius, Jozefas K. – Ernest Barčaitis, Lenė – Gohar Mkrtchyan, Advokatas – Jonas Laucius

l bravissimo l 2018 l 1

Panelė Biurstner – Rūta Lataitė, Jozefas K. – Ernest Barčaitis

pagrindas?! Romanas Procesas – tai socialinė satyra, egzistencialistinė ir antiutopinė pranašystė, kurią taip pat lengvai galima taikyti XXI a. realijoms, todėl pastarąjį dešimtmetį režisierių ir choreografų žvilgsnis į Kafkos kūrybą krypsta vis dažniau. Autorius beveik abejinga rašymo maniera neišreiškia asmeninio požiūrio į veiksmą, bet preciziškai pabrėžia veikėjų judesių ir mimikos ypatybes. Tai suteikia palyginti daug laisvės jo tekstų interpretacijoms – ekranizacijoms ar inscenizacijoms. Pavyzdžiui, kino klasikos grandas Orsonas Wellesas ekranizavo romaną 1962 m. ir šią ekranizaciją laikė geriausiu savo režisūrinės karjeros filmu. Nesibaigiantys beveidžiai interjerai, grėsminga kone postapokaliptiškai urbanistinių eksterjerų tuštuma, netikėčiausi kino kameros rakursų vingiai ir aštrus montažas – kažin kokia dar ekranizacija galėtų vizualizuoti Kafkos pasaulį taip įtaigiai? Savitą raiškos būdą panaudojo vokiečių režisūros radikalas Andreasas Kriegenburgas: 2008 m. Miuncheno Kammerspiele teatro nestabiliai besisukančioje scenoje Jozefo K. vaidmenį choreografiškai subtiliai ir groteskiškai

atliko septyni aktoriai. Režisūros požiūriu panašią interpretaciją renkasi ir Rimeikis. Kaip pabrėžiama lietuvių baleto epiloge, Jozefas K. vis dėlto yra žmogus be veido, be individualumo. Jo istorija – tik viena iš šimtų, jis ištirpęs nesąmoningoje kolektyvinėje masėje. Kovoja, bet pasiduoda. Daugiau nebepakyla, vadinasi, nematomas. Nematomas ir užmirštas – tas pats kaip miręs. Baleto finalas net gali pasirodyti paveikesnis už paties romano baigiamąją sceną, kur Jozefas K. tiesmukai ir brutaliai nuduriamas peiliu. Šį žmogžudystės įrankį formaliai primena tik efektinga trikampė plokštuma kairėje scenos pusėje – savotiška giljotina, nusileidžianti tarsi nuosprendis.

Dramatinio baleto pėdsakais Dramatinis baletas, arba choreografinė drama, t. y. žanras, kai spektaklio libretas dažnai būna paremtas pasaulinę literatūrą „griaunančiais“ siužetais, visada bus mėgstamas žiūrovų. Kino ir teatro interpretacijos – tai viena, bet su šokiu yra kitaip. Judesio kalba, būdama abstrakti ir sąlygiška, pati savaime suteikia papildomą galimybę suvokti. Li-

Teismo valytoja – Urtė Bareišytė, Jozefas K. – Jeronimas Krivickas

teratūroje tekstas yra pagrindinis minties skleidėjas ir reprezentuoja protą, o siužeto problematikos perkėlimas į šokio ir muzikos erdves iškart apnuogina jutiminį, individualų, iracionalų pradą. Viena vertus, tai, kad baletas paremtas romano turiniu, palengvina užduotį žiūrovui. Jo ir choreografo arsenale yra gana daug tarpusavyje susijusių kultūrinių kodų, apipinančių pasakojimą ir padedančių nepasiklysti šiuolaikinės choreografijos sąlygiškume. Kita vertus, choreografas turi aktyvinti savo režisūrinį pajėgumą ir gebėti netiesmukai, bet tiksliai suausti libreto vyksmo, veikėjų elgsenos ir baleto choreografijos piešinį. Proceso kūrėjas M. Rimeikis pripažįsta, kad, palyginti su literatūra, šokis visada suteikia daugiau laisvės suvokti, ir kaip tik tai turi tapti spektaklio pranašumu. „Dirbdamas nuolat sprendžiu galvosūkį, kaip nepaversti scenos veiksmo visiška abstrakcija arba priešingai – kaip išvengti iliustratyvaus pantomimos teatrališkumo“, – pabrėžia choreografas. Procesas yra vienas iš tų retų atvejų, kai tai pavyko filigraniškai tiksliai, – choreografas išlaiko pusiausvyrą tartum patyręs oro akrobatas.

bravissimo l 2018 l 1 l rampos šviesoje

Proceso choreografijos DNR Kurdami libretą autoriai atsisakė metodiškos paveikslų vizualizacijos, kuri tikrai būtų pakenkusi spektaklio vientisumui, ir išlaikė tik pagrindinių įvykių chronologiją. Libreto autorius L. Katkus prisipažįsta kaip koks tardytojas siekęs išgauti iš choreografo svarbiausias idėjas. „Man Procesas leidžia kalbėti apie laisvę pačia plačiausia to žodžio prasme. Viltis, išliekanti gyva net tamsiausiose situacijose, man atrodo labai svarbi. Jei Jozefas K. prarastų viltį, Procesas baigtųsi jau pirmame skyriuje“, – pasakoja M. Rimeikis. Aštuoniuose baleto paveiksluose vienas kitą keičia solo, duetų, trio ar kordebaleto numeriai, kiekvieną epizodą ženklina kokia nors ypatinga kūno išraiška ir įvairios šokėjų judesių trajektorijos. Pagrindinio vaidmens atlikėjas (premjeros vakarą – Jeronimas Krivickas) beveik visą laiką praleidžia scenoje ir yra pagrindinė kiekvieno atskiro šokio varomoji jėga,

turinti išlaikyti žiūrovų įtampą per visą spektaklį. Ne pati lengviausia užduotis išsaugoti energiją ir ja keistis, bet J. Krivickui tai pavyksta meniškai įtaigiai. Šiaip jau premjeriniai spektakliai yra patys neparankiausi siekiant objektyviai įvertinti šokėjų, ypač kordebaleto, pasirodymų techninį tikslumą. Juolab kai baleto raiškos stilių diktuoja libretą persmelkiantis beveidės minios jėgos motyvas, kuris choreografiškai pasireiškia paraleliniais, tiksliais ir siautulingai mechaniškais judesiais. Tiesa, į sudėtingą banko darbuotojų choreografiją įsiveržiantys disonuojantys judesiai, savitikslis nesinchroniškumas, pavėluotai kartojami šuoliukai ar techninio atlikimo netikslumai yra menkniekis. Po poros vakarų, kai spektaklis stos į savo vėžes, šie koordinacijos niuansai bus apšlifuoti ir ansamblis skambės vizualiai darniai. Vienas šiuolaikinės choreografijos bruožų tas, kad jaunieji kūrėjai – sąmoningai ar ne – į savo baleto kalbą

Pasiuntiniai – Stanislav Semianiura, Daniel Dolan, Jozefas K. – Jeronimas Krivickas, Teismo vykdytojas – Gediminas Švendravičius

integruoja populiariausią XX a. choreografijos žodyną. Suformuoti unikalią ir naują judesių sistemą mūsų postmodernistinėje tikrovėje atrodo neįtikėtinai sunku. Taip pat ir čia: įvairios būdingiausių kūno pozų kompiliacijos, jų įtikinamas perinterpretavimas pagal kontekstą greta individualių atradimų – pakėlimų, įstrižainių, mizanscenų ir įvairių abstrakčiai iliustratyvių detalių. Šitaip į įkyrių prižiūrėtojų poros (Danielis Dolanas, Stanislavas Semianiura) ir teismo vykdytojo (Gediminas Švendravičius) trio šokio struktūrą įausti sinchroniškumo ir pakartojimo elementai. Šen ten menamai praslysta pro šalį Matso Eko ir Williamo Forsythe’o kalbos „terminai“: darbas su kūno atmintimi, aktyvūs geometriški rankų ir pečių linijos svyravimai, atbuliniai atsilenkimai, pasikartojantis itin plastiškas sekimas paskui kurią nors kūno dalį. Šokio kryptį nustato ir rekvizitas – „šąlanti“ laiško skiautė Jozefo K. ir Lenės duete arba biurokratinių popiergalių kalnas

l bravissimo l 2018 l 1

Jozefas K. – Ernest Barčaitis

Teismo valytoja – Marta Rueda

Panelė Biurstner – Anastasija Čumakova, Jozefas K. – Jeronimas Krivickas

bravissimo l 2018 l 1 l rampos šviesoje

Pareigūnas – David Santos, Jozefas K. – Ernest Barčaitis, Teismo vykdytojas – Gediminas Švendravičius, Pareigūnas – Voicech Žuromskas

Jozefas K. – Jeronimas Krivickas, Lenė – Olesia Šaitanova

masinėse scenose, kur judesį apibūdina griuvimų ir nepaklusnių, bejėgiškų rankų chaosas, besisukantis apie savo ašį. Pagrindines Jozefo K. solo linijas persmelkianti „ne savo kailyje“ būsena, antroje dalyje ypač suaktyvėja užuominos į marionetėms būdingus judesius ir „nepatogaus kūno“ plastika. Jis kovoja iki galo, beprasmiškai, vis imituodamas beviltišką lėkimą į ketvirtąją sieną, kol dingsta minioje.

Betono džiunglėse

Jozefas K. - Jeronimas Krivickas, Kunigas – Marius Miliauskas

Šalta, oficiali, susvetimėjusi aplinka. Visas šokio veiksmas vyksta tuščioje scenoje, kurią iš abiejų šonų ir gale įrėmina monumentalios judančios sienų plokštės. Sidabriškai pilkos, su vos įžiūrimomis įdubomis, jos primena masyvius betono blokus. Atrodo, lyg būtum giliame požemyje ar bunkeryje. Industrinio minimalizmo mėgėjus ir švarios, nereikalingomis detalėmis neperkrautos scenografijos šalininkus tikrai sužavės Marijaus Jacovskio šitaip apipavidalinta erdvė. Savo ruožtu šviesų dailininkas Levas Kleinas pasirūpino, kad daugiareikšmę geometrinių scenografijos skerspjūvių dramaturgiją paremtų dramatiškas apšvietimas ir šešėlių žaismas. Aštrūs šaltų prožektoriaus šviesų spinduliai vieną akimirką pabrėžia menamai individualią Jozefo K. asmenybę. Kitą akimirką, pabaigoje, kai betono plokštės fone susikryžiuoja ir kraštai sustumiami į cen-

rampos šviesoje l bravissimo l 2018 l 1

trą, prožektorius pamažu siaurina savo spindulio skersmenį ir praryja pagrindinį veikėją. Klaustrofobiško futuristinio įspūdžio atsvara – vizualiai santūrūs ir elegantiški, retromotyvų persmelkti Jurgitos Jankutės kostiumai. Atskirai norisi paminėti ironišką vizualinę Lenės (Olesia Šaitanova) personažo nuorodą – kultinę juodą Yves’o Saint Laurent’o suknelę su balta apykaklaite à la Belle de Jour kaip veikėjos erotiškumo užuomina. Lakoniškas ir daugiaprasmis, net universalus vaizdinis spektaklio įforminimas – vizualios meninės Proceso kokybės viršūnė.

Vilties paskata „Kai buvo kuriamas libretas ir pats spektaklis, nusprendžiau semtis muzikinių idėjų iš Kafkos romano rašymo laikų. Kad rastųsi specifinis baleto muzikos skambesys, pasiūliau panaudoti

Jozefas K. – Jeronimas Krivickas

vengrų kompozitoriaus Bélos Bartóko kūrinių motyvus. Taigi baleto muziką įkvėpė Bartókui būdingi trumpi motyvai, tematinė ar kartais tik intonacinė medžiaga, jos ekspresyvi energija. Vis dėlto muzika neperpasakoja romane ar balete vaizduojamų situacijų, ji yra veikiau abstrakti ir apibendrinta, įkvepianti šokį ir judesį“, – pripažįsta garsus lietuvių kompozitorius M. Urbaitis. Čia atitrūkstanti, ekspresyviai stiprėjanti kakofonija, kur aštrias žemas fortepijono natas keičia būgnai ar kiti mušamieji, čia pulsuojantis smuikas ar žaismingi tambūrino garsai, pabrėžiantys kūniškų meilės duetų ekspresiją, čia dinamiški ksilofono akcentai. Visa tai kartkarčiais kontrastuoja su vėsiu ir neramiu Marijos Paškevičiūtės elektroninės muzikos fragmentų šurmuliu. Urbaičio muzika, atliekama Modesto Barkausko diriguojamo LNOBT orkestro, neleidžia patogiai įsitaisyti kėdėje ir

nerūpestingai mėgautis baleto vakaru. Ji įkvepia judėti ir kovoti. Kaip ir visi choreografiniai epizodai, ji įvairi ir gerąja prasme padrika, bet vis dėlto vientisa savo nerimastingu, ekspresyviu skambesiu. Pasibaigus spektakliui neduoda ramybės klausimas: ar visas šis kankinantis nežinios, siurrealistinių abejonių Jozefo K. kelias iki tiesos, proceso finalo buvo ne kas kita kaip savotiškas įšventinimas, parengimas likimui, kuris jau seniai už jį nulemtas? Prarasti individualumą ir viltį tolygu mirčiai. Bet jis juk dar galėjo šokti, nors truputį, jam taip gerai tai sekėsi... Tekstą iš latvių kalbos vertė Giedrė Šlapelytė

bravissimo l 2018 l 1 l premjeras pasitinkant

Laiko mašina – į šimtmečio premjerą Pokalbis su kompozitoriumi, naujos lietuviškos operos Post futurum autoriumi Gintaru Sodeika

Rasa Murauskaitė Lietuvos šimtmetį pasitinkame su jaudinančiu estetiniu nerimu – artėja lietuviškos operos premjera. Naująjį scenos veikalą kuria charizmatiška kūrėjų komanda – rašytojas Sigitas Parulskis, režisierius Oskaras Koršunovas ir kompozitorius Gintaras Sodeika. Laužyti erdvėlaikio sampratą ir perrengti Vytautą Didįjį moteriškais drabužiais nusiteikę menininkai pasirengę pateikti kiek kitokį, nei įprasta mūsų operos teatro scenai, kūrinį. Apie tai – pokalbis su kompozitoriumi G. Sodeika.

