KETURI TŪKSTANČIAI BALTŲ ISTORIJOS METŲ
AUTORĖS ŽODIS
Pasaulis peržengė XXI a. slenkstį. Baltų tautos gali skaičiuoti keturis tūkstančius savo istorijos metų...
Mes, lietuviai, drauge su latviais, esame vieninteliai nenutautėję palikuonys „seniausios pasaulio tautos“ – šitaip mus apibūdino dar Kristaus laikais gyvenęs romėnas Pompėjus Trogas (Pompeius Trogus). Latviams gali būti įdomu, kad Trogas jų tūkstantmečiais saugotą Valdajaus sritį įsivaizdavo kaip aukščiausią žemės vietą. Anot Trogo, iš ten išteka daugybė sraunių upių, kurios leidžiasi per visą Rytų Europą ir įteka į Juodąją jūrą.
Trogas, atrodo, prastai išmanė geografiją, bet jis neklydo kaip istorikas. Baltų valda to paties pavadinimo Valdajaus
srityje mūsų protėviams atvėrė vandens kelius upėmis į Juodąją jūrą ir jos pakraščius – Kaukazą, Mažąją Aziją ir Balkanus. Baltai buvo viena judriausių pasaulio tautų, todėl jų
tolimiausios praeities aprašymai išliko net keliose Europos kronikose. Vytauto laikų bajorija dar žinojo, kokia garsi buvo baltų praeitis.
Dabartiniais laikais visuomenė skyla į tuos, kurie tradiciškai mano, kad Lietuva gimė su Mindaugo krikštu, ir į maištininkus, kurie mūsų valstybės ištakų ieško keliais tūkstantmečiais senesnėje praeityje. Ir vieni, ir kiti gali būti teisūs.
Tolimoji mūsų praeitis – du tūkstančiai metų prieš Kristų –yra bendras visų baltų turtas. Tais laikais galinga ir didelė tauta gyveno nuo Vyslos iki Uralo ir nuo pietų Suomijos iki
Pripetės ir Desnos santakos. Audringos praeities metais tame didžiuliame žemės plote sunkiausia krašto gynybos našta teko rytinių ir vakarinių sienų gyventojams galindams – ar jie buvo rytų, ar vakarų „galo“. Vieni jų buvo rytų baltai, kiti prūsai, tačiau visų bendras lopšys, tautos „įsčios“ ir „šaltinis“, kaip jį vadina Bizantijos VI a. ir Ispanijos XIII a. kronikos, buvo Pabaltijo ruožas nuo Aismarių iki Rygos įlankos.
Rytų ir vakarų „galo“ tautoms, neatlaikiusioms slavų ir germanų ekspansijos, teliko tautos „įsčių“ dalis „šventoji tėviškė“ – „lieltėva“ – dabartinė Lietuvos valstybė ir „lielatėvija“ – Latvija.
Baltų tautos daug kartų žygiavo į tolimus kraštus. Baltų žygius, aprašytus senovės Graikijos, Romos, Bizantijos ir
Ispanijos autorių veikaluose, anksčiau ar vėliau tirs mūsų istorikai ir kalbininkai.
Mūsų garbingą praeitį patys to nesuvokdami nubraukė
kitataučiai kalbotyros specialistai. Vokietis Georgas Heinrichas Ferdinandas Neselmanas (Nesselmann , 1811–1881) uoliai tyrė prūsų kalbą ir 1845 m. išleistoje knygoje „Senovės prūsų kalba“ pasiūlė vadinti latvius, lietuvius ir prūsus ben-
dru baltų vardu pagal Baltijos jūros pavadinimą. Terminas prigijo, bet buvome atkirsti nuo gausių dokumentų, aprašiusių mūsų istoriją, kurioje neminimos baltais „pakrikštytos“ tautos. Padėtį dar labiau komplikuoja tai, kad mūsų protėvių žemėse apsigyvenę germanai ir slavai pasisavino senuosius baltų vardus: rytų vokiečiai – prūsų, o rytų slavai – gudų. Pasaulis greitai užmiršo, kad prieš svetimšalių atsikraustymą tose žemėse gyveno tikrieji prūsai, gudai, galindai, sūduviai, sembai ir neurai, kuriuos, kaip yra raštu paaiškinta, daugelis autorių dargi klaidingai vadino skitais. Šių tautų vardų painiojimą įmanoma išsiaiškinti, remiantis geografinėmis nuorodomis, kur tautos gyveno, ir archeologinėmis iškasenomis, rodančiomis, kokiai kultūrai priklausė tuo metu gyvenę žmonės. Apie tai knygoje kalbėsime plačiau.
