Padėka
Parašyti tikrą pasakojimą apie Atgimimą ir Sąjūdį galima tik sutelkus į raštą daugelio žmonių, kūrusių 1988–1991 metus, išgyvenimus ir liudijimus. Sutikusiems prisiminti ir papasakoti jaučiu ypatingą padėką. Dėkoju ir išėjusiems – su jais daug išgyventa ir sukurta, jie lieka gyvenimo tėkmėje – dabar ir visados. Tad nuoširdus ačiū:
Gintautui Babravičiui, Brigitai Balikienei, Vilniui Baltiniui, Vytautui Bereniui, Alfonsui Brazui, Arvydui Buinevičiui, Antanui Buračui, Alvydui Butkui, Linui Būdai, Sauliui Dambrauskui, Aldonai Daučiūnienei, Arūnui Degučiui, Rimantui Dichavičiui, Vladui Drėmai, Alfonsui Eidintui, Giedriui Gapšiui, Broniui Genzeliui, Leonui Glinskiui, Romui Gudaičiui, Jurgai Ivanauskaitei, Liudvikui Jakimavičiui, Danutei Jokūbėnienei, Ferdinandui Kauzonui, Rimantui Kanapieniui, Audriui Karaliui, Algirdui Kaušpėdui, Egidijui Klumbiui, Algirdui Kumžai, Sauliui Lapieniui, Mečiui Laurinkui, Broniui Leonavičiui, Vytautui Martinkui, Arvydui Matulioniui, Alvydui Medalinskui, Mindaugui Minderiui, Vytautui Musteikiui, Kęstučiui Naudžiui, Algimantui Norvilui, Romualdui Ozolui, Justui Vincui Paleckiui, Stasiui Paškevičiui, Andriui Petrulevičiui, Romualdui Požerskiui, Juriui Putriniui, Angonitai Rupšytei, Vitalijai Samborskytei, Gintarui Songailai, Rimantui Stankevičiui, Janiui Streičui,
Antanui Sutkui, Henrikui Šilgaliui, Arvydui Šliogeriui, Petrui Vaitiekūnui, Martui Tarmakui, Vitui Tomkui, Raimondui Urbakavičiui, Zigmui Vaišvilai, Aliui Valiui, Vidmantui Valiušaičiui, Reinui Veidemanui, Daliui Žižiui.
Rašyti knygą pagelbėjo valstybinės institucijos ir jų žmonės, jiems taip pat dėkoju:
Lietuvos centriniam valstybės archyvui (LCVA), Lietuvos nacionaliniam muziejui (LNM), Lietuvos valstybės naujajam archyvui (LVNA), Lietuvos ypatingajam archyvui (LYA), Istorinei Lietuvos Respublikos Prezidentūrai Kaune, Kauno apskrities Ąžuolyno bibliotekai, Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės bibliotekai.
Esu dėkingas leidyklos „Obuolys“ įkūrėjui ir vadovui Pauliui Virbickui, dėl kurio drąsios iniciatyvos ši mūsų bendra istorija išvysta dienos šviesą.
ATGiMiMO IR SĄJŪdINė
LaISVėS ENERGIJa
Ilgiausius metus vengiau Sąjūdžio istorijos kaip istorijos. Ir nors draugai įkyriai kartojo: „Ar Sąjūdis tau buvęs nebuvęs? Ar svetimi vienas kitam buvote?!“ – nekilo ranka rašyti.
Bėgo metai, rašiau viską, ko širdis geidė, tačiau Sąjūdžio istorijos širdis negeidė. Buvau tikras, kad su kaupu padirbėjau Lietuvos labui, ką bepridursiu? Tiesa, teko pridurti kovingos publicistikos, tad kai pasiekėme valstybės laisvę, dar paplušau, kad ji būtų laisva ir nuo savų prietarų ir diktato. Kūryba ir drąsa savoje valstybėje ir yra tikroji laisvė – tuo tikėjau.
Tačiau greta to nuo 1991 metų visas laisvės šventes švenčiu vengdamas viešų kalbų ir demonstracijų, ir Seimo, ir Prezidentūros.
