Žiniasklaida ir socialinė lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų atskirtis: homofobiškas ir įžeidus kalbėjimas Lietuvoje (Artūras Tereškinas) . . .
Diskriminacija lyties orientacijos pagrindu Lietuvos darbovietėse:
57
socialinės atskirties ir neigiamo kitoniškumo atvejis (Algirdas Davidavičius) . . . . . . . . 7
Žvilgsnis į Europą – ko būtų galima pasimokyti iš Airijos, Nyderlandų ir Švedijos? (Ann von Below) ........................................ 0
ĮŽANGA
2008 metais Europos Komisija pradeda įgyvendinti savo naująją Socialinę programą, kurioje akcentuojami artimiausi Europos piliečių poreikiai ir siekiai. Ji turėtų pateikti priimtiną visuomenės vystymosi kryptį.
Dabar priimti sprendimai dėl išteklių pasiskirstymo, socialinio teisingumo, geresnės darbo vietos, pensijos ir lygių galimybių sudarymo darys poveikį mūsų gyvenimui ateinančiais dešimtmečiais.
Naujajame Europos Komisijos komunikate Nauja socialinė vizija XXI-ojo amžiaus Europai pažymima, kad ši vizija atspindi vis priimtinesnį požiūrį į tai, kad visuomenė, kuri negali garantuoti savo piliečiams vienodų sąlygų, turėtų ryžtingiau puoselėti lygias galimybes.
Komunikate kaip viena iš svarbiausių investicijų ir veiksmų krypčių akcentuojamas investavimas į aktyvią aprėptį be diskriminavimo. Nors diskriminacija dėl negalios, amžiaus, rasės ar etninės kilmės, religijos ar įsitikinimų bei lytinės orientacijos yra draudžiama, bet vis dar yra kliūtis daugelio žmonių galimybėms. Siekiantiems asmeninės laisvės bei galimybių europiečiams pagrindiniais prioritetais išlieka įvairovės integravimas, aktyvi pažeidžiamiausių grupių aprėptis, lygybės skatinimas bei diskriminacijos mažinimas.
Europos Sąjunga nuo 2000 metų siekia panaikinti skurdą ir socialinę atskirtį. Vadinamuoju atvirojo koordinavimo metodu nustatyti bendri uždaviniai įgyvendinami pasitelkus nacionalinius veiksmų planus. Nors yra aiškios sąsajos tarp gėjų, lesbiečių, biseksualų ir transseksualų (toliau – LGBT) patiriamos diskriminacijos ir skurdo bei socialinės atskirties, šiai problemai skiriama mažai dėmesio tiek visoje Europos Sąjungoje, tiek ir Lietuvoje.
Nacionaliniame pranešime apie Lietuvos socialinės apsaugos ir socialinės aprėpties strategijas 2006–2008 metais pažymima, kad socialinės aprėpties politikos prioritetų įgyvendinimas veiksmingai prisidės prie didesnės socialinės sanglaudos ir lygių galimybių tuo, kad kokybiškų socialinių, teisinių, kultūros paslaugų plėtra sudarys sąlygas pažeidžiamoms grupėms išlaikyti visaverčio visuomeninio gyvenimo standartus, o socialinės atskirties pažeistoms socialinės rizikos grupėms lengviau integruotis į visuomenę.
Numatoma, kad didesnė lyčių lygybė bus pasiekta stiprinant paslaugas bei paramą šeimai ir tuo sumažinant daugiausia moterims tenkantį šeimos pareigų krūvį, skatinant lygų šio krūvio padalinimą tarp abiejų tėvų, taip pat formuojant jaunimui pažangesnį lygių galimybių
suvokimą, įtraukiant lyčių lygybės klausimus į švietimą. Neaišku, kodėl šalies socialinės aprėpties strategai akcentuoja tik lyčių lygybę ir pamiršta platesnę lygių galimybių sampratą. Juolab, kad nacionalinio veiksmų plano ketvirtas prioritetas aiškiai išskiria pilietinės visuomenės ugdymo priemonę – įgyvendinti Nacionalinę antidiskriminacinę 2006–2008 metų programą ir taip užtikrinti teisės aktų, nustatančių nediskriminavimo ir lygių galimybių principą, neatsižvelgiant į amžių, lytinę orientaciją, negalią, rasę ar etninę priklausomybę, religiją ar įsitikinimus, nuostatų įgyvendinimą, ugdyti visuomenės toleranciją, informuoti visuomenę apie lygybę ir nediskriminaciją, lygių teisių gynimo priemones.
Lietuvoje yra atliktas tik vienas išsamus homofobijos tyrimas. Jis rodo, kad Lietuvos gyventojai nepasižymi tolerancija seksualinėms mažumoms, o jų homofobijos lygis yra gana aukštas. EQUAL projekto „Atviri ir saugūs darbe.lt“ tyrimas parodė, kad net 70 procentų respondentų mano, jog homoseksualūs asmenys neturėtų dirbti mokyklose. Kas antras apklaustasis teigė, kad homoseksualūs asmenys neturėtų dirbti policijoje. Nors ketvirtadalis respondentų pritaria homoseksualių žmonių teises darbe ginantiems įstatymams, tačiau trečdalis vis dar mano, jog žmonių įvairovės visuomenėje palaikymas veda prie tautos išsigimimo. Net trečdalis apklaustųjų teigia, jog kartais arba visada pateisintų diskriminaciją lytinės orientacijos pagrindu. Kas trečias Lietuvos gyventojas tiki, jog homoseksualius santykius draudžiantys įstatymai gali sumažinti homoseksualių žmonių skaičių visuomenėje. Taip pat šio tyrimo rezultatai rodo, kad apie 20 procentų respondentų atsisakytų bendrauti su homoseksualiais vyrais ir moterimis savo darbe ar draugų tarpe. Sužinoję apie savo vaikų homoseksualumą apie 2 procentus apklaustųjų yra linkę netgi jų išsižadėti. Beveik pusė apklaustųjų (47 procentai) vis dar galvoja, kad homoseksualius asmenis reikia gydyti. Lietuvos tyrimas taip pat atskleidė ir vieną įdomią ypatybę. Labiausiai nepakantūs seksualinėms mažumoms yra išsilavinę vyrai. Lietuvės moterys yra žymiai pakantesnės ir tolerantiškesnės.
Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos užsakymu 2007 metais atliktas pirmasis Lietuvos LGBT socialinės atskirties žvalgomasis tyrimas. Pagrindinės tyrimo išvados teigia, kad LGBT žmonės Lietuvoje susiduria su neigiamu išankstiniu nusistatymu savo šeimose, mokymo institucijose, darbe ir viešoje aplinkoje, dėl to jie priversti gyventi pogrindžio sąlygomis ir slėpti savo seksualinę orientaciją. Jie tikriausiai yra vienintelė žmonių grupė, kuri nepriklausomoje Lietuvoje vis dar privalo slėpti savo tapatybę.
Tyrimo metu nustatyta 114 patyčių darbe atvejų, 41 psichologinės prievartos darbe atvejis, 25 paaukštinimo galimybių darbe ribojimo atvejai, 11 atleidimų iš darbo, 17 atsisakymo įdarbinti atvejų, 12 atvejų žmonėms buvo grasinama žodžiu. Išaiškėjo 7 pažeminimo pareigo-
Įžanga 4
se atvejai, 8 panaudotos fizinės prievartos prieš homoseksualius žmones darbe atvejai. Visi šie skaičiai rodo, kad darbe homoseksualūs darbuotojai nesijaučia saugūs.
Šiuo leidiniu siekiame supažindinti su platesniu LGBT socialinės atskirties Lietuvoje kontekstu bei gerąja Nyderlandų, Švedijos ir Airijos vyriausybių bei nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimo praktika.
Norėdami suprasti socialinę aprėptį, turime suvokti kitą šio reiškinio pusę. Juk diskutuodami apie socialinę aprėptį iš tiesų kalbame apie socialinės atskirties mažinimo būdus. Socialinė atskirtis – tai procesas, kai asmenys ir visuomeninės struktūros sukuria tokią aplinką, kurioje tam tikra žmonių grupė negali visavertiškai dalyvauti visuomeniniame gyvenime. Socialinę atskirtį lemia visuomeninių reiškinių, nuostatų bei įžvalgų visuma, kuri sukuria nepalankią padėtį atskirties aukoms. Jos yra bejėgės pasipriešinti šiai atskirčiai. Blogiausiu atveju socialinė atskirtis gali baigtis nuolatiniu skurdu bei benamyste. Dažnai socialiai atskirti žmonės negali pasinaudoti švietimo, sveikatos apsaugos, būsto paslaugomis bei patekti į darbo rinką.
Jiems sunkiau įsilieti į platesnį bendruomenės gyvenimą. Tokia atskirtis turi neigiamos įtakos individo gebėjimui prisidėti prie ekonominės plėtros. Socialiai atskirtieji negali vieni rasti išeities, todėl reikalingos specialios priemonės panaikinti jų pažeidžiamumą.
Socialinė atskirtis trukdo Europos Sąjungos ekonomikos klestėjimui ir todėl nusipelnė atkirčio – taip teigiama ir Lisabonos programoje, ir socialinės aprėpties strategijoje.
Lietuvos LGBT siekia tikros socialinės aprėpties – tarsi vietos prie bendro didžiojo socialinės politikos stalo. Pasak amerikiečių publicisto Bruce’o Bawer’io, tolerantiška visuomenė yra tokia, kuri gėjams leidžia turėti savo subkultūrą, tarsi atskirą nedidelį stalelį valgomojo kampe; priimanti visuomenė gėjus mielai priima prie bendro didžiojo stalo, kartu su kitais šeimos nariais. Tie, kurie toleruoja homoseksualumą, pripažįsta, jog gėjus būtina ginti tam, kad dėl lytinės orientacijos jie nebūtų iškeldinami iš buto ar atleidžiami iš darbo; priimantys homoseksualumą yra pasirengę remti šeimos partnerystę – pripažinti gėjų poras, kuriose partneriai yra įsipareigoję vienas kitam.
Eduardas Platovas
a rtūras tereškinas
Pogrindžio P artizanai: homoseksualai darbe
ar lengva gyventi pogrindyje? ar lengva nuolat klausytis bendradarbių anekdotų ne tik apie blondines, bet ir apie pederastus, vyriškas lesbietes arba moteris, kurios myli moteris? ar lengva lesbietei tylėti, kai gerdamos kavą jos kolegės kalba apie savo sutuoktinius, partnerius, meilužius, o ji negali pasisakyti apie savo gyvenimo meilę? ar lengva kasdien ieškoti būdų, kaip išvengti panašių pokalbių?
tai tik keli iš daugybės klausimų, apie kuriuos susimąstai skaitydamas ir mėgindamas analizuoti eQual projekte „atviri ir saugūs darbe“ atliktus interviu su 40 lietuvos gėjų ir lesbiečių.
Vieniems klausimai gali pasirodyti banalūs, kitiems juokingi. tačiau už tų klausimų ir homoseksualų pasisakymų slypi skirtingų gyvenimų istorijos, kuriose rasi ir skausmo, ir nuolatinio savęs prievartavimo, ir nevilties. atrodytų, kad klausti nereiktų, nes atsakymai savaime suprantami. dauguma apklaustųjų teigia, kad jiems sunku gyventi dvigubą gyvenimą, tačiau jie išmoko tai daryti. savo tapatybės slėpimas yra pasidaręs svarbia išgyvenimo strategija visuomenėje, kur seksualinės arba lytinės orientacijos klausimas yra suvokiamas tik kaip privataus gyvenimo problema. 30 metų gėjus sako: Ir viskas. Supratau, kad nereikia sukti galvos dėl to (t. y., seksualinės orientacijos – autoriaus pastaba), kad tik žinojau, kad tai negali būti vieša. Užsidėjau kaukę, ir viskas. „nesu nusistačiusi prieš gėjus, tačiau jiems palinkė-
čiau nedemonstruoti savo pažiūrų“, – yra kalbėjusi seimo narė irena degutienė. tokį jos pasakymą galėtume perfrazuoti: „aš nieko neturiu prieš moteris, tačiau geriau jos nerodytų, kad jos yra moterys“; arba: „aš nieko neturiu prieš pensininkus, bet geriau tegu jie lindi savo butuose ir nelenda į dienos šviesą“; taip pat ir: „aišku, aš nieko neturiu prieš neįgaliuosius, bet tegu jie netrukdo sveikiesiems gyventi“. tikriausiai atsirastų ne vienas, norintis, kad čia išvardytos visuomenės grupės, o ypač homoseksualūs žmonės, neegzistuotų. emigruotų iš lietuvos arba būtų uždaryti į specialias gydyklas ir rezervatus.
2005–2007 metais vykdytame projekte „atviri ir saugūs darbe“ apklausti homoseksualai aiškiai nujaučia tokią padėtį, nes teigiama, kad bijo atsiskleisti tiek darbe, tiek apskritai viešumoje. bijo ne tik pabloginti santykius su bendradarbiais, bet ir netekti darbo dėl iškylančių konfliktų, įtampų ir diskriminacijos. bijo priekabių, juokelių, žodinio smurto. nenori komplikuoti situacijos. klausosi apie bendradarbių savaitgalius, išgalvoja istorijas apie savo heteroseksualius partnerius ir partneres, – pasiaukoja ramybės labui.
minėtame projekte atlikta reprezentatyvi lietuvos gyventojų apklausa rodo, kad gėjai ir lesbietės turi priežasčių taip elgtis. Štai keletas skaičių.
didesnė dalis lietuvių, sužinoję apie bendradarbės homoseksualumą, priimtų ją tokią, kokia ji yra, tačiau
Pogrindžio partizanai: homoseksualai darbe
15,5 procentai atsisakytų su ja bendrauti, o beveik 24 procentai iš viso nežinotų, kaip elgtis. Panašiai elgtųsi ir su bendradarbiu gėjumi: 18 procentai žmonių atsisakytų su juo bendrauti, o 23,2 procentų nežinotų, ką daryti. ar kas norėtų, kad kone pusė kolektyvo (tiksliau apie – 40 procentų) jį ar ją ignoruotų? ar kam patiktų, jeigu ir nedidelė dalis bendradarbių imtų ne tik apkalbi-
nėti juos už nugaros, bet ir atvirai šaipytųsi iš jų?
tokių istorijų atliktame tyrime pasitaikė ne viena. sužinoję apie lesbietės orientaciją, bendradarbiai pradeda tyčiotis iš jos. gėjus, nors ir nevaikštantis su užrašu ant kaktos, kad jis gėjus, susiduria su slogia atmosfera darbe, kadangi jis kitoks: moteriškas, kalba aukštu balsu, jo rankų judesiai pernelyg išraiškingi. tėvai bijo leisti savo paauglius vaikus vasarą įsidarbinti įstaigoje, kuriai vadovauja gėjus. lesbietė išeina iš darbo savo noru, nes bendradarbiai pastebėjo ją apsikabinusią su drauge ir pradėjo apkalbėti, o kartais ir ignoruoti.
Pasiklausykime pačių gėjų ir lesbiečių balsų bei jų patirties, susijusiuos su profesiniu gyvenimu. 27 metų lesbietė parduotuvės savininkė pasakoja:
Labai aišku, kad /.../ viskas prasideda nuo to, kad negali pasakyti. Gal kiti ir gali, bet labai abejoju, kad jie išsilaikys tame darbe. Ypač, kur užima geras pareigas. Ten sava politika. Jei dirbama kaip aš (turiu savo verslą ir esu šeimininkė sau), tada ir kitas reikalas, bet priešingai, – tai ne kas: nes tikrai tave atleis. /.../ Žinau iš kitų patirties. Vieną atvejį žinau, kai apie 29 metų vyrą atleido, kai vieno vakarėlio metu pasakė, kad jis gėjus. O iki to laiko niekas net neįtarė, kad taip yra. 26 metų gėjus pašto darbuotojas sako:
Pažiūrėkit, kas dedasi mūsų visuomenėje, gėjų nemėgsta, tikrai jų nemėgsta. O darbe tuo labiau, nes reikia su jais bendrauti. Ypač vaikinui. Vienas mano draugas yra pasakojęs, kad apie jo orientaciją žinojo visas kolektyvas, apie 15 žmonių, ir atėjo į darbą naujas darbuotojas. Jisai sakė, kad tvyrojo tokia atmosfera, ar pasakyti apie draugo orientaciją, ar ne, tai buvo pasirinktas pirmas variantas – pasakė. Tai tas vaikinukas nuėjo pas mano draugą, pasikvietė nuošaliai ir pasakė: „jei tu prie manęs kabinėsies, tai su tavimi bus susidorota“. Buvo baisu. 28 metų barmenas teigia:
Ypač daug kalbų pasitaiko tada, kai pasirodo spaudoje koks nors pranešimas. Yra tokių atvejų, kai ateina (bendradarbis) į darbą ir sako: „žinot, ką vakar perskaičiau internete? Skaičiau, kad ten buvo tas ir tas...“. Ir visi tada pradeda reikšti nuomonę, kaip jie nemėgsta gėjų. Ypač buvo daug kalbų, kiek pamenu, kai pasirodė žinutė apie įvyksiantį gėjų suvažiavimą. Tada buvo juokaujama, kad tikriems vyrams reikės likti namuose, kad koks juodaodis pyderas neišsivežtų į Afriką, nes reikės kukuot tarp palmių. /.../ O aš paprastai renkuosi tylėjimą, – tai geriausia taktika. Iš tikrųjų man nesmagu ką nors sakyti. tai tik keletas ilgokų citatų. Jei sudėtume visas 40 apklaustųjų gėjų ir lesbiečių istorijų, susidarytų didžiulė pogrindžio partizanų byla.
Jų partizaninėse taktikose dominuoja apsimetimo politika, būtina norint būti priimtinu homofobiškos viešumos, o ypač darbo aplinkos, dalyviu. Pogrindis nugali partizanus, o lietuvos žmones – besislapstančių partizanų baimė. tačiau galbūt kada nors ateis laikas, kai pogrindžio partizanai išsprogdins baimės, nepasitikėjimo, melo ir netolerancijos kupinos visuomenės pastatą.
Pogrindžio partizanai: homoseksualai darbe
s kirmantė č esienė
Homoseksualūs žmonės viešos ios e ir privačios ios e erdvėse: socialistinis ir posocialistinis l ietuvos kontekstas
pakitusi istorinė lietuvos situacija lėmė transformaciją lyčių ir seksualumo sferoje – homoseksualumas sulaukė išskirtinio dėmesio visuomenėje, tapo labiau matomas. lietuvos nepriklausomybės atgavimas 1991 metais, laisva spauda ir atsivėrimas vakarų pasauliui parodė ir atskleidė tai, kas socialistinėje lietuvoje buvo paneigta, nematoma ir uždrausta. sovietmečiu tyrinėtojams iš svetur buvo praktiškai neįmanoma patekti į komunistinių šalių bloką, todėl anksčiau vykę procesai ir homoseksualių žmonių gyvenimas šiandien yra dar labai mažai tyrinėtas. vakaruose homoseksualumo antropologijos studijos išsamiai plėtojamos ir analizuojamos jau nuo XX amžiaus 6 dešimtmečio. šio straipsnio tikslas yra atskleisti gėjų ir lesbiečių padėtį mūsų visuomenėje, lyginant bei analizuojant sovietinę ir posovietinę patirtį lietuvoje, gilinantis į jų bendruomeninį gyvenimą ir problemas, su kuriomis jie susiduria viešose ir privačiose erdvėse; parodyti, ką gali homoseksualūs žmonės papasakoti apie save ir savo gyvenimą sovietinėje ir posovietinėje lietuvoje; apie kokias permainas ir (ne)pasikeitimus jie kalba, kaip jaučiasi gyvendami homofobiškoje ir heteronormatyvioje visuomenėje.
straipsnis paremtas 20 gėjų ir lesbiečių interviu, atskleidžiančių socialistines ir posocialistines patirtis. tyrime naudojami du kokybinio tyrimo metodai: pusiau struktūruoti interviu ir dalyvaujantis stebėjimas. straipsnyje apžvelgiamas sovietinis ir posovietinis lyčių diskursas bei analizuojamos queer teorijos pritaikomumo perspektyvos lietuvos kontekste.
Raktažodžiai: homoseksualūs žmonės , socializmas , h e teronormatyvumas , homofobija , diskriminacija , queer .
1. Įvadas
mano domėjimąsi homoseksualumo tema padiktavo šiandien lietuvos visuomenėje vykstantys procesai. viešojoje erdvėje homoseksualumas nuolat aptarinėjamas, diskutuojamas ir matomas. Homoseksualūs žmonės1 marginalizuojami ir pasmerkiami, jie lieka nepažinti ir nesuprasti, nes yra nematomi. Gyvendami tokioje priešiškoje visuomenėje jie nesiryžta išeiti į viešumą ir atskleisti savo seksualinę tapatybę. kiekvieną dieną jie yra šalia mūsų, tačiau taip ir lieka neįvardyti. tačiau jų istorijos ir patirtys gali padėti geriau suprasti ne tik juos
pačius, bet ir sovietinę bei posovietinę lietuvos visuomenę ir joje vykusius ar tebevykstančius procesus, paaiškinti naujai atsiradusius reiškinius.
šiuo metu lietuva atsiduria konservatyvios tradicijos ir dviprasmiško modernumo kryžkelėje, nes viešajame diskurse vis dar pasigirsta nuomonių, laikančių homoseksualumą liga ar iškrypimu. tuo tarpu ateinančios į lietuvą naujos idėjos ir galimos kitokio gyvenimo alternatyvos yra sąmoningai ignoruojamos, paneigiamos ir nutylimos. Įteisintas ir normatyvus heteroseksualumas užkerta kelią produktyviam diskursui apie seksualines mažumas, įsprausdamas žmones į griežtus lyčių ir socialinius vaidmenis. iš vakarų sklindančios žinios ir vaizdai sąlygojo pasikeitimus mūsų visuomenėje: tai, kas socializmo laikotarpiu buvo privatu, dabar tapo vieša. tapatybė, kūnas, gyvenimo būdas, išvaizda – visa homoseksualaus asmens savastis šiandien išviešinta ir aptarta. tuo tarpu socialinės ir politinės etikos profesorė Jean elshtein (2002: 23–24) sako:
viešumo ir privatumo perskyros buvo ir tebėra fundamentalūs, o ne atsitiktiniai ar neesminiai visų žinomų visuomenių /.../ reguliavimo principai. /.../ viešumas ir privatumas
kaip dvi tarpusavyje susijusios veiksnių sritys padeda kurti /.../ moralinę aplinką, diktuoti deramo ir gerbtino elgesio normas, sukurti barjerus veiksmams, ypač tokiose srityse kaip /.../ seksualinių santykių reguliavimas /.../. dėl šios priežasties homoseksualai lietuvoje yra labai uždara socialinė žmonių grupė. todėl informantų trūkumas buvo viena iš svarbiausių problemų atliekant šį tyrimą. Buvo sunku ne tik prieiti prie informantų, bet ir komunikuoti su kai kuriais dėl jų nepasitikėjimo ir įtarumo.
šio straipsnio problema susitelkia ties išsiskirian-
čiais bendruomeniniais homoseksualų interesais bei uždarumu, kurį įtakoja sunkiai apibrėžiamos, atpažįstamos ir įrodomos diskriminacijos formos, sąlygojamos įsigalėjusių heteronormų bei neigiamo visuomenės požiūrio. nemažai dėmesio skiriama darbo aplinkai: ji pasirenkama kaip viešoji erdvė, kurioje homoseksualai praleidžia daugiausia laiko ir tiesiogiai susiduria su visuomenės požiūriu bei nuostatomis apie homoseksualumą. straipsnyje taip pat analizuojama homoseksualumo samprata sovietinėje ir posovietinėje lietuvos visuomenėje, atskleidžiamos homoseksualų privataus gyvenimo patirtys.
2. „Queer“ teorija posocialistiniame kontekste
analizuojant homoseksualumo klausimus sunku išsiversti be queer2 teorijos. tyrinėdami posocialistinių šalių homoseksualų gyvenimą be jos neapsieina dauguma autorių: laurie essig (1999), vera sokolova (2004), denise roman (2003) ar tim scholl (1999). ši teorija gali padėti spręsti kai kuriuos teorinius klausimus, susijusius su homoseksualų išėjimu į viešumą posocialistinėse3 šalyse, tačiau kai kurių autorių queer teorijos taikymas minėtų šalių kontekste yra kritikuotinas. istorinė situacija homoseksualių žmonių atžvilgiu lietuvoje susiklostė gan nepalankiai. Jei 1970 metais
Jav prasidėjo masiniai gėjų bei lesbiečių judėjimai ir savo tapatybės tvirtinimas, tai lietuvoje tuo metu vyko intensyvi raganų medžioklė4, kurios aukos buvo baudžiamos pagal Baudžiamojo kodekso 122ąjį straipsnį5 ir verčiamos įvardyti kitus homoseksualios orientacijos žmones. iki 1989 metų tokios seksualinės tapatybės formos kaip gėjus, lesbietė, biseksualas ar transseksualas buvo girdimos labai retai. ši tema lie-
tuvos visuomenėje, kaip ir visoje sovietų sąjungoje, buvo tabu, apie homoseksualumą ir seksualinių mažumų klausimus buvo beveik nekalbama, „seksualinės mažumos buvo neregima viešo gyvenimo dalis“ (tereškinas, 2002: 183). tačiau situacija ėmė keistis po 1990 metų, kai lietuva tapo nepriklausoma. žodžio laisvė, nauja spauda ir televizija lėmė, kad apie homoseksualumą pradėta kalbėti viešai. vakaruose išplėtota queer teorija imta taikyti analizuojant kontekstą rytų europoje.
roman (2003: 123–139), remdamasi essig, savo knygoje rašo, kad rumunijai, kaip ir rusijai, yra būdingas queer subjektyvizmas, egzistuojantis kaip hibridinis seksualinis diskursas ribotoje ir neaiškioje reprezentacinėje nišoje. 1998 metais nužudytas žmogaus teisių aktyvistas, į griežtai patriarchalinės ir heteronormatyvios kultūros vidų buvo priverstos įsikišti net tarptautinės queer organizacijos, pagrasinusios rumunijai vyno eksporto boikotu. abi autorės remiasi queer teorija, tačiau savo darbuose prieina prie prieštaringų išvadų. roman (2003: 138) pastebi, kad rumunijoje būti gėjumi yra tik geriau nei serijiniu žudiku. abi teigia, kad queerness byloja apie gėjų ir lesbiečių organizacijas ir susirinkimo vietas, bet tai nėra vieša, priimtina ir įvardyta. sokolova (2004: 262) pasakoja, kaip gėjų organizacijai Hromada čekijoje 1995 metais vienos politinės televizijos laidos metu pavyko įtikinti publiką ir sulaukti palaikančių skambučių dėl partnerystės įstatymo įteisinimo, – tai leistų kalbėti apie tam tikrus politiškai motyvuotus queer požymius, tačiau pati autorė apie tai nutyli. annamarie Jagose (1996: 99) rašo, jog „queer išlaiko pasipriešinimo santykį su viskuo, kas sudaro nustatytą normą“. šios kovingos identiteto formos tikslas
yra priešintis heteronormatyvumui ir homofobijai. tačiau dauguma tyrimo dalyvių informantų6 pažymėjo, jog tiek privačioje erdvėje, šeimoje, tiek viešojoje sferoje, darbe, kuriame jie praleidžia didžiąją savo gyvenimo dalį, yra priversti slėpti, maskuoti ir meluoti apie savo homoseksualią tapatybę. didžioji dalis apklaustųjų netiki, nepasitiki ir nesitiki jokių permainų, nors sutinka, kad negalėjimas apie save kalbėti viešai slegia. tačiau apie problemas savųjų (interneto svetainėse) rate diskutuojama taip pat nenoriai.
svetainės Gayline.lt skelbime7 2005 metais buvo trumpai aprašytas mano tyrimo tikslas ir metodologija bei pakviesta atsiliepti lietuvos homoseksualius žmones ir papasakoti apie save bei darbo aplinką. reakcija į šį kvietimą ir vertinimai buvo įvairūs, sukėlę nemažai prieštaringų diskusijų: vieni palaikė, o kiti į tokius mokslinius bandymus žiūrėjo gana skeptiškai:
Tiria kaip kokius triušius iš Marso (anonimas).
/…/ tegul tiria, kiek nori, bet vis tiek nepakeis nusistovėjusių stereotipų, nes kiek jau čia yra skelbęsi įvairaus plauko tyrėjų /.../, bet apčiuopiamų rezultatų kažkaip nematyti. Tiesiog užeina mada ir ima domėtis, kas tik netingi... (anonimas).
Manau, kad naudos nėra, nes: 1. Patys aplojam bet kokią iniciatyvą: nepatinka – nedalyvauk. Negi skauda, kad kažkas bent jau bando ką nors nuveikt? 2. Patys aimanuojam: nieko nevyksta, rezultatų nėra /.../ (oxious).
Vargas tau, Lietuva, su tokiais pyderais gėjais. O jei rimtai: visi čia niurzgantys paprasčiausiai neverti, kad dėl jūsų būtų kažkas daroma. Doom generation (esco).
informantai kalba, kad gėjai ir lesbietės yra tarpusavy susiskaldžiusios bei uždaros subgrupės, o tai visai nebūdinga queer į viešąją erdvę nukreiptam identitetui. nors dauguma apklaustųjų sutinka, kad aplinkinių
požiūris yra pakankamai rimta priežastis, skatinanti neatvirumą, tačiau neatvirumas ir nesutelktumas tarp saviškių sumažina galimybes spręsti problemas ir padėti vieni kitiems. essig (1999: 297) pažymi, jog yra labai svarbu, kad „queers, kurie visuomet buvo medicinos ekspertų, įstatymų /.../ bei daugybės suinteresuotų asmenų ir institucijų, norinčių kalbėti už juos pačius, objektai, pradėtų kalbėti patys už save“. tačiau minėta internetinė diskusija rodo, kad kalbėti pagrįstai ir argumentuotai išdrįsta nedaugelis. Įtakos tam turi ir homoseksualiems asmenims nepalanki situacija: lietuva šiandien yra pati homofobiškiausia ir nepakančiausia seksualinėms mažumoms šalis europoje8 .
nuolatinis neigiamų
įvaizdžių ir temų
apie homoseksualus
eskalavimas tik dar
labiau sustiprina
šiandieninės lietuvos
visuomenės nusiteikimą
lietuvoje homoseksualumas neretai tampa pajuokos objektu, pasipelnymo šaltiniu ar sensacija. sociologo artūro tereškino teigimu (2002: 190), „telkiantis ties seksu, sensacija, skandalu /.../ seksualinių mažumų problemos apibūdinamos kontraversijos, prievartos ir deviacijos kontekste“. Homoseksualumas nuolat pateikiamas kaip deviacinis opozicijoje su teisėtu ir normatyviniu heteroseksualumu. essig (1999: 83) sako, kad „jie yra populiarūs, nepaisant to, jog būti queer nėra populiaru“. Homoseksualumo tema lietuvoje yra nemažai rašoma ir aptarinėjama per televiziją, bet tai nėra queer kultūros pristatymas. tai tėra kraštutinių vaizdinių iš gėjų ir lesbiečių gyvenimo eksponavimas su neaiškiu tikslu ir potekste.
nuolatinis neigiamų įvaizdžių ir temų apie homoseksualus eskalavimas tik dar labiau sustiprina šiandieninės lietuvos visuomenės nusiteikimą. 2006 metais vytauto didžiojo universiteto socialinių tyrimų centro atlikta reprezentatyvi gyventojų apklausa9 parodė, kad
homoseksualų ir jų gyvenimo būdo netoleravimas mūsų visuomenėje gana stiprus. tačiau labai svarbios ir šios žmonių grupės viduje slypinčios priežastys. Gėjai bei lesbietės pripažįsta, kad jų bendruomenė yra pakankamai uždara, stinga jos narių iniciatyvos, trukdo interesų išsiskyrimas bei skeptiškumas. svetainės komentaruose anonimas rašo: „ir visgi netgi viduje nesugebam suprasti vieni kitų, o norime dar tolerancijos ir palaikymo iš visuomenės“10 . pagrindinis queer tikslas yra aktyviai priešintis visuomenės kuriamoms bei primetamoms normoms; tuo pačiu ši identiteto politika turi aiškų opozicinį taikinį – visuomeninės ir valdžios institucijas, kurios yra atsakingos bei pačios prisideda prie antigėjiškų nuotaikų plitimo ir propagandos.
Buvimas queer apeliuoja ne į privatumą, o į teisę būti laisvu viešumoje. lietuvos homoseksualų (ne)viešumo priežastis – viešumoje nematomas privatusis gyvenimas, kuris yra nulemtas neigiamo dominuojančiosios grupės požiūrio į homoseksualumą. tokie žmonės, pasak dianos Fuss (1991: 2), yra atstumtieji, visą laiką gyvenantys mūsų visuomenės viduje. tai yra galios santykiais paremta sistema, kur, michel Foucault teigimu (1999: 11), net ir menkiausias tiesos blyksnis yra politiškai sąlygotas. todėl „iš esmės tai reiškia, kad viskas, ką mes darome – kad ir kaip tai atrodytų individualu ir asmeniška, – atspindi mūsų dalyvavimą galios sistemoje“ (nancy Henley cit. iš elshtain, 2002: 235). kartu tai patvirtina radikaliojo feminizmo iškeltą idėją, jog „tai, kas asmeniška, yra politiška“.
žmonės netiki, kad kažkas gali pasikeisti ir galbūt, anot informanto algio (40 m.), tikisi daugiau, nei yra
įmanoma padaryti. tai ypač svarbu, kai yra kalbama apie vyresnės kartos homoseksualus. Jie turi išskirtinę – sovietinio gyvenimo – patirtį, yra įpratę gyventi prieblandoje ir baimėje, patyrę stagnacijos metų prievartą ir nuoskaudas, linkę savo istorijas nutylėti. dauguma jų turi šeimas ir vaikus, dėl kurių saugumo nedrįsta rizikuoti. didžiąją dalį žmonių atbaido ir visuomenės nusiteikimas seksualinių mažumų atžvilgiu. dauguma apklaustųjų ir komentuojančiųjų nesitiki staigių permainų ir yra nepatenkinti tiek organizacine, tiek ir kultūrine homoseksualų veikla. neatvirumas riboja problemų sprendimo alternatyvą bei verčia žmogų viešumoje užgniaužti savo seksualumą bei asmeninį gyvenimą. tuo tarpu queer teorija, priešingai, kalba apie kolektyvinį ir politizuotą identitetą, kuris nukreiptas į viešumą ir kovą su įsigalėjusiais stereotipais. Queer politikos tikslas – priešintis žmogaus seksualinę tapatybę ir gyvenimą įkalinančioms normoms bei dekonstruoti binarinę lyčių sistemą, – ir taip įteisinti gėjų ir lesbiečių kaip subjektų statusą.
Queer teorija pasirinkta neatsitiktinai: joje postuluojami teiginiai ir identiteto savybės yra homoseksualų siekiamybė ir alternatyva būti laisvais viešumoje. kai kurių autorių queer teorijos taikymas posocialistiniame regione dėl skirtingų šių šalių kultūrinių tradicijų ir istorinės patirties yra kritikuotinas. tačiau ši teorija gali padėti spręsti klausimus, susijusius su homoseksualų viešumu posocialistinėse rytų bloko šalyse. Ji gali pasitarnauti analizuojant homoseksualų nepakantumo, seksualinio indentiteto, heteronormatyvumo bei kitus klausimus, susijusius su gėjų ir lesbiečių netoleravimu ir nematomumu mūsų visuomenėje.
daugelį dabarties reiškinių lietuvoje galime paaiškinti analizuodami praeitį, todėl homoseksualų padė-
ties lietuvoje tyrimui itin svarbios yra posocializmo studijos. sovietinio laikotarpio homoseksualų istorijos atskleidžia ne tik jų padėtį tuometinėje lietuvoje, bet ir suteikia žinių apie šio laikotarpio ypatumus ir permainas žlugus režimui. tik pati marginalizuota ir atskirta lietuvos visuomenės grupė, nukentėjusi nuo sovietmečio represijų, gali suteikti žinių apie tamsiausias totalitarinio režimo puses. tik atstumtieji ir pažemintieji geriausiai jaučia ir žino, kokia yra tiesa, moralė ir vertybės mūsų visuomenėje.
3. Marginaliniai ir nematomi seksualumai
sovietinėje lietuvoje išskirtinis dėmesys buvo nukreiptas į privačiąją asmens sritį. valstybės ir žmogaus santykiai labai priklausė nuo ideologijos, t. y. politikos, kuri buvo vykdoma atskirose socialistinėse šalyse. Gal ir kligman (2000: 19) tautos ir valstybės santykį socializme analizuoja iš reprodukcijos politikos perspektyvos. Jų teigimu, sovietinė visuomenė buvo formuojama ir kontroliuojama per valdymą ar reguliavimą. reprodukcijos aspektas lyčių politikoje buvo labai palankus įrankis valdyti ir kategorizuoti, atskiriant ir izoliuojant tuos, kurie negalėjo pateisinti valstybės lūkesčių. lyčių diskursas pasikeitė po 1989 metų, tuo tarpu socializmo laikotarpiu atskirose regiono valstybėse buvo populiarus korupcinis (neteisėtas) vaisiaus šalinimas11 . arba, priešingai, siekiama darbo jėgos (gimstamumo) didinimo. Homoseksualūs žmonės šioje situacijoje visiškai iškrito iš sovietinės visuomenės konteksto, nes čia įstatymo pagrindas buvo teisėta ir besidauginanti pora, iškylanti kaip modelis, nustatanti normą ir disponuojanti tiesa (Foucault, 1999: 9).
reprodukcija buvo labai svarbi socializmo politi-
kos dalis, siekianti įteisinti normalų – reprodukcinį heteroseksualumą. valstybės ir subjekto santykiai labai priklausė nuo ideologijos. Buvo vykdoma homogenizuojančių tikslų politika12, todėl alternatyvioms seksualinėms praktikoms tokioje visuomenėje visiškai neliko vietos. reprodukcijos politika buvo naudojamasi apibrėžiant, koks visuomenės narys yra tinkamas. eilinių piliečių reprodukcija buvo matoma kaip „naudinga, apgalvota ir reikalinga ateičiai, o reprodukcija tų, kurie nebuvo pripažinti kaip tokie /.../ stigmatizuotos mažumos – dėl tos pačios priežasties traktuojami kaip pavojingi, nekontroliuojami ir teršiantys“ (Gal ir kligman, 2000: 23).
šeima yra ta visuomenės sritis, kuri homoseksualus veikia skaudžiausiai. tai ne tik „priverstinės“ vedybos, bet ir įtempti santykiai su tėvais bei artimaisiais
socializmo laikotarpiu šeima tapo svarbi ir neatsiejama reprodukcijos dalimi. tačiau ši institucija nebuvo vien tik su reprodukcija susijęs reiškinys, o kartu įsigalėjo kaip visuotinai priimta socialinio ir kultūrinio gyvenimo norma. Ji tapdavo nenusisekusio vedybinio gyvenimo priežastimi:
Mane stūmė visuomenės ir artimųjų požiūris, kad reikia su moterimis bendrauti. Taigi, nebuvo jokios alternatyvos tame [socialistiniame] gyvenime man egzistuoti. Buvau kaip koks vilkolakis /.../, nes visuomenėje buvo priimta taip: berniukas plius mergytė. Todėl mano santuoka buvo kaip priedanga. Ir taip jau 25 metai. Gyvenu su žmona ir dabar. Bet galop ji pradėjo tai pastebėti... /.../. Ji pradėjo šaukti:
„Jei tu sūnui ką nors padarysi!..“ Dabar miegam kartu, tik po skirtingom antklodėm. Tas pasikeitimas toks ir buvo: man atpuolė pareiga ir prievarta intymiai bendrauti su žmona. Gyvenu taip tik dėl vaikų, nes jaučiu besąlygišką pareigą savo vaikams (Gytis, 50 m.).
šeimos statusas sovietmečiu tapo svarbia visuomeninio gyvenimo norma, kurios nesilaikantis galėjo tapti kitokiu ir įtartinu. „sovietinės sistemos ‘privalomas heteroseksualumas’ reikalavo, kad kiekvienas nešiotų ‘vedusio’ etiketę, jog gautų menkus ir retai pasitaikančius išteklius bei darbą“ (essig, 1999: 97). vedęs ir santuokoje 10 metų išgyvenęs danys (37 m.) teigia, kad vedybos tuomet buvo legalus seksas ir išeitis užmaskuoti savo gyvenimo būdą. Gyčio atveju vedybos tapo ne tik priedanga, bet ir būtinybe. antropologės evelyn Blackwood teigimu (1986: 15), tai yra visose kultūrose egzistuojantis priverstinis heteroseksualumas. Gyvenimas šeimoje iš vienos pusės garantavo saugumą, o iš kitos pusės vertė apgaudinėti kitus ir save bei gyventi nevisavertį gyvenimą: taip, kaip nustatė visuomenė, o ne taip, kaip norėtųsi. iš informantų pasakojimų aiškėja, kad šeima yra ta visuomenės sritis, kuri homoseksualus veikia skaudžiausiai. tai ne tik „priverstinės“ vedybos, bet ir įtempti santykiai su tėvais bei artimaisiais. šeima egzistuoja kaip labai svarbi visuomenės dalis ir pagrindinė heteronormatyvumo institucija, todėl viešajame gyvenime svarbus tampa vedybinis statusas. socializme į tai buvo kreipiamas išskirtinis dėmesys, nes ne santuokoje gyvenantis asmuo rizikavo būti palaikytas įtartinu. tačiau ir dabar „vedusiems gėjams tai yra patogu: aukštos pareigos reikalauja žmonos, nes visuomenei svarbu parodyti, kad jis yra normalus“ (ieva, 35 m.). tai dar kartą patvirtina, kaip dažnai privatus asmens gyvenimas yra nulemiamas dominuojančio viešojo diskurso. prieštaringa reprodukcijos politika, deklaruojama
lyčių lygybė, „matoma viešajame diskurse /.../, nepaisant to, kad praktikoje sunkiai įgyvendinama“ (Frances pine, 2002: 99), ir niveliacija buvo ne tik pagrindinės priežastys, lėmusios daugumos homoseksualų santuokas su priešingos lyties asmenimis; jos stipriai ir neigiamai įtakojo pačių homoseksualų gyvenimą. kaip pastebėjo katherine verdery (1996: 81), žvelgiant iš socializmo perspektyvos, lyčių diskurso politika posocialistiniame regione13 daugelio mokslininkų yra traktuojama kaip lyčių pusiausvyros atstatymas.
4. „Grėsmingi“ tautos piliečiai
Tardytojams skirtame vadovėlyje, kuriame buvo rašoma, kaip atpažinti ir traktuoti lytinius nusikaltimus, radau skyrių apie pederastiją. Ten buvo rašoma, kad tokius individus reikia sekti, o sugavus iškart imti tepinėlio tyrimus /.../.
Kai viską perskaičiau, man pasidarė baisu. Pamaniau, kad esu kažkoks nenormalus, nemoku net nupasakoti... Ten taip smulkmeniškai ir bjauriai viskas buvo aprašyta. Kaip apie gyvulius... Man ėmė atrodyti iš šitos knygos, kad mane kažkas seka, ir aš ėmiau jaustis kaip nusikaltėlis /.../ (Gytis, 50 m.). sovietmečiu visais įmanomais būdais buvo mėginama ištrinti ribą tarp viešojo ir privačiojo sektoriaus. taip valstybė galėjo geriau stebėti ir kontroliuoti savo piliečius. Homoseksualumas buvo nusikaltimas ir grėsmė, ir čia žmonių saugumą galėjo garantuoti tik paternalistinė valstybė. Tėviškos valstybės modelis išskirtinai reiškėsi politinėje sferoje: žmonės čia buvo visiškai priklausomi nuo valstybės, kuri jiems teikė nemažai socialinių privilegijų, todėl jie aklai tikėjo ir buvo verčiami paklusti vienai vienintelei – įstatymo – tiesai. nes, kaip pastebėjo verdery (1996: 63), buvo manoma, kad „subjektai yra nei politiškai aktyvūs kaip piliečiai, nei turintys tarpusavy etninių bendrumų. Jie buvo traktuojami
kaip nuolankūs priimantieji /.../“. dėkingi (ir privalantys tokiais būti) už viską, ką jiems suteikia valstybė: ne tik privilegijas, bet ir tiesą, kurios kaina – baudžiamasis įstatymas14 . sovietmečiu galiojo viena tiesa apie homoseksualus, – paremta įstatymu, liudijanti politikos teisingumą ir aukštą moralę. tačiau norint pasakyti, kad apskritai bet koks „veiksmas ‘moralus’, negalima apsiriboti vieninteliu veiksmu ar veiksmų serija, atitinkančia tam tikrą taisyklę, įstatymą arba vertybę“ (Foucault, 1999: 146). to nebuvo paisoma. todėl ši tiesa sužlugdė ne vieno žmogaus gyvenimą ir karjerą.
Homoseksualumas buvo nusikaltimas ne tik prieš „gamtą“, bet ir prieš visuomenę. Jis tapo grėsme valstybei, o kadangi įstatymas „primityviems žmonėms buvo šventas dalykas“ (laimis, 60 m.), tai tuo metu visais įmanomais būdais buvo bandoma atsikratyti tokių žmonių. kevin moss (1995: 237) rašė, kad stalinizmo laikotarpiu didžiausias valdžios rūpestis buvo „slaptas priešas“. paranojiškos didžiosios visuomenės dalies reakcijos tik rodė, kad kiekvienas lojalus sovietų valdžiai pilietis yra pasiryžęs visaip užgaulioti ar net įskųsti nekaltą auką, taip pademonstruodamas savo ištikimybę. ne vienas homoseksualas tuo metu tapo jauku raganų medžioklėje:
Tuomet aš sėkmingai lipau karjeros laiptais /.../. Bet kartą mane išsikvietė kadrų skyriaus viršininkas /.../. „Nu, tai va, draugas, nepateisinat mūsų lūkesčių. Mums nepatinka jūsų požiūris į vyrus“ /.../. Pasakiau, kad dėl šito tikrai neišeisiu. Po 5 min. įeina kažkoks žmogus iš Vidaus reikalų tarnybos /.../, kur vėliau buvau tardomas 3 valandas. Dėl smurto dukart netekau sąmonės. Teko rašyti pareiškimą su kuo, kur ir kaip /.../ (stasys, 50 m.).
