Issuu

Trileris

Iš anglų kalbos vertė Kęstutis Choromanskis

Vilnius, 2020

Skirta Kyle

Ant pakilimo tako Martos Vynuogyno* oro uoste stovi privatus lėktuvas, jo priekinis trapas nuleistas. Tai devynių vietų „OSPRY 700SL“, pagamintas 2001 metais Vičitoje, Kanzase. Sunku pasakyti, kam jis priklauso. Oficialus savininkas – olandų kontroliuojančiosios bendrovės įmonė, registruota Kai manų Salose, bet ant fiuzeliažo puikuojasi „Gullwing Air“ logotipas. Lėk tuvo pilotas – Džeimsas Melodis, britas. Padėjėjas – Čarlis Bašas iš Odesos, Teksaso. Skrydžio palydovė – Ema Laitner, gimusi Manheime, Vokietijoje, Amerikos oro pajėgų leitenanto ir jo paauglės žmonos šeimoje. Jie persikėlė į San Diegą, kai Emai buvo devyneri. Kiekvieno žmogaus gyvenimo kelias skirtingas. Kiekvienas renkasi skir tingus dalykus. Kaip du žmonės tuo pačiu metu atsiduria toje pačioje vietoje, yra paslaptis. Įlipate į liftą, kuriame stovi tuzinas nepažįstamųjų. Važiuojate autobusu, laukiate eilėje prie tualeto. Tai nutinka kiekvieną dieną. Mėginti nuspėti, kur ateityje atsidursime ir ką sutiksime, būtų tuščias užsiėmimas. Pro priekinį liuką sklinda švelni halogeninė šviesa. Ji visiškai neprimena ryškių dienos šviesos lempų komerciniuose lėktuvuose. Po dviejų savaičių, duodamas interviu dienraščiui „New York Magazine“, Skotas Barouzas sakys, kad pirmą kartą skrendant privačiu lėktuvu jį labiausiai nustebino ne erdvios sėdėjimo vietos ar pilnas baras, o salono interjero jaukumas, tarsi gaunant tam tikras pajamas oro kelionės tampa tik kitokiu pasisėdėjimu namuose. Saloje laikosi švelni vakaro šiluma. Termometras rodo aštuoniasdešimt šešis laipsnius pagal Farenheitą**. Lengvai dvelkia pietvakarių vėjas. Numaty tas išvykimo laikas – dešimta valanda vakaro. Jau tris valandas virš sąsiaurio kaupiasi tirštas pakrantės rūkas, jo tankios baltos sruogos lėtai šliaužia per apšviestą pakilimo taką. Pirmieji savo reindžroveriu, kurį paprastai laiko saloje, atvyksta Beit menai: Deividas, Megė ir dvi jų atžalos – Reičel ir Džėjus. Visą rugpjūčio mėnesį Megė su vaikais praleido Vynuogyne, o Deividas pas juos iš Niujorko * Nedidelė sala JAV šiaurės rytų pakrantėje, Masačusetso valstijoje, nuo artimiausio žemyno taško nutolusi apie 5 km. (Čia ir toliau – vertėjo pastabos.) ** Apie 30 laipsnių pagal Celsijų.

Noah Hawley

atskrisdavo savaitgaliais. Jam sunku ištrūkti ilgesniam laikui, nors to ir norė tų. Deividas dirba pramogų versle – taip jo profesijos žmonės nūdien vadina televizijos naujienas. Informacijos ir nuomonių amfiteatras. Deividas yra augalotas vyras, jo balsas kalbant telefonu skamba baugi namai. Pirmąkart sutiktus žmones dažnai pribloškia jo delnų dydis. Džėjus važiuojant užmigo, ir Deividas, kai kiti patraukia lėktuvo link, pasilenkia virš užpakalinės sėdynės ir švelniai paima sūnų, tada jo svorį perkelia ant vienos rankos. Berniukas instinktyviai rankomis apsikabina tėvo kaklą ir padeda ap snūdusį veidą jam ant peties. Nuo šilto kvėpavimo Deividui nugara perbėga šiurpulys. Delne jis jaučia mažylio sėdmenų kaulus, jo kojytės laisvai taba luoja prie šono. Ketverių metų Džėjus jau pakankamai didelis, kad žinotų, jog žmonės miršta, bet vis dar per mažas suvokti, jog kada nors bus vienas iš jų. Deividas su Mege vadina jį amžinuoju varikliuku, nes vaikas nė minutės negali nustygti. Kai Džėjui buvo treji, pagrindinė jo bendravimo forma buvo riaumoti it dinozaurui. Dabar jis tikras pertraukinėjimo meistras, beriantis klausimus po kiekvieno tėvų žodžio su tokiu begaliniu atkaklumu, kad liau jasi tik tada, kai sulaukia atsakymo ar kai liepiama patylėti. Deividas koja užtrenkia mašinos dureles ir šiek tiek susvirduliuoja nuo sūnaus svorio. Laisva ranka prie ausies spaudžia telefoną. – Pasakyk jam: jeigu apie tai nors žodeliu užsimins, – tyliai kalba Deivi das, stengdamasis nepažadinti berniuko, – mes jam iškelsime tokią biblinę bylą, kad ims manyti, jog teisininkai krenta ant jo iš dangaus kaip varlės. Penkiasdešimt šešerių Deivido liemenį tarsi neperšaunama liemenė gaubia kietas riebalų sluoksnis. Vyras turi tvirtą smakrą ir tankius plaukus. Paskuti niame dvidešimtojo amžiaus dešimtmetyje Deividas užsitarnavo gerą vardą vadovaudamas įvairių politikų – gubernatorių, senatorių, netgi dvi kadencijas valdžiusio prezidento – rinkimų kampanijoms, tačiau 2000-aisiais pasitraukė iš šios veiklos ir ėmėsi vadovauti lobistų įmonei K gatvėje*. Po dvejų metų į jį kreipėsi senstelėjęs milijardierius ir pasiūlė įkurti visą parą veikiantį naujienų kanalą. Per trylika metų ši įmonė uždirbo trylika milijardų pelno, ir dabar * Viena pagrindinių Vašingtono miesto gatvių. Joje įsikūrę daugelis Amerikos lobistų įmonių.

