Issuu

R omano „ S ept yneta s“ tęsinys

Vilnius, 2022

Kaitri saulė slysta dangumi, bučiniais apiberdama skruos tus, apnuogintą pilvą. Mėgaudamasi kūną glostančia šiluma, tingiai pramerkiu akis ir nužvelgiu greta ant gultų išsitiesu sias merginas. Tarsi katės, besimėgaujančios popietės atokai ta, jos tįso šalia baseino, palaimingai dūsauja ir retsykiais iš rasotų stiklinių gurkšteli vėsios sangrijos. Smagu, tikrai ne paneigsi. Draugių artumas man labai brangus, bet, turiu pri pažinti, tik vienas žmogus priverčia mane jaustis taip, kaip niekada nesitikėjau pasijusianti. Tik greta vieno žmogaus už plūsta tas tyras ir neįtikėtinai taurus jausmas, o žinojimas, kad jis po begalinių kelionių ir darbų vėl grįžo į namus, pas mane, nepaprastai saldus. – Na, ir ko tokia laiminga? – kilsteli akinius nuo saulės Irma. – O ko jai nebūti laimingai? – atsidūsta Margarita ir atsi gulusi ant pilvo pasiremia galvą rankomis, kad geriau maty tų mane. – Ir aš būčiau laiminga, jei mano gyvenimėlis būtų taip nusisekęs. – Būtent! Jei būtų! – prunkšteli Irma ir atsainiai nusi braukia nuo kaktos raudonų plaukų sruogą. – Taip ir sakyk, kad miršti iš pavydo! – O va ir nemirštu! Bet pripažink, kas nenorėtų taip gy venti? Nuostabaus grožio vila pačioje Italijos širdyje. Sūnus tikras angeliukas, o apie vyrą išvis patylėsiu, – svajingai atsi dūsta. – Saldainiukas, ką čia pridursi.

Donata Kontenienė

– Beje, Gabe, kada tas tavo saldainiukas grįžta? – nusi šypso greta tįsanti Julija. – Jau grįžo. – Kaip – grįžo? – Šiąnakt, tiksliau, paryčiais, – atsitiesusi akimis ieškau sūnaus. Nuo kaitrios saulės pasislėpęs po sena italine pušimi, ma žasis Antonis žaidžia visai greta mūsų. – Na, dabar aišku, ko Gabrielė šiandien tokia laimin ga, – šypteli Irma. – Oi, merginos, kad jūs žinotumėt... – suvirpu iš malo numo prisiminusi, ką tokio dieviškai saldaus su mano kūnu vos prieš keletą valandų išdarinėjo Tonis. – Sakai, paryčiais? Keista, nieko negirdėjau, – susimąs čiusi Margarita suraukia plonučius antakius. – Kur tu girdėsi, knarki tartum garvežys, – sukikena Irma. – Aš knarkiu? Pati knarki! – Margarita čiupusi rankšluos tį sviedžia besijuokiančios Irmos pusėn. Nesusilaikiusios su Julija imame kvatotis. Kvailos pešty nės ne juokais įsismarkauja ir tik pasigirdęs garsus švilpimas priverčia jas akimirksniu nutilti. Kiek nustebusios pasisukame į garsą. Miegamojo balko ne stovi Antonis, akivaizdžiai ką tik po dušo. Oda dar žvilga nuo drėgmės, baltas rankšluostis ant klubų. Rūsčios tamsios akys įsmeigtos į vaikinus, vilos papėdėje dirbančius prie žir gų. Piktai gestikuliuodamas ranka su smilkstančia cigarete, Tonis taip išberia žodžius, kad nė nespėju suprasti, kuo nu sidėję darbininkai.

Septynetas. Amžinai tavo

– Ką jis sakė, Gabe? – kiek sutrikusi paklausia Julija. – Nesuprantu, kai jis taip greitai kalba itališkai, – vis dar neatitraukiu akių nuo pikto, bet beprotiškai gražaus vyro. Savo vyro. – Kažką šūktelėjo darbininkams, kad nesielgtų blogai su žirgais. – Dieve, koks... – suveblena Margarita. – Prisipažįstu, Gabriele. Tau tikrai pavydžiu. – Dažnai jis toks piktas? – Julijos akys nukrypsta į mane. – Kartais, – užsimerkiu ir vėl išsitiesiu ant gulto. – Rikteli ant vilos darbininkų ar pavaldinių, bet nepamenu, kad per trejus metus būtų pakeltu tonu kalbėjęsis su manimi ar ma žuoju. Tiesą sakant, nė nežinau, iš kur mano vyras turi tiek kantrybės. Pasakojau apie paskutinę mažojo Antonio išdaigą? – Ne. – Neįtikėtina, kad į tokią galvelę gali šauti beprotiškiau sių minčių, nors žinant, kad jis maža tėvo kopija, tikriausiai nereikėtų stebėtis, – nusišypsojusi kilsteliu galvą norėdama įsitikinti, ar sūnus vis dar užsiėmęs žaislais. – Prieš porą sa vaičių, kai Antonis ruošėsi darbo kelionei, mažasis vėl kaž ką iškrėtė. Tonis jį nubaudė ir uždraudė eiti į arklides šerti žirgų. Ir ką jūs, mergaitės, galvojat? Sunku patikėti, koks iš dykėlis gali būti mūsų vaikas. Kol tėvas buvo užsiėmęs savo reikalais, nusėlinęs į arklides, pripylė į girdyklas raudonų piešimo dažų. – Rimtai? – Julijos akys suapvalėja. – Tikriausiai Antonis pasiuto? O kodėl raudonų? – Anaiptol. Tonis reagavo ramiau, nei galima įsivaiz duoti, nors vienai labai brangiai kumelei prireikė skubios