Post futurum – „po ateities“. Žinant, kad operos erdvėlaikis apima XX a. pradžią, tai paradoksalus pavadinimas. Kas už jo slepiasi? Viena šio veikalo atsiradimo sąlygų buvo tai, kas jį kurs. Nutarus, kad tai būsime aš, Sigitas Parulskis, Oskaras Koršunovas ir Gintaras Makarevičius, pradėjome dirbti, iš esmės jau žinodami, apie ką ši opera bus. Mūsų kūrybinėje grupėje būta daug diskusijų dėl pavadinimo – jis labai svarbus, o versijų būta daug. Galiausiai apsistojome prie mano pasiūlytojo Post futurum. Jis labai talpus, o kartu gana paslaptingas ir kontroversiškas. Kaip ir pati sakėte, kalbame apie praeitį, o pavadinimas tarsi rodo, jog mąstome apie kažką, kas bus „po ateities“. Viskas labai paprasta: kalbėdami apie praeities dalykus mes tarsi nusikeliame į praeities laiką, o tai, kas bus po jos, po praeities, ir yra tai, ką vadiname ateitimi. Tai paradoksas. Taip siekiame sulaužyti įprastinius

laiko ir erdvės suvokimo būdus. Be to, mums nepaprastai svarbu tai, kas įvyko 1918 m.: to meto įvykiai padarė ateitį įmanomą, atvėrė įvairiausių galimybių. Šis fantastiškų galimybių atvėrimas ir yra tai, kas gali įvykti „po ateities“. Tyčia žaidžiame manydami, kad taip įdomiau, praplėsdami mąstymo, suvokimo ir fantazijos ribas. Dėl to librete atsirado keistų, netikėtų personažų ar siužeto posūkių – ir Vytautas Didysis, ir trumpas ekskursas į viduramžius... Visa tai tapo įmanoma dėl šios „laiko mašinos“. „Laiko mašina“ operos vyksmą nukelia į išskirtinį istorinį laiką. Kokius jausmus jis kelia asmeniškai Jums? Šis laikas yra fantastiškas! 1914– 1918-ieji – neįtikėtinai spalvingi metai. Kuriant operą, mane tai tiesiog hipnotizavo. Tuo metu gimė dada, Italijoje radosi futurizmas. Kitoje pusėje – Pir-

l bravissimo l 2018 l 1

Ramūno Danisevičiaus nuotrauka

masis pasaulinis karas, po jo – nacionalinių respublikų, tarp jų ir Lietuvos, gimimas. Taigi labai kontroversiškas, spalvingas ir įdomus laikas. Turiu prisipažinti, kad dadaizmas darė įtaką ir rašant šią operą – juo žaviuosi nuo seno. Iki šiol esu tvirtai įsitikinęs, kad dadaizmas, kaip ir natūralus jo tęsinys fluxus, yra gyvas. Viename interviu esu ir paties Jono Meko to klausęs. Jis labai nustebo dėl tokio klausimo ir atsakė: „Jeigu suvokiame, kas yra fluxus, ir jeigu mums tai nėra tik kažkoks Mačiūno daiktas muziejuje, dėl ko jis siaubingai pasipiktintų, aišku, kad fluxus yra gyvas. Jeigu fluxus suprantame kaip labai kūrybišką ir spontanišką gyvenimo būdą, atsakymas aiškus – jis gyvas.“ Anonsuose rašoma, kad opera – tai Dievo ir Šėtono dialogas. Ar jie – tarsi savotiškas nenugalimos jėgos, hipotetiškai galėjusios nulemti mūsų istoriją, simbolis?

Šito galbūt labiau tiktų paklausti dramaturgo S. Parulskio: nors kūrinys buvo kuriamas tarsi kūrybinėje laboratorijoje, bet pirmiausia gimė libretas. Aš įsivaizdavau, kad reikia veiksmo, įvykių, galimybių, o Sigitas man vis sakydavo, kad, kaip dramaturgas, skirtingai nuo manęs, rašančio garsus (kas yra gerokai abstrakčiau nei tekstas), jis dėlioja žodžius, o šiuos turi sieti aiški dramaturginė logika. Labai džiaugiuosi tokiu jo požiūriu, kuris leido mums nenukrypti nuo sveiko akademinio požiūrio į dramą. Sigitas ir sugalvojo, kad Lietuva galėjo būti gerųjų ir piktųjų jėgų žaislas. Kita operos intriga – teiginys, kad kūrinyje visai kitaip atsivers tiek žymiausi mūsų valstybingumo kūrėjai, tiek pats laikotarpis. Kaip tai bus įgyvendinta? Galbūt veikėjai įgis naujų charakteristikų, o siužetas – netikėtų linijų? Kiek

operoje fantazijos, o kiek remiamasi tikrais istorijos faktais? Visi librete atsidūrę įvykiai yra tikri. Iš pradžių kurdami operą buvome prifantazavę daug paradoksalių situacijų, kurios turėjo papuošti įvykiais pagrindinį vyksmą. Jos mūsų kūrybinei fantazijai davė daug peno, bet dabar jų gerokai sumažėjo. Sigitas labai atidžiai laikėsi istorinių įvykių, įsigilino į to meto įvykių chronologiją, todėl visa, kas papasakota, yra tikra. Be abejo, mes nežinome, ką galėjo dainuoti Vytautas Didysis, taigi kai kurios aplinkybės skiriasi. Be to, jį pamatysime netikėtu amplua – kunigaikštis pasirodys moteriškais drabužiais. Tai irgi istorinis faktas, nes yra žinoma, kad jis, persirengęs moterimi, pabėgo iš kryžiuočių nelaisvės. Tiesiog mes šį faktą kūrybiškai išplėtojome. Žiūrovams, kurie šio fakto nežino, jis gali pasirodyti keistas, netgi papiktinti, bet teatras, kuris neglosto prieš plauką, yra neįdomus, neskatina mąstyti.

bravissimo l 2018 l 1 l premjeras pasitinkant

Kitas įdomus istorinis faktas – 1917 m. gruodžio 11-osios aktas. Juo buvo bandoma viską užbaigti anksčiau, įsipareigojant Vokietijai. Operoje yra epizodas, kuriame parodomas šis įvykis, o po jo eina iškalbinga scena, kai pas Joną Basanavičių ateina „liaudies balsą“ įkūnijanti jo tarnaitė Jadvyga, kaip S. Parulskis sugalvojo, – „moteris su malkomis“. Ji negali patikėti, kad dabar jau nei rusas, nei vokietis nesakys, ką daryti, o reikės tvarkytis patiems, kuo ją bando įtikinti Basanavičius. Viskas baigiasi Vasario 16-osios Akto pasirašymu, kuriame dalyvauja visi signatarai. Tiesa, verta paminėti vieną gražų išgalvotą epizodą – Basanavičiaus gundymą. Šėtonas siūlo jam grąžinti žmoną ir jaunystę, jeigu atsisakytų Lietuvos nepriklausomybės. Tai toks faustiškas posūkis, jis man gražus, prasmingas ir atpažįstamas. Tiek su S. Parulskiu, tiek ypač su O. Koršunovu esate ilgamečiai kūrybiniai bendradarbiai. Tuo tarpu publikai kiekvienas atskirai esate pažįstamas savitu stiliumi. Ar šioje operoje išliksite tokie, kokius publika Jus atpažįsta, ar bandysite parodyti kitą, netikėtą savo veidą? Tai įdomus ir man pačiam svarbus klausimas. Man atrodo, išliksime savimi. Kadangi scenoje įgyvendinto veikalo dar nėra, kol kas galiu pasakyti tik tiek, kad labiausiai savimi išliko S. Parulskis – jis savo darbą jau padarė. Kiek mes su Oskaru liksime savimi – dar nežinau. Aišku, stengiamės, nes kaip tik savastimi ir buvome įdomūs teatrui. Tačiau pats žanras mėgins mus įrėminti, o mūsų uždavinys ir ambicija yra, nesulaužant to rėmo, išrasti kažką, kas leistų žiūrovams pamatyti mus už jo ribų. Kūrybiškumas tuo ir įdomus, kad jeigu esi kūrybingas, tai turi rasti būdą, kaip, apsiribojant tam tikromis žaidimo taisyklėmis, atsidurti už jų – ir už taisyklių ir už ribų. Opera daugeliui kompozitorių – tikras kūrybinis iššūkis. O Jums? Esu parašęs vieną kamerinę operą, kurią taip pat režisavo O. Koršunovas. Ji pastatyta prieš 12 metų, 2006-aisiais, taigi ciklas gražiai apsisuko. Ta opera savo gyvenimą, kad ir nelabai ilgą, nugyveno. Turiu daug bendradarbiavimo su O. Koršunovu patirties. Muzikos jo spektakliuose gerokai daugiau, nei įprasta, – daugeliu atvejų ji labai savarankiška. Aš jai keliu gerokai dides-

nius reikalavimus, nei įprasta dramos teatre. Taigi mano ėjimas į operą labai logiškas, tik kelias buvo ilgokas. Kuriant Post futurum man labai įdomu, kaip operos žanras gali gyventi šiandien: kiek jis gyvas ir kiek miręs? Domina, ką įdomaus galima scenoje nuveikti su pusiau gyvu, pusiau mirusiu žanru. Librete esančiame Dievo ir Šėtono pokalbyje operos aktualumo tema taip pat diskutuojama. Tai, kas įvyko, Šėtonas siūlo parodyti operos pavidalu, o Dievas jam atsako nekenčiąs operos, nes tai miręs menas. Tad nors ši problema nėra pirmajame plane, tai – dar viena provokacija. Tiesiogiai pasakojame šimto metų senumo istoriją, bet pasirinkta muzikinė kalba, bendra sintetinio kūrinio raiška daug polemizuoja su pačiu žanru ir klausimu, ar gali šiandien opera gyventi ir būti įdomi. Ar gali šiandien taip, kaip Verdi laikais, į teatrą atėjęs žiūrovas sekti įvykius suprasdamas, apie ką kalbama ir kas vyksta? Ar tai įmanoma? Man šis klausimas labai įdomus ir svarbus. Vis dėlto dedikacija Lietuvos valstybės šimtmečiui tarsi iškelia Post futurum į nacionalinės operos kategoriją. Ar toks kiek įpareigojantis statusas justi kūrybiniame procese ir veikia galutinį rezultatą? Būčiau nesąžiningas, jeigu sakyčiau, kad visiškai apie tai negalvojau. Tačiau kartu netrukdžiau sau į nacionalinio veikalo, skirto valstybės šimtmečiui, pompastiką pažiūrėti kitaip. Pati savaime pompastika nėra blogai – ji netgi gali būti labai efektyvi, jei pakreipta kūrybiškai. Taigi tas mastas, kurio galbūt tikisi žiūrovai, nebus naudojamas tiesmukai. Duoklė tam atiduota, bet kūrybiškai. O ar atiduota duoklė lietuvių operos tradicijai? Ne tiek daug tų lietuviškų operų, bet galbūt iš jų taip pat sėmėtės įkvėpimo? Ar kaip tik bandėte tradiciją atmesti? Tąsos nėra, bet ne todėl, kad nepalaikau ryšio su mūsų operine praeitimi. Tiesiog darbo pradžioje savęs paklausiau, kokia to laikotarpio patirtimi galėčiau pasiremti, ir mūsų operų autorių darbuose neradau nieko, ką galėčiau perimti. Šiandien jau kiek kitaip teka muzikinė loginė mintis, ji kitokia mano muzikoje. Be to, vienas pagrindinių operos muzikinės, vokalinės kalbos elementų yra dainavimo ritmas, paremtas žodžio skambesio logika. Mūsų

gimtoji kalba turi unikalų ritmą, bet patys to unikalumo negirdime, nes jis mums įprastas nuo gimimo. Daugeliu atvejų ritmą diktuoja žodis – šia taisykle remiuosi visame veikale. Kojomis, rankomis ir širdimi mes remiamės į gimtąją lietuvių kalbą. Taip pat klasikinėse operose tradiciškai išplėtotos atskiros arijos, duetai, tercetai, chorai... Jiems esant, visi sutartinai pripažįsta, kad kūrinys yra opera. Mūsų veikale šiai taisyklei nusižengta, nes literatūrinis tekstas pasakojamas nuosekliai, neužsibūnant arijose. Iš pradžių maniau, kad toks užsibuvimas būtinas, nes tai diktuoja operos žanro kanonai. Bet atsitiko taip, kad norint išdainuoti, ką parašė S. Parulskis, reikia beveik dviejų valandų. Pasirinkau ištisinį, nenutrūkstamą garso ir žodžio dėstymo būdą. Kadangi apimtis jau buvo aptarta anksčiau, nusprendėme nemesti kelio dėl takelio. Operoje prie atskirų epizodų neapsistojama, leidžiama minčiai tekėti nuosekliai. Vadinasi, tai bus kiek kitoks veikalas, nei esame įpratę matyti mūsų teatre? Manau, kad šiek tiek kitoks. Man atrodo, kad tai gerai. Rašote operą šimtmečio proga. Jau kiek laiko viešojoje erdvėje daug kalbama apie šimtmetį. Ką ši valstybės sukaktis reiškia Jums pačiam ir kaip, Jūsų galva, sveikiausia ir prasmingiausia būtų ją švęsti? Manau, nešvęsiu šimtmečio pametęs galvą, nes man nepriimtinas požiūris, kad štai šiandien gyvename tiesiog šiaip, o jau rytoj labai švęsime, nes kalendorius liepia. Mano įsitikinimu, kiekvieni metai yra didelė šventė, o kiekviena diena – dovana. Turime mokėti džiaugtis akimirkomis, kai esame gyvi ir sveiki, galime laisvai kurti, laisvai bendrauti ir turėti savo nuomonę. Pakartosiu, ką jau minėjau pokalbio pradžioje: jeigu nebūtų buvę 1918-ųjų, šiandien išvis apie tai negalėtume kalbėtis. Džiaugtis tuo, žinoma, reikia. Šie metai – šimtmečio metai, ir to negalima pamiršti, būtina vertinti. Vis dėlto nuolatos reikia rasti, kuo pasidžiaugti. Verkšlenimui neturėtų likti vietos šioje šalyje. n

Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

premjeras pasitinkant l bravissimo l 2018 l 1

Premjera Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre jau savaime yra didelis įvykis. Tačiau kovo 2–3 d. laukia ypatinga, specialiai Lietuvos valstybės atkūrimo šimto metų jubiliejui parašytos Gintaro Sodeikos operos Post futurum premjera. Šia proga apie Lietuvos nepriklausomybę, asmeninę laisvę, muziką ir kūrybą kalbuosi su jos režisieriumi Oskaru Koršunovu.

Laisvė kurti Jurgita Mieželytė

Opera Post futurum skirta Lietuvos valstybės atkūrimo šimto metų jubiliejui, tad jos pagrindinė tema – laisvė. Lietuva nepriklausomybę prarado, atgavo, vėl prarado, vėl kovojo ir susigrąžino. Kaip čia yra, kad mūsų tauta taip atkakliai, nepaisydama nepalankių aplinkybių, vis kovojo ir kovoja dėl laisvės? Lietuvos geopolitinė situacija visuomet buvo sudėtinga. Visą laiką buvo tam tikra įtampa, visą laiką vyko kova, sakyčiau, netgi didvyriška. Antra vertus, už laisvę galėjome kovoti ir labiau. Netgi dabar galėtume labiau kovoti. Ne tik išorės nelaisvei pasiduodame, bet ir labai greitai susikuriame vidinių nelaisvių, tad ypač su jomis reikia kovoti.

