Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
Bibliografinė informacija pateikiama
Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) portale ibiblioteka.lt
ISBN 978-609-444-612-2
Versta iš: Yoav Blum, Metzarfei ha-Mikrim , Jerusalem: Keter Publishing House, 2011.
Copyright © by Yoav Blum
© Olga Lempert, vertimas į lietuvių kalbą, 2025
© Audrius Arlauskas, dizainas, 2025
© Leidykla „Sofoklis“, 2025
„Dievas nelošia kauliukais.“
Albertas Einsteinas
„Einšteinai, liaukis aiškinęs Dievui, ką jam daryti su kauliukais.“
Nielsas Bohras
IŠ „SUTAPIMŲ ĮVADO“ I DALIES:
Pa žvelkite į laiko liniją.
Žinoma, ji tėra iliuzija. Laikas yra erdvė, o ne linija.
Tačiau paprastumo dėlei pa žvelkite į laiko liniją.
Stebėkite ją, nustatykite, kaip kiek vienas įvykis joje veikiamas kitų ir savo ruožtu juos veikia, pamėginkite atrasti jos pradžią.
Suprantama, jums nepavyks.
Kiek vienas „dabar“ turi „prieš“.
Matyt, tai ir yra pagrindinė, nors ir ne pati akivaizdžiausia problema, su kuria susidursite tapę sutapimų kūrėjais.
Taigi prieš mokydamiesi teorijos ir praktikos, formulių ir statistinių duomenų įvertinimo, prieš imdamiesi kurti sutapimus, pradėkite nuo paprasčiausio pratimo.
Pa žvelkite darsyk į laiko liniją.
Raskite tinkamą tašką, bakstelėkite į jį pirštu ir tiesiog nuspręskite: tai pradžia.
Čia, kaip ir visur, svarbiausia buvo atitaikyti laiką.
Likus penkioms valandoms iki du šimtai penkiasdešimtojo karto, kada imsis perdažyti pietinę savo buto sieną, Gajus sėdėjo kavinukėje ir stengėsi gurkšnoti kavą tiksliai apskaičiuotu lėtu tempu.
Jo povyza – šiek tiek atsilošus nuo staliuko – turėjo perteikti ilgų savitvardos metų išugdytą ramybę, o mažutis pirštų galiukais suimtas kavos puodelis priminė brangią kriauk lytę. Akies kampučiu jis stebėjo sekundžių rodyklę judant dideliame laik rodyje virš kasos. Kaip visad paskutinėmis užduoties akimirkomis jis pajuto sąmonę erzinamai limpant prie kvėpavimo ritmo ir širdies plakimo, karts nuo karto nustelbiančių sekundžių tiksėjimą.
Kavinė buvo puspilnė.
Apžvelgęs sėdinčiuosius jis vėl vaizduotėje išvydo, kaip ore sklandančios voratink lių gijos susaistė juos plonyčiais nematomais saitais.
Priešais, kitame salės gale, sėdėjo apvalaveidė panelė. Atrėmusi galvą į lango stiklą, ji leido naivių mergelių romantiką perkandusių pardavimų alchemikų sugeneruotai muzikai pavergti jos mintis per ausinių laidelius. Primerktos akys, atsipalaidavęs veidas – iš visko galėjai nuspėti tam
tik rą romumą. Mergina nebuvo lygties dalis. Ne ji turėjo čia prisidėti, o tik jos niūniavimas.
Prie gretimo staliuko į pirmą ar antrą pasimatymą atėjusi porelė neuž tik rintai brido lyg ir per draugišką pašnekesį, lyg per darbo pokalbį širdies draugo vakansijai, o gal per tylias sąmojo varžybas, slepiamas šypsnių ir kartais nukreipiamų žvilgsnių, kad nesistebeilytų vienas į kitą ir nesukurtų dirbtino intymumo. Iš tik rų jų ši pora buvo lyg pavyzdys visų perdėm skubotų santykių, nervingai besivejančių savo pačių uodegas, – tokių pasau lyje daugėjo, kad ir kiek to buvo bandoma išvengti.