Bet laikas daro savo. XXI amžiui gerokai įsibangavus ir įžengus į trečiąjį dešimtmetį, ėmiau girdėti vis garsesnius priekaištus: „Žiūrėk tu man, jis vis dar nežada rašyti?! Nori spragą Sąjūdyje palikti!“ Žodžių derinys „spraga Sąjūdyje“ atsitrenkė į sąžinę. Dar kurį laiką bandžiau gintis: „Pamanyk, anokia čia bėda – spraga. Gyvenimas spragomis kaip bombų duobėmis išraustas, bet juk mes vis vien gyvename.“ Tačiau kartą savo raštuose radau įrašą: „Mūsų praeitis – tai mūsų dabarties dalis. Gyvenimas alsuoja praeities deguonimi kaip būtina ateities energija.“
Tada priėjo Kindziulis ir tarė: „Daug legendų, daug pasakų visokiausių. Vienur Atgimimas apžiojęs Sąjūdį, o kitur Sąjūdis prarijęs Atgimimą. O kaip yra, tai yra buvo, iš tikrųjų – ar pasakysi?“
Yra ar buvo?! – išsižiojau, bet Kindziulis numojo ranka ir nuėjo. Ir jis buvo teisus. Nes aš jau žinojau, kad Atgimimas yra tėvas, o Sąjūdis – jo sūnus.
Aš ėmiausi Sąjūdžio istorijos dabarčiai, maironiškos Jaunosios Lietuvos labui.
Žinoma, grynos dabarties nėra. Ką kalbėti! Štai ir nuostabioji mūsų kalba yra lietuvių genties tūkstantmečių dovana dabarčiai. Ir ateičiai.
Jeigu esi rašytojas, rašymas – tavo alsavimas, tavo kelias, tiesa ir gyvenimas. Rašymas yra vienintelis tikras džiaugsmas ir gyvenimo pateisinimas.
Be to, rašytojas panašus į architektą, kompozitorių ir skulptorių: vaizduodamas pasaulį žodžiais jis gali sukurti erdvės ir laiko vaizdinį, ir gyvenimas tampa erdvesnis.
1988–1991 metų Sąjūdis sugiedojo laisvės giesmę, pažadino lietuvišką garbės kodeksą, moralės balsą.
Pasibaigus didžiajai Sąjūdžio misijai, pirmeiviai tebegirdi savyje aidint laisvės energiją. Ne vienas iš mūsų turi jėgų likti Lietuvoje paskutiniuoju mohikanu, kad tik primintų globalizmo klajokliams lietuvišką likimą.
Kai į vadovėlius gula vis nauji praeities pasakojimai, kyla didis klausimas: o kaipgi visa šitai nutiko?
Sąjūdžio tikslas buvo vienas, pagrindinis, esminis – išlieti tautos energiją iš nelaisvės indo į laisvos valstybės indą. Vadinasi, Sąjūdžio bendruomenė, pasitelkdama visas Atgimimui pakilusias jėgas, privalėjo atlikti du darbus: sulipdyti tos laisvos valstybės indą ir sulieti į jį tiek savą, sąjūdinės laisvės energiją, tiek Atgimimo pajėgas. Ar tai buvo padaryta?
Kiek sulieta? Kiek pralieta pro šalį? Kiek ištaškyta?
Baltijos kelyje stovėjome ir matėme aplink save pasakiškus žmonių veidus. Ten tas valstybės indas ir buvo pradėtas lipdyti. Tokia graži ir tokia tikinti savimi Lietuva buvo!
Apie tai sunku dabar kalbėti.
Žmonių bendruomenėje žmogus esi daug kam dėkingas. Pirmiausia esi dėkingas tėvui ir mamai. Esi dėkingas už gyvybę, valią, sąmonę ir sąžinę.
Vytautės Liucijos ir Algimanto Jono meilė (Šeimos archyvo nuotr.)
Esu dėkingas plaukimo sportui, į kurį taip pat nuvedė tėvai. Jie atskleidė man kovos prasmę ir gyvenimo misijos supratimą, įdiegdami: „Tavo pavardė ir vardas lietuviški, ir dabar tai – Lietuvos vėliava, Santuoka (Šeimos archyvo nuotr.)