Ką turi omenyje? Dabar, šiuo metu, ar kada nors praeity? Ir praeity, istoriškai, ir ypač kalbant apie sovietų okupacijos metus. Čia kaip vienas iš pavyzdžių. Žinoma, net per visą sovietų okupacijos laikotarpį vyko kova, buvo didvyrių, buvo disidentų, pradedant tokiais radikaliais kovotojais kaip Romas Kalanta, tokiais tikrais disidentais kaip Antanas Terleckas, Julius Sasnauskas. Tuo metu viskas labai aktyviai vyko žmonių sąmonėje, kultūroje. Prisiminkime Jono Jurašo, Jono Vaitkaus, Eimunto Nekrošiaus spektaklius, tada teatras atliko labai svarbų dvasinės rezistencijos vaidmenį. Žmonės nepasidavė tuo, kad jie kūrė. Jei visi būtų buvę kaip Kalanta, tai būtų buvusi tam tikra tautos savižudybė, turėjo

bravissimo l 2018 l 1 l premjeras pasitinkant

būti ir tokių kaip chirurgas Algimantas J. Marcinkevičius, kitaip Lietuva būtų neišlikusi. Tokio lygio širdies operacijos arba tų laikų mūsų fizikos mokslininkų pasiekimai taip pat buvo tam tikra pasipriešinimo forma, būdas išlikti, nedegraduoti. Todėl, kai dabar pasigirsta kaltinimų praeities žmonėms, manau, tai yra nesupratimas: kova už laisvę yra kompleksinis dalykas. Vienas eina į ugnį, kitas atlieka misiją kurdamas. Šitaip tauta išlieka. Ką tu manai apie neseniai nuskambėjusį skandalą dėl partizanų? Dalis visuomenės juos labai palaiko ir tiki, kad be tokių žmonių mūsų nebebūtų, o kita dalis mano, kad jie tiesiog buvo banditai. Visokių jų buvo. Buvo partizanų banditų, o buvo partizanų, gyvenusių miške su uniformomis. Viena yra dieną arti žemę, o naktį eiti pas kaimyną su automatu, kas kita – sėdėti bunkeryje su uniforma. Pastarieji yra tikrieji didvyriai. Pokario laikotarpis buvo labai sudėtingas. Visoje pokarinėje erdvėje vyravo banditizmas, ne tik Lietuvoje. Turime skirti, kas buvo tikri partizanai, didvyriai, o kas – dezertyrai, žydšaudžiai. Kalbant apie Adolfą Ramanauską-Vanagą istorija buvo ne į tą pusę kreipiama. Buvo niekšų, buvo ir didvyrių. Pažvelkime į tuos, kurie dėl laisvės aukojo šeimą, gyvybę – viską. Kodėl ta laisvė tokia svarbi? Dėl ko žmonės pasiryžę atiduoti viską? Gyventų sau, plauktų pasroviui, bet pasirenka kitaip. Laisvė yra svarbi, laisvė yra esminis dalykas. Kas kita, kad pats laisvės procesas labai sudėtingas. Ir dabar dar nemokame laisvai gyventi, vis dar nesame laisvi. Laisvė – tai pirmiausia galėjimas laisvai mąstyti, kai tavo mąstymas nėra uzurpuojamas, atakuojamas, veikiamas, kai nekastruojama tavo siela. Bet ar tai įmanoma šiuolaikinėje visuomenėje? Mūsų mąstymą ir nuomones nuolat veikia spauda, televizija, pateikdamos vienokią ar kitokią informaciją, dažnai neobjektyvią. Būtent čia ir matome, kad tai sudėtinga, vyksta abipusė propaganda, matome, kad ne visada esame laisvi kalbėti, mąstyti, matome naujas ideologijas, kažkas yra šventesnis, kažkas ne toks šventas, kažkas yra švenčiausias. Kova už laisvę yra proto ir valios dalykas. Žinoma, iš esmės esame laisvi. Esame laisvi keliauti. Net pats nustebau į metų galą pamatęs, kur keliavau,

dirbau, skaičiau paskaitas. Iš esmės išvažinėta visa Europa. Iki XX a. dešimtojo dešimtmečio svajojau kada nors nuvažiuoti į Gruziją, tik tiek. Laisvė – tai laisvė judėti, mąstyti, kurti. Bet, pavyzdžiui, seniau buvo cenzūra, o dabar egzistuoja kontrolė pasitelkiant finansavimą: vieni dalykai finansuojami, kiti – ne. Tai nėra paprasta. Operos Post futurum librete sakoma, kad „laisvė – tai vienatvė“. Kas tau yra laisvė? Man kaip žmogui laisvė – tai galimybė laisvai kurti. Ypač kūryboje jauti laisvės ribas. Tave veikia kolektyvinė sąmonė, politinis klimatas. Man laisvė – kad galiu kurti visiškai laisvai, reikšti mintis taip, kaip jos reiškiasi, be vidinės savicenzūros, kuri tariamai yra vidinė, o iš tiesų – suformuota iš išorės. Kur lengviau tai įgyvendinama – Lietuvoje ar užsienyje? Esu gan drąsus, bet yra buvę atvejų, kai neišdrįsau statyti, pavyzdžiui, Sarah’os Kane. Lietuvoje tuo metu Apvalytųjų statyti neišdrįsau, o Švedijoje, nacionaliniame teatre, stačiau. Beje, žiūrovų išsilaisvinimo lygis taip pat skiriasi. Operoje yra frazė, kurią ištaria personažas lenkas: „Mes pažįstam lietuvius ir jų fanatišką nacionalizmą.“ Kokia Tavo nuomonė apie nacionalizmą Lietuvoje, ar jaučiasi trintis tarp tautinių mažumų? Lietuvoje nacionalizmas yra „durnas“. Jis ne fanatiškas, o tiesiog „durnas“, bukas. Deja, jo labai daug. Tik nedidelei daliai inteligentų tai nebūdinga. Pakalbėkime apie operą kaip žanrą. Kartkarčiais vis grįžti prie jo. Kuo tau jis patrauklus? Kuriant operą iškilo labai įdomi dilema. Su Sigitu Parulskiu sprendėme, kas yra operos šalininkas – Dievas ar velnias. Iš pradžių manėme, kad Dievas, paskui nusprendėme, kad vis dėlto velnias yra operos šalininkas. Opera – ypatingas žanras, šiuolaikiniam žmogui vizualiai atrodantis labai neorganiškai. Kita vertus, įdomi dabartinė pasaulinė tendencija, kad atsiranda vadinamoji režisūrinė opera, vyksta labai įdomūs meniniai, sceniniai, režisūriniai, vaizdiniai eksperimentai. Tai būdinga būtent operai, ir ypač Vokietijoje. Prieš keletą metų teko Turine statyti Mozarto operą Užburtoji fleita su Alessandro Baricco. Tai buvo radikalus pastatymas, per premjerą publika susimušė, vieni rėkė bravo, kiti – bu. Bet tai

buvo naujo mąstymo opera. Baricco, vienas garsiausių šiuolaikinių Italijos rašytojų, kurį laiką reiškęsis kaip muzikos kritikas, turėjo ambicijų pastatyti Užburtąją fleitą taip, kaip jis pats įsivaizdavo. Jis pakvietė mane režisuoti, Jūratę Paulėkaitę – kurti scenografiją, dalis kalbamųjų tekstų buvo perrašyti. Tokia opera ir demonstruoja šiuolaikinį požiūrį. Pastatyme dalyvavo dainininkų iš įvairių šalių, tai jau kita dainininkų karta, be proto geri dainininkai, kitaip mąstantys. Jie patys prašėsi dainuoti stovėdami ant galvos. (juokiasi) Kokia turėtų būti opera, kad atsisakytų klišių, nebūtų banali, statiška, kad atlieptų šiuolaikinio žmogaus poreikius? Statiškumas nėra bėda, nors dažnai prikaišiojamas. Tiesiog reikia modernaus mąstymo, modernaus požiūrio, reikia pamatyti klasikinėje operoje aktualumą. Kokios muzikos – tiek klasikinės, tiek populiariosios – klausaisi pats? Levas Tolstojus muzikos neklausė visai. Jis negalėdavo to daryti, nes vos išgirsdavo pirmuosius akordus, apsiverkdavo. Panašiai yra ir man, nesu melomanas. Mane labai jaudina muzika, todėl klausau jos gana retai. O kai visgi klausausi, ji būna įvairi. Jaunystėje klausydavausi pankroko, dabar irgi kartais jo paklausau. Buvo svarbus rokas, džiazas. Kuo toliau, tuo labiau noriu klausytis klasikinės muzikos, ypač Johanno Sebastiano Bacho, mane dvasiškai jis veikia ypatingai. Kokias vertini dainininkų ar aktorių, su kuriais dirbi, savybes? Man svarbiausia talentas, kūrybingumas ir noras dirbti. Baisiausia yra žmogus, kuris dirba iš inercijos, tik dėl pinigų, kuris nenori dirbti, bet neturi kitos išeities, va tada yra baisu. Kuo skiriasi darbas su aktoriais ir dainininkais? Skirtumas didelis: vieni vaidina, kiti dainuoja. (juokiasi) Kas sunkiau? Nelengva pasakyti. Kiek stačiau operų, pastebiu tam tikrą tendenciją, kad dainininkai nori ir stengiasi vaidinti, bet, mano nuomone, tai nėra labai teisinga. Reikia tiesiog suvokti, ką dainuoji, suvokti situaciją, o ne bandyti dainavimą sieti su mimeze. Egzistuoja tam tikra mada, tendencija ar noras mimezės meną jungti su dainavimu. Pats dainavimas padiktuoja emociją, jeigu supranti, ką dainuoji ir kodėl. Jei teisingai dainuoji, savaime atsiranda ir reikiama išraiška. Dirbtinis bandymas vaidinti daž-

premjeras pasitinkant l bravissimo l 2018 l 1

niausiai yra neorganiškas. Gal tai mokykla, gal mada, bet dažnai dainininkai veržiasi tai daryti.

Alexandros KremerKhomassouridze nuotrauka

Gana daug, gal net daugiau dirbi užsienyje. Ten tikriausiai geresnės sąlygos, atviresni žmonės? Kas tave skatina grįžti ir kaip Lietuva atrodo iš išorės? Vienas dalykas – aš myliu Lietuvą, Vilnių, esu vilnietis. Kitas dalykas, kad gana greitai sulaukiau sėkmės ir daug ką galėjau realizuoti. Paskutinis XX a. dešimtmetis buvo labai įdomus laikas, kai daug kas keitėsi. Taip aš užsikabinau. Be to, mūsų teatras – tarptautinis. Daugiau spektaklių rodome užsienyje nei Lietuvoje. Seniau parodydavome net iki kelių kartų daugiau spektaklių užsienyje. Kita vertus, gyvename iš to, ką uždirbame gastroliuodami. Du trečdalius metų praleidžiu užsienyje, tad visada labai smagu grįžti, pasiilgstu Vilniaus. Čia yra mano teatras, esu prieraišus žmogus. Vilniuje turiu savo pasivaikščiojimo takelius, mėgstamas kavines, savo bendravimo ratą – žmones, su kuriais galima labai įdomiai bendrauti. Kada baigsis emigracija? Tada, kai visi suvoks, kad gyvename Europoje ir nėra reikalo fatališkai emigruoti, kaip spektaklyje Išvarymas, nors ten buvo kalbama apie 1996–1998 m. emigracijos bangą. Kuo toliau, tuo labiau aiškėja, kad vieta nebesvarbi. Gali sėdėti namie ir dirbti visus reikiamus darbus. Kitas dalykas – kad politinė situacija Lietuvoje bloga, nesirūpinama žmonėmis. Visi siūlo idėjas Lietuvai. Mano idėja būtų visų pirma atkreipti dėmesį į kultūrą, kad gyvenimas čia taptų kuo įdomesnis ir kultūriškai turtingesnis. Tada daugiau žmonių, kuriems vieta, kur dirbti, nėra tokia svarbi, čia liktų, nes čia gyventi įdomu. Kaip priimi meninius sprendimus statydamas spektaklį? Ar ruošiesi iš anksto, planuoji, ar dažniau pavyksta impulsyviai, spontaniškai? Ne ne, nieko iš anksto neplanuoju ir nesiruošiu. Bet tokiu atveju tai turbūt kainuoja nemažai nervų, nes turi būti maksimaliai budrus. Taip, tai tikrai turi kainą. Tai primena labai greitą važiavimą. Jei važiuoji lėtai, gali ir turi galvoti, bet jeigu leki labai smarkiai, galvoti nebegali, turi veikti. Taip, tai kainuoja. Kūryba kainuoja daug. Teatras atima labai daug dalykų. Žinoma, taip pat ir duoda.

