Issuu

Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB). Šį kūrinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn. Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 978-609-487-082-8 © Ramunė Lė, 2020 © Tadas Šaučiulis, viršelio dizainas, 2020 © SHUTTERSTOCK, viršelio nuotraukos © BALTO leidybos namai, 2020

R omana s

Vilnius, 2020

Pirmas skyrius

Indrė po pietų tvarkė stalą, kai sučirškė durų tele fonspynė. – Tėtis atvažiavo, – Odeta džiaugsmingai šūktelė jo. – Mama, ar girdėjai, čia tikrai jis. Bėgu pasitikti. Pabudo dukrelė šiandien anksti ir nuo pat ryto dažniau žvilgčiojo pro langą nei į filmukus rodantį televizorių. Ant palangės sėdėjo išrikiuoti jos mešku čiai, gorila, žirafa, dvi pelės ir dar keli neaiškios kilmės minkšti žaisliukai, turintys pasveikinti atvykusį tėtį. Indrei teks susitaikyti – taip bus visada. Kad ir kaip jos sutartų, kad ir kokia gera ji būtų, Odetai visada reikės ne tik mamos, bet ir tėvo. Na ir kas, kad mato mo tik dukart per metus. O galbūt kaip tik dėl tų retų susitikimų jo taip laukė dukra. Ir visiškai nelaukė Indrė. Tik negalėjo to parodyti dukrai. Pustrečių metų su Andrejumi jie gyveno atskirai ir jau greitai bus metai, kai oficialiai išsiskyrę.

Vestuvių fėjos

Iš pradžių, tik sužinojus apie jo neištikimybę, labai suskaudo, lyg kas peilį būtų jai į kūną suvaręs ir išpjo vęs jos dalį. Paskui apėmė pyktis, dar vėliau – gailes tis, kad Odetai teks augti be tėvo. O dabar tais retais kartais, kai jį matydavo, tiesiog nusistebėdavo, ką išvis jiedu galėjo turėti bendro ir kaip apskritai šešerius me tus ji galėjo būti už jo ištekėjusi. Andrejus buvo pirmoji Indrės meilė ir net vėliau, kai skaudindavo ją žodžiais ar veiksmais, Indrė kentė jo tyliai – manė, kad taip reikia, kai jau esi pasižadėju si tam žmogui. Kadaise sau prisiekė niekuomet nebūti tokia, kaip mama, ir niekada nesiskųsti savo vyru ki tiems, kad ir kas nutiktų. Jei ir nepasisekė gyvenimas, nepripažins to garsiai ir nieko dėl to nekaltins. Todėl ir skyrėsi taip tyliai, kad nesuprato nė kaimynai – An drejus, šiaip ar taip, jau dirbo Norvegijoje, o ji su duk ra persikėlė į Vilnių. – Labas, – pasisveikino jis paprastai, lyg būtų grįžęs iš kitos laiptinės, o ne iš svečios šalies po penkių mė nesių nesimatymo. – Labas, uždaryk duris, – mandagiai, bet šaltokai paprašė Indrė. – Kaip kelionė? – Puikiai, – atsakė Andrejus ir net nusišypsojo. rė pajuto, kaip įsitempia kūnas, Andrejui Ind pasilenkus jos apkabinti, kaip įprasta Norvegijoje

Indrė

sveikinantis net su nelabai pažįstamais žmonėmis. Nuo jo dvelktelėjo tie patys kvepalai, kokius kasmet dovanodavo Kalėdoms. Tamsūs plaukai buvo ataugę, krito ant akių, bet smakras, kaip visada, glotniai nu skustas. Iš arti pastebėjo aplink lūpas susiformavusias raukšleles ir kiek pavytusį kaklą. Pagaliau, yra aštuo neriais metais už ją vyresnis. Jo glėbys trikdė. Ne, jie ne kokia prancūzų porelė, ir po skyrybų gebanti bendrauti draugiškai ir pagarbiai. Ji nenorėjo jo nei gerbti, nei draugauti. Mielai būtų pasirinkusi daugiau neregėti. Bet pamačiusi laimingas tėčio laukiančias Odetos akutes, suprasdavo negalinti buvusio vyro tiesiog paimti ir išbraukti iš gyvenimo. Andrejus laikė glėbyje spurdančią dukrą ir ieškojo jos juoko kauliuko. Odetos krykštavimas užpildė butą ir privertė nusišypsoti net Indrę. Tą minutę jie atrodė kaip laiminga po kelių dienų nesimatymo susitikusi šeima, kurioje tvyro meilė ir skamba juokas. – Gražiai atrodai, – tarė Andrejus žiūrėdamas jai į akis. Lūpos siauros, apatinis žandikaulis kiek per kreiptas – jaudinasi. Vėl dėbtelėjo: – Pasikeitusi. Indrė nustebo. Turbūt pirmas komplimentas po skyrybų. Ji vilkėjo tamsiai ruda kelius vos dengiančia linine suknute trumpomis rankovėmis – šiek tiek įlie menuota, bet krentančia laisvai, neišduodančia liemens

