Trileris
Iš anglų kalbos vertė Eglė Podčašinskienė
Vilnius, 2021
1 skyrius Trečiadienis. Penkios dienos iki Padėkos dienos
Ist Endo bibliotekoje buvo tylu. Dar tik keturios popiet, o lau ke jau beveik visai tamsu. Miestą užklojo žemai plaukiantys debesys, nuo Ramiojo vandenyno šiaurės vakarų atslinko įkyrus lietus. Atro dė, kad automobilių srautas už lietaus merkiamų langų stiklų susiliejo į vientisą masę. Maždaug vidurdienį pasinaudojęs „Nexus“* kortele jis kirto JAV sieną ties Pis Aršo pasienio punktu ir įvažiavo į Kanadą. Ir štai dabar, žemai ant akių užsitraukęs beisbolo kepuraitės sna pelį, jis įsitaisė prie kompiuterio ilgos salės gale. Specialiai pasirinko į akis nekrintančius drabužius: džinsus, džinsinį švarką, darbo batus. Atvažiavo į Ist Endą, nes čia rinkdavosi darbininkai, bedarbiai ir įvairaus plauko valkatos: tokie, kurie nuolat trinasi gatvėse, bena miai ir įvairūs visuomenės paribiuose atidūrę tipai. Tokioje minioje nesunku ištirpti, kaip elnias ištirpsta tarp sausų krūmokšnių. Prisijungė prie savo paskyros socialiniame tinkle ir patikrino įrašus. Nieko naujo. Bent nieko, kas patrauktų jo dėmesį. Spustelėjęs pele atidarė kitą tinklalapį, paskui dar vieną. Jokio atsakymo į jo įrašus, kuriuos įkėlė prieš dvi dienas Portlande. Prieš uždarydamas tinklalapį parašydavo vis tą pačią žinutę: Tebeieškau savo biologinių tėvų. Man vienuolika metų. Gimiau liepos 17 dieną Britų Kolumbijoje... Į savo socialinio tinklo profilį buvo įkėlęs tamsiaplaukės mergai tės nuotrauką, nusikopijuotą vienos mamytės feisbuko paskyroje. * Speciali dažnai keliaujantiems patikimiems JAV ir Kanados gyventojams išduodama kortelė (Čia ir toliau – vertėjos pastabos). 7
Loreth Anne White
Tą pačią nuotrauką naudojo visose svetainėse, kur globojami vaikai ieško savo biologinių tėvų. Prieš mėnesį jis išėjo iš kalėjimo Arizo noje ir nuo tada nuolat lindėjo tose svetainėse. Naudotis kompiuteriu išmoko, kol sėdėjo už netyčinę žmogžu dystę. Kalėjime sužinojo ir tai, kad socialiniuose tinkluose tokios įvaikintų vaikų artimųjų paieškos tapo labai populiarios. Kalėda mas neturėjo prieigos prie tinklo, bet išėjęs į laisvę iškart pradėjo internete ieškoti Saros Beiker. Per pastaruosius aštuonerius metus žiniatinklyje jos vardas nė karto nebuvo paminėtas. Taip, buvo kitų moterų tokiais pačiais vardais ir pavardėmis, bet apie jo ieškomą Sarą – nė menkiausios užuominos. Daugybė laikraščių straipsnių, reportažų apie ją, o paskui, prieš aštuonerius metus, Sara dingo kaip vandenį. Lyg kas būtų ją nutrynęs it grifelio žymę nuo lentelės. Lyg Sara Beiker staiga būtų išgaravusi. O gal mėgindama pasislėpti pasikeitė vardą? Tada jis intuityviai ėmė naršyti po įvaikintų vaikų svetaines. Tuose viešai prieinamuose tinklalapiuose bet kokio amžiaus įvai kinti vaikai ir tėvai, kurių vaikai buvo atiduoti įvaikinti, niekieno nestebimi ir be jokių apribojimų ieškojo ir rasdavo savo atitolusius biologinius giminaičius. Jam teko skaityti ekspertų komentarus, kad nors tokios svetainės suteikia šeimoms daugiau skaidrumo, kar tu sukelia naujų problemų. Čia galėjo slypėti įvairių spąstų, kurių valdžios institucijos dar nemokėjo atpažinti. Jam tokios svetainės buvo tikra medžiotojo svajonė. Kaskart važiuodamas į Kanadą užsukdavo į kokią biblioteką ar interneto kavinę. Ką nors parašydavo. Paspęsdavo spąstus – palik davo savotišką trapią, išdžiūvusią muselę kibertvenkinių ir verpe tų paviršiuje, nes kur nors šešėlyje, laikydamasi prieš srovę, galėjo slapstytis jo auka. Jis laukė. Laukė ir stebėjo... Staiga sustingo. Dėmesį patraukė viena eilutė. „Motina ieško vienuolikmetės dukters.“ 8