Apie lietuvių susiskaldymą sklando anekdotai: trys lietuviai – keturios partijos. Tikriausiai šiame anekdote yra dalis tiesos. Kaip manai, kodėl taip yra? Žinoma nepasakysiu visų priežasčių, bet akivaizdu, kad pas mus nėra sąmoningos pilietinės visuomenės arba ji labai silpna, iš čia ir kyla susiskaldymas. To priežasčių labai daug. Šiaip lietuviai – draugiški, emocingi, įdomūs žmonės, bet brandžios pilietinės visuomenės nėra. O štai Norvegijoje jauti visuomenę, nors iš pirmo žvilgsnio norvegai atrodo šalti. Bet matyti, kad yra bendras susitelkimas į tam tikrus esminius etinius dalykus. Dėl

to ten nėra tokio susiskaldymo, nors galbūt nėra ir tokio atviro draugiškumo. Paskutinis šimtmetis iš Lietuvos pareikalavo nemažai aukų. Ko palinkėtum Lietuvai valstybės atkūrimo proga ir kokią norėtum ją matyti ateityje? Lietuvai palinkėčiau laisvėti iš vidaus, laisvinti savo mąstymą, pilietiškai bręsti. Jei būtume pilietiškai brandesni, būtų kita ir politinė padėtis, būtų tiesiog renkami kiti žmonės. Tad linkiu pilietinės brandos. Ačiū už pokalbį. n

bravissimo l 2018 l 1 l premjeras pasitinkant

Michael Poehn nuotrauka

Šių metų balandžio 28–29 d. LNOBT įvyks Paryžiaus nacionalinės operos (Paryžiaus operos) buvusio baleto primarijaus Manuel Legris trijų veiksmų baleto Korsaras (pagal lordo Ge orge’oByrono poemą apie tolimas keliones, piratus, meilę) premjera. Beje, Korsaras sugrįžta į Lietuvą po ilgos pertraukos: 1964 m. senajame Operos ir baleto teatre buvo pastatęs pirmasis Lietuvos choreografas Bronius Kelbauskas. Šio baleto didysis Pas de deux dažnai atliekamas įvairiuose baleto konkursuose, gala koncertuose.

premjeras pasitinkant l bravissimo l 2018 l 1

Pasitinkant Prancūzijos baleto žvaigždės

Korsarą Pokalbis su choreografu Manueliu Legris

Jūratė Terleckaitė Vienuolikmetis M. Legris 1976 m. pradėjo mokytis Paryžiaus operos baleto mokykloje. Šešiolikmetis buvo priimtas į šio teatro kordebaletą. Po metų, 1981 m., jam patikėti soliniai vaidmenys. Rudolfas Nurejevas dvidešimt vienerių metų šokėjui suteikė primarijaus (Danseur étoile) titulą. Įvairiapusis M. Legris talentas, puiki šokio technika ir aktorinis meistriškumas padėjo jam sukurti daugybę vaidmenų. Jis vienodai puikiai šoko pagrindinius vaidmenis tiek klasikiniuose, tiek šiuolaikiniuose baletuose. M. Legris sulaukė tarptautinio pripažinimo, buvo kviečiamas prestižiškiausių baleto trupių. Baleto mėgėjus jis džiugino dvidešimt trejus metus. Artisto nuopelnai įvertinti Prancūzijos garbės legiono, Menų ir literatūros komandoro ordinais ir kt. Baigęs šokėjo karjerą, 2010 m. pradėjo vadovauti Vienos operos teatro Baleto trupei. 2015 m. ėmė reikštis kaip choreografas, pastatė baletą Korsaras. Bravissimo skaitytojus kviečiame susipažinti su būsimos LNOBT baleto premjeros vedliu. Esate pasiekęs pačių baleto aukštumų, žinomas ne tik Prancūzijoje, bet ir daugelyje pasaulio valstybių. Drįsčiau teigti, kad Lietuvoje Jūs mažai pažįstamas, išskyrus, be abejo,

baleto pasaulio atstovus. Prašyčiau prisistatyti tiems, kurie norėtų Jus pažinti iš arčiau. Kokia Jūsų vizitinė kortelė? 1976 m., taigi labai seniai, įstojau į baleto mokyklą. Paskui – karjera Paryžiaus Grand Opéra. 1986 m. Rudolfas Nurejevas suteikė man aukščiausią šokėjo titulą – Danseur étoile. Iki 2009 m., kada atsisveikinau su Paryžiaus operos scena, daug šokau ir kitose garsiausių teatrų scenose. Turėjau laimę dirbti su visais žymiausiais choreografais – Maurice’u Béjart’u, Roland’u Petit, Jerome’u Robbinsu, Jiří Kyliánu, net su George’u Balanchine’u ir kt. 2010 m. pradėjau vadovauti Vienos operos Baleto trupei. Pirmas mano šiai trupei sukurtas baletas – Korsaras. Jį statau ir LNOBT. Kaip Vienos baleto trupės vadovas formavau jos repertuarą. Niekada neįsivaizdavau savęs choreografu. Bet po penkerių vadovavimo trupei metų panorau rasti kitą darbo su šokėjais būdą, geriau pažinti juos, jų individualybę. Kodėl pasirinkote Korsarą? Gal todėl, kad jame niekada nešokau, Korsaro nebuvo ir Paryžiaus operos repertuare. Darbą pradėjau nuo savos Korsaro koncepcijos kūrimo. Paisiau šio baleto statymo tradicijos, bet ieškojau naujos muzikos, norėjosi papasakoti kitokią istoriją. Korsaras tikrai mane įkvėpė. Kas konkrečiai Jus įkvėpė – šio baleto istorija, muzika, šokiai? Daug kas. Pirmą kartą šis baletas XIX a. buvo pastatytas Paryžiaus operoje. Viena vertus, tai grynai prancūziškas baletas, bet kadangi jis buvo iškeliavęs į Rusiją, tapo ir rusišku baletu. Atliekamas Marijos ir Didžiajame teatruose. Vienos baleto trupėje šoka daug artistų iš įvairių Rytų Europos valstybių. Kai užsiminiau, kad ketinu statyti Korsarą,

jie labai susidomėjo. Paaiškėjo, kad daugelis svajojo jame šokti. Ar sėmėtės įkvėpimo iš ankstesnių Korsaro redakcijų? Susipažinau su įvairiomis Marijos teatro, choreografo Aleksejaus Ratmanskio, Amerikos baleto teatro Korsaro redakcijomis. Pirmiausia reikėjo sukurti suprantamą, lengvai skaitomą istoriją. Dirbau su draugu Jeanu-François Vazelle, rašančiu istorinius tekstus ir nusimanančiu apie šokį. Scena po scenos drauge kūrėme logišką įvykių seką. Žinoma, tradiciniai elementai išliko, pavyzdžiui, keli originalūs šokiai, tokie kaip didysis Pas de deux. Paskui reikėjo parinkti muziką. Čia man padėjo pianistas. Taip pat panaudoju Adolphe’o Adamo muziką, bet ne tą, kuri gerai žinoma. Išplėtojau Zulmėjos ir Birbanto, Medoros ir Konrado, Gulnaros ir Lankedemo meilės istorijas. Viliuosi, kad spektaklio fabula bus aiški. Kada įvyko jūsiškio Korsaro premjera? Prieš dvejus metus Vienoje. Baletas sulaukė didžiulio pasisekimo, atgarsių spaudoje, iš karto gavome kvietimą parodyti Korsarą Madrido žiūrovams, spektaklis buvo transliuojamas per Prancūzijos televizijų, numatomos gastrolės Japonijoje. Manau, kad baleto sėkmę lėmė patraukli muzika. Be to, mano choreografija nėra senoviška, atliepia nūdieną. Esama baletų, kuriuose šokama su perukais, daug pantomimos. Žiūrovus tai ne itin jaudina. Pabandžiau rasti ką nors natūralaus, kur yra kodų, nes klasikiniai baletai visada turi kodą. Vadovavausi nauja koncepcija, atšviežinau, atnaujinau naudojamus kodus, kad tai būtų priimtina naujajai žiūrovų kartai, bet nešokiruotų ir vyresniųjų. Manau, pavyko rasti pusiausvyrą tarp tradicijos ir nūdienos.

bravissimo l 2018 l 1 l premjeras pasitinkant

Ką turite omenyje kalbėdamas apie šviežumą? Aš nesiekiau kopijuoti, o ieškojau natūralumo, nuoširdumo. Stengiausi sudaryti trupės šokėjams sąlygas atsiskleisti geriausiai. Man pasisekė, kad turiu labai stiprią komandą. Kostiumus ir dekoracijas sukūrė dailininkė italė Luisa Spinatelli. Jos kostiumai, dekoracijos, medžiagų, spalvų parinkimas ir derinimas – labai skoninga, elegantiška. L. Spinatelli apipavidalino daug ne tik baletų, bet ir operų, pavyzdžiui, Aną Boleną Vienos operos teatre. Ar pats suradote dailininkę, ar ji buvo Jums pasiūlyta? Man perkeliant Gulbių ežerą į Vienos operą R. Nurejevo fondo nariai pageidavo naujų kostiumų ir paprašė surasti kostiumų dizainerę. Pasiūliau L. Spinatelli, nes buvome kartu dirbę statant choreografo R. Petit Gulbių ežerą. Ji yra aukštos kvalifikacijos, kūrė man kostiumus, kai dar šokau Paryžiaus operoje. Be jos nebūčiau ėmęsis Korsa-

ro. Kadangi šalia esantys žmonės tikėjo manimi, ėmiausi šio darbo. Ji padrąsino mane: „Tai tavo trupė, tavo šokėjai, tad imkis šio pastatymo pats!“ Ji buvo teisi. Kokių kompozitorių muziką pasirinkote Korsarui? Rėmiausi ne tik A. Adamo muzika. Dėl ritmiškumo pridėjau Léo Delibes’o, Claeso Oldenburgo ir kitų kompozitorių kūrinių. Ar scenografija ir kostiumai bus kuriami specialiai mūsų teatrui? L. Spinatelli buvo atvykusi į Vilnių. LNOBT negalės pasinaudoti Vienos operos teatro scenografija, nes Korsaro spektakliai šiuo metu rodomi Vienoje. Taigi pastatymas bus naujas, kartu ir kostiumai. Galbūt jie šiek tiek skirsis nuo Vienos. Galutinai nuspręs dailininkė. Dažnas choreografas jau nuo paauglystės nori imtis choreografijos. Jūs svajojote šokti ir tapote garsiu šokėju, bet apie choreografo karje-

rą negalvojote. Ko gero, Korsaras Jums tapo išbandymu? Taip, vienu iš daugelio. Profesionalaus baleto šokėjo gyvenimas – vieni iššūkiai. Pasiūlymas tapti Vienos operos Baleto trupės meno vadovu taip pat buvo didžiulis išbandymas. Pasiūlymą svarsčiau metus. Neįsivaizdavau savęs kaip direktoriaus. Šokėjo karjerą baigiau 43 metų, vadinasi, kaip šokėjas buvau senas, o šiaip – kupinas jėgų. Teko spręsti, kokiu keliu sukti. Ryžausi imtis Vienos operos Baleto trupės vadovo pareigų. Pasirašydamas sutartį, nebuvau tikras, ar sugebėsiu vadovauti trupei. Bet greitai pasijutau esantis savo vietoje. Po penkerių metų supratau, kad noriu imtis dar kažko. Ryžausi statyti Korsarą manydamas, kad jei nepasiseks, vadinasi, man nelemta būti choreografu. Šiuo metu ir vėl esu kryžkelėje. Mat 2020 m. baigiasi mano sutartis su Vienos operos teatru, bus naujas generalinis direktorius. Jis siūlė likti, bet nutariau nepratęsti sutarties. Esu prancūzas ir neketinu baigti gyvenimo Vienoje. Mano manymu, pakanka dešimt metų

Wiener Staatsballett / Ashley Taylor nuotrauka

premjeras pasitinkant l bravissimo l 2018 l 1

Ar atsitiktinumas lėmė, kad atsidūrėte Vilniuje? Man labai malonu dirbti Vilniuje. LNOBT atstovai buvo girdėję gerų atsiliepimų apie mano Korsarą ir atvyko jo pažiūrėti. Deja, Krzysztofas Pastoras tada negalėjo atvykti, bet pamatęs vaizdo įrašą pakvietė mane statyti baletą. 2017 m. atvykęs į Vilnių, pažiūrėjau Don Kichotą, trupė man labai patiko ir sutikau. Čia yra daug gerų šokėjų, pažįstančių Korsarą. Ar sumažinsite mūsų šokėjams techninius reikalavimus? Kol kas viskas vyksta, kaip turi būti, bet svarbu įsiklausyti į šokėjus. O jie skirtingi. Vienos operos Baleto trupėje yra 4–5 Medoros atlikėjos ir kiekvienai jų parinkau choreografiją pagal fizinius duomenis ir talentą. Viena – aukšta, kita – žema, viena puikiai sukasi, kita gali atlikti aukštus šuolius. Gal jau žinote pagrindinių vaidmenų atlikėjus LNOBT premjeroje? Kol kas nesu apsisprendęs, juolab kad yra dvi šokėjos, pajėgios atlikti ir Medoros, ir Gunaros vaidmenis. Dar nežinau, kaip surikiuosiu poras, aukštas merginas ir žemesnius vaikinus. Kokį įspūdį susidarėte apie mūsų Baleto trupę, ar įžvelgiate teigiamų dalykų? Taip, žinoma. Kiekviena trupė turi savo tapatybę, darbo stilių. Atvykus į Vieną, kur šokėjai buvo iš įvairių baleto mokyklų, reikėjo surasti bendrumą. Noriu pabrėžti, kad LNOBT Baleto trupėje yra asmenybių. Ne visi šokėjai yra gryno klasikinio šokio atstovai, bet trupė turi didelį potencialą. Reikia tik pasirinkti tinkamus choreografus ir baletus. Padirbėjęs keletą dienų, matau, kad visi noriai dirba. Šokėjai stengiasi suprasti, kur aš juos siekiu vesti. Jie atsiliepia, o tai labai malonu. O kas tai lemia? Tai pagarbos išraiška. Šokantį gyvai mane ne kiekvienas yra matęs, bet galima

Wiener Staatsballett / Ashley Taylor nuotrauka

vadovauti trupei. Kitąmet Vienoje statysiu didelį baletą Silvija. Didieji choreografai, tokie kaip M. Béjart’as, J. Kyliánas ar Johnas Neumeieris, turėjo arba turi savo teatrą ir jame kūrė ar kuria. Aš nesu tokio lygio. Nenoriu likti vienoje vietoje ir nuobodžiauti. Man reikia naujų išbandymų. Galima sakyti, esu drąsuolis, savanoriškai besirenkąs bedarbystę. Išeinu, kad atsiverčiau naujoms galimybėms.

pamatyti Paryžiaus operos baleto spektaklių, kuriuos pastatė R. Nurejevas, kiti didieji choreografai, DVD įrašų. Neseniai Hamburge J. Neumeierio trupei pastačiau R. Nurejevo Don Kichotą. Todėl daugelis baleto trupių mane pažįsta, žino, ko tikėtis. Kartais šokėjai nustemba pamatę, kad dirbu ne visai taip, kaip jie įpratę. Tai yra normalu. Svarbu, kad vyrautų abipusė pagarba, kad kartu siektume geriausio rezultato. Ar galima būtų sakyti, kad atstovaujate prancūzų baleto mokyklai? Taip. Būtent tokį žiūrovai nori mane matyti. Bet reikia vertinti visas šokio mokyklas. Rusų mokykla man nuo vaikystės buvo įkvėpimo šaltinis. Mes esame stiprūs techniškai, bet artistiškumas, išraiška yra mūsų silpnoji pusė. Rusų baleto mokykla išmoko elegancijos, kvėpuoti viršutine kūno dalimi. Kartais man atrodo, kad iš dalies esu rusas – gal dėl to, kad man labai svarbus kvėpavimas. Apskritai labai gerai sutariu su rusų baleto mokyklos šokėjais, nes jie supranta mano reikalavimus. O

kartu labai vertinu pasiūlymus. Taigi vieni kitus praturtiname. Ar norite, kad šokėjai šimtu procentų vykdytų Jūsų reikalavimus? Siekiu simbiozės, nes idealus šokėjas, panaudojęs kelių mokyklų patirtį, išlaisvina viršutinę kūno dalį. Dar man labai svarbu geras skonis. Visiškai nepriimtina, kai šokėjai atlieka tik judesius. Juk šokis – ne sportinė gimnastika, šokis – tai siela, grožis, elegancija, taip pat jėga, bet ne demonstratyvi, o vidinė, susieta su estetika, kostiumais, stiliumi. Tada šokis nebus sunkus, perdėtas, karikatūriškas. Tokį šokį mėgstu, taip jį įsivaizduoju. Prieš keletą metų kalbinta Londono karališkojo baleto trupės vadovė Monica Mason išreiškė susirūpinimą dėl choreografų stokos. Jūsų klausantis atrodo, lyg ir nėra gerų choreografų stygiaus. Šiandien choreografams nelengva dirbti. Tokie choreografai kaip Matsas Ekas, J. Kyliánas, Williamas Forsythe’as, J. Robbinsas mums daug davė, jų cho-

bravissimo l 2018 l 1 l premjeras pasitinkant

reografija įkvėpė. To negalima užmiršti. Bet jaunajai kartai sunku siekti karjeros, nes kritikai, žiūrovai sako: „Tai primena Forsythe’o ar Robbinso, ar Balanchine’o choreografiją.“ Net jeigu kuriame įkvėptai, nepavyksta žiūrovų nuteikti pozityviai. Baleto trupių vadovai turi suteikti daugiau galimybių kurti. Pradedantieji choreografai to laukia. Anglijoje yra daug garsių choreografų. Johno Ashtono, Kennetho MacMillano pastatymai nenueina nuo scenos. Neseniai į Vienos operą perkėliau jų spektaklius, bet negalima apsiriboti vien jais. Karališkasis baletas tikrai gerai laikosi, nes jame sudarytos sąlygos pradedantiesiems choreografams. Jie turi ne vien J. Ashtono, K. MacMillano baletų paveldą. Yra ir jaunosios kartos statytojų, pavyzdžiui, Christopheris Wheeldonas, talentingai kuriantis baletus. Ar nebijote būti senamadis? Apie tai negalvoju. Jei J. Ashtono choreografija nebūtų atliekama nūdieniškai, būtų senamadė. Didiesiems choreografams pasisekė, kad dabar yra šokėjų, kurie jų baletus atgaivina, sušiandienina pantomima, ekspresija.