Sąžinė pabudo dvylikamečio paauglio sieloje, kai namuose buvo paaiškinta, kad Lietuva yra okupuota ir okupantai daro viską, idant lietuviai pamirštų turėję nepriklausomą valstybę. Akimirksniu aišku tapo viskas. Tėvai įtikino, kad buvusi Nepriklausomybė nėra iki galo sunaikinta, kol mes gyvi.
kitos nėra.“ Siekdamas pasaulinių sporto viršūnių patyriau, kad su Tėvynės idėja širdyje pakilti galima labai aukštai.
Esu dėkingas Nepriklausomą Lietuvą kūrusiai kartai. Vilniuje, Kaune, įvairiuose Lietuvos kampeliuose bendrauti su šia karta buvo gyvenimo aistros žadinimas. Teofilijai Vaičiūnienei, tėvui Stanislovui (Algirdui Mykolui Dobrovolskiui) ir Juozui Keliuočiui lieku skolingas visuomet.
Visa tai stumte stūmė į Atgimimo kelią, prie Sąjūdžio vartų.
2025 metai
Šeima, Aurimas ir Arvydas (Šeimos archyvo nuotr.)
PRaEITIES ImPERIJa
Praeitis yra galingiausia imperija, kuri nepaliaujamai plečiasi, šios imperijos galios pažaboti neįstengs niekas. Bet kuri karinė-politinė imperija, naikinanti valstybes, žmones ir kultūras, nėra amžina, ją anksčiau ar vėliau sutramdo senkanti gyvybinė energija, nykstanti imperijos idėja ir laikas. Kadangi laikas slenka amžinybės link, praeitis plečiasi kaip amžinybė, be galo ir krašto, o jos perpetuum mobile, amžinasis variklis, esame mes patys. Mes nepaliaujamai eikvojame savo gyvybinę energiją, išsekiname pačią gyvenimo aistrą ir maitiname amžinybės – praeities valdas. Ir tos valdos nepaliaujamai plečiasi dabarties sąskaita.
Nėra jėgos, galinčios pakeisti jėgų balansą, – praeitis visuomet nugali dabartį.
Nugali, ir keisčiausiu būdu praturtina. Nes praeitis plečiasi ne tik anapus horizonto, bet ir šiapus, mūsų sielose ir mūsų santykiuose. Praeitis tampa mūsų donoru. Pasiutiška medžiagų apykaita!
Mūsų miestai, mūsų susisiekimo keliai, o pirmiausia mūsų kalba – tai praeities gyvybė dabartyje. Mes gyvename sukaupta praeityje energija. Kiekvieno mūsų biografija – tai praeities faktai dabartyje. Be šių faktų mes neturėtume istorinio kelio ir vietos po saule, nerastume net darbo.
Todėl dėl praeities kaunamasi kaip dėl ateities. Ne juokais dėl jos sukeliami net karai. Nes tai gyvo gyvenimo perspektyvų klausimas. Ir karų priežastys paprastai pateisinamos praeitimi.
Ir nėra išeities – be praeities nėra tapatybės. Jeigu mes nesame su savimi, mūsų vietoje atsiras kiti.
Saugo mus tik pasitraukęs į praeitį pasaulis – jis yra didžiausia mūsų dabarties dalis.
Ir vis dėlto didžiausia žmogaus paslaptis yra jo nugyvento gyvenimo likutis dabartyje. Likutis sieloje ir nuveiktuose darbuose. Vieno likutis užima daug vietos, kito visai mažai. O kokią likučio dalį užima mumyse Sąjūdis? Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis? Neilgas gyvenimas, jeigu skaičiuotume metus, viso labo 1988–1991 metai. Bet tie metai sprogo laisvės stebuklu, o stebuklas neleidžia savęs pamiršti.
Rašantis žmogus gali paliesti realybę, kurią išgyveno. Išgyveno aistringai, o ne sėdėdamas krūmuose kaip stebėtojas. Bet vien rašyti nepakanka – reikia sąžiningai aprašyti. Tam reikalui padeda tik viena sielos savybė – tiesos aistra. Ta aistra, kuri gyvenimą myli labiau už valdžią ir politiką. Nieko nėra svarbesnio už gyvenimo aistrą, iš jos gimsta vaikai.