Šiek tiek atokiau kampe prie tankiai išmargintais popieriais užversto stalo sėdėjo studentas. Jis vis dar mėgino nusitrinti širdyje įspaustą senos meilės veidą. Spoksojo į didelį puodą kakavos, paniręs į fantazijas, kurios bandė apsimesti akademiniu susitelkimu. Gajus žinojo jo vardą, sveikatos ir jausmų istoriją, dvejones, svajones, smulkias baimes. Viskas buvo sudėta kažkur į bylą… Viskas, ką turėjo žinoti, kad nuspėtų galimybes ir pabandytų jas surikiuoti pagal sudėtingą priežasčių ir pasek mių statistiką.
Pagaliau buvo dar dvi aukštos, nuvargusių akių padavėjos. Jos vis dar šypsojosi šiaip ne taip, tyliai ir įtemptai kažką aptarinėdamos prie uždarų virtuvės durų. Bent viena aptarinėjo. Antroji klausėsi, čia bei ten linktelėdavo, rodė gyvybės ženk lus pagal įprastą „esu dėmesinga“ scenarijų, tačiau, regis, galvojo visai apie kitką.
Ir jos istorija Gajui buvo žinoma. Bent jau jis to tikėjosi.
Padėjęs puodelį, ėmė skaičiuoti sekundes atgal.
Laik rodis virš kasos rodė be septyniolikos minučių keturias.
Jis žinojo, kad kiek vieno ten esančiojo laik rodis rodo šiek tiek kitą laiką. Pusė minutės pirmyn ar atgal nieko iš tiesų nekeitė.
Juk žmonės vienas nuo kito skiriasi ne tik vieta. Tam tikra prasme jie veikia ir skirtingu laiku, juda kiek vienas savo asmeniniame laiko burbule. Pasak Generolo, šio darbo dalis – sėk mingai suderinti laikus, kad jų susidūrimas nepasirodytų nenatūralus.
Pats jis laik rodžio neturėjo. Kažkada suprato, kad juo nesinaudoja. Taip sąmoningai suvokė laiką, kad laik rodžio nebereikėjo.
Jis visada mėgo šį jaukų, kone iki pat kaulų nusmelkiantį pojūtį, apimantį prieš pat įvykdant užduotį. Jausmą, kad ištiesęs pirštą pajudinsi visą planetą ar dangų. Tą itin privatų žinojimą, kad dabar nuo pastovaus ir pažįstamo maršruto tu nukreipi dalykus – dar prieš akimirką jie judėjo visai kita link me – ir matai gimstant šį tą nauja. Lyg dailininkas tapai nuostabius ir sudėtingus peizažus, tik be teptuko ir dažų, o vien tiksliai ir atsargiai sukiodamas didžiulį kaleidoskopą.
Jei manęs nebūtų, neretai pamanydavo, mane būtų reikėję išrasti. Būtinai.
Kiek vieną dieną nutinka milijardai tokių piršto stumtelėjimų, jie sudaro sąskambį, susipriešina, užsupa vienas kitą tragikomiškame galimų ateičių šokyje, bet visiškai nerūpi savo kaltininkams. O jis, Gajus, priėmęs vieną paprastą sprendimą, regi įvyksiantį pokytį ir nulemia jį. Elegantiškai, tyliai, taip slaptai, kad net išaiškėjus niekas nepatikėtų, jog tai jis nulėmė. Ir vis dėlto kaskart truputį viduje suvirpa. – Pirmiausia, – sakė jiems kadaise Generolas, – jūs esate slapti agentai. Tik tiek, kad visi kiti yra pirma agentai, o be to, dar ir slapti, o jūs pirmiausia slapti ir tik po to iš dalies dar ir agentai.
Jis giliai įkvėpė, ir viskas pradėjo vykti.
Panelė prie staliuko priešais krustelėjo pasibaigus vienai dainai sąraše ir prasidedant kitai. Pasitaisė galvos padėtį prie stik lo, atsimerkė ir pažvelgė laukan.
Studentas papurtė galvą.
Slapukaujanti porelė droviai sukikeno, lyg nebūtų jokių kitų būdų kikenti.
Sekundžių rodyklė jau nukeliavo ket vir tį apsisukimo.
Gajus iškvėpė šiek tiek oro.
Išsitraukė iš kišenės piniginę.
Tiksliai laiku trumpas irzlus šūksnis išskyrė padavėjas ir vieną jų įtraukė virtuvėn.
Jis padėjo ant stalo bank notą.
Studentas ėmėsi rankioti savo popierius, vis dar lėtai ir mąsliai.
Sekundžių rodyklė pasiekė vidurį.