Prieš nukrentant į jūrą

Deividas turi kabinetą su bombų nepramušamais stiklais viršutiniame aukšte ir įmonės lėktuvą savo reikmėms. Jis ne itin dažnai matosi su vaikais. Šiuo klausimu Deividas sutinka su Mege, nors jie nuolatos dėl to pykstasi. Tai yra ji įvardija problemą, o jis ima gintis, nors širdis jaučia, kad žmona teisi. Tačiau argi ne visose santuokose du žmonės kovoja dėl teisės į tą patį žemės lopinėlį? Per pakilimo taką pralekia stiprus vėjo šuoras. Deividas, vis dar kalbėda mas telefonu, žvilgteli į Megę ir nusišypso. Šypsena sako: „Džiaugiuosi bū damas čia su tavimi. Myliu tave.“ Tačiau ji taip pat byloja: „Žinau, kad vėl įsivėliau į darbo pokalbį, ir noriu, kad man nepriekaištautum. Svarbiausia, kad aš čia ir kad mes visi kartu.“ Ta šypsena prašo atleidimo, bet kartu išduoda nepalenkiamą atkaklumą. Megė irgi nusišypso, tik atsainiau ir liūdniau. Tiesą sakant, ji pati nebeži no – atleidžia jam ar ne. Jie susituokė prieš mažiau nei dešimt metų. Megė yra graži trisdešimt šešerių moteris, buvusi darželio mokytoja, kurią berniukai mėgo regėti savo seksualinėse fantazijose, dar nesuprasdami, ką tai reiškia, – potraukis prie dai lių krūtinių būdingas ir keturmečiams, ir paaugliams. Panelė Megė – taip jie ją vadindavo – buvo linksma ir maloni mokytoja. Ji kiekvieną ankstų rytą pusę septynių ateidavo sutvarkyti klasės ir dar ilgai likdavo po darbo – pildydavo veiklos ataskaitas ir kurdavo mokymo planą. Tuo metu panelė Megė buvo dvi dešimt šešerių mergina iš Pjemonto, Kalifornijos, mėgstanti mokyti. Jautė tam pašaukimą. Ji buvo pirmasis tų trimečių sutiktas suaugęs žmogus, kuris žvelgė į juos rimtai, kantriai išklausydavo ir leisdavo pasijusti suaugusiems. Likimas, jei norite jį taip vadinti, suvedė Megę su Deividu ankstyvą 2005 metų pavasarį, vieną ketvirtadienio vakarą, „Waldorf Astoria“ viešbučio banketų salėje, kurioje vyko oficialus labdaros renginys edukaciniam fondui remti. Megė dalyvavo kartu su drauge, o Deividas buvo fondo narys. Ji buvo kukli gražuolė gėlėta suknele ir mėlyna dažų dėme ant dešinio kelio vidi nio linkio. Jis buvo patyręs moterų viliotojas, vilkėjo dviejų sagų kostiumu. Ji nebuvo nei jauniausia, nei galbūt gražiausia moteris vakarėlyje, bet buvo 9

Noah Hawley

vienintelė, savo rankinėje besinešiojusi kreidos gabaliukų, mokėjusi iš papjė mašė pagaminti ugnikalnį ir turėjusi dryžuotą „Katino su skrybėle“ cilindrą, kurį nešdavosi į darželį kiekvienais metais per Daktaro Sjuzo* gimtadienį. Kitaip tariant, ji pasižymėjo viskuo, ką Deividas visada troško regėti žmo noje. Išvydęs Megę, jis atsiprašė aplinkinių ir prisiartino prie jos akinamai šypsodamasis. Žvelgiant atgal, ji nė neturėjo pasirinkimo. Praėjus beveik dešimčiai metų, jie turi du vaikus ir namą prestižiniame Niujorko kvartale. Devynerių Reičel lanko privačią Brearlio mokyklą kartu su šimtu kitų mergaičių. Megė nebedirba mokytoja, lieka namie su Džėjumi, tai kiek neįprasta jos luomo moterims – rūpesčių nepatiriančioms ir savo malonumui gyvenančioms darboholikų milijonierių žmonoms. Kai rytais su sūnumi išeina pasivaikščioti po parką, ji vienintelė iš motinų užsuka į žaidi mų aikštelę. Visi kiti vaikai sėdi europiečių dizainerių kurtuose vežimėliuose, kuriuos stumia jaunos puošeivos, nuo ausų neatitraukiančios telefonų. Dabar, einant pakilimo taku, Megę nukrečia vėsus drebulys, ir ji užsitrau kia vasarinės palaidinės užtrauktuką iki viršaus. Baltos rūko sruogos susijungė ir tarsi lėtai besiritančios bangos, šaltos ir nenumaldomos, slenka virš asfalto. – Ar tu tikras, kad tokiu oru skristi saugu? – paklausia vyro, jau pasieku sio trapo viršų. Ten jį su šypsena pasitinka skrydžio palydovė Ema Laitner, vilkinti dailiai sukirptą mėlyną kostiumėlį. – Viskas bus gerai, mama, – taria jai iš paskos einanti devynerių Reičel. – Jiems nebūtina visko matyti, kad galėtų valdyti lėktuvą. – Taip, žinau. – Jie juk turi prietaisus. Megė pritariamai nusišypso dukteriai. Reičel ant pečių užsidėjusi žalią kuprinę su „Bado žaidynių“ knyga, keliomis barbėmis ir „iPad“ planšete vi duje, einant kuprinė ritmiškai trinksi jai į juosmenį. Tokia didelė mergai tė! Nors jai tik devyneri, iš kai kurių bruožų jau aiškiai matyti, kokia taps * Teodoras Sjuzas Gaizelis (Theodor Seuss Geisel, 1904–1991) – vienas garsiausių Amerikos vaikų rašytojų ir iliustruotojų, pasirašinėjęs Daktaro Sjuzo (dr. Seuss) slapyvardžiu ir sukūręs daug vaikams skirtų istorijų, tarp jų ir „Katiną su skrybėle“ (The Cat in the Hat).

