V aldovės maištininkės
Elžbieta ir Eugenija:
galia ir apžavai kovoje dėl Europos
Iš anglų kalbos vertė
Darius Krasauskas
VILNIUS, 2026
Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
Bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt
ISBN 978-609-444-616-0
Versta iš: Nancy Goldstone, THE REBEL EMPRESSES: Elisabeth of Austria and Eugénie of France, Power and Glamour in the Struggle for Europe, New York: Little, Brown and Company, 2025
Copyright © 2025 by Nancy Goldstone © Darius Krasauskas, vertimas į lietuvių kalbą, 2026
© Audrius Arlauskas, dizainas, 2026
© Leidykla „Sofoklis“, 2026
Larry’iui ir Lee – su dėkingumu
Turinys
Europos žemėlapis 1815 metais 10
Įžanga 13
1. Skandalas Bavarijoje 21
2. Imperijos atsakas 42
3. Masalas valdovui 54
4. O tuo metu Ispanijoje 75
5. Madmuazelė de Monticho 87
6. Pasiutėlė Tebos grafaitė 105
7. Perversmo imasi valstybės galva 124
8. Bavarijos rožė 141
9. Prancūzija vėl bus galinga 159
10. Meilė choleros metu 179
11. Imperatorienė stiprina pozicijas 199
12. Auk lėjimo niuansai 221
13. Durklo apaštalai 245
14. Trejos vestuvės ir karas 265
15. Imperijos regentė 281
16. Širdis valdovo linkus išduoti 305
17. Valdovių kelionės 329
18. Imperatorienė pramogauja 349
19. Imperatorienė meta burtą 365
20. Matamorfozė 385
21. Valdžia jos rankose 401
22. Imperatorienė prabilo 415
23. Imperijos galybė sumenko 433
24. Imperatorienė išgelbės 445
25. Visi teišvysta imperijos didybę 461
26. Imperatorienė ištrūksta į laisvę 477
27. O tuo metu Ispanijoje (II) 491
28. Per ploniausią plaukelį 505
29. Atvangos paieškos 523
30. Buvusi imperatorienė vėl scenoje 537
31. Dvarelis miškuose 551
32. Naujieji durklo apaštalai 565 Padėkos 575
Šaltiniai ir pastabos 577
Literatūros sąrašas 623 Iliustracijos 635
Laiko knygoj praeitis alsuoja, Joje viskas, kas nutikę yr andai. Blogis visuomet prieš gėrį stoja, Man kaip diena aišku tai.
Didysis vokiečių poetas Heinrichas Heinė*
* Knygoje esančius eilėraščius iš vokiečių kalbos vertė Darius Krasauskas.
Šv.Vincento kyš.
LaKorunja
Vigas
Portas
Lisabona P O R TUGALIJA
ŠETLANDOS. ORKNIO S. HEBRIDAI ŠKOTIJA
Edinburgas DIDŽIOJ I BR I TA N I J A
Dublinas AIRIJA
Nantas
Stavangeris
Š I A U R Ė S J Ū R A
DANIJA
Kopenhaga HELGOLANDAS
ANGLIJA
Londonas
Briuselis Liuksemburgas Sena Paryžius
NYDERLANDŲKARALYSTĖ
Brėmenas Hanoveris
PRŪSI J A
Kelnas Frankfurtas
Mecas Strasbūras
L u a r a P R A N C Ū Z I J A
Biskajosįl.Bordo G aron a
Valjadolidas
Madridas
Tachas
G v a dja n a
Gv a d a l k i v yras
Sevilija Kadisas
Gibraltaras
MAROKAS
Rabatas
Į vakarus nuo Grinvičo
Saragosa
Bazelis
LionasŽeneva Rona
Marselis
HamburgasŠtetenas Berlynas
P R Ū S I J Leipcigas SAKSONIJOS
K O N F E D E R A VOK I E T I J O
Bernas ŠVEICARIJA
BAVARIJAMiunchenas Viena Insbrukas
Turinas SARDINIJOS KARALYSTĖ Avinjonas Nica
Tulonas KORSIKA Ajačas
POPIEŽIAUS Florencija Luka TOSKANA
MilanasVeronaVenecija Triestas VALSTYBĖS
SARDINIJOS KARALYSTĖ
Kaljaris
Roma Neapolis Palermas
Alžyras Tunisas TUNISAS
Abas
Suomijos įla
Rygos
įl. Ryga Dauguva Nemu
Kenigsbergas
Dancigas
Pozenas O de ris
Breslau
Onegos ež.
