Prologas 1987 m. spalis
Koros mama visada sakydavo, kad vėjas įaudrina vaikus taip, jog net ramiausieji po žaidimų lauke pareina pašėlę. Dabar ir Kora jaučia tą patį nerimastingumą. Lauke vėjo gūsiai už namo lenkia egles, veržiasi skersgatviu ir tranko vartelius. Viduje taip pat siaučia nerimas. Nes rytoj – jei rytas ateis, jei audra nurims – Kora užregistruos savo sū naus vardą. O gal – ir tai yra tikroji jos baimė – ji oficialiai įtvirtins, kuo jis taps. Korai niekada nepatiko vardas Gordonas. Jo pradžia – tarsi skilimo garsas, primenantis trūkinėjančius karameli nius saldainius, o pabaiga – lyg trenksmas, tarsi kas numes tų sportinį krepšį. Gordonas. Tačiau dar didesnį nerimą jai kelia tai, kad dabar ji turi įlieti visą savo sūnaus gerumą į šio vardo formą, tikėdamasi, jog jis bus gana stiprus at rasti savo paties pavidalą. Mat Gordonas – tai vardas, jos vyro šeimoje perduodamas iš kartos į kartą, tarsi kitaip nė negalėtų būti. Vis dėlto tai neatbaido jos nuo vidinių ginčų su savimi, ji vis svarsto, kaip dažnai žmogaus vardas 7