Krim ina l in is trileris
Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Virbickienė
Vilnius, 2021
1 SKYRIUS GVENA
Dvylikta naktis, kaip mano vyras pabėgęs iš kalėjimo. Guliu lovoje, bet nemiegu. Stebiu šviesos ir šešėlių žaismą ant užuolaidų. Per ploną čiužinį jaučiu kiekvieną siauros išlankstomos lovelės spyruoklę. Normalaus dydžio lovose mano vaikai, Lanė ir Konoras. Mes – vidutiniame motelyje, bet dabar tik tokį teįperku. Vėl turiu naują vienkartinį telefoną ir visiškai naują numerį, kurį žino vos penki žmonės, ir du iš jų miega šiame kambaryje. Toks siauras, toks susitraukęs ratas tų, kuriais pasitikiu. Prieš akis nuolat regiu naktyje einančio vyro šešėlį – einančio, o ne bėgančio, nes abejoju, ar Melvinas Rojalis, net ir ieškomas pusės šalies policijos, leistųsi bėgte, – ir negaliu išmesti iš galvos minties, kad jis ieško manęs. Mūsų. Mano buvęs vyras – pabaisa. Maniau, kad saugiai uždarytas it žvėris narve laukia egzekucijos, tačiau net ir tupėdamas už grotų sugebėjo toliau persekioti mane ir vaikus. Žinoma, jis turėjo pagalbininkų ir kalėjime, ir laisvėje, jo pakalikų tinklo mastas vis dar neaiškus; bet, maža to, jis veikė pagal kruopštų planą. Manipuliuodamas baime ir grasinimais, įviliojo mane į spąstus, iš kurių išsigelbėjau vos per plauką. Net ir trumpam užmerkus akis ir panirus į tamsą, Melvinas Rojalis nepalieka manęs ramybėje. Mirkt, ir jis gatvėje. Mirkt, ir jis kyla motelio laiptais į atvirą antro aukšto koridorių. Mirkt, ir jis prie durų. Klausosi. 5
Rachel Caine
Kambaryje burzgia šildytuvas; jis kelia triukšmą, bet veikia gerai: viena po kitos ritasi malonios šilumos bangos. Visa laimė, nes lovelės antklodės ne kažin kokios. Telefonas suvibruoja atėjus naujai žinutei, ir aš taip mėšlungiškai krūpteliu, kad net suskausta. Greitai paimu jį nuo staliuko, sumirksiu ir pakeliu ekraną prie pavargusių akių. Žinutėje parašyta Numeris užblokuotas. Išjungiu ir pasidedu po pagalve tikindama save, kad saugu pamiegoti. Visgi žinau, kad tai melas, žinau, kas man rašo, ir neatrodo, kad dviguba motelio kambario durų spyna pakankamai apsaugo. Jau dvylika dienų, kaip išgelbėjau vaikus nuo žmogžudžio. Aš išsekusi, kūną maudžia, galva plyšta nuo skausmo. Esu prislėgta, pavargusi ir nerami, bet labiausiai pikta. Turiu būti pikta. Pyktis yra mūsų išsigelbėjimas. Kaip drįsti, – mintyse baru po pagalve gulintį telefoną. – Kaip, po velnių, drįsti. Pakursčiusi pyktį tiek, kad ima virti, kunkuliuoti, pakišu ranką po pagalve ir vėl išsitraukiu telefoną. Pyktis yra skydas. Pyktis yra ginklas. Ryžtingai spusteliu žinutę tikėdamasi, kad jis atlaikys. Tačiau klystu. Žinutė ne nuo mano buvusiojo. Po tekstu DABAR TU NIEKUR NEBESAUGI – gerai pažįstamas simbolis, Å. Absalomas. Panikos atskiestas įsiūtis pamažu atsitraukia – karštomis elektros bangomis nuvilnija krūtine ir rankomis, tarsi mane būtų užpuolęs pats telefonas. Mano vyras turėjo pagalbininką, kuris mumis manipuliavo, padėjo pagrobti mano vaikus, ir tas pagalbininkas buvo Absalomas... genialus programišius, įviliojęs mane į Melvino spąstus. Drįsau tikėtis, kad sąmokslui žlugus jis paliks mus ramybėje. Visgi turėjau numanyti. 6