Buvo medžiojamas vienas režisierius, todėl ieškomi ir tardomi – visi. stasio persekiojimas baigėsi jo atleidi-
Homoseksualūs žmonės viešosiose ir privačiosiose erdvėse 17
mu iš darbo. ir nors, kaip sako jis pats, darbo knygelė nebuvo sutepta, tačiau karjera sužlugdyta ir nutraukti santykiai su visais kolegomis.
pakliūti į sąrašus ar būti užregistruotam buvus teistam ar atleistam iš darbo dėl nenorminės lytinės orientacijos, tapdavo stigma visam gyvenimui. kiekvieną kartą, esant menkiausiam įtarimui ar ieškant nusikaltėlio, sąrašai būdavo patikrinami. nesiliaujantys persekiojimai užkirsdavo galimybes tęsti savo karjerą15: Buvau nuteistas kalėti pagal baudžiamąjį įstatymą /.../. Kadangi aš buvau sąrašuose, tai kas truputį, iškart prie manęs. Šlykščių dalykų buvo. Įsiveržia kartą du milicininkai nepraustaburniai ir „pajiechali“. Kur? Ogi pasirodo krūmuose kažkas išprievartavo ir nužudė studentę. Nu, tai kas gi ją taip? Gėjus! /.../. Toliau sekė sifilio epidemija ir nuolatiniai kvietimai pasitikrinti į dispanserį, po to – AIDS (laimis, 60 m.).
sovietmečiu homoseksualų negalėjo apsaugoti net ir lojalumas sovietų valdžiai. aktorius nedas (50 m.) prisimena, kad per teatro gastroles į užsienį išleido ne jį, „o atėjo iš saugumo žinia, kad vietoj manęs važiuos dubleris, nepaisant to, kad aš buvau komjaunimo sekretorius“. nors tokios pareigos simbolizavo lojalumą sovietinei valdžiai, tačiau vis vien negalėjo apsaugoti nuo apkalbų ir skundų. perėjus į kitą darbą ir vėl netruko pasklisti gandai: „pareigose buvau pažemintas ir kamputy prastovėjau. Bet paskui, kai jau ‘pagijau’ – taip leidau jiems manyti – galėjau kopti karjeros laiptais“. nors gydymo terapija sovietmečiu buvo nukreipta
į lesbietes, tačiau pasitaisyti, kaip matoma, savo noru galėjo ir gėjai. Homoseksualių moterų situacija buvo kitokia nei vyrų. Įstatymas joms nenumatė baudžiamosios atsakomybės už homoseksualius veiksmus. tačiau prieš jas buvo imtasi ne ką mažiau žalingų ir de-
18
humanizuojančių priemonių. medicinos ir psichiatrijos ekspertai tikėjo, kad lezbianizmas yra liga, kurią galima išgydyti. moteris tapo gydymo objektu: didžiulės vaistų dozės ir savęs įtikinėjimas, kad nesi tuo, kuo iš tikrų-
jų esi, turėjo padėti pasveikti:
Mane bandė priversti gydytis, kad pasikeistų orientacija, apie dešimt metų kentėjau dėl to didžiulę psichologinę
įtampą /.../, stengiausi pati savyje neigti šią orientaciją. Bet galiausiai /.../ galutinai priėmiau savo tapatybę, vėl suradau gyvenimo moterį ir gyvenu be jokio sąžinės graužimo.
Tą padėjo padaryti tie patys psichologai, pas kuriuos „gydžiausi“ /.../ (dalia, 45 m.). nedo suvaidintas pagijimas padėjo pakeisti aplinkinių požiūrį į jį. kad apsaugotų save ir savo karjerą, jis apsimetė sveiku, iš homoseksualo jis virto natūralu16 . tapo tokiu, kokiu jį nori matyti visuomenė. aukodamasis dėl karjeros jis pasirinko ne savo gyvenimą. praeito ir šio šimtmečio gėjų ir lesbiečių gyvenimo austrijoje tyrinėtojas antropologas matti Bunzl (2004: 80) pastebėjo, jog dauguma informantų profesinę karjerą nurodė kaip svarbiausią savo dvigubo gyvenimo priežastį. darbas, Baudžiamasis kodeksas ir homoseksualumo gydymo terapija sovietmečiu buvo tos sritys, kuriose homoseksualai nukentėjo labiausiai: tie, kurie susidūrė su valdžios vykdomu teisingumu, paaukojo ne tik savo karjerą, bet buvo sužlugdyti ir kaip asmenybės. visuomenė nesuprato jų ir negailestingai pasmerkė. kaip jie išgyveno tokioje priešiškoje aplinkoje? kaip priėmė savo seksualumą ir tapatybę?
nedo patirtis – išskirtinė. kartą nukentėjęs (sovietmečiu atleistas iš darbo) šiandien jis deda visas pastangas, kad tik pritaptų heteronormatyvioje visuomenėje. dar sovietmečiu jis suprato, kad norėdamas apsaugoti savo karjerą, turi pasikeisti/prisitaikyti iš esmės. šis
konformizmas šiandien jam padeda apsaugoti save ir savo darbą. užvėręs namų duris jis tampa kitu žmogumi. „liaudis darbe kaifuoja, kai aš pašiepiu gėjus“, – pasakoja nedas. tačiau dvigubas gyvenimas labai žaloja jo asmenybę. Jis prisipažįsta, kad dėl tokių savo nuostatų ir gyvenimo būdo patiria nemažai psichologinių ir sveikatos problemų. sovietmečiu patirtos nesėkmės pakeitė jo gyvenimą. toks jis jau 25 metai: Aš dabar esu atviras tik su internetu – savotiška iškrypimo forma. Taip aš išleidžiu „įkalintą aš“ pasivaikščioti... /.../. Tapau darboholiku, kad tik neliktų laiko galvoti apie save, savo padėtį, nes, antraip, pradeda „stogas važiuoti“. Jau ir nervų sistema išklerusi, ir ta nuolatinė kontrolė, kai reikia daryti ne taip, kaip nori, o taip, kaip reikia. Kaip manot, iš kur man kad ir ta skrandžio opa, neuropatija /.../. Aš gyvenu visiškai vienas. Iki šios dienos bijau ir kontroliuoju save kiekvienam žingsny. Bet kaip aktorius susikaupiu kiekvienąkart – ir kaip į sceną /.../. Aš save sukausčiau ir tyčia nieko nenoriu /.../. nedas nenori nieko keisti, pats nuolat save įtikinėja ir stengiasi būti kitu žmogumi. sociologas James sears (1997: 16) tokią asmens padėtį ir savijautą tikriausiai apibūdintų kaip vidinę homofobiją, kuri pasireiškia tarp gėjų ir lesbiečių kaip sąmoningas ar nesąmoningas negatyvių jausmų ar pažiūrių priėmimas apie homoseksualumą ar homoseksualus. tokie žmonės jaučia diskomfortą dėl savo seksualinės tapatybės, negerbia ir mažai save vertina. tačiau nedo atveju svarbi yra ne asmenybės sutrikimo diagnozė, o tokios padėties priežastys.
nedo kaip asmenybės transformacija – sovietmečio pasekmė. Ji kainavo nedui gyvenimą, kurį dabar jam pačiam sunku pakeisti. sovietų valdžia sukūrė savo tiesą apie homoseksualumą. susidūrę su visuomenės
požiūriu į šią tiesą homoseksualai nukentėjo skirtingai. nedas pasikeitė negrįžtamai: visuomenės akyse tapo normaliu, įgijo dirbtinę normalumo išvaizdą (Herdt, 1992: 48), kuri buvo ir yra daugelio gėjų ir lesbiečių kasdienybė tiek sovietmečiu, tiek šiandien. ši asmenybės transformacijos forma pavertė nedo gyvenimą košmaru, kuriame daug abejonių, baimės, nepasitikėjimo ir netikėjimo savimi bei aplinkiniais.
neturim jėgų atsispirti, ir, savaime suprantama, slėpėm tai, kuo užsiimam, nuo viso pasaulio, nes paprasčiausiai manėm, kad numirtume iš gėdos, jei kas sužinotų /.../.
šiandien galima kalbėti
apie totalitarinio režimo pasekmes.
šiandien galima kalbėti apie totalitarinio režimo pasekmes. Homoseksualių žmonių patirtys yra unikalios, skaudžios ir nutylėtos. Giliai užspaustos juose pačiuose, neanalizuotos ir mažai kam žinomos.
Homoseksualių žmonių patirtys yra unikalios, skaudžios ir nutylėtos
nė vienam nepavyko išvengti sovietmečio tiesos apie homoseksulumą, kurį lydėjo nesėkmingi mėginimai pasikeisti – tapti normaliu, savęs nesuvokimas, gėda ir nežinojimas.
daliai (45 m.) savęs pažinimo ir seksualinės tapatybės priėmimo procesas buvo labai skausmingas ir ilgas. Gyvenimas nuolat stebinčioje ir niekinančioje visuomenėje buvo baisus. nuolatinė įtampa ir savo seksualinės tapatybės nesuvokimas lydėjo daugelį metų:
Sovietmečiu tiesiog turėjau draugę, su kuria kartu gyvenau. Bet tuomet menkai tesupratau, kad esu lesbietė. Paprasčiausiai neturėjau jokios informacijos apie tokią orientaciją, kad galėčiau kažkaip save identifikuoti. Visada maniau, kad esu kaip visi, tik kažkodėl labai myliu tą konkrečią moterį, ir kad be jos negaliu gyventi. Ir jos draugėms ir šeimai, ir mano tiesiog sakėm, kad man namuose per mažai vietos, todėl gyvenu pas ją kaip pas savo geriausią draugę. Šiaip abi nelabai supratom, kas su mumis vyksta, nes nebuvo supratimo apie tokią orientaciją kaip išskirtinę. Todėl visą laiką graužė sąžinę, kad darom kažką ne taip, nors
informacijos stygius ir visuomenės nusiteikimas vertė manyti, kad esi kažkoks išskirtinis, ne toks, koks turėtumei būti. Bunzl, apibendrindamas savo informantų patirtis austrijoje, kur homoseksualumas taip pat buvo kriminalizuojamas ir homoseksualai iki 1990 metų gyveno visuomenės pogrindyje, rašo, kad tokia žmonių situacija buvo „išskirtinai klaidinanti ir dezorientuojanti tos pačios lyties seksualumo supratimo patirtis“ (2004: 79).
vienodumo troškimas yra įsišaknijęs žmonių sąmonėje nuo lygybės principu paremtos sovietmečio lyčių ir darbo politikos17 . sovietinei sistemai reikėjo darbingos ir produktyvios liaudies. sprendimus priimdavo valdžios elitas, o eiliniam piliečiui nereikėjo siekti mokslinių aukštumų, nes tai sąmoningai nebuvo skatinama. per daug protingas ir žinantis – pavojingas, o (fiziškai) dirbantis –naudingas. sovietmečiu buvo du sluoksniai žmonių – elitas ir darbo liaudis. tarp pastarojo sluoksnio žmonių visi turėjo būti vienodi ir lygūs, nes buvo visiškai priklausomi, todėl ir šiandienos lietuvoje toks „išsišokimas“ ir „prasimanymas“ kaip homoseksualumas seksistinei posocialistinei visuomenei yra labai didelis netikėtumas ir iššūkis. didžiajai daliai sovietinės kartos lietuvos žmonių homoseksualumas vis dar yra „iškrypimas“, tuo tarpu jaunesniems (ne visiems) – atrakcija ir pašaipų objektas.
5. Viešumo kaina
laisvai prieinama informacija, viešumas, bendravimas ir bendradarbiavimas su užsieniu po nepriklausomybės
atkūrimo lėmė permainas šalies politinėje, ekonominėje ir socialinėje srityje. tai sąlygojo pasikeitimus lyčių ir seksualumo srityje. intymaus gyvenimo reorganizacija lėmė homoseksualumo pasirodymą viešumoje ir su tuo susijusius naujus reiškinius. Homoseksualumas tapo labiau matomas, tačiau kokia šio viešumo kaina? sovietmečiu homoseksualumo kriminalizavimas ir gydymo terapija buvo nusikaltimas prieš žmogų, o šiandien jį pakeitė kita neapykantos forma – homofobija. šiandien didžioji lietuvos visuomenės dalis operuoja stereotipais, nežinodami, kas yra homoseksualumas ir nepažindami homoseksualų. Homofobiją sudaro daug daugiau komponentų nei vien baimė: tai ir neapykanta, ir išankstinis nusistatymas, kuris randasi iš nesupratimo ir nežinojimo. lietuvos visuomenėje prie homoseksualo įvaizdžio formavimo didžia dalimi prisideda žiniasklaida, kuri išskirtinai vulgariai pateikia stereotipinę informaciją apie homoseksualumą ir taip sudaro sąlygas plisti homofobiškam švietimui. tam įtakos turi ir visuomeninės institucijos, atsakingos už diskurso, kuris kelia žmonių nepasitenkinimą ir juos klaidina, platinimą.:
Neseniai teko iš vieno universiteto psichologijos kurso studenčių girdėti apie tai, kad „aktyvūs gėjai“ dar „ne tokie sutrikę“, tuo tarpu kai „pasyvūs“, tai tas pats kaip transvestitai ir transseksualai ir „visiški ligoniai“. /.../ jeigu taip samprotauja studentės 2005 metais, ko galima tikėtis iš mažiau nusimanančios publikos? Tai tikriausiai iš dalies irgi akademikų „nuopelnas“ (valius, 35 m., akademikas).
Homoseksualai tokiu būdu yra atskiriami ir marginalizuojami, nes visuomenė jų nenori matyti viešumoje.
Jų bijoma ir jų nekenčiama, todėl šis nepasitenkinimas labai dažnai slepiamas po apsimestinės tolerancijos kauke. mėginama įtikti naujajai europos sąjungos ideologijai – už toleranciją, prieš homofobiją ir apsiriboti
siauromis homofobijos ir tolerancijos sąvokomis. nesigilinama nei į jų reikšmę, nei į platesnį veikimo kontekstą bei priežastis, todėl homoseksualų problemos ir poreikiai ignoruojami.
tolerancija pastaruoju metu lietuvoje nuolat linksniuojama per televizijos laidose ir spaudoje. Ji tapo savotišku tikrąsias pažiūras maskuojančiu priešnuodžiu – patogiu prisitaikymu. informantas romas (35 m.) sako, kad „žmonės bando neišsišokti, todėl išvengiami incidentai“, – jie išmoksta toleruoti. tolerancija mūsų visuomenėje suvokiama kaip savotiška panacėja. kai kurie homoseksualai nuoširdžiai džiaugiasi, kad žmonės tapo tolerantiškesni, tačiau informantas stasys kitaip aiškina šio žodžio prasmę:
Man tos tolerancijos visai nereikia! Man visai nebūtina, kad mane kažkas „toleruotų“. Ar tau patiktų, jei tave kažkas pakęstų! Pakantumas yra negeras žodis. Man gyvenime yra dvi kategorijos: myliu/nemyliu... (stasys, 50 m.). stasiui nereikia pakantumo18. Jam kur kas svarbesnės homoseksualų teisės, galinčios suteikti socialines garantijas, saugumą ir visavertį gyvenimą. romas aiškiai atskiria dvi skirtingas sąvokas: toleranciją nuo priimtinumo. europos sąjungos ideologija diktuoja savo taisykles, kurių viena iš sąlygų – lygybė, tačiau lietuvos kontekste kalbėjimas apie homofobišką visuomenę ir toleranciją bei homoseksualų teises tik kiršina visuomenę. kodėl? lietuvos kultūrinėje tradicijoje pusę amžiaus homoseksualų nebuvo, jie buvo traktuojami kaip nusikaltėliai ir ligoniai. Jie staiga atsirado ir ėmė kaltinti visuomenę homofobija ir tolerancijos trūkumu, reikalauti tų pačių teisių ir viešumo. visuomenė jaučiasi įskaudinta ir nesaugi: juk dar nė viena vieša diskusija neapsiėjo be priminimo, kad jau 1976 metais homoseksualumas buvo
išbrauktas iš amerikos psichiatrijos asociacijos (apa) ligų sąrašo.
informantas kęstas (40 m.) teigia, kad didžioji lietuvos visuomenės dalis mano, jog homoseksualumas nėra
žmogaus teisių reikalai. roman pastebi, kad toks požiūris ir nusiteikimas homoseksualų atžvilgiu posocialistinėse
šalyse galėtų būti įvardytas kaip demokratizacijos antikultūra (2003: 136). Filosofo Gintauto mažeikio teigimu, modernizacijos raidos analizė rodo, kad produktyvių
žmogiškųjų resursų plėtra yra neišvengiamai susijusi su kokybiniu įvairovės didėjimu19. Be šio faktoriaus negalima sparti mokslinė, technologinė ir socialinė pažanga. visuomenės nepakantumas lyties įvairovės raiškai stabdo ir bendrąją modernizaciją, ir turizmo, popkultūros, meninių sąjūdžių bei identitetų raidą. kuriant homoseksualių žmonių įvaizdį politizuojama ne tik žiniasklaida. ši taktika yra perkeliama ir į homoseksualių žmonių santykius – šeimą. šiuo metu daug diskutuojama apie besiformuojančią šeimos politiką europos sąjungos valstybėse. vis dažniau susiduriama su netolygiais pokyčiais šeimoje, kadangi didėja socialinis pripažinimas alternatyvių partnerystės ir tėvystės formų santuokos neįregistravus. šeimos politikos priežastys įvairiose šalyse yra skirtingos. posocialistinėje lietuvoje vykstantys viešumo procesai paskatino homoseksualius žmones pradėti galvoti apie savo santykių įteisinimą20 . tačiau homoseksualios šeimos ar partnerystės įteisinimo praktika kol kas nenumatyta, nes visuotinai pripažįstamas tik heteroseksualios šeimos modelis.
visuomenės
nepakantumas lyties
įvairovės raiškai stabdo ir bendrąją modernizaciją, ir turizmo, popkultūros, meninių sąjūdžių bei identitetų raidą
nemažai homoseksualų sovietmečiu sukūrė heteroseksualias šeimas, tačiau kartu su nepriklausomybe
per spaudą ir televiziją plito žinios apie kitokio gyvenimo alternatyvas. tai ir lėmė daugumos apsisprendimą: Negali visą laiką ne savo gyvenimą gyvent /.../ dėl to ir pasakiau žmonai. Poreikis gyventi savo gyvenimą kilo dėl to, kad pamačiau, kaip yra gyvenama svetur, prie to prisidėjo ir didesnis atvirumas /.../. Bet to, karjera jau padaryta, tad nebuvo ko prarasti (algis, 40 m.). algio apsisprendimui dėl skyrybų įtakos turėjo ne tik posocialistinėje lietuvos visuomenėje vykstantys viešumo procesai lyties ir seksualumo srityje, bet ir padaryta karjera bei aukštas postas. dauguma informantų pastebėjo, jog heteroseksualios homoseksualų vedybos šiandien jau yra retas reiškinys, nes nebereikia slėptis ir bijoti, jog būsi palaikytas įtartinu. informantai teigia, kad lietuvos homoseksualai savo santykių įteisinti vyksta svetur. Juos skatina noras nevaržomai gyventi. tačiau algis negalėtų išvykti iš lietuvos, nes čia jis turi ir mėgstamą darbą, ir dukrą. skirtingai nuo sovietinės kartos šiandien homoseksualai turi daugiau galimybių sužinoti, bendrauti, išreikšti save – tai padeda greičiau ir anksčiau susivokti savyje ir priimti savo seksualumą. daugiau homoseksualų atsiskleidžia šeimoms, draugams, kolegoms darbe. Jie gali gyventi kartu ir kurti bendrą ateitį, nors ir įstatymiškai neįteisintose šeimose, pagaliau nusimesti vedusiojo etiketę, gyventi savo gyvenimą ir kovoti už savo teises. šių dviejų laikotarpių žmonių išgyvenimai panašūs; tik atsiranda kitokio pobūdžio problemų. turint galimybių rinktis, šiandien vis vien susiduriama su sunkumais: artimųjų panieka ir nesupratimu, vedybinio gyvenimo pasekmėmis bei priešiškai nusiteikusia visuomene.
Homoseksualūs žmonės viešosiose ir privačiosiose erdvėse
6. Viešasis / privatusis homoseksualumas darbo aplinkoje
po 1989 metų rinkos ekonomika sąlygojo pasikeitimus ne tik lyčių, bet ir seksualumo srityje. Jie išskirtinai reiškėsi viešajame / privačiajame sektoriuje. pereinamuoju laikotarpiu neišvengiamai tapo paliesta ir (homo)seksualumo sritis. Įvyko ženklus pasikeitimas: iš slaptos ir privačios (homoseksualas) pereita į žinomą ir viešą (gėjus/lesbietė) sritį. tarp visų kitų dalykų, 1989 metais vykusios revoliucijos buvo susijusios su matomumu:
siekiama, kad „žmonės“ ir jų poreikiai demokratinėms reformoms būtų matomi, atskleidžiami valstybės ideologijos ir praktikos prieštaravimai /.../ parodant, kas pasikeitė, ir atgaivinant tai, kas prarasta /.../ nematomą paverčiant matomu (Berdahl, 2000: 9).
darbo aplinka išsiskiria tuo, kad tai yra vieša erdvė, kurioje homoseksualai praleidžia daug laiko: dirba, bendrauja, siekia karjeros. kai kuriems jų tai ne tik užsiėmimas, pajamų šaltinis, bet ir labai svarbi gyvenimo dalis ar gyvenimo būdas. Jei per televiziją ir spaudą reiškiamas visuomenės požiūris yra adresuojamas visiems, tai darbo aplinkoje visa tai išgyvenama tiesiogiai. kartu su homoseksualumo viešumu lietuvoje, naujų reiškinių atsiranda ir darbo aplinkoje. posocialistiniame regione vyko ženklios transformacijos intymaus gyvenimo erdvėje. per įvairias žiniasklaidos priemones ėmė plūsti žinios, vaizdai ir naujos kitokio gyvenimo alternatyvos iš vakarų. to pasekoje vyko dramatiški pasikeitimai tiek lyties, tiek seksualumo sferoje. tai, kas sovietmečiu buvo privatu, dabar tapo vieša (ar, kitaip tariant, išviešinta): ėmė plisti masinė tarptautinė sekso industrija (prostitucija, pornografija), puoselėjami, apnuoginami ir erotizuojami vyro
ir moters kūnai. tačiau homoseksualumas tapo išskirtine masinio vartojimo ir populiarumo auka. vaizduojami ir pateikiami tokie gėjaus/lesbietės apibūdinimai: moteriškas ir manieringas, vyriška ir griežta. šis viešumas išmokė žmones atpažinti homoseksualus pagal stereotipinius apibūdinimus, pateikiamus žiniasklaidoje, todėl homoseksualas darbo aplinkoje tapo nesaugus. šiandien homoseksualų apranga, išvaizda, manieros, kalbėjimas tampa labai svarbūs, ko socializmo laikotarpiu nebuvo. vyriškai besirengianti ir atrodanti moteris ar aksesuarus mėgstantis manieringas vyras gali būti įtarinėjami. dėl to randasi problemų ir darbas ar jo aplinka daugeliui homoseksualų tampa našta, lydima įžeidinėjimų ir apkalbų:
Prieš savaitę buvo situacija: užkalbino nepažįstamas vaikinas, o po to nei iš šio, nei iš to pasiteiravo mano seksualinės orientacijos... Šiaip mėgstu sportinį – laisvą stilių, beveik nenešioju sijonų, kasdieną nesidarau vakarinių makiažų, retai nešioju aukštakulnius... galbūt iš to galima kažką nuspręsti, nes, kaip viena mergina išsireiškė – „greičiausiai renkuosi tokį stilių dėl to, kad kuo mažiau patikčiau vaikinams“. Na, stengiuosi per daug „bachūriškai“ neatrodyt, o kartais ir šiek tiek paflirtuot su bendradarbiais, nors man tai visai neįdomu... /.../ Pamenu, dar universitete buvo situacija, kai vienas kažką leptelėjo ir tai prilipo... Buvo itin nemalonu, kai prieš grupiokus vadino „bachūriuko“ vardu /.../ (ina, 24 m.).
Tenka tiesiogiai bendrauti su perdėtai vyriškais bendradarbiais. Būna, kaip sėdint jų kabinete ir vartant dokumentaciją išgirsti kažkur rėkiant: „Klausyk, kai ateis tas pedryla, pasakyk man“ /.../. Be abejo, jaučiuosi tuomet šlykščiai, būnu nusivylęs ir kuriu keršto planus /.../. Studentai pasitaiko įvairūs. Būna, kad paskleidžia tarpusavyje „antį“ apie mane ir t. t. Neperseniausiai /.../ dvi studentės iš liežuvau-
tojų draugijos kalba šalia mūsų kabineto durų, kad, neva, viena girdėjo baisius pletkus, kad joms vis tiek nepavyks gauti iš manęs teigiamą įvertinimą, nes aš gerus pažymius rašau tik vaikinams ir ypač mėgstu, kai man jie šypsosi ir t. t. (valius, 35 m.).
darbo aplinka ir pobūdis yra labai svarbūs faktoriai. ne vienas informantas paminėjo, kad dirba itin maskulinistinėje ir homofobiškoje aplinkoje. Ypač palanki šiuo atveju yra verslininkų situacija, nes „materialinė ir profesinė nepriklausomybė neįpareigoja ir vienareikšmiškai tave atpalaiduoja“ (algis, 40 m.).
Gytis (50 m.) mano, jog homoseksualų padėtis darbe labai priklauso nuo jų pačių kaip asmenybių susikurto statuso. kvalifikacija yra labai svarbi, tačiau tikrai ne pirmaeilis dalykas. čia svarbus asmens autoritetas ir gebėjimas laviruoti. andriaus (23 m.) situacijoje viskas vyko palaipsniui: iš pradžių buvo svarbūs tik jo kaip darbuotojo sugebėjimai, tačiau, laikui bėgant, aplinkiniai ėmė jį vertinti ir kaip asmenybę. Įvyko homoseksualios tapatybės darbo aplinkoje transformacija iš privačiosios erdvės į viešąją:
Po pirminio šoko, kad esu gėjus, susidarė tokia situacija, kad „ai, prie jo nesikabinėkim; gal jis ir „pydaras“, bet krūtas savo srities žinovas, tegul būna“. Vėliau tai vėl keitėsi į „na ir kas, kad jis gėjus? Normalus visai bičiukas yra“.
Reikėtų atkreipti dėmesį į pokytį iš „pydaras“ į „gėjus“ /.../.
Iš dalies todėl ir sakau, kad daug kas nuo žmogaus, kuris vis tik yra dominuojančio diskurso pakraštyje, priklauso. Kad ir koks „normalus“ būtum, bet jei būsi tulžies pritvinkęs, tai niekam ir nepatiksi ir, be abejo, vice versa. Bendravimas, mano nuomone, yra labai svarbus dalykas. Juk per bendravimą mes patys save kuriame.
„Arkliški“ juokeliai irgi gi nėra baisu. Pvz., kolega bėgioja rankomis užsidengęs užpakalį, neva bijodamas, kad
aš jį „iškrušiu“. Visiems juokinga. Na ką gi, tenka tuomet irgi žaisti negražiai. Maloniai nusišypsome ir pasakome lyg tarp kitko, jog tikrai gaila Lietuvos moterų, kad kiekvienas kvėša, nesiskutęs tris dienas ir smirdintis prakaitu, su murzinais džinsais įsivaizduoja esąs toks seksualus, kad netgi bėgioja rankomis užspaudęs užpakalį, kurio gal net ir nevalo. Baisu! Tuomet užtenka gūžtelti ir pamakaluoti pirštu ties smilkiniu. Nugęsta momentaliai /.../. Apibendrinant, jei nesinori dirbti, prisitaikyti prie kolektyvo ir, svarbus momentas, trūksta sugebėjimo pritaikyti kolektyvą prie savęs, tai ir orientacija pradeda kliudyti (andrius, 23 m.; paryškinta informanto).
kiekvienas informantas paminėjo kokį nors privalumą ar trūkumą, kuris jam leidžia/neleidžia jaustis savimi ir neslėpti savo lytinės orientacijos darbe. darbe svarbus asmens autoritetas ir bendravimas, nes nuo jų priklauso santykiai su kolegomis ir bendras darbo aplinkos klimatas. iš informantų pasakojimų ir patirčių būtų galima išskirti viešąjį ir privatųjį homoseksualumą darbe. viešasis homoseksualumas (andriaus atveju) susijęs su gera darbo aplinka: toks žmogus dėl savo orientacijos nejaučia diskomforto arba jis yra labai nežymus. privatusis homoseksualumas darbe dažniausiai būna susijęs su neatvirumu: bendravimo ribojimas, baimė, nepasitikėjimas, savęs nuvertinimas ir panašiai.
Banke dirbančio stepo (25 m.) atvejis išskirtinis. Jį nuolat persekioja mintis, kad jo laikysena yra labai išraiškinga ir darbe jį išduoda. Bandymai tai nuslėpti ar kitaip elgtis būna nesėkmingi. manieringumas stepui yra didelė problema: „Gal aš perdėtai jautrus. o gal tai paauglystės problemos“, – svarsto jis. Geria antidepresantus bei migdomuosius ir nuolat galvoja apie santykius darbe; net metė rūkyti, – kad apribotų savo bendravimą su kolegomis; stengiasi kuo daugiau dirbti ar būti užsiėmęs, –
Homoseksualūs žmonės viešosiose ir privačiosiose erdvėse
kad tik neliktų laiko bendrauti. stepas maskuoja jį išduoti galintį (homo)seksualumą: „man taip pat patinka aksesuarai, bet aš renkuosi, kas yra pelningiau – karjerą“. informantų pasakojimai atskleidžia, kad labai svarbi problema darbo aplinkoje yra tiesioginė ir netiesioginė homoseksualų diskriminacija. netiesioginė, kaip sako diana (25 m.), yra jaučiama, ir ją sunku įrodyti. pagyvenusi 10 metų izraelyje ieva (35 m.) teigia, jog tik ten galėjo pradėti laisviau gyventi: „vykau ne tik dėl pinigų, bet ir dėl to, kad atsibodo slėptis. aš ten atsigavau ir psichiškai, ir psichologiškai“. didžiojoje Britanijoje šiuo metu dirbanti diana sako, kad didžiulio skirtumo nėra, kad diskriminacija jaučiama net ir ten:
Ypatingai mažesniame miestuke, tarkim, Palangos dydžio – reakcija nėra prieštaringa, tačiau viena detalė – į tave jau žiūrės kita prizme. Tai viena iš diskriminacijos formų – mes tą puikiai jaučiame ir suprantame. Tačiau laisvės atžvilgiu – jos daugiau UK nei Lietuvoje. Darbe negaliu net ten sakyti, kad esu tos orientacijos žmogus… galbūt tik dėl to, kad kompanija pakankamai rimta ir didelė. Išvadą darau, ko gero, tokią, kad homoseksualūs santykiai netoleruojami, tačiau, pabrėžiu, ir nesmerkiami. Lietuvoje – dažnai išgirsdavau: „Tu tokia? Nenorėčiau, jei dar sykį susitiktume“ (…). Žmonių požiūris į tave kaip tokią UK demokratiškesnis (…) tuo tarpu Lietuvoje tai tik pradžia. Miesto mastu kalbant – kuo didesnis miestas – tuo liberalesnė laisvė ir jos nevaržomumas. Tai liečia abi šalis (diana, 25 m). Homoseksualo išskyrimas kaip kito įvairiuose kontekstuose ir situacijose (televizijoje ar spaudoje), anot dianos, ir yra tam tikra (netiesioginė) diskriminacija, susijusi su visais ir kiekvienu homoseksualu atskirai. kaip tik apie tai kalba informantai: ievai (35 m.) šiandieninis homoseksualų gyvenimas lietuvoje asocijuojasi su visuomenės kalėjimu, Jurgitai (23 m.) – su getu.
netiesioginę diskriminaciją sunku apibrėžti, tuo tarpu tiesioginę, kuri gali pasireikšti ne tik atleidimu iš darbo, sąmoningu karjeros žlugdymu, įžeidinėjimu, bet ir provokacija bei išnaudojimu – sunku įrodyti. stasys darbe buvo provokuojamas ir išnaudojamas dėl savo lytinės orientacijos, kurios neslėpė nuo aplinkinių: Neslėpiau savo homoseksualumo, ir tai įstaigos vadovui užkliuvo /.../ prasidėjo tiesioginė diskriminacija: dažyti sienas ir panašiai prieš atvykstant svečiams iš užsienio, nors tai buvo visai nesuderinama su mano darbu. Kai manęs neišleido į komandiruotę, supratau, kad tai mano kracho pradžia /.../. O aš buvau per senas ir nieko neslėpiau /.../. Kai atleido, daviau į teismą, bet čia laimėjo pinigai /.../ Mane provokavo dar ir viena aukštas ir atsakingas pareigas einanti moteris: iškirptės, sijonai. Ir sakydavo: „Jūs, gėjai, vis vien norit bobų“. Ji buvo kūrva (stasys, 50 m.).
diskriminacija dažnai sunkiai apibrėžiama ir įrodoma, tačiau svarbi ne tik teisinė, bet ir moralinė šio reiškinio pusė. Įvairiose situacijose ir kontekstuose homoseksualai nuolat jaučia visuomenės priešiškumą ir nusiteikimą: jie išskiriami, marginalizuojami ir nustumiami egzistuoti normalios visuomenės paribiuose.
7. Išvados
šiandien lietuvos homoseksualai yra nematomi ir tylūs viešumoje ir savo bendruomeniniame bei asmeniniame gyvenime. Queer teorija yra tas atspirties taškas, kuris gali padėti pakeisti nusistovėjusius stereotipus ir žmogaus seksualinę tapatybę bei gyvenimą įkalinančias normas mūsų visuomenėje. ne mažiau reikšmingos posocializmo studijos, atskleidžiančios homoseksualumo nepakantumo ir nematomumo priežastis istoriniame lietuvos kontekste. antropologės caroline Humphrey teigimu, kategorija posocialistinis kaip tik ir remiasi vie-
na iš prielaidų, jog „niekada negali būti staigaus ir visiško socialinio fenomeno išnykimo ir jo pakeitimo kitokiu gyvenimo būdu“ (2002: 12). tai visiškai paaiškina, kodėl po nepriklausomybės atkūrimo homoseksualumo pasirodymas ir aptarinėjimas viešajame diskurse didžiajai lietuvos visuomenės daliai sukėlė nepasitenkinimą ir priešiškumą. posocialistinėse šalyse homoseksualumas atrodė ne tik nepriimtinas ir nenatūralus; kaip pastebi sokolova, jis suvokiamas kaip liberalios demokratijos pasekmė, Vakarų produktas, nes socializmo laikotarpiu homoseksualumas viešumoje neegzistavo (2004: 260).
Gal ir kligman teigia, kad erdvių vieša/privatu skyrimas egzistuoja kaip tam tikra ideologijos išraiška mūsų visuomenėje ir reikalauja nuodugnios istorinės kontekstualizacijos (2000: 37).
šios kategorijos prasiskverbia visur ir viena be kitos neegzistuoja. šiandien matome, kad bendrinis, anoniminis homoseksualumas tapo išviešintas, tuo tarpu asmeninis ir individualizuotas liko daugiausiai privačioje erdvėje, –kaip ir sovietiniais laikais. maža to, viešasis, žiniasklaidos komercializuotas homoseksualumas atsisuko prieš privatųjį, generuodamas bei užaštrindamas homofobiją.
kai kurie homoseksualai šiandien jau atgavo vidinę ramybę ir pasitikėjimą, tačiau gyvena rėmuose kaip ir anksčiau. laimis (60 m.) įvardija svarbiausią pasikeitimą – „Bent jau nebetardo niekas“. nors oficialiai šiandien homoseksualumas nėra nei liga, nei nusikaltimas, tačiau
minėtas engimo formas pakeitė kitas neapykantos reiškinys – homofobija.
laisvai prieinama informacija (televizija, spauda, internetas, laisvos sienos) padėjo daugumai gėjų ir lesbiečių geriau susivokti savyje ir save priimti, pakeisti nuostatas ir įsitikinimus ne tik apie save, bet ir apie likusią visuomenę. tačiau visuomenės reakcija nusvėrė homoseksualų emancipaciją, kurios buvo galima tikėtis laisvoje ir nepriklausomoje lietuvoje. nors homoseksualai yra priėmę savo seksualinę tapatybę ir gali leisti laiką tarp savo rato žmonių, dalintis informacija, nebijoti, tačiau vis dėl to viešumoje niekas nepasikeitė: jei anksčiau jie turėjo paklusti totalitarinio režimo reikalavimams, tai šiandien jiems tenka taikytis su heteronormatyvios ir homofobiškos visuomenės normomis, įsitikinimais ir vertybėmis:
laisvai prieinama informacija (televizija, spauda, internetas, laisvos sienos) padėjo daugumai gėjų ir lesbiečių geriau susivokti savyje ir save priimti, pakeisti nuostatas ir įsitikinimus ne tik apie save, bet ir apie likusią visuomenę. tačiau visuomenės reakcija nusvėrė homoseksualų emancipaciją, kurios buvo galima tikėtis laisvoje ir nepriklausomoje lietuvoje
Jaučiuosi, kaip sovietmečiu jausdavosi disidentai, gyvenę dvigubą gyvenimą – viešą, kuris turėjo daugiau ar mažiau atitikti totalitarinio režimo reikalavimus, ir asmeninių įsitikinimų skatinamą pogrindinį gyvenimą (dalia, 45 m.).
vyresnės kartos informantai teigia, jog sovietų laikais homoseksualams gyventi buvo daug geriau, nes apie juos mažai kas žinojo. Homoseksualumo problema sovietmečiu kaip ir neegzistavo, nes niekas apie tai nerašė ir nekalbėjo, tuo tarpu šiandien ši tema eskaluojama išskirtinai skandalų lygyje, kas nėra naudinga (stasys, 50 m.). Gyventi yra nesaugu: žmonės žino daug ir beveik tik iš neigiamos pusės:
Ir tarybiniais metais, ir dabar esame rėmuose. Tik anksčiau žmonės buvo tamsesni ir nekreipdavo dėmesio, o dabar homoseksualumas tapo kiekvieno asmeniniu reikalu: tavęs palauks už kampo ir parodys, ką gali padaryti. Dabar atrodo, kad pasaulis išprotėjo, viešumas liaudį apšvietė (nedas, 50 m.).
informantai nemano, kad šiandien gyvena laisvoje lietuvoje. ši laisvė vieniems (heteroseksualams) suteikia viską (aptarinėti, spręsti, vertinti), tuo tarpu kitus tik dar labiau izoliuoja, paverčia tokio laisvėjančio proceso aukomis. Williams (1992: 264) pastebi, kad žmogaus teisės į skirtingumą pripažinimas yra svarbiausias demokratijos ir laisvės požymis. tuo tarpu mūsų visuomenėje visos tiesos yra grindžiamos heteronormomis.
nors gyvename pokyčių visuomenėje, tačiau homoseksualumas lietuvoje yra ir tuo pačiu jo nėra. šiandien galima daryti prielaidą apie daugiakryptes, daugiaprasmes bei paradoksalias permainas posovietinės lietuvos homoseksualų gyvenime; jos mažai ką bendra turi su queer implikuojamu viešumu ar homoseksualų emancipacija, kurios buvo galima tikėtis. nėra ženklių esminių ir teigiamų pokyčių homoseksualų gyvenime. Homoseksualus smerkiantys diskursai verčia šiuos žmones užsidaryti, todėl viešojoje ir privačiojoje erdvėje vykstantys procesai rodo stagnaciją ir nevyksmą. dėl šios priežasties šie žmonės renkasi viešumoje vykstančių procesų politiškai apspręstą privatųjį homoseksualumą.
Literatūra
Berdahl daphne. 2000. introduction: an anthropology of postsocialism in Altering States: Ethnographies of Transition in Eastern Europe and the Former Soviet Union. Bunzl matti, Berdahl d. and lampland martha (eds.). 1–13 p. ann arbor: michigan up.
Blackwood evelyn. 1986. Breaking the mirror: the construction of lesbianism and the anthropological discourse on Homosexuality in The Many Faces of Homosexuality: Anthropological Approaches to Homosexual Behavior. Blackwood e. (ed.). 1–17 p. new York: Harrington park press.
Bunzl matti. 2004. Symptoms of Modernity: Jews and Queers in Late–Twentieth–Century Vienna. Berkeley, los angeles, london: california up.
elshtain Jean. 2002. Vyro viešumas, moters privatumas: moterys socialinėse ir politinėse teorijose. vilnius: pradai.
essig laurie. 1999. Queer in Russia. durham, london: duke university press.
essig laurie. 1999. publicly Queer: representations of Queer subjects and subjectivities in the absence of identity in Consuming Russia: Popular Culture, Sex, and Society since Gorbachev. Barker adele (ed.). 281–302 p. durham, london: duke up.
Foucault michel. 1999. Seksualumo istorija vilnius: vaga.
Fuss diana. 1991. inside/out in Inside Out: Lesbian Theories, Gay Theories. Fuss d. (ed.). 1–11 p new York, london: routledge.
Gal susan, kligman Gail. 2000. The Politics of Gender after Socialism princeton, new Jersey: princeton up
Herdt Gilbert. 1992. „coming out“ as a rite of passage: a chicago study in Gay Culture in America: Essays from the Field. Herdt G. (ed.). 29–67 p. Boston: Beacon press.
moss kevin. 1995. the underground closet: political and sexual dissidence in east european culture in Postcommunism and the Body Politic. Berry ellen (ed.). 227–251 p. new York, london: new York up.
pine Frances. 2002. retreat to the Household? Gendered domains in postsocialist poland in Postsocialism: Ideas, Ideologies and Practices in Eurasia. Hann chris (ed.). 93–111 p. new York: routledge.
roman denise. 2003. Fragmented Identities: Popular Culture, Sex, and Everyday Life in Postcommunist Romania. lanham, md: lexington Books/rowman, littlefield.
scholl tim. 1999. Queer performance: „male“ Ballet in Consuming Russia: Popular Culture, Sex, and Society since Gorbachev. Barker adele (ed.). 303–317 p. durham, london: duke up.
sears James. 1997. thinking critically/intervening effectively about Heterosexism and Homophobia: a twenty–Five–Year research retrospective in Overcoming Heterosexism and Ho-
1 Homoseksualūs žmonės yra vyrai ir moterys, turintys seksualinį potraukį tai pačiai lyčiai. 1980 metais rašytojas karl maria kertbeny sugalvojo žodį homoseksualus, kad pakeistų terminą pederastas, kuris to meto vokietijoje egzistavo kaip žeminantis terminas, žymintis intymius dviejų vyrų santykius. kertbeny sumanymas nepasitvirtino, nes šį terminą vėliau pasisavino gydytojai psichinėms patologijoms diagnozuoti. Homoseksualūs vyrai ir moterys save vadina gėjais ir lesbietėmis. šie terminai taip pat turi savo istoriją. XiX amžiuje žodis gay (‘linksmas, nerūpestingas’) įgijo naują reikšmę. Jis buvo taikomas prostitutėms (gay
mophobia. sears J., Williams Walter (eds.). 13–31 p. new York: columbia up.
sokolova vera. 2004. „don`t Get pricked!“: representation and the politics of sexuality in the czech republic in Over the Wall/After the Fall: Post–Communist Cultures through an East–West Gaze. Forrester sibelan, Zaborowska magdalena and Gapova elena (eds.). 250–266 p. Bloomington: indiana up.
tereškinas artūras. 2004. Vyrai, vyriškumo formos ir maskulinizmo politika šiuolaikinėje Lietuvoje. vilnius: uaB „sapnų sala“. tereškinas artūras. sud. 2002. Vieši gyvenimai, intymios erdvės: kūnas, viešumas, fantazija šiuolaikinėje Lietuvoje. vilnius: Baltos lankos.
verdery katherine. 1996. In What Was Socialism and What Comes Next? princeton: princeton up.
Williams Walter. 1992. Benefits for nonhomophobic societies: an anthropological perspective in Homophobia: How We All Pay the Price. Blumenfeld Warren (ed.). 259–274 p. Boston: Beacon press.
women) ir lėbautojams (gay) vyrams. XX amžiaus pradžioje Jav šį terminą ėmė vartoti homoseksualūs vyrai ir moterys, siekiantys pakeisti klinikinį terminą homoseksualus. Gay tapatybė visiškai prigijo 1989 metais. tačiau moterys vengia šio žodžio ir renkasi įvardijimą lesbietė, nes šis žodis pabrėžia jų lytį ir seksualinius skirtumus. terminas lesbietė kilęs nuo lezbo salos (630 metais prieš kristų šioje saloje gyveno talentinga poetė sappho, kuri žavėjosi moterimis). XiX amžiaus pabaigoje gydytojai ėmė vartoti terminą lesbietė apibūdinti moterims, turinčioms potraukį tai pačiai lyčiai (pačiau apie tai žr. www.gayhistory.com).
2 termino queer užuomazgos (ir pati idėja) pasirodė 1950 metais, kuomet prasidėjo homofilų judėjimai Jav. Jie buvo nukreipti į politikos ir švietimo sferą, siekiant ugdyti toleranciją homoseksualams ir šviesti visuomenę. tačiau kaip stiprus politinis ir socialinis identitetas bei mokslo srities objektas, šis terminas prigijo tik 1990 metais ir išsiplėtojo į queer teorijos studijas. Queer termino vartojimo specifika yra gana prieštaringa: terminas apima skirtingą seksualinį identitetą turinčias žmonių grupes (homoseksualus, biseksualus, transseksualus, transvestitus, įvairius fetišistus); be to, šis žodis anglų kalboje turi keturias skirtingas reikšmes (todėl šiame straipsnyje jis nebus verčiamas): 1) keistas, keistuoliškas, ekscentriškas; 2) įtartinas, abejotinas; 3) šnek. lytiškai iškrypęs; 4) negaluojantis, jaučiantis galvos svaigimą. anaiptol ne visi sutinka būti įvardijami kaip queer: pavyzdžiui, Jav gėjai ir lesbietės nenori atsisakyti savo tapatybės, dėl kurios kovojo tiek metų (gėjų ir lesbiečių judėjimai prasidėjo nuo 1969 metų). Be to, kai kuriems šis terminas atrodo įžeidžiantis. lietuvoje jis pakankamai naujas, todėl nėra populiarus tarp gėjų bei lesbiečių ir nėra taikomas homoseksualios orientacijos žmonėms.
Queer teorija analizuoja seksualinio identiteto fluidiškumo ir neapibrėžtumo klausimus, destabilizuodama santykį tarp socialinės ir biologinės lyties bei opozicinių vyriškumo ir moteriškumo kategorijų. Ji yra nukreipta į viską, kas yra deklaruojama kaip norma. ši teorija turi politiškai motyvuotą tikslą kelti į viešumą klausimus, susijusius su seksualumu, dekonstruoti egzistuojančias konvencines kategorijas (homoseksualumas kaip nukrypimas ar deviantinė praktika) ir visuotinai priimtas binarines opozicijas (vyriškumas versus moteriškumas; heteroseksualumas versus homoseksualumas). Queer teorija nagrinėja homoseksualumą sudarančius diskursus, kurie susiformavo praeitame šimtmetyje, analizuoja ir pateikia argumentus už ir prieš dėl šios terminologijos vartojimo istorijos kontekste ir šiandien.
3 straipsnyje analizuojami čekijos, rumunijos ir rusijos pavyzdžiai.
4 Homoseksualių asmenų baudžiamasis persekiojimas sovietmečiu.
5 Baudžiamojo kodekso 122asis straipsnis numatė aštuonerių metų bausmę už konsensualų seksą tarp dviejų suaugusių vyrų ir buvo panaikintas lietuvoje 1993 metais.
6 atlikti interviu su 6 homoseksualiomis moterimis ir 14 vyrų (23–62 metų amžius).
9 2006 metų vasarą visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centras ,„vilmorus“ (eQual projektui „atviri ir saugūs darbe.lt“) 1005 lietuvos gyventojų paklausė, ką jie mano apie įvairių socialinių sluoksnių, tarp jų – ir homoseksualių asmenų diskriminaciją lietuvoje ir priemones jai šalinti. sociologų J. reingardienės ir a. Zdanevičiaus (http://www.atviri.lt/index.php/konferencijos_tyrimai/konferencijos/1676) teigimu, „surinktų duomenų rezultatai rodo, jog egzistuoja taip vadinama ‘normatyvinė’ homofobija (normatyviniai požiūriai į homoseksualumą), kuri kinta, tačiau ‘empirinė’ homofobija (kuri susijusi su individų vertybinėmis orientacijomis) vis dar dominuoja tarp lietuvos gyventojų“.
