Reg jimo
Reg jimo J O E
H E A P
R O M A NA S
Iš anglų kalbos vertė VAIDA KELERIENĖ
Vilnius, 2020
Pirmas skyrius Sausis
A
biem rankomis Keitė laiko baltą kvadratą. Popieriaus lapą. Prisimins tai vėliau, ligoninėje. Ji stengsis prisiminti, ar tame sulankstytame popieriaus lape ką nors įžiūrėjo, – gal ką nors pa rašyta ranka, gal kokius nors spausdintus žodžius, o gal restorano sąskaitą? Tik šios detalės jai į atmintį negrįš. Kvadratas liks visiškai tuščias – karpinys iš jos atminties audinio. Prisiminimuose išliks tik: 1. Jo alsavimas. 2. Jo skutimosi losjonas, atsiduodantis degalais. 3. Jo kūnas, užgulęs ją, nepaisant jos vieno metro aštuoniasdešimt penkių centimetrų ūgio. Ilgas laiko tarpsnis, kai nė vienas iš jų nesujuda, o vienintelis jos girdimas garsas yra jos pačios širdies tuksėjimas, pereinantis į švil pimą ausyse. – Atiduok. 11
Joe Heap
– Kodėl? Ko taip supykai? – Atiduok, – kartos ir kartos jis tą patį, lyg užsikirtusi plokštelė. – Toni, negąsdink! – juokiasi Keitė, nes mintis, kad ji galėtų jo išsigąsti, jai atrodo kvaila. – Atiduok, – vėl sako jis ir žengia žingsnį link jos. Keitė įsitempia, bet nesitraukia. Ji atsilaikys. Ne sykį praeityje jie yra baręsi, net savotiškai didžiuojasi savo barniais. Santuokos turi būti aistringos. Taip, jos vyras ūmaus būdo, bet ar tai ne geriau už tą, kuris viskam abejingas? Jų barniai garsūs. Kartais ji verkia. Kartais abu svaidosi daiktais. Tačiau šįkart viskas kitaip: tyla, jo nenoras paaiškinti ir troškus lyg vakuumas virtuvės oras. – Atiduok. – Neduosiu. Kas čia? Tik tiek ji ir tenorėjo sužinoti – nuo tos akimirkos, kai pamatė baltą kvadratą. Jie ką tik virtuvėje šnekučiavosi. Jau gerą valandą Keitė buvo atsikėlusi, pjaustė morkas bei salierų stiebus troškiniui ir klausėsi ryto radijo. Visos žinios buvo vien tik apie Naujųjų metų šventimą praėjusį vakarą. Juodu irgi gana ilgai nėjo miegoti, laukė fejerverkų. Įėjo Tonis, nusiprausęs duše, apsirengęs eiti į darbą. Jie šnektelė jo. Viskas buvo kaip paprastai, kaip visada – iki tos akimirkos, kai jis kyštelėjo ranką į kišenę ir išsitraukė piniginę su pirkinių sąrašo lapeliu. Tonio piniginė juoda, odinė, ant jos apsitrynusiomis sidabri nėmis raidėmis užrašyta: „Metropolio policijos nuosavybė.“ Prikli juotas ir lipdukas su Brailio raštu parašytu žodžiu „policija“. Balto popieriaus kvadratas išslydo iš vidinio piniginės skyrelio ir nukrito ant virtuvės grindų plytelių. Ligoninėje ji prisimins tą baltą kvadratą kaip skylę grindyse. 12
Regėjimo taisyklės
Skylė, galinti prasiverti. Anga, į kurią ji gali įkristi ir patekti į baltą bekraštį dangų. Tik Keitė to dar nenujaučia. Ji pasilenkė pakelti popierėlio. Norėjo tiesiog jam paduoti, bet staiga pastebėjo, koks įsitempęs Tonio kūnas. – Atiduok, – pasakė jis jai nespėjus ištarti nė žodžio. – Kodėl? Ką čia slepi nuo manęs? – šyptelėjusi paklausė Keitė ir žaismingai prispaudė sulankstytą popieriaus lapelį prie krūtinės. Tonio veide jokios šypsenos. – Atiduok. – Kas tai? – vis dar žaismingai to paties klausia Keitė, vis dar tikėdamasi, jog tai žaidimas ir netrukus sužinos, kokią staigmeną Tonis jai parengė. Lėktuvo bilietai numatytai kelionei? O gal do vanos, kurią jis nupirko jai, kvitas? Galimas dalykas, pirko kokią nors smulkmeną jų naujajam butui, kurį Keitė dabar įrengia. Ką nors žemiško, kasdieniško. Prisiminusi tas spėliones Keitė vėliau pasibjaurės. Virtuvėje taip trošku nuo jo skutimosi losjono kvapo, kad Keitė ima dusti. Anksčiau jai visai patiko tas aromatas, o dabar atrodo, kad kažkas ją uždarė garaže su paleistu automobilio varikliu, kuris ištisai burzgia ir burzgia, ir burzgia. Pirštais tvirtais suspaudusi laiko prie krūtinės popieriaus lapelį. Neatiduos jam, kol nesužinos, kas ten parašyta. Nė už ką. Kai Tonis pripuolęs mėgina išplėšti popierėlį jai iš rankų, Keitė instinktyviai traukiasi. Ji visai pamiršusi, kad ant grindų šalia kriau klės padėta dėžė su vyno buteliais. Keitė susvirduliuoja, užkliūva ir jau krinta, o baltas lapelis lieka prilipęs jai prie krūtinės. Krisdama pakaušiu trenkiasi į grindis. Aštraus skausmo akimir ka, lyg sprogstant elektros lemputei, tada užeina tamsa. 13
Joe Heap