Skerdiko upelis
Tarsi supratus, kad vaikystėje ne veltui baiminausi vaiduoklių, akimirką suima gryniausia, giliausia panika, bet tada iš lėto giliai įkvepiu ir stengiuosi ramiai apmąstyti, atrodytų, neįmanomą scenarijų, kad viską teks patirti iš naujo. O juk esu kalta tik tuo, kad gyniausi nuo vyro, kuris norėjo mane nužudyti, kuris, metams bėgant įgijęs pasitikėjimą, žingsnis po žingsnio vedė mane ant ešafoto. Tik nuo to žinutė ekrane nepranyksta. Absalomas dirba ne vienas. Programišius pas mus atsiųs ką nors kitą. Mintis perveria mane kaip žaibas, išdžiovina burną ir įaudrina kiekvieną kūno skaidulėlę, nes jaučiu, kad esu teisi. Visas tas ilgas dienas, kai slapstėmės ir ieškojome saugios priebėgos, kažkas nedavė man ramybės... neapleido jausmas, kad mus vis dar stebi. Galvojau, jog viskas dėl paranojos. Bet kas, jeigu tai buvo daugiau nei fantazijos vaisius? Stengiuosi tyliai atsistoti, tačiau nuo judesio lovelė sugirgžda, ir mano dukra Lanė sušnabžda: – Mama? – Viskas gerai, – šnipšteliu ir atsistojusi apsiaunu batus. Gulėjau apsirengusi patogiomis kelnėmis, laisvu bluzonu ir mūvėjau storomis kojinėmis, todėl dabar telieka užsisegti perpetę ir užsimesti striukę. Atrakinu spynas ir žengiu į šaltį. Noksvilyje debesuota ir žvarbu. Nesu pratusi prie miesto šviesų, bet dabar jos visai guodžia. Nesijaučiu tokia atskirta. Čia yra žmonių. Yra kam išgirsti riksmą. Paskambinu vienu iš numerių, įrašytų mano telefone. Vos po pirmo signalo mane sujungia su detektyvu iš policijos nuovados Nortone – mieste, prie kurio arčiausiai gyvenome, tiksliau, gyvename, nes prisiekiu, dar sugrįšime prie Daryklos ežero. – Panele Proktor? Jūs labai vėlyva, – pasigirsta kaip visada pavargęs Presterio balsas. Neatrodo patenkintas sulaukęs mano skambučio. 7
Rachel Caine
– Ar jūs šimtu procentų įsitikinęs, kad Lenselis Gremas negyvas? Keistas klausimas. Pasigirsta girgžtelėjimas – turbūt Presteris atsilošė darbo kėdėje. Dirsteliu į laikrodį. Truputį po pirmos nakties. Įdomu, kodėl jis dar darbe. Nortonas – mažas, mieguistas miestelis, nors ir ten pasitaiko nusikaltimų, kuriuos reikia ištirti. Presteris – vienas iš dviejų nuovados detektyvų. Dar ne taip seniai Lenselis Gremas irgi dėvėjo Nortono policijos nuovados uniformą. – Ar turite svarią priežastį manyti, kad yra kitaip? – iš lėto, atsargiai atsako detektyvas. – Ar. Jis. Negyvas? – Negyvesnio nebūna. Savo akimis regėjau, kaip ant skrodimo stalo iš jo traukė organus. Kodėl to klausiate tokiu... – nutyla ir, tarsi ką tik pats dirstelėjęs į laikrodį, sudejuoja. – Negalėjote palaukti ryto? – Negalėjau, nes gavusi dar vieną grasinamą žinutę mirtinai