J. reingardienė (http://www.kaunodiena.lt/lt/?id=6&aid=42634) sako, kad „viešosios nuomonės apklausa atskleidė gana prieštaringus rezultatus. viena vertus, jie rodo visuomenės liberalėjantį požiūrį ir pagarbą žmogaus teisėms, tačiau čia pat verčia abejoti realių vertybinių permainų tikrumu. pavyzdžiui, 70 proc. lietuvos gyventojų teigia, kad niekada nepateisintų diskriminacijos dėl seksualinės orientacijos, o 65 proc. gyventojų sutinka, kad homoseksualūs asmenys privalo turėti tokias pat galimybes darbo rinkoje kaip ir heteroseksualūs asmenys. net 58 proc. apklaustųjų teigia, kad sužinoję, jog kaimynystėje gyvena gėjų ar lesbiečių pora, nesureikšmintų šio fakto. tačiau, kita vertus, 61 proc. nenorėtų priklausyti jokiai organizacijai, kuri turi homoseksualių narių, 58 proc. bijotų, jeigu jų vaikų mokytojas būtų homoseksualus, 51 proc. nerinktų kandidato į seimą ar savivaldybės tarybą, jei jis atvirai pripažintų savo homoseksualumą”.
10 http://gayline.miskas.net/article.php?sid=490.
11 rumunijoje vaisius (negimęs kūdikis) buvo valstybės socialistinė nuosavybė, nes motinystė buvo traktuojama kaip svarbiausia misija. tuo tarpu bevaikiai asmenys, tiek vyrai, tiek moterys, privalėjo mokėti ,,viengungystės mokestį“.
12 „sovietskij narod“ iki 1970 metų buvo imamas kaip amerikos „melting pot“ pavyzdys – taip buvo siekiama suformuoti bend
rapilietinį sovietinį nacionalizmą. tautos bei valstybės santykis ir jo samprata buvo iškreipta sovietmečio regione, nes peršama lyčių lygybė žmonėms buvo nepriimtina. čia išskirtiniu tapo moters vaidmuo. socialistinė lyties ideologija žadėjo moterims emancipaciją ir lygybę, tačiau tai tebuvo propagandos dalis. iš tiesų sovietų sąjungos politikos vadovams moteris buvo reikalinga kaip darbo jėga. sovietmečio homogenizuojančių tikslų politikoje nebuvo kreipiamas dėmesys nei į lyčių skirtumus, nei į nesuderinamas politines kultūras.
13 manyčiau, kad kiekvienoje posocialistinėje valstybėje lyčių diskursas yra kiek kitoks.
14 taikomas homoseksualiems vyrams. Homoseksualioms moterims buvo taikoma gydymo terapija.
15 laimis po teistumo negalėjo tęsti muzikinės karjeros, todėl
dirbo bažnytinėje aplinkoje. šį darbą jis pasirinko ne tik iš potraukio; ,,savotiškai tai buvo pabėgimas nuo sovietizmo, nes tai nemarksistinė, nevalstybinė institucija“. tik bažnytinė aplinka jam buvo ir yra labai palanki.
16 Homoseksualų slenge taip vadinamas heteroseksualas.
17 sovietmečio ideologija nėra vienintelė tokio troškimo priežastis, nes normatyvioje visuomenėje vienodumas tampa ne tik troškimu siekiant pateisinti normą, bet ir būtina sąlyga, kurią kiekvienas iš mūsų sąmoningai ar nesąmoningai įgyvendina arba ne.
18 žodis tolerancija kilęs iš lot. toleranti, reiškiančio ‘kantrybę’.
20 didžioji dalis informantų pažymėjo, kad norėtų įteisinti savo santykius partnerystės įstatymu arba santuoka.
Judit Takacs
JAUNŲ HOMOSEKSUALIŲ, BISEKSUALIŲ IR TRANSSEKSUALIŲ ŽMONIŲ SOCIALINĖ ATSKIRTIS
Šis straipsnis parengtas pagal 2006 metų publikaciją
Socialinė jaunų gėjų, lesbiečių, biseksualų ir transseksualų atskirtis Europoje (Social exclusion of young lesbian, gay, bisexual and transgendered (LGBT) people in Europe, ILGA-Europe 2006.), kuri buvo išleista bendradarbiaujant tarptautinei gėjų ir lesbiečių asociacijai (santrumpa – ILGA-Europe), tarptautinei studentų ir jaunų gėjų, lesbiečių, biseksualų ir transseksualų organizacijai (santrumpa – IGLYO) ir tyrėjai iš Vengrijos
Judit Takacs. Empirinis publikacijos pagrindas – 37 Europos šalyse atliktos apklausos rezultatai.
Terminas LGBT reiškia įvairialypę lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų grupę: šie asmenys gali reikšmingai skirtis, tačiau pagrindinė juos vienijanti jėga kyla iš to, kad jie priklauso socialinės mažumos grupei.
Jaunų LGBT žmonių socialinės atskirties supratimas
Žmonės gali patirti socialinę atskirtį dėl daugybės priežasčių; pastaroji gali pasireikšti įvairiomis formomis.
Homoseksualių, biseksualių bei transseksualių asmenų socialinę atskirtį lemiančios priežastys nebūtinai tokios pačios, kaip, pavyzdžiui, patiriamos bedarbių ar benamių žmonių.
Plačiai pripažįstama, jog kiekvienas žmogus tam tik-
rais gyvenimo periodais yra labiau pažeidžiamas ir dėl to rizikuoja patirti socialinę atskirtį. Individai itin pažeidžiami vaikystėje, pereidami iš mokymo įstaigos į darbo rinką ir sulaukę vyresnio amžiaus.
Sėkminga jaunų žmonių socialinė integracija priklauso nuo daugybės faktorių. Vienas pagrindinių –galimybė gyventi savarankišką gyvenimą. Europos jaunimo organizacijų forumas siūlo savarankišką gyvenimą apibūdinti kaip „situaciją, kurioje jauni žmonės gauna reikalingą paramą, išteklius ir galimybes, galėdami pasirinkti gyventi savarankišką ir nepriklausomą gyvenimą bei turėti visas galimybes pilnai dalyvauti socialiniame ir politiniame visuomenės gyvenime bei sugebėti nepriklausomai priimti sprendimus“. Galimybių suteikimas jauniems žmonėms gyventi savarankišką gyvenimą yra kompleksinis reiškinys, dažnai priklausantis nuo įvairių faktorių, kaip antai: švietimo sistema, šeima, darbo rinka, socialinė apsauga, sveikata, mobilumas, teisingumas, diskriminacija ir socialinė integracija. Be abejonės, priėmimo ir paramos stoka šeimose ir mokymo įstaigose įtakoja jauno žmogaus savivertės jausmą, gerovę bei gebėjimą kurti savarankišką ir nepriklausomą gyvenimą.
Aš manau, kad homoseksualumas mokyklose vis dar yra tabu. Apie tai nekalbama, aš tai suprantu kaip diskri-
minaciją, nes tada jausdavausi taip lyg neegzistuočiau. Informacijos apie homoseksualumą nebuvimas tuo metu net sukėlė minčių, jog man kažkas negerai, kad turėčiau būti gydomas ir panašiai (Vaikinas, 21 metų).
Priklausydami mažumos grupei LGBT asmenys gali patirti įvairiomis formomis pasireiškiančią socialinę, ekonominę bei kultūrinę neteisybę. Atskirtį dažniausiai sąlygoja homoseksualios, biseksualios ar transseksualios tapatybės nepripažinimas. Būtent šis tapatybės nepriėmimas ir įtakoja LGBT individų nesugebėjimą visokeriopai dalyvauti visuomeniniame gyvenime, naudotis politinėmis ir pilietinėmis teisėmis. Dalyvavimą visuomeniniame bei pilietiniame gyvenime siūloma suvokti kaip „mažumai priklausančio individo ar neįprastos tapatybės charakteristikos pripažinimą, suteikiantį galimybę visaverčiam gyvenimui“ (Phelan 2002:16). Ne vienas paskutiniajame XX a. dešimtmetyje pasiūlytas pilietybės modelis pabrėžė būtinybę praplėsti modernios pilietybės sąvoką ir įgalinti visuomenės grupes (tokias, kaip LGBT asmenų) visavertiškai dalyvauti visuomeniname gyvenime.
Visavertį ar beveik visavertį dalyvavimą visuomeniniame gyvenime bei socialinę įtrauktį galima užtikrinti praplečiant socialinę politiką trimis aspektais:
1. Užtikrinant pripažinimą valstybinėse institucijose, darbovietėse, mokyklose, šeimoje, socialinėse bei sveikatos apsaugos institucijose;
2. Skatinat socialinį dialogą, kurio metu būtų užtikrinama, kad visų suinteresuotų grupių balsai būtų išgirsti;
3. Persvarstant susiklosčiusias normas, kurios gerais piliečiais pripažįsta tik heteroseksualius asmenis.
Politinių mokslų specialistai nuolat pabrėžia, kaip
svarbu ir naudinga visai visuomenei siekti šio tikslo. Socialinė atskirtis trukdo įgyvendinti kertinį demokratijos garantą – politinę ir socialinę lygybę.
Pagrindinės socialinės LGBT jaunimo atskirties sritys
Jauni LGBT asmenys, kaip ir jų heteroseksualūs bendraamžiai, dėl seksualinės orientacijos ir amžiaus dažnai tampa daugialypės diskriminacijos aukomis. Būtent daugialypės diskriminacijos mechanizmai sąlygoja
LGBT jaunimo pažeidžiamumą bei socialinę atskirtį, kurią gali įtakoti skirtingos priežastys: mažos pajamos, bedarbystė, sveikatos būklė, lytis, religiniai įsitikinimai, priklausymas etninėms mažumoms bei seksualinė orientacija. Šiame skyriuje aptariamos pagrindinės
LGBT jaunimo patiriamos socialinės atskirties sritys: švietimo sistema, sveikatos apsauga bei atstovavimas viešojoje erdvėje.
Jaunų LGBT žmonių nematomumas
Galima teigti, jog nematomumas – viena ryškiausių LGBT jaunimo socialinės atskirties priežasčių. Jaunimas, kaip ir apskritai visa LGBT bendruomenė, paprastai išoriškai neišsiskiria, todėl nėra atpažįstami iš pirmo žvilgsnio. Tapatybei transformuojantis iš nematomos į matomą, kyla socialinio matomumo, pripažinimo, lygybės ir pagarbos LGBT asmenims lūkesčiai. Tačiau atsivėrimo procese jauni žmonės dažnai rizikuoja būti atstumti ir atskirti nuo normaliai funkcionuojančios heteronormatyvios visuomenės.
Mano brolis įtarė mane esant lesbiete ar biseksualia, tuomet paaiškėjo jo homofobiškas požiūris – jis grasino viską apie mane atskleisti. Aš jaučiausi labai nesaugi ir galvojau, jog turiu įtikinti jį, kad esu heteroseksuali, taip ir
Jaunų homoseksualių, biseksualių ir transseksualių žmonių socialinė atskirtis
padariau. Vėliau jaučiausi daug geriau. Geriau viską slėpti nei papulti į bėdą (Mergina, 17 metų).
Tyrėjai ne kartą pabrėžė, jog jauni LGBT asmenys dažnai patiria izoliaciją bei baimę priimti savo tikrąją lytinę tapatybę, jei jų socialinė aplinka yra priešiška tokiai tapatybei, o tai savaime trukdo pagrindiniams besiformuojančios asmenybės procesams, susijusiems su savivertės, tapatybės ir artumo jausmo vystymusi (Frankowski, 2004). Tyrimų rezultatai taip pat įrodo, jog tie gėjai ir lesbietės, kurie išvengė visuomenės pasmerkimo, dažniausiai gyveno slaptą gyvenimą, vengė lankyti tam tikras vietas ar bendrauti su tam tikrais žmonėmis ir tokiu būdu
slėpė savo tikrąją lytinę tapatybę. Ir priešingai, – tie, kurie gyveno atvirai ir neslėpė savo lytinės orientacijos, dažnai patyrė visuomenės pamerkimą, socialinę ir ekonominę atskirtį. Todėl nenuostabu, kad toks tapatybės slėpimas, išgyvenimo strategijų kūrimas bei nuolatinis savo elgesio stebėjimas reikalauja daug energijos. Tapatybės slėpimas gali lemti kitokių bendravimo modelių susiformavimą; jauni LGBT asmenys yra priversti mokytis slėpti savo tikrąjį aš tuo metu, kai heteroseksualūs jų bendraamžiai įgauna socialinių bendravimo įgūdžių (Martin, 1982). Paauglystės ir brendimo metai LGBT asmenims itin sudėtingi dėl emocinio ir ekonominio priklausymo nuo šeimos bei mokymo įstaigų. Lytinės tapatybės atskleidimas šiuo gyvenimo laikotarpiu dažnai priklauso nuo palaikymo bei socialinių ryšių su šeima ir draugais, kurie – kaip ir bet kurio jauno žmogaus gyvenime – užima itin svarbią vietą. Todėl nuolatos pa-
tiriamas stresas, žodinis ar fizinis smurtas, šeimos ar bendraamžių nepriėmimas gali priversti jaunus LGBT asmenis slėpti savo tikrąją lytinę tapatybę iki pilnametystės, kol taps nepriklausomas nuo šeimos ir mokyklos (D’Augelli, 2003).
Aš nusprendžiau neatskleisti savo tikrosios lytinės tapatybės tėvui, kadangi mano motina mano, jog jis bandys mane nužudyti, jei sužinos apie tai (Mergina, 27 metų).
Svarbus faktorius, galintis priversti jaunus žmones nuslėpti savo tikrąją lytinę tapatybę bei gyventi dvigubą gyvenimą, yra homofobija – prietarai bei neapykanta homoseksualiems ar biseksualiems asmenims, tos pačios lyties potraukiui
Kitas svarbus faktorius, galintis priversti jaunus žmones nuslėpti savo tikrąją lytinę tapatybę bei gyventi dvigubą gyvenimą, yra homofobija – prietarai bei neapykanta homoseksualiems ar biseksualiems asmenims, tos pačios lyties potraukiui. Jauni LGBT asmenys homofobiją dažnai patiria namuose, dažnai ji tampa smurto, o kraštutiniais atvejais ir benamystės priežastimi. Didžiojoje Britanijoje atlikti tyrimai parodė, jog dėl netolerancijos ir homofobijos jauni LGBT žmonės praranda namus ir laikinai tampa benamiais, kai patys nusprendžia išeiti iš namų dėl vyraujančio smurto arba yra išvaromi kitų šeimos narių.
Priverstinis jaunų LGBT žmonių nematomumas aptinkamas visose gyvenimo sferose: šeimose, mokyklose, švietimo programose, socialinės bei sveikatos apsaugos institucijose.
Jaunų LGBT asmenų sveikata
Tai, kad atskleisdami savo neheteroseksualią tapatybę jauni žmonės rizikuoja patirti homofobiškas šeimos, draugų, bendramokslių ir visuomenės reakciją, gali skatinti juos slėptis, o tai reiškia, jog šie jauni žmonės
taip pat rizikuoja negauti tinkamų psichinės ir seksualinės sveikatos paslaugų. Dažniausiai švietimo ir sveikatos apsaugos įstaigos vadovaujasi nuostata, jog LGBT žmonių nėra tiek daug, kad šias paslaugas reiktų teikti atsižvelgiant į jų poreikius.
Specifinių psichinės sveikatos problemų – piktnaudžiavimo svaiginančiomis medžiagomis, valgymo sutrikimų, depresijos ir savižudybių – tyrimai pabrėžia, jog ryšio tarp psichopatologijos ir lytinės orientacijos nėra. Homoseksualių ir biseksualių asmenų patiriamos sveikatos bei socialinės problemos nėra savaime neatsiejama homoseksualios tapatybės dalis, – tai susiję su neigiamomis visuomenės nuostatomis, nukreiptomis prieš šią individų grupę. LGBT individų asmenybės branda, savireguliacija, neurotiškumo lygis, saviraiškos ar tikslų siekimas nesiskiria nuo bendros populiacijos rodiklių.
Jaunų gėjų, lesbiečių ir biseksualų patiriamos psichinės sveikatos problemos greičiau paaiškinamos socialinėmis priežastimis nei psichologijos terminais. Kaip ir bet kurios kitos mažumos atstovai, jauni LGBT asmenys rizikuoja patirti chronišką stresą būtent dėl priklausymo visuomenės stigmatizuotai grupei. Sąvoka mažumų stresas pabrėžia vidinės homofobijos, emocijų slopinimo, tapatybės slėpimo įtaką su mažumos statusu susijusių psichinės sveikatos sutrikimų vystymuisi.
Vienas iš tokių sutrikimų – savižudiškas elgesys: bandymai žudytis ar mintys apie savižudybę. Kaip parodė JAV atlikti tyrimai, pagrindinis paauglių savižudybes lemiantis faktorius yra seksualinių mažumų statusas. Per pastaruosius 25 metus atlikti skirtingomis metodikomis paremti tyrimai atskleidė, jog jauni LGBT asmenys dažniau nei jų heteroseksualūs bendraamžiai galvoja apie savižudybę ar bando žudytis.
Tiesiog buvo manoma, kad klasėje nėra homoseksualių žmonių, todėl per lytinio švietimo pamokas apie tai niekas nešnekėjo (Mergina, 21 metų).
Homoseksualumo tema nebuvo kalbėta visai, lyg tai neegzistuotų (Vaikinas, 23 metų).
Verta pažymėti, jog neseniai taip pat JAV atlikti tyrimai parodė, kad jaunų LGBT žmonių savižudybių ar bandymų žudytis skaičius mažėja. Tai siejama su LGBT teisių apsauga. Nors negalima nustatyti tiesioginio priežastinio ryšio, tačiau šio tyrimo rezultatai bei prielaidos teikia vilties, jog kuriant atviresnę, palaikančią ir LGBT asmenis priimančią aplinką, savižudybių skaičius gali dar labiau sumažėti. Taip pat svarbu pažymėti, jog mažai tikėtina, kad jaunų LGBT žmonių savižudybių skaičius yra perdėtas: greičiau jis gali būti dar didesnis, kadangi dažnai artimieji savižudybės priežasčių nepraneša, nežinodami apie nusižudžiusiojo lytinę orientaciją arba nenorėdami jos atskleisti po mirties.
Mokyklose patiriama socialinė jaunų LGBT žmonių atskirtis
Mokykla jaunų LGBT žmonių atžvilgiu dažnai apibūdinama, kaip griežtai heteronormatyvi aplinka, verčianti slėpti tikrąjį seksualumą ir jausmus. Suomijoje atlikto tyrimo išvadose teigiama, jog mokyklose „primetamos lyties atžvilgiu formuojamos berniukų ir mergaičių grupės, ir tuo pat metu varžomi bet kokie seksualiniai ar emociniai tos pačios lyties jaunų žmonių ryšiai“ (Lehtonen, 1993:103). Panašaus tyrimo Naujoje Zelandijoje išvadose teigiama, jog mokyklos veikia kaip heteronormatyvios institucijos dėl
patologizuojančio požiūrio į (homo)seksualumą bei diegiamo binarinio lyčių vaidmenų modelio formavimo, kuris apibūdina priimtiną lytinę tapatybę ir seksualinį elgesį (Quinlivan-Town, 1999:514). Nekalbant apie LGBT žmonių išgyvenimus, jausmus ir lytinės tapatybės supratimą, skatinama jų izoliacija ir nematomumas mokyklos aplinkoje.
Mokykloje mane ketverius metus užgauliojo, taip pat patyriau net fizinį smurtą. Tai vyko todėl, kad jie manė, jog aš esu per daug berniukiška, ir dėl to, jog aš esu lesbietė.
Todėl jie manė, kad turi mane užgaulioti nuo pat pirmos klasės (Mergina, 20 metų).
Tyrimų rezultatai rodo, jog jauni LGBT asmenys bei stereotipinių lyties išraiškos charakteristikų neatitinkantys heteroseksualūs jų bendraamžiai dažnai tampa priekabiavimo ir užgauliojimų mokyklose aukomis
Nevertėtų pamiršti, jog paauglystėje įsisavinamos kultūrinės bei socialinės nuostatos apie lytį ir lyčių roles. Šiuo laikotarpiu lyties išraiškos ribos bei socialinės taisyklės susijusios su lytiniu elgesiu, yra itin griežtos ir primetamos socialinės aplinkos dalyvių: bendraamžių, draugų, mokytojų ir šeimos narių. Pastaruoju metu Europoje daug dėmesio kreipiama į duomenų rinkimą ir aiškinimą apie aukštus jaunų LGBT asmenų sveikatos rizikos rodiklius. Manoma, jog viena pagrindinių aplinkybių, įtakojančių aukštus sveikatos rizikos rodiklius, yra netipinė lyties išraiška arba neatitikimas nusistovėjusioms lyčių rolėms (Russel, 2002). Tyrimų rezultatai rodo, jog jauni LGBT asmenys bei stereotipinių lyties išraiškos charakteristikų neatitinkantys heteroseksualūs jų bendraamžiai dažnai tampa priekabiavimo ir užgauliojimų mokyklose aukomis.
Kitas JAV atliktas tyrimas siekia nustatyti ryšį tarp viktimizacijos mokyklose ir rizikos sveikatai. Pasak ty-
rimo autorių, tie jauni LGBT žmonės, kurie mokyklose patiria viktimizaciją yra dažniau linkę piktnaudžiauti alkoholiu, narkotinėmis medžiagomis; jie labiau nei jų heteroseksualūs bendraamžiai linkę į savižudybes ar rizikingą seksualinį elgesį; labiau patiria ir viktimizuojantį elgesį (Bontempo-D’Augelli 2002:364).
Suvokdami, kad jų
jausmai ir potraukiai visuomenės nėra vertinamai ar
toleruojami, jie jaučiasi atstumti, ir tai gali sąlygoti piktnaudžiavimą svaiginančiomis medžiagomis, ankstyvą išėjimą iš mokyklos
Švedijos tyrinėtojai pastebi, jo socialinė marginalizacija jauniems žmonėms, kurių jausmai skiriasi nuo jų bendraamžių ar plačiosios visuomenės, kelia riziką jų sveikatai, ypač brendimo laikotarpiu. Suvokdami, kad jų jausmai ir potraukiai visuomenės nėra vertinamai ar toleruojami, jie jaučiasi atstumti, ir tai gali sąlygoti piktnaudžiavimą svaiginančiomis medžiagomis, ankstyvą išėjimą iš mokyklos (Berg-Kelly 2003:143).
Todėl gyvybiškai svarbu, kad mokyklose būtų sukurta saugi aplinka tiems moksleiviams, kurie nėra heteroseksualūs.
Belgijoje atlikto tyrimo metu užfiksuota, jog iš 1562 tyrime dalyvavusių ir per pastaruosius 3 metus mokyklas lankiusių jaunų LGBT žmonių net 48 procentai patyrė pašaipas, 39 procentai buvo užgauliojami, 23 procentai patyrė fizinį smurtą, 21 procentai – bauginimus, 36 procentai – izoliaciją (Vincke-Stevens 1999).
Tai, kad patyčios ir įžeidimai, kuriuos patyriau, niekada nebuvo uždrausti ar už juos nubausta, verčia manyti, kad LGBT žmonių užgauliojimas yra toleruojamas, nes niekas to nesustabdo ir nepasako, kad taip elgtis nedera (Vaikinas, 23 metų)
Ne vieno tyrimo autoriai pateikia rekomendacijas, kuriose siūlo mokyklų vadovybei atkreipti dėmesį į
bauginančią statistiką bei imtis priemonių supažindinti mokytojus bei mokinius su įvairiais gyvenimo būdais bei kultūriniais skirtumais, įgyvendinti lygių galimybių politiką bei skatinti vyrų ir moterų, homoseksualių ir heteroseksualių asmenų lygybę. Siūloma kurti strategijas bei programas, padėsiančias kovoti su diskriminacija prieš visuomenės marginalizuotas grupes, skatinti mokytojus neignoruoti homoseksualių moksleivių įžeidinėjimų ir bauginimų savo klasėse. Kitas svarbus veiksnys, charakterizuojantis mokyklos aplinką LGBT atžvilgiu – švietimo programa. Belgijoje atlikto tyrimo metu buvo apklausta daugiau nei 41 tūkstantis vyresniųjų klasių moksleivių, – rezultatai atskleidė priežastinį ryšį tarp mokyklose pateikiamos informacijos apie homoseksualumą ir moksleivių požiūrio į LGBT asmenis. Tik 23 procentai apklaustųjų manė, jog mokyklose pateikiama pakankamai informacijos apie homoseksualius ar biseksualius santykius; tik penktadalis teigė, jog mokytojai šią informaciją pateikia teigiamai. Tokių mokytojų moksleiviai ir patys turėjo pozityvesnę šiuo atžvilgiu poziciją.
Išvados
Socialinę atskirtį suvokiant kaip visuomenės požiūrio, kuriančio nepalankią aplinką kiekvienam individui vienodai ir visapusiškai dalyvauti visuomeniniame gyvenime, rezultatą, galima daryti išvadą, kad ne visi atskirtį patiriantys žmonės gyvena skurde ir atvirkščiai. Pajamos, kaip vienintelis socialinę įtrauktį ar atskirtį lemiantis veiksnys, turėtų būti vertinamos itin atsargiai, kadangi
Jaunų homoseksualių, biseksualių ir transseksualių žmonių socialinė atskirtis
daug gana pasiturinčiai gyvenančių žmonių gali patirti socialinę atskirtį dėl aplinkos ar savo kilmės. Taip pat pažymėtina, jog daugybė socialinės įtraukties elementų negali būti paprasčiausiai nupirkti, kadangi tai iš esmės priklauso nuo visuomenės požiūrio į atskirus individus ir jų grupes. Todėl, kalbant apie socialinę LGBT individų atskirtį, svarbu socialinės atskirties fenomeną suprasti kuo platesne prasme ir neapsiriboti vien tik socio-ekonominiais terminais ar prielaidomis. Vienas iš būdų – atkreipti didesnį dėmesį į individų dalyvavimo socialiniame, ekonominiame ir kultūriniame gyvenime galimybes.
Nors šiame straipsnyje tiesiogiai ir nekalbama apie mūsų valstybei būdingus ypatumus, tačiau jaunų LGBT žmonių liudijimai bei gyvenimo patirtys parodo, kad jų socialinės atskirties klausimai vis dar yra problemos pripažinimo lygyje. Atsižvelgiant į tai, visuomenės informavimas, sąmoningumo ir jautrumo problemai kėlimas atliekant daugiau tyrimų ir sudarant bei įgyvendinant konkrečias mokymo programas, gali būti viena svarbiausių priemonių kovoti su diskriminacija ir socialine atskirtimi.
Parengė Virginija Prasmickaitė
Literatūros sąrašas:
Berg-Kelly Kristina, „Adolescent homosexuality: we need to learn more about causes and consequences“, Acta Paediatrica 92(2), 2003, p. 141–144.
D’Augelli, Anthony R., „Developmental implcations of victimization of lesbian, gay and bisexual youths“, G.M. Herek (ed.) Stigma and sexual orientation: understanding prejudice against lesbians gay men and bisexuals. Thousand Oaks, CA: Sage, 1998, p. 187–210.
D’Augelli, Anthony R., Scott L., Hershberger, Neil W. Pilkington, „Lesbian, gay, and bisexual youths and their families: Disclosure of sexual orientation and its consequences“, American Journal of Orthopsychiatry, 1998, p. 68:361–371.
D’Augelli, Anthony R., „Mental health problems among lesbian, gay, and bisexual youths ages 14 to 21“, Clinical Child Psychology and Psychiatry, 2002, p. 7:439–462.
Ellis, Viv, Sue High, „Something more to tell you: gay, lesbian or
bisexual young people’s experiences of secondary schooling“, British Educational Research Journal 30(2), 2004, p. 213–225.
Gross, Larry, „Out of the Mainstream: Sexual Minorities and the Mass Media“, Journal of Homosexuality 21(1/2), 1991, p. 19–46.
Lehtonen, Jukka, „Heteronormativity in School Space in Finland“, Lambda Nordica 9(1–2), 2003, p. 94–103.
Russell, Stephen T., Kara Joyner, „Adolescent sexual orientation and suicide risk: Evidence from a national study“, American Journal of Public Health 91, 2001, p. 1276–1281.
Rivers, Ian, „Social exclusion, absenteeism and sexual minority youth“, Support for Learning 15(1), 2000, p. 13–18.
Vincke, John, Peter Stevens, Een beleidsgerichte algemene survey van Vlaamse homoseksuele mannen en vrouwen. Basisrapport. Brussel/Universiteit Gent: Ministerie van de Vlaamse Gemeenschap, Cel Gelijke Kansen/ Vakgroep Sociologie, Gent. (1999).
homoseksualių, biseksualių ir transseksualių žmonių socialinė atskirtis
Juliana Lozovskaja
SOCIALINĖS ATSKIRTIES PASEKMĖS
HOMOSEKSUALIŲ ASMENŲ PSICHINEI SVEIKATAI
LGBT bendruomenės situacija
Lietuvoje
Sociologiniai tyrimai rodo, jog kas trečias Lietuvos gyventojas mano, kad tik visiškas homoseksualų nebuvimas nekeltų problemų Lietuvos visuomenei. Kaimynystėje su homoseksualais nenorėtų gyventi net 23 proc. respondentų. Vertinant bendras Lietuvos visuomenėje vyraujančias tendencijas, galima konstatuoti, kad Lietuvos gyventojai yra vieni homofobiškiausių Europoje. Homoseksualumą pateisinančioje skalėje
Lietuvos respondentai surinko apie 2 balus iš 10 galimų („Europos vertybių duomenys“). Be to, visuomenėje vyraujančius stereotipus ir neigiamas nuostatas nuolat kursto žiniasklaida, pateikdama visiškai iškraipytus, nužmogintus homoseksualių žmonių įvaizdžius. Dauguma Seimo narių palaiko Bažnyčios propaguojamą poziciją homoseksualumo atžvilgiu. Nepaisant Amerikos psichologų asociacijos 1973 metais bei Pasaulinės sveikatos organizacijos 1990 metais priimtų sprendimų pašalinti homoseksualumą iš psichinių ligų sąrašo, homoseksualumas Lietuvoje vis dar dažnai yra minimas su neigiama konotacija. Netradicinė lytinė orientacija vis dar painiojama su psichinėmis ligomis, iškrypimais.
Esant tokiai situacijai, kyla reali diskriminacijos ir prievartos grėsmė. Žmonės patiria įvairią priespaudą ir
teisių suvaržymus tik dėl jų netradicinės lytinės orientacijos. Bijodami atstūmimo, pažeminimo, įžeidinėjimo homoseksualūs asmenys ne tik viešojoje, bet labai dažnai ir privačiojoje erdvėje – savo šeimoje vengia būti savimi, slepia savo seksualinę orientaciją.
Toks gyvenimo būdas, aplinkinių abejingumas ar neapykanta, patiriama socialinė atskirtis, stigmatizacija, nuolatinės grėsmės nuojauta gali daryti nemažą įtaką homoseksualių žmonių psichinei, fizinei bei seksualinei sveikatai. Būtent homoseksualai patenka į savižudžių rizikos grupę, dažniau žaloja save, dėl didelės emocinės įtampos yra linkę dažniau vartoti alkoholį, narkotikus. Homoseksualūs asmenys dažniau išgyvena nerimą, įtampą, dėl patiriamos diskriminacijos žymiai nukenčia jų pasitikėjimas savimi ir savigarba. Norint suprasti bei padėti homoseksualiems asmenims įveikti socialinės atskirties sukeliamas pasekmes, svarbu įsigilinti, kokį poveikį socialinė atskirtis, stigmatizacija, patiriamas psichologinis ar fizinis smurtas daro žmonių psichinei sveikatai, su kokiais specifiniais sunkumais susiduria homoseksualūs žmonės, kokius streso įveikos būdus naudoja, kas jiems padeda atgauti vidinę emocinę pusiausvyrą.
Socialinės a tskirties poveikis
žmogaus psichinei sveikatai
Poreikis priklausyti yra vienas iš svarbiausių žmogaus motyvatorių, todėl būti pašalintam, atskirtam nuo socialinių santykių yra vienas iš stipriausių smūgių jo psichinei sveikatai. Socialinė atskirtis daro didelį poveikį emocijoms, mintims, veiksmams. Susidaręs emocinis distresas, kognityvinė dezorientacija gali vesti prie pačių įvairiausių psichinių pasekmių. Socialinė atskirtis sukelia nerimą, emocinį distresą, kuriems įveikti asmenys gali panaudoti pačias įvairiausias savęs žalojimo formas. Neabejotinai socialinė atskirtis yra siejama su nerimu, depresija, pavydu, vienišumo jausmu, žema savigarba. Kaip rodo atlikti tyrimai, socialinės atskirties numatymas, išgyvenimas sukelia daugiau agresijos1, daro įtaką ne tik asmens emociniams išgyvenimams, bet ir kognityviniams sugebėjimams, prasmės suvokimui, ateities numatymui, savęs įsisąmoninimui, savęs vaizdui2. Panašu, kad siekdami įveikti kilusias neigiamas emocijas socialinę atskirtį išgyvenantys asmenys neretai panaudoja tam tikras gynybines strategijas, pavyzdžiui, kognityvinį dekonstravimą, kuris leidžia išvengti prasmingų minčių, emocijų ir savęs įsisąmoninimo. Tokiai emocinei ir kognityvinei būsenai būdingas sustingimas, apatija bei pakitęs laiko suvokimas. Socialinę atskirtį išgyvenantis asmuo dažniau apsiriboja dabartiniu momentu, susiaurėja jo ateities perspektyvos. Tyrimuose atstūmimą patyrę dalyviai dažniau sutinka su teiginiu, kad „gyvenimas yra beprasmis“, jų reakcijų į stimulus laikas sulėtėja, dėl emocinio slopinimo sumažėja emocinis jautrumas, emocinių reakcijų raiška. Socialinę atskirtį patyrę individai taip pat dažniau vengia savęs įsisąmoninimo – tyrimuose tai pasireiškia veidrodžio vengimu, nenoru matyti savo atspindį.
Taigi, kaip matome, nepaisant atstūmimo priežasčių, akivaizdu, kad socialinė atskirtis gali stipriai paveikti asmens psichinę sveikatą – emocijas, mintis, veiksmus. Nepakeliamiems emociniams išgyvenimams nuslopinti socialinę atskirtį, izoliaciją patiriantis žmogus gali panaudoti įvairias savęs žalojimo formas – alkoholį, psichotropines medžiagas, gyvybei pavojingą elgesį. Kraštutiniu atveju patiriamas distresas gali pasireiškti psichinių, fizinių, psichosomatinių sutrikimų forma.
Stigmatizacijos fenomenas: priežastys ir pasekmės
Atlikti tyrimai rodo, jog socialinė atskirtis tikrai daro didelę įtaką asmens sveikatai. Dėl to yra ypač svarbu suprasti, kokie individai turi didesnę riziką tapti socialiai atskirtais, atstumtais, diskriminuojamais, dėl kokių priežasčių viena individų grupė yra pasmerkiama, nurašoma, nustumiama į socialinio gyvenimo paribius. Siekiant suprasti socialinės atskirties prigimtį bei priežastis, dažnai pasitelkiamas stigmos bei stigmatizacijos reiškinys, tarsi paaiškinantis, dėl ko tam tikros asmenų grupės dažniau išgyvena socialinę atskirtį. Stigma yra apibrėžiama kaip fenomenas, kai žmogus pasižymi kokiu nors fiziniu, psichologiniu ar socialiniu deviantiškumo požymiu, žyme, ir ta stigma vadinama žymė ryškiai skiriasi nuo kultūriškai nusistovėjusių normų3. Goffman teigimu, stigmatizacija yra visaapimantis normos neatitinkančią savybę turinčio asmens nuvertinimo procesas. Žmogus su tokia žyme visuomet yra diskredituojamas, jo šalinamasi. Stigma išryškėja socialinės sąveikos metu, kai asmens socialinis tapatumas neatitinka visuomenės lūkesčių socialinio tapatumo atžvilgiu4. Stigmos gali skirtis savo matomumu, žymumu (kiek jos matomos ir kiek jas galima nuslėpti), griauna-
mumu (kiek jos šokiruojančios, kiek svarbios bendravimo metu, kiek reikšmingos pačiam stigmatizuotajam, kiek pavojingos aplinkiniams). Stigmos taip pat skirstomos į fizines (kūno trūkumai, sužalojimai, kūno dalių neturėjimas, netgi kūno grožis), psichologines (psichinė liga, vertybių skirtumas ir pan.) ir socialines (gyvenimo stilius, būdo skirtingumas nuo normos ir kt.). Kokią nors stigmą turintis žmogus vadinamas stigmatizuotu, o grupė – stigmatizuotųjų grupe. Jie vienokiu ar kitokiu mastu skiriasi nuo daugumos visuomenės narių savo išvaizda, elgesiu ar socialiniu statusu. Visuomenės nariai nenoriai kontaktuoja su stigmatizuotomis grupėmis, atstumia jų narius, nes bendravimas su jais kelia nerimą, baimę ar įtampą. Kylančių jausmų stiprumas bei stigmatizuotųjų atstūmimas priklauso nuo anksčiau minėtų stigmos bruožų. Jeigu stigmos yra traktuojamos ir suvokiamos kaip itin pavojingos, matomos ir darančios stiprią įtaką bendravimo kokybei, kylanti baimė, nerimas bei stigmatizuotos grupės atstūmimas yra didesni. Siekiant įveikti kylančius jausmus gali būti pasitelktas ne tik pasyvus ignoravimas ar vengimas, bet ir aktyvus susidorojimas, smurtas, agresija.
Taigi, stigmos pobūdis bei stigmatizacijos procesas tarsi leidžia suprasti, kodėl tam tikri asmenys ar jų grupės patiria socialinę atskirtį, atstūmimą. Tačiau nėra iki galo aišku, iš kur atsiranda pats stigmatizavimo poreikis, kodėl tam tikros asmenų grupės tampa visuomenės atpirkimo ožiais. Kai kurie autoriai čia įžvelgia evoliucinę stigmatizacijos vertę ir prasmę. R. Kurzban teigimu, stigmatizacija atlieka kelias svarbias funkcijas – leidžia pakelti savigarbą, perkelti ir išreikšti neigiamus jausmus, apibrėžti bei stiprinti savo socialinį tapatumą, pateisinti tam tikras socialines, ekonomines ar politines struktūras5. Šios įžvalgos yra taip pat svarbios siekiant
suprasti stigmatizuotojo ir stigmatizuojančio santykių dinamiką, poreikius, naudą ir žalą, nes tik supratus abi sąveikaujančias puses galima pradėti keisti susiklosčiusią situaciją.
Homoseksualumas kaip stigma ir socialinės atskirties priežastis
Homoseksualumas – vienokiu ar kitokiu pavidalu, pavadintas ar nepavadintas – egzistavo nuo pat žmonijos pradžios. Beveik visada šalia jo egzistavo ir jį ženklinanti stigma, kurios turinys epochų eigoje iš dalies keitėsi. Pradedant Viduramžiais ir baigiant Naujausiaisiais laikais, homoseksualumas būdavo traktuojamas kaip nuodėmė, amoralumas, iškrypimas, pasileidimas, psichinė liga. Priklausomai nuo homoseksualumo supratimo, keitėsi ir gydymobaudimo būdai. Homoseksualiems asmenims būdavo atviros visos psichiatrinių, kalėjimų durys. Tylos, ignoravimo ir vengimo neužtekdavo įveikti homoseksualumo keliamai baimei. Vidinei bei išorinei pusiausvyrai užtikrinti būdavo pasitelkiamos pačios griežčiausios bausmės –sušaudymai, kartuvės, koncentracijos stovyklos. Viduramžiais homoseksualizmu apkaltinti asmenys būdavo skandinami, smaugiami geležiniu lanku, nukirsdinami, kastruojami, kariami arba deginami ant laužo. Šviečiamajame amžiuje – nors už daugelį nusikaltimų nebebuvo baudžiama mirtimi, o pusiau religinė „sodomijos“ sąvoka išnyko – homoseksualizmas ir toliau buvo laikomas nusikaltimu; medicinos ir teismų teorijoje atsirado nauji terminai nepadorūs veiksmai ir nusikaltimas prigimčiai, kuriais imta teisinti homoseksualų medžioklę ir bausmes. Per holokaustą visuomenės nusistatymas prieš homoseksualizmą taip pat turėjo siaubingų pasekmių – homoseksualai buvo sistemingai identifi-
kuojami, gaudomi ir žudomi. Iki šiol kai kurių JAV valstijų nuostatai homoseksualizmą tebelaiko nusikaltimu. Nors jau 1976 metais homoseksualizmas buvo išbrauktas iš Amerikos psichiatrų asociacijos psichinių ligų sąrašo, deja, iki šiol yra psichoterapeutų, primygtinai teigiančių, jog homoseksualizmas yra psichinis sutrikimas, ir pretenduojančių jį išgydyti.
Kaip rodo trumpa istorinė apžvalga, homoseksualumas visais laikas buvo stigmatizuojamas, homoseksualūs asmenys būdavo engiami, baudžiami, persekiojami.
Tokį šališką visuomenės nusiteikimą prieš homoseksualizmą galima paaiškinti priešiškumu visiems, kurie yra kitokie. Žmogui būdinga bijoti ir gėdytis to, kas nepažįstama. Etninės arba religinės mažumos visuomet ir visur kelia daugumos nepasitikėjimą ir priešiškumą, nes kitaip atrodo, kalba, rengiasi arba meldžiasi. Taigi, nenuostabu, kad nepasitikėjimą ir priešiškumą kelia ir seksualiniu požiūriu kitokie žmonės. Fanatišką nusiteikimą skatina ir homoseksualizmo keliama grėsmė daugelyje šiuolaikinių šalių egzistuojančiai valdžios struktūrai. Mes gyvename tokioje kultūroje, kurioje vyrams vis dar priskiriamas dominuojantis vaidmuo, nepriklausomybė ir valdymas, o moterims – paklusnumas, pasyvumas ir jausmingumas. Gėjai ir lesbietės yra kaip akibrokštas tokiam vaidmenų pasiskirstymui, todėl visuomenei jie yra nepatogūs ir kelia grėsmę. Daugumos nusiteikimą prieš homoseksualizmą skatina ir vidiniai psichologiniai veiksniai – užgaunami narcisistiniai jaus-
mai ar latentiniai homoseksualiniai polinkiai. Dėl šių asmeninių prielaidų bei vidinės stigmatizuojančiųjų motyvacijos, homoseksualių asmenų diskriminacija gaji ir įvairiais pavidalais – be abejo, ne tokiais žiauriais kaip viduramžiais – pasireiškia iki šiol.
Mes gyvename
tokioje kultūroje, kurioje vyrams vis dar priskiriamas dominuojantis vaidmuo, nepriklausomybė ir valdymas, o moterims –paklusnumas, pasyvumas ir jausmingumas. Gėjai ir lesbietės yra kaip akibrokštas tokiam vaidmenų pasiskirstymui, todėl visuomenei jie yra nepatogūs ir kelia grėsmę
Norėdami suprasti, kokią įtampą ir sunkumus individui tenka išgyventi dėl homoseksualizmo stigmatizacijos mūsų visuomenėje, nebūtina gilintis į bendrą homoseksualizmo istoriją ir raidą, užtenka žvilgterėti į atskiro individo pasaulį, kuriame kaip veidrodyje gali atsispindėti daugelio kartų patirtos traumos, išgyvenimai, tragedijos. Homoseksualių asmenų išgyvenimuose galima aptikti nemažai bendrų dalykų, kurie, priklausomai nuo laikotarpio bei kultūros, gali būti kitokio pavidalo ar formos, bet savo turiniu susiję. Ryškią socialinę izoliaciją, atstūmimą, pažeminimą homoseksualūs asmenys dažnai pajunta jau vaikystėje. Būtent tada vaikai pirmiausia susiduria su žmonių seksualinę orientaciją pajuokiančiais epitetais. Pradinukai vartoja tokius niekinančius žodžius kaip mamytės sūnelis , iškrypėlis ar pedas , nors iki brandaus lytinio potraukio ir seksualinės orientacijos suvokimo jiems dar pakankamai toli. Savo seksualinės orientacijos vaikai dar nesuvokia, ta -
čiau labai anksti pradeda aiškiai atskirti lyčių vaidmenis, todėl tyčiojasi ir šaiposi iš tų bendraamžių, kurie elgiasi ne taip, kaip derėtų jų lyčiai. Homoseksualizmo epitetai jiems neretai atstoja žodinius ginklus. Taigi,
homoseksualių asmenų psichinei sveikatai
žodžiai pradedami sieti su tam tikra, lyčiai nebūdinga elgsena vaikystėje. Vaikų sąmonėje jie siejasi su buvimu kitokiu, nepageidautinu. Kaip rodo tyrimai, dauguma homoseksualų vaikystėje tarp bendraamžių jautėsi kitokie “. Šis skirtingumo jausmas kilo iš potraukio žaisti priešingos lyties vaikų žaidimus. Psichiatras Richardas Isay’us teigia, jog dauguma gėjų prisimena, kad būdami trejų ar ketverių metų jautėsi kitokie nei bendraamžiai. Šį jausmą jie apibūdino kaip didesnį jautrumą, polinkį greitai pravirkti, įsižeisti, polinkį į estetiškumą ir mažesnį agresyvumą 6. Dėl tokio skirtingumo vaikai jaučiasi išstumti iš bendraamžių, o kartais net ir iš šeimos rato. Į tokius vaikus bendraamžiai paprastai žiūri su neapykanta, antipatija ir net bjaurėdamiesi. Šališką visuomenės požiūrį į homoseksualumą vaikai perima labai anksti. Tokiam šališkumui apibūdinti vartojamas terminas vidinė homofobija . Absorbuojama iš tėvų ir bendraamžių, ji giliai įsiskverbia į besivystančią vaiko psichiką, kur tvinksta daugelį metų, kol galiausiai staiga prasiveržia paauglystėje arba brandos amžiuje, kuomet dėl lytinės brandos ir seksualinių potraukių dar labiau sustiprėja skirtingumo , izoliacijos, neprisitaikymo, savęs kaltinimo, neapykantos jausmai. Susidūrę su bendraamžių pašaipomis ir užgauliojimais homoseksualūs paaugliai dažnai atsiriboja, turi mokymosi problemų, pradeda vartoti alkoholį bei kitas psichotropines medžiagas, kraštutiniu atveju netgi bando nusižudyti. Be abejo, kiekvienas susiduria su unikaliomis problemomis, tik jam būdinga situacija šeimoje, mokykloje, draugų rate, tačiau kiekvieną kartą atsikartoja buvimo homoseksualiu , buvimo kitokiu, buvimo stigmatizuotuoju istorija, kurioje iškyla bendri problemos elementai, kuriuos ir apžvelgsime kitame skyrelyje.
Socialinės atskirties poveikis
homoseksualaus žmogaus psichinei sveikatai
Dėl visuomenėje paplitusios homoseksualizmo stigmatizacijos, homoseksualūs žmonės neretai susiduria su didelėmis vidinėmis bei išorinėmis kliūtimis ir sunkumais. Išoriniai streso šaltiniai yra susiję su diskriminacija, psichologiniu ar fiziniu smurtu, neigiamu visuomenės nusistatymu homoseksualių asmenų atžvilgiu. Dėl seksualinės orientacijos asmenys gali išgyventi įtampą šeimoje ir už jos ribų, privačiojoje ir viešojoje erdvėje. Tam tikra prasme, homoseksualūs asmenys netenka užuovėjos, kurioje galėtų jaustis saugiai, būti savimi, jaustis suprantami, priimami, palaikomi, atstatyti dvasines bei emocines jėgas, visapusiškai realizuoti įvairias savo asmenybės puses bei patenkinti poreikius. Dažnai ramybės nerandama net savyje. Netgi pasitraukus nuo svetimų visamatančių akių bei visagirdinčių ausų, viduje toliau vyksta karas tarp skirtingų asmenybės pusių, išsiugdytų raidos bei socializacijos procese. Toks vidinis konfliktas, kuriame išryškėja iš visuomenės perimtos neigiamos nuostatos homoseksualumo atžvilgiu, labai apsunkina homoseksualaus asmens gyvenimą, neleidžia darniai integruoti seksualumo į visą asmenybės struktūrą, jį nuolat kaltina, smerkia, graužia. Šios vidine homofobija vadinamos nuostatos yra būdingos daugeliui homoseksualių žmonių ir tampa viena iš vidinių streso priežasčių. Taigi, socialinė atskirtis bei stigmatizacija turi didelį poveikį asmens psichinei sveikatai. Homoseksualiam žmogui nuo pat vaikystės formuojamos neigiamos nuostatos dėl homoseksualumo, socialinės izoliacijos jausmas dėl nuolatinių pašaipų, atstūmimo, kitoniškumo ir suvokiamo neprisitaikymo, seksualinės orientaci-
jos slėpimas dėl numatomos grėsmės bei seksualinės orientacijos atskleidimo pasekmės, kurios gali svyruoti nuo ignoravimo iki verbalinės ir fizinės agresijos bei chroniško persekiojimo ir viktimizacijos – visa tai savaip transformuoja, veikia individo emocinį gyvenimą, kognityvinius sugebėjimus, besiformuojantį tapatumą, savęs vaizdą, savigarbą ir tarpasmeninius santykius.