TAMSI VILIONĖ
Iškart spustelėjo nuorodą. Netinka... kita gimimo data. Kita iš vaizda. Jis pasitrynė žandenas – plaukų dažai suerzino odą. Paga liau, juk tai kaip loterija. Gal Sara jau susirado dukterį. O gal nieko nenori apie ją girdėti. Gal laimingai ištekėjusi, išmoko gyventi to liau. Arba mirė. Tačiau medžiotojas – geras medžiotojas – moka laukti. Jis pa sitikėjo savo nuojauta ir visada žinojo persekiojamos aukos įpro čius – suprato savo auką. Savotiškas dvipusis psichologinis profilis. Ir dar – jis pažinojo Sarą Beiker. Sara buvo jo nuosavybė. Prieš įvarydamas į spąstus tyrinėjo ją devynis mėnesius. Dar penkis su puse mėnesio ji priklausė tiktai jam. Kol apimtas puikybės surizikavo. Idiotiška klaida. Netikėtai galvoje tarsi dūmai praplaukė vaikystėje girdėti žodžiai... Jei nusprendei šauti temstant, turi būti tikras, kad šūvis bus mirtinas. Kitaip pašautą gyvūną teks vytis tamsoje. Vienam. Turi užbaigti savo darbą, kad ir kiek dienų ar naktų tai truktų, ir nesvarbu, kad esi alkanas ir pavargęs. Girdi, vaikine? Tą paskutinį pavasarį jis pernelyg užtęsė medžioklės teikiamą malonumą. Laukė, kol visai sutemo, ir tik tada nuspaudė gaidu ką. Nepataikė. Tada šovė Sara, sužeidė jį ir pradingo tamsiame miške. Bet jis jautė, kad išsilaižiusi žaizdas Sara Beiker imsis ieškoti. Jei dar to nepadarė. Motinystė – stiprus jaukas. Užuojauta, smalsumas, atvirumas – tai Saros silpnoji vieta. Kadaise būtent šios savybės ir padėjo įvilioti ją į spąstus. Jis atidarė kitą puslapį. Vėl įvairios žinutės. Daugybė žinučių. Motinos, tėvai, tetos, broliai, pusbroliai, vaikai – visi ieško prarastų giminaičių. Vieni mėgina ieškoti kitų žmonių vardu. Kiti – savuoju. Tas giliai įsišaknijęs žmonių troškimas rasti šeimą, priklausyti ko kiai nors bendruomenei, su kuo nors susitapatinti, – tai jį glumino. 9
Loreth Anne White
Šaknys. Namai. Noras būti reikalingam, noras suprasti, kodėl kitas žmogus nusprendė tavęs atsisakyti, kai buvai dar visai mažas. Jau ruošėsi uždaryti tą puslapį, kai netikėtai gavo atsakymą į savo paskutinį įrašą. Širdis ėmė plakti sparčiau. „Pagimdžiau dukterį Votleiko ligoninėje. Kitą vasarą jai sueis dvy lika. Tamsūs plaukai, žalios akys. Ant kojos ties kairiu keliu mažas širdies formos apgamėlis. Gal tai tu?“ Atsakymą atsiuntė vartotojas, pasivadinęs Meškeriotoja. Jis grei tai peržiūrėjo Meškeriotojos profilį. Jokių nuotraukų. Tik ant kabliu ko besirangantis upėtakis, saulėje spindintys vandens lašai. Jokios prieigos prie jos naujienų įrašų ar kitos informacijos. Bet štai ji čia, internete, gyva. Jis pajuto, kaip valas įsitempė – kažkas užkibo. Po velnių... Logiška. Labai logiška. Pirmą kartą Sarą Beiker išvydo už preky stalio sporto prekių parduotuvėje Votleike – ta parduotuvė priklau sė jos vyro šeimai. Sara buvo patyrusi žvejė ir medžiotoja, galinti susekti ir gyvūną, ir žmogų. Vyrą