Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt.
Šį kūrinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
This edition is made possible under a license arrangement originating with Amazon Publishing, www.apub.com, in collaboration with AJA Anna Jarota Agency.
Jei sudeginsi kaimyno namą, tavasis dėl to geriau neatrodys.
Lou Holtzas
Jei jau esi dviveidis, tai bent vienas iš tų veidų tebūnie gražus.
Marilyn Monroe
PROLOGAS LAPKRIČIO 5 D., LAUŽŲ ŠVENTĖ
Ji atsipeikėjo triukšme – aplinkui viskas čirškėjo, spragsėjo ir pokšėjo.
Atsimerkė, bet buvo tamsu, nors į akį durk, o bandant ką nors įžiūrėti, vaizdas išplaukdavo. Galva tvinksėjo taip, tarsi kas pneumatiniu plaktu būtų daužęs betoną. Tai kiek vakar turėjau išgerti, pagalvojo. Jautėsi klaikiai – taip pragariškai pagiriotis jai dar neteko. O gal čia kas nors blogiau? Gal pateko į avariją, patyrė galvos traumą ir prarado sąmonę? Ar gal miegančią ištiko insultas?
Gal todėl beveik negali pasijudinti ir nieko nemato? Gal tai smegenys laiko įkalinusios kūną?
Tada užuodė dūmų kvapą. Iš pradžių nesusigaudė, ar šis vis stiprėja dėl atgaunamų jausmų, ar iš tikrųjų kažkas dega. Namas? Ji net nutirpo iš siaubo – tai būtų jos baisiausias košmaras. Pamėgino atsisėsti lovoje, bet teįstengė vos krustelėti. Plaštakas, pirštus ir pėdas pajudinti galėjo, bet pakelti – ne. Kažkas trukdė – ant jos gulėjo kažkas sunkaus.
Ji vis dar buvo labai apsvaigusi, bet panika, pasirodo, išblaivina greitai. Stengėsi mąstyti racionaliai ir staiga suvokė gulinti ne ant čiužinio, o ant kažko kieto ir šalto kaip ledas, drabužiai buvo kažkuo permirkę.
Pamažu grįžo regėjimas ir ji suvokė – kad ir kur būtų, reikia iš čia nešdintis. Pabandė sugniaužti kumščius ir suprato, kad pirštai kažkuo
John Marrs
tampriai apsukti. Panašu į maistinę plėvelę, tik ši buvo storesnė ir nei tįso, nei plyšo. Ta plėvele buvo standžiai apvyniota ji visa, it kokia silkė. Taigi ji čia ne atsitiktinai, kažkas turėjo pasidarbuoti. Kodėl ji nieko neprisimena?
Ji buvo ir sutrikusi, ir apimta siaubo.
Kažkas siaubingai garsiai driokstelėjo, ir ji suklykė – tiksliau, pamėgino tai padaryti. Kažkas trukdė prasižioti. Burna buvo užrišta.
Iš baimės ją ėmė pykinti, bet ji suvokė, kad apsivėmusi greičiausiai tais vėmalais ir užsprings. Tad ėmė įnirtingai sukioti galvą, kol raištis nusislinko ant smakro.
– Gelbėkit! – sušuko iš visų jėgų, bet net ir pati suprato, kaip apgailėtinai tai nuskambėjo. Vis dėlto savisaugos instinktas, kuris visą gyvenimą buvo ir jos pražūtis, ir išsigelbėjimas, vertė ją šaukti toliau, kol jos aimanas užgožė eilinis kurtinantis sprogimas. Dūmai pamažu tirštėjo, ir ji užsikosėjo.
Norėdama įkvėpti gryno oro, ėmė sukiotis ir raitytis, ir tik prilietusi ausimi žemę pajuto, kad ausyje kažkas įkišta. Nespėjus išsiaiškinti, kas ten, kažkas driokstelėjo dar kelis kartus, ir pro savo kalėjimo plyšius ji išvydo mirguliuojančias ryškias įvairiaspalves šviesas.
