PROLOGAS
Žvejų valtis palengva sūpavosi ant bangų. Kalemas atrišo virvę ir nuleido burę. Tyliai šnopuodamas jo tėvas ėmė traukti tinklą.
– Nesuprantu, kam mes vargstame, – suniurnėjo jis. – Jau visą mėnesį nieko nesugavome!
– Juk žinai, ką žmonės šneka, –atsakė Kalemas. – Jūros gyvatė išbaidė žuvis.
Tėvas prunkštelėjo.
– Bobutės pasakos! Kad ir kaip būtų, manau, Jūros gyvatė turėtų mums padėti.
Kalemas apsižvalgė ir pajuto lengvą virpulį. Jūros paviršius buvo lygus, tik netoli kranto matėsi nedidelė uolėta sala.
Kai jiedu ištraukė tinklą, jis buvo tuščias.
– Beviltiška, – pratarė tėvas.
Jis vėl užmetė tinklą. Žiūrėdamas, kaip jis grimzta į gelmę, Kalemas pastebėjo, kad vandens ruože tarp kranto ir laivo kažkas vyksta. Atrodė, tarsi jūra būtų užvirusi. Paskui ji pradėjo piktai kunkuliuoti, o putos ir bangos ėmė plaktis į uolas.
– Pažvelk! – šūktelėjo jis, rodydamas ranka. – Štai ten!
Jo tėvas atsisuko ir įsitvėrė valties krašto, nes ji ėmė pavojingai sūpuotis.
Ir tada iš vandens išniro milžiniška
galva ant ilgo grakštaus kaklo. Jis
buvo padengtas storais, vaivorykštės
spalvomis ribuliuojančiais žvynais ir vėžiagyviais. Aukso antkaklis ant
Žvėries kaklo blykstelėjo saulėje, o prie jo pritvirtinta žėrinti grandinė
paniro į vandenį.
– Kas tai? – šūktelėjo Kalemo tėvas.
Kalemas sugriebė virvę, kad iškeltų burę, bet buvo per vėlu. Žvė -
ris išrietė kaklą ir jo didžiulė galva
atsidūrė virš valties. Kalemas žvel -
gė į didžiules, įniršusias akis, kurios, atrodė, liepsnoja šalta liepsna.
Dusdamas iš baimės, jis pamatė
prasižiojančius padaro nasrus.
Ilgomis, lenktomis iltimis būtybė
krimstelėjo valties stiebą ir iš viršaus ant tėvo su sūnumi kaip lietus
pažiro nuolaužos.
Valtis pakrypo, ir Kalemą aptaškė jūros vanduo. Jis pasilenkė, už -
sidengė galvą rankomis ir stipriai