Ladogos ež.
SanktPeterburgas
Peipaus ež.
Varšuva
Krokuva Dnie
Buda Peštas
Timišoara
s Jasai
Belgradas Bukareštas Du n o ju s
Skutaras Konstantinopolis
Įžanga p
Zalcburgo geležinkelio stotis, 1867‑ųjų rugpjūčio 18‑osios pavakarė
Alpių priekalnėse įsikūrusio vaizdingo miesto, įprastai tokioje vasaros kaitroje apsnūdusio, gat vės tądien buvo pilnos kaži ko laukiančių smalsuolių. Brangiais šilkais vilkintys atostogaujantys aristokratai ir moterys dailiomis nėriniuotomis skrybėlaitėmis parasolių šešėlyje, merginos iš aplinkinių kaimų spalvingomis dirndl * ir bernai tradicinėmis bavariškomis lederho sen ** – visi stengėsi palei gat ves, imperatoriaus rūmus jungiančias su geležinkelio stotimi, užsiimti geresnes vietas. Atmosfera buvo pritvinkusi oficia lioms ceremonijoms būdingo iškilumo. Pastatai išpuošti gobelenais ir gėlių pynėmis, iš gat vės per pagrindinį stoties vestibiulį iki pat geležinkelio perono paklotas ilgas prabangus kilimas, ties išėjimu ant grindinio kantriai lūkuriuoja šešiais žirgais kinkyta prašmatni karieta. Akivaizdu – laukiama neeilinio įvykio. Garbusis Austrijos imperatorius Pranciškus Juozapas su žmona Elžbieta, žmonių meiliai vadinama Sisi, tuoj pat pirmą sykį savo žemėje sveikins Prancūzijos valdovus – valstybinio vizito atvykstančius Napoleoną III ir jo žmoną imperatorienę Eugeniją.
Paklusdamas protokolui, Austrijos imperatoriaus dvaras – ne tik ministrai ir ambasadoriai su pavaldiniais bei sek retoriais, ne tik aptarnaujantis personalas su visomis kambarinėmis, bet ir
* Dirndl (vok.) – tradicinė bavariška suk nelė. (Vert. past.)
** Lederhosen (vok.) – odinės kelnės. (Vert. past.)
imperatoriškojo orkestro muzikantai – visi kaip vienas leidosi į kelionę ir, įveikę beveik 300 ki lomet rų, iš Vienos atkako į Zalcburgą. O kadangi pirmasis oficia lus Visų prancūzų imperatoriaus (Napoleonas III save pabrėžtinai vadino būtent taip) vizitas sutapo su Pranciškaus Juozapo 37-uoju gimtadieniu, Zalcburgo kated roje tąryt aukotos iškilmingos mišios. Jų akcentu tapo dvaro orkestro pakiliai atlikta Mocarto muzika, „kiek nustebinusi ir kartu pradžiuginusi zalcburgiečius, kurie, man liūdna tai sakyti, pratę prie labai atsainiai atliekamos jų dieviškojo maestro religinės muzikos“, komentavo istorinį dviejų imperatorių susitikimą aprašęs Londono „The Daily Telegraph“ korespondentas, o jo reportažą atkartojo daugelis kitų leidinių.
Dirbtinai kuriama šventės atmosfera slėpė rimtus reikalus. Jau keturis šimtmečius Austrija ir Prancūzija kone nuolat atvirai kon flik tavo, o pastaraisiais metais abi imperijos buvo gavusios skaudžių diplomatinių ir karinių antausių. Jų iždai buvo apytuščiai, kariuomenės nustekentos. Stiprėjanti Prūsijos karalystė, vadovaujama apsukraus ministro pirmininko Oto fon Bismarko (Otto von Bismarck), pasinaudojo plika akimi matomu dviejų ligi tol žemyne dominavusių valstybių silpnumu ir vykdė beatodairiškos teritorinės ekspansijos politiką. Jei Pranciškui Juozapui ir Napoleonui III nepavyks užglaistyti nesutarimų ir rasti išeities iš krizės, visa Europa vėl atsidurs prie didelio karo slenksčio.