Dabartyje yra mūsų praeitis – giminė, tauta ir valstybė, ir todėl esame gyvi, regime ateitį.
Senovės graikai ne veltui sakė: panašus pažįsta panašų. Apie Atgimimą ir Sąjūdį parašyta daug įvairių istorijų. Tik istorijos nelygios istorijai, ir žmonės tai žino, nes nuolat klausia: O kaip buvo iš tikrųjų? Nors klausti reikia: O kaip buvo su ta gyvenimo aistra? Negyvenęs ir neveikęs – nežinosi.
O aš ten buvau. Ir žinau, kas ten buvo.
Manoji karta, gimusi pasibaigus Lietuvos pasipriešinimui, po Stalino mirties, augo matydama TSRS imperijos sienas tik iš vidaus. Ir jausdama griežtą tų sienų apsaugą, ir jausdama, kaip tos sienos „saugo“ mus. Tai buvo gyvenimas labai savitoje didelėje kolboje. Buvo ir
daug mažų kolbų, augdami mes peršokdavome iš vienos į kitą, kartais įskeldami ar net sudaužydami indą. Vieni sugebėdavo pabėgti iš mokyklinės programos kolbų, kiti iš komjaunimo. Iš valstybės, kirsdami TSRS sieną, pabėgdavo labai retas.
Kai visai subrendome ir išmokome gyventi vienu metu komunizmo ideologijos, rusinimo politikos, cenzūruojamos spaudos kolbose, visur prisitaikydavome, dažnai nė nejausdami sienų ir sienelių, tiesiog neatsitrenkdami į jas. Kūrėme, auginome ir puoselėjome savo asmens kolbą, ir tai buvo geriausia, ką leido sistema. Nepriklausomas charakteris – pilis, kurią pasistatai sau net kalėjime. Savyje galėjome užsiauginti patriotiškumo-lietuviškumo energiją.
Labai jauname amžiuje spėjome patekti į 1968 metų cunamį, nors sistema mus nuo jo saugojo. Jau paauglio sąmone tiksliai suvokiau, kas yra tų 1968 metų lūžis. Laisvoje Europoje vyko jaunimo maištai, buvo verčiamos vyriausybės, siautėjo „The Beatles“ muzika, o Vudstoke įvyko festivalis, kokio pasaulio istorijoje nebuvę.
Aštuntasis dešimtmetis. Gėlės prie Lenino paminklo. (S. Paškevičiaus archyvas)
Chaosas Vakaruose mums, prigludusiems prie radijo aparatų, sutapo su laisve. Tuo tarpu Rytų Europoje įvyko kažkas visiškai priešinga –Kremliaus karinė jėga sutraiškė „Prahos pavasarį“.
Po 1968 metų mūsų laukė nauja kolba, juodesnių ir kietesnių sienų dešimtmetis, kurį vis dėlto įskėlė Romo Kalantos auka 1972 metais ir po to vykusios „kalantinės“. Dabar, pažvelgus atgal, supranti: tada itin ryžtingai pradėjo bręsti Atgimimo ir Sąjūdžio energija.
Mano pasaulį nepaprastai nuskaidrino prieškario karta. Pirmiausia, žinoma, seneliai ir tėvai, iš kurių gavau Nepriklausomos Lietuvos gyvenimo pasakojimus, nuotraukas, kvapus, skonius, vadinasi, kodą. Buvusios mūsų valstybės nostalgija įaugo į kraują taip tvirtai, ir kai girdėdavau lietuviško „Amerikos balso“ reportažus apie 1968 metų „Prahos pavasarį“, atrodydavo, kad rusų tankai važinėja ne Prahos, o Vilniaus ir Kauno gatvėmis. O taip, jie čia ir stovėjo.
1973 metais pasiekė žinia, kad Vakaruose išspausdinta TSRS lagerių sistemą pavaizdavusi Aleksandro Solženicyno knyga „Gulago archipelagas“. Knygos fragmentai pasiekė Vakarų radijo bangomis.
1980 metų vasarą laisvės energiją ėmė auginti Lenkijos „Solidarumas“. Jau filosofijos kandęs ir aukštąjį mokslą baigęs pamačiau, kad komunizmo valandos labai sparčiai senka. Pradėjau rašyti „Kasdienybės užrašus“ ir „Lietuviškos minties konspektus“.
