PRANAS ŠARPNICKIS
TURINYS
I DALIS
1926-ieji: viena sprogdinamoji mina kainuoja apie 600 litų 19
RADVILIŠKIS. Staiga pasigirdo žemėj kažkoks stiprus aidas 21
MARSO NUOTRAUKOS AIŠKIAI ĮRODĖ: Kitose planetose, kaip ir Žemėje, yra augalų
POTVYNIO PRELIUDIJA. Potvynių pavojus negresia
PIRMOJI POTVYNIO DIENA. Atspėjo kaip specialistų hidrologų komisija apie potvynį
ŠEŠTADIENIO NAKTIS. Žmonės iš balkonų mojuoja ir šaukiasi pagalbos 44
ANTROJI POTVYNIO DIENA. Klierikai vaikščioja po sodą sušalę ir nevalgę 47
TREČIOJI IR KETVIRTOJI POTVYNIO DIENOS. Galutinai paaiškėjo, kad potvynis užtruks 58
PENKTOJI POTVYNIO DIENA. Pardavėjai turėtų jausti bent kiek žmogiškumo 64
ŠEŠTOJI POTVYNIO DIENA. Ledai buvo susipynę ir vanduo patvindė krantus 68
SEPTINTOJI POTVYNIO DIENA. Kaunas turėjo tikrą karo vaizdą 72
AŠTUNTOJI POTVYNIO DIENA. Teisinas tarsi iš septynių nuodėmių 81
EPILOGAS . Visas turtas apsemtas vandens arba nuneštas 85
III DALIS
1931-ieji: komisijos nariai gerų norų, bet gerais norais ir pragaras grįstas
ŽIEMA: orų pragaras ir spalvingas europiečių gyvenimas,
IV DALIS
1934-ieji: kauniečiai sušlapo tik štibletus
Galop vilkai atėjo tiesiog į Alytų pasižiūrėti
PIRMOJI POTVYNIO DIENA. Nemuno vaga – tarytum vaga, kuria ne vanduo, o ugnikalnio lava su akmenų grumstais veržiasi tolyn
ANTROJI POTVYNIO DIENA. Kauno gyventojai ėmė daugiau domėtis gamta
TREČIOJI POTVYNIO DIENA. Ledas gali be didelio pavojaus išeiti
EPILOGAS. Vietomis ledų suversti tiesiog kalnai
V DALIS
1936-ieji: šimtmečio potvynis
ORAI. Gydytojai gulte apgulti rankas ir kojas nušalusių žmonių 322
LIKUS SAVAITEI IKI POTVYNIO. Gaišatis, prarastas brangus laikas, bet potvyniui „pasiruošta“!
PIRMOJI POTVYNIO DIENA. Kaunui pajusti potvynio smagumus – ne naujiena! 343
ANTROJI POTVYNIO DIENA. Ant stogų katės ir šunys 351
TREČIOJI POTVYNIO DIENA. Išgelbėti neįmanoma – per stipri srovė 356
KETVIRTOJI POTVYNIO DIENA. Krizis dar nepraėjo 368
PENKTOJI POTVYNIO DIENA. Kad „neprasimuštų per dangčius“ 372
ŠEŠTOJI POTVYNIO DIENA. Lyg laive būtum 387
SEPTINTOJI POTVYNIO DIENA. Visuomenė – nė krust!
AŠTUNTOJI POTVYNIO DIENA. Žmonės nebepažįsta savo namų. <...> Jie užlieti skurdo potvynio
395
400
DEVINTOJI POTVYNIO DIENA. Vanduo blogus nuomininkus iš jų namų išplovė
TIKROJI TIESA. Ponai! Neužtenka žiūrėti iš balkono į žuvų turgų
VI DALIS
1940-ieji: septyni metrai. Juk tai Klaipėdos uosto gelmė
susijaudinę ir susirūpinę klausia – kas bus?
paišinas, prišiukšlintas Nemunas, kurį taip jautriai
naktis
Užgrūstų ledai, pakiltų vanduo, žmonės skęstų, o mes turėtume
EPILOGAS. Net horizontams matuoti matuoklė visa pasinėrė
ĮŽANGA
Potvyniai kaip ir žmonijos karai – tas pats scenarijus ir visad du frontai: žmogaus ir stichijos. Ir nors scenarijai kartojasi, mums patinka skaityti apie karą. Šioje knygoje nupiešiu penkis potvynio vaizdus ir vieną išskirtinį, vienadienį, nesusijusį su ledonešiu. Jie panašūs ir kartu skirtingi – kaip ir karas. Čia nuolat tvyros vandens fronto linija. Kaip mūšyje svarbi kiekviena žemės pėda, taip ir čia bus svarbus kiekvienas vandens lygio centimetras, kiekvienas gatvės metras.
