Pe n k i ų v e i k s mų k o m e d i j a
Iš anglų kalbos vertė ANTANAS MIŠKINIS
Williamas Shakespeare’as.
Martino Droeshouto frontispiso graviūra iš pirmojo W. Shakespeare’o pjesių rinkinio, išleisto 1623 m.
– VEIKĖJAI – Tesėjas – Atėnų kunigaikštis Egėjas – Hermijos tėvas Lisandras
Demetras
įsimylėję Hermiją
Filostratas – pramogų organizatorius Tesėjo rūmuose Rūgščius – dailidė Meilutis – stalius
Metmuo – audėjas
Dūdelė – dumplių lopytojas Snukis – vario kalvis Dvasna – siuvėjas
Ipolita – amazonių karalienė, Tesėjo sužadėtinė Hermija – Egėjo duktė, įsimylėjusi Lisandrą Elena – įsimylėjusi Demetrą
Oberonas – fėjų ir elfų karalius Titanija – fėjų ir elfų karalienė Pakas, arba šaunusis robinas Žirnelis
Garstyčia
Voratinklis
elfai
Plaštakė
Fėjos ir elfai, tarnaujantys savo karaliui ir karalienei Tesėjo ir Ipolitos palydovai
Veiksmo vieta – Atėnai ir miškas netoliese
– PIRMAS VEIKSMAS –
I SCENA [Tesėjo rūmai]
Įeina Tesėjas, Ipolita, Filostratas ir svita
Tesėjas
Ipolita
Gražioji Ipolita! Jau arti Vedybos mūsų: ketvertas dienų Beliko laukt, kol jaunas mėnuo stos. Bet kaip lėtai delčia tingioji dyla, – Lyg pamotė, neleidžianti jaunuoliui Greičiau paveldėt savo palikimą. Greit ketvertą dienų panardins naktys, O ketvertas naktų sapnuos paskęs, Ir jaunas mėnuo – įtemptas danguj Sidabro lankas – skaisčiai mums nušvies Vedybų naktį.
Tesėjas
Eiki, Filostratai! Sukelk Atėnuose pramogaut jaunimą, Linksmybės dvasią šauniąją pažadink, Lai skausmas lieka laidotuvių dienai, – Ne mūsų puotai tas išblyškęs svečias. 41
Filostratas išeina
Aš tau piršausi kardu, Ipolita, Ir prievarta laimėjau tavo meilę, Bet vestuves kitu tonu iškelsiu: Džiaugsmingai, iškilmingai ir linksmai. Įeina Egėjas, Hermija, Lisandras ir Demetras
Egėjas
Tesėjas
Egėjas
Laimingas būkit, kunigaikšti mūsų! Dėkoju tau, Egėjau! Kas nutiko? Esu rūstybės apimtas ir skundžiuos Aš Hermija, dukra, vaiku savuoju. Demetrai, eikš čionai arčiau! Valdove, Aš sutikau, kad ją šis vyras vestų. Lisandrai, eikš ir tu! Valdove mano, Jis apkerėjo širdį mano dukrai. Tu, tu, Lisandrai! Jai eiles rašei Ir meilės priesaikom su ja keiteisi, Po langu mėnesienoj dainavai Veidmainiškas dainas, veidmainio meilę. Palenkti jai tu vogčiomis naudojais Apyrankėm, žiedais, plaukų segtukais, Saldainiais, gėlėmis, blizgučiais – viskuo, Kas veikia nepatyrusią jaunystę. Gudrybėmis pagrobei dukros širdį. Jos paklusnumą man, pareigingumą Tu pavertei piktu atkaklumu. 42
Tesėjas
Jei ji, valdove, jūsų akyse Atsisakys tekėti už Demetro, Prašau jus – leiskite pasinaudoti Atėnų miesto papročiu senuoju. Duktė privalo vykdyt tėvo valią! Jai vyrą išrinkau, – jei netekės, Lai ji, kaip kad įstatymas numato, Nedelsiant būna pasmerkta myriop! Kaip, Hermija? Apsigalvok, mergaite. Juk tavo tėvas – tau vis tiek kaip Dievas: Jis suteikė tau grožį, tu esi Lyg vaško figūra, jo nulieta. Jo valioje – sukult ją ar palikti. Demetras – tavo rankos vertas vyras.
Hermija
Lisandras irgi.
Tesėjas
Žinoma, ir jis. Bet jeigu tėvo balsas ne už jį, Demetras turi būt vertesnis.
Hermija
O kad Pažvelgtų tėvas mano akimis!