Vestuvių fėjos

apimties ir visiškai dengiančia stambokas šlaunis. Toks modelis, klasikinės rankovės bei V formos iškirptė liek nino, o nešlifuotas gintaras ant odinės virvelės darė iš skirtinę. Kaštoniniai plaukai siekė pečius, kaktą dengė jaunatviški papurę kirpčiukai. Kai susirišdavo garba nas į arklio uodegą, atrodydavo visai studenčiokė. Bet labiausiai romantišką sielą atskleidė plaukus juosiantis kaspinas ir mažos sidabrinės gėlytės ausyse. – Mama eina į pasimatymą, – spygtelėjo Odeta ir pribėgusi ją apsikabino. Andrejaus antakis pakilo, šypsena dingo. Indrė nu mojo ranka. – Odeta juokauja, – pasakė šypsodamasi, bet pa juto raudonį užliejant skruostus. Norėjo supykti ant savęs, kad vis dar baiminasi pažvelgti tiesai į akis, bai minasi susitikti su vyrais, tad atstumia juos anksčiau, nei šie pasiūlo draugystę. Ir gėdijasi žodžio „pasimaty mas“. – Viso labo einu vakarieniauti su draugėmis, – buvo gėda meluoti ne tik sau, bet ir dukrai. – Kai eini su draugėmis, niekada taip ilgai nestovi prie veidrodžio, – tauškėjo Odeta. – Be to, girdėjau, kalbėjotės su Julija, kad susitikus jam nepasakotum apie mane. – Oi, kokia tu gudri, – bandė nusukti kalbą Indrė. Kitą kartą kalbėdamasi su Julija bus atsargesnė. – Bėk,

Indrė

susirink daiktus savaitgaliui. Ir nepamiršk meškučio miegui bei maudymosi kostiumėlio. Kitką sudėjau. Odetai nubėgus, pažvelgė į Andrejų. Turbūt reikė jo jį pakviesti užeiti ar bent pasiūlyti atsisėsti, gal net paklausti, kaip sekasi, ar nepavargęs kelionėje, bet šį kartą apsisprendė nebebūti mandagi. – O mūsų su juo nesupažindinsi? – nesunkiai atpa žino lengvą sarkazmą jo balse. – Kol kas ne, – atšovė ir nusigręžė. Iš tiesų norėjo nusikvatoti. Pačiai buvo keista – jautėsi puikiai ir net savotiškai džiaugėsi, kad jis sužinojo ją einant į pasi matymą. Ji laisva moteris, tik kažkodėl gan ilgai buvo tai pamiršusi. – Ar nemanai, kad mes turėtume žinoti, kur ir su kuo eini? – Indrė nesuprato, jo balse daugiau susirūpi nimo, paniekos ar net pavydo. – Visko dabar pasitai ko, žiūrėk, neįsivelk į pavojingus santykius. Indrė staigiai atsisuko. – Ne-pra-dėk, – išskiemenavo piktai. – Mes juk laisvi, tu eini, kur nori su kuo nori, ir aš einu, kur noriu. – Bet ne prie Odetos, – priminė jis. – Žinai susi tarimą? – Aš ir neinu prie Odetos. Tam ją ir pasiimi, kad ga lėčiau išeiti į susitikimą, – Indrė nusišypsojo Andrejui.