Kaunas skendo begales kartų, o su juo kartu ir visa Lietuva. Be abejo, knygos epicentre bus Kauno potvyniai, tačiau teks nuklysti ir į Vilnių, Kernavę, Uteną, Ukmergę, Panevėžį, Kėdainius, Alytų, Merkinę, Marijampolę, Seredžių, Smalininkus, Jurbarką, Rusnę ir daugybę kitų vietų, nes kartais, kai skęsdavo Kaunas, su juo kartu ir visa Lietuva. Bus momentų, kai potvynio zona išsiplės net iki Latvijos bei Baltarusijos –be konteksto būtų sunku suvokti stichijos mastą.
Tarpukaryje spauda rašys – Kaunas skendo 100 kartų. Tad kodėl žmonės apsigyveno tokioje pavojingoje vietoje?
Teigiama, jog tais senais laikais Kauno ir Neries didžiulės santakos teritorijos, kurioje dabar plyti miesto senamiestis, potvyniai nekankindavo. Lietuva buvo apaugusi miškais, todėl pavasariais sniegas tirpdavęs pamažėle, upės tvindavusios neskubėdamos, ledai išeidavę ramiai. Apie tai buvo kalbama jau tarpukaryje. Štai dienraštis „Rytas“ rašė: Anais laikais pavasario potvyniai nusitęsdavo net iki birželio mėn., nes miškuose labai ilgai tirpdavo sniegas. Dabar kovo ir balandžio mėnesiais nuteka beveik ¼ visų metų Nemuno vandens. Miškams mažėjant pavasariniai potvyniai didėja, o vasarą upės labiau išsenka. [1] Panašias versijas kelia ir šių laikų tyrinėtojai.
XVI–XVII a. senojo Kauno pastatų liekanos. Dabar žemiau Prieplaukos krantinės ir T. Daugirdo gatvių lygio. Prano Šarpnickio nuotrauka, 2025 m.
XVI a. viduryje, maždaug apie 1550-uosius, kai Anglijoje, Nyderlanduose ir Prancūzijoje ėmė formuotis nacionaliniai laivynai ir sparčiai plėstis miestai, Lietuvoje prasidėjo miškų kirtimo vajus. Europiečiams labai reikėjo ąžuolo ir kitokio medžio, o Lietuva ir Lenkija kaip tik laikė miško medžiagos monopolį ir buvo pagrindiniai jos tiekėjai. Be to, tokie miško produktai kaip degutas, potašas, derva, pelenai, medžio anglis tapo svarbiomis Lietuvos eksporto prekėmis. Nenaikinant miškų jų neišgausi. Teigiama, jog apie 1730-uosius kai kur buvo likę 50 proc. girių, o kai kur tik 30 proc. [2] Galima manyti, jog kaip tik tuo XVII–XVIII a. laikotarpiu Kauną ir ėmę kankinti didesni ar mažesni potvyniai. Juk vargu bau ar Zapyškyje ant Nemuno kranto 1578 m.
būtų statę bažnyčią, jei būtų matę, kad ji kone kasmet bus užliejama vandens. Vargu...
Ir visgi... galima įžvelgti ir prieštaravimų šiai hipotetinei teorijai.
Keista, bet iki tol, kol Nemuno ir Neries santakoje nebuvo pastatyta pilis, žmonės čia, anot archeologų, gyvendavo labai epizodiškai. Nors sutikite – vieta labai patraukli.