persigandau. – Nuo Lenselio Gremo. – Nuo Absalomo. – Aaa, – nutęsia tokiu tonu, kad kaipmat įsitempiu. Mudu su detektyvu Presteriu nesame draugai. Veikiau atsargūs sąjungininkai, ir tai iki tam tikros ribos. Jis vis dar mane įtarinėja, ir negaliu jo kaltinti. – Dėl Absalomo galiu pasakyti, kad Kezija Klermont daug juo domėjosi ir mano, kad tai gali būti ne jis, o veikiau jie. Keziją gerbiu. Nors ji – buvusi pareigūno Gremo partnerė, kitaip nei jis, yra skrupulingai sąžininga. Žinia, kad darbavosi petys petin su žudiku, Keziją kaip reikiant sukrėtė. Ir vis tiek ne taip, kaip mane. Todėl dabar mano balsas kimus ir piktas: – Kodėl, po velnių, manęs neįspėjote? Juk žinote, kad slapstausi kartu su vaikais! 8
Skerdiko upelis
– Bijojau, kad pulsite į paniką, – atsako. – Kol kas tai tik įtarimai, neturime jokių įrodymų. – Detektyve, ar per visą laiką, kurį esame pažįstami, nors kartą pastebėjote, kad būčiau linkusi pasiduoti aklai panikai? Jis žino, kad esu teisi, todėl klausimą nuleidžia negirdomis. – Visgi siūlyčiau grįžti namo į Nortoną, kur galėsime jus apsaugoti. Sunkiai nuryju įsiūčio gumulą. – Mano vyras vieną iš jūsų policininkų pavertė žudiku. Ar pamenate, kaip palikote mano vaikus su juo? Dievas težino, ką galėjo jiems padaryti. Kodėl turėčiau jums patikėti jų saugumą? Vis dar nežinau visų smulkmenų apie tai, kas nutiko, Lenseliui Gremui pagrobus mano vaikus. Nei Konoras, nei Lanė nieko apie tai nepasakoja, o aš žinau, kad jų geriau nespausti. Jie patyrė traumą ir, nors ligoninėje apžiūrėję medikai pareiškė, kad abu sveiki ir fiziškai nenukentėję, vis galvoju apie psichologinę žalą ir kaip tai atsilieps jų ateičiai. Nes Melvinas Rojalis nori, kad atsilieptų. Jis nori juos formuoti, palenkti ir palaužti. Jam tai teikia gilų, liguistą pasitenkinimą. – Dėl Melvino jokių žinių? – Melo, – sušnabžda nedrąsus, vaiduokliškas balselis. Buvęs vyras visada norėjo, kad jį vadinčiau Melu, o ne Melvinu, todėl dabar tyčia sakau nesutrumpintą vardą. Net jei apgailėtinai menka, galia vis tiek yra galia. – Pabėgėlių paieškos vyksta visu pajėgumu. Maždaug trys ketvirtadaliai bėglių jau grąžinti už grotų. – Bet jo tarp jų nėra. – Ne, – patvirtina Presteris. – Jo tarp jų nėra. Kol kas. Ar ketinate toliau bėgti, kol jį sugaus? – Ketinau, – atsakau. – Visgi ką tik apsigalvojau. Jeigu Absalomas turi daugiau žmonių, kuriuos gali pasiųsti mūsų ieškoti, jie mane suras. Toks Melvino tikslas. Dėl to ir ištrūko į laisvę. Bėgdama ne 9
Rachel Caine