Donata Kontenienė

veterinaro pagalbos. – Nusišypsau prisiminusi tuos įvy kius. – O raudonų, nes mažasis norėjo, kad arkliukams būtų skanu ir raudona spalva primintų braškes, – nusijuokiu. – Sakau, mergaitės, Tonis su sūnumi tikrai daug kantresnis už mane. – Iš pažiūros nepasakytum, – palingavusi galvą Margari ta vėl pakelia akis į balkoną, čia Antonio nebematyti. – Tonis atrodo karšto būdo. Tiesą sakant, jis visas atrodo velniškai karštas, – tyliai sukikena. – Gal baigsi? Nesuprantu, kaip Gabrielė dar neišspyrė ta vęs pro duris? – piktai draugę subara Julija. – Kiek galima varvinti seilę į svetimą vyrą? – O kas jai lieka, teturint tokį kaip Valentinas? – saldžiai nusijuokia Irma. – Mergaitės, gal liausitės? – gurkšteliu vaisių sultimis pa gardinto vyno ir stebiu, kaip, giliai atsidususi, Margarita papu čia lūpas, bet po akimirkos nusišypso ir pažvelgia į vilą. – Vilką mini, vilkas čia, – tyliai sukrizena ir koketiškai klapteli ilgomis blakstienomis. – Tėtukai! – džiaugsmingai rikteli sūnus ir aš, pasukusi galvą, stebiu, kaip jis, pamiršęs žaislus, mažutėmis kojytėmis skuodžia link tėvo. – Sveikas, čempione, – pagavęs vaiką Antonis kelis kar tus mesteli į orą, priversdamas saldžiai nusijuokti. – Aš ne čempionas, – apsiveja tėvui kaklą rankomis. – Aš žmogus voras! – Kaip pasakysi, stipruoli, – pabučiuoja sūnui į skruos tą. – Buvai geras berniukas, klausei mamytės?

Septynetas. Amžinai tavo

– Klausiau. – Tuojau įsitikinsime. Sveikos, mergaitės, – žaviai nusi šypso, tuoj pat sušnara tylus, susižavėjimo persmelktas mer ginų „Labas“. Žiūrint į Antonį nesunku suprasti, ko moterys dūsauja. Rašalo juodumo plaukai, stilingai sušiaušti, tarsi po audrin gos nakties. Tokia, beje, ir buvo. Ant skruostų jau įžiūrimi barzdos šereliai, o akių tamsa įtraukia akimirksniu. Kartais jaučiuosi tartum užhipnotizuota. Ką jau kalbėti apie raume ningą kūną, šią akimirką nepridengtą nė marškinėlių. At sainiai apsmukusios sportinės kelnės. Prisipažįstu, net aš, ketveri metai jo žmona, dar negaliu patikėti, kad toks vyras priklauso man ir tik man. – Ačiū, mergaitės, kad palinksminat Gabrielą, kol manęs nėra. – Vis dar plačiai šypsodamasis pritupia šalia manęs. – Labas, lėlyte, – pabučiuoja į lūpas. – Gerai miegojai? – Gerai, – nusišypsau, suprasdama, ką turi galvoje. – Aš taip pat, – dar kartą švelniai lūpomis paliečia ma nąsias, bet ant rankų spurdantis sūnus priverčia atsitrauk ti. – Šis berniūkštis buvo geras? – atsitiesęs pakutena vaiką, priversdamas vėl prapliupti juoku. – Na, nežinau... – Mamyte! – nesiliaudamas juoktis šūkteli sūnus. – Ma myte, juk buvau! – Tikrai? – vis dar kutendamas sūnų Antonis dirsteli į mane. Prisiekiu, net kepinanti saulė danguje nespinduliuoja to kios šilumos, kaip jo tamsios akys.