Kalbant apie emocinius homoseksualaus asmens išgyvenimus, vienas iš dominuojančių jausmų neretai gali būti nerimas, nesaugumo jausmas, įtampa bei stresas. Dėl seksualinės orientacijos lesbietės, gėjai ar biseksualūs asmenys susiduria su homofobija ir stigmatizacija, dėl kurios kyla didesnė rizika patirti tiek vienkartinius neigiamus stresą sukeliančius įvykius (atleidimą iš darbo, smurtą, diskriminaciją dėl seksualinės orientacijos), tiek chroniškus, besitęsiančius, pasikartojančius stresinius įvykius (homofobiški juokai, pašaipos). Toks dažnesnis stresą sukeliančių įvykių išgyvenimas yra susijęs ir su aukštesniu išgyvenamo streso, nerimo lygiu. Meyer atlikto tyrimo duomenimis, homoseksualių asmenų patiriamas stresas, kylantis dėl patirtos diskriminacijos ir neigiamo visuomenės vertinimo, yra susijęs su rimtomis psichinės sveikatos problemomis. Ross teigimu, gyvenimo įvykiai, susiję su stigmatizacija, yra žymus emocinio distreso šaltinis7. Išgyvenamas, besikaupiantis emocinis distresas neretai veda prie įvairių emocinių, elgesio ar psichosomatinių sutrikimų. Neigiamais streso įveikos būdais gali tapti rizikingas seksualinis elgesys, nusikalstama veikla. Pastebėta, kad patirtas verbalinis ir fizinis smurtas yra susijęs su moky-
mosi problemomis, piktnaudžiavimu psichoaktyviomis medžiagomis, pabėgimais iš namų, prostitucija ir bandymais nusižudyti. Lesbietės bei biseksualios moterys dėl patiriamo emocinio streso neretai pasirenka sveikatai žalingą elgesį – nikotino vartojimą, piktnaudžiavimą alkoholiu, viršsvorį, sukeliantį rimtas psichines bei somatines ligas.
Dėl nuolatinės
grėsmės, ankstesne patirtimi pagrįstų diskriminacijos, pažeminimo lūkesčių ir nepasitikėjimo
Kita svarbi raidos užduotis yra homoseksualaus asmens tapatumo suformavimas, pozityvaus įvaizdžio sukūrimas, savigarbos bei savosios vertės suvokimas. Be abejo, su šia užduotimi lygiai taip pat susiduria ir heteroseksualūs asmenys, tačiau jų kelyje rečiau
kitais homoseksualūs asmenys gali atsiriboti, gyventi nevisavertį socialinį gyvenimą, kupiną gėdos ir nesaugumo jausmų
būna tokių kliūčių, kurios apsunkina homoseksualaus asmens tapatumo formavimąsi, jie sulaukia daugiau palaikymo iš visuomenės, šeimos, draugų pusės. Homoseksualūs asmenys, dažniausiai auklėti heteroseksualių tėvų, nuo pat vaikystės yra formuojami pagal heteroseksistines normas. Nuo pat pirmų dienų homoseksuali tapatybė kaip siūlų kamuolys yra apipinama mitais, stereotipais, neigiamomis nuostatomis. Homoseksualumas yra susiejamas su tokiais neigiamais jausmais kaip nerimas, pasišlykštėjimas, gėda. Visas šis komplektas, perpildytas neigiamomis nuostatomis bei jausmais, aktualizuojasi paauglystėje, prasidėjus lytinei brandai bei savojo tapatumo paieškoms. Homoseksualus paauglys, suvokęs savo homoseksualius impulsus ir potraukius, atsiduria keblioje padėtyje – jam tenka priimti visą gyvenimą keiktą neigiamą tapatybę bei ieškoti savojo kelio, kaip su tuo gyventi, kaip priimti ir integruoti į savo asmenybės struktūrą homoseksualumą. Be abejo, šis
procesas gali užtrukti ilgai. Kartais vidinės homofobijos liekanos veikia homoseksualių asmenų psichologinį prisitaikymą visą gyvenimą. Vidinė homofobija, pasireiškianti neapykanta sau, pasišlykštėjimu savimi ir kitais homoseksualiais žmonėmis, žema savigarba ir nepasitikėjimu savimi, gali veikti visas asmens funkcionavimo sritis – emocinę, tarpasmeninių santykių, profesinę.
Kraštutiniais atvejais asmenys, nesugebėję priimti ir integruoti savo seksualinės orientacijos, išgyvena nuolatinį stresą ir įtampą dėl savo homoseksualių jausmų bei nesugeba suformuoti teigiamo įvaizdžio. Toks egodistoniškas homoseksualumas siejasi su vienatvės, kaltės, gėdos, nerimo jausmais bei depresija8 .
Homoseksualių asmenų stigmatizacija bei su seksualine orientacija susiję stereotipai taip pat gali apsunkinti ir homoseksualių asmenų tarpusavio santykius.
Dėl nuolatinės grėsmės, ankstesne patirtimi pagrįstų diskriminacijos, pažeminimo lūkesčių ir nepasitikėjimo kitais homoseksualūs asmenys gali atsiriboti, gyventi nevisavertį socialinį gyvenimą, kupiną gėdos ir nesaugumo jausmų. Savo seksualinės orientacijos slėpimas, svarbių gyvenimo įvykių nutylėjimas, nuolatinė verbalinės ir neverbalinės kalbos cenzūra neleidžia homoseksualiam asmeniui atsipalaiduoti bei užmegzti su kitais nuoširdaus, atviro bei abipusio kontakto. Dėl neigiamos patirties homoseksualūs asmenys gali būti gynybiški, priešiški, nelinkę užmegzti artimesnių santykių su kitais. Heteronormatyvioje visuomenėje vyraujančiuose stereotipuose gėjai yra vaizduojami kaip nepastovūs, nesugebantys užmegzti ilgalaikių intymių santykių ir išlaikyti šeimos bei auginti vaikų. Perėmę tokius įsitikinimus, homoseksualūs asmenys iš tikrųjų gali susidurti su sunkumais užmegzdami ilgalaikius santykius ir jaustis nepilnavertiški, nereikalingi, nenormalūs. Todėl vienas
iš svarbiausių aspektų tapatumo formavimosi procese yra vertybių perkainojimas, atradimas alternatyvių normų bei vertybių, kurios leistų homoseksualiam asmeniui suformuoti labiau pozityvų įvaizdį, pasitikėjimą savimi, užmegzti visaverčius ilgalaikius santykius.
Kaip jau buvo minėta, stresą, diskriminaciją ar netgi psichologinį ir fizinį smurtą tam tikru gyvenimo momentu tenka išgyventi beveik kiekvienam homoseksualiam asmeniui. Vieniems visuomenėje vyraujanti homoseksualumo stigmatizacija gali palikti gilių emocinių, psichologinių ar fizinių randų, iš kitų prisitaikymo heteronormatyvioje visuomenėje procesas pareikalaus mažiau pastangų ir psichinės sveikatos. Kokie veiksniai palengvina, padeda sumažinti tokio streso sukeliamas pasekmes? Pastebėta, kad vienas iš svarbiausių veiksnių yra socialinė parama, kurią gali suteikti šeimos nariai, partneriai, draugai, homoseksualių žmonių bendruomenė. Daugeliui lesbiečių, gėjų ar biseksualių žmonių socialinė parama pasireiškia emociniu palaikymu (grupės susitikimai, socialiniai renginiai), informacijos suteikimu, priklausymo poreikių patenkinimu. Be to, nepaisant neigiamų išgyvenimų gausos, svarbią įtaką homoseksualių asmenų psichiniam atsparumui daro asmeninės savybės. Svarbus vidinės stiprybės šaltinis kyla iš sugebėjimo įvertinti įvykius asmeninio augimo kontekste, skausmingą patirtį vertinti kaip iššūkį, kurį reikia įveikti, išgyventi, panaudoti savo dvasinei, emocinei raidai.
Neretai susiduriama su stipria dilema – ar verta aplinkiniams atskleisti savo seksualinę orientaciją? Šiame ginče galima išgirsti pačių įvairiausių nuomonių. Vieni
tvirtina, kad seksualinė orientacija yra kiekvieno asmeninis reikalas, turintis likti už namų durų, miegamajame, lovoje. Tokį požiūrį puikiai iliustruoja posakiai: „koks skirtumas, kas su kuo mylisi“, „miegok su kuo tu nori, man tai visiškai nesvarbu“ ir panašūs. Šiuo atveju tarsi suteikiama laisvė pasirinkti meilės objektą, leidžiama mylėtis su bet kuo, tačiau kartu kaip atlygio reikalaujama tylėti. Toks „tolerantiškumas“ iš tikrųjų pabrėžia būtent seksualumo aspektą dviejų žmonių santykiuose ir ignoruoja visa kita, kas vyksta ne tik lovoje. Tokio požiūrio gali laikytis tiek heteroseksualus, tiek homoseksualus ar biseksualus asmuo. Homoseksualūs asmenys šitaip pateisina savo pasirinktą stigmos įveikimo strategiją, o heteroseksualai pakankamai taktiškai išsisuka iš situacijos, išvengdami labiau homofobiškų atsakymų. Pasakymu „Tegu jie gyvena, man jie netrukdo, bet tegu daro tai savo lovose“ viešoji ir privačioji žmogaus erdvė lieka tarsi atskirta, formuojasi du atskiri pasauliai, kurių viename žmogus yra homoseksualus, kitame netenka bet kokių su seksualumu susijusių savo gyvenimo aspektų. Kita alternatyva galėtų būti seksualinės orientacijos priėmimas, pripažinimas ir atskleidimas, kuris, viena vertus, leidžia gyventi labiau visapusišką gyvenimą, suteikia galimybę siekti aukštesnio vidinio integralumo bei didesnio tapatumo vientisumo, o kita vertus, sukelia ir nemažai pavojų, kylančių tiek dėl vidinės homofobijos, tiek dėl visuomenėje paplitusio bei gajaus homoseksualumo stigmatizavimo.
Norint rasti tinkamą atsakymą, svarbu suprasti, kad kiekvieną pasirinkimą lydi atitinkamos psichologinės pasekmės. Taip, galima dėkoti Dievui, kad homoseksualumas nėra regima stigma, kad labai stengiantis ją galima paslėpti po patalais, drabužiais, makiažu ar santuoka. Nuo kitų nuslėpdamas informaciją apie save
homoseksualus asmuo gali išvengti neigiamų stigmatizacijos pasekmių. Kokios galimos seksualinės orientacijos atskleidimo pasekmės? Homoseksualus asmuo gali prarasti darbą, tėvai gali išvaryti iš namų, galbūt jį sumuš mokykloje ar gatvėje, darbe susidurs su patyčiomis bei kliūtimis siekiant karjeros, galiausiai atstums Bažnyčia. Tokios išorinės pasekmės, be abejo, sukels
nemažai psichologinių sunkumų – neigiamų emocinių išgyvenimų, tokių kaip gėda, nerimas, nesaugumo jausmas, stiprus izoliacijos išgyvenimas. Homoseksualumo pripažinimas ne tik sukelia išorinių pokyčių, veikiančių asmens emocinę būseną, bet ir aktualizuoja socializacijos procese įdiegtą vidinę homofobiją – savęs žeminimą, neapykantą, gėdą, pasišlykštėjimo jausmą. Nesugebėdamas susitvarkyti su anksčiau minėtais emociniais išgyvenimais, netekęs bet kokios socialinės paramos, homoseksualus asmuo gali vėl grįžti prie nebrandžių gynybos mechanizmų, nekonstruktyvių streso įveikos būdų – piktnaudžiauti alkoholiu, psichotripinėmis medžiagomis, žaloti save ar bandyti nusižudyti. Be abejo, čia pateikiamas kiek sutirštintas paveikslas, nes ne kiekvienam tenka susidurti su visais paminėtais stresiniais įvykiais, tačiau svarbu nepamiršti, kad tokius išgyvenimus bent iš dalies patiria daugelis homoseksualių žmonių, gyvenančių ypač homofobiškoje visuomenėje.
Taigi, homoseksualios tapatybės pripažinimas ir atskleidimas sukelia nemažai vidinių ir išorinių pavojų. Viduje žmogus susiduria su vidine homofobija – gėdos, neprisitaikymo, savęs nuvertinimo jausmais. Išorėje –iškyla grėsmė prarasti darbą, artimuosius, būti atstumtam, pažemintam, galbūt netgi susidurti su chroniška viktimizacija, persekiojimu. Viso šito iš dalies galima išvengti slepiant savo seksualinę orientaciją. Aiškiai atskyrus savo viešąjį ir privatųjį gyvenimą, iš dalies
sumažėja nerimo jausmas, dingsta būtinybė atskleisti savo seksualinę orientaciją, susilpnėja atstūmimo, nepriėmimo ir pažeminimo priklausomybė nuo kitų reakcijų ir lūkesčių. Asmuo gali jaustis savarankiškesnis ir labiau nepriklausomas, kontroliuojantis kitų reakcijas. Iš tikrųjų konfidencialumas šiuo atveju daugelį gelbėja nuo aplinkinių homofobiškų reakcijų, smurto, pažeminimų; slepiantieji savo seksualinę orientaciją rečiau susiduria su kitų užgauliojimais, pašaipomis, fiziniu ar psichologiniu smurtu. Siekdami nuslėpti savo seksualinę orientaciją asmenys gali taikyti pačias įvairiausias išgyvenimo strategijas. Viena iš strategijų yra kapituliacija – kai asmuo aplinkiniams mieliau sutinka pasirodyti aseksualus, kad tik nebūtų sutapatintas su homoseksualais. Kita įveikos strategija yra apsimetimas heteroseksualiu – kai individas save laiko gėjumi ar lesbiete, tačiau tai nuo visų slepia; kraštutiniais atvejais gyvena dvilypį gyvenimą, aktyviai puoselėdamas heteroseksualaus asmens įvaizdį, o melo griebiasi verčiamas būtinybės. Stengdamiesi atskirti savo heteroseksualų gyvenimą nuo homoseksualaus, nuolatos saugodamiesi, kad kas nors nepastebėtų nederamoje vietoje netinkamų asmenų draugijoje, jie išeikvoja daugybę dvasinių ir emocinių jėgų. Dėl tokio dvilypumo jie gali jaustis vieniši, nesuprasti, atstumti, nesąžiningi su savimi ir kitais. Tokia kapituliacija arba spektakliai gali teikti naudos bei saugumo, tačiau tylėjimo įžadų našta ir kaina yra ne ką mažesnė – sumokama emocine energija, savigarba. Tiek darbe, tiek namuose gali lydėti savęs neapykantos jausmai, frustracija, baimė, izoliacija. Nuolatinis slapukavimas, savęs kontrolė ir emocijų slopinimas neretai sukelia nemažiau streso nei kitų užgauliojimai ar šaipymasis. Jourard teigimu, nuolatinis emocinis slopinimas (jausmų ir minčių išstū-
mimas) yra susijęs su fizinių simptomų atsiradimu, dažnesniais apsilankymais pas gydytojus, psichologinių problemų susiformavimu. Užsitęsęs jausmų ir minčių slopinimas išnaudoja nemažai fizinės bei psichinės energijos ir šitaip sumažina organizmo atsparumą ligoms9. Taigi, neretai seksualinės orientacijos slėpimas gali būti susijęs su somatiniais, psichiniais ir psichologiniais simptomais. Išvengti ligų yra svarbu, taip pat svarbu yra ir dvasinis asmenybės augimas. Seksualinės orientacijos slėpimas, jos atribojimas ir izoliavimas nuo kitų asmenybės dalių stabdo asmens dvasinį, emocinį augimą, neleidžia integruoti atskirų asmenybės dalių į vieningą visumą.
Galiausiai apsipratę su savo homoseksualumu individai pereina į tokią stadiją, kai pradeda ne tik toleruoti savo homoseksualią tapatybę, bet ir pripažįsta, jog tai yra pagrįsta, prasminga ir pasitenkinimo teikianti jų asmenybės raiška. Kai
žmogus įsilieja į seksualinės orientacijos tapatybės visumą, homoseksualumas asmenybės įvaizdyje tampa nebe toks ryškus. Kuo brandesnis žmogus, tuo silpnesnis jo noras izoliuotis. Į fanatišką visuomenės nusistatymą prieš homoseksualizmą pradedama žiūrėti ramiau, jis nebe taip baugina, nes žmogus būna susikūręs turtingesnį, sudėtingesnį savo įvaizdį, o seksualinė orientacija sudaro tik dalį jo. Susiliejus
Rekomendacijos socialinės atskirties pasekmėms mažinti
Sveikatos priežiūra
Informacija apie asmens seksualinę orientaciją yra būtina, norint suteikti jam kuo tinkamesnę bei visapusiškesnę pagalbą bei sveikatos priežiūrą. Tačiau dauguma homoseksualių žmonių nėra linkę atskleisti savo seksualinę orientaciją sveikatos priežiūros specialistams.
Galiausiai apsipratę su savo homoseksualumu
individai pereina į tokią stadiją, kai pradeda ne tik toleruoti savo homoseksualią tapatybę, bet ir pripažįsta, jog tai yra pagrįsta, prasminga ir pasitenkinimo teikianti jų asmenybės raiška
žmogaus asmeninei ir viešajai tapatybei, nebereikalingos jokios pasavimo manipuliacijos. Laimės ir pilnatvės jausmas suteikia dvasinių jėgų, kurios būtų švaistomos tam, kad žmogus atsilaikytų prieš visuomenę.
Dažniausiai taip nutinka dėl homoseksualių žmonių vidinės homofobijos, neigiamų lūkesčių, diskriminacijos, atstūmimo baimės, kuri neretai gali būti visai pagrįsta. Dėl paplitusių homofobiškų sveikatos priežiūros specialistų nuostatų ir žinių apie specifinius homoseksualių žmonių poreikius stokos bei informacijos apie seksualinę orientaciją nepakankamumo, homoseksualiems asmenims gali būti suteikta netinkama sveikatos priežiūra. Heteronormatyvus požiūris daro akivaizdžią įtaką ir asmens sveikatos įvertinimo procesui – įvertinimo formose retai pasitaiko atsakymų, atspindinčių neheteroseksualių asmenų patirtis10 . Taigi, dėl ankstesne patirtimi pagrįstos baimės susidurti su homofobiškomis reakcijomis ir nepakankamos sveikatos priežiūros specialistų kompetencijos, į homoseksualių asmenų poreikius neatsižvelgiančių sveikatos priežiūros paslaugų, homoseksualūs asmenys gali nuspręsti ne tik neatskleisti savo seksualinės orientacijos, bet ir iš viso atsisakyti sveikatos priežiūros paslaugų. Tokios kliūtys bei sprendimai gali turėti lemiamos reikšmės homo-
homoseksualių asmenų psichinei sveikatai
seksualių asmenų fizinei bei psichinei sveikatai. Dėl to, siekiant sumažinti socialinės atskirties, diskriminacijos sukeliamas pasekmes ir suteikti tinkamą bei visapusišką pagalbą, atsižvelgiant į homoseksualaus asmens poreikių specifiką, itin svarbu išsamiai informuoti, šviesti sveikatos priežiūros specialistus, mažinti homofobiškų nuostatų ir heteronormatyvaus požiūrio paplitimą sveikatos priežiūros paslaugų srityje, atitinkamai pritaikyti sveikatos įvertinimo metodus bei formas. Tik tokiu būdu yra įmanoma ne tik padėti homoseksualiems asmenims įveikti psichologinius, somatinius sunkumus, bet ir apsaugoti juos nuo tolesnių sutrikimų, šviesti ir stiprinti jų psichinį atsparumą priešiškumui, netolerancijai, diskriminacijai, su kuria daugumai anksčiau ar vėliau neišvengiamai tenka susidurti.
Švietimas ir informavimas
Siekiant sumažinti homoseksualių asmenų socialinę atskirtį ir jos sukeltas pasekmes, svarbi ir veiksminga priemonė yra visuomenės švietimas ir informavimas. Kaip jau buvo minėta, bijoma to, kas yra nepažįstama, svetima. Keliant visuomenės sąmoningumą, pateikiant objektyvią informaciją apie homoseksualumą ir jo prigimtį, dekriminalizuojant bei depatologizuojant homoseksualius santykius, galima bent iš dalies sumažinti homoseksualių žmonių stigmatizaciją, keisti neigiamas nuostatas bei neapykantos homoseksualiems asmenims jausmus. Galima tikėtis, kad visuomenės švietimas bei informavimas padėtų išvengti bent dalies seksuali-
Keliant visuomenės sąmoningumą, pateikiant objektyvią informaciją apie homoseksualumą ir jo prigimtį, dekriminalizuojant bei depatologizuojant homoseksualius santykius, galima bent iš dalies sumažinti homoseksualių žmonių stigmatizaciją, keisti neigiamas nuostatas bei neapykantos homoseksualiems asmenims jausmus
nės orientacijos pagrindu vykdomos diskriminacijos, sumažintų homoseksualių žmonių persekiojimą, pašaipas, žeminimą. Tokiu būdu neišvengiamai sumažėtų ir homoseksualių žmonių išgyvenama socialinė atskirtis bei su ja susijęs stresas, nerimas, baimė. Nemažiau svarbus yra ir homoseksualių asmenų informuotumo apie seksualinę orientaciją kėlimas. Siekiant kelti homoseksualių asmenų bendruomenės žinias bei sąmoningumą seksualinės orientacijos srityje, suteikti informaciją apie homoseksualumą, homofobiją bei jos pasekmes ir supažindinti su įvairiomis diskriminacijos formomis privačiojoje ir viešojoje erdvėje bei jų įveikimo būdais, gali būti organizuojami seminarai, kuriuose paskaitas ar diskusijas vestų teisininkai, sociologai, psichologai. Tokiu būdu homoseksualiems asmenims galėtų būti sudaryta galimybė ne tik gauti informacijos, bet ir patiems aktyviai įsitraukti į organizuojamas veiklas, dalyvauti diskusijose, dalintis savo patirtimi ir interesais. Ši priemonė leistų homoseksualiems asmenims aktyviau įsitraukti į visuomeninį gyvenimą bei domėtis visuomeninėmis problemomis, susipažinti su lygių galimybių ir lygių teisių politika bei įstatymais, plėsti savo turimas žinias, pasaulėžiūrą bei lavinti bendravimo įgūdžius. Tokie seminarai sudarytų galimybę homoseksualiems asmenims ne tik gilintis į jų specifinius poreikius ir interesus atitinkančią tematiką, susipažinti su lygių galimybių politika ir savo teisėmis, bet ir geriau pa-
atskirties pasekmės homoseksualių asmenų psichinei sveikatai
žinti vieniems kitus, plėsti socialinių ryšių tinklą bei užmegzti naujų tarpasmeninių santykių.
Psichologinė pagalba ir socialinė parama
Siekiant sumažinti socialinės atskirties sukeltas ir keliamas pasekmes, svarbu sudaryti sąlygas homoseksualiems asmenims ne tik įgyti naujų žinių ir įgūdžių, bet ir gauti patiems bei galėti suteikti emocinę paramą kitiems homoseksualiems asmenims. Norint suprasti tokios psichologinės pagalbos naudą, užtenka įsigilinti į homoseksualių žmonių situaciją Lietuvoje bei sunkumus su kuriais jie susiduria ne tik darbe, bet dažnai netgi namuose, draugų rate. Atliktų tyrimų duomenimis, dauguma homoseksualių žmonių slepia savo seksualinę orientaciją ne tik bendraudami su bendradarbiais, bet ir su artimaisiais ar draugais. Kaip gali jaustis žmogus, kuris nuolat turi kažką slėpti, meluoti, išsisukinėti, puikiai iliustruoja kokybinio tyrimo duomenys. Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkai 2005–2006 metais atliko išsamų LGBT asmenų padėties Lietuvos darbo aplinkoje kokybinį tyrimą, kurio tikslas buvo nustatyti jų pažeidžiamumo mastus, atskirties priežastis bei galimus diskriminacijos įveikimo būdus. Homoseksualūs asmenys dažnai jaučiasi vieniši, izoliuoti, jų pasitikėjimas savimi žemas, jie negali visavertiškai bendrauti su savo kolegomis, šeimos nariais. Respondentai teigia, kad bijo atsiskleisti tiek darbe, tiek apskritai viešumoje. Bijo ne tik pabloginti santykius su bendradarbiais, bet
Norint padėti
homoseksualiems
žmonėms išgyventi
homofobiškoje visuomenėje, išreikšti jausmus, pasidalinti skaudžia patirtimi, galiausiai būti savimi, nesibaiminant aplinkinių reakcijos, juokelių, pašaipų ar netgi psichologinio bei fizinio smurto, vienas iš sprendimų galėtų būti savitarpio paramos grupė –homoseksualiems
ir netekti darbo dėl iškylančių konfliktų, įtampų ir diskriminacijos. Bijo priekabių, juokelių, žodinio smurto. Nenori komplikuoti situacijos. Klausosi apie bendradarbių savaitgalius, išgalvoja istorijų apie savo heteroseksualius partnerius ir partneres, – pasiaukoja dėl ramybės. Tokioje aplinkoje homoseksualūs asmenys dažnai išgyvena įtampą, nerimą, jaučiasi nepritampantys, nesaugūs. Homofobiška aplinka bei diskriminacinės praktikos veikia asmenines patirtis per žmogaus savivoką ir savivertę, lemia asmenines kančias ir savidestrukciją. Jausdamiesi nesaugūs sunkiai užmezga socialinius kontaktus, pažintis, jaučiasi socialiai izoliuoti.
Norint padėti homoseksualiems
žmonėms išgyventi homofobiškoje visuomenėje, išreikšti jausmus, pasidalinti skaudžia patirtimi, galiausiai būti savimi, nesibaiminant aplinkinių reakcijos, juokelių, pašaipų ar netgi psichologinio bei fizinio smurto, vienas iš sprendimų galėtų būti savitarpio paramos grupė – homoseksualiems
žmonėms saugi ir draugiška erdvė
žmonėms saugi ir draugiška erdvė. Savitarpio paramos grupė yra natūrali ir nemokama pagalba, kurią teikia
žmonės vieni kitiems, siekdami įveikti sunkumus ir problemas, su kuriomis jie susiduria gyvenime. Vienos iš svarbiausių patirčių, kurias homoseksualūs asmenys gali gauti tokiose grupėse, yra abipusė pagarba, pasitikėjimas vienų kitais, priėmimas, savosios vertės pajautimas, ko dažnai nepavyksta patirti homofobiškoje visuomenėje. Pasijutę vertinami ir gerbiami kitų,
homoseksualūs žmonės gali ir patys labiau pasitikėti savimi, įgyja pozityvesnį savo įvaizdį. Savitarpio paramos grupė gali įgalinti homoseksualius asmenis taip pat priimti aktyvią poziciją savo gyvenimo ir sprendimų atžvilgiu bei atsisakyti aukos vaidmens. Panašias funkcijas – emocinio palaikymo, problemų sprendimų,
saviraiškos, socialinių poreikių patenkinimo – gali atlikti ir psichologas ar psichoterapinė grupė, emocinę paramą galima gauti šeimos ar draugų rate, psichologinį saugumą bei bendrumo su kitais jausmą galima patirti ir kitokiuose homoseksualių žmonių susibūrimuose, susitikimuose.
Literatūra
D’Augelli A. R., Developmental implications of victimization of lesbian, gay and bisexual youth.
DiPlacido J., Minority stress among lesbians, gay men and bisexuals/ Stigma and sexual orientation: understanding prejudice against lesbians, gay men and bisexuals, ed. Herek G. M. / Psychological perspectives on lesbian and gay issues, vol. 4. Sage Publications, London, 1998.
Herek G. M., Berrill K. T. Hate crimes: confronting violence against lesbians and gay men.
Kaufman G., Raphael L. Coming out of shame: transforming gay and lesbian lives. Doubleday, New York, 1996.
Kurzban R., Leary M. Evolutionary origins of stigmatization: the functions of social exclusion, Psychological Bulletin, 2001, vol. 127, No. 2, 187208.
Mays V. M., S. D. Cochran Mental health correlated of perceived discrimination among lesbian, gay and bisexual adults in the United States / American journal of public health, November 2001, vol. 91, no. 11.
Meyer I. H., L. Dean Internalized homophobia, intimacy and sexual behavior among gay and bisexual men / Stigma and sexual orientation: understanding prejudice against les -
bians, gay men and bisexuals, ed. Herek G. M./ Psychological perspectives on lesbian and gay issues, vol. 4. Sage Publications, London, 1998.
Mondimore F. M. Homoseksualumo prigimties istorija. Eugrimas, Vilnius, 2000.
Neville S., Henrickson M. Perceptions of lesbian, gay and bisexual people of primary healthcare services / Issues and innovations in nursing practice, journal complilation, 2006, Blackwell Publishing.
Pink therapy: a guide for counselors and therapists working with lesbian, gay and bisexual clients / ed. Davies D., Neal C. Open University Press, Buckingham, Philadelphia, 1996.
Suslavičius A. Socialinė psichologija: vadovėlis. Vilniaus universiteto leidykla, 1998.
Twenge J. M., Baumeister R. F., If you can’t join them, beat them: effects of social exclusion on aggressive behaviour. Journal of personality and social psychology, 2001, dec. 81 (6): 105869.
Twenge J.M., Baumeister R. F., Catanese K. R. Social exclusion and the deconstructed state: time perception, meaninglessness, lethargy, lack of emotion, and selfawareness. Journal of personality and social psychology, 2003, sept., 85 (3): 40923.
atskirties pasekmės homoseksualių asmenų psichinei sveikatai
Išnašos
1 Twenge J. M., Baumeister R. F., „If you can’t join them, beat them: effects of social exclusion on aggressive behaviour.“, Journal of personality and social psychology 81 (6): 105869, 2001 dec.
2 Twenge J. M., Baumeister R. F., „Catanese K. R. Social exclusion and the deconstructed state: time perception, meaninglessness, lethargy, lack of emotion, and selfawareness“, Journal of personality and social psychology 85 (3): 40923, 2003 sept.
3 Suslavičius A., Socialinė psichologija [vadovėlis], Vilniaus universiteto leidykla, 1998.
4 Kurzban R., Leary M., „Evolutionary origins of stigmatization: the functions of social exclusion“, Psychological Bulletin vol. 127, No. 2, 2001, p. 187–208.
5 Kurzban R., Leary M., „Evolutionary origins of stigmatization: the functions of social exclusion“, Psychological Bulletin vol. 127, No. 2, 2001, p. 187–208.
6 Mondimore F. M., Homoseksualumo prigimties istorija. Eugrimas, Vilnius, 2000.
7 DiPlacido J., „Minority stress among lesbians, gay men and bisexuals / Stigma and sexual orientation: understanding prejudice against lesbians, gay men and bisexuals“, ed. Herek G.M. / Psychological perspectives on lesbian and gay issues, vol. 4. Sage Publications, London, 1998.
8 Meyer I. H., L. Dean, „Internalized homophobia, intimacy and sexual behavior among gay and bisexual men / Stigma and sexual orientation: understanding prejudice against lesbians, gay men and bisexuals“, ed. Herek G. M. / Psychological perspectives on lesbian and gay issues vol.4, Sage Publications, London, 1998.
9 DiPlacido J., „Minority stress among lesbians, gay men and bisexuals / Stigma and sexual orientation: understanding prejudice against lesbians, gay men and bisexuals“, ed. Herek G. M. / Psychological perspectives on lesbian and gay issues vol. 4, Sage Publications, London, 1998.
10 Neville S., Henrickson M., „Perceptions of lesbian, gay and bisexual people of primary healthcare services“, Issues and innovations in nursing practice, journal complilation, Blackwell Publishing, 2006.
a rtūras Tereškinas
Ž iniasklaida ir s ocialinė
l E s B i EČ i Ų, G ė JŲ, B is E ks U al Ų ir T ranss E ks U al Ų
a T skir T is:
Homofo B iškas ir į ŽE id U s
kal B ė J imas l i ETU voJE
1. Įvadas
Periodinės viešosios nuomonės apklausos patvirtina, kad lietuva yra viena iš pačių homofobiškiausių visuomenių Europoje1. 2006 metais atlikta viena iš vėliausių reprezentatyvių lietuvos gyventojų apklausų rodo, kad net 50% lietuvos piliečių mano, jog homoseksualūs asmenys neturėtų dirbti policijoje (23% nesutiko su šia nuomone, o 27% nežinojo, kaip atsakyti į šį klausimą). kalbant apie mokyklą, susidurta su dar negatyvesnėmis nuomonėmis: net 68,9% lietuvių teigė, kad gėjai ir lesbietės neturėtų dirbti mokyklose. nemažai daliai lietuvos piliečių homoseksualūs santykiai kėlė pasibjaurėjimą. 61,5% lietuvių nenorėtų priklausyti jokiai organizacijai, turinčiai homoseksualių narių (13% sutiktų priklausyti, o 35,5% nežinojo, kaip atsakyti į šį klausimą). kone pusės lietuvos gyventojų nuomone, homoseksualumas yra liga, kurią reikia gydyti2 .
Pateikti skaičiai akivaizdžiai rodo, jog homofobija, kaip iracionali homoseksualių žmonių baimė, dažnai virstanti itin neigiamu požiūriu į lesbietes, gėjus, biseksualus ir transseksualus (toliau – lGBT), dar itin stipri
mūsų šalyje. stereotipai apie juos dar giliai įsišakniję. vakarų tyrinėtojai teigia, jog homofobija gali pasireikšti įvairiais pavidalais: nuo paprasčiausio nepatogumo susidūrus su homoseksualais iki stiprių neapykantos jausmų gėjams ir lesbietėms3 . kad nepatogumas lGBT žmonių akivaizdoje, jų baimė ir neapykanta dar itin gajūs, rodo ir vis pasikartojančios viešos kampanijos prieš lGBT asmenis tiek kasdieniame gyvenime, tiek žiniasklaidoje.
Pasak kai kurių lietuvos politikų ir visuomenės veikėjų, lGBT asmenys turėtų reikštis tik tam tikrose vietose ir erdvėse, atsiverti tik tam tikriems žmonėms. Tai reiškia, kad jie privalo gyventi griežtai atskirtus – viešą ir slaptai privatų – gyvenimus. Homoseksualumas toleruojamas tik tol, kol jis nematomas, užsisklendęs savo slaptume.
2007 metų gegužės mėnesio įvykiai dar sykį patvirtino šią skaudžią tiesą: vilniaus meras neleido gegužės 25 dieną lietuvos lGBT asmenims viešai švęsti „vaivorykštės dienų“ ir išskleisti vaivorykštės vėliavos. šis
įvykis turėjo būti dalis kampanijos „Už įvairovę. Prieš diskriminaciją“, kurią organizavo Europos komisija. kartu su lygių galimybių kontrolieriaus
tarnyba ji pasmerkė šį vilniaus mero sprendimą. ir tai dar ne viskas. lietuvos gėjų lygai nebuvo leista išplatinti reklamos, skatinančios toleranciją ir lygias galimybes. vilniaus ir kauno vairuotojai atsisakė vairuoti troleibusus su užrašais „Gėjus gali tarnauti policijoje“, „lesbietė gali dirbti mokykloje“, „Homoseksualūs darbuotojai turi teisę būti atviri ir saugūs“. šie šūkiai buvo EQUal projekto „atviri ir saugūs darbe.lt“, kurį vykdė lietuvos gėjų lyga, lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba ir kitos organizacijos, dalis4 . lietuvos lGBT žmonėms buvo dar kartą parodyta, kad jie neturi vietos viešumoje. net mažiausia pastanga pasirodyti viešai ir pareikšti apie save buvo uždrausta.
Pasak kai kurių
lietuvos politikų ir visuomenės veikėjų, lGBT asmenys turėtų reikštis tik tam tikrose vietose ir erdvėse, atsiverti tik tam tikriems žmonėms.
Tai reiškia, kad jie privalo gyventi griežtai
atskirtus – viešą ir slaptai privatų –gyvenimus
susijusios su lGBT temomis, formuoja lietuvos auditorijos suvokimą apie šiuos žmones. Žiniasklaidoje cirkuliuojantys vaizdiniai ne tik atspindi, bet sykiu ir kuria kultūrines asmenų ir grupių sampratas. vadinasi, kaip teigia michelle a. Wolf ir alfredas P. kielwasseris, žiniasklaidos diskursas apie homoseksualizmą gali sustiprinti arba susilpninti fobines ir heteroseksistines žmogiško seksualumo apibrėžtis5 . simono cottle’o pastebėjimu, žiniasklaida yra taip pat įsivėlusi į „viešą socialinės nelygybės santykių atvaizdavimą ir į kultūrinės galios žaidimus“6 . Žiniasklaidoje pastebimi kultūriniai ir seksualiniai įvaizdžiai glaudžiai susiję su socialinėmis tvarkos ir galios struktūromis. vadinasi, žiniasklaida, dalyvaudama viešajame gyvenime, gali ir skatinti, ir silpninti socialinę įvairių mažumų, tarp jų ir lGBT žmonių, atskirtį.
2. Žiniasklaida: tarp neapykantą
kurstančių pasisakymų ir homofobiškų komentarų
2007 metų gegužės įvykius plačiai aptarė lietuvos žiniasklaida, o ypač spauda. Tačiau lietuvos žiniasklaida yra itin probleminė sritis, kurioje lGBT problemos dažnai aptariamos kontroversijos, skandalo ir nenormalumo rėmuose.
kodėl turime kreipti dėmesį į žiniasklaidą ir joje pateikiamus lGBT vaizdinius? apibūdindama ir vaizduodama lGBT žmones, žiniasklaida gali atlikti svarbią šviečiamąją ir auklėjamąją misiją. straipsniai ar laidos,
šiame straipsnyje telkiamasi ties diskursiniais bruožais, kuriais naudojasi lGBT asmenis vaizduodama lietuvos spauda ir televizija. spaudos tekstai atrinkti iš 2006 metų vasario 13 dienos – 2007 gegužės 29 dienos laikotarpio. keletas televizijos programų, kuriose kalbama apie homoseksualumą ir homoseksualius asmenis, transliuotos 2006 metų kovo 9 dienos – 2007 metų gegužės 21 dienos laikotarpiu. analizuojami penki didžiausi lietuvos dienraščiai: Lietuvos rytas, Respublika, L.T. (bulvarinis laikraštis) ir Vakaro žinios (populiarus bulvarinis laikraštis), Kauno diena ir nemokamas savaitraštis 15 min. aptariamos televizijos programos: „nomeda“ (Tv3), „dviguba tiesa“ (5 kanalas), „savaitės atgarsiai“ (lTv2) ir „srovės“ (lnk). straipsnyje taip pat naudojamasi me-
džiaga iš interneto tinklalapių: www.balsas.lt., www. delfi.lt, www.lrytas.lt ir www.bernardinai.lt. Pastarasis
žinomas dėl savo konservatyvaus ir dažnai diskriminuojančio požiūrio į homoseksualumą ir homoseksualus. iš anksto reiktų pasakyti, kad pagrindinis dėmesys kreipiamas į spaudą ir interneto tinklalapius.
2006 metų vasario 13 dienos – 2007 metų gegužės
28 dienos laikotarpiu minėtuose lietuvos laikraščiuose ir interneto tinklalapiuose buvo išspausdinta 151 straipsnis ir reportažas apie homoseksualumą ir homoseksualus. daugiausia – 21 straipsnis pasirodė Lietuvos ryte (toliau – lr). nedaug nuo lr atsiliko Vakaro žinios (toliau – vŽ) su 20 straipsnių; L.T. išspausdino 14 straipsnių, Respublika (toliau – r) 11 reportažų ir straipsnių, Kauno diena (toliau – kd) 4, o nemokamas savaitraštis 15 min – 4 reportažus. internete buvo rasti 77 straipsniai ir reportažai.
Pirmiausia svarbu susitarti, ką galima vadinti neapykantą skatinančiais pasisakymais? Europos Tarybos ministrų komiteto rekomendacija nr. r (97)20 Europos sąjungos narėms apie „neapykantą kurstančią kalbą“ (hate speech) pateikia tokį apibrėžimą:
Terminas „neapykantą kurstanti kalba“ apima „visas išraiškos formas, kurios platina, skatina, propaguoja arba pateisina rasinę neapykantą, ksenofobiją, antisemitizmą ir kitas neapykantos formos, kurios remiasi netolerancija, pvz., netolerancija, išreiškiama agresyviu nacionalizmu ir etnocentrizmu, diskriminacija ir priešiškumu mažumoms, migrantams ir iš imigrantų kilusiems žmonėms7 . Pasak šio klasikinio apibrėžimo, „neapykantą kurstanti kalba“ yra išraiškos forma, kuri skatina neapykantą, ypač rasinę, nacionalinę ar religinę. kai kurių pasisakymų ar išraiškos formų negalima pavadinti neapykantą kurstančiomis kalbomis, nors jos gali prisidėti prie prietarų
apie lGBT žmones ir kitas mažumas kūrimo bei šių mažumų diskriminavimo. Helenos darbishire teigimu: tokia kalba galima laikyti žiniasklaidos tendenciją pranešti tik blogas žinias apie mažumas, kurios veikia daugumą gyventojų /…/. Taip pat mažumų apibūdinimas klišėmis ir stereotipiniais vaizdiniais gali būti užgaulus, tačiau jis nebūtinai laikomas neapykantą kurstančia kalba8 . šiame straipsnyje analizuojama, kaip homoseksualumo ir lGBT asmenų temos yra pateikiamos žiniasklaidoje, kokie vaizdavimo režimai joje dominuoja. ne tik žiūrima į tai, ar spaudoje ir televizijoje kalbama apie lGBT žmones apskritai, bet ir koncentruojamasi ties retorine ir diskursine su šiais asmenimis siejamų vaizdinių analize. kartu mėginama atsakyti į klausimą, ar žiniasklaida mažina ar – atvirkščiai – didina lGBT asmenų socialinę atskirtį; ar lietuvos žiniasklaidoje galima rasti pavyzdžių, kurie galėtų būti vadinami neapykantą kurstančia kalba; kokios nuostatos, požiūriai, normos ir vertybės yra persunkusios žiniasklaidos retoriką apie lGBT žmones.
3. LGBT žmonių vaizdavimo Lietuvos žiniasklaidoje bruožai
Galima išskirti keletą bruožų, kuriuos lietuvos žiniasklaida naudoja vaizduodama ir apibūdindama lGBT žmones. Prieš pradedant analizę reiktų pabrėžti, kad šie bruožai yra būdingi ne tik lietuvai, bet apskritai didžiajai posovietinės erdvės daliai.
3.1. Nesvarbios ir nereikšmingos naujienos apie LGBT žmones didžiuma žiniasklaidos pranešimų apie lGBT žmones paprastai yra sporadiški, trumpi, susiję su tam tikru įvykiu ar atsitikimu. naujienos apie homoseksualius asmenis suvokiamos kaip trivialios ir ne itin vertos dėmesio.
Žiniasklaida ir socialinė lesbiečių , gėjų , biseksualų ir transseksualų atskirtis
nemažai pranešimų ir naujienų laikraščiai skolinasi vieni iš kitų. Bulvarinė spauda dažnai pateikia homoseksualumą lengvo humoro ir pramogos kontekste. laikraščių ir interneto tinklalapių antraštės teigia: „kinijoje – pirmoji televizijos laida gėjams“ (www.delfi.lt, 2007 metų balandžio 5 diena); „vaikams – pasakos apie gėjus ir lesbietes“ (LR, 2007 metų kovo 15 diena). lietuvos
spauda ypač mėgsta paminėti garsius vakarų pasaulio ir net rusijos žinomus (pavyzdžiui, Eltoną Johną) arba numanomus gėjus (pavyzdžiui, dimą Bilaną): apie juos periodiškai rašo, užsimena apie jų asmeninio gyvenimo peripetijas9 . spaudoje taip pat diskutuojamas santykis tarp kūno priežiūros ir buvimo homoseksualiu.
3.2. LGBT problemos kaip kontroversija ir skandalas
lietuvos spauda yra linkusi pateikti lGBT asmenis sekso, sensacijų ir skandalų kontekste. Pasakojamos istorijos dažnai siejamos su kontroversijomis, prievarta ir iškrypimu. spaudos pranešimai ir televizijos programos demonizuoja gėjus, lesbietes, biseksualus ir transseksualus ir parodo jų gyvenimus bei santykius kaip nenormalumą ir nukrypimą nuo teisingo kelio. kartais tarsi teigiama, kad šie žmonės yra blogio įsikūnijimas, kuris turėtų būti nekenčiamas. viską pasako tokios antraštės: „lesbiečių bendruomenėje – muštynės ir intrigos“ (lr, 2006 metų spalio 2 diena), „Policija tirs paskaitą apie homoseksualizmą“ (lr, 2007 metų kovo 24 diena)10 ir „nepakeitęs lyties asmuo nori milijono. strasbūro teismas viešai nagrinės, ar lietuva kankino transseksualą“ (lr, 2006 metų liepos 25 diena). Pastarasis straipsnis paverčia svarbią transseksualių operacijų problemą skandalingu ir netgi trivialiu dalyku. Jame rašoma apie transseksualų asmenį, kuris padavė lietu-
vą į teismą už tai, kad nebuvo leista užbaigti lyties keitimo operacijos: norinti pasikeisti lytį moteris parašė skundą prieš lietuvą Europos žmogaus teisių teismui ir buvo pakviesta išdėstyti savo reikalavimus vyriausybei atviroje sesijoje strasbūre. šiame ir panašiuose straipsniuose pateikiamos ir neigiamos lietuvos gyventojų bei politinių figūrų nuomonės.