Gajus padėjo dar apypilnį puodelį lygiai dviejų centimet rų atstumu nuo stalo krašto, o bank notą pakišo po juo.
Rodyklei palietus 42 sekundę, jis jau atsistojo ir pamojo į virtuvę neišėjusiai padavėjai, sudėjęs į judesį padėką ir greitą atsisvei kinimą.
Ši mostelėjo atgal ir pasuko link staliuko.
Rodyklei pralenkus trijų ket virčių apsisukimo tašką, Gajus išžengė į saulėtą gat vę ir išnyko iš kavinės lankytojų akiračio.
Viens, du, trys…
KMielas vaikinukas kampe ėmė ruoštis išeiti.
Nors staliukas priskirtas Julei, matyt, dabar teks juo pasirūpinti pačiai. Ir nieko čia blogo. Studentus ji mėgo. Ir mielus vaikinukus. Tiesą pasakius, mielas studentas buvo tobulas derinys.
Širlė papurtė galvą.
Ne! Dabar pat liaukis taip galvojusi! Gana jau tų „mielų“ ir „žavių“, ir visų kitų būdvardžių, kuriuos jautiesi privalanti sau kartoti.
Bandei, buvai, tik rinai, mėginai, kritai, žlugai. Jau pasimokei. Gana, baigta. Pertrauka.
Liūdnų akių jaunuolis pakėlė ranką ir pa rodė į ant stalo paliktą bank notą.
Jį jau pažinojo, jei galima pažintimi pavadinti nebylų apsilankymą kas savaitę. Tik riausiai kaip visada išmaukė visą kavą, paliko dug ne drumzlinas nuosėdas, tarsi lauktų neateisiančios būrėjos, o kruopščiai sulankstytą bank notą pakišo po puodeliu.
Šįkart jai pasirodė, kad išeinant jo eisena kiek įtempta. Priėjusi prie staliuko, tyčia nepažvelgė į studentą.
Juk ji buvo viso labo žmogus. O praėjo tik metai. Nieko nuostabaus, kad tebejautė žmogiškos šilumos poreikį. Dar nespėjo priprasti, kad „viena“ tai naujasis „kartu“. Kad reikia būti stipriai. Tik rai, vienišai ir gražiai vilkei sniege ar tigrei dykumoje, ar kad ir kas tai būtų. Metų metai bobiškų filmų, salsvų popso dainų ir lėkštų knygų surezgė jos galvoje neįveikiamą romantiškų iliuzijų tvirtovę.
Tačiau viskas bus gerai.
Bus gerai.
Ji ištiesia ranką, truputėlį užsigalvojusi.
Išgirdusi garsą už nugaros, atsigręžia. Tai mergaitė su ausinėmis niūniuoja sau po nosim.
Dar nespėjusi vėl pasisukti, ji supranta suklydusi.
Dabar jos smegenys suvokia įvykius, pranašauja juos, klosto pagal atominio laik rodžio pa rodymus, tik vėluodamos tūkstantine sekundės dalimi.
Štai jos ranka stumteli puodelį užuot jį suėmusi.
Štai puodelis, kažkodėl šįkart padėtas per arti krašto, susvyruoja.
Štai ji tiesia kitą ranką, bando sugauti krentantį puodelį, ir jai nepavyksta, puodelis teškiasi į grindis, o ji trumpai šūkteli iš apmaudo.
O dabar štai studentas – tai yra jaunuolis, niekuo neypatingas jaunuolis – pakelia akis į šūksnį, netinkamai pajudina ranką ir išverčia kakavą ant popierių.
Ir štai iš virtuvės išeina Brunas.
Šūdas.
K– Kartais jums teks pabūti bjauriems, – sakydavo Generolas. – Taip nutinka. To neišvengsi. Man tai visai patikdavo. Bet neprivalote būti sadistai, kad tai suprastumėte. Principas gana paprastas.
Dabar Gajus žirglioja gat ve, skaičiuodamas žingsnius, kol leis sau sustoti ir žvilgtelėti iš tolo. Puodelis jau turėtų būti nukritęs. Jis tik dirstels akies kampučiu, tik įsitikins, kad viskas gerai. Tai nėra vaikiška, tai sveikas smalsumas. Niekas nepastebės, juk jis kitoje gat vės pusėje. Nedraudžiama.
O paskui eis gadinti vamzdžio.