Donata Kontenienė

– Išskyrus porą mažų ožiukų? Taip. Jis buvo geras ber niukas. Negaliu nesišypsoti žiūrėdama į du brangiausius savo vyrus. – Na, tada... – pabučiavęs sūnui į kaktą pastato ant žemės. – Kieme, šalia arklidžių, mačiau dėdę Ronaldą, – ranka pakedena mažajam Antoniui tamsias garbanas. – Jei nubėgęs gražiai pa prašysi, Ronaldas tau kai ką duos iš tėtuko automobilio. – Didelę mašiną? – Gal... Sūnus džiūgaudamas leidžiasi kiemo link, o Tonis vis dar šypsodamasis atsigręžia į mus. – Lyg ir buvome taręsi, kad žaislų jam daugiau nei gana? Kambarys ir taip primena jų krautuvę. – Nebambėk, – vėl pritupia šalia, o iš akių suprantu, kad ginčytis šią akimirką beprasmiška. – Merginos, užsakiau jums staliuką restorane. – Mums? O tu? – išpučiu akis. – Atleisk, mažute. Šiandien tikrai negaliu. Turiu sutvar kyti neatidėliotiną reikalą. – Antoni! – pašoku. – Tu man pažadėjai! – perveriu pik tu žvilgsniu. Vos tramdau įsiūtį, bet nenoriu bartis draugių akivaizdoje, tad sparčiai nužingsniuoju į namus.

• Blogai. Labai blogai. Negaliu tverti jos pykčio. Kuo ma loniau nusišypsau sutrikusioms Gabrielos draugėms ir seku paskui žmoną, jaučiu, tuoj būsiu kaip reikiant apšauktas. Liekną jos figūrą, pridengtą niekingai mažo maudymosi

Septynetas. Amžinai tavo

kostiumėlio, išvystu virtuvėje šalia Martynos, ruošiančios naują sangrijos ąsotį. – Martyna, – ištariu. Ši, vos žvilgtelėjusi į mane, supratingai linkteli ir dingsta už stiklinių kiemo durų. – Mažute? – prisiartinęs apkabinu Gabrielą per liauną liemenį ir priglundu prie nugaros, įkaitusios nuo saulės. – Atstok! – atkerta lediniu tonu. – Nepyk. – Bent žinai, kokia šiandien diena? – Taip, mažute. Tavo gimtadienis, – sukuždu lūpomis palietęs jai peties linkį. – O tau vienodai, ar ne? Kalėdos, Naujieji metai, gimta dieniai? Darbas svarbiau už viską! – Na, ko tu taip? Puikiai žinai, kad tu ir mažasis Tonis esate man svarbiausi. – Neatrodo. – Mažute... – atgręžiu ją į save, nuo pykčio patamsėju sios žalios akys veria kiaurai, bet po akimirkos nuklysta į šalį. Tikrai, Gabriela labai suirzusi. – Juk žinai, skolingas neliksiu, – bandau pabučiuoti, bet ji pasuka veidą, leisdama lūpomis tik paliesti skruostą. – Pa žadu, rytą vėl prabusi mano glėbyje. – Pažadai, pažadai, pažadai... – nepatenkinta papučia putlias lūpas ir priekaištingai atsidūsta. – Gabriela, – ištariu kiek griežčiau, nes elgiasi tartum maža mergaitė, nors yra dvidešimt aštuonerių. – Pažvelk į mane, – delnais suimu jos veidą.

Donata Kontenienė

Gabriela delsia, bet po kelių akimirkų atitraukia akis nuo lango ir teikiasi pažiūrėti į mane. – Pažadu, mažute. – Antoni Barikeli, žinai, kad esi tikrų tikriausias šiknius? – Kuo puikiausiai, meile mano, – priglundu Gabrielai prie lūpų ir ji kiek nenoriai, bet priima mano liežuvį į burną. Prisitraukiu arčiau, nes, kai ji šalia, man beprotiškai sun ku pasisotinti bučiniais. – Draugės labai supyktų, jei tave kuriam laikui pa grobčiau? – Nė nesvajok! – ištaria kiek prikimusi. – Tu nubaus tas! – išsprūsta man iš glėbio ir gundančiai apsilaižo lūpas. – Erzini? – Tikrai taip, – permeta juodas vilnijančias garbanas per petį ir, neįtikėtinai viliojančiai siūbuodama klubais, nešina ąsočiu svaigaus gėrimo, traukia į vidinį kiemą pas drauges. Nuleidžiu akis į kelnėse pūpsantį pasididžiavimą. – Girdėjai, ką sakė mažutė? Gali nurimti. Mes nubausti.

• – Meldžiu, pasakyk, kad nesusipykot? – klausia Julija, kai grįžusi įsitaisau ant gulto šalia jos. – Kartais Tonis mane siutina iki beprotybės, bet pykti ant jo labai sunku. – O aš supykčiau, – atsidūsta Margarita ir kilsteli veidą į saulę, tarsi bandydama sugerti visus jos spindulius. – Vaikš čiotų aplink mane ant pirštų galiukų ir melstų atleidimo, – nusišypso patenkinta savo žodžiais.

