Vagys . i r p r o s t i t u t es
Jie išvežė mane su naktiniais.
TUK!! TUK Jie ne tukseno, o taip daužė duris, kad iš siaubo net pašokau nuo kėdės. Dabar atsimenu, kad nelaimės ženklų buvo ir anksčiau – židinyje sudeginome šeimos nuotraukas…
…mama geriausią sidabrą susiuvo už palto pamušalo… …o tėtis šiandien negrįžo iš darbo.
TUK!! TUK
Tik vėliau supratau, kad tėvai rengė mūsų šeimos pabėgimą. Deja, nepabėgome.
Mus išvežė.
Birželio 14-oji, 1941-ieji
Apsivilkau naktinius ir sėdau prie stalo rašyti laiško pusseserei Joanai. Pasiėmiau naują bloknotą, rašiklių ir pieštukų rinkinį, kurį gavau iš tetos penkioliktojo gimtadienio proga.
Kumščiai ėmė daužyti mūsų laukujes duris.
Brangioji Joana…
Išgirdau broliuką sakant: Mama, gal reikia atidaryti? Kitaip jie turbūt jas išlauš.
Mama stovėjo visu kūnu prisiplojusi prie sienos priešais įrėmintą Lietuvos žemėlapį. Ji buvo užsimerkusi, o veide sustingęs toks išgąstis, kokio dar niekada nebuvau mačiusi. Ji meldėsi. Gerai, mielasis. Atidarysiu. Neleisiu niekam laužti mūsų durų. Durys atsilapojo ir atsklido griausmingi balsai. „NKVD, – sušnibždėjo Jonas. – Tadas sakė, kad jie išvežė jo kaimynus, sukišę į sunkvežimį. Jie suiminėja žmones!“
Trys NKVD karininkai stovėjo apsupę mamą.
Iš už kampo dirstelėjau į prieškambarį.
ČIA KAŽKOKS NESUSIPRATIMAS.*
*Išversta iš rusų kalbos. Aukščiausias karininkas rankoje gniaužė mūsų pasus.
MUMS REIKIA LAIKO SUSIRUOŠTI. RYTE BŪSIME PASIRENGĘ.
DVIDEŠIMT MINUČIŲ ARBA RYTO NESULAUKSIT! PRAŠOM TYLIAU. AŠ TURIU VAIKŲ.
DVIDEŠIMT MINUČIŲ!
Jis sviedė smilkstančią nuorūką ant išblizgintų mūsų kambario grindų ir sutrynė ją bato nosimi.
Mes irgi turėjome tapti nuorūkomis.
Ant palangės atsirado kepalas šviežios duonos su po apačia pakištu storu popierinių rublių pluoštu.
TURIM GREIT SUKTIS IR PASIIMTI VISKĄ, KO GALI PRIREIKTI, BET NEBŪTINAI TAI, KAS MUMS BRANGU.
NEGALIMA NEI GIMINIŲ, NEI DRAUGŲ VELTI Į ŠITĄ KOŠĘ, SUPRATOT? NET JEI KAS NORS JUS ŠAUKTŲ – NEATSILIEPKIT!
DRABUŽIAI IR BATAI. PASIIMK VIENĄ LAGAMINĄ.
KUR TĖTIS?
JIS MŪSŲ LAUKS. TURIM DVIDEŠIMT MINUČIŲ. SUSIRINKIT DAIKTUS. GREITAI!
AR MUS SUIMS?
JONAI, ČIUPK BATUS, KOJINES, PALTĄ!
Lygiai prieš metus sovietai į mūsų šalį įvedė kariuomenę. Paskui, rugpjūtį, Lietuva buvo oficialiai aneksuota ir prijungta prie Sovietų Sąjungos.
Kai per pietus kažką burbtelėjau, tėtis mane aprėkė ir liepė niekada, jokiomis aplinkybėmis, nesakyti nieko blogo apie sovietus. Pastvėriau nuo lentynos mūsų šeimos nuotrauką auksuotais rėmeliais ir į savo tuščią lagaminą įguldžiau atvaizdu aukštyn.
Į mane žvelgė laimingi, nieko bloga neįtariantys veidai.
Fotografuota prieš dvejus metus, per Velykas. Senelė tada dar buvo gyva.
Jei jau tikrai sėsime į kalėjimą, norėjau ją turėti šalia.
NERANDU SAVO PIEŠIMO SĄSIUVINIO, MAMA. KUR JIS?
NEŽINAU. NUPIRKSIM KITĄ. KRAUKIS DRABUŽIUS. GREIČIAU!
AŠ PASIRENGĘS, MAMA!
AK, NE!
Jonas apsirengė kaip į mokyklą.
LINA, MAUKIS KOJINES, AUKIS BATUS. GREIČIAU! AŠ PERRENGSIU JONĄ.
Ji švystelėjo man lietpaltį. Kurgi tas mano piešimo sąsiuvinis?
Girdėjau, kaip koridoriuje šaukė mama.
Užsimečiau jį.
Griebiau nuo stalo bloknotą, plunksnakočių ir pieštukų rinkinį, pluoštą suglamžytų rublių ir viską sukimšau į lagaminą.
Tada užsegiau sagteles ir išbėgau iš kambario.