Prieš nukrentant į jūrą

moterimi. Profesorė, kantriai laukianti, kol patys išsiaiškinsite savo padarytas klaidas. Kitaip tariant, protingiausias žmogus kambaryje, bet dėl to nesipui kuojantis ir niekada to neparodantis. Auksinė širdis, trykštanti melodingu juoku. Tik ar šios savybės yra įgimtos, ar jų šaknys slypi tame, kas jai nutiko? Ar prie to prisidėjo vaikystėje patirtas užpuolimas? Kažkur internete galima rasti visą istoriją, nupasakotą žodžiais ir vaizdais, – archyvinę naujienų kroni ką „YouTube“ platformoje, šimtus sensacingų reportažų, vienetų ir nuliukų kodais išsaugotų didžiojoje kolektyvinėje atmintyje. Praėjusiais metais vienas rašytojas iš Niujorko norėjo apie tai parašyti knygą, bet Deividas šį projektą tyliai numarino. Šiaip ar taip, Reičel juk dar vaikas. Kartais, pagalvojusi, kuo viskas galėjo baigtis, Megė taip išsigąsta, kad jai vos nesustoja širdis. Ji instinktyviai pažvelgia reindžroverio link, ten Gilas radijo ryšiu kal basi su saugos komanda. Gilas, milžinas iš Izraelio, niekada nenusivelkantis švarko, yra tarsi jų šešėlis. Jų socialinio sluoksnio žmonės tokius kaip Gilas vadina vidine apsauga. Šešių pėdų ir dviejų colių ūgio*, sveria šimtą devy niasdešimt svarų**. Yra priežastis, kodėl jis niekada nenusivelka švarko, tačiau ji mandagių žmonių rateliuose paprastai neaptarinėjama. Gilas jau ketverius metus tarnauja Beitmenų šeimai. Prieš jį buvo Miša, o prieš Mišą juos sau gojo visas smogiamasis būrys, sudarytas iš kostiumuotų niūrių vyrų, kurie bagažinėje vežiodavosi automatinių ginklų. Mokytojavimo laikais Megė, ko gero, būtų niekinamai atsiliepusi apie tokią karinę invaziją į jų šeimos gyve nimą. Mintis, kad pinigai tave padaro nusikaltėlių taikiniu, jai atrodė nar cisistiška. Bet tai buvo prieš 2008-ųjų įvykius, prieš jų dukters pagrobimą ir prieš tas tris kankinančias dienas, kurių prireikė jai susigrąžinti. Užlipusi ant lėktuvo trapo, Reičel atsisuka ir tarsi karalienė oriai pamoja tuščiam pakilimo takui. Ant suknelės ji vilki mėlyną bluzoną, jos plaukai surišti į uodegytę. Traumuojančios anų trijų dienų patirties mergaitės elge syje beveik nematyti – na, nebent mažų patalpų baimė ir tam tikras nerimas būnant šalia nepažįstamų vyrų. Šiaip Reičel visada buvo laimingas vaikas, * Apie 2 m. ** Apie 90 kg.

Noah Hawley

nenuorama, išdykėlė žaisminga šypsena, ir Megė, nors ir nesuprasdama kaip, kiekvieną dieną jaučiasi dėkinga, kad jos vaikas neprarado šių savybių. – Labas vakaras, ponia Beitmen, – pasisveikina Ema, kai Megė pasiekia trapo viršų. – Labas, ačiū, – mašinaliai atsako Megė. Ji ne pirmą kartą pajunta norą atsiprašyti už savo turtus – būtent už savo, o ne vyro, nes jie jai pačiai vis dar atrodo tokie neįtikėtini. Dar ne taip seniai ji buvo paprasta darželio mokytoja, tarsi Pelenė, gyvenanti viename šešiaaukščio bute kartu su dviem nemaloniomis merginomis. – Ar Skotas jau čia? – klausia Megė. – Ne, ponia. Jūs atvykote pirmieji. Aš atidariau butelį pinot gris*. Ar įpilti jums taurę? – Ne dabar. Ačiū. Lėktuvo salonas nustebina saikinga prabanga. Išgaubtas sienas dengia daili uosinė apdaila, pilkos odinės sėdynės gana erdviai išdėstytos poromis, lyg siūlytų mėgautis skrydžiu labiau ne pavieniui, o su partneriu. Viduje tvyro ištaiginga rimtis kaip prezidento bibliotekoje. Nors jau daugybę kar tų yra taip skridusi, Megė niekaip nepripranta prie šitokio komforto. Visas lėktuvas vien tik jiems! Deividas paguldo sūnų ant sėdynės ir užkloja antklode. Jam vėl kažkas skambina. Šį kartą dalykas aiškiai rimtas – Megė tai mato iš paniurusio vyro veido. Berniukas pasimuisto, bet nepabunda. Reičel stabteli prie lakūnų kabinos ir įkišusi galvą užkalbina pilotus. Ji visur taip daro: suranda atsakingą asmenį ir nuodugniai jį išklausinėja. Gi las lieka stovėti prie kabinos durų, nenuleisdamas akių nuo mergaitės. Be pistoleto, jis dar nešiojasi elektrošoko prietaisą ir plastikinius antrankius. Per gyvenimą Megė nėra sutikusi tylesnio žmogaus. Tebelaikydamas telefoną prie ausies Deividas švelniai spusteli žmonai petį. – Džiaugiesi, kad grįžtame? – paklausia uždengęs mikrofoną delnu. * Itališko baltojo vyno rūšis.