KŠirlė pamato, kaip studentas nusikeikęs griebiasi gelbėti tankiai prirašytus konspektus.
Ji lenkiasi surinkti duženų ir galva trenkiasi į stalą. Vėl šūdas.
Bando pakelti didžiausias šukes neįsipjovusi. Jos batelius nusėję kavos taškeliai, tarsi nerimastingos žirafos dėmės, iškart įsigeria ir pavirsta bato paviršiaus dalimi.
Ar kavą galima išskalbti? Ar išvis šie batai skalbiami?
Ji tyliai keiksnoja visą pasau lį. Tai nutinka trečią sykį, o Brunas gerai išaiškino, kas bus, jei pasikartos triskart.
– Palik, – išgirsta ji tylų balsą.
Šalia jos pritūpęs Brunas nukaitęs iš pykčio.
– Atsiprašau, – sako ji. – Tik rai… Tai netyčia. Aš tik pasisukau, pusę sekundės išsiblaškiau. Tik rai.
– Tai trečias kartas, – švokščia Brunas, nemėgstantis rėkti prie klientų. – Pirmą kartą sakiau, kad nieko tokio. Antrą perspėjau.
– Brunai, man labai gaila, – atsiprašo ji. Brunas įbeda į ją žvilgsnį.
Oho. Big mistake.*
Jis negali pakęsti, kai į jį kreipiasi vardu. Paprastai ji šitaip neapsirinka. Kas šiandien darosi?
– Palik tai, sakau, – tyliai pabrėžia jis kiek vieną žodį. –Grąžink aprangą, pasiimk šiandienos arbatpinigių dalį ir keliauk. Čia nebedirbi.
Jai nespėjus ištarti nė žodžio, jis pakyla ir vėl išnyksta virtuvėje.
KDabar Gajus jau deda į kojas.
Reikia spėti dar kelis dalykus. Ne viską gali paruošti iš anksto. Kai ką turi daryti paskutiniu momentu ar bent įsitikinti, kad atėjus laikui viskas veikia, kaip numatyta.
Jis dar nepasiekė tokio lygio, kad galėtų paprasčiausiai leisti puodeliui nukristi, o pats sėdėti ir stebėti vieną įvykį vejant kitą. Kol kas turi tinkamą akimirką pats kiek pastūmėti reikalus. K
* Didelė klaida (angl.). (Čia ir toliau – vert. past.)
Ko gero, teks iš naujo atšviesti daugumą medžiagos.
Viena iš padavėjų (ne ta, renkanti šukes nuo grindų tokiu veidu, lyg tuoj pravirks, o ant roji) prieina prie jo su šūsnimi popierinių rankšluosčių ir padeda nušluostyti tai, ko dar nespėjo sugerti konspektai. Jiedu tyli, paskubomis valydami staliuką. Daugumą popierių jis tiesiog palieka.
– Visa tai galima išmesti, – sako jis, – atsišviesiu iš naujo.
– Gaila, – atsiliepia ji su užuojautos grimasa.
– Jau norėčiau sąskaitos, – paprašo jis. – Manau, eisiu.
Linktelėjusi ji nusigręžia, o jis staiga užuodžia jos kvepalų dvelktelėjimą. Tylą jo galvoje perskrodžia mažytė, seniai pamiršta sirena. Šaronos kvepalai.
To tik betrūko.
Jis sumirksi ir toliau renka į kuprinę lapus, kurie liko sausi. Kai stalas jau blizga švarus, padavėja jam atneša sąskaitą.
Jai priartėjus, nejučiomis jis sulaiko kvėpavimą, kad tik netyčia jos neužuostų.
Tada ji nueina, o jis pamato, kaip antroji padavėja, kuri sudaužė puodelį, išeina iš kavinės vilkėdama lauko drabužius. K
Gajus atsisėdo autobusų stotelėje ir atsivertė mažąją užrašinę. Nors iš čia ji jau neturėjo jo pamatyti, dėl saugumo apsimetė skaitąs užrašus.
Atsivertė vieną pirmųjų atliktų sutapimų. Užduotis buvo priversti vieną batų fabriko darbininką netekti darbo. Tas žmogus iš tiesų buvo genia lus kompozitorius, tik to nežinojo. Pirmiausia Gajus turėjo pasirūpinti jo atleidimu, o paskui supažindinti jį su muzika tokiu būdu, kad jis būtų priverstas pabandyti kurti.