Septynetas. Amžinai tavo

– Klausyk, Margo! Tai ko tas tavo teisininkas Valentinas nevaikšto? Man atrodo, pati tupinėji aplink jį kaip višta, – nusijuokia Irma ir pakilusi pripila stiklines šalto gėrimo. – Gali bent kartą prikąsti savo ilgą liežuvį? Mes su Va lium tik draugai! – Kurgi ne, – Irma, laibais pirštais iškrapščiusi iš stiklinės leduką, prisėlina prie Margaritos iš nugaros ir įmeta žvilgan tį krislą tiesiai jai tarp krūtų, įspraustų maudymosi kostiu mėlyje. – Oi! – strykteli nuo gulto Margarita ir ima juokingai šo kinėti. – Visai durna! – sušnypščia, kai kiek aptirpęs ledukas ištykšta ant šokolado spalvos plytelių. Pakėlusi akis atrodo išties pikta, bet, pamačiusi mūsų tramdomą juoką, prapliumpa saldžiai kvatotis. Kvaili merginų pokštai, linksmas mažylio juokas ir maudy nės žydrame baseine skaidrina likusią dieną. Širdį spaudžia tik mintys apie Antonį. Kas tokio neįtikėtinai svarbaus nutiko, kad, vos prieš keletą valandų grįžęs namo, turi vėl imtis darbų? Kelis kartus jis dar pasirodo balkone su smilkstančia tarp pirštų cigarete, bet daugiau jokio artumo nesulaukiu, o tai skaudina. Panirusi į mintis nė nepastebiu, kaip saulė danguje vis labiau tirpsta, ir Toskanos kalvas pamažu užlieja purpuri nės sutemos. – Deginkis nesideginusi, balta kaip sūris, – atsidususi nuo gulto pakyla Julija. – Pamažu patamsėsi. Ir man iš pradžių taip buvo. – Tau? – Julija atitraukia akis nuo savo kūno ir plačiai nusišypso. – Matei save veidrodyje?

Donata Kontenienė

– Šokoladinis zuikutis, – prunkšteli Irma. – Kaip toje dainoje, – kildama nuo gulto pasirąžo Mar garita ir uždainuoja juokingą dainelę. – Klausyk, zuikute? – nusišypso baigusi priedainį. – Ką veiksime? Šiaip ar taip, tokia diena. – Girdėjai, ką kalbėjo Antonis? Užsakė staliuką mieste, – atsidūstu, puikiausiai žinau vyro skonį ir nė neabejoju, kad išrinktas restoranas mažų mažiausiai sukels merginoms šoką. – Kelintai? – Nepasakė, bet greičiausiai visam vakarui, o gal ir nakčiai. – Ech, tas milijonierių gyvenimas, – svajingai atsidususi Margarita ima apžiūrinėti save. Išties, jai iškilumų galėtų pavydėti pati Pamela Anderson. – Žiūrėk, Julyte, o aš įdegiau, – atitraukusi maudymosi kostiumo petnešėlę plačiai nusišypso. – Įdegiau, neįdegiau! Oi, jūs... – atsidūsta Irma. – Man tai tos saulės vonios nė motais, kai pagalvoju, kad šiandien pašėlsime kaip reikiant. Ar ne, uoga? – mirkteli pasisukusi į mane. – Tikrai, – nusišypsau. – Manau, reikėtų įspėti saugos darbuotoją Angelą, kad po poros valandų mums jos prireiks visai nakčiai. – Būtent! – pergalingai nusijuokia Irma. – Laikykis, Flo rencija! Mes ateinam! – šūkteli ir triumfuodama iškelia ran ką į gęstančios saulės nutviekstą dangų. Jos poza tokia juokinga, kad visos imame kvatotis. Kai draugės išsiskirsto po kambarius ir prityla jų links mos kalbos, apeinu namus ieškodama sūnaus. Mažąjį Tonį

Septynetas. Amžinai tavo

randu svetainėje su ūkvede Martyna – ji mums puikiausiai atstoja ir auklę. – Mažuti, susirink žaisliukus, metas į lovytę. – Dar truputį, – suniurna stumdydamas akivaizdžiai naują įspūdingo dydžio mašiną. – Mažuti, – pakartoju griežčiau. Tonis jaunesnysis, kiek pasimuistęs, paklūsta ir pribėgęs įsikimba man į ranką. – O kas susirinks žaisliukus? – pažvelgiu į sūnų. Tas pa našumas į tėvą. – Auklė Martyna. – Ne, zuiki... Man nespėjus baigti sakinio, Martyna pakyla nuo krėslo ir nusišypso: – Ponia Gabriela, Martyna galėti. Jums šiandien šventė, o mažasis Tonijus jau laikas miego. – Ačiū, Martyna, – nelabai patenkinta, kad sūnus taip lengvai išsisuko, pakeliu jį ant rankų. Nešamas į vonią apiberia mane galybe klausimų, kylan čių tik trimečiui. Kiek pasiginčijęs, nenoriai, bet leidžiasi nu maudomas. Apklostymas kaip visada užtrunka ilgėliau, nei derėtų, bet kai paminiu tėtuką, sūnus nurimsta ir gan grei tai panyra į sapnų karalystę – neprireikia nė pasakos prieš miegą. Palikusi jį, ramiai šnopuojantį, apsikabinusį vieną iš mėgstamų žaislų, tyliai užveriu duris. Šiluma užlieja krūtinę, susimąstau, kaip pasikeitė mano gyvenimas. Nebūčiau nė pagalvojusi, kad sukursiu šeimą su vyru ne iš Lietuvos. Namais laikysiu prabangią užmies čio vilą, nutolusią nuo gimtosios Klaipėdos tūkstančius

Donata Kontenienė

kilometrų. Kad ir kaip būtų keista, čia jaučiuosi išties namie. Vynuogynais kvepiančiame krašte man širdį užliejo pilnatvė ir begalinis džiaugsmas. Tylus draugių šurmulys šimtamečiam namui toks neti kėtas. Pati sau nusišypsojusi patraukiu prieblandoje sken dinčiu koridoriumi į miegamąjį – nusipraususi po gaivia vandens srove, imsiu ruoštis gimtadienio vakarėliui. Deja, ne tokiam, kaip svajojau.