Prieš nukrentant į jūrą

– Ir taip, ir ne, – atsako ji. – Čia taip gražu. – Galėjote likti. Norėjau pasakyti, jei ne tas reikalas kitą savaitgalį, ko dėl gi nepasilikus? – Ne, – paprieštarauja Megė, – vaikai turi eiti į mokyklą, o man ketvir tadienį muziejaus valdybos posėdis. Ji nusišypso vyrui: – Šiandien blogai miegojau. Aš tiesiog pavargusi. Deivido žvilgsnis nukrypsta į kažką už žmonos. Jo antakiai susiraukia. Megė atsigręžia. Trapo viršuje stovi Benas ir Sara Kiplingai. Tai pasiturinti pora, labiau Deivido draugai nei jos. Vis dėlto išvydusi Megę Sara suspiegia iš džiaugsmo. – Širdele, – pasisveikina ji, išskėsdama rankas ir apkabindama Megę. Skrydžio palydovė, atnešusi padėklą su gėrimais, sutrikusi sustoja už jų. – Man patinka tavo suknelė, – sako Sara. Benas išsilenkdamas apeina žmoną ir prisiartinęs prie Deivido energin gai paspaudžia jam ranką. Benas, mėlynakis verslo ryklys, vienos iš keturių didžiųjų Volstrito bendrovių dalininkas, vilki pagal užsakymą pasiūtais žy drais marškiniais ir baltais šortais su diržu. – Ar žiūrėjai tas sumautas rungtynes? – kreipiasi jis į Deividą. – Kaipgi jis nepagavo to kamuoliuko? – Geriau man neprimink, – atsako šis. – Netgi aš savo trapiom rankom būčiau galėjęs pagauti tą prakeiktą kamuoliuką. Abu vyrai stovi veidas į veidą žaidėjų pozomis, lyg du patinai, surėmę ragus vien iš pomėgio kovoti. – Jį greičiausiai apakino stadiono prožektoriai, – sako Deividas ir pa junta, kaip suvibruoja telefonas. Pažvelgęs į ekraną susiraukia ir parašo at sakymą. Benas greitai žvilgteli per petį, jo veidas surimtėja. Moterys vis dar šnekučiuojasi. Jis pasilenkia arčiau. – Mums reikia pasikalbėti. Deividas, vis dar rašydamas žinutę, papurto galvą: 13

Noah Hawley

– Ne dabar. – Aš tau skambinau, – tęsia Kiplingas, bet jį pertraukia Ema, nešina gėrimais. – „Glenlivet“ su ledukais, jei neklystu, – taria ji, tiesdama Benui ško tiško viskio stiklinę. – Jūs tikras auksas, – nusišypso Benas ir vienu mauku ištuština pusę stiklinės. – Man tik vandens, – tarsteli Deividas, Emai nuo padėklo pakėlus stiklą degtinės. – Žinoma, – atsako šypsodamasi. – Tuoj grįšiu. Už kelių žingsnių stovinčioms moterims išsisėmė paviršutiniškos šne kos. Sara spusteli Megės ranką. – Kaip tu laikaisi? – paklausia vėl, tik šįkart rimtu balsu. – Gerai, iš tiesų, – atsako Megė. – Tiesiog... tos kelionės. Džiaugsiuosi, kai grįšime namo. – Suprantu tave. Žinai, aš mėgstu pajūrį, bet, kalbant atvirai, man čia taip nuobodu. Kiek galima stebėti tuos saulėlydžius ir negalėti nueiti tie siog... na, kad ir į „Barneys“? Megė nerimaudama pažvelgia į atvirą liuką. Sara pagauna jos žvilgsnį: – Ko nors lauki? – Ne. Tiksliau, gali būti, kad prie mūsų prisijungs dar vienas... Skotas, jei prisimeni... – Megė nebaigia sakyti, ją pertraukia dukra. – Mama! – šūkteli Reičel nuo savo sėdynės. – Nepamiršk, rytoj vakarė lis pas Tamarą. Mums vis dar reikia nupirkti dovaną. – Žinoma, – atsisukusi taria Megė. – Ryte užsuksime į „Dragonfly“*. Pažvelgusi toliau už dukters, Megė mato, kaip Deividas su Benu su glaudę galvas apie kažką rimtai kalbasi. Deividas neatrodo laimingas. Vė liau Megė galėtų paklausti, kas nutiko, bet pastaruoju metu jos vyras elgiasi taip šaltai, kad ji mažiausiai nori su juo pyktis. * Rankų darbo prekių parduotuvė Niujorke.