Archeologai būsimos pilies vietoje, vieno hektaro plote, aptiko nedidelės gyvenvietės pėdsakų, bet kultūrinis sluoksnis plonas ir esą akivaizdu, jog paskui nuo VIII–IX a. bemaž tris šimtus metų niekas čia negyveno. X–XII a. Kauno senamiesčio vietoje vėl aptinkama pėdsakų, bet ir jie gana epizodiški, tarsi žmonės būtų apsistoję laikinai – stabtelėję pirkliai, anų laikų klajūnai. Tuo tarpu santakos apylinkės (piliakalniai) buvo tankiai apgyvendintos. Kaunas kaip gyvenamoji vieta paminima tik 1361 m., kai, tikėtina, pirmoji pilis buvo tik pastatyta arba baigiama. Kodėl? Galbūt dėl tų pačių potvynių. Ir tik iškilus gynybiniams būtinumams į juos nusispjauta – krašto saugumas svarbiau, mūro sienų ledai neįveiks! [3]
Tikslios žinios apie užliejamą Kauną mus pasiekia tik nuo 1877-ųjų, kai Nemune imtas matuoti vandens horizontas. Pagal šiuos duomenis, manoma, jog dideli potvyniai kilę 1715, 1811, 1829, 1855, 1868 ir 1906 m.
Šioje knygoje skaitytojas dažnai sutiks tokias frazes, kaip antai, „vandens horizontas“, „vanduo pakilo x metrų virš normalaus arba įprasto lygio“. Ką tai reiškia? Vandens horizontas buvo matuojamas nuo vadinamojo „nulio“, tam tikro pastovaus atskaitos taško, parinkto vandens lygio matavimų pradžioje. [4] O koks buvo Nemuno gylis nuo to „nulio“ iki Nemuno dugno? Antai 1931 m. potvynio metu vanduo Nemune ties Kaunu siekė 6,68 m virš normalaus lygio. „Lietuvos aidas“
rašė: Minimas vandens horizontas skaitomas nuo minimalaus vandens
horizonto, nuo vandens lygio, pav., sausos vasaros metu. Tad Nemunas gylio kalbamu laiku ties Kaunu turėjo iki 10, o gal vietomis ir daugiau metrų! [5]
Tad norint suvokti „horizonto“ terminą ir tikrąjį Nemuno gylį potvynių metu, prie tekste vis minimų skaičių reikėtų pridėti maždaug
3,3 m. Tiesa, upių specialistas, hidrologas prof. Steponas Kolupaila
1926-aisiais metais rašydamas apie potvynius pastebi, jog nuo matavimų pradžios Nemuno dugnas galėjęs būti užneštas ir pakilęs maždaug pusę metro. [6]
Tarpukaryje buvo laikoma, jei vandens horizontas viršija 6 m – tai jau potvynis. O jei viršija 6,75 m, būtina paleisti sirenas.
Iki 1926-ųjų per 49-erius metus vanduo 5 m aukščiau normalaus lygio buvo pakilęs aštuoniolika kartų ir užliejęs žemesnes Kauno vietas. 6 m ribą įveikdavo labai retai. Taip buvo nutikę tik penkis kartus, bet potvynis užtrukdavęs tik vieną dvi dienas. [7]
XX a. pradžioje didžiausias potvynis buvo užregistruotas 1906 m.
Tada ledonešis Neryje prasidėjo dešimčia dienų anksčiau nei Nemune. Ledo lytys įsirėmė į Nemuną, jį užtvenkė, ir miestas taip patvinęs, jog iš Neries į Nemuną valtimis buvę galima perplaukti M. Valančiaus gatve, per Rotušės aikštę ir Aleksoto gatve. Ties Kauno paštu buvusi apsemta Laisvės alėja. Kitas potvynis, kai vandens horizontas viršijo 6,04 m, įvyko 1917 m. balandžio 6-ąją. Arti tos ribos jis buvo ir 1924-ųjų kovo 29-ąją – pakilo iki 5,9 m. [8]
1926-ųjų potvynis buvo įdomus, nes Kaunas tik prieš keletą metų tapęs laikinąja sostine, nepriklausomos Lietuvos visuomenė dar jauna, naivi ir nuoširdi. Tada vanduo aukščiausiai buvo pakilęs 6,7 m aukščiau įprasto lygio. Nuo potvynio nukentėjo apie 2 tūkst. miestiečių.
1930-aisiais vanduo miestą bandė šturmuoti iš oro. Jei kitose Lietuvos vietose tik palijo, tai ant Kauno, kaip vaizdžiai pasakė vienas
ūkininkas, tą dieną lankęsis Laisvės alėjoje: nukrito debesis. Per pusvalandį iškrito net 75 mm kritulių, tarsi ant miesto būtų lepterėjęs 180 ha ploto ir metro gylio ežeriukas.