Klasikinė muzika nelaikoma pasenusia. Deja, to negalima pasakyti apie klasikinį baletą –neretai jis pavadinamas senamadžiu. Nesutinku su tuo. Žiūrėdami Korsarą ar kitus klasikinius baletus, maloniai leidžiame laiką ir visai neatrodo, kad jie išėję iš mados. Beje, ir šiuolaikinių šokio spektaklių yra pasenusių. Kartais nemalonu žiūrėti į šokiruojančius, neestetiškus vaizdus. Nebėra nieko, kas nustebintų. Prisisotinome šokančių nuogalių. Tad nemanau, kad klasikinis šokis būtų nemadingas. Žinoma, jis turi būti pateiktas su skoniu, elegantiškai, rafinuotai ir t. t. Kadangi jau esame „viską matę“, ar galima sakyti, kad jaučiamas klasikinio šokio atgimimas? Nemanau, kad susidomėjimas klasikiniu šokiu yra sumenkęs. Galop tai priklauso nuo auklėjimo, išsilavinimo. Nereikia išankstinio nusistatymo, gerai, žaviai pastatytas klasikinis baletas – ypatingas menas. Nepatinka, kai sakoma: „Labai mėgstu šiuolaikinį šokį, nekenčiu klasikinio“ arba atvirkščiai: „Mėgstu klasiką, nepakenčiu šiuolai-

kinio šokio“. Klasikinis ir šiuolaikinis šokis turi būti greta. Ar kaip choreografas jau turite savo stilių, ar dar vis jo ieškote? Gal ir keista, bet nors statau baletus, man sunku kalbėti apie save kaip choreografą. Ieškau, leidžiu šokėjams siūlyti idėjas. Ką jums reiškia būti Manueliu Legris? Nieko nereiškia tuo požiūriu, kad neturiu ego. Kai pelniau primarijaus titulą, ne vienas kalbėjo, kad „nekeliu triukšmo“, esu santūrus. Visuomet ėjau savo keliu. Ir ne vienas man sakė: „Legris padarė neįtikėtiną karjerą!“ Šokis – mano aistra, bet nesu egoistas, nes daug duodu žiūrovams. Nelaukiu atpildo, nesididžiuoju, nes darau tai, kas man patinka. Tiesą sakant, man pasisekė, nes pripažinimas padeda siekti daugiau. Kas Jums įpūtė aistrą šokti? Niekas, jau nuo ketverių metukų norėjau šokti ir tuo didžiai nustebinau tėvus. Visada norėjau daryti tik tai. Išėjęs į pensiją, galėjau sau tarti: „Atidarysiu restoraną.“ Bet ne...

Wiener Staatsballett / Ashley Taylor nuotrauka

l bravissimo l 2018 l 1

Daugelio šalių berniukai svajoja tapti futbolo ar krepšinio žaidėjais, bet ne šokėjais. Kokia, Jūsų manymu, yra ar galėtų būti šokio, baleto misija? Šokis galėtų atlikti terapinę misiją. Tai sakydamas turiu omenyje visa, kas dabar vyksta pasaulyje: nesibaigiantį smurtą, žiaurumus, kitus baisius dalykus. Žmonėms reikia to, kas leistų svajoti, nusikelti į kitą pasaulį, būtų dvasinga. Dramatiški baletai teikia peno apmąstymams, kažką panašaus į religiją. Tai kelia teigiamus jausmus. Menas – šokis, muzika, dainavimas, dailė, teatras – žadina viltį, rodo gyvenimo tikslą.

2018 04 11 – 14 Frankfurtas prie Maino

rn bilietus inte Rezervuokite : % 5 2 i ik ir sutaupykite om

musikmes

etu

se.c

Kurią trupę nurodytumėte kaip numeris vienas? Sunku pasakyti. Yra daug labai aukšto lygio trupių, turinčių labai gerus vadovus. Kiekvienas jų turi savo viziją. Vienos trupės turi daugiau šiuolaikinio šokio pastatymų, kitos – klasikinį repertuarą. Nors šokau Paryžiaus Grand Opéra, negalėčiau pasakyti, kad tai trupė numeris vienas. Kurią vietą skirtumėte mūsų trupei? Mano pažįstami, sužinoję, kad statysiu Korsarą Vilniuje, nustebo, nes buvo nieko negirdėję apie šį miestą ir teatrą. Pakviečiau juos į Vilnių sakydamas, kad tenykštė baleto trupė labai gera, tikra baleto publika. Kitaip nebūčiau čia vykęs. Esu įsitikinęs, kad spektaklis bus atliktas profesionaliai, visi šokėjai padarys viską, kad pastatymas būtų labai gražus. Tradicinis klausimas: ko palinkėtumėte mūsų trupei? Linkiu didelės sėkmės. Tikiu savo spektakliu. Mačiau čia kelis spektaklius ir Vilniaus publikos reakciją, todėl esu įsitikinęs, kad Korsaras jai patiks. Manau, kad K. Pastoro, gerai pažįstančio savo trupę, pasirinkimas statyti Korsarą buvo geras. Nors dabar žiema, kokį įspūdį Jums padarė Vilnius? Vilnių atradau atvykęs praeitą kartą. Turėjau laiko pasivaikščioti po senamiestį. Labai graži Vilniaus architektūra. Tai ramus, skaidrus miestas, vietos labai vaizdingos, gražūs restoranai, knygynai, įdomios vitrinos. Vilniuje jaučiuosi labai gerai. Beje, 1990 m. kartu su Maskvos didžiojo teatro soliste Alla Michalčenko LNOBT šokau Žizel spektaklyje. Dėkui už pokalbį, sėkmingo debiuto Vilniuje. n

Pamuzikuokim! Kai muzika sukuria tobulą akimirką. Visų muzikos stilių instrumentai, įranga, partitūros ir renginiai. Išskirtinis renginys Europoje! Muzikantai iš įvairių pasaulio šalių susitinka, atranda instrumentus ir juos išbando. +++ Geriausi tarptautiniai pasirodymai Gitaros ir būgnų stovykloje +++ Europinis pianinų salonas su Pristatymų ir paskaitų scena +++ NAUJIENA: Garso, didžėjų bei įrašymo platforma 4.1 salėje +++ Akustinė scena: Gyvai atliekama muzika nuo klasikos iki džiazo ir populiariosios muzikos +++ Gatvės maisto vagonėliai bei festivalio atmosfera +++ ir dar daug visko +++ Patirkite visas gyvos muzikos išraiškas per keturias

dienas: Musikmesse festivalyje parodų centre bei visame Frankfurte. Vyks 50 koncertų 30-tyje vietų. info@lithuania.messefrankfurt.com Tel. +370 5 213 55 34

bravissimo l 2018 l 1 l Lietuvai 100

Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras –

Lietuvos valstybės 100-mečiui Didžiuojuosi Lietuva. Didžiuojuosi savo tauta, po lašą – kas didesnį, kas mažesnį – visą šimtmetį nešusia į bendrą avilį savo darbus. Visai Europai sudėtingais 1918-aisiais nepabūgusia pasirinkti savojo kelio. Nepražuvusia, ištvėrusia, išaugusia – mano Lietuva... Lietuvos operos teatras tik porą metų jaunesnis už mūsų valstybę. Karo nuniokotame krašte sąlygos imtis kultūrinės veiklos, kurti kultūros įstaigas buvo be galo sunkios. Tačiau Lietuvai, kaip ir kiekvienai moderniai valstybei, kokia pretendavo tapti ir nepriklausomybę paskelbusi mūsų Tėvynė, garbės reikalas buvo turėti operos teatrą. Tad Lietuvos opera jaunos valstybės garbei gyvuoja nuo 1920 m. Kad ir kokios susiklostė aplinkybės, Europos kultūros tradicijos visą šį šimtmetį buvo Lietuvos kultūros proceso pagrindas, leido Lietuvos operai kurti ir puoselėti tai, kuo šiandien didžiuojamės. Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras švenčia drauge su visa Lietuva! Šiai didžiai progai LNOBT skiria ne vieną renginį. Mūsų šventė truks visus jubiliejinius metus, švęsime drauge su kaimyninėmis valstybėmis Latvija ir Estija. Kviečiame visus: švęskime Lietuvos valstybės 100-metį drauge!

Iškilmingas koncertas

GLORIA LIETUVAI 2018 l vasario 16 l 18.00 Visais laikais varpas buvo tautos laisvės ir prisikėlimo simbolis. Varpo dūžiai kvietė į kovą, skelbė taiką, skambėjo Dievo garbei ir žmonių džiaugsmui. Varpų skambėjimas – tarsi gyva istorijos tąsa, leidžianti lietuviui XXI amžiuje išgirsti savo tautos ir valstybės istoriją, perduoti ateities kartoms jos prasmę, šiandien skambinti rytojui. 100 varpų skelbs mūsų Valstybės šventę, skambins šlovę Lietuvai. Varpų skambesys inspiravo iškilmingą Šimtmečio koncertą, kuriame skambės specialiai šiai progai parašytų Vaclovo Augustino, Lino Rimšos, Anatolijaus Šenderovo, Ramintos Šerkšnytės, Mindaugo Urbaičio ir Kipro Mašanausko kūrinių premjeros. Jas atliks jungtinis orkestras – LNSO, LVSO ir LNOBT, jungtinis choras – LNOBT, Kauno valstybinis, chorai Vilnius ir Polifonija. Diriguos Juozas Domarkas, Mirga Gražinytė, Vytautas Miškinis, Modestas Pitrėnas, Gintaras Rinkevičius, Martynas Staškus ir Robertas Šervenikas. Koncerto sumanymo autorius ir režisierius Dalius Abaris. Renginį tiesiogiai transliuos LRT televizija.

Lietuvai 100 l bravissimo l 2018 l 1

2018 l Gegužės 15, 16, 17 l 18.30

2018 l gegužės 16 Eduard Tubin

Valstybės šimtmetį 2018 m. švenčia ir mūsų kaimynės Latvija ir Estija, tad šią iškilią progą ir švenčiame kartu! Jai skiriami operos teatrų geriausių pastatymų mainai.

2 v. baletas Choreografė ir režisierė Marina Kesler Dirigentas Vello Pähn

nacionalinio operos teatro gastrolės LNOBT

2018 l gegužės 15 Richard Wagner

Estijos

TANHOIZERIS

3 v. opera vokiečių k. Dirigentas Vello Pähn Režisierius Daniel Slater (Anglija)

Tanhoizeris – britų režisieriaus D. Slaterio sukurtas spektaklis, teatrologų pripažintas geriausiu 2013 m. Estijos teatrų pastatymu. Tanhoizeris – menininkas, besiblaškantis tarp aistringosios deivės Veneros siūlomų kūniškų malonumų ir visa siela romantiškai jam atsidavusios Elžbietos meilės. Rašydamas operą, ne mažiau blaškėsi iš kompozitorius R. Wagneris – jis sukūrė net keturias skirtingas Tanhoizerio pabaigos versijas ir nė viena iš jų nebuvo visiškai patenkintas. D. Slaterio siūlomos Tanhoizerio interpretacijos raktas – Veneros ir Elžbietos partijos operoje patikėtos tai pačiai solistei. Tradicinis meilės trikampis tarsi sulaužomas, bet tragizmo operoje nuo to anaiptol nesumažėja.

Gintaro Sodeikos opera

P O ST F UT URUM Kovo 2, 3 l 18.30 premjera Opera sukurta LNOBT iniciatyva specialiai Lietuvos jubiliejui. Jos libretą parašė Sigitas Parulskis, režisierius Oskaras Koršunovas. Spektaklio scenografiją – scenoje statomus Signatarų namus – kuria Gintaras Makarevičius, kostiumus – Agnė Kuzmickaitė. „Nenoriu ir nesirengiu būti ortodoksiškas. Tai meninis vyksmas, tegul ir suvokiant istorinio fakto, įkvepiančio istorinio siužeto svarbą“, – sako operos režisierius O. Koršunovas. Ar gebame į save – į savo valstybę ir jos istoriją – pažvelgti iš šalies, su meile, o kartu su ironija? Tarp operos veikėjų – Dievas ir velnias, Vytautas Didysis, Jonas Basanavičius ir kiti žinomi mūsų istorijos herojai. Sunku apibrėžti naujosios operos žanrą: tai ir drama, ir misterija, rasite joje ir švelnaus romantizmo, ir herojinio dramatizmo, ir absurdo teatro tradicijų – to, ko pilna ir mūsų istorijoje, ir žmonių gyvenimuose.