3.3. Homoseksualumas kaip liga ir nenatūrali iškrypėliška praktika lietuvos žiniasklaida pateikia homoseksualumą kaip nenatūralią, daugumai žmonių nepriimtiną praktiką. Tai reikštų, kad lGBT žmonių neapykanta ir baimė pateisinama jų grėsme įsitvirtinusioms kultūrinėms ir religinėms normoms. šį požiūrį ypač remia bulvarinis laikraštis vŽ. Jo žurnalistai straipsnių antraštėse dažnai vartoja žodžius iškrypėlis arba vištgaidis: „Policijos iškrypėliai nejaudina“ (apie gėjų klubą „men’s factory“, VŽ, 2006 metų lapkričio 7 diena), „iškrypėliams armijoje – ne vieta“ (apie Jav generalinio štabo viršininką, VŽ, 2007 metų kovo 15 diena), „lenkų premjeras – vištgaidžių užtarėjas“ (VŽ, 2007 metų kovo 7 diena), „lietuviai vištgaidžių nerinktų“ (VŽ, 2006 metų gruodžio 8 diena) ir „vištgaidžiai reikalauja moteriškų skiepų“ (VŽ, 2007 metų vasario 6 diena.). kitas lietuvos bulvaras L.T. vieną lietuvišką gėjų tinklalapį ir jame spausdinamus straipsnius apibūdina kaip „pasityčiojimą iš normalios orientacijos žmonių“. simptomiška, kad šis laikraštis cituoja vieną iš lietuvos politikų, atvirai besityčiojantį iš lGBT žmonių ir lyginantį juos su zoofilais: „mums trūksta tik įstatymo, apibrėžiančio, su kokiais gyvūnais žmonės gali santykiauti“ (L.T., 2007 metų vasario 8 diena). šis ir daugelis kitų straipsnių pabrėžia neišvengiamą ryšį tarp homoseksualų ir zoofilų. rašyto-
jas vytautas v. landsbergis (garsaus lietuvos politiko vytauto landsbergio sūnus) taip pat sumeta viską į vieną katilą: gėjų paradai, prieš šeimą nukreipta politika, kurią neva remia lGBT žmonės, ir zoofilija jam – vienas ir tas pats reiškinys. Pasak jo, „...visame pasaulyje vis labiau populiarėja antišeima – gėjų paradai ir t. t. kai jau, regis, tuoj tuoj bus įteisintos žmonių ir gyvuliukų santuokos…“ (www.delfi.t, 2007 metų balandžio 18 diena). konservatyvaus tinklalapio www.bernardinai. lt komentatorius arūnas Peškaitis šią temą sustiprina pedofilijos tema („Pedofilijos įteisinimas – kas toliau?“
2006 metų birželio 6 diena):
Tikriausiai didysis nusikaltimas – aš tai drąsiai sakau –yra įvykęs tada, kai iš sutrikimų sąrašo buvo išbrauktas homoseksualumas. /…/ Jeigu sergantį žmogų pavadini ligoniu, tai visai nereiškia jo įžeidimo. Juk ir sergančiojo pirmas žingsnis į išgijimą yra pripažinimas, kad jis serga. Tai – jautrumo, gailestingumo ir atidumo jam rodymas. vadindamas lGBT žmones ligoniais, jis išreiškia savo nuoširdžiausią gailestingumą jiems. Homoseksualumo, narkomanijos, zoofilijos, alkoholizmo, prostitucijos temų sumaišymas gana dažnai pasikartoja lietuvos bulvarinėje spaudoje. Homoseksualumas yra suvokiamas kaip didžiausias blogis. VŽ dažnai cituoja dešiniuosius ekstremistus, kurie lygina gėjų klubus ir barus su žudikų, pedofilų ir zoofilų klubais. kai kurios televizijos pakartoja šią tendenciją. Publicistikos laida „srovės“ 2007 metų gegužės 21 dieną mėgino aptarti 2007 metų gegužės įvykius, tarp jų – ir vilniaus mero draudimą organizuoti „vaivorykštės dienas“. laidos vedėja stebėjosi įvykių keistumu ir citavo ištraukas iš kažin kokios internetinės enciklopedijos, kurioje homoseksualumas pateikiamas kaip vienas iš nukrypimų, tolygių zoofilijai, pedofilijai, nekrofilijai ir
Žiniasklaida ir socialinė lesbiečių , gėjų , biseksualų ir transseksualų atskirtis
kitiems. Interviu su informantais (tarp jų Seimo nare, kuri remia LGBT teises) buvo papuoštas iššaukiančiais vaizdiniais iš gėjų pasididžiavimo paradų. Rimtus viešo dalyvavimo ir matomumo klausimus įrėminantys erotiniai, o kartais ir pornografiniai vaizdiniai net tik juos trivializavo, bet ir konstravo LGBT žmones itin seksualizuotu ir seksistiniu būdu. Nuvertindama homoseksualių žmonių dalyvavimą viešoje sferoje, ši laida pabrėžė jų keliamą grėsmę heteroseksualiems gyventojams.
Galima teigti, kad Lietuvos spaudoje ir televizijoje pasireiškiantis diskursyvinis bruožas yra arčiausiai neapykantą, netoleranciją ir baimę kurstančios kalbos.
3.4. Homoseksualumas kaip egzotiškas ir keistas reiškinys
Šis diskursinis bruožas yra susijęs su ką tik diskutuotu vaizdavimo būdu.
Lietuvos spauda ir ypač televizija dažnai koncentruojasi ties egzotiškomis ir itin hiperbolizuotomis LGBT žmonių gyvenimo pusėmis, pavyzdžiui, gėjų paradais, „Mardi Gras“ ir kitais festivaliais. Net rimtos problemos pateikiamos „egzotiškų“ vaizdinių kontekste. Žurnalistai įsliūkina į gėjų bei lesbiečių barus ir aprašinėja juos kaip keliančius baimę ir nuostabą (L.T., 2007 metų sausio 5 diena), seka Lietuvos įžymybes, kurios lankosi šiuose baruose (L.T., 2007 metų sausio 29 diena), pateikia Euroviziją kaip gėjų konkursą („Eurovizija – gėjų fiesta“, LR, 2007 metų gegužės 12 diena). Rimtų, visapusiškų ir normalių LGBT
žmonių vaizdinių trūkumas leidžia daryti išvadą, jog tokie vaizdiniai sugriautų įsigalėjusias kultūrines normas ir televizinius kodus.
3.5. Homoseksualumas kaip reiškinys, susijęs su nusikaltimais
Kai kurie reportažai apie LGBT žmones pateikiami kriminalinių kronikų kontekste: pavyzdžiui, pranešimas apie gėjaus nužudymą (LR, 2007 metų vasario 17 diena) arba reportažas apie vyrą, tariamai išprievartavusį kitą vyrą („Gėjų pažintis baigėsi skandalu“ LR, 2006 metų vasario 23 diena). Dar daugiau. Spauda homoseksualumą dažnai sieja su pedofilija, ir tuo prisideda prie antigėjiškų nuotaikų visuomenėje. Vadinasi, homoseksualiems žmonėms negalima patikėti vaikų, kuriuos reikia saugoti ir nuo homoseksualumo propagandos. Dažnas vyrų homoseksualų tapatinimas su pedofilais ar pederastais pabrėžia patologinį homoseksualizmo charakterį ir kelia skaitytojų baimę bei nerimą.
Dažnas vyrų homoseksualų tapatinimas su pedofilais ar pederastais pabrėžia patologinį homoseksualizmo charakterį ir kelia skaitytojų baimę bei nerimą. Dėl to nestebina 2006 metų Lietuvos gyventojų apklausos duomenys, jog apie 70% lietuvių nenorėtų, kad homoseksualai dirbtų mokyklose
Dėl to nestebina 2006 metų Lietuvos gyventojų apklausos duomenys, jog apie 70% lietuvių nenorėtų, kad homoseksualai dirbtų mokyklose.
Lietuvos laikraščiai ir interneto tinklalapiai su nemažu malonumu pateikia pranešimus, kuriuose LGBT žmonės pravardžiuojami ir žeminami, kaip tai padaryta straipsnyje „Latvijos kardinolas gėjus išvadino prostitutėmis“ homoseksualumas yra vadinamas „nenatūralia prostitucijos forma“ (www.balsas.lt, 2007 metų gegužės 10 diena).
Žiniasklaida ir socialinė lesbiečių , gėjų , biseksualų ir transseksualų atskirtis
3.6. Konspiracijos teorijos. Homoseksualai ne kaip aukos, bet kaip engėjai
kita retorikoje apie lGBT žmones dominuojanti tendencija yra kalbėti apie homoseksualistinį lobizmą. dažnai teigiama, kad lietuvoje egzistuoja itin gerai organizuotas užsieniečių gėjų finansuojamas homoseksualistų lobizmas. kai kurie straipsniai nurodo „įtakingą ir užslėptą homoseksualistų lobizmą“ bei „žydrąją mafiją“. manoma, kad įtakingi homoseksualistai padeda vienas kitam. dešinieji radikalai ir net seimo narės ima ieškoti globalios gėjų konspiracijos ir įrodinėja, jog homoseksualistai nėra jokia diskriminuojama mažuma. Prieš porą metų marginalinė politinė jėga – doros ir Tautos sąjungos – išplatino proklamaciją, kurioje buvo rašoma: krEiPimasis į lietuvos visuomenę. Homoseksualistai pradeda visuotinį puolimą!!! iš užsienio lietuvos gėjai gauna šimtus tūkstančių eurų paramos... akivaizdu, kad greitai jie mėgins rengti paradą vilniuje. reikalausime, kad vilniaus savivaldybė neduotų leidimo gėjams žygiuoti vilniaus gatvėmis. Jei nesutinkate su nuodėmės plitimu. lietuvoje rugsėjo 30 dieną, penktadienį, 14 val., atvykite į pasipriešinimo renginį Europos aikštėje – UŽ svEikĄ JaUnimĄ, sTiPriĄ šEimĄ ir vaiko TEisEs. Panaši proklamacija buvo dalinama nesankcionuoto šios politinės organizacijos mitingo metu 2007 metų gegužės 25 dieną:
Mes atsakingi už tėvynę!
Demokratija – tai daugumos valdžia, o ne mažumų diktatūra!
Jei valdžia, spaudžiama užsienio lobistų, leidžia skleisti idėją, priešingą daugumos gyventojų vertybėms, tokia valdžia nebeatstovauja tautai! O jei valdžia įveda teisines normas, skirtas represuoti šių idėjų kritikus, ji įveda diktatūrą.
Neleiskime diktatūros pridengti klaidingai suvokta tolerancija. Tolerancija yra sunkiai išvengiamo blogio pakentimas, o ne jo paskelbimas gėriu ir įteisinimas!
Partizanai, tremtiniai, valstybės vyrai ne tam kovėsi ir kentėjo už mūsų Tėvynės laisvę, kad ji vėl pasiduotų svetimšalių importuotai blogio ideologijai!
Lietuvos piliečiai, prisiimkime atsakomybę už savo žemę!
Solidarizuokimės su lenkais, latviais, ispanais, prancūzais ir kitais šeimos gynėjais! Stabdykime sodomijos agresiją!
lietuvos spauda kartoja panašią retoriką: 2007 metų gegužės 7 dieną Respublika straipsnyje „Gėjų įtaka lietuvoje vis labiau stiprėja“ rašė, jog vis daugiau gėjų renkasi prestižines profesijas, užima aukštas pareigas ir stengiasi išstumti iš jų heteroseksualus. Vakaro žinios 2006 metų liepos 28 dieną straipsnyje „iškrypėliai nori ‘paimti’ klaipėdą“ rašė, jog lGBT asmenys mėgino okupuoti klaipėdą, o 2007 metų kovo 20 dieną skelbė: „iškrypėlių atstovai puola lenkiją“; interneto puslapyje www.bernardinai.lt 2006 metų balandžio 4 dieną politikos komentatorius andrius navickas straipsnyje „ar seksualinės mažumos lygesnės prieš įstatymą?“ rašė, kad „lygių teisių ir galimybių“ rėmėjai ruošiasi iš naujo pulti heteroseksualią daugumą; L.T. 2006 metų lapkričio 10 dieną domantas razauskas straipsnyje „sėkmės valdant, ponai gėjai“ išjuokė lGBT žmones, kurie reikalauja teisės būti atviriems viešumoje ir būti išrinktiems į valdančiuosius organus.
3.7. Homoseksualumas, šeima ir tauta Žiniasklaidos retorikoje homoseksualumas dažnai siejamas su šeimos ir tautos problemomis. šeimos, kaip esmiškos institucijos klausimas visuomenės tąsai ir
ir socialinė lesbiečių , gėjų , biseksualų ir transseksualų atskirtis
socialinės tvarkos palaikymui yra esminis žiniasklaidos diskutusijose apie gėjų, lesbiečių ir transseksualų įvaizdžių reguliavimą. Teigiama, kad lGBT žmonės nori sugriauti normalią šeimą ir tautą. dėl to nemaža dalis lietuvos moralistų ir politikų, siekiančių patvirtinti neginčijamą šeimos vertybių moralę, norėtų uždrausti vaizdinius, susijusius su netradicine, neheteroseksualine orientacija.
lietuvos spauda dažnai cituoja aukštų katalikų Bažnyčios pareigūnų nuomones apie homoseksualumą ir šeimą (pavyzdžiui, VŽ 2006 metų lapkričio 26 dienos straipsnis „Bažnyčia smerkia homoseksualius santykius“). Bažnyčia pristatoma kaip moralumo ir šeimos vertybių gynėja ir supriešinama su nepriimtinais deviantiškais homoseksualais. 2007 metais nepriklausomybės dienos šventės metu kardinolas audrys Juozas
Bačkis sakė:
Tolerancijos skraiste prisidengę leidžiame tarp mūsų vešėti šeimos pakaitalams, kuriuos vadiname neutraliais partnerystės, sąjungos net ir tarp vienos lyties asmenų terminais. Sudarome sąlygas klestėti aistrų ir savanaudiškumo tenkinimui, neprisiimant jokios atsakomybės (LR, 2007 metų vasario 17 diena).
Homoseksualių žmonių sąjungos ir homoseksualumas yra vadinamas savanaudiškumu ir neatsakingumu. spaudos konferencijoje „kokios šeimos politikos reikia lietuvai?“ 2007 metų balandžio 25 dieną dešiniųjų politikė ir seimo narė irena degutienė teigė:
Mes tikrai niekada nepripažinome ir nepripažinsime partnerystės, niekada nepripažinsim gėjų santuokos, nes tai tikrai nėra šeima (www.delfi.lt).
šeimos vertybių diskursu lietuvoje siekiama reguliuoti ir atskirti tinkamus lietuvius nuo kitų (ypač lGBT žmonių). viešojoje sferoje kova už šeimą dažnai patei-
kiama kaip kova už lietuvių tautą. daroma prielaida, kad tautos ar visuomenės sveikata tiesiogiai priklauso nuo jos sugebėjimo apsivalyti nuo to, kas suvokiama kaip nesveika ir iškrypėliška, t. y. lGBT žmonių. Tėvynės sąjungos ir seimo narė vilija aleknaitėabramikienė atvirai pareiškė, kad „gėjų ir lesbiečių paradas lietuvoje pažemintų lietuvių tautą“. dar daugiau. Jos manymu, 2007 metais ilGa konferencija vilniuje „pažemins lietuvių tautą ir daugumos lietuvos gyventojų vertybes“ (www.delfi.lt, 2006 metų lapkričio 4 diena).
Ypač įdomus ir analizės vertas laimos lavastės straipsnis „nuo tariamos meilės – iki šeimos griuvėsių. Trys moterys išdrįso ‘lietuvos rytui’ prabilti apie savo santuokas su gėjais“ (LR, 2006 metų birželio 17 diena). autorė cituoja moteris, kurias kentėti verčia jų sutuoktiniai gėjai. visame straipsnyje ne kartą pasikartoja ir gėjaus-pedofilo, gėjaus-tvirkintojo stereotipas. Gėjai apibūdinami ir kaip vampyrai, geriantys vargšių moterų kraują, ir kaip vagys, atėmę iš savo žmonų jų gyvenimus. cituotame straipsnyje siūloma paramos centrų smurtautojų ir alkoholikų žmonoms pavyzdžiu kurti centrus ir moterims, gyvenusioms ar gyvenančioms su gėjais, mąstyti apie teisinę bazę tokioms žmonoms ir jų šeimoms apginti. straipsnis baigiasi itin simptomišku sakiniu, teigiančiu, jog vėliau ar anksčiau visuomenė turės „atsakyti ir į klausimą: kaip teisiškai, morališkai apginti teises bei orumą tų žmonių, kurie vertina tradicinę vyro ir moters santuoką?“. naudojantis keistomis stereotipų manipuliacijoms apie gėjus kaip seksualinius visuomenės pažeidėjus, straipsnyje siūloma išeitis: siekiant apginti šeimą, moteris ir tautą, būtina identifikuoti šiuos pažeidėjus ir morališkai, teisiškai ir net fiziškai atskirti juos nuo visuomenės. Tik tai gali išgelbėti lietuvių tautą nuo moralinio žlugimo.
Žiniasklaida ir socialinė lesbiečių , gėjų , biseksualų ir transseksualų atskirtis
3.8. Homoseksualumas ir privatumo bei viešumo problemos
lietuvos spauda dažnai apibūdina homoseksualumą ne kaip žmogaus teisių ir pilietiškumo, bet kaip „privataus gyvenimo, to, ką kiekvienas iš mūsų veikia lovoje“ problemą. šitaip seksualinės orientacijos klausimas paverčiamas privačiu ir teigiama, kad lGBT asmenys privalo likti privačioje sferoje ir atsiverti tik labai ribotam skaičiui žmonių. laikraščiai dažnai cituoja homofobiškus lietuvos politikus, tarp jų jau minėtąją ireną degutienę, kuri sakė: „nesu nusistačiusi prieš gėjus, tačiau jiems palinkėčiau nedemonstruoti savo pažiūrų“, t. y. nerodyti viešai, kas jie yra (L.T., 2007 metų vasario 13 diena). kai tik daugiau straipsnių ar naujienų apie lGBT žmones pasirodo spaudoje, viešieji asmenys ir politikai ima skųstis, kad prasidėjo masinė homoseksualumo propaganda.
viešumo/privatumo klausimas itin ryškiai iškilo plačiai nuskambėjusiame skandale apie fotografijas, vaizduojančias netradicines šeimos formas, tarp jų gėjų ir lesbiečių šeimas. 2006 metų vasarį Juodkrantės meno centro kuratorė kristina danilevičienė atsisakė eksponuoti šiuos portretus. lietuvos gėjų lyga pateikė skundą lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai. kontrolierė aušrinė Burneikienė pareiškė įspėjimą centro kuratorei už tai, kad ji pažeidė lygių teisių ir galimybių įstatymą. Tačiau lietuvos katalikų Bažnyčia ir netgi kai kurie politikai sutiko jos sprendimą gana audringai, teigdami, kad visuomenė, o ypač vaikai, turėtų būti ginami nuo homoseksualios propagandos. kai kurie homoseksualumo propagandą siekiantys uždrausti seimo nariai ėmėsi inicijuoti informacijos platinimą reguliuojančių įstatymų pakeitimus. Jų ir Bažnyčios tarnų siūloma išeitis lGBT žmonėms – privatumas, tyla ir pogrindis.
3.9. Teigiami LGBT žmonių vaizdiniai
nebūtų teisinga teigti, kad lietuvos spauda ir televizija nepateikia ir teigiamų lGBT asmenų vaizdinių. 20 iš visų apžvelgtų straipsnių koncentravosi ties sudėtingomis buvimo gėjumi, lesbiete ir biseksualu problemomis, gėjų armijoje ir prievartos prieš gėjus lietuvoje klausimais: „dvigubas gyvenimas“ (KD, 2006 metų lapkričio 18 diena); „lytį pakeitęs transseksualas prašo naujų asmens dokumentų“ (LR, 2007 metų kovo 7 diena); „Už homoseksualumą – žiauri egzekucija“ (www.alfa. lt, 2006 metų rugpjūčio 9 diena). dėl lGBT aktyvistų ir ypač lGl veiklos, spaudoje vis dažniau sutinkama su homoseksualumu ir homoseksualais susijusių rimtų temų analizė („Homoseksualai darbe jaučia diskriminaciją“, www.delfi.lt, 2007 metų kovo 13 diena).
Tą patį galima pasakyti ir apie tarptautines naujienas apie lGBT problemas. Pagrindiniai dienraščiai, tarp jų Lietuvos rytas, paprastai pateikia naujienų, nukopijuotų iš tarptautinių publikacijų (apie homoseksualumo tyrinėjimus, homoseksualų vedybas, homofobiją armijoje ir pan.). Būtina pastebėti, kad spaudoje pasitaiko ir lietuvos intelektualų bei publicistų, – tokių, kaip nida vasiliauskaitė, andrius Bielskis ir kt. – poleminių straipsnių, kurie dažniausiai spausdinami interneto tinklalapiuose (www.delfi.lt, www.alfa.lt, www.lrytas.lt ), – jie telkiasi ties svarbiomis lGBT žmonėms problemomis ir remiasi analitinėmis, poleminėmis įžvalgomis.
Televizijos pokalbių laidose: „savaitės atgarsiai“ (lTv2, keletas laidų apie homofobiją ir lietuviškas vertybes, lGBT teises ir kt.), „nomeda“ (Tv3; 2006 metų kovo 2 dienos laida apie buvimą gėjumi ir 2006 metų balandžio 13 dienos laida apie vyrus, kurie nori pakeisti lytį) ir „dviguba tiesa“ (5 kanalas, 2006 metų birželio 4 dienos laida apie homofobiją ir kitas heteroseksualių
Žiniasklaida ir socialinė lesbiečių , gėjų , biseksualų ir transseksualų atskirtis
žmonių fobijas) mėginama jautriai ir visapusiškai diskutuoti apie lGBT problemas, pateikti skirtingus požiūrius bei įsitikinimus.
4. Išvados: žiniasklaida ir LGBT
žmonių socialinė atskirtis
Žiniasklaida vaidina lemiamą vaidmenį konstruodama lGBT žmonių vaizdinius. straipsniai ir laidos, kuriose prisiliečiama prie homoseksualumo, biseksualumo ar transseksualumo problemos, formuoja lietuvių supratimą apie lGBT asmenis. Žiniasklaidos vaizdiniai ne tik atspindi, bet ir kuria žmonių ar grupių suvokinius, statuso hierarchijas, konfliktus ir pasipriešinimus. kaip rodo pateikta analizė, lietuvos spauda ir televizija dažnai stiprina ir gilina homofobinius ir heteroseksistinius lGBT žmonių apibrėžimus. nors daugeliu atvejų žiniasklaidos diskursas negali būti laikomas neapykantą kurstančia kalba, jis yra smarkiai homofobinis ir įžeidus. šiuo diskursu mėginama pažeminti lGBT žmones ir nustumti juos į subordinuotą poziciją. Prasivardžiavimas ir netgi smurtinė bei užgauli terminologija („vištgaidžiai“ ir „iškrypėliai“) užpildo lietuviškų bulvarinių laikraščių puslapius. lGBT žmonės įstatomi į negatyvių ir morališkai degeneravusių asmenų kategoriją. daugeliu atvejų lietuvos žiniasklaida apibrėžia homoseksualus kaip problemiškus subjektus ir konstruoja homoseksualumą kaip moralinį blogį. kai kurios televizijos programos paverčia homoseksualumą skandalu. lGBT žmonės vaizduojami seksistiniais, seksualizuotais ir kartais pornografiniais būdais (dažni vaizdiniai iš erotinių filmų, gėjų paradų ir pan.). lGBT žmonės, ypač gėjai, yra glau-
džiai siejami su seksualiniu promiskuitetu ir iškrypimais. dar gana gyva yra ir tendencija pašiepti bei žeminti šiuos žmones. Homoseksualai tampa heteronormatyvių žiniasklaidos diskursų įkaitais. Galima teigti, kad žiniasklaida labai lėtai pratinasi prie rimtų ir visapusiškų žinių apie lGBT žmones. Gėjų ir lesbiečių gyvenimai ir jų viešo gyvenimo įvykiai dažnai trivializuojami. vadinasi, žiniasklaida prisideda prie opresyvios diskursinės lGBT žmonių realybės.
lietuvos spauda ir televizija dažnai stiprina ir gilina homofobinius ir heteroseksistinius lGBT žmonių apibrėžimus
lGBT vaizdiniai lietuvos žiniasklaidoje atkuria savitas tautos, lyties, seksualumo, seksualinės orientacijos hierarchijas ir konstruoja lGBT žmones kaip kitokius, t. y. opoziciją daugumai. Tokiame visuomeniniame klimate homoseksualumas (ir lGBT žmonės apskritai) arba ištrinami, arba redukuojami iki „radikalios homofobinės fantazijos vietos“11: manoma, kad homoseksualumas vis dar gresia įtvirtintai socialinei tvarkai. Žiniasklaidos diskurse daroma prielaida, kad tautos ir visuomenės sveikata priklauso nuo jų gebėjimo išstumti iš savęs tai, kas nesveika ir deviantiška, t. y. lGBT žmones:
Mažumų kaip užterštų ir grėsmingų vaizdavimas jau nuo seno buvo naudojamas siekiant apibrėžti visuomenę iš vidaus ir nubrėžti visuomenės ribas, už kurių atsiduria tie, kurie visuomenei nepriklauso12 . Galima teigti, kad lietuvos žiniasklaida sąmoningai mėgina gėdinti šiuos žmones, o šis gėdinimo rezultatas – „nutylėta nelygybė, nenumatytos izoliacijos pasekmės ir viešumo trūkumas“13 . richardas dyeris knygoje Vaizdinių klausimai: ėsė apie reprezentaciją teigia, kad žmonių elgesys su tam tikros grupės nariais didžia dalimi priklauso nuo to, kaip
Žiniasklaida ir socialinė lesbiečių , gėjų , biseksualų ir transseksualų atskirtis
su ta grupe elgiamasi kultūrinės reprezentacijos sferoje. Tai, kaip grupė yra vaizduojama, lemia ir tai, kaip su ja elgiamasi14 . kitais žodžiais tariant, neigiami įvaizdžiai apriboja mažumai priklausančių asmenų pasirinkimo ir buvimo viešoje erdvėje galimybes. Panašią mintį yra išsakiusi ir amerikiečių tyrinėtoja marguerite J. moritz: Kai naujienų žiniasklaida – ir aš vartoju šį terminą aukštos kokybės spaudai – vaizduoja temą, apie kurią masinės auditorijos žinios ir asmeninė patirtis yra ribota (o homoseksualumas, be abejonės, įeina į šią kategoriją), pateikiamas pranešimas yra ypač galingas, kadangi auditorijos nariai negali savarankiškai ar kritiškai spręsti apie pateikiamų naujienų svarumą ir jų perteikiamas reikšmes15 . susumuojant galima teigti, kad lietuvos žiniasklai-
da nemažu mastu prisideda prie lGBT žmonių socialinės atskirties.
simptomiški 2006 metais atliktos reprezentatyvios apklausos duomenys: paklausti apie lietuvos žiniasklaidos požiūrį į homoseksualus 35% lietuvos gyventojų pasakė, kad vaizduodama homoseksualius žmones žiniasklaida yra tendencinga, 7% – kad ji skatina netoleranciją šiems žmonėms, 16% manymu informacijos apie homoseksualus žiniasklaidoje trūksta, o apie 58% lietuvos gyventojų buvo nepatenkinti žiniasklaidos požiūriu į homoseksualus.
Žiniasklaidos ir 2007 metų gegužės įvykių analizė rodo, kad ir lietuvos politinis elitas, ir žiniasklaida dar nesuvokia, jog pagrindinė stiprios demokratinės
1 paveikslas. Kaip Jūs vertinate žiniasklaidos poziciją homoseksualių žmonių atžvilgiu?
Kita
Yra perpildyta informacijos apie homoseksualus
Teikia nepakankamai informacijos apie homoseksualus
Skatina nepakantumą kitokios seksualinės orientacijos žmonėms
Tendencingai parenka skandalingą informaciją apie homoseksualus
Pateikia objektyvią informaciją apie homoseksualių žmonių gyvenimą
Žiniasklaida ir socialinė lesbiečių , gėjų , biseksualų ir transseksualų atskirtis
kultūros prielaida – įsipareigojimas viešumui, prasmingam dialogui ir debatams. Teisi amerikiečių filosofė iris Young, pabrėždama: joks asmuo, veiksmas ar asmeninio gyvenimo aspektas neturėtų būti nustumtas į privačią sferą; ir jokia socialinė institucija ar praktika neturėtų būti iš anksto atmesta kaip netinkamas viešos diskusijos ar saviraiškos objektas16 . viešo dalyvavimo ir viešumo klausimas lieka esmi-
niu lietuvos lGBT žmonėms dėl nuolatinio jų išstūmimo, tildymo ir marginalizavimo. Galų gale, valdantysis elitas ir žiniasklaidos profesionalai turėtų suvokti, kad seksualinė orientacija nėra vien tik privataus gyvenimo dalykas. Tai žmogaus teisių problema! Pirmiausia lGBT žmonių teisė yra turėti viešas tapatybes skirtingose viešosiose sferose, tarp jų žiniasklaidoje, ir nebijoti stigmatizavimo, represijų, patyčių ir persekiojimo.
Išnašos
1 Žr.: Lesbietės ir gėjai Baltijos šalyse, vilnius: lietuvos gėjų lyga, 2001; Sexual Orientation Discrimination in Lithuania, Latvia and Estonia, vilnius: osi & kimeta society, 2002; Homofobija ir diskriminavimas Lietuvoje, vilnius: lietuvos gėjų lyga, 2003.
2 apklausa „įvairių socialinių grupių diskriminacija“, užsakyta vytauto didžiojo universiteto ir visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „vilmorus“ atlikta 2006 metų liepos 13–16 dienomis, daugeliu atvejų tik patvirtina ankstesnius duomenis apie aukštą homofobijos lygį.
3 sheela raja and Joseph P. stokes, „assessing attitudes Toward lesbians and Gay men: The modern Homophobia scale“, Journal of Gay, Lesbian, and Bisexual Identity 3 (2), 1998, p. 114.
4 dalia Gudavičiūtė, „Gėjų vaivorykštė nenušvito“, Lietuvos rytas 2007 m. gegužės 12 d.
5 michelle a. Wolf, alfred P. kielwasser, „introduction: The Body Electric – Human sexuality and mass media“, in michelle a. Wolf, alfred P. kielwasser, Gay People, Sex and the Media, new York: Harrington Park Press, 1991, p. 15–16.
6 simon cottle, „introduction: media research and Ethnic minorities: mapping the field“, in simon cottle, ed., Ethnic Minorities and the Media, Philadelphia: open UP, 2000, p. 2.
8 Helen darbishire, „Hate speech: new European Perspectives“, http://www.errc.org/cikk.php?cikk=1129.
9 L.T., 2007 metų vasario 2 d.
10 šis reportažas kalba apie amerikietį paskaitininką scott lively ir jo homofobišką paskaitą kaune.
11 Judith Butler, „imitation and Gender insubordination“, in diana fuss, Inside Out: Lesbian Theories, Gay Theories, new York: routledge, 1991, p. 20.
12 david sibley, Geographies of Exclusion: Society and Difference in the West, new York: routledge, 1995, p. 49.
13 michael Warner, The Trouble with Normal: Sex, Politics and the Ethics of Queer Life, cambridge, mass.: Harvard UP, 1999, p. 7.
14 richard dyer, The Matter of Images: Essays on Representation, london: routledge, 1993, p. 1.
15 marguerite J. moritz, „How Us news media represent sexual minorities“ in Peter dahlgren and colin sparks, ed., Journalism and Popular Culture, london: sage Publications, 1992, p. 157.
16 iris marion Young, Justice and the Politics of Difference, Princeton: Princeton UP, 1990, p. 120.
Žiniasklaida ir socialinė lesbiečių , gėjų , biseksualų ir transseksualų atskirtis
Algirdas Davidavičius
DISKRIMINACIJA LYTIES
ORIENTACIJOS PAGRINDU LIETUVOS
DARBOVIETĖSE: SOCIALINĖS ATSKIRTIES IR NEIGIAMO KITONIŠKUMO ATVEJIS
Įvadas
Šiuo straipsniu ketinama pademonstruoti priežastinį ir funkcinį diskriminacijos, kaip viešosios politikos operacinio termino, ryšį su organizacijų teorijos (o tiksliau –socialinės psichologijos) vartojamo emocinio smurto, kaip neigiamo darbo produktyvumo veiksnio, samprata. Straipsnio dėmesio centre – diskriminavimo pagal lyties orientacijos požymį problema, pasirinkta remiantis prielaida, jog diskriminuojantis elgesys, nepriklausomai nuo jo dingsčių ar konkrečių atvejų, turi iš esmės vientisą struktūrą, dinamiką ir poveikį. Tai reiškia, jog nagrinėjant diskriminavimo bent vienu šiuo pagrindu praktiką, turėtų išryškėti tiek jos sąsajos su diskriminavimu kitais pagrindais, tiek esminiai visų tų praktikų bei atvejų panašumai.
Iš šios prielaidos kyla esminė šio straipsnio hipotezė, jog diskriminacijos paplitimą/intensyvumą Lietuvos darbo rinkoje bei darbuotojų darbo santykiuose ženkliai lemia bendras psichosocialinis klimatas – emocinio smurto darbovietėje bei jo keliamo streso ignoravimas viešojoje politikoje bei konkrečios darbovietės darbo organizavime/valdyme.
Pagrindiniai straipsnio uždaviniai yra:
• Pagrįsti diskriminuojančio elgesio sąlygojimo, struktūros ir poveikio universalumo prielaidą ir nustatyti jos galiojimo ribas.
• Aptarti esamos Lietuvos viešosios politikos sistemos elementus, tiesiogiai lemiančius diskriminuojančio elgesio lygį darbo arba su darbo rinka susijusiuose santykiuose.
• Apibrėžti diskriminuojančio elgesio ir jį palaikančių sąlygų reikšmę Lietuvos viešajai politikai darbo rinkos, socialinės apsaugos ir ūkio plėtros nacionalinių prioritetų atžvilgiu.
• Palyginti reikšmingą darbo santykių ir darbo rinkos dinamikos statistiką Europos Sąjungos ir Lietuvoje.
• Remiantis geriausios Europos Sąjungos praktikos pavyzdžiais, nustatyti Lietuvos sąlygomis potencialiai veiksmingiausias diskriminuojantį elgesį ribojančias bei produktyvų darbo rinkos dalyvių bendradarbiavimą skatinančias priemones.
Atsižvelgiant į tai, straipsnio eigoje pirmiausia aptariamos nagrinėjamos teorinės sąvokos ir jų sampratos, viešai prieinama darbo statistika Lietuvoje, atskiriami svarbūs ir nereikšmingi mūsų temai darbo viešosios politikos elementai. Galiausiai aptariami būdai, padedantys stabdyti diskriminaciją bei skatinti atvirą, nediskriminuojančių darbo santykių kultūrą, ir teikiami veiklos pasiūlymai viešosios politikos pusėms – sprendimų priėmėjoms.
Diskriminacijos problema
Terminas diskriminacija anglų ir prancūzų kalbose reiškia ‘išskyrimą, skirtumų atradimą ar nustatymą’. Pats savaime šis žodis yra neutralus. Tačiau diskriminacija gali būti pozityvi arba negatyvi. Pozityviu skirtumų matymu (diskriminavimu) naudojamasi kiekviename žingsnyje. Žmonių atžvilgiu pozityvi diskriminacija pasireiškia tiesiog skirtumų konstatavimu tarp įvairių žmonių, tų skirtumų nenaudojant jų pažeminimui, priespaudai, prievartiniams santykiams, ir panašiai. Negatyvia diskriminacija laikomi skirtumai, susiejami su negatyviomis konotacijomis, įgalinančiomis asmenis ar asmenų grupes žeminti, engti, išnaudoti darbo rinkoje ir kitokiais būdais elgtis, pažeidžiant teisingumą, kuris apibrėžtinas kaip Lygių galimybių principas. Šiandien išskiriamos tokios žmonių grupės, kurios dažniausiai susiduria su negatyvia diskriminacija, patiriama kaip engimas: lytis, lytinė orientacija, amžius, negalia, etninė priklausomybė, rasė, kalba.
Šiame darbe terminas diskriminacija vartojamas, turint omenyje negatyviąją diskriminaciją, vedančią į engimą, kur engimas suprantamas kaip visas „kompleksas procesų, per kuriuos kai kurios socialinės grupės yra diskriminuojamos jų nenaudai“ (N. Thompson,
2003, p. 11). Diskriminavimas kaip engimas susijęs su nelygybe tokiais lygmenimis:
• Ekonominiu: skirtingas finansinių išteklių ir atlygio paskirstymas.
• Socialiniu: skirtingas integravimas į visuomenę, nuo ko priklauso skirtingos galimybės.
• Politiniu: skirtingos galimybės prieiti prie galios, valdžios struktūrų, naudotis jų teikiamomis naudomis.
• Etiniu: skirtingas etinis vertinimas yra vienas svarbiausių veiksnių tiek skatinant, pateisinant diskriminaciją, tiek ir ją įveikiant.
• Ideologiniu: struktūrinė nelygybė, palaikoma ideologinių mechanizmų (idėjų, žinojimo, informacijos ir panašiai) ir kontrolės.
• Psichologiniu: – kognityviniu: mąstymo ir kalbos būdai, įsišakniję socialiniuose skirtumuose; – afektiniu: skirtingi emociniai atsakai į įvairius reiškinius; – konatyviniu: skirtingos elgesio normos, susijusios su socialiniais skirtumais (Thompson, 2003, p. 1112).
Diskriminacija vyksta trimis lygmenimis: asmeniniu, kultūriniu ir struktūriniu.
1. Asmeniniame lygmenyje diskriminacija dažniausiai pasireiškia kaip prietarai, lemiantys asmeninius nusistatymus, jausmus ir veiksmus, pateisinančius nelygybę ir engimą, ar leidžiančius, skatinančius asmeniškai prisidėti prie diskriminacijos, ją vykdyti, kartais net ir neturint sąmoningų intencijų tai daryti; asmeninis lygmuo dažnai būna įsišaknijęs kultūriniame lygmenyje.
2. Kultūriniame lygmenyje diskriminacinės nuostatos atsispindi dažniausiai kalboje, humore pajuokiant,
pašiepiant, tyčiojantis iš kai kurių socialinių grupių ar asmenų, kai atitinkami stereotipai, įvaizdžiai kultūriškai priimami kaip savaime suprantami ir juokingi. Kultūroje dažniausiai vienos ar kitos grupės marginalizuojamos, nuvertinamos, pajuokiamos ir kitokiais būdais diskriminuojamos; kultūra, savo ruožtu, yra persipynusi su socialinėmis struktūromis.
3. Struktūrinis lygmuo apima įvairių socialinės santvarkos socialinių, politinių ir ekonominių aspektų įtakas ir suvaržymus makrolygmeniu. Šiame lygmenyje
diskriminaciniai prietarai, kultūrinės normos, praktikos yra socialiai struktūruojami ir tampa galios mechanizmais, lemiančiais, kurios socialinės grupės turi daugiau teisių ir galimybių, o kurios – mažiau ar neturi jokių teisių, yra persekiojamos, išnaudojamos ar kitaip engiamos. Tie, kuriems labiausiai pasisekė pasinaudoti suteiktomis teisėmis ir galimybėmis, savo ruožtu turi daugiau galimybių pasinaudoti ir sustiprinant savo galią kontroliuoti teises ir galimybes (Thompson, 2003, p. 1319).
Darbo santykiuose diskriminacija gali pasireikšti visais trimis lygmenimis, jiems persidengiant, persipinant, kartais – tik vienu kuriuo nors. Lietuvoje atlikti tyrimai rodo, jog posovietinėje viešojoje erdvėje – darbovietėse, kuriose praleidžiama didžioji dienos dalis, diskriminaciniai santykiai labai sunkiai apibrėžiami ir įrodomi1. Priežastis gali būti ta, kad dauguma dar vis bijo būti atviresni su savo bendradarbiais, kolegomis, vengia viešumo, ir diskriminaciją patiria tie
siogiai arba netiesiogiai, – kai tiesiog kas nors darbovietėje žeminančiai, įžeidžiančiai, pašiepiančiai atsiliepia apie gėjus ar lesbietes, ir tai verčia dar labiau užsisklęsti savo privačioje erdvėje, bandyti vaidinti heteroseksualus ar ieškoti kitų būdų susitvarkyti su patiriamu stresu. Taip pat – kai bendradarbiai, kolegos ar kiti asmenys, dalyvaujantys toje viešoje erdvėje vykstančiuose santykiuose (pavyzdžiui, moksleiviai mokykloje, kurioje moko homoseksualus mokytojas ar mokytoja, ar studentai aukštojoje mokykloje), nors tiesiogiai į akis neišsako savo pašaipų, įtarimų, paniekos, bet už nugaros leidžia sau tai daryti ir kuria užnuodytą moralinį mikroklimatą, kuriame darosi labai sunku išlaikyti ir nepalūžti.
Lietuvoje tebėra tokia situacija, kai homoseksualūs asmenys po sovietmečiu patirto tiesioginio persekiojimo (vyrams grėsusio įkalinimu, moterims – priverstiniu gydymu), gyvenimo giliame pogrindyje ir baimėje, dar nėra visiškai atsigavę ir išlaisvėję, nes sovietinio persekiojimo baimę pakeitė negatyvių visuomenės nuostatų, su kuriomis susiduriama ir privačiojoje, ir viešojoje erdvėje, baimė
Lietuvoje tebėra tokia situacija, kai homoseksualūs asmenys po sovietmečiu patirto tiesioginio persekiojimo (vyrams grėsusio įkalinimu, moterims – priverstiniu gydymu), gyvenimo giliame pogrindyje ir baimėje, dar nėra visiškai atsigavę ir išlaisvėję, nes sovietinio persekiojimo baimę pakeitė negatyvių visuomenės nuostatų, su kuriomis susiduriama ir privačiojoje, ir viešojoje erdvėje, baimė. Keletas Artūro Tereškino atliktų tyrimų parodė, jog beasmenėje visuomenės informavimo (kultūrinėje) erdvėje gėjai, lesbietės, transseksualai ir transvestitai dažniausiai pateikiami kaip pajuokos, pasišlykštėjimo, pasibaisėjimo objektai. Kaip savaime suprantama dažnai priimama tokia homofobiška visuomenės nuostata: „tegul savo lovoje jie daro ką nori, bet
nelenda į viešumą“, bandoma pateisinti ir sau patiems/ pačioms, ar tiesiog priimti savo privataus ir viešo gyvenimo atribojimą kaip siekiamybę, – esą, darbe neprivalu niekam aiškinti, ką kiekvienas veikia savo lovoje, su kuo miega ir panašiai.
Patiriamas darbovietėje stresas dėl tokių destruktyvių, emociškai nuodingų santykių dažnai priimamas kaip neišvengiamybė, prieš kurią nėra prasmės kovoti. Stengiamasi kovoti tik su pačiu stresu savyje. Tai daroma ieškant psichologų pagalbos, vartojant alkoholį ar stipresnius preparatus, psichologiškai atsiribojant nuo darbo kolektyvo, kaupiant nepasitenkinimą ir agresiją, kurie gali nukrypti ir į save, ir į kitus homoseksualus. Tai gali pasireikšti bodėjimusi visuomene, kolegomis, darbu, praradimu darbo motyvacijos, lojalumo ir prisirišimo prie savo darbovietės, o neretai ir tiesiog prie savo valstybės bei jos nacionalinės kultūros.
Priekabiavimas/emocinė prievarta darbo vietoje
Terminas priekabiavimas vartojamas daugiausia Jungtinėje Karalystėje ir Australijoje kalbant apie psichologinį, emocinį smurtą darbo santykiuose; Skandinavijoje bei germaniškose šalyse tai vadinama mobingu; JAV – įžeidinėjimu darbovietėje, netinkamu elgesiu arba emocine prievarta. Šis reiškinys pirmiausia imtas tirti Skandinavijoje XX amžiaus 9me dešimtmetyje.
Plačiausiai naudojamas šis priekabiavimo apibrėžimas:
Priekabiavimas atsiranda, kai vienas ar keli individai nuolat tam tikrą laiko tarpą suvokia save kaip tuos, kurie patiria negatyvius kito ar keleto kitų asmenų veiksmus jų atžvilgiu, situacijoje, kada tas, kuris patiria tuos veiksmus, susiduria su sunkumais apsiginti nuo tų veiksmų. (Einarsen et al, 1994, p. 20)2 .
Tokie apibrėžimai paremiami išsamia išsivysčiusių
šalių statistika. 1992 metais Leymanno atliktame tyrime Švedijoje 3.5 % respondentų (N=2,400) pasirodė patiriantys priekabiavimą. Šis tyrimas parodė, kad didžiausia rizikos grupė buvo susijusi ne su amžiumi ir lytimi, bet su darbo aplinka – mokykla, universitetu ir kita švietimo įstaiga. Tuo pačiu metodu ištyrus vieną tyrimų institutą ir vieną ligoninę Austrijoje, nustatyta, kad per šešis mėnesius atitinkamai 7.8 % ir 26 % darbuotojų patyrė priekabiavimus (Niedl, 1995). Viename Norvegijoje atliktame 7000 darbuotojų tyrime paaiškėjo, kad priekabiavimą patyrė 8.6 % respondentų (Einarsen & Skogstad, 1996).
Čia didesnę riziką patirti priekabiavimą turi vyresnio amžiaus darbuotojai ir darbuotojai, dirbantys privačiame sektoriuje. Jis stipresnis organizacijose, kuriose vyrauja vyrai. Britanijoje, ištyrus 5388 tarnautojų privačiame ir viešajame sektoriuose, paaiškėjo, kad vienas iš dešimties buvo patyręs priekabiavimą per paskutinius šešis mėnesius, o 24.7% per paskutinius penkerius metus. 46.5% paliudijo, kad tuo laikotarpiu tikrai būta priekabiavimo (Hoel & Cooper, 2000a). Čia didžiausios rizikos grupėje buvo kalėjimų tarnyboje, pašte ir telekomunikacijose. Airijoje – 23% respondentų buvo patyrę priekabiavimą per paskutinius dvylika mėnesių (O’Moore, 2000). Trečiojoje Europos darbo sąlygų ataskaitoje (Survey, 2000), remiantis 21500 atliktų interviu akis į akį su darbuotojais Europos Sąjungos šalyse, 9% respondentų pripažino, kad buvo patyrę bauginimų ir priekabių3 .
Bendrą emocinio smurto, vad. emocine įtampa, ir jo keliamo streso darbo santykiuose modelį pateikia
Tarptautinės darbo organizacijos (angl. International Labour Organisation, ILO) ekspertas Vittorio di Marti
SMURTAUTOJAS (-AI):
Klientas/pirkėjas
Bendradarbis
Pašalinis asmuo
AUKOS:
Bendradarbis
Praeivis
Klientas/pirkėjas
Chappell-di Martino smurto darbo santykiuose modelis
INDIVIDUALŪS RIZIKOS
VEIKSNIAI:
Smurto (emocinio ir fizinio)
patirtis (ypač vaikystėje)
Smurtą skatinanti aplinka
Vyriško elgesio stereotipai
Jaunas amžius
Psichikos sveikatos būklė
Amžius
Išvaizda
Patirtis
Bendra sveikatos būklė
Lytis/orientacija
Gebėjimai
Asmenybė/temperamentas
Nuostatos ir lūkesčiai
Tautinė kilmė
Įsitikinimai, kt.
DARBOVIETĖS RIZIKOS
VEIKSNIAI:
Darbo aplinka
Fizinis išdėstymas
Organizacinis išdėstymas
Vadybos stilius
Darbo kultūra
Jautrumas išorės poveikiui
Darbo užduočių vykdymo aplinkybės
Vienam
Kartu su bendradarbiais/ klientais
Dirbant su brangia įranga/ prekėmis/medžiagomis
Dirbant su susijaudinusiais asmenimis
Mokymo renginiuose
Derybose, kt.
AUKOS BŪKLĖ:
Patiria stiprų arba/ir ilgalaikį stresą
Suserga
Finansiškai nukenčia
Suyra šeimos ryšiai
Ilgalaikė viktimizacija
Atleidimas/perkėlimas
Savižudybė
IŠORINĖS PASEKMĖS:
Fizinės:
Nužudymas
Sužeidimas
Užpuolimas
Psichologinės: Priekabiavimas
Persekiojimas
Engimas
PADĖTIS DARBOVIETĖJE:
Smunka produktyvumas
Prastėja darbuotojų lankomumas
Didėja bendras stresas
Atsiranda naujų smurto proveržių
1 paveikslas. Smurtas darbovietėje kaip streso šaltinis pagal Chappell-di Martino modelį
no4. Jis susieja asmeninius, organizacinius ir darbo procesų veiksnius, parodančius smurto ir jo keliamo streso ciklą, kurio suvaldyti neišmanant praktiškai neįmanoma (žr. 1 pav.).