Ir nors ant kortos buvo pastatyta labai daug, viso pasau lio dėmesys krypo ne į du monarchus, savo rankose laikančius milijonų žmonių likimus, bet į jų žmonas. Elžbieta su Eugenija irgi susitiko pirmą sykį. Abi garsėjo stulbinančiu grožiu ir madingiausiais apdarais, todėl jomis žavėjosi daugybė žmonių ir savose šalyse, ir užsienyje. Spaudoje atvirai svarstyta – kuriai deivei šiame grožio konkurse pavyks nustelbti konkurentę susitikus akis į akį? Reaguojant į realijas, iš Vienos į Zalcburgą, be kita ko, teko atgabenti natūralaus dydžio Sisi statulą: gausiai apkaišyta egzotinėmis gėlėmis, ji tapo geležinkelio stoties laukiamojo dominante ir begėdišku mėginimu išnaudoti namų sienų teikiamą pranašumą.
Artėjant ket vir tai valandai maždaug du šimtai aukščiausio rango dvariškių ir kariškių, gavusių kvietimus pasitikti Prancūzijos imperatorių ir imperatorienę, geležinkelio stoties perone stojo į jiems paskirtas vietas, kurių daug kas taip pavydėjo. Po pusvalandžio pasirodė Pranciškus Juozapas su Elžbieta ir per žmones atsargiai nusiyrė į pirmą eilę, kad nepažįstamų veidų gausybėje garbiesiems svečiams nebūtų sudėtinga juodu atpažinti. Galiausiai lygiai penktą popiet prabilo dvaro orkestras (jis dalyvavo ir šiose iškilmėse), imperatoriaus gvardiečiai priešais save iškėlė vertikaliai laikomus šautuvus, ir traukinys, akivaizdžiai laukęs šio sig na lo, įriedėjo į stotį. Napoleonas III nukėlė cilindrą ir pagarbiai nusilenkė, rodydamas, kad vertina šeimininkų organizuotas sutiktuves, – visa jų prabanga buvo kuo puikiausiai matyti pro pagrindinės kupė langą.
Traukinys sustojo. Eugenijai su vyru išlipus iš vagono, tą pat akimirką prie jų atsidūrė Elžbieta su Pranciškumi Juozapu. Užsienio korespondentai čiupo į rankas ra šik lius ir ištiesė kaklus.
Grožio konkursas prasidėjo.
Ir viena, ir kita valdovė turėjo prijaučiančių žurnalistų. „The Daily Telegraph“ atstovas buvo Sisi pusėje. „Imperatorienė Elžbieta, atrodžiusi, jei tik tai įmanoma, dar dailiau nei visuomet, vilkėjo baltus ir mėlynus (Bavarijos spalvų) drabužius, o jos galvą puošė paprasta šiaudinė juodos spalvos skrybėlė su juodų plunksnų kuokštu“, – smulkiai dėstė jis, puikiai žinodamas, kad jo skaitytojų apetitas nepasotinamas, jei tik kalbama apie smulk menas, susijusias su madų tendencijomis ir populiariausiais aksesuarais. „Elžbieta gera galva aukštesnė už Eugeniją, – jau su kritikos gaidele tęsė korespondentas. – Pirmoji liauna ir grakšti it jauna tuopa, o ant roji pasta ruoju metu kiek pastambėjo, todėl atrodo žemesnė nei iš tiesų.“
Žurnalistas, reikia manyti, kiek sutriko suvokęs, kad detalių požiūriu jo rašinys nebus tobulas, mat viešnia iš Prancūzijos, nujausdama, jog sunki kone visą parą trukusi kelionė turės įtakos išvaizdai, ėmėsi atsargumo priemonių. „Imperatorienės Eugenijos veidą dengė tankus juodas šydas, – pažymėjo jis ir pridūrė
lojalumą liudijančią frazę: – O gyvų, subtilių Elžbietos veido bruožų neslėpė jokie dangalai.“