Vestuvių fėjos

Akivaizdžiai matė, kad padažytos blakstienos, nuraus vinti skruostai, blizgiu pateptos lūpos ir bundantis pa sitikėjimas savimi daro jam įspūdį. – Tai jei neturėtum gerbėjo, aš negalėčiau pasiimti dukros? – pagaliau paklausė. Sarkazmas dingo, balse net nuskambėjo liūdesys. – Ne, tik jei savaitgaliui nepaimtum Odetos, aš ne galėčiau eiti į pasimatymą, – krestelėjusi plaukus užsi dėjo ant galvos akinius nuo saulės. Ji tikrai garsiai ištarė „pasimatymas“? – Tik nebandyk jo parsivesti dukrai esant namie. Aš pažado laikysiuosi, – jis prikišo veidą arti. Taip arti, kad ji užuodė ne kvepalus, kurie jai kadaise patiko, o pietums valgytą vištieną su kariu. Užuodė taip pažįs tamą neapykantos kvapą. – Nebijok, – atšovė Indrė ir atsitraukė. – Tik pats laikykis susitarimo. Kai jiems išsiskyrus Andrejus pirmą kartą pasiėmė Odetą, Indrė privertė jį prižadėti, kad, norėdamas būti su dukra, nerodys jai savo šliundrų. Taip ji jas vadino. Jei sužinosianti, kad Odeta nakvojo po vienu stogu su kuria iš jo moterų, daugiau niekada jam nepatikėsian ti dukros. Jis sutiko, bet tuoj pat pridūrė, kad ta pati taisyklė galiojanti ir jai – jokių kavalierių, kai dukra namuose. Jei ne – pats perimsiąs vaiko globą. Indrė

Indrė

sutiko. Kas jau kas, bet vyrai seniai pamiršę kelią į jos namus. Per dvejus metus nepasitaikė nė karto, kad būtų norėjusi šią taisyklę sulaužyti. Tiesą sakant, buvo ją net pamiršusi. Ypač dabar, kai Andrejus išsiskyrė su Daiva. Kas žino, jei tada prieš daugiau nei dvejus metus Kalėdų išvakarėse nebūtų perskaičiusi jo telefone mei lių žinučių, gal ir iki šiol nebūtų išsiskyrę. Gal ir dabar naiviai galvotų, kad išvažiavęs į Norvegiją Andrejus gyvena kaip vienuolis ir taip sunkiai dirba tik dėl jos ir Odetos. Ne, ji nebepyko ant Andrejaus. Apsiprato su savo laisve ir džiaugėsi ramiu gyvenimu su dukra, kuriam visai nieko netrūko. Net pasimatymų. Bet šįkart Julija pasakė, kad jau laikas. – Jos kuprinėje rasi švarių drabužių, rankšluostį, pižamą, vakare būtinai apvilk džemperį, nes vėsu, be to, uodai, nuo jų įdėjau purškalo, taip pat tabletę, jei kartais jai įgeltų bitė, tikiuosi, nepamiršai, kad ji aler giška, dar... – Viskas gerai, nesijaudink, mes išsiversime. Juk ne į šiaurės ašigalį ir ne savaitei važiuojame, o viso labo savaitgalis prie ežero, – šyptelėjo Andrejus. Jį visada erzino Indrės rūpestingumas. – Ar manimi visai ne bepasitiki?

Vestuvių fėjos

– Manau, esi geras tėtis ir mano pasitikėjimo nesu laužysi, – prisivertė nusišypsoti ir ji. – Na, pagaliau ir iš tavęs išgirdau komplimentą, – Andrejus persibraukė plaukus ir iš padilbų žvilgtelėjo į ją. Galėjai net pagalvoti, kad flirtuoja. – Tėti, tu man užmausi slieką ant kabliuko, nes man jo labai gaila, jis taip rangosi, – pasiruošusi ir net spirgėdama iš nekantrumo Odeta jau stovėjo prie durų. Žvejyba su tėčiu ir savaitgalis dėdės namelyje prie ežero žadėjo didžiulį nuotykį. – Palinkėk ir mamytei geros žūklės, – metė reikš mingą žvilgsnį išeidamas. – Mamytė juk nevažiuoja žvejoti, mamytė lieka na mie, ar ne? – Odeta klausiamai žvelgė tai į mamą, tai į tėtį. – Mama kitur žvejos, – nusivaipė ir išsitempė duk rą pro duris, Indrei vos spėjus su ja atsisveikinti. – Laimingai, pasimatysime sekmadienį, – šūktelėjo pavymui. Balsas išsisklaidė erdviame buvusio fabriko koridoriuje. Butą buvusioje gamykloje, iš dalies įrengtą – ne dažytomis sienomis, vonia be plytelių, su vos keletu baldų – Indrė išsinuomojo itin palankiomis sąlygo mis. Pusmetį su dukra čia gyveno net be virtuvės, val gį virdamos ant taburetės padėtos elektrinės plytelės.