tik ištęsčiau šį košmarą, bet ir vėl leisčiau jam kontroliuoti mano gyvenimą. Ne, tokio malonumo jam daugiau nesuteiksiu. Vėl sugirgžda detektyvo darbo kėdė. Šįkart beveik neabejoju, kad jis palinko į priekį. – Tada ką, po velnių, darysi, Gvena? Presteris vis dar kreipiasi į mane naujuoju vardu ir už tai esu dėkinga. Moters, kuri vadinosi Džina Rojal, neįtikėtinai žiauraus serijinio žudiko žmonos, nebėra. Ji – dar vienas Melvino paliktas lavonas. Tačiau taip tik geriau. Dabar aš Gvena, o Gvena nebus kilimėlis po niekieno kojomis. – Nemanau, kad man pritarsite, todėl detales pasilaikysiu sau. Ačiū, detektyve. Už viską, – padėkoju beveik nuoširdžiai ir, jam nespėjus nieko daugiau paklausti, išjungiu telefoną. Įsikišu jį į striukės kišenę ir valandėlę stoviu drėgname, stingdančiame vėjyje. Noksvilis dar nemiega, iš pravažiuojančių automobilių atsklinda muzikos nuotrupos, už užuolaidų kituose motelio kambariuose matyti žmonių siluetai. Pro užuolaidų plyšį kitapus kiemo mirga televizorius, dangų perrėžia praskrendantis lėktuvas. Išgirstu atsidarant kambario duris ir laukan išlenda Lanė. Ji apsiavusi batus ir apsivilkusi striukę, bet po ja vis dar su pižama. Pamačius ją, nerimo gniaužtai viduje truputį atsipalaiduoja. Jeigu būtų persirengusi džinsais, laisvais flaneliniais marškiniais ir apsiavusi bėgimo batelius, tai reikštų, kad bijo. – Mažius miega, – taria pasiremdama į turėklus šalia manęs. – Pasakok. – Mažute, tai menkniekis. – Nekabink makaronų, mama. Dėl menkniekio neliptum iš lovos ir nebėgtum kažkam skambinti. Atsidūstu. Lauke taip šalta, kad vėjas blaško perregimus, baltus mūsų kvapo debesėlius. 10
Skerdiko upelis
– Kalbėjausi su detektyvu Presteriu. Pastebiu, kaip jos rankos ant turėklo įsitempia. O kad galėčiau ją nuraminti, nuginti baimę, nė akimirkai nepaleidžiantį, gniuždantį slogutį. Bet negaliu. Lanė geriau nei kas kitas žino, kokia pavojinga dabar mūsų padėtis. Žino beveik visą tiesą apie savo tėvą, o aš iš penkiolikmetės mergaitės tikiuosi, kad nepalūš jos prislėgta. – A, – tarsteli dukra. – Ar dėl jo? Jis, savaime suprantama, jos tėvas. Nusišypsau tikėdamasi nors kiek ją padrąsinti. – Kol kas apie jį jokių žinių, – atsakau. – Tikriausiai jis dar toli nuo čia. Be to, jo ieško. Dauguma su juo pabėgusių kalinių jau sulaikyti. Jis netrukus irgi grįš už grotų. – Net pati tuo netiki. Dukra teisi. Nenoriu jai meluoti, todėl verčiau pakeičiu temą. – Eik miegoti, mieloji. Anksti ryte išsikraustom. – Kad jau rytas. Kur važiuosim toliau? – Kur nors kitur. – Ar dabar taip bus nuolat? – Šį kartą jos balsas tylus, bet nuožmus. – Dieve, mama, tu nieko daugiau nedarai, tik bėgi. Negalime leisti jam mūsų gainioti! Man jau gana, nenoriu daugiau bėgti. Noriu kovoti. Kaipgi kitaip. Lanė – drąsi mergaitė, kuri vos dešimties sužinojo bjaurią tiesą apie savo tėvą, ir nieko keista, kad giliai viduje vis dar pyksta. Be to, ji teisi. Atsigręžiame viena į kitą ir žiūrėdama jai į akis sakau: – Mes ir kovosime, bet rytoj nuvešiu jus ten, kur būsit saugūs, kad galėčiau ramiai padaryti, ką reikia, ir, kol nepradėjai ginčytis, – turi likti su broliu ir jį saugoti. Toks tavo darbas, Lane. Tokia tavo kova, gerai? – Gerai? Numesi mus kažkam kitam? Ne, negerai! Prašau, pasakyk, kad ne močiutei. – Maniau, kad myli močiutę. 11
Rachel Caine