• Skustuvu gremždamas tamsius šerius, veidrodyje matau, kaip į mūsų vonią įeina Gabriela. Vos akies krašteliu žvilg telėjusi į mane, nusimeta plonutį šilko chalatą, lėtai atriša balto maudymosi kostiumėlio raištelius. Ant grindų nukren ta liemenėlė, po akimirkos ir kelnaitės. Sustingęs veidrodyje stebiu, kaip ji palenda po šniokščiančia srove ir nepaprastai erotiškai ima muiluotis mano dievinamą kūną. Nė neabejo ju, išties rimtai nusiteikusi mane nubausti. Pajutęs erekciją, iš visų jėgų susikaupiu, baigiu skustis ir, nusiprausęs veidą, atsiremiu į praustuvą – mėgaujuosi atsivėrusiu vaizdu. Ji iš ties kankinamai neskuba. Įspaudusi į delną šampūno, ima trinktis galvą, o aš suvirpu nuo vaizdo, kai putotas vanduo ima ristis jos stangria krūtine ir lygiu pilvu žemyn. Protu nesuvokiama, kaip mane veikia ši moteris. Vos prieš ketverius metus buvau puolęs žemiau, nei įmanoma žmogui. Niekinau viską, kas galėtų sušildyti sielą, vien tam, kad ap saugočiau save nuo skausmo, o ji, ta nepaprasta žaliaakė, su gebėjo mane pakelti iš pelenų. Vėl išmokė mylėti ir padėjo

Septynetas. Amžinai tavo

įsitikinti, kad ne viskas šiame pasaulyje tik sumautai juoda ir šlykštu. Vis dar negaliu suprasti, kodėl dangus man sutei kė malonę. Kodėl atsiuntė tokį angelą. Ar aš jos vertas? Ne! Ir niekad nebūsiu vertas – žinau, kiek dar daug tamsos mane supa. – Ką? – išėjusi iš dušo apsisiaučia minkštu rankšluos čiu. – Ko taip žiūri? – Bent įsivaizduoji, kaip tave myliu? – nuoširdžiai iš trūksta man. – Numanau, – šypsodamasi akimis nuslysta iki sukietė jusio mano vyriškumo ir, paėmusi dar vieną rankšluostį, ap sivynioja galvą. Grįžtu į miegamąjį, krentu į patalus ir, įsitaisęs tarp bal tų pagalvių, peržvelgiu telefono skambučius ir pranešimus. Taip, kol kas viskas, kaip turi būti. – Ar neturėtum spręsti „ypač“ svarbių reikalų? – vien perregimais juodais apatiniais, avėdama aukštakulniais, iš drabužinės išeina Gabriela. Aukštakulniai? O ji išties nusiteikusi mane paerzinti. Puikiai žino, kaip nekenčiu jų garso. Pasilenkusi prie veidrodžio tiesiai priešais mūsų lovą, ne skubėdama pasidažo akis. Lėtai sodriai raudonu lūpdažiu paryškina lūpas, akivaizdžiai tyčia versdama gėrėtis savo už pakaliuku. Nė neįsivaizduoja, kaip norėčiau suleisti dantis į tą aksominę odą. – Girdi, ko klausiu? – Taip. – Ir? – atsisukusi įsiremia rankomis į klubus.

Donata Kontenienė

– Prieik. – Ne, – papurto galvą. – Gabriela. Prieik, – ištiesiu jai ranką. Ji delsia. Gražiame veide vos pastebima pasitenkinimo šypsena. Nenoriai žengia kelis žingsnius link lovos ir sui ma ištiestą mano ranką. Timpteliu ją, priversdamas atsidurti mano glėbyje. Neatsispyręs įsisiurbiu į gundančias raudonas lūpas. Tas jausmas. Saldus ir klampus jausmas ją turėti ap ima kūną. Gabriela, įsirėmusi delnais man į krūtinę, atstu mia vis labiau jos alkstantį ir įsitaiso ant maudžiančio nuo aistros vyriškumo. – Sadistė, – ištariu nepatenkintas. Ji pajudina klubus ir aš pasigailiu savo žodžių. – Nedaryk taip, – apsilaižau lūpas ir imu rankomis slysti aukštyn jos šlaunimis, bet, vos pabandau paliesti tą dievišką lopinėlį tarp jų, gaunu per nagus. – Mažute... – Ne, – atkerta šypsodamasi, bet balsas nežada nieko gero. Dar kartelį pajudina klubus, ir man išsiveržia dejonė. – Priversi mane baigti taip? – Tau negalima baigti, – palinksta virš manęs, o drėgnos garbanos apgaubia man veidą. – Esi nubaustas, – paliečia lū pomis manąsias, bet vos akimirką. – Myliu tave, – sušnabžda visai prie ausies. – Aš tave labiau. – Neįmanoma, – atsitiesia priversdama vėl grožėtis jos kūnu, o tas kankinantis klubų judesys ragina bemaž maldau ti palengvėjimo.