Indrė

Lofto savininkas, Elenos draugas, gyvena užsienyje, tad neturi kada juo rūpintis. Su Indre suderėjo, kad apsigyvenusi susitars su statybininkais, išrinks ply teles, užsakys baldus ir pateiks jam sąskaitas. Užtat galėjo nemokėti nuomos mokesčio, tik komunalines išlaidas. Atvažiavęs po metų šeimininkas buto nepa žino – kilimai, paveikslai, šlifuotos medinės grindys, priderinti virtuvės baldai, pagal užsakymą pagamintas stalas, lentynėlės, vazonai su gėlėmis – namus galėjai fotografuoti interjero žurnalams. Pro didžiulį langą krito tiek šviesos ir taip vešė jo augalai, kad Indrė vos susilaikė nepavertusi buto džiunglėmis. Čia jautėsi taip gerai, kad kartais net pamiršdavo, kad namai ne jos. Mielai dabar atsisės tų į supamąjį krėslą, pasileistų muziką, įsipiltų vyno ir svajotų, džiaugtųsi vienatve. Arba vartytų žurnalą. Darytų bet ką, kad tik nereikėtų į pasimatymą.

Antras skyrius

Susitikti su Vaidu ją privertė Julija. Matėsi jiedu vieną vienintelį kartą, prieš tris mėnesius, prabangaus naktinio baro gimtadienio vakarėlyje, kur Indrę nusi tempė kartu dirbančios draugės. Prieš beveik trejus metus per klasės susitikimą vėl pasimačiusios geriausios mokyklos laikų draugės Julija, Elena ir Indrė pasišovė padėti buvusiai klasės draugei surengti vestuves. O po pusmečio jau buvo įkūrusios agentūrą „Vestuvių fėjos“. Julija buvo iš pri gimties puiki organizatorė, Elena fotografavo, padėjo nuotakoms atrodyti nuostabiai ir ieškojo klientų už sienyje, o Indrė kūrė puokštes ir dekoravo patalpas. Ir, jei prireikdavo, šluostydavo jaunosioms ir jų mamoms ašaras. Kai „Vestuvių fėjos“ tapo rimtomis žaidėjomis ren ginių organizavimo rinkoje, ėmė gauti daugybę kvie timų iš restoranų ir kitų pramogų vietų. Visi norėjo, kad fėjos vestuvininkams siūlytų jų vietas, pramogas, maistą ir kambarius.

Indrė

Tik trijulė nedažnai naudodavosi kvietimais. Ves tuvių organizatorėms ramių vakarų ir taip nedaug. Įmonės vadovė Julija eidavo tik ten, kur būtina arba prikalbindavo vyras Marius. Nebuvo vakarėlių mė gėja, tad laisvus vakarus mieliau leisdavo namie su mezginiu ar knyga. Elena labiausiai iš trijulės mėgo naktinius pasilinksminimus, bet Lietuvoje būdavo re tai, o prieš du mėnesius ištekėjo už vokiečių grafo – su juo susipažino per vienas vestuves Italijoje. Šią vasarą paskutinį sezoną dirba visos trys – rudenį Elena išva žiuoja gyventi į Šveicariją, į Liucerną, kur kilmingas jos vyras dirba gydytoju. Tiesą sakant, ir dabar visi fir mos reikalai gula ant pečių Indrei su Julija, nes Elena dar negrįžo po dviejų medaus mėnesių. Indrė po vakarėlius nevaikščiojo – neturėjo kur pa likti Odetos. Susilaukė jos anksti, vos dvidešimt trejų. Jei ne užsimezgusi gyvybė, vargu ar būtų tekėjusi už Andrejaus. Buvo aštuoneriais metais vyresnis, viską žinojo geriau už ją, patiko jos mamai, turėjo švelnų balsą, stiprias rankas ir išmokė vairuoti automobilį, nors pati viena Indrė taip ir neišdrįso sėsti prie vairo. Atrodė, Andrejus tikrai sugebės pasirūpinti ir ja, ir tuo mažyčiu žmogeliuku, kuris jau buvo pakeliui. Kas žino, jei ne jis, gal Indrė būtų išvykusi mo kytis ar padirbėti į užsienį, išmokusi kalbų arba