jaudino būtent jos gebėjimas iš gyventi laukinėje gamtoje. Po tų kitų jis norėjo rimtos varžovės. Norėjo padidinti statymą, troško didesnio jaudulio. Gavo tai, ko troško, ir su kaupu. – Gamos*, – sumurmėjo sau po nosimi. Kadaise motina jam sakė, kad senovės graikai šį žodį vartojo apibrėždami ne tik žaidimą, bet ir medžiotojo sąjungą su auka. Taip, būtent to jis ir troško me džiodamas – santykio, emocinio ryšio su savo grobiu. Asmeninio ryšio. Neišardomos sąjungos. Žaidimas prasideda tik tada, kai abi šalys žino, kad žaidžia... Adrenalino pliūpsnis įkaitino kraują, jo penis atgijo ir įsirėmė į kelnes keldamas lengvą, pulsuojantį skausmą. * Graik. gamos – santuoka, sąjunga. 10
TAMSI VILIONĖ
Nusiramink. Kvėpuok. Netampyk valo. Nemėgink užkirsti. Tai ne laukinė šokinėjanti lašiša. Tai upėtakis. Subtili, vingri, mėgstanti kovoti šaltųjų vandenų žuvis. Mintanti kitomis žuvimis – tikras plėšrūnas. Juk nori, kad ji nuplauktų, giliai panertų manydama, kad vis dar yra laisva... Jis beveik jautė virtualų meškerės valą – šlapią ir sprūstantį iš pirštų, beveik girdėjo sukantis ritę. Ryšys užmegztas. Prasidėjo dia logas tarp jo ir kažko nepažįstamo. Jei viską padarys tinkamai, tas kažkas gali atitekti jam. Jis parašė: „Taip! Mano plaukai tamsūs, akys žalios ir aš turiu nedidelį ap gamą po kairiuoju keliu...“ Luktelėjo. Atrodė, kad tyla bibliotekoje išbrinko ir ėmė spausti ausų būgnelius. Vyras kostelėjo. Kažkur miglos gniaužiamoje Berar do įlankoje suvaitojo rūko sirena. Tada netikėtai: „Ar galėtum man parašyti asmeniškai adresu meškeriotoja@ gmail.com?“ Jo burna išdžiūvo. Greitai atsidarė savo anoniminę pašto dėžutę ir išpyškino: „Iš kur man žinoti, kad tu – mano motina? Ar gali atsiųsti savo nuotrauką? Vis dar gyveni Votleike? Kuo tu vardu? Kodėl atidavei savo vaiką? Kas mano tėvas? Labai noriu viską sužinoti.“ Atsakymas atskriejo beveik akimirksniu. „Dėl nuo manęs nepriklausančių aplinkybių buvau priversta ati duoti dukterį įvaikinti per agentą. Nežinau, į kokią šeimą pateko mano duktė, ir norėčiau išsiaiškinti, ar jai viskas gerai. Dabar mano vardas Olivija Vest. Dirbu Sulūžusio Skląsčio rančos valdytoja ir žūklės instruktore Karibu. Žemiau yra nuoroda į rančos svetainę. Darbuotojų skyriuje rasi mano nuotrauką. Ar tavo įtėviai žino, kad ieškai biologinių tėvų?“ 11
Loreth Anne White
Jis nieko nelaukdamas paspaudė laiške esančią nuorodą. Ekrane atsidarė Sulūžusio Skląsčio rančos interneto svetainė. Spustelėjo skyrelį „Apie mus“. Pasirodė darbuotojų nuotraukos. Vyras greitai perbėgo visas žvilgsniu ir sustojo ties viena. Padidi no. Širdis daužėsi kaip pašėlusi. Buvo sunku kvėpuoti. Tai ji. Nė menkiausios abejonės. Šūdas. Jam apsvaigo galva ir jis vos neapako nuo nevaldomo, gryno, saldaus, karšto adrenalino pliūpsnio. Pamėgino nuryti seiles. Taip, ji pasikeitė. Subrendo. Bruožai tapo subtilesni, smakras – aš tresnis, žvilgsnis – kiek šaltesnis, jame beveik nebeliko buvusio atvi rumo. Bet jis iškart atpažino jos tankius kaštoninius plaukus, veido ovalą, putlias lūpas, plačias miško samanų spalvos akis. Jį išmušė karštis. Vyras pirštų galiukais lengvai palietė ekraną. Sara Beiker. Jo su žeista elnė. Dabar Olivija Vest. Mintyse pamėgino ištarti jos naująjį