GOBLINAS

Gobliną drąsiai galima laikyti nacionaliniu estų baletu. Pirmąkart jis buvo pastatytas Tartu Vanemuinės teatre 1943 m. Netrukus po to baleto muzikos autorius ir premjeros dirigentas Eduardas Tubinas (1905–1982) kartu su šeima emigravo į Švediją ir taip išvengė sovietų valdžios diktato. Libretui buvo pasirinkta pasaka apie visų pasaulio turtų geidžiantį mitologinį personažą Gobliną, kurį galiausiai pražudo jo godumas. Estijos nacionalinėje operoje Goblinas pirmąkart buvo pastatytas dar 1944 m., bet dėl Talino bombardavimų tuomet spėta parodyti vos kelis spektaklius. Baleto artistai, skubėdami pasislėpti nuo pavojaus, išbėgo iš teatro net nespėję nusivilkti spektaklio herojų kostiumų... Naujausiame 2015 m. pastatyme, kurį sukūrė estų choreografė Marina Kesler, Goblinas yra ne tiek personažas, kiek šiuolaikinių žmonių galvose skambantis vidinis balsas, kuris neleidžia jiems džiaugtis tuo, ką jau turi.

2018 l gegužės 17

GEISMŲ TRAMVAJUS

2 v. baletas pagal Peter Salem muz. Režisierė Nancy Meckler (JAV / Jungtinė Karalystė) Choreografė Annabelle Lopez Ochoa (Belgija / Olandija) Dirigentas Vello Pähn Geismų tramvajus – naujausia, sceną išvydusi 2017 m. lapkritį, Estijos nacionalinio baleto premjera. Spektaklis ypatingas tuo, kad pagal garsiąją dramaturgo T. Williamso pjesę jį kartu kūrė dramos ir kino režisierė Nancy Meckler (JAV / Jungtinė Karalystė) ir choreografė Annabelle Lopez Ochoa (Belgija / Olandija). Jos abi parašė ir baleto libretą, kuriam muziką sukūrė britų kompozitorius Peteris Salemas. Geismų tramvajaus pasaulinė premjera įvyko 2012 m. Škotijos baleto trupėje. Kaip viena iš pagrindinio Blanšos Diubua vaidmens atlikėjų joje šoko ir garsi estų balerina Eve Mutso.

Eglė Ulienė, Renata Baltrušaitytė

bravissimo l 2018 l 1 l repertuaras

Estijos nacionalinės operos vadovas Aivaras Mäe:

„Laikome jus savo sielos broliais“

Mait Jüriado nuotrauka

anonsas l bravissimo l 2018 l 1

Renata Baltrušaitytė

2018 m. minėdami trijų Baltijos sesių nepriklausomybės šimtmečio sukaktis, Estijos, Latvijos ir Lietuvos nacionaliniai teatrai susitarė apsikeisti gastroliniais spektakliais. Kiekvienas iš jų parodys kaimynams po vieną operos, vieną baleto pastatymą ir vieną nacionalinį savo repertuaro veikalą. Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras šių metų birželio 7–9 d. Taline rodys Giuseppe’s Verdi operą Don Karlas, Giedriaus Kuprevičiaus baletą Čiurlionis ir Sergejaus Prokofjevo baletą Romeo ir Džuljeta, o spalio 3–5 d. Rygoje – Don Karlą, Čiurlionį ir choreografo Mauro Bigonzetti baletą Piaf. Tuo tarpu Vilniuje pirmieji viešės estai – gegužės 15–17 d. LNOBT jie parodys tris savo repertuaro spektaklius: Richardo Wagnerio operą Tanhoizeris, Eduardo Tubino baletą Goblinas ir kompozitoriaus Peterio Salemo baletą Geismų tramvajus. Rudenį, spalio 5–7 d., sulauksime Latvijos nacionalinės operos atstovų – jie atveš mūsų publikai Charles’io Gounod operą Faustas, Edvardo Griego baletą Peras Giuntas ir latvių kompozitoriaus Jurio Karlsono baletą vaikams Karlsonas skraido... Apie Latvijos nacionalinės operos spektaklius išsamiau papasakosime kituose Bravissimo numeriuose, o dabar siūlome interviu su anksčiau pas mus viešėsiančios Estijos nacionalinės operos generaliniu direktoriumi Aivaru Mäe.

Valstybės šimtmečio kultūrinių renginių programa Estonia 100 numatė Jūsų teatro gastroles ne tik Baltijos valstybių sostinėse Vilniuje ir Rygoje, bet ir Sankt Peterburge bei keliuose Suomijos teatruose. Norėjote pasidalyti šventine nuotaika su visais kaimynais? Pradėkime nuo to, kad mūsų šalies valstybingumo istorija glaudžiai susijusi su Estijos nacionalinės operos rūmų istorija: 1918 m. vasario 24-ąją paskelbus Estijos nepriklausomybę, kaip tik čia 1919 m. balandžio 23 d. pirmąkart buvo sušauktas Estijos steigiamasis susirinkimas, kuris dar po metų priėmė ir pirmąją Estijos Respublikos Konstituciją. Tad savo spektaklius iki šiol kuriame ir žiūrovams rodome istoriniame pastate, penkeriais metais senesniame už pačią mūsų šalies nepriklausomybę: Estijos nacionalinės operos rūmai publikai duris atvėrė 1913 m. rugpjūčio 24-ąją. Kadangi Estijos nepriklausomybės paskelbimo sukaktį laikome reikšmingu įvykiu, mums norėjosi pasidžiaugti savo švente su visais, neketinome nė vienų kaimynų kultūriniuose mainuose išskirti. Juolab kad kaip tik Sankt Peterburge XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje buvo susibūrusi gausi mūsų tautiečių bendruomenė: tuo metu šiame mieste gyveno ir dirbo net 70 tūkst. estų. Sankt Peterburge jie netgi turėjo savo bažnyčią, kurioje pernai spalį simboliškai surengėme Estijos nacionalinės operos artistų gala koncertą. O garsiajame Marijos teatre po beveik keturių dešimtmečių pertraukos vėl turėjome galimybę parodyti savo spektaklius: peterburgiečiai mielai sutiko mūsų Gobliną ir Georgo Friedricho Händelio operą Rinaldas. Lapkritį aplankėme ir Suomiją, kur spektaklius rodėme Tamperėje ir dviejuose Helsinkio teatruose. Suomiams vežėme net penkis pastatymus: Gobliną, Léo Delibes’o baletą Kopelija, G. Verdi operą Traviata, Ülo Vinterio ir Ülo Raudmäe miuziklą Pepė Ilgakojinė ir šio sezono pradžios premjerą – Rasmuuso Puuro operą Debesų spalvos. Kaip tik apie nacionalinius veikalus ir norėtųsi plačiau pakalbėti. Vasario mėnesį Talino publiką pakviesi-

te į festivalį Estiškas teatras Estijos nacionalinėje operoje, kuriame rodysite net septynis estų kūrėjų muzikinius pastatymus. Būsime atviri: Lietuvoje jau senokai nėra netgi nacionalinių dramos spektaklių festivalio, o ką jau kalbėti apie operą ir baletą... Ruošdamiesi artėjančiam Estijos valstybės šimtmečiui, rengėme keturis estiškus baletus (vieni iš jų nauji, kiti – atgaivinti po ilgesnės pertraukos) ir dvi operas. Pirmoji iš jų – Debesų spalvos – apie estų emigraciją. Nors to paties pavadinimo rašytojo Jaano Kruusvallo pjesė pasakojo apie pokario išeivijos bangą, operai tai nėra labai svarbu, nes siužetas puikiai tinka ir nūdienos emigrantų gyvenimui pavaizduoti. Antrosios operos, kupinos įvairiausių siurprizų, premjera įvyko sausį. Tauta, gimusi iš sukrėtimo – neįprasta opera. Ji neturi konkrečių kūrėjų – operos autorystė formaliai priskiriama neva septintojo dešimtmečio mokslininkui ir išradėjui Manfredui Mimui. Estijoje veikia jaunų tarpdisciplininio meno kūrėjų, tarp kurių yra įvairiausių profesijų atstovų, grupė MIMproject, prisidengianti šiuo išgalvotu vardu. Prie naujojo bagažo pridėjome tai, ką repertuare turėjome iš seniau. Tai – turbūt pati populiariausia estiška opera Sirano de Beržerakas, kurios muziką parašė Eino Tambergas, o libretą – garsus rašytojas Jaanas Krossas. Kartu parodysime minėtuosius Pepę Ilgakojinę, Gobliną ir kompozitoriaus Tauno Aintso miuziklą vaikams Karlsonas ant stogo. Dar numatyti geriausių estiškų simfoninės ir kamerinės muzikos kūrinių koncertai, populiariausių estiškų operų ir baletų fragmentų, kuriuos atlieka žymūs solistai, vakaras – štai jums ir nacionalinis festivalis. Beje, pastarojo vakaro bus įdomi proginė režisūra: ryškiausi estiškų scenos veikalų personažai susirinks į teatrą švęsti Estijos Respublikos jubiliejaus... Estiškų premjerų maratonas vasarį vyksiančiu festivaliu nesibaigs: kovą išvysime kompozitoriaus T. Aintso baletą Jekaterina I, kurį stato Estijos nacionalinio baleto meno vadovas Thomas Eduras, o gegužę – Olavo Ehalos miuziklo vaikams Buratinas naują pastatymą.

bravissimo l 2018 l 1 l anonsas

Ar nesibaiminate, kad praėjus šventiniam sujudimui estiški pastatymai pritrūks publikos? Manau, kad Baltijos šalyse, negalinčiose pasigirti gyventojų gausa (nors Lietuvoje jų dukart daugiau nei Estijoje), padėtis šiuo požiūriu panaši: kad parduotum nacionalinius veikalus, turi daugiau padirbėti. Būtina iš anksto papasakoti teatro publikai, koks veikalas statomas, kokia skambės muzika, supažindinti su kūrėjais ir atlikėjais. Bet pasitaiko ir malonių išimčių: štai opera Debesų spalvos po premjeros sulaukė netikėto anšlago. Jau nebėra bilietų ne tik į šio sezono, bet ir į du papildomus spektaklius, kuriuos, reaguodami į žiūrovų

skersmens, meteoritas: tai ir yra tas sukrėtimas, pagimdantis tautą...

susidomėjimą, numatėme birželį. Matyt, skaudi emigracijos tema, nesvetima visoms trims Baltijos valstybėms, šioje operoje taikliai atliepė žiūrovų mintis ir jausmus. Mačiau daug žmonių, kurie po spektaklio iš teatro išeina ašarodami. Tuo tarpu Tauta, gimusi iš sukrėtimo – visiškai kitokia opera, tikrai neskirta ašaroms braukti. Man labai patinka jos idėja ir jaunimo mąstymas apie nūdienos pasaulį, suteikiantis šiam veikalui netikėtų spalvų. Suprantama, jaunų menininkų kūrinys neapsieina be sudėtingų šiuolaikinių technologijų. Galiu išduoti tik tiek, kad spektaklio pradžioje ant Estijos nacionalinės operos iš kosmoso dribteli nedidukas, maždaug keturių metrų

Ar Estijos vyriausybė prisideda prie plačios Estijos nacionalinės operos gastrolių programos finansavimo? Turiu pabrėžti, kad tai, ką paminėjau, – anaiptol ne visos mūsų nepriklausomybės šimtmečiui suplanuotos gastrolės. 2018 m. lapkritį ta pačia proga aplankysime ir Škotijos miestą Glazgą, kur dalyvausime tarptautiniame baleto festivalyje, o užbaigsime proginį gastrolių maratoną jau 2019 m. viešnage Maskvos didžiajame teatre. Atgavę šalies nepriklausomybę, ten dar nesame rodę spektaklių. Estijos kultūros ministerija labai suinteresuota kultūriniu šalies eksportu, tad gauti dalinę valstybės paramą užsienio gastrolėms organizuoti mums nėra sunku. Na o Estijos nepriklausomybės šimtmečiui suplanuotas gastroles remia valstybinė programa Estonia 100. Tačiau ne visoms trupės išvykoms reikia valstybės paramos. Turime ir komerciniu pagrindu organizuojamų gastrolių, pavyzdžiui, Italijoje arba Kinijoje.

Scena iš spektaklio Tanhoizeris

Į Vilnių atvežate tris savo repertuaro spektaklius. Ką norėtumėte akcentuoti, į ką verta atkreipti lietuvių publikos dėmesį? Pirmiausia į tai, kad nors Estija ir Lietuva neturi bendros valstybinės sienos, vis tiek laikome jus savo sielos broliais. Šių gastrolių labai laukiame, nes į nepriklausomą Lietuvą savo spektaklius atvežame vos antrą kartą. Pirmosios mūsų gastrolės Vilniuje įvyko 2011 m. rugsėjį, tada LNOBT rodėme Giacomo Puccini operas Toska ir Bohema, Sergejaus Prokofjevo operą Meilė trims apelsinams, baletą Manon pagal Jules’io Massenet muziką ir choreografo Davido Nixono darbą Trys muškietininkai. Naujausias spektaklis iš šiemet atvežamų – tai baletas Geismų tramvajus, kurio premjera Taline įvyko pernai lapkritį. Pagal garsiąją dramaturgo Tennessee’io Williamso pjesę jį kartu kūrė dramos ir kino režisierė Nancy Meckler (JAV / Jungtinė Karalystė) ir choreografė Annabelle Lopez Ochoa (Belgija / Olandija). Jos parašė ir baleto libretą, kuriam muziką sukūrė britų kompozitorius Peteris Salemas. Ir nors pasaulinė Geismų tramvajaus premjera dar 2012 m. įvyko Škotijos baleto trupėje, prie jos ištakų prisidėjo ir Estija: mat pagrindinis Blanšos Diubua vaidmuo nuo pat pradžių buvo „matuojamas“ tuometinei Škotijos baleto trupės

anonsas l bravissimo l 2018 l 1

primabalerinai estei Eve Mutso. Šį vaidmenį ji atliko ir pernykščiame gastroliniame škotų trupės ture po JAV, deja, Geismų tramvajaus premjeroje Taline E. Mutso šokti negalėjo, nes tuo metu gydėsi kojos traumą. Visgi tikiuosi, kad estų publikos numylėtinę šiame spektaklyje išvysime kitą sezoną, o gastrolėse Vilniuje Blanšą Diubua veikiausiai šoks Estijos nacionalinio teatro primabalerina Alena Škatula. Kitas baletas, kurį ketiname jums parodyti, laikomas pirmuoju estų nacionaliniu baletu, kuriam buvo rašoma originali muzika. Tai Goblinas, Tartu Vanemuinės teatre pirmąkart parodytas 1943 m. Netrukus po to baleto muzikos autorius ir premjeros dirigentas Eduardas Tubinas (1905–1982) kartu su šeima emigravo į Švediją ir taip išvengė sovietų valdžios diktato. Baleto muzikoje atpažįstamos estų liaudies melodijos, perteiktos simfoninės muzikos kalba. Galiu pasakyti, kad Taline Goblinui žiūrovų niekada netrūksta. Libretui buvo pasirinkta pasaka apie mitologinį personažą Gobliną, goduoliams padedantį krautis turtus. 2015 m. pastatyme, kurį sukūrė estų choreografė Marina Kesler, Goblinas yra ne tiek personažas, kiek šiuolaikinių žmonių galvose skambantis vidinis balsas, trukdantis pasitenkinti tuo, ką turi. Vienintelė opera, kurią šįkart rodysite Vilniuje, yra Richardo Wagnerio Tanhoizeris. Tai veikalas, kuris dėl nežabotos režisierių fantazijos pastaraisiais metais dažnai minimas operos pasaulio skandaluose: prisiminkime Burkhardo Kosminski’o pastatymą Diuseldorfe ar Timofejaus Kuliabino pastatymą Novosibirske... O kuo mus nustebins britas Davidas Slateris? Tiesiog puikiu pastatymu, kuris buvo pripažintas ryškiausia 2013 m. Estijos teatrų premjera. Beje, atvežti jį nebus taip paprasta, nes Tanhoizerio dekoracijomis tokios didelės, kad joms transportuoti prireiks ne vieno vilkiko. Tačiau erdvesnėje LNOBT scenoje R. Wagnerio operos spektaklis gali atrodyti netgi įspūdingiau nei pas mus. Tai labai estetiškas, vizualus britų scenografės Leslie Travers darbas. O D. Slaterio siūlomos interpretacijos raktas – Veneros ir Elžbietos partijos operoje patikėtos tam pačiam sopranui. Režisierius ne pirmasis operos istorijoje taip sulaužo painų Tanhoizerio meilės trikampį, bet šiam pastatymui toks sprendimas itin tiko.