Prieš nukrentant į jūrą

Pro Megę nepastebimai praslysta Ema ir paduoda Deividui stiklinę vandens. – Žaliosios citrinos? – pasiūlo ji. Deividas papurto galvą. Benas nervingai pasikaso plikę ir pažvelgia į lakūnų kabiną. – Ar mes dar kažko laukiame? Gal jau galime kilti? – Dar vieno trūksta, – atsako Ema, pažvelgusi į sąrašą. – Skotas Barou zas, jei neklystu? – Kas? – Benas atsisuka į Deividą. Šis patraukia pečiais: – Kažkoks Megės draugas. – Jis man ne draugas, – atsiliepia Megė, nugirdusi jų šneką. – Tai labiau vaikų pažįstamas. Sutikome jį šįryt turguje. Sakė turįs skristi į Niujorką, taigi pasiūliau prie mūsų prisijungti. Kiek žinau, jis dailininkas. Ji pažvelgia į savo vyrą: – Esu tau rodžiusi keletą jo darbų. Deividas žvilgteli į laikrodį. – Ar pasakei jam, kad išskrendame lygiai dešimtą? Megė linkteli. – Ką gi, – taria jis sėsdamas. – Dar penkios minutės, ir jam teks plaukti keltu kaip visiems kitiems. Pro apvalų iliuminatorių Megė mato, kaip kapitonas apžiūri lėktuvo sparną. Jis dar kartą įdėmiai nužvelgia glotnų aliuminio paviršių, tada lėtai nužingsniuoja prie įėjimo. Už jos per miegus sujuda Džėjus. Jis snaudžia praverta burna. Megė pataiso sūnaus antklodę, tada pabučiuoja į kaktą. Jis visada atrodo toks susirūpinęs, kai miega, pagalvoja ji. Pažvelgusi į priekį virš sėdynių, Megė išvysta užlipusį kapitoną, augalo tą vyrą kariškio stotu. Įėjęs į saloną, jis visiems paspaudžia rankas. – Ponai, ponios, – pasisveikina, – sveiki atvykę. Skrydis bus trumpas. Pučia šioks toks vėjelis, bet šiaip viskas turėtų praeiti sklandžiai. 15

Noah Hawley

– Mačiau jus lauke, – sako Megė. – Įprastas vizualinis patikrinimas, – nuramina kapitonas. – Darau tai prieš kiekvieną skrydį. Lėktuvas atrodo tvarkingai. – O rūkas netrukdys? – klausia Megė. Jos duktė ima vartyti akis. – Rūkas neturi jokios reikšmės tokiai technologiškai pažangiai transporto priemonei kaip ši, – paaiškina pilotas. – Pakilus šimtą metrų virš jūros, jis liks apačioje. – Tuomet suvalgysiu keletą gabalėlių šio sūrio, – taria Benas. – Gal įjun kime muziką? Arba televizorių? Jei neklystu, turi rodyti beisbolo rungtynes. Bostonas su Čikaga. Ema nueina įjungti vaizdo sistemos ir paieškoti reikiamo kanalo. Tuo metu visi pasideda daiktus ir įsitaiso savo vietose. Priekyje pilotai tikrina prietaisus. Vėl suzvimbia Deivido telefonas. Vyras pasižiūri į jį ir suraukia antakius. – Ką gi, – taria suirzęs, – manau, nebegalime ilgiau laukti dailininko. Jis linkteli Emai, ir ši nueina uždaryti pagrindinio liuko. Lyg perskaitęs jo mintį, kapitonas lakūnų kabinoje tą pačią akimirką užveda variklį. Staiga, durims beveik užsidarius, jie išgirsta vyro riksmą: – Palaukite! Lėktuvas suvirpa paskutiniam jo keleiviui kopiant trapo laipteliais. Megė pajunta prieš savo valią raustant veidą ir susijaudinimo virpulį pilve. Ir štai pasirodo jis – Skotas Barouzas, penktą dešimtį įpusėjęs vyras, išraudęs ir už dusęs nuo skubėjimo. Jo plaukai susitaršę ir vietomis jau žilstelėję, bet veidas lygus. Ant baltų kedų matyti išblukusios gelsvos ir melsvos guašo dėmės. Ant peties kabo purvinas žalias turistinis krepšys. Visa jo povyza dar tebealsuoja jaunatvišku žydėjimu, bet gilios raukšlės aplink akis byloja apie metų naštą. – Labai atsiprašau, – taria jis. – Niekaip nesulaukiau taksi. Galiausiai tu rėjau važiuoti autobusu. – Ką gi, jūs suspėjote, – sako Deividas, linktelėdamas kapitono padėjėjui, kad šis uždarytų duris. – O tai svarbiausia. – Ar galiu paimti jūsų krepšį? – paslaugiai klausia Ema. – Ką? – krūpteli Skotas, apstulbintas to, kaip tyliai ji išdygo šalia. Tačiau po akimirkos atsitoki: – Ne, dėkui. Pasilaikysiu. 16

Prieš nukrentant į jūrą

Palydovė nurodo jam tuščią sėdynę. Eidamas savo vietos link jis pirmą kartą apžvelgia lėktuvo saloną. – Velniai rautų, – susižavėjęs tarsteli. – Benas Kiplingas, – prisistato Benas, pakildamas paspausti jam rankos. – Taip, – atsako Skotas. – Skotas Barouzas. Tuomet pastebi Megę. – Labas, – plačiai nusišypso. – Dar kartą ačiū už tai. Megė paraudusi irgi šypteli: – Neverta dėkoti. Mes turime laisvų vietų. Skotas klesteli į sėdynę šalia Saros. Jam dar nespėjus užsisegti diržo, Ema ištiesia vyno taurę. – O, – nustemba Skotas. – Ne, dėkui. Aš ne... Gal geriau vandens? Ema šypsodamasi pasitraukia. Skotas atsisuka į Sarą: – Prie šito būtų galima priprasti, ar ne? – Teisingiau dar niekas nėra pasakęs, – pritaria ponia Kipling. Varikliai ima gausti garsiau, ir Megė pajunta, kaip lėktuvas pajuda iš vietos. Per garsiakalbius pasigirsta kapitono Melodžio balsas: – Ponai ir ponios, pasirenkite pakilimui. Megė pažvelgia į savo vaikus. Reičel sėdi vieną koją sulenkusi po savimi, braukdama pirštu per dainų pavadinimus telefono ekrane. Mažasis Džėjus susigūžęs miega, paniręs į vaikiškus sapnus. Kaip ir tūkstančiais kitų kasdienių akimirkų, Megė pajunta begalinės motiniškos meilės antplūdį. Šie vaikai yra jos gyvenimas. Jos tapatybė. Ji vėl pasilenkia, siekdama pataisyti sūnaus antklodę, ir tuo momentu pajun ta tą nesvarumo būseną, kai lėktuvas atsiplėšia nuo žemės. Šis neįmanomos vilties aktas, šis eilinis fizinių dėsnių, traukiančių žmones žemyn, sustabdy mas ją įkvepia ir kartu gąsdina. Skrenda. Jie skrenda. Ir kai jie pakyla virš baltos miglos, šnekėdami ir juokdamiesi, skambant šeštojo dešimtmečio baladėms ir beisbolo žiūrovų šūksniams mušėjui pataikius į kamuoliuką, nė vienas nenujaučia, kad, nepraėjus nė šešiolikai minučių, jų lėktuvas nu kris į jūrą. 17