Pradedančiajam sutapimų kūrėjui tai buvo sudėtinga užduotis, o ir ne tokia smagi kaip tos, apie kurias jis svajojo.
Tuomet jis buvo gana ambicingas. Bandė sukurti šį tą, kur kas pranokstantį jo sugebėjimus planuoti. Užrašai priminė, kad jis pasinaudojo itin irzlia ožka, skiepais prieš gripą ir visą fabriką sustabdžiusiu elektros gedimu.
Žinoma, jam nepavyko. Tada atleido ką kitą, nes Gajus neteisingai apskaičiavo darbininkų atvykimo laikus. Anuomet jis mokėjo atsižvelgti tik į pavienių žmonių lyg menį, o ne vertinti platesnį vaizdą, be to, ignoravo viską, ką paaiškinti bandė Generolas. Jis nepakankamai atsižvelgė į ketvir tadienio rytų spūsčių modelį kompozitoriaus gyvenamajame rajone, tad kas kitas atsidūrė jo suplanuotoje vietoje užbrėžtą akimirką.
Visas jo bandytas įvykdyti scenarijus buvo išdėstytas čia, prieš akis, keturiuose užrašinės puslapiuose. Keturiuose! Po velnių, ką jis sau galvojo?
Kažkas kitas anuomet suorganizavo atleidimą prabėgus penkiems mėnesiams. Jam net pavyko grąžinti dėl Gajaus atleistą žmogų į atsilaisvinusią vietą. Gajus nenumanė, kas tai buvo, bet baiminosi, kad jo klaida kainavo kelias kompozicijas, kurios niekad nebebus sukurtos.
Ne visos jo klaidos sulaukė, kad kas nors jas ištaisytų. Ne visuomet yra ant ras šansas.
Kitoje gat vės pusėje jis išvydo puodelį sudaužiusią padavėją artinantis prie stotelės.
KRitmingi jos žingsniai kaukši ša ligat viu taip, lyg aplink ją šiuo metu suktųsi visas pasau lis. Tylus šiugždėjimas – tai jos ranka trinasi į rūbą ir liečiasi su kūnu marškinėlių etiketė.
Nervai ją verčia kreipti dėmesį į pašalinius dalykus.
Neseniai tai suvokė.
Keista, bet dabar ją trikdo ne staigus ir šiurkštus atleidimas, o pojūtis, kad tai įvyko kitaip, nei ji įsivaizdavo. Negi šitaip akimirksniu viskas pasikeičia? Gyvenimas neturėtų taip su tavimi elgtis. Jis turėtų pranešti naujienas iš lėto, nesvarbu, geras ar blogas. O ne sviesti šitokį luitą į tavo ežerą ir su piktdžiuga badyti pirštu į ramiam vandeny sujudusius ratilus. Kodėl ji jaučia, kad dabar nutikęs dalykas prilygsta susidūrimui išsukus iš už gat vės kampo kakta į kaktą su tolimu pažįstamu?
Neseniai pirmąsyk palijo, ir nors gat vę užliejo ryški ir šilta saulės šviesa, ore tvyro naujas kvapas, o gat vės pakraštyje tyvuliuoja rudas upelis. Tiksliai ten, kur įžūliam pravažiuojančiam autobusui patogu ją aptaškyti ir vėl sušlapinti batus. Tokia diena.
Tiesiog reikia ją nugyventi be sunkesnių sužalojimų ar ko panašaus, o rytoj jau bus normaliau. Bus galima įvertinti padarytą žalą, kruopščiai sutik rinti įtvirtinimus ir protingai apsvarstyti, kokiu keliu pasuks toliau. Ir kokia kryptimi.
Tada pabara save už dramatiškumą. Viso labo atleido iš darbo. Čia tau ne charakterį formuojantis patyrimas, kurį pasakosi anūkams ar psichologui. Tik sumauta diena. Puikiai tokias pažįsti. Jūs geros draugės. Prašyčiau neįsijausti. Ji pakelia ranką. Kol atvyks autobusas, praeis valanda. Verčiau greitas autostopas, ilgas dušas ir į lovą iki rytojaus. O rytoj žiūrėsim. Žiūrėsim, ar kur nors yra darbo, svarstysim, ką daryti su artimiausio mėnesio nuoma, skaitysim batų skalbimo nurodymus.