– Puiki vietelė! Ir jie turi sumuštinį, pavadintą mano garbei! Artėja vidurdienis, Soho rajone renkasi priešpiečių išalkusi minia. Nova, įspraudusi delną į brolio ranką, mosuoja ja lyg švy tuokle. Kavinėje tvyro sodriai skrudintos kavos ir sumuštiniams apkepinamos duonos kvapas. – Juokauji? – nepasitikėdamas į seserį žiūri Aleksas. – Nee. Gali pasitikrinti lentoje, kurioje surašytas meniu. Jis pakelia akis į užkandžių sąrašą. Ant lentos iš tiesų po „Suvož tiniu su vištiena“ ir po „Havajų ypatinguoju“ išraityta „Safinovos staigmena“. Aleksas juokiasi purtydamas galvą. – Ką tu padarei, kad jie tavo garbei pavadino sumuštinį? Ji ištraukia ranką iš jo delno ir dedasi įsižeidusi. – Atleisk, o ko aš nepadariau? Jau bent savo vardu pavadinto sumuštinio tai tikrai, manyčiau, nusipelniau. Aleksas kilsteli antakius, nors ji to ir nemato. – Bet rimtai, ką tu padarei? – Pažiūrėk į ingredientų sąrašą. Aleksas vėl užverčia akis į lentą. – „Safinovos staigmena“: pipirinė dešra, parauginti agurkėliai ir persikų gabalėliai, – suraukia kaktą Aleksas. – Tai tu pati... sukūrei tą sumuštinį? – Man dingtelėjo, kad produktai, kurių pavadinimas prasideda ta pačia raide, savaime ir dera – lygiai kaip jūs, regintieji, pana šiai vartojate žodžius iš tos pačios raidės. Taigi užėjau į šią kavinę ir sudiktavau norimą sumuštinį. Eureka! Sumuštinis išvydo dienos šviesą. – Bet... persikų gabalėliai? 14
Regėjimo taisyklės
– Neperšokęs upelio nesakyk „op“. – Nemanau, kad ryžčiausi paragauti. – Nenumirsi, jei pabandysi. O gal vieną dieną ir pasiryši. – Ar daug žmonių perka tavo sumuštinį? – Tik ji viena, – mikliai atsako iš už prekystalio jų pokalbį nu girdęs plačiapetis vyrukas juoda barzdele, primenantis animacinių filmų piratą, – tai Maikas Zefirelis, kuris jau laukia, ką juodu už sisakys. – Maikai! Šiandien gerai atrodai! – sumosuoja jam prieš nosį Nova savo balta sulankstoma lazdele ir prapliumpa juoktis. Šis jos pokštas su visomis variacijomis („Puikiai atrodai“, „Kaip miela tave matyti“, „Turbūt treniravaisi?“) niekada nepasensta. Aleksas išsprogdina akis, bet jo sesuo to irgi nemato. – Kaip laikaisi, Nova? To paties kaip visada? – Taip, prašyčiau, – sako ji ir, atsisukusi į Aleksą, šyptelėdama priduria: – ir kuo daugiau persikų gabalėlių. – O jums, pone? – Aš... užsisakysiu bandelę su kiaušiniu ir pipirnėmis. Zefirelis tyliai sukikena. – Dar nė vienos draugės Nova nesugebėjo prikalbinti paskanau ti savo sumuštinio. Tai pasakęs jis nusisuka ir ima sluoksniuoti sumuštinius. – Vediesi čia ir drauges? – Kodėl gi ne. Negi tu nenorėtum permiegoti su žmogumi, ku rio garbei kavinėje pavadintas sumuštinis? Gerai, pakaks apie tai. Eik ir surask gerą staliuką, mano kojos jau nelaiko. Aleksas randa laisvą staliuką ir Maikas atneša jiems kavos. – Na, ir apie ką gi norėjai su manim šnektelėti? – klausia Nova. – Nors tai ne taip svarbu – man smagu pavalgyti kur nors kitur, o ne Skotland Jardo valgykloje. 15
Joe Heap
– Nesakyk. Ligoninėse maistas dar blogesnis – kaip ir pačios ligoninės. Nova šypsosi ir tyli – laukia, kol prabils Aleksas. – Norėjau apie šį bei tą su tavimi pasikalbėti. Apie tai, ką skai čiau viename žurnale... apie operaciją. Nova susiraukia, bet vis dar šypsosi. – Kokią konkrečiai operaciją, daktare? Rengiatės mane loboto mizuoti? Į pašaipų Novos toną Aleksas nekreipia dėmesio. – Ta operacija galėtų tave išgydyti. Turiu omeny... atgautum re gėjimą. Aleksas žino, kad pavartojo netinkamą žodį. Negali „atgauti“ to, ko niekada neturėjai. Kaip tik tuo metu atnešami sumuštiniai. Nova vis dar tyli. – Ką tu čia šneki? – pagaliau prabyla vos girdimu balsu. – Tikimybė aštuoniasdešimt procentų, gal dar daugiau. – Tikimybė, kad ką nors pamatysiu? – Kad pamatysi viską. Nova neatpažįsta brolio, jo balsas iš susijaudinimo pasikeitęs. – Gana... drąsus pareiškimas. – Taip, bet ta galimybė tikra. Nova girdi, kaip Aleksas šypsosi. Ji atsilošia ir tuksena „Dr. Mar tens“ batais į grindis po suolu. Iš duslaus žodžių aido ji spėja, kad jie sėdi kavinės kampe minkštasuoliuose. Aleksas stebi Novos vei dą, nori nustatyti, ką ji galvoja. Pagaliau Nova prabyla – išraiškingai, kaip scenos aktorė, turinti iš anksto parengtą tekstą. – Dauguma žmonių mano, kad aklumas – tai tamsa. – Žinau. Bet tu juk matai juodą ir baltą spalvas, o esant geram apšvietimui – ir raudoną?.. 16
Regėjimo taisyklės