Streso/smurtinių santykių sąnaudos
Dažnai manoma, kad individų patiriamas stresas ir jo pasekmės yra pačių individų reikalas. Pačios aukos kaltinamos, jeigu nesugeba susitvarkyti su savo stresu.
Tačiau iš atliekamų tyrimų aiškėja, kad pasekmes apmoka, deja, ne vien individas, ir net ne vien organizacija, kurioje dirba patyręs stresą gimdančius ir palaikančius santykius individas. Juos apmoka įvairūs individai visuomenėje, net tiesiogiai nesusiję su konkretaus individo darbo santykiais (Levi & LundeJensen, 1995). Todėl labai svarbu rūpintis šia problema ne vien asmeniniams psichologams, gydytojams ar paskiroms organizacijoms, bet ir politikams5 .
Diskriminacija lyties orientacijos pagrindu Lietuvos darbovietėse
Su smurtinio pobūdžio stresu susijusios pasekmės yra ne tik ekonominės.
• Pasekmės individui:
– Mentalinės ir fizinės sveikatos sutrikimai (psichikos, širdies veiklos sutrikimai, įvairūs vėžiniai sutrikimai, įvairūs mažesni fiziniai ir psichiniai psichosomatinio pobūdžio negalavimai, nerimas, depresija, agresyvumas, nemiga, melancholija, apatija, dėmesio sukaupimo susilpnėjimas, iniciatyvumo praradimas).
Smurtinių/prievartinių veiksmų trauminės pasekmės gali būti patiriamos iš karto, po keleto dienų ar akumuliuotos po ilgo laiko. Kaip teigia daugelis tyrinėtojų, kraštutinio sunkumo traumas (tarp jų ir seksualinį priekabiavimą bei prievartą) patyrusiems dažnai sudūžta ankstesnis pasaulio ir savęs suvokimas, kuris neretai (ypač tokiems santykiams tęsiantis ilgesnį laiką) baigiasi ir savižudybėmis. Kitus individus negatyviai veikia vien tik smurtinių/prievartinių veiksmų stebėjimas.
– Pasekmės elgsenai ir santykiams: tipiška streso pasekmė yra pasitenkinimo darbu ir lojalumo organizacijai sumažėjimas, darbo saugos nepaisymas, polinkis sukelti avarijas, kenksmingų įpročių (alkoholio vartojimo, rūkymo) paaštrėjimas, dėmesio sveikai mitybai sumažėjimas (Cooper et al, 1996). Tokie asmenys dažnai ima menkiau save vertinti, nebepasitikėti niekuo, ypač siūloma pagalba, ima užsidaryti savyje, kartais ir visiškai socialiai izoliuojasi, arba tampa susierzinę, pikti ir agresyvūs. Visi šie elgesio pokyčiai veda prie avaringų situacijų, klaidų, prastų santykių su
klientais, darbdaviais ir kolegomis, kenkiančių ne tik asmeniui, bet ir jo artimiesiems bei organizacijai (Brady, 1999). Dažnai tai atsiliepia ir santykiams už darbovietės ribų. Destruktyviai veikiami ir tokių smurtinių santykių darbovietėje liudininkai. Dalis darbą palikusių aukų dažnai nepajėgia arba nebenori ieškoti kito darbo, praranda kvalifikaciją, kartais dėl sveikatos sutrikimų ilgai negali dirbti. Visa tai tiesiogiai paliečia jo asmeninį gyvenimą, šeimą ir artimuosius.
• Sąnaudos individui: Jungtinėje Karalystėje 1995–1996 metais individo patirtos sąnaudos dėl susijusių su darbu avarijų ir sveikatos sutrikimų sudarė 5.6 trilijonų svarų sterlingų (Gordon & Risley, 1999). Individo patirta emocinė ir fizinė prievarta kaštuoja ne tik finansiškai (įplaukos sumažėja, o išlaidos sveikatai atgauti padidėja), bet ir žmogiškai, nes patiriamas skausmas, kančia, suyra santykiai ir sumažėja bendra gyvenimo kokybė. Įvairių nuostolių patiria ir aukos artimieji, šeima, draugai. Visus juos labai sunku apskaičiuoti ir įvertinti.
• Pasekmės organizacijai: organizacijai nuostolių sudaro nedarbingumas dėl sveikatos sutrikimų (trumpalaikis ar ilgalaikis, kartais nebesugrąžinamas), sumažėjęs darbingumas, praradimas motyvacijos dirbti, nepasitenkinimas darbu, sumažėjęs lojalumas organizacijai, kartais ir priešiškumas jai, sumažėjęs produktyvumas, darbo vengimas ir pravaikštos, su tuo susijusi didesnė personalo kaita (Cooper et al, 1996). Patyrę netiesioginį emocinį ar fizinį smurtą bei priekabiavimą asmenys ar tik liudininkai dažnai paveikiami panašiai destruktyviai, – jie įsibaimina (Hoel
& Cooper, 2000b). Organizacijai gali kainuoti ir skundų nagrinėjimas, susijęs su patirtu priekabiavimu ar smurtu darbe, darbuotojo perkėlimas iš vienos vietos į kitą, perkvalifikavimas, kartais ir teisminės bylos, kurios gali baigtis didelių kompensacijų aukai priteisimu.
• Sąnaudos organizacijai: 1993 metais Vokietijoje darbdavių socialinio draudimo išmokos darbuotojams siekė 30.5 trilijonų ekiu (Doukmak & Huber, 1995); 1995–1996 metais Jungtinėje Karalystėje metinės išmokos darbuotojams už nelaimingus atsitikimus ir sveikatos sutrikimus siekė 3.57.3 trilijonų svarų sterlingų (Gordon & Risley, 1999); Švedijoje organizacijos kasmet išleidžia po 30,000100,000 dolerių priekabiavimą patyrusiems individams (Leymann, 1990). Suomijoje atliktas ligoninių tyrimas parodė, kad priekabiavimą patyrusieji nedarbingumo lapelių turėjo 26% daugiau (iš daugiau nei 5000 respondentų) nei tie, kurie nebuvo to patyrę (Kivimaki et al, 2000). Apskritai į kaštus įtrauktina: pravaikštos dėl sveikatos sutrikimų, per ankstyvas išėjimas į pensiją, su personalo kaita susijusios sąnaudos, skundai ir bylinėjimaisi, darbo priemonių ir produkcijos sugadinimas per avarijas ir klaidas, darbingumo sumažėjimas, reputacijos praradimas.
• Pasekmės visuomenei: priklausomai nuo valstybės sveikatos apsaugos sistemos, streso sukeltų sutrikimų gydymas gali tapti visuomenei didele našta, ypač kai sutrikimai sunkūs, reikalaujantys ilgalaikio gydymo ir priežiūros. Kai kuriose šalyse ilgalaikis nedarbingumas kainuoja ir visuomenei, priklausomai nuo to, kiek visuomenė socialiai įsipareigojusi. Kai kurie darbuo
tojai po tokių traumų nebeatsigauna ir tampa nuo kitų priklausomais bedarbiais. Jei asmuo patiria ilgalaikių ir sunkių sveikatos sutrikimų, rūpesčio juo ir priežiūros našta gula ant artimųjų pečių, kurie būna priversti apriboti savo darbus ir veiklą. Dažnai situacija veda į šeimos irimą, skyrybas. Situacija atsiliepia ir bendram šalies produktyvumui, nes prarandami darbuotojai6 .
• Sąnaudos visuomenei: diskriminacijos ir ypač jos paslėptų formų (įvairaus pobūdžio emocinio smurto prieš mažumas) sąnaudos JAV ekonomikai sudaro 64 milijardų JAV dolerių per metus. Kaip parodė San Francisko diskriminavimo ir lygybės tyrimų organizacijos (angl. Level Playing Field Institute) atliktas tyrimas7, juos sudaro nuostoliai prarandant kvalifikuotą darbo jėgą (apie 2 mln. asmenų kasmet) dėl patiriamo nelygiaverčio požiūrio ir santykio ir socialinio draudimo išmokos dėl patiriamo laikino ar ilgalaikio nedarbo. Tyrimas buvo atliktas atsitiktinės atrankos būdu JAV teritorijoje apklausiant iki 1700 darbdavių ir darbuotojų. Nors tokį skaičių galimą užginčyti dėl atleidimo/atsistatydinimo iš darbo situacijų individualumo ir sudėtingumo, tačiau tiek tyrimo ataskaitoje, tiek jai skirtoje tarptautinio verslo dienraščio Financial Times straipsnyje galima rasti daug patvirtinančių faktų apie 5% darbuotojų nepasitenkinimą nelygiaverčiais bendradarbių/darbdavių santykiais su jais JAV įmonėse/įstaigose. Palyginus daugumą šios darbo jėgos klasės sudarančiais su baltaisiais heteroseksualiais vyrais, homoseksualūs asmenys nurodė paslėptą diskriminaciją kaip darbo keitimo priežastį dukart dažniau; rasę nurodė tris
kart dažniau. Kadangi šie darbuotojai priklauso didesnę pridėtinę vertę kuriančiai darbo jėgos daliai, todėl neabejotina, kad šio instituto nustatytas kaštų dydis yra gana tikroviškas.
Didėjant ginčams dėl kvalifikuotos darbo jėgos migracijos Lietuvoje, tikėtina, kad daugialypę diskriminaciją patiriančių asmenų dalis tarp emigravusiųjų nėra mažes
nė. Kita vertus, įdomu, kiek apskritai bendroji Lietuvos darbo statistika atspindi aktyvų ir pasyvų emocinį bei fizinį smurtą, o kartu ir diskriminaciją darbo santykiuose?
Situacija Lietuvoje
Mūsų aptariamai temai reikšminga darbo santykių Lietuvoje statistika gali būti suskirstyta pagal duomenų kriterijus, nurodančius darbo jėgos takumą ir darbo jėgos
mobilumą (emigraciją) bei darbo santykių problemiškumą (nepasitenkinimo darbo sąlygomis ir santykiais lygį, susirgimus darbo vietoje dėl darbo organizavimo ir darbo santykių veiksnių ir panašiai).
Vytauto Didžiojo universiteto atlikto kokybinio tyrimo duomenimis8, Lietuvoje absoliuti dauguma dirbančių homoseksualių vyrų ir moterų patiria netiesioginį (grupinį spaudimą/priekabiavimą, priešišką kūno kalbą, vengimą bendrauti) ir tiesioginį emocinį smurtą (užgaulią/nuvertinančią/iškreipiančią kalbą, grasinimus), dažniau nei kiti darbuotojai kenčia nuo tokio smurto sukelto streso padarinių (įvairių laipsnių bei rūšių depresijos, su ja susijusių somatinių susirgimų ir asmenybės sutrikimų).
Tai sutampa ir su minėtaisiais kitų šalių (pirmiausia
2 paveikslas: Dirbančiųjų profesinių ligų struktūra 2004–2006 metais, VDI duomenimis
M00-M99 Jungiamojo audinio ir skeleto-raumenų sistemos ligos
H60-H95 Ausų ligos
G00-G99 Nervų sistemos ligos Kitos ligos
JAV) tyrimais. Galima teigti, kad Valstybinės darbo inspekcijos (toliau – VDI) pateikiama bendroji profesinių susirgimų ir darbo saugos statistika Lietuvos atitinka ankstesniame skyriuje apžvelgtas ekspertų bei tyrėjų išvadas. Pateikiamos naujausių darbo saugos duomenų išklotinės rodo, kad nervų sistemos ligų, lyginant su kitų susirgimų grupėmis daugėja ir pagal dažnumą užima trečią vietą (žr. 2 paveikslą):
Be to, tokias ligas dažniausiai sukeliantys įtampos veiksniai, – nervinę įtampą keliantys santykiai darbe ir netinkamo arba diskriminacinio pobūdžio darbo organizavimas – užima antrą vietą ir statistiškai nuolat auga (žr. 3 paveikslą).
Nors galima pagrįstai įtarti, kad VDI pateikiami duomenys yra paviršutiniški (sudaromi tik pagal inspekto
rių surenkamą ir/arbą darbdavių savanoriškai teikiamą informaciją, t. y. – nėra sistemingi), bet akivaizdu, kad streso darbe (nervų sistemos ligos) ir pagrindinės jo priežasties – emociškai smurtingų darbo santykių (įtampos veiksnių) – reikšmė profesinei Lietuvos darbo jėgos sveikatai nuolat didėja.
Tai atspindi ir naujausi darbuotojų lojalumo darbdaviams duomenys: verslo darbdaviams ir vadybininkams skirtame periodiniame leidinyje Verslo labirintas apžvalgininkas Vaidas Januška9 apžvelgia keletą darbuotojų kaitos ir lojalumo tyrimų Lietuvoje ir teigia, kad darbuotojų mobilumas Lietuvoje nuolat didėja, o lojalumas (neformalaus įsipareigojimo darbovietei ir darbdaviams prasme) mąžta. Jis cituoja UAB „Rait“ pateikiamus 2007 metų liepos mėnesio duomenis, pagal
3 paveikslas: Dirbančiųjų ligas dažniausiai sukeliantys įtampos veiksniai, VDI duomenimis
Įtampos veiksniai
Dulkės (aerozoliai)
Cheminiai veiksniai
Biologiniai veiksniai
Fiziniai veiksniai
kuriuos „lojalių darbui ir įmonei darbuotojų Lietuvoje yra vos penktadalis“. Nors nei cituojamos tyrimų įmonės atstovai, nei pats apžvalgininkas neįvardija emocinio smurto ir diskriminacijos kaip vieno iš lojalumą mažinančių veiksnių, tai neabejotinai galima susieti su šiame skyriuje pateikta profesinių susirgimų statistika bei teigti, kad absoliuti dauguma Lietuvos darbdavių ne tik nesirūpina motyvavimo sistemomis, bet ir nekreipia dėmesio į nervinio streso veiksnius bei pasekmes jų valdomų įmonių bei įstaigų personalui. Tuo pačiu ignoruojami ir diskriminacijos, kaip emocinio smurto darbo santykiuose, atvejai.
Kaip galėtų atrodyti darbo organizavimo priemonės, pritaikytos stabdyti bei šalinti emocinį smurtą ir diskriminaciją? Atsakant galima palyginti situacijas Lietuvoje ir Europos Sąjungoje.
„Kiekvienam
darbuotojui privalo būti sudarytos saugios ir sveikos darbo sąlygos, neatsižvelgiant į įmonės veiklos rūšį, darbo sutarties rūšį, darbuotojų skaičių, įmonės rentabilumą, darbo vietą, darbo aplinką, darbo pobūdį, darbo dienos ar darbo pamainos trukmę, darbuotojo pilietybę, rasę, tautybę, lytį, seksualinę orientaciją, amžių, socialinę kilmę, politinius ar religinius įsitikinimus...“
Lietuvos Respublikos Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas, priimtas 2003 metų liepos 1 dieną, numato nemažai priemonių, skirtų darbuotojų saugumui ir sveikatos apsaugai darbo vietose. Tačiau visos jos nukreiptos pirmiausia į nelaimingų atsitikimų ir profesinių sveikatos sutrikimų prevenciją. Kiekvienu konkrečiu nelaimingo atsitikimo darbovietėje atveju VDI išleidžia nutarimą ir sukonkretina darbo saugos priemones, kurių reiktų imtis ateityje toje konkrečioje srityje. Štai 2007 metų gegužės 5 dieną V. Gabrio individualioje įmonėje nuo pastolių nukritus ir žuvus mūrininkui, priimtas nutarimas įpareigoja „Įmonėse, kuriose naudojami pastoliai,
organizuoti patikrinimus, ar padaliniuose ir atskirose darbo vietose laikomasi Darbo įrenginių naudojimo bendrųjų nuostatų“10. Minėtojo Įstatymo 3 straipsnio 1 punktas numato, kad „Kiekvienam darbuotojui privalo būti sudarytos saugios ir sveikos darbo sąlygos, neatsižvelgiant į įmonės veiklos rūšį, darbo sutarties rūšį, darbuotojų skaičių, įmonės rentabilumą, darbo vietą, darbo aplinką, darbo pobūdį, darbo dienos ar darbo pamainos trukmę, darbuotojo pilietybę, rasę, tautybę, lytį, seksualinę orientaciją, amžių, socialinę kilmę, politinius ar religinius įsitikinimus. Šio Įstatymo nustatytos darbuotojų saugos ir sveikatos garantijos taikomos taip pat ir valstybės bei savivaldybių institucijų ar įstaigų valstybės tarnautojams“. Antrasis šio straipsnio punktas teigia, jog šiomis sąlygomis turi pasirūpinti darbdaviai. Tačiau kaip realiai tos sąlygos suprantamos ir kaip jos sudaromos? Įstatymas neįvardija, ar sauga ir sveikata apima tokį sunkiai nustatomą faktorių kaip psichologiškai palankus mikroklimatas, streso mažinimas kovojant su priekabiavimu ir emociniu smurtavimu darbovietėse. Pagrindinis dėmesys kreipiamas tik į darbo turinį, bet ne į darbo kontekstą.
Į darbo konteksto reikšmę ir psichologinio mikroklimato darbovietėse svarbą dėmesį kartais atkreipia vienas kitas darbo santykių konsultantas, specialistas. Pavyzdžiui, projektų „noriu personalo sprendimų grupės“ koordinatorė Deimantė Buivytė 2006 metų sausio mėnesio Verslo žinių priede „Verslo konsultacijos
ir mokymai“ straipsnyje „Psichologinė įtampa lemia neefektyvią veiklą“ teigė, kad „nors mobingo sąvoka Lietuvos visuomenei beveik nežinoma, tačiau faktų apie blogą atmosferą, konfliktų plėtojimą, nuolatinę įtampą ir stresą darbe įvardinimas dirbančiųjų tarpe byloja apie galimus engimo atvejus Lietuvos organizacijose. VU Verslo Etikos centras pirmasis inicijavo ir nuo 1999 m. toliau vysto šios sąvokos ir reiškinio analizės, tyrimų bei prevencijos galimybių sklaidos žingsnius Lietuvoje“.
2007 metais gegužės–birželio mėnesiais Lietuvos darbo birža buvo paskelbusi informacinę akciją „Gera darbo vietos kokybė – darbuotojų išsaugojimo garantas“, raginančią darbdavius kurti patrauklias darbo vietas. Kaip buvo parašyta skelbime, „Akcijos tikslas –paraginti įmonių ir organizacijų vadovus kurti kokybiškas darbo vietas, o registruojant atsilaisvinusias – teikti daugiau patrauklios informacijos apie darbo pasiūlymus. Išsami informacija darbo ieškantiems asmenims padeda greičiau rasti savo kelią ir planuoti profesinę karjerą. Iš kitos pusės – darbdaviai gali tikėtis, kad nauji darbuotojai bus lojalūs ir labiau motyvuoti jų įmonėse pasilikti dirbti ilgesnį laiką. Lietuvos darbo birža pirmą kartą atliko tyrimą darbo vietų patrauklumui įmonėse įvertinti. Apklausoje dalyvavo 160 Kauno apskrities teritorijoje veikiančių įmonių darbdavių ir 1306 tų įmonių darbuotojų. Respondentai labiausiai norėtų, kad būtų didinamas darbo užmokestis, gerinamos darbo sąlygos įmonėse, kad būtų palankesnis psichologinis mikroklimatas“.
Tačiau akcijos rezultatai parodė, jog tebuvo surengtas vos vienas kitas gyventojų susitikimas su darbdaviais, išvažiuojamoji darbo rinkos diena Vilniaus rajono Rukainių seniūnijos gyventojams, 7 darbo mugės be
darbiams, UAB „Mc Donalds Restaurants“ atstovai 2 konsultavimo grupių užsiėmimuose pristatė bedarbiams išsamią informaciją apie įmonę. MAXIMA LT, UAB atstovai dalyvavo informaciniame susitikime su ieškančiais darbo asmenimis, pristatė informaciją apie įmonę, supažindino su kvalifikaciniais reikalavimais kandidatams laisvoms darbo vietoms užimti, akcentavo darbo vietų patrauklumą. Iš informacijos nelabai aišku, ar buvo akcentuojamas psichologinio mikroklimato patrauklumas, ir jeigu taip, tai kas konkrečiai11 . 2007 metų vasario–gegužės mėnesiais patraukliausio darbdavio tyrimą atlikusios viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „TNS Gallup“ duomenimis, tarp patraukliausių Lietuvos darbdavių pateko SEB Vilniaus bankas, „TV3“, „BMS Megapolis“, „Švyturys – Utenos alus“, „Omnitel“ ir kai kurios kitos šalies bendrovės.
Tyrėjų teigimu, „kaip ir praėjusiais metais, šių metų tyrime svarbiausiais kriterijais vertinant darbdavių patrauklumą išliko atlyginimas, socialinės garantijos ir geri vadovai... Kiti darbdavių patrauklumui svarbūs kriterijai – draugiškas kolektyvas, darbuotojų vertinimas, įmonės finansinė sėkmė bei galimybė dirbti įdomų darbą“. Tyrimo metu buvo apklausta daugiau nei 1500 Lietuvos gyventojų nuo 18 iki 65 metų amžiaus. Darbdavių pageidavimu, papildomai buvo apklausti 500 Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų12 . Kaip matyti iš 4 paveikslo, socialinės garantijos, geri vadovai, draugiškas kolektyvas ir darbuotojų vertinimas tampa Lietuvos gyventojams vienais svarbesnių kriterijų, pagal kuriuos vertinamas darbdavio patrauklumas. Pasak tyrėjų, „pagerėjo darbdavių vertinimas pagal galimybių mokytis, gerų vadovų, draugiško kolektyvo, profesionalių darbuotojų, įmonės įvaizdžio ir reputacijos kriterijus. Tuo tarpu pablogėjo darbo sąly
Nr. Kriterijus
1. Patrauklus atlyginimas
2. Socialinės garantijos
3. Geri vadovai
Kriterijaus svarba (max. 5 balai)
4. Draugiškas kolektyvas 4.6
5. Darbuotojai yra vertinami 4.6
6. Finansinė sėkmė 4.6
7. Galimybė dirbti įdomų darbą 4.5
4 paveikslas: Svarbiausieji darbdavių vertinimo kriterijai, „TNS Gallup“ duomenimis
gų, patrauklaus atlyginimo, socialinių garantijų vertinimas“13. Tai reiškia, kad palengva stiprėja darbdavio pasirinkimo kriterijai, susiję su darbovietės psichologiniu mikroklimatu ir tarpasmeniniais santykiais. Lietuvoje veikia nemažai firmų ir agentūrų, kurių įvairūs vadybos konsultantai bando padėti darbdaviams kurti savo įmonių ar įstaigų įvaizdį, kad jis būtų kuo patrauklesnis geriausiems specialistams pritraukti. Viena iš tokių firmų „Manager.lt“ siūlo paslaugą įvertinti darbovietės psichologinį mikroklimatą, kuris apibrėžiamas taip: „Psichologinis organizacijos klimatas – visuma psichologinių sąlygų, įtakojančių efektyvią grupinę veiklą, produktyvumą, asmenybės raidą, darbuotojų gyvenimo kokybę ir kt. Sveikas organizacijos klimatas veikia kaip daugelio nepageidaujamų reiškinių – darbuotojų konfliktų, nelojalumo, išėjimo iš darbo – prevencinis faktorius. Įmonėse, kur vyrauja geras klimatas, atlyginimas nėra pagrindinis pasitenkinimo darbu veiksnys.
Psichologinis klimatas yra įtakojamas daugelio organizacijos charakteristikų. Reikšmingiausia iš jų –
vadovaujančių darbuotojų elgesys. Taip pat svarbu organizacijos dydis ir tai, kiek laiko organizacija gyvuoja, organizacijoje dirbančių žmonių darbo planavimo, atlygio ir apdovanojimo ypatybės. Organizacijos vadovui
būtina žinoti esamą psichologinio klimato lygį ir nepasitenkinimo šaltinius, nes daugelį klimatą įtakojančių faktorių galima keisti, taip gerinant darbuotojų pasitenkinimą darbu“14. Taip pat yra manančių, jog labai svarbu darbdaviui išsiugdyti aukštesnį emocinį išprusimą, kuris, kaip rodo tyrimai, yra gerokai efektyvesnis laidas į sėkmingą vadovavimą nei profesionalumas15 . Tačiau yra konsultantų, kurie, kalbėdami apie darbuotojų motyvavimą, apsiriboja svarstymu apie materialines paskatas, tarp moralinių paskatų įvardija vadovo pokalbį su darbuotoju apie jo karjeros perspektyvas, pagyrimus, o į darbuotojų nepasitenkinimą, nelojalumą, demotyvaciją žiūri šiek tiek įtariai. Oksana Poluchina straipsnyje „Personalo demotyvacija – griauti lengviau, nei statyti“ prasitaria, jog organizacijose atsitinką taip, kad visas kolektyvas lyg suserga: „Jūs tai žinote, bet, deja, nieko negalite padaryti. Situacija – ne iš linksmųjų. Akivaizdu, kad jūsų įmonėje yra asmuo – neformalus lyderis, kuris užkrečia visą kolektyvą pavojingu virusu. Vertėtų atlikti anoniminę darbuotojų apklausą ir taip išsiaiškinti nepasitenkinimo darbu, vadovybe, kolektyvu priežastis. Yra ne vienas būdas demotyvacijos priežastims nustatyti. Ir, žinoma, negalima pamiršti viruso skleidėjo“. Skirtingai nuo pačios paminėtųjų Vakarų specialistų, kurie priežasčių dėl dingusios darbuotojų motyvacijos ir lojalumo pirmiausia ieško vadovo asmenyje, – ji pati anoniminio viruso skleidėjo ima ieškoti pačiame kolektyve16 . Tačiau savo patarimuose darbdaviams Poluchina vis dėlto siūlo ne tik „viruso skleidėjo“ paiešką, bet ir
komunikaciją tarp vadovo ir darbuotojo (turint omenyje darbuotojo karjeros galimybes), reikalingą informavimą apie organizacijos ateities planus, duotų priimant
į darbą pažadų vykdymą, kai kurių sprendimų priėmi
mą kartu, darbuotojo minčių ir idėjų (net jeigu jos tuo metu atrodo nepanaudojamos) išklausymą, atlyginimo
kėlimą ar bent jau mokėjimą laiku17 .
Komunikaciją kaip svarbų faktorių, siekiant skatinti darbuotojų motyvaciją ir lojalumą, aptaria ir Lina Tapinienė18 .
Darbuotojų komunikaciją pagal turinį ji siūlo skirstyti į tris grupes:
• personalo (žmogiškųjų išteklių) komunikacija;
• verslo komunikacija;
• neformalioji komunikacija.
Kiekviena organizacija yra komanda – žmonės, kurie siekia bendrų organizacijos tikslų. Koks bus šios komandos darbo rezultatas, priklausys nuo to, kaip jos nariai sugebės tarpusavyje bendrauti ne tik dalykiniu, bet ir emociniu lygmeniu.
Bėda ta, kad vadovai per mažai domisi darbuotojų tarpusavio santykiais, neskiria tam pakankamai laiko ...
Pirmajai priskirtina informacija, susijusi su įdarbinimu, „atlyginimų, priemokų, kompensacijų sistemomis, karjeros galimybėmis, kvalifikacijos kėlimu ir panašiai. Šiai sričiai galime priskirti įvairius įmonės renginius, sveikinimus su gimtadieniu. Tokią informaciją be jokių problemų suteikia personalo ar žmogiškųjų išteklių specialistai“. Neformaliajai komunikacijai autorė priskiria visą reikalingą neformalią informaciją, kurią galima laiku paskleisti tarp darbuotojų19 .
Poluchinos kalbinti darbdaviai darbuotojų motyvaciją sakosi bandą gelbėti spręsdami iškilusias problemas su visu kolektyvu ar individualiai, informuodami bendradarbius apie ateities planus ir vykdydami duotus pažadus (UAB „Linkotelus“ direktorius Ruslanas Linovskis). Personalo vadybos bendrovės „Akrisida“
projektų vadovas Aras Mileška, be minėtų priemonių, atkreipia dėmesį į emocinius ir santykių aspektus: „Kiekviena organizacija yra komanda – žmonės, kurie siekia bendrų organizacijos tikslų. Koks bus šios komandos darbo rezultatas, priklausys nuo to, kaip jos nariai sugebės tarpusavyje bendrauti ne tik dalykiniu, bet ir emociniu lygmeniu. Bėda ta, kad vadovai per mažai domisi darbuotojų tarpusavio santykiais, neskiria tam pakankamai laiko. Tokiais atvejais darbuotojai dažnai slopina neigiamas emocijas, o vėliau, kai reikia įgyvendinti sprendimus ir susitelkti siekiant bendro tikslo, jos pasireiškia dar stipriau. Veiksmingas būdas išvengti demotyvuojamų organizacijos klimato pokyčių – atlikti klimato tyrimus. Iš jų vadovas sužino apie ‘karštuosius taškus’, apie kuriuos gal net neįtarė“20. AB „Vilkė“ valdybos narys Nerijus Kuzma prisipažįsta, kad įmonėje dažniausiai motyvuojama materialiniais paskatinimais ir karjeros galimybėmis, stažuotėmis, organizuojamomis kolektyvo šventėmis, viešais pagyrimais susirinkimuose ir panašiai21. Reklamos agentūros „Tarela“ projektų vadovas Vytautas Jurkšaitis neapsiriboja mechaniniu tradicinių darbuotojų paskatinimų išvardijimu, – jis pripažįsta būtinybę su kiekvienu darbuotoju atskirai išsiaiškinti jo lūkesčius, nes žmonės skirtingi, ir ne visiems tinka tie patys modeliai. Taip pat elgiamasi ir kilus darbovietėje konfliktams, nesusipratimams22 . Formuluodama pasiūlymus darbdaviams dėl darbuotojų motyvavimo Poluchina pirmiausia atkreipia
dėmesį į materialinius skatinimus. Kadangi atsiradus progai darbuotojas gali išstumti savo vadovą ir užimti jo vietą, ji siūlo laikas nuo laiko atlikti darbuotojų auditą ir išsiaiškinti jų lūkesčius23 . Atkreiptinas dėmesys ir į kitą darbuotojų motyvacijos aspektą – pasitenkinimą darbu. Alinos Šunokaitės pastebėjimu, tyrimai parodė, jog svarbiausi išoriniai veiksniai, lemiantys pasitenkinimą darbu yra šie:
• Darbo pobūdis.
• Tinkamos darbo sąlygos.
• Teisingas darbo užmokestis.
• Palaikantys bendradarbiai.
Tačiau šie išoriniai veiksniai nėra pastovūs ir vienareikšmiški, nes dažnai priklauso nuo asmeninių darbuotojo savybių, taip pat ir nuo tokių faktorių, kaip jo lytis, amžius, darbo stažas ir išsilavinimo lygis24 .
Organizacijų psichologė Lina Pakalkaitė pabrėžia, kad bene svarbiausia darbo rinkoje yra darbuotojo įsitraukimas į darbą visa širdimi, atsidavimas jam, prisirišimas. O tai lemia, deja, ne materialinis suinteresuotumas, nes, nesant emocinio prisirišimo, materialinis suinteresuotumas gali paskatinti ieškoti kitų darbdavių25. „Emocinis įsipareigojimas – tai asmeninis prisirišimas prie įmonės, jos tikslų priėmimas kaip savo, nuoširdus įsitraukimas į atliekamas užduotis“.
Tai įgalina darbuotoją negailėti savo laiko ir pastangų darbui, skatina darbingumą, produktyvumą, lojalumą, ir panašiai: „Šiuolaikinėse įmonėse itin vertinamą darbuotojų kompetenciją ir tarpusavio ryšius, kurie užtikrina veiksmingą bendradarbiavimą, įmanoma pasiekti tik per ilgalaikį darbuotojų įsipareigojimą organizacijai. Toks įsipareigojimas yra esminis sėkmingų inovacijų, kokybės valdymo programų, pokyčių įgyvendinimo organizacijose veiksnys ir kritinis sėkmės veiksnys or
ganizacijose, kurių veikla susijusi su intelektiniais produktais ir paslaugų teikimu... Darbuotoją gali sulaikyti emocinis ryšys (su įmone, jos vadovais, kolegomis), kuris formuojasi palengva, darbuotojui suvokiant, kad juo rūpinamasi, kad jis yra čia reikšmingas ir reikalingas. Taigi, laimėdami darbuotojų širdis, išlošite ne tik aukštą darbo produktyvumą ir efektyvumą, bet ir sėkmingai konkuruosite darbo rinkoje, kurioje geras ir ištikimas darbuotojas tampa ypatingu turtu“26 . Tarp svarbesnių faktorių, leidžiančių atsirasti emociniam ryšiui, autorė įvardija abipusį susitarimą ir šio susitarimo laikymąsi (susitarimą suprantant labai plačiai, apimant ir neformalius, neįrašytus į sutartį susitarimus), sąžiningumą (čia įtraukiant ir pagarbą, ir teisingumą, darbuotojo teisių paisymą, darbo sprendimų priėmimą pasitarus ir atsižvelgus į žmogaus poreikius ir galimybes), suvokiant, kad organizacija suteikia subtilią naudą – pasitikėjimą savo jėgomis, galimybę siekti ir pasiekti reikšmingų laimėjimų, įvertinimą ir pripažinimą, pagaliau galimybes tobulėti. Viso to nesant, „darbuotojai apskritai suabejoja savo ilgalaikio ryšio su organizacija prasmingumu, jie nebesijaučia įsipareigoję nei siekti organizacijos sėkmės, nei apskritai likti joje“27 . Autorė teigia, kad „Lietuvoje atliktų tyrimų duomenys patvirtina, kad, darbdaviui nesilaikant specifinių įsipareigojimų, ypač susijusių su investicijomis į darbuotojo mokymą ir profesinį ugdymą, darbuotojas gali pradėti jaustis mažiau vertingas ir nusivilti. Emocinis ryšys su organizacija ima silpti, santykis vis labiau grindžiamas ekonominiais mainais, suvokiami netesėti pažadai lemia atsainų požiūrį į darbo veiklos rezultatus. Tokie darbuotojai nebūtinai ryšis palikti organizaciją, kurioje dirba, tačiau ir nebus linkę savanoriškai imtis neprivalomos veiklos bei prisidėti prie organizacijos sėkmės.
Lietuvaičiai pilietiškumu ir polinkiu itin prisirišti prie organizacijos nepasižymi, ir pagrindinis darbo kaitos veiksnys yra ekonominės priežastys. Tyrėjai pastebėjo, kad gaunamo atlygio ir finansinės naudos reikšmė išauga, kai santykiai ir procedūros organizacijoje vertinami kaip nevisiškai sąžiningi“28 .
Tačiau visų verslo ir personalo konsultantų konsultacijų konkrečioje praktikoje nepaisant. Buvo peržiū
rėti darbo pasiūlymų personalo paieškos ir atrankos skelbimai laikraščiuose ir konsultacinių firmų, Lietuvos darbo biržos bei panašiose Lietuvos ir tarptautinėse interneto svetainėse (savaitraštis „Darbo rinka“, tinklalapiai: „Manager.lt“, „Merkuri Urival“, „Nova Lux“, „5CI Darbo birža“, „CVbankas“, „CV Info.lt“, „CVonline“, „CV.lt“, „Darbo centras“, „Ducatus“, „EastWest consulting“, „Fontes“, infoline.lt, naujasdarbas.lt, „Personalo strategijos projektas“, „Preilė“, „Recruitment agency“, „ELMprojektas“, UAB „Excelsitas“, „Vilniaus konsultacinė grupė“, „VIP“, www.darbas.net, „Lokada“, „Visi darbai“ ir kiti.). Jie parodė, kad įstaigų ir įmonių patrauklumas dažniausiai apsiriboja išvardijimu tokių privalumų, kaip konkurencingas atlyginimas, patrauklus atlyginimas, draugiškas kolektyvas, karjeros galimybės, galimybės kelti kvalifikaciją ir panašūs. Keliami reikalavimai, suprantama, susiję su siūlomo darbo pobūdžiu. Savaitraštyje Darbo rinka iš galimų pretendentų į daugelį darbininkiškų darbo vietų reikalaujama neturėti žalingų įpročių. Tačiau jokiame skelbime nėra nė užuominos apie siekį pasirūpinti lygiomis galimybėmis, apie kolektyvo draugiškumą ir atvirumą savo narių įvairovei, nepaisant lytinės orientacijos, etninės priklausomybės, rasės, amžiaus, ir panašiai, išskyrus vienintelę firmą „Sopa“, siūlančią padėti įsidarbinti žmonėms su negalia.
2007 metų pirmajame pusmetyje žiniasklaidoje pasirodė vienas kitas pranešimas apie darbo rinkos atsivėrimą vyresnio amžiaus žmonėms29, pirmuosius žingsnius įdarbinti sunkesnę negalią turinčius darbuotojus30, apie verslininkų pradėtą rūpinimąsi savo darbuotojais31. Pastarojo straipsnio autorė Irma Janauskaitė atkreipia dėmesį į UAB „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“ konsultantų, kurie atliko tyrimą apie Lietuvos verslininkų socialinės atsakomybės supratimą, teiginį, kad „anksčiau didesnis dėmesys buvo skiriamas klientams ir akcininkams, tačiau dabar prioritetu tampa darbuotojai“. Apie pusę iš apklaustųjų 500 įmonių rinkos senbuvių prisipažino vykdančios socialinės atsakomybės projektus; didžioji dalis tai darančios ilgiau nei trejus metus. Pagrindinė priežastis, skatinanti imtis tokių projektų – gera įmonės reputacija; o stabdanti – pinigų, informacijos apie tokių projektų realią naudą, trūkumas.
Galima daryti išvadą, kad verslo, organizacijų konsultantai, psichologai vis labiau atkreipia dėmesį į būtinybę Lietuvoje kurti tokius darbo santykius, kuriuose būtų atsižvelgta ne vien į materialinį suinteresuotumą, materialinį skatinimą, bet būtų kuriamas palankus psichologinis mikroklimatas, abipusiu pasitikėjimu, vertinimu ir pagarba grįsti santykiai, kurie, kaip aiškėja tiek iš Lietuvos darbo rinkos tyrimų, tiek iš Europos ir kitų išsivysčiusių šalių patirties, tampa vis svarbesniais faktoriais ekonominiam organizacijų klestėjimui ir konkurencingumui. Tačiau realybė Lietuvoje tokia, kad dar nedaug darbdavių yra įsisamoninę šias tiesas, jie dažniau apsiriboja tik rūpesčiu sudaryti patrauklios darbovietės įspūdį, pernelyg nesigilindami, kas iš tikrųjų gali patraukti darbuotojus ir pririšti prie darbdavių.
Situacija Europos Sąjungoje ir darbo santykių organizavimo metodų pritaikymas didėjančiai darbuotojų kultūrinei/gyvensenų, poreikių įvairovei 32
Europos Sąjungoje 1999 metais priimtos Amsterdamo sutarties 13 straipsnis atvėrė teisines galimybes sustiprinti kovą su visokių pavidalų diskriminacija ir darbovietėse priėmus bendrąsias gaires diegti pagarbą įvairovei. Priimtos dvi reikšmingos direktyvos – Rasinės lygybės direktyva 2000/43/EC ir Užimtumo struktūros direktyva 2000/78/EC – turėtų padėti įveikti diskriminaciją lyties, lytinės orientacijos, religijos, amžiaus, rasės, tautybės, įsitikinimų ir negalios atžvilgiu įdarbinant, siekiant kvalifikacijos, geresnių darbo sąlygų ir narystės savo srities ar profesinėse organizacijose.
Tačiau aiškėja, kad vien įstatymų nepakanka. Tiek Lietuvoje, tiek ir kitose Europos Sąjungos šalyse, net ir esant priimtiems Lygių galimybių įstatymams, antidiskriminaciniai sprendimai didžia dalimi priklauso nuo papildomų savanoriškų suinteresuotų subjektų veiksmų, kurie įgalintų organizacijas pritaikyti sau naują žmogiškųjų resursų politiką plėtoti darbovietėse orientavimąsi į žmogiškuosius skirtumus ir diskriminacijos naikinimą.
Europos Sąjungoje vis daugiau organizacijų imasi taikyti sau skirtumų ir lygybės principų įgyvendinimo strategijas ne tik dėl etinių ir teisinių sumetimų, bet ir dėl jų naudingumo verslui. Tarp tokių naudų vardijamos atsiveriančios platesnės galimybės aukštos klasės specialistų, darbuotojų paieškai, patraukliam organizacijos įvaizdžiui kurti, didesnės inovacijos bei didesnio atvirumo marketingo galimybėms. Čia susiduriama su
dviejų rūšių – darbo jėgos skirtybių ir skirtybių darbovietės – politikomis.
Darbo jėgos skirtybių politika organizacijose apibrėžiama kaip politika, skirta darbuotojų iš įvairių socialinių grupių paieškai, išlaikymui ir kvalifikavimui. Tai veda vienais atvejais prie darbuotojų mišrumo pokyčių, o kitais – prie įdarbintųjų tipų pokyčių specifinėse vadybos ar techninėse pozicijose.
Sunkumų kelia skirtybių darbovietės apibrėžimas. Pirma, tai susiję su vidine organizacijos kultūra, su joje turinčiais įvykti pokyčiais. Kol tokių pokyčių nėra, pastangos formaliai priimti skirtingus darbuotojus eis perniek, nes nesant skirtybių vertinimo kultūros, skirtingi darbuotojai organizacijos viduje gali imti patirti priekabiavimą, stresą, susijusį su emocine prievarta iš kitų darbuotojų pusės, ir panašiai. Darbdaviai turėtų pasirūpinti, kad tai neįvyktų. Norint, kad organizacijoje įvyktų ilgalaikiai pokyčiai, pasikeistų vidinės nuostatos ir santykiai su skirtingais asmenimis, reikia orientuotis pirmiausia
į individą ir jo sugebėjimus. Antra, skirtybių politikos efektyvumas darbovietėse nemažai priklauso nuo etinių, teisinių ar ekonominių tikslų, kurių siekia šią politiką ėmusios diegti organizacijos. Etinius tikslus išsikėlusios organizacijos labiau orientuotos į ilgalaikius pokyčius ir siekia daugiau investuoti į vidinės kultūros pokyčius; teisinio atitikimo siekiančios organizacijos linkusios labiau siekti išvengti galimo teisinio spaudimo, o ekonomiškai orientuotos – gauti greitą, kad ir trumpalaikę, naudą.
Skirtybių ir verslo centras, kaip viena iš konsultacinių Europos Sąjungos firmų, sudarė šiuo metu parankiausią žemėlapį (The Equity Continuum), kuriame atsispindi, kiek tos ar kitos darbovietės yra ar nėra laikytinos skirtybių darbovietėmis. Jame yra išskirti penki skirtybių politikos diegimo lygmenys:
1. Paklusimas: organizacijos apsiriboja paklusimu įstatymams ir siekia tik prisilaikyti įsipareigojimų, kad išvengtų atsakomybės už nepaklusimą. Iniciatyvos vykdomos tik formaliai, ir sustoja, jei tik nebėra jokių reikalavimų iš išorės.
2. Paklusimo pranokimas: organizacijos ne tik siekia išvengti neigiamų nepaklusimo įstatymams padarinių, bet ir suvokia, kad tradiciškai diskriminuotų grupių palaikymas yra naudingas ir vidiniam, ir išoriniam jų įvaizdžiui. Iniciatyvos paprastai sustoja, kai pasikeičia lyderiai ar visuomenės interesas, kurie jas judino. Skirtybių iniciatyvos gana izoliuotos, padrikos, be jokio plano integruoti skirtybių vertybes į visus žmogiškų resursų vadybos ar platesnę organizacijos kultūrą aspektus.
3. Verslo reikalas: organizacijos supranta, kad tam tikros skirtybių iniciatyvos pagerins organizacijos darbo našumą, personalo paiešką, išsaugojimą, komandos efektyvumą ar suteiks naujų rinkos galimybių. Jos bando kiekybiškai ir kokybiškai įvertinti skirtybių politikos teikiamas galimybes, nustatydamos verslui padėti galinčias programas. Iniciatyvos gali išlikti net netenkant darbuotojo ar prarandant visuomenės interesą, jeigu verslo reikalas tebegalioja. Šios organizacijos vartoja įtraukiantįjį skirtybių apibrėžimą ir pakankamai aiškią (konsensualiai priimtiną vadovams ir darbuotojams) visiems teisingos darbo aplinkos kūrimo viziją.
4. Darbdavys pasirinkimui: organizacijos internalizavusios skirtybių politiką kaip kertinę organizacijos vertybę. Skirtybės integruotos į visus organizacijos gyvavimo aspektus ir visi darbuotojai save laiko atsakingais kurti visiems teisingą ir sąžiningą aplinką. Įsipareigojimo skirtybių neveikia ekonominės tendencijos.
Didelė dauguma žmonių tokias organizacijas laiko darbdaviais pasirinkimui.
5. Skirtybių lyderis: organizacijos pasiekusios savo lygybės principo įgyvendinimo vizijoje tiek daug, kad jau nebeapsiriboja tik savo pačių organizacija, o siekia diegti šias vertybes ir už jos ribų. Jos pripažįsta, kad skirtybių politika daug duoda ekonomikos kėlimui ir pozityviai atsiliepia visiems jos dalyviams. Skirtybių politika čia stipriai integruota visuose gyvenimo aspektuose.
2005 metais (nuo birželio vidurio iki liepos vidurio) dvidešimt penkiose Europos Sąjungos šalyse narėse buvo atliktos dvi apklausos. Abu kartus buvo išsiųsta po 3000 klausimynų Europos verslo testo grupės (toliau – EVTG; angl. European Business Test Panel) nariams ir kontaktams visoje Europos Sąjungoje. Į pirmąjį kvietimą dalyvauti tyrime gauta 798 atsakymai, o į antrąjį – 121 atsakymas. Pirmojoje apklausoje klausimynais ir nuodugniais interviu siekta išsiaiškinti, kur taikoma geroji skirtingumų politikos diegimo rasės, tautybės, lytinės orientacijos, negalios ir religijos atžvilgiu praktika. Antroje apklausoje tiesioginiu klausimynu buvo siekiama išsiaiškinti EVTG narių sąmoningumą ir praktikas visose skirtingumų srityse. 58 bendrovės, kuriose buvo vykdoma išskirtinė praktika, buvo paprašytos užpildyti detalesnį klausimyną, o 28 buvo aplankytos ir per interviu bandyta gauti papildomos informacijos.
Apie pusė atsakiusiųjų į pirmąjį klausimyną pasirodė aktyviai diegiantys darbovietėse skirtumų ir nediskriminacijos politiką. Iš jų 42% šią politiką pradėjo daugiau nei prieš penkerius metus, 27% – per pastaruosius penkerius metus. Likusieji tik pradėjo diegti, bet dar reikia kai ką padaryti, arba tik pradeda diegti šią politiką. Iš 798 atsakymų apie pusė (49%) buvo iš keturių šalių (Vokietijos, Olandijos, Danijos ir Lenkijos). Naujosios narės šalys pateikė 23% atsakymų, o Pietų Europos šalys – 7%.
121 geros praktikos apklausos rezultatai taip pat buvo daugiausia iš senųjų Šiaurės Europos narių.
Organizacijos diegia skirtingumų politiką daugiausia iš etinių, teisinių ir ekonominių paskatų.