Kai buvo šešerių metų, Skotas Barouzas su šeima lankėsi San Fran siske. Jie: Skotas, jo tėvai ir sesuo Džiuna, ji vėliau nuskendo Mičigano ežere, – praleido tris dienas motelyje prie paplūdimio. Tą savaitgalį San Fransiske buvo ūkanota ir šalta, plačios miesto gatvės it banguojantys kaspinai leidosi žemyn į vandenį. Skotas atsimena, kaip jo tėvas restorane užsakė krabų kojelių, ir kai jas atnešė, jos atrodė milžiniškos lyg medžių šakos. Tarytum krabai mistų žmonėmis, o ne atvirkščiai. Paskutinę kelionės dieną jie autobusu nuvažiavo į Žvejo prieplauką. Skotas, vilkintis išblukusias velvetines kelnes ir dryžuotus marškinėlius, atsiklaupęs ant nuožulnios plastikinės autobuso sėdynės stebėjo, kaip nuobodžius tinkuotus Sanseto rajono pastatus keičia betonuotos kalvos ir mediniai Viktorijos laikų nameliai, išsirikiavę palei stačiai besileidžian čias gatveles. Jie aplankė „Ripley’s Believe It or Not!“ muziejų ir leido nupiešti savo karikatūras – juokingai išdidintomis galvomis, viena šalia kitos dardančias vienračiais. Paskui jie stabtelėjo pažiūrėti ruonių, besirą žančių ant druska įmirkusios prieplaukos. Skoto mama su nuostaba rodė ranka į būrius baltasparnių kirų. Jie buvo tikri sausumos žmonės. Skotui ši išvyka prie jūros buvo lyg kelionė kosminiu laivu į tolimą planetą. Pietums jie valgė dešreles kukurūzų tešloje ir gėrė kolą iš juokingai didelių plastikinių puodelių. Užėję į vandens parką, rado susibūrusią minią. Kelios dešimtys žmonių žvelgė šiaurės pusėn ir rodė rankomis Alkatraso* link. Tą dieną įlankos vanduo atrodė pilkai melsvas. Už nebeveikiančio kalėjimo salos lyg sargybinio pečiai kilo Marino kalvos. Kairėje dunksojo * Nebeveikiantis sunkiųjų darbų kalėjimas, stovintis nedidelėje saloje San Fransisko įlankoje.

Noah Hawley

Aukso Vartų tiltas, tikras oranžinis milžinas, jo atraminių bokštų viršū nės slėpėsi priešpiečio migloje. Tolumoje ant vandens Skotas išvydo daugybę nedidelių valtelių, ratu susispietusių vienoje vietoje. – Ar kas nors pabėgo? – garsiai paklausė Skoto tėvas, į nieką konkre čiai nesikreipdamas. Skoto mama suraukė kaktą ir išsitraukė brošiūrą. Kiek jai žinoma, kalėjimas seniai uždarytas, paaiškino ji. Sala dabar skirta tik turistams. Skoto tėvas palietė šalia stovinčio vyro petį. – Į ką taip žiūrime? – paklausė. – Jis plaukia čionai iš Alkatraso, – atsakė šis. – Kas toks? – Na, tas vyrukas iš sporto laidų. Pala, kaip ten jo vardas... Džekas Lalanas*. Tai kažkas panašaus į cirko triuką. Jis surakintas antrankiais ir traukia prakeiktą valtį. – Kaip tai traukia valtį? – Už virvės. Taip sakė per radiją. Matote aną valtį? Tą didelę? Jis keti na ją atitempti iki pat kranto. Vyrukas papurtė galvą, tarsi pasaulis netikėtai būtų išprotėjęs. Skotas pasilipo aukščiau, iš kur galėjo matyti virš suaugusiųjų galvų. Vandenyje iš tiesų plūduriavo didelė valtis, nosimi atsisukusi į krantą. Ją supo daug mažesnių valčių. Viena moteris pasilenkė ir palietė Skoto ranką. – Štai, pažvelk, – tarė ji šypsodamasi ir padavė jam nedidelius žiūronus. Skotas pridėjo juos prie akių ir vos vos įžiūrėjo vandenyje vyrą nuo gais pečiais ir gelsva plaukimo kepurėle. Jis galingais grybšniais stūmėsi į priekį, iškildamas ir panirdamas lyg undinė. – Šioje vietoje pasiutusi srovė, – tarė vyras Skoto tėčiui. – Jau nekal bant apie tai, kad tas prakeiktas vanduo tik kokių penkiasdešimt aštuonių * Džekas Lalanas (Jack LaLanne, 1914–2011) – garsus amerikiečių atletas, daugelio rekordų savininkas, vienas iš sveiko gyvenimo būdo pradininkų Vakaruose.