1983 metais ėmiausi „Politikos pastabų“, kurių refrenu pasirinkau šią mintį:
Politika – pernelyg rimtas dalykas, kad joje funkcionuotų vien bailiai ir niekšai. Tikslas – jį mato nedaugelis. Ir tai yra jų jėgos šaltinis. 1983-07-10.
Žodis „politika“ tuo metu buvo egzotiškas, nes viešai skambėjo tik „užsienio politika“, o vidaus politikos TSRS imperijos kolboje būti negalėjo. Buvo tik broliškas tautų bendravimas, ekonominiai santykiai, paįvairinami socialistinio lenktyniavimo, buvo penkmečio planai ir vadovaujantis komunistų partijos vaidmuo. Politikos nėra, kai nėra opozicijos, o kur buvo opozicija? – išžudyta, sukišta į kalėjimus, o likučiai uždaryti psichiatrinėse ligoninėse.
Bet keistas reikalas: žmogaus pilietinei brandai visad svarbesnė yra vidaus politika, o ne tarptautinė, likusi anapus kolbos. Užsienio įvykių analizė buvo įdomesnė, BBC World Service anglų kalba (visai netrukdoma laisvo eterio stotis), A. Kukas (Cooke) teikė žinių, bet visa tai – anapus kolbos. Daug svarbesnė, reikalaujanti daugiau
drąsos, buvo vidaus įvykių analizė. Ir įvykiai po L. Brežnevo mirties
1982 metais buvo vis įdomesni ir įdomesni. Komunistinė Kremliaus imperija silpo.
Imperija silpo ir seno dėl ekonominių ir biologinių priežasčių. 1964 metais L. Brežnevo epochai prasidėjus, režimas iki pat
1982 metų, vengdamas kalbėti apie Stalino kultą, vis dėlto „sanitarinį stalinizmą“ įvedė. Ir 1985 metais, patyręs paskutines konvulsijas, nė nepajuto, kaip mirė.
1985 metų kovo 11 dieną keliolikos narių TSKP CK Politinio biuro valia imperijos vairas buvo patikėtas 54 metų amžiaus Michailui Gorbačiovui. Šis prisiekė ištikimybę Lenino idealams, marksizmoleninizmo mokymui ir pasaulinei socializmo revoliucijai. Tačiau jau kitą dieną pareiškė, kad socializmo ambicijos neatitinka jo amunicijos,
1983 m. „Politinių užrašų“ dienoraštis
kad pasaulinės pažangos dėsniai aplenkia TSRS ir kad kažką reikia keisti iš esmės. Keisti, nes atsilikimas nuo pasaulinės pažangos atima iš milijonų žmonių Lenino pasaulinės valstybės idealus. Imperija griūna iš vidaus, alkoholizmas ir nusikaltimų lygis tai rodo.
Gremėzdiška partijos ideologija – istorinis materializmas, marksistinė politinė ekonomija ir mokslinis komunizmas – buvo primiršta, pasisukta į bendražmogiškas Vakarų vertybes.
M. Gorbačiovas negalėjo pasikėsinti tik į Lenino ir Stalino kultą ir sukaltas tautų ir valstybių kalėjimo sienas, į imperijos teritoriją, į TSRS integraciją.
Vis dėlto M. Gorbačiovo politika buvo tikra naujiena: jis atsisakė sankcionuoti prievartą, prievartą bet kuriame imperijos valdymo lygyje. O tai prieštaravo pačiam prievarta įdiegtam komunizmui.
Jis paskelbė, kad TSRS toliau gyvuos be prievartos viduje ir be agresijos išorėje.
1986 metų vasario 25 dieną nuskambėjo: perestroika prasideda, ir tai buvo skilusios kolbos skambesys. Paskelbęs pabaigos pradžią.
1987 metais leista privati ūkinė iniciatyva. Komandinė-administracinė ūkio valdymo sistema, penkmetinis ūkio planavimas, 1885–1986 m. „Kasdienybės užrašų“ dienoraštis.
priimamas kaip įstatymas TSKP suvažiavimuose, įlūžo. Pusę amžiaus drausta teisėta individuali darbinė veikla – leista. Leista ir kolektyvinė-kooperatinė nuosavybė, gamyba ir prekyba.