It žaibo trenkta prisiminė, kur yra ir kodėl negali ištrūkti: taigi šiandien lapkričio penktoji, o tie sprogimai yra fejerverkai*. Ji surišta guli degančiame lauže.
Ji klykdama ėmė blaškytis ir raitytis, bet judesius varžė tai, į ką buvo susukta.
Staiga kišenėje kažkas suvibravo – tarsi telefonas, – paskui ausyse pasigirdo garsus skambėjimas, ir ji suprato, kad į vieną iš jų įkišta kažkokia belaidė ausinė, kabliuku užkabinta už ausies. Telefonas vis
* Lapkričio 5-oji – Jungtinėje Karalystėje švenčiama Gajaus Fokso naktis (angl. Guy Fawkes Night), arba Laužų šventė (angl. Bonfire Night), per kurią deginami laužai ir šaudomi fejerverkai. (Čia ir toliau – vert. past.)
skambėjo, bet atsiliepti ji negalėjo. Tada prisiminė ausinę tikriausiai
turint jutiklį, kurį prilietus galima atsiliepti. Jei ji skambinančiajam sugebės paaiškinti, kas vyksta, gal tas galės padėti?
Ėmė trinti ausį į žemę, bet nieko neįvyko. Tada pakėlė galvą kuo
aukščiau ir trenkė į žemę. Skaudžiai užsigavo, bet nepadėjo ir tai. Pabandė dar kartą, paskui dar. Daužė ir daužė – nuo kiekvieno trinktelėjimo ausį gėlė vis labiau; aplink ją sproginėjo vis dažniau, karštis stiprėjo.
Pagaliau pavyko atsiliepti.
– Tai atsipaipalojai...
– Prašau, padėkite man! – verkė ji, vos išspausdama žodžius. –
Kažkas bando mane nužudyti ir man reikia, kad jūs...
Nutilo, galiausiai įsisąmoninusi išgirstus žodžius Tai atsipaipalojai.
Kad ir kas skambina, jis žino, kur ji yra.
– Prašau, ištraukite mane iš čia! – ėmė maldauti ji.
– Tavo manymu, tiek vargau vien tam, kad dabar tave ištraukčiau?
– Padarysiu bet ką.
Pašnekovas tik nusijuokė. Tada ji suprato, kas skambina.
– Maldauju, padarysiu ką tik nori, tik padėk man.
– Gaila, bet negaliu. Pati užkūrei tą pragarą – pati jame ir sudegsi.
– Ką? Kaip? – nesuprato ji. – Ką aš tau padariau?
Žmogus tik nusijuokė – it peiliu per širdį:
– Pasakysiu, ką padarei. Tu pirma mane nužudei.
PIRMA DALIS
GRUODIS
VIENUOLIKA MĖNESIŲ
IKI LAUŽŲ ŠVENTĖS
1 SKYRIUS
MARGO
Mane iš miegų prikėlė garsus pypsėjimas ir galingo variklio burzgimas.
Žvilgtelėjau pro miegamojo lango žaliuzių tarpą ir išvydau priešais 23 numerio namą stovintį didžiulį perkraustytojų sunkvežimį.
Kiek tolėliau gatvėje pamačiau dar vieną. Dideliam vaikus į mokyklą vežančių tėvų pykčiui, šis blokavo sankryžą. Man nerūpi – abu maniškiai į mokyklą drožia patys. Tomis su Frenke yra savarankiški, daugiausia dėl to, kad nuolat juos mokau iš manęs per daug nesitikėti. Vaikams vienuolika ir dvylika metų, ir jie patys skalbiasi drabužius, lygina uniformas, gaminasi pusryčius ir pietus bei susikrauna mokyklines kuprines; tad po savo bavariška žąsų pūkų antklode galiu padrybsoti ilgiau už eilinį gimdytoją.
Naujųjų kaimynų namo laukujės durys yra dešiniau ir po medine veranda šlaitiniu stogeliu, bet kol kas matau tik nešikus. Apie naują žmogų galima daug ką sužinoti ir iš jo daiktų. Pirma, jie tikrai turi vaikų. Bent du, nes mačiau į galinį kiemą nešamus du dviračius ir du paspirtukus.