Septynetas. Amžinai tavo

– Pasilenk. Ji papurto galvą. – Pasilenk, mažute, – pakartoju, bet ji, akivaizdžiai mane kankindama, delsia. Suėmęs jai strėnas, delnais švelniai spusteliu, ji palinksta ir, gundančiai šypsodamasi, paklūsta. Putlios lūpos, tarsi mano gyvybės eliksyras, priverčia su dejuoti. Delnais glostydamas jai nugarą, imu slysti aukštyn iki juodų nėrinių. Pajutusi, ką ketinu daryti, Gabriela bando sulaikyti mane, bet tik liemenėlės petnešėlėms nuslydus jos rankomis atsitraukiu nuo raudonų lūpų. – Tau jos šiandien neprireiks, – ištariu jai prie lūpų. Šiek tiek nustebusi pakreipia galvą, o aš pasilenkęs pake liu nuo grindų šalia lovos juodą dėžę ir paduodu jai. Stebuk las, kad Gabriela iki šiol jos nepastebėjo. – Čia man? – neatitraukia nuo manęs akių. – Taip. Noriu, kad šį vakarą vilkėtum. Susižavėjęs stebiu, kaip Gabriela beveik nuoga atidaro dėžę ir ištraukia plonytę juodą suknelę. – Rimtai leisi man ją šiandien vilkėti? – nustebusi kilsteli antakius. – Taip, – nusišypsau, kai ji pakyla ir, stovėdama su aukš takulniais lovoje virš manęs, per galvą apsivelka tą mažytį audinio gabalėlį – suknelė vos pridengia jos aptakias šlaunis, sultingas krūtis. – Antoni, tu tikrai kažką rezgi ir, gali nė neabejoti, anks čiau ar vėliau perprasiu. – Tik noriu, kad būtum laiminga.

Donata Kontenienė

– Nejau? – kilsteli tobulą antakį ir, vėl nusileidusi ant manęs, pabučiuoja taip, kad iš visos mano savitvardos nelie ka nieko. – Ropškis nuo manęs, nes jei tuoj pat nesiliausi erzinusi, išdulkinsiu taip, kad visą savaitę nepajėgsi vaikščioti, – nusi juokiu. – Nė neabejoju, – šypsodamasi trumpu bučiniu paliečia lūpas, nuslysta nuo manęs ir ima ruoštis vakarui mieste.

• Martyna gal dešimt kartų patikina: jei kas įvyktų, iškart mane informuosianti. Pagaliau išeinu į kiemą, čia šalia vi sureigio jau trypčioja merginos. – Eik sau, Gabe! – pamačiusi mane, Irma juokingai susi raukia. – Ką? – nusišypsau ir linkteliu Angelai, kad mes pasiren gusios vykti. – Matei save veidrodyje? – Tikiuosi, vyras jau išvažiavęs, nes, pamatęs tave šitokią, vargu kur išleistų, – sukikena Julija. – Tiesą sakant, šią suknelę dovanojo būtent jis, – apėjusi Antonio nupirktą milžinišką „Maserati Kubang“, klesteliu į vairuotojo vietą. – Be to, pats Ponas Nuostabusis vis dar var tosi lovoje. Julija įsitaiso greta, merginos ant galinės sėdynės, ir už vedu variklį. – Nesuprantu, jei Tonis turi svarbių reikalų, kodėl vis dar namie? Ir išvis! Kokie reikalai sprendžiami naktį, ir dar šią?