Perestroika gavo naują ūkinį kūną generuojančius žmones.
Perestroika netruko įgauti ir tarptautinės reikšmės bruožų.
1988 metais M. Gorbačiovas paskelbė knygą „Perestroika ir naujas mąstymas mūsų šaliai ir visam pasauliui“ (rus. Перестройка и новое мышление для нашей страны и для всего мира). Per metus ji buvo išversta į TSRS tautų ir didžiųjų pasaulio tautų kalbas.
Pirmieji knygos sakiniai teigė:
„Šią knygą parašiau norėdamas kreiptis į tautas tiesiogiai. TSRS tautas, JAV, bet kurios šalies tautas. Susitikau su daugelio šalių lyderiais ir kitais veikėjais, jų visuomenių atstovais. Tuo tarpu šios knygos tikslas – tiesiogiai pasidalinti mintimis ir klausimais, kurie liečia visus be išimties pasaulio piliečius.“1
Ar galėjo Vakarų pasaulis, taip pat ir nelaisvos tautos patikėti, kad TSRS imperija taps taikos balandžiu? Kad perestroika lyg burtų lazdelė nublokš į praeitį krauju ir prievarta sukaltą sistemą? Gal jos ir galėjo.
Knyga liudijo, kad TSRS buvo, yra ir linkusi likti pasaulio hegemonu.
Bet Baltijos tautoms reikėjo ne perestroikos, o susigrąžinti valstybes. Žmonėms ir tautoms reikia ne ideologinių posūkių, net ne ekonominės gerovės, o savigarbos. Žinojimas, kad gyveni laisvę praradęs, žmogaus savigarbą žeidžia, ir žeidžia visą jo gyvenimą.
1988, p. 3.
Iškarpų iš laikraščių aplankas – 1987–1988 m. „dosjė“
Baltijos šalyse, vadinamajame Pabaltijyje, buvo atidžiai skaitomi milijoninių tiražų oficialūs Maskvos žurnalai ir savaitraščiai (pvz., „Ogoniok“, „Novij mir“, „Moscow news“ / „Moskovskije novosti“, „Argumenty i fakty“). Ten stebėtinai buvo skelbiami Stalino epochos nusikaltimai, be gailesčio apnuoginama komunistinių valdininkų korupcija, valstybės turto grobstymas, partokratiniai nusikaltimai. Kovojant su Stalino ir Brežnevo epochų palikimu viršūnėse,
M. Gorbačiovui buvo naudingas spaudos sujudimas, jis ėmė varžyti cenzūrą. Tai suprato laisvėjanti Maskvos inteligentija ir be galo entuziastingai palaikė reformatorių viršūnėje, įsitaisiusį ant Kremliaus žvaigždės.
O Baltijos šalių inteligentija? 1986 metų pradžios–1987 metų pabaigos oficialioji Lietuvos spauda buvo labai skurdi. Lietuviai net nežinojo, ką galvoti apie Maskvos naujienas, ką suprasti. Liūdna patirtis neleido tikėtis nieko iš esmės naujo. Mums ideologinių pokyčių reikalai buvo svetimi ir tolimi, lietuviai per dešimtmečius išmoko adaptuotis, gerokai išvengti integruoto imperinio švietimo ir Maskvos diegiamos rusiškos kultūros.
Tačiau, inteligentija vis vien skaitė laisvėjančią Maskvos spaudą, klausėsi M. Gorbačiovo kalbų per Maskvos TV ir ėmė girdėti šį tą naujo – tikrai buvo atsisakoma prievartos. Pagaliau jis net pribloškė naujove, pareiškęs: Nors kartą šios šalies istorijoje pasiekime pokyčių be kraujo.
Bet komunistinė Lietuvos valdžia prisitaikė prie naujos retorikos pati nesikeisdama. Ir kaip keisies, kai iš Kremliaus 1986 metų spalį, jau paskelbus perestroiką, į LKP CK antrojo sekretoriaus vietą atsiunčiamas Nikolajus Mitkinas, atviras viešumo ir perestroikos priešas.