– Myliu. Kaip močiutę. Tik ne tiek, kad su ja pasilikčiau. Nori, kad būtume saugūs? Ji neapsaugotų nė savęs pačios, o juo labiau mūsų. – Pasirūpinsiu, kad jai ir neprireiktų. Nukreipsiu jūsų tėvo dėmesį į save, nes surasti mane – jo pagrindinis tikslas. – Meldžiuosi, kad tai būtų tiesa. Smarkiai rizikuoju, bet žmonių, kuriems galiu patikėti savo vaikus, ratas labai siauras. Instinktyviai noriu vežti juos pas savo mamą, tačiau turiu pripažinti, kad dukra teisi. Jų močiutė – ne kovotoja. Ne tokia kaip mes. O pavojus kaip niekada didelis. Kol kas nieko jai nesakau, nes pirma turiu gerai pagalvoti, tačiau Chavieras Esparsa ir Kezija Klermont siūlėsi prireikus pagloboti vaikus. Jiedu grėsminga porelė. Chavieras – į atsargą išėjęs jūrų pėstininkas ir vadovauja šaudyklai, o Kezija – policijos pareigūnė, tvirta, gudri ir pajėgi juos apginti. Bėda tik ta, kad ji gyvena už Nortono, santykinai netoli Daryklos ežero, kuris iš nuošalaus, vaizdingo prieglobsčio, iš saugaus uosto virto spąstais, ir dabar nežinau, ar ateis diena, kai ten vėl jausiuosi saugi. Į savo namelį prie ežero grįžti tikrai negalime; ten taptume lengvu grobiu. Bet Chaviero namai ne prie ežero. Jis gyvena atokioje, įtvirtintoje trobelėje ir nujaučiu, kad nei Melvinas, nei Absalomas tikrai neieškos mūsų ten, iš kur ką tik pabėgome. – Paliksi mus su Semu? – klausia Lanė. – Ne, Semas keliaus su manimi, – atsakau. Kol kas jo dar neklausiau, nors žinau, kad sutiks; jis, kaip ir aš, žūtbūt trokšta surasti Melviną Rojalį, tik dėl savų, asmeninių, priežasčių. – Mudu su Semu surasime jūsų tėvą ir jį sulaikysime, kol nespėjo nuskriausti dar daugiau žmonių. Kol nespėjo nė pagalvoti, kad galėtų ką nors padaryti judviem su broliu. – Duodu jai valandėlę apie tai pagalvoti ir galiausiai priduriu. – Lane, man reikia tavo pagalbos. Jeigu nenorime toliau bėgti ir slapstytis, o man, patikėk, tai įgriso ne mažiau nei tau, kitos išeities nėra. 12
Skerdiko upelis
Ji nusigręžia ir apsimestinai abejingai atsako: – Gerai, nesvarbu. Vis tiek versi mus toliau daryti tą patį. – Iki šiol neturėjome kito varianto: bėgimas buvo vienintelis būdas išlikti. Bet suprantu, kad vaikams sunku gyventi nuolatiniu budėjimo režimu. – Brangioji, aš labai apgailestauju. – Žinau, – galiausiai atsako ir po tokio pareiškimo trumpai, netikėtai mane apkabinusi grįžta į motelio kambarį. Likusi viena šaltyje dar valandėlę pamąstau, surenku Semo Keido numerį ir išberiu: – Aš lauke. Vos po minutės jis jau šalia manęs; jo kambarys greta mūsiškio. Semas, kaip ir aš, visiškai apsirengęs, pasiruošęs kovai. – Įtariu, pasikvietei ne todėl, kad vienai per šalta. – Labai juokinga, – atkertu mesdama jam šnairą žvilgsnį. Nors išties esame artimi, mes ne meilužiai. Galbūt kada nors prieisime ir prie to, bet kol kas nė vienas neskubame. Dievažin, abu su kraičiu. Buvusi serijinio žudiko žmona, kuriai be perstojo grasina jo sėbrai, bendrininkai, liežuviais