Septynetas. Amžinai tavo

– Gal turi meilužę? – nerūpestingai rėžia Margarita ir už tai užsitarnauja į petį skaudų Irmos niuksą. – Nežinau, – atsidūstu ir išsuku iš kiemo, sekdama paskui saugos darbuotojų automobilį. – Kartais elgiasi išties keisto kai, bet abejoju, kad dėl to galėtų būti kalta kita moteris. – Ką reiškia – keistokai? – Suprantu, verslas reikalauja daug laiko, ypač kai „Bari keli Ltd.“ išsiplėtė į Rytus, o dar ir Federika susilaukė dvy nukių. Tik nesuprantu, kodėl kai kurie reikalai tvarkomi naktimis. Žinot, merginos, kartais Antonis telefonu kalbasi ir penktą ryto, – žvilgteliu į jas per galinio vaizdo veidrodėlį. – Man atrodo, tu prisigalvoji, Gabriele, – atsidūsta Irma ir palinksta į priekį taip, kad jos mielas veidelis atsiduria tarp mūsų su Julija sėdynių. – Tarkim, Japonijoje rytas, o čia va karas. Pati pagalvok, koks laiko skirtumas. Kvailai išeina, kai jo darbuotojams kyla nenumatytų klausimų. – Ko gero, tu teisi, – pasukusi galvą į ją nusišypsau. – Dievulėliau, kas per grožis! – suploja delnais Margari ta, kai pasiekiame Florencijos pakraštį. Puikiai suprantu jų emocijas ir plačias šypsenas. Pame nu, kaip pati prieš penkerius metus tirpau nuo šio mies to grožio ir paslaptingo vyro, man jį atskleidusio. Prikandu lūpą, kelis kartus sumirksiu ir atsidūstu. Gana apie Tonį ir jo kiaulišką poelgį mano gimimo dieną! Irma teisi. Reikia švęsti! Šypsodamasi spusteliu akceleratorių, merginos cyp teli iš malonumo. Kaip ir galėjau tikėtis, Antonio parinktas restoranas drau ges suglumina. Administratorius mus palydi iki atokesnio

Donata Kontenienė

puošniai padengto staliuko, o aš pasijuntu išties nepatogiai – draugės kiek baimingai žvilgčioja viena į kitą ir į mane. – Mergaitės, kas nors ne taip? – Gabriele, juk supranti, tai ne mūsų kišenei? – Julyte! – plačiai nusišypsau ir atsisėdusi linkteliu vaiki nui, atitraukusiam man kėdę. – Šiandien mano gimtadienis, tiesa? Vadinasi, aš vaišinu. Beje, galimybė lankytis tokiuose restoranuose – vienas iš begalės malonumų, kurių gauni iš tekėjusi už labai turtingo vyro, – imu juoktis. – Eik sau! – sukikena Margarita, kai jaunuolis, atitraukęs kėdę jai, paragina prisėsti. – Aš tikrai galėčiau priprasti. – Tikriausiai Žemė liautųsi suktis, jei būtų kitaip, – nu sijuokia Irma ir plačiai nusišypso vaikinui nepriekaištingu smokingu. Minutėms tiksint, Margarita ima muistytis ant kėdės ir žvilgčioti per petį. Net puikus someljė parinktas vynas ne gelbsti. – O kada atneš meniu? – neiškenčia. – Neatneš, – nusišypsau. – Manau, Andrė labai užsiė męs, jei dar nepriėjo pasisveikinti. – Andrė? – Taip. Restorano virtuvės šefas. – Juokauji? – Ne. Štai ir jis, – nusišypsau sniego baltumo virėjo dra bužiais pasipuošusiam vyrui, jis neskubėdamas žengia per salę mūsų link, vis linktelėdamas sėdintiesiems prie kitų staliukų. – Bella signora Barikeli! – priėjęs plačiai nusišypso ir, man pakilus, mandagiai lūpomis paliečia abu skruostus.

Septynetas. Amžinai tavo

– Andrė, visada malonu jus matyti. Paruošite mums ką nors stebuklingo šį vakarą? – ištariu ne visai tobulai itališkai. Ši kalba man vis dar kiek svetima, nors girdžiu ją nuolat. Tenka pripažinti: prarandu įgūdžius, tiek metų tobulintus dirbant vertėja. – Žinoma! Draugės? – smalsiai nužvelgia merginas prie staliuko. – Taip. – Reikės pabarti Antonį, kad išleido tokias žavias damas be vyriškos draugijos. Kaip tikras italas, gestikuliuodamas rankomis, Andrė pa pasakoja, ką paruoš mums šį vakarą, ir maloniai atsisveikinęs patraukia restorano virtuvės link. – Gabriele, turbūt juokauji? – susižavėjimo, o gal nuo stabos kupinos Julijos akys susminga į mane. – Pats virtuvės šefas ruoš mums valgius? – Andrė Tonio bičiulis nuo studijų. – Dieve... – gailiai atsidūsta Irma. – Ką turi gyvenime nuveikti, kad užsitarnautum tokią palaimą? – tarsi išties laukdama atsakymo, pakelia akis į lipdiniais ir freska puoš tas lubas. – Įsimylėti. – Lengva tau sakyti, – nusijuokia Margarita, gurkštelėju si raudonojo vyno. Šypsausi žiūrėdama į jas. Žinoma, jos mano gyvenimą įsivaizduoja kaip nesibaigiančią pasaką, bet įdomu, ką pa sakytų sužinojusios, kiek turėjau iškentėti, kad mylimasis

Donata Kontenienė

pagaliau išsivaduotų nuo tamsios praeities. Išsižadėtų savo demonų, gyvenusių kiekvienoje kūno ląstelėje. – Ko gero, turėdamas tokių draugų kaip šis, – Julija gal va linkteli į restorano virtuvę, – Antonis tau į lovą pusryčių neatneša? – plačiai nusišypso, kai prie mūsų priėjęs someljė vėl pripildo taures vyno. – Keista, kad jums patiems nepriklauso toks restoranų tinklas, – nusijuokia Irma. – Oi, mergaitės, – šypsodamasi palinguoju galvą. – An tonis su maistu neturi nieko bendro. – Atspėjau! – pergalingai nusijuokia Julija. – Tiesą sakant, tikrai taip. Tonis kategoriškai atsisako da ryti, ko nemoka. Net turi frazę pasiteisinti. – Kokią? – suklususi Julija pakreipia galvą. – Vieni žmonės duoną kepa, kiti kasa anglis. Kas būtų, jei jie nutartų susikeisti vietomis? – Gudriai pasakyta, – nusikvatoja Margarita.