vardą. Olivija... – Atsiprašau? Vyras išsigandęs krūptelėjo. Akimis susirado sutrukdžiusį žmo gų. Jauna moteris. Didelės mėlynos akys. – Dar ilgai dirbsite šiuo kompiuteriu? – paklausė ji. – Rezerva vausi jį iš anksto. Vyras įsmeigė į ją akis. Širdis daužėsi kaip pašėlusi, o lūpos lėtai išsikreipė į šypseną. – Tik uždarysiu programą, gerai? Švelnus raudonis užliejo moters kaklą ir pakilo iki skruostų. Tą akimirką vyras suprato, kad nors jis irgi pasikeitė, nors kalėjime paseno ir sulyso, o veidą išvagojo raukšlės, šį tą vis dar tebeturi – savo švelnų balsą, gebėjimą apžavėti, suteikti žvilgsniui gundančio vyliaus. – Nieko tokio. Ačiū. Aš... aš tiesiog palauksiu štai ten. 12
TAMSI VILIONĖ
Moteris prisėdo ant kėdės netoliese. Jis jautė jos buvimą, pa svarstė galimybes. Tačiau dabar turėjo tikslą. Jau beveik buvo susi daręs planą. Pasisuko taip, kad moteris nematytų ekrano, atidarė interne to svetainės dažnai užduodamų klausimų skyrelį ir ant popieriaus lapelio brūkštelėjo adresą, tvarkaraštį ir maršrutą. Ranča buvo už penkių šešių valandų kelio į šiaurę, pačiame plokščiakalnio viršuje. Kaip nurodyta svetainėje, Sulūžusio Skląsčio ranča veikia iki kana diečių Padėkos dienos savaitgalio, o paskui visai žiemai uždaroma. Laiko liko nedaug. Netrukus Karibu nuklos pirmasis sniegas ir su kaustys šaltis. Jis nežinojo, ar žiemą Olivija Vest lieka rančoje. Staiga vyras suvokė ironiją, suprato, kaip tobulai tinka pasirink tas laikas. Atrodė, kad tai ženklas. Beveik tuo pat metu, beveik tą pačią dieną, jis ją pasiėmė prieš dvylika metų. Tai nutiko sekma dienio popietę, Padėkos dienos išvakarėse, prieš pirmą stiprų snygį. Kaip žiemos guolyje nekantraujantis įsitaisyti lokys, jis visuomet pajusdavo netrukus pasirodysiantį pirmąjį sniegą. Išgirsdavo jį ar tėjant medžių šlamėjime, įžvelgdavo šąlant krintančioje šviesoje, pajusdavo metalo prieskonį vėjo gūsiuose. Ir žinojo, kaip žino į žie mos guolį linguojantys lokiai, kad jei leisis į kelią prieš pat pirmąją stiprią pūgą, iškritęs sniegas kaip antklodė užklos ir paslėps jo pėd sakus. Likusią žiemos dalį jis bus saugus, nes niekas negalės atsekti jo guolio. Jis dar kartą perskaitė Olivijos laišką, pradėjo spausdinti atsaky mą, bet žvelgdamas į mirksintį žymeklį sudvejojo. Bendrauti toliau? Ne. Jis gavo tai, ko norėjo. Nereikia jos gąsdinti. Tegu mano, kad „vaikas“ išsigando ir nusprendė neatsakyti. Vyras atsijungė nuo savo paskyros, uždarė svetainę, ištrynė tal pyklą ir perleido kompiuterį laukiančiai jaunai moteriai. Į vidinę kišenę įsikišęs lapelį su rančos adresu pakėlė džinsinio švarko apykaklę, stumtelėjęs atidarė bibliotekos duris ir žengė į 13
Loreth Anne White
šaltą, ūkanotą Hastingso gatvės dulksną. Palenkęs galvą ir susikišęs rankas į kišenes susiliejo su minia, darbo dienos pabaigoje pasipylu sia iš pastatų ir skubančia namo. Naujo tikslo vedamas jis paspartino žingsnį – netrukus jau buvo už dviejų kvartalų nuo bibliotekos, prie savo pikapo su nameliu ant ratų. Laikas važiuoti namo – į tikruosius namus. Laikas pagaliau pribaigti grobį. Po tiek mažytėje kalėjimo kameroje praleistų metų jis vėl juto burnoje laisvės skonį. Jo laukė kalnai ir girios, šaltas gaivus oras. Staiga galvoje iškilo vaizdas iš praeities. Jam vienuolika