Vestuvių fėjos

studijavusi dailę. O gal būtų bent savanore įsidar binusi prie kino studijos projektų. Kažkada svajojo dirbti grimuotoja arba dekoratore filmavimo aikšte lėje. Ne, jokiu būdu nesigailėjo susilaukusi dukros, tik šalia bevaikių draugių suprato: jei nebūtų tapusi mama, įpročiai ir gyvenimo būdas greičiausiai būtų buvę visai kitokie. Bet draugės nuolat tikino, kad ji dar jauna, dar daug kas prieš akis. Ir galinti pradėti iš naujo, tereikia dažniau išeiti iš namų. Aišku, dar ne viskas prarasta, bet, kaip Julijai, Kipre padirbėti padavėja ar Italijoje modeliu, kaip Elenai, jau nepavyks. Kur ten mode liu – iki norimo dydžio drabužių reikėtų bent penkis kilogramus numesti. Tą penktadienį prieš Velykas jos šventė Elenos mergvakarį. Pirmiausiai padarė Elenai staigmeną – užsakė pinikų pamokėlę pas merginą, kurią kadaise jai teko fotografuoti ir kurios darbais ji nepaliaujamai žavėjosi. Po kelių valandų, galvas pasipuošusios pačių nupintais lankeliais, ėjo vakarieniauti pas prancūzus, o jau susiruošus skirstytis Julija prisiminė turinti kvie timą į vakarėlį. Ir tada visos nusprendė, kad nemoka mi gėrimai ir šokių muzika – pats tas vakarui pabaigti. Odeta buvo pas močiutę, tad net Indrė mielai sutiko pasilinksminti su draugėmis.

Indrė

Baras buvo pilnutėlis, gėrimai liejosi laisvai ir joms atėjus svečiai jau buvo įraudę. Julija vos spėjo svei kintis su pažįstamais, Elena – atmušinėti norinčius su ja pašokti, o Indrė, spausdama rankoje kokteilį su skimbčiojančiais ledukais, smalsiai dairėsi. Kol vienas jaunas gana simpatiškas vyrukas pakvietė ją šokti. Po vieno šokio ėjo kitas, greitą ritmą keitė lėtesnis, ir ji netruko pamiršti ir drauges, ir dukrą, ir būsimus dar bus. Ne itin rūpėjo ir Vaidas – vėliau išsiaiškino, kad toks naujojo pažįstamo vardas. Indrė džiaugėsi galė dama ištirpti besilinksminančioje minioje, susilieti su muzika ir šokančiųjų energija. Jai buvo malonu, kad kažkas aktyviai rodo dėmesį, stengiasi prisilies ti ir priglunda norėdamas išgirsti, ką ji sako. Buvo keista kažką jausti taip arti, užuosti visai kitą kvapą, prisiminti, kaip malonu būti kito liečiamai. Grįžo paryčiais apsvaigusi nuo dėmesio, šokių, džino ir nedrąsių bučinių, net pamiršusi, kad jam davė telefono numerį. Vaidas kartais parašydavo ži nutę, pakviesdavo susitikti, bet Indrė vis negalėjo – tai darbai, tai renginiai, tai vaiko nėra kur palikti. Apie Odetą jam apskritai nieko nesakė. Ir dabar Julija patarė kol kas neužsiminti. Sutapo, kad Vaidas parašė prieš dvi dienas, kai ji svarstė, kaip prasmingiau pra leisti tuos kelis laisvus vakarus. „Kodėl gi ne, būtinai

Vestuvių fėjos

nueik“, – šūktelėjo tada Julija ir Indrė sutiko, nors abejojo, ar turės apie ką su tuo vyru kalbėtis. Juk vos kelias valandas praleido kartu. Žinojo, kad jis nusivils – juk Indrė mama, pareiginga darbuotoja, šiek tiek nuobodoka ir visai ne tokia nutrūktgalvė linksmuolė, kokia buvo tą vakarą. Ir dar – penkiais kilogramais per sunki. Indrė juto, kaip jaudulys dideliais ratais važinėja pilvo apačia. Jei taip ir toliau, ji nepraris nė kąsnio. Bet gal tai bus į naudą? Prieš išeidama stabtelėjo prie veidrodžio. Bruožai smulkūs, akys didelės, kartais mėlynos kaip dangus, o kartais melsvai žalios, kaip ežero vanduo. Blakstienos ilgos, specialiu tušu šiek tiek užriestos, nosis tiesi, gal kiek trumpoka, o tie keli spuogeliai puikiai užpudruo ti. Gražiausios buvo lūpos – plačios, putlios ir nuo lat pasiryžę šypsotis. Mama neseniai pašviesino kelias sruogeles ir dabar papurę plaukai žaižaruoja saulėje. Jei ne tie keli kilogramai, gal net būtų savimi paten kinta. Būdama metro šešiasdešimt penkių svėrė beveik septyniasdešimt – nedovanotinai daug. Vaidas jau sėdėjo prie kampinio stalelio ir, ją pama tęs, pašoko iš vietos. Atrodė aukštesnis ir šiek tiek liek nesnis už ją ir tai buvo pirmas jo trūkumas. Šukuosena