1931-ųjų potvynis stebina neįprastu pobūdžiu, nes turėjo dvi fazes –vanduo aukščiausiai pakilo iki 6,78 m. Nuostolių patyrė 3 326 kauniečiai.
Kai kurie tyrinėtojai 1934-ųjų potvynio nelaiko rimtu, bet visgi vanduo aukščiausiai pakilo iki 6,12 m. To laikmečio kauniečiams tai buvo potvynis.
1936-ųjų potvynis užsitęsė net devynias dienas, buvo ilgas ir varginantis – vanduo pakilo ir ilgai laikėsi nei kildamas, nei leisdamasis. Aukščiausias jo taškas – 7,08 m virš įprasto lygio. [9] Nuo potvynio nukentėjo per 8 tūkst. gyventojų.
Tačiau šis potvynis tik tarpukariu savo varginančia trukme išsiskyrė iš kitų. Anksčiau būta ir labiau užsitęsusių potvynių. Antai 1879 m. ledai susigrūdę ties Kaunu išbuvo net 23 dienas, 1901 m. jis tęsėsi 15 dienų, 1908 m. – 12 dienų, 1881, 1893, 1911 ir 1915 m. – aštuonias dienas, 1905 m. – penkias dienas. Tiesa, vandens horizonto maksimumai tais metais svyravo tik ties 5,23 bei 6,1 m riba ir jis nebuvo taip aukštai pakilęs, kaip 1936 m.
1940-ųjų potvynis buvo žaibiškas ir truko vos parą. Viršijo bet kokius tarpukario rekordus – siekė 7,24 m. Ir vis tik iš namų buvo išvaryta apie 1 tūkst. kauniečių. Tačiau prof. S. Kolupaila po jo pastebėjo: Galima manyti, jog 1715, 1829, 1855, 1868 ir 1906 metais vanduo buvo dar aukštesnis. [10]
1936 m. spauda rašė, jog iki 8 m aukščiau normalaus lygio Nemune vanduo dar niekad nebuvęs pakilęs, o iki 7 m ir kiek aukščiau – ne kartą. [11] Tačiau 1946 m. jis viršys 8 m ir sieks 8,57 m.
Paskutinį kartą Kaunas patvino 1951 m. Pastačius Kauno hidroelektrinę, potvyniai liovėsi. Atrodo, nuopelnai turėtų atitekti sovietmečiui... O juk iš tiesų, viskas prasidėjo dar 1929-aisiais metais, kai inžinierius Jonas Smilgevičius Lietuvos Vyriausybei parašė dvylikos lapų raštą, kuriame teigė, kad viena krašto atsilikimo priežasčių – menkas Lietuvos elektrifikavimas.
J. Smilgevičiaus sumanymas 1932 m. ties Pažaisliu užtvenkti Nemuną ir pastatyti hidroelektrinę buvo drąsus ir grandiozinis. Jei statybos būtų prasidėjusios ir, kaip planuota, užtrukusios trejus metus, Kaunas jau nebebūtų patyręs 1936, 1940, 1946 ir 1951 m. potvynių. Į Kauno gatves vanduo dar kėsinosi ir 1942-aisiais bei 1958 m. [12]
1932 m. J. Smilgevičius žurnale „Tautos ūkis“ rašė: Jau yra daroma konkrečių žygių tokią stotį statyti ant Nemuno ties Pažaislio vienuolynu.