metų. Siaubingai pavargęs po medžioklės sėdi motinai ant kelių. Ta glosto jam plaukus – ilgus ir neklusnius. Aplink daugybė knygų. Kitoje pusėje, prie traškančio židinio, įsi taisęs tėvas rūko pypkę ir primerkęs akis žvelgia į juos sunkiu žvilgs niu. Jo sąmonę pasiekia motinos balsas... Žmogus skiriasi nuo gyvūno, mano brangusis Judžinai. Žmogui medžioklės reikia ne tam, kad išgyventų. Neretai tai tiesiog persekiojimo jaudulys – jis vilioja daugelį. Svarbiausia yra pojūtis – tas savitas nuojautos, susitelkimo ir fizinės įtampos derinys... Motinos ranka lėtai nuslenka žemyn jo kūnu iki šlaunies, bal sas pažemėja iki aistringo šnabždesio, jis junta jos kvėpavimą prie pat ausies... Medžioklė gali svaiginti. Gali būti nuostabi... Ji pirštais brūkšteli vidine jo šlaunies puse, ir mažas Judžino penis atgyja. Tėvas kažką burbteli, pašoka nuo kėdės ir beda pypke į žmonos pusę: „Baik tas nesąmones! Jis paleido sušiktą žvėrį. Ir tame nėra nieko jaudinančio!“ Tėvas nukreipia įniršio kupiną žvilgsnį į sūnų... Tai tavo pareiga, vaikine, tavo prakeikta pareiga – rasti į pilvą sužeistą elnią! Tu negali sustoti, girdi?.. Po velnių, negali sustoti, kol nepribaigsi savo sužeistos aukos. Dabar ji tavo. Tu jos savininkas. Daugiau niekada nepaleisk savo grobio, girdi?! Jei negali pataikyti temstant, nespausk prakeikto gaiduko. 14
TAMSI VILIONĖ
Suriaumojusi rūko sirena grąžino Judžino mintis į dabartį. Nuo pilkų Berardo vandenų kylantis rūkas sukosi tirštomis sudriskusio mis juostomis, šliaužė plytomis ir akmenimis grįstomis seno kvar talo gatvėmis. Judžinas stipriau susisupo į striukę. Tavo prakeikta pareiga, girdi?.. Pribaigti auką. *** Kraujas ūžė Geidžo Bertono ausyse jam spoksant į kompiuterio ekraną ir laukiant atsakymo. Negali būti. Nejau po tiek metų jam pagaliau pavyko? Ėjo sekundės. Jos virto minutėmis. Daugiau nieko. Bet jis tai pajuto. Kažkas trūktelėjo valą, o tada žuvis dingo. Daugiau nė vieno atsakymo į jo laišką. Drebančiais pirštais Geidžas vėl parašė: „Jei nori pabendrauti daugiau, parašyk man į elektroninį paštą. Jokių įsipareigojimų. Tenoriu žinoti, kad mano vaikas rado jaukius, mielus namus.“ Spustelėjo „Siųsti“. Luktelėjo. Praėjo dar kelios minutės. Nieko. Virš lūpos pasirodė keli prakaito lašeliai, Geidžas perbraukė ran ka per plinkančią galvą. Užmetė akį į popierius, išmėtytus ant rašo mojo stalo, – iškarpas iš laikraščio Votleiko žinios su straipsniais apie dvylikos metų senumo įvykius, senas nusikaltimo vietos nuotraukas su ekshumuotų palaikų ir sudarkytų kūnų vaizdais: pūvančiomis kaukolėmis, išpjautais liežuviais, tuščiomis akiduobėmis. Ten taip pat buvo nuotraukų su plieniniais mėsai kabinti skirtais kabliais, ant kurių Votleiko žudikas kabindavo savo aukas, kad nuleistų joms kraują tarsi kokiems elniams. Tos pašiūrės, kur jis mėsinėdavo moteris, ir generatoriaus varomo šaldiklio vaizdai kėlė neapsakomą 15
Loreth Anne White