– Ne, ne tai turėjau galvoje, – sako Nova ir rankomis piešia ore kažkokius pavidalus, kurie, spėja Aleksas, jai reiškia abejonę arba kokią nors vieną mintį. – Žmonės mano, kad aklumas yra dvinaris, paspaudi mygtuką, ir viskas įsijungia arba išsijungia. Arba matai, arba esi aklas. Juk taip? – Na... gal ir taip. – Bet egzistuoja visas spektras. Net jeigu esi regintysis, tegali matyti labai mažą dalelytę visos tave supančios šviesos. Žinojai tai? Mane kažkodėl tai guodžia. Keista, bet puiku. Aleksas tyli ir žiūri į Novą. Odinis švarkelis, sportiniai marški nėliai su užrašu „Noriu tikėti“. Jis negali atsistebėti, kaip jo sesuo šitiek metų vis dar sugeba išvesti jį iš kantrybės. Sėdi sau prieš savo kvailą sumuštinį, į kurį įsmeigtas dantų krapštukas su saldžiai ba nalia Britaniją šlovinančia „Union Jack“ vėliava. – Tik trupučiuką pagalvok. Nors tu, lygiai kaip ir aš, jauti šil dančią saulės šilumą, negali matyti jos skleidžiamų infraraudonųjų spindulių, kurie paliečia mano odą. Nematai ir radijo bangų, nors žinai, kad prie pusryčių stalo įsijungęs radiją išgirsi rytmečio nau jienas. Visa sudaryta iš tos pačios materijos, bet tik mažą jos dalelę, kurią matome, vadiname šviesa. Bet viskas yra šviesa. Ji šnypščia aplink mus. Net naktį, kai prikiši ranką sau prieš nosį ir jos nema tai, ta šviesa šviečia. Nova plačiai nusišypso, lyg gebėtų regėti tą papildomą šviesą. Aleksas sutrikęs žvalgosi – žiūri į baro stalviršį, į netikra oda ap trauktas kėdes – tarsi ieškodamas, kas galėtų patvirtinti Novos žo džius. Tada atsikrenkščia, pasikaso kaktą. – Nebūk tokia... – Kokia? – Gudragalvė. Nova išsiviepia. 17
Joe Heap
– Bet pripažink, kad esu teisi. – Tai medicina, Džilijana, o ne mokslinė fantastika. Nova nutaiso nepasitenkinimo grimasą. – Niekas, išskyrus tave, nevadina manęs Džilijana. – Tai gal vadinti tave „Safinovos staigmena“? „Pepperoni“, agur kėliais ir persikais? – Kuris dabar iš mudviejų gudragalvis? – Klausyk, aš nesakau, kad operacija tikrai pasiteisins, bet pa sirinkimas paprastas: taip arba ne. Arba lieki neregė, arba yra ga limybė tave išgydyti. Čia ne proto mūšis, ne spėlionių žaidimas. Kalbame apie tai, kad galbūt galėsi perskaityti žemėlapį arba pama tyti veidrodyje, kaip apsirengei. Negi viskas taip sudėtinga? Nova purto galvą, tamsios plaukų sruogos užkrinta jai ant v eido. – Netgi labai sudėtinga! O kaip išmokti matyti? Juk ta papil doma šviesa, tie rentgeno spinduliai ir visi kosmoso spinduliai, ir radijo bangos – visi jie iš tiesų supa mus, Aleksai. Šis didžiulis gry nosios šviesos laukas nuolat ribuliuoja aplinkui mus, kad ir dabar, tik tu jo nematai. Aleksas tyli. Jis stebi Novos veidą, Novos kūną, tyliai skaito ją ta kalba, kurios ji nemoka. – Gerai, sakykime, aš esu ateivė ir... – šneka toliau Nova. – ir aš turiu baisias išsprogusias akis! Matau visas papildomas spalvas ir jūsų varganas žmogiškas regėjimas man atrodo apgailėtinas. Savo spinduliuotės galia gebėčiau jus išgydyti, nes man atrodo, kad jus reikia gydyti – kad pamatytumėte visą egzistuojančią šviesą. Naktis jums virstų diena, nušvistų spalvomis, kurių nebuvote regėję... – aiškina Nova, tada padaro trumpą pauzę, kad būtų didesnis povei kis. – Ir ką jūs pamatytumėte? Sugebėtumėte suvokti, ką pamatėte? Ar tu išsigąstum, Aleksai? Aleksas atsidūsta nenoriai pripažindamas jos žodžių tiesą. 18
Regėjimo taisyklės
– Žodžiai visada buvo tavo svarbiausias įrankis, – sako Aleksas ir, minutėlę patylėjęs, tęsia: – Nežinau, ką tau reikštų pradėti ma tyti lygiai taip pat, kaip nežinau, ką reiškia išgirsti muziką nuo gi mimo kurčiam žmogui. Bet galiu tau surasti panašių atvejų analizę, konkrečių žmonių pasakojimų. Tik aš esu daktaras, ne poetas. Tokį klausimą gali pateikti filosofui. Arba imamui. – Žinai, kad to nedarysiu, – rūgščia mina atsako Nova. Nė vienas iš Alekso ir Novos tėvų nėra religingas. Nova visada stebėjosi, iš kur semiasi stiprybės tikėjimui Aleksas. Pradžioje jis domėjosi budizmu, po to tyrinėjo krikščionybę, o galiausiai apsi stojo ties islamu, lyg radęs patikimiausią šaltinį. Novą islamas do mino neilgai – ir labiausiai tik jo žodinė išraiška. – Žinau, – sako Aleksas, – bet tavo keliamas klausimas nėra medicininis. Ar pameni, kurią eilutę iš Korano tu man cituodavai? Ji iškart sumeta, ką jis turi omenyje. – „Nė viena akis Jo nemato, o Jis mato visų.“ Aleksas šypsosi prisiminęs senus laikus, bet Nova to nemato. – Taigi. Gal ta tavo papildoma šviesa tokia ir yra. Tarsi Dievas. Dabar jau atsidūsta Nova. – Tu gi žinai, apie ką aš galvoju, daktare. – Taip, žinau, – atsako jis jau šaltesniu, dalykišku tonu. Nova bando susigrąžinti buvusią atmosferą. Ji klausia: – O tais panašiais tavo minėtais atvejais – kaip žmonės reagavo? Ar jie laimingi? Aleksas kurį laiką tyli, o kai prabyla, Nova jaučia, kad jis sako ne visą tiesą. – Jiems nelengva, bet pamažu atsigauna. Galiausiai sprendimas yra tavo. Jei nori, rekomenduosiu profesionalą, galintį daugiau pa pasakoti apie visą procedūrą. – Gerai, bet su viena sąlyga. 19
Joe Heap
– Su kokia? Ji pasilenkia arčiau stalo, čiumpa savo sumuštinį ir atsikanda didelį kąsnį. Tada pilna burna sako: – Jeigu apie šį „išgijimą“ papasakosi mūsų mylimai pakistanietei mamytei, aš tave sunaikinsiu.