Indrė

lyg prieš pusvalandį išėjus iš kirpyklos, sakytum, net plaukų laką gali užuosti, smakras švariai nuskustas, marškiniai išlyginti, panagės švarutėlės. Indrės mamai būtų labai patikęs, o jai atrodė pernelyg oficialus ir kažkoks... sterilus. Kita vertus, ji juk irgi pasipuošė į pasimatymą. Šis italų restoranas nebuvo iš prašmatniųjų, bet Indrė buvo girdėjusi gerų atsiliepimų ir žinojo, kad penktadienio vakarui staliuką reikia užsakyti iš anksto. Nesusipratimai prasidėjo iškart – Vaidas lenkėsi pabučiuoti, o ji atkišo ranką. Paskui abu nusijuokė iš tokio nesusipratimo, bet Indrė pagalvojo, kad tai nieko gero nelemiantis ženklas, ir jos pilve vėl viskas sukrutėjo. – Rekomenduoju užsisakyti bulvinukų, čia labai skanūs, su špinatų ir kedrinių pinijų padažu, – pasakė Vaidas žinovo tonu, lyg kasdien jų valgytų. – Gerai, skamba skaniai, – truktelėjo pečiais Ind rė. Nesugalvojo pati, ko norėtų vakarienei, gal nedrįso išsiduoti kai kurių patiekalų nė negirdėjusi. O gal tie siog buvo savotiškai smagu ir saugu vėl pajausti, kad kažkas nusprendžia už ją. Padavėjas pripildė jų taures. Šalia pastatė dubenė lį alyvuogių. Vaidas šypsojosi. Matyt, norėjo padaryti įspūdį ne mažiau nei ji.

Vestuvių fėjos

– Tostas už tai, kad vestuvių planuotoja pagaliau rado laiko vakarienei, – pakėlęs vyno taurę atkišo jai susidaužti. Vynas buvo gardus. Alyvuogės irgi. Indrė norėjo atsakyti ką nors mielo ir protingo, bet tik voliojo po burną alyvuogių kauliukus, nesugalvodama, kur dėti. Atgal į dubenėlį su sveikomis alyvuogėmis ar numesti ant žemės, kai niekas nematys? Galiausiai išsiėmusi iš burnos abu kauliukus padėjo ant gražiai sulankstytos servetėlės. Iškart pasigailėjo, nes dabar ne tik jos, bet ir Vaido akys žvelgė į du apgraužtus kauliukus. – Tai kaip nutiko, kad turi laisvą savaitgalį? Niekas nesituokia Vilniuje? – nejaukią tylą nutraukė Vaidas. Indrė nusijuokė. Vaidas stengėsi bendrauti laisvai, bet tas laisvumas buvo kiek netikras. Ar gali būti, kad ir jis jaudinasi? – Tikrai retas savaitgalis visiškai laisvas. Jei ne ves tuvės, tai kiti renginiai, – šyptelėjo ji. Nebuvo apsi sprendusi, kiek pasakoti per pirmą pasimatymą. – Supratau, kitą kartą vakarienės kviesiu pirmadie nį, – pasakė jis dalykiškai, lyg tartųsi dėl kirpimo, o ne romantiško pasimatymo. – Ne visada ir pirmadieniai laisvi, – Indrė šyptelėjo ir pirmą kartą pagalvojo, kad jos dažnai dirba be lais vadienių. Bet kai myli savo darbą, kai nereikia sėdėti

Indrė

biure nustatytas valandas, ne taip svarbu tos laisvos dienos. Jei kuri nori išvažiuoti, visada pakeičia kitos. – Vasarą apskritai nedaug laisvų dienų, o kai kelios iš puola, važiuoju pas mamą. – Pas mamą? – nusijuokė Vaidas ir klausiamai kils telėjo taisyklingus antakius. Indrė suprato, kad jos ištarta frazė nuskambėjo juokingai. – Užaugau miestelyje prie miško ir ežerų. Ten, kur jūs važiuojate poilsiauti ir pasimėgauti gamta. Aš visa da vasarą mielai pas mamą nuvažiuoju. Nutylėjo, kad Odeta ten jaučiasi kaip namie, kad ir ji pati be savo ežero kažkokia neišsipildžiusi, nera mi, neatgavusi dvasinės pusiausvyros. Kad ten pilna gražių ir skaudžių prisiminimų, kad ten jos šventos vietos, gydantys ąžuolai ir blogą energiją ištraukiantys akmenys. – Tada suprantu. Tiesa, mano mama Žaliųjų ežerų rajone gyvena, bet retai ją aplankau. – O ką, ten negražu? – naiviai paklausė Indrė, išsi duodama Vilniuje esanti naujakurė. – Gal ir gražu, bet labai daug žmonių. Aišku, nepa lyginsi su tavo ežeru. Nesi buvusi? – nustebo Vaidas. – Galėsiu kada nusivežti. Draugas sakė, kad žmonės jau maudosi, vanduo šįmet neįprastai anksti sušilo.