• Kartais tamsa atrodo visagalė. Ji skverbiasi visur. Pro šim tamečių ąžuolų šakas – pamažu į kambarį, neaplenkdama manęs. Baigęs dar vieną pokalbį telefonu, perbraukiu ranka veidą. Kodėl kartais viskas taip sunku ir neišsprendžiama? Paskubomis telefone susirandu asistentės Sofijos numerį ir, pakėlęs prie ausies telefoną, klausausi monotoniškų signalų. – Klausau, pone Barikeli. – Atleisk, Sofija, kad tokį vėlyvą metą, bet negaliu atidė lioti. Pasiruošk bloknotą.

Septynetas. Amžinai tavo

– Taip, pone, – akimirką prityla. – Klausau jūsų. – Skubiai pranešk Londono padaliniui, kad nuo rytojaus porą savaičių būsiu nepasiekiamas. Elektroniniu paštu in formuok mane apie Deivido darbą ir sandėrio su Persijos įlankos šalimis sėkmę. Pasidomėk, ar baigtos ataskaitos iš Otavos, ir mano vardu pasveikink Monako kunigaikštį ves tuvių metinių proga. Jei Pietų Afrikoje nutiks kas svarbaus, nedelsdama susisiek su Adamu. Persiųsk brėžinius į Dubajų ir sužinok, ar šeichą Ahmadą viskas tenkina. Spėji užsirašyti? – Taip. – Gerai. Tegu Rytų Europos padalinys tučtuojau padidi na atlyginimus darbuotojams. Paskutinį kartą perspėk Juri jų. Jei jis ir toliau išsisukinės, pasakyk, kad lėks paties galva. – Taip ir perduoti? – Taip. Kaip mums sekasi akcijų biržoje? – Nukritome per porą pozicijų, bet, atsižvelgiant į tai, kokios naftos kainos pasaulinėje rinkoje, laikomės gan sta biliai. – Puiku. Turėčiau ką nors žinoti? – Ne, pone Barikeli. – Tai viskas. Gero vakaro, Sofija. – Jums taip pat. Numetęs telefoną ant lovos, giliai atsidūstu. Galva plyšta nuo minčių. Kartais atrodo, lyg gyvenčiau su visą parą dūz giančiu aviliu. Nusišypsau – štai kuo baigėsi mano naivūs planai pasitraukti iš verslo. Pykti ant sesers negaliu – Fede rika labiau nei aš pasinėrusi į šeimos gyvenimą. Vieną vai ką auklėti tinkamai rimtas iššūkis, o ką kalbėti apie seserį ir

Donata Kontenienė

jos dvi it vandens lašai panašias dukrytes. Tačiau Federika trykšta entuziazmu ir rimtai planuoja grįžti į „Barikeli Ltd.“. Garsiai nusijuokiu įsivaizdavęs Fedę, tuo pat metu auklėjan čią dukrytes ir dalykiškai kalbančią telefonu su partneriais. Kad ir kaip būtų keista, ji to nori, ir man širdį pamažu vėl ima graužti kirminas, kuždantis, kad laikas trauktis. Kad jau gana. Verslo ir jo nešamų pinigų. Kiek uždirbau per vie nuolika metų, užteks ir mano proanūkiams. O dar Hugo perleistas šešėlis su daugiaženklėmis sumomis, slenkantis paskui mane iki pabaigos. Šūdas. Pakeliu ranką ir prisimer kęs pabandau įžiūrėti laikrodžio skaičius, bet pro užuolaidas į kambarį vis labiau skverbiasi sutemos. Sunkiai pakilęs nuo minkštų patalų, drabužinėje susiran du juodą kostiumą ir, siekdamas tamsių marškinių, sudvejo ju. Kiek kartų žmona įrodinėjo, kad balti tinka labiau? Kiek kartų sakė, kad tamsioji mano dalis turi būti pamiršta? Die ve, kokia ji vis dar naivi. Giliai atsidusęs, ištiesiu ranką link juodųjų.

• – Galybę kartų blizgiuose žurnaluose skaičiau, kad žmo nės taip gyvena, bet niekada nebūčiau patikėjusi ir pati galėsianti bent kiek pasimėgauti tokio gyvenimo privalu mais, – kai išeiname iš restorano į tvankią naktį, svajingai atsidūsta Irma. Nusišypsau jai ir imu žvalgytis Angelos, bet niekur ne matau. Prie šaligatvio prišliuožia juodas naktyje blizgantis limuzinas. Išties sunerimstu. Sunku suskaičiuoti, kiek kartų