Keitė atsibunda ant sofos, ant jos užmesta antklodė. Šviesa bute nedega, o dangus, kurį mato pro priekinį langą, labai blausus. Kiek laiko miegojo? Nieko nepamena. Saulė grimzta link horizonto, va dinasi, kokios keturios. Jokio ženklo ar garso iš Tonio. Ji prisimena griuvimą, tada – pirma įvykusį jų ginčą. Galiausiai prisimena popieriaus skiautę, baltą kvadratą. Keitė bando pasukioti galvą: sausgyslės kakle veržia tarsi aukšto sios įtampos laidai. Galva plyšta iš skausmo, to ir reikėtų tikėtis, ta čiau vienas mažas plotelis pačiame kaukolės gale visiškai nejautrus. Prideda ranką prie pakaušio ir paliečia tą vietą, kad įsitikintų, ar čia tikrai jos galva. Tada apžiūri savo pirštus: kraujo pėdsakų nėra. Iš lėto, jausdama įtampą kakle ir vos nulaikydama galvą tiesiai, atsisėda. Ją pykina, tačiau dar sykį nualpti ji neketina. Dabar Keitė neabejoja, kad ant sofos ją paguldė Tonis. Paguldė ir išėjo. Kaip jis galėjo tai padaryti? Palikti ją vieną bute be sąmonės. Privalėjo nu vežti į ligoninę. Jos viduje kyla vangi pykčio banga, bet tuoj ir vėl nuslūgsta. Keitė per silpna pykti. Nuėjusi į virtuvę nuryja porą nuskausminamųjų tablečių už sigerdama stikline pieno, kad ne į tuščią skrandį. Įsijungia radiją, sėda prie stalo ir bando klausytis. Dar po kiek laiko stojasi ir nežinia kokio impulso pagauta eina į darbo kabinetą. Pati nežino – ko. Užkiša ranką už rašomojo stalo prie sienos, ištraukia iš ten juodą dailės darbų aplanką. Gerokai 20
Regėjimo taisyklės
aptrintas, dulkėtas, viename kampe ant nubrizgusio lipduko para šyta: „Katerina Tomasi, 7F, 8F, 9F“. Atitraukia užtrauktuką, atida romas aplankas sugirgžda lyg seni medžių lapai po kojomis. Šio aplanko Keitė nebuvo paėmusi į rankas nuo tada, kai čia at sikraustė, o nepažvelgusi į vidų dar ilgiau. Ji žiūri į senus spalvotus savo darbus: akvarelė, akrilas, piešiniai pieštuku. Viename paveiks le medis, kitame – natiurmortas su vaisiais ir gilėmis. Keitė neliečia rankomis nė vieno kūrinio – tarsi jie galėtų sutepti ją arba ji galėtų sutepti juos. Kada paskutinį kartą buvo prisėdusi piešti? Gal kai... Keitė užtraukia užtrauktuką, padeda aplanką atgal už rašomojo stalo ir grįžta į svetainę. Sėdi ant sofos šalia lango, klausosi automo bilių eismo gatvėje, o galvoje tuo metu vyksta pokyčiai – lyg kažkas judėtų ir persigrupuotų.