Vokiečių kalbininkas Augustas Šleicheris (Schleicher, 1821–1868) ir jo pirmtakas Francas Bopas (Franz Bopp, 1791–1867), sukūrę pangermanizmo teoriją, išgalvoję mitinę arijų tautą, įstūmė mus į niekada neegzistavusios indoeuropiečių prokalbės akligatvį. Vadinamoji prokalbė tapo bendru
KETURI TŪKSTANČIAI BALTŲ ISTORIJOS METŲ
katilu, į kurį šie kalbininkai sumetė įvairiausias Europos kalbas ir jas tiek sumaišė, kad dabar beveik neįmanoma atpažinti, kas kuriai tautai priklauso, kokie buvo kalbų istoriniai santykiai.
Norint išskirti baltų kalbų klodą žemėse, kuriose jie kadaise gyveno, reikia pradėti kalbotyros darbą nuo pamatų. Kalbotyroje galima taikyti kompiuterinių skaičiavimų metodus (beje, papildyti baltų kalbotyros arsenalą tokiais metodais siūliau daugiau kaip prieš dešimt metų), nes, bandant atkurti tolimąją baltų praeitį, reikia išskirti baltų kalbas iš bendros mišrainės. Dalis šios knygos klausimų aiškinami naudojant naujus kalbotyros metodus.
Į šį ilgą ir sunkų kelią mane išvedė aptikti istoriniai ir kalbos faktai, rodantys, kad paskutinis didysis baltų žygis įvyko Didžiojo tautų kraustymosi metu, kai jie pasiekė Ispaniją su vadinamuoju vizigotų antplūdžiu. Tuo klausimu kilusias mintis, dar gana padrikas, dėstau knygoje, išleistoje 1985 m. Čikagoje. Knyga vadinasi „Baltų kalbų bruožai Iberų pusiasalyje“, ją išleido Devenių kultūros fondas.
Nuo to laiko tęsiau pradėtus tyrimus. Šiandien galiu drąsiai teigti, kad apeinant baltų kalbas ispanų kalbos susiformavimo paaiškinti negalima. Baltų tarties ypatybės, iškreipusios lotynų kalbą Ispanijoje, labai ryškios. Peršasi ir kita įdomi išvada: baltų kalbos paplito Ispanijoje V šimtmetyje ir tam metui turbūt galima skirti ankstyviausius mums žinomus prūsų, lietuvių ir latvių kalbų rašto pavyzdžius.
KETURI TŪKSTANČIAI BALTŲ ISTORIJOS METŲ
Ispanijoje išlikusi kronika su seniausios baltų istorijos aprašymu tai patvirtina.
Rašydama knygą rėmiausi gerai argumentuota Simono Daukanto teorija, kad ankstyvoji baltų valstybinė santvarka buvo teokratinė ir jungė prūsų, lietuvių bei latvių tautas.
Ieškant atsakymų, kodėl sanskritas ir baltų kalbos turi tiek daug panašumų, narpliojant kitas mūsų garbingos praeities mįsles, svarbiausia užčiuopti siūlo galą – ir kamuolys ima vyniotis.
Autorė tikisi, kad knyga „Senasis aisčių giminės metraštis“ sudomins skaitytojus, bent kiek praplės senosios baltų kultūros pažinimo ribas.
Jūratė Statkutė de Rosales
PIRMOJI DALIS
ISTORIJA
Upių kelių pervalka Rytų Europos žemėlapyje. Laivą ritina ant rąstų.
BALTAI
XX a. antrosios pusės archeologiniai tyrinėjimai žymiai praplėtė baltų tautų praeities pažinimo ribas. Nauji archeologų radiniai patvirtino ne vieną anksčiau keltą hipotezę.
Lemiamą žodį tiriant baltų žemių archeologinę medžiagą
tarė Los Andželo Kalifornijos universiteto (University of California, Los Angeles, UCLA) profesorė daktarė Marija Gimbutienė. Jos, senojo žemyno archeologijos kuratorės, darbai iki šiol yra baltų praeities studijų pagrindas.
Archeologija žengė labai toli į Europos praeitį. Apie 1960 m. Jugoslavijoje ir Graikijoje atlikti kasinėjimai rodo, kad gerokai prieš tai, kai išplito baltai, Balkanuose jau gyvavo viena aukšta kultūra (M. Gimbutas, „The Gods and Goddesses of Old Europe, 7000–3500 B. C.“).
Lygia greta su senosios Europos kultūra Azijoje būta kito kultūros židinio – vadinamųjų praindoeuropiečių (tikslesnis apibūdinimas – kurganų kultūros žmonės, nes šie
indoeuropiečiai niekada Indijoje nebuvo). Iškasenos rodo, kad raiti ir ginkluoti kurganų kultūros žmonės veržėsi į Europą, ilgainiui užkariavo senojo kontinento sritis ir įvedė savo socialinę bei karinę tvarką. Naujaisiais datavimo metodais nustatytas pagrindinių invazijos bangų laikas – tarp
4000–3000 m. pr. Kr. (M. Gimbutas, „Proto-Indo-European Culture: The Kurgan Culture during the 5th, 4th and 3rd Millenia B. C.“ – „Indo-Europeans and Indo-European“. Red. Cordona, Königswald and A. Senn, 1970, p. 155–197).