Vestuvių fėjos

– O ką tu veiki, kad tavo visi savaitgaliai laisvi? – pasistengė nukreipti kalbą ji. – Konsultuoju vienos didelės užsienio kompanijos klientus ir galiu dirbti visur, kur yra telefono ir inter neto ryšys. Tereikia prieš savaitę informuoti, kokiomis valandomis galiu dirbti. Kartais dirbu naktį, kai noriu laisvos dienos, o kartais pasiimu tris laisvadienius, o kitomis daugiau padirbėju. Jis pasakojo apie savo darbą šiek tiek didžiuodama sis, nevengė paminėti, kad ir atlyginimas vakarietiškas, o nuvažiavus į mokymus Helsinkyje būna įskaičiuotos net pramogos. Indrė bandė nuslėpti, kad jai ne itin įdomu, todėl labai apsidžiaugė, kai padavėjas jiems prieš nosis padėjo garuojančias lėkštes. – Kokios didelės porcijos, – šūktelėjo. – Suvalgysi viską ir net pirštus apsilaižysi, – žinovo tonu ištarė Vaidas ir pasitiesė servetėlę ant kelių. Jo lėkštėje garavo ravioliai su grybais. Merginai prie gre timo stalo padavėjas atnešė didžiulį dubenį salotų su sūriu ir Indrė pasigailėjo užsisakiusi ne jų, o riebiame padaže mirkstančių bulvinės tešlos kukuliukų, nuo kurių tuoj pradės graužti sąžinė. – Na kaip, ar skanu? Gal nori mano paragauti? Indrė pasmeigė šakute iš jo lėkštės vieną raviolį. – Mmm, taip pat skanu, kaip ir manieji bulvinukai.

Indrė

Vaidas paprašė padavėjo dar vyno. Kalba šokinėjo tai šen, tai ten, jis buvo mandagus ir pakenčiamas pa šnekovas, bet Indrei atsipalaiduoti nepavyko. Jautėsi kaip per pokalbį dėl darbo su maloniu viršininku, kai turi nuslėpti trūkumus, nutylėti turinti vaiką ir netu rinti buto. Jis daugiau matęs ir patyręs, daugiau dirba ir uždirba, o ji nė nelabai turi apie ką pasakoti, tik bando neišsiduoti, kokia paprasta ir naivi kaimietė besanti. Užuot džiaugusis romantišku vakaru, suprato laukianti, kada jis pasibaigs. – Gal deserto? Jie čia gamina skanius tiramisus, – pataikė į tikslą nė nenumanydamas. Indrės akys at gijo, nusišypsojusi linktelėjo. Et, paatgailaus vėliau. Desertas gali bent truputį pataisyti šį vakarą. Ir tikrai – vien dėl deserto buvo verta išsiruošti. Tiramisas tirpo burnoje, palikdamas švelnų plak tos maskarponės ir kavos skonį. Šaukšteliu surinko iš lėkštės visus trupinėlius ir padėkojo už vakarienę. Į barą eiti atsisakė, namo užsispyrė pati pareiti. Jie atsisveikino, prižadėję susitikti kitą kartą, nors tur būt abu suprato, kad to kito karto greičiausiai nebus. Atsisveikinimo bučinukas buvo šiltas, draugiškas, bet nieko daugiau nežadantis. Bet Indrė visai nenorėjo namo. Buvo dar šviesu, miesto centras pilnas jaunimo, šeimų su nemiegančiais