Tesėjas
Geriau žvelk tu jo proto akimis. 43
Hermija
Tesėjas
Prašau atleist man, jūsų malonybe, Aš nežinau, iš kur drąsos įgaunu. Bijau, kad gal atrodys nekuklu, Jei prie visų kalbėsiu atvirai, Bet jus meldžiu – man leisk sužinot, Kokia bausmė turės mane ištikti, Jei drįsčiau aš atstumt Demetro ranką? Tau mirti teks arba atsižadėti Visiems laikams bendrauti su vyriškiais. Tad, Hermija, gerai apsisvarstyk Ir savo jauną prigimtį ištirk, Prieš ryždamasi niekint tėvo valią. Argi išnešiosi tu vienuolės rūbą, Tarp mūrų uždaryta amžinai Bevaisė atsiskyrėlė sesuo, Begiedanti šaltam mėnuliui giesmes? Palaimintos, kurios, sutramdę kraują, Pasirenka skaisčios mergystės kelią! Bet rožė, aromatui nuskintoji, Daugiau juk laimės patiria už tą, Kuri ant nekaltybės kero žydi Ir vysdama numiršta vienumoj.
Hermija
Geriau man taip žydėt, nuvyst ir mirti, Negu mergystės laisvę atiduoti Jo valdžiai. Ne, nenori mano siela Nemylimo žmogaus nemielo jungo. 44
Tesėjas
Dar pagalvok! Kai jaunas mėnuo stos Ir aš sujungtas būsiu meilės saitais Draugystei amžinai, tą dieną tu Būk pasiruošusi arba numirt Už neklusnumą savo tėvo valiai, Arba tekėt už skirto tau Demetro, Arba prisiekt Dianai prie altoriaus Ligi mirties atšiaurią vienuolystę.
Demetras
Sutiki, Hermija! O tu, Lisandrai, Šiai tikrai mano teisei nusilenk.
Lisandras
Egėjas
Jei taip tave, Demetrai, myli tėvas, – Su juo ir tuokis, – dukrą man palik. Gali šaipytis! Taip, aš myliu jį, Ir viską jam skiriu kartu su meile. Duktė juk mano, tad ir savo teises Drauge su ja Demetrui atiduodu!
Lisandras
Valdove, aš kilme esu jam lygus, Turtu taip pat, o myliu ją labiau. Likimas ne mažiau, gal net gausiau Mane apdovanojo nei Demetrą. Bet kas svarbiau už šias visas pagyras – Mane juk myli Hermija gražioji. Tai kam atsisakyt man savo teisių? 45
Tesėjas
Egėjas
Demetras – drožiu tiesiai į akis – Elenai meilinos, Nedaro dukrai, Jos širdį pavergė, o ji, vargšelė, Beprotiškai jį myli, baisiai myli, Kaip stabą garbina šį lengvabūdį. Prisipažįstu, apie tai girdėjau, Ir pakalbėt su Demetru ruošiausi, Bet, užsiėmęs savo reikalais, Aš pamiršau. Demetrai, eik čionai, Ir tu, Egėjau! Sekite mane, Turiu šį tą jums tarti atskirai. O tu, gražioji Hermija, pakluski Ir užgaidas palenki tėvo valiai. Jei ne – prabils įstatymas Atėnų. Mes jį apeit neturim galimybės – Teks mirti ar prisiekti vienuolystę. Na, Ipolita! Eikš, mieloji mano! Demetrai ir Egėjau, – jūs taip pat! Aš jūsų kai ką prašysiu padaryti Vestuvėms mūsų. Mes pasikalbėsim Ir apie tai, kas sieja jus abu. Klusniai ir noriai viską padarysiu. Išeina visi Lieka Lisandras ir Hermija
Lisandras
Kas tau, brangioji? Ko išblyško skruostai? Kodėl taip greit ant jų nuvyto rožės? 46
Hermija
Gal dėl stokos lietaus, kuris lengvai Prapliupt man gali iš akių audros.
Lisandras
Deja, nesu aš niekad nei girdėjęs Istorijoj, nei pasakoje skaitęs, Kad meilės kelias būtų rožėm klotas. Čia jai sukliudo skirtumas kilmės...
Hermija
Baisu pamilt kilmingam nekilmingą!
Lisandras
Ar metų skirtumas per daug žymus...
Hermija
Juokinga, jeigu senas ima jauną!
Lisandras
Ar giminaičiai paskiria tau kitą...
Hermija
Koks pragaras, jei kito akys renka!