Etinei paskatai pirmenybę atiduodančios organizacijos pabrėžia skirtingumų ir priėmimo politikos ir verslo socialinės atsakomybės sąryšį. Tam tikra dalis bendrovių (tokių, kaip „British Telecom“) nuėjo dar toliau, naudodamos Jungtinių Tautų Žmogaus teisių konvenciją tiek bendrovės viduje, tiek ir santykiuose su tiekėjais, vartotojais, vietinėmis bendruomenėmis. Kai kurios bendrovės (pavyzdžiui, „Manchalan“ Ispanijoje) buvo įkurtos su aiškiai išreikštu tikslu įveikti socialinę atskirtį. Dar kitos siekia būti kovos su prietarais ir diskriminacija pavyzdžiais ir modeliais tiek kitoms organizacijoms, tiek ir visuomenei (pavyzdžiui, „Bertelsmann AG“ Vokietijoje). Organizacijos, vykdančios geros praktikos politiką, suvokia, kad ši praktika kelia jos prestižą, reputaciją, patrauklumą ir kad lygybės principo įgyvendinimas, skirtingumų priėmimas, pagarba asmeniui ir jo įtraukimas yra esminiai, nulemiantys, kad verslininkas ar verslo bendrovė būtų laikomi moderniais, progresyviais ir turinčiais gerą vadybą. Tačiau, net ir vedamos etinių paskatų, jos taip pat tikisi ir ekonominės naudos. Teisinės paskatos svarbios organizacijoms tiek siekiant įgyvendinti Europos Sąjungos ir nacionalinius teisinius aktus, tiek ir įtakojant industrinius standartu bei sprendimus. Ginančios vartotojo interesus ir kontroliuojančios verslininkų elgesį sektoriaus priežiūros agentūros bei atskiros vyriausybės taip pat naudoja įvairias kontroliavimo ir skatinimo priemones tokiai politikai taikyti, pavyzdžiui, finansuodamos tas bendroves, kuriose įgyvendinamas lygybės principas. Organizacijoms svarbu išvengti bylinėjimosi, galinčio kilti
dėl žmogaus teisių pažeidimo, dėl diskriminacijos apraiškų ir diskriminacinių veiksmų, priekabiavimo; jis gali būti rizikingas tiek finansine, tiek ir reputacijos prasme.
Daugeliui organizacijų paklusimas įstatymams yra svarbiausia priežastis siekti įgyvendinti lygybės principą bei skirtybių politiką. Tačiau kita vertus, daugelis tų organizacijų, kurios savanoriškai siekia atsiliepti į visuomenės pokyčius, visuomenės lūkesčius, neapsiriboja tik formaliu teisiniu įsipareigojimu, bet stengiasi kuo geriau pasinaudoti ir naujomis galimybėmis.
Ekonominės paskatos. Kaip minėta, viena iš svarbiausių naudų, kurios tikisi organizacijos, tai atsiveriančios platesnės galimybės tinkamo personalo paieškai esamoje demografinėje situacijoje (žemas gimstamumas, senėjanti visuomenė, siaurėjanti darbo jėgos pasiūla, vis didesnė etninė, rasinė įvairovė). Darbo rinkai daugėja darbo pasiūlos iš vyresnio amžiaus žmonių, moterų, įvairių etninių grupių ir rasių, religijų, įvairias negalias turinčių žmonių. 42% respondentų šią naudą nurodė tarp tų, kurių labiausiai tikimasi. 38% taip pat nurodė, kad tokia politika tikimasi sustiprinti organizacijos įvaizdžio patrauklumą ir reputaciją. 2004 metais žurnalas Fortune atliko verslo magistrantūros programos studentų apklausą ir nustatė, kad studentai patraukliausia organizacija laiko „IBM“ –ir būtent dėl įtraukimo politikos. Panašiai Švedijoje studentams patraukliausia „Volvo“mašinų gamykla ir „Tetra Pak“. Trečią vietą (26%) užėmė galimybės plėtoti inovacijas, naują produkciją, servisą, taip pat ir potencialiai naujas rinkas (tiek skirtas tradicinėms atskirties grupėms, tiek ir su jau esančiais vartotojais). Tai susiję su besikeičiančiais
besikeičiančio pasaulio ir visuomenių skoniais, prioritetais ir gyvensenomis; organizacijoms paranku turėti darbuotojų, kurie, atsižvelgdami į skirtingų gyvensenų ir socialinio pagrindo klientų poreikius, galėtų aptarnauti skirtingas socialines grupes, teikti inovacinius pasiūlymus ir sprendimus. Į klausimą, ar skirtybių politika teigiamai paveikė visą verslą, 83% iš 495 organizacijų atsakė teigiamai.
Darbo rinkai daugėja darbo pasiūlos iš vyresnio amžiaus žmonių, moterų, įvairių etninių grupių ir rasių, religijų, įvairias negalias turinčių žmonių
Tarp pavyzdinių organizacijų galima paminėti bendrovę „Air products“ (Jungtinėje Karalystėje ir pasaulyje), įkurtą prieš daugiau kaip 60 metų ir gana sėkmingai veikusią visame pasaulyje. Jai yra tekę patirti sunkumų, nes dėl prietaringo požiūrio į kai kurias socialines grupes kai kurie vertingi darbuotojai buvo priversti jaustis atskirtais ir nevertinamais. 2001 metais prasidėjo skirtybių vertinimo programos mokymai, kurių metu pastebėtas personalo progresas ir didesnis darbo efektyvumas. Sąmoningumo mokymais ir pokalbiais prie kavos siekta išsiaiškkinti iniciatyvą ir jos vietinį įdiegimą. Organizacijos žurnaluose ir korporaciniame interneto puslapyje reguliariai pasirodydavo reportažai apie skirtybes. Skirtybių lyderių komandos kiekviename didesniame sektoriuje ar regione siekė keisti aplinką ir mikroklimatą, kad kiekvienas darbuotojas pasijustų vertinamas ir priimtas. Buvo sukurti tokie darbuotojų tinklai, kaip „Gay and Lesbian Empowered Employees“
(toliau – GLEE), „Ethnically Diverse Employees“ (toliau – EDEN) ir „All Asian Americans at Air Products“. Visoje Europoje buvo apmokyta per 5300 darbuotojų.
Rezultatų nereikėjo ilgai laukti. Prancūzijoje naujai suformuota logistikos komanda, remdamasi komandos
integracijos, priėmimo ir abipusio mokymosi sąvokomis apskaičiavo, kad produktyvumas pasiekė 600 000 eurų (buvo planuota 450 000 eurų). Įtraukdama į darbą musulmonus ir pritaikydama jiems darbo sąlygas
„Maurepas Depot“ pagerino organizacijos padėtį vietinėje bendruomenėje. Ispanijoje ir visoje Europoje iniciatyva pagerino darboviečių mikroklimatą bei stipriai pakeitė vadybos pobūdį.
„Deutsche Bank“ Vokietijoje ir pasaulyje dar 1999 metais subūrė Skirtybių komandą, kuri ėmėsi palaikyti įvairias iniciatyvas kurti gerą, įtraukimo mikroklimatą. Tarp tokių iniciatyvų buvo talentų ir vystymosi iniciatyvos, darbuotojų tinklai ir skirtybių mokymai. Iš pradžių iniciatyva nesusilaukė didesnio palaikymo, tačiau kai skirtybių politika buvo imta sieti su verslo plėtra, vadybininkai pasidarė atviresni diskusijoms.
Šiandien Skirtybių vadybos užsiėmimai vyksta visiems vadybininkams. Skirtybių komanda veikia kaip verslo konsultantai, padedantys analizuoti duomenis, plėsti projektą ir apskaičiuoti išdavas. Vienas projektų skirtas konkrečiai potencialiems klientams gėjams ir lesbietėms, kuriems bankas atviras ir empatiškas. 2003 metais bankas Berlyne pradėjo dėti skelbimus į gėjų ir lesbiečių žurnalą su nurodytomis pavardėmis žmonių, su kuriais galima susisiekti, – taip suteikiama bankui galimybė ne tik plėsti verslą, bet ir suskaičiuoti asmeniškus atsiliepimus. Pačiame Banke veikia gėjų ir lesbiečių tinklas Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Jungtinėse Amerikos valstijose. Visa tai padeda bankui pritraukti daugiau klientų ir pelno. Panašus projektas 2004 metais prasidėjo Hamburgo skyriuje, visai neseniai Kiolne ir Miunchene.
Dar vienas geras pavyzdys – Jungtinėje Karalystėje kompanija „Fordas“ (kartu su „GB“ ir „Jaguar Lan
dRover“), kuri 2000 metais subūrė Skirtybių komandą ir įdiegė skirtybių politiką į verslą. Ji pritaikė Rasinės lygybės komisijos rasinės lygybės standartus ir sukūrė Skirtybių lygybės įvertinimo tyrimą, kurio tikslas buvo sistemingomis procedūromis atlikti visapusišką vidaus auditą ir iškelti galimus tikslus. Buvo ištirtos visos dešimt „Fordo“ gamyklų Jungtinėje karalystėje ir nustatyti keturi veikimo laukai: orumo darbe (toliau – OD) programos plėtojimas, siekiant padėti kiekvienam jaustis priimtu ir gerbiamu; nauja skirtybių mokymo programa; paieškos ir atrankos procesų tyrimas; korporacinė pilietiškumo ir informavimo strategija.
2002 metais „Jaguaras“ taip pat sukūrė skirtybių komandą, atliko auditą ir iškėlė panašias programas. Kad būtų pasitelkta individualių mokymosi stilių, „Fordo“ skirtybių mokymo programos buvo įgyvendinamos su daugybe partnerių ir profsąjungų palaikymu. Panaudotos prieigos iš viršaus ir iš apačios. Iš visų vadybininkų pareikalauta išsikelti skirtybių tikslus, susijusius su veiklos vertinimu. Sudarytos tvirtos struktūros darbo jėgos duomenims kontroliuoti ir individualiam personalui ugdyti. Finansuoti darbuotojų tinklai, veikiantys kaip informaciniai centrai ir lobistinės grupės nariams, pasirūpinta „Fordo“ rinkos plėtros paneliais ir tikslinėmis grupėmis. Gėjų, lesbiečių, ar biseksualių darbuotojų grupė (toliau – GLOBE) yra vienas tokių pavyzdinių tinklų, padėjusių kompanijai paįvairinti savo vartotojų bazę. Trejus metus iš eilės GLOBE Jungtinėje Karalystėje vyko „Gay Pride“ festivalis, kuris 24% pakėlė pirkėjų domėjimąsi „Fordo“produkcija.
Visi išvardyti pavyzdžiai skirtybių politikai kurti ir įgyvendinti plačiai naudojo įvairius darbo organizavimo ir valdymo modelius, leidžiančius ne tik užtikrinti skirtybių paisymą, bet – visų pirma – vengti darbe emo
cinio/fizinio smurto, priekabiavimo ir diskriminuojančių veiksmų. Tik šitaip įmanoma nuosekliai ir apčiuopiamai gerinti psichosocialinę darbo santykių kokybę, didinti darbuotojų lojalumą ir jų darbo našumą. Eilė tokių modelių apžvelgiama Europos darbo saugos ir sveikatos agentūros 2002 vadove Sistemos ir programos: kaip valdyti psichosocialinius veiksnius ir sumažinti stresą darbe33. Pateikiami du ryškiausi pavyzdžiai pabrėžia darbdavių bei vadovybės apsisprendimą, atsakingos už skirtybių politiką bei psichosocialinį klimatą komandos sudarymą, nuodugnų darbovietės situacijos tyrimą bei vėlesnių organizacinių žingsnių reguliarumą bei nuoseklumą (vadinamąjį „chappel“).
Skirtybių politikos sąnaudos ir nauda
A. Sąnaudos
Kaip minėta, įgyvendinant skirtybių politiką, ypač reikšmingi yra kompanijos vidinės kultūros pokyčiai, kurie reikalauja investicijų (laiko ir pinigų). Skiriamos keturios rūšys investicijų ir sąnaudų:
1. Teisinės bazės suderinimas (naujų žmogiškųjų resursų kaupimo sistemų sukūrimas ir palaikymas, personalo ir įtrauktų į personalo paiešką bei darbuotojų ugdymą darbuotojų mokymai, naujos žmogiškųjų resursų politikos, apimančios ir priekabiavimą, paiešką ir apmokymą kūrimas ir informavimas apie ją).
2. Finansinės investicijos (jas pasiskirsto vykstantį procesą prižiūrintis ir palaikantis specialistų personalas; vadybininkų ir darbuotojų mokymas ir ugdymas; patogumai ir jų pritaikymas pagal įtraukiamą grupę, pavyzdžiui, darbuotojams su įvairiomis negaliomis; darbo sąlygų ir privilegijų reformos, pavyzdžiui, pašalpų ir kitokių privilegijų ar naudų pakeitimai plečiant gėjų ir lesbiečių personalą, sveikatos priežiūros pagerinimas
ir švenčių dienų grafikų vyresniojo amžiaus darbuotojams pakeitimas; informacija; įdarbinimo politika; monitoringo ir ataskaitų procesai).
B. Nauda
Tyrimais buvo nustatyta, kad investuojančios į skirtybių politiką organizacijos siekia dviejų tipų ekonominės naudos:
1. Stiprina ilgalaikes vertybių pavaras, t. t. apčiuopiamą ir neapčiuopiamą turtą, kuris įgalina kompaniją būti konkurencingą, generuoti stabilaus grynojo pelno įplaukas ir patenkinti savo akcininkus. Neapčiuopiamas turtas čia – nematerialūs vertybių šaltiniai. Organizacijos supranta, kad kalbama ne apie tiesioginę efektyvią naudą, o apie netiesioginę, kuri gaunama per ilgą laiką iš visų faktorių kartu. Tokią naudą sunku išmatuoti, tačiau daugelis ją patiria, ir todėl vis daugiau organizacijų orientuojasi į strategijas, kurių vertybinės pavaros yra žmogiškasis kapitalas ir organizacinis kapitalas.
2. Generuoja trumpalaikes ir vidutinio ilgumo galimybes padidinti grynojo pelno įplaukas, t. y. sumažina savikainą, išsprendžia darbuotojų trūkumo problemą, atveria naujas rinkas ir pagerina veiklą jau egzistuojančiose rinkose. Šias strategijas kur kas lengviau įvertinti apskaičiuojant tiesioginę naudą. Tačiau tokio pobūdžio strategijų naudingumas dažniausiai priklauso nuo konteksto specifikos ir yra prieinamos ribotam skaičiui specifinių kompanijų, todėl ne visada pritaikomos platesniam organizacijų ratui.
Kompanijos gauna vieną kurią nors arba abi naudas. Ir tyrimai parodė, kad ilgalaikės vertybių pavaros yra svarbesnės. Tirtosios kompanijos teigė, kad svarbiausia nauda ateina taikant skirtybių politiką – stiprinant organizacinį ir žmogiškąjį kapitalą:
• padedant pritraukti ir išlaikyti talentingus žmones (62% respondentų);
• pagerinant darbuotojų inovatiškumą ir kūrybingumą (57% respondentų).
Buvo nurodytos šios trumpalaikių ir vidutinio ilgumo galimybių naudos:
• didesnis produktyvumas, kylantis iš pagerintos motyvacijos, ir personalo veiksmingumas (58%);
• geresnis aptarnavimo lygis ir vartotojų patenkinimas (57%);
• darbo pasiūlos sumažėjimo įveika (57%).
Išvados ir siūlymai
1. Europos Sąjungoje vis labiau įsisąmoninama daugybė faktorių, neigiamai veikiančių ir brangiai kainuojančių ekonomikai: priekabiavimas, emocinis smurtas darbovietėse. Lietuvoje šis suvokimas taip pat pradeda žengti savo pirmuosius žingsnius. Vienas Vytauto
Didžiojo universitete atliktas tyrimas, atskleidė homoseksualių asmenų patiriamų priekabiavimų darbovietėse dėl lytinės orientacijos atvejus bei su tuo susijusias psichologines traumas. Tai rodo, kad šios problemos Lietuvoje, bent jau homoseksualiems asmenims, tikrai egzistuoja.
2. Siekiant realizuoti Europos Sąjungos priimtas direktyvas dėl nediskriminavimo politikos įgyvendinimo darbovietėse, nemažai organizacijų ėmė diegti savo ribose skirtybių politiką, kuri apima darbo jėgos ir darbo vietų skirtybių politiką. Lietuvoje tik pastaraisiais metais žengti pirmieji žingsniai, bandant kai kuriose
organizacijose atverti darbo galimybes neįgaliems ir vyresniojo amžiaus asmenims, t.y. – vykdant darbo jėgos skirtybių politiką. Tačiau kitos socialinės atskirties grupės dar nesusilaukė dėmesio. Kita vertus, skirtybių darbo vietų politikos apraiškų dar nepastebima. Verslo konsultantai darbdaviams aiškina, ir viena kita apklausa rodo, kad Lietuvoje finansinis darbdavio patrauklumas palengva užleidžia vietą geram psichologiniam mikroklimatui, kolektyvo draugiškumui, vertinimui, pagarbos vertybių prisilaikymui. Tačiau kol nėra specifikuota, kaip konkrečiai tos vertybės įgyvendinamos ir ar jos darbovietėje taikomos visiems be išimties (t. y. ir homoseksualiems asmenims), tol darbovietėse rizikinga tokiems asmenims jaustis saugiems, vertinamiems ir gerbiamiems kolektyvo ir darbdavių.
3. Tam, kad Lietuvos organizacijos, remdamosi sėkminga Europos Sąjungoje skirtybių politiką realizuojančių organizacijų patirtimi, imtų realizuoti šią politiką skirtingos lytinės orientacijos asmenų atžvilgiu, būtinas visas kompleksas principų ir priemonių:
a. Principai:
• Lietuvos specifika – nuolat tirpstanti darbo jėgos pasiūla dėl didelės emigracijos, mažo gimstamumo, nedidelės imigracijos. Įvertinant šiuolaikinę demografinę situaciją bei augantį rinkos konkurencingumą, darbdavių atsivėrimas skirtingos gyvensenos asmenų įdarbinimui ir pastangos išlaikyti turimą tokios gyvensenos personalą yra ne tik etiškai sveikintinas, bet ir ekonomiškai naudingas.
• Kad būtų išvengta galimų nuostolių, susijusių su darbdavių reputaciją, įvaizdį, organizacijų patrauklumą žlugdančiomis praktikomis (emociniu smurtu ir priekabiavimu, kas tikrai
nedemonstruoja kolektyvo draugiškumo bei gero psichologinio mikroklimato darbovietėse), darbdaviai turėtų užtikrinti, kad darbuotojai bent jau darbovietėse atsiribotų nuo savo privačių nuostatų ir prietarų skirtingos gyvensenos asmenų atžvilgiu ir gerbtų organizacijoje priimtas etikos normas bei vertybes, kurių pagrindas – kiekvieno darbuotojo gerbimas bei vertinimas, nepriklausomai nuo jo asmeninių ypatybių ir gyvensenos. Tokių nuostatų laikymosi šiandien reikalauja gera vadyba ir verslo efektyvumas.
• Organizacija turi remtis 2005 metais Lietuvoje priimtu Lygių galimybių įstatymu, kuris reikalauja, kad visi su darbo santykiais susiję sprendimai turi būti priimami tik atsižvelgiant į darbuotojo darbo ir pareigų atlikimą, bet ne nuo į jo asmenines ypatybes ar gyvenseną, ir kad visiems darbuotojams turi būti užtikrintas lygių teisių laikymasis.
b. Priemonės skirtybių politikai realizuoti gali
būti pasirenkamos pagal organizacijos užmojus
siekti trumpalaikių, vidutinio ilgumo ar ilgalaikių po
kyčių ir naudos:
• Trumpalaikei ir vidutinio ilgumo naudai didelę įtaką daro nauja darbo jėgos skirtybių politika, atverianti darbo rinką įvairioms socialinėms grupėms, tame tarpe ir atvirai ieškanti bei palaikanti personalą iš skirtingos lytinės orientacijos asmenų tarpo:
– Prisistatančiai viešumoje ir siekiančiai sukurti patrauklų savo įvaizdį ir patraukti reikalingų gerų darbuotojų organizacijai vertėtų nurodyti, kad ji yra atvira visokioms žmonių skirty
bėms ir gyvensenoms, tame tarpe ir gėjams bei lesbietėms, ir kad laikosi Lygių galimybių politikos.
– Plačiai – ir gėjų bei lesbiečių informacijos priemonėse – skelbdama darbo pasiūlymų skelbimus organizacija parodo, kad iš tiesų yra suinteresuota turėti gerų darbuotojų ir nepaiso žmonių skirtybių ar skirtingos gyvensenos.
– Priėmimo į darbą anketose organizacija paaiškina, kad vykdo lygių galimybių politiką ir kad niekas nėra diskriminuojamas dėl lytinės orientacijos.
– Darydama pirminę darbuotojų atranką iš turimų kandidatų organizacija prisilaiko tik turimų kompetencijos ir kitų dalykinių vertinimo kriterijų, o ne kandidato asmeninės gyvensenos ypatumų. Todėl nederėtų per interviu uždavinėti klausimų, susijusių su asmeniniu gyvenimu, pavyzdžiui, apie partnerius ar šeimyninį gyvenimą, kad kandidatas, jeigu yra gėjus ar lesbietė, nepasijustų nepatogiai.
• Ilgalaikei naudai verta investuoti į organizacijos vidaus kultūros keitimą plėtojant skirtybių vertinimo politiką, pasitelkiant Europos Sąjungoje veikiančių organizacijų patirtį. Skirtybių politika reikalauja kai kurių investicijų (teisinei bazei priderinti, finansinėms išlaidoms kuriant reikiamas skirtybių komandas, sudarant tikslinių darbuotojų tinklus, mokant ir ugdant vadybininkus ir darbuotojus skirtybių vertybių klausimais, informuojant darbuotojus ir visuomenę apie vidinės skirtybių politikos realizavimo eigą, skirtybių kultūrą, organizacijos atvirumą skirtybėms, ir
panašiai) ir rizikos, kurių nauda ilgainiui pasiteisina, nes sustiprėja organizacijos organizacinis ir žmogiškasis kapitalas. Organizacijos vidaus kultūros kėlimui svarbios priemonės būtų:
– Teisinės organizacinės bazės priderinimas prie Lygių galimybių įstatymo.
– Subūrimas komandos, galinčios imtis uždavinio realizuoti skirtybių politiką organizacijoje.
– Organizacijos psichologinio mikroklimato ištyrimas ir nustatymas, kiek jis nepalankus skirtybėms ir kitokiai žmonių gyvensenai, ar nėra priekabiavimo ir emocinio smurto atvejų apskritai ir dėl seksualinės orientacijos (raginama rašyti nusiskundimus, jie ištiriami, rengiamos anoniminės darbuotojų apklausos apie jų požiūrį į įvairias gyvensenas, žmonių skirtybes, organizacijos mikroklimatą, įvairias problemas, ir panašiai).
– Nustatymas, kokių priemonių reiktų imtis, kad mikroklimatas pagerėtų ir kad būtų sukurta atvira ir saugi darbovietės erdvė visokios gyvensenos asmenims. Per įvairius darbuotojų ir vadybininkų mokymus gali būti aiškinami skirtybių politikos pagrindai: kai kuriems asmenims pavojingo darbovietės mikroklimato (dėl patiriamo streso ir emocinio smurto) padariniai visai organizacijai, tame tarpe ir pačiam personalui, yra neigiami ir nuostolingi; o geras organizacijos įvaizdis ir prestižas labai priklauso nuo darbuotojų tarpasmeninių santykių, vienas kito gerbimo ir vertinimo.
– Darbdavys turėtų stebėti personalo sudėtį, kad galėtų užtikrinti lygias galimybes tiems
darbuotojams, kurie susiduria su specifiniais sunkumais dėl savo skirtybių (lyties, amžiaus, negalios, sveikatos sutrikimų ir kitų). Tuo tarpu seksualinės orientacijos atžvilgiu nederėtų rodyti didelio atidumo, kad asmuo nebūtų priverstas atskleisti savo orientaciją, jeigu jis to nenori. Šiuo atveju svarbesnis stebėjimas, ar nėra priekabiavimo atvejų (pavyzdžiui, nedraugiškų, menkinančių juokų, net ir netiesioginių užgauliojimų, garsiai pašiepiančių gėjus ar lesbietes, grasinimų paviešinti ar net fizinio smurto).
– Organizacijos prioritetu turi tapti priekabiavimo šalinimo iš organizacijos politika, aiškiai ir nedviprasmiškai parodanti, kad toks elgesys netoleruotinas.
– Organizacijos vadovybės įgaliotas asmuo ar komanda per personalo ir vadybininkų mokymus ar kitokiomis priemonėmis galėtų pateikti įvairių homofobiškos kalbos ir elgesio pavyzdžių, paaiškinančių, kas organizacijoje priimtina, o kas ne.
– Kuriant draugišką aplinką ir kolektyvą, kuriame visi be išimties jaustųsi gerbiami, vertinami ir priimami tokie, kokie yra, svarbūs neoficialūs renginiai, šventės, kuriuose visi darbuotojai, nepriklausomai su seksualinės orientacijos, būtų skatinami ir galėtų (jeigu pageidautų) dalyvauti su savo gyvenimo partneriais. Svarbu nedviprasmiškai rodyti, kad toks skatinimas vyksta ne dėl smalsumo.
– Reiktų skatinti, kad įvairios skirtybių grupės (ir gėjų, lesbiečių, biseksualų ir transseksualų) organizacijoje kurtų tarpusavio tinklus,
vidines organizacijas, kurios rūpintųsi jų teisėmis ir poreikiais. Esant tokiai organizacijai ar netgi tiesiog atviriems homoseksualams, biseksualams ar transseksualams, kurie kolegų gerbiami, priimami ir palaikomi, sudaromos pačios palankiausios sąlygos puoselėti kolektyve gerą mikroklimatą ir emociškai stabilią, nesmurtinę aplinką, kurioje lengviau atsiskleisti ir tiems, kurie dar vis baiminosi. Tokia palanki ir pasitikėjimą savimi bei savigarbą palaikanti darbo aplinka leidžia visiems kolektyvo nariams tapti gerokai našesniems, kūrybingesniems, lojalesniems organizacijai.
– Profesinės sąjungos taip pat galėtų palaikyti
Literatūros sąrašas
1. Buivytė Deimantė. Psichologinė įtampa lemia neefektyvią veiklą. Verslo žinių, priedas „Verslo konsultacijos ir mokymai“, 2006 m. sausis.
2. Česienė, Skirmantė. Homoseksualūs žmonės viešose ir privačiose erdvėse: socialistinis ir posocialistinis Lietuvos kontekstas. Magistro tezės, Kaunas 2006.
3. Di Martino, Vittorio. Relationship between work stress and workplace violence in the health sector, ILO, Geneva, 2003.
4. European Agency for Safety and Health at Work (2002): „Systems and Programmes: How to Tackle Psychosocial Issues and Reduce Workrelated Stress“, Office for official Publications of the European Communities, Luxembourg.
programas, siekiančias suformuoti darbo kolektyvuose palankią seksualinės orientacijos atžvilgiu politiką; jos pačios galėtų vykdyti palankią skirtybėms ir skirtingoms gyvensenoms politiką, apimančią ir gėjų bei lesbiečių teises – įtraukti jas, derantis dėl lygių galimybių įgyvendinimo, leisti informacinius leidinius apie teises homoseksualiems darbuotojams, pateikti teigiamus gėjų ir lesbiečių įvaizdžius profsąjungų leidiniuose. Kitų šalių pavyzdžiu homoseksualūs profsąjungų nariai galėtų jungtis į bendradarbiavimo tinklus, kurie yra pagrindiniai veiksniai, įtvirtinantys gėjų ir lesbiečių teises užimtumo srityje.
5. Guidance on workrelated stress „Spice of life — or kiss of death“. Employment and Social Affairs, Health and Safety at Work, European Commission, 1999.
6. Hoel Helge, Sparks Kate & Cooper Cary L. The cost of Violence/stress at work and the benefits of a Violence/Stressfree working environment. Report Commissioned by the International Labour Organization (ILO), Geneva.
7. How to tackle Psychosocial Issues and reduce workrelated stress. European Agency for Safety and Health at Work: Systems and Programmes, Luxembourg: Office for Official Publications of the European Communities, 2002.
8. Janauskaitė Irma. Verslininkai vis labiau rūpinasi darbuoto
jais, www.delfi.lt 2007 gegužės mėn. 3 d. „Verslo naujienos“.
9. Ko reikia šiandieniniame darbo pasaulyje? http://www.manager.lt/karjera/index.php?st=7.
10. Lapinienė Lina. Vidinė komunikacija būdas užsidirbti ar pririšti darbuotojus. Pačiolis, Žurnalas „Marketingas“ 2006m. Nr. 12.
11. Lietuvos darbo biržos informacija apie akciją Gera darbo vietos kokybė – darbuotojų išsaugojimo garantas 2007 m. birželio mėn., http://www.ldb.lt/redirect.asp?DbrzId=1&DbrzPav=Vilniau s%20darbo%20bir%C5%BEa.
12. Manager.lt tinklalapio paslaugų aprašymas, http://www.manager.lt/karjera/index.php?st=16.
13. Methods and Indicators to Measure the CostEffectiveness of Diversity Policies in Enterprises. Final report, October 2003.
14. Navickaitė Lina. Darbdaviai renkasi vyresniąją kartą. „Kauno diena“ 2007 gegužės mėn. 31 d.
15. Pakalkaitė Alina. Emocinis įsipareigojimas. Vadovo pasaulis 2006m. Nr. 6.
16. Patraukliausi darbdaviai – finansų ir telekomunikacijų kom
Išnašos
1 Skirmantė Česienė, Homoseksualūs žmonės viešose ir privačiose erdvėse: socialistinis ir posocialistinis Lietuvos kontekstas [Magistro tezės], Kaunas 2006, p. 69.
2 Helge Hoel, Kate Sparks & Cary L. Cooper, „The cost of Violence/stress at work and the benefits of a Violence/Stressfree working environment“, Report Commissioned by the International Labour Organization (ILO), Geneva, p. 19.
3 Ten pat, p. 20–21.
4 Di Martino, V. (2003): Relationship between work stress and workplace violence in the health sector, ILO, Geneva, p. 6.
5 Ten p at, p. 26.
6 Pagal Helge Hoel, Kate Sparks & Cary L. Cooper, „The cost of Violence/stress at work and the benefits of a Violence/Stressfree working environment“, Report Commissioned by the International Labour Organization (ILO), Geneva.
23. Valstybinė darbo inspekcija, 2007 05 1 d. Įsakymas dėl Nurodymo vykdymo Nr. V128.
7 Guerrera, F. (2007): The cost of hidden bias at work, The Financial Times, New York, 20070828 (http://www.ft.com/cms/ s/0/8dbd30b254fe11dc890c0000779fd2ac.html).
8 Česienė, S. (2006): Homoseksualūs žmonės viešose ir privačiose erdvėse: socialistinis ir posocialistinis Lietuvos kontekstas [Magistro tezės]; Kaunas, p. 68–79.
9 Januška, V. (2007): „Lojalumo ir nelojalumo fenomenas Lietuvoje“, Verslo labirintas 2007 09 03, Vilnius (http://www.delfi. lt/archive/article.php?id=14257140).
10 Valstybinė darbo inspekcija, 2007 05 1 d. Įsakymas dėl Nurodymo vykdymo Nr. V128.
31 Irma Janauskaitė, „Verslininkai vis labiau rūpinasi darbuotojais“, www.delfi.lt 2007 05 03, Verslo naujienos.
32 Referuojami „The Business case for Diversity. Good Practices in the Workplace“. European Communities, 2005 ir „Methods and Indicators to Measure the CostEffectiveness of Diversity Policies in Enterprises“. Final report, October 2003.
33 European Agency for Safety and Health at Work (2002): Systems and Programmes: How to Tackle Psychosocial Issues and Reduce Work-related Stress“, Office for official Publications of the European Communities, Luxembourg.
Ann von Below
ŽVILGSNIS Į EUROPĄ – KO BŪTŲ GALIMA PASIMOKYTI IŠ AIRIJOS, NYDERLANDŲ IR ŠVEDIJOS?
Pagrindinis šio darbo tikslas yra supažindinti su Airijoje, Nyderlanduose ir Švedijoje parengtais ar planuojamais rengti lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų (toliau – LGBT) politikos dokumentais, priemonėmis ir iniciatyvomis. Juo siekiama atkreipti dėmesį į pagrindinius LGBT lygybę skatinančius veikėjus, nustatytus mechanizmus ir procesus, ydas ir trūkumus bei rekomendacijas dėl tolesnės pažangos.
Airija, Nyderlandai ir Švedija yra laikomos šalimis, kurioms gana neblogai sekasi skatinti LGBT lygybę.
Airija homoseksualų lytinius santykius legalizavo 49 metais vėliau nei Švedija: kaip ir Lietuva – 1993 metais; o tai leidžia daryti įdomių palyginimų. Pagrindinis politikos krypčių ir priemonių įrankis yra politinė valia. Airija geografiniu ir politiniu požiūriu priklauso regionui, kuriame LGBT teisės yra skatinamos. Tai nereiškia, kad nėra jokių pastebimų skirtumų tarp to, kaip LGBT lygybė yra skatinama Airijoje ir Švedijoje; tie skirtumai tikriausiai atsirado dėl to, kad pastaroji šalis turėjo tam daugiau laiko. Vienas įsidėmėtinas skirtumas tarp airiško ir švediško LGBT lygybės skatinimo būdo yra tai, jog pastarasis daugiau remiasi vietinėmis, konkretiems poreikiams pritaikytomis švietimo priemonėmis pavienėse darbo vietose, įstaigose, mokyklose; tuo tarpu Airijoje daugiau remiamasi centrinės valdžios
institucijomis, kurios vargu ar gali būti tiek pat veiksmingos. Taip gali būti dėl to, jog trūksta iniciatyvos žemesniame lygmenyje. Tačiau tai nereiškia, kad galima rinktis tik vieną iš šių kelių. Seksualinio švietimo skatinimo iš viršaus sistema Airijoje yra gana išsami, tačiau ji neužtikrina, kad konkrečių mokyklų vadovai ją pradėtų įgyvendinti ir mokytojai išdrįstų pakankamai atvirai kalbėti šia tema pamokose. Švedijoje labai trūksta išsamios, seksualinę orientaciją apimančios lytinio švietimo standartų sistemos, kuri papildytų vietinėse mokyklose įgyvendinamus konkretiems poreikiams pritaikytus projektus. Politikos kryptys neatsiejamai susiję su praktiniais, konkretiems poreikiams pritaikytais veiksmais. Tai yra vienas iš pavyzdžių, kaip šalys galėtų viena iš kitos pasimokyti.
Švedijoje ir Nyderlanduose LGBT lygybė skatinama glaudžiai bendradarbiaujant vyriausybiniam ir nevyriausybiniam sektoriams. Airijoje nevyriausybinės organizacijos imasi esminių iniciatyvų užmegzti bendradarbiavimą su vyriausybės institucijomis, ypač švietimo srityje. Ši studija leidžia daryti tokią bendrą išvadą: formuluojant, pritaikant ir įgyvendinant vyriausybės politikos priemones būtina remtis konkrečia LGBT patirtimi ir iniciatyvomis.
Apskritai kalbant, priemonės ir praktika šiose trijo-
Žvilgsnis į Europą – ko būtų galima pasimokyti iš Airijos, Nyderlandų ir Švedijos? 101
se šalyse nedaug kuo skiriasi. Problema yra ne atvira homofobija, bet informacijos apie LGBT stoka, nepakankamas suvokimas ir švietimo stoka. Vyriausybinis ir nevyriausybinis sektoriai veikia labai aktyviai; skiriasi tik pati veikla. Trūkumai ir sunkumai irgi labai aktualūs ir vertingi švietimo prasme. Čia pateikiamos ataskaitos ne tam, kad mėgintume nustatyti, kurioje šalyje LGBT lygybės skatinimo veikla vykdoma sėkmingiausiai. Jų paskirtis yra vien tik šviečiamoji, atkreipianti dėmesį į tam tikrą praktiką, sėkmingos ir nesėkmingos veiklos pavyzdžius, nurodanti, kaip tokia veikla galėtų būti sėkmingiau vykdoma tikintis, kad šią patirtį bus galima pritaikyti ir kitose šalyse.
AIRIJA
Per pastaruosius metus Airijos politiniame LGBT gyvenime įvyko daug pokyčių. 1998 metais priimtame Lygių užimtumo galimybių įstatyme ir 2000 metais priimtame Vienodų sąlygų įstatyme nustatytas teisinis pagrindas draudžia diskriminaciją dėl seksualinės orientacijos užimtumo, profesinio mokymo, reklamos, kolektyvinių sutarčių, prekių ir paslaugų teikimo bei švietimo srityse1. Neseniai vyriausybė nutarė įteisinti homoseksualų civilinę santuoką.
Pagal Lygių užimtumo galimybių įstatymą buvo įsteigta Lygybės institucija, o 1999 metais sudarytas Patariamasis komitetas LGBT klausimais2. Komiteto tikslas yra nustatyti geriausios praktikos pavyzdžius siekiant seksualinių orientacijų lygybės ir tokiu būdu padėti Lygybės institucijai. 2002 metais Lygybės institucija paskelbė naujausių, su LGBT susijusių politikos krypčių ataskaitą ir rekomendacijas dėl tolesnių veiksmų. Ji tapo labai populiari visuomenėje ir yra vienas iš svarbiausių įvykių Airijos LGBT bendruomenės gyve-
nime – oficialiai pripažintame praktinio pobūdžio dokumente išsamiai išdėstyta, kas nuveikta, ką reikėtų ir būtų galima nuveikti. 2003 metais Nacionalinis ekonomikos ir socialinių reikalų forumas paskelbė išsamią ataskaitą apie pažangą ir problemas įgyvendinant Lygybės institucijos nustatytas rekomendacijas. Pažanga buvo įvertinta konsultuojantis su vienuolika vyriausybės departamentų.
Švietimas
Airijoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, veikia pagrindinė teisinė sistema ir gairės. Be to, 1999 metais Nacionalinė mokymo planų ir vertinimo taryba parengė Socialinio, asmeninio ir sveikatos švietimo (toliau – SPHE; angl. Social, Personal and Health Education) programą pradinių ir vyresniųjų klasių moksleiviams. Viena šios programos dalis „Santykiai ir lytinis švietimas“ (toliau – RSE; angl. Relationships and Sexuality Education) įgyvendinama nuo 1996 metų. Ji yra vienintelė mokyklos programa, kurioje atkreipiamas dėmesys į seksualinę orientaciją – jos suvokimą ir supratimą3. 1997 metais į vyresniųjų klasių mokymo programas buvo įtrauktas pilietinis, socialinis ir politinis švietimas (toliau – CSPE; angl. Civic, Social and Political Education – CSPE), kurio pagrindiniai tikslai yra aktyvaus pilietiškumo ir socialinės atsakomybės, žmogaus teisių ir įvairovės supratimo skatinimas. Klausimų nagrinėjimas pilietiniu ir politiniu aspektu papildo SPHE programą, į juos žvelgiančią iš sveikatos priežiūros perspektyvos4 . XX amžiaus 10 dešimtmetyje mokslo ir švietimo departamentas ėmėsi iniciatyvos skatinti lyčių lygybę, spręsti lyčių stereotipų vadovėliuose problemą ir t. t. Vienas iš šios iniciatyvos rezultatų – 30 berniukų mokyklų įgyvendintas projektas „Maskulinizmo tyrinėjimas“,
Žvilgsnis į Europą – ko būtų galima pasimokyti iš Airijos, Nyderlandų ir Švedijos?
Lygybės institucijos apibūdintas kaip „novatoriškas bandomasis projektas“5. Juo siekiama skatinti lygybę ir pagarbą, atkreipti dėmesį į savitarpio santykius, sveikatą ir seksualumą, panagrinėti „skirtingą vyriškumo suvokimą ir patirtį“6, susipažinti su gėjų klausimais. Programa laikoma sėkminga ir naudojama visose mokyklose, nors ir nėra privaloma7 .
pakankamai išsamios, apimančios „paauglių brendimo ir elgsenos bei su lyčių lygybe, kultūrine ir etnine įvairove susijusių klausimų gero supratimo ugdymą“11 .
Lygias galimybes
aukštojo mokslo
Yra įsteigti švietimo centrai, kurie veikia kaip mokytojų mokymo ir paramos fondai. Jie yra išankstinė būtina sėkmingo SPHE ir RSE programų įgyvendinimo sąlyga.
institucijose skatina
1993 metais departamentas paskelbė mokykloms gaires kovai su priekabiavimu ir patyčiomis pradinėse ir vidurinėse mokyklose, kuriomis siekiama formuoti pradinių ir vyresniųjų klasių mokyklų
specialiai įsteigtas
Aukštojo mokslo
lygybės padalinys
kovos su patyčiomis politiką ir parengti atitinkamas priemones. Jose kalbama apie priekabiavimą dėl mokinio seksualinės orientacijos8 .
Aukštosioms mokykloms svarbus 1997 metais priimtas Universitetų aktas, kuris įpareigoja universitetus skatinti lyčių pusiausvyrą ir lygybę užimtumo ir paslaugų teikimo srityje. Pagal jo reikalavimus, kiekvieno universiteto vadovybė privalo parengti pareiškimą apie šiuo atžvilgiu taikomą politiką, kurioje numatyta seksualinė orientacija9. Lygias galimybes aukštojo mokslo institucijose skatina specialiai įsteigtas Aukštojo mokslo lygybės padalinys. Jis labai aktyviai ugdo supratimą apie LGB lygybės klausimus ir ragina imtis tolesnių veiksmų šioje srityje – atlikti išsamesnius LGB padėties aukštojo mokslo institucijose tyrimus, rengti praktinius seminarus homofobijos tema studentams ir darbuotojams10 .
Pedagogams, teikiantiems pagalbą LGB studentams ir prisidedantiems prie įtrauktimi pagrįstos aplinkos formavimo, reikia ne tik įgūdžių ir įsipareigojimo, bet ir platesnės mokyklų bendruomenės paramos. Airijoje ikimokyklinių klasių mokytojų rengimo programos yra
Verta pažymėti, kad daugelį departamento iniciatyvų individualiai įgyvendina mokyklų tarybos. Teisinė sistema apsiriboja vien tik reikalavimu kiekvienai mokyklai parengti savo planą, kuriame būtų atsižvelgta į atitinkamus klausimus. Kovos su patyčiomis gairėse numatyta, jog atsakomybė už politikos parengimą ir įgyvendinimą tenka kiekvienai konkrečiai mokyklai12. Ataskaitoje apie SPHE sėkmę pažymima, kad mokytojai laikosi tvirtos nuomonės, jog sėkmingo programos įgyvendinimo aktyviai turi siekti ir mokyklos direktorius13. Lygybės institucijos ataskaitoje taip pat pažymėta, jog Kovos su patyčiomis priemonių srityje „darbuotojai gali būti nelinkę pasipriešinti homofobijai, jei mokykla tokių veiksmų neparemtų“14. Rengiant naujausią homofobiškų patyčių antrosios pakopos Airijos mokyklose studiją 90% mokytojų teigė, kad jų mokyklos kovos su patyčiomis politikos dokumente apie homofobiškas patyčias nėra užsimenama15 .
Rekomendacijos16 konkrečioms lygybę užtikrinančioms institucijoms skiriasi. Švietimo ir mokslo ministerija užtikrina, kad LGB asmenų poreikiai būtų integruoti rengiant ir įgyvendinant švietimo politiką ir įvertinant jos poveikį; reikalauja, kad Visapusiško mokyklų vertinimo ir ministerijos inspekcijos išnagrinėtų mokyklų sėkmę užtikrinant jaunų LGB asmenų įtrauktį ir integraciją
Žvilgsnis į Europą – ko būtų galima pasimokyti iš Airijos, Nyderlandų ir Švedijos? 103
bei jų poreikių įtraukimą į mokyklos planus. Aukštojo mokslo institucija (toliau – HEA; angl. Higher Education Authority) lygybės, įvairovės ir su seksualine orientacija susijusius klausimus įtraukia į visus paslaugų teikėjams (mokytojams, gydytojams, teisininkams ir socialiniams darbuotojams) rengiamus kursus.
Sveikatos ir vaikų departamentas rekomendavo, kad
Akivaizdu, kad siekiant skatinti mokyklose lygybę, įskaitant ir lygybę nepaisant seksualinės orientacijos, buvo imtasi plataus užmojo priemonių. Kai kurios iš jų bus veiksmingos tik tada, kai konkreti mokykla suformuos bendrą požiūrį į LGBT asmenų patiriamas problemas ir pripažins, kad jos yra ne mažiau aktualios ir svarbios nei visos kitos mokykloje sprendžiamos problemos.
Sveikatos apsauga
„kiekviena valstybinė tarnyba, reaguodama
į paauglių gėjų ir lesbiečių poreikius, turėtų būti parengusi politiką ir protokolą“
Departamentas taip pat pripažino, kad LGB bendruomenė yra svarbus partneris kuriant įtrauktimi pagrįstą palankią aplinką. 1997 metais kartu su gėjų ir lesbiečių lygybės organizacija (toliau – GLEN; angl. Gay and Lesbian Equality Network) pradėjo įgyvendinti departamento visiškai finansuojamą gėjų ŽIV strategijų projektą. Pagrindinį dėmesį skirdamas į sveikatinimo ir lygybės gėjų bendruomenėje skatinimą projektas aktyviai prisidėjo prie politikos formavimo ir gebėjimų švietimo ir paslaugų jaunimui srityje stiprinimo. Vietinės sveikatos valdybos finansiškai parėmė įvairias vietos bendruomenių organizacijas, kad jos galėtų imtis ŽIV bei sveikatinimo veiklos.
Sveikatos ir vaikų departamentas 2000 metais pradėjo įgyvendinti penkerių metų Nacionalinę sveikatinimo strategiją. Pasak Lygybės institucijos, ji yra „svarbi dėl plataus masto įtrauktimi pagrįstų jos principų, požiūrio ir rekomendacijų“, kurių daugelis taikytini LGB asmenims17. Ataskaitoje „Moterų sveikatos planas“ departamentas nurodė lesbietėms kylančias konkrečias sveikatos problemas ir pripažino, kad pagrindinė problema, su kuria susiduria sveikatos apsaugos siekiančios lesbietės, yra nežinojimas arba priešiškumas.
Todėl rekomendavo, kad „kiekviena valstybinė tarnyba, reaguodama į paauglių gėjų ir lesbiečių poreikius, turėtų būti parengusi politiką ir protokolą“ ir kad pagrindiniams sveikatos priežiūros paslaugų teikėjams būtų rengiami mokymo kursai gėjų ir lesbiečių klausimais18 .
Tokiu būdu pavyko išplėsti kelias homoseksualų paramos paslaugas (tokias kaip „Gay Switchboard“)19. Šis projektas yra vienas iš sėkmingų pavyzdžių, kaip politiką formuojančių institucijų darbą (ir finansinius gebėjimus) galima derinti su pačios LGB bendruomenės pajėgumais ir patirtimi.
Užimtumas
Yra priimti patikimi kovos su diskriminacija darbo vietoje įstatymai, tačiau faktinė padėtis vis dar didele dalimi priklauso nuo požiūrio ir politikos konkrečioje darbo vietoje. Būtent čia svarbų vaidmenį vaidina konkretiems poreikiams pritaikytos ir specifinės programos ir priemonės (Švedijoje jos yra įprasta praktika).
Geras pavyzdys yra Airijoje įgyvendinama „Saugios erdvės programa“, pagal kurią privačioje bendrovėje (Bausch & Lomb) darbuotojams buvo surengti kovos su homofobija mokymai20 .
Žvilgsnis į Europą – ko būtų galima pasimokyti iš Airijos, Nyderlandų ir Švedijos?