Londono „The Standard“ atstovas akivaizdžiai dirbo prancūzų stovyk lai. „Imperatorienė Eugenija buvo apsirengusi labai paprastai – vilkėjo dailią kelioninę suk nelę, gana trumpą, tad matėsi mažutės žavingų formų pėdutės, – dėstė jis. – Toji suknelė gana keistai kontrastavo su ilgais iš paskos besivelkančiais visų kitų ten buvusių damų sijonais. Jos Didenybė, atrodė, galėtų tuoj pat žygiuoti į kalnus, ji žvitri, jos judesiai lengvi ir plastiški.“
Kadangi „The Standard“ žurnalistui, kaip ir konkurentui, teko spręsti šydo problemą, jis buvo priverstas pasirausti vaizduotės lobyne. „Visoje imperatorienės Eugenijos esybėje justi gaiva, gyvybė“, – džiugiai rašė jis, nė žodeliu neužsimindamas apie mažutę smulk meną – kad jos veido nematė ir negalėjo matyti. „Ji nuostabiai natūrali, o jos elgsena tokia rafinuota, kokią retai kada išvysi. […] Gali būti, kad skaitantis žmogus pagalvos – visa tai perdėta, ir pavadins besaikiu pataikavimu. Tačiau taip nemanys nė vienas, kuriam teko ten būti ir regėti šią žavingą moterį. Priešingai, […] tu jauti – to negalima nejusti – jos neprilygstamą grakštumą, lygiai kaip neįmanoma visa širdimi ir visu kūnu nepajusti ryto gaivos“, – poetiškai liejo mintis autorius.
Tačiau to, ko laukė visi žurnalistai, teko luktelėti kelias valandas, nes visu savo grožiu Elžbieta ir Eugenija suspindo tik vakare. Jos drauge pasirodė Zalcburgo operoje, kur surengta viena iš suplanuotų pramogų – šventinis koncertas. Ten priblokšti liko net visas pakilių žodžių atsargas bebaigią išsemti žurnalistai – jie, nepaisant asmeninių nuostatų, pripažino, kad grožio konkursas baigėsi lygiosiomis.
„Abi imperatorienės atrodė nepaprastai ištaigingai, nuostabus blondinės ir brunetės kontrastas [!]; vilkėjo baltas šilko suk neles, imperatorienės Elžbietos suk nelė buvo padabinta išraitytomis juodomis juostelėmis, – pasakojo „The New York World“ reporteris. – Abi imperatorienės pasipuošusios deimantų tiaromis, o Eugenija ryškioje šviesoje atrodė beveik tokia pat jauna kaip jos sesuo.“
Ir vis dėlto XIX amžius Elžbietą ir Eugeniją – dvi nepaprastai spalvingas savo meto moteris – nustūmė į istorijos puslapių paraštes. Tai karalienės Viktorijos šimtmetis. Ji valdė 63 metus ir tapo ilgiausiai XIX amžiuje soste išbuvusia monarche – beveik dviem dešimtmečiais pagerino ankstesnį ne menkiau pasižymėjusios Elžbietos I rekordą. Bėgant metams nostalgija tik stiprėja, todėl Viktorijos šlovė tolydžio augo. Gali būti, kad šiandien ji gerbiama ir mylima labiau nei būdama gyva.
Tačiau pamiršti tuo pat metu Prancūzijoje ir Austrijoje valdžiusias Viktorijos koleges būtų neteisinga. Bebaimės, nevengusios nuotykių, stiprios fiziškai, at kak liai siekusios asmeninės neprik lausomybės – Sisi ir Eugenija kiek viena savaip tapo naujo tipo valdovėmis, sukilusiomis prieš apribojimus ir visa tai, ko tradiciškai iš jų tikimasi. Jos buvo gražuolės, tai nenuginčijama, lygiai kaip nenuginčijama jų įtaka sparčiai modernėjusiam pasau liui. Imperijas išraižė geležinkeliai, žemynus sujungė telegrafas, o nepaprasti imperatorienių gyvenimai taip susipynė, kad vieno be kito jų suprasti neįmanoma, kaip, po teisybei, neįmanoma suvokti viso įstabaus, siautulingo XIX amžiaus.