Scena iš spektaklio Goblinas

Scena iš spektaklio Geismų tramvajus

bravissimo l 2018 l 1 l anonsas

Apskritai nedrįsčiau tvirtinti, kad Estija – šalis, užauginanti daug puikių operos solistų. Iš užsienyje dainuojančių tautiečių pirmiausia paminėčiau bosą Ainą Angerį – šiandien tai žymiausias pasaulyje estų dainininkas. Vasarį A. Angeris kaip svečias atvyks į Estijos nacionalinę operą ir dainuos R. Wagnerio operoje Skrajojantis olandas. Na o Estijos nacionalinio baleto trupėje estų ir užsieniečių šokėjų yra maždaug po lygiai. Vienu metu estų joje netgi buvo mažuma, nes Talino baleto mokykla nebeparengė tinkamo lygio šokėjų. Bet pasikeitus jos vadovybei ir pradėjus dirbti naujiems pedagogams mūsų baleto mokykla ėmė atsigauti. Pernai į trupę atėjo net penki Talino baleto mokyklos diplomantai – tokio gausaus papildymo dar niekada nesame sulaukę. Vis dėlto reprezentacine Estijos nacionalinio baleto pora šiandien laikomas baltarusės A. Škatulos ir kanadiečio Kealano McLaughlino duetas. n

Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras

aistra tobulumui

Kokie solistai dainuos šioje operoje Vilniuje? Stengsimės atvežti geriausius, kokius turime. Pagrindines partijas šioje operoje atlieka estai, bet greta jų turime parengę ir kviestinių solistų sudėtį. Tarkim, pagrindinę Tanhoizerio partiją greta mūsų trupės tenoro Mati Turi šiame pastatyme dainuoja ir suomis Jyrki Anttila, kuris prireikus išgelbėtų gastroles. Elžbietos-Veneros partiją Vilniuje turėtų dainuoti mūsų sopranas Heli Veskus, o Volframą fon Ešenbachą – baritonas Rauno Elpas. Taline mums būtų sunku išsiversti be kviestinių dainininkų, nes Estijos nacionalinės operos solistų trupė labai maža – vos dvylika dainininkų. O juk kiekvieną savaitę žiūrovams vidutiniškai parodome po šešis spektaklius: dvi operas, du baletus, vieną operetę ir vieną vaikišką spektaklį. Taigi iš viso 275 spektaklius per sezoną. Atsižvelgiant į tokį tempą, nieko nuostabaus, kad pristinga ir tenorų, ir bosų.

Harri Rospu nuotraukos / Estijos nacionalinės operos archyvas

Scena iš spektaklio Tanhoizeris

l bravissimo l 2018 l 1

vasaris l

1 ketvirtadienis 18.30–21.40 Gioacchino Rossini SEVILIJOS KIRPĖJAS

2 penktadienis 18.30–20.50 Adolphe Adam ŽIZEL

3 šeštadienis 18.30–21.40 Franz Lehár LINKSMOJI NAŠLĖ

4 sekmadienis 12.00–14.10 Karen Chačaturian ČIPOLINAS

7 trečiadienis 18.30–21.10 Richard Wagner SKRAJOJANTIS OLANDAS

9 penktadienis 18.30 Mindaugas Urbaitis PROCESAS

10 šeštadienis 18.30–20.50 Sergej Prokofjev ROMEO IR DŽULJETA

11 sekmadienis 12.00–14.10 Raminta Šerkšnytė PENKI MERĖS STEBUKLAI

13 antradienis 18.30–20.30 PIAF pagal É. Piaf, G. Fauré, M. Ravel ir kt. muz. (su fonograma)

16 penktadienis 18.00 LIETUVOS VALSTYBĖS ATKŪRIMO 100-mečio KONCERTAS GLORIA LIETUVAI

17 šeštadienis 18.30–21.40 Johann Strauss VIENOS KRAUJAS

kovas l l

2 penktadienis 18.30 3 šeštadienis 18.30 PREMJERA Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui Gintaras Sodeika POST FUTURUM

4 sekmadienis 12.00–14.15 Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrius Sergej Prokofjev PELENĖ

8 ketvirtadienis 18.30–22.20 Jules Massenet MANON

9 penktadienis 18.30–21.50 Choreografo Mariuso Petipa (1818–1910) jubiliejui Ludvig Aloisius Minkus DON KICHOTAS

10 šeštadienis 18.30 PREMJERA Gintaras Sodeika POST FUTURUM

15 ketvirtadienis 18.30–22.30 16 (penktadienis) 18.30–22.30 Wolfgang Amadeus Mozart FIGARO VEDYBOS

17 šeštadienis 18.30–21.30 BARBORA RADVILAITĖ, 2 v. baletas pagal S. Vainiūno, A. Malcio, H. M. Goreckio ir kt. muz.

18 sekmadienis 12.00–14.20 Bogdan Pawlowski SNIEGUOLĖ IR SEPTYNI NYKŠTUKAI

21 trečiadienis 18.30–21.30 Giuseppe Verdi DON KARLAS

22 ketvirtadienis 18.30 Boriso Eifmano baleto teatras (Sankt Peterburgas) ČAIKOVSKIS. PRO ET CONTRA pagal P. Čaikovskio muz.

18 sekmadienis 12.00–14.20 Bogdan Pawlowski SNIEGUOLĖ IR SEPTYNI NYKŠTUKAI 25 sekmadienis 12.00–13.00 25 (sekmadienis) 14.00–15.00 Kamerinėje salėje Sigitas Mickis ZUIKIS PUIKIS

23 penktadienis 18.30–21.00 Giuseppe Verdi TRAVIATA

24 šeštadienis 18.30–20.30 PIAF, 2 v. baletas pagal É. Piaf, G. Fauré, M. Ravel ir kt. muz. (su fonograma)

25 sekmadienis 12.00–14.15 Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrius Sergej Prokofjev PELENĖ

l l

28 trečiadienis 18.30–21.30 29 ketvirtadienis 18.30–21.30 – paskutinį kartą LNOBT SNIEGO KARALIENĖ pagal S. Prokofjevo muz.

balandis l

4 trečiadienis 18.30–21.30 Baleto artistės Genovaitės Sabaliauskaitės jubiliejui BARBORA RADVILAITĖ pagal S. Vainiūno, A. Malcio, H. M. Goreckio ir kt. muz.

13 penktadienis 18.30–20.45 80 spektaklis LNOBT RAUDONOJI ŽIZEL Pagal P. čaikovskio, G. Bizet, A. Adamo muz., spektaklyje panaudotos A. Šnitkės kūrinių fonogramos

14 šeštadienis 18.30–21.30 Johann Strauss ŠIKŠNOSPARNIS

l l

15 sekmadienis 12.00–14.20 Bogdan Pawlowski SNIEGUOLĖ IR SEPTYNI NYKŠTUKAI 22 sekmadienis 12.00–13.00 22 sekmadienis 14.00–15.00 Kamerinėje salėje Sigitas Mickis ZUIKIS PUIKIS, opera vaikams lietuvių kalba

l l

27 penktadienis 18.30 28 šeštadienis 18.30 PREMJERA Adolphe Adam KORSARAS

29 sekmadienis 12.00–14.15 Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrius Sergej Prokofjev PELENĖ

6 penktadienis 18.30–22.20 Jules Massenet MANON

7 šeštadienis 18.30–20.45 BOLERO+

8 sekmadienis 12.00–14.10 Jonas Tamulionis BRUKNELĖ

11 trečiadienis 18.30 –20.30 PIAF pagal É. Piaf, G. Fauré, M. Ravel ir kt. muz. (su fonograma)

12 ketvirtadienis 18.30–22.00 Piotr Čaikovskij EUGENIJUS ONEGINAS

Kasos dirba 10–19 val., šeštadienį 10–18.30 val., sekmadienį 10–15 val. Jei sekmadienį vakare rodomas spektaklis, kasos dirba iki spektaklio pradžios. Informacija ir bilietų užsakymas tel. 262 07 27, (+370) 615 51 000, (+370) 612 46 614, info@opera.lt Daugiau informacijos www.opera.lt

bravissimo l 2018 l 1 l Kauno muzikinis teatras

Lina Stankevičiūtė Kauno valstybinis muzikinis teatras minėdamas Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metį į savo repertuarą įtraukė istoriniu siužetu grįstą nacionalinį veikalą – vieno ryškiausių tarpukario lietuvių kompozitorių Jurgio Karnavičiaus operą Radvila Perkūnas. Premjeriniai spektakliai rodomi vasario 15, 16 d. ir kovo 11 d. Prieš 81 metus – 1937 m. vasario 15 d., 19-ųjų nepriklausomybės metinių išvakarėse, – operos premjera įvyko taip pat Kaune, Valstybės teatre, tad labai simboliška, kad į šią sceną ji sugrįžta valstybės 100-mečio proga. Operos librete atspindimas laikotarpis ir istorinių įvykių sūkuryje užsimezgusi meilės istorija, interpretuojami nūdienos menininkų ir šiuolaikinėmis teatrinėmis priemonėmis, puikiai tinka iškiliam valstybės jubiliejui. Siužeto esmė – dvi konfrontuojančios Lietuvos didikų giminės, Radvilos ir Chodkevičiai, užsienio invazijos fone geba atmesti skirtingus religinius įsitikinimus bei turtinius interesus ir susivienyti dėl Tėvynės laisvės ir gerovės. Operos režisierius Kęstutis S. Jakštas sako: „Šiandienos padėtis labai panaši į susiklosčiusią 1600-aisiais: jaučiame išorės grėsmę ir ryškią politinę nesantaiką ne religiniu, o ambicijų pagrindu. Pagrindinę operos mintį – ar reikia aukų, kad taptume vieningi, – ko gero, išgirs kiekvienas žiūrovas, nes gražiausiai ją atskleidžia šie žemaičių vyskupo Merkelio Giedraičio žodžiai: „Kalbėtis turim, tartis.“ Dramaturgas Balys Sruoga, ketinęs šia tema parašyti dramą, operos librete paliko melodramos liniją – jaunų žmonių meilės istoriją, įveltą į dviejų galingų XVI a. pabaigos Lietuvos šeimų ginčą. Dainuojamasis tekstas minimaliai atskleidžia turtiniais interesais grįstą įtampą tarp Radvilų ir Katkų (Chodkevičių), bet to meto Lietuvos politinis kontekstas puikiai jaučiamas. Slucko kunigaikštytė So-

fija Olelkaitė, kurią kaip našlaitę globoja didikai Katkai, yra pažadėta Radvilos Perkūno sūnui Jonušui. Abu jaunieji myli vienas kitą, bet Radvilos konfliktuoja su Katkais. Radvilos vadovauja evangelikų opozicijai, o Katkai yra karaliaus Zigmanto Vazos katalikiškos politikos šalininkai. Pastariesiems nenorint išleisti Sofijos už Jonušo, Radvila Perkūnas pasiryžęs sūnui nuotaką paimti jėga. Gresia vidaus karas. Sutaikyti susikivirčijusias šalis imasi žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis. Jam pavyksta Radvilos išdidumą nugalėti sužadintu patriotizmu: „Ne laikas tarpusavyje kovoti, kai priešas (švedai) artėja prie Lietuvos sienų.“ Iškeliamos šaunios vestuvės, tačiau jas baigia ne medaus mėnuo, o Radvilos Perkūno įsakymas sūnui ruoštis į karo žygį. Operos herojų paveiksluose jaučiami ryškūs B. Sruogos talento ženklai: spalvingi charakteriai, aštraus sąmojo replikos, gyva draminė įtampa. Operos muzikinė medžiaga įdomi, bet sudėtinga, harmonija tiršta, melodika rečitatyvinė, papildyta vienu kitu lyriniu intarpu, pagrįstu lietuvišku melosu. Režisierius K. S. Jakštas tikslingai sutrumpino ir adaptavo naujam pastatymui operos libretą. „Iš pradžių tarsi užrištomis akimis bridome į drumstą vandenį. Nežinojome, kaip skamba muzika, kaip ją įvertins solistai. Teko išgryninti begalę siužeto linijų, suredaguoti pasenusį dramaturginį tekstą, pataisyti libretą taip, kad finalas būtų pakilus, skambėtų susitaikymo gaida. Tokios milžiniškos apimties projekto neturėjome, bet dabar drąsiai galiu pasakyti: operoje nepaprastai daug geros muzikos ir neįtikėtina, kad anuomet kompozitorius galėjo sukurti tokios apimties, orkestro sudėties ir tokio skambesio operą. Šiandien vargu ar rastume kompozitorių, kuris imtųsi tokio grandiozinio darbo.“ Atkuriant operą Radvila Perkūnas svarus yra ir dirigento Jono Janulevičiaus įnašas. Jis kone atkūrė veikalo muzikinę