Lygybės institucija pažymi, kad svarbų vaidmenį skatinant LGBT asmenų lygybę vaidina profesinės sąjungos: ją atvirai remia, į derybas dėl lygių galimybių politikos įtraukia lesbiečių ir gėjų teises ir t. t. Airijos profesinių sąjungų kongreso pramonės pareigūnė Ester Lynch užtikrina savo organizacijos įsipareigojimą pabrėždama, kad „profesinės sąjungos pastebėjo, jog į politikos pareiškimą svarbu aiškiai įtraukti darbuotojas lesbietes, gėjus ir biseksualus. Tai organizacijoje arba įmonėje padės sustiprinti lygybės politiką ir darbuotojas lesbietes, gėjus ir biseksualus padrąsins kelti įvairius klausimus“21 . Profesinės sąjungos derasi dėl lygybės mokymų ir informacinių kursų darbuotojams, dėl paprasto, tačiau svarbaus dalyko – LGB darbuotojų partnerių pakvietimo į darbovietės pobūvius.
Į Lygybės institucijos rekomendacijas
visų pirma įtrauktas
pasiūlymas LGB asmenų poreikius integruoti į visas Verslo prekybos ir užimtumo ministerijos teikiamas užimtumo mokymo paslaugas
Į Lygybės institucijos rekomendacijas visų pirma įtrauktas pasiūlymas LGB asmenų poreikius integruoti į visas Verslo prekybos ir užimtumo ministerijos teikiamas užimtumo mokymo paslaugas. Institucija taip pat rekomenduoja kiekvienai profesinei sąjungai parengti LGB darbuotojų teises remiančią veiksmų programą. Be abejo, patys darbdaviai turėtų parengti ir įgyvendinti konkrečiai LGB asmenų poreikiams skirtas lygybės politikos priemones. Be to, įdarbinimo tarnybos turėtų parengti strategiją, kuri užtikrintų, kad jų paslaugos būtų prieinamos kiekvienam22 . Paslaugos
Lygybės institucija pripažįsta, kad reikia parengti
Bendrąją paslaugų teikėjų strategiją, kuri homosek -
sualams sudarytų geresnes sąlygas naudotis jomis. Ši strategija paprastai vadinama keturiomis „p“: priartinimas prie piliečių, politikos kryptys ir procedūros, profesinis tobulėjimas ir programų vystymas 23 . Kaip pavyzdį galima pateikti naujus pokyčius, kurie įvyko Airijos policijos pajėgose Garda Siochana. 1999 metais Teisingumo, lygybės ir teisės reformų ministerijos siūlymu buvo pradėtos įgyvendinti kelios iniciatyvos tam, kad institucija iniciatyviau reaguotų į LGB bendruomenės poreikius (pritaikant keturias „p“): visoje šalyje paskirtų pareigūnus ryšiams palaikyti su konkrečia LGB bendruomene, išleistų plakatus, formuojančius homoseksualams draugiškos institucijos įvaizdį, įtrauktų į mokymų programą kovos su homofobija modulį. Įgyvendinant daugelį šių iniciatyvų buvo pasiekta nemaža pažanga 24 .
Bendruomenių ugdymas
Yra taikoma keletas bendruomenių ugdymo mechanizmų: Socialinių, bendruomenės ir šeimos reikalų ministerijos finansuojama Bendruomenių vystymo programa; Turizmo, sporto ir poilsio ministerijos Vietos plėtros socialinės įtraukties programa. Jos finansavo vietos partnerystės iniciatyvas ir nustatė prastesnėje padėtyje esančias sritis. Šie mechanizmai naudingi visoms bendruomenės iniciatyvoms; iš kai kurių tam tikrą finansavimą yra gavusi ir LGB bendruomenė, kuri rečiau įtraukiama į bendruomenių ugdymo partnerystės veiklą. Taip atsitinka dažniausiai dėl to, kad vietinėms ugdymo agentūroms trūksta
Žvilgsnis į Europą – ko būtų galima pasimokyti iš Airijos, Nyderlandų ir Švedijos? 105
esminės informacijos apie LGB poreikius25. Tai rodo, kaip svarbu didinti LGB bendruomenės ir atitinkamų klausimų matomumą ir dar kartą akcentuoja akivaizdų faktą, jog iniciatyvų įgyvendinimo mechanizmai, kurie leidžia pranešti apie priekabiavimą, kreiptis dėl paramos mokyklose ar darbo vietose arba gauti finansavimą bendruomenės lygiu, jau veikia, tačiau visa LGB bendruomenė yra ignoruojama, ja nesirūpinama, ji tiesiog nėra pripažįstama arba jos poreikių nesistengiama suprasti.
Kiti bendruomenių ugdymo iniciatyvų pavyzdžiai – priemonės, kurias taiko Rytų regiono sveikatos valdyba (toliau – ERHA; angl. Eastern Regional Health Authority ). Nuo XX amžiaus pabaigos ši valdyba finansavo Dublino LGB bendruomenės centrą „OUThouse“; o rengiant Lygybės institucijos ataskaitą 2002 metais, ėmėsi finansuoti LGB bendruomenę jos gebėjimams
ŽIV prevencijos srityje sustiprinti. Tuo pačiu tikslu padėjo finansuoti vienintelį Airijoje LGB asmenų leidžiamą nemokamą laikraštį „Gay Community News“26. Menų taryba, pripažinusi žiniasklaidos kaip skatinimo priemonės svarbą, nusprendė finansuoti Dublino lesbiečių ir gėjų filmų festivalį: Airijos nacionalinis televizijos ir radijo transliuotojas RTE užsakė dokumentinį filmą apie lesbietes ir gėjus Airijoje27 .
Paslaugos jaunimui
Šioje srityje LGB bendruomenė susiduria su panašiomis problemomis kaip ir sveikatos ir švietimo srityse: pripažinimo, supratimo ir žinių stoka arba net atvira homofobija. Daugelis paslaugas jaunimui teikiančių agentūrų yra religinės, o tai viską dar labiau komplikuoja. Yra įdiegti jaunimui skirti mechanizmai – pavyzdžiui, Švietimo ir mokslo ministerija taiko Paslaugų jaunimui do-
tacijų sistemą, kuri teikia finansavimą savanoriškoms jaunimo organizacijoms ir siekia jauniems žmonėms suteikti „socialinį švietimą“28, – tačiau LGB grupėms atstovaujama nepakankamai. Dublino miesto Jaunimo reikalų tarnyba ir Švietimo ir mokslo ministerija finansuoja dvi jaunoms lesbietėms ir gėjams skirtas paramos organizacijas „OutYouth“ ir „Belong To Youth Project“. Pastarosios nariai, padedant Profesinio orientavimo konsultantų institutui ir Airijos nacionalinei jaunimo tarybai, daugeliui jaunimo projektų ir visoms šalies mokykloms išdalino jaunų LGBT asmenų paramos priemones. Tai yra „jaunų žmonių parengtos ir jauniems žmonėms skirtos priemonės, kuriomis siekiama teikti aktyvią pagalbą atskirtį patyrusiems jaunuoliams, o taip pat kovoti su stereotipais ir padidinti supratimą apie lygybę ir įvairovę“29. Lygybės institucijos pateiktose rekomendacijose ministerijos ir Nacionalinis jaunimo darbo patariamasis komitetas raginamas į jaunimo darbo planus įtraukti LGB klausimus; jaunimo darbo organizacijos raginamos parengti mokymus LGB klausimais jauniems darbuotojams ir pabrėžiama, kad jaunimo tarnybų patalpose plakatais ir kitomis priemonėmis turėtų būti „aiškiai skatinama antihomofobiška aplinka“30 .
Nevyriausybinių organizacijų bendruomenė
Šiuo metu organizuotas ir įtakingas LGB bendruomenės pažangos procesų dalyvis yra 1988 metais įsteigta GLEN. Ji pradėjo įgyvendinti 5 metų strateginę programą „Kuriant tvarius pokyčius“, kurią finansuoja nepriklausomas finansuotojas („Atlantic Philanthropies“) ir Airijos vyriausybė. Tai yra ambicinga konkrečių veiksmų programa, kuria siekiama paskatinti pokyčius, tarp jų ir politikos, lesbiečių ir gėjų poreikius labiau atitinkančias
Žvilgsnis į Europą – ko būtų galima pasimokyti iš Airijos, Nyderlandų ir Švedijos?
viešąsias paslaugas, lygybės darbo vietoje užtikrinimą ir LGB organizacijų gebėjimų stiprinimą. Siūlomi veiksmai apima griežtesnes priemones šalinant „prastas paramos struktūras ir neaiškias politikos kryptis“31, kurios trukdo įgyvendinti jau parengtus paramos ir įvairovės skatinimo švietimo mechanizmus. Be kitų dalykų, siūloma veikti kartu su SPHE, RSE ir CSPE teikėjais tam, kad būtų parengta medžiaga ir teikiama parama kovai su diskriminacija (ir nukreipta prieš LGB). Ataskaitoje pabrėžiama bendruomenės ir savanoriškojo sektoriaus svarba; atsižvelgiant į LGB organizacijų stiprinimo priemones, siūloma ištirti LGB organizacijų mokymo poreikius bei parengti tokio mokymo mechanizmus.
NYDERLANDAI
Nyderlandai garsėja liberalia politika ir pažiūromis. Ši šalis yra pačiame priešakyje, kai kalbama apie visišką teisinį LGBT pripažinimą, nes vyriausybės veiksmų ir politikos planas yra vienas iš ryžtingiausių. 1986 metais vienas vyriausybės narys buvo paskirtas koordinuoti vien tik LGBT politiką, už kurią iš esmės yra atsakinga Sveikatos, globos, rūpybos ir sporto ministerija. Konkrečius, vien tik LGBT skirtus planus įgyvendina dar kelios ministerijos, nepriklausomos nevyriausybinės iniciatyvos, vyriausybės remta daugelis organizacijų ir projektų.
Centrinio lygmens atsakomybė už LGBT klausimus padalijama į regioninio ir vietos lygmens atsakomybę, o būtent tai ir yra svarbiausia. Atsakomybė iš dalies tenka vietos valdžios institucijoms ir pačiai vietos pilietinei visuomenei. Tai aiškiai pabrėžiama politikos plane:
Vyriausybė mano, kad visų pirma pačios pilietinės visuomenės organizacijos turi prisidėti įtvirtinant homoseksualų lygybės principą. /…/ kitos valdžios institucijos taip pat yra atsakingos už lygybės principo homoseksualams taikymą ir
jų priėmimą. /.../ Atsižvelgiant į savivaldybių autonomiją ir problemos pobūdį, jos turi visišką veikimo laisvę parengti konkretiems poreikiams pritaikytus sprendimus32 .
Ryžtingą ir ambicingą pagrindą padeda centrinė vyriausybė. Kai toks pagrindas jau yra, atsakomybė už jo įgyvendinimą tenka pilietinei visuomenei ir vietos valdžios institucijoms, dažniausiai gaunančioms specifinę vyriausybės paramą. Tai yra išsišakojusi struktūra, kuri sudaro palankias sąlygas realiems veiksmams. Tačiau ji toli gražu nėra tobula dėl nepakankamo vietinės valdžios veiksmingumo. Toliau aptarsime tai, ką Nyderlanduose pavyko nuveikti ir ką būtų galima patobulinti. 2001 metais prie Lesbiečių ir gėjų emancipacijos politikos kompetencijos centro (dabar – Olandijos kompetencijos centras LGBT klausimais) įkurta „Movisie“ komanda 2007 metais parengė priemonę ir geriausios praktikos brošiūrą vietos valdžios institucijoms. Jau vien tokios brošiūros išleidimas buvo konstruktyvus žingsnis, pabrėžiantis vietos valdžios vaidmenį formuluojant vietos pilietinei visuomenei pritaikytas konkrečias konsultavimo priemones, steigiant partnerystes su vietos nevyriausybine LGBT bendruomene priemones ir jas įgyvendinant.
Brošiūroje pabrėžiama, kad vietos valdžios vadovaujantysis vaidmuo priklauso nuo savivaldybės dydžio. Pavyzdžiui, jei savivaldybė didelė ir lesbiečių ir gėjų tinklas joje jau veikia, valdžios institucijos gali steigti partnerystes su atitinkamomis NVO organizacijomis, jau nekalbant apie jų žinių ir patirties pritaikymą įgyvendinant galimas iniciatyvas. Antra vertus, labai maža savivaldybė daugiausia naudos turės iš aiškiai suformuluotos LGBT įtraukties politikos33. Didelėje Roterdamo savivaldybėje
valdžios institucijos nusprendė savo paramą pasiūlyti vietinei gėjų ir lesbiečių tarnybai „Rotterdam Vekkert“.
108
Žvilgsnis į Europą – ko būtų galima pasimokyti iš Airijos, Nyderlandų ir Švedijos?
Vykdydama projektą „Dialogo grandinė“ tarnyba surengė mokymo kursus apie LGBT įvairių institucijų darbuotojams; projektu „Žydrieji mokykloje“ tokius pat kursus specialiai surengė mokyklų mokytojams. Vėliau pastarajam vietos valdžia suteikė ilgalaikį finansavimą34 .
Mažoje kaimiškoje Deurne savivaldybėje valdžios institucijos paprašė, kad Olandijos kompetencijos centras LGBT klausimais padėtų surengti praktinį seminarą apie LGBT projektų įgyvendinimą. Kadangi nei vienas iš pasiūlymų nesulaukė finansavimo, nedidelis projektas buvo įgyvendintas vien tik savanorių jėgomis. Jie dirbti vietos Socialinio darbo institute pakvietė stažuotoją ir ėmėsi pratybų, kurių metu buvo siekiama nustatyti jaunų heteroseksualių žmonių požiūrį į šiuos dalykus ir jaunų homoseksualų poreikius. Projekto organizatoriai kreipėsi į mokyklas ir vedė jose pamokas, sukūrė mažą vietinį LGB tinklą35. Tai yra pavyzdys, kaip neabejotinai daug galima nuveikti remiantis vien tik nefinansuojamais savanoriais ir labai ribota viešosios institucijos veikla mažoje gyvenvietėje.
Švietimas
Homoseksualios orientacijos mokytojų ir mokinių saugumo skatinimas yra viena iš pagrindinių Švietimo, kultūros ir mokslo ministerijos gairių dalių. Olandijos švietimo inspekcija reguliariai tikrina, kaip mokykloms sekasi skatinti ir užtikrinti apsaugą nuo diskriminacijos visais pagrindais, taip pat ir dėl homoseksualumo36 . 2003 metais Inspekcija išleido vadovą Kiekvienas yra skirtingas ir išplatino visoms pradinėms ir vidurinėms mokykloms. Jame buvo pateikiami patarimai, kaip skatinti vienodą požiūrį į homoseksualus37 .
Vyriausybės politikos plane taip pat nurodoma, kad labai svarbu išsaugoti ir skleisti gerąją praktiką. Šioje
srityje vyriausybė bendradarbiauja su nevyriausybine organizacija Nacionaliniu mokyklų tobulinimo centru (toliau – ASP), kuris teikia mokykloms praktinę informaciją ir pagalbą skatinant vienodą požiūrį į gėjus ir lesbietes, nedideliame savo tinklalapyje www.gayandschool.nl skelbia patarimus tėvams, mokiniams ir mokytojams38 . Švietimo, kultūros ir mokslo ministerija taip pat remia projektą, kurį įgyvendina seniausia nevyriausybinė LGBT organizacija „COC Nederland“, nacionalines ir vietos institucijas konsultuojanti LGBT Gyvenimo būdo tarnyba ir nacionalinis žinių centras „Forum“. Pagrindiniai jo tikslai yra parengti mokykloms strategijas, pagal kurias mokiniai būtų mokomi, kaip reikia elgtis vienam su kitu ir lesbiečių ir gėjų tinklus sujungti su kitais paramos tinklais39 . Informacija apie homoseksualumą į mokyklų programas Nyderlanduose buvo įtraukta XX amžiaus 8 dešimtmečio viduryje, tačiau mokykla vis dar tebėra viena iš problemiškiausių sričių. Lytinis švietimas mokyklose nėra privalomas. Vyriausybė savo politikos dokumente pabrėžia nevyriausybinio sektoriaus atsakomybę už tokio švietimo užtikrinimą40. Kaip jau buvo pažymėta, realių veiksmų turi imtis vietos institucijos. Per pastaruosius penkerius metus Gyvenimo būdo tarnyba, bendradarbiaudama su Švietimo ir Globos ir rūpybos ministerijomis, regioninėse ir vietinėse mokyklose įgyvendino kelis bandomuosius projektus – pirmiausia tam, kad išsiaiškintų, ką reikia daryti kitaip. Rezultatai, be kita ko, parodė, jog nėra veiksmingo mokymo metodo, t. y. mokytojams paprasčiausiai trūksta žinių; daugelyje regionų neprieinama LGBT patirtis, vietos valdžia neturi arba neskiria pakankamai pinigų tokiems šaltiniams sukurti41. Šie rezultatai leidžia daryti aiškias išvadas. Tačiau vietos valdžios institucijoms skirtoje
Žvilgsnis į Europą – ko būtų galima pasimokyti iš Airijos, Nyderlandų ir Švedijos? 109
„Movisies“ priemonėje tiesioginio švietimo vaidmuo sumenkinamas ir daugiau dėmesio skiriama netiesioginiam poveikiui, kurį daro veikla bendruomenėje pagrįstos praktinės priemonės42 .
Konkretiems poreikiams pritaikyto nepriklausomo projekto pavyzdžiu galėtų būti didžia dalimi ES finansuojamas transnacionalinis projektas „Mokytojų lesbiečių, biseksualų ir gėjų saugumo užtikrinimas“. Šioje iniciatyvoje dalyvavo „COC Nederland“, APS, Mokytojų sąjunga ir kitos organizacijos. 15oje mokyklų atlikti išsamūs tyrimai ir įgyvendinti bandomieji projektai, pagal kuriuos kiekviena mokykla turėjo patobulinti savo LGB politiką ir tvarkytis savo jėgomis. Skirtingi metodai ir rezultatai buvo stebimi ir vertinami. Kitas projekto aspektas buvo taip vadinamas bičiuliško pokalbio metodas, kai mokytojai buvo apmokomi apklausti vienas kitą apie tai, kaip jie bendrauja su savo kolegomis ir studentais. Buvo parengtas LGB politikos vadovas mokykloms Receptų knyga ‘Homoseksualumas ir mokykla’, kuriame aptarta įvairovės politika, mokytojų rengimo kursai ir mokymas, studentų parama43 .
Sveikatos apsauga
Yra įsteigtas Schorerio fondas, kuris veikia kaip specialiai LGB asmenims skirtos sveikatos priežiūros kompetencijos centras. Pagal Sveikatos, globos, rūpybos ir sporto ministerijos nurodymą jis pradėjo specializuotis kovos su ŽIV ir kitomis lytiniu keliu plintančiomis ligomis, o taip pat ėmė teikti informaciją apie šiuos susirgimus organizacijoms ir asmenims44 .
Užimtumas
Pagal lygių galimybių užimtumo srityje įstatymą, remiami tyrimo projektai. Socialinių reikalų ir užimtumo
ministerija dotuoja organizacijos „COC Nederland“ projektą bankininkystės, mažmeninės prekybos ir švietimo sektoriuje. Juo siekiama paremti šių organizacijų valdymo komandas, spręsti su lygių galimybių politika susijusias problemas45 .
Policija
Policijos vaidmens klausimas politikų planuose yra aktualus. Pabrėžiama saugios darbo aplinkos užtikrinimo LGB policijos pareigūnams svarba ir LGB lygybės mokymai darbuotojams. To siekiama projektu „Pogrindis“. Nacionalinis įvairovės valdymo kompetencijos centras teikia konkrečius patarimus ir pagalbą regioninėms policijos pajėgoms, kai joms kyla klausimų dėl vienodo požiūrio į LGB asmenis principo įgyvendinimo policijos pajėgose46. Visoje šalyje diegiama iš pradžių britų, o vėliau švedų įgyvendinta iniciatyva, kuri skatina pranešti apie homofobiškos neapykantos nusikaltimus47 .
Gynybos pajėgos
1992 ir 1998 metais Gynybos ministerijos užsakymu atliktas tyrimas apie homoseksualių kariškių padėtį armijoje. Remdamasi jų rezultatais ministerija aktyviai įgyvendina vienodo požiūrio politiką ir veiksmingos paramos sistemą. Veikia Kariuomenėje tarnaujančių homoseksualų centras, kurį ministerija dotuoja kasmet48 .
Vyresniojo amžiaus žmonės Įgyvendinta daug vyresniojo amžiaus LGBT asmenims skirtų iniciatyvų. Globos ir rūpybos ministerija padėjo užsakyti projektą „Raukšlės vaivorykštėje“, kurį įgyvendino „COC Nederland“. Projektu buvo siekiama atkreipti politikos formuotojų ir institucijų (pavyzdžiui, Vyresniojo amžiaus žmonių priežiūros namų)
Žvilgsnis į Europą – ko būtų galima pasimokyti iš Airijos, Nyderlandų ir Švedijos?
dėmesį į konkrečias vyresniojo amžiaus LGBT asmenų problemas49 .
Socialinė parama ir dalyvavimas
Vyriausybė ėmėsi keleto iniciatyvų LGBT asmenų socialinei įtraukčiai tirti. Savo politikoje ji aiškiai pabrėžia seksualinių mažumų ir tautinių mažumų sujungimo poreikį; tai aptariama ir vietos valdžios institucijoms skirtoje priemonėje50. Reali politika ir iniciatyvos daugiausia įgyvendinamos vietos lygmeniu. Vyriausybinės ir nevyriausybinės organizacijos taip pat skatina ir remia LGBT sporto renginius ir jaunimo veiklą. Sveikatos, globos ir rūpybos ir sporto ministerija rėmė fondą „Homosport Nederland“, kuris 2002 metais buvo priimtas
į Olandijos olimpinį komitetą. Vietos valdžia aktyviai rėmė 2005 metais Utrechte surengtas „Eurogames“
žaidynes51. Vyriausybės LGB politikoje atkreipiamas dėmesys į tai, kokį vaidmenį Nacionalinė jaunimo taryba turėtų vaidinti aktyviai užmegzdama ryšius su LGB jaunuoliais. Įgyvendinti keli vietiniai jauniems žmonėms
skirti projektai, kai kuriuose miestuose įsteigtos LGB
įstaigos nepilnamečiams52 .
Atotrūkio mažinimas
Kad būtų sparčiau įgyvendinami užsibrėžti tikslai, vyriausybė steigia institucijas papildančias organizacijas.
Globos ir rūpybos, sveikatos ir sporto ministerija 2001 metais įkūrė Olandijos kompetencijos LGBT klausimais centrą. Jis atsakingas už tyrimus, bendradarbiavimą su nevyriausybinėmis organizacijomis ir projektų rengėjais bei gerosios praktikos plėtra. Tačiau svarbiausia tai, jog jis remia vietines LGBT organizacijas, padeda joms sutelkti savo narius politinei veiklai ir siekti politikos pokyčių savivaldybėse, kur vietos valdžia mažai
domisi LGBT problemomis53. Kaip buvo minėta, Nyderlanduose LGBT politikos struktūrą sudarantis centras išsišakoja į vietos valdžios institucijas. Tačiau, kadangi politiką geriausiu atveju turėtų įgyvendinti vietos valdžia, ironiška, kad būtent ją dažnai būna sunkiausia motyvuoti. Kompetencijos centras vietos valdžią tam tikru mastu papildo, tačiau daug svarbiau tai, kad jis ją skatina imtis veiksmų.
Vienas tokios iniciatyvos pavyzdys yra „Movisie“ parengta priemonė vietos valdžios institucijoms. Jos esmę sudaro informacija apie LGBT ir pateiktos rekomendacijos dėl vietos valdžios vaidmens skatinant politikos iniciatyvas ir bendruomenės – taip pat ir LGBT – veiksmus. Visose rekomendacijose raudona gija įrašytas bendradarbiavimas su regioniniais ar nacionaliniais LGBT kompetencijos centrais ir organizacijomis, bendra veikla su mokyklomis ir kitomis atitinkamomis institucijomis, konkrečioms vietovėms pritaikytos sutartys.
ŠVEDIJA
Švedija neabejotinai pirmauja, kai kalbama apie politinį LGTB asmenų lygybės skatinimą. Joje tik kelios politinės partijos atsisako dalyvauti gėjų parade ir dėl to atsiduria dėmesio centre, nes politiškai teisingiau yra pritarti LGBT įtraukties principui.
Homoseksualūs lytiniai santykiai buvo įteisinti 1944 metais, mokyklose mokiniai supažindinami su informacija apie homoseksualumą nuo 1970 metų, beveik visi LGBT teises ginantys ir skatinantys įstatymai (tarp jų – ir galimybė teisiškai įregistruoti partnerystę) priimti XX amžiaus pabaigoje. 1999 metais vyriausybė įsteigė atskirą apsaugos nuo diskriminacijos dėl seksualinės orientacijos instituciją – ombudsmeną prieš diskriminaciją dėl seksualinės orientacijos (toliau – „HomO“).
Žvilgsnis į Europą – ko būtų galima pasimokyti iš Airijos, Nyderlandų ir Švedijos? 111
Praktinė jo veikla apsaugant nukentėjusiuosius ir skatinant tolesnę plėtrą yra labai reikšminga, jau nekalbant apie jos milžinišką simbolinę vertę. 2003 metais LGB apsauga nuo diskriminacijos ir patyčių įtvirtinta Švedijos konstitucijoje.
Kaip ir Nyderlanduose, Švedijos valdymo modelis pagrįstas atsakomybės decentralizavimu. Tai reiškia, kad centrinės vyriausybės priimami įstatymai ir politika pritaikomi ir įgyvendinami vietose. Silpniausia grandis ir čia yra vietos valdžios institucijos. Didžiausia ir įtakingiausia nevyriausybinė LGBT organizacija – Švedijos lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų teisių federacija (toliau – RFSL) atliko tyrimą, kad nustatytų, kaip 290 Švedijos vietos tarybų, įgyvendindamos savo politiką ir vykdydamos visuomeninę veiklą, toliau skatina LGBT teises. Tyrimo metu buvo domimasi vietos mokyklomis, savivaldybės valdymo institucijų darbuotojų veikla (ar jie supažindinti su LGBT klausimais, ar ėmėsi kokių nors projektų ir t. t.) ir tuo, ar toje vietovėje vyksta LGBT gyvenimas. Dauguma tarybų buvo įvertintos nepatenkinamai54. Centrinės valdžios gaires vietose įgyvendina mokymo projektus vykdydamos „HomO“, RFSL ir kitos vyriausybinės ir nevyriausybinės organizacijos arba individualios pavienių institucijų, organizacijų ir bendrovių iniciatyvos. Projektai yra nacionaliniai, tačiau pagrindinis dėmesys juose skiriamas konkrečioms darbo vietoms, mokykloms ar sveikatos priežiūros institucijoms, o vietos valdžios institucijos veikiau yra projektų tikslinės grupės, o ne jų įgyvendintojai.
Švietimas
2006 metais Švedijos vyriausybės iniciatyva buvo priimtas naujas įstatymas, draudžiantis bet kokią vaikų ir mokinių diskriminaciją mokyklose55. Ši iniciatyva papil-
Žvilgsnis į Europą – ko būtų galima pasimokyti iš Airijos, Nyderlandų ir Švedijos?
do tokį patį įstatymą užimtumo ir aukštojo mokslo srityse, nustato bet kokios diskriminacijos netoleravimo politiką ir teisiškai įpareigoja visas švietimo institucijas parengti „Vienodo požiūrio strategiją“, į kurią būtų įtraukta ir seksualinė orientacija. Už įstatymo įgyvendinimo priežiūrą atsakingi keturi Švedijos ombudsmenai: Lygių galimybių ombudsmenas (toliau – „Jämo“), „HomO“, Negalios ombudsmenas (toliau – HO) ir Ombudsmenas prieš etninę diskriminaciją (toliau – DO) bei Švedijos nacionalinė švietimo agentūra (toliau – SNAE).
Jie ėmėsi veiksmų prieš kai kurias vidurines mokyklas, kurių direktoriai yra pareiškę homoseksualių asmenų orumą žeidžiančių pastabų56 . Prieš įsigaliojant naujam įstatymui visos mokyklos privalėjo parengti strateginius planus, paremtus pagrindinėmis SNAE gairėmis ir vertybėmis. Svarbiausias tokio plano aspektas yra seksualinis švietimas. Tačiau neseniai paskelbtame savo straipsnyje mokytojų sąjungos pirmininkė Metta Fjelkner teigia, jog seksualinis švietimas daugelyje Švedijoje mokyklų vis dar yra prieštaringas, kartais netgi pamirštas strateginio plano skyrius. Didžiausia problema yra ta, jog tik nedaugelis mokytojų turi šios srities išsilavinimą. Tik 6 % visų mokytojų yra lankę kokius nors seksualinio švietimo kursus, – ir tai yra didžiausias mokytojų rengimo programų trūkumas. Mokytojų sąjunga ir Švedijos seksualinio švietimo asociacija (toliau – RFSU) paskelbtame straipsnyje rekomenduoja seksualinį švietimą paversti privaloma mokytojų rengimo programų dalimi ir ragina, kad SNAE imtųsi aktyvesnio vaidmens tirdama ir vertindama švietimą57 . 2005 metais parengtoje studijoje RFSL pažymi, kad seksualumas, seksualinė orientacija arba homofobija minima tik keturiolikoje iš 269 mokyklų strateginių pla-
nų. 1997 metais visuomenės sveikatos institutas buvo pateikęs išvadą, kad, kalbant apie vienodo požiūrio į LGBT asmenis skatinimą, per pastaruosius 10 metų labai mažai kas pasikeitė. Buvo prieita prie išvados, kad nuo konkretaus mokytojo priklauso, ar seksualinė orientacija aptariama seksualinio švietimo pamokose, ir kad žinių apie seksualinę orientaciją daugelis mokinių gauna tik iš retkarčiais mokyklose apsilankančių RFSL atstovų58. Daugiausia du RFSL atstovai lankosi mokyklose, susitinka su vienos ar kelių klasių mokiniais ir juos informuoja apie LGBT, papasakoja apie save ir atsako į klausimus. Tačiau šias paslaugas mokykla turi užsisakyti ir apmokėti, todėl jų pirkimas priklauso nuo mokyklos individualios atsakomybės59 . Švedijoje daugeliu skirtingų lygių buvo įgyvendinta daug iniciatyvų LGBT matomumo problemai mokyklose spręsti. Dažnai bendradarbiauja vietos, regiono ir kitoms atitinkamos institucijos (pavyzdžiui, Švedijoje esanti atskira švietimo plėtros institucija), ombudsmenas ir nevyriausybinis sektorius. Valstybės remiamos „Homo“ ir RFSL yra svarbios praktiškai ir konkrečiai rengiant ir įgyvendinant Švedijos įstatymuose ir kituose teisės aktuose įtvirtintas kilnias nuostatas.
Bendradarbiaujant „Jämo“, „Homo“, Vaikų reikalų įgaliotiniui (toliau – BO), švietimo plėtros institucijai ir Stokholmo miesto vietos savivaldos institucijai 2005 metais pradėtas įgyvendinti bandomasis projektas „Mergaitė ar berniukas – ar tai svarbu? (Tjej eller kille – spelar roll?)“. Juo konkrečiai siekiama šviesti vietos mokyklų institucijas, vietos politikus ir mokyklų darbuotojus, išmokyti juos rengti ir įgyvendinti pradinėse mokyklose lygybės darbo strategijas. Jis grindžiamas nuomone, kad vertybes bus galima įgyvendinti tik tada, kai bus remiamasi ne pavieniais asmenimis, bet
Žvilgsnis į Europą – ko būtų galima pasimokyti iš Airijos, Nyderlandų ir Švedijos? 113
visa sistema, kurioje yra priimami sprendimai ir vyksta darbas vietose.
Surengti trijų dienų mokymo seminarai vietos mokyklų vadovams: pirmąją dieną supažindinta su pagrindinėmis sąvokomis, tokiomis kaip heteronormatyvumas; antrąją pagrindinis dėmesys skirtas vadovavimo svarbai siekiant realių pokyčių; trečiąją dalyviai aptarė jų
darbe pasitaikančias problemas ir kliūtis bei parengė savo pokyčių strategiją.
Politikai dalyvavo vienos dienos seminare apie būdus, kuriais jie galėtų padėti mokyklų vadovybei užtikrinti lygybę, o reikalaudami pažangos ataskaitų galėtų padėti įgyvendinti užsibrėžtus tikslus.
Mokyklų darbuotojai buvo mokomi geriau suprasti lygybės klausimus, išmokti mokyklos aplinką stebėti per lygybės prizmę ir visa tai pritaikyti praktiniame kasdieniame mokyklų gyvenime60 .
Bendradarbiaujant 12 skirtingų partnerių – „Homo“, Švietimo plėtros institucijai, RFSL, mokytojų profesinei sąjungai ir Linčiopingo universitetui – nuo 2005 iki 2007 metų buvo įgyvendinami projektai „Tylos tironija (Tystnadens Tyranni)“ ir „Pokalbiai mokytojų kambaryje (Liv i Lärarummet)“. Pirmasis išplatintas studentams kaip mokomoji medžiaga, o antrasis leidinys skirtas panašiai tikslinei auditorijai kaip ir „Berniukas ar mergaitė?“61 .
Kito panašaus projekto rezultatas buvo leidinys Atidarykite! (Öppna!). Tai 32 puslapių vadovas mokytojams ir darbuotojams apie tai, kaip mokinių tarpe praktiškai skatinti lygybę nepaisant seksualinės orientacijos. Jame pateikiama visa būtina pagrindinė informacija apie įstatymus, sąlygas ir t. t., o taip pat ir praktinių patarimų, kaip kurti įtrauktimi grindžiamą aplinką (pavyzdžiui, kaip pasitelkiant vadovėlius ho-
moseksualius santykius pateikti kaip vieną iš visuomenės gyvenimo normų). Jame nurodomos pateikiamos lygybės strategijos rengimo gairės ir pabrėžiama praktinių procedūrų (pavyzdžiui, kur mokiniai arba tėvai turi kreiptis dėl paramos ar pagalbos ir kaip palengva pradėti keisti mokymo aplinkoje susiformavusias normas ir požiūrį) svarba62 . SNAE parengtoje ataskaitoje apie tai, kaip seksualinė orientacija pateikiama įvairių mokymo dalykų vadovėliuose, nurodyti visi būdai, kuriais stiprinamas ir išsaugomas heteronormatyvumas.
Penki ombudsmenai, bendradarbiaudami su Žmogaus teisių delegacija, parengė komiksų knygelę Pagarba (Respekt) apie diskriminaciją ir šiuo metu mokyklose galiojančią apsaugą nuo diskriminacijos. Knygelė papildyta brošiūra Reaguok! (Re-ager) apie patyčias ir priekabiavimą mokyklose, mokytojų pareigas, mokinių teises ir apie tai, ką turėtų daryti patyčių aukomis tapę mokiniai. Abiem šiais leidiniais buvo siekiama jauniems žmonėms suteikti priemones, kurios jiems leistų dalintis informacija su kitais63 .
Užimtumas
Daugelis LGBT lygybę užimtumo srityje skatinančių projektų parengti kaip švietimo priemonių rinkiniai darbdaviams, darbuotojams ir profesinių sąjungų atstovams.
Nuo 2006 metų „HomO“ leidžia leidinį Seksualinę orientaciją įtraukti į strateginį įvairovės planą (Att inkludera sexuell läggning i mångfaldsplanen), kuriame pateikiamos nuoseklios gairės, kaip seksualinę orientaciją paversti visų darbo vietos aspektų dalimi ir aktyviai stengtis užtikrinti, kad ji tokia liktų. Svarbiausia mokymo seminarų užduotis yra priversti žmones susimąstyti
Žvilgsnis į Europą – ko būtų galima pasimokyti iš Airijos, Nyderlandų ir Švedijos?
apie heteronormatyvumą, nematomą diskriminaciją ir kitas panašias problemas ir paskatinti jas pastebėti. Taip pat būtina skatinti antidiskriminacines priemones, paskirti atsakingus už, pavyzdžiui, paramą tiems, kurie jaučiasi esą diskriminuojami, arba už mokymo dienų organizavimą. Būtina vartoti neutralią kalbą ir leisti įtrauktį skatinančius plakatus, viešai skelbti bendrovės poziciją šiais klausimais ir reikalauti, kad visi naujai priimti darbuotojai įsipareigotų laikytis tokių pačių principų; ir, svarbiausia, savo bendrovės biudžete numatyti lėšų lygybės darbui finansuoti64 .
Nuo 2002 iki 2007 metų įgyvendinamu projektu „Kelias laisvas (Fritt Fram)“ buvo siekiama parengti „100 žingsnių“ priemones kompetencijai didinti ir pokyčiams įdiegti. Jis buvo pagrįstas bendradarbiavimu daugelio darbdavių ir organizacijų: Švedijos ginkluotųjų pajėgų, Švedijos apygardų ir tarybų sąjungos, Mokytojų sąjungos, Akademikų sąjungos ir „HomO“. Jį finansavo Europos Sąjunga. Priemonių rinkinį sudaro knyga ir kompaktinė plokštelė su informacija ir konkrečiais patarimais, kad, pavyzdžiui, visada reikia išsiaiškinti, koks yra bendrovės požiūris į šiuos klausimus įdarbinimo proceso metu, kad seksualinę orientaciją reikia įtraukti į visas darbuotojų mokymo programas65 .
Projekto išorės paslaugų pavyzdys – Piteo miesto taryboje surengti dviejų dienų kursai, kuriuos išklausė 175 vadybininkai ir darbuotojai. Rengėjai pažymėjo, kad dirbantieji su žmonėmis „savo darbą nori atlikti gerai, tačiau jiems trūksta supratimo ir žinių“67, – ir būtent dėl to tokie projektai yra labai reikalingi.
Tęsdama projekto metu pradėtas veiklas Švedijos apygardų ir tarybų sąjunga įsteigė iš vadybininkų ir išrinktų kandidatų sudarytą darbo grupę, kuri aptaria ir rengia lygybės klausimus, kad jais remiantis vėliau būtų galima rengti darbuotojų mokymo – ir LGBT tema – dienas68 .
Paslaugos
Būtina vartoti
neutralią kalbą ir leisti
įtrauktį skatinančius
plakatus, viešai skelbti
2003 metais buvo priimtas pirmasis antidiskriminacinis paslaugų srities įstatymas. 2005 metais priimtas diskriminaciją socialinių paslaugų srityje draudžiantis įstatymas konkrečiai įvardijo sveikatos priežiūros paslaugas. Vienas svarbus šio įstatymo aspektas buvo dirbtinio apvaisinimo įteisinimas lesbietėms69 . Visuotinai pripažintas faktas – norint, kad į LGBT asmenų lygybę būtų rimtai atsižvelgiama, būtina, kad tokie asmenys taptų labiau matomi. Reikia
bendrovės poziciją šiais
klausimais ir reikalauti, kad visi naujai
Įgyvendinant projektą buvo rengiami mokymai projekto dalyviams ir kitoms institucijoms bei organizacijoms. Jame dalyvavo Švedijos ginkluotosios pajėgos, todėl 5000 kariškių buvo apmokyti, kaip LGBT klausimus spręsti darbo vietoje, o šiuo metu yra paskirtas pareigūnas, konkrečiai atsakingas už LGBT reikalus66 .
priimti darbuotojai
įsipareigotų laikytis
tokių pačių principų
žinių ir švietimo, ir ypač sveikatos priežiūros srityje. Švedijoje buvo atvejų, kai ginekologai stengdavosi sumenkinti ląstelių testų lesbietėms svarbą, nes manydavo, jog moterys viena kitos negali užkrėsti lytiniu būdu plintančiomis infekcijomis70. Atrodytų akivaizdu, kad reikia švietimo kursų apie LGBT bei fizinę ir psichikos sveikatą, tačiau Švedijos sveikatos priežiūros institucijose jie labai retai rengiami.
Žvilgsnis į Europą – ko būtų galima pasimokyti iš Airijos, Nyderlandų ir Švedijos? 115
Gera praktika sveikatos priežiūros institucijose glau-
džiai susijusi su užimtumo priemonėmis, nes kiekviena institucija pati privalo užtikrinti, kad būtų laikomasi
valstybės suformuluotų įstatymų ir kitų
teisės aktų. Yra gerų pavyzdžių, kai regiono arba vietos politikos lygmeniu buvo įgyvendintos priemonės siekiant pakeisti užimtumo tendencijas. Vieną iš tokių priemonių įgyvendino netoli
Stokholmo esanti bendrosios praktikos klinika. Jos vadovybės įsteigta darbo grupė kitiems darbuotojams rengė
bendradarbiaudama su kitais yra parengusi nemažai projektų ir leidinių. Svarbiausias iš jų yra 2006 metais išleistas leidinys apie heteronormą ir diskriminaciją
Visuotinai pripažintas
faktas – norint, kad į LGBT asmenų
lygybę būtų rimtai atsižvelgiama, būtina, kad tokie asmenys
Švietimas vyko palaipsniui per šešis mėnesius. Darbo grupės nariai pabrėžė, kad sprendžiant šiuos klausimus daug kas priklauso nuo vadovybės požiūrio ir noro, kad priimant naujus vadovus reikėtų reikalauti žinių apie
įvairovės (ir seksualinės orientacijos) klausimus ir pasiryžimo juos spręsti. Jų siūlymu, kaip dabar taikomi itin
griežti higienos ir aplinkosaugos reikalavimai ir atliekami negailestingi patikrinimai siekiant nustatyti, kaip jie yra vykdomi, tokia pat tvarka galėtų būti taikoma ir įvairovės problemoms, ypač – LGBT klausimams. Reikėtų darbo vietoms suteikti LGBT sertifikatus, kurie parodytų, jog jos aktyviai ir atvirai sprendžia šiuos klausimus, – tai paskatintų jų pavyzdžiu sekti kitus71. Šis paskutinis pasiūlymas yra vienas iš pavyzdžių, kaip LGBT lygybė galėtų būti labiau skatinama, kad LGBT sertifikatas tarp darbo vietų taptų madingu, patraukliu. Norint imtis šio darbo būtina į jį įtraukti motyvaciją turinčius darbuotojus ir dirbti kartu su gerai vertinamomis įmonėmis ir organizacijomis.
Siekdama pagerinti LGBT asmenų situaciją sveikatos priežiūros institucijose „HomO“ savarankiškai arba
116
Nors išorėje to nesimato, viduje aš kenčiu (Det syns inte pa utsidan, men kanns pa insidan) sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojams ir personalui. Jame yra informacijos apie lesbiečių sveikatą ir įvairias smulkmenas (pavyzdžiui, registratūroje randamus žurnalus); siūlymų pokyčiams, raginimų skaitytojams pateikti klausimų apie pokyčių paskatas (pavyzdžiui: „Apie ką kalbama personalo kambaryje“?
arba „Ką mūsų darbdavys daro ir ar galėtų nuveikti daugiau?“). Leidinys skirtas darbo grupėms kaip priemonė patobulinti darbo aplinką, rengti kompetencijos įgijimo ir vadovų mokymus72 .
Policija
2007 metų rudenį visi Švedijos policijos Stokholmo savivaldybės personalo nariai privalėjo baigti internetinio mokymo kursus apie LGBT ir neapykantos nusikaltimus73 .
BAIGIAMOSIOS
PASTABOS
Šiose ataskaitose aprašytos politikos kryptys, iniciatyvos ir problemos egzistuoja palyginti draugiškoje LGBT asmenims aplinkoje. Vienas iš esminių bruožų, kuriuo pasižymi visos trys šalys, yra tai, jog jose veikia vyriausybės įsteigtos institucijos, konkrečiai atsakingos už LGBT problemas. Visai kitokia padėtis yra daugelyje kitų šalių, taip pat – ir Lietuvoje.
Tačiau šios ataskaitos nėra skirtos vien politikos formuotojams, jos parengtos ir tam, kad iš jų būtų ga-
Žvilgsnis į Europą – ko būtų galima pasimokyti iš Airijos, Nyderlandų ir Švedijos?
lima pasisemti įkvėpimo. Matomumas ir švietimas yra svarbiausi veiksniai įtvirtinant LGBT lygybę, todėl šiomis ataskaitomis buvo siekiama parodyti, kad šių tikslų galima siekti įvairiais būdais. Lietuvoje nėra į „HomO“ panašios organizacijos, kuri galėtų imtis vadovaujančio vaidmens ir įgyvendintų plataus masto mokymo projektus, į kuriuos įtrauktų daug mokyklų ir darbo vietų. Galbūt tokia organizacija atsiras po dešimties metų, ir tada bus daug geros praktikos pavyzdžių. Tačiau šiuo metu ne tokiose draugiškose šalyse gyvenantys
aktyvistai įkvėpimo galėtų pasisemti iš nedidelės iniciatyvos, savanorių jėgomis įgyvendintos Olandijos miestelio Deurne savivaldybėje. LGBT lygybės skatinimas yra ilgas ir palaipsniui besiformuojantis procesas, kuriam reikia visų dalyvių –vadovų ir eilinių darbuotojų – pastangų. Yra daug įvairių tikslinių grupių – nuo vyriausybės pareigūnų iki bendrovių ir pavienių asmenų, – kurioms būtina skirti dėmesį. Net ir vieno žmogaus mąstymo pasikeitimas yra procesas.
2 „Implementing Equality for Lesbians, Gays and Bisexuals“, Equality Authority, 2002, p. iii.
3 „Education: Lesbian and Gay Students: Developing Equal Opportunities“, Gay HIV Strategies/Nexus Research Co-cooperative, 1999, http://www.glen.ie/public/pdfs/Education%20Report%2 02000.pdf, p. 19–20.
4 Ten pat, p. 22.
5 Ten pat, p. 45.
6 Ten pat, p. 22.
7 Implementing Equality for Lesbians, Gays and Bisexuals, p. 46.
8 Ten pat, p. 46.
9 Ten pat, p. 48.
10 Ten pat, p. 48.
11 Educations: Lesbian and Gay Students: Developing Equal Opportunities, p. 28.
12 Implementing Equality for Lesbians, Gays and Bisexuals, p. 46.
13 Education: Lesbian and Gay Students: Developing Equal Opportunities, p. 20.
14 Implementing Equality for Lesbians, Gays and Bisexuals, p. 46.
15 www.equality.ie/index.asp?locID=90&docIB=286.
16 Implementing Equality for Lesbians, Gays and Bisexuals, p. 51–52.
17 Ten pat, p. 34.
18 Mental Health: Lesbians and Gay Men, 2000–2005, p. 31–32, www.glen.ie.
19 Ten pat, p. 34.
20 Ten pat, p. 62.
21 www.equality.ie/index.asp?locID=90&docID=193.
22 Ten pat, p. 67.
23 Mental Health: Lesbians and Gay Men, p. 90.
24 Implementing Equality for Lesbians, Gays and Bisexuals, p. 77.
25 Ten pat, p. 6–7.
26 Implementing Equality for Lesbians, Gays and Bisexuals, p. 8–10.
30 Implementing Equality for Lesbians, Gays and Bisexuals, p. 58.
31 www.glen.ie/public/pdfs/Building%20sustainable%20change %20overview.pdf, p. 3–4.
32 Policies on equal opportunities for homosexuals, Policy plan 2005–2007, p. 4.
33 Sexual Diversity and Local Government – Strategies and Dutch Best Practice, Movisie, 2007, p. 17; www.homoemancipatie.nl/ english.
34 Ten pat, p. 38–39.
35 Sexual Diversity and Local Government, p 41.
36 Appendix to the letter on policy on equal rights for homosexuals 2005–2007, p. 4.
37 The Equal Treatement of Gays, Lesbians and Bisexuals by the Dutch Government, Sveikatos, globos ir rūpybos ir sporto ministerija, p. 6; www.homoemancipatie.nl/english
38 Appendix to the letter on policy on equal rights for homosexuals 2005–2007, p. 4.
39 Ten pat, p. 5.
40 Lygių galimybių homoseksualams užtikrinimo politikos priemonės [2005–2007 m. politikos planai], p. 4.