Lisandras
O jei sutampa abipusė meilė, – Tai karas, ligos ar mirtis jai graso, Ir laimė būna laikina it aidas, Trumpa it sapnas, it lakus šešėlis: Kaip žaibas tvyksteli ji tamsią naktį, 47
Nuplieksdama padangę su žeme, Ir, tau nespėjus šūktelti: „Žiūrėk!“, Juodi tamsos nasrai praryja liepsną... Toks būna trumpas džiaugsmo spindesys!
Hermija
Jei tikrą meilę nuolat lydi skausmas, Matyt, toksai yra likimo dėsnis. Tad nesėkmės lai moko mus kantrybės! Juk mylintiems kentėt nuo amžių tenka, – Atodūsiai, svajonės, ilgesys Ir gailios ašaros vis lydi meilę.
Lisandras
Teisingi žodžiai, Hermija. Klausyk, Turiu gana turtingą seną tetą, Našlė bevaikė ji – viena gyvena. Lig jos septynios mylios nuo Atėnų. Mane ji myli tartum tikrą sūnų. Ten, Hermija, mes galim susituokti, Nes mūsų nebesieks Atėnų miesto Įstatymai griežtieji. Jeigu myli, Pabėk ryt naktį iš tėvų namų. Miške – mylia nuo miesto – kur tave Aš sutikau su Elena, kai ėjot Gegužio ryto apeigų atlikti, Tavęs palauksiu.
Hermija
O Lisandrai, mielas! Aš Kupidono tau lanku prisiekiu 48
Ir jo taikliausia auksine strėle, Veneros balandėlių skaistumu, Tyros vilties ir meilės šventumu, Ugnim, kuri Didoną glamonėjo, Nakčia klastingai paliktą Enėjo, Ir vyrų priesaikom, duotom suktai Dažniau, nei moteris sužino apie tai, – Kad ten, toj vietoj, kur paskyrei tu, Rytoj tikrai mes būsime kartu.
Lisandras
Tik neapvilk! Štai Elena ateina. Įeina Elena
Hermija
Elena
Sveika, gražuole! Kurgi taip eini? Gražuole? Kam mane taip vadini? Demetrui tavo grožis šviesą žeria, Jį tavo akys tartum žvaigždės keri, Jį žavi tavo balso skambesys Mieliau, nei piemenėlį vieversys, Kai pakelia kviečius šilti orai Ir prasiskleidžia rožių pumpurai. Jei grožis būtų limpama liga, Aš užsikrėsčiau nuo tavus staiga, Kad gaučiau šviesą aš akių kaip tavo Ir tavo balsą, melodingai žavų. Už jį, Demetrą, – aš pati matau – Pasaulį visą atiduočiau tau! 49
Taip žvelgt, kaip tu!.. Išmokyk šito meno, Kuriuo patraukei tu Demetrą mano.
Hermija
Elena
Jis myli, nors iš jo aš tik juokiuos. Mane išmokyk šypsenos tokios!
Hermija
Elena
Labiau dar myli, kai imu jį keikti. O kad jį bent maldavimai paveiktų!
Hermija
Elena
Kuo aš pikčiau – tuo myli jis karščiau. Kuo aš meiliau – jis nuo manęs toliau.
Hermija
Elena
Kad myli jis – čia aš juk be kaltės. Vien grožis kaltas! Trokščiau šios kaltės!
Hermija
Nurimk – manęs nebematys jisai, Iš čia mes greit pabėgsime visai. Pakol Lisandro aš nepažinojau, 50
Atėnus vaizdavaus kaip tikrą rojų. Bet gimė meilė! Ką man veikt dabar čia, Kai ji man dangų pragaru paverčia?
Lisandras
Atskleisim tau, Elena, tiesą gryną. Vos Febė savo veidą sidabrinį Ryt naktį upės veidrody išvys Ir perlais žalią žolę apšlakstys, O mylinčiuosius slėps tamsa, – iš čia Pabėgsim pro vartus abu slapčia.
Hermija
Miške, kur tarp gėlių dažnai gulėjom Ir kur kartu kaip seserys galėjom Gražiausiai pinti laimės svajones, – Lisandras ten ateis sutikt manęs. Ten nuo Atėnų mes akis nugręšim, Naujų draugų svetur taip pat surasim. Vaikystės drauge, mums sėkmės linkėki, Sudie! Demetras tavo bus vis tieki Lisandrai, neapvilk! Lig ryt nakties Bekęsim sunkų ilgesį širdies.
Lisandras
Taip, Hermija. Hermija išeina
Elena, būk tvirta, Demetro meilė vienai tau skirta! Išeina 51
ĮSIGYKITE
KNYGĄ DABAR