21
Antras skyrius Vasaris
„B
e priežiūros paliktas lagaminas gali būti konfiskuotas...“ Nova stovi ant platformos, laukia, kol atsidarys vago no durys. Vasario vėjas kiaurai perpučia jos džinsinių kelnių audi nį. Ji nemėgsta Padingtono traukinių stoties. Kaip ir visų didžiųjų Londono terminalų. Metro jgali važinėti pati, sugeba įlipti ir išlipti mažose stotelėse. Tačiau Karaliaus Kryžkelės, Šv. Pankracijaus, Jus tono ir Padingtono stotys jai per didelės ir per triukšmingos, perne lyg garsiai aidinčios. Plūstančios minios žmonių, visiems reikia kur nors skubiai nukakti. Tik tiek, kad Padingtono stotyje iš ankstesnių kartų ji prisimena, kaip nueiti iki bilietų kasos, o ten jau gali pa prašyti, kad kas nors palydėtų iki reikiamos platformos. Nova stovi ir laukia traukinio tikėdamasi, kad traukinių grafikas nepasikeitęs. Kartais Nova norėtų vėl turėti šunį vedlį. Ilgesnėse kelionėse – tokiose kaip ši su tiek persėdimų – jis pagelbėtų. Bet kasdien vis lengviau pati randa kelią baksnodama baltąja lazdele, be to, jai ne reikia surinkinėti auksaspalvio retriverio išmatų. Nova žino daugy bę maršrutų po Londoną iš savo buto Brikstone ir atgal variantų. 23
Joe Heap
Būdama paauglė turėjo vedlį šunį, bet su Bruno buvo daugiau var go negu naudos. Pyp pyp pyp – atsidaro traukinio vagono durys, ir Nova at sargiai ima judėti į priekį. Staiga pajunta, kad kažkas įsikibo jai į parankę. – Reikia pagalbos? – klausia moteriškas balsas, vyresnio žmo gaus. Beveik visada siūlosi tik moterys. Vyrai turbūt baiminasi prisi liesti, kad nebūtų apkaltinti priekabiavimu. Dar yra tokių, kurie nori pasinaudoti proga ją pagrabalioti, bet čia jau kas kita. – Ačiū, jeigu nesunku. Kuris čia vagonas? – Veikiausiai... taip... čia B. – Tada man pasisekė. Moteris veda ją prilaikydama už parankės, nieko neaiškina, tik staiga perspėja: – Dabar didelį žingsnį! Nova žengia labai netvirtai, kol pajunta, kad batai atsirėmė į apatinę vagono plokštumą. Įlipusi į vagoną dar lukteli, kol iš pa skos prisiartins vyresnioji moteris. Pastaruoju metu Nova vis daž niau pagalvoja, kad tapo priklausoma nuo kitų žmonių malonės. Tokių kaip ši moteris. Šiaip ji ir pati gali susiorientuoti, bet kasdien vis tiek sulaukia vidutiniškai bent keleto pasiūlymų pagelbėti. Ir vieno kito neatsisako. Taip jau yra seniai. Tokius malonius poelgius ji priima kaip suprantamą žmogiškosios prigimties dalį. Bet jeigu nebūtų akla – visi paliktų ją ramybėje? Ta mintis ją nuliūdina. – Mieloji, kuri jūsų vieta? – Trisdešimt antra. Turėtų būti prie lango. Nors man tai ne svarbu! Nova šmaikštauja. Senoji moteriškė, pasijutusi kiek nepatogiai, krenkšteli, tada suima Novą už alkūnės ir veda per visą vagoną, kol 24
Regėjimo taisyklės
prieina Novai skirtą vietą. Ten jau kažkas sėdi, bet moteris paprašo užleisti. Nova atsargiai įslenka į atlaisvintą vietą prie lango ir klesteli ster blėje spausdama kuprinę. Jeigu pasidėtų viršuje ant lentynos, ko gero, neberastų ir net nesužinotų, kas ją pavogė. Praėjo mėnuo nuo pirmojo pokalbio su Aleksu. Per tą laiką su sitiko su įvairiais specialistais: oftalmologu, neurologu ir psicho logu. Pasikalbėjo su tėvais. Iš ryto tik pabudus jai į galvą lenda ir sukasi egzotiški žodžiai bei frazės: „rodopsinas“, „vyzdžio šviesos refleksas“, „pakaušio smegenų skiltis“... lyg melodijos, kurių negali liautis niūniavusi. Traukinys pajuda. Nova prieš užsidėdama ausines, atidžiai klau sosi palydovo pranešimų. Tada pasitikrina muzikos įrašų sąrašą mo biliajame telefone ir susiranda norimą melodiją. 9-ojo dešimtmečio disko muzika, neklausyta nuo universiteto laikų. Tai ir yra jos kelionės tikslas, Oksfordas. Nebuvo čia nuo uni versiteto baigimo. Palaikė ryšius su senais draugais, bet dabar tas miestas jai atrodo lyg kita planeta. Po dešimties metų laviravimo Londone maršrutu tarp darbo ir namų Oksfordas virto tolima ga laktika.