Prieš nukrentant į jūrą

laipsnių*. Nenuostabu, jog iš Alkatraso niekas niekada nėra pabėgęs. Be to, čia būna ryklių. Aš tam vyrukui duodu vieną šansą iš penkių. Per žiūronus Skotas galėjo matyti, kad motorinės valtys, supančios plaukiką, pilnos uniformuotų vyrų. Jie rankose laikė šautuvus ir įdėmiai stebėjo banguojantį vandenį. Plaukikas iškeldavo suglaustas rankas virš bangų ir šaudavo į priekį. Jo riešai buvo surakinti, žvilgsnis nukreiptas į krantą, kvėpavimas tolygus. Jeigu ir matė jį lydinčius pareigūnus, žinojo apie ryklių pavojų, to nero dė. Juk tai Džekas Lalanas, pajėgiausias žmogus žemėje. Už penkių dienų jam sueis šešiasdešimt metų. Šešiasdešimt! Tokio amžiaus bet kuris sveiko proto žmogus atleis vadžias, sulėtins gyvenimo tempą ir išeis užtarnauto poilsio, bet, kaip Skotas vėliau sužinos, Džeko ryžtas ir disciplinuotumas nepaisė amžiaus. Jis buvo įrankis, skirtas užduočiai atlikti, nesustabdoma mašina. Aplink jo liemenį aprištas lynas lyg koks aštuonkojo čiuptuvas mėgino įtraukti į šaltą juodą gelmę, bet vyras nekreipė į tai jokio dėme sio, tarsi savo abejingumu galėtų iš traukiamo svorio atimti visą jo galią. Šiaip ar taip, Džekas buvo pripratęs prie lyno. Namuose jis virve prisiriš davo prie baseino krašto ir kasdien po pusvalandį plaukdavo vietoje. Be to, dar pusantros valandos kilnodavo svorius ir pusvalandį bėgiodavo. Po treniruotės žvelgdamas į save veidrodyje, Džekas matydavo ne mirtingą žmogų. Jis matydavo grynos energijos įsikūnijimą. Jis jau anksčiau buvo atlikęs tokį plaukimo žygdarbį, 1955-aisiais. Tuo metu Alkatrasas vis dar buvo kalėjimas, šalta atgailos ir bausmės uola. Džekas buvo keturiasdešimt vienų, palyginti dar jaunas atletas, bet jau išgarsėjęs dėl savo fizinių pasiekimų. Jis vedė televizijos laidą ir valdė keletą sporto klubų. Kiekvieną savaitę pasirodydavo ekranuose, apsiren gęs savo įprastu juodai baltu aptemptu kostiumu, rodydamas pūpsančius bicepsus. Kada ne kada jis ūmai krisdavo ant grindų ir patvirtindavo savo patarimus šimtu atsispaudimų ant dviejų pirštų. * Apie 14 laipsnių pagal Celsijų.

Noah Hawley

Reikia valgyti vaisius ir daržoves, sakydavo jis. Taip pat baltymus ir, žinoma, mankštintis. Pirmadieniais aštuntą valandą per NBC Džekas dalydavosi amžinojo gyvenimo paslaptimis. Tereikėdavo klausytis. Dabar, traukdamas valtį, jis prisiminė savo pirmąjį plaukimą. Jam sakė, kad tai neįmanoma – nuplaukti dvi mylias* prieš stiprias vandenyno sroves penkiasdešimties laipsnių** vandenyje. Bet Džekas tai padarė greičiau nei per valandą. Nū nai, praėjus devyniolikai metų, jis vėl čia surakintomis rankomis, suriš tomis kojomis, tempiantis prie juosmens pririštą tūkstančio svarų*** valtį. Jo mintyse nebuvo nei valties, nei srovės, nei ryklių. Buvo tik jo valia. „Paklauskite vyrukų, dalyvaujančių sunkiuose triatlonuose, – vėliau sakys jis, – ar žmogaus pajėgumai turi ribas. Ribos egzistuoja tik čia – galvoje. Pirmiausia turi tapti fiziškai pajėgus tarp ausų. Raumenys nieko nesupranta. Juos reikia visko išmokyti.“ Paauglystėje Džekas buvo geibus, spuoguotas berniokas, be saiko ry jantis saldumynus; pienburnis, kuris nuo cukraus kartą taip įsiaudrino, kad mėgino kirviu užkapoti brolį. Tuomet jį aplankė nušvitimas tarsi išvydus degantį krūmą. Akimirksniu Džekas viską suprato. Jis atskleis visą savo fizinį potencialą. Jis visiškai perdarys save ir taip pakeis pasaulį. Taip apskritaveidis saldumynų mėgėjas atrado fizinius pratimus. Jis tapo didvyriu, galinčiu per pusantros valandos atlikti tūkstantį šuoliukų išžergdamas ir suglausdamas kojas ir tūkstantį prisitraukimų. Jis tapo atletu, ištreniravusiu savo raumenis taip, kad galėtų per dvidešimt minu čių padaryti tūkstantį trisdešimt tris atsispaudimus ir užsliuogti dvide šimt penkių pėdų**** virve, prie diržo prisikabinęs šimto keturiasdešimties svarų***** svorį. * Apie 3 km. ** Apie 10 laipsnių pagal Celsijų. *** Apie 450 kg. **** Apie 8 m. ***** Apie 63 kg.