plakantys interneto linčiuotojai. O Semas? Semas yra vienos mano buvusio vyro aukos – paskutinės Melvino aukos – brolis. Vis dar regiu tą vargšę jauną moterį, pakibusią troso kilpoje. Iškankintą ir nužudytą vien dėl sadistinio pasitenkinimo. Mudviejų su Semu santykiai sudėtingi. Mums tik susipažinus, palaikiau jį draugišku nepažįstamuoju, niekaip nesusijusiu su mano ankstesniu gyvenimu. Kai sužinojau, kad jis manęs ieškojo, persekiojo tikėdamasis rasti įrodymų, jog buvau vyro bendrininkė... nedaug trūko, ir būtume pasukę savais keliais. Semas žino, kad esu nekalta, kad nieko nepadariau, bet mus vis dar skiria gili praraja ir nežinau, nei kuo, nei ar išvis reikėtų ją užpildyti. 13
Rachel Caine
Aš patinku Semui, o Semas patinka man. Manau, kad kitame gyvenime, neužtemdytame Melvino Rojalio šešėlio, drauge būtume labai laimingi. O dabar galvoju tik kaip išgyventi pačiai ir užtikrinti, kad išgyvens mano vaikai. Semas yra priemonė tikslui pasiekti. Ir jis, laimei, tą puikiai supranta. Neabejoju, kad į mane žiūri lygiai taip pat. – Tai kas atsitiko? – paklausia. Išsitraukusi telefoną atidarau žinutę ir paduodu jam. – Šūdas. Bet Gremas negyvas, tiesa? – Iš balso girdžiu, kad sumišęs lygiai taip pat kaip ir aš, tik atsitokėja daug greičiau. – Jie atsiųs ką nors kitą? – Gal net ne vieną, – atsakau. – Presteris sakė, kad Absalomas gali būti visa programišių gauja. Šitą telefoną išmesiu ir nusipirksiu naują. Visur atsiskaitome grynais, kiek įmanoma nesimaišome po kameromis. – Gvena, daugiau taip nebegaliu. Šitos slėpynės... – Mes nesislepiame, – atkertu. – Mes tykome. Semas atsitiesia ir atsisuka į mane. Jis nėra stambus, ne aukštaūgis, bet sportiškas ir stiprus, žinau, kad apsigins kovoje, o svarbiausia – žinau galinti juo pasitikėti. Jis nėra ir niekada nebus vienas Melvino padlaižūnų. O tą galiu pasakyti vos apie kelis žmones. – Pagaliau, – atsidūsta. – O kaip dėl vaikų? – Paskambinsiu Chavierui. Jau anksčiau siūlėsi juos paimti. Be to, juo galime pasitikėti. Semas jau linksi. – Juos palikti rizikinga, tik persekiodama Melviną jų irgi nenusaugosi. Toks sprendimas bus teisingiausias. Vaikams jau sakei? – Ne, bet jie neprieštaraus. – Tikėkimės. – Tikrai viską apgalvojai? – paklausia kone švelniai. – Galėtume, o veikiausiai ir turėtume palikti šitai farams. FTB. 14
Skerdiko upelis
– Jie nepažįsta Melvino ir nesupranta Absalomo. Jeigu Absalomas – visa gauja, jie gali slėpti Melviną, kiek tik prireiks, kol mus suras. Negalime laukti, Semai. Slėpdamiesi nieko neišspręsime, – giliai įtraukiu šalto oro ir iškvepiu šiltų garų ūką. – Be to, noriu pati ji pričiupti. O tu? – Pati žinai, kad aš taip pat, – kritiškai mane nužvelgia vertindamas kaip bendražygę kovotoją. – Tau tikrai nereikia daugiau pailsėti? Kiek karčiai nusijuokiu. – Pailsėsiu, kai numirsiu. Jeigu norime surasti Melviną anksčiau nei farai, turime būti ryžtingesni, greitesni