siaubą. Ten dar buvo nuotrauka su greta stovėjusia lūšna, kur laiky davo pririštas, prievartaudavo ir visą žiemą maitindavo savo aukas, kad pavasarį galėtų jas išleisti ir surengti medžioklę. Geidžas iš arčiau pažvelgė į paskutinės Votleiko žudiko aukos nuotrauką. Sara Džeinė Beiker. Tuo metu jai buvo dvidešimt penkeri. Jauna Itano Beikerio žmo na, visame mieste garsaus pastoriaus Džimo Vanlorno duktė. Sara Beiker, kaip ir kitos moterys, buvo pagrobta likus kelioms valan doms iki pirmos tais metais stiprios pūgos. Kaip ir kitos, ji praleido žiemą prirakinta prie grandinės toje lūšnoje. O tada, kai ėmė gagenti parskrendančios žąsys, žudikas įdavė jai ginklą ir išleido į mišką. Nes jokia medžioklė neprilygsta ginkluoto žmogaus medžioklei... Vėliau Sara papasakojo policijai, kad šiuos žodžius jai į ausį šnabž dėjo žudikas. Jis jai citavo Toro, Hemingvėjaus, Blekvudo kūrybą. Apsiskaitęs vyrukas. Kitaip nei Sebastianas Džordžas – vyras, kuris buvo sučiuptas, apkaltintas ir nuteistas už visas tas žmogžudystes. Nepaisydamas visų įrodymų, Geidžas negalėjo patikėti, kad jie pasodino tikrąjį žudiką. Ir nuo tada laisvu laiku, naktimis, jis me džiojo Votleiko žudiką. Tai buvo jo slapta aistra. Nes prieš daugybę metų prisiekė. Prisiekė įvykdyti teisingumą. Nuo to laiko Geidžas Bertonas rinko informaciją apie Sarą Beiker. Geidžas buvo įsitikinęs, kas tikrasis žudikas vieną dieną sugrįš jos. Jis garsiai iškvėpė. Vis dar jokio atsakymo į jo laišką. Geidžas prisijungė prie dar kelių paskyrų, kurias buvo susikūręs, ir patikri no, ar niekas neatsakė į naujausius įrašus. Nieko. Prispaudė pirštus prie lūpų. Abejonės ir baimė pynėsi su niūriu susijaudinimu. Geidžas jautė, kad jis ten, kitoje ekrano pusėje. Žu dikas sėdėjo įtempęs ausis ir laukė. 16
TAMSI VILIONĖ
Netikėtai atsidarė durys. – Tėti? Vyras krūptelėjo. Venomis siūbtelėjo andrenalinas. Jis nusikeikė, pašoko ir ėmė skubiai rinkti laikraščių iškarpas, užrašus ir nusikal timo vietos nuotraukas. – Po velnių, Tori. Reikia belstis! Kiek galima kartoti? Duktė metė žvilgsnį į rankoje gniaužiamus popierius, į kompiu terį ir pagaliau įsmeigė akis Geidžui į veidą. – Ką veiki? – Ko tau reikia, Tori? Tylėdama ji rūsčiai pervėrė jį žvilgsniu ir tik tada atsakė: – Skambina teta Luiza. Negirdi skambučio? Kaltinimai, pyktis. Mirus Melodei jos žodžiuose ir veiksmuose atsirado tiek negatyvo. Tori prarado motiną, o Geidžas – žmoną, geriausią draugę, atramą ir gyvenimo prasmę. – Ačiū, – padėkojo jis, atrėmęs jos žvilgsnį ir laukdamas, kol duktė išeis. Tori išlėkė į koridorių ir trenkė durimis. Koridoriuje pasigirdo skubūs jos žingsniai. Jėzau Marija, jis net negirdėjo skambant telefono... Įjunk smegenis. Susikaupk. Geidžas pakėlė ragelį, kostelėjo. – Sveika, Lu. Kaip gyveni? – Dabar svarbiau, kaip tu gyveni, – kaip ir reikėjo tikėtis, vyres niosios sesers balsas skambėjo dalykiškai. – Maniau, kad po vizito pas gydytoją man paskambinsi. Kaip sekėsi? Galima operuoti? Negalima. Ir Melodė, ir jis pats tai žinojo dar iki jos žūties. Geidžas pažiūrėjo pro langą. Jau visai sutemo. Šiuo metų laiku temsta labai anksti. Lietus slinko juodu stiklu plonomis į sliekus panašiomis srovelėmis. – Aš nebuvau pas gydytoją, – tarė jis. Tyla. – Buvau užsiėmęs, Lu. 17
Loreth Anne White