Nuo stoties Nova ima taksi. Ji dar prisimena, kaip nuvažiuoti į universitetą autobusu, bet šiandien nevargs. Taksi ją paleidžia pora minučių kelio iki jo senojo pastato, ir Nova stabdo praeivį, kad padėtų susiorientuoti. Tačiau pirmas pasitaikęs asmuo yra turistas, tad Nova ieško kito ir užkalbina studentą. – Ar toli nuo čia Šiuolaikinių kalbų korpusas? – Ne, visai čia pat, Bristolio gatvėje. Norite, kad palydėčiau? – Dėkui, nereikia, dabar jau susigaudžiau. 25
Joe Heap
Ji eina šaligatvio kraštu, puslankiais mosuodama priešais save laz dele, baksnodama į sienas, kol pagaliau randa posūkį į erdvų kiemą. Kalbėdami apie Oksfordą žmonės dažniausiai pasakoja apie šil tai geltonos spalvos akmeninius pastatus arba sodriai žalias pieve les. Apie svajingas į dangų kylančias bokštelių smailes. Bet Novai Oksfordo prisiminimai susiję tik su garsais. Mielas miestas, kuria me dūzgia dviračiai, nuo pokalbių ūžia universiteto kiemeliai, tau riai skamba varpai korpusų varpinių bokštuose. Nova prisimena Oksfordą lyg jaukią nudėvėtą dygsniuotą ant klodę, minkštą ir švelniai apglobiančią. Šio miesto akustika ypač išryškėja, kai lygini su Londonu. Tokį didelį kontrastą Nova yra pa tyrusi gal tik vaikystėje, kai išlipo iš kondicionuojamo lėktuvo ir žengė į milžinišką Pakistano oro uosto salę. Klimatas čia irgi skiriasi. Kelioms minutėms Nova stabteli klausydamasi garsų, tada žen gia link Šiuolaikinių kalbų fakulteto laiptų. Lazdele dunksnoja priešais save į kairę statydama dešinę koją arba į dešinę žengda ma kairiąja. Jos judesiai mechaniški kaip ir pats ėjimas, bet Novos draugams, kurie nėra neregiai, atrodo, jog tai nepaprastai sudėtin ga. Vos pabandę jie iškart susipainioja. Kai jie aiškina apie gali mus pavojus, Nova svarsto ir stebisi: ar ji įveikė tą baimę, ar tiesiog priprato? Junta viską, ką sufleruoja lazdelė, – ir kelio kalvotumą, ir takoskyrą su pievele, ir skirtingą akmenuoto grindinio tekstūrą. Galimybė pasiklysti yra visada. „Bet kartu tai ir galimybė sutik ti naujų žmonių,“ – lyg už šiaudo mintyse griebiasi Nova, nors iš tiesų tai ją gąsdina. Jai labai rūpėtų paklausti reginčiųjų, iš kur jie sužino, kur viskas yra, kai patys stovi nejudėdami? Ką reiškia ma tyti, kad kelias tolėliau suka į dešinę, kad štai ten auga medžiai, o pačiame horizonte tyvuliuoja ežeras? Ar jų matymas yra nuolatinis, kaip muzikos instrumentas, grojantis nepertraukiamą kūrinį, ar jie mato atskirais žybsniais? Ar matyti viską iš karto labai sudėtinga? 26
Regėjimo taisyklės
Nova yra girdėjusi, kad reginčiuosius jų matomi dalykai kartais išmuša iš vėžių, tarkime, žmogus gali sudaužyti mašiną įsispoksojęs į tviskančią afišą. O matyti, kas aplinkui, ir tuo pat metu kalbėtis su kuo nors, arba vienu metu žvalgytis ir eiti – ar labai sunku? Ko gero, tai tas pat, kas jai vaikščioti su lazdele, – pripranti daryti ir viena, ir kita. Lipant Šiuolaikinių kalbų fakulteto laiptais Novos kojos gerai prisimena akmeninių pakopų aukštį, todėl užkopia lengvai ir grei tai. Apčiuopusi duris jau siekia rankenos ir nori daryti, bet kažkas aplenkia ją. Nova susvirduliuoja, bet greit atgauna pusiausvyrą. – Ak, atleiskite. Pamačiau jus ateinant ir maniau pagelbėsiu, – aiškina persigandęs jaunos merginos balsas. – Nieko tokio! Dar vienas dalykas Novai visai nesuprantamas – kaip žmonės gali matyti kiaurai pro langą arba pro stiklines duris. Nors žodžiai „permatomas“ arba „nepermatomas“ ir dažnai vartojami, pats veiksmas Novai atrodo neįmanomas. Lyg vienu metu bandytum išdainuoti dvi skirtingas natas. Matyti pro kietus paviršius jai at rodo lygiai taip pat keista, kaip bandyti pro juos įkišti ranką. Lyg eitum kiaurai per sieną. Dar vienas pažįstamas dalykas – koridorių kvapas. Novos many mu, tai susiję su laminuotomis grindimis ar cheminiais valikliais, kuriais jos plaunamos. Nors šis kvapas jau, regis, seniausiai užmirš tas, dabar jis kaipmat pasiekia Novos jusles. Švaros kvapas, bet ne namų švaros. Labiau primena ilgas valandas bibliotekoje ir kom piuterių laboratorijose. Dabar jau gerai žino kelią. Galėtų eiti ir be lazdelės, nebent pa keliui būtų kas nors numesta ir ji užkliūtų. Žingsniuoja greitai, po sūkis už posūkio, skaičiuoja visas duris, kol pasiekia tikslą – 2 04-ąjį kabinetą. Nova perbraukia ranka per durų paviršių ir apčiuopia 27
Joe Heap
brailiu parašytą nedidelį užrašą: „Sanitarijos priemonių atsargos ir mėsainių saugykla“. Nova šypteli. Nevykęs pokštas ir priklijuotas, regis, itin tvirtais momentiniais klijais. Ji tyliai pasibeldžia ir išgirsta, kaip viduje sušlepsi žingsniai, kaž kieno ranka prisiliečia prie durų rankenos. Durys atsiveria. – Taip? Balsas – gal šiek tiek paaukštėjęs ir toli gražu nebe pačiame žy dėjime – gerai pažįstamas. – Čia aš, Džonai. – Džilijana Safinova! Pastovėk ramiai, noriu gerai tave apžiūrėti. Ji stovi nejudėdama, profesorius rankomis apčiupinėja jos pe čius. Tai senas jų numeris: Džonas lygiai toks pat aklas kaip ir ji. Galbūt net dar labiau aklas („aklesnis“? ar toks turėtų būti tikslus žodis?) – jis nemato jokios šviesos, jokių pastelinių spalvų, kurias mato Nova. – Šiek tiek sumažėjai ūgiu nuo paskutinio karto, kai matėmės. – Taip, susitraukiau. Taip sutaupau pinigų Londone didesnio buto nuomai. – Nagi, užeik, kur nors sėskis patogiai. Profesorius atsitraukia nuo durų, ir Nova įžengia į 204-ąjį kabi netą. Čia kvapas visai kitoks, bet ir vėl iki smulkmenų pažįstamas. Nova galėtų suskaidyti jį į tris pagrindinius komponentus: 1) bergamočių – jis sklinda iš gausybės „Earl Grey“ arbatos puodelių; 2) knygų – jos išrikiuotos lentynose palei vieną sieną; 3) odinio krėslo – kuris stovi kabineto kampe.