partitūrą, nes nuo paskutinio ir vienintelio operos pastatymo prabėgus aštuoniems dešimtmečiams išlikusios muzikinės medžiagos būklė netiko operai statyti ir repetuoti. Dirigentas J. Janulevičius, atsiklausęs operos autoriaus šeimos leidimo statyti šį kūrinį, džiaugiasi, kad kompozitoriaus anūkas pianistas prof. Jurgis Karnavičius pasitikėjo juo, teatro artistais ir tikėjo, kad senelio kūrinys dienos šviesą išvys tinkamai sutvarkytas. „Ėjau va banque prisiėmęs muzikologo restauratoriaus funkciją prikelti kūrinį naujam gyvenimui. Dėl nežinojimo ne kartą buvo apėmusios abejonės, baimė, netikrumo jausmas, bet, po grūdelį dėliojant viską į vietas, akys šviesėjo ir dabar turime brangakmenį, kurio briaunas teliko kruopščiai nušlifuoti, kad jis virstų deimantu“, – apie nuveiktą darbą sako J. Janulevičius. Siužeto aktualumu, istorinėmis peripetijomis opera Radvila Perkūnas įdomi ne vien melomanams ar istorinės praeities puoselėtojams, todėl teatras rengiasi ją parodyti ne tik Kaune, teatro scenoje, bet ir architektūrinėse Lietuvos regionų erdvėse, susijusiose su Radvilų palikimu, – Biržuose, Kėdainiuose, Rokiškyje, Vilniuje, Valdovų rūmuose. Operos Radvila Perkūnas scenografiją kūrė 2017 m. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Gintaras Makarevičius drauge su Dainiumi Liškevičiumi, kostiumus ir grimą – dailininkai Danas Zinkevičius ir Kristina Valančiūtė. Scenovaizdis grindžiamas barokinės bažnytinės architektūros imitacija ir istorinių kostiumų stilizacija. Sudėtingas choro partitūras su kolektyvu paruošė chormeisterė Rasa Vaitkevičiūtė, sceninius judesius kūrė choreografas Danius Bervingis. Pagrindines partijas dainuos Raminta Vaicekauskaitė ir Gitana Pečkytė (Sofija Olelkaitė), Žygimantas Galinis ir Tomas Ladiga (Radvila Perkūnas), Mindaugas Zimkus (Jonušas Radvila), Raimondas Baranauskas (Jeronimas Katkus) ir kt. n

anonsas l bravissimo l 2018 l 1

e bilietus Rezervuokit sutaupykite internetu ir iki 25 %: und.com prolight-so

2018 04 10 – 13 Frankfurtas prie Maino

Keturios dienos jūsų įkvėpimui: visa apimančiam, novatoriškam ir pilnam bendros veiklos! Pasaulinio masto išskirtinė inovacijų, tendencijų ir konferencijų sintezė: +++ Apšvietimas +++ Garsas ir efektai +++ Scenos elementai ir platformos +++ Scenos įranga +++ Scenos valdymas ir automatika +++ Sutvirtinimų ir įrangos sistemos +++ ir dar daug visko +++

info@lithuania.messefrankfurt.com Tel. +370 5 213 55 34

Stage & Theatre

bravissimo l 2018 l 1 l menu akimirką žavingą

l bravissimo l 2018 l 1

bravissimo l 2018 l 1 l menu akimirką žavingą

Žilvinas Dautartas

„Kaip susigrąžinti tuos įspūdžius, kuriuos palikdavo Genovaitės Sabaliauskaitės ir Henriko Banio šokis? Pagaliau, net jei tai pavyktų, kaip juos perteikti kitiems? Cituoti ano meto spaudos atsiliepimus, amžininkų, kolegų prisiminimus? Galbūt, bet vargu ar tai sugrąžintų išsisklaidžiusį miražą“, – kažkada rašiau Krantų žurnalo numeryje, skirtame Lietuvos baleto septyniasdešimtmečiui. Mūsų balerinai assoluta Genovaitei Sabaliauskaitei švenčiant garbingą 95-erių metų sukaktį, dar kartą, kiek tai įmanoma, prisiminkime Lietuvos baleto šviesulį ir jos kelią į tas aukštumas, kurios ir šiandien išliko nepasiekiamos nė vienai mūsų šokėjų kartai.

Baleto artistės Genovaitės Sabaliauskaitės jubiliejus

Tegyvuoja baleto karalienė!

Įsivaizduokite jaunutę baleriną, ką tik Kaune baigusią Valstybės teatro baleto studiją. Praėjus vos porai metų, Lietuvos baleto viltis siunčiama tobulintis į Leningrado choreografijos mokyklą. Tada nei tie, kurie siuntė, nei tie, kurie priėmė, nei pati siunčiamoji net pagalvot negalėjo, kad į Tėvynę sugrįš tik po kelerių metų. Prasidėjus karui, G. Sabaliauskaitė kartu su visa mokykla evakuojama į Permę. Gal tai buvo savotiški mainai? Juk savo baleto viltį iškeitėme į „saulę“ iš Rytų. Žmonės sako, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Galimybė mokytis pas Agripiną Vaganovą, perimti visas klasikinio šokio pagrindų paslaptis, dirbti tuometinio S. Kirovo teatro trupėje buvo tiesiog likimo dovana, kuria balerina sugebėjo pasinaudoti. Šiandien tik sukaktuvininkė gali pasakyti, kiek tai kainavo. Kita kultūrinė aplinka, toli nuo namų, jokios žinios iš artimųjų, likusių už fronto linijos, karo metų nepritekliai, nežinia dėl ateities – nemenka našta gležniems pečiams. Tačiau jaunoji balerina atlaikė ir šią naštą, ir kitas negandas. Tad 1944 m. į Lietuvą grįžusi jau susiformavusi kūrybinga asmenybė savo talentu praturtino Lietuvos baleto aukso fondą. G. Sabaliauskaitė – unikali balerina: reta

l bravissimo l 2018 l 1

kuri geba ne tik tobulai įvaldyti klasikinio šokio techniką, bet ir pripildyti šokį emocijų. Kritikė Aliodija Ruzgaitė knygoje Lietuviško baleto kelias rašė: „Herojinio pobūdžio lietuvės merginos Audronės, pasiryžusios savo asmeninę laimę paaukoti Tėvynės labui, vaidmuo artimas G. Sabaliauskaitės kūrybinei individualybei.“ Balerinos talentas leidžia teigti, kad jos kūrybinė individualybė buvo artima visiems sukurtiems vaidmenims. Raimondai ir Žizel, Eglei ir Kastei, OdetaiOdilijai ir Aurorai, Kitri ir Šecherezadai. Kiekvienas iš šių vaidmenų stebino ne tik balerinos gebėjimu įsijausti į vidinį kuriamo personažo pasaulį, bet ir akademiniu šokiu jį atskleisti, parodyti žiūrovams. Prisimenate G. Sabaliauskaitės Aurorą Piotro Čaikovskio Miegančiojoje gražuolėje? Ypač pirmajame veiksme. Visos šio vaidmens atlikėjos buvo gražiosios princesės, švenčiančios savo gimtadienį, ir tik sukaktuvininkės Aurora buvo ne šiaip princesė, o karalystės sosto paveldėtoja. Žaisminga, džiaugsmu trykštanti Aurora tarsi ryškia šviesa nušviesdavo rūmus, subtiliai derindama karališką orumą su jaunatviška energija ir nuoširdumu. Šiame spektaklyje baletmeisterių statytojų (Vytautas Grivickas, Michailas Moisejevas ir Klavdija Salnikova) sumanymu keturi princai, siekiantys Auroros širdies ir rankos, atstovavo keturioms šalims – puritoniškajai Anglijai, azartiškajai Prancūzijai, egzotiškajai Persijai ir paslaptingajai Indijai. Atlikėjos Aurora sugebėjo labai taktiškai, neįžeisdama jausmų, įtraukti juos į šventinę nuotaiką, neatstumdama nė vieno, bet ir nekoketuodama nė su vienu. O Solveiga Edvardo Griego Pere Giunte? Iki šiol prisimenu spektaklio finalą, kai susenęs Peras Giuntas grįžta pas savo Solveigą. Leisiu sau dar kartą pacituoti Krantų straipsnį: „Ir kai nukaršęs Peras Giuntas padėdavo galvą ant apakusios Solveigos kelių, jis ramiai iškeliaudavo į nebūtį. Likdavo vieniša Solveiga kaip simbolis Moters ir Motinos, sulaukusios savo vienintelio. Tyliai sningant leisdavosi uždanga. Su spektakliu baigdavosi ir dviejų mylinčių žmonių tragedija. Viena iš dešimčių tūkstančių tragedijų. Vykusių, vykstančių ir vyksiančių pas mus, su mumis ir po mūsų. O salė sėdėdavo nuščiuvusi, tarsi apmąstydama dviejų žmonių gyvenimą, tarsi bandydama suvokti, ar tikrai Solveigos auka nebuvo beprasmė.“ Nežinau, gal tais laikais žiūrovai buvo jautresni, sentimentalesni, bet nusileidus uždangai žmonės verkdavo. Moterys nesidrovėdamos, vyrai kosčio-

Raimonda A. Glazunovo balete Raimonda (1951 m.)

Žizel A. Adamo balete Žizel (1956 m.)

Genovaitė Sabaliauskaitė – Eglė, Raimondas Minderis – Žilvinas E. Balsio balete Eglė žalčių karalienė

Genovaitė Sabaliauskaitė – Šecherezada, Česlovas Žebrauskas – Negras N. RimskioKorsakovo balete Šecherezada

dami ir žvalgydamiesi į lubas. Ir visa tai po finalo, kuriame jau nebuvo nei klasikinio, nei buitinio šokio, tik minimalus personažų judėjimas scenoje. Tad kiek užslėptų emocijų, įtaigos turėjo sklisti iš scenos, kad peržengtų rampą, orkestrinę ir pasiektų žiūrovų širdis ne tik parteryje, bet ir balkonuose? Čia tikrai reikia turėti

Dievo dovaną, kad pavergtum žiūrovus. G. Sabaliauskaitė ją turėjo. Gaila, kad nesugebėta panaudoti dar vieno G. Sabaliauskaitės talento – choreografės statytojos. Kūrusi šokius dramos teatruose, kine, G. Sabaliauskaitė bandė jėgas ir profesionalioje šokio scenoje: 1962 m. Operos ir baleto teatre buvo pa-

bravissimo l 2018 l 1 l coda

statyta Frančeska iš Rimini pagal P. Čaikovskio muziką. Nors pastatymas neilgai išsilaikė repertuare, tai buvo bene pirmas bandymas atsisakyti „drambaleto“ trafaretų, reljefinių dekoracijų ir įvairios butaforijos – to balasto, kuris nustumdavo šokį į antrąjį planą. Šiame pastatyme viskas buvo labai lakoniška, emocinga ir suprantama. Paaiškėjo, kad ir išgrynintu šokiu galima atskleisti subtiliausias emocijas, herojų charakterius. Deja, tokiems pastatymams dar nebuvo atėjęs laikas, tad ir pirmos mūsų baletmeisterės moters pastangos buvo nukeltos į neprognozuojamą ateitį. Choreografijos patriarchatas savo pozicijų taip lengvai neužleidžia. Mūsų balerinai assoluta išvažiavus į (kaip tai buvo vadinama) kapitalistinius Vakarus, nors kitokių ir nebuvo, vienu laipteliu pakilo visas baletas. Antrieji tapo pirmaisiais, tretieji – antraisiais ir t. t. Kaip olimpiadose. Gal viskas taip ir būtų likę. Juk atsisakymas „šviesaus rytojaus“ buvo sunkesnis nusikaltimas, nei vartoti dopingą. Tačiau pasikeitė ne tik laikai, viskas grįžo į savo vietas. Šiandien vėl pelnytai galime didžiuotis didžiąja Lietuvos baleto žvaigžde, balerina assoluta Genovaite Sabaliauskaite, švenčiančia garbingą jubiliejų. Juk be šios balerinos mūsų baleto istorija tikrai būtų skurdesnė. Kartais juokaudamas jubiliatę vadinu apsišaukėle – šitiek metų vaidino princeses, nors iš tiesų buvo tikra karalienė. Bet miršta tik karaliai, o karalienės tvirtai sėdi soste. Tegyvuoja baleto karalienė! n

Atsakymai

2 6

1. Orfas

2. Jauna 3. Erikas 4. Kantorius 5. Auksas 1

6. Karajanas 7. Kalėdos 5

9. Baumilo

10. Graikas 11. Kava 12. Pagal 13. Nora 14. Polihimnija 15. Jagas 7

16. Rūmai 17. Bona 18. Atila Kryžiažodį sudarė Viktoras Paulavičius

Teisingą atsakymą sužinosite paeiliui surašę sunumeruotas raides. Atsakymą siųskite žurnalo redakcijai adresu zurnalas@opera.lt iki balandžio 20 d. Burtų keliu išrinksime skaitytoją, kuris dovanų gaus pakvietimą dviems asmenims į vieną iš LNOBT spektaklių.

19. Ūbas 20. Valsas 21. Kostas Iš sunumeruotų langelių:

Klausimai

Genovaitė Sabaliauskaitė – Žizel, Henrikas Banys - Albertas A. Adamo balete Žizel (1956)

8. Pachita

1. E. Loido Veberio miuziklas ... aspektai. 2. Kauno muzikinio teatro rūsyje įsikūrusi kavinė. 3. Pagrindinė veikėja A. Dargomyžskio operoje Undinė. 4. Operetės Šypsenų šalis autorius. 5. Itališkąją simfoniją sukūręs vokiečių kompozitorius. 6. Vadovavimas operos ar baleto spektakliui. 7. Klaipėdos kompozitorius, kurio dėka Lietuvoje buvo atkurta Šv. Cecilijos draugija. 8. Operos Paklydę paukščiai autoriaus Zodiako ženklas. 9. Sekmadieniais LNOBT‘o spektakliai prasideda dvyliktą ... . 10. Girininko duktė iš K. M. Vėberio Laisvojo šaulio. 11. G. Kuprevičiaus oratorija Darbas ir .... 12. Šoniniai skydai scenos dekoracijoje. 13. Renesanso laikų gyvo tempo venecijiečių šokis. 14. Instrumentas, vaizdavęs senelį S. Prokofjevo muzikinėje pasakoje. 15. Natų rašybos ženklas, rodantis, kokio aukštumo yra penklinėje esančios natos. 16. Princesė – miegančioji gražuolė. 17. Rašytojas, pagal kurio romaną sukurta G. Donicečio Liučija di Lamermur. 18. Ir žuvis, ir LNOBT tenoras. 19. Rašytas ar spausdintas muzikos kūrinys. 20. Baleto Jūratė ir Kastytis autorius.

SAMSONAS IR DALILA Pakvietimus į spektaklį laimėjo Justina Orlovskytė. Taip pat sveikiname Egidijų Miknių ir Ievą Chaleckytę, laimėjusius LNOBT kalendorius. Dėl prizų prašome kreiptis tel. (8 5) 2612646 arba el. paštu zurnalas@opera.lt

l bravissimo l 2018 l 1

bravissimo l 2018 l 1 l

BRAVISSIMO 2018|Nr.1