Vestuvių fėjos

vaikais, turistų grupelių, muzikos. Ant siaurų šali gatvių stovėjo staleliai, prie jų sėdėjo poros, draugai, bendradarbiai, visi atsipalaidavę, linksmi, kaip ir dera beveik vasaros penktadienį. Muzika girdėjosi iš tolo ir Indrė sumanė užsukti į Mokytojų namų kiemelį. Julija su Mariumi kalbė davo apie čia vykstančius koncertus, bet Indrei jie vis pasitaikydavo ne laiku. Mamą arba auklytę prižiūrėti Odetos kviesdavosi tik tuomet, kai tekdavo dirbti, bet niekad nedingtelėjo tiesiog palikti vaiką ir išeiti pasi linksminti. Bet šįvakar buvo visiškai laisva. Atėjo koncertui jau įpusėjus, tad apsaugos vyru kai, palinkėję gero vakaro, įleido be bilieto. Štai ko ji nori – ramiai pasėdėti tarp žmonių ir pasiklausyti muzikos, nesvarbu kokios. Prasibrovė į patį priekį, kur antroje eilėje prie pat krašto rado tuščią kėdę. Ne, tai nebuvo jos mėgstamas stilius – per daug garso, per daug mušamųjų, vokalistas juoda odine liemene ir odinėmis kelnėmis riaumojo į mikrofoną taip, kad negalėjai suprasti žodžių. Bet ji sėdėjo tarsi prikaustyta, stebėdama muzikantus iš arti ir stebė damasi, kaip juos užvaldžiusi muzika. Ir staiga visi nuščiuvo, nuvinguriavo rami melodija ir iš scenos gilumos į priekį žengė aukštas jaunas vyras vešlia barzda, senokai kirptais plaukais, pučiantis kažkokį

Indrė

instrumentą, kurio pavadinimo Indrė turbūt nė ne buvo girdėjusi. Tas laibas vyras išpūstais skruostais, su instrumentu linguojantis pagal muzikos ritmą ir vienintelis sceno je vilkintis ne džinsais ar odiniais drabužiais, o tvar kingomis juodomis kelnėmis ir juodais marškiniais, pasirodė jai matytas. Negali būti, nustebo Indrė atpa žinusi Arną. Jam baigus, plojo energingiau už kitus ir net pasirodė, kad jis jai linktelėjo. Atėjo metas paskutinei dainai, tačiau Indrė jos be veik negirdėjo – stebėjo Arną, kaip išpučia skruostus, kaip sučiaupia lūpas, kaip laksto jo pirštai ir koja muša taktą. Grojančio roką jo dar nebuvo mačiusi. Nė neįta rė, kad moka pūsti kitus instrumentus, ne tik birbynę. Su Arnu susipažino beveik prieš metus, kai Julija pasamdė muzikantų duetą liaudiškoms vestuvėms. Jis grojo birbyne, draugas – akordeonu, o jų repertuare tilpo visos žmonių pageidaujamos dainos. Vaikinai nebuvo brangininkai, gebėjo sukurti gerą nuotaiką, tai Julija pakvietė juos dar vienam renginiui. O susidraugavo jie per Elenos vestuves Vokietijoje, jaunikio tėvo pilyje. Draugės ieškojo, kuo nustebin ti kilmingus svečius, ir išgirdę, kaip Arnas su drau gu kanklininku groja senovinę lietuvišką muziką, suprato, kad tai bus puikiausia dovana. Indrė iki šiol

Vestuvių fėjos

prisimena nubėgančius šiurpuliukus, kai pilies menė je skambėjo ramios, archajiškos, į meditacinį transą panardinančios lietuviškos melodijos, kaip jos paklu so dviem ilgaplaukiams vyrams lininiais drabužiais, žalvariniais papuošalais, lyg atgijusiems iš viduram žių. Nuo jų akių atitraukti negalėjo nei mergaitės, nei vyresnės moterys, o senasis grafas pasiūlė pilyje groti kiekvieną savaitgalį. – Sveikutė, kaip smagu, kad atėjai. Tikrai nesiti kėjau tavęs čia pamatyti, – prišoko prie jos Arnas, bet neapsisprendė, kaip reikėtų pasisveikinti, tad tik išskė tė rankas, lyg apsikabindamas iš tolo. – Ir aš nesitikėjau čia ateiti, taip išėjo, – plačiai šyp sojosi Indrė. – Gražiai atrodai, – apdovanojo komplimentu. – Ačiū, – nudelbė akis ji. – Smagus koncertas. Buvo įdomu tave pamatyti grojant šituo... – bakste lėjo į instrumentą. – Klarnetas. Nežinojai, kad juo irgi groju? – jis taip nuoširdžiai džiaugėsi. Dar minutę abu šypsojosi nerasdami žodžių, kol pagaliau Indrė prabilo: – Smagu buvo pasimatyti, man metas eiti, jau tamsu. – Jeigu lukteltum kelias minutes, galėtume dar ko nors išgerti, – staiga pasiūlė jis.

Indrė

Vyrukas, vyniojantis laidus ant scenos, šūktelėjo: – Ei, Arnai, eini su mumis? Tomcė užsakęs staliuką „Drambliuose“. Indrė liūdnai nusišypsojo ir pasakė: – Tavęs draugai laukia, eik su jais. – Spėsiu ir su jais, – mostelėjo ranka jis. – Luktelk manęs kelias minutes.