Man pabudus, kaimynų kieme stovėjo Land Rover Defender. Pagūglinusi sužinojau, kad tas modelis kainuoja mažiausiai 85 tūkstančius svarų sterlingų; nors gali būti ir įsigytas išperkamąja nuoma.
Padangos nepurvinos, tad spėjau, kad toks automobilis šeimininkui
reikalingas ne tiek praktiniais sumetimais, kiek statusui pabrėžti, –kaip ir daugumai Land Rover savininkų.
Baldus gerai apžiūrėti buvo sunku, nes dauguma buvo apsukti stora burbuline plėvele. Vis tik porą patyrinėjau. Tai buvo tamsaus medžio Rockett St George* bufetas, kuris jau seniausiai puikuojasi mano internetiniame pageidavimų sąraše, ir raudonmedžio komoda iš Made**. Nei vienas, nei kitas nepigūs. Pašnairavau į mūsų svetainės kampe stovinčią Ikea Billy knygų spintą, kurios, Niko teigimu, keisti dar nereikia. Manęs neapleidžia nuojauta, kad jos lentynos jau netrukus gali „netyčia“ sulūžti.
Praėjo dar pusvalandis, o aš, dideliam savo nusivylimui, taip ir nepamačiau, kas čia įsikrausto. Namas kadaise priklausė Sju ir Pitui Kuperiams, o Sju apie interjero dizainą išmanė kaip kiaulė apie debesis. Nesikuklinsiu ir leisiu sau pasigirti: turiu skonį ir matau, kas kur tinka ir kodėl. Jaučiu taip gerai, kad galėčiau varžytis su pačiu Philippe’u Starcku***. Kai Sju paprašė manęs padėti, žinoma, sutikau. Laikiau tai labdaringa veikla. Vos spėjome baigti, ir ji pareiškė iš vienos Teksase esančios Microsoft bendrovės gavusi darbo pasiūlymą, tad po mėnesio jie išskrido. Kai kas galvoja tik apie save...
Pastaruosius kelerius metus namas buvo nuomojamas. Per tą laiką atvyko ir išvyko trys šeimos, bet draugauti su nuomininkais nėra prasmės, nes jie laikini. Išskyrus Aną, kuri mano stebimo objekto kaimynystėje stovinčiame name gyvena ilgiau už kitus. Paskutiniams
* Jungtinėje Karalystėje veikianti interjero dizaino ir namų dekoravimo įmonė, siūlanti unikalius, modernius ir kūrybiškus namų dekoro produktus.
** Made.com buvo Jungtinės Karalystės internetinis baldų ir interjero prekių ženklas. 2022 m. įmonė bankrutavo.
*** Garsus pramonės architektas ir dizaineris.
nuomotojams laimingai išsinešdinus, Nikas mane išgąsdino pasakęs, kad namas gali būti išnuomotas prieglobsčio prašytojams. Na, nėra taip, kad man nerūpi jų bėdos – karas, skurdas, kad buvo priversti palikti namus ir taip toliau, ir taip be galo. Suprantu ir tai, kad jie turi kur nors gyventi, bet kodėl būtent čia? Parašiau elektroninį laišką parapijos tarybos pirmininkui ir išreiškiau susirūpinimą. Šis tik apkaltino mane rasizmu – kokia nesąmonė. Inkstą atiduočiau už pasimatymą su Idrisu Elba*. Man labai palengvėjo, kai prieš namą netrukus pasirodė nekilnojamojo turto agento užrašas „Parduota“. Paskui keli mėnesiai triukšmo, šiukšlių konteinerių ir meistrų furgonų, namas buvo kapitališkai remontuojamas. Naujieji savininkai viską pakeitė, įsirengė naują šeikerių stiliaus virtuvę ir keturis vonios kambarius – atskirai ir miegamuosiuose. Nufotografavau tuščias dėžes šiukšlių konteineryje ir pasidomėjau nė negirdėtais prekių ženklais. Apdailai jie tikrai netaupė. Nepakenčiu tų, kurie viską daro tik dėl akių.