Džonas uždaro paskui ją duris ir Nova susiranda kėdę, ant ku rios visada sėdėdavo. 204-ajame kabinete viskas turi savo vietą, 28
Regėjimo taisyklės
lygiai kaip ir Novos daiktai jos namuose, kiūksantys visada ten pat. Nėra jokio pavojaus atsimušti į kokį nors netikėtą kliuvinį. Nova girdi, kaip Džonas pereina per kambarį ir atsisėda į savo kėdę. – Ką tau galiu pasiūlyti? Nori ko nors išgerti? Tebeturiu ir tą pačią skardinę su sausainukais. – Nieko, ačiū. Kaip smagu vėl čia būti, niekas nepasikeitė. – Tikrai? Ko gero, tu teisi. Kaip laikaisi? – Puikiai, – sako Nova ir čia pat nutyla. Abu žino, kad jeigu laikytųsi puikiai, jos čia nebūtų. Tarp jų dviejų ryšys per visą tą laiką nutrūkęs nebuvo, jie susirašinėjo elektroniniais laiškais, kartais susiskambindavo, tačiau gyvi apsi lankymai – visai kas kita. Daugybę metų jie nesėdėjo vienas priešais kitą viename kambaryje. Džonas tyliai atsikrenkščia. – Nori man ką nors pasakyti? Nova giliai įkvepia, lyg turėdama prasibrauti pro pilną žmonių kambarį, ir ima kalbėti. Aiškina, kokia bus procedūra, kiek šansų, kad pasiseks (nemažai), ir kokia tikimybė, kad paskui visiškai rea bilituosis (ne itin didelė). Ji pasakoja apie detales – kaip viskas bus atliekama, kiek laiko užtruks, bet nė žodžiu neužsimena apie bai mę. Ji nepateikia jokio rebuso, kurį reikėtų išspręsti, nesitiki jokių teorinių pasvarstymų. Jai tereikia Džono reakcijos. Baigusi kalbėti Nova nutyla, neragina skubėti atsakyti. – Na, žinai... Tikras šūdas, – tik tiek tepasako Džonas. – Taigi, – šypsosi Nova ir laukia, ką jis dar pasakys. – Na, gerai, pabandysiu pasamprotauti, – lėtai tęsdamas žodžius vėl prabyla Džonas. – Tau neramu, ką reiškia matyti. Neramu, kad nepajėgi to suprasti. Ir klausi, ką daryčiau tavimi dėtas. Nova juokiasi – kaip greitai jis ją perprato. – Maždaug nuspėjote! 29
Joe Heap
– Aišku, – ilgokai patylėjęs vėl sako Džonas. – Žinoma, tavo padėtis kiek kitokia negu mano. – Taip, kitokia. Nova akla nuo gimimo, be lengvų miglotos šviesos dėmių, dau giau niekada ir nėra nieko mačiusi. Džonui jau šešiasdešimt, bet jis apako tik peržengęs trisdešimt – įsimetusi infekcija pasičiupo jo regėjimą nepalikdama nė guodžiančios miglelės. Džonas čepsi lūpomis. Tai jo įprotis mąstant. – Aš nesiryžčiau, – netikėtai ištaria jis. Novai atrodo, kad žemė ką tik išslydo iš po kojų. – Ką? Tik tiek ir tepasakysite? – klausia ji. – O norėjai daugiau? Ji girdi, kaip jis šypsosi. – Šiek tiek daugiau. Gal galėtumėte praplėsti mintį? – Hm... hm hm... – murma sau po nosimi Džonas. Nova šiame kabinete yra praleidusi daugybę valandų, klausy damasi, kaip Džonas Kacneris mąsto. Jis buvo jos studijų vadovas, bet neilgai. Džono specializacija – literatūrinis vertimas, o ji studi javo ir gynė diplomą iš žodinio. Tai didelis skirtumas tiems, kurie supranta. Džonas su kalba elgiasi labai atsargiai, Nova nėra skru pulinga. Beria žodžius laisvai, tarsi įsibėgėjusi leistųsi nuokalne, o Džonas žodžius renka lyg minas iš užminuoto lauko. Atsikrenkštęs jis ima versti savo mintis į šnekamąją kalbą: – Apakęs ilgai dar viską mačiau. Esu apie tai pasakojęs? – Ne. – Iš pradžių matydavau tik sapnuose. Sapnuodamas mačiau ly giai taip pat gerai, kaip ir pirma, kol akys buvo sveikos. Mačiau savo namą, darbo kabinetą, stovyklavietę, į kurią važiuodavau bū damas šešerių... Po to ėmiau matyti viską ir dieną. – Ką viską? 30
Regėjimo taisyklės
– Na, įvairiausius dalykus. Medžius, automobilių eismą, neryš kaus teksto puslapius – viskas tavaravo man prieš akis. Nieko per nelyg baisaus, tik buvo liūdna pagalvojus, kad visa tai kadaise iš tiesų mačiau. Ir tie nauji regėjimai mane labai trikdė – tarsi būtų buvę negana to, kad ir taip sunku įprasti, jog esi aklas. Jis nusijuokia, tada atsidūsta. – Kad ir kaip būtų, haliucinacijos nesiliovė gana ilgai. Galiausiai pripratau. Netgi ėmiau jas vertinti – kaip likimo dovanotus pasau lio, kuriame anksčiau gyvenau, prisiminimus. Kartais iš ryto arba vakare išvysdavau baltą pusapskritimį, plevėsuojantį ir mirguliuo jantį man prieš akis. Manau, tai būdavo saulėtekio arba saulėlydžio prisiminimas... Jis nutyla. Po pusės minutės Nova drąsina kalbėti toliau: – Ir ką? – Po kiek laiko tie regėjimai ėmė blukti. Pradėjau pamiršti, ką reiškia matyti. Lioviausi nuolat matyti vaizdus sapnuose. Man buvo gaila, kad nebeturėsiu savo brangiųjų atminties dovanų, bet pernelyg neliūdėjau. Kaip tik tuo metu ėmiau priprasti prie aklumo. Jis atsikrenkščia, ir Novai darosi nesmagu, kad privertė jį apie tai kalbėti. Džonas visuomet jai padėdavo spręsti asmenines pro blemas, bet niekad nėra kalbėjęs apie savąsias. – Vieną rytą atsibudau ir... kaip čia pasakyti? Jaučiausi taip, lyg paskutiniai mano gyvenimo prisiminimai būtų ką tik pavirtę pelenais. Jo balsas ima šiek tiek drebėti. – Pradėjau matyti visai beprasmius dalykus – nesuskaičiuojamą virtinę pilkų kūnų, kopiančių nesibaigiančiais pilkais laiptais, spalvų blyksnius, krintančius begaliniais lašais, groteskiškus rėkiančius vei dus, palengva susiliejančius į pilkumą. Matyt, tuo metu žengiau per 31
Joe Heap
kažkokį slenkstį – nors jau buvau neregys daugelį mėnesių, vis dėlto dar prisiminiau, ką reiškia matyti. Ir staiga viskas ėmė byrėti, o aš įžengiau į naują pasaulį. Košmaro pasaulį. Nežinojau, ar kada iš jo beištrūksiu. Dvi savaites negalėjau išeiti iš namų. Dvi savaites tie pil ki regėjimai nesiliovė. Tik vėliau, po dviejų savaičių, jie ėmė blukti, vis labiau, kol visai dingo. Ir tada pasijutau ramus... Jis atsidūsta iš plaučių su pertrūkiais išleisdamas orą. – Todėl ir nesiryžčiau, Nova. Ne dėl to, kad nebūtų gera vėl matyti. Tiesiog nemanau, kad pajėgčiau dar sykį žengti pro tas du ris. Nemanau, kad savo noru pasirinkčiau vėl peržengti tą slenkstį. Tapęs aklas aš tarsi atgimiau. Po šių žodžių jie šnekučiuojasi visai apie ką kita. Ką nuveikė gyvenime. Kaip studentai vis labiau įgunda plagijuoti (Džono įžvalga). Kaip nusikaltėliai vis labiau įgunda gerai meluoti (Novos). Kodėl restoranai iki šiol neturi meniu Brailio raštu. Galiausiai Nova užklausia mobiliojo telefono, kiek dabar laiko, ir supranta, kad teks atsisveikinti. – Turėtum vėl kada nors užsukti, ilgai nelaukdama. Gal Novai pasigirsta, bet jo balsas liūdnesnis negu paprastai. – Būtinai, kai tik galėsiu. O jūs turite apsilankyti Londone. Aprodyčiau miesto įžymybes! Jis kikena iš tokio pajuokavimo. – O tu ten laiminga, Nova? – Turbūt. Bent jau nesu nelaiminga. – Ką gi, jeigu kada nors nusibos šnekinti žudikus ir prievartau tojus, skambtelėk. Daug kas čia man skolingi už įvairius gerus dar bus, tad jei sugalvotum ieškotis darbo... Jo balsas nutrūksta. Novą jo žodžiai taip nustebina, kad nesu rezga jokio atsakymo. – Ačiū, – tepasako ji. 32
Regėjimo taisyklės
– Tiesiog turėk tai omenyje, gerai? Ir netrukus vėl pasišnekėsime. Ji jau rengiasi eiti pro duris, bet susigriebia, kad nori užduoti paskutinį klausimą. – Džonai, o jūs bent ką prisimenate? Iš tų laikų, kai matėte. Ir vėl Džonas čepsi, nes susimąsto. – Gal ir taip... – sako jis netvirtai. – Kartais man atrodo, jog prisimenu, kaip atrodė saulėlydis... toks pusapskritimis... išlinkis ir tiesi linija... bet visos spalvos dingusios. Nova patapšnoja jam per petį. – Dar pasikalbėsime, Džonai. Ji vikriai išeina iš 204-ojo kabineto, paskui randa kelią iš fa kulteto pastato, tada išeina į lauką, pievas. Saulė artėja link laidos. Dulksnoja. Nova neturi skėčio, bet jai tai mažai rūpi. Jos galvoje daugiau klausimų, negu buvo čia atvykus. Nova kėblina iki arti KNYGĄ DABAR miausios taksi stotelės.
ĮSIGYKITE
Savaitgalis, Keitė namie viena. Visą dieną nieko neveikė, tik sėdėjo ir žiūrėjo televiziją sunkiai sutelkdama dėmesį į judančius paveiks lus. Skauda galvą ir labai silpna. Jai atrodo, kad iš tikrųjų dar ne pabudo. Atsargiai stojasi ir eina prie lango. Naujajame jų bute yra Džul jetos balkonėlis, prie kurio sėdėdama galės stebėti saulėtekius ir saulėlydžius. Čia tik platus banguoto šiferio stogų ir iš jų kyšančių antenų bei kaminų vaizdas. Nors saulėlydžiai itin spalvingi: bron zinė ir rausva teršalų skraistė horizonte, sidabriniai ir melsvai pur puriniai dryžiai ore. Viskas susilieja į tamsiai mėlyną užėjus nakčiai. Niekada nebūna visai tamsu. Kai vakar Tonis vėlai grįžo namo, jis elgėsi tarsi nieko nebūtų nutikę. Priėjo virtuvėje jai iš už nugaros ir pabučiavo į kaklą. 33