– Šūdas, – negarsiai nusikeikė sesuo. Tada pasigirdo prislopintas garsas, lyg Luiza būtų pridengusi mikrofoną ranka norėdama išsi pūsti nosį. – Žinai, tu privalai kontroliuoti šią situaciją – dėl Tori. – Aš dar turiu daug laiko... – Kiek konkrečiai? Bet kurią dieną gali kas nors nutikti. Tu ne žinai, kaip pasireikš liga. Jau ir taip teko anksčiau išeiti į pensiją dėl... – Luizos balsas užlūžo – ji vos neužsiminė apie kartkartėmis tarnyboje brolį ištikdavusius sąmonės užtemimus. Kelios klaidos tiriant svarbią žmogžudystės bylą jam buvo įspė jamasis ženklas. Geidžas vis ką nors pamiršdavo, kartais atsidurdavo kokioje nors vietoje nesumodamas, kaip ten pateko. Praėjusią savaitę apklausos kabinete sumušė narkotikų prekeivį ir net nesuprato, kas jį paskatino taip pasielgti, neprisiminė, kaip viskas vyko. Vieną minutę viską matė ir girdėjo, o kitą – kolegos jau tempė jį nuo to padugnės. Klausimų apie Geidžo Bertono sveikatą kilo ir oficialiu lygmeniu. Tada buvo prabilta apie išankstinį išėjimą į pensiją arba ilgalaikes atostogas dėl ligos. Prakeikta liga mėgino pasiglemžti jo gyvenimą. – Klausyk, tik noriu pasakyti, kad turi kažkaip suvaldyti padėtį, nes jei Tori... – Suvaldysiu. Tiesiog iš pradžių turiu sutvarkyti kelis reikalus. – Pavyzdžiui, kokius? – Visokius neužbaigtus galus. Sesuo sunkiai atsiduso. – O kaip sekasi Tori? Tu juk jai pasakei, tiesa? – Dar ne. – Geidžai... – Pakaks. Aš jos tėvas ir žinau, kad ji dar nepasiruošusi. Ypač po to, kas nutiko mokykloje... – O kas nutiko mokykloje? – Tori apsipyko su mokyklos drauge ir mokyklos valgykloje pa degė tos mergaitės knygas. 18
TAMSI VILIONĖ
– Dabar pat kraunuosi daiktus, važiuoju į oro uostą ir atskrendu artimiausiu reisu. Benas su vaikais kurį laiką susitvarkys ir be ma nęs. Bent jau palaikysiu Tori, kai tu jai pasakysi. – Ne. – Be to, jai reikės laiko susitaikyti su tuo, jog teks kraustytis ir gyventi mūsų šeimoje. Nemanau, kad... – Luiza, liaukis. Žinau, kad linki mums gero. Žinau, kad padėsi Tori, kai tai nutiks. Bet kol kas jaučiuosi stiprus kaip jautis. Mano mintys visiškai aiškios. Man viskas gerai. Poryt ruošiuosi eiti į didelį vakarėlį, kuris rengiamas mano išėjimo į pensiją proga. Teko atsiim ti Tori iš mokyklos. Mes ruošiamės... – Ką tau teko? Geidžas trumpam užsimerkė ir pirštais suspaudė viršunosę. – Arba taip, arba kyla rizika, kad įvykus eiliniam sprogimui ji bus iš ten pašalinta. Be to, noriu praleisti su ja daugiau laiko. Kur nors išvažiuosime per Padėkos dieną, kad jai liktų gerų, šviesių pri siminimų. Kitokių prisiminimų, – negarsiai paaiškino jis. – Dėl Melodės žūties Tori kankina kaltė. Turime su tuo susitvarkyti, o tada galėsiu jai pasakyti, kas vyksta su manimi. Tiesiog duok mums šiek tiek laiko, gerai? Šįsyk Geidžas aiškiai išgirdo, kaip Luiza šniurkščia ir pučia nosį. Tai jį pribaigė. Luiza, jo dalykiška vyresnioji sesuo, verkia. – Aš irgi nesuprantu to gyvenimo, Lu, – ramiai tęsė Geidžas. – Ne žinau, kodėl būtent mums teko tokios kortos. Tori nepasisekė. Iš visos kaladės jai atiteko prakeiktas džokeris. Bet nieko čia nepadarysi, todėl prieš išeidamas turiu kai ką sutvarkyti, sudėlioti visus taškus ant i. Sesuo tylėjo. Ilgai. Geidžas spoksojo į savo niūrų atvaizdą juodame, lietaus užlieta me lange. Iš išorės jis, kaip ir anksčiau, atrodė stiprus – dėl daugybės sporto salėje praleistų valandų raumenys pūpsojo, jis buvo puikios formos, kurią įgijo bėgiodamas ilgas distancijas. Kitse jie pasistatė šį 19
Loreth Anne White