ir gudresni už jį. Be to, mums reikės pagalbos. Informacijos. Anksčiau minėjai, kad turi draugą, kuris galėtų padėti? Semas linkteli. Dantys kietai sukąsti, akys blizga. Paprastai jį sunku perprasti, bet šią akimirką regiu visą jo pyktį ir sielvartą. Melvinas laisvėje, laisvas persekioti ir žudyti kitas moteris, tokias pat nekaltas kaip jo sesuo. O Melvinas tikrai žudys. Jeigu nors kiek pažįstu savo buvusį vyrą, prieš palikdamas sceną jis surengs savanaudišką, kruviną, siautulingą Grand-Guignol* teatro vertą pasirodymą. Jo ieško ir FTB, ir visų su Kanzasu besiribojančių valstijų policija, visgi vargu ar suras Vidurio Vakaruose, nes neabejoju, kad Melvinas vos ištrūkęs pasuko į pietryčius, pas mus. Absalomas susekė, kur slepiamės, tad esu tikra, jog mano buvęs vyras ne kitame šalies gale ir juo labiau ne prie kokios nusikaltėlių neišduodančios valstybės pasienio. Galbūt kol kas jo čia ir nėra, bet nuojauta kužda, kad jis mus vejasi. * Paryžiaus Pigalio rajone nuo 1897 iki 1962 m. veikęs siaubo teatras, kurio statomuose spektakliuose buvo detaliai vaizduojami kankinimai, piktadarystės ir žiaurūs nusikaltimai. (Čia ir toliau – vertėjos pastabos.) 15
Rachel Caine
– Išvažiuosime septintą ryto, – sakau. – Noriu, kad vaikai truputį pailsėtų, gerai? – Dirsteliu į telefoną. – Paskambinsiu Kezijai su Chavieru ir viską suderinsiu. Semas vienu greitu judesiu atima iš manęs telefoną ir įsimeta į kišenę. – Jeigu Absalomas žino šitą numerį, negali iš jo skambinti dėl vaikų prieglobsčio, – paaiškina ir iškart pasijuntu kvaiša, nes apie tai nepagalvojau. – Ištrinsiu visus skambučius ir kontaktus ir paliksiu, kad kas nors pavogtų. Verčiau tegu lieka įjungtas, bent kuriam laikui suklaidins Absalomą. – Galva makteli į šviečiančią parduotuvę kitapus gatvės. – Dar šį vakarą nupirksiu naują. Galėsime iš jo paskambinti Chavierui ir iškart išmesti. Daugiau šiose apylinkėse nepirksime nė vieno telefono; čia Absalomas pirmiausia ieškos neseniai įsigytų numerių. Jis visiškai teisus. Dabar turiu mąstyti kaip medžiotoja, bet negaliu pamiršti, kad sykiu esu ir grobis. Prieš įviliodamas ten, kur jam reikėjo, Melvinas privertė mane pasijusti pažeidžiamą. Dabar tą patį turime padaryti jam. Metų metus laikiausi įsikibusi siaubingos tariamos santuokos – gyvenimo, kuriame Melvinas Rojalis visais atžvilgiais kontroliavo mano realybę, o aš to nesupratau ir nesibaiminau. Džina Rojal, silpna senoji aš... ji ir vaikai tebuvo kraupios Melvino paslapties priedanga. Aš, sėdėdama kitapus sienos, žinojau tik tiek, kad viskas atrodo normalu. Bet dabar, palikusi Džiną Rojal praeityje, labai aiškiai suvokiu: taip anaiptol nebuvo. Aš nebe Džina. Džina – atsargi, baili ir silpna. Džina bijotų net pagalvoti, kad Melvinas ją persekioja. O Gvena Proktor tam pasiruošusi. Širdies gilumoje visada žinojau, kad galiausiai viskas baigsis mūsų, pono ir ponios Rojalių, akistata. 16