PROLOGAS
Devintajame aštuoniolikto amžiaus dešimtmetyje Arturas Pulas, ambicijų nestokojantis jaunuolis, perplaukė Atlantą. Kelionė jį atvedė į uolėtą, bangų mūšos skalaujamą Meino pakrantę, ir šis naujas pasaulis tapo jo namais. Jis dirbo, mokėsi ir klestėjo. Šis ambicingas jaunas vizionierius statė laivus ir kūrė nuosavą verslą. Siekdamas greičiau praturtėti ir išplėsti savo kompaniją, jis išties apdairiai vedė dėl pinigų ir padėties visuomenėje. Bėgant laikui, lyg gėlės pūdyme, šeimoje sužydėjo meilė. Rūpindamasis ateities kartomis, Arturas Pulas pasistengė kuo geriau išplėtoti savo verslą, o ant kalvos virš šėlstančios jūros pasistatė didingą namą — tvirtą ir ilgaamžį, iš akmens, dengto fasado, su bokšteliais ir didžiulėmis puikiausio raudonmedžio paradinėmis durimis. Iš meilės jūrai ant stogo jis įsirengė apžvalgos aikštelę, kur dažnai stoviniuodavo stebėdamas, kaip jo pastatyti laivai išplaukia į permainingus Atlanto vandenis. Tarp tų sienų jo vaikai įkvėpė pirmuosius oro gurkšnius, žaidė soduose, lakstė ilgais koridoriais, klajojo šalia esančiame miške, mokėsi joti ir buriuoti. Arturas Pulas save laikė sėkmės lydimu žmogumi. Ne tik sėkmingu verslininku, kuris, išbridęs iš skurdo, tapo turtuoliu, apsigyvenusiu ant uolos šalia jo vardu pavadinto miestelio. Bet ir laimingu sutuoktiniu bei tėvu. Šeimos žmogumi. Šis šeimos žmogus neišpasakytai didžiavosi savo vaikais, ypač pirmagimiu iš dvynių, kuriam pavyko užkariauti mielos (ir pasiturinčios) merginos širdį. Kolinas Pulas ketino vesti Astridą Grandvil ne dėl verslo perspektyvų, pinigų ar padėties visuomenėje, bet iš meilės.