Numatoma, kad dar šiais metais bus pradėti visi paruošiamieji darbai. <...> Susisiekimo ministerijos pastangomis padaryta 1931 m. Nemune ir krantuose 14 gilių žemės gręžinių. <...> [13] Tačiau viskas tuo ir baigėsi – tarpukario valdininkai trypčiojo, abejojo, nesiryžo. Taigi, 1955 m. prasidėjusi Kauno hidroelektrinės statyba turėjo ilgą priešistorę ir rėmėsi tarpukario inžinierių tyrimais, projektais, skaičiavimais. Šioje knygoje bus daug datų, visokių skaičių. Norėdamas išlaikyti įvykių chronologiją, negalėjau jų išvengti. Juk apie potvynius nepasakosi taip, kaip dažnai apie orus tarpukaryje rašydavo dienraščiai: Šilta. Laikinai dideli pragiedrėjimai, vėliau didėjąs debesuotumas. Palyginti sausa. Silpni iki vidutinio stiprumo rytų vėjai. [14] Skaitytojas, nekenčiantis skaičių ir datų, tai galės tiesiog praleisti – bendras įspūdis nenukentės, nesgi siekiau ne analizės, o nupiešti kuo turtingesnius potvynių panoraminius paveikslus. Tad skaitytojas neturėtų nustebti, akimis bėgdamas per ilgokas knygos dalių įžangas, kuriose bus pasakojama
apie tuo metu Europoje ir pasaulyje siautusias stichijas, užgriebiant ir kai kuriuos politinius įvykius bei keistus žmonių nuotykius. Nesgi bet kokių katastrofų metu gyvenimas nesustoja ir netgi dažnokai į jas nesifokusuoja. Gi jeigu žiūrime į dailininko tapytą paveikslą, kuriame pavaizduota patvinusi upė su joje skęstančiais žmonėmis, pakrantėse matome žioplių minias, už jų – krūmus, o dar tolėliau horizonte – pastatus ir daug visokių įdomių, gal kartais mažareikšmių, bet reikalingų detalių, idant paveikslas atgytų. Ir jeigu dar pavyktų pridėti kvapus bei garsus, katastrofos panorama taptų visavertė.
Apie potvynius rašau ne kaip istorikas, ne kaip akademikas, bet kaip žurnalistas. Ir lieku ištikimas tarpukario žurnalistų kartai.
Rytdienos oras. Kiek šilčiau, debesuota, su krituliais, daugiausia lietaus pavidale. Vidutinio stiprumo rytų vėjai. [15]
Pradėkim šį kraupų pasakojimą, pilną linksmų bei stebinančių detalių. Pradėkim...
VIENA SPROGDINAMOJI
MINA KAINUOJA
APIE 600 LITŲ
Nemuno ir Neries santaka – čia visada sprendėsi Kauno likimas. Prano Šarpnickio nuotrauka, 2021 m.
RADVILIŠKIS
STAIGA PASIGIRDO ŽEMĖJ
KAŽKOKS
STIPRUS AIDAS
Sausio pradžioje, kaip rašė JAV laikraščiai „Boston Globe“, „New York Times“ ir „Evening Star“, du jauni amerikiečiai sutaria paiškylauti. Sulipa į maždaug devynių metrų motorinę valtį ir iš Bostono jūra išplaukia į Gloučesterį, esantį maždaug už 50 km. Jie tikisi, jog kelionė užtruks tik septynias valandas. Todėl pasiima tik dvylika sumuštinių, truputį vandens ir penkias dėžutes cigarečių. Svarbiausia rūkalai! O kaip be jų? Juk jūroje gali be jų ir numirti. Vyrukų nelaimei, kelionė užtruko trylika dienų. Vandenyno srovė juos pagavo ir nunešė į patį
Atlanto vandenyno vidurį. Vaikinus britų garlaivis išgelbėjo tik sausio antroje pusėje. Jiems pasisekė – nedaug trūko, kad patektų į baisią, netrukus kilsiančią audrą.
Ir Lietuvai 1926-ieji prasidėjo nemaloniais siurprizais. Ūmai atšilus, prieš Naujus metus paėjo smarkus, šiltas lietus, staiga ištirpdė sniegą ir sukėlė tokius potvynius, kokių dar niekas neprisiminė. Sausio 1-ąją per Skuodą tekanti Bartuva pakilo 2,5 m aukščiau įprasto lygio, o gretima
Luoba net 3 m. Įsivaizduojat, kas yra tie trys metrai mažam miestukui, įsikūrusiam, galima sakyti, dauboje?! Namų iki stogų neužliejo, bet potvynis tame tolimame šiaurės vakarų Lietuvos pasienyje tikrai neatrodė juokingas. Apsėmė ūkininkų sodybas ir jos juodavo tarsi kokios salos ežere, vieškeliai paniro į vandenį. Negana to, daugelis buvo užklupti tiesiog kelyje – trys sodiečiai nuskendo.
Tiltas, jungiantis senąją su naująja miesto dalimi, naujųjų metų dieną užplūdus ledo lytims tapo sugriautas. Sutrukdyta ilgam laikui
ĮSIGYKITE KNYGĄ DABAR