Galiausiai smalsumas paėmė viršų, tad nusprendžiau nueiti pas juos ir prisistatyti. Žingsniuodama į vonios kambarį praėjau pro Kalėdų eglutę, kurią pastačiau laiptų aikštelėje priešais langą, kad kaimynai galėtų pasigrožėti. Ji tiesiog nuostabi. Vaikai turi atskirą –nukabinėtą neskoningais, ryškiais įvairiausių stilių ir spalvų žaisliukais; ji paslėpta valgomajame. Nusiprausiau po dušu, apsivilkau tiesų sijoną ir laisvalaikio marškinėlius, pasidažiau ir drėgna servetėle patryniau savo Pandoros apyrankę** ir Tiffany vestuvinio žiedo deimantus, kad labiau žvilgėtų. Iš bufeto rūpestingai išsirinkau butelį brangaus vyno, įdėjau į dovanų dėžutę – štai ir esu pasiruošusi padaryti įspūdį.
Man einant atsidarė Anos laukujės durys.
* Anglų aktorius ir muzikantas.
** Apyrankė-grandinėlė, prie kurios galima segti įvairius pakabukus.
– Labas, – linksmai pasisveikino ji, kilstelėdama ranką. – Kokia ankstyva! Nepamenu, kad kada nors būčiau mačiusi tave prieš vidurdienį.
Jei tai būtų pasakęs kas nors kitas, tikriausiai būčiau „maloniai padėkojusi“, bet Ana tokia nekalta, nepiktybiška ir gyva! Ji iš tų moterų, kurios, pilotui nutupdžius lėktuvą, ima ploti. Tik kai jau per daug saldu, tai irgi ne kas.
– Sumąsčiau nueiti pas naujuosius kaimynus ir susipažinti.
– Ir aš, – atsakiau, nors ir jaučiausi šiek tiek įskaudinta. Pamaniau, kad bus teisinga, jei sveikinimo komitetui vadovausiu aš – viena iš pirmųjų šio akligatvio gyventojų.
– Jei man tektų kraustytis likus dviem savaitėms iki Kalėdų, šventės būtų sugadintos, – tariau.
– Todėl ir nešu šituos, – atsakė ji, kilstelėdama Tupperware dėžutę ir švelniai krestelėdama joje sudėtus pyragėlius su įdaru.
Vos nesusiraukiau:
– Pati kepei?
– Žinoma, – atsakė, tarsi jai nė į galvą nebūtų atėję nuvažiuoti į miesto kepyklėlę, išsirinkti kelis pyragėlius ir pateikti kaip savo.
–Tu tikra Bree Van de Kamp* .
Ji nesureagavo – nesuprato mano palyginimo su Nusivylusiomis namų šeimininkėmis. Man dar nėra keturiasdešimties metų, bet kartais greta jos pasijuntu daug vyresnė. Kilstelėjau savąją sutiktuvių dovaną.
– Didūs protai mąsto vienodai, – nusišypsojo Ana.
Na jau ne! Jei taip būtų, ji nebaustų savo kūno tuo prekybos centro nuosavo prekių ženklo drabužiu.
Raudonomis plytelėmis išklota įvaža nužingsniavome link namo. Miestelyje jis ne didžiausias, bet mūsų akligatvyje – taip. Jame yra
* Bree Van de Kamp – perfekcionistė serialo „Nusivylusios namų šeimininkės“ veikėja.
šeši miegamieji kambariai – dviem daugiau nei mūsų su Niku name –ir baseinas, todėl patyliukais pavydėjau visiems, kurie čia gyveno.
Dvivėrės ąžuolinės paradinės durys buvo atidarytos, tad užmečiau akį į prieangį ir koridorių. Perkraustytojų komanda išpakavo baldus.
Ana pabeldė – vos pakrebždeno it voverytė, todėl pačiupusi juodą kilpą keturis kartus padaužiau pati.
Jokios reakcijos, tad jau ruošiausi pakartoti, kai mane išgąsdino iš už nugaros pasigirdęs balsas.