gražų namą su vaizdu į vandenyną ir manė turintys viską. Nuostabi dukrelė, puiki karjera, pagarba – visa tai buvo tarsi tobulas ir trapus stiklinis rutulys. O tada tas rutulys sudužo į šipulius. Geidžas sužinojo apie savo ligą. Melodei kažkaip pavyko suvaldyti padėtį. Ji turėjo būti šalia ir nueiti visą kelią kartu su juo. O atėjus pabaigai, Tori būtų gyvenusi su mama. Jų duktė nebūtų likusi viena. Bet po paskutinės stiprios pavasario pūgos Melodė nusprendė paslidinėti ir krito, jos galva įsmuko tiesiai į urvą po medžiu ant Kiparisų kalno. Apvirtusi aukštyn kojomis Melodė užduso puria me, šviežiame, baltame sniege, o Tori tuo metu mėgino ištraukti motiną tempdama už slidžių ir batų. Melodė mirė išsinešdama iš jų gyvenimo visą šviesą, visą gerumą ir energiją. Be Melodės... lyg iš aparato kas būtų išėmęs baterijas. Jis tiesiog neveikė. Ir Geidžas, ir Tori sutrikę, prislėgti pykčio ir neteisybės jausmo, pradėjo byrėti. Netektis juos ėdė gyvus. – Duok mums laiko iki Padėkos dienos, – paprašė sesers Geidžas. Luiza spazmiškai atsiduso. – Tai kur važiuosite? – Netoli. Už kelių valandų kelio vidine plynaukšte. – Paskambink, kai grįši, sutariam? – Gerai. Jis atsisveikino su Luiza, bet kai jau ruošėsi dėti ragelį, išgirdo negarsų spragtelėjimą. Lyg kas būtų atsargiai padėjęs ragelį kitame namo gale. Geidžas atplėšė savo kabineto duris ir plačiu žingsniu nužirglio jo koridoriumi. – Tori! – apžiūrėjo dukters kambarį. – Tori! Kur tu? Tada išgirdo vandens teškenimą vonioje ir pamatė, kad telefono ragelis guli vietoje. Geidžą užplūdo palengvėjimas. Vieną siaubingą akimirką pamanė, kad dukra girdėjo jo ir Luizos pokalbį. 20
TAMSI VILIONĖ
*** Judžinas įsiropštė į savo namelio ant ratų kabiną. Greta, ant ke leivio sėdynės, gulėjo Vašingtono valstijos automobilio registracijos numeriai. Saugiau numerius laikyti čia nei išmesti, nes kas nors gali juos rasti. Jis užvedė automobilį, įjungė valytuvus ir įsiliejo į mašinų srau tą. Valytuvams slysčiojant stiklu Judžinas intensyviame sraute va žiavo link Liūtų Vartų tilto. Pagaliau, nusileidęs nuo tilto, pasuko į greitkelį, vedantį į šiaurę, kalnų link. Kažkur kemperio gale pasigirdo keistas garsas: bum bum bum. Judžino kraujospūdis šoktelėjo. Susierzinus oda ėmė bėgioti šiur puliukai. Vaistai, kurių jis jai duodavo, veikė vis prasčiau, nes orga nizmas prie jų priprato. Judžinas žvilgtelėjo į galinio vaizdo veidrodėlį, kuriame papras tai pro nedidelį langelį matydavo, kas vyksta kemperyje. Bet buvo tamsu, į langą barbeno lietus ir veidrodėlyje atsispindėjo tik kitų automobilių šviesos. Jis ją tvirtai surišo, bet jai kažkaip pavyko kul niukais daužyti į kemperio šoną. Bum bum... bum bum. Vėl tas pats garsas. Taip, šįsyk sušiktas „bagažas“ pasitaikė užsispyręs. Visada ateina akimirka, kai šviežia mėsa pašvinksta. Tiesą sa kant, ji iš pat pradžių nebuvo šviežia. Bet nereikia skubėti jos at sikratyti. Reikia viską padaryti tinkamai. Jis turi nusiųsti kai kam labai ypatingą pranešimą. ... Žaidimas prasideda tik tada, kai abi šalys žino, kad žaidžia. Judžino lūpas iškreipė šypsena – jis jau sugalvojo, ką darys, kaip žingsnis po žingsnio jai praneš, kad ji vėl tapo grobiu, kad yra me džiojama. Jis apsilaižė lūpas prisiminęs aitriai saldų ir sūrų primity vios baimės skonį ant Saros Beiker odos.