Tuo tarpu M. Gorbačiovas iš tribūnų vis griežčiau reikalavo opiausias kiekvieno krašto (respublikos) bėdas spręsti vietose, naudojant viešumą kaip ginklą. Kad Pabaltijo respublikose tas ginklas galėjo pasisukti prieš patį perestroikos autorių – ar šitai suprato Gorbačiovas? 1987 metų vasarį įvykęs jo vizitas į Rygą ir Taliną parodė, kad gensekas visai nesuprato Pabaltijo išskirtinumo. Sunaikintų 1940 metais valstybių palikimas čia nebuvo visai sunaikintas – idėja išsivaduoti buvo gyva. O Gorbačiovas kalbėjo tik apie gerovę ir ekonomikos augimą, apie gerus žmones ir gerą tarybinį jaunimą.
Trijų Baltijos tautų iš esmės negalėjo tenkinti jokie Kremliaus valdymo pokyčiai, joks M. Gorbačiovo atvirumas pasauliui, jokie perestroikos įrankiai – nei žmogiškasis faktorius, nei naujas mąstymas ar gyvenimo „pagreitis“.
Bet istorinio vyksmo galybė yra keista: pradėjus reformas, neįmanoma žinoti, kuo jos virs. Vieši kovotojai disidentai pasinaudojo perestroikos privalumu – viešumu. Ir ėmė mokyti juo naudotis inteligentiją.
Moralė, tautinė pareiga stūmė visų trijų šalių inteligentiją veikti, išeiti į viešumą. Ir visi susitiko vienoje aikštėje – suvereniteto aikštėje.
Lietuvos Laisvės lygos veikla ir „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ 1987 metais atvirai paminėjo krikščionybės Lietuvoje 600 metų jubiliejų. Tai jau buvo akivaizdus visų Vakarų krikščioniškosios kultūros žmonių susitikimas. Jis neigė gyvenimą TSRS imperijoje. Ir komunistinė propaganda ėmė daryti kompromisus.
1987 metų pabaigoje buvo sukurtas, o 1988 metų pradžioje LTV parodytas dokumentinis filmas „Kas jūs, kunige Svarinskai?“. Dievo keliai nežinomi – propaganda persistengė, parodė per daug tikro gyvenimo. Kunigo ir disidento kova, jo kelias per GULAG golgotą buvo parodytas kaip pavyzdinė tvirto vyro kova. Herojui net buvo leista pasakyti tiesą apie Molotovo–Ribentropo paktą, o filmo pabaigoje nuskamba frazė, kuri TSRS imperijai buvo jau atvirai pavojinga: Mes būsime valdžioje.
TSRS herbas, sukurtas 1922 metais, rodė komunistinio režimo ir rusų imperines pretenzijas valdyti visą pasaulį. Per daug apžiojęs, jis neišturėjo.
De jure TSRS pabaiga – 1991-ųjų gruodžio 25 diena, 19 val. 38 min. Maskvos laiku. Vakarų pasaulio Kalėdų dieną M. Gorbačiovas
atsistatydino atvirame eteryje, jo kalbą transliavo Maskvos CTV. Pradėdamas valdyti jis neįžvelgė didžiausioje socializmo valstybėje jokių vidaus suverenumo problemų. Prarasdamas valdžią pripažino: tautų suverenumo siekiai pakirto jo perestroikos projektą. Pabaigoje jis net neištarė žodžio socializmas.
69-erių metų Rusijos karinio komunizmo istorija baigėsi. TSRS imperijos kolba suskilo ir subyrėjo į šukes. Virš Kremliaus buvo nuleista raudona TSRS vėliava, pakelta Rusijos imperijos trispalvė.
Tą valandą Baltijos tautos jau buvo ištrūkusios iš „blogio imperijos“ ir tapusios visateisėmis JTO narėmis, tarptautinių santykių subjektais. TSRS pabaiga nei de fakto, nei de jure mūsų nebelietė.
Mes turėjome išsivaduoti, toks buvo mūsų protėvių priesakas, mūsų praeities ir mūsų atminties imperijos balsas. Lietuva turėjo būti laisva, ir žmonės išdrįso tą laisvę atlikti.