Prieš nukrentant į jūrą

Kad ir kur nuvykdavo, negalėdavo atsiginti žmonių. Buvo pati tele vizijos aušra. Džekas buvo iš dalies mokslininkas, iš dalies burtininkas, iš dalies dievas. „Aš negaliu mirti, – sakydavo Džekas žmonėms. – Tai sugadintų mano įvaizdį.“ Dabar jis yrėsi per bangas savo išrastu krentančios peteliškės stiliumi. Krantas jau buvo netoliese, prie vandens spietėsi reporteriai su kamero mis. Minia išaugo. Žmonės aplipo pasagos formos prieplauką. Tarp jų stovėjo ir Džeko žmona Elena, buvusi dailiojo plaukimo sportininkė. Anksčiau ji be perstojo rūkė ir mito vien spurgomis, kol sutiko Džeką. – Štai jis, – kažkas pasakė, rodydamas ranka. Šešiasdešimtmetis vyras, traukiantis valtį. Surakintomis rankomis. Supančiotomis kojomis. Jis buvo tarsi Haris Hudinis*, išskyrus tai, kad nemėgino išsivaduoti. Jei būtų Džeko valia, jis liktų prirakintas prie tos valties amžiams. Galėtų kasdien prikabinti dar po vieną, kol imtų traukti paskui save visą pasaulį, kol pasiimtų mus visus ant savo pečių ir nuneštų į ateitį, kurioje žmogaus galimybės būtų neribotos. Amžius egzistuoja tik galvoje, sakydavo jis. Tai buvo jo paslaptis. Jis atplauks ir guviai išlips iš bangų. Jis pašoks į orą kaip boksininkas, pasiuntęs priešininką į nokautą. Galbūt netgi kris ant žemės ir neatsi kvėpdamas padarys šimtą atsispaudimų. Taip gerai jis jautėsi. Dauguma Džeko amžiaus vyrų jau būna susikūprinę seniai, besiskundžiantys nu garos skausmais ir su nerimu laukiantys gyvenimo pabaigos. Tik ne Dže kas. Per savo septyniasdešimtąjį gimtadienį jis plauks septyniasdešimt valandų, traukdamas septyniasdešimt valčių, kuriose sėdės septyniasde šimt žmonių. Jeigu jis sulauks šimto metų, šalis bus pervadinta jo vardu. Ir iki pat gyvenimo pabaigos jis kas rytą kelsis su kieta it plienas varpa. Skotas stovėjo krante pasistiebęs ant pirštų galų ir spoksojo į vandenį. Jis visiškai užmiršo savo tėvus. Ir jam nepatikusius pietus. Šią akimirką * Haris Hudinis (Harry Houdini, 1874–1926) – vienas garsiausių visų laikų iliuzionistų, daugelio šiuolaikinių triukų išradėjas, eskeipologijos meistras.

Noah Hawley

pasaulyje niekas daugiau neegzistavo, tik scena vandenyje. Berniukas ste bėjo, kaip vyras plaukimo kepurėle kovoja su srove. Yris po yrio, raume nys prieš gamtą, valios jėga prieš aklą pirmykštę stichiją. Susijaudinusi minia ėmė raginti plaukiką, palydėdama kiekvieną jo grybšnį, kiekvieną nuplauktą pėdą padrąsinimo šūksniais. Galų gale Džekas Lalanas išniro iš bangų, ir nekantraujantys reporteriai šoko į vandenį jo pasitikti. Plau kikas sunkiai kvėpavo, lūpos buvo pamėlusios, bet veide švietė šypsena. Reporteriai atpančiojo Džeko rankas ir nuo liemens nurišo virvę. Minia ėjo iš proto. Elena įbrido į vandenį, ir Džekas iškėlė ją į orą it plunksnelę. Visa prieplauka buvo tarsi įelektrinta. Žmonės jautėsi taip, lyg būtų tapę stebuklo liudininkais. Dar ilgai jų neapleis tikėjimas, kad viskas įmanoma. Dar ne vieną dieną jie vaikščios lyg ant sparnų. O Skotas Barouzas, šešiametis vaikis, stovėjo ant viršutinių tribūnos laiptų, apimtas keisto susijaudinimo. Krūtinę užplūdo kažkoks pakilus jausmas – lyg susižavėjimas, lyg nuostaba, – nuo kurio norėjosi verkti. Netgi būdamas tokio jauno amžiaus jis suprato regįs kai ką neišmatuoja mo, kai ką įstabaus, viršijančio kūnišką žmogaus prigimtį. Tik superme nas galėtų padaryti tai, ką padarė šis vyras, – prisikabinęs svorį surištomis rankomis nuplaukti dvi mylias šaltame vandenyje. Ar tai įmanoma? Ar tik čia nebuvo supermenas? – Velniai rautų, – tarė Skoto tėvas, šiaušdamas berniuko plaukus. – Tai buvo iš tiesų įspūdinga, ar ne? Skotas nerado žodžių atsakyti. Jis tik linktelėjo, nenuleisdamas akių nuo vis dar bangose stovinčio stipruolio, kuris kaip tik iškėlė vieną re porterį virš galvos ir vaizdavo metantis jį į jūrą. – Ne kartą esu matęs šį vyruką per televizorių, – kalbėjo Skoto tė vas, – ir visada maniau, kad tai tik skiedalai. Tie išpūsti raumenys. Bet ką tu pasakysi! Jis papurtė galvą iš nuostabos. – Ar jis supermenas? – paklausė Skotas. – Ką? Ne. Norėjau pasakyti, vyras kaip ir kiti. 26

Prieš nukrentant į jūrą

Vyras kaip ir kiti. Kaip Skoto tėtis ar ūsuotas pilvūzas dėdė Džekas. Kaip ponas Brančas, jo gimnastikos mokytojas afrikietiška šukuosena. Skotas negalėjo tuo patikėti. Ar tai įmanoma? Argi kiekvienas galėtų tap ti supermenu, jei tik labai panorėtų? Jeigu pasiryžtų imtis visko, ko tai pareikalautų? Kad ir ko tai pareikalautų? Po dviejų dienų, kai jie grįžo į Indianapolį, Skotas Barouzas užsirašė į plaukimo treniruotes.