BALTAI NUO XX A. PRIEŠ KRISTŲ IKI IX A.
PO KRISTAUS
Kurganų invazija šiaurės Rytų Europoje suformavo baltų genčių junginį. Apie 2000 m. pr. Kr. prabaltai jau pasižymi savita kultūra, iš to juos gali atpažinti kitos dėl kurganų kultūros žmonių invazijos besiformuojančios tautinės grupės.
1600 m. pr. Kr. baltų tautų ribos jau ryškios, archeologai jas gali apibrėžti gana tiksliai: šiaurėje baltai gyveno pietinėje Suomijoje, siekė Ladogos ir Onegos ežerus; pietinė riba –Karpatų kalnai; vakaruose baltai siekė Oderio baseiną (ne imtinai) ir Baltijos jūrą; rytuose – Uralo kalnus.
Tokio ploto baltų tautų apgyventos žemės buvo maždaug nuo 2000 m. pr. Kr. iki 1500 m. pr. Kr. (M. Gimbutas, „The Balts“, New York, 1963, p. 63).
Baltų išplitimas bronzos amžiuje pagal archeologę dr. M. Gimbutienę. Brėžinys paskelbtas 1963 m., vėlesni tyrimai Rusijoje leido praplėsti pietrytinę baltų genčių ribą iki Dono ištakų.
Apie 1500 m. pr. Kr. baltai pasitraukia iš šiaurinių žemių. Suomijoje ir Estijoje pradeda vyrauti ugrofinų kultūros elementai. Apie 1200 m. pr. Kr. Centrinės Europos gyventojų spaudžiami baltai netenka pietvakarinio savo žemių kampo, o nuo II a. pr. Kr. vakarinė baltų siena persikelia į Vyslos
žemupio vagą ir ten ji išlieka iki prūsų tautos žlugimo XIII a. po Kr.
Archeologijos duomenys rodo, kad nuo 1200 pr. Kr. iki
IX a. po Kr. baltų sienos nesikeitė. Jos siekė dabartinę Estiją šiaurėje, Okos aukštupio baseiną (imtinai) rytuose, Pripetės, Dniepro ir Desnos santaką (imtinai) pietuose, Karpatų kalnus pietvakariuose, Vyslos žemupio vagą vakaruose ir Baltijos jūrą šiaurės vakaruose („The Balts“, p. 83).
Šis archeologinis baltų praeities pjūvis leidžia daryti išvadas:
1. Baltų apgyvendintų žemių plotas beveik nekito net tris tūkstančius metų.
2. Baltai gyveno Eurazijos žemyno centrinėje dalyje.
3. Baltų žemės užėmė labai didelį plotą.
Nuo 2000 m. pr. Kr. iki maždaug 1000 m. po Kr. baltai buvo centrinis, pastovus, etniškai savarankiškas, itin svarbus politinis Eurazijos istorijos veiksnys. Šiandien, kai turime naujus, per pasta ruosius dešimtmečius sukauptus archeologinius duomenis apie baltus, galime pažymėti, kad bet kuri 2000 m. pr. Kr. – 1000 m. po Kr. laikotarpio Rytų Europos globalinę padėtį tyrinėjanti studija turi visų pirma atkreipti
dėmesį į baltiškąjį elementą. Be šito studija būtų tiek pat tiksli, kiek XX a. Šiaurės Amerikos istorija be Jungtinių
Amerikos Valstijų.
BALTŲ TIRPIMO PROCESAS IX–XX A. PO KRISTAUS
Žengiant į mūsų eros antrąjį tūkstantmetį, dar gyvavo šios baltų tautos:
Prūsai atskiros šakos: skalviai, sembai, notangai, varmiai, bartai, vakarų galindai ir sūduviai, arba jotvingiai
Lietuviai atskiros šakos: žemaičiai, aukštaičiai
Latviai atskiros šakos: kuršiai, sėliai, žiemgaliai, latgaliai
(Rytų) gudai
(Rytų) galindai
gyvenamoji vieta: žemės tarp Vyslos ir Nemuno, Pripetės aukštupio baseinas
gyvenamoji vieta: Nemuno baseinas
gyvenamoji vieta: Dauguvos baseinas
gyvenamoji vieta: Dniepro aukštupio baseinas iki Desnos santakos
gyvenamoji vieta: Okos aukštupio baseinas, Ugros, Volgos, Dono ištakų sritys, Desnos aukštupio baseinas
Skirtumas tarp gudų ir rytų galindų gali būti daugiau ar mažiau teorinis. Ir vienų, ir kitų būta rytinių baltų:
ĮSIGYKITE KNYGĄ DABAR
